Be to, apeliacinės instancijos teismo pareiga, nepaisant apeliacinio skundo ribų, patikrinti, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta esminių proceso pažeidimų (ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų), taip pat nėra susijusi su dispozityvumo ir šalių autonomijos principų įgyvendinimu. Civilinio proceso teisė – tai viešoji teisė. CPK 329 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nurodyti esminiai proceso pažeidimai reiškia, kad asmeniui apskritai nebuvo garantuota teisė kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą procesą, o tai yra ir konstitucinių principų pažeidimas. Būtent dėl to iš esmės visų Europos valstybių proceso įstatymai įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą ex officio tikrinti, ar tokių pažeidimų nebuvo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
\n
2.3. Civilinio proceso teisė „aptarnauja“ materialiąją privatinę teisę, kurioje galioja ir yra saugomi svarbiausi privatinės teisės principai. Iš konstitucinių žmogaus asmens neliečiamybės, žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo, nuosavybės neliečiamumo principų (atitinkamai Konstitucijos 21, 22, 23 straipsniai) išvedamas šalių autonomijos privatinėje teisėje principas, kuris lemia pamatinius civilinio proceso teisės principus – dispozityvumą bei rungimąsi: šalys turi teisę pačios nusistatyti savo santykių turinį, ribas, taikytinas taisykles, spręsti, kaip tie santykiai turi plėtotis, bet jos turi ir pareigą nepažeisti viena kitos interesų ir apsisprendimo laisvės. Tai, kad teismą saisto tiek ieškinio, tiek skundo ribos (išskyrus aptartus atvejus), reiškia, kad privatinės teisės srityje žmogaus teisės yra labai saugomos nuo valstybės kišimosi. Atsisakius teismo galių suvaržymo, valstybei per teismą būtų sudarytos neribotos galimybės nepriklausomai nuo šalių valios kištis į visas privatinės teisės sritis, o tai paneigtų minėtus konstitucinius principus ir pačią privatinės teisės esmę, reikštų grįžimą prie sovietinio civilinio proceso teisės modelio.
\n
2.4. Kaip nurodoma pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašyme, tai, kad pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) kasacinis teismas gali peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas, yra suderinama su pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo ginčijama CPK 320 straipsnio 2 dalimi (2002 m. vasario 28 d. redakcija). Bet kasacinis procesas iš esmės skiriasi nuo apeliacinio: teismo pirmoji ir apeliacinė instancijos yra skirtos bylos šalims, o kasacinis procesas iš esmės reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, jame vykdoma viešoji funkcija. Be to, kasaciniame procese yra nagrinėjami tik teisiniai bylos aspektai; kasacinį teismą saisto tos faktinės bylos aplinkybės, kurias nustatė atitinkamą bylą iki tol nagrinėję teismai, paskutinis iš kurių yra apeliacinės instancijos teismas, ir neturi teisės vertinti tų faktinių aplinkybių, tirti naujų įrodymų. Todėl, pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario J. Sabatausko, kasacinio teismo įgaliojimai peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas, iš esmės reiškia galimybę kasacinės instancijos teismui nesikišant į bylos faktus plačiau taikyti iura novit curia principą. Kasacinės instancijos teismas privalo užtikrinti vienodos teismo praktikos formavimą aiškinant teisę ir tinkamą teisinės valstybės principo įgyvendinimą.
\n
Aptariamieji kasacinės instancijos teismo įgaliojimai nepažeidžia nei šalių autonomijos, nei dispozityvumo principų. Tuo tarpu atitinkamų įgaliojimų nustatymas apeliacinės instancijos teismui iš esmės paneigtų Vakarų teisinės tradicijos šalyse visuotinai pripažintų svarbiausių demokratinės teisinės valstybės principų galiojimą civiliniame procese.
\n
2.5. Sprendžiant, ar CPK 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu apeliacinės instancijos teismui neleidžiama vykdyti teisingumo ir šitaip yra pažeidžiamas Konstitucijos 109 straipsnis (ir asmens konstitucinė teisė į teisingą teismą), atsižvelgtina ir į tai, kad ne visos bylos gali būti nagrinėjamos kasacinės instancijos teisme. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario J. Sabatausko manymu, šiuo atveju daugiau abejonių kelia tai, ar Konstituciją atitinka CPK 341 straipsnio 2 punktas (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kuriame nustatytos tam tikros ginčijamos sumos ribos (ieškinio vertinė išraiška), kurių nesiekiant bylos negali būti nagrinėjamos kasacine tvarka.
\n
3.Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai M. Girdauskas ir G. Sagatys iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.
\n
4.Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovė M. Vainiutė iš esmės pakartojo savo ir kito šio suinteresuoto asmens atstovo Č. Atkočaičio rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus. Ji taip pat pateikė Konstituciniam Teismui papildomus įrodymus – dokumentų, susijusių su K. Ramelio skyrimu Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, nuorašus.
\n
Konstitucinis Teismas konstatuoja:
\n
I Dėl Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Seimas 2002 m. sausio 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė ir nauja redakcija išdėstė Teismų įstatymą (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Šis naujos redakcijos Teismų įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
\n
2.Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo inter alia ištirti, ar Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
3.Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: „Teismų tarybą sudaro <...>:
\n
1)pagal pareigas – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras <...>.“ 4. Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta: „Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teismų taryba išrenka Tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.“ 5. Iš pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo argumentų matyti, kad dėl Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijai yra abejojama tik ta apimtimi, kuria pagal šios dalies 1 punktą į Teismų tarybą pagal pareigas įeina Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras.
\n
6.Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Teismų įstatymo 119 straipsnio visa 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių kilo tik dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja šios dalies nuostata „Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“.
\n
7.Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis, 73 straipsnio 2 dalis, 79 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 2, 5 dalims, pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies nuostata, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo teigimu, nustatyta, kad Respublikos Prezidentas gali pats, nesikreipęs į Teismų tarybą patarimo, atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą pratęsti jo įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, ir atleisti tą teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretas Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“, kuriuo Jurgis Tautkevičius atleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai, 57 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, 70 straipsnio 2 daliai, pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2006 m. gegužės 9 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“ – Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas tebegalioja.
\n
8.Taigi Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), inter alia jos 1 punkto (pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijama apimtimi), taip pat šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“ atitikties Konstitucijai klausimas yra išspręstas minėtame Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime.
\n
9.Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas (Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą (Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalis).
\n
10.Atsižvelgus į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar inter alia Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Ši bylos dalis nutrauktina.
\n
II Dėl Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo inter alia ištirti, ar Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
2.Teismų įstatymo 120 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d., 2003 m. sausio 21 d. redakcijos) buvo inter alia nustatyta: „Teismų taryba:
\n
1)renka Teismų tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių <...>.“ 3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsnių nuostatų, konstitucinio teisinės valstybės principo neatitinka tai, kad pagal Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Teismų taryba neturėjo teisės rinkti savo pirmininko, nes pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) juo pagal pareigas turėjo būti Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
\n
4.Seimas 2006 m. gegužės 23 d. priėmė Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsniu buvo pakeistas ir kitaip išdėstytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamas Teismų įstatymo 120 straipsnis (2003 m. sausio 21 d. redakcija). Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2006 m. gegužės 27 d.
\n
5.Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vartota sąvoka „Teismų taryba“ buvo pakeista sąvoka „Teisėjų taryba“.
\n
6.Teismų įstatymo 120 straipsnyje (2006 m. gegužės 23 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Teisėjų taryba:
\n
1)renka Teisėjų tarybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir sekretorių <...>.“ 7. Be to, Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Teismų įstatymo 119 straipsnis (2002 m. sausio 24 d. redakcija). Pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalį (2006 m. gegužės 23 d. redakcija) Teisėjų taryba slaptu balsavimu paprasta visų Teisėjų tarybos narių balsų dauguma išrenka Teisėjų tarybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.
\n
8.Paminėtina ir tai, kad Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsnyje inter alia nustatyta, kad: įsigaliojus Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymui, inter alia Teismų tarybos pirmininko įgaliojimai nutrūksta (1 dalis); įsigaliojus Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymui, Teismų tarybos nariai teisėjai laikinai tampa Teisėjų tarybos nariais, jos pirmąjį Teisėjų tarybos posėdį ne vėliau kaip per septynias dienas sušaukia ir jam pirmininkauja vyriausias pagal amžių šios teisėjų tarybos narys teisėjas, o šiame posėdyje ne mažesne kaip pusės visų Teisėjų tarybos narių balsų dauguma išrenkamas Teisėjų tarybos pirmininkas, jo pavaduotojas ir sekretorius; šios Teisėjų tarybos įgaliojimai tęsiasi, kol Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo nustatyta tvarka bus sudaryta nauja Teisėjų taryba (2 dalis); šio straipsnio 2 dalyje numatyta Teisėjų taryba ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo pirmojo savo posėdžio dienos sušaukia Visuotinį teisėjų susirinkimą, kuriame Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Teismų įstatymo 119 straipsnio nustatyta tvarka išrenkami Teisėjų tarybos nariai; šiame susirinkime Teisėjų tarybos nariai renkami pagal šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Teismų įstatymo 119 straipsnio teismui (teismams) nustatytą vietų skaičių; šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Teismų įstatymo 119 straipsnio nustatyta tvarka sudarytą Teisėjų tarybą ne vėliau kaip per septynias dienas į pirmąjį posėdį sušaukia ir, kol bus išrinktas Teisėjų tarybos pirmininkas, jam pirmininkauja vyriausias pagal amžių Teisėjų tarybos narys (3 dalis); pagal šio straipsnio 3 dalį Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Teismų įstatymo 119 straipsnio nustatyta tvarka sudarytos Teisėjų tarybos įgaliojimai tęsiasi iki 2006 m. gruodžio 31 d. (4 dalis).
