V. Avižos 1. Avižų grūdai dažniausiai naudojami pašarui, ypač arkliams šerti. Viduržemio regiono šalyse avižos taip pat auginamos žaliam pašarui. Nedideli grūdų kiekiai naudojami maistui kaip miltai, kruopos ar dribsniai.
\n8.1. vainikuotosios rūdys (Puccinia coronata);
\n8.2. miltligė (Blumeria graminis);
\n8.3. avižų dryžligė (Pyrenophora avenae);
\n8.4. septoriozė (Septoria avenae);
\n8.5. avižų dulkančiosios kūlės (Ustilago avenae);
\n8.6. kietosios kūlės (Ustilago hordey f.sp. avenae);
\n8.7. javaklūpė (Gaeumannomyces graminis);
\n8.8. pašaknio puviniai (Fusarium spp.);
\n8.9. miežių geltonosios žemaūgės virusas;
\n8.10. amarai;
\n8.11. tripsai;
\n8.12. švedinės muselės (Oscinella frit);
\n8.13. ilgakojai uodai (Tipula spp.);
\n8.14. spragšių ir grambuolių lervos;
\n8.15. dirvinukai (Agrotis spp.);
\n8.16. nematodai;
\n8.17. piktžolės;
\n8.18. išgulimas.
\nVainikuotosios rūdys (Puccinia coronata) 9. Rūdžių sukėlėjai yra labai prisitaikę prie augalų šeimininkų. Avižose vainikuotąsias rūdis sukelia Puccinia coronata forma specialis. Be to, dažnai pasitaiko, kad grybų patotipai prisitaiko prie augalo šeimininko atsparių genotipų. Avižos užsikrečia pavasarį nuo peržiemojusių senų augalų arba augalų tarpininkų (šaltekšnio arba šunobelės) oru plintančiomis ecidiosporomis arba iš kitur vėjo atneštomis uredosporomis. Ant avižų lapų pasirodžiusios ryškai oranžinės, smulkios, iškilios, pailgos dėmelės (panašios į spuogelius) yra tipiški vainikuotųjų rūdžių požymiai. Šie 1–5 mm dydžio spuogeliai (uredžiai) yra netolygiai išsibarstę lapo paviršiuje. Uredžius dengiantis epidermis plyšta ir ligos sukėlėjas sparčiai dauginasi. Po antrinio užkrato uredosporomis avižose gali prasidėti epideminis rūdžių vystymasis ir tada yra tinkamiausias laikas panaudoti augalų apsaugos produktus. Avižų pieninės brandos pabaigoje apie oranžinius vainikuotųjų rūdžių spuogelius arba šalia jų susiformuoja juodos teliosporos. Jos žiemoja ant augalų tarpininkų.
\nPagrindiniai apsaugos principai 10. Naudojant įvairias agrotechnines priemones, galima sumažinti rūdžių plitimą avižose. Pirmiausia reikia auginti atsparių vainikuotosioms rūdims veislių avižas. Jautrių šioms rūdims veislių reiktų atsisakyti. Sunaikinti iš pabirų sudygusias avižas. Siekiant išvengti per daug vešlaus ir tankaus pasėlio, nepertręšti pasėlių azoto trąšomis. Kai rizika užsikrėsti rūdimis yra labai didelė, reikia naudoti fungicidus. Paprastai pakanka vieno ar dviejų purškimų.
\nMiltligė (Blumeria graminis) 11. Miltligė pažeidžia avižų lapus, lapamakštes ir šluoteles, padengdama juos baltu grybienos valkčiu, kuris senstant tamsėja, papilkėja ir paruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi, bet vėliau ligos apimtas lapo plotas palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusios konidijos vėjo pagalba plinta dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Oru plintantis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Konidijų sudygimui reikalinga didelė santykinė oro drėgmė (bet lapų paviršius neturi būti šlapias), tuo tarpu sporuliacijai ir sporų pasklidimui palankesni sausesni orai. Besikaitaliojantys sausi – drėgni orai, būdingi Šiaurės vakarų Europoje, yra palankiausi miltligės plitimui. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir susidaro chlorozė. Ankstyvaisiais augalo vystymosi tarpsniais išplitus miltligei, augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas ir tuo pačiu grūdų derlius. Miltligės sukėlėjo vaisiakūniai – kleistoteciai – gali pasirodyti juodų taškelių pavidalo ant senų kolonijų nuo bablėjimo pabaigos iki žydėjimo pabaigos (BBCH 39-69-). Tačiau kleistoteciai sąlyginai mažai svarbūs pavasarinei infekcijai. Užsikrečiama daugiausia nuo senų augalų ar per orą iš kitur atneštomis konidijomis.
\nPagrindiniai apsaugos principai 12. Avižose miltligę sukelia tik Blumeria graminis f. sp. avenae, todėl ši liga, plintanti kviečiuose ar miežiuose, negali užkrėsti avižų ir atvirkščiai. Pasirinkta tinkama auginimo technologija gali iš dalies sumažinti miltligės plitimą pasėlyje. Rekomenduojama auginti atsparių miltligei veislių avižas.
\nAvižų dryžligė (Pyrenophora avenae) 14. Pyrenophora avenae yra su sėkla plintantis patogenas. Ilgai išliekančios gyvybingos grybienos liekanos užkrečia sėklą. Ligos sukėlėjas gali sunaikinti dygstantį avižos daigelį. Po ankstyvo nedidelio pažeidimo augalo apatiniai lapeliai su rudomis dėmėmis arba dryžiais nudžiūna (apmiršta), o avižos atsigauna ir toliau auga. Pirminė infekcija gali sukelti antrinę su daug intensyviau išplitusiomis rausvai rudomis dėmėmis. Konidijų pagalba avižų dryžligė išplinta ant šluotelės ir galų gale užkrečia grūdus. Avižų dryžligė išplitusi visuose avižų auginimo regionuose.
\nPagrindiniai apsaugos principai 15. Avižų sėklos gali būti labai gausiai užkrėstos Pyrenophora avenae. Kai kurios veislės yra atsparios avižų dryžligei. Siekiant išvengti ligos, reikia naudoti neužkrėstą Pyrenophora avenae arba beicuotą sėklą. Sėjomainos laikymasis mažina ligos plitimo riziką. Ligotų augalų liekanos gali būti kaip pirminis užkratas. Norint sunaikinti augalų likučius, rekomenduojama dirvą suarti. Augalų likučių naikinimas arba tvarkingas jų užarimas yra priemonės, stabdančios dryžligės plitimą. Fungicidai sumažiną ligos plitimą vegetacijos metu.
\nSeptoriozė (Septoria avena) 16. Septoriozės sukėlėjas gali plisti su sėkla. Labai stipriai pažeisti daigai gali nesudygti. Labiausiai šiai ligai būdingi simptomai – kai šokolado rudumo dėmės ilgėja galuose nusmailėdamos, vėliau plečiasi ir susilieja. Dėmės gan greitai įgauna šviesiai pilkšvai rudą spalvą. Pažeidimų vietose formuojasi piknidžiai. Ligos simptomai retai pastebimi nuo daigų tarpsnio iki augalai išplaukėja. Septoriozė plinta lietaus purslų pagalba konidijoms išsitaškant nuo augalo ant augalo. Ligos sukėlėjas peržiemoja ant ražienų, kur periteciai suformuoja askosporas, kurios plačiai pasklinda.
\nPagrindiniai apsaugos principai 17. Skirtingos veislės gali būti nevienodo jautrumo. Avižų negalima sėti po avižų. Ligos plitimas turi būti stebimas nuo ankstyvo pavasario. Purškiama nuo septoriozės 1–2 kartus, ypač kai vyrauja drėgni orai. Prognozavimo sistemos, besiremiančios kritulių registravimu, gali būti naudojamos purškimo laikui nustatyti. Duomenų apie fungicidų naudojimo tikslingumą avižų pasėlyje nuo septoriozės nėra gausu.
\nDulkančios avižų kūlės (Ustilago avenae) 18. Ustilago avenae sukelia avižų dulkančiąsias kūles. Žalsvai juoda kūliasporių masė užpildo mezgines, grybiena suardo jų apvalkalėlį ir kitas žiedyno dalis, apimdama visą šluotelę. Plaukėjimo metu pasimato sunaikintos, kūliasporėmis aplipusios šluotelės. Žydėjimo metu kūliasporės pasklinda ir užkrečia naujus grūdus. Liga platinama vėju arba kuliant. Dygimo metu sėklų paviršiuje esančios kūliasporės įauga į augalą ir jį užkrečia.
\nPagrindiniai apsaugos principai 19. Pasklidus Ustilago avenae sporoms grūdo formavimosi ir kūlimo metu, sėkla gali labai smarkiai užsikrėsti. Yra visiškai atsparių šiai ligai veislių. Jautrių avižų dulkančioms kūlėms veislių avižas reikia beicuoti sisteminiais beicais, kurie apsaugo augalus nuo patogeno vystymosi augalams dygstant ir sudygus. Norint išvengti ligos plitimo, reikia sėti neužkrėstą arba beicuotą sėklą. Šie abu metodai yra labai efektyvūs ir avižų dulkančiosios kūlės praktiškai neplinta intensyvios žemdirbystės kraštuose. Kada sėjamos nebeicuotos sėklos, liga gali vėl pasirodyti. Tokiu atveju tai nėra GAAP.
\nKietosios avižų kūlės (Ustilago hordei f.sp. avenae) 20. Ustilago hordei f.sp. avenae sukelia avižų kietąsias kūles. Pažeistų augalų išplaukėjusios šluotelės yra neįprastos išvaizdos. Jos yra susiglaudusios, atrodo kaip juodai išteptos. Tamsių teliosporų masė sulipusi, apsupta išplonėjusio apyžiedžio likučių. Sporos lengvai neišbyra kaip kad dulkančiųjų kūlių ir išsilaiko šluotelėse iki derliaus nuėmimo. Kūliasporėmis sėklos užsikrečia kūlimo metu. Po sėjos grūdo paviršiuje esančios kūliasporės prasiskverbia į dygstantį augalą ir jį užkrečia.
\nPagrindiniai apsaugos principai 21. Avižų sėklų paviršius kietosiomis kūlėmis užkrečiamas kūlimo metu, kuomet kūlėti grūdai pratrūksta ir kūlių masė pasklinda. Yra ir atsparių kietosioms kūlėms avižų veislių. Kad būtų išvengta ligos plitimo, reikia sėti neužkrėstą Ustilago hordei f.sp. avenae arba beicuotą sėklą. Šie abu metodai yra labai efektyvūs ir avižų kietosios kūlės praktiškai neplinta intensyvios žemdirbystės kraštuose. Kada sėjamos pačių ūkininkų pasiruoštos nebeicuotos sėklos, liga gali vėl pasirodyti. Tokiu atveju tai nėra GAAP.
\nJavaklūpė (Gaeumannomyces graminis) 22. Gaeumannomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis avižų šaknis, ant kurių išaugina charakteringą juodą paviršinę grybieną. Liga taip pat gali pažeisti šaknies kaklelį ir apatinę stiebo dalį. Šaknys iš dalies arba visiškai sunaikinamos, o pažeistų augalų išplaukėjusios šluotelės būna išbalusios, tuščios. Ypač liga plinta vyraujant sausiems orams. Patogenas išlieka kaip saprofitinis grybas ant augalų likučių ir tiesiogiai pažeidžia naujų augalų šaknis. Oru javaklūpės sukėlėjas nepernešamas. Dažniausiai pasėlyje liga plinta židiniais.
\nPagrindiniai apsaugos principai 23. Išplitusi javaklūpė ypač sumažina intensyviai auginamų kviečių derlių. Avižoms ji nėra tokia žalinga. Labiausiai paplitęs patogenas G. graminis var. tritici pažeidžia kviečius, miežius ir rugius, bet nepažeidžia avižų.
\nPašaknio puviniai (Fusarium spp.) 25. Fusarium genties grybai plinta su sėkla ir per dirvą ir pažeidžia avižų apatinę stiebo dalį. Palankiomis sąlygomis nuo šaknų užsikrečia ir apatinė stiebo dalis, kuri gali būti stipriai pažeidžiama. F. culmorum plisti palankesni gana sausi ir šilti orai, todėl šio sukėlėjo sukeliamos ligos labiau išplitę centrinėje ir Pietų Europoje. Stiebo pagrindas paruduoja arba išryškėja didelės rudos dėmės; stiebai palinksta ir pasėlis išgula. F. culmorum yra nespecializuotas parazitas ir pažeidžia daugelio augalų šaknis. Jis išgyvena kaip saprofitinis grybas ant augalų liekanų. M. nivalis pažeidžia ne tik varpinius javus, bet ir daugumą kitų varpinių (Poaceae) augalų ir išlieka dirvoje. Daigai ir augalai ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais nuo šaknų puvinių gali būti apsaugomi sėjant beicuotą sėklą. Avižų pašaknio puvinius gali sukelti ir kiti Fusarium genties grybai (pvz., Gibberella avenacea). G. avenacea (anamorfas F. avenaceum) dažnesnis vėsaus ir drėgno klimato zonose.
\nPagrindiniai apsaugos principai 27. Dominuojant varpiniams javams sėjomainoje, užkrato daugėja, todėl sėjomainos laikymasis iš dalies mažina pašaknio bei šaknų puvinių plitimą. Kadangi dauguma Fusarium genties grybų natūraliai yra dirvos mikrofloros sudėtinė dalis, sėjomaina nėra tiek efektyvi kaip nuo javaklūpės. Siekiant sumažinti pašaknio puvinių pažeidimo intensyvumą, reikia į subrendusią sėjai dirvą sėti sertifikuotą, neužkrėstą pašaknio puvinius sukeliančiais patogenais sėklą. Avižų sėklos beicavimas nuo pašaknio puvinių sukėlėjų yra įprasta GAAP. Kai sėklos pažeidimo intensyvumas Fusarium spp. yra nedidelis (iki 10 proc.), beicavimui naudojami kontaktiniai, kai didesnis – sisteminiai beicai.
\nMiežių geltonosios žemaūgės virusas 28. Miežių geltonosios žemaūgės virusu yra vadinama keletas Luteoviridae šeimos javų virusų. Javuose plintantys amarai Rhopalosiphum pad, Sitabion avenae ir Metopolophium dirhodum platina virusus. Kaip luteovirusai, jie dauginasi užkrėstų augalų ląstelėse. Virusuotiems augalams būdingas žemaūgiškumas, lapų paraudimas ir vaisingų žiedynų sumažėjimas. Požymių intensyvumas priklauso nuo to, kiek augalai yra atsparūs, kiek virusas yra agresyvus, kokiu vystymosi tarpsniu augalas užsikrečia. Ypač gali nukentėti jautrių virusinėms ligoms veislių derlius.
