LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL PAŠARINIŲ MEDŽIAGŲ FIZIKOCHEMINIŲ, TOKSINIŲ IR EKOTOKSINIŲ SAVYBIŲ NUSTATYMO TECHNINIO REGLAMENTO PATVIRTINIMO 2002 m. gruodžio 9 d. Nr. 482 Vilnius Vykdydamas Teisės derinimo priemonių 2002 metų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 300 „Dėl Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinė ACQUIS priėmimo programa) Teisės derinimo priemonių ir ACQUIS įgyvendinimo priemonių 2002 metų planų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 25-910), 3.7.4.2.3-T6 priemonę ir siekdamas, kad į rinką būtų tiekiamos tik saugios pašarinės medžiagos: 1. Tvirtinu Pašarinių medžiagų fizikocheminių, toksinių ir ekotoksinių savybių nustatymo techninį reglamentą (pridedama). 2. Šis įsakymas įsigalioja 2003 m. liepos 1 d. ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS                                                                   JERONIMAS KRAUJELIS ______________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 482 PAŠARINIŲ MEDŽIAGŲ FIZIKOCHEMINIŲ, TOKSINIŲ IR EKOTOKSINIŲ SAVYBIŲ NUSTATYMO TECHNINIS REGLAMENTAS Parengtas pagal Europos Komisijos 1992 m. liepos 31 d. direktyvą 92/69/EEB septynioliktąjį kartą patvirtinančią Tarybos direktyvos 67/548/EEB „Dėl įstatymų, kitų teisės aktų ir administracinių nuostatų suderinimo dėl pavojingų medžiagų klasifikavimo, pakavimo ir ženklinimo", techninę pažangą, Pašarų priedų vertinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 333 (Žin., 2001, Nr. 83-2913) ir Baltymingų pašarinių medžiagų ir nebaltyminių azotinių žaliavų, skirtų gyvūnų mitybai, vertinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 357 (Žin., 2002, Nr. 94-4063). I. Bendrosios nuostatos 1. Šis techninis reglamentas nustato į rinką tiekiamų pašarinių medžiagų – pašarų priedų, baltymingų pašarinių medžiagų ir nebaltyminių azotinių žaliavų bei kitų panašių pašarinių medžiagų (toliau - medžiagų) fizikocheminių, toksinių ir ekotoksinių savybių nustatymo metodus. 2. Šio reglamento 1 punkte nurodytų medžiagų savybių tyrimas atliekamas taikant šio reglamento 1, 2, 3 prieduose nustatytus metodus. Jei nustatyti metodai netinkami tam tikrų savybių tyrimui, ūkio subjektas, tiekiantis medžiagas, atitikties deklaracijoje privalo nurodyti alternatyvaus tyrimo metodo taikymą. 3. Atsižvelgiant į humaniškumo principus ir tarptautinę plėtrą gyvūnų apsaugos srityje, tyrimai su gyvūnais atliekami vadovaujantis Laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams metodiniais nurodymais, patvirtintais Valstybinės veterinarijos tarnybos direktoriaus 1999 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 4-16 (Žin.,1999, Nr. 49-1591). 4. Iš lygiaverčių tyrimų metodų pasirenkamas mažiau bandomų gyvūnų reikalaujantis metodas. 5. Šio techninio reglamento reikalavimų privalo laikytis visi 1 punkte nurodytas medžiagas gaminantys, laikantys, gabenantys, naudojantys, tarpininkaujantys jas parduodant ir jomis prekiaujantys ūkio subjektai, šias medžiagas tiriantys ekspertai bei pašarų kokybės valstybinės kontrolės institucija. II. Sąvokos, terminai ir sutrumpinimai 6.Šiame techniniame reglamente vartojamos sąvokos: Drėgnis – laisvo vandens procentinis kiekis medžiagoje. Nustatymo riba – kiekybinės analizės metodu ieškomo komponento mažiausias kiekis arba koncentracija, dar duodantys išmatuojamą signalą. Skendenos – skystyje skendinčiosios medžiagos dėl mažos dispersinės fazės ir dispersinės terpės tankių sudarančios suspensiją. Kitos šiame reglamente vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos pašarų įstatyme (Žin., 2000, Nr. 34-952), Pašarų klasifikatoriuje, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 205 (Žin., 2000, Nr. 69-2064) bei Pašarų priedų gamybos, naudojimo ir prekybos jais tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2001 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 332/395 (Žin., 2001, Nr. 84-2951). 7. Metodų aprašymuose vartojami cheminių junginių trivialieji pavadinimai ir juos atitinkantys IUPAC terminai: 1,2,4-trichlorbenzenas – C6H3Cl3; 1,3-dinitrobenzenas – C6H4N2O2; 1-naftolis –C10H7OH; 2,3-dichloranilinas - 2,3-dichlor fenilaminas, C6H3NH2Cl2; 2,4,6-trichlorfenolis - 2,4,6-trichlorbenzenolis C6H2Cl3O; 2,4-dinitro-6-(antr- butil)-fenolis - 2,4-dinitro-6-(2-butil)-benzenolis, C10H12N2O5; 2,4-dinitrochlorbenzolas – 1-chloro-2,4-dinitrobenzenas, CLC6H3(NO2)2; 2,4-dinitrofenolis - 2,4-dinitrobenzenolis, C6H4O5N2; 2,6-dichlorbenznitrilas - 2,6-dichlor benzenkarbonitrilas, C6H3CN Cl2; 2,6-difenilpiridinas - C17H13N; 2-butanonas - metiletilketonas, CH3COC2H5; 2-nitrofenolis - 2-nitrobenzenolis, O2NC6H4OH; 2-nitrofluorenas, C13H9NO2; 3-chlorbenzenkarboninė rūgštis - 3-chlorbenzenkarboksi rūgštis, , C6H4CO2HCl; 3-fenilakrilo rūgštis - fenilpropeno rūgštis, C6H5CHCHCO2H; 3-fenilpropen-2-olis - C6H5CHCHOH; 3-metilbenzenkarboninė rūgštis - 3- metilbenzenkarboksilatas, CH3 C6H4CO2H; 3-nitrobenzenkarboninė rūgštis - 3-nitrobenzenkarboksirūgštis, O2NC6H4CO2H; 4-acetilpiridinas - metil-4-piridilketonas, C7H7NO; 4-chloranilinas - 4-chlorbenzenaminas, C6H4NH2Cl; 4-chlorfenolis - chlorbenzenolis, C6H4OHCl; 4-metilbenzilo alkoholis - 4-metilfenilmetanolis, CH3C6H4CH2OH; Acetanilidas - N-feniletanamidas, CH3CONHC6H5; Acetilsalicilo rūgštis (aspirinas) – 2-(acetiloksi)benzenkarboksirūgštis, C9H8O4; Acetofenonas - fenilmetilketonas, C6H5COCH3; Acetonitrilas – etannitrilas, C2H3N; Alilfenileteris - 2-propeniloksifenilas, CH2CHCH2 O C6H4; Amonio chloridas - NH4Cl; Anilinas - fenilaminas, C6H5NH2; Antrachinonas – 9,10-antracendionas, C6H4(CO)2C6H4; Atrazinas - 6-chloro-N-etil-N’-(1-metiletil)-1,3,5-triazin-2,4-diaminas, C8H14ClN5; Azobenzenas – C12H10N2; Bario nitratas – bario bis (trioksonitratas), Ba(NO3)2; Benzenas - C6H6; Benzenkarboninė rūgštis - benzenkarboksirūgštis, C6H5CO2H; Benzilbenzoatas - fenilmetilbenzenkarboksilatas, C14H12O2; Benzilo alkoholis - fenilmetanolis, C6H5CH2OH; Benznitrilas - benzenkarbonitrilas, C6H5CN; Benzofenonas - difenilketonas, C13H10O; Boraksas – dinatrio tetraborato dekahidratas, Na2B4O7·10H2O; Boro rūgštis – vandenilio dioksoboratas, H3BO3; Brombenzenas - C6H5Br; Chlorbenzenas - C6H5Cl; Cikloheksanonas – C6H10O; Ciklonitas - heksahidro-1,3,5-trinitro-1,3,5-triazinas, C3H6N6O6; Cinko chloridas – zinko dichloridas, ZnCl2; Citratas – 2-hidroksi-1,2,3-propantrikarboksirūgšties ( HOC(COOH)(CH2COOH)2)druska; DDT - [1,1,1-trichlor-2,2-bis-(p-chlorfenil)etanas], C14H9Cl5; Diatomitas – SiO2xH2O; Diazinon (dimpilatas) - C12H21N2O3PS; Dibenzilas - 1,2-difeniletanas, C14H14; Dibutilftalatas – 1,2-benzendikarboksirūgšties dibutilo esteris,C16H22O4; Dietilftalatas – 1,2-benzendikarboksirūgšties dietilo esteris,C12H14O4; Difenilas - bifenilas, C12H10; Difenileteris - bifenilas, C12H10O; Dodekankarboninė rūgštis - dodekankarboksirūgštis, C12H24O2; Druskos rūgštis – HCl; Etanolis – C2H5OH; Etilbenzoatas - etilbenzenkarboksilatas, C6H5CO2C2H5; Etilnitrozourėja – N-etil-N-nitrozourėja, C3H7N3O2; Fenantrenas – C14H10; Fenilacetonitrilas - feniletannitrilas, C8H7N; Fenilbenzoatas - fenilbenzenkarboksilatas, C12H10O2; Fenoksiacto rūgštis - fenoksietano rūgštis, C6H5CH2COOH; Fenolis - benzenolis, C6H5OH; Fluorantenas - C16H10; Formamidas – metanamidas, HCONH2; Ftalatas – 1,2-benzendikarboksirūgšties (C8H6O4) druska; Geležieas chloridas – galežies trichloridas heksahidratas, FeCl3 · 6H2O; Heksogenas - heksahidro-1,3,5-trinitro-1,3,5-triazinas, C3H6N6O6; Izopropilbenzenas - C9H12; Kalcio chloridas - kalcio dichloridas dihidratas CaCl2 x 2H2O; Kalio chloridas - KCl; Kalio dichromatas – dikalio m-okso(-)heksaoksodichromatas, K2Cr2O7; Kalio-divandenilio fosfatas – kalio-divandenilio tetraoksofosfatas, KH2PO4; Kobalto chloridas – kobalto dichloridas heksahidratas, CoCl2 · 6H2O; Magnio chloridas – magnio dichloridas heksahidratas, MgCl2 · 6H2O; Magnio sulfatas –magnio tetraoksosulfatas heptahidratas, MgSO4 · 7H2O; Mangano chloridas – mangano dichloridas, MnCl2 · 7H2O; Metanolis – CH3OH; Metibenzoatas - metilbenzenkarboksilatas, C6H5CO2CH3; Metilfenileteris –metoksifenilas, CH3OC6H5; Molibdeno disulfidas – MoS2; Na2EDTA – etilendiamintetraacto rūgšties dinatrio druska, [(NaOOCCH2)2NCH2]2; N-alkilmetilketonai – RCH3CO; Natrio hidroksidas, NaOH; Natrio molibdatas – dinatrio tetraoksomolibdatas dihidratas Na2MoO4 · 2H2O; Natrio-vandenilio trioksokarbonatas, NaHCO3; N-butilbenzenas - C10H14; Neomicinas – 2-deoksi-4-O-(2,6-diamino-2,6-dideoksi-a-D-gliukopiranozil)-D-streptaminas, C12H26N4O6; Nikotino rūgštis - 3-piridinkarboksirūgštis, C6H5NO2; Nitrobenzenas - C6H5NO2; Nitrobenzenas - C6H5NO2; N- oktanolis – ,C8H18O; Perhidro-1,3,5-trinitro-1,3,5-triazinas – heksahidro-1,3,5-trinitro-1,3,5-triazinas, C3H6N6O6; p – fenilendiaminas – 1,3-fenilendiaminas, C6H4(NH2)2; p- krezolis - p-metilfenolis, CH3C6H4OH; p-metoksifenolis - 1,4-benzendiolmonometileteris, CH3OC6H4OH; Propanas – C3H8; RDX - heksahidro-1,3,5-trinitro-1,3,5-triazinas, C3H6N6O6; Timolis - 2-izopropil-5-metilfenolis, C10H14O; Tiokarbamidas, S=C(NH2)2; Toluenas - metilbenzenas, C6H5CH3; Trichloretilenas - trichloretenas, C2HCl3; Trichloro-2,4,5-fenoksiacto rūgštis, K druska – C8H4Cl3O3K; Trifenilaminas - C18H15N; Vario chloridas – vario dichloridas dihidratas, CuCl2 · 2H2O. 8. Metodų aprašymuose vartojamos santrumpos: ESCh - efektyvioji skysčių chromatografija; P.T.F.E – politetrafluoretilenas; v/v – procentinis tūrių santykis; w/v - garų tankis; DTA – diferencinė terminė analizė; DSK – diferencinė skleidžiamoji kalorimetrija; Kitos santrumpos pateiktos metodų aprašymuose. III. Mėginių analizė 9. Šio reglamento 1 punkto medžiagų fizikocheminės savybės nustatomos taikant šio techninio reglamento 1 priede nurodytus metodus. 10. Šio reglamento 1 punkto medžiagų toksinis poveikis nustatomas taikant šio techninio reglamento 2 priede nurodytus metodus. 11. Šio reglamento 1 punkto medžiagų ekotoksinis poveikis nustatomas taikant šio techninio reglamento 3 priede nurodytus metodus. ______________ Pašarinių medžiagų fizikocheminių, toksinių ir ekotoksinių savybių nustatymo techninio reglamento 1 priedas FIZIKOCHEMINIŲ SAVYBIŲ NUSTATYMO METODAI I. LYDYMOSI-UŽŠALIMO TEMPERATūRos nustatymo metodas 1. Metodas Didžioji dauguma apibūdintų metodų yra pagrįsti OECD Test Guidelines (1). Pagrindiniai principai yra pateikti 2 ir 3 nuorodoje. 1.1. Įvadas Apibūdintieji metodai ir priemonės turi būti taikomi nustatant medžiagų lydymosi temperatūrą, neatsižvelgiant į tiriamų medžiagų grynumą. Metodo pasirinkimas priklauso nuo svarbiausių tiriamos medžiagos savybių, todėl metodų taikymą ribojantis faktorius turėtų būti galimybė medžiagą lengvai, sunkiai ar iš viso neįmanomai paversti milteliais. Kai kurioms medžiagoms labiau tinka nustatyti užšalimo arba kietėjimo temperatūrą – jų nustatymo standartai taip pat yra įtraukti į šį metodą. Jeigu dėl tam tikrų medžiagos savybių minėtų parametrų neįmanoma tinkamai išmatuoti, gali tikti takumo temperatūros nustatymas. 1.2. Apibrėžimai ir matavimo vienetai Lydymosi temperatūra – tai temperatūra, kurioje atmosferos slėgyje vyksta fazinis virsmas iš kietosios būsenos į skystąją ir ši temperatūra tiksliai atitinka užšalimo temperatūrą. Kadangi daugumos medžiagų fazinis virsmas vyksta temperatūrų intervale, ji dažnai apibūdinama kaip lydymosi intervalas. Vienetų perskaičiavimas (iš K į °C) t = T – 273,15, kurioje: t – Celsijaus temperatūra °C, T – termodinaminė temperatūra K. 1.3. Palyginamosios medžiagos Palyginamąsias medžiagas nebūtina visuomet naudoti, kai tiriama nauja medžiaga. Pirmiausia jos turėtų būti naudojamos periodiškai tikrinant metodą ir lyginant gautus rezultatus su kitų metodų rezultatais. Kai kurios kalibracinės medžiagos yra pateiktos nuorodose (4). 1.4. Metodų esmė Nustatoma fazinio virsmo iš kietosios būsenos į skystąją arba iš skystosios būsenos į kietąją temperatūra (temperatūrų intervalas). Praktikoje kaitinant (šaldant) tiriamos medžiagos mėginį atmosferos slėgyje, yra nustatoma pradinė lydymosi (užšalimo) temperatūra ir galutinės lydymosi (užšalimo) stadijos temperatūra. Apibūdinamos penkios metodų rūšys, būtent: kapiliarinis, kaitinamųjų stalelių, užšalimo temperatūros nustatymo, terminės analizės ir takumo temperatūros nustatymo (naftos alyvoms). Tam tikrais atvejais vietoj lydymosi temperatūros yra patogu matuoti užšalimo temperatūrą. 1.4.1. Kapiliarinis metodas 1.4.1.1. Lydymosi temperatūros matavimo prietaisai su skysčių vonia Nedidelis smulkiai sumaltos medžiagos kiekis dedamas į kapiliarą ir tvirtai suspaudžiamas. Kapiliaras kaitinamas kartu su termometru, temperatūros kilimas sureguliuojamas iki 1 K/min. tikrojo lydymosi metu. Nustatoma pradinė ir galutinė lydymosi temperatūra. 1.4.1.2. Lydymosi temperatūros matavimo prietaisai su metaliniu bloku Kaip aprašyta 1.4.1.1 punkte, išskyrus tai, kad kapiliaras ir termometras dedami į kaitinamą metalinį bloką ir jie stebimi per bloke esančias angas. 1.4.1.3. Detekcija fotoelementu Kapiliare esantis mėginys yra automatiškai šildomas metaliniame cilindre. Šviesos spindulys nukreipiamas per medžiagą per cilindre esančią kiaurymę į tiksliai kalibruotą fotoelementą. Daugumos medžiagų, jas lydant, optinės savybės keičiasi nuo matinių iki skaidrių. Į fotoelementą patenkančios šviesos intensyvumas didėja ir siunčia sustabdymo signalą į skaitmeninį indikatorių, kuris rodo kaitinimo kameroje esančio platininio varžinio termometro temperatūrą. Šis metodas netinka kai kurioms ryškią spalvą turinčioms medžiagoms. 1.4.2. Kaitinamieji staleliai 1.4.2.1. Kofler karštasis strypas Kofler karštasis strypas yra sudarytas iš dviejų metalų, pasižyminčių skirtingu šiluminiu laidumu, gabalėlių, kaitinamų elektra. Strypas sukonstruotas taip, kad temperatūros gradientas yra beveik tiesinis per visą jo ilgį. Karštojo strypo temperatūrą galima keisti nuo 283 iki 573 K specialiu prietaisu temperatūrai rodyti. Šį prietaisą sudaro judantis velenėlis su rodykle ir kilpelė, skirta specialiam strypui. Norint nustatyti lydymosi temperatūrą, labai plonas medžiagos sluoksnis dedamas tiesiai ant karšto strypo paviršiaus. Po kelių sekundžių tarp skystosios ir kietosios fazės pasirodo ryški skiriamoji linija. Temperatūra skiriamojoje linijoje yra užrašoma nustatant prietaiso rodyklę ant linijos. 1.4.2.2. Mikroskopas lydymosi temperatūrai nustatyti Keletas mikroskopų su kaitinamaisiais staleliais yra naudojami labai mažų medžiagos kiekių lydymosi temperatūroms nustatyti. Daugumoje kaitinamųjų stalelių temperatūra yra matuojama su jautria termopora, bet kartais naudojami ir gyvsidabrio termometrai. Tipiškame lydymosi temperatūros nustatymo mikroskope su kaitinamaisiais staleliais yra kaitinimo kamera su metaline plokštele, virš kurios ant šliaužiklio yra dedamas mėginys. Metalinės plokštelės centre yra kiaurymė, per kurią patenka šviesa nuo mikroskopo apšvietimo veidrodėlio. Matuojant kamera uždengiama stiklo plokštele, kad į erdvę, kurioje yra mėginys, nepatektų oro. Mėginio kaitinimas reguliuojamas reostatu. Atliekant labai tikslius matavimus su optiškai anizotropinėmis medžiagomis, gali būti naudojama poliarizuotoji šviesa. 