1.2. Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones, nurodo, kad pedagogams, kitiems darbuotojams negali būti nustatomi jokie su jų įsitikinimais susiję reikalavimai; teologijos mokslas ir mokslinis teologijos licenciato laipsnis pasaulietinėse valstybinėse aukštosiose mokyklose turi būti prieinamas įvairių religinių įsitikinimų bei įvairių pažiūrų asmenims ir neturi būti siejamas su kuria nors konkrečia religija. Todėl pareiškėjas abejoja, ar Konstituciją atitinka reikalavimas teologijos licenciato laipsnio suteikimą asmeniui, baigusiam antrosios pakopos teologijos studijų programą, suderinti su Katalikų bažnyčios vadovybe.
\nTaigi iš pareiškėjo nurodytų argumentų matyti, kad jis abejoja ne visos Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies konstitucingumu, o tik Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostatos „Asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe, gali būti suteikiamas teologijos licenciato laipsnis“ atitiktimi Konstitucijai tiek, kiek joje nustatyta, kad teologijos licenciato laipsnis gali būti suteikiamas suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe.
\n1.3. Ginčijama Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostata „Asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe, gali būti suteikiamas teologijos licenciato laipsnis“ reglamentuojamas teologijos licenciato laipsnio suteikimas.
\n1.3.1. Pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijama nuostata yra Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje, kurioje reglamentuojami antrosios studijų aukštosiose mokyklose pakopos – magistrantūros – programų reikalavimai. Šioje dalyje inter alia nustatyta, kad asmenims, baigusiems magistrantūros studijų programas, suteikiamas atitinkamos studijų krypties magistro laipsnis.
\nŠiame kontekste paminėtina, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 46 straipsnio 2 dalį studijos gali būti trijų pakopų: pirmoji pakopa – profesinio bakalauro, bakalauro studijos, antroji pakopa – magistrantūros studijos, trečioji pakopa – doktorantūros studijos. Taigi Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje pirmiausia yra nustatyta bendroji norma, kuri įpareigoja visiems asmenims, baigusiems antrosios pakopos (magistrantūros) studijas, suteikti atitinkamos studijų krypties magistro laipsnį.
\nPareiškėjo ginčijamoje Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostatoje numatyta, kad asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe, gali būti suteikiamas teologijos licenciato laipsnis. Taip įstatymų leidėjas numato galimybę asmenims, baigusiems specifines – teologijos – antrosios pakopos studijas, suteikti specifinį laipsnį. Taigi Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas rodo, kad gali būti organizuojamos specifinės teologijos licenciato studijos, kurios yra magistrantūros studijų atitikmuo; šias studijas baigusiems asmenims gali būti suteikiamas specifinis teologijos licenciato laipsnis, kuris yra magistro laipsnio atitikmuo. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad minimalūs studijų programos apimties ir studijų trukmės reikalavimai teologijos licenciato programai yra tokie patys, kaip maksimalūs reikalavimai magistrantūros studijų programų apimčiai, nustatyti Mokslo ir studijų įstatymo 47 straipsnio 6 dalyje.
\nPareiškėjo ginčijamoje Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostatoje numatyta, kad teologijos licenciato laipsnis asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, gali būti suteikiamas tik suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe. Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje eksplicitiškai nėra nustatyta, kad asmeniui, baigusiam tokią programą, suteikiamas kitoks jo įgytą išsilavinimą patvirtinantis laipsnis, kai teologijos licenciato laipsnio suteikimas šiam asmeniui nėra suderintas su Katalikų bažnyčios vadovybe. Tačiau iš minėtos Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies bendrosios normos, kuria įpareigojama visiems asmenims, baigusiems antrosios pakopos (magistrantūros) studijas, suteikti atitinkamos studijų krypties magistro laipsnį, darytina išvada, kad tuo atveju, kai teologijos licenciato laipsnio suteikimas asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, nėra suderintas su Katalikų bažnyčios vadovybe, tokiems asmenims turi būti suteikiamas atitinkamos krypties magistro laipsnis.
\n1.3.2. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad teologijos licenciato laipsnis turi šimtametes tradicijas ir iki šiol yra teikiamas įvairiose šalyse veikiančiose bei Katalikų bažnyčios pripažinimą turinčiose aukštosiose mokyklose. Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje minimas teologijos licenciatas (lot. licenciatus) yra specifinis antrosios pakopos universitetinių studijų laipsnis, kuris patvirtina specialią Katalikų bažnyčios pripažįstamą atitinkamo lygio kompetenciją katalikų teologijos mokslo srityje ir kuris reikalingas siekiant toliau tęsti katalikų teologijos (t. y. doktorantūros) studijas Katalikų bažnyčios pripažintuose universitetuose ir fakultetuose, taip pat siekiant užimti tam tikras bažnytines pareigas.
\nPažymėtina, kad teologijos licenciato laipsnis nėra tiesiogiai ir išskirtinai siejamas su dvasininkų rengimu ir nežymi pasirengimo būti dvasininku ar galimybės būti paskirtam į bažnytines pareigybes; šis laipsnis gali būti teikiamas ir pasauliečiams. Taip pat pažymėtina, kad teologijos licenciato laipsnis automatiškai nesuteikia teisės dėstyti aukštojoje mokykloje ar mokyti katalikų tikybos. Turintys teologijos licenciato laipsnį asmenys gali tapti dvasininkais arba būti paskirti į bažnytines pareigybes kanonų teisės nustatyta tvarka, o į pedagogines pareigas jie gali būti paskirti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu atitinka šioms pareigoms keliamus kvalifikacinius ir kitus reikalavimus.
\n1.3.3. Šiame kontekste paminėtina Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto 2000 m. gegužės 5 d. sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje, kurios preambulėje yra nurodyta, kad Lietuvos Respublika sudarė šią sutartį vadovaudamasi savo Konstitucija, o Šventasis Sostas – vadovaudamasis Antrojo Vatikano Susirinkimo dokumentais, ypač Gravissimum educationis deklaracija, taip pat kanonų teisės normomis.
\nAtsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarties dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje visuminį teisinį reguliavimą darytina išvada, kad šios sutarties nuostatos yra grindžiamos Konstitucijos ir kanonų teisės suderinamumo prezumpcija. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste inter alia tai reiškia, kad Katalikų bažnyčios pripažinimą turinčios Lietuvos Respublikos aukštosios mokyklos teologijos studijas vykdo ir šias studijas sėkmingai baigusiems asmenims atitinkamus laipsnius suteikia nepažeisdamos Konstitucijos.
\nMinėtos sutarties 5 straipsnyje nustatyta, kad pagal susitarimą su mokymo institucijos vadovybe Katalikų bažnyčia gali organizuoti kursus ir užsiimti dvasiniu-religiniu lavinimu universitetuose ir kitose aukštojo mokslo institucijose. Sutarties 7 straipsnyje nustatyta, jog susitariančiųjų šalių įgaliotos institucijos pagal savo kompetenciją užtikrina, kad katalikų tikybos mokymo turinys ir metodai atitiktų Katalikų bažnyčios ir Lietuvos Respublikos nustatytus reikalavimus; katalikų tikybos mokytojo atestacija ir darbo priežiūra vykdoma Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, kartu dalyvaujant Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovams.
\nPaminėtina ir tai, kad sutarties 3 straipsnyje yra nustatyta, jog katalikų tikybos mokytojo kvalifikacija suteikiama Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Lietuvos Vyskupų Konferencijos nustatytas normas; katalikų tikybos mokytojai privalo turėti raštišką vietos vyskupo siuntimą (lot. missio canonica) mokyti tikybos, ir šis siuntimas yra būtina tikybos mokytojo kvalifikacinių reikalavimų dalis; nuo siuntimo panaikinimo momento mokytojas praranda teisę mokyti katalikų tikybos.
\n1.4. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo:
\n1.5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, ir 42 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios kultūros, mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvę, sietinos su Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostata „aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“. Aiškindamas šią nuostatą 2002 m. sausio 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog konstitucinė nuostata, kad aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, reiškia, jog kiekvienam žmogui pagal jo sugebėjimus turi būti prieinamos ir valstybinės, ir įstatymo nustatyta tvarka įsteigtos nevalstybinės aukštosios mokyklos, visa aukštojo mokslo įstaigų sistema. Ši nuostata reiškia ir tai, kad negalima nustatyti siekiantiesiems aukštojo mokslo tokių reikalavimų, kurie būtų grindžiami ne jų pačių sugebėjimais, o kokiais nors kitais kriterijais. Nurodyta nuostata yra neatsiejama nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo, nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
\nTaigi iš minėtos Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos kyla reikalavimas asmeniui, sėkmingai baigusiam aukštojo mokslo studijų programą, suteikti atitinkamą jo išsilavinimą ir kvalifikaciją patvirtinantį laipsnį; Konstituciją pažeistų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų įmanoma tokia situacija, kad asmeniui, sėkmingai baigusiam studijų programą, atitinkamas laipsnis nebūtų suteikiamas. Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies, 42 straipsnio 1 dalies kontekste šis reikalavimas inter alia reiškia ir tai, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui, sėkmingai baigusiam antrosios pakopos teologijos studijų programą, joks jo įgytą išsilavinimą patvirtinantis laipsnis nebūtų suteikiamas, jeigu laipsnio suteikimas nebūtų suderintas su Katalikų bažnyčios vadovybe.