\n
9.Taigi įsigaliojus Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymui nebeliko pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamo teisinio reguliavimo, kad Teismų taryba (pagal pakeistą Teismų įstatymą – Teisėjų taryba) neturi teisės rinkti savo pirmininko, nes juo pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, t. y. teisinio reguliavimo, kuris buvo expressis verbis įtvirtintas anksčiau galiojusioje Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ir, pareiškėjo – Seimo narių grupės teigimu, anksčiau galiojusiame Teismų įstatymo 120 straipsnyje, jo 1 punkte (2002 m. sausio 24 d., 2003 m. sausio 21 d. redakcijos); minėta, kad pagal Teismų įstatymo 120 straipsnį (2006 m. gegužės 23 d. redakcija), jo 1 punktą Teisėjų taryba renka inter alia savo pirmininką, t. y. Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais ir Seimo 2006 m. gegužės 23 d. priimtu Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymu) įtvirtintas su Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos pirmininko pareigų užėmimu susijusių santykių teisinis reguliavimas yra priešingas tam, kurio atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė.
\n
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, bylos dalis dėl Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, atitikties Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina.
\n
10.Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti (Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad nutraukti pradėtą teiseną Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) numatytu pagrindu Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali tais atvejais, kai į jį kreipėsi ne teismas, bet kuris nors kitas Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytas subjektas. Tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas (byla Nr. 3/05), 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio 14 d. nutarimai).
\n
11.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, bylos dalis dėl Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina.
\n
III Dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo inter alia ištirti:
\n
–ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
\n
–ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad išnagrinėjus bylą yra surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo ar nutarties įžanginė ir rezoliucinė dalys, trumpai išdėstant motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo, nutarties dalys surašomos vėliau, per septynias dienas nuo sprendimo ar nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
2.Seimas 1999 m. sausio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d. Vėliau jis buvo keičiamas ir papildomas.
\n
3.Seimas 2000 m. rugsėjo 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Administracinių bylų teisenos įstatymą (1999 m. sausio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir jį išdėstė nauja redakcija. Naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d.
\n
Administracinių bylų teisenos įstatymas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas Seimo 2001 m. birželio 26 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2002 m. kovo 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13, 21 ir 46 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 ir 109 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2003 m. balandžio 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu (su pakeitimais ir papildymais, vėliau padarytais Seimo 2003 m. rugsėjo 16 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu), Seimo 2004 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 18, 19, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu.
\n
Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurių nuostatų (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, keičiamos arba papildomos nebuvo ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu tebegalioja.
\n
4.Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnyje „Sprendimo priėmimas“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 3 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, išdėstytame II skyriaus „Procesas pirmosios instancijos teisme“ I dalies „Bendroji administracinių bylų teisena“ tryliktajame skirsnyje „Teismo sprendimai“, yra nustatyta: „1. Administracinis teismas sprendimą dėl iš esmės išnagrinėtos bylos priima pasitarimų kambaryje teisėjų balsų dauguma. Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti, taip pat paskelbti nuomonių, pareikštų besitariant pasitarimų kambaryje. Posėdžio pirmininkas balsuoja paskutinis. Priimtą sprendimą pasirašo visi posėdyje dalyvavę teisėjai.
\n
2.Teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu savo atskirą nuomonę. Ši viešai neskelbiama, bet pridedama prie bylos.
\n
3.Teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys surašomos ir viešai paskelbiamos paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo.
\n
4.Kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti sutrumpintus motyvus nurodydamas: teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi.
\n
5.Bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir kitose sudėtingose bylose sprendimas gali būti priimtas bei paskelbtas ir ne tą pačią dieną, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų baigus nagrinėti bylą. Kada bus skelbiamas sprendimas, pranešama bylos šalims ir apie tai pažymima teismo posėdžio protokole. Kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. Sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant.
\n
6.Administracinio teismo sprendimas priimamas ir paskelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.“ 5. Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnyje „Sprendimo ar nutarties priėmimas ir paskelbimas“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 2, 3 dalių (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, išdėstytame III skyriaus „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ dvidešimt pirmajame skirsnyje „Apeliacinės instancijos teismo sprendimai“, yra nustatyta: „1. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju po proceso dalyvių baigiamųjų kalbų teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo ar nutarties.
\n
2.Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis.
\n
3.Visas teismo sprendimas ar nutartis išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasirašoma ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jų priėmimo.
\n
4.Išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą bei dydį, teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą apeliacine tvarka, motyvuota nutartimi ne ilgesniam kaip dešimties dienų terminui gali atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą. Kol rengiamas sprendimas ar nutartis, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas.
\n
5.Sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant.“ 6. Pareiškėjo – Seimo narių grupės abejonės dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) atitikties Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui yra grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, pagal šias Administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnių dalis administracinis teismas savo sprendimą (nutartį), t. y. baigiamąjį teismo aktą, priima ir viešai paskelbia nesurašęs jį (ją) pagrindžiančių motyvų – jie yra surašomi vėliau.
\n
7.Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta: teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis); teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis); teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis); teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis).
\n
Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai; teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.
\n
Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas teismo procesą įstatymais turi reglamentuoti taip, kad būtų užtikrintas racionalus teismo darbo organizavimas.
\n
8.Konstitucijos 109 straipsnį aiškindamas kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, tinkamo teisinio proceso, teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo principų kontekste, Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo: „Konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.
\n
Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.
\n
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu oficialiai būtų paskelbtas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas), kuris nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų paviešinta po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, teisingumas liktų neįvykdytas – visada išliktų pagrįsta abejonė, kad tokiais argumentais tik siekiama pateisinti teismo a priori priimtą nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą).
\n
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti protingus terminus, per kuriuos turi būti paskelbtas argumentuotas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) baudžiamojoje byloje, o jeigu reikia – ir bendrų terminų nustatymo taisyklių išimtis.
\n
Pabrėžtina, kad minėti reikalavimai dėl nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto), jo argumentavimo, paskelbimo, terminų mutatis mutandis taikytini ne tik baudžiamajam procesui, bet ir kitoms teisenoms.“ 9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad jokia iš pacituotų Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo doktrininių nuostatų negali būti aiškinama kaip konstituciškai įpareigojanti teismą savo baigiamąjį aktą (sprendimą, nuosprendį, nutartį, nutarimą) ne tik surašyti prieš jį priimant ir viešai paskelbiant, bet ir teismo posėdžių salėje viešai paskelbti balsiai perskaitant visą surašytą to savo baigiamojo akto tekstą (kuris kai kada gali būti labai ilgas).
\n
Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti racionalų teismo darbo organizavimą ir atsižvelgdamas į atskirų proceso rūšių ypatumus, gali įstatymu numatyti tam tikras specialiai aptartas išimtis, kai baigiamasis teismo aktas teismo posėdžių salėje nebūtinai turi būti perskaitomas balsiai; tokiais atvejais baigiamasis teismo aktas turi būti viešai paskelbiamas kitokiu būdu. Pabrėžtina, kad įstatymu nustatant minėtas išimtis neturi būti sudaryta prielaidų pažeisti asmens teises ir laisves, kitas konstitucines vertybes.
\n
Žinoma, paisant konstitucinio teisės viešumo imperatyvo, priimto ir teisėjų pasirašyto baigiamojo teismo akto įžanginė ir rezoliucinė dalys negali būti viešai nepaskelbiamos perskaitant balsiai teismo posėdžių salėje (išskyrus minėtas išimtis). Dėl kitų baigiamojo teismo akto dalių perskaitymo balsiai teismo posėdžių salėje įstatymų leidėjas gali nustatyti ir kitokį teisinį reguliavimą; įvairias Konstitucijos nuostatas (inter alia teisės viešumo reikalavimą) labiausiai atitiktų toks teisinis reguliavimas, kad teismas kiekvienoje byloje galėtų savo nuožiūra spręsti, kuri jo baigiamojo akto dalis ar kurios dalys turi būti viešai paskelbiamos perskaitant balsiai teismo posėdžių salėje – išskyrus įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti teismo posėdžių salėje perskaitomos balsiai (išskyrus minėtas išimtis).
\n
Jeigu baigiamasis teismo aktas yra priimtas ir visų bylą nagrinėjusių teisėjų pasirašytas, toks dalies šio akto neperskaitymas balsiai nelaikytinas nukrypimu nuo teisingumo, teisės viešumo, kitų konstitucinių imperatyvų. Čia svarbiausia yra ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas (inter alia visi jį pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai) būtų perskaitomas balsiai teismo posėdžių salėje, bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą – dar prieš teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant ir dar prieš tą baigiamąjį teismo aktą viešai paskelbiant, taip pat tai, kad iškart po teismo posėdžio, kuriame atitinkamas baigiamasis teismo aktas buvo paskelbtas, nedelsiant, t. y. per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką, tas baigiamasis teismo aktas (jo nuorašas) būtų prieinamas bylos šalims, taip pat kitiems proceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus.
\n
10.Kiekvienu baigiamuoju teismo aktu atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas. Atitinkamoje byloje priimtas baigiamasis teismo aktas – tai vienas teisės taikymo aktas, kuriuo ta byla yra užbaigiama. Taigi baigiamasis teismo aktas – tai vienas teisės aktas, vienas dokumentas, o ne keletas teisės aktų – dokumentų, juo labiau ne keletas skirtingu laiku surašytų ir priimtų teisės aktų – dokumentų. Baigiamasis teismo aktas negali būti nevientisas. Jį, kaip vientisą teisės aktą, turi pasirašyti visi bylą nagrinėję teisėjai. Baigiamasis teismo aktas negali būti dviprasmiškas; jis turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.
