11 lentelė. Pagrindinių Lietuvos ir ES rodiklių, apibūdinančių smulkaus ir vidutinio verslo sektorių, palyginimas Rodiklis Lietuva ES Lietuvos ir ES sektorių palyginimas MVĮ dalis (pagal ES apibrėžimą: iki 250 darbuotojų) iš visų įmonių, % 99,4 99,8 artimas ES vidurkiui MVĮ (pagal ES apibrėžimą: iki 250 darbuotojų) 1000 gyventojų 15 55 MVĮ tankis 3,6 karto mažesnis nei ES Vidutinis MVĮ darbuotojų skaičius 8 4 Lietuvoje vyrauja didesnės nei ES įmonės Vidutinė MVĮ apyvarta, mln. eurų 0,3 0,6 Lietuvos MVĮ pajamos perpus mažesnės nei ES MVĮ pridėtinė vertė vienam darbuotojui, tūkst. eurų 5,1 13 Lietuvoje vienam darbuotojui tenkanti pridėtinė vertė perpus mažesnė nei ES 1.3.2. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (MTEP) Pagrindiniai teiginiai Didelis taikomųjų mokslinių tyrimų potencialas kai kuriose mokslinių tyrimų srityse (biotechnologijos, lazerių technologijos, biochemijos, chemijos, matematikos, aplinkos apsaugos srityse).
\nNedidelės valstybės išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (tik 0,6–0,7 % BVP), nors Europos Taryba yra nustačiusi, kad šis rodiklis Europos šalyse iki 2010 m. turėtų siekti 3 %.
\nSilpnas mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros privačiame sektoriuje potencialas (ir per mažas dėmesys jai), nepakankamas bendradarbiavimas tarp mokslininkų, atliekančių valstybės finansuojamus tyrimus, ir privataus sektoriaus.
\nPastarajame dešimtmetyje vidutinis mokslininkų amžius gerokai padidėjo – 2000 m. 55 % mokslininkų buvo vyresni nei 50 metų. Tai susiję su mokslininkų socialinio statuso suvokimu.
\nRyšys tarp investicijų į MTEP ir ilgalaikio ekonominio augimo, konkurencingumo bei inovacijų visuotinai pripažįstamas. Lisabonos viršūnių susitikime 2000 m. kovą buvo suformuluotas strateginis tikslas – iki 2010 m. žiniomis grindžiama ES ekonomika turi tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia visame pasaulyje. Akivaizdu, kad kiekviena šalis turi siekti didinti savo tyrimų potencialą, plėtoti pažangias technologijas bei inovacijas, skatinti jų diegimą pramonėje ir versle. Lietuva, būdama maža šalis, neturi galimybių kurti naujų žinių visose mokslo srityse, todėl jai reikia specializuotis tose srityse, kuriose jau sukaupta specialių žinių, panaudojant didelį šalies turimą tyrimų ir taikomosios veiklos potencialą.
\nSantykinė Lietuvos pažanga plėtojant žinių ekonomiką buvo įvertinta taikant palyginamąją metodiką, sukurtą Pasaulio banko institute[6]. Taikant žinių ekonomikos indeksą, Lietuva nuo 1995 m. iki šių dienų (naudojami 2000–2002 m. duomenys, atsižvelgiant į tai, kurio laikotarpio duomenų turima) pakilo nuo 5,6 iki 6,7. Šis aukštesnis įvertinimas reiškia, kad Lietuva perkopė ES šalių kandidačių vidurkį (6,6) ir aplenkė Latviją, Rumuniją, Turkiją ir Bulgariją. Pagal šį indeksą Lietuvą lenkia Vyšegrado šalys ir Estija; Lietuvos rodiklis mažesnis už ES valstybių narių vidurkį (8,12) ir G7 šalių vidurkį (8,17).
\nBendrosios išlaidos MTEP Lietuvoje išlieka nedidelės. 2001 m. šioms išlaidoms teko 0,8 % BVP, palyginti su 1,28 % BVP Europos Sąjungoje, ir 0,38 % – šalyse kandidatėse. Atsižvelgiant į palyginti nedidelį Lietuvos BVP, išlaidų MTEP skirtumas ypač ryškus lyginant absoliučius skaičius. Didžioji MTEP išlaidų dalis skiriama viešajam ir aukštojo mokslo sektoriui – 0,48 % BVP, o išlaidos įmonių sektoriui siekia tik 0,2 % BVP. Beveik ¾ verslo sektoriaus išlaidų MTEP nepriskiriamos prie pagrindinės veiklos išlaidų. Tai rodo, kad MTEP verslo sektoriuje šiuo metu nėra labai aktyvi, tačiau ateityje gali suaktyvėti.
\n12 pav. Išlaidos MTEP, BVP % Už Vyriausybės MTEP politikos rengimą ir vykdymą atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija. Ji analizuoja ir apibendrina Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės nutarimų, susijusių su aukštojo mokslo įstaigų atliekamais tyrimais ir kitais MTEP klausimais, taikymo praktiką; koordinuoja ir įgyvendina MTEP programas; teikia pasiūlymus dėl aukštojo mokslo ir tyrimo įstaigų steigimo ir reorganizavimo ir panašiai.
\nInovacijų srityje ši ministerija bendradarbiauja su Ūkio ministerija. Lietuvos MTEP sistema apima valstybinius mokslinio tyrimo institutus, mokslo ir technologijų parkus, MTEP užsiimančius ūkio subjektus. Kiekybiniu požiūriu Lietuva turi gerai išplėtotą mokslo ir studijų įstaigų tinklą. 2002 m. MTEP veikla užsiėmė 35 aukštojo mokslo įstaigos (universitetai ir kolegijos), 17 valstybinių mokslinio tyrimo institutų, 9 universitetų mokslinio tyrimo institutai ir 18 valstybinių mokslinio tyrimo įstaigų.
\nTačiau ryšys tarp šių mokslinio tyrimo įstaigų ir verslo sektoriaus yra nepakankamai stiprus. Viršūnių Taryba Barselonoje 2002 m. nustatė nelengvą konkretų tikslą – 2010 m. MTEP finansavimas Europoje turi siekti 3 % BVP, o privataus sektoriaus lėšos turi sudaryti 2/3 viso finansavimo. Iki šiol Lietuvos tyrimo įstaigos buvo labiau orientuotos į nekomercinius tyrimus, ne į taikomąją veiklą. Statistikos departamento 1999 m. tyrimo duomenimis, naujas technologijas, bendradarbiaudamos su valstybinėmis mokslinio tyrimo įstaigomis, plėtoja mažiau nei 4 % įmonių: dažniausiai jos pačios plėtoja naujas technologijas (54 %) arba įgyja jas licencijų būdu (10 %).
\nTiesiogiai iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos sudaro pagrindinį MTEP finansavimo šaltinį Lietuvoje. Kitų klientų, įskaitant verslo sektorių, indėlis daug mažesnis nei kitose ES valstybėse. Taip yra todėl, kad didelės įmonės nelabai suinteresuotos tyrimų plėtra, o MVĮ neturi galimybių skirti daug lėšų mokslo požiūriu intensyviems produktams ir modernioms technologijoms kurti. Nors gerai išplėtotas tyrimų ir aukštojo mokslo įstaigų tinklas, mokslo ir studijų bazė nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų liko iš esmės nepakitusi, dabar ji jau gerokai pasenusi. Tai riboja galimybes atlikti tyrimus, tenkinančius privataus sektoriaus poreikius. Dabartinė materialinės techninės bazės būklė šiuolaikinių, geros kokybės tyrimų neužtikrina.
\n12 lentelė. Išlaidų MTEP struktūros pokyčiai Metai 1995 1996 1997 1998 1999 2000 Išlaidos MTEP (mln. Lt), iš jų:
\n124,7 166,4 224,9 250,7 224,6 277,6 valstybės biudžeto lėšos, % 68,7 70,4 72 74,4 72,4 57,9 klientų (įskaitant verslo sektorių) lėšos, % 24,7 22,2 17,6 17,2 14,7 12,1 kiti šaltiniai, % 6,6 7,4 10,4 8,4 12,9 30 Vis dėlto Lietuva turi stiprų mokslinį potencialą atlikti tam tikrų mokslo šakų taikomuosius tyrimus (ypač biotechnologijos, biochemijos, chemijos, fizikos, matematikos, aplinkos apsaugos srityje), galinčius tenkinti verslo poreikius. Mokslinė kompetencija, mokslo ir verslo tarpusavio ryšiai tam tikrose srityse – biotechnologijų (farmacijos produktai, hormonai, genų inžinerija ir kiti biosintezės produktai), mašinų gamybos ir elektronikos (mašinų gamyba, elektronika, informacinės technologijos, naujos medžiagos), lazerių technologijų (lazeriai, medicininė ir kita įranga, matavimo, ryšių įranga), informacinių technologijų srityse – sudaro sąlygas plėtoti ir nuolat modernizuoti pažangios technologijos gamybą ir teikti pažangios technologijos paslaugas.
\nAktyviausios biotechnologijos sektoriaus organizacijos – Biotechnologijos institutas, Biochemijos institutas, Vilniaus universiteto (VU) Imunologijos institutas, Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Šiuolaikinei biotechnologijai Lietuvoje atstovauja uždarosios akcinės bendrovės „Biotechna“, „Fermentas“ ir „Biocentras“. Minėtose bendrovėse iš viso dirba daugiau kaip 300 žmonių, o jų apyvarta 2001 m. buvo 45 mln. Lt. Šios bendrovės palaiko prekybos ryšius su 47 šalimis.
\nLietuva daug pasiekė lazerių technologijos srityje; yra šie lazerių technologijų tyrimo centrai: VU Lazerių tyrimų centras, VU Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutas, Fizikos instituto Netiesinės optikos ir spektroskopijos laboratorija, Puslaidininkių fizikos instituto optoelektronikos laboratorija, Jungtinis optoelektronikos institutas (VU Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutas ir Puslaidininkių fizikos institutas). Lazerių technologijų gamyba Lietuvoje užsiima per 10 bendrovių (EKSMA, EKSPLA, „Šviesos konversija“, GEOLA, STANDA ir kitos). 2001 m. jose iš viso dirbo 300 žmonių (10 % – turintys mokslo laipsnį); bendra metinė apyvarta siekė 50 mln. Lt. Dauguma šių bendrovių parduodamų projektų – pasaulio rinkų kontekste unikali įranga, sukurta remiantis Lietuvos mokslininkų atliktais tyrimais. 95 % Lietuvoje sukurtų lazerinės technologijos produktų eksportuojama į užsienį.
\nMašinų gamybos ir elektronikos srityse aktyviai dirba šios mokslo įstaigos: Kauno technologijos universiteto Pjezomechanikos institutas, Puslaidininkių fizikos institutas. Iki 20 % visos Lietuvos apdirbamosios pramonės galima priskirti mašinų gamybos sričiai. Jai galima priskirti ir nemažai paslaugų sektoriaus (ryšių, medicinos ir kt.) produktų.
\nToliau nurodyti universitetai turi geriausią reputaciją ir didžiausią tyrimo potencialą IT srityje: Kauno technologijos universitetas, Vilniaus universitetas, Matematikos ir informatikos institutas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Lietuvos tyrimo ir studijų įstaigose dirba per 300 IT specialistų. IT produkcijos apimtis ir jos indėlis į Lietuvos ūkį nuolat didėja ir šiuo metu sudaro apytikriai 6 % BVP (2002 m.).
\nNeseniai keletas Lietuvos tyrimų centrų buvo pripažinti Europos lygmens kompetencijos centrais: CEBIOLA ir SELITEC (Vilniaus universitetas), BIOCEL (Biotechnologijos institutas), SID-APINI (KTU Aplinkos inžinerijos institutas), PRAMA (Puslaidininkių fizikos institutas), RECOLAR (Klaipėdos universiteto Baltijos pakrantės aplinkos tyrimų ir planavimo institutas).
\nSiekiant užtikrinti sėkmingą Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginio plano, patvirtinto Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr 984, įgyvendinimą, 2001 m. įkurtas pilietinės visuomenės forumas – Žinių ekonomikos forumas. Šis forumas, kurio tikslas – spręsti Lietuvos ekonomikai iškylančias problemas, vienija aukštojo mokslo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų (NVO), pažangios technologijos įmonių atstovus ir politikus. Be to, Žinių ekonomikos forumas, Vilniaus savivaldybė ir Vilniaus universitetas pasirašė susitarimo memorandumą dėl žinių ekonomikos plėtros Vilniuje. Su tuo susiję tokie projektai kaip Saulėtekio slėnio projektas, kuriuo siekiama gerinti technologijų perdavimą tarp universitetų, įmonių ir savivaldybių, pasinaudojant technologijų parkais.
\n2002 m. visoje Lietuvoje įkurta nemažai mokslo ir technologijų parkų. Pripažįstama, kad Europoje jie turi didelę reikšmę skatinant technologijų perdavimą bei inovacijas ir lengvinant bendradarbiavimą tarp aukštojo mokslo įstaigų, valstybinių mokslinio tyrimo įstaigų ir privataus sektoriaus. Mokslo ir technologijų parkų koncepcija siekiama sujungti pagrindinius elementus, būtinus konkurencingai, žiniomis pagrįstai ekonomikai sukurti: aukštąjį mokslą ir mokslinius tyrimus, technologijų perdavimo mechanizmus, inovacijas ir verslą. Jau veikiančių parkų pavyzdžiai – Visorių IT parkas, Šiaurės miestelio mokslo ir technologijų parkas Vilniuje. Žiniomis pagrįsti verslo inkubatoriai įkurti Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.
\nŽmogiškasis aspektas MTEP kontekste irgi labai svarbus. 2001 m. MTEP dalyvavo 14980 žmonių, įskaitant 5130 mokslininkų (34 % visų darbuotojų). Oficialiuoju bendro mokslininkų skaičiaus rodikliu (skaičiuojant etatais) Lietuva beveik siekia ES valstybių vidurkį. Tačiau yra dvi problemos. Pirmiausia mokslininkai susitelkę beveik vien tik aukštojo mokslo (71 %) ir viešajame (27,7 %) sektoriuose, o privačiam sektoriui, NVO ir ne pelno siekiančioms tyrimo organizacijoms tenka vos 0,8 % visų mokslininkų. Tai rodo, kad Lietuvoje tradiciškai trūksta MTEP orientacijos į komercinę veiklą.
\n13 pav. Lyginamasis mokslininkų skaičiaus pasiskirstymas pagal sektorius 2001 m.
\nAntra, didžiulį atotrūkį tarp valstybės finansuojamų tyrimų lygio ir privataus sektoriaus tyrimų galima paaiškinti tuo, kad iki šiol tik labai nedaug Lietuvos mokslininkų yra atlikę tyrimus, kuriuos būtų galima sukomercinti ir pateikti pasaulio rinkoms. Tai susiję ne tik su tuo, kad nėra tradicijos panaudoti MTEP rezultatus versle, bet ir su kitais veiksniais. Pirmiausia mokslininkų atliekamos tyrimų veiklos lygis labai žemas; jeigu vertinsime jį pagal publikacijų skaičių (1999 m. – 158 publikacijos 1 mln. gyventojų), nuo ES vidurkio Lietuva atsilieka daugiau nei 4 kartus (ES – 818 publikacijų). Trečia, mokslininkų perkvalifikavimo valstybiniame sektoriuje mastas ir tempas toks, kad jų tyrimai turi ryškesnę komercinę orientaciją. Be to, aktuali MTEP užsiimančių darbuotojų senėjimo problema. 2001 m. 53 % mokslininkų buvo vyresni nei 50 metų; 2000 m. 24 % visų mokslininkų buvo vyresni nei 60 metų. Spartaus MTEP darbuotojų ir ypač mokslininkų senėjimo problema turi būti sprendžiama, kad paspartėtų pažangių technologijų naudojimo gamyboje tyrimai – tai labai svarbu Lietuvos ilgalaikei ekonominei plėtrai. Apskaičiuota, jog reikia 300–400 jaunų tyrimo specialistų minimaliems MTEP poreikiams patenkinti ir senesniems mokslininkams pakeisti. Tačiau kasmet vos 150 asmenų suteikiamas daktaro laipsnis.
\nDidėjantis vidutinis mokslininkų ir dėstytojų amžius susijęs su mokslininkų socialinio statuso suvokimu (mažas atlyginimas, silpna institucinė tyrimų bazė aukštojo mokslo sektoriuje). Taip jau yra, nors aukštojo mokslo sektorius gauna palyginti nemažą finansavimą, kuris gana artimas ES skiriamam finansavimui. Neprestižiškas socialinis statusas ir labai lėta karjera, didelis atotrūkis tarp mokslo ir verslo skatina vis daugiau jaunų (ir vyresnių) mokslininkų emigruoti į Vakarus. Todėl Lietuvai trūksta taikomosios veiklos patirties turinčių mokslininkų, kurie galėtų dėstyti ir dalytis patirtimi su kitais. Kita tyrimo sektoriaus problema – tai, kad mokslinės veiklos organizavimo sistema yra neefektyvi. Programomis pagrįsto ir į strateginius tikslus orientuoto reguliavimo bei motyvacijos stoka, negebėjimas mobilizuoti išteklius pagal programas ir prioritetus valstybiniame ir privačiame sektoriuje dirbančių MTEP specialistų bendradarbiauti neskatina.
\nMoksliniai tyrimai Lietuvoje turėtų būti perorientuoti nuo bazinių tyrimų (atsižvelgiant į tai, kad ne visas Lietuvos „bazinis mokslas“ yra bazinis pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalyse priimtą apibrėžimą) į ekonominiu požiūriu aktualius taikomuosius tyrimus. Tačiau tokiose mažose šalyse kaip Lietuva valstybė turi investuoti į bazinius tyrimus ir pramonės technologijas. Baziniai tyrimai turi turėti tikslinę orientaciją į ekonominiu ir socialiniu požiūriu naudingas technologijos sritis; turi būti stiprinami kūrybiniai tyrimo gebėjimai ir užtikrinama technologinių inovacijų bazė. Tam būtina nustatyti griežtesnes investicijų į bazinį mokslą sąlygas ir tikslesnį vertinimą, kaip daroma daugelyje OECD šalių.