\n1.6. Minėta, jog iš Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad teologijos licenciato laipsnis yra specifinis magistro laipsnio atitikmuo, suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe suteikiamas asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas. Taip pat minėta, kad iš Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies bendrosios normos, kuri įpareigoja visiems asmenims, baigusiems antrosios pakopos (magistrantūros) studijas, suteikti atitinkamos studijų krypties magistro laipsnį, darytina išvada, kad tuo atveju, kai teologijos licenciato laipsnio suteikimas asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, nėra suderintas su Katalikų bažnyčios vadovybe, tokiems asmenims turi būti suteikiamas atitinkamos krypties magistro laipsnis.
\nMinėta ir tai, kad iš Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos kyla reikalavimas asmeniui, sėkmingai baigusiam aukštojo mokslo studijų programą, suteikti atitinkamą jo išsilavinimą ir kvalifikaciją patvirtinantį laipsnį; Konstituciją pažeistų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų įmanoma situacija, kad asmeniui, sėkmingai baigusiam studijų programą, atitinkamas laipsnis nebūtų suteikiamas. Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies, 42 straipsnio 1 dalies kontekste šis reikalavimas inter alia reiškia ir tai, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui, sėkmingai baigusiam antrosios pakopos teologijos studijų programą, joks jo įgytą išsilavinimą patvirtinantis laipsnis nebūtų suteikiamas, jeigu laipsnio suteikimas nebūtų suderintas su Katalikų bažnyčios vadovybe.
\nTaigi tik aiškinant Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostatas taip, kad, kaip minėta, tuo atveju, kai teologijos licenciato laipsnio suteikimas asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, nėra suderintas su Katalikų bažnyčios vadovybe, tokiems asmenims turi būti suteikiamas atitinkamos krypties magistro laipsnis, galima daryti išvadą, kad nėra sudaroma prielaidų susiklostyti tokiai situacijai, kad asmeniui, sėkmingai baigusiam studijų programą, atitinkamas laipsnis nebūtų suteikiamas, t. y. tik taip aiškinama pareiškėjo ginčijama Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostata „Asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe, gali būti suteikiamas teologijos licenciato laipsnis“ neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n1.7. Šioje konstitucinės justicijos byloje minėta, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalis, kurioje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija, yra susijusi su Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalies nuostata, kuria įtvirtinta mokslo ir tyrimų laisvė. Aukštųjų mokyklų autonomija inter alia apima akademinę autonomiją. Todėl konstatavus, kad Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostata „Asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe, gali būti suteikiamas teologijos licenciato laipsnis“ neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, konstatuotina ir tai, kad ši pareiškėjo ginčijama nuostata neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.
\n1.8. Pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijama Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostata reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai, nei tie, kurie reguliuojami pagal Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti, ir tie, kurie reguliuojami pagal Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalį, kurioje nustatyta, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Todėl nėra argumentų, dėl kurių būtų galima teigti, kad Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudaro prielaidas pažeisti Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalyje nustatytą bažnyčių ir religinių organizacijų veiklos laisvę, šio straipsnio 7 dalies nuostatą, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos.
\n1.9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostata „Asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe, gali būti suteikiamas teologijos licenciato laipsnis“ tiek, kiek joje nustatyta, kad teologijos licenciato laipsnis gali būti suteikiamas suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe, neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 1, 3 dalims, 41 straipsnio 3 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 3, 7 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n2.1. Mokslo ir studijų įstatymo 66 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Lietuvių katalikų mokslo akademija jungia žymiausius katalikiškos orientacijos Lietuvos, išeivijos ir savo veikla su Lietuva susijusius užsienio mokslininkus. Lietuvių katalikų mokslo akademija veikia pagal savo įstatus.“ Taigi Mokslo ir studijų įstatymo 66 straipsnio 3 dalyje Lietuvių katalikų mokslo akademija apibrėžiama kaip mokslininkų organizacija, kuri jungia žymiausius katalikiškos orientacijos Lietuvos, išeivijos ir savo veikla su Lietuva susijusius užsienio mokslininkus. Ši organizacija veikia pagal savo įstatus, kurie registruojami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
\nIš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad Lietuvių katalikų mokslo akademija yra seniausia Lietuvos nevyriausybinė akademinė organizacija, įsteigta prieš devynis dešimtmečius (1922 m.). Įstatymų leidėjas nurodo Lietuvių katalikų mokslo akademiją Mokslo ir studijų įstatymo 66 straipsnio 3 dalyje, laikydamas ją Lietuvos mokslo istorinio paveldo ir tradicijų dalimi.
\nPažymėtina, kad Mokslo ir studijų įstatymo 66 straipsnis skirtas studentų, dėstytojų, mokslininkų ir kitų tyrėjų organizacijų veiklos pagrindams nustatyti. Tai suponuoja, kad Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklos teisinius pagrindus nustato tie patys Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie reglamentuoja ir kitų studentų, dėstytojų, mokslininkų ir kitų tyrėjų organizacijų veiklą. Inter alia Lietuvių katalikų mokslo akademijos, kaip ir kitų studentų, dėstytojų, mokslininkų ir kitų tyrėjų organizacijų, veikla reglamentuojama Mokslo ir studijų įstatymo 66 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad tokios organizacijos Lietuvos mokslo tarybos nustatyta tvarka gali gauti valstybės biudžeto lėšų veiklai, susijusiai su mokslo ir studijų sistemai keliamais tikslais.
\nVadinasi, pagal Mokslo ir studijų įstatymo 66 straipsnio 3 dalį Lietuvių katalikų mokslo akademijai nėra suteikta jokių privilegijų ar ypatingo teisinio statuso, palyginti su kitomis studentų, dėstytojų, mokslininkų ir kitų tyrėjų organizacijomis, ir ji negali būti aiškinama kaip tai suteikianti.
\n2.2. Nors pareiškėjas prašo ištirti Mokslo ir studijų įstatymo 66 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijos 18 straipsniui, 25 straipsnio 1 daliai, 26 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 43 straipsnio 3, 7 dalims, iš jo argumentų matyti, kad jis abejoja dėl savo ginčijamos nuostatos atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui, kiek jis yra susijęs su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu. Pareiškėjas nurodo, kad pripažįstant moksline organizacija tik vienos religijos išpažinėjų organizaciją yra pažeidžiami konstituciniai teisinės valstybės bei asmenų lygybės principai; mokslinę instituciją institucionalizavus tikėjimo pagrindu, jo nuomone, taip pat pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.
\nAtsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas tirs, ar Mokslo ir studijų įstatymo 66 straipsnio 3 dalis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek jis yra susijęs su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu.
\n2.3. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija, neatsiejamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje.
\nKaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
\nKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
\n2.4. Minėta, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
\nMinėta ir tai, kad Lietuvių katalikų mokslo akademija yra nurodyta Mokslo ir studijų įstatymo 66 straipsnio 3 dalyje atsižvelgiant į tai, kad ji laikoma Lietuvos mokslo istorinio paveldo ir tradicijų dalimi; teisinius Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklos pagrindus nustato tie patys Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie reglamentuoja ir kitų studentų, dėstytojų, mokslininkų ir kitų tyrėjų organizacijų veiklą. Taip pat minėta, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 66 straipsnio 3 dalį Lietuvių katalikų mokslo akademijai nėra suteikta jokių privilegijų ar ypatingo teisinio statuso, palyginti su kitomis studentų, dėstytojų, mokslininkų ir kitų tyrėjų organizacijomis, ir ji negali būti aiškinama kaip tai suteikianti.
\nPažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Lietuvių katalikų mokslo akademijai būtų suteikiamos kokios nors privilegijos ar ypatingas teisinis statusas, palyginti su kitomis studentų, dėstytojų, mokslininkų ir kitų tyrėjų organizacijomis.
\n2.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo 66 straipsnio 3 dalis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nVI Dėl Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n3.1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.53 straipsnio 1 dalį juridinio asmens filialu laikomas struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų. Šiame kontekste Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje vartojamą sąvoką „užsienio aukštosios mokyklos filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje“ reikėtų suprasti kaip užsienyje įsteigtos ir ten savo buveinę turinčios aukštosios mokyklos struktūrinį padalinį, kuris yra įsteigtas ir turi savo buveinę Lietuvos Respublikoje, vykdo visas arba dalį tos aukštosios mokyklos funkcijų.
\n3.2. Pažymėtina, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalį aukštosios mokyklos gali būti valstybinės ir nevalstybinės; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turinti Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą, o nevalstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, arba privatus juridinis asmuo.