\n
Ypač pabrėžtina, kad baigiamojo teismo akto (kuriuo atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas) vientisumo reikalavimas išreiškia tokią šio akto savybę, be kurios tas aktas būtų ne tokio teisingumo, kurį numato Konstitucija, įvykdymo aktas, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumo įvykdymo aktas.
\n
Iš Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (jeigu pagal įstatymus turi būti atskira aprašomoji arba motyvuojamoji dalis). Taigi baigiamasis teismo aktas jokiomis aplinkybėmis negali būti „sudurstytas“ iš atskirų skirtingu laiku surašytų fragmentų – atskirų dokumentų.
\n
Konstatuotina, kad iš Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas, konstitucinis imperatyvas, kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu, kad baigiamasis teismo aktas, nesvarbu, ar teismo posėdžių salėje jis skelbiamas (balsiai perskaitant) visas, ar skelbiamos tik jo įžanginė ir rezoliucinė dalys, ar (jeigu tai yra viena iš konstituciškai leistinų šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartų išimčių) kitaip paviešinamas, visuomet privalo būti pasirašytas visų bylą nagrinėjusių teisėjų. Jeigu toks teismo sprendimas nėra patvirtintas teisėjų parašais (arba vieni jo fragmentai, kaip atskiri dokumentai, buvo teisėjų pasirašyti, o kiti – nebuvo arba buvo pasirašyti ne visų teisėjų), jis nelaikytinas baigiamuoju teismo aktu, jo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti kvestionuojami.
\n
Įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris veiksmingai užtikrintų, kad tokie teisėjų nepasirašyti teismo sprendimai nebūtų priimami ir skelbiami, o jeigu jie vis dėlto būtų priimti – kad juos būtų galima ginčyti.
\n
11.Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.
\n
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad bet kurio baigiamojo teismo akto (sprendimo, nuosprendžio, nutarties, nutarimo) surašymas dar prieš oficialiai jį priimant (t. y. teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant) ir jį viešai paskelbiant nėra savitikslis dalykas – tai yra priemonė, leidžianti užtikrinti, kad visos bylai turinčios reikšmės aplinkybės bus nustatytos būtent dar prieš oficialiai priimant ir viešai paskelbiant atitinkamą baigiamąjį teismo aktą, kad dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą bus deramai įvertinti visi turintys reikšmės argumentai, kad į juos visus bus deramai įsigilinta, kad tinkamai bus pritaikyti teisės aktai ir kt. Ne mažiau svarbu yra tai, kad baigiamojo teismo akto surašymas dar prieš oficialiai jį priimant ir viešai paskelbiant yra viena iš priemonių, leidžiančių pasiekti, kad visi kolegijos teisėjai (tais atvejais, kai bylą nagrinėja ne vienas teisėjas, bet teisėjų kolegija) vienodai supras visus argumentus, pagrindžiančius tą baigiamąjį teismo aktą (net jeigu jie tuos argumentus skirtingai aiškins ir vertins), nes tik surašius baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančius argumentus – jo priėmimo motyvus galima patikrinti ir įsitikinti, kad jie nėra nenuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, neturi kitų trūkumų, o jeigu taip yra – tuos argumentus pakoreguoti; todėl būtina, kad jie būtų surašyti dar prieš oficialiai priimant ir paskelbiant baigiamąjį teismo aktą.
\n
Taigi baigiamojo teismo akto surašymas dar prieš oficialiai jį priimant ir viešai paskelbiant yra viena iš teisinių garantijų, kad atitinkamoje byloje bus įvykdytas teisingumas; jeigu būtų priešingai, t. y. jeigu baigiamasis teismo aktas nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų surašyta ir paviešinta vėliau, jau viešai paskelbus atitinkamą baigiamąjį teismo aktą, teisingumas liktų neįvykdytas, nes visada išliktų pagrįsta abejonė, ar tais vėliau surašytais argumentais nėra siekiama pateisinti teismo a priori priimto baigiamojo akto, taigi ir abejonė, ar baigiamasis teismo aktas iš tikrųjų nėra grindžiamas ne tik tais argumentais (motyvais), kurie yra jame formaliai surašyti.
\n
12.Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi nekvestionuojamus įgaliojimus įstatymu nustatyti baigiamojo teismo akto struktūrą, inter alia tai, kad baigiamajame teismo akte turi būti atskira dalis arba dalys, kur turi būti išdėstomos tam tikros bylos aplinkybės, argumentai ir kt. Be to, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į teismų nagrinėjamų bylų rūšių įvairovę, teismo proceso nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas ypatumus, kitus svarbius veiksnius, gali įstatymu nustatyti ir skirtingą baigiamojo teismo akto struktūrą tam tikrų kategorijų byloms ir (arba) tam tikriems teismams.
\n
Tačiau pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad teismas turėtų arba galėtų savo nuožiūra priimti, juo labiau priimti ir viešai paskelbti, ne visą savo baigiamąjį aktą, o tik kurią nors jo dalį ar dalis, inter alia jo rezoliucinę dalį, kuri nėra grindžiama tame baigiamajame akte surašytais, t. y. expressis verbis išdėstytais, argumentais ir nurodytomis aplinkybėmis, ir kad tie argumentai galėtų būti surašomi ir aplinkybės nurodomos kada nors vėliau.
\n
13.Minėta, kad baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.
\n
Šiame kontekste pažymėtina, kad jeigu baigiamasis teismo aktas prieš jį oficialiai priimant ir viešai paskelbiant yra surašomas ne visas, ypač jeigu jo rezoliucinė dalis yra paskelbiama dar nesurašius tą aktą pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų, tol, kol tie argumentai (motyvai) bus vėliau surašyti, visuomet išlieka tikimybė, kad kuris nors tą bylą nagrinėjusios ir sprendimą iš esmės (išdėstytą atitinkamo baigiamojo teismo akto rezoliucinėje dalyje) priėmusios kolegijos teisėjas ar teisėjai dėl tam tikrų gyvenimiškų aplinkybių, nuo kurių niekas nėra visiškai apsaugotas, kurios visada yra įmanomos ir gali pasitaikyti kiekvienam žmogui (pavyzdžiui, liga, nelaimingas atsitikimas, juo labiau mirtis), negalės toliau dalyvauti surašant argumentus, pagrindžiančius jau priimtą ir viešai paskelbtą teismo sprendimą (jo rezoliucinę dalį).
\n
Vadinasi, tokiais atvejais baigiamasis teismo aktas apskritai negalės būti surašytas, jis, nors ir viešai paskelbtas (t. y. paskelbta jo rezoliucinė dalis), liks nebaigtas, nevisavertis arba minėtus argumentus surašys (ir pasirašys) ne visi, o tik kai kurie kolegijos teisėjai, kitaip tariant, teismo sudėtis, kuri nagrinėjo atitinkamą bylą, bus nevisiškai ta pati. O jeigu bylą nagrinėjo ne teisėjų kolegija, bet vienas teisėjas, minėtos gyvenimiškos aplinkybės, jeigu jos jam pasitaikytų, nulemtų, kad surašyti baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančius argumentus – jo priėmimo motyvus po to, kai yra priimta ir viešai paskelbta jo rezoliucinė dalis, apskritai nebebūtų kam. Akivaizdu, kad tokiais atvejais teisingumas buvo įvykdytas tik formaliai, taigi iš tikrųjų liko neįvykdytas.
\n
14.Apibendrinant konstatuotina, kad Konstitucija netoleruoja tokios teisinės ir faktinės situacijos, kai baigiamasis teismo aktas (sprendimas, nuosprendis, nutartis, nutarimas) yra oficialiai priimamas ir viešai paskelbiamas ne visas, inter alia kai yra oficialiai priimama ir viešai paskelbiama tokio akto rezoliucinė dalis (kurioje yra išdėstomas sprendimas iš esmės), o ją (t. y. joje išdėstytą teismo sprendimą) pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai yra surašomi vėliau, post factum.
\n
Tokie baigiamieji teismo aktai pagal Konstituciją nelaikytini teisingumo įvykdymo aktais, kurie pagal Konstituciją yra priimami Lietuvos Respublikos vardu; priešingai, tokie baigiamieji teismo aktai gali patys sudaryti prielaidas pažeisti asmens teises ir laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.
\n
15.Sprendžiant, ar pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai, atsižvelgtina į teisinį reguliavimą, nustatytą šių straipsnių kitose dalyse, taip pat į Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnį „Sprendimo turinys“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių, 2 dalyje – kad įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma sprendimo priėmimo laikas ir vieta (1 punktas), sprendimą priėmusio teismo pavadinimas (2 punktas), teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti proceso dalyviai (3 punktas), ginčo dalykas (4 punktas), 3 dalyje – kad aprašomojoje sprendimo dalyje nurodoma pareiškėjo reikalavimai (1 punktas), atsakovo atsikirtimai (2 punktas), kitų proceso dalyvių paaiškinimai (3 punktas), 4 dalyje – kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės (1 punktas), įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados (2 punktas), argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus (3 punktas), įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (4 punktas), 5 dalyje – kad rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodoma teismo išvada prašymą patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto reikalavimo turinį, arba prašymą atmesti (1 punktas), teismo išlaidų paskirstymas (2 punktas), sprendimo apskundimo terminas ir tvarka (3 punktas).