\n13 lentelė. Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ES ir Lietuvoje skirtumų įvertinimas Rodiklis Metai Lietuva ES vidurkis Skirtumo įvertinimas Iš viso išlaidų MTEP, BVP % 1999 0,52 1,92 didelis Valstybės išlaidos MTEP, BVP % 1999 0,5 0,73 vidutinis Įmonių išlaidos MTEP, BVP % 1999 0,02 1,2 didelis Moksliniais tyrimais užsiimančių darbuotojų (viso etato ekvivalentais) ir darbo jėgos santykis/tūkst.
\n1998 4,9 5,28 mažas Moksliniais tyrimais užsiimančių darbuotojų (viso etato ekvivalentais) ir privataus sektoriaus darbo jėgos santykis/tūkst.
\n1995 0,07 2,5 didelis Mokslinių leidinių skaičius, tenkantis milijonui gyventojų, vnt.
\n1999 158 818 didelis Valstybės biudžeto lėšos aukštajam mokslui, BVP % 1995 1,01 0,91 mažas 1.3.3. Turizmas Pagrindiniai teiginiai Lietuvos turizmo sektorius turi dideles galimybes augti, nes Lietuva turi didelį kultūros paveldą ir patrauklią gamtinę aplinką. Kai kurie Lietuvos regionai, pasinaudodami turizmo teikiamomis galimybėmis, galėtų gauti nemažai pajamų ir sukurti ilgalaikių darbo vietų.
\nDabar turizmo potencialas panaudojamas nepakankamai.
\nDaugeliu atžvilgių Baltijos šalims būtų naudinga bendradarbiauti turizmo organizavimo srityje, nes šios šalys turi bendrų ypatumų ir turizmas visoms trims šalims yra svarbus sektorius.
\nTurizmo plėtros pagrindas turi būti valstybinio ir privataus sektoriaus investicijos į viešąją turizmo infrastruktūrą ir paslaugas, leidžiančios kurti turizmo traukos centrus.
\nKalbant apie mokymą ir žmogiškųjų išteklių plėtrą turizmo sektoriuje, reikia užtikrinti, kad šio sektoriaus darbuotojai turėtų reikiamų įgūdžių, tokių kaip viešbučių vadyba, klientų aptarnavimas ir panašiai.
\nŠiuo metu turizmo plėtrą Lietuvoje riboja tokie veiksniai, kaip sezoniškumas, per maža laisvalaikio veiklos įvairovė, nepakankamai išvystytos apgyvendinimo paslaugos visoje Lietuvoje, nepakankama turizmo sektoriaus darbuotojų kvalifikacija, taigi išlieka poreikis parengti aiškias nacionalines ir regionines turizmo propagavimo (reklamavimo) strategijas.
\nKaimo turizmas Lietuvoje plėtojasi sparčiai ir yra laikomas viena iš alternatyvių ekonominės veiklos rūšių kaime.
\nLietuvos, kaip užsienio turistų lankymosi vietos, galimybės pradėtos naudoti visai neseniai, numatant galimą krašto turizmo plėtros naudą. Lietuva geografiniu ir ekonominiu požiūriu turi palankią vietą Vidurio Europoje ir pietrytinėje Baltijos jūros regiono dalyje. Tarptautiniai transporto ryšiai ir didėjantys turistų iš kaimyninių šalių srautai – svarbūs turizmo plėtros Lietuvoje veiksniai. Užsienio turistai atvyksta daugiausia iš Vokietijos, Skandinavijos, Lenkijos, Rusijos ir Didžiosios Britanijos. Be to, istoriškai susiklostė palankios sąlygos susiformuoti etnokultūriniams ryšiams tarp Lietuvos ir emigrantų kitose šalyse (Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Izraelio, JAV, Argentinos, Australijos). Tai veiksnys, turintis įtakos ir etninio turizmo plėtrai.
\nLietuvos kultūros ir istorijos paveldas sudaro palankias sąlygas formuoti turistinius traukos centrus. Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija ir Lietuvos kryždirbystė įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Lietuva dalyvauja šiuose tarptautiniuose kultūrinio turizmo projektuose: „Baroko kelias“, „Vienuolynų kelias“, „Gintaro kelias“, „Kulinarinis paveldas“, „Hanzos kelias“, „Parkai ir sodai“. 350 iš daugiau nei 10000 paveldo objektų priskiriami prie ypač įdomių turistams objektų grupės, o apie 110 – prie patrauklaus tarptautinio turizmo. Tačiau daugelis iš jų nėra iki galo parengti lankymui arba nėra naudojami turizmo reikmėms. Viešosios turizmo infrastruktūros plėtra efektyviai naudojant kultūros paveldo išteklius padės pasiekti, kad šiuo paveldu galėtų gėrėtis daugiau vietos ir užsienio lankytojų, tai skatins tolesnę turizmo paslaugų sektoriaus plėtrą.
\nDidžiules gamtinio turizmo galimybes siūlo 5 nacionaliniai parkai ir 30 regioninių parkų, užimančių 7,5 % šalies teritorijos. Jie prisideda prie šviečiamojo turizmo formavimo ir gamtos bei kultūros paveldo vertybių populiarinimo. 254 valstybės saugomi rezervatai, 101 savivaldybių saugomi rezervatai, 410 gamtos paveldo objektų (įskaitant 519 gamtos paminklų), 194 parkai irgi gali būti panaudoti ekoturizmui ir kultūriniam turizmui plėtoti. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose yra 15 informacijos centrų; pradedama plėtoti turizmo infrastruktūra (įrengiami pažintiniai ir poilsiniai pėsčiųjų takai, stebėjimo aikštelės ir bokštai, kempingai, poilsio aikštelės ir kita). Eksploatuojant gamtinius ir kultūrinius išteklius, galima kurti aktyvaus poilsio, šviečiamojo, kultūrinio, etninio ir kaimo turizmo paslaugas, didinti lankomų vietų skaičių, optimizuoti lankytojų srautus saugomose teritorijose, kad nepakenkiant kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei bei saugomiems objektams būtų galima tenkinti visuomenės poreikius.
\nGamtinį turizmo potencialą sudaro jūros pakrantės kompleksas (apytikriai 720 kv. km), poilsiui ir aktyviam turizmui tinkami vandens telkiniai (2850 ežerų – 910 kv. km ir 760 upių – iš viso per 76000 km), miškai, užimantys apie 30 % šalies teritorijos, gydomasis mineralinis vanduo ir purvas. Unikalus objektas – Europos geografinis centras – turistams labai patrauklus. Tinkamos viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas naudojant gamtinį turizmo potencialą leidžia plėtoti aktyvaus poilsio turizmą, didina turistams pritaikytų lankytinų vietų skaičių, optimizuoja lankytojų srautus saugomose teritorijose.
\nDidžiausią turizmo plėtros potencialą turi stambūs turizmo centrai – Vilnius, Kaunas, Trakai, jų istoriniai regionai, Baltijos jūros pakrantė su Palangos ir Neringos kurortais, Rytų Aukštaitijos ežerų rajonai, pietryčių Lietuvos miškų ir ežerų rajonai (įskaitant gydomuosius Druskininkų ir Birštono kurortus), Nemuno upės slėnis, Žemaitijos aukštumų regionas. Šie regionai svarbūs turizmo plėtrai, nes jie išsidėstę ne toliau kaip per 100 km nuo stambių turizmo centrų, t. y. didžiųjų miestų, ir traukia turistus siūlydami jiems puikias galimybes pailsėti, rengti iškylas ir panašiai. Šiose teritorijose žemė daugiausia nederlinga, ir turizmo plėtojimas yra vienintelis būdas, kaip šiuose regionuose spręsti opias nedarbo problemas. Turizmo plėtojimas skatina kaimo turizmo, tradicinių amatų, žirgininkystės, poilsinės medžioklės, žvejybos ir kitų veiklos grupių plėtrą.
\nViešosios infrastruktūros ir paslaugų stoka – pagrindinė kliūtis Lietuvoje norint efektyviai panaudoti kultūrinį ir gamtinį turizmo potencialą. Tai rodo atvykstamojo turizmo duomenys; vietinio turizmo registracija dar neatliekama. Atvykstančių turistų gausėja, tačiau lėtai. 2002 m. Lietuvą aplankė 4195000 užsieniečių; tai 2,5 % daugiau nei 2000 m. Turizmo paslaugų eksportas sudarė 8 % viso Lietuvos eksporto. Daugiausia užsienio turistų atvyko iš kaimyninių šalių – Rusijos (29 %), Latvijos (28 %), Baltarusijos (16 %) ir Lenkijos (8 %).
\nSiekiant geriau pristatyti esamą Lietuvos turizmo potencialą, 2001 m. rinkodaros veiklai buvo skirta apie 1 mln. Lt valstybės lėšų, kurios panaudotos dalyvavimui tarptautinėse turizmo parodose, turizmo leidinių leidybai, turizmo verslo misijų organizavimui ir žiniasklaidos atstovų pažintinėms kelionėms, užsienyje esančių turizmo informacijos centrų veiklai.
\nTurizmo informacijos paslaugas teikia 31 savivaldybių turizmo informacijos centras. Šių centrų veikla – svarbus veiksnys plėtojant turizmą šalyje, tačiau jiems trūksta bukletų, kitų leidinių, tinkamos įrangos, išmanymo apie turizmo produktų pateikimą, reikiamos kvalifikacijos darbuotojų. Užsienyje veikia du Lietuvos turizmo informacijos centrai – Miunsteryje (Vokietija) ir Maskvoje (Rusija), tačiau jų gebėjimai teikti informaciją nepakankami.
\n2000 m. pradėta rengti bendra kompiuterizuota nacionalinė turizmo informacijos sistema, apimanti savivaldybių ir kitus turizmo informacijos šaltinius. Planuojama, kad sistema bus baigta sukurti 2006 m.
\nTiek užsienio, tiek vietos turistai Lietuvoje pasigenda nuorodų į apgyvendinimo ar lankytinas vietas. Kelio ženklų, turizmo informacijos stendų ir poilsio aikštelių stoka – akivaizdi problema, su kuria susiduriama keliaujant po Lietuvą.
\nLietuva yra vienintelė Baltijos regiono šalis, neturinti jūrinio turizmo, nes dar nesukurta keleivinių uostų ar jachtų prieplaukų infrastruktūra. Vidaus vandens maršrutų, prieplaukų ir paplūdimių sistema irgi neišplėtota. Todėl upių ir ežerų negalima reikiamai panaudoti aktyviam poilsiniam turizmui, neskatinamas privačių paslaugų verslas.
\nDauguma kultūros paveldo vietų neparengtos lankyti, nors jas būtų galima pritaikyti įrengiant ekspozicijas ir pritaikant kitai turizmo paslaugų infrastruktūrai. Beveik nėra turizmo ir kultūros paveldo vietų, kurios būtų pritaikytos neįgaliesiems. Sparčiausiai plėtojamas turizmo paslaugų sektorius yra apgyvendinimo segmentas – viešbučiai: 2002 m. Lietuvoje buvo 225 viešbučiai ir svečių namai (iš viso 5963 kambariai), 1996 m. – 153 (4703 kambariai). Tačiau net 71 % viešbučių kambarių yra didžiuosiuose šalies miestuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), o 9 savivaldybių centruose viešbučių apskritai nėra. Daugelis viešbučių maži (10–50 kambarių) ir aptarnauja daugiausia verslo turistus. Netgi didžiuosiuose miestuose trūksta turistinės klasės viešbučių, galinčių priimti dideles grupes mažesnėmis kainomis. Apgyvendinimo vietų skaičiaus ir šalies gyventojų santykis Lietuvoje beveik 9 kartus mažesnis už ES vidurkį. Akivaizdu, kad apgyvendinimo sektoriaus potencialas iki galo nepanaudotas. Tolesnė apgyvendinimo paslaugų plėtra glaudžiai susijusi su viešosios turizmo infrastruktūros plėtra.
\nKiti du apgyvendinimo infrastruktūros segmentai irgi kelia problemų: pirmiausia – kempingai, antra – poilsio namai ir sanatorijos. Lietuvoje yra tik 3 kempingai (864 vietos) ir 3 turizmo bazės (130 vietų). Pagrindinė apgyvendinimo rūšis rekreacinėse zonose – poilsio namai. Tačiau jų vis mažėja: 1997 m. poilsio namų buvo 281 (5308 kambariai), 2002 m. – 215 (4906 kambariai). Tai susiję su jų privatizavimu ir veiklos nutraukimu.
\nSveikatos priežiūros įstaigos – sanatorijos sutelktos Druskininkų, Birštono ir Palangos kurortuose. 2001 m. 33 sanatorijose buvo 8230 vietų. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį vietų sanatorijose sumažėjo beveik 1000, o apgyvendinimo paslaugų kokybė gerėjo lėtai. Didžiausios sanatorijų problemos yra jų renovacija, veiklos perorientavimas atsižvelgiant į rinkos sąlygas ir rinkodaros priemonių įgyvendinimas.
\nSu turizmu susijęs laisvalaikio sektorius Lietuvoje mažiausiai išplėtotas visame Baltijos regione. Lietuva neturi nė vieno nuolatinio modernaus pramogų objekto, t. y. vandens atrakcionų parko, golfo aikštyno ar lenktynių trasos. Pramogų stoka neskatina užsienio svečių pasilikti Lietuvoje ilgiau ir mažina Lietuvos turizmo produktų konkurencingumą, kadangi yra mažiau galimybių pritraukti turistus į kurortus savaitgaliais ir ne sezono metu. Geoterminio vandens panaudojimas būtų gera galimybė spręsti kurortų sezoniškumo problemas.
\nTrūksta įrengtų paplūdimių ir turizmo trasų (vandens ar dviračių takų), sporto ir poilsio įrengimų. Tai neleidžia padidinti turistų srautų ir neskatina turizmo paslaugų verslo plėtros.
\nSvarbus veiksnys, turintis įtakos turizmo paslaugoms – profesionalūs darbuotojai. Silpni praktiniai įgūdžiai – pagrindinė specialistų trūkumo priežastis, nes praktinio mokymo sistema neišplėtota, o mokymo įstaigose nėra imitacinio mokymo priemonių. Turizmo verslo atstovams paprastai labai trūksta vadybos žinių.
\nKaimo turizmas – sparčiausiai plečiama sritis, ypač kurortinėse vietovėse. Šiuo metu turizmo paslaugas siūlo 365 sodybos (3500 vietų); apytikriai 80 naujų sodybų atsiranda kasmet. Tačiau daugelis iš jų veikia tik vasarą, jos nepritaikytos (arba tik iš dalies pritaikytos) neįgaliųjų poreikiams.
\nKitas didelis ir nepanaudotas turizmo plėtros potencialas – kultūros paveldo objektai (dvarai, vandens ar vėjo malūnai). Juos būtų galima pritaikyti turistams apgyvendinti ir pramogoms. 20 % iš 790 dvarų priklauso valstybei, 38 % – fiziniams asmenims; 42 % dvarų nuosavybės forma mišri. Nacionalinėje dvarų renovacijos ir išsaugojimo programoje nurodoma dvarų renovacijos ir pritaikymo turizmo poreikiams reikšmė.
\n14 lentelė. Turizmo plėtros ES ir Lietuvoje skirtumų įvertinimas (2001 m. duomenys) Rodiklis Matavimo vienetas Lietuva ES Skirtumo įvertinimas Viešbučių vietų skaičius vietų skaičius 1000 gyventojų 2,8 25 (vidutiniškai) didelis Turistų praleidžiamų naktų skaičius naktų skaičius 1 gyventojui 0,28 0,8–20 didelis Pajamos iš atvykstančių turistų eurų 1 gyventojui 176 235–1740 vidutinis 1.3.4. Žemės ūkis, kaimo plėtra, miškininkystė ir žuvininkystė Pagrindiniai teiginiai BVP dalis, tenkanti žemės ūkiui, miškininkystei ir žuvininkystei, per pastarąjį dešimtmetį nuolat mažėjo.
\nŽemės išteklių ir gamtinės aplinkos kokybė sukuria palankias sąlygas didinti žemės ūkio našumą (kuris tebelieka nedidelis) ir plėtoti netradicinę žemės ūkio veiklą – ekologinę žemdirbystę, taip pat alternatyvių rūšių veiklą, tokią kaip kaimo turizmas.
\nŽemės ūkio sektoriaus potencialą riboja mažas vidutinis ūkio dydis (vertinant pagal žemės plotą, gyvulių skaičių ar kita), todėl sektorių būtina skubiai stambinti.
\nTeigiama tai, kad kaimo vietovėse palyginti gerai išplėtotas konsultacijų tinklas.
\nParengtos profesinio mokymo programos žemės ūkio veiklos efektyvumui didinti ir ekonominės kaimo veiklos rūšims įvairinti. Kaimo bendruomenės sparčiai vystosi ir keičiasi. Verslininkų iniciatyvos ir kūrybingumas kaimo vietovėse struktūrinių pokyčių procesą gali paspartinti.
\nLietuvos maisto pramonė yra pajėgi surasti nišų Europos bendrojoje rinkoje (pirmiausia mėsos ir pieno sektoriuose). Tačiau šį procesą nulems tai, kiek perdirbimo įmonių sugebės įvykdyti ES veterinarijos ir sanitarijos reikalavimus. Nemažai pieno perdirbimo įmonių jau yra įdiegusios ES standartus, o dauguma mėsos perdirbimo įmonių – dar ne.
\nDauguma Lietuvos miškų (71 %) priklauso valstybei. Privačiame sektoriuje (29 %) vyrauja smulkūs savininkai, ir tai trukdo intensyviai plėtoti miškininkystės sektorių.
\nŽuvininkystės sektoriui būdingas pajėgumų perviršis. Lietuvos žvejybos laivynas per didelis, ypač atsižvelgiant į tai, kad įstojus į ES bus nustatytos ES kvotos.
\nBe to, žvejybos laivynas neturi reikiamos įrangos užtikrinti žuvų kokybei; seni laivai teršia aplinką. Todėl žvejybos laivyną būtina modernizuoti ir patobulinti žvejybos metodus, kad būtų gaudomos tik tų rūšių žuvys, kurios leidžiamos pagal kvotas. Reikia gerinti veterinarijos ir sanitarijos reikalavimų laikymąsi. Būtina tobulinti darbo saugą.
\nŽemės ūkio reikšmė šalies ekonomikai Daugiafunkcinis žemės ūkis kaimo plėtros kontekste turi svarbią ekonominę, socialinę, etnokultūrinę ir aplinkosauginę reikšmę.
\nŽemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sukuriama BVP dalis nuolat mažėja. Nors 1994–1998 m. laikotarpiu žemės ūkio produkcijos apimtis sumažėjo, našumas šiame sektoriuje padidėjo. Pridėtinė vertė, tenkanti vienam žemės ūkio darbuotojui, padidėjo 10,5 % 2000 m. ir 8,4 % – 2001 m. (1995 m. kainomis).