\nTaip pat pažymėtina, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 27 straipsnio 3, 4 dalis valstybinių aukštųjų mokyklų steigėjai yra Seimas arba Vyriausybė (valstybinį universitetą steigia Seimas Vyriausybės teikimu, o valstybinę kolegiją – Vyriausybė Švietimo ir mokslo ministerijos teikimu). Nevalstybinių aukštųjų mokyklų steigėjais pagal Mokslo ir studijų įstatymo 27 straipsnio 5 dalį gali būti fiziniai arba juridiniai asmenys, išskyrus valstybės ir savivaldybių institucijas bei įstaigas, taip pat Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose Europos ekonominės erdvės susitarimą pasirašiusiose valstybėse įsisteigusių įmonių filialai Lietuvoje.
\nTaigi Mokslo ir studijų įstatymo teisinio reguliavimo kontekste užsienio aukštųjų mokyklų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, pagal savo teisinį statusą iš esmės yra prilyginti nevalstybinėms aukštosioms mokykloms.
\n3.3. Pareiškėjo ginčijama Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalies nuostata pirmiausia yra susijusi su šio įstatymo 67 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, kurioje numatyta galimybė valstybės biudžeto lėšų studijoms skirti visoms, t. y. ir valstybinėms, ir nevalstybinėms, mokslo ir studijų institucijoms. Taigi Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta specialioji norma šio įstatymo 67 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos atžvilgiu, nes joje nustatytas specialus draudimas valstybės biudžeto lėšų studijoms skirti užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, taip jie išskiriami iš nevalstybinių aukštųjų mokyklų.
\n3.4. Pareiškėjo ginčijama Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalies nuostata taip pat yra susijusi su šio straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta: „Valstybės biudžeto lėšos studijoms skiriamos:
\nMokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnyje reglamentuojamas studijų kainos valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėjimas, t. y. valstybės finansuojamų studijų vietų paskirstymo aukštosioms mokykloms (ir valstybinėms, ir nevalstybinėms) ir šių vietų apmokėjimo valstybės biudžeto lėšomis tvarka. Pažymėtina, kad pagal šį straipsnį valstybės biudžeto lėšos studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti yra skiriamos ne tiesiogiai valstybės finansuojamose studijų vietose studijuojantiems asmenims, o aukštosioms mokykloms, joms paskirstytoms valstybės finansuojamoms studijų vietoms išlaikyti. Šios lėšos skiriamos Vyriausybės nustatyta tvarka, prieš tai paskirsčius aukštosioms mokykloms valstybės finansuojamas studijų vietas pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas, neviršijant Vyriausybės kiekvienai studijų sričiai nustatyto valstybės finansavimo, ir Švietimo ir mokslo ministerijai patvirtinus galutinį valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų skaičių, kai yra žinomi stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai ir pasirašytos studijų sutartys, taip pat Vyriausybei nustačius valstybės finansuojamų antrosios pakopos, doktorantūros ir laipsnio nesuteikiančių studijų vietų skaičių pagal konkrečias studijų kryptis (Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 2, 5, 9, 11 dalys).
\nMokslo ir studijų įstatymo 73 straipsnyje reglamentuojamas tikslinis studijų finansavimas; jo 1 dalyje inter alia nustatyta, kad valstybės biudžeto lėšos Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka konkurso būdu gali būti skiriamos mokslo ir studijų institucijoms (ir valstybinėms, ir nevalstybinėms) studijų programoms įgyvendinti, atsižvelgiant į būtiniausius valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius, jeigu jų negalima patenkinti kitais šiame įstatyme nustatytais būdais.
\nTaigi Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas skirti valstybės biudžeto lėšų studijoms užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, reiškia draudimą studijoms skirti valstybės biudžeto lėšas, minimas šio straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose, t. y. valstybės biudžeto lėšas studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti pagal Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnį ir valstybės biudžeto lėšas tiksliniam studijų finansavimui pagal šio įstatymo 73 straipsnį.
\n3.5. Apibendrinant pareiškėjo ginčijamą Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad draudimas skirti valstybės biudžeto lėšų studijoms užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, kartu reiškia, kad užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, negali būti paskirstomos valstybės finansuojamos studijų vietos ir negali būti skiriamas tikslinis studijų finansavimas. Taigi užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, nustatomos mažiau palankios veiklos sąlygos, palyginti su kitomis, inter alia nevalstybinėmis, aukštosiomis mokyklomis. Tokie užsienio aukštųjų mokyklų filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, veiklos apribojimai grindžiami vieninteliu kriterijumi – aukštosios mokyklos pagrindinės veiklos ir buveinės vieta, t. y. užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, pagal nustatytą teisinį reguliavimą mažiau palankios veiklos ir studijų sąlygos sukuriamos vien dėl to, kad jie steigiami užsienio, o ne Lietuvos valstybinių ar nevalstybinių aukštųjų mokyklų.
\n4.1. Pagal Konstitucijos 150 straipsnį jos sudedamoji dalis yra Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Šio akto 2 straipsnyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.
\nŠiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai).
\n4.2. Nors pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 165 straipsnio 1 dalį Europos Sąjunga pripažįsta valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą, šioje srityje valstybės narės turi laikytis kitų Europos Sąjungos teisės nuostatų, ypač nediskriminavimo dėl pilietybės principo, kuris įtvirtintas SESV 18 straipsnyje, taip pat pagrindines laisves įtvirtinančių nuostatų, inter alia įsisteigimo laisvę reglamentuojančių SESV 49–55 straipsnių nuostatų.
\nPagal SESV 49 straipsnio pirmąją pastraipą vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami; draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves. SESV 54 straipsnyje nustatyta, kad bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims; ši nuostata taikoma bendrovėms arba firmoms, kurios veikia pagal civilinę ar komercinę teisę, įskaitant kooperatyvus ar kitus pagal viešąją arba privatinę teisę veikiančius juridinius asmenis, išskyrus nesiekiančiuosius pelno. Taigi įsisteigimo laisve gali naudotis ir pelno siekiančios aukštosios mokyklos.
\nKaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs ETT, bendrovių, įsteigtų vadovaujantis valstybės narės teisės aktais ir Europos Sąjungoje turinčių savo pagrindines buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, įsisteigimo laisvė, remiantis SESV 54 straipsniu, apima teisę vykdyti savo veiklą atitinkamoje valstybėje narėje per dukterinę bendrovę, filialą ar atstovybę (1999 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Saint-Gobain ZN, C-307/97, Rink. p. I-6161, 35 punktas, 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas, C-196/04, Rink. p. I-7995, 41 punktas, 2007 m. kovo 13 d. sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation, C-524/04, Rink. p. I-2107, 36 punktas). Taigi įsisteigimo laisvė apima bendrovių, inter alia siekiančių pelno aukštųjų mokyklų, teisę steigti filialus Europos Sąjungos (ES) valstybių teritorijoje ir draudimą riboti šią teisę nesant pagal ES teisę pateisinamo pagrindo.
\nŠiame kontekste ETT yra pažymėjęs, kad neleidžiama imtis tokių nacionalinių priemonių, kurios, nors ir taikomos nediskriminuojant dėl pilietybės, gali Bendrijos valstybės narių piliečiams sudaryti kliūčių naudotis jiems garantuojamomis pagrindinėmis teisėmis arba naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų; apribojimas galimas tik jei tokia priemone būtų siekiama teisėto pagal Europos Bendrijos steigimo sutartį (dabar – SESV) tikslo arba ji būtų pateisinama dėl imperatyvių bendrojo intereso motyvų ir jeigu atitinkami nacionalinės teisės aktai tiktų užsibrėžtam tikslui įgyvendinti ir jais nebūtų siekiama daugiau nei būtina siekiamam tikslui įgyvendinti (1993 m. kovo 31 d. sprendimas Kraus, C-19/92, Rink. p. I-1663, 32 punktas, 1995 m. lapkričio 30 d. sprendimas Gebhard, C-55/94, Rink. p. I-4165, 37 punktas, 1999 m. kovo 9 d. sprendimas Centros, C-212/97, Rink. p. I-1459, 34 punktas). Taigi pagal ES teisę juo labiau yra draudžiamos tokios priemonės, kurios riboja įsisteigimo laisvę, inter alia bendrovių teisę steigti filialus, diskriminuodamos dėl pilietybės ir sudarydamos kliūčių naudotis šia teise arba naudojimąsi ja padarydamos mažiau patrauklų.
\n4.3. Pažymėtina, kad pagal 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, 2006 12 27, p. 36–68), kuria inter alia reglamentuojama paslaugų teikėjų įsisteigimo laisvė, valstybėms narėms draudžiama kelti teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui diskriminacinius reikalavimus, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusius su pilietybe arba įmonės registruotos buveinės vieta (14 straipsnio 1 punktas). Inter alia netiesioginei diskriminacijai priskiriamos skirtingos veiklos sąlygos, susijusios su reikalavimu dėl paslaugų teikėjo pagrindinės buveinės vietos. Taigi pagal minėtą direktyvą mažiau palankių veiklos sąlygų nustatymas paslaugas teikiančioms bendrovėms, inter alia studijas vykdančioms pelno siekiančioms aukštosioms mokykloms, remiantis vien jų pagrindinės buveinės vieta per se laikytinas draudžiamu diskriminaciniu ribojimu.
\nPažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas valstybės pareigą iš valstybės biudžeto finansuoti valstybines aukštąsias mokyklas, 2008 m. kovo 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad tam tikrų sričių (krypčių) specialistai valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis gali būti rengiami ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose; be to, valstybės biudžeto lėšomis galima remti piliečius, studijuojančius kitų valstybių aukštosiose mokyklose.
\nTaigi tais atvejais, kai tam tikrų sričių specialistai dėl objektyvių priežasčių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės galimybes, kaip ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybės užsakymu jie gali būti rengiami ir užsienio valstybių aukštosiose mokyklose, įskaitant užsienio aukštųjų mokyklų filialus, įsteigtus Lietuvos Respublikoje.
\nKaip minėta šioje konstitucinės justicijos byloje, konstitucinis teisinės valstybės principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija, neatsiejamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje.
\nKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šia nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).
\nŠioje konstitucinės justicijos byloje minėta, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
\nMinėta ir tai, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai. Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes .
\nTaip pat minėta, kad Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje nurodyti užsienio aukštųjų mokyklų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, šio įstatymo teisinio reguliavimo kontekste pagal savo teisinį statusą iš esmės yra prilyginti nevalstybinėms aukštosioms mokykloms. Minėta ir tai, kad Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas draudimas valstybės biudžeto lėšų studijoms skirti užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje; toks teisinis reguliavimas kartu reiškia, kad užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, negali būti paskirstomos valstybės finansuojamos studijų vietos ir negali būti skiriamas tikslinis studijų finansavimas. Taigi užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, ir juose studijuojantiems asmenims nustatytos mažiau palankios veiklos sąlygos, palyginti su kitomis nevalstybinėmis aukštosiomis mokyklomis ir juose studijuojančiais asmenimis. Tokie užsienio aukštųjų mokyklų filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, veiklos apribojimai grindžiami vieninteliu kriterijumi – aukštosios mokyklos pagrindinės veiklos ir buveinės vieta, t. y. užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, pagal tokį teisinį reguliavimą mažiau palankios veiklos sąlygos yra sukuriamos vien dėl to, kad šie filialai steigiami užsienio aukštųjų mokyklų.
\nPažymėtina, kad konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui principo kontekste toks diferencijuotas užsienio aukštųjų mokyklų filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, teisinis reguliavimas laikytinas diskriminaciniu, nes jį grindžiantis kriterijus (aukštosios mokyklos pagrindinės veiklos ir buveinės vieta) negali būti objektyviai pateisinamas, ypač nustatant diferencijuotą teisinį reguliavimą kitose Europos Sąjungos valstybėse pagrindinę buveinę turinčių aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje. Nustatant mokslo ir studijų veiklos apribojimus vien pagal aukštosios mokyklos pagrindinės veiklos ir buveinės vietą nėra siekiama jokių viešąjį interesą atitinkančių tikslų. Pabrėžtina, jog vien tai, kad mokslo ir studijų veiklą vykdo užsienio aukštosios mokyklos filialas, negali būti pagrindas daryti prielaidą, kad jo teikiamas aukštasis išsilavinimas yra žemesnės kokybės negu tas, kurį teikia Lietuvos aukštosios mokyklos.
\nTaigi darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nMinėta ir tai, kad Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas draudimas skirti valstybės biudžeto lėšų studijoms užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje; toks teisinis reguliavimas kartu reiškia, kad užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, negali būti paskirstomos valstybės finansuojamos studijų vietos ir negali būti skiriamas tikslinis studijų finansavimas. Todėl pagal Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą valstybei draudžiama, įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės galimybes, pateikti užsakymą rengti atskirų sričių specialistus užsienio aukštųjų mokyklų filialuose, įsteigtuose Lietuvos Respublikoje, net ir tais atvejais, kai tokie specialistai dėl objektyvių priežasčių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose.
\nTaigi darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai.
\nVII Dėl Mokslo ir studijų įstatymo 19, 20, 21, 22 straipsnių (išskyrus 22 straipsnio 8 dalį) atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n1.1. Mokslo ir studijų įstatymo 19 straipsnyje „Aukštosios mokyklos organai“ nustatyta: „1. Valstybinis universitetas turi turėti kolegialius valdymo organus – tarybą ir senatą, taip pat vienasmenį valdymo organą – rektorių.
\nTaigi iš pareiškėjo argumentų matyti, kad, remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina, jis abejoja Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatytos valstybinės aukštosios mokyklos tarybos funkcijos, 3 dalies, kurioje reguliuojamas valstybinės aukštosios mokyklos tarybos sudarymas, nuostatų ir su jomis susijusios šio straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią taryba yra valstybinės aukštosios mokyklos valdymo organas, taip pat šio įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų tiek, kiek jose įtvirtinta taryba, kaip valstybinio universiteto ar valstybinės kolegijos kolegialus valdymo organas, 21 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybinės aukštosios mokyklos senatas (akademinė taryba) yra aukštosios mokyklos akademinių reikalų valdymo organas, šio straipsnio 2, 3 dalių nuostatų, reguliuojančių universiteto senato ir kolegijos akademinės tarybos funkcijas, 22 straipsnio 2 dalies nuostatų, reguliuojančių rektoriaus (direktoriaus) funkcijas, šio straipsnio 3, 4, 7 dalių nuostatų dėl rektoriaus (direktoriaus) rinkimo, skyrimo ir atleidimo tvarkos, 9 dalies nuostatų, susijusių su rektoriaus (direktoriaus) atskaitomybe, atitiktimi Konstitucijai.
\nAtsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pirmiausia tirs, ar Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n3.1. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalį taryba atlieka šias pagrindines valstybinės aukštosios mokyklos valdymo funkcijas: tvirtina aukštosios mokyklos viziją ir misiją, rektoriaus (direktoriaus) pateiktą strateginį veiklos planą (1 punktas); išklausiusi senato (akademinės tarybos) nuomonę, teikia Seimui tvirtinti universiteto (Vyriausybei – kolegijos) statuto pakeitimus (2 punktas); tvirtina rektoriaus (direktoriaus) teikiamus aukštosios mokyklos struktūros pertvarkos planus (3 punktas); nustato aukštosios mokyklos lėšų (taip pat lėšų, skirtų vadovų ir kitų darbuotojų darbo užmokesčiui) ir turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais tvarką, tvirtina svarbiausius su tuo susijusius sprendimus (4 punktas); nustato aukštosios mokyklos rektoriaus (direktoriaus) rinkimų viešo konkurso būdu organizavimo tvarką; renka, skiria į pareigas ir atleidžia iš jų aukštosios mokyklos rektorių (direktorių) (5 punktas); nustato aukštosios mokyklos darbuotojų parinkimo ir vertinimo principus (6 punktas); rektoriaus (direktoriaus) teikimu nustato studijų kainą ir įmokų, tiesiogiai nesusijusių su studijų programos įgyvendinimu, dydžius (7 punktas); nustato bendrą studijų vietų skaičių, atsižvelgdama į galimybes užtikrinti studijų ir mokslinės veiklos kokybę (8 punktas); tvirtina rektoriaus (direktoriaus) pateiktą aukštosios mokyklos metinę pajamų ir išlaidų sąmatą ir šios sąmatos įvykdymo ataskaitą (9 punktas); tvirtina rektoriaus (direktoriaus) pateiktą aukštosios mokyklos metinę veiklos ataskaitą (10 punktas); išklausiusi senato (akademinės tarybos) nuomonę, tvirtina aukštosios mokyklos reorganizavimo arba likvidavimo planus ir teikia juos Seimui (Vyriausybei) (13 punktas).
\nPagal šios dalies 15 punktą valstybinės aukštosios mokyklos taryba taip pat gali atlikti kitas aukštosios mokyklos valdymo funkcijas, nustatytas jos statute ir kituose teisės aktuose.
\nTaigi pagal Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalį valstybinės aukštosios mokyklos tarybos pagrindinės funkcijos daugiausia yra susijusios su strateginių ir kitų svarbiausių aukštosios mokyklos valdymo sprendimų priėmimu. Jos apima sprendimus inter alia dėl svarbiausių strateginio planavimo klausimų (aukštosios mokyklos vizijos ir misijos bei strateginio veiklos plano tvirtinimo), aukštosios mokyklos struktūros ir valdymo pertvarkos, svarbiausių jos veiklos teisinio reguliavimo pakeitimų bei veiklos nutraukimo klausimų (statuto pakeitimų teikimo Seimui arba Vyriausybei, aukštosios mokyklos struktūros pertvarkos planų tvirtinimo, jos reorganizavimo arba likvidavimo planų tvirtinimo ir jų teikimo Seimui arba Vyriausybei), svarbiausių aukštosios mokyklos turtinių ir finansinių klausimų (aukštosios mokyklos lėšų ir turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais tvarkos nustatymo bei svarbiausių su tuo susijusių sprendimų tvirtinimo, studijų kainos ir įmokų, tiesiogiai nesusijusių su studijų programos įgyvendinimu, dydžių tvirtinimo, aukštosios mokyklos metinės pajamų ir išlaidų sąmatos bei šios sąmatos įvykdymo ataskaitos tvirtinimo, bendro studijų vietų skaičiaus nustatymo), svarbiausių personalo vadybos klausimų (darbuotojų parinkimo ir vertinimo principų nustatymo, rektoriaus (direktoriaus) rinkimų organizavimo tvarkos nustatymo, jo rinkimo, skyrimo ir atleidimo).