1.4.2.3. Menisko metodas Šis metodas naudojamas poliamidų tyrimui. Vizualiai nustatoma temperatūra, kurioje įvyksta silikoninės alyvos menisko, esančio tarp kaitinamojo stalelio ir dengiamojo stiklo, padėto ant poliamido mėginio, slinktis. 1.4.3. Užšalimo temperatūros nustatymo metodas Specialus mėgintuvėlis su mėginiu dedamas į įrenginį užšalimo temperatūrai nustatyti. Aušinimo metu mėginys švelniai ir be perstojo maišomas, o jo temperatūra yra matuojama atitinkamais laiko intervalais. Kai per kelis registravimo momentus temperatūra nekinta, ši temperatūra (su pakoreguota termometro paklaida) yra registruojama kaip užšalimo temperatūra. Siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp kietosios ir skystosios fazės, turi būti vengiama peršaldymo. 1.4.4. Terminė analizė 1.4.4.1. Diferencinė terminė analizė (DTA) Šiuo metodu registruojama medžiagos ir palyginamosios medžiagos temperatūrų skirtumo priklausomybė nuo temperatūros. Tiriamosios ir palyginamosios medžiagų tyrimai atliekami taikant tą pačią kontroliuojamų temperatūrų programą. Kai mėginyje įvyksta virsmas, kurio metu pakinta entalpija, šį pokytį parodo endoterminis (lydymosi) arba egzoterminis (užšalimo) užregistruotos temperatūros nuokrypis nuo bazinės linijos. 1.4.4.2. Diferencinė skleidžiamoji kalorimetrija (DSK) Šiuo metodu registruojama tiriamos ir palyginamosios medžiagos sugertų energijų skirtumo priklausomybė nuo temperatūros. Tiriamosios ir palyginamosios medžiagų tyrimai atliekami taikant tą pačią kontroliuojamų temperatūrų programą. Ši energija – tai energija, reikalinga tiriamos ir palyginamosios medžiagos temperatūrų skirtumo kompensavimui. Kai mėginyje įvyksta virsmas, kurio metu pakinta entalpija, tokį pasikeitimą parodo endoterminis (lydymosi) arba egzoterminis (užšalimo) užregistruoto šiluminės energijos srauto nuokrypis nuo bazinės linijos. 1.4.5. Takumo temperatūra Šis metodas buvo sukurtas naftos alyvų tyrimui. Metodas taip pat tinka aliejaus pavidalo medžiagoms, kurių lydymosi temperatūra yra žema. Pakaitintas mėginys vėsinamas ir 3 K intervalais tikrinamos takumo charakteristikos. Žemiausia temperatūra, kuriai esant stebimas medžiagos judėjimas, yra užrašoma kaip takumo temperatūra. 1.5. Kokybės kriterijai Įvairių metodų, naudojamų lydymosi temperatūrai (ar lydymosi intervalui) nustatyti, tinkamumas ir tikslumas yra pateikti šiose lentelėse: 1 lentelė. Metodų pritaikymas. Kapiliariniai metodai Matavimo metodas Miltelių pavidalo medžiagoms Sunkiai susmulkinamoms medžiagoms Temperatūrų intervalas K Tikslumas1 K Galiojantis standartas Lydymosi temperatūros matavimo priemonė su skysčių vonia Tinkamas Tinkamas nedaugeliui 273–573 0,3 JIS K 0064 Lydymosi temperatūros matavimo priemonės su metaliniu bloku Tinkamas Tinkamas nedaugeliui 293–>573 0,5 ISO 1218 (E) Detekcija fotoelementu Tinkamas Keletui, naudojant priemones 253–573 0,5 1 Priklauso nuo prietaiso ir medžiagos grynumo. 2 lentelė. Metodų pritaikymas. Kaitinamųjų stalelių ir užšalimo temperatūros matavimo metodai Matavimo metodas Miltelių pavidalo medžiagoms Sunkiai susmulkinamoms medžiagoms Temperatūrų intervalas K Tikslumas1 K Galiojantis standartas Kofler karštasis strypas Tinkamas Netinkamas 283–> 573 1,0 ANSI/ASTM D 3451-76 Mikroskopas lydymosi temperatūrai nustatyti Tinkamas Tinkamas nedaugeliui 273–> 573 0,5 DIN 53736 Menisko metodas Netinkamas Tik poliamidams 293–> 573 0,5 ISO 1218 (E) Užšalimo temperatūros matavimo metodai Tinkamas Tinkamas 223–573 0,5 Pvz., BS 4695 1 Priklauso nuo prietaiso rūšies ir medžiagos grynumo. 3 lentelė. Metodų pritaikymas. Terminė analizė Matavimo metodas Miltelių pavidalo medžiagoms Sunkiai susmulkinamoms medžiagoms Temperatūrų intervalas K Tikslumas1 Galiojantis standartas Diferencinė terminė analizė Tinkamas Tinkamas 173–1273 Iki 600 K 0,5 K iki 1273 K 2,0 K ASTM E 537-76 Diferencinė skleidžiamoji kalorimetrija Tinkamas Tinkamas 173–1273 Iki 600 K 0,5 K iki 1273 K 2,0 K ASTM E 537-76 1 Priklauso nuo prietaiso rūšies ir medžiagos grynumo. 4 lentelė. Metodų pritaikymas. Takumo temperatūra Matavimo metodas Miltelių pavidalo medžiagoms Sunkiai susmulkinamoms medžiagoms Temperatūrų intervalas K Tikslumas1 Galiojantis standartas Takumo temperatūra Naftos alyvoms ir aliejiškoms medžiagoms Naftos alyvoms ir aliejiškoms medžiagoms 223–323 3,0 K ASTM D 97-66 1 Priklauso nuo prietaiso rūšies ir medžiagos grynumo. 1.6. Metodų apibūdinimas Beveik visų tyrimo metodų darbo eiga yra aprašyta tarptautiniuose ir nacionaliniuose standartuose (žr. 1 priedą). 1.6.1. Kapiliariniai metodai Jeigu gerai susmulkintų medžiagų temperatūra yra keliama pamažu, paprastai jos pereina lydymosi stadijas, parodytas 1 pav. 1 pav. Lydymosi stadijos: A stadija – (lydymosi pradžia): smulkūs lašeliai tolygiai prilimpa prie vidinės kapiliaro sienelės, B stadija – tarp mėginio ir vidinės sienelės atsiranda tarpas dėl mėginio suslūgimo, C stadija – suslūgęs mėginys pradeda smukti žemyn ir skystėti, D stadija – paviršiuje susidaro visiškas meniskas, bet pastebimas mėginio kiekis išlieka kietas, E stadija – (baigiamoji lydymosi stadija): kietųjų dalelių nebėra. Lydymosi temperatūros nustatymo metu temperatūra registruojama lydymosi pradžioje ir baigiamojoje stadijoje. 1.6.1.1. Lydymosi temperatūros matavimo priemonės su skysčių vonia 2 pav. parodytas standartizuotas lydymosi temperatūros nustatymo įrenginys, padarytas iš stiklo (JIS K 0064); visos charakteristikos pateiktos milimetrais. 2 pav. Standartizuotas lydymosi temperatūros nustatymo įrenginys: A – matavimo indas, B – kamštis, C – ventiliacijos anga, D – termometras, E – pagalbinis termometras, F – vonios skystis, G – stiklinis kapiliaras, 80 mm–100 mm ilgio, vidinis skersmuo – 1,0 mm0,2 mm, sienelės storis – 0,2 mm–0,3 mm, H – šoninis vamzdelis Vonios skystis: Turėtų būti parenkamas tinkamas skystis. Skysčio pasirinkimas priklauso nuo nustatomos lydymosi temperatūros: pvz., skystas parafinas – kai temperatūra ne aukštesnė kaip 473 K, silikoninė alyva – kai temperatūra ne aukštesnė kaip 573 K. Jei lydymosi temperatūra aukštesnė negu 523 K, gali būti naudojamas mišinys iš trijų dalių sieros rūgšties ir dviejų dalių kalio sulfato (pagal masių santykį). Jeigu naudojamas toks mišinys, reikėtų imtis atitinkamų atsargumo priemonių. Termometras: Turėtų būti naudojami tik tokie termometrai, kurie atitinka toliau išvardytų arba lygiaverčių standartų reikalavimus: ASTM E 1-71, DIN 12770, JIS K 8001. Matavimas: Sausa medžiaga grūstuvėje sutrinama į smulkius miltelius ir dedama į viename gale užlydytą kapiliarą, kad jį užpildžius, medžiagos sluoksnis, stipriai ją suslėgus, būtų 3 mm storio. Siekiant gauti tolygiai suspaustą mėginį, kapiliarą iš apytikriai 700 mm aukščio reikėtų vertikaliai paleisti per stiklinį vamzdelį ant laikrodžio stiklo. Užpildytas kapiliaras dedamas į vonią taip, kad vidurinė gyvsidabrio termometro galiuko dalis liestų kapiliarą toje vietoje, kur yra mėginys. Paprastai kapiliaras yra dedamas į įrengimą, kurio temperatūra yra apie 10 K žemesnė negu lydymosi temperatūra. Vonios skystis šildomas taip, kad temperatūra kiltų apie 3 K/min sparta. Skystį reikėtų maišyti. Kai temperatūra yra 10 K žemesnė negu laukiama lydymosi temperatūra, temperatūros kilimo sparta yra nustatoma tokia, kad neviršytų 1 K/min. Apskaičiavimas: Lydymosi temperatūra apskaičiuojama taip: T = TD + 0,00016 (TD – TE) n, kurioje: T – koreguota lydymosi temperatūra K, TD – D termometro parodymai K, TE – E termometro parodymai K, n – D termometro gyvsidabrio stulpelio padalų skaičius ant iškilusios jo dalies. 