\nPagrindiniai apsaugos principai 29. Visų veislių avižos gali būti pažeistos miežių geltonosios žemaūgės viruso. Kol kas Europoje nėra tolerantiškų ar atsparių avižų veislių šiam virusui. Vėlyvos sėjos avižos yra labiau puolamos viruso užkratą pernešančių amarų nei ankstyvos, todėl avižas reikia sėti kaip galima anksčiau. Kad būtų išvengta derliaus nuostolių, avižų pasėlius reiktų purkšti nuo amarų-virusų pernešėjų. Virusų prevencijai nėra nustatytų žalingumo ribų. Kai matoma, kad vienkartinis purškimas nuo amarų yra nepakankamas, kaip prevencinę priemonę nuo virusų rekomenduojama avižų pasėlius purkšti insekticidais antrą kartą.
\nAmarai 30. Amarai, ypač Rhopalosiphum padi, Sitabion avenae ir Metopolophium dirhodum, gali gausiai apnikti avižų lapus ir šluoteles. Amarai gali kenkti augalui tiesiogiai, misdami jo sultimis, ar netiesiogiai, išskirdami juodas apnašas bei platindami virusines ligas, ypač BYDV. Išplitus amarams, gali sumažėti grūdų derlius ir suprastėti jų kokybė. Didesnę žalą atneša amarai, kai išplinta ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais arba kai amarai apninka išplaukėjusias šluoteles.
\nPagrindiniai apsaugos principai 31. Norint laiku panaudoti insekticidus nuo amarų, reikia nuolat stebėti avižų pasėlius. Purškimą nuo amarų reikia atlikti jiems pasiekus žalingumo ribą. Lietuvoje ievinių amarų (Rhopalosiphum padi) žalingumo riba vasarinių javų pasėliuose krūmijimosi metu (BBCH 21-29) laikoma, kai apnikta 50 proc. augalų ir ant jų randama po 1–2 amarus. Bamblėjimo metu (BBCH 30-47) – 50 proc. apniktų augalų ir daugiau kaip 10 amarų ant stiebo. Nuo javinių amarų (Sitabion avenae) rekomenduojama purkšti, kai randama 20–30 proc. amarų apniktų šluotelių, kiekvienoje vidutiniškai po 2–3 amarus. Kitose EAAO šalyse rekomenduojama naudoti insekticidus nuo amarų, kai iki bamblėjimo tarpsnio pabaigos (BBCH 37) randama 20–30 proc. amarais apniktų stiebų. Vėlesniais vystymosi tarpsniais insekticidai naudojami, kai amarų randama ant 40 proc. stiebų. Dažniausiai pakanka vieno purškimo insekticidais. Jei plinta tik amarai, rekomenduojama naudoti selektyvaus veikimo insekticidus, kad būtų išsaugoti naudingi vabzdžiai. Sėklos gali būti beicuojamos.
\nTripsai 32. Daugelis tripsų rūšių (Limothrips cerealium, L. denticornis, Stenothrips graminum, Haplothrips aculeatus, Thrips angusticeps, Haplothrips tritici, Aptinothrips elegans, Anaphothrips obscurus, Halotydeus destructor, Penthaleus major) maitinasi avižų lapais. Iščiulptų viršutinių lapų lapamakštės įgyja sidabrinį atspalvį. Pažeistas lapas nuruduoja. Gausiai išplitus tripsams, avižų pasėlis gali stipriai nukentėti, ypač vyraujant nepalankioms augalų augimo sąlygoms (sausa ir vėsu). Iščiulptos šluotelės būna tuščios ir išbalusios.
\nPagrindiniai apsaugos principai 33. Tripsų gausumą įvertinti yra būtina, kadangi jie yra labai smulkūs ir sunkiai pastebimi. Norint nustatyti jų kiekį, reikia skaičiuoti atsargiai praskleidus lapamakštę ar iškračius juos ant popieriaus. Greta augančios piktžolės, daugiamečiai žolynai ar ganyklos taip pat turi būti apžiūrimi, kadangi tripsai migruoja iš vienos vietos į kitą. Suskaičiavus tripsus, priimamas sprendimas dėl insekticidų naudojimo. Kadangi šie kenkėjai būdingi šiauriniuose Europos kraštuose, todėl daugelyje piečiau esančių intensyvios žemdirbystės šalių apsaugos priemonių nuo tripsų varpinių javų pasėliuose atskirai netaiko. Lietuvoje purkšti miežių pasėlius nuo tripsų rekomenduojama, kai bamblėjimo pabaigoje (BBCH 37-39) randami 1–2 tripsai ant stiebo, esant 50 proc. apniktų stiebų.
\nIlgakojai uodai (Tipula spp.) 34. Kenkia ilgakojų uodų lervos. Jos gyvena dirvoje arba didelėmis populiacijomis daugiamečiuose žolynuose.
\nPagrindiniai apsaugos principai 35. Avižos ilgakojų uodų lervų gali būti pažeistos, kai sėjamos po daugiamečių žolynų ar į dirvonus. Pagal galimybes to reiktų vengti. Siekiant įsitikinti, ar gausiai dirva užkrėsta ilgakojų uodų lervomis, tikslinga paimti dirvos bandinius ir suskaičiuoti lervas. Jei dirvoje anksti pavasarį randama 50 ar daugiau lervų/m2, avižas sėti į tokį lauką rizikinga. Kai dirvoje gausu ilgakojų uodų lervų, iškart suarus daugiamečius žolynus ar dirvonus, gali būti naudojami dirviniai insekticidai. Jie išpurškiami dirvos paviršiuje, naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo. Tokiu pat būdu dirviniai insekticidai gali būti naudojami ir javų pasėliuose, kai matoma, kad dėl ilgakojų uodų lervų stipriai kenčia pasėti augalai. Purškiant prieš gausų lietų, pagerėja insekticidų įsiskverbimas ir pasiskirstymas viršutiniame dirvos sluoksnyje.
\nSpragšiai ir grambuolių lervos 36. Tam tikrų rūšių spragšių (Agriotes spp.) ir grambuolių (Melolontha spp.) lervos pakanda augalo stiebo pagrindą ir šaknis. Augaliukas pagelsta, o pagrindinis jo stiebelis paruduoja. Spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka 3–5 metus. Spragšiams būdinga tai, kad suaugėlių ir skirtingo išsivystymo lervų būna kasmet. Tuo tarpu grambuolių lervų vystymasis, trunkantis 3–4 metus, dažniausiai yra periodiškas. Pasėliams pradeda kenkti abiejų kenkėjų lervos trečiais vystymosi metais.
\nPagrindiniai apsaugos principai 37. Daugiamečiai žolynai ir nedirbamos dirvos yra netinkamas priešsėlis avižoms. Tačiau jei jas tenka sėti į tokią dirvą, gali tekti purkšti insekticidais, naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo ar sėti beicuotą insekticidais sėklą. Kai įtariama, kad dirva užsikrėtusi spragšių ar grambuolių lervomis, reiktų ją ištirti ir nusistatyti, kiek gausiai dirvoje yra lervų. Priklausomai kiek gausiai randama šių kenkėjų, priimamas sprendimas dėl augalų apsaugos produktų naudojimo miežių pasėliuose.
\nDirvinukai (Agrotis spp.) 38. Kai kuriose EAAO šalyse dirvinukai pažeidžia avižas. Suaugę dirvinuko vikšrai nugraužia jaunų augalų stiebą netoli dirvos paviršiaus ir maitinasi augalo viršutine dalimi. Esant gausiam dirvinukų antplūdžiui, pasėlis išretėja, kai kuriais atvejais lieka didžiuliai tušti židiniai.
\nPagrindiniai apsaugos principai 39. Dirvinukams plisti yra palankūs išretėję, piktžolėti pasėliai, nepurenamais tarpueiliais kaupiamieji augalai, intensyviai nedirbami pūdymai, drėgnos dirvos. Tokius plotus renkasi dirvinukų patelės kiaušinėliams dėti. Kiek gausiai išplitę dirvinukai, nustatoma gerokai po pietų ar vakare apžiūrint dygstančių ar prigijusių augalų pasėlius. Tuo metu dirvinukų vikšrai minta augalais arba netoli jų šildosi dirvos paviršiuje. Tik įvertinus dirvinukų gausumą, sprendžiama apie insekticidų naudojimo būtinumą. Naudojant insekticidus, jais purškiama vakarop, kuomet vikšrai išlindę į dirvos paviršių maitinasi.
\nŠvedinės muselės (Oscinella frit) 40. Švedinės muselės lerva yra 3-4 mm ilgio, gelsvai balta, bekojė ir neturi aiškios galvos. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos: pavasarinė, kenkianti pavasarį sėjamų varpinių augalų daigams, vasarinė, kiaušinėlius dedanti ant besivystančių avižų šluotelių ar kitų javų varpų, ir rudeninė, kenkianti žieminių javų daigams. Muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pagrindą. Toks lapelis pradžioje pagelsta, vėliau nudžiūsta. Avižose, ypač vėlyvos sėjos, daugiausia žalos padaro pavasarinė generacija. Antros generacijos lervos, mintančios grūdais, ar pačios muselės gali sudaryti nepatogumų, kuomet jos pradeda daugintis sandėliuose po javapjūtės. Trečios generacijos muselės daugiausia minta daugiamečiais žolynais, bet gali pakenkti ir rudenį pasėtiems javams (taip pat ir žieminėms avižoms).
\nPagrindiniai apsaugos principai 41. Pasėlių apsaugai nuo švedinių muselių gali būti efektyviai naudojamos agrotechninės priemonės. Vasarojų pasėjus anksti į gerai paruoštą dirvą optimaliu gyliu, galima pasiekti, kad jis sudygtų ir pereitų jautriausią švedinių muselių pažeidimams 1–3 lapelių vystymosi tarpsnį, esant žemesnei nei muselėms optimali temperatūra (+19–21?C). Avižose švedinės muselės nėra įprastas kenkėjas, todėl specialus purškimas nuo šio kenkėjo nepraktikuojamas. Tačiau jei pasitaikytų, kad švedinių muselių kiekis pasėlyje pasiekia žalingumo ribą, reiktų panaudoti insekticidus. Lietuvoje žalingumo riba apibūdinama, kai augalams esant 1–3 lapelių tarpsnio šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Kai kuriose EAAO šalyse nuo švedinių muselių rekomenduojama purkšti, kai randama daugiau nei 10 proc. pažeistų daigų. Nuo muselių dygstantys augalai apsaugomi sėjant insekticidiniu beicu beicuotą sėklą.
\nRaudonkrūtiniai ir paprastieji lemai (Oulema melanopus, O. gallaeciana) 42. Oulema melanopus ir O. gallaeciana (syn. O. lichenis) yra blizgantys vabaliukai, kurie minta avižų lapais. Misdami jie išgraužia ant lapų pailgas kiaurymes. Geltonos lemų lervos padengtos juodomis, lipniomis gleivėmis ir gali būti supainiojamos su mažais šliužais. Lemų lervos skeletuoja lapus, palikdamos ilgus dryžius ant lapų.
\nPagrindiniai apsaugos principai 43. Pažeidimas yra nesunkiai pastebimas, ypač vasariniuose javuose, bet retai kada būna nuostolingas. Lietuvoje lemų žalingumo ribos tyrimais nėra nustatytos. Kai kuriose EAAO šalyse rekomenduojama purkšti nuo lemų, kai randama 15 suaugusių vabalų m“ iki jiems padedant kiaušinėlius arba kai ant stiebo randama 0,5–1 lerva. Insekticidais purškiama iki avižos išplaukėja ar plaukėjimo metu. Purškimai nuo lemų gali būti derinami su purškimu nuo amarų, pasirenkant nuo abiejų kenkėjų veiksmingą insekticidą.
\nNematodai 44. Avižų cistiniai nematodai (Heterodera avenae) sukelia stiprų šakų išsišakojimą ir deformacijas. Vėlesniais vystymosi tarpsniais ant šaknų pastebimos mažytės baltos cistos. Pažeistų augalų augimas vėluoja, todėl dėl pažeidimo sutrumpėję augantys židiniais augalai yra aiškiai matomi. Ditylenchus dipsaci (stiebiniai nematodai) sukelia augalo apatinės stiebo dalies sustorėjimą ir lapų susiraukšlėjimą. Pažeistų augalų stiebai gali sutrumpėti, išsikraipyti. Pratylenchus spp. yra labiausiai išplitę nematodai pašarinių avižų pasėliuose Viduržemio jūros šalyse. Jie gali pažeisti ir kitus grūdinius augalus.
\nPagrindiniai apsaugos principai 45. Geriausia yra auginti atsparias nematodams H. avenae ir D. dipsaci veisles. Taip pat naudoti sėjomainą su mažesniu javų ir varpinių žolių kiekiu. Nuo šių nematodų naudoti augalų apsaugos produktus kol kas nerekomenduojama.
\nPiktžolės 46. Piktžolės stelbia avižas konkuruodamos dėl vandens, maisto medžiagų. Dėl piktžolių poveikio mažėja derlius, prastėja jo kokybė, derlių užteršia piktžolių sėklos ir vegetatyvinės dalys. Piktžolių naikinimas avižų pasėliuose yra vienas iš svarbių avižų auginimo technologijos elementų.
\nPagrindiniai apsaugos principai 47. Avižų pasėliuose piktžolės daugiausiai yra naikinamos herbicidais, tačiau yra tinkamos ir agrotechninės priemonės, kurios naudojamos prieš avižų sėją ir per jų vegetaciją, pvz., augalų konkurencija (pasėlio tankumas) ir mechaninis piktžolių naikinimas. Sudygusios vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu ir herbicidais, purškiant priešsėlinio augalo ražienas. Pastarasis yra naudingas ir reikalingas, kai sėklos guolį numatoma ruošti be arimo. Dirvos dirbimas avižoms būtų: arimas ir akėjimas prieš sėją ir, jeigu reikia, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Sėklos guolio ruošimo tikslas – užversti ir paslėpti priešsėlio liekanas, sunaikinti piktžolių populiaciją ir sudaryti optimalias sąlygas, kad sparčiai ir tolygiai sudygusios avižos galėtų konkuruoti su piktžolėmis ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidus. Avižos, palyginus su vasariniais miežiais, geriau konkuruoja su piktžolėmis.