\n3.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybinės aukštosios mokyklos taryba pagal Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalį yra sudaroma iš 9 arba 11 narių (tikslų tarybos narių skaičių nustato aukštosios mokyklos statutas); aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka vieną tarybos narį skiria studentų atstovybė, jeigu jos nėra, – visuotinis studentų susirinkimas (konferencija), du arba, jeigu tarybą sudaro 11 narių, tris narius – dėstytojai ir mokslo darbuotojai, vieną – administracija ir kiti darbuotojai; vieną tarybos narį skiria švietimo ir mokslo ministras kartu su aukštosios mokyklos senatu (akademine taryba), kitus keturis arba, jeigu tarybą sudaro 11 narių, penkis narius siūlo juridiniai ir fiziniai asmenys iš asmenų, nepriklausančių aukštosios mokyklos personalui ir studentams, – šiuos tarybos narius skiria ir atšaukia švietimo ir mokslo ministras Aukštojo mokslo tarybos teikimu, išklausęs aukštosios mokyklos tarybos nuomonę.
\n3.2.1. Šiame kontekste taip pat paminėtina Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad mokslo ir studijų institucijų, inter alia aukštųjų mokyklų, akademinę bendruomenę sudaro studentai, dėstytojai, mokslo darbuotojai, kiti tyrėjai ir profesoriai emeritai. Taigi pagal Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalį valstybinės aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė tiesiogiai gali skirti 3 iš 9 arba 4 iš 11 tarybos narių (vienas tarybos narys yra studentų atstovas, du arba trys – dėstytojų ir mokslo darbuotojų atstovai).
\n3.2.2. Kiti 6 iš 9 arba 7 iš 11 valstybinės aukštosios mokyklos tarybos narių nėra tiesiogiai skiriami akademinės bendruomenės:
\nŠiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 12 straipsnio 3 dalį Aukštojo mokslo taryba yra Švietimo ir mokslo ministerijos patariamoji institucija strateginiais aukštojo mokslo plėtros klausimais, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė. Pagal Vyriausybės 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 771 „Dėl Aukštojo mokslo tarybos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Aukštojo mokslo tarybos nuostatų 8 punktą Aukštojo mokslo tarybą sudaro 15 narių; tarybos pirmininką ir jo pavaduotoją skiria švietimo ir mokslo ministras, vadovaudamasis tarybos nariams nustatytais reikalavimais (šių nuostatų 11 punktas); kitus 13 tarybos narių šių nuostatų 12 punkte nustatyta tvarka taip pat skiria švietimo ir mokslo ministras po to, kai speciali tarybos narių atrankos komisija, kurią sudaro švietimo ir mokslo ministras kartu su veikiančia taryba, pateikia ministrui kandidatų į tarybos narius sąrašą, kuriame nurodytų kandidatų turi būti daugiau nei būtina patvirtinti tarybos narių.
\nTaigi švietimo ir mokslo ministras 4 iš 9 arba 5 iš 11 valstybinės aukštosios mokyklos tarybos narių skiria savo sudarytos patariamosios institucijos teikimu, išklausęs tuo metu veikiančios tos aukštosios mokyklos tarybos nuomonę, nedalyvaujant tos aukštosios mokyklos akademinei bendruomenei.
\n3.2.3. Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies kontekste pažymėtina, kad pagal to paties straipsnio 9 dalį taryba sprendimus priima posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma; tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai tarybos narių.
\nTaigi Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nurodytus strateginius ir kitus svarbiausius valstybinės aukštosios mokyklos valdymo sprendimus priima toks valdymo organas (taryba), kurio mažumą sudaro tiesiogiai akademinės bendruomenės skiriami nariai ir kurį sudarant akademinė bendruomenė neturi lemiamos įtakos; tik akademinės bendruomenės tiesiogiai paskirti nariai neturi lemiamos įtakos ir priimant šio organo sprendimus.
\nMokslo ir studijų įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta valstybinės aukštosios mokyklos rektoriaus (direktoriaus) rinkimų išimtis – specialioji norma minėtos šio įstatymo 20 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos bendrosios normos atžvilgiu: rektoriui (direktoriui) išrinkti reikia ne tarybos posėdyje dalyvaujančių jos narių paprastos balsų daugumos, o ne mažiau kaip trijų penktadalių visų tarybos narių balsų, t. y. 6 tarybos narių balsų, jeigu ją sudaro 9 nariai, arba 7 tarybos narių balsų, jeigu ją sudaro 11 narių. Kita išimtis – specialioji norma Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos bendrosios normos atžvilgiu yra nustatyta šio įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje: rektoriaus (direktoriaus) pateikta aukštosios mokyklos metinė veiklos ataskaita arba metinė pajamų ir išlaidų sąmatos įvykdymo ataskaita gali būti nepatvirtinta tarybos narių balsų dauguma, t. y. 5 tarybos narių balsais, jeigu ją sudaro 9 nariai, arba 6 tarybos narių balsais, jeigu ją sudaro 11 narių.
\nAtsižvelgiant į tai, kad valstybinės aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė tiesiogiai skiria 3 iš 9 arba 4 iš 11 tarybos narių, taip pat darytina išvada, kad akademinė bendruomenė neturi lemiamos įtakos ir tarybai renkant rektorių (direktorių) bei sprendžiant rektoriaus (direktoriaus) pateiktos aukštosios mokyklos metinės veiklos ataskaitos arba metinės pajamų ir išlaidų sąmatos įvykdymo ataskaitos patvirtinimo klausimą.
\n3.2.4. Apibendrinant Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:
\nTaigi, atsižvelgiant į Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, valstybinės aukštosios mokyklos taryba nėra akademinės bendruomenės savivaldą įgyvendinanti institucija – ji vykdo pagrindines su aukštosios mokyklos savivalda susijusias valdymo funkcijas.
\n3.3. Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškintinos ir kito kolegialaus valstybinės aukštosios mokyklos valdymo organo – senato (akademinės tarybos) funkcijų kontekste.
\n3.3.1. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 21 straipsnio 5 dalį senato (akademinės tarybos) nariais gali būti universiteto (kolegijos) akademinės bendruomenės nariai, universiteto administracijos nariai, patenkantys į senatą (akademinę tarybą) pagal pareigas, kitų mokslo ir studijų institucijų mokslininkai, dėstytojai ir pripažinti menininkai, studentų skiriami atstovai: ne mažiau kaip po 20 procentų senato (akademinės tarybos) narių turi sudaryti studentų skiriami atstovai, profesoriaus ir vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas einantys asmenys, docento ir vyresniojo mokslo darbuotojo pareigas einantys asmenys; ne daugiau kaip 10 procentų senato (akademinės tarybos) narių gali sudaryti senato (akademinės tarybos) nariai pagal pareigas.
\nTaigi, atsižvelgiant į valstybinės aukštosios mokyklos senato (akademinės tarybos) sudarymo tvarką, jis (ji) yra tiesiogiai akademinei bendruomenei atstovaujantis ir vienintelis jos savivaldą įgyvendinantis kolegialus valdymo organas.
\n3.3.2. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį valstybinės aukštosios mokyklos senatas (akademinė taryba) yra apibrėžtas (-a) kaip aukštosios mokyklos akademinių reikalų valdymo organas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytos valstybinio universiteto senato, o 3 dalyje – valstybinės kolegijos akademinės tarybos funkcijos. Jos inter alia apima studijų (universiteto senato atveju – ir mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros, meno) programų tvirtinimą ir siūlymų rektoriui (direktoriui) dėl šių programų finansavimo ir atitinkamos aukštosios mokyklos struktūros pertvarkos teikimą, atliktų tyrimų rezultatų ir visos aukštosios mokyklos mokslo ir meno veiklos kokybės ir lygio vertinimą, studijų tvarkos nustatymą ir aukštosios mokyklos vidaus tvarkos taisyklių tvirtinimą, vidinės studijų kokybės užtikrinimo sistemos tvirtinimą ir jos įgyvendinimo kontrolę, dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių kvalifikacinių reikalavimų tvirtinimą, dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestavimo ir konkursų eiti pareigas organizavimo tvarkos nustatymą, akademinės bendruomenės susirinkimų (konferencijų) svarbiems aukštosios mokyklos veiklos klausimams aptarti šaukimą, aukštosios mokyklos garbės vardų teikimą.