\n
Atsižvelgtina ir į Administracinių bylų teisenos įstatymo 106 straipsnį „Nutarties turinys“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodoma nutarties priėmimo laikas ir vieta (1 punktas), teismo pavadinimas, teismo sudėtis, taip pat teismo posėdžio sekretorius, jeigu nutartis priimama žodinio proceso tvarka (2 punktas), proceso dalyviai ir ginčo dalykas (3 punktas), klausimas, kuriuo priimama nutartis (4 punktas), motyvai, kuriais teismas priėjo savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi (5 punktas), teismo nutarimas (6 punktas), nutarties apskundimo tvarka ir terminas (7 punktas), 2 dalyje – kad nutartyje, kurią teismas priima neišeidamas į pasitarimų kambarį, turi būti duomenys, išvardyti šio straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktuose.
\n
16.Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis šias nuostatas:
\n
–pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos (pavadintos „individualia“) išnagrinėjimo;
\n
–surašytos priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys visada turi būti paskelbiamos viešai (teismo posėdžių salėje);
\n
–pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau, bet ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo.
\n
16.1. Nors kai kurios Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) formuluotės yra sudarytos kaip išreiškiančios tam tikras imperatyvias, o ne dispozityvias nuostatas, ši dalis aiškintina taikant ne vien lingvistinį (verbalinį), bet ir kitus teisės aiškinimo metodus, inter alia sisteminį ir teleologinį, ir atsižvelgiant inter alia į iš Konstitucijos kylantį baigiamojo teismo akto vientisumo imperatyvą, teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinę sampratą. Tad konstatuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nėra nustatyta draudimo pirmosios instancijos administraciniam teismui, išnagrinėjus bylą, pačiam nuspręsti, ar sprendimą, kurį sudarytų tik įžanginė ir rezoliucinė dalys, priimti ir viešai paskelbti tą pačią dieną, o vėliau (bet ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo to sprendimo paskelbimo) surašyti jau paskelbto savo sprendimo aprašomąją ir motyvuojamąją dalis, ar tą pačią dieną priimti sprendimą, kurį sudarytų ne tik įžanginė ir rezoliucinė, bet ir aprašomoji bei motyvuojamoji dalys, ir tą pačią dieną viešai paskelbti visą sprendimą.
\n
16.2. Taigi pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas gali būti priimamas ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei motyvuojamosios dalių. Tai reiškia, kad leidžiama priimti ir paskelbti pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą nenurodžius: pareiškėjo reikalavimų; atsakovo atsikirtimų; kitų proceso dalyvių paaiškinimų; teismo nustatytų bylos aplinkybių; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentų, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymų, kuriais teismas vadovavosi, nuorodų į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Tenkinamasi tuo, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendime visada yra nurodoma: sprendimo priėmimo laikas ir vieta; sprendimą priėmusio teismo pavadinimas; teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti proceso dalyviai; ginčo dalykas; teismo išvada prašymą patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto reikalavimo turinį, arba prašymą atmesti; teismo išlaidų paskirstymas; sprendimo apskundimo terminas ir tvarka.
\n
16.3. Šitoks Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu leidžiamas tik iš įžanginės bei rezoliucinės dalių sudarytas ir aprašomosios bei motyvuojamosios dalių neturintis pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas, ypač atsižvelgiant į tai, kas pagal šio įstatymo 87 straipsnį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) turi būti nurodyta teismo sprendimo aprašomojoje bei motyvuojamojoje dalyse, tačiau tame teismo sprendime nėra nurodyta, laikytinas teismo sprendimu be jį pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų, nes tol, kol tą teismo sprendimą pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai nėra surašyti, jie nėra ir negali būti laikomi išdėstytais kokia nors objektyvuota forma, jie nėra ir negali būti prieinami kitiems asmenims ar jų adekvačiai suvokiami ir (geriausiu atveju) egzistuoja tik tą sprendimą priėmusio (priėmusių) teisėjo (teisėjų) sąmonėje. Jie yra nevieši.
\n
16.4. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) pirmosios instancijos administracinis teismas sprendimą turi priimti ir viešai paskelbti „paprastai“ tą pačią dieną po „individualios“ bylos išnagrinėjimo. Tai anaiptol nereiškia, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas turi būti viešai paskelbtas būtinai tą pačią dieną, kai išnagrinėjama byla, – Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir kitose „sudėtingose“ bylose sprendimas gali būti priimtas bei paskelbtas ir ne tą pačią dieną, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų baigus nagrinėti bylą; šioje dalyje tai vadinama sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo „atidėjimu“. Tačiau ir tokiais atvejais pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas gali būti priimamas surašius tik įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios yra viešai paskelbiamos, o jo aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau, bet „ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo“ (Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija)).
\n
16.5. Kartu pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) pirmosios instancijos administraciniam teismui nėra leidžiama apskritai nesurašyti savo sprendimo aprašomosios bei motyvuojamosios dalių – jos turi būti surašytos ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo atitinkamo teismo sprendimo viešo paskelbimo.
\n
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), jeigu dėl procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo pritaikymo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ši pažaida yra pagrindas panaikinti sprendimą (1 dalis), o vienu iš teismo sprendimo negaliojimo pagrindų yra pripažįstama tai, kad sprendimas (nutartis) yra be motyvų. Paminėtina ir tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu inter alia sprendimas ar nutartis yra be motyvų (1 dalis, 2 dalies 8 punktas).
\n
16.6. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) tais atvejais, kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, pirmosios instancijos administracinis teismas savo sprendime gali surašyti „sutrumpintus motyvus“ – nurodyti teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi.
\n
Pabrėžtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata dėl „sutrumpintų motyvų“ surašymo aiškintina atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją baigiamajame teismo akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam baigiamajam teismo aktui pagrįsti, jame negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui, baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims.
\n
Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostatą, kad tais atvejais, kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti „sutrumpintus motyvus“ – nurodyti teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, palyginus su šio įstatymo 87 straipsnio (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 3 dalies nuostata, kad aprašomojoje sprendimo dalyje yra nurodoma pareiškėjo reikalavimai, atsakovo atsikirtimai, kitų proceso dalyvių paaiškinimai, ir šio straipsnio 4 dalies nuostata, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje yra nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos, matyti, kad tais atvejais, kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) pirmosios instancijos administraciniam teismui leidžiama sprendime nenurodyti inter alia kitų proceso dalyvių paaiškinimų; tai, kad, be to, formaliai leidžiama nenurodyti pareiškėjo reikalavimų bei atsakovo atsikirtimų, aiškintina ne kaip leidimas jų visiškai nenurodyti, bet kaip leidimas jų labai plačiai nedėstyti, kartu nurodant pareiškėjo reikalavimų esmę ir tai, kad atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai; jeigu tai nebūtų nurodyta, nebūtų ir pagrindo teismo sprendime dėstyti minėtų „sutrumpintų motyvų“, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), nes toks „sutrumpintas“ pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų dėstymas galimas tik konstatavus, kad atsakovas visiškai pripažįsta pareiškėjo reikalavimus, kurie, be abejo, prieš tai turi būti bent trumpai išdėstyti.
\n
Kita vertus, ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) numatytais atvejais „sutrumpinti motyvai“ gali būti surašomi jau po to, kai pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir viešai paskelbtas. Tačiau pabrėžtina, kad ši nuostata yra įtvirtinta ne pačioje Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), o pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) šio straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).
\n
16.7. Be kita ko, paminėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), inter alia jo 3 dalyje, net neužsimenama (eksplicitiškai nėra nustatyta) apie tai, kad pirmosios instancijos administracinis teismas, viešai skelbdamas savo sprendimą (kurį, kaip minėta, sudaro tik įžanginė ir rezoliucinė dalys), turėtų kokiu nors būdu (bent žodžiu) informuoti proceso dalyvius apie to sprendimo motyvus.
\n
16.8. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (kurios atitikties Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė neginčija) inter alia nustatyta, kad tol, kol rengiamas teismo sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. Be to (tai taip pat nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija)), sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant.
\n
16.8.1. Klauzulė „kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas“ išreiškia įstatymų leidėjo intenciją teisėjų, turinčių nagrinėti bylas, nesuvaržyti teismo sprendimo kurioje nors byloje priėmimo ir viešo paskelbimo laiku – dar iki priimant ir viešai paskelbiant tą teismo sprendimą jie gali nagrinėti ir kitas bylas. Tokia nuostata siekiama užtikrinti inter alia racionalų teismo darbo organizavimą, ritmingumą, nuoseklumą, taip pat tai, kad bylų nagrinėjimas nebus vilkinamas ar kitaip gaišinamas.
\n
16.8.2. Pabrėžtina, kad klauzulė „kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas“ negali būti interpretuojama taip, esą tuo laikotarpiu, kai yra „rengiamas sprendimas“, kitas bylas nagrinėjantys kolegijos teisėjai būtent to teismo sprendimo patys gali nerengti, nenustatinėti visų bylai turinčių reikšmės aplinkybių (o palikti tai daryti kolegijos pirmininkui ir (arba) teisėjui pranešėjui) arba menkiau į jas gilintis, patys nevertinti visų įrodymų bei proceso dalyvių argumentų, neįsitikinti, ar tie argumentai (motyvai) nėra nenuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, neturi kitų trūkumų.