\nIšgulimas 52. Auginant avižas tam tikromis aplinkos ir agrotechninėmis sąlygomis (gausiai patręšta azoto trąšomis, tankus pasėlis), augalai gali būti linkę išgulti. Jei augalai tik pasvirę, rūpesčių nekyla. Stipriai išgulę augalai nevienodai bręsta, pablogėja grūdų kokybė. Ypač tas svarbu, kai avižos auginamos žmonių reikmėms. Nepatogumai nuimant derlių gali turėti įtakos derliaus sumažėjimui. Padidėjęs užterštumas piktžolėmis ne tik apsunkina javapjūtę, bet ir padidina išlaidas džiovinant grūdus. Todėl labai svarbu sustabdyti ypač ankstyvą javų išgulimą. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, įskaitant ir augimo reguliatorių naudojimą.
\nPagrindiniai apsaugos principai 53. Išgulimo rizika gali būti sumažinama naudojant agrotechnines priemones: atsisakant ankstyvos sėjos, saikingai tręšiant azoto trąšomis, nenaudojant per didelių sėklos normų. Kai kurios avižų veislės (trumpos arba kietašiaudės) yra tolerantiškos išgulimui ir gali būti auginamos nenaudojant augimo reguliatorių. Siekiant sutrumpinti ir sustiprinti apatinius tarpubamblius ir sumažinti išgulimo riziką, augimo reguliatoriai purškiami ankstyvais stiebo augimo tarpsniais (apie BBCH 30–32). Augimo reguliatoriai nenaudojami, jei pasėliai yra paveikti nepalankių aplinkos sąlygų (pvz., sausros) arba kai gali būti slopinamas plaukėjimas.
\nVI. kukurūzai 1. Kukurūzai naudojami pašarui ir grūdams. Kukurūzai taip pat auginami sėklai bei kaip saldieji kukurūzai. Kukurūzų auginimas sėklai į šį standartą neįtrauktas.
\n3.1. Kukurūzų sėklos sėjos metu turi būti kaip galimai sveikesnės.
\n3.2. Auginamos veislės turi atitikti dirvos tipą bei klimato sąlygas ir būti kuo atsparesnės arba tolerantiškesnės pagrindiniams kenksmingiesiems organizmams.
\n3.3. Sanitarinės ir agrotechninės sąlygos yra labai svarbios auginant kukurūzus. Praktikoje kukurūzai dažnai atsėliuojami ir tai nėra gera žemdirbystės praktika. Sėjomaina yra efektyvus būdas mažinant kai kurių kenksmingųjų organizmų populiacijas. Kukurūzų likučiai turi būti įterpiami ar užariami. Žemės dirbimo būdas turi užtikrinti gerą sėklos guolio paruošimą ir tinkamo azoto balanso palaikymą. Sėjos laiką lemia dirvos temperatūra sėjos gylyje. Ji turi būti palanki sparčiam dygimui ir augimui.
\n3.4. Turėtų būti naudojamos žalingumo ribos, paremtos kenksmingųjų organizmų plitimu arba meteorologiniais rodikliais. Jei tokios žalingumo ribos egzistuoja, reikia jomis remtis bei atsižvelgti į meteorologines sąlygas pasirenkant tinkamiausią laiką augalų apsaugos produktų naudojimui.
\n3.5. Nuo kenksmingųjų organizmų augalų apsaugos produktai turi būti naudojami optimaliausiu laiku. Pagal GAAP turi būti naudojama tinkama purškimo technika ir stengiamasi išvengti nunešimo ar nepageidaujamo pasiskleidimo aplinkoje. Tuo tikslu rekomenduojama naudoti tik sertifikuotus purkštuvus su specialiais nunešimą mažinančiais purkštukais ar modernius purkštuvus su įranga, mažinančia išpurkšto tirpalo lašelių nunešimą ant netikslinių objektų.
\n3.6. Produktai pagal galimybes turi būti skirti nuo konkretaus kenksmingojo organizmo. Augalų apsaugos produktai sezono metu parenkami taip, kad nepaskatintų vystytis kenksmingųjų organizmų atsparumui.
\n4.1. rudoji dėmėtligė (Setosphaeria turcica);
\n4.2. dulkančiosios kūlės (Sphacelotheca reiliana);
\n4.3. pūslėtosios kūlės (Ustilago maydis);
\n4.4. daigų puvinys (Pythium spp. ir Fusarium spp.);
\n4.5. burbuolės šerdies ir stiebo puvinys (Fusarium spp.);
\n4.6. antraknozė (Colletotrichum graminicola);
\n4.7. dirvos kenkėjai;
\n4.8. muselės (Oscinella frit ir Geomyza tripunctata);
\n4.9. kukurūziniai straubliukai (Tanymecus dilaticollis);
\n4.10. dirvinukai (Agrotis spp.);
\n4.11. amarai (Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum padi);
\n4.12. erkės (Tetranychus urticae, T. cinnabarinus ir T. turkestani);
\n4.13. piktžolės.
\nRudoji dėmėtligė/kukurūzų dryžligė (Setosphaeria turcica) 6. Ant kukurūzų lapų atsiranda pailgų, šviesiai rusvų, lapų gyslomis apribotų dėmių. Rudoji dėmėtligė kukurūzų pasėliuose ypač išplinta vyraujant vėsiems ir drėgniems orams. Palankiomis sąlygomis dėmės didėja, susilieja, pažeisti lapai džiūsta. Apatinėje lapų pusėje dėmių vietoje matomas žalsvai pilkas apnašas. Šiose pažeidimo vietose produkuojasi pilkšvai juodos konidijos (anamorfas Drechslera turcica). Jos pasklinda lietaus ir vėjo pagalba. Burbuolės neužsikrečia, tačiau ligos dėmelių galima pastebėti ant burbuolę dengiančių lapų. Rudosios dėmėtligės stipriai pažeisti kukurūzai gali anksčiau laiko sunykti. Grybas žiemoja augalų liekanose. Peržiemojusios chlamidosporos yra pirminio užkrato šaltinis. Antrinį užsikrėtimą sukelia pažeidimų vietose sparčiai besidauginančios konidijos, kurios vėju gali būti išnešiojamos dideliu atstumu.
\nPagrindiniai apsaugos principai 7. Nuėmus derlių, reikia panaudoti visas įmanomas priemones, skatinančias kukurūzų liekanų irimą. Liga dažniausiai pradeda plisti nuo lauko krašto. Labai svarbu kaip galima greičiau nustatyti ligos plitimo pradžią, ypač kai augalai yra 6–8 lapelių tarpsnyje. Kai liga pasirodo iki BBCH 19 (10 lapelių), reikia naudoti fungicidus du kartus. Kitais atvejais pakanka vienkartinio purškimo fungicidu žydėjimo-pieninės brandos metu.
\nDulkančiosios kūlės (Sphacelotheca reiliana) 8. Tipiški kukurūzų dulkančiųjų kūlių požymiai išryškėja po žydėjimo. Ant šluotelės ir burbuolių kutų iškyla kompaktiškos teliasporų krūvelės, pridengtos plona, sausa plėvele. Retkarčiais kūliasporių masės sankaupų galima aptikti ir ant viršutinių lapų. Daugeliu atvejų sergančios augalo dalys visiškai sunaikinamos. Kūlėti augalai neišaugina grūdų, augalai būna žemesni. Pagrindinis dulkančiųjų kūlių skirtumas nuo pūslėtųjų (Ustilago maydis), kad dulkančiosios kūlės nepažeidžia lapų (su labai retomis išimtimis) ir stiebų. Grybas S. reiliana plinta per dirvą. Iš žiedynų išbyrėjusios teliosporos žiemoja dirvoje. Grybo gyvybingos sporos dirvoje išsilaiko daugiau kaip 5 metus. Kukurūzai apsikrečia kūlėmis dygimo metu (palankiausias laikotarpis nuo sudygimo pradžios iki 7 lapelio tarpsnio (BBCH 17). Daigų užsikrėtimui palankiausia vidutinio drėgnumo, apie +28?C šilumos dirva. Grybas vystosi augančiame augale tol, kol pasiekia šluoteles ar burbuoles, kur subręsta ir išaugina daugybę tamsiai rudų sporų. Jos padengtos plona plėvele, kuriai trūkus išsilaisvina sporų masė. Ši dulkinga masė greitai vėju ir lietumi išnešiojama. Retkarčiais grybo S. reiliana teliosporos gali plisti ir su sėkla. Tačiau su sėkla plintančios teliosporos, kaip užkrato šaltinis, nėra labai svarbios.
\nPagrindiniai apsaugos principai 9. Pagrindinės apsaugos priemonės nuo šios ligos – atsparių ir tolerantiškų ligai veislių auginimas, sėklos beicavimas arba tarpueilių apdorojimas iškart po sėjos. Agrotechninės priemonės, kaip sėjomaina, žemės dirbimas ar kitos, nėra labai efektyvios, kadangi ligos sukėlėjo sporos išlieka gyvybingos ilgą laiką.
\nPūslėtosios kūlės (Ustilago maydis) 10. U. maydis daugiausia pažeidžia tas augalo dalis, kuriose vyksta intensyviausias ląstelių dalijimasis. Pilkos, rutuliškos pūslelės išauga ant stiebų, lapų, burbulių ar šluotelių. Po kurio laiko pūslelės praplyšta ir pasklinda tamsiai rudos spalvos sporų masė. Jos gali išlikti gyvybingos dirvoje mažiausiai 4 metus. Augalai užsikrečia per dirvą ir oru plintančiomis sporomis. Dėl ligos išauga ne tik mažesnis derlius, bet ir nukenčia jo maistinė/pašarinė vertė. Ši liga plinta sausais, šiltais metais. Ypač jautrūs nuo sausros nukentėję augalai.
\nPagrindiniai apsaugos principai 11. Cheminė apsauga nuo pūslėtųjų kūlių netaikoma. Kukurūzų auginimas sėjomainoje, pvz., kas ketveri metai, sumažina dirvos užsikrėtimą. Veislės pasižymi skirtingu jautrumu šiai ligai, todėl reiktų auginti kiek galima atsparesnes veisles. Kukurūzus sėti į struktūringą dirvą.
\nDaigų puvinys (Pythium spp. ir Fusarium spp.) 12. Pythium spp. ir Fusarium spp. pažeistų daigų šaknys paruduoja, o vėliau ir supūva. Ligoti augalai lėtai ir netolygiai dygsta. Kukurūzų daigų puvinys labiau išplinta, kai pavasarį vyrauja vėsūs, lietingi orai. Drėgnose dirvose liga vystosi intensyviau.
\nPagrindiniai apsaugos principai 13. Ligos prevencijai rekomenduojama laikytis sėjomainos ir kukurūzus auginti struktūringose dirvose. Dėl žemų temperatūrų augalai dygsta lėčiau ir yra labiau pažeidžiami dirvos patogenų. Todėl pavasarį kukurūzų sėjos nereikėtų per daug paankstinti. Auginti atsparias Pythium ir Fusarium genčių grybams veisles, sėti beicuotą sėklą.
\nBurbuolės šerdies ir stiebo puviniai (Fusarium spp.) 14. Dvi Gibberella rūšys (Gibberella moniliformis, anamorfas Fusarium moniliforme ir G. zeae, anamorfas F. graminearum) dažnai išplinta kukurūzų pasėliuose vėlesniais vystymosi tarpsniais. Šių patogenų sukeliami puviniai yra dažnesni šilto klimato regionuose. G. moniliformis ir G. zeae gali plisti su sėkla, bet daugiausia išsilaiko augalų liekanose. Oru plintančios sporos yra pagrindinis užkrato šaltinis. Ligos požymiai išryškėja brendimo metu. Patogenai iš dirvos per šaknis arba apatinius tarpubamblius prasiskverbia į stiebą. Kai ligos intensyvumas yra didelis, stiebo apatinė dalis nupūna ir augalas žūsta. Puvinio apniktos burbulės nukąra ir trukdo nuimti derlių, todėl derliaus nuostoliai būna ne tik dėl ligų, bet ir dėl nesklandaus derliaus nuėmimo. G. zeae sukeltas burbuolių puvinys gali plisti nuo burbuolės viršaus į apačią.
\nPagrindiniai apsaugos principai 16. Pagal galimybes pasikliauti agrotechninėmis priemonėmis, mažinančiomis puvinių plitimo riziką, kadangi cheminių apsaugos produktų nėra. Sėti kuo atsparesnes veisles. Fuzariozių sukeliamiems puviniams jautresni pertręšti azotu ir nepakankamai patręšti kalio trąšomis kukurūzai. Optimalus pasėlio tankumas (7–12 augalų/m2) taip pat yra viena iš prevencinių priemonių. Fusarium patogenų išplitimo rizika kukurūzų pasėliuose padidėja, kai po drėgno periodo žydėjimo metu (BBCH 65) įsivyrauja sausi orai. Gausiai išplitus Fusarium spp., geriausias sprendimas nedelsiant nuimti derlių. Sėklos beicavimas gali būti taikomas kaip fitosanitarinė priemonė.
\nAntraknozė (Colletotrichum graminicola) 17. Colletotrichum graminicola sukelia išgulimą. Rudos dėmės pirmiausia atsiranda ant lapų, žemutinėje dalyje, ties stiebo pagrindu. Vėliau jos išplinta ant viso augalo lapų. Augimo sezono pabaigoje grybas prasiskverbia į stiebą, suardo minkštuosius audinius ir vandens indus. Dėl to augalai išgula. Patogenui palankiausia aukšta temperatūra ir didelė santykinė drėgmė.
\nPagrindiniai apsaugos principai 18. Kukurūzieną po derliaus nuėmimo reikia suarti.
\nDirvos kenkėjai (spragšiai, grambuoliai ir ilgakojų uodų lervos) 19. Spragšių (Agriotes spp.), grambuolių (Melolontha spp.) ir ilgakojų uodų (Tipula spp.) lervos minta kukurūzų šaknimis ir stiebo pagrindu. Spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka kelerius metus. Spragšiams būdinga tai, kad suaugėlių ir skirtingo išsivystymo lervų būna kasmet. Grambuolių lervų vystymasis, trunkantis 3–4 metus, dažniausiai yra periodiškas. Kukurūzų pasėliams lervos pradeda kenkti trečiais vystymosi metais.