\n3.3.3. Aiškinant Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatas kartu su šio įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalimis taip pat pažymėtina, kad senatas (akademinė taryba) nedalyvauja arba dalyvauja tik su patariamojo balso teise priimant valstybinės aukštosios mokyklos strateginius ir kitus svarbiausius valdymo sprendimus. Inter alia senatas (akademinė taryba) nedalyvauja priimant sprendimus dėl svarbiausių strateginio planavimo klausimų (aukštosios mokyklos vizijos ir misijos bei strateginio veiklos plano tvirtinimo), tik teikia siūlymus arba nuomonę dėl aukštosios mokyklos struktūros ir valdymo pertvarkos, reorganizavimo bei likvidavimo (pagal 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 1 punktą senatas (akademinė taryba) teikia rektoriui (direktoriui) siūlymus dėl universiteto (kolegijos) struktūros pertvarkos, reikalingos studijų, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (kultūrinės, socialinės) plėtros, meno programoms įgyvendinti, pagal 20 straipsnio 2 dalies 2, 13 punktus pateikia tarybai nuomonę dėl universiteto (kolegijos) statuto pakeitimų, reorganizavimo arba likvidavimo planų), nedalyvauja arba dalyvauja tik teikdamas (-a) siūlymus sprendžiant svarbiausius aukštosios mokyklos turtinius ir finansinius klausimus (nedalyvauja nustatant aukštosios mokyklos lėšų ir turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais tvarką, tvirtinant svarbiausius su tuo susijusius sprendimus, tvirtinant studijų kainą ir įmokų, tiesiogiai nesusijusių su studijų programos įgyvendinimu, dydžius, tvirtinant aukštosios mokyklos metinę pajamų ir išlaidų sąmatą bei šios sąmatos įvykdymo ataskaitą, nustatant bendrą studijų vietų skaičių; pagal 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 1 punktą senatas (akademinė taryba) teikia rektoriui (direktoriui) siūlymus dėl universiteto (kolegijos) studijų, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (kultūrinės, socialinės) plėtros, meno programų finansavimo), nedalyvauja sprendžiant svarbiausius personalo vadybos klausimus (nustatant darbuotojų parinkimo ir vertinimo principus, nustatant rektoriaus (direktoriaus) rinkimų organizavimo tvarką, jį renkant, skiriant ir atleidžiant).
\nBe to, spręsdamas (-a) kitus personalo vadybos klausimus senatas (akademinė taryba) yra subordinuotas (-a) tarybai: pagal Mokslo ir studijų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 3 dalies 4 punktą senatas (akademinė taryba), vadovaudamasis (-asi) tarybos nustatytais universiteto (kolegijos) darbuotojų parinkimo ir vertinimo principais, tvirtina dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių kvalifikacinius reikalavimus ir nustato dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestavimo ir konkursų eiti pareigas organizavimo tvarką. Valstybinės aukštosios mokyklos rektorius (direktorius) nėra atskaitingas senatui (akademinei tarybai) ir tik supažindina senatą (akademinę tarybą) su tarybos patvirtinta aukštosios mokyklos metine veiklos ataskaita.
\n3.4. Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos taip pat aiškintinos šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų kito valstybinės aukštosios mokyklos valdymo organo –rektoriaus (direktoriaus) funkcijų kontekste.
\n3.4.1. Pažymėtina, kad valstybinės aukštosios mokyklos rektorius (direktorius) yra vienasmenis valdymo organas, veikiantis aukštosios mokyklos vardu ir jai atstovaujantis (Mokslo ir studijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalis). Rektorius (direktorius) yra tarybos renkamas, skiriamas į pareigas ir atleidžiamas iš jų (Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 22 straipsnio 3, 4, 7 dalys). Rektorius (direktorius) yra atskaitingas tarybai: jis teikia tarybai tvirtinti aukštosios mokyklos metinę pajamų ir išlaidų sąmatą ir šios sąmatos įvykdymo ataskaitą, aukštosios mokyklos metinę veiklos ataskaitą; tarybos posėdyje jos narių balsų dauguma nepatvirtinus šių dokumentų, rektorius (direktorius) gali būti atleistas iš pareigų (Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 9, 10 punktai, 22 straipsnio 9 dalis).
\nRektoriaus (direktoriaus) funkcijos yra nustatytos Mokslo ir studijų įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje. Jos inter alia apima: vadovavimą aukštajai mokyklai, aukštosios mokyklos veiklos organizavimą užtikrinant tarybos patvirtinto strateginio veiklos plano įgyvendinimą, įsakymų leidimą, aukštosios mokyklos darbuotojų priėmimą ir atleidimą, studentų priėmimą ir šalinimą, studijų kainos ir įmokų, tiesiogiai nesusijusių su studijų programos įgyvendinimu, dydžių teikimą tvirtinti tarybai, atsakomybę už aukštosios mokyklos finansinę veiklą, tinkamą lėšų ir turto valdymą, naudojimą ir disponavimą jais, aukštosios mokyklos metinės veiklos ataskaitos, metinės pajamų ir išlaidų sąmatos ir šios sąmatos įvykdymo ataskaitos teikimą tvirtinti tarybai, senato (akademinės tarybos) supažindinimą su tarybos patvirtinta aukštosios mokyklos metine veiklos ataskaita ir jos teikimą Švietimo ir mokslo ministerijai, strateginio aukštosios mokyklos veiklos plano ir aukštosios mokyklos struktūros pertvarkos planų teikimą tvirtinti tarybai.
\n3.4.2. Aiškinant Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatas kartu su šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi taip pat pažymėtina, kad valstybinės aukštosios mokyklos taryba tam tikrus strateginio valdymo ir kitus svarbiausius valdymo sprendimus priima rektoriaus (direktoriaus) siūlymu. Inter alia rektoriaus (direktoriaus) siūlymu taryba tvirtina aukštosios mokyklos strateginį veiklos planą, jos struktūros pertvarkos planus (20 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai, 22 straipsnio 2 dalies 9 punktas), aukštosios mokyklos metinę pajamų ir išlaidų sąmatą ir šios sąmatos įvykdymo ataskaitą, taip pat metinę aukštosios mokyklos veiklos ataskaitą (20 straipsnio 2 dalies 9, 10 punktai, 22 straipsnio 2 dalies 7 punktas), nustato studijų kainą ir įmokų, nesusijusių su studijų programos įgyvendinimu, dydžius (20 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 22 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
\n3.5. Pažymėtina, kad, be minėtų valdymo funkcijų, valstybinės aukštosios mokyklos taryba pagal Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalį atlieka ir kontrolės bei priežiūros funkcijas, susijusias su aukštosios mokyklos atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei: taryba gali inicijuoti aukštosios mokyklos ūkinės ir finansinės veiklos auditą (9 punktas), vertina rektoriaus (direktoriaus) pateiktos aukštosios mokyklos metinės veiklos ataskaitos atitiktį strateginiam planui, pasiektus rezultatus ir jų poveikį (10 punktas), užtikrina aukštosios mokyklos atskaitingumą ir ryšį su visuomene ir steigėjais, kiekvienais metais informuoja visuomenę apie aukštosios mokyklos strateginio veiklos plano vykdymo rezultatus (11 punktas), rengia metinę savo veiklos ataskaitą ir teikia ją Seimui arba Vyriausybei (14 punktas).
\n3.6. Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą apibendrinant kartu su kitomis susijusiomis šio įstatymo nuostatomis pažymėtina:
\nŠioje studijoje pažymėta, kad visos tokios aukštojo mokslo institucijos turi vykdomąjį organą, dažnai vadinamą rektoratu, kuriam vadovauja rektorius, direktorius, prezidentas arba prorektorius, kaip institucijos vykdomasis vadovas. Beveik visos institucijos turi kolegialų akademinį organą, paprastai vadinamą senatu, akademine taryba arba akademine valdyba, kuris atsako už institucijos teikiamas švietimo ir mokslinių tyrimų paslaugas. Dalyje Europos valstybių sprendimus dėl svarbiausių institucinių reikalų – ilgalaikio ir strateginio planavimo, institucinės krypties nustatymo – priima akademinis organas. Europoje yra bendra tendencija kurti patariamuosius ar priežiūros organus, kurie prižiūri arba kontroliuoja darbinę, švietimo ir finansinę veiklą.
\nIš minėtos studijos matyti, kad vykdomasis vadovas (rektorius, direktorius, prezidentas arba prorektorius) yra pagrindinis asmuo, atsakingas už strateginį institucijos veiklos (įskaitant programavimą), plėtrą, organizavimą ir planavimą; šias pareigas jis atlieka glaudžiai bendradarbiaudamas su atitinkamais valdymo organais. Dauguma šiame tyrime nagrinėjamų valstybių turi sistemą, pagal kurią valstybinių ir valstybės kontroliuojamų aukštųjų mokyklų vadovą renka ir tvirtina institucijos akademinis organas.
\nAkademinis organas – kolegialus organas, paprastai vadinamas senatu, akademine taryba arba akademine valdyba, visų pirma atsako už valstybinės ar valstybės kontroliuojamos aukštosios mokyklos teikiamas švietimo ir mokslinių tyrimų paslaugas. Daugelyje Europos valstybių (pvz., Airijoje, Austrijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje, Lenkijoje, Lichtenšteine, Liuksemburge, Nyderlanduose, Norvegijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Vokietijoje) tokiose mokslo institucijose akademinis organas yra sudaromas iš akademinės bendruomenės narių (suinteresuotųjų vidaus subjektų).