1.6.1.2. Lydymosi temperatūros nustatymo priemonės su metaliniu bloku Įranga: Ją sudaro: cilindrinis metalinis blokas, kurio viršutinė dalis yra tuščia ir sudaro kamerą (žr. 3 pav.), metalinis kamštis su dviem ar keliomis angomis, per kurias kapiliaras įstatomas į metalinį bloką, metalinio bloko šildymo sistema, su bloke įtaisyta elektrine varža, reostatas įėjimo galiai reguliuoti, jeigu šildymui naudojama elektra, keturi langeliai, esantys išorinėse kameros sienose diametraliai priešingose pusėse statmenai vienas kitam, pagaminti iš karščiui atsparaus stiklo. Priešais vieną iš šių langelių yra mikroskopo okuliaras kapiliarui stebėti. Kiti trys langeliai naudojami įrenginio vidui apšviesti lempomis, karščiui atsparaus stiklo kapiliaras, viename gale sandarus (žr. 1.6.1.1). Termometras: Žiūrėti 1.6.1.1 nurodytus standartus. Taip pat naudojami panašaus tikslumo termoelektriniai matavimo prietaisai. 1.6.1.3. Detekcija fotoelementu Įranga ir darbo eiga: Įrangą sudaro metalinė kamera su automatizuota šildymo sistema. Trys kapiliarai užpildomi pagal 1.6.1.1 ir dedami į krosnį. Įrangai kalibruoti galima kelis kartus pastovia sparta pakelti temperatūrą. Tinkamas temperatūros kėlimas yra reguliuojamas elektriniu būdu pagal iš anksto pasirinktą konstantą ir tiesiškumo laipsnį. Savirašiai parodo tikrąją krosnies temperatūrą bei kapiliaruose esančios medžiagos temperatūrą. 3 pav. Lydymosi temperatūros nustatymo priemonės su metaliniu bloku 1.6.2. Kaitinamieji staleliai 1.6.2.1. Kofler karštasis strypas Žr. 5.2.1 punktą. 1.6.2.2. Mikroskopas lydymosi temperatūrai nustatyti Žr. 5.2.2 punktą. 1.6.2.3. Menisko metodas (poliamidams) Žr. 5.2.3 punktą. Kaitinimo greitis matuojant lydymosi temperatūrą turėtų būti mažesnis kaip 1 K/min. 1.6.3. Užšalimo temperatūros nustatymo metodai Žr. 5.3 punktą 1.6.4. Terminė analizė 1.6.4.1. Diferencinė terminė analizė Žr. 5.4.1 punktą. 1.6.4.2. Diferencinė skleidžiamoji kalorimetrija Žr. 5.4.2 punktą. 1.6.5. Takumo temperatūros nustatymas Žr. 5.5 punktą. 2. Duomenys Kai kuriais atvejais reikalinga termometro parodymų korekcija. 3. Ataskaitos pateikimas Tyrimo ataskaitoje, jei įmanoma, turi būti pateikiama tokia informacija: taikytas metodas, tikslios medžiagos charakteristikos (tapatybė ir priemaišos) ir išankstinis gryninimas, jeigu buvo naudojamas, tikslumo įvertinimas. Ataskaitoje nurodomas lydymosi temperatūros ne mažiau kaip dviejų matavimų verčių, esančių įvertinto tikslumo intervale, vidurkis. Jeigu temperatūrų skirtumas lydymosi pradžioje ir baigiamojoje stadijoje atitinka tam metodui nustatytas tikslumo ribas, baigiamosios lydymosi stadijos temperatūra yra lydymosi temperatūra; kitais atvejais pateikiamos dvi temperatūros. Jeigu medžiaga suyra arba sublimuoja prieš pasiekdama lydymosi temperatūrą, nurodoma temperatūra, kurioje tas reiškinys buvo stebimas. Turi būti pateikiama visa informacija ir pastebėjimai, svarbūs duomenų aiškinimui, ypač apie medžiagoje esančias priemaišas ir jos fizikinę būseną. Literatūra 1. OECD, Paris, 1981, Test Guidelines 102, Decision of the Council C(81) 30 final. 2. IUPAC, B. Le Neindre, B. Vodar, eds. Experimental thermodynamics, Butterworths, London 1975, vol. II, 803-834. 3. R. Weissberger ed.: Technique of organic Chemistry, Physical Methods of Organic Chemistry, 3rd ed., Interscience Publ., New York, 1959, vol. I, Part I, Chapter VII. 4. IUPAC, Physicochemical measurements: Catalogue of reference materials from national laboartories, Pure and applied chemistry, 1976, vol. 48, 505-515. ______________ Lydymosi ir užšalimo temperatūros nustatymo metodo priedas Papildoma techninė informacija 1. Kapiliarų metodai: 1.1. Lydymosi temperatūros nustatymo priemonės su skysčių vonia ASTM E 324-69 Standard test method for relative initial and final melting points and the melting range of organic chemicals BS 46-34 Method for the determination of melting point and/or melting range DIN 53181 Bestimmung des Schnelzintervalles von Harzen nach Kapillarverfahren JIS K 00-64 Testing methods for melting point of chemical products 1.2. Lydymosi temperatūros nustatymo prietaisai su metaliniu bloku DIN 53736 Visuelle Bestimmung der Schmeltztemperatur von teilkristallinen Kunststoffen ISO 1218 (E) Plastics – polyamides – determination of „melting point“ 2. Kaitinamieji staleliai 2.1. Kofler karštasis strypas ANSI/ASTM D 3451-76 Standard recommended practices for testing polymeric powder coatings 2.2. Mikroskopas lydymosi temperatūrai nustatyti DIN 53736 Visuelle Bestimmung der Schmeltztemperatur von teilkristallinen Kunststoffen 2.3. Menisko metodas (poliamidams) ISO 1218 (E) Plastics – polyamides – determination of „melting point“ ANSI/ASTM D 2133-66 Standard specification for acetal resin injection moulding and extrusion materials NF T 51-050 Resines de poliamides. Determination du „point de Fusion“ Metode du menisque 3. Užšalimo temperatūros nustatymo metodai BS 4633 Method for determination of crystallizing point BS 4695 Method for Determination of Melting Point of petroleum wax (Cooling Curve) DIN 51421 Bestimmun des Gefrierpunktes von Flugkraftstoffen, Ottokraftstoffen und Motorenbenzolen ISO 2207 Cires de petrole: determination de la temperature de figeage DIN 53175 Bestimmung des Erstarrungspunktes von Fettsauren NF T 60-114 Point de fusion des paraffines NF T 20-051 Metode de determination du point de cristallisation (point de congelation) ISO 1392 Method for the determination of the freezing point 4. Terminė analizė 4.1. Diferencinė terminė analizė ASTM E 537-76 Standard method for assessing the thermal stability of chemicals by methods of differencial thermal analysis ASTM E 473-85 Standard definitions of terms relating to thermal analysis ASTM E 472-86 Standard practice for reporting thermoanalytical data DIN 51005 Thermische Analyse, Begriffe 4.2. Diferencinė skleidžiamoji kalorimetrija ASTM E 537-76 Standard method for assessing the thermal stability of chemicals by methods of differencial thermal analysis ASTM E 473-85 Standard definitions of terms relating to thermal analysis ASTM E 472-86 Standard practice for reporting thermoanalytical data DIN 51005 Thermische Analyse, Begriffe 5. Takumo temperatūros nustatymas ASTM D 97-66 Echantillonnage et analyse des produits du petrole: Point de trouble et point d’ecoulement limite – Monsterneming en ontleding van aardolieproducten: Troebelingspunt en vloeipunt ASTM D 97-66 Standard tes methos for pour point of petroleum oils ISO 3016 Petroleum oils – Determination of pour point II. VIRIMO TEMPERATŪRos nustatymo metodas 1. Metodas Dauguma apibūdintų metodų yra pagrįsti OECD Test Guideline (1). Pagrindiniai principai pateikti 2 ir 3 nuorodoje. 