\nPagrindiniai apsaugos principai 20. Daugiamečiai žolynai ir dirvonai kaip priešsėliai kukurūzams netinka. Tačiau, jei kukurūzai auginami tokiuose sėjomaininiuose laukuose, kur dirvos kenkėjų rizika yra didelė, reiktų sėti insekticido veiklią medžiagą turinčiu beicu apdorotą sėklą ar laukus apdoroti augalų pasaugos produktais. Kadangi spragšių ir grambuolių lervų kiekio nustatymo metodai nėra sudėtingi, šių kenkėjų gausumas turėtų sąlygoti apsaugos produktų naudojimo būtinumą. Kai augalų apsaugos produktus tenka panaudoti nuo dirvos kenkėjų, pirmumas turėtų tekti vietiniam (į eilutes), o ne ištisiniam dirvos apdorojimui. Kurį būdą pasirinkti, lemia užkrato gausumas ir sėjos laikas. Kai ilgakojų uodų lervų dirvoje nėra gausu, geriau insekticidus naudoti augalams sudygus, kada lervos pradeda kenkti. Kai šių kenkėjų dirvoje gausu, dirvą galima apdoroti prieš sėją arba jos metu, o po sėjos pagal reikalą panaudoti papildomas priemones. Kai nuėmus priešsėlių derlių dirvos paviršiuje nepaliekama augalinių likučių, kiaušinėliai dedami ne taip intensyviai.
\nŠvedinės ir javinės muselės (Oscinella frit ir Geomyza tripunctata) 21. Mažos lervutės (apie 5 mm ilgio) įsigraužia į daigo stiebelius ir jais misdamos sunaikina augimo kūgelį. Pagraužtų augalų lapai gali deformuotis ir supleišėti. Stiebas dirvos paviršiuje gali išsipūsti, augalas nebeišleidžia lapų, o išleisti nebeišsiskleidžia. Geomyza tripunctata dar gali sunaikinti daigus minuodama augalus arba nukasdama daigo pagrindą.
\nPagrindiniai apsaugos principai 22. Anksti pasėti augalai mažiau pažeidžiami Oscinella frit ir Geomyza tripunctata. Yra išvestos atsparios šiems kenkėjams kukurūzų hibridinės veislės. Daigai apsaugomi sėjant beicuotą sėklą. Kai šių muselių rizika didelė, galima taikyti vietinį apdorojimą į eilutes, naudojant sisteminius insekticidus (pvz., mikrogranules).
\nKukurūziniai straubliukai (Tanymecus dilaticollis) 23. Suaugėliai puola jaunus daigus (retkarčiais dygstančias sėklas) ir sunaikina juos. Straubliukai minta jaunais lapais apgrauždami jų kraštus. Labiausiai gali pakenkti iki 4 lapelių tarpsnio (BBCH 14). Intensyviau maitinasi aukštoje temperatūroje. Per metus išsivysto viena Tanymecus dilaticollis generacija, žiemoja dirvoje lėliukės stadijoje.
\nPagrindiniai apsaugos principai 24. Agrotechninių priemonių (sėjomaina, sėjos laikas, palankios sąlygos kukurūzų dygimo metu, pasėlio tankumas) naudojimas mažina kukurūzinių straubliukų populiaciją ir jų žalingumą. Reikia sekti kenkėjų išplitimą rudenį prieš jiems ruošiantis žiemoti ir pavasarį, kada augalai pradeda augti. Veiksmingiausiai kukurūzai apsaugomi nuo straubliukų purškiant pasėlius insekticidu. Sėklų beicavimas sisteminio veikimo insekticidu taip pat gali būti naudojamas.
\nDirvinukai (Agrotis spp.) 25. Daugiausiai žalos kukurūzams padaro vikrieji (Agrotis ipsilon) ir žiemkentiniai (Agrotis segetum) dirvinukai. Šių rūšių dirvinukai yra polifagai. Kiaušinėlius deda augalų lapų apatinėje pusėje arba ties lapo pagrindu. Išsiritę vikšrai daugiausia maitinasi naktimis, nukąsdami augalus ties dirvos paviršiumi. Dienos metu vikšrai slepiasi viršutiniame dirvos sluoksnyje arba po dirvos grumsteliais. Dirvinukų pažeidimai panašūs į spragšių. Pažeisti augalai vysta ir geltonuoja, kol visai sunyksta. Priklausomai nuo rūšies, per metus gali išsivystyti 1–2 kenkėjo generacijos. Lervos stambios, pilkos arba pilkai rudos su tamsiomis linijomis nugaroje. Dirvoje būna susisukusios į kamuolėlį. Priklausomai nuo rūšies dirvinukų lervos būna 25–50 mm ilgio.
\nPagrindiniai apsaugos principai 26. Užkrato lygį sunku pakankamai tiksliai prognozuoti, todėl preventyvus purškimas nuo dirvinukų nenaudojamas. Naudojant insekticidus nuo dirvinukų vikšrų, purškimas veiksmingas būna tik kruopščiai sudrėkinus dirvos paviršių. Labai efektyvus būdas nuo dirvinukų vikšrų yra insekticidų naudojimas granulių pavidalu prieš sėją ar po sėjos iki kukurūzų sudygimo. Augalų apsaugos produktai nuo dirvinukų vikšrų gali būti naudojami jiems iškart išsiritus (pirmoje vystymosi stadijoje) ar nuo subrendusių žiemojančių dirvoje vikšrų. Pirmu atveju yra efektyvesnis purškimas, antru – masalų naudojimas. Pagrindinė apsaugos priemonė nuo dirvinukų vikšrų vis dėlto yra purškimas, tačiau masalai mažiau pavojingi aplinkai.
\nAmarai (Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum padi) 27. Kukurūzuose plinta keletas amarų rūšių (Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum padi), tačiau jų žala gali skirtis. S. avenae yra geltonai žalios ar rudai raudonos spalvos su ilgu juodu sifonu. Šie javiniai amarai kukurūzams mažai žalingi. Natūralūs priešai kukurūzų pasėlyje riboja jų populiacijos gausėjimą. M. dirhodum yra blyškios rausvai žalios spalvos, su ilgu šviesiu sifonu ir vos matoma linija nugaroje. Iš varpinių javų ir žolių pasėlių šie amarai perskrenda į kukurūzų pasėlius besibaigiant kukurūzų lapų vystymosi tarpsniui (BBCH 19). Amarų pažeisti augalai gali susirgti geltonąja mozaika, kuri susilpnina augalo augimą. Žalingiausi kukurūzams R. padi amarai. Šie juodai žali amarai kukurūzų pasėliuose išplinta liepos pabaigoje. Jie gyvena kolonijomis ant kukurūzų lapų ir burbuolių kutų. Čiulpimo vietose lieka punktyriniai pažeidimai. Ant išsiskyrusio lipčiaus susidaro suodinas pelėsis, kuris taip pat gali turėti įtakos derliui.
\nPagrindiniai apsaugos principai 28. Insekticidai nuo amarų kukurūzų pasėliuose gali būti naudojami tik jų kiekiui pasiekus žalingumo ribą. EAAO rekomenduoja purkšti insekticidais, kai lapų vystymosi tarpsnio pabaigoje (BBCH 19) randama 500 S. avenae ar 200 M. dirhodum rūšių amarų. Nuo R. padi rekomenduojama naudoti insekticidus, kai jaunų kukurūzų pasėliuose ant vieno augalo randama 10 sparnuotų patelių ir besiformuojančių besparnių amarų kolonijų. Tačiau jautriausi amarų pažeidimui kukurūzai yra žydėjimo metu. Burbuolę gaubiantiems lapams prasivėrus ir pasirodžius kutams, reikia sekti situaciją lauke ir, kai randama daugiau kaip 50 proc. amarais apniktų burbuolių, privalu naudoti insekticidus. Jei plinta tik amarai, rekomenduojama naudoti selektyvaus veikimo insekticidus, kad būtų išsaugoti naudingi vabzdžiai. Pasėjus imidaklopridu beicuotas sėklas, kukurūzai saugomi ir nuo amarų.
\nErkės (Tetranychus urticae, T. cinnabarinus ir T. turkestani) 29. Kukurūzuose plinta kelių rūšių erkės: Tetranychus urticae, T. cinnabarinus ir T. turkestan.
\nPagrindiniai apsaugos principai 31. Plintant erkėms, pasėliai purškiami ovicidais ar lervų naikinimui skirtais akaricidais. Erkių plitimą reiktų pradėti sekti nuo plaukėjimo tarpsnio pradžios (BBCH 51). Kaskart purškimui rekomenduojama naudoti skirtingo veikimo pobūdžio preparatus, kad neišsivystytų atsparumas nuolat naudojamai veikliai medžiagai.
\nPiktžolės 32. Piktžolės smarkiai konkuruoja su kukurūzais, ypač kai jie silpnai auga ir vystosi, esant žemoms oro temperatūroms. Labai svarbu yra sunaikinti piktžoles ankstyvais kukurūzų vystymosi tarpsniais. Saldieji kukurūzai daug silpniau konkuruoja su piktžolėmis, palyginus su pašariniais. Piktžolėtumas atskirais metais gali smarkiai skirtis, nes pasėlių priežiūrai naudojami skirtingo poveikio herbicidai, taikomos įvairios auginimo technologijos, vis labiau populiarėja supaprastintas žemės dirbimas. Ypač greitai išplinta vienaskiltės piktžolės. Dėl dažno ir plataus triazininių herbicidų naudojimo atsirado jiems atsparių piktžolių.
\nPagrindiniai apsaugos principai 33. Piktžolių atsparumo rizika gali būti mažinama taikant integruotus piktžolių naikinimo metodus ir plečiant bei įvairinant herbicidų, turinčių naujas veikliąsias medžiagas, asortimentą. Kukurūzai yra auginami plačiais tarpueiliais, todėl piktžolės lengvai naikinamos mechaninėmis priemonėmis. Kukurūzai yra akėjami iki sudygimo ir sudygus, jiems esant 2 lapelių tarpsnio (12 BBCH). Kitą kartą piktžolės mechaniškai naikinamos, kai kukurūzai yra 4–6 lapelių tarpsnio (14-16 BBCH). Jeigu mechaniškai nepavyksta visiškai sunaikinti piktžolių, būtina naudoti herbicidus, ypač didelio piktžolėtumo laukuose.
\nPiktžolių atsparumas triazinams 35. Triazinai, kaip augalų apsaugos produktų veikliosios medžiagos, ilgai buvo naudojami vieni, nes piktžolės jiems buvo jautrios. Dabartiniu metu ne tik vienaskiltės piktžolės atsparios triazinams, bet ir dviskiltės palaipsniui praranda jautrumą. Todėl triazininius herbicidus reikia naudoti kombinacijose su kitomis veikliosiomis medžiagomis. Jeigu yra žinoma, kad kukurūzų pasėliuose dominuoja triazinams atsparios ir vienaskiltės, ir dviskiltės piktžolės, tai patartina purkšti iki kukurūzų sudygimo herbicidais, naikinančiais triazinams atsparias dviskiltes piktžoles. Taip išvengiama dviskilčių piktžolių sudygusiame pasėlyje. Herbicidas pasirenkamas, atsižvelgiant į vyraujančias lauke piktžoles.
\nVII. Žirniai 1. Žirniai gali būti auginami įvairioms paskirtims, kaip: valgomieji (žalieji) žirneliai, naudojami žmonių maistui, nuimami žali, konservuojami arba užšaldomi; grūdams – nukuliami subrendę, konservuojami arba naudojami sausi žmonių maistui ar gyvūnų pašarui; pašariniai – visas augalas naudojamas gyvūnų pašarui, šeriant vien juo ar mišinyje su žolėmis bei varpiniais javais, bei sėklai.
\n7.1. žirnių askochitozė (Ascochyta complex – Ascochyta pisi, Mycosphaerella pinodes, Phoma pinodella);
\n7.2. žirnių šaknų puviniai (Fusarium spp., Ascochyta complex);
\n7.3. aphanomyces šaknų puvinys (Aphanomyces euteiches);
\n7.4. miltligė (Erysiphe pisi);
\n7.5. rūdys (Uromyces pisi-sativi);
\n7.6. žirnių netikroji miltligė (Peronospora viciae);
\n7.7. kekerinis puvinys (Botrytis cinerea);
\n7.8. sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum);
\n7.9. diegavirtė (Pythium spp.);
\n7.10. fuzariozinis žirnių vytulys (Fusarium oxysporum f.sp. pisi);
\n7.11. juodasis šaknų puvinys (Chalara elegans);
\n7.12. žirnių bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. pisi);
\n7.13. sitonai (Sitona lineatus, S. crinitus);.
\n7.14. žirniniai amarai (Acyrthosiphon pisum);
\n7.15. tripsai (Thrips angusticeps, Kakothrips pisivorus);
\n7.16. žirniniai grūdinukai (Brochus pisorum);
\n7.17. žirniniai vaisėdžiai (Cydia nigricana, C. dorsana);
\n7.18. šliužai ir sraigės 7.19. piktžolės.
\nŽirnių askochitozė (Ascochyta complex – Ascochyta pisi, Mycosphaerella pinodes, Phoma pinodella) 8. Žirnių askochitozę sukelia trys patogenai – Ascochyta pisi, Mycosphaerella pinodes, Phoma pinodella, dažnai įvardijami kaip Ascochyta complex patogenai. Visi askochitozės sukėlėjai plinta per užkrėstą sėklą bei augalines liekanas dirvoje ir yra išplitę ko ne visuose žemynuose, kur auginami žirniai.
\nPagrindiniai apsaugos principai 12. Pageidautina auginti tolerantiškas arba turinčias sąlyginį atsparumą askochitozei žirnių veisles. Žirnių atsėliavimas skatina askochitozės išplitimą. Rekomenduotina žirnius į tą patį lauką sėti ne dažniau nei kas 5–6 metai. Visi Ascochyta complex sukėlėjai plinta per sėklą. Reikėtų vengti naudoti gausiai askochitozės sukėlėjų pradais užterštą sėklą. Sėklos beicavimas apsaugo žirnius nuo ankstyvo askochitozės išplitimo pasėlyje. Esant askochitozės smarkaus išplitimo rizikai, žirnių pasėliai fungicidais purškiami butonizacijos – žydėjimo tarpsniu (BBCH 55-65). Fungicidų naudojimas ekonomiškai pasiteisina sėkliniuose žirnių pasėliuose, nes yra ypač svarbu apsaugoti žirnių ankštis nuo askochitozės infekcijos.
\nŽirnių šaknų puviniai (Fusarium spp., Phoma pinodella) 13. Žirnių šaknų puvinius dažniausiai sukelia Fusarium genties (Fusarium solani f.sp. pisi, F. oxysporum, F. culmorum, F. avenaceum, F. redolens ir kt.) ir Ascochyta complex grybai, iš kurių svarbiausias P. pinodella. Pažeistos šaknys, šaknies kaklelis ir stiebo pamatas paruduoja arba pajuoduoja, priklausomai nuo to, kokie patogenai yra išplitę. F. solani f.sp. pisi sukeltam šaknų puviniui būdingos įdubusios dėmės ar parudavimas. Ligoti daigai išlinksta, gali žūti. P. pinodela pažeistos žirnių šaknys ir stiebo pamatas pajuoduoja. Pažeistų augalų šaknys pūva, jie atsilieka ūgiu, smarkiai pažeisti gali ir žūti.