\n15 lentelė. Žemės ūkio ir susijusiuose sektoriuose sukuriamo BVP dalis, % Ekonominė veikla 1995 m.
\n1996 m.
\n1997 m.
\n1998 m.
\n1999 m.
\n2000 m.
\n2001 m.
\nŽemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 11,7 12,2 11,7 10,2 8,3 7,7 7 Žuvininkystė 0,1 0,1 0 0,1 0 0,1 0 Žemėnauda ir žemės reforma 2003 m. sausio 1 d. bendras žemės ūkio paskirties žemės plotas siekė 3369,3 tūkst. ha, arba 51,6 % visos šalies teritorijos. Miškai užima 2009 tūkst. ha (30,8 % visos šalies teritorijos). Melioruotos žemės užima 3 mln. ha, iš jų 2,6 mln. ha melioruota naudojant drenažo sistemas. Drenažo sistemoms eksploatuoti ir rekonstruoti reikia didelių investicijų.
\n16 lentelė. Žemėnauda Lietuvoje 2003 m. sausio 1 d.
\nMetai 1998 1999 2000 2001 2002 2003 Matavimo vienetas tūkst. ha % tūkst. ha % tūkst. ha % tūkst. ha % tūkst. ha % tūkst. ha % Žemės ūkio naudmenos 3356 51,4 3373 51,6 3371 51,6 3370 51,6 3370 51,6 3369 51,6 Miškai 1975 30,3 1972 30,2 1979 30,4 1998 30,6 1997 30,6 2009 30,8 1991 m. prasidėjo žemės reforma, pagrįsta nuosavybės teisių į žemę, miškus ir vandens telkinius atkūrimu. Iki 2003 m. sausio 1 d. gautos 726 paraiškos atkurti nuosavybės teises į 4,17 mln. ha žemės ir miško kaimo vietovėse. Iki šiol atkurtos nuosavybės teisės į 3,4 mln. ha. Iš viso atkurtos nuosavybės teisės į 84,05 % paraiškose nurodyto ploto (tai apima ir teisių atkūrimą suteikiant sklypą kitoje vietoje arba išmokant kompensaciją). Siekiant paspartinti žemės reformą, buvo nustatyti terminai, iki kada galima pateikti paraiškas ir nuosavybės teisę įrodančius dokumentus.
\nNors nuosavybės teisių atkūrimo procesas dar nebaigtas, jau planuojamas kitas žemėnaudos etapas – žemės sklypų jungimas. Taigi bus sukurtos sąlygos efektyviai naudoti žemę. Žemės sklypų jungimas ir galimybė užsieniečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje žemės rinką turėtų suaktyvinti ir sudaryti sąlygas didinti ūkių konkurencingumą.
\nSiekiant nustatyti žemės sklypų jungimo poreikius, 2000 m. ir 2002 m. Kėdainių rajone, Dotnuvoje, įgyvendintas pirmasis sklypų jungimo projektas. Pagrindinis tikslas – perskirstyti žemės sklypus ir suformuluoti pagrindinius reikiamos teisinės bazės principus. Projekto rezultatai parodė, kad žemės sklypų jungimas Lietuvoje galimas ir reikalingas. Tuo tikslu pradėta rengti žemės valdymo ir administravimo įstatymo projektą; vienas iš pagrindinių įstatymo tikslų – Lietuvoje reguliuoti žemės konsolidavimo procesą. Be to, siekiant reikiamai pasirengti būsimai žemėvaldos veiklai, susijusiai su žemės ūkio struktūrų tobulinimu, aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimu ir kaimo infrastruktūros plėtra, 2002 m. spalį pradėtas naujas Danijos ir Lietuvos bandomasis projektas „Žemės sklypų jungimas – subalansuotos kaimo plėtros priemonė“. Įgyvendinant šį projektą, ne tik pertvarkomos sklypų teritorijos, bet ir siekiama papildomų tikslų – skatinti vietos iniciatyvą, parengti susijusias kaimo plėtros strategijas ir pasirengti Lietuvos narystei ES. Be to, projekto įgyvendinimo metu numatoma išbandyti minėto įstatymo projekto nuostatas, susijusias su sklypų jungimo sutarčių registravimu ir projektų įgyvendinimu.
\n2002 m. Lietuvoje buvo apytikriai 500000 ha apleistos žemės, nenaudojamos žemės ūkio gamybai. Dalis šio ploto tinkama netradicinei žemdirbystei, nemaistinėms ir pašarinėms kultūroms, apželdinimui, o kitą plotą būtų galima paversti žemės ūkio naudmenomis.
\nPastaruoju metu ūkininkų, įregistruotų pagal naują (nuo 2002 m. taikomą) procedūrą, skaičius nelabai keičiasi. Žemės ūkio įmonių 1995–2001 m. laikotarpiu sumažėjo beveik 4 kartus (nuo 2611 iki 667). Pagrindinė priežastis – mažas konkurencingumas dėl pasenusios įrangos, didelės gamybos sąnaudos ir investicijų stoka. Dauguma individualių ūkių – pusiau natūriniai ūkiai, jie neturi galimybių plėstis ir tapti konkurencingi; tokių ūkių skaičius kasmet sumažėja 10 %.
\nNors vidutinis įregistruotų ūkių dydis artimas ES vidurkiui, atsižvelgiant į visų anksčiau minėtų ūkių skaičių ir jų užimamą plotą, vidutinis ūkio dydis Lietuvoje 2001 m. buvo 4,5 ha. Maži ūkiai yra tikra problema, stabdanti žemės ūkio gamybos sektoriaus plėtrą. Parama ekonomiškai gyvybingiems ūkiams turėtų sudaryti sąlygas jiems specializuotis ir plėstis, didinti jų konkurencingumą.
\n17 lentelė. Duomenys apie ūkius 2001 m. pabaigoje[7] Ūkių skaičius Naudojama žemė, tūkst. ha Vidutinis ūkio dydis, ha Ūkininkų ūkiai 29200 504 17,2 Žemės ūkio bendrovės 667 129,4 194 Individualūs ūkiai 244000 602,8 2,47 Iš viso 273867 1236,2 4,5 17 lentelėje nurodytų grupių subjektai turi galimybę gerinti savo padėtį kurdami kooperatyvus. Kol kas jų kūrimasis šalies žemės ūkio sektoriuje nėra spartus. 2000 m. pabaigoje žemės ūkio sektoriuje buvo 371 kooperatyvas. Daugelyje jų labai mažai narių (iki 10).
\nTaigi pagrindiniai žemės ūkio plėtros trukdžiai – mažas vidutinis ūkio dydis ir didelis smulkių nekonkurencingų ūkių skaičius.
\nPadėtis kaimo vietovėse Kaimo vietovėmis Lietuvoje laikomos visos teritorijos, nepriskiriamos prie miesto ar miesto tipo gyvenviečių kategorijų[8]. Kaimo vietovėms tenka 97,4 % viso šalies ploto, o kaimo gyventojams – 33,1 % visų gyventojų.
\n18 lentelė. Lietuvos kaimo gyventojai (vidutinis metinis skaičius) Metai Gyventojų skaičius Gyventojų tankis, gyv./kv. km Lietuvoje, tūkst. kaime, tūkst. kaime (%) Lietuvoje kaime 1998 3549,3 1161 32,7 54,3 18,25 1999 3524,2 1157,1 32,8 54 18,19 2000 3499,5 1153,9 33 53,6 18,14 2001 3481,3 1151,1 33,1 53,3 18,1 2002 m. pradžia 3475,6 1149,4 33,1 53,2 18,07 2002 m. pradžioje vidutinis gyventojų tankis kaime buvo 18 gyventojų 1 kv. km[9] (18 lentelė). Kaimo gyventojų tankis paprastai didesnis rajonuose, kuriuose didesnis žemės ūkio potencialas, arba rajonuose prie didesnių miestų.
\nGyventojų senėjimo problema aktuali visai Europai, tačiau ji opesnė kaime, o ne mieste. 2003 m. vasario mėnesio duomenimis (19 lentelė), Lietuvoje 15–59 metų gyventojų kaime buvo mažiau nei mieste (atitinkamai 56,2 % ir 64,4 %). Vyresnių nei 60 metų gyventojų kaime buvo kur kas daugiau (atitinkamai 23,9 % ir 18,1 %). Kaimo gyventojų demografinė struktūra daro neigiamą įtaką tolesnei subalansuotai kaimo plėtrai.
\n19 lentelė. Gyventojų amžiaus struktūra, % Metai Mieste, 0–14 m.
\nKaime, 0–14 m.
\nMieste, 15–59 m.
\nKaime, 15–59 m.
\nMieste, vyresni nei 60 m.
\nKaime, vyresni nei 60 m.
\n2001 18,9 21,3 63,9 55,1 17,2 23,6 2002 19 20,6 64,2 55,6 17,7 23,8 2003 17,4 20 64,4 56,2 18,1 23,9 2002 m. vasarį atlikto tyrimo duomenimis (20 lentelė), žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje dirbo 17,4 % visų dirbančių Lietuvos gyventojų. Ši dalis nuo 1995 m. nuolat mažėjo (1995 m. – 23,8 %, 2000 m. – 19,9 %, 2001 m. – 17,1 %). Kaimo gyventojų užimtumą vertinant pagal veiklos rūšis, matyti, kad žemės ūkio veikla išlieka pagrindinė (50,7 % visų dirbančių asmenų kaimo vietovėse)[10]. Pramonės ir statybos sektoriuose dirba 11,6 %, paslaugų sektoriuje – 34,6 % visų dirbančių kaimo gyventojų. Kaimo gyventojų pajamų priklausomybė nuo žemės ūkio veiklos yra kaimo sektoriaus silpnasis aspektas, darantis neigiamą įtaką subalansuotai kaimo plėtrai.
\n20 lentelė. Užimtumas pagal ekonominės veiklos sektorius[11] 1998 m.
\n2001 m. kaime mieste kaime mieste tūkst. % tūkst. % tūkst. % tūkst. % Iš viso 556,8 100 1040,8 100 416,8 100 1044 100 Žemės ūkis, medžioklė, miškininkystė, žuvininkystė 307,4 55,2 28,7 2,7 211,4 50,7 27,4 2,6 Pramonė 60 10,8 279,5 26,8 48,2 11,6 261,1 25 Statyba 16,8 3 85,2 8,2 12,9 3,1 80,8 7,7 Paslaugos 172,6 31 647,4 62,3 144,3 34,6 674,7 64,7 Statistikos departamento tyrimo duomenimis, kaimo vietovėse buvo 70,2 tūkst. bedarbių. Didėjančio nedarbo tendencija pastebima tiek kaime, tiek mieste. Kaime nedarbo lygis pakilo nuo 11,1 % 1998 m. iki 14,4 % – 2001 m. (mieste – nuo 14,4 % iki 18 %).
\n21 lentelė. Nedarbo lygis, % 1998 m.
\n1999 m.
\n2000 m.
\n2001 m.
\nKaime 11,1 9 12,6 14,4 Mieste 14,4 16,5 16,7 18 Daugeliui kaimo gyventojų stinga iniciatyvos ir paramos. Be to, jauni ūkininkai, kurdami žemės ūkio valdas, susiduria su struktūriniais sunkumais. Kaimo žmonėms stinga verslumo iniciatyvos ir įgūdžių imtis alternatyvios veiklos. 2000 m. pabaigoje Turizmo paslaugų registre buvo įregistruota 200 įmonių, teikiančių kaimo turizmo paslaugas. Daugelis jų įsikūrusios šalies pietryčiuose ir vakarinėje dalyje. Šie regionai turi labai didelį gamtos ir kultūros paveldo potencialą, jie tinkami turizmo veiklai toliau plėtoti. Prie turizmo plėtros kaimo regionuose prisidės kaimo etnokultūros paveldo objektų rekonstrukcija ir restauravimas, tinkamas etnoarcheologinių objektų tvarkymas ir pritaikymas etnografinio turizmo infrastruktūrai.
\nKaimo gyventojų pajamos ir išlaidos Namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, vidutinis gyvenimo lygis kaime gerokai žemesnis už gyvenimo lygį miestuose. 2001 m. vidutinės grynosios asmens pajamos mieste buvo 455 Lt, kaime – 311 Lt.
\n22 lentelė. Vidutinių grynųjų pajamų dinamika 1996–2001 m. (1 namų ūkio nariui per mėnesį, Lt) 1997 m.
\n1998 m.
\n1999 m.
\n2000 m.
\n2001 m.
\nKaime 298,4 336,3 327,1 311 310,9 Mieste 403,1 463,5 475,2 464,9 455,5 Didelę kaimo gyventojų pajamų dalį sudaro pajamos natūra. Jų piniginės pajamos sudaro tik 2/3 grynųjų pajamų ir yra beveik perpus mažesnės nei mieste. Pagrindinis kaimo gyventojų pajamų šaltinis – darbo pajamos, t. y. darbo užmokestis ir pajamos iš nesamdomo darbo. 2001 m. jos sudarė 58 % visų pajamų. Didelę kaimo gyventojų pajamų dalį sudaro pajamos iš individualios žemės ūkio veiklos (42 %).
\nVartojimo išlaidų analizė rodo, kad išlaidų maistui dalis bendroje vartojimo išlaidų struktūroje nuo 1994 m. mažėja. 2001 m. išlaidos maistui sudarė 42 % namų ūkio išlaidų (mieste – 38 %, kaime – 54 %). Vartojimo išlaidų struktūros skirtumus veikia ir tai, kad miesto gyventojai būstui ir komunalinėms paslaugoms išleidžia 2,4 karto daugiau nei kaimo gyventojai.
\n14 pav. Vartojimo išlaidų struktūra Remiantis užimtumo ir šeimų pajamų duomenimis, galima paminėti šiuos Lietuvos kaimo trūkumus: a) nepalanki gyventojų amžiaus struktūra; b) didelė priklausomybė nuo pajamų iš žemės ūkio veiklos ir neaukštas šių pajamų lygis; c) aukštas kaimo jaunimo nedarbo lygis; d) didelis atotrūkis tarp miesto ir kaimo namų ūkių pajamų.
\nIšsilavinimo lygis kaimo plėtros procese turi didelę reikšmę. Kaimo gyventojų išsilavinimo lygis daug žemesnis nei miesto. Statistikos departamento 2001 m. duomenys rodo, kad 1000 kaimo gyventojų tenka 453 asmenys, turintys aukštąjį, techninį ar vidurinį išsilavinimą, o mieste šis rodiklis siekia 658. Palyginti su miestu, kaime yra tris kartus mažiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Nors Lietuva turi platų žemės ūkio mokymo ir konsultavimo tinklą, žmogiškųjų išteklių plėtros kaime problemos tai neišsprendžia.
\n23 lentelė. Gyventojų išsilavinimo 2001 m. duomenys[12], vnt./tūkst. gyventojų Aukštasis išsilavinimas Techninis tarpinio lygio išsilavinimas Vidurinis išsilavinimas Pagrindinis išsilavinimas Pradinis išsilavinimas Miesto gyventojai 161 211 286 132 172 Kaimo gyventojai 55 156 242 187 284 Lietuvos kaimo bendruomenės pastaruoju metu suaktyvėjo. Šiuo metu yra 300 tokių bendruomenių. Veikia Lietuvos kaimo bendruomenių asociacija. Kuriamos vietos iniciatyvinės grupės. Šis judėjimas tampa vis aktyvesnis, tačiau daugeliui kaimo gyventojų stinga iniciatyvos, pasitikėjimo savimi, gebėjimo konstruktyviai dalyvauti formuojant ir priimant jų gyvenamosios vietos teritorinio planavimo sprendimus.
\nInžinerinė infrastruktūra Svarbi kaime išliekanti problema susijusi su anksčiau sukurtų vandentvarkos sistemų veikimu. Tai didelės melioravimo sistemos, sujungtos vandens kanalais ir hidrauliniais įrengimais. Šios ankstesniais dešimtmečiais įrengtos sistemos apima 3,01 mln. ha plotą, įskaitant ne tik žemės ūkio naudmenas, bet ir kaimo gyvenvietes, miškus, kitas rekreacines zonas ir valstybei priklausančias teritorijas. Jos neatitinka aplinkosaugos standartų, nes iš užterštų teritorijų surinktas vanduo neišvalomas. Galimi vandens rinktuvų ir kanalų veikimo sutrikimai kelia pavojų, kad bus užtvindyti dideli plotai. Reikia nemažų investicijų (apytikriai 80 mln. Lt per metus), kad šie įrengimai būtų sutvarkyti pagal aplinkos apsaugos standartus.
\nGalvijininkystė ir kiaulininkystė Pirminė gamyba Lietuvoje klimato sąlygos palankios, pašarų atsargų pakanka, o galvijų veisimo, mėsos ir pieno gamybos tradicijos senos. Visa tai sudaro palankias sąlygas plėtoti galvijininkystę. Galvijininkystės sektorius laikomas prioritetiniu žemės ūkio sektoriumi. 2001 m. galvijininkystė ir paukštininkystė sudarė 19 % visos žemės ūkio produkcijos. Pieno gamyba siekė 1729,8 tūkst. t pieno, arba beveik 20 % visos žemės ūkio produkcijos ir 43 % visos galvijininkystės produkcijos.
\nTačiau sektoriaus našumas, palyginti su ES valstybėmis narėmis, nedidelis. Dauguma galvijininkystės ūkių nedideli. 2003 m. vasarį iš 233480 galvijus auginusių ūkininkų 200687 turėjo nuo 1 iki 5 galvijų. Daugiau nei 70 % pieno į pienines tiekia smulkūs gamintojai (turintys po 1–5 karves); jie daugiausia 58–74 metų žmonės.
\nDėl valstybės paramos pastaraisiais metais kai kurie specializuoti pieno ūkiai sustiprėjo, pieno kokybė pagerėjo, o primilžis gerokai padidėjo (2001 m. – vidutiniškai 4863 kg iš vienos karvės). Tačiau šio pagerėjimo mastas nepakankamas. Pagrindinės pirminės gamybos problemos – mažas gamybos efektyvumas ir sunkumai įgyvendinti kokybės, higienos, aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės standartus. Investicijos į žemės ūkio valdas ir jaunų ūkininkų įsikūrimo skatinimas sudarys sąlygas restruktūrizuoti pieno ūkius.