1.1. Įvadas Čia apibūdinti metodai ir prietaisai gali būti naudojami skystoms ir blogai besilydančioms medžiagoms, jei jos chemiškai nereaguoja žemesnėje nei virimo temperatūroje (pvz., autooksidacija, persigrupavimas, skilimas ir pan.). Šiuos metodus galima taikyti gryniems ir priemaišų turintiems skysčiams. Atkreipiamas dėmesys į tuos metodus, kuriuose naudojama detekcija fotoelementu ir terminė analizė, kadangi šiais metodais galima nustatyti tiek lydymosi, tiek ir virimo temperatūrą. Be to, matavimus galima atlikti automatiškai. Dinaminis metodas pranašesnis, nes juo taip pat galima matuoti garų slėgį, o virimo temperatūrą nebūtina koreguoti pagal normalųjį slėgį (101,325 kPa), nes matavimų metu normalusis slėgis sureguliuojamas manostatu. PASTABA. Priemaišų įtaka nustatant virimo temperatūrą labai priklauso nuo priemaišų prigimties. Jeigu mėginyje yra lakiųjų priemaišų, kurios galėtų turėti įtakos rezultatams, medžiagą galima išgryninti. 1.2. Apibrėžimai ir matavimo vienetai Normalioji virimo temperatūra yra apibrėžiama kaip temperatūra, kurioje skysčių garų slėgis yra lygus 101,325 kPa. Jeigu virimo temperatūra matuojama ne normaliajame atmosferos slėgyje, temperatūros priklausomybė nuo garų slėgio gali būti išreiškiama Clausius – Clapeyron lygtimi: log p = + const, kurioje: p – medžiagos garų slėgis Pa, DHV – garavimo šiluma J mol-1, R – universalioji molinė dujų konstanta = 8,314 J mol-1 K-1, T – termodinaminė temperatūra K. Virimo temperatūra yra nustatoma atsižvelgiant į matavimo metu esantį aplinkos slėgį. Vienetų perskaičiavimas: Slėgis (vienetai: kPa) 100 kPa = 1 baras = 0,1 MPa („baras“ vis dar leistinas, bet nerekomenduojamas), 133 Pa = 1 mm Hg = 1 Torr (vienetai „mm Hg“ ir „Torr: neleistini), 1 atm = standartinė atmosfera = 101 325 Pa (vienetas „atm“ neleistinas), Temperatūra (vienetai: K) t = T – 273,15, kurioje: t – Celsijaus temperatūra °C, T – termodinaminė temperatūra K. 1.3. Palyginamosios medžiagos Kai tiriama nauja medžiaga nebūtina visuomet naudoti palyginamąsias medžiagas. Pirmiausia jos turėtų būti naudojamos periodiškai tikrinant metodą ir lyginant gautus rezultatus su kitų metodų rezultatais. Kai kurias kalibracines medžiagas galima rasti priede išvardytuose metoduose. 1.4. Metodų esmė Penki virimo temperatūros (virimo intervalo) nustatymo metodai yra pagrįsti virimo temperatūros matavimu, kiti du yra pagrįsti termine analize. 1.4.1. Nustatymas ebulioskopu Ebulioskopai buvo sukurti molekulinei masei nustatyti pagal virimo temperatūros pokytį, bet jie taip pat tinka tiksliems virimo temperatūros matavimams. Labai paprastas aparatas yra aprašytas priede (ASTM D 1120-72). Šiame aparate skystis šildomas pusiausvyros sąlygomis atmosferos slėgyje, kol užverda. 1.4.2. Dinaminis metodas Metodo esmė – garų pakartotinės kondensacijos temperatūros matavimas atitinkamu termometru verdančioje flegmoje. Taikant šį metodą, galima keisti slėgį. 1.4.3. Virimo temperatūros nustatymas distiliacijos metodu Šiuo metodu distiliuojamas skystis ir matuojama garų pakartotinės kondensacijos temperatūra bei nustatomas distiliato kiekis. 1.4.4. Siwoloboff metodas Mėginys kaitinamas mėgintuvėlyje, panardintame į kaitinimo vonioje esantį skystį. Užlydytas kapiliaras, kurio apatinėje dalyje yra oro burbuliukas, panardinamas į tą patį mėgintuvėlį. 1.4.5. Detekcija fotoelementu Siwoloboff’ metodu atliekamas automatinis fotoelektrinis kylančių burbuliukų matavimas. 1.4.6. Diferencinė terminė analizė Šiuo metodu registruojama medžiagos ir palyginamosios medžiagos temperatūrų skirtumų priklausomybė nuo temperatūros. Tiriamosios ir palyginamosios medžiagų tyrimai atliekami taikant tą pačią kontroliuojamų temperatūrų programą. Kai mėginyje įvyksta virsmas, kurio metu pasikeičia entalpija, šį pokytį parodo endoterminis nuokrypis (virimas) nuo registruojamos bazinės temperatūrų linijos. 1.4.7. Diferencinė skleidžiamoji kalorimetrija Šiuo metodu registruojama tiriamos ir palyginamosios medžiagos sugertų energijų skirtumo priklausomybė nuo temperatūros. Tiriamosios ir palyginamosios medžiagų tyrimai atliekami taikant tą pačią kontroliuojamų temperatūrų programą. Ši energija – tai energija, reikalinga tiriamos ir palyginamosios medžiagos temperatūrų skirtumo kompensavimui. Kai mėginyje įvyksta virsmas, kurio metu pakinta entalpija, šį pokytį parodo endoterminis nuokrypis (virimas) nuo užregistruoto šiluminės energijos srauto bazinės linijos. 1.5. Kokybės kriterijai Skirtingų metodų, naudojamų virimo temperatūrai ar virimo intervalui nustatyti, taikymas ir tikslumas yra pateikti 1 lentelėje. 1 lentelė. Metodų palyginimas Matavimo metodas Tikslumas Galiojantis standartas Ebulioskopas 1,4 K (iki 373 K) 1 2  2,5 K (iki 600 K1 2 ASTM D 1120-72 1 Dinaminis metodas  0,5 K (iki 600 K)2 Distiliacijos metodas (virimo intervalas)  0,5 K (iki 600 K) ISO/R 918, DIN 53171, BS 4591/71 Siwoloboff metodas  2 K (iki 600 K)2 Detekcija fotoelementu  0,3 K (373 K)2 Diferencinė terminė analizė  0,5 K (iki 600 K)  0,2 K (iki 1273 K) ASTM E 537-76 Diferencinė skleidžiamoji kalorimetrija  0,5 K (iki 600 K)  0,2 K (iki 1273 K) ASTM E 537-76 1 Šis tikslumas tinka tik labai paprastam prietaisui, pavyzdžiui, aprašytam ASTM D 1120-72; jis gali būti patobulintas sudėtingesniais ebulioskopiniais prietaisais. 2 Tinka tik grynoms medžiagoms. Naudojant kitais atvejais, reikėtų pagrįsti. 1.6. Metodų apibūdinimas Kai kurių tyrimo metodų matavimo eiga yra apibūdinta tarptautiniuose ir nacionaliniuose standartuose (žr. priedą). 1.6.1. Matavimas ebulioskopu Žr. 5.1 punktą. 1.6.2. Dinaminis metodas Žr. tyrimo IV metodą – garų slėgio nustatymas. Registruojama virimo temperatūra, nustatyta taikant 101,325 kPa slėgį. 1.6.3. Distiliacijos metodas (virimo intervalas) Žr. 5.2 punktą. 1.6.4. Siwoloboff metodas Mėginys kaitinamas lydymosi temperatūros nustatymo aparato mėgintuvėlyje, kurio skersmuo apie 5 mm (1 pav.). 1 pav. pavaizduotas standartizuotas lydymosi ir virimo temperatūros nustatymo įrenginys (JIS K 0064) (padarytas iš stiklo, visi duomenys nurodyti milimetrais). 1 pav. Standartizuotas lydymosi ir virimo temperatūros nustatymo įrenginys: A – matavimo indas, B – kamštis, C – ventiliacijos anga, D – termometras, E – papildomas termometras, F – vonios skystis, G – mėginio mėgintuvėlis, didžiausias išorinis skersmuo – 5 mm; kuriame yra apie 100 mm ilgio kapiliaras, vidinis skersmuo apie 1 mm, o sienelės storis – apie 0,2 mm–0,3 mm, H – šoninis vamzdelis. Virinimo kapiliaras, kuris užlydytas 1 cm virš apatinio galo, dedamas į mėginio mėgintuvėlį. Mėginio yra dedama tiek, kad užlydytoji kapiliaro dalis būtų žemiau skysčio paviršiaus. Mėgintuvėlis su virinimo kapiliaru iš šono pritvirtinamas prie termometro su gumine juostele arba laikikliu (2 pav.) 2 pav. Įranga pagal Siwoloboff 3 pav. Modifikuotas variantas Vonios skystis parenkamas pagal virimo temperatūrą. Temperatūroje iki 573 K gali būti naudojama silikoninė alyva. Skystas parafinas gali būti naudojamas tik iki 473 K. Vonioje skystis kaitinamas taip, kad temperatūra pradžioje kiltų 3 K/min. Vonioje esantis skystis turi būti maišomas. Kai temperatūra bus 10 K žemiau laukiamos virimo temperatūros, kaitinimas sumažinamas taip, kad temperatūros kilimo greitis būtų 1 K/min. Pasiekus virimo temperatūrą, iš virinimo kapiliaro pradeda kilti burbuliukai. Virimo temperatūra yra ta temperatūra, kai labai trumpai atvėsinus, burbuliukai prapuola, o skystis staiga pradeda kilti kapiliaru. Termometras atitinkamai rodo medžiagos virimo temperatūrą. Modifikuotame variante (3 pav.) virimo temperatūra nustatoma lydymosi temperatūros nustatymo kapiliare. Jis yra ištempiamas iki plono apie 2 cm ilgio smaigalio. Įtraukiamas nedidelis kiekis mėginio. Atvirasis plonojo kapiliaro galiukas yra užlydomas taip, kad jo gale liktų mažas oro burbuliukas. Kaitinamas oro burbuliukas plečiasi (b). Virimo temperatūra atitinka temperatūrą, kurioje medžiagos kamštis pasiekia vonioje esančio skysčio paviršių (c). 