\n
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija netoleruoja kolegijos teisėjų formalaus, nominalaus dalyvavimo rengiant teismo (pirmosios instancijos administracinio teismo taip pat) sprendimą. Konstitucinė teisingumo samprata ir iš Konstitucijos kylanti teismo priedermė vykdyti teisingumą, kitos Konstitucijos nuostatos jokiam teisėjui neleidžia nedalyvauti rengiant baigiamąjį teismo aktą jo kartu su kitais kolegijos teisėjais nagrinėtoje byloje, motyvuojant vien tuo, kad jis turi nagrinėti kitas bylas.
\n
17.Konstatuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, jog priimamą ir viešai skelbiamą pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali sudaryti tik įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau (ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo to sprendimo paskelbimo), sudaro prielaidas atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai – jeigu pirmosios instancijos administracinis teismas prieš priimdamas ir viešai paskelbdamas savo sprendimą surašo tik jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, o aprašomąją ir motyvuojamąją dalis palieka vėlesniam laikui – minėtas teismo sprendimas gali būti priimamas ir viešai paskelbiamas nenustačius visų bylai turinčių reikšmės aplinkybių ir (arba) į jas deramai neįsigilinus, neįvertinus visų įrodymų bei proceso dalyvių argumentų, taip pat nenurodžius visų įstatymų ir (arba) kitų teisės aktų, kuriais teismas turi vadovautis ir kuriuos turi taikyti spręsdamas atitinkamą bylą; jeigu paaiškėtų, kad argumentai, kuriais buvo grindžiamas jo jau priimtas ir viešai paskelbtas sprendimas, buvo deramai neįvertinti, į juos buvo deramai neįsigilinta, ir dėl to tas a priori priimtas ir viešai paskelbtas teismo sprendimas yra neteisingas (taigi ir neteisėtas), tą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos administracinis teismas nebegali tų argumentų vėliau, jau po atitinkamo sprendimo priėmimo ir viešo paskelbimo, peržiūrėti ir, surašęs bent kiek kitokius argumentus, atitinkamą bylą išspręsti kitaip, negu tame jau priimtame ir viešai paskelbtame teismo sprendime.
\n
O tai reiškia, kad tokiu Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu yra sudaromos ir prielaidos atitinkamą bylą jau išsprendusiam ir joje sprendimą viešai paskelbusiam pirmosios instancijos administraciniam teismui vėliau, jau po to sprendimo priėmimo ir viešo paskelbimo, surašant jį pagrindžiančius argumentus – jo priėmimo motyvus tuos argumentus formuluoti taip, kad būtų pateisintas jau priimtas ir viešai paskelbtas sprendimas, taigi ne priimamą teismo sprendimą logiškai, nuosekliai išvesti iš bylos aplinkybių ir kitų argumentų, bet, atvirkščiai, surašomus argumentus parinkti bei formuluoti ir argumentavimo seką nustatyti pagal tai, koks yra jau priimtas ir viešai paskelbtas teismo sprendimas (kurio tas teismas nebegali pakeisti).
\n
Kitaip tariant, tokiu įstatyminiu reguliavimu yra sudaromos ir prielaidos teismui vėliau surašomus argumentus „pritempti“ prie jau priimto ir viešai paskelbto teismo sprendimo.
\n
18.Apibendrinant konstatuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), inter alia jo 3 dalyje, nustatytu teisiniu reguliavimu pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo priėmimo ir viešo paskelbimo spartai yra teikiama pirmenybė to sprendimo kokybės, taigi ir teisingumo įvykdymo atitinkamoje byloje, atžvilgiu. Kartu yra sudaromos prielaidos pažeisti asmens teises ir laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.
\n
19.Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos.
\n
20.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.
\n
21.Kitaip vertintina kito Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai.
\n
21.1. Minėta, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys.
\n
21.1.1. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai nuostatų, prieštaraujančių aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, inter alia Konstitucijai, pašalinimas Konstitucinio Teismo nutarimu iš teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu iš esmės prilygsta visuminio teisinio reguliavimo pakeitimui – kitokio nei iki tol visuminio teisinio reguliavimo, kuris neturi spragų, nustatymui.
\n
21.1.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams (taigi pagal Konstituciją, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, nebegalės būti taikoma), kita šios dalies nuostata, būtent kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, įgyja kitą prasmę: dabar ji reguliuoja santykius, susijusius tik su pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo paskelbimu balsiai perskaitant, o ne su jo surašymu ar turiniu, ji nebesuponuoja, kad tą sprendimą gali sudaryti tik įžanginė bei rezoliucinė dalys ir kad jis gali neturėti aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.
\n
21.1.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstitucijoje iš teismo nereikalaujama savo baigiamąjį aktą (sprendimą, nuosprendį, nutartį, nutarimą) ne tik surašyti prieš jį priimant ir viešai paskelbiant, bet ir teismo posėdžių salėje viešai paskelbti balsiai perskaitant visą surašytą to baigiamojo akto tekstą (kuris kai kada gali būti labai ilgas), kad čia svarbiausia yra ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas (inter alia visi jį pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai) būtų balsiai perskaitomas žodžiu teismo posėdžių salėje, išskyrus jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti paskelbiamos teismo posėdžių salėje balsiai (išskyrus šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartas išimtis), bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą – dar prieš teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant ir dar prieš tą baigiamąjį teismo aktą viešai paskelbiant, taip pat tai, kad iškart po teismo posėdžio, kuriame atitinkamas baigiamasis teismo aktas buvo paskelbtas, nedelsiant, t. y. per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką, tas baigiamasis teismo aktas (jo nuorašas) būtų prieinamas bylos šalims, taip pat proceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus.
\n
Taigi vien baigiamojo teismo (inter alia pirmosios instancijos administracinio teismo) akto įžanginės ir rezoliucinės dalių perskaitymas teismo posėdžių salėje balsiai bei tą baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas, tegul ir labai trumpas, savaime nevertintinas kaip pažeidžiantis konstitucinius teisingumo, teisės viešumo imperatyvus, nukrypstantis nuo konstitucinės teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos.
\n
21.1.4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, kita šios dalies nuostata – kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, savaime nebesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijos 109 straipsnį, konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, ji negali būti pripažinta prieštaraujančia minėtoms Konstitucijos nuostatoms.
\n
21.1.5. Kartu konstatuotina, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, nukryptų ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto bylų nagrinėjimo teismuose viešumo reikalavimo.
\n
21.1.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
21.2. Minėta, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas (kurį, kaip minėta, sudaro tik įžanginė ir rezoliucinė dalys) yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo.
\n
21.2.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams (taigi pagal Konstituciją, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, nebegalės būti taikoma), kita šios dalies nuostata, būtent kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo, įgyja kitą prasmę: dabar ji reguliuoja santykius, susijusius tik su pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo laiku, o ne su paties šio sprendimo surašymu ar jo turiniu; be to, atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) įtvirtintą sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo „atidėjimo“ institutą ir į žodį „paprastai“, pavartotą formuluotėje „surašomos ir viešai paskelbiamos paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo“, aptariamoji Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata vertintina ne kaip imperatyvi, bet kaip nustatanti atitinkamą laiko orientyrą, taigi iš esmės kaip rekomendacinė.
\n
Ji nebesuponuoja, kad joje nurodytą pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali sudaryti tik įžanginė bei rezoliucinė dalys ir kad jis gali neturėti aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.
\n
21.2.2. Taigi šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, kita šios dalies nuostata – kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo, savaime nebesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijos 109 straipsnį, konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, ji negali būti pripažinta prieštaraujančia minėtoms Konstitucijos nuostatoms.
\n
21.2.3. Kita vertus, toks – įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) įtvirtintas – teisinis reguliavimas, kai įstatymu imperatyviai yra reikalaujama, kad teismo posėdžių salėje būtų viešai paskelbiamos tik priimto ir teisėjų pasirašyto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys, nors ir surašytos, nebūtų čia skelbiamos, nors galbūt yra rimtų motyvų jas čia pat paviešinti (pavyzdžiui, kai byla yra sukėlusi itin didelį visuomenės susidomėjimą), nėra nepriekaištingas. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įvairias Konstitucijos nuostatas (inter alia teisės viešumo reikalavimą) labiausiai atitiktų toks teisinis reguliavimas, kai teismas kiekvienoje byloje galėtų savo nuožiūra spręsti, kuri jo baigiamojo akto dalis ar dalys turi būti viešai paskelbiamos perskaitant balsiai teismo posėdžių salėje – išskyrus įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti teismo posėdžių salėje perskaitomos balsiai (išskyrus šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartas išimtis). Į tai atsižvelgtina įstatymų leidėjui taisant Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kuri šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo.
\n
21.2.4. Kartu konstatuotina, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo, taip nukryptų nuo Konstitucijoje įtvirtinto bylų nagrinėjimo teismuose viešumo reikalavimo, kad būtų pakankamas pagrindas šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuoti jos prieštaravimą atitinkamam konstituciniam principui.
\n
21.2.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
22.Konstatavęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) neprieštarauja Konstitucijos 117 straipsniui.
\n
23.Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamose Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalyse (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra iš esmės analogiškas nustatytajam šio įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).
\n
24.Kartu pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), priėmus sprendimą ar nutartį ir teismui grįžus į teismo posėdžių salę, kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia ne tik sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, bet ir trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus.