\nPerdirbimas Pastaruosius kelerius metus pienininkystės sektoriuje vyksta struktūriniai pokyčiai. Šiuo metu yra 3 didelės, 4 vidutinio dydžio ir 6 mažos pieno perdirbimo įmonės. 19 įmonių (įskaitant kai kurių įmonių filialus) jau suteikta teisė eksportuoti pieno produktus į ES. Tai leidžia įmonėms užsitikrinti didelę eksporto dalį. Tačiau išlieka ir problemų – jos susijusios su rinkodara, kokybės ir aplinkosaugos valdymo sistemomis, higienos ir gyvūnų gerovės lygio kėlimu.
\nNors mėsos pramonė šiuo metu restruktūrizuojama, rinkoje vyrauja gana mažos įmonės; kai kurios įmonės visų turimų pajėgumų nepanaudoja. Dar nedaug įmonių turi ES veterinarijos sertifikatus (2003 m. vasarį – 9 mėsos perdirbimo įmonės). Lietuvoje yra apytikriai 350 skerdyklų ir mėsos perdirbimo įmonių. Jos skirstomos į 4 grupes – A, B, C ir D.
\nA grupėje yra 20 įmonių, atitinkančių veterinarijos ir higienos reikalavimus. Visus reikalavimus atitinka 7 mėsos kombinatai (šviežia mėsa, mėsos produktai, mėsos paruošimas), 9 didelio pajėgumo įmonės, 1 žvėrienos perdirbimo įmonė ir 2 paukštienos perdirbimo įmonės. Šiuo metu 9 įmonės turi leidimus eksportuoti produkciją į ES. A grupės įmonėse, panaudojus visus jų pajėgumus, būtų galima skersti 35 % kiaulių ir 45 % galvijų, perdirbti 20 % visos šalyje pagaminamos mėsos.
\nB grupėje yra 168 didelio ir mažo pajėgumo skerdyklos ir perdirbimo įmonės bei 10 paukštienos perdirbimo įmonių. Jų teigimu, stojimo į ES dieną įvykdyti ES reikalavimus jos bus pasirengusios.
\nC grupėje yra 20 įmonių, kurios paprašė pereinamojo laikotarpio, kad galėtų modernizuotis.
\nNumatoma, kad D grupėje įmonės (apytikriai 150) nutrauks veiklą kaip neatitinkančios ES veterinarijos ir higienos reikalavimų.
\nDidžiausios sektoriaus problemos: didelės gamybos sąnaudos, mažas efektyvumas, sunkumai diegiant ES veterinarijos, higienos, aplinkos ir gyvūnų gerovės reikalavimus. Kelios mažos perdirbimo įmonės jau investavo į modernias, ES reikalavimus atitinkančias technologijas. Iki 2007 m. modernių įmonių turėtų labai pagausėti.
\nŽemdirbystė Pirminė gamyba Klimato sąlygos ir natūralus dirvos derlingumas palankūs auginti javams, vaisiams ir daržovėms, linams, rapsams, cukriniams runkeliams ir kt. Ekologinė ir subalansuota žemdirbystė irgi perspektyvi, nes dirvos, vandens ir oro tarša gana nedidelė.
\n2001 m. Lietuvoje buvo dirbama iš viso 2,15 mln. ha žemės. Daugiausia jos skirta javams (2001 m. – 44,3 %).
\n24 lentelė. Žemdirbystės struktūra 2001 m.
\nŽemės ūkio kultūros iš viso javai baltyminiai augalai linai rapsai cukriniai runkeliai bulvės lauko daržovės pašarinės ankštinės kultūros kitos kultūros Plotas, tūkst. ha 2146 915,2 34,7 4,2 36,4 26,5 102,2 21,1 37,3 959,5 Derlius, t/ha 2,56 1,51 0,97 1,78 3,32 10,3 14,1 37,1 50 % grūdų sunaudojama pašarams, apie 19 % skirta žmonėms vartoti. Numatoma, kad grūdų vartojimas maistui mažės. Tačiau galvijininkystės produkcijos didėjimas dėl didėjančios pieno ir mėsos produktų paklausos palaikys bendrąją javų paklausą. Greta javų, didės ir baltyminių kultūrų paklausa; rapsų, linų, bulvių ir cukrinių runkelių paklausa išliks stabili.
\nLietuvos regionas ir klimatas palankūs daržininkystei ir sodininkystei (t. y. daržovėms auginti laukuose ir šiltnamiuose, vaisiams ir uogoms auginti). Tačiau pagrindinės kliūtys šiam sektoriui plėstis yra šios: stokojama sandėliavimo ploto, pasenusios daržovių auginimo technologijos, gamintojai nepakankamai bendradarbiauja (jie galėtų pasidalyti specialia įranga ir imtis bendros rinkodaros veiklos).
\nJavus auginantys ūkiai, investavę į modernias technologijas, jau pasiekė derliaus lygį, artimą ES valstybių narių lygiui. Tačiau vidutinis šių ūkių našumas gana nedidelis. Visos grūdinės žemdirbystės šakos nukenčia dėl pasenusių technologijų ir didelių gamybos sąnaudų. Ūkiai stokoja specialių žinių ir investicinių gebėjimų, kad galėtų atnaujinti pasenusią įrangą, naudoti geros kokybės sėklas ir augalų apsaugos priemones.
\nPerdirbimas Kitos problemos susijusios su grūdų ir pašarų pramonės, pirminio linų perdirbimo, vaisių ir daržovių perdirbimo pramonės ir rinkodaros grandžių modernizavimu. Daugelis įmonių turi sunkumų dėl pasenusių technologijų, nepakankamų sandėliavimo ir krovimo pajėgumų, neišspręstų produktų paruošimo, pakavimo ir tvarkymo rinkodaros grandinėje klausimų.
\nStatistikos departamento duomenimis, 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje 18 įmonių vertėsi produktų paruošimu, perdirbimu ir konservavimu; jos perdirba 5–7 % Lietuvoje užauginamų vaisių ir daržovių. Šiose įmonėse iš viso dirba 600 žmonių, apyvarta – 39 mln. Lt (29 mln. Lt – iš pardavimo vidaus rinkoje). Visos įmonės privačios. 5 iš jų didelės (50–200 darbuotojų), 7 įmonės turi iki 10 darbuotojų, 6 įmonės – 10–50 darbuotojų. Tik 3 iš 18 įmonių įdiegė technologijas, atitinkančias ES standartus. Kitos įmonės mažos, jų patalpos neatitinka higienos normų, įranga fiziškai ir moraliai pasenusi. Kad jų produkcija atitiktų higienos normas ir būtų konkurencinga vidaus bei užsienio rinkose, technologinę įrangą būtina modernizuoti ir investuoti į patalpų rekonstrukciją.
\nIš 30 šalies grūdų perdirbimo įmonių 7 yra didelės. Pastarosios dirba pelningai (pelningumo lygis 4,8 %), yra įdiegusios vadybos sistemas pagal ISO 9000 standartus; kombinuotųjų pašarų įmonės jau gavo ES reikalavimus atitinkančius leidimus verstis šia veikla. Tačiau tolesnį šių įmonių modernizavimą ir rinkodaros tobulinimą stabdo lėšų stoka dėl didelių intervencinio grūdų pirkimo kainų. Tai kenkia įmonių konkurencingumui. Pagrindinis Struktūrinių fondų paramos grūdų perdirbimo įmonėms tikslas – modernizuoti ir racionalizuoti grūdų perdirbimą, gerinti rinkodarą, didinti įmonių konkurencingumą ir šiame sektoriuje sukuriamą pridėtinę vertę.
\n2002 m. 9 pirminio perdirbimo įmonės užsiėmė linų pirkimu ir perdirbimu. Iš jų 4 naudoja pasenusią technologinę įrangą, todėl linų pluošto kokybė nėra gera. Įmonėms trūksta lėšų gamybai modernizuoti. Naudojantis finansine parama ir investuojant į technologiją bei kokybės vadybos sistemas, planuojama reformuoti ir modernizuoti mažiausiai 4 pirminio linų perdirbimo įmones.
\n25 lentelė. Įvairių žemės ūkio sektoriaus sričių problemų įvertinimas (3 – rimtos, 2 – vidutinės, 1 – nedidelės) Pirminė gamyba Perdirbimas Produktų kokybė Rinkodara Javai 3 2 1 2 Rapsai 3 1 1 2 Linai[13] 3 2 3 1 Vaisiai ir daržovės 3 3 3 2 Pagrindinės galvijininkystės ir žemdirbystės problemos – žemas technologinis lygis, neefektyvi gamyba, didelės gamybos sąnaudos, aplinkosaugos, higienos ir gyvūnų gerovės standartų nesilaikymas, neišplėtota rinkodara. Problemiškiausios sritys – pirminė pieno ir mėsos gamyba, mėsos perdirbimas, javų, linų, vaisių ir daržovių auginimas, grūdų, linų, vaisių ir daržovių perdirbimas.
\nŽemės ūkio produktų rinkos Pagrindinės žemės ūkio produktų eksporto rinkos – Europos šalys. 2002 m. I–III ketvirčiais 66,5 % Lietuvos žemės ūkio produktų eksporto atiteko Europos laisvosios prekybos asociacijos, Vidurio Europos laisvosios prekybos asociacijos ir Baltijos laisvosios prekybos sutarties šalims (2001 m. I–III ketvirčiais – 58 %). 2002 m. užsienio prekybos rezultatai, palyginti su tuo pačiu 2001 m. laikotarpiu, gerėjo (nors būta prekybos deficito, eksportas į ES valstybes didėjo).
\n2001 m. pieno produktams atiteko daugiausia – apie trečdalis (arba 29 %) viso žemės ūkio produktų ir maisto produktų eksporto. Mėsa ir mėsos produktai sudarė 2,7 %, grūdai – 3,4 %, žuvys ir žuvų produktai – 4 % visos šių produktų eksporto apimties.
\nAtsižvelgiant į šias tendencijas, galima teigti, kad Lietuvos maisto pramonė turės nišą ES bendrojoje rinkoje. Tačiau norint sėkmingai konkuruoti vidaus ir užsienio rinkose Lietuvos maisto pramonę būtina restruktūrizuoti ir modernizuoti. Būtina investuoti į kapitalo ir žmogiškuosius išteklius, kad būtų įvykdyti kokybės, higienos, maisto saugos ir aplinkosaugos standartų reikalavimai.
\nAplinkos apsauga ir organinė gamyba Agrarinės ekosistemos, užimančios didžiąją Lietuvos teritorijos dalį, pasižymi skurdžiausia biologine įvairove. Pastarojo meto žemėvaldos pokyčiai, tai, kad mažiau naudojama agrochemikalų, kad didėja pūdymų plotai, suteikė galimybę plėtoti pievų ir krūmynų sistemas. Pagrindiniai su žemės ūkiu susiję aplinkosaugos klausimai yra šie: dirvos erozijos kontrolė, paviršinių ir gruntinių vandenų taršos mažinimas ir kontrolė, biologinės įvairovės apsauga, ekologinės žemdirbystės skatinimas.
\n2000 m. paskelbtas Pažangios žemės ūkio praktikos kodeksas. Jo reikalavimams mėsos ir pieno ūkiuose įgyvendinti reikės daug investicijų; visų pirma tai susiję su mėšlo tvarkymo įrengimais ir įranga.
\nAplinkos apsaugos priemonės žemės ūkio sektoriuje ir kaime numatomos kaimo plėtros plano 2004–2006 metams skyriuje „Aplinkos apsauga“. Šio BPD skyriuje „Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija“ (pagal 1 prioritetą „Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra“) taip pat numatytos įvairios paramos formos (Žemės ūkio naudmenų programa, Tikslinių saugomų teritorijų programa, Kraštovaizdžio programa, Pievų programa, Ekologinės žemdirbystės programa, Demonstracinė programa ir kitos).
\nMiškininkystė Daugelis Lietuvos miškų priklauso valstybei (71 %), o privačių miško sklypų (29 %) struktūra (t. y. daug smulkių sklypų) intensyviai miškininkystės plėtrai nėra palanki. 2003 m. sausio 1 d. privatūs miškai užėmė 586000 ha plotą, vidutinis privataus miško sklypo dydis – 4,5 ha. Miškų savininkų kooperatyvai ir kitos organizacijos steigiasi lėtai. Lietuvos miškų savininkų asociacija dabar vienija tik 1,5 % miškų savininkų.
\n2001 m. miškininkystės produkcijai teko 0,6 % BVP, o kartu su medienos pramone – 3,6 %. Medienos ir medienos produktų eksportui 2001 m. teko 10 % visos šalies eksporto apimties. Pastaraisiais metais Lietuva kasmet pagamina po 5–6 mln. m3 medienos. Didėjant brandaus miško plotams, medienos paruošiama kasmet daugiau. Natūralus medienos padidėjimas Lietuvos miškuose siekia 12 mln. m3 per metus; apie 60 % šio padidėjimo kiekio iškertama. Komerciniai miškai užima 71,7 % viso miškų ploto; rezervatai, specialios paskirties (saugomos ekosistemos ir rekreaciniai plotai) ir saugomi miškai – 28,3 %.
\nŠiuo metu valstybiniame miškininkystės sektoriuje dirba apytikriai 7000 žmonių; privačiame – 3000 (neskaitant medienos ir baldų pramonės, kur dirba dar 40000 žmonių).
\nLietuvos miškai vertingi ne tik dėl medienos, bet ir dėl kitų produktų – grybų, uogų, vaistažolių, žvėrienos, kailių, medžioklės trofėjų, kalėdinių eglučių ir kt. Dėl didelių eksporto galimybių didelę reikšmę turi grybai.
\nŠiuo metu lapuočių medienos ištekliai nėra pakankamai efektyviai ir racionaliai naudojami. Didinant šios medienos naudojimą vidaus rinkoje, bus sudarytos sąlygos suintensyvinti kirtimą miškų auginimo tikslais, o tai pagerintų miškų struktūrą, jų produktyvumą, atsparumą ir bendrąją būklę. Didžiausią eksportuojamos medienos dalį sudaro šios rūšies mediena, nes jos naudojimas vidaus rinkoje ribotas. Pastaraisiais metais metinė šios medienos eksporto apimtis siekė beveik 1 mln. m3. Pagrindinė priežastis – nepakankamas Lietuvos medienos pramonės išsivystymas, nes nėra pajėgumų Lietuvos miškų teikiamai lapuočių medienai apdoroti.
\nMiškai dengia mažo dirvos derlingumo teritorijas, todėl miškininkystė ir su ja susijusi veikla kaimo gyventojams teikia alternatyvias užimtumo galimybes.
\nPrivataus miškų sektoriaus struktūra intensyviam miškininkystės vystymui nepalanki. Privačių miškų savininkams stinga paramos, patirties ir specialių žinių, būtinų norint didinti miškų ekonominę ir ekologinę vertę.
\nŽuvininkystė Žuvininkystės produktams tenka apytikriai 0,1 % šalies BVP (žuvies apdorojimo ir žvejybos atviroje jūroje sektorių produktai įtraukti į maisto pramonės dalį) ir 15 % visos žemės ūkio produkcijos.
\n2002 m. Lietuvos žvejybos laivai Atlanto vandenyne ir Baltijos jūroje pagavo beveik 152000 t žuvų ir krevečių – tai beveik 3 kartus daugiau nei 1995 m.
\nLietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir ES valstybių narių zonoje – Baltijos jūroje – žvejoja 71 didelis laivas (įskaitant laivus, žvejojančius tralais ir kitais tinklais). Šis laivynas kasmet pagauna apie 10000 t žuvų. Laivai 18–30 m ilgio, jų tonažas 70–200 GT.
\nPer 100 nedidelių laivų (4–17 m ilgio) žvejoja pakrantės zonoje ir Kuršių mariose.
\n25 vidutiniai ir dideli Lietuvos žvejybos traleriai (30–120 m ilgio) žvejoja Šiaurės ir Vidurio Atlanto vandenyne, įskaitant NAFO ir NEAFC reguliuojamas teritorijas, Mauritanijos ir Norvegijos (Svalbard) išskirtines ekonomines zonas. Šie laivai kasmet pagauna iki 140000 t žuvų. Dėl palankesnių ekonominių sąlygų 1995–2001 m. 8 iš jų plaukiojo su trečiųjų šalių vėliavomis, tačiau prieš stojant į ES jie turėjo būti įregistruoti Lietuvoje. Todėl nuo 2001 m. Lietuvos žvejybos laivyno pagaunamų žuvų kiekis labai padidėjo.
\n26 lentelė. Lietuvos įmonių sugaunamų žuvų kiekis, t Metai 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 Iš viso 57137 89828 56627 69458 43884 45331 153527 151487 Šiaurės Vakarų Atlantas 980 1585 1785 3107 3370 4047 7596 10946 Šiaurės Rytų Atlantas 29805 28434 11391 4825 11269 11128 21357 22057 Pietryčių Atlantas (Mauritanijos zona) 10800 36730 25680 45804 16400 18100 111100 106434 Baltijos jūra (atviroje jūroje, pakrantėje ir Kuršių mariose) 13571 21254 15877 13846 10793 9713 11120 9902 įskaitant: menkes 4147 5521 4694 4187 4371 4721 3852 2964 Baltijos silkes 3708 4257 3330 2368 1313 1198 1639 1537 kilkes 4799 10165 6018 5132 3117 1682 3135 2800 plekšnes 194 330 624 749 571 618 1137 1081 kitas žuvis 723 981 1211 1410 1421 2352 1312 1520 Vidaus vandenys 267 288 378 365 402 347 353 398 Akvakultūra 1714 1537 1516 1511 1650 1996 2001 1750 Pagrindinių komercinių rūšių žuvų – menkių ir silkių – ištekliai Baltijos jūroje sumažėjo, todėl metiniai limitai buvo atitinkamai sumažinti. Dėl labai intensyvaus eksploatavimo ir blogų hidrologinių sąlygų ypač sumažėjo Rytų Baltijos menkių ištekliai, o Lietuvos žvejai, priešingai nei latviai ar estai, Baltijos jūroje orientuojasi į šių žuvų žvejybą. Mažėjant menkių sugavimo kvotoms, laivyno pajamų nebepakanka verslo pelningumui užtikrinti. 1999–2000 m. vidutinės išlaidos, tenkančios vienam Baltijos jūros žvejybos laivui, siekė 90–115 tūkst. eurų, vidutinės pajamos 105–115 tūkst. eurų. Pajamos iš menkių žvejybos sudaro vidutiniškai 75–81 % žvejybos laivo pajamų, o kai kuriose žvejybos bendrovėse 90–100 %. Menkių žvejybos pelningumas – 22–24 %. Kitų žuvų rūšių žvejyba dėl palyginti didelių sąnaudų ir mažų kainų nelabai pelninga arba apskritai nepelninga, todėl Lietuva visiškai nepanaudoja Baltijos šprotų kvotų. Daugelis laivų nepritaikyti smulkioms giliavandenėms žuvims gaudyti, neturi įrengimų šaldytoms žuvims laikyti (nėra laivų refrižeratorių), sugaunama mažai žuvų, todėl žvejyba tampa neefektyvi.