1.6.5. Detekcija fotoelementu Kapiliaras su mėginiu šildomas įkaitintame metaliniame bloke. Šviesos spindulys nukreipiamas tam tikromis bloko angomis per medžiagą į tiksliai kalibruotą fotoelementą. Kylant mėginio temperatūrai, iš virinimo kapiliaro pasirodo pavieniai oro burbuliukai. Pasiekus virimo temperatūrą, burbuliukų kiekis labai padidėja. Dėl to pasikeičia fotoelementu matuojamas šviesos intensyvumas ir paduodamas sustabdymo signalas į indikatorių, registruojantį bloke esančio platininio varžinio termometro parodymus. Šis metodas yra ypač naudingas, kadangi galima matuoti žemesnę negu kambario temperatūrą – iki 253,15 K (-20°C), nedarant jokių pakeitimų įrenginyje. Prietaisas paprasčiausiai turi būti dedamas į aušinimo vonią. 1.6.6. Terminė analizė 1.6.6.1. Diferencinė terminė analizė Žr. 5.3 punktą. 1.6.6.2. Diferencinė skleidžiamoji kalorimetrija Žr. 5.3 punktą. 2. Duomenys Esant nedideliems nukrypimams nuo normaliojo slėgio (daugiausia 5 kPa), virimo temperatūra normalizuojama iki Tn taikant Sidney Young skaitmeninių verčių lygtį: Tn = T + (fT x Dp), kurioje: Dp – (101,325 – p) (be dimensijos), p – išmatuotas kPa, fT – virimo temperatūros kitimo sparta keičiant slėgį K kPa-1, T – išmatuota virimo temperatūra K, Tn – virimo temperatūra, pakoreguota normaliajam slėgiui, K. Daugumos medžiagų temperatūros pataisiniai daugikliai fT ir jų aproksimacijos lygtys yra minėtuose tarptautiniuose ir nacionaliniuose standartuose. Pavyzdžiui, DIN 53171 metodas nurodo tokias apytikres pataisas dažuose esantiems tirpikliams: 2 lentelė. Temperatūros pataisiniai daugikliai fT Temperatūra T (K) Pataisinis daugiklis fT (K/kPa) 323,15 0,26 348,15 0,28 373,15 0,31 398,15 0,33 423,15 0,35 448,15 0,37 473,15 0,39 498,15 0,41 523,15 0,44 548,15 0,45 573,15 0,47 3. Ataskaitos pateikimas Į tyrimo ataskaitą, jeigu įmanoma, įtraukiama tokia informacija: taikytas metodas, tikslios medžiagos charakteristikos (tapatybė ir priemaišos) ir išankstinis gryninimas, jeigu buvo naudojamas, tikslumo įvertinimas. Ataskaitoje pateikiamas lydymosi temperatūros ne mažiau kaip dviejų matavimų verčių, esančių įvertinto tikslumo intervale, vidurkis. Turi būti nurodomos išmatuotos virimo temperatūros ir jų vidurkiai, o slėgis (-iai), kuriame buvo atlikti šie matavimai, turi būti nurodomas kilopaskaliais. Pageidautina, kad slėgis būtų artimas normaliajam atmosferos slėgiui. Ataskaitoje turi būti pateikiama visa informacija ir pastabos, svarbios duomenų aiškinimui, ypač atsižvelgiant į priemaišas ir medžiagos fizikinę būseną. Literatūra 1. OECD, Paris, 1981, Test Guideline 103, Decision of the Council C (81) 30 (final). 2. IUPAC, B. Le Neindre, B. Vodar, editions. Experimental thermodynamics, Butterworths, London, 1975, volume II. 3. R. Weissberger edition: Technique of organic chemistry, Physical methods of organic chemistry, Third Edition, Interscience Publications, New York, 1959, volume I, Part I, Chapter VIII. ______________ Virimo temperatūros nustatymo metodo priedas Papildoma techninė informacija 1. Matavimas ebulioskopu ASTM D 1120-72 Standard test method for boiling point of engine anti-freezes 2. Distiliacijos metodas (virimo intervalas) ISO/R 918 Test Method for Distillation (Distillation Yield and Distillation Range) BS 4349/68 Method for determination of distillation of petroleum products BS 4591/71 Method for determination of distillation characteristics DIN 53171 Losungsmittel fur Anstrichstoffe, Bestimmung des Siedeverlaufes NF T 20-608 Distillation: determination du rendement et de l’intervale de distillation 3. Diferencinė terminė analizė ir diferencinė skleidžiamoji kalorimetrija ASTM E 537-76 Standard method for assessing the thermal stability of chemicals by methods of differencial thermal analysis ASTM E 473-85 Standard definitions of terms relating to thermal analysis ASTM E 472-86 Standard practice for reporting thermaanalytical data DIN 51005 Thermische Analyse: Begriffe III. SANTYKINIo TANKIo nustatymo metodas 1. Metodas Apibūdintieji metodai yra pagrįsti OECD Test Guideline (1). Pagrindiniai principai yra pateikti 2 nuorodoje. 1.1. Įvadas Apibūdintieji santykinio drėgnumo nustatymo metodai yra be apribojimų taikomi kietosioms medžiagoms ir skysčiams atsižvelgiant į jų grynumo laipsnį. Taikytini metodai pateikti 1 lentelėje. 1.2. Apibrėžimai ir matavimo vienetai Kietųjų medžiagų arba skysčių santykinis tankis D yra tikrinamos medžiagos tūrio masės, nustatytos 20°C temperatūroje, santykis su tokio paties tūrio vandens mase, nustatyta 4°C temperatūroje. Santykinis tankis dimensijos neturi. Medžiagos tankis r yra jos masės m ir tūrio v dalmuo. Tankis r nurodomas SI vienetais – kg m -3. 1.3. Palyginamosios medžiagos Kai tiriama nauja medžiaga ne visuomet būtina naudoti palyginamąsias medžiagas. Pirmiausia jos turėtų būti naudojamos periodiškai tikrinant metodą ir lyginant gautus rezultatus su kitų metodų rezultatais. 1.4. Metodų esmė Išskiriamos keturios metodų klasės. 1.4.1. Plūdrumo metodai 1.4.1.1. Aerometras (skystosioms medžiagoms) Tankis gali būti pakankamai tiksliai ir greitai nustatomas plūduriuojančiu aerometru, kuriuo įmanoma nustatyti skysčio tankį pagal panirimo gylį, įvertinant graduotos skalės parodymus. 1.4.1.2. Hidrostatinių svarstyklių metodas (skysčiams ir kietosioms medžiagoms) Mėginio, pasverto ore, ir atitinkamame skystyje (pvz., vandenyje) svorių skirtumas gali būti naudojamas tankiui nustatyti. Kietosioms medžiagoms išmatuotas tankis yra tik to individualaus mėginio būdinga charakteristika. Nustatant skysčių tankį, žinomo tūrio (v) kūnas yra sveriamas pirma ore, po to – skystyje. 1.4.1.3. Panardintų kūnų metodas (skysčiams) Šiuo metodu skysčio tankis yra nustatomas pagal skirtumą duomenų, gautų sveriant skystį prieš ir po žinomo tūrio kūno panardinimo tiriamajame skystyje. 1.4.2. Piknometro metodai Kietiesiems kūnams ir skysčiams gali būti naudojami įvairių formų ir žinomo tūrio piknometrai. Tankis apskaičiuojamas iš pilno ir tuščio žinomo tūrio piknometro svorių skirtumo. 1.4.3. Oro palyginamasis piknometras (kietiesiems kūnams) Bet kokios formos kietojo kūno tankį galima išmatuoti kambario temperatūroje su dujų palyginamuoju piknometru. Medžiagos tūris matuojamas kalibruoto kintamo tūrio cilindre ore arba inertinėse dujose. Užbaigus tūrio matavimą, tankiui apskaičiuoti vieną kartą matuojama masė. 1.4.4. Virpesių densitometras Skysčio tankis gali būti matuojamas virpesių densitometru. Mechaninis osciliatorius, U raidės formos, yra vibruojamas osciliatoriaus rezonanso dažniu, kuris priklauso nuo jo masės. Pridėjus mėginio, keičiasi osciliatoriaus rezonanso dažnis. Prietaisas turi būti kalibruojamas dviem žinomo tankio skystosiomis medžiagomis. Geriau šias medžiagas parinkti taip, kad jų tankiai apimtų matavimų intervalą. 1.5. Kokybės kriterijai Skirtingų metodų, naudojamų santykiniam tankiui nustatyti, pritaikymo galimybė pateikta lentelėje. 