\n
Konstatuotina, kad toks trumpas apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimą (nutartį) pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas žodžiu, jeigu tie argumentai nėra dar iki viešo paskelbimo surašyti priimtame ir teisėjų pasirašytame (pasirašytoje) sprendime (nutartyje), savaime anaiptol negarantuoja, kad dar prieš oficialiai priimant atitinkamą baigiamąjį apeliacinės instancijos administracinio teismo aktą visi turintys reikšmės argumentai buvo deramai įvertinti, kad į juos visus buvo deramai įsigilinta, kad teisės aktai buvo tinkamai pritaikyti, kad visi kolegijos teisėjai vienodai suprato visus argumentus, pagrindžiančius tą baigiamąjį teismo aktą (bet, kaip minėta, jie nebūtinai turi juos vienodai aiškinti ir vertinti). Taigi minėtas trumpas apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimą (nutartį) pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas teismo posėdžių salėje žodžiu negarantuoja, kad atitinkamoje byloje teisingumas bus įvykdytas ne vien formaliai, jis negali pašalinti ir nepašalina abejonės, ar tais vėliau surašytais argumentais nėra siekiama pateisinti teismo a priori priimto baigiamojo akto, ar baigiamasis teismo aktas iš tikrųjų nėra grindžiamas ne tik tais argumentais (motyvais), kurie yra jame formaliai surašyti.
\n
25.Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir šio įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ ir šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).
\n
26.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ ir šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.
\n
27.Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ bei šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 117 straipsniui.
\n
28.Kitaip vertintina kito Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (pareiškėjo – Seimo narių grupės nurodyta apimtimi) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai, būtent tai, ar Konstitucijai neprieštarauja šios dalies nuostata „Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“.
\n
28.1. Minėta, kad Konstitucijoje iš teismo nereikalaujama savo baigiamąjį aktą (sprendimą, nuosprendį, nutartį, nutarimą) ne tik surašyti prieš jį priimant ir viešai paskelbiant, bet ir teismo posėdžių salėje viešai paskelbti balsiai perskaitant visą surašytą to baigiamojo akto tekstą (kuris kai kada gali būti labai ilgas), kad čia svarbiausia yra ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas (inter alia visi jį pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai) būtų balsiai perskaitomas žodžiu teismo posėdžių salėje, išskyrus jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti paskelbiamos teismo posėdžių salėje balsiai (išskyrus šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartas išimtis), bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą, t. y. dar prieš teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant, ir dar prieš tą baigiamąjį teismo aktą viešai paskelbiant, taip pat tai, kad iškart po teismo posėdžio, kuriame atitinkamas baigiamasis teismo aktas buvo paskelbtas, nedelsiant, t. y. per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką, tas baigiamasis teismo aktas (jo nuorašas) būtų prieinamas bylos šalims, taip pat proceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus.
\n
Minėta ir tai, kad vien baigiamojo teismo (taigi ir apeliacinės instancijos administracinio teismo) akto įžanginės ir rezoliucinės dalių perskaitymas teismo posėdžių salėje žodžiu bei tą baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas, tegul ir labai trumpas, savaime nevertintinas kaip pažeidžiantis konstitucinius teisingumo, teisės viešumo imperatyvus, nukrypstantis nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos.
\n
28.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ bei šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams (taigi pagal Konstituciją, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, nebegalės būti taikoma), šio straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ įgyja kitą prasmę: dabar ji reguliuoja santykius, susijusius tik su apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimo ar nutarties paskelbimu, o ne su paties (pačios) šio sprendimo (nutarties) surašymu. Ji nebesuponuoja, kad joje nurodytą apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimą ar nutartį gali sudaryti tik įžanginė bei rezoliucinė dalys ir kad jis (ji) gali neturėti aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.
\n
28.3. Taigi šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ ir šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, šio straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ savaime nebesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijos 109 straipsnį, konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, ji negali būti pripažinta prieštaraujančia minėtoms Konstitucijos nuostatoms.
\n
28.4. Kita vertus, dar kartą paminėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, įvairias Konstitucijos nuostatas (inter alia teisės viešumo reikalavimą) labiausiai atitiktų toks teisinis reguliavimas, kai teismas kiekvienoje byloje galėtų savo nuožiūra spręsti, kuri jo baigiamojo akto dalis ar dalys turi būti viešai paskelbiama perskaitant balsiai teismo posėdžių salėje, išskyrus įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti teismo posėdžių salėje perskaitomos balsiai (išskyrus šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartas išimtis).
\n
28.5. Kartu konstatuotina, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ taip nukryptų nuo Konstitucijoje įtvirtinto bylų nagrinėjimo teismuose viešumo reikalavimo, kad būtų pakankamas pagrindas šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuoti jos prieštaravimą atitinkamam konstituciniam principui.
\n
28.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
IV Dėl BPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4,5 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat dėl BPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.
\n
1.Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo inter alia ištirti:
\n
–ar BPK 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad teisėjas surašo ir paskelbia nuosprendžius su juos pagrindžiančiais motyvais tik bylose dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
\n
–ar BPK 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis surašomas ir pasirašomas vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
\n
–ar BPK 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas iki nuosprendžio ar nutarties skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio, nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio, nutarties priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis, nutartis yra surašoma ir pasirašoma vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį, nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
\n
–ar BPK 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priima ir paskelbia nutartį be motyvų, o motyvai surašomi ir jais nutartis papildoma vėliau po paskelbimo, ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
\n
–ar BPK 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
\n
–ar BPK 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių visų asmenų atžvilgiu, išskyrus nuteistuosius, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmimo vietų, priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
\n
–ar BPK 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl bylos atnaujinimo priėmus Europos žmogaus teisių teismo sprendimą priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
2.Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Baudžiamojo proceso kodeksą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo data turėjo būti nustatyta atskiru įstatymu.
\n
Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, kuriame inter alia nustatė, kad Baudžiamojo proceso kodeksas įsigalioja „nuo 2003 m. gegužės 1 d.“ (1 straipsnis) ir kad įsigaliojus naujajam Baudžiamojo proceso kodeksui netenka galios „senasis“ Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (1961 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (47 straipsnio 2 dalis).
\n
3.Naujasis BPK (2002 m. kovo 14 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 2003 m. balandžio 8 d. priimtu Teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu (su pakeitimais ir papildymais, vėliau padarytais Seimo 2003 m. rugsėjo 16 d. priimtu Teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu); Seimo 2003 m. balandžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785 21, 48, 50, 52, 127, 142, 143, 151, 158, 161, 163, 165, 212, 217, 232, 233, 234, 237, 244, 254, 255, 256, 266, 276, 287, 303, 318, 319, 322, 323, 326, 327, 329, 332, 342, 351, 353, 362, 375, 380, 397, 421, 440, 458, 459 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 3621 straipsniu įstatymu;
\n
Seimo 2003 m. birželio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151, 168, 186, 276, 407, 409 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; jau minėtu Seimo 2003 m. rugsėjo 16 d. priimtu Teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2004 m. sausio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 154 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymu; Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1, 51, 70, 72, 73, 74, 75, 76, 122, 437 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 171, 691, 711, 771 straipsniais ir priedu įstatymu;
\n
Seimo 2004 m. liepos 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 65, 94, 103, 109, 139, 151, 154, 158, 168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360, 364, 370, 377, 403, 409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 456, 457, 458 straipsnių ir XXXV skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2004 m. lapkričio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120, 121, 126 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 1321 straipsniu įstatymu; Seimo 2005 m. sausio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 50, 51, 103, 104, 106, 118, 361 ir 431 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2005 m. lapkričio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 210, 263, 269 ir 277 straipsnių pakeitimo įstatymu;
\n
Seimo 2006 m. birželio 1 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, Bausmių vykdymo kodekso ir Kardomojo kalinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu.
\n
BPK 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurių nuostatų (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, keičiami arba papildomi nebuvo ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu tebegalioja.
\n
Kartu paminėtina, kad Seimo 2006 m. birželio 1 d. priimto Baudžiamojo proceso kodekso, Bausmių vykdymo kodekso ir Kardomojo kalinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu BPK 308 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 2 dalies atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, buvo papildytas 6 dalimi. Šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu BPK 308 straipsnis yra išdėstytas 2006 m. birželio 1 d., bet pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijama šio straipsnio 2 dalis – 2002 m. kovo 14 d. redakcija.
\n
Paminėtina ir tai, kad Seimo 2004 m. liepos 8 d. priimto Baudžiamojo proceso kodekso 65, 94, 103, 109, 139, 151, 154, 158, 168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360, 364, 370, 377, 403, 409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 456, 457, 458 straipsnių ir XXXV skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymo 24 straipsniu buvo pakeista ir kitaip išdėstyta BPK 377 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 9 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, 8 dalis. Šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu BPK 377 straipsnis yra išdėstytas 2004 m. liepos 8 d., bet pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijama šio straipsnio 9 dalis – 2002 m. kovo 14 d. redakcija.
\n
4.BPK 306 straipsnyje „Sutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis“ (2004 m. liepos 8 d. redakcija), kurio (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame V dalies „Bylų procesas pirmosios instancijos teisme“ XXIII skyriuje „Nuosprendžio priėmimas“, nustatyta: „1. Apylinkės teismo teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, aprašomojoje dalyje gali nedėstyti šio Kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose ir 5 dalyje numatytų aplinkybių, išskyrus bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 180 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse.
\n
2.Nagrinėjimo teisme dalyviai, kurie pagal šį Kodeksą gali apskųsti teismo nuosprendį, pateikę rašytinius prašymus turi teisę gauti nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi nuorašą. Toks prašymas teismui turi būti pateiktas per septynias dienas nuo nuosprendžio priėmimo dienos.
\n
3.Jeigu pateikiamas šio straipsnio 2 dalyje numatytas rašytinis prašymas arba nuosprendis apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui, nuosprendį priėmęs teisėjas per tris dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos surašo nesutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį. Naujai surašytą aprašomąją nuosprendžio dalį teisėjas pasirašo ir prideda prie jau esančio nuosprendžio.