\nPagrindiniai apsaugos principai 14. Tiek Fusarium grybai, tiek P. pinodella plinta per pažeistų augalų liekanas dirvoje ir per užkrėstą sėklą. Atsparių žirnių veislių šaknų puvinius sukeliančių patogenų kompleksui nėra. Kai kurios veislės yra tolerantiškos šaknų puviniams. Agrotechninių priemonių kompleksas – žirniai sėjami kas 5–6 metai, sėja optimaliu laiku, tinkama sėjomaina, sveikos sėklos naudojimas, geras sėklos guolio paruošimas, augalinių liekanų po derliaus nuėmimo užarimas, gali sumažinti žirnių šaknų puvinių išplitimo riziką. Didžioji dalis šaknų puvinių sukėlėjų plinta ir per užkrėstą sėklą, todėl sėklos beicavimas sumažina šaknų puvinių smarkaus išplitimo riziką daigų – stiebo augimo tarpsniu (BBCH 10-39).
\nAphanomyces šaknų puviniai (Aphanomyces euteiches) 15. A. euteiches sukeliami šaknų puviniai yra viena iš žalingiausių ligų daugelyje žirnių auginimo regionų. Grybas plinta per dirvą, kur ant augalų liekanų išgyvena iki 15 metų. Patogenų pradais užterštose dirvose šiaudų spalvos pažeidimai žirnių žievelėje pasirodo jau po 10 dienų po sėjos. Žievelės audiniai suminkštėja ir pradeda pūti, pažeidžiami vandens indų audiniai. Pažeistuose audiniuose grybas formuoja tipiškas oosporas, kurios užkrečia kitų augalų šaknis.
\nPagrindiniai apsaugos principai 16. Kai kurios naujai kuriamos žirnių veislės turi dalinį atsparumą A. euteiches sukeliamiems šaknų puviniams, tačiau jos kol kas nėra skirtos komerciniam naudojimui. Liga išplinta šlapiose dirvose. Pagrindinė apsaugos priemonė nuo A. euteiches yra sėjomaina – žirniai į tą patį lauką turėtų būti sėjami kuo rečiau. Tačiau smarkiai užkrėstuose laukuose reikalingas ne trumpesnis nei 10 metų laikotarpis, todėl praktiškai į tokius laukus žirniai iš viso negali būti sėjami. Žirnių sėklos beicavimas nuo Aphanomyces šaknų puvinių yra galimas, bet beicų reikiamas efektyvumas pasiekiamas ne kasmet.
\nMiltligė (Erysiphe pisi) 17. Miltligė pažeidžia lapus, rečiau stiebus, ankštis. Sergančios augalo dalies paviršiuje susidaro balta voratinkliška grybiena. Tai konidijakočiai ir besidriekiantys hifai, įleidžiantys į augalo maitintojo epidermio ląsteles haustorijas, kuriomis ima maisto medžiagas. Dažniausiai miltligė pažeidžia vėlyvos sėjos žirnius. Retkarčiais ši liga gali būti labai žalinga, ypač vyraujant permainingiems orams, kai dieną būna karšta, o naktį vėsu ir susidaro rasa. Augalo lapai, rečiau stiebai ar ankštys dėl besivystančios grybienos įgauna melsvai baltą atspalvį. Augalo paviršiuje sendama grybiena sudaro pilkšvą plėvelę, ant kurios išauga smulkūs, juodi grybo vaisiakūniai – kleistoteciai.
\nPagrindiniai apsaugos principai 18. Pagrindinė apsaugos nuo miltligės priemonė ir yra atsparių ligai žirnių veislių auginimas. Yra sukurta žirnių veislių, kurios atsparios miltligei. Ankstyva žirnių sėja sumažina miltligės išplitimo riziką. Fungicidai nuo miltligės naudojami retai, nes liga dažniausiai reiškiasi jau brendimo tarpsniu, o prognozuoti ligos išplitimą yra sunku. Miltligei išplitus anksti, fungicidais pasėliai purškiami vieną kartą.
\nŽirnių rūdys (Uromyces pisi-sativi) 19. Žirnių rūdys gausiau išplinta šiltu su rasotomis naktimis oru. Pavasarį ant augalo tarpininko – karpažolių ūglių ir lapų, formuojasi U. pisi-sativi spermogonės ir ecidės. Ecidiosporomis apsikrečia žirniai, ant kurių lapų, ankščių, stiebų, kartais ir ūsų susidaro rudi uredosorai. Žirnių pasėlyje rūdys plinta uredosporomis. Ligos intensyvumas priklauso nuo patogenų generacijų skaičiaus. Vėliau formuojasi teleutosorai – grybo žiemojanti stadija. Žirnių rūdys greitai ir smarkiai išplinta, kur yra karpažolių. Atskirais metais rūdys gali būti labai žalingos.
\nPagrindiniai apsaugos principai 20. Pagrindinė apsaugos nuo rūdžių priemonė ir yra atsparių rūdims žirnių veislių auginimas. Žirnių pasėliuose ir aplink juos reikia naikinti karpažoles. Augalų likučių po derliaus nuėmimo užarimas sumažina rūdžių infekcijos sankaupas kitiems metams. Rūdims pradėjus pasėlyje plisti anksti – butonizacijos-žydėjimo tarpsniu (BBCH 51-69), pasėlius tikslinga purkšti fungicidais.
\nŽirnių netikroji miltligė (Peronospora viciae) 21. Ant sergančių žirnių lapų iš pradžių atsiranda gelsvų neryškiai atsiskiriančių nuo sveikų augalo audinių dėmių, kurios gali susilieti ir apimti visą lapą, taip pat prielapius. Neilgai trukus dėmių vietose lapalakštis paruduoja ir nudžiūsta. Apatinėje lapo pusėje konidijakočiai sudaro pilkšvai violetines apnašas. Vėliau pažeistose lapuose ar net sėklos luobelėje susidaro lytinės sporos – oosporos, kuriomis grybas žiemoja. Iš peržiemojusių oosporų išauga konidijakočiai su konidijomis, kuriomis ligos sukėlėjas ir plinta. Žirniai gali sirgti bet kuriame tarpsnyje. Susirgę daigai dažnai nudžiūsta, o jeigu ir išlieka, tai skursta, menkai dera arba visiškai nedera. Vėliau apsikrėtusių žirnių kiek smarkiau nukenčia lapai ir ankštys, kuriose sėklos jeigu ir susidaro, tai būna nepakankamai išsivysčiusios, smulkios, apkrėstos P. viciae pradais.
\nPagrindiniai apsaugos principai 22. Tolerantiškų žirnių veislių auginimas, ligoto pasėlio liekanų gilus užarimas, sėjomaina, ligos pradais neužterštos sėklos naudojimas mažina netikrosios miltligės išplitimo riziką. Sėklos beicavimas nuo netikrosios miltligės veiksmingais beicais sumažina pradinės infekcijos riziką pasėlyje. Fungicidų naudojimas būtų tikslingas sėkliniuose pasėliuose, kad sėkla nebūtų užteršta ligų pradais Kekerinis puvinys (Botrytis cinerea) 23. Ant kekerinio puvinio apimtų lapų atsiranda šviesiai rusvų įvairaus dydžio gyslomis apribotų dėmių, ant ankščių užkrėstose vietose – pavandenijusių dėmių, kurios susilieja ir gali apimti visą ankštį ar bent didelę jos dalį. Pūvančių ankščių, lapų ir stiebų paviršiuje susidaro pilkšvos dulkingos grybo konidijakočių apnašos. Ypač vešlios jos būna ant ankščių. Baigdamos pūti ankštys susitraukia ir deformuojasi. Supuvusių augalų dalių paviršiuje grybas sudaro smulkius skleročius, kurie peržiemoja augalų liekanose, su sėkla ir dirvoje. Kekerinis puvinys smarkiai išplinta drėgnu oru. B. cinerea dažniausiai pirma pasirodo ant apmirusių augalo dalių, vėliau pažeidžia gyvus audinius ir vystosi kaip žalingas parazitas. Žirniuose kekerinio puvinio infekcijos šalinis dažniausiai būna nunykstantys žiedų vainiklapiai, likę prilipę prie jaunų ankščių ar užsilaikę lapų pažastyse. Ligos smarkų išplitimą labai skatina įsivyravę drėgni orai žirnių žydėjimo metu.
\nPagrindiniai apsaugos principai 24. Išplitusio kekerinio puvinio kontrolė nebeįmanoma, todėl, esant ligos išplitimo rizikai, fungicidus reikia naudoti profilaktiškai, žiedlapių kritimo metu, t. y. žydėjimo pabaigoje – užsimezgus pirmosioms ankštims (BBCH 67-71). Fungicidų naudojimas geriausiai atsiperka vyraujant drėgniems orams. Atsparių žirnių veislių kekeriniam puviniui nėra, tačiau mažiau lapuotas žirnių veislės yra mažiau pažeidžiamos, nes pasėliai yra atviresni, juose susidaro sausesnis mikroklimatas.
\nSklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum) 25. Ant žirnių ankščių ar stiebų sklerotinio puvinio apimtose vietose susidaro balta, į vatą panaši grybiena. Sklerotinis puvinys dažnai pradeda vystytis ant prilipusių prie stiebo ar ankščių apmirusių žiedų, vėliau persimeta į aplinkinius audinius, kuriuos suardo. Grybas greitai plinta nuo vieno augalo ant kito, supūdydamas ankštis arba net visą augalą. Pasėlyje sklerotinis puvinys išplinta vėjo pernešamomis sukėlėjo grybienos dalimis – chlamidosporomis. Ant senstančios grybienos susidaro tamsiai rudi, juodi skleročiai, išvaizda ir dydžiu panašūs į pelių išmatas. Grybo skleročiai peržiemoja su augalų liekanomis arba dirvoje. Sulaukę palankių sąlygų, sudygsta ir išaugina vegetatyvinę grybieną arba lytinio dauginimosi vaisiakūnius apotecius, kuriose subrendusios askosporos apkrečia žirnių žiedlapius.
\nPagrindiniai apsaugos principai 26. Sklerotinis puvinys plinta ant daugelio augalų, todėl žirnių užsikrėtimo rizika sumažėja tik tada, kai sėjomainoje auginami nejautrūs puviniui migliniai augalai. Rekomenduojama auginti žirnių veisles, turinčias negausią, gerai prapučiamą lapiją. Gilus arimas padeda sumažinti grybo skleročių skaičių viršutiniame dirvos sluoksnyje. Fungicidai, panaudoti žirnių žydėjimo metu, sumažina sklerotinio puvinio išplitimą pasėlyje.
\nDiegavirtė (Pythium spp.) 27. Pythium spp. žirniuose sukelia vandeningą, minkštą puvinį, kurio pažeistos šaknys silpnai išsivysto arba visai nesusidaro dar bedygstant žirniams. Daigai sukniumba. Ypač liga išplinta sėjant prastos dygimo energijos sėklą labai anksti pavasarį, kada dar dirva sėjos gylyje yra šalta ir drėgna.
\nPagrindiniai apsaugos principai 28. Nesėti žirnių į šaltą, drėgną dirvą, naudoti kokybišką, gero daigumo sėklą. Sėklos beicavimas gerai apsaugo dygstančius žirnių daigus nuo diegavirtės sukėlėjų.
\nFuzariozinis žirnių vytulys (Fusarium oxysporum f.sp. pisi) 29. Fuzariozinio žirnių vytulio būdingi požymiai yra apvytę garbanoti lapai ir papilkėję prielapiai. Vytimas plinta nuo apatinių lapų į augalo viršūnę. Šaknys atrodo sveikos ir tik išilginiame pjūvyje pastebimi vandens indų kūlelių spalvos pakitimai nuo oranžinio iki raudono atspalvių, kurie pereina iš šaknų į stiebą. Vytulys smarkiau išplinta, kai žirniams dygstant, dirva yra šilta.
\nPagrindiniai apsaugos principai 30. Daugelis komercinių žirnių veislių yra atsparios fuzarioziniam vytuliui. Nesant galimybės auginti atsparias veisles, sėklos beicavimas sumažina ligos išplitimo riziką. Ankstyva sėja taip pat gali sumažinti ligos išplitimą.
\nJuodasis šaknų puvinys (Thielaviopsis basicola) 31. Juodasis šaknų puvinys apima visas augalo šaknis. Šaknys paruduoja, raukšlėjasi ir pradeda pūti. Liga sulėtina augalų vystymąsi. Sergantys augalai būna plonais stiebais, pageltusiais lapais, ne visai išsivystę. Th. basicola pažeidžia tik augalų šaknis. Grybas gyvybingas išlieka keletą metų storasienių chlamidosporų pagalba.
\nPagrindiniai apsaugos principai 32. Juodasis šaknų puvinys aptinkamas tik laukuose, kuriuose dažnai auginami žirniai. Vienintelis apsaugos būdas nuo juodojo puvinio yra sėjomaina. Laukuose, kur juodasis puvinys buvo smarkiai išplitęs, iš viso reikėtų vengti sėti žirnius.
\nŽirnių bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. pisi) 33. Ant lapų, stiebų ir ankščių susiformuoja įvairaus dydžio, apvalios, kiek šviesesniais lyg riebaliniais pakraščiais, rudos dėmės. Smarkiai pažeistų augalų sėklos smulkios, susiraukšlėjusios su gelsvomis dėmėmis. Liga plinta su sėkla ir su augalų liekanomis dirvoje. Net 0,01 proc. užkrėstų Pseudomonas sėklų gali būti didelio ligos protrūkio priežastimi. Žirnių bakterinės dėmėtligės sukėlėjas ant sėklų gali išlikti iki 3 metų. Galimi ligos protrūkiai drėgnais metais ir po vėlyvų šalnų. Bakterinę dėmėtligę platina vėjas ir lietus, taip pat liga plinta per techniką, naudojamą laukuose. Bakterinės dėmėtligės simptomai iš pirmo žvilgsnio gali būti šiek tiek panašūs į žirnių askochitozės požymius, tačiau pastarosios dėmėse aptinkami grybo piknidžiai arba dėmės yra koncentriškai rievėtos.
\nPagrindiniai apsaugos principai 34. Sėti neužkrėstas sėklas. Sukurta atsparių veislių, tačiau jos nėra atsparios visoms ligos sukėlėjo rasėms. Kad neišplatinti ligos pervažiuojant iš vieno lauko į kitą, kombainą ir kitą naudojamą techniką reikia išvalyti. Cheminių apsaugos priemonių nėra.