1.6. Metodų apibūdinimas Standartai, pateikti kaip pavyzdžiai, kuriuose reikėtų ieškoti informacijos apie papildomus techninius ypatumus, yra pateikti priede. Tyrimai turi būti atliekami 20°C temperatūroje, atliekant ne mažiau kaip du matavimus. 2. Duomenys Žr. 5 punktą. 3. Ataskaitos pateikimas Tyrimo ataskaitoje, jeigu įmanoma, pateikiama tokia informacija: taikytas metodas, tikslios medžiagos charakteristikos (tapatybė ir priemaišos) bei išankstinio gryninimo procedūra, jeigu tokia buvo naudojama, santykinis tankis D pateikiamas kaip apibrėžta 1.2 punkte kartu su matuotos medžiagos fizikine būsena, visa informacija ir pastabos, svarbios aiškinant rezultatus, ypač apie priemaišas ir medžiagos fizikinę būseną. Metodų pritaikymas Matavimo metodas Tankis Didžiausia galima dinaminė klampa Galiojantis standartas Kietosioms medžiagoms skysčiams 1.4.1.1. Aerometras tinkamas 5 Pa s ISO 387 ISO 649-2 NF T 20-050 1.4.1.2. Hidrostatinių svarstyklių metodas a) kietieji kūnai b) skysčiai Tinkamas tinkamas 5 Pa s ISO 1183 (A) ISO 901 ir 758 1.4.1.3. Panardintų kūnų metodas tinkamas 20 Pa s DIN 53217 1.4.2. Piknometras a) kietieji kūnai b) skysčiai Tinkamas tinkamas 500 Pa s ISO 3507 ISO 1183(B) NF T 20-053 ISO 758 1.4.3. Oro palyginamasis piknometras Tinkamas DIN 55990 Teil 3 1.4.4. Virpesių densitometras tinkamas 5 Pa s DIN 53243 Literatūra 1. OECD, Paris, 1981, Test Guideline 109, Decision of the Council C(81) 30 final. 2. R. Weissberger ed., Technique of Organic Chemistry, Physical Methods of Organic Chemistry, 3rd ed., Chapter IV, Interscience Publ., New York, 1959, vol. I, Part 1. 3. IUPAC, Recommended reference materials for realization of physico-chemical properties, Pure and applied chemistry, 1976, vol. 48, 508. 4. Wagenbreth, H., Die Tauchkugel zur Bestimmung der Dichte von Flűssigkeiten, Technisches Messen tm, 1979, vol. 11, 427-430. 5. Leopold, H., Die digitale Messung von Flűssigkeiten, Elektronik, 1970, vol. 19, 297-302. 6. Baumgarten, D., Fűllmengenkontrolle bei vorgepackten Erzeugnissen – Verfahten zur Dichtebestimmung bei flűssingen Produkten und ihre praktische Anwendung, Die Pharmazeutische Industrie, 1975, vol. 37, 717-726. 7. Rieman, J., Der Einsatz der digitalen Dichtemessung im Brauereilaboratorium, Brauwissenschaft, 1976, vol. 9, 253-255. ______________ Santykinio tankio nustatymo metodo priedas Papildoma informacija Papildomos techninės informacijos galima ieškoti šiuose standartuose: 1. Klampumo metodai 1.1. Aerometras DIN 12790, ISO 387 Hydrometer; general instructions. DIN 12791 Part I: Density hydrometers; construction, adjustment and use. Part II: Density hydrometers; standartised sizes, designation. PartIII: Use and test. ISO 649-2 Laboratory glassware: Density hydrometers for general purpose. NF T 20-050 Chemical products for industrial use – Determination of density of liquids – Aerometric method. DIN 12793 Laboratory glassware: range find hydrometers. 1.2. Hidrostatinės svarstyklės Kietosioms medžiagoms ISO 1183 Method A: Methods for determining the density and relative density of plastics excluding cellular plastics. NF T 20-049 Chemical products for industrial use – Determination of density of solids other than powders and cellular products – Hydrostatric balance method. ASTM-D-792 Specific gravity and density of plastics by displacement. DIN 53479 Testing of plastics and elastomers; determination of density. Skysčiams ISO 901 ISO 758. DIN 51757 Testing of mineral oils and related materials; determination of density. ASTM D 941-55, ASTM D 1296-67 ir ASTM D 1481-62. ASTM D 1298 Density, specific gravity or API gravity of rude petroleum and liquid petroleum products by hydrometer method. BS 4714 Density, specific gravity or API gravity of rude petroleum and liquid petroleum products by hydrometer method. 1.3. Panardintų kūnų metodas DIN 53217 Testing of paints, varnishes and similar coating materials; determination of density; immersed body method. 2. Piknometrijos metodai 2.1. Skysčiams ISO 3507 Pycnometer. ISO 758 Liquid chemical products; determination of density at 20°C. DIN 12797 Gay-Lussac pycnometer (for non- volatile liquids which are not too viscous). DIN 12798 Lipkin pycnometer (for liquids which are kinematic viscosity of less than 100 × 10-6 m2 s-1 at 15°C). DIN 12800 Sprengel pycnometer (for liquids as DIN 12798). DIN 12801 Reischauer pycnometer (for liquids which are kinematic viscosity of less than 100 × 10-6 m2 s-1 at 20°C, aplicable in particular also to hydrocarbons and aqueous solutions as well as to liquids with higher vapour pressure, approximately 1 bar at 90°C). DIN 12806 Hubbard pycnometer (for viscous liquids of all types which do not have too high a vapour pressure, in particular also for paints, varnishes and bitumen). DIN 12807 Bingham pycnometer (for liquids, as in DIN 12801). DIN 12808 Jaulmes pycnometer (in particular for ethanol – water mixture). DIN 12809 Pycnometer with ground-in thermometer and capillary side tube (for liquids which are not too viscous). DIN 53217 Testing of paints, varnishes and similar products; determination of density by pycnometer. DIN 51757 Point 7: Testing of mineral oils and related materials; determination of density ASTM D 297 Section 15: Rubber products – chemical analysis. ASTM D 2111 Method C: Halogenated organic compounds BS 4699 Method for determination of specific gravity a. nd density of petroleum products (graduated bicapillary pycnometer method). BS 5903 Method for determination of relative density and density of petroleum products by capillary – stoppered pycnometer method. NF T 20-053 Chemical products for industrial use – Determination of density of solids in powder and liquids – Pyknometric method. 2.2. Kietosioms medžiagoms ISO 1183 Method A: Methods for determining the density and relative density of plastics excluding cellular plastics. NF T 20-053 Chemical products for industrial use – Determination of density of solids in powder and liquids – Pyknometric method. DIN 19683 Determination of the density of soils. 3. Oro palyginamasis piknometras DIN 55990 Part 3: Prufung von Anstrichstoffen und ahnlichen Beschichtungsstoffen; Pulverlack; Bestimmung der Dichte. DIN 53243 Anstrichstoffe; Chlorhaltige Polymere; Prufung. IV. GARŲ SLĖGIo nustatymo Metodai 1. Metodas Dauguma apibūdintų metodų yra pagrįsti OECD Test Guideline (1). Pagrindiniai principai pateikti 2 ir 3 nuorodose. 1.1. Įvadas Siekiant atlikti šį tyrimą, naudinga turėti išankstinę informaciją apie medžiagos struktūrą, lydymosi ir virimo temperatūrą. Nėra vienintelės matavimų procedūros, taikytinos visam garų slėgių intervalui. Todėl garų slėgiui nuo < 10-4 iki 105 Pa matuoti rekomenduojama naudoti keletą metodų. Paprastai priemaišos turi įtakos garų slėgiui, tai priklauso nuo priemaišų rūšies. Jeigu mėginyje yra lakių priemaišų, kurios galėtų turėti įtakos rezultatams, medžiaga gali būti gryninama. Taip pat galima nustatyti būdingą techninės medžiagos garų slėgį. Kai kuriuose čia apibūdintuose metoduose naudojamas aparatas su metalinėmis dalimis; į tai turėtų būti atsižvelgiama tiriant korozines medžiagas. 