\n
4.Jeigu apeliacinės instancijos teismui apskundžiamas nuosprendis, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta ir kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo, surašoma nesutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis.“ 5. BPK 308 straipsnyje „Nuosprendžio paskelbimas“ (2006 m. birželio 1 d. redakcija), kurio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame V dalies „Bylų procesas pirmosios instancijos teisme“ XXIII skyriuje „Nuosprendžio priėmimas“, nustatyta: „1. Iš anksto praneštu laiku teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir teisiamojo posėdžio pirmininkas arba kitas teisėjas paskelbia nuosprendį.
\n
2.Kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis. Šiuo atveju teismas paskelbia nuosprendžio įžanginę bei rezoliucinę dalis ir žodžiu paaiškina jo priėmimo argumentus. Visą motyvuotą nuosprendį surašo ir pasirašo bylą išnagrinėję teisėjai ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo.
\n
3.Visi teismo posėdžių salėje esantys asmenys nuosprendį išklauso stovėdami.
\n
4.Skelbiant nuosprendį, kaltinamasis, prokuroras ir gynėjas privalo būti posėdžių salėje.
\n
5.Teisėjas, paskelbęs nuosprendį, išaiškina nagrinėjimo teisme dalyviams nuosprendžio apskundimo tvarką ir terminus, o kaltinamajam – dar ir paskirtų bausmių vykdymo ypatumus.
\n
6.Kai nuosprendžiu nuteistajam paskiriama reali arešto arba laisvės atėmimo bausmė, teisiamojo posėdžio pirmininkas privalo išsiaiškinti, ar nukentėjusysis pageidauja, kad jam būtų pranešta apie būsimą nuteistojo paleidimą į laisvę. Jeigu nukentėjusysis nedalyvavo teismo posėdyje, ši informacija turi būti išsiaiškinta per penkias dienas po nuosprendžio paskelbimo. Išsiaiškinti nebūtina, jeigu nukentėjusiojo gyvenamoji vieta nežinoma. Jeigu nukentėjusiųjų yra daug, pakanka šią informaciją išsiaiškinti per jų interesams atstovaujantį asmenį (asmenis). Jeigu nukentėjusysis pageidauja, kad jam būtų pranešta apie būsimą nuteistojo paleidimą į laisvę, teisiamojo posėdžio pirmininkas surašo pažymą. Įsiteisėjus nuosprendžiui, ši pažyma kartu su nuosprendžio nuorašu šio Kodekso 342 straipsnio nustatyta tvarka išsiunčiama bausmės vykdymo institucijai. Nuteistajam ir jo gynėjui neleidžiama susipažinti su šios pažymos turiniu.“ 6. BPK 324 straipsnyje „Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 12, 13 dalių (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame VI dalies „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ XXV skyriuje „Apeliacinis procesas“, nustatyta: „1. Kolegijos pirmininkas pradeda posėdį, paskelbia, kokia byla, dėl kieno apeliacinio skundo ir dėl kokio teismo nuosprendžio nagrinėjama. Po to kolegijos pirmininkas patikrina, kas atvyko į posėdį, ar apie bylos nagrinėjimo laiką buvo pranešta asmenims, nurodytiems šio Kodekso 322 straipsnyje. Atvykę liudytojai iš teismo posėdžių salės pašalinami. Paskui kolegijos pirmininkas paskelbia bylą nagrinėjančių teisėjų, dalyvaujančių posėdyje prokurorų, gynėjų, atstovų, ekspertų, specialistų, vertėjų bei posėdžio sekretoriaus vardus ir pavardes ir paklausia į posėdį atvykusius asmenis, ar šie turi pareiškimų dėl nušalinimo. Tokius pareiškimus teismas išnagrinėja šio Kodekso 57-59 ir 61 straipsniuose nustatyta tvarka. Teismas nusprendžia, ar galima nagrinėti bylą, jei kas nors iš proceso dalyvių neatvyko. Šis sprendimas priimamas vadovaujantis šio Kodekso 266 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.
\n
2.Kolegijos pirmininkas išaiškina atvykusiems į posėdį asmenims jų teises ir pareigas ir paklausia, ar jie turi prašymų. Šie asmenys gali prašyti, kad teismas pakviestų į posėdį liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, specialistus ar išreikalautų bylai nagrinėti reikalingą medžiagą. Dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Jeigu prašymui patenkinti reikia papildomai laiko, teismas gali padaryti bylos nagrinėjimo pertrauką.
\n
3.Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas vieno iš teisėjų pranešimu, kuriame jis išdėsto bylos esmę, pagrindines pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, apeliacinių skundų ar atsikirtimų į juos motyvus. Proceso dalyviai gali prašyti pranešėją papildyti pranešimą.
\n
4.Teismo iniciatyva arba proceso dalyvių prašymu gali būti perskaitytas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir kiti toje byloje priimti nuosprendžiai arba nutartys, taip pat pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas arba jo dalys.
\n
5.Kai teismui pateikiama papildoma medžiaga, kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas ją balsu perskaito ir perduoda susipažinti proceso dalyviams, jeigu šie to prašo.
\n
6.Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio Kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles. Prireikus įrodymų tyrimas gali būti atnaujintas ir baigiamųjų kalbų metu bei priimant nuosprendį ar nutartį.
\n
7.Jeigu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos tokios aplinkybės, kurių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje jas nustatyti sunku, apeliacinės instancijos teismas gali įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją atlikti reikiamus tyrimo veiksmus. Kol šie veiksmai bus atlikti, jeigu reikia, gali būti padaryta bylos nagrinėjimo pertrauka.
\n
8.Baigiamosios kalbos prasideda apeliacinį skundą padavusio asmens kalba. Jeigu yra keli apeliantai, tarp jų prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis, pirmas kalba prokuroras, privatus kaltintojas, nukentėjusysis. Paskutinis baigiamąją kalbą pasako nuteistasis ar išteisintasis ir (ar) gynėjas. Po to baigiamąsias kalbas pasakę proceso dalyviai turi teisę atsikirsti ir pasakyti pastabas dėl to, kas buvo pasakyta pirmesnėse kalbose. Paskutinis atsikerta ir pasako pastabas gynėjas, o jeigu šio nėra, – nuteistasis ar išteisintasis. Po baigiamųjų kalbų nuteistajam ar išteisintajam suteikiamas paskutinis žodis.
\n
9.Po baigiamųjų kalbų ir paskutinio žodžio teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio ar nutarties.
\n
10.Teisėjų pasitarimo tvarką priimant nuosprendį ar nutartį nustato šio Kodekso 299 straipsnis.
\n
11.Priėmęs nuosprendį ar nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas nuosprendį ar nutartį paskelbia. Kai yra šio Kodekso 309 straipsnyje nurodytos sąlygos, suimtas asmuo nedelsiant paleidžiamas iš suėmimo.
\n
12.Kai byla yra sudėtinga ar didelė, teismas turi teisę pasitarimų kambaryje surašyti tik nuosprendžio ar nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis. Šiuo atveju teismas paskelbia nuosprendžio ar nutarties rezoliucinę dalį ir žodžiu paaiškina jos priėmimo argumentus. Visą motyvuotą nuosprendį ar nutartį surašo ir pasirašo bylą apeliacine tvarka išnagrinėję teisėjai ne vėliau kaip per septynias, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio ar nutarties priėmimo.
\n
13.Ne vėliau kaip per penkias dienas po nuosprendžio ar nutarties paskelbimo, o kai buvo paskelbta tik rezoliucinė dalis, – per tą patį laiką po jų pasirašymo nuosprendžio ar nutarties nuorašas turi būti išsiunčiamas suimtam nuteistajam, kuris apskundė nuosprendį arba su kurio interesais susijęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis. Kitiems apeliantams nuosprendžio ar nutarties nuorašas įteikiamas, jeigu šie to prašo.
\n
14.Lietuvių kalbos nemokančiam nuteistajam ar išteisintajam išsiunčiamas arba įteikiamas rašytinis nuosprendžio ar nutarties vertimas į jo gimtąją kalbą arba į kalbą, kurią jis moka.“ 7. BPK 377 straipsnyje „Kasacinės bylos nagrinėjimas“ (2004 m. liepos 8 d. redakcija), kurio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame VIII dalies „Bylų procesas kasacinės instancijos teisme“ XXVII skyriuje „Kasacinės bylos nagrinėjimas“, nustatyta: „1. Šio Kodekso 375 straipsnyje nurodytiems asmenims užtikrinama galimybė teisme susipažinti su kasaciniu skundu ir papildomai surinkta medžiaga.
\n
2.Kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja viešame teismo posėdyje, išskyrus šio Kodekso 9 straipsnyje nurodytus atvejus.
\n
3.Paskirtu bylai nagrinėti laiku kolegijos pirmininkas pradeda teismo posėdį ir paskelbia, kokia byla, dėl kieno kasacinio skundo ir dėl kokio teismo nuosprendžio ar nutarties nagrinėjama. Po to kolegijos pirmininkas patikrina, kas atvyko į posėdį, ar apie bylos nagrinėjimo laiką buvo pranešta šio Kodekso 375 straipsnyje nurodytiems asmenims. Paskui kolegijos pirmininkas paskelbia bylą nagrinėjančių teisėjų ir dalyvaujančių posėdyje prokurorų, gynėjų, atstovų, vertėjų bei posėdžio sekretoriaus vardus ir pavardes ir paklausia į posėdį atvykusius asmenis, ar šie turi pareiškimų dėl nušalinimo. Tokius pareiškimus teismas išnagrinėja šio Kodekso 57-59 ir 61 straipsniuose nustatyta tvarka.