\n27 lentelė. Lietuvos, Švedijos ir Suomijos žvejybos rodikliai pagal atviros jūros tralus Rodikliai 1999 m.
\n2000 m.
\nLietuva Sugautas kiekis (t), tenkantis: vienam GRT 2,25 1,68 vienam KW 1,25 0,93 Švedija Sugautas kiekis (t), tenkantis: vienam GRT 14,9 13,4 vienam KW 5,3 4,5 Švedija Sugautas kiekis (t), tenkantis: vienam GRT 10,6 11,9 vienam KW 2 2,4 Kvotos nepakankamai panaudojamos ir dėl nedidelės paklausos, nes žuvų konservų pramonė išvystyta nepakankamai: yra tik 4 žuvų konservų fabrikai, kurie daugiausia eksportuoja į Ukrainą ir Rusiją. Dalis kvotų perduodama ES finansinei kompensacijai gauti. Panaudojamos šios kvotų dalys, liekančios po perdavimo ES: menkių 98–100 %, šprotų 40–70 %, Baltijos silkių 40–60 % (2003 m. visa ši kvota buvo panaudota dar spalio pabaigoje); lašišų kvotos dalis visiškai panaudota tik 2002 m. (99,9 %).
\nBaltijos jūroje žvejojantys laivai seni ir neekonomiški – jie naudoja daug kuro, neturi modernios įrangos gerai žuvų kokybei palaikyti gabenimo metu, sanitarijos ir higienos sąlygos netinkamos. 59 % laivų buvo pastatyti prieš 26 metus ar seniau, 10 % – daugiau nei prieš 10 metų, 3 % – daugiau nei prieš 45 metus. Daugelis Lietuvos laivų, žvejojančių Baltijos jūroje, pritaikyti menkėms gaudyti, tačiau pastarųjų ištekliai labai sumažėję.
\nAtlanto vandenyne žvejojančių laivų būklė daug geresnė, jie aprūpinti modernia navigacijos ir žuvų paieškos įranga, geriau prižiūrimi. Tačiau vidutinis jų amžius – 22–24 metai, todėl jie gerokai susidėvėję. 15 laivų turi veterinarinio patikrinimo numerius.
\n2003 m. buvo baigta statyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto prieplauka, skirta Baltijos jūroje žvejojantiems laivams: įskaitant krantines, inžinerinius tinklus, ledo gamybos įrengimus (našumas – 20 t ledo per 24 valandas), smulkių žuvų rūšiavimo įrenginį, ledo saugyklą (talpa – 100 t), 100 termokonteinerių žuvims gabenti. Šiuo metu naujajame uoste dar nėra gerų sanitarinių sąlygų priimti žuvis, trūksta pirmojo pardavimo ir sandėliavimo patalpų, pirmojo pardavimo kontrolė nepakankama. Žuvys parduodamos pagal atskiras sutartis su didmenininkais; gamintojų asociacijų dar nėra, todėl nėra sąlygų taikyti kainų rėmimo mechanizmus.
\nŽuvų perdirbimo pramonė Lietuvos maisto pramonei gana svarbi. Žuvų gamybos apimtys ir gamybos pajėgumai nuolat didėja. 2002 m. pagaminta 68 tūkst. t žuvų produktų, 2000 m. – 47 tūkst. t, 1998 m. – tik 21,1 tūkst t. Per pastaruosius kelerius metus labai sumažėjo žuvų perdirbimo įmonių: nuo 110 (1999 m.) iki 68 (2002 m.), nes dalis įmonių nepajėgios laikytis sanitarijos ir higienos reikalavimų ir yra nekonkurencingos, be to, kai kurioms neigiamą įtaką padarė Rusijos krizė. Įmonių skaičiaus mažėjimo tendencija išlieka dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie žuvų perdirbimui taikomų griežtesnių reikalavimų. Kai kurių įmonių pajėgumai naudojami per mažai. Tačiau pradėjo veikti 5 naujos modernios įmonės. 13 įmonių atitinka ES standartus ir turi ES veterinarinius numerius, leidžiančius eksportuoti produktus į ES. Pavojų analizės ir kritinių kontrolės taškų sistema (HACCP) įdiegta 24 žuvų perdirbimo įmonėse, o 26 įmonėse ji diegiama.
\nPriešingai nei kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, Lietuvos žuvų perdirbimo pramonė naudoja daugiausia importuotas žaliavas (apytikriai 75 %). Nors dalis įmonių savo gamybos ir eksporto apimtis padidino, žuvų ir žuvų produktų importo ir eksporto balansas išlieka neigiamas, nes Lietuvai trūksta šviežių geros kokybės žuvų; vietinius išteklius sudaro kelių rūšių žuvys, dalis jų naudojama neefektyviai. Lietuvos žvejų sugautų ir pateiktų Lietuvos perdirbimo įmonėms ir tiesioginiam vartojimui žuvų kiekis siekia 8–12 tūkst. t, arba tik 25 % bendrosios paklausos. 1999–2002 m. žuvų importas siekė 51–71,7 tūkst. t, eksportas 28–63,8 tūkst. t (reeksportas sudarė 29–34,1 %). Žuvims ir žuvų produktams tenka 7 % visų į Lietuvą importuojamų maisto produktų vertės.
\nDidelę žuvų perdirbimo įmonių produkcijos dalį – apie 34 % – sudaro delikatesiniai produktai (krabų lazdelės, žuvų piršteliai ir panašiai), šaldytos žuvys ir jų išpjova (filė) – 23 %, žuvų konservai – 12 %. Dalis šių produktų eksportuojama. Kitų grupių produktai – sūdytos, rūkytos ir džiovintos žuvys, žuvų kulinarijos produktai – tiekiami Lietuvos rinkai. Pagrindinis FIFG paramos žuvų perdirbimo įmonėms uždavinys – modernizuoti ir racionalizuoti perdirbimą, pagerinti rinkodarą, padidinti įmonių konkurencingumą ir padidinti sektoriaus sukuriamą pridėtinę vertę. Pagrindinės sektoriaus problemos: didelės gamybos sąnaudos, mažas efektyvumas, sunkumai vykdant ES veterinarijos, sanitarijos ir higienos, aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės reikalavimus.
\nIš 30000 natūralių upių ir upelių (beveik 64000 km) tik 13000 km nereguliuojama. 147 upės ir upeliai (4444,3 km) svarbūs ichtiologiniu požiūriu; juose yra 69 užtvankos, užkertančios kelią žuvų (įvairių rūšių upėtakių, ungurių ir kt.) migracijai ar ją apsunkinančios. Šiose vietose reikėtų įrengti 29 žuvų kopėčias, 3 žuvų kopėčias rekonstruoti. Reikia rekonstruoti 24 migracijai trukdančias užtvankas ir pašalinti 13 mažesnių kliūčių.
\nVidaus vandenys sudaro apie 4 % šalies ploto. 2002 m. vidaus vandenyse sugauta ir auginama 2055 t žuvų. Akvakultūros produktų gamyba užsiima 17 stambių įmonių ir per 50 ūkininkų. 95 % auginamų žuvų – karpiai. Per pastaruosius metus metinės auginamų žuvų apimtys keitėsi ne daugiau kaip 5 %. Eksportas į Latviją, Lenkiją ir Vengriją sudaro 35 % visos gamybos apimties. Vidaus vandenų žuvininkystės indėlis į bendrą žuvų gamybą nepakankamas. Nepasinaudojama galimybėmis auginti ir tiekti vidaus bei užsienio rinkoms upėtakius, sterkus, lydekas, vėžius ir kt. Akvakultūros įmonių pelningumas nedidelis (tik 2–3 %), nes naudojamos pasenusios ir neefektyvios technologijos. Savininkams ir vadovams tai neleidžia investuoti į modernią įrangą, tvenkinių hidrotechnikos modernizavimą, žuvų ligų prevenciją, naujų žuvų rūšių pasirinkimą.
\nLietuvai įstojus į ES, žuvininkystės sektoriuje turėtų įvykti nemažai pokyčių. Lietuvos laivai nebegalės sužvejoti tiek žuvų, kiek sužvejodavo iki šiol, Šiaurės Rytų Atlanto žvejybos komisijos (NEAFC) reguliuojamoje zonoje. Menkių atsargos išseko, todėl žvejyba tralais Europos ekonominėje zonoje draudžiama. Žvejybos ekonominį gyvybingumą lemia politiniai, ekologiniai ir biologiniai veiksniai, nepriklausantys nuo susijusių įmonių valios. Atsiradus nenumatytoms aplinkybėms ir techniniams apribojimams, žvejų nuostolius būtina sumažinti.
\n28 lentelė. Lietuvos ir ES skirtumai žemės ūkio ir kaimo plėtros sektoriuose Rodikliai Metai Lietuva ES vidurkis Skirtumo įvertinimas Žemės ūkio dalis BVP, % 2000 6,9[14] 1,7 vidutinis Užimtumas žemės ūkyje, miškininkystės ir žuvininkystės srityse, % 2000 19,9 4,3 didelis Ūkių struktūra (vidutinio ūkio dydis, ha) 2001 4,5[15] 18,1 didelis Maisto pramonės įmonės, atitinkančios ES higienos standartus (sektoriai, atitinkantys standartus[16]) 2002 pieno, žuvininkystės didelis Kaimo šeimų pajamų dalis, naudojama maistui, % 2000 56,2 17 didelis 1.3.5. Transportas Pagrindiniai teiginiai Lietuvos kelius reikia modernizuoti, kad jie atitiktų didėjančius eismo poreikius. Dabartinės pastangos modernizuoti esamą ir statyti naują kelių infrastruktūrą turi paspartėti, kitaip saugumas keliuose blogės, didės laiko nuostoliai ir transporto kamščiai.
\nMinėtos tendencijos iš dalies lemia tai, kad Lietuvoje eismo avarijose žūva beveik 1,7 karto daugiau žmonių nei vidutiniškai ES.
\nKadangi nėra geros kokybės fizinės infrastruktūros, Lietuva, kaip jūrinė valstybė, kurią kerta du pagrindiniai tarptautiniai europinės reikšmės transporto koridoriai, panaudoja ne visą turimą tranzito ir turizmo potencialą.
\nLietuvos geležinkelių tinklo tankumas leidžia gabenti beveik dvigubai daugiau krovinių per metus, nei šiuo metu gabenama. Tačiau esama geležinkelių infrastruktūros būklė ir pasenęs riedmenų parkas neleidžia pasiekti šių rodiklių.
\nKlaipėdos valstybinio jūrų uosto infrastruktūra nepritaikyta aptarnauti keleiviams, ir tai stabdo jūrų turizmo plėtrą. Didinant šio uosto potencialą, būtinos investicijos į infrastruktūrą.
\nTransportas yra svarbi Lietuvos Respublikos ekonominės ir socialinės infrastruktūros dalis. Jo vaidmuo – tenkinti keliaujančių asmenų ir įmonių poreikius gabenant krovinius ir keleivius. Nuo 1996 m. transporto sektoriaus sukuriama BVP dalis didėja ir 2002 m. siekė 9 % BVP. Transporto sektoriuje šiuo metu dirba 75000 žmonių, arba 5 % visų Lietuvos dirbančių asmenų. Transporto sektorius per tarptautinę bei vietos prekybą ir turizmą turi tiesioginę įtaką Lietuvos ekonominei plėtrai, prisideda prie verslui palankių sąlygų kūrimo. Modernios, efektyvios ir integruotos transporto sistemos plėtra atspindi pagrindinius bendrosios Europos rinkos principus – laisvą prekių bei paslaugų judėjimą.
\nŠalies ūkio augimas, keliantis gyvenimo lygį, ir naujų darbo vietų kūrimas būtų neįmanomi be efektyvios transporto sistemos ir reikiamos transporto infrastruktūros, suteikiančios galimybes geriau panaudoti vietos ir tarptautinės rinkos potencialą.
\nLietuvos transporto infrastruktūros tinklo tankumas pakankamas, tačiau techniniai parametrai netenkina didėjančių transporto srautų poreikių ir neatitinka ES transporto infrastruktūros išsivystymo lygio. Šalies teritoriją kerta tarptautiniai multimodaliniai transeuropiniai transporto tinklo koridoriai, patvirtinti antrojoje ir trečiojoje Europos transporto konferencijose (įvykusiose atitinkamai Kretoje ir Helsinkyje). Šiais koridoriais gabenami dideli krovinių srautai:
\nI Šiaurės–Pietų koridorius („Via Baltica“ greitkelis ir geležinkelis Talinas–Ryga–Kaunas–Varšuva).
\nIX Rytų – Vakarų koridoriaus atšakos: IXB (Kijevas–Minskas–Vilnius–Kaunas–Klaipėda) ir IXD (Kaunas – Kaliningradas).
\nGeležinkelio mazgas Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, tarptautiniai Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostai, vidaus vandenų kelias Kaunas – Klaipėda yra neatsiejami multimodalinių transporto koridorių komponentai, sudarantys TINA tinklą [17].
\nPlėtojant Lietuvoje multimodalinį transportą, labai svarbus elementas yra logistikos centrų steigimas ir jų įtraukimas į šiuo metu Europoje kuriamą logistikos centrų tinklą, apimantį ir Baltijos jūros regioną. Administraciniuose-pramoniniuose centruose planuojama steigti logistikos centrus panaudojant I bei IX koridorių ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto galimybes ES transporto paslaugų rinkoje.
\nKuriant multimodalinio transporto sistemas, svarbus ir modalinio transporto plėtros aspektas.
\nKelių transportas ir kelių infrastruktūra Bendras Lietuvos kelių ilgis (įskaitant miestų gatves) – 76,6 tūkst. km. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymą (1995 m. gegužės 11 d. Nr. I-891) keliai skirstomi į valstybinius (21,3 tūkst. km) ir vietinės reikšmės kelius.
\n29 lentelė. Lietuvos valstybinių kelių tinklo struktūra (2003 m. sausio 1 d. duomenys) Dangos tipas Ilgis (km) Iš viso magistraliniai krašto rajoniniai Cementbetonis 84,55 – 1,2 85,75 Bituminis betonas + asfaltas 1648,77 4809,58 5693,1 12151,45 Akmenų grindinys 0,2 – 19,17 19,37 Žvyras – 67,28 9011,52 9078,8 Iš viso 1733,52 4876,86 14724,99 21335,37 2003 m. pradžioje valstybinių kelių tankis buvo 6,15 km 1000 gyventojų ir 326,4 km/1000 kv. km. Patobulintos dangos (asfaltbetonio) kelių tankumas – 3,46 km 1000 gyventojų ir 185 km/1000 kv. km. Lietuvos kelių tinklas išsidėstęs gana tolygiai, nėra apskričių, kuriose kelių ilgis būtų nepakankamas, tačiau patobulintos dangos keliai išsidėstę netolygiai.
\nJungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos Vidaus transporto komitetas kai kuriuos svarbiausius Lietuvos kelius patvirtino kaip E kategorijos. Tačiau dauguma jų per pastarąjį dešimtmetį nebuvo remontuoti, todėl dažnai jų techninės kategorijos vertinamos kaip žemos. 2001 m. šalies E kategorijos keliuose buvo 228 km ruožų (arba 14 %), neatitinkančių šiems keliams keliamų reikalavimų.
\n2001 m. pabaigoje buvo įregistruota beveik 1,3 mln. transporto priemonių, iš kurių 1,1 mln. asmeninių automobilių (nuo 1996 m. jų pagausėjo 1,5 karto), 110 tūkst. krovininių automobilių ir 15 tūkst. autobusų. 704-iems vežėjams buvo išduotos licencijos gabenti keleivius tolimais ir tarptautiniais maršrutais, 3341-am vežėjui – licencijos gabenti krovinius tarptautiniais maršrutais (2003 m. pabaigos duomenys).
\n30 lentelė. Transporto priemonių skaičius Lietuvoje (tūkst.) Metai Asmeniniai automobiliai Autobusai Krovininiai automobiliai Iš viso transporto priemonių 1997 882,1 14,9 93,7 1024,9 1998 981 15,2 99,5 1129,8 1999 1089,3 15,6 96,6 1233,6 2000 1172,4 15,1 98,6 1317,7 2001 1133,5 15,2 100,4 1280,1 Kelių transportu gabenamų keleivių ir bendro keleivių skaičiaus santykis per pastaruosius 5 metus buvo stabilus – 97 %, o kelių transportu gabenamų krovinių sumažėjo nuo 60 % 1998 m. iki 50,1 % – 2002 m. Apytikriai 80 % krovinių 2002 m. buvo gabenama tarptautiniais transporto koridoriais. Labai padidėjo (1,6 karto) krovinių srautai tarptautiniu greitkeliu „Via Baltica“: nuo 6,29 mln. t 1998 m. iki 9,86 t – 2002 m.
\nGausėjant automobilių, eismas intensyvėjo. 2002 m., palyginti su 1997 m., pagrindiniuose Lietuvos keliuose jis padidėjo 15,2 %, o kai kuriose kelių atkarpose pasiekė 15000 automobilių per parą. Padidėjo ir eismo greitis, automobilių masė, jų ašių apkrovos. Atsirado rimtų problemų dėl transporto kamščių, kuriuos sukėlė asmeninių automobilių pagausėjimas ir padidėjusios vežimo apimtys. Daugelio magistralinių ir krašto kelių dangos neatlaiko padidėjusių apkrovų, todėl atsiranda plyšių, bangų, provėžų ir kitų defektų, keliančių pavojų eismo saugumui, ypač esant šlapiai dangai.