\nSitonai (Sitona lineatus, S. crinitus) 35. Sitona linetus ir kiti Sitona spp. (kaip kad S. humeralis, S. macularius ir S. sulcifrons) yra plačianosiai vabaliukai, dažniausiai su šviesiais-tamsiais išilginiais dryžiais. Vabalas yra 4–5 mm ilgio. Lervos gyvena viršutiniame dirvos sluoksnyje ir minta žirnių šaknų gumbelių audiniais. Pavojingiausi sitonai daigų pirmiesiems lapeliams ir augimo kūgeliui. Suaugėliai, intensyviai maitindamiesi, lapų pakraščiuose padaro U formos taisyklingas iškandas. Augalai per daug nenukenčia nuo sitono suaugėlio pažeidimų, išskyrus tuos atvejus, kai jų yra labai gausiai žirnių dygimo metu ir yra nugraužiami augimo kūgeliai. Daug daugiau žalos padaro lervos, misdamos azotą fiksuojančiais šaknų gumbeliais, kadangi sumažėja apsirūpinimas azotu. Stipriai lervų pažeisti augalai skursta, labai lėtai auga. Visi šie simptomai rodo azoto trūkumą ir tai ypač išryškėja, kuomet vyrauja ir kitos žirnių augimui nepalankios sąlygos. Sitonų pažeidimai žymesni lauko pakraščiuose.
\nPagrindiniai apsaugos principai 36. Sitona linetus yra vienas iš labiausiai paplitusių žirnių kenkėjų šiaurinėje Europoje. Patartina žirnių neauginti šalia kitų ankštinių augalų, nors sitonai neišvengiamai gali išplisti visur. Reikia labai kruopščiai apžiūrėti lėtai dygstančius ir grumstėtus pasėlius. Grumstėtoje dirvoje pasėti žirniai netolygiai dygsta, taip pat labai patogu sitonams pasislėpti už grumstų nepalankiu metu (kai šalta, lietinga). Panaudojus insekticidus, kai tik pasimato sitono pažeidimai, sumažėja suaugėlių aktyvumas, tačiau insekticidų naudojimas lervoms įtakos beveik neturi. Lietuvoje nuo sitonų rekomenduojama purkšti, kai žirnių dygimo metu randama 5–10 vabalų viename kvadratiniame metre.
\nŽirniniai amarai (Acyrthosiphom pisum) 37. Tai stambūs, blyškiai žalios, rečiau gelsvai rožinės spalvos amarai. Suaugusių amarų kūno ilgis siekia 5,5 mm. Lervos panašios į suaugėlius. Žiemoja apvaisinti kiaušinėliai ant ankštinių augalų liekanų, dažniausiai daugiamečių ankštinių augalų laukuose. Žirniniai amarai pradžioje maitinasi žiemojimo vietoje ant daugiamečių ankštinių augalų. Iš čia sparnuotos amarų patelės perskrenda į žirnių ir kitų vienamečių ankštinių augalų pasėlius ir ten maitinasi bei dauginasi iki šių augalų brandos. Amarai gyvena didelėmis kolonijomis ant lapų, ūglių viršūnėlių ir žiedų. Suaugėliai ir lervos siurbia augalų sultis. Apnikti amarų žiedai sunyksta, prastai mezga arba ankščių užuomazgos visiškai nubyra. Apniktų amarais augalų produktyvumas gerokai sumažėja. Taip pat amarai platina žirniuose virusines ligas. Ypač daug žirninių amarų prisiveisia šiltą vasarą. Esant 20?C temperatūrai, nauja generacija išsivysto per 10 dienų. Žiemoja žirninių amarų kiaušinėliai daugiamečių ankštinių augalų pasėliuose.
\nPagrindiniai apsaugos principai 38. Amarų išplitimo gausumas priklausomai nuo metų gali labai skirtis. Amarai intensyviausiai dauginasi vyraujant šiltiems ir sausiems orams. Tačiau kai per daug šilta, amarų populiacija gali sunykti savaime. Apžiūrint amarų gausumą lauke, reikia žirnio augalą papurtyti ar padaužyti ant balto pagrindo (popieriaus lapo) ir juos suskaičiuoti. Purkšti insekticidais rekomenduojama pasiekus žalingumo ribą. Lietuvoje žirnius nuo amarų siūloma purkšti, kai amarai apninka 50 proc. augalų. Palankiais žirniniams amarams plisti metais gali tekti purkšti insekticidus pakartotinai. Insekticidus tikslinga naudoti iki užsimezga ketvirtadalis ankščių. Iki šio tarpsnio nupurkšti žirniai išaugina didesnį derlių. Vėliau panaudoti insekticidai įtakos derliui nebeturi.
\nTripsai (Thrips angusticeps, Kakothrips pisivorus) 39. Tripsai yra smulkūs (1,0–1,7 mm ilgio) vabzdžiai. Suaugėliai dažniausiai yra juodi arba rudi, jų nimfos raudonos, oranžinės arba geltonos. Dauguma tripsų rūšių yra polifagai. Thrips angusticeps pažeidžia dygstančius žirnių daigus. Visų pirma tripsai apninka jauniausius, dar susiglaudusius lapelius ir todėl gali būti nematomi iki lapeliai prasiveria. Pažeisti lapeliai sukietėja ir sudiržta, kartais deformuojasi. Jie pagelsta, pasidaro margi, ir tai yra pirmas signalas žirnių augintojui apie kenkėją. Tokius lapelius pakėlus prieš šviesą, matyti peršviečiamos dėmės (iščiulptos mintant). Dėl šių tripsų pažeidimų augalo augimas atsilieka, bet vėliau pasėlis išsilygina. Tik vyraujant labai vėsiems orams, pažeidimai gali būti labai stiprūs ir tuomet žemesnių augalų židiniai pasėlyje matomi visą sezoną. Kakothrips pisivorus minta žirniais birželio ir liepos mėnesiais. Plintant šiems kenkėjams, ant lapų ir ankščių pasimato sidabriškos dėmelės, žiedai išblyškę, ankštys deformuotos.
\nPagrindiniai apsaugos principai 40. Tripsai turi daug augalų šeimininkų, todėl jie gali išlikti lauke keletą sezonų. Kai žirniai sėjami po bastutinių, T. angusticeps gali sukelti nemažai problemų. Purkšti insekticidu reikia, kai tripsų pažeidimas yra aiškiai matomas ant ką tik išdygusių augalų. Daugeliu atvejų augalai augimu kompensuoja lapų pažeidimą ir derliaus nuostoliai ar brandos vėlavimas nėra labai akivaizdūs. K. pisivorus labiausiai išplinta ten, kur nesilaikoma sėjomainos. Dažniausiai purkšti insekticidais nereikia, tačiau K. pisivorus gausiai išplitus žaliųjų žirnelių pasėliuose, purškimas gali būti būtinas. Kai purškiami žirniai nuo kitų kenkėjų (pvz. amarų), jie apsaugomi ir nuo tripsų.
\nŽirniniai grūdinukai (Brochus pisorum) 41. Brochus pisorum suaugėliai vabalai 4–5 mm ilgio, platūs, kresni, juodi. Kūnas apaugęs pilkais plaukeliais, kurie išsidėstę dėmėmis, todėl vabalas atrodo keršas. Suaugėliai žirniams žalos nedaro, maitinasi augalų nektaru. Patelės kiaušinius deda ant jaunų ankščių. Išsiritusios lervos įsigraužia į ankštis ir grūdus, kuriuose ir vystosi. Viename grūde vystosi viena lerva. Vegetacijos pabaigoje lervos virsta lėliukėmis, prieš tai padariusios iš grūdo vidaus „langelį“, kurio dangtelis – grūdo odelė būna pilkšvos spalvos. Iš jos galima pažinti pažeistus grūdus. Grūdinukų vystymasis nuo lervos iki suaugėlio trunka 2–3 mėnesius. Išropodami vabalai praplėšia „langelį“. Jie gali išropoti iš sausų sėklų tiek iki sandėliavimo, tiek sandėlyje. Tačiau sandėlyje grūdinukai nesidaugina. Žiemoja suaugėliai sėklos viduje, augalų liekanose lauke arba šiukšlėse. Pažeistų grūdų labai sumažėja daigumas. Tokie grūdai nei sėklai, nei maistui nebetinka.
\nPagrindiniai apsaugos principai 42. Užarti žirnių liekanas. Sėti tik neužkrėstą sėklą. Insekticidais gali būti purškiama, kai tik pradeda plisti suaugę vabalai, tačiau purškimas veiksmingas tik iki ankščių mezgimosi pradžios.
\nŽirniniai vaisėdžiai (Cydia nigricana, C. dorsana) 43. Abiejų rūšių žirniniai vaisėdžiai tiek savo išvaizda, tiek gyvenimo būdu yra labai panašūs. Skiriasi tik suaugę drugeliai – C. dorsana ant priekiniu sparnų turi po vieną baltą, jauno mėnulio formos dėmelę ir jo sparnų spalva ryškiau ruda. Abiejų rūšių drugeliai smulkūs, jų kūno ilgis tik apie 1 cm, išskėstų sparnų plotis – 12–16 mm. Vaisėdžių vikšrai – 7–14 mm ilgio, gelsvi ar šviesiai oranžiniai, juoda galva, kūnas nusėtas smulkiais juodais taškeliais. Žiemoja vaisėdžių vikšrai ariamajame dirvos sluoksnyje, voratinkliniuose kokonuose. Gegužės mėnesio viduryje virsta lėliukėmis. Jauni drugiai pasirodo birželio mėnesį ir deda kiaušinėlius ant ankštinių augalų lapų, žiedų, ankščių užuomazgų. Po 5–10 dienų išsiritę vikšrai įsigraužia į ankščių vidų ir graužia augančius grūdus. Vienas vikšras per vystymosi laiką sunaikina 2–3 grūdus. Suaugę žirninių vaisėdžių vikšrai išlenda iš ankščių, nusileidžia žemėn ir, įsirausę dirvon, kur suformuoja kokonus, žiemoja. Žirninių vaisėdžių pažeidimams jautresni vėluojantys pražysti augalai. Kenkėjas gausiau gali išplisti atsėliuotuose žirnių pasėliuose.
\nPagrindiniai apsaugos principai 44. Žirniniai vaisėdžiai daugiausiai išplinta ir padaro žalos intensyvaus žirnių auginimo regionuose. Insekticidų naudojimo laiką labiau nulemia kenkėjų išsivystymas, o ne augalo vystymosi tarpsnis. Geriausias laikas purkšti nuo žirninių vaisėdžių yra nuo vikšro išsiritimo iki jo įlindimo į ankštį. Šių kenkėjų prognozavimui gali būti naudojamos feromoninės gaudyklės. Žirnius nuo vaisėdžių purkšti insekticidais rekomenduojama, kai dviejose gretimose feromoninėse gaudyklėse pagaunama 10 ar daugiau drugelių.
\nŠliužai ir sraigės 45. Žirniuose gana dažnai išplinta moliuskai. Tai šliužai ir sraigės (Deroceras reticulatum, Arion hortensis, Milax spp., Arion ater ir Helix aspersa). Ypač jų pagausėja drėgnais metais. Pažeisti jauni augalai gali nudžiūti. Pasėlyje galima pamatyti eilutėse arba židiniais sunykusius augalus. Auginant žaliuosius žirnelius, šliužai gali patekti į produkciją kaip priemaiša. Kai tokių priemaišų gausu, žalieji žirneliai nebetinkami tolimesniam perdirbimui. Šliužai ir sraigės labiau plinta lietingais metais ir aktyvesni naktimis. Kai kurios šliužų rūšys gausiau plinta kalkingose dirvose.
\nPagrindiniai apsaugos principai 46. Žirnių auginimas drenuotose, neužmirkusiose dirvose, gera agrotechnika yra pagrindinės priemonės, leidžiančios išvengti šliužų antpuolio. Kai šliužai gausiai išplinta, kitose šalyse rekomenduojama naudoti moliuskocidus.
\nPiktžolės 47. Piktžolės stelbia žirnius, konkuruoja su jais dėl vandens, mineralinių medžiagų. Dėl piktžolių poveikio mažėja derlius, prastėja jo kokybė, derlių užteršia piktžolių sėklos ir vegetatyvinės dalys. Žirniams žalingos vasarinės vienmetės ir daugiametės tiek dviskiltės, tiek vienaskiltės piktžolės. Piktžolių naikinimas žirnių pasėliuose yra vienas iš svarbių auginimo technologijos elementų.
\nPagrindiniai apsaugos principai 48. Piktžolės žirnių pasėliuose yra daugiausiai naikinamos cheminiu metodu, tačiau yra tinkamas ir agrotechninis metodas. Anksti į gerai paruoštą sėklos guolį pasėti žirniai tolygiau sudygsta, o esant palankioms oro sąlygoms, sparčiau auga, todėl lengviau gali konkuruoti su piktžolėmis. Rudeninis arimas arba visuotinio veikimo herbicidų naudojimas sumažina žirnių pasėlio piktžolėtumą. Žirniai silpnai konkuruoja su piktžolėmis, todėl labai svarbu, kad jų augimo metu būtų nedidelis piktžolėtumas, t. y. optimaliu laiku išnaikintos piktžolės. Vienametės piktžolės žirnių daigų tarpsniu gali būti naikinamos mechaniškai akėjant. Piktžolių naikinimas akėjant dažniausiai yra praktikuojamas ekologiniuose ūkiuose.
\nVIII. BULVĖS 1. Bulvės naudojamoms maistui arba perdirbimui.
\n6.1. bulvių maras (Phytophthora infestans);
\n6.2. bulvių sausligė (Alternaria solani);
\n6.3. bulvių šašai (Rhizoctonia solani);
\n6.4. paprastosios rauplės (Streptomyces scabies);
\n6.5. gumbų ligos saugyklose;
\n6.6. kolorado vabalai (Leptinotarsa decemlineata);
\n6.7. amarai (Aphididae);
\n6.8. dirvos kenkėjai (Elateridae, Melolonta spp.);
\n6.9. dirvinukai (Agrotis spp.);
\n6.10. bulviniai nematodai (Globodera spp.);
\n6.11. piktžolės.