\nUž ilgalaikį ir strateginį planavimą, taip pat už institucinės krypties nustatymą atsako valstybinės ar valstybės kontroliuojamos aukštosios mokyklos sprendimų priėmimo organas. Yra nemažai Europos valstybių (pvz., Čekija, Danija, Estija, Graikija, Italija, Latvija, Lenkija, Nyderlandai, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Vengrija), kuriose atskiras sprendimų priėmimo organas nesudaromas ir jo funkcijas atlieka akademinis organas. Kai kuriose valstybėse (pvz., Ispanijoje, daugelyje Vokietijos federalinių žemių) kompetencija priimti šiuos svarbius institucinius sprendimus akademiniam organui nesuteikta. Tačiau daugumoje Europos valstybių (pvz., Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Ispanijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose, Rumunijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje (daugelyje federalinių žemių)) sprendimų priėmimo funkcijas atliekantys organai (inter alia akademiniai organai arba specialūs sprendimų priėmimo organai), kurie priima svarbiausius sprendimus dėl ilgalaikio ir strateginio planavimo, institucinės veiklos nustatymo, yra sudaromi išimtinai iš mokslo institucijos suinteresuotųjų vidaus subjektų. Kai kuriose Europos valstybėse sprendimų priėmimo organas yra sudaromas iš suinteresuotųjų vidaus ir išorės subjektų (pvz., Norvegijoje, Prancūzijoje, Suomijoje) arba tik iš suinteresuotųjų išorės subjektų (pvz., Belgijoje, Lichtenšteine, Liuksemburge).
\nDaugumoje Europos valstybių (pvz., Austrijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Ispanijoje, Italijoje, Latvijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje, Vokietijoje) valstybinėse ir valstybės kontroliuojamose aukštosiose mokyklose veikia patariamieji arba priežiūros organai, kurie prižiūri arba kontroliuoja darbinę, švietimo ir finansinę veiklą ir kurie sudaromi daugiausia arba visiškai iš suinteresuotųjų išorės subjektų. Kai kuriose Europos valstybėse (pvz., Airijoje, Kipre, Lichtenšteine, Liuksemburge, Norvegijoje, Švedijoje) tas pats organas vykdo ir priežiūros, ir sprendimų priėmimo funkcijas.
\nŠioje konstitucinės justicijos byloje konstatuota, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja akademinę ir institucinę autonomiją. Konstitucinis Teismas, 1994 m. birželio 27 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, konstatavo, kad istoriškai aukštosios mokyklos autonomijos idėja susiformavo viduramžiais, kuriantis universitetams kaip mokslo ir mokymo įstaigoms. Autonomija reiškė, kad universitetas tam tikru požiūriu yra laisvas nuo valstybės, siekia kuo daugiau atsiriboti nuo politinės valdžios įtakos, sukurti savarankišką aukštosios mokyklos vidaus gyvenimo reguliavimo sistemą.
\nTokio atsitolinimo nuo valstybinės valdžios tikslas buvo apsaugoti mokslo, tyrimų ir mokymo laisvę, apginti mokslininkus ir dėstytojus nuo politinio bei ideologinio poveikio. Akademinės autonomijos raidą visada lėmė supratimas, kad mokslas ir mokymas gali normaliai egzistuoti ir skatinti pažangą tik tada, kai jie yra laisvi ir nepriklausomi. Taip susiformavo akademinės laisvės principas, išreiškiantis siekį apginti nuo išorinės įtakos mokslininkų ir dėstytojų mokslinės minties ir jos išraiškos laisvę. Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įstatuose ar statute įtvirtinti savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją.
\nTuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai).
\nPažymėtina, kad aukštųjų mokyklų akademinė autonomija ir institucinė autonomija yra neatskiriamai susijusios, t. y. be akademinės autonomijos negali būti laiduojama institucinė autonomija – aukštosios mokyklos savivalda, o be institucinės autonomijos nebūtų užtikrinta akademinė autonomija, kylanti inter alia iš konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės. Konstitucinis Teismas 2009 m. spalio 28 d. sprendime konstatavo, kad konstitucinė mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės profesinį nepriklausomumą, neatsiejamą nuo aukštųjų mokyklų savivaldos, kuri yra viena esminių aukštosios mokyklos autonomijos įgyvendinimo sąlygų; siekiant užtikrinti konstitucinį akademinės laisvės principo įgyvendinimą bei visuomenės interesus, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką asmenybę, kad aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę, aukštųjų mokyklų valdymo struktūroje turi būti įtvirtintos valdymo institucijos, įgyvendinančios aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas. Tik taip būtų garantuotas iš Konstitucijos kylantis aukštųjų mokyklų autonomijos imperatyvas.
\nTaigi Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja šių mokyklų akademinės bendruomenės (mokslo bendruomenės) savivaldą, įgyvendinamą inter alia per šiai bendruomenei atstovaujančias aukštosios mokyklos valdymo institucijas.
\nPažymėtina, kad aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės savivalda sietina su inter alia demokratiniais valdymo principais. Šie principai Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojamos aukštųjų mokyklų autonomijos kontekste apima inter alia tiesioginį akademinės bendruomenės dalyvavimą, lemiamą jos įtaką sudarant didžiausius įgaliojimus turinčią (-ias) aukštosios mokyklos valdymo instituciją (-as) ir kitų aukštosios mokyklos valdymo, kontrolės ir priežiūros institucijų narių, taip pat asmenų, vykdančių vienasmenių institucijų funkcijas ar einančių kolegialių institucijų vadovų pareigas, kadencijų skaičiaus ribojimą. Pabrėžtina, kad nustatydamas aukštųjų mokyklų valdymo ir organizacinę struktūrą, inter alia reguliuodamas jos pertvarką, įstatymų leidėjas turėtų paisyti demokratinių valdymo principų ir nesudaryti prielaidų juos pažeisti. Šių principų neatitinkantis teisinis reguliavimas galėtų sudaryti prielaidas inter alia valstybei nepagrįstai kištis į aukštųjų mokyklų valdymą ir (ar) paneigti aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės savivaldą, taigi pažeisti Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojamą aukštųjų mokyklų autonomiją.
\nAukštojo mokslo tikslų įvairovė lemia tai, kad gali būti įvairių tipų aukštųjų mokyklų; atsižvelgiant į tai, įstatymais skirtingų tipų aukštosioms mokykloms (atsižvelgiant į tai, ar tai yra universitetai, ar kolegijos, ar steigėjas yra valstybė, ar kiti subjektai, bei kitų sąlygų) gali būti nustatomos skirtingos autonomijos ribos (Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas). Todėl Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip draudžianti įstatymais nustatyti nevienodas skirtingų aukštųjų mokyklų tipų autonomijos ribas; įstatymais gali būti skirtingai reguliuojami aukštųjų mokyklų valdymo, taip pat jų savivaldos santykiai (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Kaip 2008 m. kovo 20 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, aukštųjų mokyklų teisės, kuriomis jos naudojasi, gali būti (paisant Konstitucijos) diferencijuojamos pagal įvairius svarbius kriterijus, inter alia pagal tai, koks yra šių aukštųjų mokyklų statusas (ar jos yra universitetai, ar ne), kokio lygio aukštąjį išsilavinimą jos teikia jose besimokantiems asmenims, kokias studijų programas vykdo, koks yra jų mokslinis potencialas ir pan. Taigi pažymėtina, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata nedraudžiama, atsižvelgiant į įvairius svarbius kriterijus, diferencijuoti skirtingų tipų aukštųjų mokyklų teisinio statuso ir to paties tipo aukštųjų mokyklų teisių bei autonomijos ribų.
\nŠioje konstitucinės justicijos byloje minėta, kad, paisydamas aukštųjų mokyklų autonomijos, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir reglamentuoti konkretų mokslo ir studijų organizavimo modelį, kuris labiausiai atitiktų tam tikro laikotarpio valstybės ir visuomenės pažangios raidos poreikius. Taigi Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija nepaneigia įstatymų leidėjo teisės reguliuoti aukštųjų mokyklų veiklą, inter alia atsižvelgiant į visuomenės interesus ir kintančius jos poreikius nustatyti įvairių tipų mokslo ir studijų institucijas, skirtingas jų autonomijos ribas, organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus. Nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos, inter alia demokratiniais valdymo principais grindžiamos jų savivaldos, įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelius, inter alia numatyti vieną tiesiogiai akademinei bendruomenei atstovaujančią ir jos savivaldą įgyvendinančią instituciją, kuri būtų įgaliota spręsti visus svarbiausius klausimus, susijusius ir su akademine, ir su institucine aukštosios mokyklos autonomija, kelias tokias institucijas atskirai su akademine ir su institucine autonomija susijusiems svarbiausiems aukštosios mokyklos valdymo klausimams spręsti, kontrolės ir priežiūros instituciją, kuri būtų sudaroma ne tik iš akademinės bendruomenės narių arba ne iš jų ir kuri priimant aukštosios mokyklos valdymo sprendimus galėtų atlikti ir patariamąsias funkcijas.