\n31 lentelė. Vidutinio eismo intensyvumo magistraliniuose ir krašto keliuose didėjimas Metai 1997 1998 1999 2000 2001 2002 Eismo intensyvumas, % 100 107,2 105,8 102,2 106,7 115,2 Tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos kelių tinklo ilgis pakankamas, tačiau jo techninė būklė didėjančių eismo poreikių netenkina. Atsižvelgdamos į Europos transporto koridorių svarbą, ES ir tarptautinės finansinės įstaigos teikia pirmenybę strateginių transeuropinių koridorių plėtrai ir šiuo tikslu teikia paskolas bei subsidijas. Tačiau dėl lėšų stokos per pastarąjį dešimtmetį didžioji magistralinių, krašto ir rajoninių kelių dalis nebuvo rekonstruota.
\nRegioninės infrastruktūros plėtra yra svarbi paskata plėtoti Lietuvos regionų turizmą. Viena iš svarbiausių krypčių yra žvyrkelių asfaltavimas, eismo sąlygų gerinimas ir aplinkos apsaugos priemonių diegimas. Šiomis priemonėmis siekiama pagerinti rajonų gyventojų susisiekimą su apskričių centrais, taip pat su žemės ūkio, verslo, industriniais ir administraciniais centrais bei su kitais gyventojais.
\n2000 m. buvo užbaigta vykdyti trimetė žvyrkelių asfaltavimo programa. Išasfaltuota beveik 1000 km žvyrkelių, ir jų dalis valstybiniuose keliuose sumažėjo nuo 49 iki 45 %. 2001 m. pradėta nauja žvyrkelių programa – numatyta išasfaltuoti apie 630 žvyrkelių, tačiau dėl lėšų stokos programa vykdoma nepatenkinamai.
\n2002 m. duomenimis, Lietuvoje yra 1547 tiltai ir viadukai. Vertinant tiltų techninę būklę metais, vienas iš pagrindinių rodiklių yra tilto eksploatavimo trukmė po pastatymo ar remonto. Daugiausia tiltų (68 %) pastatyta 1960–1990 m. laikotarpiu. Dabartiniais duomenimis, 43 % tiltų nebuvo remontuoti 25 metus ir ilgiau.
\nAnalizuojant eismo įvykių ir aukų skaičių, galima pastebėti, kad 2002 m. autoavarijų skaičius, palyginti su 1998 m., sumažėjo 5,5 %. Įgyvendinant greitkelių ir „Via Baltica“ projektus, finansuojamus tarptautinių finansinių institucijų ir Eismo saugos fondo lėšomis, 1997 m. buvo įgyvendinta Saugaus eismo programa. Programos tikslas – šalies keliuose panaikinti „juodąsias dėmes“. Šios investicijos turėjo didelę įtaką mažinant autoavarijų ir jose žuvusiųjų skaičių 2000 m. Tačiau per pastaruosius 2 metus šie skaičiai vėl padidėjo. Dėl didesnio leistino greičio valstybinės reikšmės keliuose autoavarijų padariniai šiuose keliuose yra skaudesni: 1998–2002 m. valstybinės reikšmės keliuose įvyko tik 25 % visų eismo įvykių, tačiau juose žuvo daugiau nei 60 % visų autoavarijose žuvusių žmonių.
\n32 lentelė. Autoavarijų, jose žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius, vnt.
\nMetai 1998 1999 2000 2001 2002 Autoavarijos 6445 6356 5807 5971 6090 Žuvo žmonių 829 748 640 704 697 Sužeista žmonių 7667 7696 6960 7103 7491 Vertinant eismo saugą būsimos išsiplėtusios Europos kontekste, Lietuvos būklė išlieka nepatenkinama. Tačiau reikia pabrėžti, kad anksčiau minėtos tendencijos, faktai ir skaičiai Lietuvą leidžia laikyti viena iš tinkamiausių tarptautiniam tranzitui šalių.
\nGeležinkelių transportas Bendras Lietuvos geležinkelių tinklo ilgis – 1695,8 km, iš jų 648,3 km (38,1 %) dvikelių geležinkelių. 98,7 % geležinkelių yra Rusijos standarto (1520 mm pločio vėžė), o 1,3 % (21,8 km) atšaka nuo Lenkijos sienos iki Šeštokų – Europos standarto (1435 mm pločio vėžė). Lietuvos geležinkelių sistema apima 461 tiltą, kurių bendras ilgis – 12,2 km, ir vieną 1,3 km ilgio tunelį. Lietuvos geležinkelių tankumas – apytikriai 26 km/1000 kv. km. Yra 2 elektrifikuotos linijos (Naujoji Vilnia–Vilnius–Kaunas ir Vilnius–Trakai), kurių bendras ilgis – 122 km ir kurios naudojamos tik keleiviams vežti elektriniais traukiniais vietoje.
\nSvarbiausios Lietuvos geležinkelio linijos Šiaurės–Pietų ir Rytų–Vakarų kryptimis įtrauktos į transeuropinį geležinkelių tinklą. Bendras IX multimodalinio transporto koridoriaus ilgis Lietuvos teritorijoje – 539,4 km, iš jų 418,8 km IXB koridoriuje Šumskas–Vilnius–Klaipėda ir 120,6 km IX D koridoriuje Kaišiadorys–Kaunas–Kybartai. Bendras I multimodalinio transporto koridoriaus Varšuva–Kaunas–Ryga–Talinas–Helsinkis ilgis Lietuvos teritorijoje – 334 km, kurio 193 km – vienkelio ir 141,2 km – dvikelio geležinkelio. Atšaka Gaižiūnai–Šiauliai (122,9 km) priklauso IXB ir I koridoriams. Tai viena iš pagrindinių geležinkelio linijų.
\nDabartinis Lietuvos geležinkelio transporto sektorius, kaip ir daugelyje kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, palyginti su moderniomis ir tarpusavyje susijusiomis ES valstybių narių geležinkelio transporto sistemomis, gerokai atsilikęs techniniu, ekonominiu, technologiniu ir organizaciniu požiūriu. Keleivinių traukinių projektinis greitis pagrindinėse Lietuvos linijose–120 km/h, krovininių traukinių – 100 km/h. Tačiau dėl blogos infrastruktūros būklės (vėluojantis kapitalinis geležinkelių, telekomunikacijų, signalizavimo ir elektros įrangos, naudojamos jau 30 metų, remontas) kai kuriose atkarpose greitis ribojamas iki 40 km/val.
\nPagrindiniai tranzito srautai Rytų – Vakarų kryptimi yra tarp Klaipėdos, Kaliningrado ir Rusijos bei kitų NVS šalių uostų. Keleivių gabenimo geležinkeliais srautai ir su jais susiję veiklos rodikliai mažėja jau kelerius metus. Keleivių sumažėjo nuo 12,2 mln. 1998 m. iki 7,2 mln. – 2002 m. (1998 m. – 12,2 mln., 1999 m. – 11,5 mln., 2000 m. – 8,9 mln., 2001 m. – 7,7 mln.).
\nGamybos veiklos sumažėjimas, sukeltas Vidurio ir Rytų Europos šalių ekonominių reformų, paveikė ir Lietuvos geležinkelius. Tačiau vėlesniais metais, kaip ir daugelyje Europos šalių, Lietuvos geležinkeliais gabenamų krovinių kiekiai padidėjo ir 2002 m. gabenta 36,7 mln. t krovinių, iš kurių 56,7 % tranzito krovinių, 25,6 % – eksporto ir importo krovinių; likusi dalis (17,7 %) – vidaus rinkai suteiktos paslaugos. Dabartinis geležinkelių tinklo tankumas, t. y. 26 km/1000 kv. km, leistų gabenti iki 50 mln. t krovinių per metus, tačiau šio masto negalima pasiekti dėl nepatenkinamos geležinkelių infrastruktūros būklės: būtina remontuoti bėgius, modernizuoti signalizavimo ir telekomunikacijų sistemas.
\n15 pav. Krovinių gabenimas Lietuvos geležinkeliais 1998–2002 m., tūkst. t Vandens transportas ir jūrų uostas Labiausiai į šiaurę nutolęs neužšąlantis uostas rytinėje Baltijos pakrantėje – Klaipėdos valstybinis jūrų uostas – yra svarbus IXB transporto koridoriaus mazgas, jungiantis Rytų–Vakarų krypties kelius ir jūrų maršrutus. Uostas gali priimti iki 245 m ilgio laivus, kurių gramzda – iki 10,5 m. Pastaruoju metu pastebima tendencija aptarnauti didesnio tonažo laivus.
\n33 lentelė. Duomenys apie laivus, atplaukiančius į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą ir Būtingės terminalą Metai 1998 1999 2000 2001 2002 Iš viso laivų, vnt.
\n8155 6917 7253 7323 7356 Iš jų krovininių, vnt.
\n4761 4052 4748 4487 4390 Bendras krovininių laivų tonažas, tūkst. t 34825,5 31711 36531 33450,4 37544,5 Klaipėdos valstybinis uostas aktyviai konkuruoja su kitais Baltijos jūros uostais ir yra ketvirtas Baltijos rytinėje pakrantėje pagal perkrautų krovinių kiekį (2002 m. duomenimis, – apie 11 % viso krovinių kiekio); jį lenkia Ventspilio, Sankt Peterburgo ir Talino uostai. Palyginti su 1998 m. (15 mln. t), 2002 m. krovinių kiekis padidėjo iki 19,7 mln. t (neįskaitant Būtingės terminalo). Apytikriai 44 % (8,67 mln. t) visų krovinių – tranzitiniai. Į laivus buvo pakrauta iš viso 6,8 mln. t krovinių, iškrauta 1,87 mln. t. Apytikriai 70 % visų krovinių gabenama geležinkeliu, 30 % – kelių transportu.
\n16 pav. Klaipėdos uosto krovos duomenys, tūkst. t Per pastaruosius 8 metus Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste vyko intensyvūs modernizavimo darbai, tačiau dalis infrastruktūros dar neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Pagrindiniai infrastruktūros tobulinimo darbai – tai krantinių rekonstravimas ir statyba, uosto geležinkelio rekonstravimas ir plėtra, uosto dugno gilinimas. 2002 m. buvo užbaigtas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vartų rekonstrukcijos projektas, kurio pagrindinis tikslas – užtikrinti saugų ir efektyvų krovinių gabenimą per šį uostą. Projekto įgyvendinimo metu įplauka į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą buvo pagilinta iki 14 m (išorinis įplaukos kanalas pagilintas iki 14,5 m). Buvo pašalinta 1400 t laivų liekanų, esančių prie šiaurinio molo.
\nKlaipėdos uosto akvatorija toliau gilinama, o krantinės rekonstruojamos, kad būtų galima priimti PANAMAX tipo laivus (iki 60 – 70 tūkst. t).
\nModernizuojant uosto infrastruktūrą, būtina gerinti jo sąveiką su kitų rūšių transportu (kelių ir geležinkelių tinklais) investuojant į įrenginius, leidžiančius krovinius į uostą gabenti dviem pagrindinėmis Klaipėdos miesto apylankomis (šiaurine ir pietine), kurios nekerta miesto centro, ir trimis naujais privažiuojamaisiais keliais (šiauriniu, centriniu ir pietiniu).
\nKlaipėdos valstybinis jūrų uostas naudojamas ir turizmo reikmėms. 2002 m. 107,7 tūkst. keleivių atvyko į Lietuvą ar išvyko iš jos jūrų keltais ir jūrų laivybos linijomis, t. y. 1,4 karto daugiau nei 1998 m. (1998 m. – 76,1 tūkst. keleivių, 1999 m. – 78,1 tūkst., 2000 m. – 105,7 tūkst., 2001 m. – 101,2 tūkst.). Sparčiau didėti keleivių srautui trukdo nepakankama paslaugų kokybė, mažas keleivinių linijų skaičius ir tai, kad paslaugos nepritaikytos neįgaliųjų poreikiams. Siekiant aptarnauti keleivius ir plėtoti jūrų turizmą, Klaipėdos valstybinio uosto infrastruktūra modernizuojama.
\nBendras Lietuvos vidaus vandens kelių ilgis – 843,3 km. 435,7 km naudojami gabenti keleiviams ir kroviniams. Nemuno upės atkarpa Kaunas – Jurbarkas – Klaipėda ir Kauno upinis uostas įtraukti į tarptautinės reikšmės Europos prioritetinį vidaus vandens kelių tinklą (TEN-T). Be to, vidaus vandenų kelias Kaunas – Klaipėda ir Kuršių marių vandens kelias yra Jungtinių Tautų vidaus vandenų kelių maršrutai E41 ir E70, kurie Kauną per Klaipėdos valstybinį jūrų uostą jungia su tarptautiniais laivybos maršrutais, o per Kaliningrado sritį – su Vakarų Europos vidaus vandens kelių sistema. Pagrindiniai krovinių ir keleivių srautai aptarnaujami perkėlose tarp Klaipėdos ir Neringos.
\n34 lentelė. Krovinių ir keleivių gabenimas Lietuvos vidaus vandenų keliais Metai 1998 1999 2000 2001 2002 Gabenta krovinių, tūkst. t 1338,3 796,7 852,4 543,3 515 Gabenta keleivių, tūkst. žmonių 1563,6 1728,3 1299,9 1323,6 2890,2 Lietuvos vidaus vandenys bendroje transporto sistemoje nėra labai svarbūs dėl šių priežasčių: trumpo navigacijos laikotarpio, mažo gylio, sezoninių vandens lygio pokyčių, riboto navigacijos kelių skaičiaus, pasenusių laivų, nepritaikytų gabenti įvairių rūšių kroviniams ir keleiviams, šiuolaikinės infrastruktūros stokos.
\nViena iš prioritetinių vidaus vandens kelių perspektyvų yra turizmo plėtojimas. Šiuo metu apie 30 privačių turistinių laivų aptarnauja keleivius Kuršių mariose ir atkarpoje tarp Nemuno upės žiočių ir Tilžės. Atnaujinamos keleivinės laivybos linijos Kuršių mariose, Druskininkų ir Trakų ežeruose. Tačiau turizmo potencialą turinčios vietos – Kauno žiemos uostas, Kauno keleivių prieplauka, Kauno marių keleivių prieplauka, Nidos ir Uostadvario prieplaukos – neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, jų infrastruktūra neišplėtota, nėra privažiuojamųjų kelių, automobilių stovėjimo aikštelių, kitų infrastruktūros elementų.
\nVidaus vandenų transporto infrastruktūros plėtra pareikalaus sukurti bendrą vandens kelių sistemą nuo Kauno iki Klaipėdos, užtikrinančią 150–170 cm vidutinį navigacijos gylį ir 50 m plotį. Tai sudarys sąlygas plėtoti keleivinę laivybą per visą Nemuno upę. Visa tai prisidės prie kaimo turizmo plėtojimo, skatins prekybą ir pagerins susisiekimą.
\nOro transportas ir oro uostai Lietuvoje yra 4 tarptautiniai oro uostai. Trys iš jų (Vilniaus, Kauno ir Palangos) įtraukti į TEN-T tinklą.
\nVilniaus oro uostas yra moderniausias ir didžiausias Lietuvos oro uostas, esantis už 6 km nuo miesto centro. Tačiau jis, palyginti su Vakarų Europos regioniniais oro uostais, yra vidutinio dydžio. Oro uosto pakilimo ir nusileidimo takas – 2500 m ilgio ir 50 m pločio. Per valandą jis gali priimti 32 lėktuvus ir 700 keleivių. Šiam oro uostui tenka didžioji Lietuvos tarptautinių skrydžių dalis, jis pats didžiausias pagal keleivių gabenimo apimtis. 2002 m. bendras aptarnautų atvykstančių ir išvykstančių orlaivių skaičius siekė 17124. Vilniaus oro uoste buvo aptarnauta 635000 keleivių ir pergabenta 5100 t krovinių.
\nKauno oro uostas yra 13,8 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Jo pakilimo ir nusileidimo tako ilgis – 3250 m, plotis – 45 m. Per valandą oro uostas gali priimti 6 lėktuvus ir 200 keleivių. Daugiausia skrydžių, vykdomų į Kauno oro uostą, sudaro krovininiai skrydžiai. Daugiausia krovinių – tranzitiniai. 2002 m. bendras aptarnautų atvykstančių ir išvykstančių orlaivių skaičius buvo 3957, aptarnauta 19891 keleivis, pergabenta 8500 t krovinių (58,9 % krovinių, gabentų Lietuvos Respublikos oro transportu). Oro uosto perspektyvos susijusios su užsakomaisiais skrydžiais ir Kauno laisvosios ekonominės zonos veikla.
\nPalangos oro uostas yra už 7 km nuo Palangos ir 28 km į šiaurę nuo Klaipėdos. Bendras pakilimo ir nusileidimo tako ilgis – 2000 m, plotis – 40 m. Per valandą oro uostas gali priimti 6 lėktuvus ir 200 keleivių. 2002 m. Palangos oro uostas priėmė 4730 lėktuvų ir 45971 keleivį (nuo 1998 m. šie skaičiai padidėjo 1,42 karto). Palangos oro uosto veikla sutelkta į keleivių aptarnavimą, kurorto paslaugų ir turizmo plėtojimą, sparčiai besivystančio Klaipėdos regiono poreikių tenkinimą.
\n35 lentelė. Tarptautinių oro uostų veiklos rodikliai Metai 1998 1999 2000 2001 2002 Vilniaus oro uostas Priimtų ir išleistų lėktuvų skaičius, vnt.
\n16711 18185 17277 18362 17124 Atvykusių ir išvykusių keleivių skaičius, tūkst.
\n462 480,8 521,5 584,2 635 Pakrauta ir iškrauta krovinių, tūkst. t 5,26 4,96 5,6 4,94 5,08 Kauno oro uostas Priimtų ir išleistų lėktuvų skaičius, vnt.
\n5090 5592 4190 4409 3957 Atvykusių ir išvykusių keleivių skaičius, tūkst.
\n27,3 26,4 19,2 20,1 19,9 Pakrauta ir iškrauta krovinių, tūkst. t 3,96 4,61 7,12 9,52 8,48 Palangos oro uostas Priimtų ir išleistų lėktuvų skaičius, vnt.
\n4904 5306 4722 4562 4730 Atvykusių ir išvykusių keleivių skaičius, tūkst.
\n38,3 37,6 39,3 45,7 46 Pakrauta ir iškrauta krovinių, tūkst. t 0,26 – 0,06 0,28 0,09 Lietuvos oro uostų infrastruktūra ir oro erdvės kontrolės sistemos gana gerai išplėtotos, tačiau esami pajėgumai nevisiškai išnaudojami. Būtina tobulinti oro uostų saugos ir saugumo įrangą, pritaikyti jų infrastruktūrą prie ICAO reikalavimų.