\nBulvių maras (Phytophthora infestans) 8. Bulvių maras – ypač žalinga liga, gebanti palankiomis sąlygomis labai greitai plisti. Bulvių aktyvaus augimo tarpsniu liga sunaikina lapiją ir dėl to mažėja gumbų derlius. Marui ant lapų atsiradus vėlesniu tarpsniu, yra pavojus, kad grybo sporos lietaus bus nuplautos dirvon ir užkrės gumbus. Šis pavojus ypač didelis bulviakasio metu ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl prieš bulviakasį būtina sunaikinti bulvienojus. Maro užkrėsti gumbai yra jautrūs įvairiems puviniams saugyklose. Prekinių bulvių augintojai ir ypač sėklinių bulvių augintojai negali leisti išplisti bulvių marui. Netgi nedideli stiprios infekcijos ploteliai gali tapti židiniu ligos plitimui į aplinkinius pasėlius.
\nPagrindiniai apsaugos principai 10. Bulvių pasėlių apsaugos nuo maro strategijos esmė yra apsaugoti jas nuo iš bet kokio šaltinio plintančios infekcijos. Šiam tikslui gali būti naudojami trijų veikimo tipų fungicidai: 1) apsauginio (kontaktinio) veikimo ant lapų paviršiaus, 2) lokaliai – sisteminiai, prasiskverbiantys į lapo vidų ir 3) sisteminiai fungicidai, prasiskverbiantys į lapo vidų ir su augalo sultimis pasklindantys visame augale ir į priaugančią lapiją. Naudojant fungicidus su dviem ar net trimis skirtingo veikimo veikliosiomis medžiagomis, pasėlį galima apsaugoti nuo maro infekcijos iki 10 dienų ir sėkmingai sunaikinti infekciją, atsiradusią praėjusių 4 dienų laikotarpiu. Praktikoje toks ilgas 14 dienų intervalas tarp purškimų rekomenduojamas tik esant mažam maro pavojui. Tačiau, kai tik pavojus atsiranda, būtina nedelsiant naudoti fungicidus ir tęsti purškimus su pastoviais intervalais (paprastai kas 7–12 dienų, priklausomai nuo oro ir infekcijos intensyvumo, veislių atsparumo ir naudojamų fungicidų) per visą augimo periodą iki bulvienojų cheminio ar mechaninio sunaikinimo arba bulviakasio. Purškiant bulves fungicidais paskutinį kartą, būtina atsižvelgti į skirtingiems produktams reikalingus intervalus nuo paskutinio purškimo iki derliaus ėmimo.
\nPradinės infekcijos naikinimas 13. Pradinės infekcijos židiniai gali būti pašalinti naudojant išankstines sanitarines priemones. Jei bulvių atliekos paliekamos lauke ar prie fermų kaip šiukšlių krūvos, jos gali būti pagrindinis infekcijos šaltinis kitais metais. Todėl blogi, ligoti bulvių gumbai, nukasus derlių, turi būti iš lauko pašalinti ir sunaikinti. Jei tai neįmanoma, bulvių atliekos, tam kad nesudygtų, pavasarį, turi būti nupurškiamos jas naikinančiais herbicidais arba uždengiamos juoda polietileno plėvele. Pernykštėse bulvienose, kitų augalų pasėliuose savaime sudygusios bulvės taip pat naikinamos herbicidais.
\nOptimalus pirmojo purškimo laiko parinkimas 15. Sprendimas, kada pirmą kartą naudoti fungicidus bulvių pasėlyje, gali būti paremtas augalo fenologiniu tarpsniu arba oficialia signalizacijos sistema. Paprastai pirmas purškimas yra rekomenduojamas, kai gretimų vagų augalų lapija pradeda susilieti, t. y. prieš pat augalų lapijai uždengiant vagas. Kai yra didelė maro pasirodymo rizika, pirmą kartą bulvės purškiamos anksčiau, kai lapija susilieja vagoje, o išimtinomis sąlygomis – kai tik lapija pasirodo arba kai augalai pasiekia 20–30 cm aukštį. Toks ankstyvas purškimas nėra iš esmės GAAP ir yra pateisinamas tik specialiomis sąlygomis, pvz., kai pagrindiniai bulvių pasėliai atsiranda kaimynystėje su užsikrėtusiomis ankstyvosiomis bulvėmis.
\nSprendimai dėl tolesnių purškimų laiko ir intervalų tarp jų 17. Labai svarbu užtikrinti nuolatinę bulvių apsaugą nuo maro nuo pat ligos plitimo pradžios regione. Vėlesnių purškimų laiką sąlygoja visų pirma panaudotų fungicidų veikimo tipas, infekcijos rizika regione (ligoti pasėliai kaimynystėje), palankios maro sukėlėjui sąlygos. Bulvių apsaugoje nuo maro visada geriau taikyti preventyvią apsaugą nei antisporuliacinę gydomąją (kai jau pasėlyje matomi požymiai).
\n21.1. iki žydėjimo purškiama kontaktiniais produktais kas 5–10 dienų;
\n21.2. sparčiausio augimo metu ne daugiau kaip du kartus purškiama sisteminiais produktais su 14 dienų intervalais;
\n21.3. po žydėjimo, esant palankioms grybui plisti oro sąlygoms, purškiama kontaktinių ir lokaliai sisteminių produktų mišiniais kas 5–10 dienų;
\n22.4. po žydėjimo, esant nepalankioms ligai plisti sąlygoms, purškiama kontaktiniais produktais kas 10 dienų;
\n21.5. purškiant kontaktiniais fungicidais, geriau yra purkšti dažniau mažesnėmis normomis (leistinose ribose) negu rečiau didelėmis normomis.
\nGumbų apsauga vegetacijos laikotarpio pabaigoje 23. Bulvių vegetacijai baigiantis, naudojami kontaktiniai skirtingų cheminių grupių fungicidai, kurie mažina gumbų užsikrėtimo maru riziką. Būtina atkreipti dėmesį, kad ne visi kontaktiniai fungicidai veiksmingi nuo gumbų užsikrėtimo maru. Renkantis produktus pasuktiniems purškimams reiktų naudoti tuos kontaktinius fungicidus, kurie mažina gumbų užsikrėtimo maru riziką. Jie gali būti naudojami kartu su defoliantais. Pasirenkant fungicidus bulvių apsaugai nuo maro reiktų atkreipti dėmesį kokiu vystymosi tarpsniu juos naudoti. Organotin junginiai nenaudojami pirmiesiems purškimams, nes bulvės ankstyvais tarpsniais gali būti jautrios jiems ir nukentėti dėl fitotoksiškumo. Nors vario grupės produktus galima naudoti viso sezono metu, juos taip pat geriau naudoti vėlyvesniems purškimams. Anksti panaudoti, jie gali sumažinti derlių dėl paspartinto augalų senėjimo, efektyviau gali būti naudojami vėliau, derinant su bulvienojus desikuojančiais produktais.
\nKitos apsaugos priemonės 25. Skirtingos veislės yra nevienodai jautrios bulvių marui, todėl, jei yra galimybė rinktis, reikėtų auginti atsparesnes veisles. To reikėtų laikytis netgi tuo atveju, kai P. infestans populiacijoje yra virulentiškų rasių, dėl ko veislė praranda atsparumą. Įvairios auginimo agrotechninės priemonės taip pat gali mažinti maro infekciją. Pavyzdžiui, geras bulvių apkaupimas gali sumažinti gumbų užsikrėtimą.
\nAtsparumo mažinimo rekomendacijos 26. Dėl P. infestans atsparumo atsiradimo fenilamidų grupės fungicidams yra taikomos įvairios jų naudojimo strategijos. Bendru sutarimu sisteminiai fungicidai bulvių apsaugai nuo maro naudojami ne daugiau dviejų ar trijų kartų per sezoną. Naudojami skirtingas veikliąsias medžiagas (su skirtingu atsparumo atsiradimo mechanizmu) turintys augalų apsaugos produktai arba naudojami jų mišiniai su kontaktiniais augalų apsaugos produktais. Bulvių marui kontroliuoti skirtų įvairių cheminių grupių fungicidų atsparumo išsivystymo rizika gali būti maža, vidutinė ir didelė. Jeigu augalų apsaugos produktuose yra veiklios medžiagos, kurioms būdinga vidutinė ir didelė atsparumo išsivystymo rizika, būtina laikytis atsparumo rizikos mažinimo rekomendacijų. Didelės atsparumo rizikos veiklios medžiagos purškimo programose neturi viršyti daugiau kaip pusės purškimų, jei purškiama mažiau kaip šešis kartus. Purškimams naudoti skirtingo veikimo pobūdžio veiklias medžiagas. Mažinant P. infestans atsparumo riziką, vadovautis naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją tinklalapyje www.frac.info.
\nBulvių sausligė (Alternaria solani) 27. Bulvių sausligė pažeidžia bulvių lapiją, anksti sukelia bulvienojų senėjimą, dėl ko sumažėja derlius. Ši liga labiau išplinta karšto oro sąlygomis. Ligai optimali +26?C oro temperatūra. Pagrindiniu ligos infekcijos šaltiniu gali būti užsikrėtę gumbai, augalinės liekanos ir užsikrėtusi dirva, kurioje užkratas gali išsilaikyti 2–3 metus. Liga plačiai išplitusi, tačiau dėl nedidelio ligos intensyvumo dažnai laikoma mažos svarbos liga. Ši liga nėra žalinga ir Lietuvoje.
\nPagrindiniai apsaugos principai 28. Ligos žala gali būti sumažinta bulves auginant toje pačioje dirvoje su ne mažesne kaip 3 metų pertrauka. Daugelyje šalių ligos pažeidimas būna gana menkas ir nereikalauja naudoti cheminių apsaugos produktų. Šalyse su didele ligos išplitimo rizika purkšti bulves fungicidais reikia ligai pradėjus plisti, pasirodžius pirmiesiems simptomams ant lapų. Paprastai pakanka vieno purškimo. Dauguma fungicidų, naudojamų nuo maro, apsaugo ir nuo sausligės, tačiau gali būti naudojami ir tik sausligės kontrolei bulvėse skirti produktai.
\nBulvių šašai (Rhizoctonia solani) 29. Bulvių šašai ant užkrėsto gumbo suformuoja nedidelius juodus skleročius – iškilius, prie lupenos prikibusius šašelius. Nuo šių skleročių grybas gali saugykloje užkrėsti gumbų akeles, pažeisti dygstančių bulvių daigelius dirvoje ar jaunus sudygusių bulvių stiebus, sudarydamas ant jų žaizdas dirvos paviršiaus lygyje. Stipriai pažeisti bulvių kerai blogai vystosi, išaugina smulkius gumbus. Silpniau pažeisti – suformuoja mažiau stiebų, išaugina mažiau, tačiau truputį stambesnių gumbų. Pažeisti gumbai šašuoti, menkesnės prekinės vertės. Grybas gali išsilaikyti ant augalinių liekanų dirvoje bei ant pažeistų gumbų. Grybas labiau plinta rūgščiose, drėgnose dirvose. Labiau išplinta vėsų, lietingą pavasarį.
\nPagrindiniai apsaugos principai 30. Pradinė grybo infekcija turi būti mažinama parenkant sėklai kiek įmanoma sveikus gumbus, vengiant sodinti bulves į užkrėstą dirvą. Nesodinti bulvių per anksti, kol dirva šalta. Sėklinių gumbų palaikymas prieš sėją šiltesnėse patalpose, optimalus sodinimo gylis taip pat yra svarbios prevencinės priemonės. Sėkliniai gumbai prieš sodinimą ar sodinimo metu beicuojami. Kai kurios bulvių sodinimo mašinos turi šiam tikslui specialius įrenginius. Purkšti dirvą prieš sodinimą nebūtų GAAP, nes tai nėra labai efektyvu ir sunaudojama be reikalo daug produkto. Netinkamas būtų ir fungicidų išpurškimas išilgai vagų po bulvių sodinimo.
\nPaprastosios rauplės (Streptomyces skabies) 31. Gumbų paviršiuje susiformuoja iškilios, supleišėjusios, netaisyklingos formos žaizdelės ar karputės. Žaizdelių pakraščiai truputį pakilę. Mažos žaizdelės primena pasibarsčiusias žvaigždutes. Esant stipresniam gumbo pažeidimui, žaizdelės susilieja, apima didelę gumbo dalį, o kartais ir visą gumbą. Liga pažeidžia tik patį gumbo paviršių – gumbo odelę ir peridermio viršutinį sluoksnį. Pažeisti gumbai praranda prekinę išvaizdą ir vertę, nors nulupus gumbo paviršių jis galėtų būti naudojamas maistui. Ligos sukėlėjai plinta su užsikrėtusiais gumbais ir per užkrėstą dirvą. Paprastųjų rauplių plitimą skatina karšti, sausi orai. Jos labiau puola bulves, augančias lengvose, šarminėse dirvose, ypač jas patręšus neperpuvusiu, šiaudingu mėšlu.
\nPagrindiniai apsaugos principai 32. Agrotechninėmis ir fitosanitarinėmis priemonėmis reikia sudaryti nepalankias sąlygas infekcijai plisti. Sėklai naudoti neužsikrėtusius gumbus, bulvių neatsėliuoti, netręšti pavasarį šiaudingu, neperpuvusiu mėšlu. Mažina ligos plitimą ir bulvių sėklos beicavimas.
\nGumbų ligos saugyklose 33. Bulvių gumbus saugyklose pūdo nemažai grybų (Fusarium spp., Phoma exigua var. foveata, Phytophthora infestans) ir bakterijų (Ervinia carotovora subsp. atroseptica ir subsp. carotovora, Pseudomonas xanthochlora). Pažeidimo požymiai priklauso nuo sukėlėjo. Grybinių ligų sukėlėjų pažeisti gumbai dažniausiai pūva sausuoju puviniu, bakterijų užpulti gumbai – šlapiuoju puviniu. Bulvių gumbų puvinių sukėlėjai išsilaiko ant sėklinių gumbų, atliekų krūvose ar dirvose ant augalinių liekanų.
\nPagrindiniai apsaugos principai 34. Bulvių gumbų apsaugos nuo puvinių strategija prevencinė. Būtinos optimalios laikymo sąlygos, ypač temperatūra. Laikymo pradžioje, gumbų gydomuoju laikotarpiu, ji turi būti aukštesnė, vėliau bulvės laikomos šaltai. Skirtingos ligos nevienodai reaguoja į temperatūros pokyčius.
\nAtsparumo mažinimo rekomendacijos 36. Atsparumu fungicidui thiabendazolui pasižymi Helminthosporium solani, Polyscitalum pustulans, Fusarium sulfureum. Tyrimai rodo, kad atsparumas thiabendazolui gali išsivystyti per vieną sezoną. Kad būtų išvengta atsparumo, rekomenduojama atsisakyti kasmetinio naudojimo to paties fungicido ir, kur tik įmanoma, naudoti fungicidus su keliomis veikliosiomis medžiagomis.