\n
4.Posėdžio pradžioje kolegija savo iniciatyva ar proceso dalyvių prašymu gali apsvarstyti, ar kasacinis skundas atitinka šio Kodekso reikalavimus ir ar yra šio Kodekso 369 straipsnyje nustatyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai. Išklausęs atvykusių į teismo posėdį asmenų nuomones, teismas šiuo klausimu priima nutartį. Teismo nutartis palikti skundą nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukti priimama pasitarimų kambaryje. Ši nutartis paskelbiama į posėdį atvykusiems asmenims.
\n
5.Jeigu posėdžio pradžioje nebuvo pagrindo svarstyti klausimą dėl skundo nenagrinėjimo arba svarstant šį klausimą nuspręsta tęsti posėdį, kasacinis skundas nagrinėjamas teisme iš esmės.
\n
6.Kolegijos pirmininkas paklausia atvykusius į posėdį asmenis, ar šie turi prašymų. Dėl pareikštų prašymų teismas priima nutartį.
\n
7.Vienas iš teisėjų savo pranešime išdėsto bylos esmę, nuosprendžio ar nutarties, taip pat kasacinio skundo turinį.
\n
8.Po teisėjo pranešimo proceso dalyviai turi teisę žodžiu duoti paaiškinimus. Jeigu yra prokuroro, nukentėjusiojo ar jo atstovo skundas, pirmiausia kalba šie asmenys, iš jų pirmas – padavęs skundą. Kitais atvejais pirmiausia kalba nuteistasis ar išteisintasis, jo gynėjas ir atstovas pagal įstatymą, iš jų pirmas – padavęs skundą. Po to žodis suteikiamas nedavusiems paaiškinimų proceso dalyviams. Vėliau visiems proceso dalyviams suteikiama teisė duoti papildomus paaiškinimus. Paskutinius papildomus paaiškinimus duoda nuteistasis ar išteisintasis arba jo gynėjas ar atstovas pagal įstatymą.
\n
9.Išnagrinėjęs bylą, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties. Priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas paskelbia rezoliucinę nutarties dalį ir išdėsto jos priėmimo argumentus. Visa motyvuota nutartis surašoma ir ją pasirašo visa teisėjų kolegija ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo.
\n
10.Jeigu išnagrinėjus bylą kasacine tvarka nuteistasis turi būti iš suėmimo paleistas, nutartis turi būti galutinai surašyta ir perduota vykdyti jos priėmimo dieną.
\n
11.Teismo posėdyje rašomas protokolas.“ 8. BPK 448 straipsnyje „Baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių teisme tvarka“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 7 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame XI dalies „Baudžiamosios bylos atnaujinimas“ XXXIII skyriuje „Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“, nustatyta: „1. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą nagrinėja ir išsprendžia Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų, anksčiau nedalyvavusių nagrinėjant šią bylą (išskyrus atvejį, kai byla buvo nagrinėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinėje sesijoje), kolegija. Šią kolegiją sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas arba Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Jis paskiria pranešėją ir vieną iš teisėjų patvirtina kolegijos pirmininku.
\n
2.Teisėjų kolegija teismo posėdyje nagrinėja prokuroro išvadą ir tyrimo medžiagą. Prireikus gali būti išreikalauta byla, kurioje priimtas naikintinas nuosprendis ar nutartis.
\n
3.Teismo posėdyje dalyvauja prokuroras. Šio Kodekso 446 straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui, padavusiam pareiškimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, pranešama apie teismo posėdžio vietą ir laiką, tačiau jo neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.
\n
4.Paskirtu laiku kolegijos pirmininkas pradeda teismo posėdį, paskelbia, kokia prokuroro išvada ir dėl kokio teismo nuosprendžio ar nutarties ji turi būti nagrinėjama. Po to kolegijos pirmininkas patikrina, kas atvyko į posėdį, paskelbia teismo sudėtį. Jeigu kyla nušalinimo klausimas, teismas jį išsprendžia šio Kodekso nustatyta tvarka.
\n
5.Bylos nagrinėjimas prasideda teisėjo pranešimu, kuriame jis išdėsto prokuroro išvados esmę, nuosprendžio ar nutarties turinį.
\n
6.Po teisėjo pranešimo paaiškinimus duoda prokuroras.
\n
7.Priimti nutarties teismas išeina į pasitarimų kambarį. Priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas paskelbia nutarties rezoliucinę dalį bei išdėsto jos priėmimo argumentus. Visa motyvuota nutartis surašoma ir ją visa teisėjų kolegija pasirašo ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties priėmimo.“ 9. BPK 454 straipsnyje „Atnaujintos baudžiamosios bylos nagrinėjimas“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 5 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame XI dalies „Baudžiamosios bylos atnaujinimas“ XXXIV skyriuje „Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo“, nustatyta: „1. Nagrinėjant atnaujintą baudžiamąją bylą, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Į teismo posėdį gali būti iškviesti nuteistasis, jo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusysis ir jo atstovas. Šių asmenų, jei jiems buvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, neatvykimas nekliudo išnagrinėti bylą.
\n
2.Bylos nagrinėjimo pradžioje kolegijos pirmininkas paklausia bylos nagrinėjimo dalyvių, ar šie nereiškia nušalinimų teisėjams, prokurorui, gynėjui, vertėjui ar teismo posėdžių sekretoriui. Dėl pareikštų nušalinimų sprendžiama šio Kodekso 57-59 ir 61 straipsniuose nustatyta tvarka.
\n
3.Vienas iš teisėjų savo pranešime išdėsto bylos esmę, priimtų byloje teismo sprendimų, taip pat pareiškimo ar teikimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo turinį.
\n
4.Po teisėjo pranešimo išklausomos į posėdį atvykusių asmenų kalbos. Pirmiausia žodis suteikiamas pareiškimą padavusiam asmeniui.
\n
5.Teismas, išklausęs kalbas, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties. Priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas paskelbia nutarties rezoliucinę dalį bei išdėsto pagrindinius jos priėmimo argumentus. Visa motyvuota nutartis surašoma ne vėliau kaip per tris dienas. Jeigu nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos, visa motyvuota nutartis turi būti surašyta ir perduota vykdyti jos priėmimo dieną.
\n
6.Trijų teisėjų kolegijos ir išplėstinės septynių teisėjų kolegijos priimtą nutartį pasirašo visi teisėjai, o Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos priimtą nutartį – plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas.
\n
7.Teismo posėdyje rašomas teismo posėdžio protokolas.“ 10. BPK 460 straipsnyje „Atnaujintos baudžiamosios bylos nagrinėjimas“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 4, 5 dalių (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame XI dalies „Baudžiamosios bylos atnaujinimas“ XXXV skyriuje „Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų“, nustatyta: „1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos ar plenarinės sesijos posėdis atnaujintai baudžiamajai bylai nagrinėti surengiamas per kiek įmanoma trumpesnį laiką nuo nutarties atnaujinti baudžiamąją bylą priėmimo.
\n
2.Teismo posėdyje turi teisę dalyvauti asmuo, pateikęs prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą. Posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Apie posėdį pranešama nuteistajam, nukentėjusiajam ir jų atstovams pagal įstatymą. Jeigu bylos atnaujinimo pagrindas yra susijęs su klausimais, išspręstais kasacinėje nutartyje, apie tai pranešama visiems asmenims, turėjusiems teisę dalyvauti nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Asmenų, jei jiems buvo tinkamai pranešta apie atnaujintos bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, neatvykimas nekliudo išnagrinėti bylą.
\n
3.Bylos nagrinėjimo pradžioje pranešėju paskirtas teisėjas išdėsto bylos esmę, teismų sprendimų, prašymo ar teikimo atnaujinti baudžiamąją bylą turinį. Po teisėjo pranešimo žodis suteikiamas prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą padavusiam asmeniui. Po to teismas žodį suteikia kitiems nagrinėjant bylą dalyvaujantiems asmenims. Prašymą atnaujinti bylą pateikęs asmuo turi teisę paskutinis duoti papildomus paaiškinimus.
\n
4.Teismas, išklausęs nagrinėjant bylą dalyvaujančių asmenų kalbas ir papildomus paaiškinimus, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties. Priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir paskelbia jos rezoliucinę dalį bei išdėsto svarbiausius nutarties priėmimo argumentus.
\n
5.Visa motyvuota nutartis surašoma ir pasirašoma ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo jos priėmimo. Ją pasirašo visi kolegijos teisėjai arba plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas.
\n
6.Jeigu, išnagrinėjus atnaujintą bylą, nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos, nutartis perduodama vykdyti jos priėmimo dieną.
\n
7.Teismo posėdyje rašomas teismo posėdžio protokolas.“ 11. Pareiškėjo – Seimo narių grupės abejonės dėl BPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat dėl BPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsniui yra grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, pagal šiuos BPK straipsnius (jų dalis) baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas savo nuosprendį (nutartį), t. y. baigiamąjį teismo aktą, priima ir viešai paskelbia nesurašęs jį (ją) pagrindžiančių motyvų – jie surašomi vėliau.
\n
12.Sprendžiant, ar pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijami BPK 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai, atsižvelgtina į teisinį reguliavimą, nustatytą šių straipsnių kitose dalyse (kurių atitikties pareiškėjas – Seimo narių grupė neginčija), taip pat į kituose BPK straipsniuose (jų dalyse) nustatytą teisinį reguliavimą.