\nTransporto priemonių skaičius ir transporto infrastruktūra 2001 m. Lietuvoje 1000 gyventojų teko 326 automobiliai. Manoma, kad artimiausiu metu šis rodiklis gali siekti 350–450 automobilių 1000 gyventojų, todėl nepakankamas kelių ir takų tinklo plėtojimas daro neigiamą įtaką eismo sąlygoms, piko valandomis susidaro kamščiai, labiau teršiamas oras ir prarandamas laikas.
\n36 lentelė. Automobilių skaičius 1000 gyventojų Lietuvos miestuose 1995–2000 m.[18] Metai 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 Alytus 171 215 235 302 333 384 357 Marijampolė 321 453 425 544 586 537 540 Šiauliai 165 186 219 265 289 339 306 Klaipėda 246 272 309 341 377 418 398 Panevėžys 201 225 248 272 298 351 324 Kaunas 235 241 256 263 287 333 323 Vilnius 191 201 226 244 270 310 320 Lietuva 199 219 248 277 310 336 326 37 lentelė. Transporto priemonių skaičius Lietuvos miestuose, tūkst. (2001 m. gruodis)[19] Motociklai Autobusai Motorinės transporto priemonės Krovininiai autobusai Krovininiai automobiliai Iš viso transporto priemonių Alytus 0,55 0,49 25,48 0,19 3,05 32,59 Marijampolė 0,33 0,31 32,14 0,28 2,99 39,86 Šiauliai 0,59 1,53 42,02 0,39 45,48 54,66 Klaipėda 0,41 1,53 86,76 0,38 6,74 99,85 Panevėžys 0,71 0,57 40,26 0,44 5,1 52,55 Kaunas 0,83 2,53 119,43 1,22 13,73 147,72 Vilnius 2,56 3,96 180,17 2,63 25,84 232,04 Lietuva 38,74 20,14 1069,36 11,91 148,3 1384,87 Didžiausiems Lietuvos miestams tenka 48,6 % visų Lietuvos Respublikos automobilių (Vilniui – 17 %). 2002 m. lengvieji automobiliai vyravo Lietuvos užmiesčių keliuose (74,4 %). Vienas iš reikšmingiausių miesto transporto sistemos funkcionavimo rodiklių yra transporto srautų greitis, kurį lemia šie veiksniai: techniniai kelių parametrai, nuolydis, važiuojamosios dalies būklė; eismo organizavimo priemonės (greičio apribojimai, draudimai, specialios greičio mažinimo priemonės), šviesoforai; urbanistinė aplinka – sankryžų ir pėsčiųjų perėjų tankumas, gatvės užstatymo pobūdis, pėsčiųjų eismo intensyvumas; transporto srauto intensyvumas, struktūra, eismo juostų užimtumas; sankryžų ir pėsčiųjų sankryžų būklė (vieno lygio, skirtingų lygių); važiuojamosios dalies užimtumas automobiliais, taksi ar viešojo transporto priemonėmis sustojimų vietose; gatvių ir sankryžų pralaidumas.
\nLietuvos miestuose, be pagrindinių gatvių tinklo, yra daug antrinės reikšmės ir mažo užimtumo gatvių, kur leistinas greitis tuščiose gatvėse dabar yra tik 30–35 km/h. Tokios gatvės mažina galimybes naudoti miesto gatvių tinklą ir verčia vairuotojus naudotis tik svarbiausiomis, geriau prižiūrimomis gatvėmis, todėl pastarosios labai perpildomos. Mažas automobilių greitis gatvėse didina aplinkos taršą, emisijų kiekius ir triukšmą, o automobiliams sustojant prie sankryžų emisijos pasiekia maksimalius leistinus kiekius.
\nViena iš pagrindinių Lietuvos miestų problemų yra ta, kad dabartinis miestų gatvių tinklų tankis nesudaro sąlygų automobilių savaiminiam reguliavimui ir optimaliam tinklo panaudojimui. Tai rodo, kad kai kurių pagrindinių gatvių atkarpos neturi ryšio su pagrindiniu tinklu 1–1,4 km atstumu, todėl transporto srautai susitelkia daug mažesniame tinkle, o automobiliai važiuoja ilgesnius atstumus, todėl didėja emisijų kiekiai.
\nTobulinant eismo valdymą miestų (ypač didžiųjų) gatvėse, būtina taikyti naujas technologijas: statyti kelių lygių sankryžas automobiliams ir pėstiesiems, diegti modernius šviesoforus eismo sankryžose, jungti juos į eismo reguliavimo sistemas, gatvėse pastatyti eismo srautų skaičiavimo prietaisus.
\nDalis esamų gatvių dangų (tiek asfalto, tiek žvyrkelių) – labai blogos būklės, kai kur yra tik gruntkeliai, todėl triukšmas ir automobilių emisijos labai padidėja. Tokios gatvės neįtrauktos į naudojamų gatvių tinklą ir funkcionuoja tik privažiavimui prie traukos objektų. Daugeliu atvejų pagrindinės gatvės (ypač didžiuosiuose miestuose) per siauros, todėl piko valandomis susidaro dideli kamščiai. Be to, piko valandomis perkrautos ir pagrindinių gatvių tinklo sankryžos, nes daugelyje miestų prieš sankryžas nėra papildomų eismo juostų, todėl jų pralaidumas sumažėja.
\nVienas svarbiausių uždavinių gerinant miestų ekologinę būklę – nustatyti svarbiausius veiksnius, sukeliančius eismo kamščius ir ilginančius kelionės trukmę. Tokie veiksniai – dabartinė urbanistinė struktūra, gyvenamųjų ir darbo vietų pasiskirstymas.
\nVisi Lietuvos miestai planuojami pagal bendruosius urbanistikos principus ir nepritaikyti pakankamai racionaliai ir ekonomiškai vežti keleivius. Daugiaaukščių namų gyvenamieji rajonai atskirti nuo darbo vietų, atskiros neapibrėžtos industrinės ir komunalinės teritorijos verčia vežti viena kryptimi piko valandomis. Plėtojant miestų transporto infrastruktūrą, būtina numatyti priemones, mažinančias transporto koncentraciją, – subalansuojant darbo ir gyvenamąsias vietas, suformuojant daugiafunkcines zonas, integruojant statybas.
\nDuomenys, kiek ir kokiomis transporto rūšimis vežta keleivių įvairiuose Lietuvos miestuose, labai skiriasi.
\n38 lentelė. Viešojo transporto struktūra Lietuvos miestuose, % Miestas Miesto autobusai Privatūs autobusai Taksi Vilnius 97,1 1,5 1,4 Klaipėda 47 25 28 Panevėžys 77 0 23 Šiauliai 78,9 4,4 16,7 Vienas iš pagrindinių elementų formuojant miesto transportą – visuomeninio transporto pirmenybės bendrojoje miesto transporto sistemoje išlaikymas.
\nTačiau dabar visuomeninis transportas visiškai nepatrauklus vartotojams – keleiviams. Autobusų ir troleibusų parkai pasenę, negali užtikrinti patogaus ir greito susisiekimo. Šią problemą būtų galima išspręsti modernizavus autobusų ir troleibusų parkus, įdiegus modernias realaus laiko keleivių informavimo sistemas, paplatinus gatves ir nužymėjus specialias eismo juostas visuomeniniam transportui arba suteikus jam pirmenybę važiuoti per sankryžas intensyvaus eismo keliuose. Didžiuosiuose miestuose kaip ekologiškai švari transporto priemonė turėtų būti plėtojamos troleibusų linijos, t. y. jos turėtų būti modernizuojamos, diegiamos naujos, atnaujinamas troleibusų parkas.
\nLabai svarbi automobilių stovėjimo ir laikymo problema tiek miestų centruose, tiek gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose didelis gyventojų tankis (daugiau nei 150 gyventojų/ha). Daugelyje šių teritorijų automobilių aikštelių plotas buvo apskaičiuotas remiantis automobilizacijos rodikliu 179–180 automobilių 1000 gyventojų – šis rodiklis dabar dvigubai didesnis. Vienas iš sprendimo būdų – skatinti bevariklį transportą ir kurti jam būtiną infrastruktūrą. Tokios priemonės galėtų būti taikomos mažesniuose miestuose. Pėstiesiems, dviračiams ir visuomeniniam transportui turėtų būti sudarytos geriausios sąlygos, tik po to – privatiems automobiliams.
\n39 lentelė. Lietuvos ir ES transporto sektoriaus plėtros skirtumų įvertinimas[20] Skirtumas Metai Lietuva ES vidurkis Skirtumo įvertinimas 1. Dirbantieji transporto srityje (visų šalies dirbančiųjų dalis, %) 1999 5,1 4,1 nedidelis 2. Transporto sektoriaus kuriama BVP dalis, % 1999 8,3 4 didelis 3. Investicijų į transporto infrastruktūrą dalis, BVP % 2000 1 1 nėra 4. Krovinių vežimas, tonų-kilometrų/vienam gyventojui 1999 5188 7970 vidutinis 5. Keleivių vežimas, keleivių-kilometrų/vienam gyventojui 1999 10908 12750 vidutinis 6. Kelių tinklo tankumas, km/kv. km 2000 1,15 1,16 nėra 7. E kategorijos keliai (viso kelių ilgio dalis, %) 2000 2 1,5 nedidelis 8. Asmeninės transporto priemonės, vnt./1000-čiui gyventojų 2000 315 469 vidutinis 9. Kelių eismo įvykiuose žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius, vnt./100 tūkst. gyventojų 2000 18,4 10,8 didelis 10. Geležinkelių tinklo tankumas, km/1000 kv. km 2000 29,2 48,3 didelis 11. Elektrifikuoti geležinkeliai (viso kelių ilgio dalis, %) 2000 6,4 50 labai didelis 1.3.6. Energetika Pagrindiniai teiginiai Energetikos sektoriaus strateginiai tikslai ir priemonės jiems pasiekti išdėstyti Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje Seimo 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. IX-1130.
\nEnergetikos sektoriui būdinga gerai išplėtota infrastruktūra ir vartojimo lygis, mažesnis už ES vidurkius. Didelė priklausomybė nuo vieno tiekimo šaltinio iš Rusijos ir NVS šalių (išskyrus naftą ir naftos produktus) reikiamų sąlygų subalansuotai plėtrai nesukuria. Be to, nėra fizinių ryšių su alternatyviais energijos tiekimo šaltiniais, tokiais kaip ES elektros energijos ir dujų tiekimo tinklai.
\nElektros energijos sektoriui būdingas pajėgumo perviršis, kai pasiūla gerokai viršija paklausą. Tačiau ši būklė, uždarius Ignalinos AE, pasikeis.
\nEnergijos vartojimo efektyvumo didinimas yra viena iš geriausių priemonių, užtikrinanti, kad energetikos sektorius išliktų subalansuotas ir energijos vartojimo poveikis aplinkai būtų minimalus.
\nEnergetikos sektorius yra vienas iš svarbiausių Lietuvos ūkio sektorių. Jam tenka maždaug 14 % pramonės darbo jėgos. Energetikos įmonių materialusis turtas sudaro apytikriai 25 % viso Lietuvos įmonių turto, ir importuojamiems energijos šaltiniams pirkti tenka didelė Lietuvos importo dalis. Energetikos sektorius apima šiuos tarpusavyje susijusius sektorius: elektros, centralizuoto šildymo, naftos, gamtinių dujų, anglių ir vietinio kuro, atsinaujinančių energijos šaltinių. Šiuose sektoriuose veikia energetikos įmonės, užsiimančios energijos šaltinių išgavimo, gamybos, perdirbimo, perdavimo ir skirstymo veikla.
\nLietuva paveldėjo didelę ir gerai išplėtotą energetikos infrastruktūrą; Lietuvai esant Sovietų Sąjungos dalimi, buvo planuojama, kad ji ne tik tenkins Lietuvos vidaus poreikius, bet ir aptarnaus eksporto rinkas. Energetikos sektoriui modernizuoti reikia daug ilgalaikių investicijų. Šiuo metu Lietuvos energetikos sektorius, privatizuojant kai kurias įmones, pereina nuo centralizuoto valdymo prie rinkos ekonomikos. Šis procesas jau prasidėjo, ir energetikos sektoriuje numatomas tolesnis valstybės turto privatizavimas. Lietuvoje gerai išplėtota gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo sistema; veikia didelė ir pakankamai moderni naftos perdirbimo įmonė (vienintelė Baltijos valstybėse) ir kelios didelės elektrinės, įskaitant Ignalinos AE, turinčią du reaktorius po 1,3 GW. Kita vertus, elektros tinklai ir dujų bei naftos vamzdynai sujungti tik su Rusijos energetikos tinklais, ir energijos ištekliai importuojami tik iš NVS šalių. Tai Lietuvą padarė labai priklausomą nuo vieno tiekimo šaltinio.
\n40 lentelė. Lietuvos ir ES valstybių narių energetikos sektoriaus plėtros skirtumų įvertinimas Rodiklis Metai Lietuva ES vidurkis[21] Skirtumo įvertinimas Vidutinės bendrosios energijos sąnaudos, tenkančios vienam gyventojui, tne 2000 2,04 3,68 vidutinis Galutinės energijos sąnaudos, tenkančios vienam gyventojui, tne 1998 1,27 2,51 didelis Elektros gamyba, tenkanti vienam gyventojui, kWh 2000 3,264 6,482 vidutinis Galutinės elektros energijos sąnaudos, tenkančios vienam gyventojui, kWh 1997 1,821 5,488 didelis Atsinaujinančių energijos šaltinių dalis bendrame energijos balanse, % 1998 6,2 5,8 vidutinis Energetikos strategija Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje Seimo 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. IX-1130, išdėstyta strategija bei veiklos kryptys ir pateiktos energetikos plėtojimo prognozės 20 metų laikotarpiui. Remiantis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymu, Nacionalinė energetikos strategija turi būti peržiūrima ir tikslinama kas 5 metai.
\nNacionalinėje energetikos strategijoje numatyti šie pagrindiniai strateginiai energetikos tikslai:
\nNacionalinė energetikos strategija nustato pagrindines patikslintos Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo programos kryptis (skyrius „Energijos vartojimo efektyvumo didinimas“). Strategijoje aiškiai nurodoma: „Valstybė sieks, kad būtų skatinamas esamų pastatų energetikos ūkio modernizavimas ir šių pastatų šiltinimas, efektyviau vartojama energija pramonėje, transporte ir kitose ūkio šakose bei panaudojama daugiau lėšų iš ES struktūrinių ir kitų paramos fondų įgyvendinant energijos šaltinių vartojimo efektyvumo didinimo projektus ir priemones.“.
\nElektra Šiuo metu bendra įrengtoji elektros energijos gamybos galia yra 6,557 MW, ir tai vietos poreikį viršija 3 kartus (didžiausia elektros energetikos sistemos apkrova yra 2,779 MW). Pagrindinis elektros energijos šaltinis yra Ignalinos AE, gaminanti pigesnę elektros energiją nei termofikacinės elektrinės, naudojančios organinį kurą. Per pastaruosius 5 metus joje pagaminta 76–86 % visos Lietuvoje pagaminamos elektros energijos. Todėl Ignalinos AE eksploatavimo laikotarpio pasirinkimas, kurį turėtų nulemti jos saugos ir ekonominiai rodikliai, artimiausius 10 metų turės didelę įtaką šalies elektros energetikos sistemos plėtrai. Nacionalinėje energetikos strategijoje numatoma, kad Ignalinos AE pirmasis reaktorius bus uždarytas iki 2005 metų, antrasis – iki 2009 metų.
\n41 lentelė. Lietuvos elektros balansas, GWh Metai 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 Bendroji gamyba 29363 18707 14122 10021 13898 16789 14861 17631 13535 11425 14737 Ignalinos AE 17000 14638 12260 7706 11822 13942 12024 13554 9862 8419 11362 Didelės ŠE 11910 3527 1244 1563 1275 1917 2001 3108 2734 2254 2589 Pramoninės ŠE 115 72 38 34 50 56 68 74 79 109 85 Kruonio HAE 159 187 266 378 548 474 478 447 304 375 Kauno HE 326 300 381 438 357 315 277 391 388 313 285 Mažos HE 12 11 12 14 16 11 17 26 25 26 41 Bendras importas -12750 -5303 -2732 1099 -2678 -5159 -3525 -6082 -2682 -1336 -3964 Savi poreikiai 2205 1760 1574 1572 1541 1683 1563 1684 1586 1385 1519 HAE apkrova 225 263 372 517 748 647 654 615 426 517 Tinklų nuostoliai 1714 1686 2204 1981 2008 1779 1585 1519 1330 1281 1416 Kitos energetikos įmonės 804 561 657 683 799 904 805 939 779 800 874 Galutiniai poreikiai 11890 9172 6692 6512 6354 6516 6736 6753 6543 6197 6447 Pramonė 5220 3655 2764 2795 2705 2704 2777 2620 2407 2318 2347 Transportas 231 137 93 102 96 90 89 81 75 76 91 Žemės ūkis 2592 1797 703 574 521 475 426 413 226 188 197 Namų ūkiai 1836 1796 1557 1541 1544 1637 1720 1793 1886 1767 1817 Prekyba ir paslaugos 2011 1787 1575 1500 1488 1610 1724 1846 1946 1848 1995 Planuojamas Ignalinos AE antrojo bloko uždarymas sukels elektros energetikos sektoriui papildomų sąnaudų, susijusių su perėjimu nuo branduolinio prie organinio kuro, dabar veikiančių termofikacinių elektrinių efektyvumo didinimu ir aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimu investicijomis į naujų elektrinių statybą bei alternatyvius elektros energijos šaltinius, didesnėmis išlaidomis organinio kuro (naftos, dujų) importui.
\nŠiluma Centralizuotam šildymui tenka maždaug 60 % Lietuvos šilumos rinkos: jis patenkina iki 90 % šilumos poreikių miestuose ir 40 % – kaime. Šilumos nuostoliai tinkle išlieka dideli. Šilumai gaminti naudojamas dviejų rūšių kuras – gamtinės dujos ir mazutas. Šilumos gamybos pajėgumai ir didžiuliai centralizuoto šildymo tinklai dažniausiai per dideli, juos reikia renovuoti ir įrengti geresnę šilumos izoliaciją. Reikia peržiūrėti centralizuoto šildymo naudojimo pagrįstumą, ypač ten, kur daug vartotojų jau atsijungė nuo centralizuoto šildymo tinklų. Pastotės nuolat remontuojamos ir rekonstruojamos. Tačiau daugelio vamzdynų, įskaitant valdymo įrangą, būklė nepatenkinama.