1.2. Apibrėžimai ir matavimo vienetai Medžiagos garų slėgis yra apibrėžiamas kaip soties slėgis virš kietosios medžiagos arba skysčio. Esant termodinaminei pusiausvyrai, grynos medžiagos garų slėgis yra temperatūros funkcija. Naudotinas SI slėgio vienetas turėtų būti paskalis (Pa). Kiti istoriškai naudojami vienetai ir konversijos koeficientai: 1 toras (1 mm Hg) = 1,333 x 102 Pa 1 atmosfera = 1,013 x 105 Pa 1 baras = 105 Pa Temperatūros vienetas SI sistemoje – K. Universalioji molinė dujų konstanta R = 8,314 J mol-1 K-1. Garų slėgio temperatūrinė priklausomybė apibūdinama Clausius-Clapeyron lygtimi: log p = + const., kurioje: p – medžiagos garų slėgis Pa, DHV – garinimo šiluma J mol-1, R – universalioji molinė dujų konstanta J mol-1 K-1, T – termodinaminė temperatūra K. 1.3. Palyginamosios medžiagos Kai tiriama nauja medžiaga ne visuomet būtina naudoti palyginamąsias medžiagas. Pirmiausia jos turėtų būti naudojamos periodiškai tikrinant metodą ir lyginant gautus rezultatus su kitų metodų rezultatais. 1.4. Metodų esmė Garų slėgiui nustatyti yra siūlomi septyni metodai, kuriuos galima taikyti skirtingiems garų slėgio intervalams. Kiekvienu metodu garų slėgis yra nustatomas įvairiose temperatūrose. Esant ribotam temperatūrų intervalui, grynos medžiagos garų slėgio logaritmas yra atvirkštinė tiesinė temperatūros funkcija. 1.4.1. Dinaminis metodas Dinaminiu metodu yra matuojama virimo temperatūra, kuri priklauso nuo apibrėžto slėgio. Rekomenduojamas intervalas: 103 Pa–105 Pa. Šis metodas taip pat rekomenduojamas naudoti nustatant normaliąją virimo temperatūrą. Jį tikslinga naudoti temperatūroje iki 600 K. 1.4.2. Statinis metodas Statiniuose procesuose, esant termodinaminei pusiausvyrai, uždaroje sistemoje nusistovėjęs garų slėgis yra nustatomas apibrėžtoje temperatūroje. Šis metodas tinka grynoms ir daugiakomponentėms kietosioms medžiagoms ir skysčiams. Rekomenduojamas intervalas:10–105 Pa. Taikant atsargumo priemones, šis metodas taip pat gali būti naudojamas 1–10 Pa intervale. 1.4.3. Izoteniskopas Šis standartizuotas metodas taip pat yra statinis metodas, bet paprastai netinka daugiakomponentėms sistemoms. Papildomos informacijos galima gauti ASTM metodas D-2879-86. Rekomenduojamas intervalas: nuo 100 iki 105 Pa. 1.4.4. Efuzinis metodas: garų slėgio svarstyklės Nustatomas medžiagos kiekis vakuume, išėjęs iš kameros per laiko vienetą per žinomo dydžio angą taip, kad medžiagos sugrįžimas į kamerą yra nežymus (pvz., jautriomis svarstyklėmis matuojant garų srauto sukeltą pulsavimą, arba matuojant svorio sumažėjimą). Rekomenduojamas intervalas: 10-3–1 Pa. 1.4.5. Efuzinis metodas: pagal masės sumažėjimą arba akumuliuotų garų kiekį. Metodas pagrįstas tiriamos medžiagos, garų pavidalu išlekiančios iš Knudsen kameros (4) per laiko vienetą per mikro-angą ultravakuumo sąlygomis, masės apskaičiavimu. Ištekėjusių garų masę galima apskaičiuoti nustatant kameros masės sumažėjimą arba kondensuojant garus žemoje temperatūroje ir nustatant išgarintos medžiagos kiekį chromatografinės analizės būdu. Garų slėgis apskaičiuojamas naudojant Hertz-Knudsen priklausomybę. Rekomenduojamas intervalas: 10-3 Pa–1 Pa. 1.4.6. Dujų soties metodas Inertinių dujų nešiklio srautas leidžiamas virš medžiagos taip, kad nešiklis prisisotina jos garais. Medžiagos kiekis, perneštas žinomu nešiklio kiekiu, yra matuojamas arba surenkant į tinkamą gaudyklę, arba analitine technika. Metodas naudojamas garų slėgiui apskaičiuoti duotoje temperatūroje. Rekomenduojamas intervalas: 10-4 Pa–1 Pa. Taikant atsargumo priemones, šis metodas taip pat gali būti naudojamas 1 Pa–10 Pa intervale. 1.4.7. Besisukantis rotorius Besisukančiame rotoriuje tikrasis matavimo elementas – mažas plieno rutuliukas, patalpintas magnetiniame lauke ir besisukantis labai dideliu greičiu. Dujų slėgis nustatomas pagal plieno rutuliuko sukimosi lėtėjimą, priklausantį nuo slėgio. Rekomenduojamas intervalas: 10-4 Pa–0,5 Pa. 1.5. Kokybės kriterijai Įvairių garų slėgio nustatymo metodų pritaikomumas, pasikartojamumai, atitiktys, matavimų intervalai, galiojantys standartai palyginti lentelėje. Kokybės kriterijai Matavimo metodas Medžiagos Apskaičiuotasis pasikartoja-mumas1 Apskaičiuotoji atitiktis1 Rekomen-duojamas intervalas Galiojantis standartas Kietosios skysčiai 1.4.1. Dinaminis metodas Mažai tirpioms Tinkamas Iki 25% Iki 25% 103Pa– 2 x 103Pa - 1%–5% 1%–5% 2 x 103Pa– 105 Pa - 1.4.2. Statinis metodas Tinkamas Tinkamas 5%–10% 5%–10% 10 Pa– 105 Pa2 NFT 20-048 (5) 1.4.3. Izoteniskopas Tinkamas Tinkamas 5%–10% 5%–10% 102Pa– 105 Pa ASTM-D 2879-86 1.4.4. Efuzinis metodas Garų slėgio svrstyklės Tinkamas Tinkamas 5%–20% Iki 50% 10-3Pa– 1 Pa NFT 20-047 (6) 1.4.5. Efuzinis metodas masės sumažėjimas Tinkamas Tinkamas 10%–30% - 10-3 Pa– 1 Pa - 1.4.6. Dujų soties metodas Tinkamas Tinkamas 10%–30% Iki 50% 10-4 Pa– 1 Pa (2) - 1.4.7. Besisukančio rotoriaus metodas Tinkamas Tinkamas 10%–20% - 10-4 Pa–0,5 Pa - 1 Priklauso nuo grynumo laipsnio 2 Šiuos metodus taip pat galima taikyti 1 Pa–10 Pa intervale, taikant atsargumo priemones. 1.6. Metodų apibūdinimas 1.6.1. Dinaminis matavimas 1.6.1.1. Įranga Paprastai matavimo įrangą sudaro virinimo indas su pritaisytu stikliniu ar metaliniu aušintuvu (1 pav.), temperatūros matavimo įrenginys ir slėgio reguliavimo ir matavimo įrenginys. Paveiksle parodyta paprasta matavimo įranga, pagaminta iš karščiui atsparaus stiklo, ir yra sudaryta iš penkių dalių: Didelis, iš dalies dvigubom sienelėm vamzdis susideda iš šlifuotos jungties, aušintuvo, aušinimo indo ir mėginio ir temperatūrinio jutiklio įleidimo angos. Stiklo cilindras su Cottrell „siurbliu“ yra įtaisomas vamzdžio virinimo dalyje. Siekiant išvengti virimo metu galimų smūgių, jo paviršius turi būti grubus, iš smulkinto stiklo. Temperatūra matuojama atitinkamu temperatūriniu jutikliu (pvz., varžinis termometras, apvalkalo termopora), panardintu matavimo taške (1 pav., Nr. 5) per atitinkamą angą (pvz., vidinį šlifą). Slėgio reguliavimui ir matavimo įrenginiui padarytos būtinos jungtys. Kolba, kuri veikia kaip buferinis tūris, su matavimo aparatu yra sujungta kapiliaru. Virinimo indas kaitinamas kaitinimo elementu, iš apačios įdėtu į stiklinį aparatą. Kaitinimui reikalinga srovė reguliuojama termoporos pagalba. Vakuuminiu siurbliu sukuriamas būtinas vakuumas nuo 102 Pa iki maždaug 105 Pa. Oras ar azotas, reikalingi slėgio reguliavimui (matavimo intervalas apytikriai 102 Pa–105 Pa) ir ventiliavimui, dozuojamas atitinkamu vožtuvu. Slėgis matuojamas manometru. 1.6.1.2. Matavimo procedūra Garų slėgis matuojamas nustatant mėginio virimo temperatūrą įvairiuose apibrėžtuose slėgiuose, apie 103 Pa–105 Pa. Nekintanti temperatūra pastoviame slėgyje rodo, kad pasiekta virimo temperatūra. Šiuo metodu negalima matuoti putokšlių. Medžiaga dedama į švarų, sausą mėginio indą. Galima susidurti su tam tikromis problemomis naudojant ne miltelių pavidalo kietąsias medžiagas. Tuomet geriausia pašildyti aušinimo apdangalą. Kai tik indas užpildomas, prietaiso flanšas užsandarinamas, o medžiaga degazuojama. Tada nustatomas žemiausias norimas slėgis ir įjungiamas kaitinimas. Tuo pačiu metu temperatūrinis jutiklis sujungiamas su registravimo prietaisu. Pusiausvyra pasiekiama, kai esant pastoviam slėgiui užregistruojama pastovi temperatūra. Reikia būti ypatingai atsargiems, kad virimo metu būtų išvengiama smūgių. Be to, aušintuve turi vykti visiška kondensacija. Nustatant žemoje temperatūroje besilydančių medžiagų garų slėgį, reikia stengtis išvengti aušintuvo užsikimšimo. Užregistravus šį pusiausvyros tašką, nustatomas didesnis slėgis. Ši darbo eiga tęsiama, kol pasiekiama 105 Pa (iš viso apie 5–10 matavimo taškų). Kontrolei pusiausvyros taškai turi būti kartojami mažesniuose slėgiuos …