\nKolorado vabalai (Leptinotarsa decemlineata) 37. Kolorado vabalai ir jų lervos maitinasi grauždami bulvių lapus ir tuo darydami joms didelę žalą. Daugelyje Europos šalių jie yra pagrindiniai bulvių kenkėjai. Tačiau yra šalių, kuriose kolorado vabalai yra reti kenkėjai arba jų visiškai nėra. Tose šalyse nėra jokio rimto reikalo naudoti insekticidus maistinių bulvių pasėliuose. Šiltesnėse kontinentinės Europos šalyse išsivysto dvi ar net trys šių kenkėjų generacijos ir čia insekticidų naudojimas yra būtinas. Kai kuriose šalyse purkšti nuo kolorado vabalų reikia tik kai kuriais metais. Lietuvoje šis kenkėjas dažnas ir nuo jo bulvių pasėliai purškiami beveik kasmet.
\nPagrindiniai apsaugos principai 38. Kolorado vabalai yra naikinami purškiant bulves insekticidais, geriausia tuoj, kai tik pasirodo jaunos lervos. Suaugusios (IV ūgio) lervos ir suaugę vabalai yra mažiau jautrūs augalų apsaugos produktams. Paprastai pakanka vieno purškimo prieš pirmąją kenkėjų generaciją. Tačiau, jei atsiranda pakartotinė kenkėjų invazija, gali būti reikalingi ir pakartotiniai purškimai. Tikslinga bulves purkšti insekticidais tik kenkėjo gausumui viršijant ekonominę žalingumo ribą. Lietuvoje tokia riba laikoma 10 proc. kenkėjo užpultų kerų, ant kurių randama po 10–15 lervų. Teritorijose, kur kolorado vabalai kasmet pažeidžia bulves labai ankstyvu jų augimo tarpsniu, sėklines bulves gali apsaugoti nuo dirvos kenkėjų panaudoti sisteminiai insekticidai. Kolorado vabalų populiacija lengvai gali įgyti atsparumą insekticidams, bet Europoje ši problema nesunkiai išsprendžiama kaitaliojant produktus skirtingais metais.
\nAmarai (Aphis gossypii, Aphis nasturtii, Myzus persicae, Macrosiphum euphorbiae ir kt.) 40. Lietuvoje bulvėse gyvena iki 10 amarų rūšių. Amarai gyvena apatinėje lapų pusėje, kur maitinasi čiulpdami augalo sultis ir tuo jį žalodami. Labiausiai amarai pavojingi sėklinių bulvių pasėliuose, kaip virusinių ligų platintojai. Čia būtina laiku juos naikinti, norint apsaugoti bulves nuo virusinių ligų užkrėtimo iš ligotų pasėlių ir išplatinimo pasėlio viduje. Maistinių bulvių pasėlyje amarai šiuo požiūriu mažiau reikšmingi. Tačiau ir maistinių bulvių pasėlyje amarai gali išplisti židiniais ir tiesiogiai pakenkti bulvių augimui. Stipriai amarų užpultų augalų lapai susisuka, dalis jų deformuojasi, gelsta. Taip pažeisti augalai išaugina mažesnį derlių.
\nPagrindiniai apsaugos principai 41. Kadangi amarai gausiai bulvėse išplinta ne pastoviai ir ne visuose plotuose, GAAP reikalauja insekticidus nuo amarų naudoti tik esant realiam pavojui jautriausiu bulvių augimo tarpsniu – gumbų formavimo metu (apie 40-50 BBCH). Paprastai pakanka vieno purškimo insekticidais. Tuo metu bulvės gali būti purškiamos ir nuo kolorado vabalų. Suderinti šiuos purškimus, naudojant tik vieną insekticidą, būtų laikoma GAAP. Amarų naikinimui sėklinėse bulvėse gali būti naudojami granuliuoti insekticidai bulviasodžio metu, maistinėms bulvėms tokia praktika netinka.
\nAtsparumo mažinimo rekomendacijos 42. Vakarų Europoje yra nustatytas Myzus persicae amarų atsparumas kai kuriems fosfororganiniams, piretroidiniams ar karbamatų grupės insekticidams. Mažinant kenkėjo atsparumo atsiradimo ir/ar didėjimo riziką, vadovautis naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją tinklalapyje www.irac-online.org/ Dirvos kenkėjai (spragšiai, grambuoliai) (Elateridae, Melolontha spp.) 43. Šių kenkėjų lervos net 4–5 metus gyvena, auga ir vystosi dirvoje, misdamos pradžioje augalų liekanomis, o vėliau – augančių augalų požeminėmis dalimis. Bulvėms šie kenkėjai gali kenkti įvairiais jų vystymosi tarpsniais, nuo bulvių pasodinimo iki derliaus ėmimo, kuomet išryškėja kenkėjų pažeisti gumbai. Spragšių lervos įsigraužia į bulvių gumbus ir tuo mažina jų prekinę vertę. Per lervų padarytas angeles į gumbą patenka grybinė ar bakterinė infekcija ir tokie gumbai labiau genda laikymo metu. Grambuolių lervos bulvės gumbą pažeidžia išgrauždamos jame didžiules landas ar net išgraužia visą gumbo vidų. Toks gumbas netinka nei maistui, nei pašarui.
\nPagrindiniai apsaugos principai 44. Dirvoje gyvenančių kenkėjų paprastai daug prisiveisia nedirbamose žemėse – keletą metų laikomose daugiametėse žolėse arba dirvonuose. Todėl bulves reikėtų vengti auginti išarus tokius plotus. Prieš bulvių sodinimą bet kuriose dirvose būtina patikrinti jų užsikrėtimą spragšių ir grambuolių lervomis. Šis rodiklis lemia, kokias apsaugos priemones būtina naudoti ir ar iš viso tame plote galima auginti bulves. Spragšių ir grambuolių lervų kiekį dirvoje mažina intensyvus žemės dirbimas, dažnas tarpueilių purenimas.
\nDirvinukai (žiemkentiniai ir šauktukiniai) (Agrotis segetum, Agrotis exclamationis) 45. Žalingiausi yra suaugę dirvinukų vikšrai. Dieną jie maitinasi požeminėmis augalų dalimis – nugraužia augalų šaknis, išgraužia dideles ertmes bulvių gumbuose. Bulvėms ypač žalingi būna sausrų metu, kai dirvoje trūksta drėgmės. Tuomet dirvinukų vikšrai apsigyvena bulvės gumbe ir išgraužia visą gumbo vidų, palikdami tik lupeną. Naktimis vikšrai išlenda į dirvos paviršių ir graužia augalų stiebus ir lapus. Žiemoja vikšrai dirvoje, kur pavasarį virsta lėliukėmis, iš kurių birželio mėn. išsirita drugiai. Šie deda kiaušinėlius ant augalų lapų ir stiebų. Išsiritę vikšreliai pradžioje lapais ir maitinasi. Vėliau leidžiasi dirvon, graužia požemines augalų dalis ir į dirvos paviršių išlenda tik naktimis.
\nPagrindiniai apsaugos principai 46. Dirvinukus geriausia naikinti jaunų vikšrų stadijoje, kol jie maitinasi ant augalų lapų ir stiebų. Vikšrams nusileidus ir sulindus į dirvą, augalų purškimas insekticidais yra neefektyvus. Kadangi pastebėti jaunus dirvinukų vikšrelius ant bulvių lapų yra gana sunku, šią informaciją ūkininkams geriausia būtų gauti iš prognozių ar konsultavimo tarnybų specialistų.
\nBulviniai nematodai (Globodera rostochiensis, Globodera pallida) 47. Žinomos dvi bulvinių cistas sudarančių nematodų rūšys, kurios maitinasi ant bulvių šaknų, jas nusilpnina ir mažina derlių. Jos gyvena tik ant bulvių ir pomidorų šaknų, todėl keletą metų neauginant toje dirvoje šių augalų, jų populiacija žymiai sumažėja. Tačiau dalis cistų išlieka gyvybingos labai ilgai. Todėl, praėjus ir keletui metų, pradėjus ten vėl auginti bulves, nematodų populiacija vėl gali atsistatyti. Natūrali nematodų migracija dirvoje yra labai lėta.
\nPagrindiniai apsaugos principai 49. Bulvinių nematodų kontrolės strategijos, auginant maistines bulves, yra griežtai reglamentuotos daugelyje šalių (tas pat yra ir sėklinėms bulvėms, tik čia žymiai griežtesni reikalavimai). Pagrindinis tikslas yra sustabdyti cistų plitimą į naujus laukus ir mažinti užsikrėtimo laipsnį jau užkrėstuose laukuose. Bulvės neturi platinti užkrato. Jas būtina auginti sėjomainoje su ne mažiau kaip 3 metų pertrauka. Rekomenduojamas ankstyvas derliaus ėmimas, kol cistos dar nesubrendusios. Laukai, kur bus auginamos bulvės, turi būti iš anksto ištiriami ir nustatoma, ar nematodų populiacija lauke sumažėjo žemiau žalingumo ribos ir koks nematodų patotipas išlikęs lauke. Žinant patotipą, galima auginimui parinkti atsparias veisles. Naudoti tokią strategiją yra GAAP, nesvarbu, ar ji oficialiai pripažinta ar ne.
\nBulvienojų naikinimas 52. Bulvienojų naikinimu siekiama sunaikinti augalų lapus ir stiebus tinkamu laiku, norint:
\n52.1. apsaugoti gumbus nuo bulvių maro infekcijos, esančios ant lapų ir stiebų bulviakasio metu;
\n52.2. sustabdyti gumbų vystymąsi;
\n52.3. sustabdyti virusų perėjimą iš stiebų ir lapų į bulvių gumbus (svarbu sėklinėms bulvėms);
\n52.4. paspartinti gumbų odelės tvirtėjimą;
\n52.5. sumažinti sandėliavimo ligų, tokių kaip P. infestans, T. cucumeris, Ervinia spp., plitimą iki derlius nuėmimo;
\n52.6. pašalinti lapus ir stiebus, sudarant sąlygas dirvos džiūvimui ir geresniam bulviakasio technikos darbui.
\nPagrindiniai principai 54. Šiuo metu dažniausiai bulvienojai naikinami nupurškiant juos cheminiais preparatais, tačiau galimi ir mechaniniai metodai (bulvienojus nudaužant, nupjaunant ar nutraiškant). Būtina žinoti, kad, naikinant bulvienojus mechaniškai, yra pavojus išplatinti bakterines ar grybines ligas, ypač jei bulvienojai būna šlapi. Tiriamos bulvienojų nudeginimo galimybės. Naudoti mechaninius bulvienojų naikinimo būdus yra GAAP, bet jie retai naudojami vieni. Dažniau naudojami derinant su cheminiais būdais. Jei naudojamas derinys, pirmiau bulvienojai naikinami mechaniškai, o po keletos dienų nupurškiami cheminiais augalų apsaugos produktais. Tokiais atvejais purkšti galima mažesne augalų apsaugos produkto norma.
\nGumbų dygimo sulaikymas 55. Maistinės bulvės, skirtos valgymui arba perdirbimui, dažnai turi būti ilgai išlaikomos saugyklose ir laikymo metu pradeda dygti. Tai mažina jų svorį ir prekinę vertę. Dygimą galima sulaikyti reguliuojant laikymo sąlygas arba apdorojant gumbus prieš laikymą ar laikymo metu specialiais, dygimą stabdančiais produktais – augalų augimo inhibitoriais.
\nPagrindiniai principai 56. Bulvės turi būti laikomos žemoje temperatūroje (+2–5?C) su natūralia ventiliacija arba mechaniniu šaldymu, užtikrinant optimalią santykinę drėgmę. Pažeisti mechaniškai ar ligoti gumbai turi būti pašalinti prieš užpildant saugyklą, gumbai turi būti sausi, nežemėti. Palyginti neilgam laikymui tokių sąlygų pakanka, kad bulvės nesudygtų. Jei bulvės bus laikomos keletą mėnesių, GAAP bus panaudoti dygimą stabdančias medžiagas. Jei bulvės skirtos traškučių gamybai, jos turi būti laikomos +7–12?C temperatūroje. Šiuo atveju augimo inhibitorių naudojimas yra būtinas. Gumbai laikymo metu apdorojami vieną ar kelis kartus. Pirmą kartą apdorojama lapkričio–gruodžio mėnesiais, vėliau laikas nustatomas taip, kad būtų išlaikomas karencijos laikotarpis nuo paskutinio purškimo iki bulvių vartojimo. Dygimo sulaikymas ir gumbų apsauga nuo puvinių gali būti pasiekti tuo pat metu. Apdorojimo būdai įvairūs – apipurškimas, apdulkinimas, aprūkymas ar garinimas per ventiliacijos sistemas. Apdorotuose gumbuose neturi būti augalų apsaugos produktų likučių.
\nPiktžolės 57. Norint išsaugoti bulvių derlių bei jo kokybę, labai svarbu pasėlius apsaugoti nuo piktžolių. Jos bulvių pasėliuose naikinamos mechaninėmis ir cheminėmis priemonėmis, nors pastarosios naudojamos dažniau. Herbicidai naudojami nuo vienamečių dviskilčių piktžolių, kurios stipriai konkuruoja su bulvėmis. Reikia naikinti ir kitas vienametes (Galium aparine) ir daugiametes (Elytrigia repens, Sonchus arvensis) piktžoles.
\nPagrindiniai apsaugos principai 58. Bulvės po pasodinimo yra purenamos, vėliau leidžiama vagoms susigulėti ir purškiama herbicidais iki sudygimo ar sudygus, kai dauguma piktžolių sudygsta. Dauguma herbicidų yra skirti naudoti iki bulvių sudygimo. Tik nedidelis skaičius herbicidų yra naudojami sudygusiuose pasėliuose specifinėms piktžolėms naikinti.
\nIX. RUNKELIAI 1. Šakniavaisiams yra auginami trijų tipų runkeliai:1) cukriniai runkeliai, sukaupiantys didelį cukraus kiekį, naudojami cukraus gamybai; 2) pašariniai runkeliai, kurie dar priklausomai nuo cukraus ir sausųjų medžiagų kiekių yra skiriami kaip puscukriniai ir pašariniai, yra naudojami pašarui; 3) raudonieji burokėliai, naudojami maistui. Šis standartas yra skirtas cukrinių runkelių GAAP, bet kenksmingųjų organizmų daroma žala yra panaši ir kitiems runkeliams, taigi šis standartas gali būti taikomas ir kitų tipų runkeliams. Šis standartas neapima sėklai auginamų runkelių apsaugos nuo kenksmingųjų organizmų.
\n