\nCentralizuoto šildymo sistemos Lietuvoje šildo 75 % gyvenamųjų namų. Naudojamas modernus centralizuoto šildymo būdas, tačiau dėl ekonominių, techninių ir socialinių priežasčių šios sistemos nepakankamai efektyvios ir jas reikia pertvarkyti. Centralizuoto šildymo įmones reikia modernizuoti, kur galima, vietoj katilinių pastatyti termofikacinius įrenginius, skatinti vietinių bei atsinaujinančių energijos šaltinių ir buitinių atliekų naudojimą, diegti švarias šilumos gamybos technologijas.
\nDabar centralizuoto šildymo tiekimo sąnaudos palyginti didelės, ir tai, atsižvelgiant į tam tikrus centralizuoto šildymo apribojimus, kai kuriais atvejais skatina pereiti prie kitų energijos šaltinių (pvz., gamtinių dujų). Yra rizika, kad vartotojai pradės atsijungti nuo centralizuoto šildymo tinklo. Šis procesas savo ruožtu kelia pavojų centrinio šildymo tiekimo subalansuotumui. Pastoviosios centralizuoto šildymo sąnaudos didelės, todėl jų efektyvumą lemia didelis šilumos vartotojų tankumas. Galimas padėties centralizuoto šildymo rinkoje pablogėjimas gali pakenkti ir termofikacinių įmonių gamybos potencialui – tai svarbus elementas siekiant energetikos sektoriaus aplinkosauginių tikslų. Būtina ES finansinė parama šiam gyvybiškai svarbiam sektoriui, kad padidėtų jo efektyvumas ir patikimumas, o kartu būtų prisidedama ir prie aplinkosaugos problemų sprendimo.
\nGamtinės dujos Šiuo metu dujoms tenka maždaug 28 % viso pirminės energijos balanso. Jos importuojamos iš vieno energijos šaltinio – Rusijos Federacijos. 2000 m. Lietuvoje suvartota 2,58 mlrd. m3 importuotų dujų, o 0,47 mlrd. m3 buvo perduota tranzitu į Kaliningrado sritį. Į Lietuvą atvestų dujotiekių pralaidumas (6 mlrd. m3 dujų per metus) gerokai viršija dabartinį suvartojimą.
\nLietuva savo gamtinių dujų išteklių neturi. Minsko–Vilniaus dujotiekiu dujos tiekiamos iš Rusijos, ir tai visiškai patenkina vidaus paklausą. Lietuvos dujotiekis sujungtas ir su Latvijos dujotiekiu, tačiau dabar ši jungtis nefunkcionuoja. Be to, yra antras dujotiekis, sujungtas su Baltarusija, šiuo metu irgi nenaudojamas. Lietuvos dujotiekio sistema su Vakarų Europos tinklais nesujungta, todėl kitos galimybės užtikrinti dujų tiekimą nėra. Siekiant įdiegti rinkos santykius gamtinių dujų sektoriuje ir plėtoti bendrąją rinką, Lietuvos dujotiekį planuojama sujungti su Lenkijos (Vakarų Europos) dujotiekio sistema. Tai leistų dujų tiekimo galimybes išplėsti ne tik į Lietuvą, bet ir į Latviją bei Estiją.
\nGamtinių dujų tinklus Lietuvos teritorijoje kontroliuoja ir eksploatuoja akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“. 2002 m. 34 % valstybei priklausančių įmonės akcijų įsigijo konsorciumas, sudarytas iš „Ruhrgas AG“ ir „EON Energie AG“. Gamtinių dujų vartojimas neribojamas ir nebus ribojamas dėl techninių tiekimo iš Rusijos galimybių. Tačiau kai kurie vamzdynai pasenę, ir jau dabar jais perduodamų dujų slėgis turėtų būti ribojamas. Ateityje juos reikės renovuoti. Tolesnį gamtinių dujų vartojimo didėjimą ribos ir dujų tiekimo patikimumas, kurio dabar nepakanka.
\nTechnologiniu ir aplinkosaugos požiūriu gamtinės dujos yra efektyviausias organinis kuras, ir šio kuro ištekliai pasaulyje dideli. Žinant Rusijos dujų įmonių turimus dujų išteklius, eksporto į Vakarus tendencijas, jau esančius dujų tiekimo įrenginius ir vis griežtėjančius aplinkosaugos reikalavimus, gamtinės dujos Lietuvoje laikytinos perspektyviausia organinio kuro rūšimi.
\nNafta ir naftos produktai Naftos produktai šalies pirminės energijos balanse turi didelę reikšmę: 2000 m. įvairiose ūkio šakose suvartota 2,2 mln. t naftos produktų (apie 30 % viso pirminės energijos suvartojimo). Lietuvoje veikia naftos perdirbimo įmonė, kuri yra vienintelė tokio pobūdžio įmonė Baltijos valstybėse ir kurios metinė perdirbimo galia – 7–8 mln. t naftos. Nafta gali būti gaunama ir per Baltijos jūros naftos importo ir eksporto terminalą (pajėgumas – 6 ir 8 mln. t per metus). Klaipėdoje yra vienas iš moderniausių naftos produktų krovos terminalų, rekonstruotas 2001 m.; jo pajėgumas – iki 7 mln. t per metus. Šiuo metu Lietuva turi visas technines galimybes importuoti naftą ir naftos produktus iš įvairių šalių. Taigi naftos produktų tiekimo galimybės yra įvairios, ir Lietuva techniškai apsaugota nuo galimų tiekimo iš vieno šaltinio sutrikimų.
\nLietuvos naftos ištekliai negausūs. Dabar per metus išgaunama 0,3–0,5 mln. t, ir toks lygis turėtų išlikti artimiausius kelis dešimtmečius. Todėl artimiausioje ateityje ir vėliau naftos bei naftos produktų sektorius ir toliau bus priklausomas nuo naftos ir iš dalies – nuo naftos produktų importo. Naftos produktai liks termofikacinių elektrinių ir didelių centralizuoto šildymo sistemų rezervinis kuras.
\nPrognozuojama, kad lengvųjų naftos produktų vartojimas transporto sektoriuje labai padidės ir 2020 m. sieks apie 2 mln. t per metus. Šiai paklausai tenkinti turima pakankamai gabenimo, perdirbimo, saugojimo ir skirstymo įrangos.
\nLietuvai integruojantis į ES, naftos produktams taikomi kokybės reikalavimai vis griežtės. Lietuvai įstojus į ES, šalyje naudojamų naftos produktų kokybė turės tenkinti minimalius Europos standartų reikalavimus.
\nEnergijos vartojimo efektyvumas ir atsinaujinantys energijos šaltiniai Energijos taupymas ir efektyvus vartojimas, efektyvus vietinių, atsinaujinančių ir atliekinių energijos šaltinių panaudojimas yra vieni iš svarbiausių energetikos politikos tikslų, apibrėžtų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme. Įstatymas nustato, kad siekiant didinti energijos vartojimo efektyvumą importuojami, gaminami ir parduodami buitiniai prietaisai, vartojantys elektrą ar kitokią energiją, turi būti ženklinami elektros energijos efektyvumą nurodančiomis etiketėmis. Siekiant užtikrinti efektyvų energijos šaltinių naudojimą, importuojami, gaminami ir parduodami karšto vandens katilai ir šilumos generatoriai turi atitikti nustatytus efektyvumo reikalavimus. Turi būti tikrinamas katilų, kurių nominali šiluminė galia 0,4 MW ir daugiau, bei energijos išteklius naudojančių įrengimų energijos efektyvumas.
\nVyriausybė 2001 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1121 pritarė patikslintos ir atnaujintos Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos santraukai ir pagrindinėms šios programos įgyvendinimo 2001–2005 metų kryptims:
\nVyriausybės nurodymu ūkio ministro 2001 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 319 patvirtinta patikslinta ir atnaujinta Nacionalinė energijos vartojimo efektyvumo didinimo programa ir pagrindinės priemonės jai įgyvendinti 2001–2005 metais.
\nProgramos įgyvendinimas apima veiklą, skirtą spręsti energijos šaltinių ir energijos taupymo problemoms, vietinių, atsinaujinančių ir atliekinių energijos šaltinių naudojimui ir finansavimui, elektros taupymo strategijos plėtrai. Ūkio ministro įsakymais patvirtintas techninis reglamentas dėl naujų karšto vandens katilų, naudojančių skystąjį ar dujinį kurą, ir techninis reglamentas dėl šilumos generatorių efektyvumo tikrinimo ir šilumos bei karšto vandens skirstomųjų tinklų nepramoniniuose pastatuose šilumos izoliacijos laikantis ES direktyvų reikalavimų; akredituota katilų bandymų laboratorija. Parengta ir įteisinta 13 techninių reglamentų, apimančių efektyvų energijos vartojimą ir susijusį ženklinimą pagal ES direktyvų reikalavimus. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija ir Valstybinė energetikos inspekcija yra institucijos, pagal savo kompetenciją privalančios imtis reikiamų priemonių užtikrinti, kad į rinką patenkantys ir naudojami prietaisai ir generatoriai atitiktų šių reglamentų reikalavimus.
\nAtliekamas gyvenamųjų namų, visuomeninių pastatų, vaikų darželių, mokyklų, ligoninių ir kt. energijos auditas, organizuojami mokymo kursai energijos audito ir valdymo klausimais. Rengiama ir atnaujinama norminė ir projektinė dokumentacija, skirta gyvenamiesiems ir visuomeniniams pastatams renovuoti ir jų šildymo sistemoms rekonstruoti. Baldų prekybos, lengvosios pramonės ir metalų apdirbimo pramonės įmonėse atlikti energijos vartojimo efektyvumo tyrimai; rengiamos programos, projektų studijos, techniniai reglamentai ir standartai efektyvaus energijos šaltinių vartojimo ir vietinių bei atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo srityje.
\nApytikriai 25 % viso gyvenamojo ploto (20400 tūkst. kv. m, arba apytikriai 8 tūkst. namų) – tai pastatai iš surenkamojo betono. Tokių gyvenamųjų namų statyba pradėta 1959 m. Pirmosios kartos namai pastatyti 1959–1975 m., antrosios kartos – 1966–1992 m., trečiosios ir ketvirtosios – 1980–1995 m. Apytikriai 96 % butų ir kitų patalpų surenkamojo betono namuose jau privatizuota ir priklauso gyventojams, likę 4 % priklauso savivaldybėms.
\nSurenkamojo betono namai fiziškai nusidėvėję ir turi techninių trūkumų. Norint įgyvendinti vieną iš pagrindinių energijos ir šildymo taupymo pastatuose reikalavimų, daugiabučiuose namuose atliekami šie darbai: remontuojami stogai ir gerinamas jų šiltinimas, modernizuojami šildymo mazgai ir karšto vandens ruošimo įrenginiai, sandarinami arba keičiami langai, taisomos siūlės tarp blokų. Šie darbai paprastai atliekami Centrinės projektų valdymo agentūros, namų priežiūros įmonių, šilumos tiekėjų ir butų savininkų iniciatyva.
\nJau sukurta teisinė bazė valstybės ir savivaldybių paramai daugiabučių namų renovacijai teikti ir šios paramos institucinei infrastruktūrai. Tokių investicijų finansavimo šaltiniai – butų ir kitų patalpų savininkų lėšos, valstybės remiami kreditai, teikiami per Centrinę projektų valdymo agentūrą, Pasaulio banko paskolos, skirtos pastatų energijos vartojimo efektyvumui didinti, lėšos daugiabučių namų bendrijoms, įgyvendinančioms energijos efektyvumo projektus, teikiamos valstybės subsidijos (padengiama iki 30 % sąnaudų), savivaldybių paramos bendrijoms lėšos, namų priežiūros įmonių ir suinteresuotų asmenų teikiami kreditai.
\n1996–2002 m. laikotarpiu buvo įgyvendintas parodomasis energijos taupymo pastatuose projektas. Jo įgyvendinimo metu sukurta reikiama organizacinė aplinka, įgalinanti sėkmingai renovuoti daugiabučius namus ir diegti energijos taupymo priemones: inžinieriai konsultantai buvo mokomi rengti investicijų projektus, įkurtas konsultacinių centrų tinklas, kurio paskirtis – padėti pastatų savininkams visuose projektų įgyvendinimo etapuose, įgyvendinta visuomenės informavimo programa. Šiuo laikotarpiu pasirašyta 450 sutarčių dėl kreditų ir į daugiabučių namų renovaciją investuota 43 mln. Lt.
\nPirminiais duomenimis, bendras švietimo ir mokslo įstaigų plotas siekia 6,6 mln. kv. m. Beveik 55 % mokyklų pastatyta 1960–1980 m., 18 % mokyklų – iki 1940 m. Turimais duomenimis, mokyklos renovuojamos vidutiniškai kas 27 metus. 13 % mokyklų pastatų naudojama nerenovuojant 40 metų. Todėl faktinis šių pastatų susidėvėjimas viršija 26 %. Beveik visų mokyklų pastatai energijos vartojimo požiūriu neefektyvūs – sienų šiluminė varža 0,7–0,9 m2/kW, langai nesandarūs, stogai blogos būklės, šildymo sistemos neefektyvios.
\nDidelis energijos vartojimas ir energetikos sistemų neefektyvumas yra pagrindinė viešojo sektoriaus įstaigų pastatų eksploatavimo problema (bendras plotas – 3 mln. kv. m). Vyriausybė 2002 m. pasirašė sutartį su banku „Nordic Investment Bank“ dėl energijos vartojimo efektyvumo didinimo valstybės institucijose ir įstaigose. Pagal šį investicijų projektą bus renovuotos kai kurios ligoninės ir kiti pastatai.
\nAtkreipus dėmesį į atsinaujinančių energijos šaltinių vartojimą, Lietuvoje pastebimas jėgainių, naudojančių biomasę, vandens, geoterminę ar saulės energiją, bumas. Bendroji įgyvendintų vietinių ir atsinaujinančių energijos šaltinių projektų galia – 350 MW. Svarstomi vėjo energijos naudojimo projektai. Vykdant Vyriausybės Strateginio planavimo komiteto pavedimą ir atsižvelgiant į vėjo energijos potencialą, technines galimybes prisijungti prie elektros perdavimo tinklų ir į aplinkos apsaugos reikalavimus, rengiama vėjo jėgainių statybos Lietuvoje zonavimo schema. Atliekama analizė, kurios tikslas – nustatyti upių (įskaitant Nemuną ir Nerį) panaudojimo hidroenergetikai galimybes. Atsižvelgiant į saugomų žuvų rūšių migracijos kelius, rengiama nacionalinė hidroenergetinių išteklių schema.
\n2001 m. iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminta 708 ktoe energijos, arba 9 % šalies kuro balanso. Tai didelis potencialas toliau stiprinti bei naudoti vietinius ir atsiniaujinančius energijos šaltinius.
\nAtliktas nacionalinio atliekinių energijos šaltinių potencialo įvertinimas ir jo panaudojimo galimybių analizė. Parengtas ir apsvarstytas programos, skirtos nacionaliniams atliekiniams energijos šaltiniams ir jų panaudojimui įvertinti, projektas. Ši programa ir jos įgyvendinimo planas 2003–2006 m. bus patvirtintas nustatytąja tvarka. Tokių šaltinių panaudojimas leis įmonėms neiššvaistyti apie 5 TWh kasmet į aplinką išmetamos šilumos. Pritaikiusios įvairias technines priemones, įmonės per metus jau suvartoja apie 1 TWh atliekinės energijos.
\nLietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas nustato, kad valstybė turi skatinti vartotojus pirkti elektrą, pagamintą naudojant atsinaujinančius ir atliekinius energijos šaltinius. Esant bendrai elektros pardavimo kainai, rinkos operatorius pirmenybę turi teikti gamintojams, naudojantiems vietinį kurą ir atsinaujinančius bei atliekinius energijos šaltinius. Vykdant šio įstatymo nuostatas ir Europos Palamento bei Tarybos direktyvos 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, Ūkio ministerija parengė Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius ir atliekinius energijos šaltinius, gamybos, pirkimo skatinimo tvarkos aprašą, kurį Vyriausybė rengiasi patvirtinti. Pagal nurodytąją tvarką bus skatinamas elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių bei atliekinių energijos šaltinių, įmonėse, kurių bendra visų generatorių įrengtoji galia – iki 20 MW, pirkimas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (Kainų ir energetikos komisija) nustatė vidutines tokios elektros pirkimo kainas, kurias gali keisti tarpusavio susitarimu, ir jų taikymo sąlygas: hidroelektrinėms – 20 ct/kWh, vėjo jėgainėms – 22 ct/kWh, biokurą naudojančioms jėgainėms – 20 ct/kWh.
\nBiokuro gamybos ir naudojimo šalyje skatinimas numatytas Lietuvos Respublikos biokuro įstatyme. Įstatymas nustato, kad vietos savivaldos institucijos pagal savo kompetenciją turi skatinti biokuro gamybą ir naudojimą savo teritorijose. Pagal šio įstatymo nuostatas buvo patvirtinti 5 techniniai reglamentai, nustatantys biologinio kuro ir alyvos gamybos, prekybos, kokybės ir naudojimo techninius reikalavimus. Be to, ūkio ministro 2001 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 147 patvirtintos Prekybos naftos produktais, biokuru, bioalyva ir kitais degiaisiais skystais produktais Lietuvos Respublikoje taisyklės, o finansų ministro 2001 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 270 – Naftos produktų, biokuro, bioalyvos ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo kuro talpyklose tvarka ir Naftos produktų, biokuro, bioalyvos ir kitų degiųjų skystų produktų apskaitos taisyklės.
\nValstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, kurį Vyriausybė patvirtino 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519, nustatomi šie atliekų naudojimo skatinimo prioritetai: atliekų perdirbimas ir energijos gamyba iš atliekų. Šiuo metu rengiamuose savivaldybių atliekų tvarkymo planuose ir regioninių atliekų tvarkymo sistemų planuose turi būti numatytos priemonės, įgalinančios rinkti biologiškai yrančias atliekas ir perdirbti jas, įskaitant biodujų gamybą, specialiais pramoniniais įrenginiais. Tokių biologiškai yrančių atliekų perdirbimo technologijų efektyvumą lemia gamybos apimtis ir tai, ar netoli įrenginių yra stambus energijos ir biodujų vartotojas.
\nEnergetikos sektoriaus aplinkosaugos problemos