\n7.1. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat pažymėtina, jog konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos garantija suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas turi numatyti specialų teisinį reguliavimą, o juo remiantis didžiąją šių santykių teisinio reguliavimo dalį turi sudaryti lokalus – pačių aukštųjų mokyklų nustatytas – teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Todėl bendras įstatymų nustatytas visų aukštųjų mokyklų teisinis reguliavimas neturėtų būti pernelyg detalus ir neturėtų riboti iš aukštųjų mokyklų autonomijos kylančios jų teisės lokaliais teisės aktais reglamentuoti savo veiklą.
\n7.2. Paminėtina, kad Didžiojoje universitetų chartijoje universitetai apibūdinami kaip kultūros, švietimo ir mokslinio tyrimo centrai, kuriantys žmonijos ateičiai būtiną kultūrinio, mokslinio ir techninio išsivystymo pamatą; joje taip pat yra pažymėta, kad universitetas yra Europos humanistinių tradicijų sergėtojas; jo nuolatinis rūpestis – siekti visa apimančių žinių; vykdydamas savo pašaukimą, jis peržengia geografines ir politines sienas ir savo veikla teigia, kad yra gyvybiškai būtina įvairioms kultūroms vienoms kitas pažinti ir turtinti. Kaip minėta, istoriškai aukštosios mokyklos autonomijos idėja susiformavo viduramžiais, kuriantis universitetams kaip mokslo ir mokymo įstaigoms; kai kurie universitetai turi šimtametes tradicijas ir universitetams būdinga humanitarinių, socialinių, gamtos ir matematikos (neretai ir medicinos) mokslų simbiozė.
\nMinėta, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata nedraudžiama, atsižvelgiant į įvairius svarbius kriterijus, diferencijuoti skirtingų tipų aukštųjų mokyklų teisinio statuso ir to paties tipo aukštųjų mokyklų teisių bei autonomijos ribų. Atsižvelgiant į tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal įvairius svarbius kriterijus diferencijuojant aukštųjų mokyklų statusą turi būti atsižvelgiama inter alia į konkrečios aukštosios mokyklos istorines ir susiklosčiusias demokratiniais valdymo principais pagrįstos savivaldos tradicijas, jų tęstinumo puoselėjimą. Tai inter alia reiškia, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį tam tikrais atvejais konkrečioms aukštosioms mokykloms gali būti nustatomos specialiosios jų teises, autonomijos ribas, organizacinę ir valdymo struktūrą apibrėžiančios normos, besiskiriančios nuo tų, kurios nustatytos taikant bendrą įstatymų nustatytą visų aukštųjų mokyklų teisinį reguliavimą.
\nŠioje konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, kad konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos samprata yra atskleidžiama ir plėtojama Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatose. Kaip 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime pažymėjo Konstitucinis Teismas, Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai. Juose yra kuriama ir plėtojama oficialioji konstitucinė doktrina. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant teismus, taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, būtų sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nesuderinamumui.
\nPaminėtina, kad leidžiant naujus, keičiant, papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, juos leidžiančias valstybės institucijas saisto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, kiti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į inter alia oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas).
\nTaip pat pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos saisto ir patį Konstitucinį Teismą. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimai); Konstitucinį Teismą saisto jo paties sukurti (ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose) precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d., 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas).
\n10.1. Minėta, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą visuminį teisinį reguliavimą:
\n10.2. Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija, kaip minėta, suponuoja šių mokyklų akademinės bendruomenės (mokslo bendruomenės) savivaldą, inter alia įgyvendinamą per šiai bendruomenei atstovaujančias aukštosios mokyklos valdymo institucijas; ši savivalda sietina su demokratiniais valdymo principais, inter alia su tiesioginiu akademinės bendruomenės dalyvavimu ir lemiama jos įtaka sudarant didžiausius įgaliojimus turinčią (-ias) aukštosios mokyklos valdymo instituciją (-as); nustatydamas aukštųjų mokyklų valdymo ir organizacinę struktūrą įstatymų leidėjas turėtų paisyti demokratinių valdymo principų ir nesudaryti prielaidų juos pažeisti.
\nTaip pat minėta, jog aukštųjų mokyklų savivalda turi būti įgyvendinama per jų institucijas, kurių sudarymo tvarka negali būti nustatyta tokia, kad aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė negalėtų lemti sprendimų dėl aukštosios mokyklos reikalų tvarkymo priėmimo; nebūtų įmanoma užtikrinti aukštųjų mokyklų autonomijos, inter alia konstitucinio akademinės laisvės principo, jeigu aukštosios mokyklos neturėtų finansinio savarankiškumo, t. y. jeigu jų valdymo institucijos, įgyvendinančios aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, neturėtų galimybės, remdamosi įstatymais, priimti sprendimų dėl finansinių lėšų ir kito turto panaudojimo savo misijai įgyvendinti.
\nMinėta ir tai, kad aukštosios mokyklos valdymo struktūroje paprastai turi būti numatyta tokia institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei; negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimos, kad tokia institucija, be kontrolės ir priežiūros funkcijų, vykdytų ir aukštosios mokyklos valdymo funkcijas, kurios yra priskirtos paprastai iš aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės narių sudaromoms aukštųjų mokyklų valdymo institucijoms, įgyvendinančioms aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas.
\n10.3. Taigi tokiu Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytu visuminiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį valstybinės aukštosios mokyklos tarybai, kurią sudarant akademinė bendruomenė neturi lemiamos įtakos ir kuri nėra aukštosios mokyklos savivaldą įgyvendinanti institucija, yra pavestos aukštosios mokyklos savivaldai būdingos valdymo funkcijos, pažeidžiama Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija.
\nPažymėtina, kad Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytos valdymo funkcijos per se neprieštarautų Konstitucijai, jeigu jos būtų pavestos akademinei bendruomenei tiesiogiai atstovaujančiai ir jos savivaldą įgyvendinančiai institucijai. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį atitiktų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį tokia valstybinės aukštosios mokyklos taryba, kurios sudarymo tvarka nustatyta Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, atliktų tik kontrolės ir priežiūros funkcijas, susijusias su aukštosios mokyklos atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei, taip pat patariamąsias funkcijas.
\n12.1. Minėta, jog aukštųjų mokyklų savivalda turi būti įgyvendinama per jų institucijas, kurių sudarymo tvarka negali būti nustatyta tokia, kad aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė negalėtų lemti sprendimų priėmimo dėl aukštosios mokyklos reikalų tvarkymo; aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, turi sudaryti pačios aukštosios mokyklos, įstatymuose nustatytais pagrindais savo įstatuose ar statutuose nustačiusios jų sudarymo būdus ir tvarką.
\nTaip pat minėta, kad, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymų leidėjas įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų valdymo struktūroje esančių institucijų, kurios vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurių paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, sudarymo tvarką ir būdus; tokia institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, gali būti sudaroma ne tik iš aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės narių – į ją gali būti skiriami inter alia ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovai.
\nMinėta ir tai, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą visuminį teisinį reguliavimą valstybinės aukštosios mokyklos taryba yra didžiausius įgaliojimus turintis šios aukštosios mokyklos valdymo organas. Apibendrinant Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą taip pat minėta, kad valstybinės aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė neturi lemiamos įtakos sudarant šios aukštosios mokyklos tarybą; lemiamą įtaką sudarant valstybinės aukštosios mokyklos tarybą turi švietimo ir mokslo ministras; strateginius ir kitus svarbiausius valstybinės aukštosios mokyklos valdymo sprendimus taryba gali priimti ir be akademinės bendruomenės tiesiogiai paskirtų narių pritarimo.
\n12.2. Taigi Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta valstybinės aukštosios mokyklos tarybos sudarymo tvarka prieštarautų Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai aukštųjų mokyklų autonomijai, jeigu tarybai būtų pavestos aukštosios mokyklos savivaldai būdingos valdymo funkcijos.
\nTačiau pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai nuostatų, prieštaraujančių aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, inter alia Konstitucijai, pašalinimas Konstitucinio Teismo nutarimu iš teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu iš esmės prilygsta visuminio teisinio reguliavimo pakeitimui – kitokio nei iki tol visuminio teisinio reguliavimo, kuris neturi spragų, nustatymui.
\nŠioje konstitucinės justicijos byloje konstatavus, kad Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos tiek, kiek jose nustatytos valstybinės aukštosios mokyklos tarybos valdymo funkcijos, prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, šių nuostatų pašalinimas iš teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu iš esmės prilygsta visuminio teisinio reguliavimo pakeitimui ir kitokio nei iki tol visuminio teisinio reguliavimo nustatymui: valstybinės aukštosios mokyklos taryba, kurios sudarymo tvarka nustatyta Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, gali toliau vykdyti šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytas kontrolės ir priežiūros funkcijas, susijusias su aukštosios mokyklos atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei, bei patariamąsias funkcijas. Toks šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pakeistas visuminis teisinis reguliavimas, nustatytas Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, atitinka Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą.