41.1.2. juos galima naudoti tik galutinėje ventiliacijos įrenginio dalyje;
\n
41.1.3. jie turi būti išdėstyti ne mažesniu kaip 600 mm atstumu, matuojant palei vamzdžio ilgį, nuo angos, esančios „A“ ar „B“ klasės pertvaroje, įskaitant ištisinius „B“ klasės vidinius klojinius;
\n
41.2. jeigu ventiliacijos vamzdžiai, kurių skerspjūvio plotas yra didesnis nei 0,02 m², eina per „A“ klasės pertvaras ar denius, tai jų angos turi būti su metalo juostos mova, nebent vamzdžiai, einantys per pertvaras ar denius, perėjimo per pertvarą ar denį vietoje yra iš plieno ir toje vietoje atitinka šiuos reikalavimus:
\n
41.2.1. vamzdžiams, kurių skerspjūvio plotas yra didesnis nei 0,02 m², movų storis turi būti mažiausiai 3 mm ir ilgis mažiausiai 900 mm. Pageidautina, kad perėjimo per pertvarą vietoje movos ilgis būtų vienodai padalytas abiejose pertvaros pusėse. Vamzdžiai, kurių skerspjūvio plotas yra didesnis nei 0,2 m², turi turėti priešgaisrinę izoliaciją. Izoliacijos atsparumas ugniai turi būti bent jau toks pats, kaip ir pertvaros ar denio, per kurį eina vamzdis. Gali būti numatyta lygiavertė atviros angos apsauga;
\n
41.2.2. vamzdžiai, kurių skerspjūvio plotas yra didesnis nei 0,085 m², turi turėti priešgaisrinę sklendę. Priešgaisrinė sklendė turi veikti automatiškai, tačiau taip pat reikia numatyti, kad ją būtų galima uždaryti rankiniu būdu iš abiejų pertvaros ar denio pusių. Sklendė turi turėti indikatorių, kuris parodytų, ar ta sklendė yra atidaryta, ar uždaryta. Nereikalaujama, kad priešgaisrinės sklendės būtų ant ventiliacijos vamzdžių, einančių per patalpas su „A“ klasės pertvaromis, bet jų neaptarnaujančių su sąlyga, kad tų vamzdžių atsparumas ugniai yra toks pats, kaip ir pertvarų, per kurias jie eina;
\n
41.3. ventiliacijos vamzdžiai, skirti „A“ klasės jėgainės skyriams ar kambuzams, neturi eiti per gyvenamąsias ir tarnybines patalpas ar valdymo punktus;
\n
41.4. gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų ar valdymo punktų ventiliacijos vamzdžiai paprastai neturi eiti per „A“ klasės jėgainės skyrius ar kambuzus. Administracijai leidus tokį vamzdžių išdėstymą, vamzdžiai turi būti iš plieno ar lygiavertės medžiagos ir jų išdėstymas neturi pakenkti priešgaisrinei perdangų apsaugai;
\n
41.5. jeigu ventiliacijos vamzdžiai, kurių skerspjūvio plotas yra didesnis nei 0,02 m², eina per „B“ klasės pertvaras ar denius, tai jų angos turi būti su metalo juostos mova, kurios ilgis yra mažiausiai 900 mm, nebent perėjimo per pertvarą vietose šie vamzdžiai yra iš tokio ilgio plieno. Pageidautina, kad perėjimo per „B“ klasės pertvarą vietoje šis movos ilgis būtų vienodai padalytas abiejose pertvaros pusėse;
\n
41.6. už jėgainės skyriaus ribų esančiuose valdymo punktuose pagal galimybes turi būti imtasi tokių priemonių, kurios užtikrintų gerą ventiliaciją, matomumą ir nelaidumą dūmams tuose punktuose, kad gaisro atveju juose esantys mechanizmai ir įranga galėtų būti kontroliuojami ir toliau efektyviai dirbtų. Būtina numatyti atsargines ir atskiras aprūpinimo oru priemones. Oro įleidimo angos dviem tiekimo šaltiniams turi būti išdėstytos taip, kad būtų minimaliai sumažintas pavojus joms abiem užsikimšti dūmais vienu metu. Šių reikalavimų galima netaikyti valdymo punktams, išdėstytiems atvirame denyje ir turintiems į jį išėjimą arba ten, kur vietiniai uždarymo įtaisai yra lygiai efektyvūs;
\n
41.7. kambuzo viryklių traukos ortakiai tose vietose, kur jie eina per gyvenamąsias patalpas ar patalpas, kuriose yra degių medžiagų, turi būti pagaminti iš „A“ klasės pertvarų. Kiekvienas ortakis turi turėti:
\n
41.7.1. riebalų surinktuvą, kurį būtų galima lengvai nuimti ir išvalyti;
\n
41.7.2. priešgaisrinę sklendę, esančią ortakio apačioje;
\n
41.7.3. traukos ventiliatoriaus išjungimo priemones, valdomas kambuze iš vidaus;
\n
41.7.4. stacionarias gaisro gesinimo priemones ortakio viduje, išskyrus tuos atvejus, kai, Administracijos manymu, tokios priemonės yra netikslingos laivuose, kurių ilgis mažesnis nei 75 m.
\n
42.Pagrindinės visų ventiliacijos sistemų įėjimo ir išėjimo angos turi užsidaryti ventiliuojamų patalpų išorėje. Turi būti galimybė išjungti mechaninę gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų, valdymo punktų ir jėgainės skyrių ventiliaciją iš lengvai prieinamos vietos šių patalpų išorėje. Gaisro aptarnaujamose patalpose atveju ši vieta neturi būti greitai atkirsta. Priemonės, kurios yra numatytos atjungti mechaninę jėgainės skyrių ventiliaciją ir kitų patalpų ventiliaciją, turi būti visiškai atskirtos.
\n
43.Turi būti numatytos priemonės, kad būtų galima iš saugios vietos uždaryti žiedinius tarpus aplink kaminus.
\n
44.Jėgainės skyrius aptarnaujančios ventiliacijos sistemos turi būti nepriklausomos nuo kitus skyrius aptarnaujančių sistemų.
\n
45.Sandėlių, kuriuose yra dideli degių medžiagų kiekiai, ventiliacijos įranga turi būti atskirta nuo kitų ventiliacijos sistemų. Ventiliacija turi būti įrengta viršutiniame ir apatiniame lygmenyse, o ventiliatorių įleidimo ir išleidimo angos turi būti išdėstytos saugiose vietose ir turėti žiežirbų sulaikymo priemones.
\n
46.Elektriniai radiatoriai turi būti taip pagaminti ir pritvirtinti, kad sumažintų gaisro pavojų iki minimumo. Šių radiatorių elementai turi būti išdėstyti taip, kad nuo jų skleidžiamos šilumos neužsidegtų ar neužsiliepsnotų drabužiai, užuolaidos ar kitos panašios medžiagos.
\n
47.Šildymas atvira ugnimi draudžiamas. Šildymo krosnys ir kitos panašios priemonės turi būti patikimai pritvirtintos. Po jomis, aplink jas ir jų dūmtraukių plote turi būti numatyta tinkama priešgaisrinė apsauga ir izoliacija. Kietu kuru kūrenamų krosnių dūmtraukiai turi būti taip išdėstyti, kad pavojus jiems užsikimšti degimo produktais būtų sumažintas iki minimumo, taip pat turi būti numatytos priemonės juos greitai išvalyti. Trauką dūmtraukiuose mažinantys vožtuvai, net kai jie uždaryti, turi palikti pakankamai praeinamos vietos. Patalpose, kuriose statomos krosnys, turi būti ventiliatoriai, kurių skerspjūvio plotas būtų toks, kad į krosnį patektų pakankamai oro. Tokie ventiliatoriai turi būti be uždarymo priemonių ir išdėstyti taip, kad jiems nereikėtų uždarymo priemonių, numatytų Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų konstrukcijai, nelaidumui vandeniui ir įrangai 31–33 punktuose.
\n
48.Draudžiama naudoti dujinius įrengimus su atvira liepsna, išskyrus dujines virykles ir vandens šildytuvus. Patalpose, kuriose yra tokios viryklės ir vandens šildytuvai, turi būti atitinkama ventiliacija, kuri pašalintų degimo produktus ir galimus dujų nuotėkius į saugią vietą. Visi vamzdžiai, kuriais eina dujos nuo dujų baliono iki viryklės ar vandens šildytuvo, turi būti pagaminti iš plieno ar kitos patvirtintos medžiagos. Turi būti sumontuoti automatiniai apsaugos prietaisai, kurie nutrauktų dujų tiekimą tuo atveju, jeigu dujų magistralėje nukristų spaudimas arba kuriame nors prietaise užgestų liepsna.
\n
49.Jeigu buitinėms reikmėms naudojamas dujinis kuras, tai jo naudojimo prietaisai, laikymas, paskirstymas ir panaudojimas turi atitikti šių Reikalavimų 61–65 punktų nuostatas.
\n
50.Visi koridoriuose ir laiptinėse esantys atviri paviršiai, taip pat paviršiai, įskaitant aikšteles uždarose ar neprieinamose vietose gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose, turi būti tokie, kad liepsna juose sklistų lėtai. Turi būti atsižvelgiama į „Rekomendacijas dėl medžiagų pavojingumo įvertinimo gaisro atžvilgiu“, priimtas TJO asamblėjos rezoliucija A.166(ES. IV), ir rekomendaciją dėl patobulintos gaisro bandymo metodikos, skirtos nustatyti paviršiaus degumą medžiagų, skirtų pertvarų, vidinių klojinių ir denių apdailai, priimtą TJO asamblėjos rezoliucija A.653(16). Atviri vidinių klojinių paviršiai gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose turi lėtai skleisti liepsną.
\n
51.Dažai, lakai ir kitos apdailos medžiagos, naudojamos atvirų vidinių paviršių apdailai, turi neišskirti didelio dūmų, nuodingųjų dujų ar garų kiekio, apibrėžiant tai pagal TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodeksą.
\n
52.Pirminės denio dangos gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose turi būti pagamintos iš patvirtintos medžiagos, kuri turi būti nedegi ir nekelti sprogimo ar apsinuodijimo dujomis pavojaus, esant aukštoms temperatūroms, atsižvelgiant į rekomendaciją dėl degumo bandymų metodikos, skirtos pirminių denio dangų degumui nustatyti, priimtą TJO asamblėjos rezoliucija A.687(17).
\n
53.Jeigu „A“ ar „B“ klasės perdangose padaromos angos elektros kabeliams, vamzdžiams, šachtoms ir kt. nutiesti ar ventiliacijos antgaliams, apšvietimo armatūrai ir panašiems įtaisams įstatyti, būtina imtis priemonių, užtikrinančių, kad tų perdangų atsparumas ugniai nebūtų pažeistas.
\n
54.Gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose vamzdžiai, einantys per „A“ ir „B“ klasės perdengimus, turi būti pagaminti iš patvirtintos medžiagos, atsižvelgiant į temperatūrą, kurią šie perdengimai turi atlaikyti. Tais atvejais, kai klasifikacinė bendrovė leidžia tiesti naftos produktams ar degiems skysčiams skirtus vamzdžius per gyvenamąsias ir tarnybines patalpas, tie vamzdžiai turi būti pagaminti iš patvirtintos medžiagos, atsižvelgiant į gaisro pavojų.
\n
55.Medžiagos, kurios dėl kaitinimo greitai tampa neefektyvios, neturi būti naudojamos išoriniams špigatams, sanitariniams ir kitokiems nutekėjimo vamzdžiams, kurie yra netoli vaterlinijos ir kur, gaisrui suardžius medžiagą, gali kilti užliejimo pavojus.
\n
56.Kino įrangoje negalima naudoti kino juostų su nitroceliulioziniu pagrindu.
\n
57.Visos atliekų talpos, išskyrus tas, kurios naudojamos perdirbant žuvį, turi būti pagamintos iš nedegių medžiagų ir turi būti be angų šonuose ar dugne.
\n
58.Mechanizmai, varantys kuro perpumpavimo siurblius, kuro naudojimo siurblius ir kitus panašius kuro siurblius, turi turėti nuotolinio valdymo įrenginius kitoje, ne siurblių, patalpoje, kad, kilus gaisrui mechanizmų patalpoje, tokiu būdu būtų galima sustabdyti jų darbą.
\n
59.Ten, kur tai yra būtina, turi būti įtaisyti padėklai kurui nutekėti, kad kuras nenutekėtų į lijalus.
\n
60.Skyriuose, kuriuose sukraunama žuvis, degi izoliacija turi būti apsaugota sandariai priglundančiais apytvarais.
\n
61.Suspaustų ar suskystintų dujų balionai turi būti aiškiai paženklinti nurodytomis skiriamosiomis spalvomis, ant jų turi būti įskaitomi užrašai, nurodantys turinio pavadinimą ir cheminę formulę. Šie balionai turi būti saugiai pritvirtinti.
\n
62.Balionai, kuriuose yra degios ar kitokios pavojingos dujos, taip pat tušti balionai turi būti saugomi atviruose deniuose saugiai pritvirtintoje padėtyje, o visi vožtuvai, spaudimo reguliatoriai ir vamzdeliai, einantys iš tokių balionų, turi būti apsaugoti nuo sugadinimo. Balionai turi būti apsaugoti nuo staigių temperatūros svyravimų, nuo tiesioginių saulės spindulių ir sniego kaupimosi. Tokius balionus leidžiama laikyti patalpose, atitinkančiose šių Reikalavimų 63–65 punktų nuostatas.
\n
63.Patalpos, kuriose laikomi lengvai užsidegantys skysčiai, tokie kaip lakūs dažai, parafinas, benzolas ir kt., ir, jeigu leidžiama, suskystintos dujos, turi turėti tiesioginį priėjimą tik iš atvirų denių. Slėgio reguliavimo prietaisai ir apsauginiai vožtuvai turi išleisti garus ar dujas skyriaus viduje. Jeigu tokių skyrių kraštinės pertvaros liečiasi su kitomis uždaromis patalpomis, jos turi būti nelaidžios dujoms.
\n
64.Patalpose, kuriose laikomi lengvai užsidegantys skysčiai ar suskystintos dujos, draudžiama įrengti elektros instaliaciją, nebent tai būtina darbui tose patalpose. Ten, kur tokia elektros instaliacija įrengiama, ji turi atitikti priešgaisrinius reikalavimus, susijusius su armatūros panaudojimu degioje aplinkoje. Tokiose patalpose negali būti šilumos šaltinių, o gerai matomose vietose turi būti užrašai „Nerūkyti“ ir „Nedegti atviros liepsnos“. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, ji turi būti patvirtinto saugumo tipo ir atitikti nuostatas, paskelbtas IEC tarptautinių standartų leidinyje Nr. 79 „Elektros prietaisai sprogiųjų dujų aplinkoje“. Tokiose patalpose neturi būti šilumos šaltinių, o aiškiai matomose vietose turi būti užrašai „Nerūkyti“ ir „Nedegti atviros liepsnos“.
\n
65.Kiekvienos suspaustų dujų rūšies laikymui turi būti numatyta atskira patalpa. Skyriuose, kuriuose saugomos tokios dujos, negalima laikyti kitų degių medžiagų, įrankių ar daiktų, kurie nėra susiję su dujų paskirstymo sistema. Tačiau Administracija gali sušvelninti šiuos reikalavimus, atsižvelgdama į tokių suspaustų dujų charakteristikas, apimtį ir paskirtį.
\n
66.Trapai ir kopėčios, vedantys į tas gyvenamąsias patalpas bei skyrius, kuriuose įgula paprastai dirba, išskyrus mašinų skyrius, ir iš jų turi būti įrengti taip, kad jais būtų galima greitai patekti į atvirąjį denį ir į išlikimo priemonę. Šioms vietoms ypač taikomi tokie reikalavimai:
\n
66.1. visuose gyvenamųjų patalpų išsidėstymo lygmenyse būtina numatyti mažiausiai du toli vienas nuo kito išsidėsčiusius evakuacijos kelius, kuriais gali būti įprasti išėjimai iš kiekvienos uždaros patalpos ar patalpų grupės:
\n
66.1.1. pagrindiniu evakuacijos keliu iš patalpų, esančių žemiau atviro denio, turi būti trapas, o antru keliu gali būti šachta arba trapas;
\n
66.1.2. evakuacijos keliais iš patalpų, esančių virš atviro denio, turi būti trapai arba durys, vedantys į atvirą denį, arba ir viena, ir kita;
\n
66.2. išimtiniais atvejais Administracija atsižvelgdama į patalpų pobūdį ir išdėstymą, taip pat į tai, kiek žmonių paprastai gyvena ar dirba šiose patalpose, gali leisti, kad būtų tik vienas evakuacijos kelias;
\n
66.3. koridoriaus ar jo dalies, iš kurios yra tik vienas evakuacijos kelias, ilgis neturi viršyti 7 m;
\n
66.4. evakuacijos kelių plotis ir tęstinumas turi atitikti Administracijos reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, evakuacijai naudojamų laiptų ir koridorių grynasis plotis turi būti ne mažesnis kaip 700 mm, nors vienoje jų pusėje turi būti turėklai. Durų angų, vedančių į laiptus, grynasis plotis turi būti ne mažesnis kaip 700 mm.
\n
67.Iš kiekvieno A kategorijos mašinų skyriaus turi būti du evakuacijos keliai, užtikrinami tokiomis priemonėmis:
\n
67.1. du plieniniai trapai, atskirti kaip galima toliau vienas nuo kito, vedantys prie viršutinėje patalpos dalyje tokiu pat būdu išdėstytų durų į atvirą denį. Vienas iš šių trapų turi užtikrinti ištisinę priedangą nuo ugnies, pradedant nuo apatinės patalpos dalies iki saugios vietos už patalpos ribų. Tačiau klasifikacinė bendrovė gali ir nereikalauti tokios priedangos, jeigu dėl ypatingo jėgainės skyriaus išdėstymo ir dydžio galima saugiai evakuotis iš apatinės jo dalies. Ši priedanga turi būti pagaminta iš plieno ir izoliuota tose vietose, kur tai būtina, remiantis klasifikacinės bendrovės reikalavimais, ir taip pat turėti plienines savaiminio užsidarymo duris apatiniame lygmenyje. Minėtoji priedanga žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, turi būti iš plieno, izoliuota pagal „A-60“ klasės standartą, jos apatiniame gale turi būti savaime užsidarančios „A-60“ klasės plieninės durys;
\n
67.2. vienas plieninis trapas, vedantis prie viršutinėje patalpos dalyje esančių durų į atvirą denį, ir papildomai plieninės durys apatinėje patalpos dalyje, pakankamai nutolusios nuo minėto trapo, kurias galima atidaryti ir uždaryti iš abiejų pusių ir kurios veda į saugų evakuacijos kelią iš apatinės patalpos dalies į atvirą denį;
\n
67.3. evakuacijos keliai iš kitų jėgainės skyrių, kurie nėra „A“ klasės skyriai, turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus, atsižvelgiant į skyriaus pobūdį ir išdėstymą, ir į tai, ar juose paprastai būna žmonių;
\n
67.4. liftai neturi būti vertinami kaip vienas būtinų evakuacijos kelių.
\n
68.Laivuose, kuriuose priimtas IIF būdas, turi būti įrengtos patvirtinto tipo automatinės purkštuvų ir gaisro signalizacijos sistemos, atitinkančios šių Reikalavimų 70–71 punktų nuostatas ir išdėstytos tokiu būdu, kad jos saugotų gyvenamąsias ir tarnybines patalpas, išskyrus tas patalpas, kurios nekelia ypatingo pavojaus gaisro atžvilgiu, pavyzdžiui, tuščias erdves ir sanitarines patalpas:
\n
68.1. sistema turi būti nuolat parengta, ji turi pradėti veikti be įgulos narių įsikišimo. Sistemos vamzdžiai turi būti užpildyti vandeniu, tik nedidelėse išorinėse dalyse gali būti oro, jeigu ši saugumo priemonė yra būtina. Bet kurios sistemos dalys, kurios eksploatacijos procese gali būti veikiamos minusinės temperatūros, turi būti tinkamai apsaugotos nuo užšalimo. Sistemoje turi būti palaikomas reikiamas slėgis ir turi būti numatytas nuolatinis vandens tiekimas, kaip nustatyta šių Reikalavimų 69.4 papunktyje;
\n
68.2. kiekvienos purkštuvų sekcijos sudėtyje turi būti priemonės, kurios automatiškai duotų vaizdo ir garso pavojaus signalą viename ar keliuose pultuose kiekvieną kartą, kai suveikia kuris nors purkštuvas. Tokie pultai turi būti vairinėje ir turi parodyti, kurioje šios sistemos aptarnaujamoje dalyje kilo gaisras, be to, vaizdo ir garso signalai iš priėmimo stoties turi būti perduodami ir į kitą vietą, ne vairinėje, kad pavojaus signalą nedelsiant pastebėtų įgula. Ši gaisro signalizacijos sistema turi būti instaliuota taip, kad praneštų apie bet kokį sistemoje atsiradusį gedimą;
\n
68.3. purkštuvai turi būti sugrupuoti į atskiras sekcijas, kiekvienoje iš jų turi būti ne daugiau kaip 200 purkštuvų;
\n
68.4. turi būti numatyta galimybė atjungti bet kurią purkštuvų sekciją vieno vožtuvo pagalba. Kiekvienos purkštuvų sekcijos uždarymo vožtuvas turi būti lengvai prieinamoje vietoje, jo buvimo vieta turi būti nuolatos aiškiai pažymėta. Turi būti numatytos priemonės, kad uždarymo vožtuvų negalėtų valdyti neįgalioti asmenys. Prie kiekvienos sekcijos uždarymo vožtuvo ir centriniame punkte turi būti sumontuotas manometras, rodantis spaudimą sistemoje;
\n
68.5. purkštuvai turi būti atsparūs korozijai. Gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose purkštuvai turi suveikti, kai temperatūra yra tarp 68°C ir 79°C, o patalpose, kuriose būna aukšta oro temperatūra, pavyzdžiui, džiovinimo kamerose, purkštuvų veikimo temperatūra gali būti padidinta, bet ne daugiau kaip 30°C, palyginus su maksimalia temperatūra;
\n
68.6. prie kiekvieno signalizacijos pulto turi būti pakabintas sistemos saugomų patalpų sąrašas arba planas, kuriame būtų parodyta kiekvienos sekcijos buvimo vieta. Taip pat sistemos patikrinimo ir aptarnavimo instrukcijos.
\n
69.Purkštuvai turi būti tvirtinami viršutinėje patalpos dalyje ir išdėstyti taip, kad vidutinis vandens nukreipimo greitis nominaliam purkštuvų saugomam plotui būtų ne mažesnis kaip 5 l/m²/min:
\n
69.1. suspausto vandens tiekimui turi būti numatyta cisterna, kurios tūris būtų mažiausiai du kartus didesnis už šiame papunktyje nurodyto vandens kiekį. Šioje cisternoje turi būti nuolat laikomas atsarginis gėlo vandens kiekis, lygus vandens kiekiui, kurį per 1 minutę išleidžia vienas šių Reikalavimų 69.4 punkte minimas siurblys; taip pat turi būti numatytos priemonės, kurios palaikytų tokį oro slėgį cisternoje, kuris nuolatinių gėlo vandens atsargų išeikvojimo atveju užtikrintų slėgį, bent jau lygų darbiniam purkštuvo slėgiui plius vandens bokšto slėgiui, pamatuotam nuo cisternos dugno iki aukščiausioje vietoje esančio sistemos purkštuvo. Turi būti numatytos atitinkamos priemonės, kurios papildytų suspausto oro atsargas ir gėlo vandens atsargas cisternoje. Cisternoje turi būti vandenmačio stiklas, kuris rodytų tikslų vandens lygį;
\n
69.2. turi būti numatytos priemonės, kad į cisterną nepatektų jūros vanduo;
\n
69.3. turi būti numatytas nepriklausomas siurblys mechanine pavara su automatiniu įvadu, kurio vienintelė paskirtis būtų nuolatinis automatinis vandens nukreipimas į purkštuvus. Siurblys turi įsijungti automatiškai, kai slėgis sistemoje nukrenta, tačiau nuolatinis gėlo vandens kiekis cisternoje dar nėra visiškai išnaudotas;
\n
69.4. siurblys ir vamzdynas turi išlaikyti reikiamą slėgį aukščiausioje vietoje esančio purkštuvo lygmenyje, kad nuolat būtų tiekiamas vandens kiekis, kurio užtektų vienu metu padengti maksimalų plotą, atskirtą „A“ ir „B“ klasės ugniai atspariomis pertvaromis, arba 280 m² plotą, žiūrint, kuris plotas mažesnis, esant šių Reikalavimų 64 punkte nurodytam vandens tiekimo greičiui;
\n
69.5. siurblio tiekimo pusėje turi būti pritvirtintas kontrolinis vožtuvas su trumpu išleidimo vamzdeliu, kurio galas yra atviras. Efektyvus vožtuvo ir vamzdžio skerspjūvio plotas turi būti toks, kad pro jį galėtų praeiti siurbliui reikalingas vandens kiekis, tuo pačiu metu sistemoje išlaikant šių Reikalavimų 69.1 papunktyje nurodytą slėgį;
\n
69.6. užbortinio vandens įleidimo į siurblį anga pagal galimybę turi būti toje pačioje patalpoje, kurioje yra siurblys, ir taip išdėstyta, kad laivus esant jūroje nereikėtų nutraukti užbortinio vandens padavimo į siurblį, išskyrus tuos atvejus, kai siurblys yra apžiūrimas ar remontuojamas.
\n
70.Siurblys ir purkštuvų sistemos cisterna turi būti tokioje vietoje, kuri yra pakankamai toli nuo bet kurio „A“ klasės jėgainės skyriausir kuri neįeina į purkštuvų sistemos saugomą plotą:
\n
70.1. užbortinio vandens siurbliui ir automatinėms gaisro signalizacijos ir gaisro aptikimo sistemoms turi būti numatyti mažiausiai du energijos šaltiniai. Jeigu siurblys turi elektros įvadą, tai jis turi būti prijungtas prie pagrindinio elektros energijos šaltinio, į kurį srovė būtų tiekiama mažiausiai iš dviejų generatorių;
\n
70.2. kabeliai turi būti išvedžioti taip, kad neitų per kambuzus, jėgainės skyrius ir kitas uždaras patalpas, kuriose yra didelis gaisro pavojus, nebent tai yra būtina, norint juos prijungti prie atitinkamo paskirstymo skydo. Vienas iš energijos šaltinių, skirtų gaisro signalizacijos ir gaisro aptikimo sistemoms, turi būti avarinis energijos šaltinis. Jeigu vienas iš siurblio energijos šaltinių yra vidinio degimo variklis, tai jis turi būti pastatytas tokioje vietoje, kad bet kurioje saugomoje patalpoje kilus gaisrui oras galėtų patekti į šį variklį.
\n
71.Purkštuvų sistema turi būti sujungta su laivo gaisro magistrale ir turėti negrįžtamą uždarymo vožtuvą sujungimo vietoje, kad vanduo iš purkštuvų sistemos netekėtų atgal į gaisro magistralę:
\n
71.1. kiekvienai purkštuvų sekcijai būtina numatyti kontrolinį vožtuvą, kuris tikrintų automatinę gaisro signalizaciją, išleisdamas vandens kiekį, lygų vieno suveikusio purkštuvo išleidžiamam vandens kiekiui. Kiekvienos sekcijos kontrolinis vožtuvas turi būti šalia jos uždarymo vožtuvo;
\n
71.2. turi būti numatytos priemonės, kurios tikrintų automatinį siurblio įsijungimą, sumažėjus slėgiui sistemoje;
\n
71.3. viename iš gaisrinės signalizacijos pultų, nurodytų 68.2 punkte, turi būti įrengti perjungikliai, kurie leistų tikrinti kiekvienos purkštuvų sekcijos signalizacijos ir indikatorių darbą.
\n
72.Pagal klasifikacinės bendrovės reikalavimus kiekvienai purkštuvų sekcijai, turi būti numatytos atsarginės purkštuvų galvutės. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, kiekvienai purkštuvų sekcijai turi būti atsarginių purkštuvų galvučių. Atsarginių purkštuvų galvučių turi būti visų tipų ir kategorijų, kokių tik yra sumontuota laive. Jų kiekis turi būti toks:
\n
72.1. mažiau negu 100 purkštuvų galvučių – 3 atsarginės galvutės, 72.2. mažiau negu 300 purkštuvų galvučių – 6 atsarginės galvutės, 72.3. nuo 300 iki 1000 purkštuvų galvučių – 12 atsarginių galvučių.
\n
73.Laivuose, kuriuose priimtas IIIF būdas, turi būti įrengtos patvirtinto tipo automatinės gaisro signalizacijos ir gaisro aptikimo sistemos, atitinkančios šių Reikalavimų 73–80 punktų nuostatas ir išdėstytos tokiu būdu, kad aptiktų gaisrą visose gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose, išskyrus tas patalpas, kurios nekelia ypatingo pavojaus gaisro atžvilgiu, pavyzdžiui, tuščias erdves ir sanitarines patalpas:
\n
73.1. sistema turi būti nuolat parengta, ji turi veikti be įgulos narių įsikišimo;
\n
73.2. kiekvienos daviklių sekcijos sudėtyje turi būti priemonės, kurios automatiškai duotų vaizdo ir garso signalą viename ar keliuose gaisrinės signalizacijos pultuose kiekvieną kartą, kai suveikia kuris nors daviklis. Tokie gaisrinės signalizacijos pultai turi parodyti, kurioje šios sistemos aptarnaujamoje sekcijoje kilo gaisras, jos turi būti sukoncentruotos vairinėje ir kitose vietose, kuriose pavojaus signalą nedelsiant pastebėtų įgula. Be to, turi būti numatytos priemonės, perduodančios garso signalą į denį, kuriame buvo rastas gaisras. Šios gaisro signalizacijos ir gaisro aptikimo sistemos turi būti tokios konstrukcijos, kad praneštų apie bet kokį sistemoje atsiradusį gedimą.
\n
74.Davikliai turi būti sugrupuoti į atskiras sekcijas, kiekviena iš jų turi aptarnauti ne daugiau kaip 50 patalpų ir turėti ne daugiau kaip100 daviklių. Davikliai turi būti sugrupuoti zonomis, kad parodytų, kuriame denyje kilo gaisras.
\n
75.Sistema turi suveikti padidėjus oro temperatūrai, dūmų koncentracijai ar esant kitiems veiksniams, liudijantiems apie gaisro pradžią kuriame nors saugomame skyriuje. Į oro temperatūrą reaguojančios sistemos neturi pradėti veikti, jeigu temperatūra nepasiekia 54°C, bet turi pradėti veikti temperatūrai dar neviršijus 78°C, kai temperatūros kilimo iki šių dydžių greitis yra ne didesnis kaip 1°C per minutę. Leistina sistemos aktyvacijos temperatūra gali būti padidinta iki 30°C virš maksimalios temperatūros džiovyklų ir panašių vietų, kur aplinkos temperatūra paprastai yra aukšta, palubėse. Sistemos, reaguojančios į dūmų koncentraciją, pradeda veikti sumažėjus šviesos spindulio intensyvumui.
\n
76.Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, dūmų davikliai turi suveikti dūmų tankiui dar nesukėlus 12,5 proc. užtemdymo per vieną metrą, tačiau ne anksčiau negu dūmų koncentracija sukels 2 proc. užtemdymą per vieną metrą. Klasifikacinės bendrovės nuožiūra gali būti patvirtinti kiti tiek pat veiksmingi veikimo metodai. Aptikimo sistema turi būti naudojama tik gaisro aptikimo tikslais.
\n
77.Davikliai gali būti išdėstyti taip, kad signalizacija įsijungtų jiems sujungus ar atjungus kontaktus ar kitais tinkamais būdais. Jie turi būti tinkami naudoti jūroje, montuojami viršuje ir tinkamai apsaugoti nuo smūgių ir fizinių apgadinimų. Juos būtina įrengti atviroje vietoje, toliau nuo bimsų ir kitų konstrukcijų, kurie gali trukdyti karštų dujų ar dūmų priėjimui prie jautriosios daviklio dalies. Daviklių, kurie suveikia kontakto atjungimo būdu, kontaktas turi būti hermetiškai uždarytas, o grandinė turi būti nuolat kontroliuojama, kad būtų aptikti gedimai.
\n
78.Mažiausiai vienas daviklis turi būti įmontuotas kiekvienoje patalpoje, kurioje reikalaujama gaisro aptikimo įrangos, ir kiekviename 37 m² denio plote. Didelėse patalpose davikliai turi būti išdėstyti tolygiai, kad nei vienas daviklis nebūtų toliau kaip 9 m nuo kito daviklio ar toliau kaip 4,5 m nuo pertvaros.
\n
79.Elektros įrangai, naudojamai gaisro signalizacijos ir gaisro aptikimo sistemose, turi būti numatyta ne mažiau dviejų energijos tiekimo šaltinių, vienas iš jų turi būti avarinis. Tiekimas turi vykti per atskirus kabelius, naudojamus tik šiam vienam tikslui. Tokie kabeliai turi eiti prie perjungiklio, esančio gaisro aptikimo sistemos valdymo punkte. Būtina numatyti, kad laidai neitų per kambuzus, jėgainės skyrius ir kitas uždaras patalpas, kuriose yra didelis gaisro pavojus, nebent tai yra būtina gaisro aptikimui tokiose patalpose arba juos reikia prijungti prie atitinkamo paskirstymo skydo:
\n
79.1. prie kiekvienos gaisro aptikimo stoties turi būti iškabintas saugomų patalpų sąrašas ar planas ir kiekvienos sistemos zonos buvimo vieta. Turi būti atitinkamos sistemos patikrinimo ir aptarnavimo instrukcijos;
\n
79.2. turi būti numatytos priemonės, kuriomis būtų galima tikrinti daviklių ir gaisro aptikimo stočių darbą, leidžiant įkaitintą orą ar dūmus daviklių buvimo vietose.
\n
80.Pagal klasifikacinės bendrovės reikalavimus kiekvienai daviklių sekcijai turi būti numatytos atsarginės galvutės.
\n
81.Krovinių patalpos, kuriose yra didelė gaisro tikimybė, turi būti apsaugotos stacionaria gaisro gesinimo dujomis sistema arba kita gaisro gesinimo sistema, kuri užtikrintų lygiavertę apsaugą.
\n
82.Turi būti numatyti mažiausiai du gaisriniai siurbliai.
\n
83.Jeigu kuriame nors skyriuje gaisras galėtų sugadinti visus priešgaisrinius vandens siurblius, turi būti alternatyvios vandens tiekimo priemonės kovai su ugnimi. 75 m ilgio ir ilgesniuose laivuose tokia alternatyvi priemonė yra stacionarus avarinis priešgaisrinis nepriklausomas varomas vandens siurblys. Šis avarinis priešgaisrinis vandens siurblys turi būti pajėgus tiekti dvi vandens sroves ne mažesniu kaip 0,25 N/mm² spaudimu:
\n
83.1. gaisriniai siurbliai, išskyrus avarinį, turi užtikrinti vandens padavimą gaisro gesinimui, esant ne mažesniam kaip 0,25 N/mm² slėgiui, be to, bendras pajėgumas turi būti mažiausiai:
\n
L (B + D) + 2.25)² m³/h, kur L, B ir D yra metrais. Tačiau nereikalaujama, kad bendras gaisrinių siurblių pajėgumas viršytų 180 m³/h;Q = (0.15 83.2. kiekvieno iš gaisrinių siurblių, išskyrus avarinį, pajėgumas turi sudaryti ne mažiau 40 proc. bendro šių Reikalavimų 83.1 papunktyje nustatyto gaisrinių siurblių pajėgumo, ir bet kuriuo atveju kiekvienas siurblys turi būti pajėgus tiekti mažiausiai dvi vandens sroves, kaip nustatyta šių Reikalavimų 87 punkte. Šie gaisriniai siurbliai turi užtikrinti vandens padavimą į gaisrines magistrales, esant nurodytoms sąlygoms. Jeigu laive yra daugiau nei du siurbliai, tai tokių papildomų siurblių pajėgumas turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus;
\n
83.3. gaisriniai siurbliai turi turėti nepriklausomus įvadus. Sanitariniai, balasto, nusausinimo ar bendros paskirties siurbliai gali būti vertinami kaip gaisriniai siurbliai, jeigu jie paprastai nenaudojami skysto kuro perpumpavimui, o jeigu kartais ir naudojami šiam tikslui, tai jie turi turėti atitinkamas perjungimo priemones;
\n
83.4. jeigu siurbliai gali sukelti spaudimą, kuris yra didesnis už spaudimą, paskaičiuotą vandens tiekimo vamzdžiams, hidrantams ir žarnoms, tai vamzdžių prijungimo prie visų siurblių vietose turi būti numatyti apsauginiai vožtuvai. Šie vožtuvai turi būti taip įstatyti ir sureguliuoti, kad apsaugotų nuo per didelio spaudimo bet kurioje gaisrinės magistralės sistemoje;
\n
83.5. avariniai gaisriniai siurbliai su mechanine pavara turi būti autonominiai ir energija jiems turi būti tiekiama nepriklausomai arba iš jų pačių dyzelinio variklio su nepriklausoma maitinimo sistema, esančio lengvai prieinamoje vietoje kitoje patalpoje nei pagrindiniai gaisriniai siurbliai, arba iš autonominio generatoriaus, kuriuo gali būti pakankamai galingas avarinis generatorius, jeigu jis sumontuotas saugioje vietoje ne jėgainės skyriuje, pageidautina virš darbo denio. Avarinis gaisrinis siurblys turi būti pajėgus dirbti mažiausiai 3 valandas;
\n
83.6. avariniai gaisriniai siurbliai, kingstonai ir kiti reikalingi vožtuvai turi būti valdomi iš kitos patalpos, kurioje nėra pagrindinių gaisrinių siurblių, iš tokios vietos, kuri gaisro šiose patalpose atveju nebūtų lengvai atkirsta.
\n
84.Reikalavimai gaisrinėms magistralėms žvejybos laivuose:
\n
84.1. jeigu šių Reikalavimų 88 punkte nustatomam vandens srovių skaičiui užtikrinti reikalingas daugiau nei vienas hidrantas, tuomet turi būti numatyta gaisrinė magistralė;
\n
84.2. gaisrinės magistralės turi būti be jokių sujungimų, išskyrus tuos, kurių reikia gaisro gesinimui, nebent tokie sujungimai būtų reikalingi denių ir inkaro grandinių plovimui, taip pat sausinimo ežektorių darbui su sąlyga, kad tai nekenkia gaisro gesinimo sistemos efektyvumui;
\n
84.3. jeigu gaisrinės magistralės nėra savaime nusisausinančios, turi būti numatyti atitinkami išleidžiamieji čiaupai, jeigu yra tikimybė, kad jos gali užšalti ir sugesti;
\n
84.4. gaisrinės magistralės ir vandentiekio vamzdžių skersmuo turi būti pakankamas, kad efektyviai paskirstytų didžiausią reikalingą vandens kiekį iš dviejų vienu metu dirbančių gaisrinių siurblių arba 140 m³/h, žiūrint, kuris iš šių dydžių yra mažesnis;
\n
84.5. tuo atveju, jeigu du siurbliai vienu metu per 90 punkte apibūdintus švirkštus tiekia 83.1 papunktyje nurodytą vandens kiekį per bet kokius gretimus hidrantus, tai visuose hidrantuose turi būti palaikomas minimalus 0,25 N/mm² slėgis.
\n
85.Gaisrinių žarnų kiekis turi atitikti gaisrinių hidrantų kiekį, kurie išdėstomi pagal šių Reikalavimų 87 ir 88 punktų nuostatas. Be to, turi būti numatyta viena atsarginė žarna. Į šį skaičių neįeina gaisrinės žarnos, kurios turi būti bet kuriame jėgainės ar katilinės skyriuje. Atsižvelgdama į laivo dydį, klasifikacinė bendrovė gali padidinti būtinų gaisrinių žarnų kiekį, kad bet kuriuo metu būtų užtikrintas pakankamas gaisrinių žarnų skaičius ir priėjimas prie jų.
\n
86.Gaisrinės žarnos turi būti pagamintos iš patvirtintos medžiagos ir būti pakankamai ilgos, kad būtų galima nukreipti vandens srovę į bet kurią patalpą, kurioje jos gali būti naudojamos. Maksimalus jų ilgis turi būti 20 m. Kiekviena gaisrinė žarna turi turėti švirkštą ir reikalingus sujungimus. Gaisrinės žarnos kartu su bet kokiais reikalingais priedais ir instrumentais turi būti laikomos matomose vietose netoli gaisrinių vandens hidrantų ar sujungimų visiškai parengtos panaudojimui.
\n
87.Hidrantų skaičius ir išdėstymas turi būti toks, kad mažiausiai dvi vandens srovės iš skirtingų hidrantų, viena iš kurių turi eiti iš standartinio ilgio gaisrinės žarnos, galėtų pasiekti bet kurią laivo vietą, kuri, laivui esant jūroje, paprastai yra prieinama įgulai.
\n
88.Visi būtini hidrantai turi turėti gaisrines žarnas su dvigubos paskirties švirkštais, kaip nustatoma šių Reikalavimų 90 punkte. Vienas hidrantas turi būti prie įėjimo į saugomas patalpas.
\n
89.Gaisrinėms magistralėms ir hidrantams negalima naudoti medžiagų, kurios įkaitusios praranda savo savybes, nebent jos būtų tinkamai apsaugotos. Vamzdžiai ir hidrantai turi būti tokioje vietoje, kad prie jų būtų galima lengvai prijungti gaisrines žarnas. Laivuose, kurių deniuose gali būti vežami kroviniai, hidrantai turi būti išdėstyti taip, kad prie jų visuomet būtų galima lengvai prieiti, o vamzdžiai pagal galimybes turi būti išdėstyti taip, kad kroviniai jų nepažeistų. Jeigu kiekvienas hidrantas neturi numatytos atskiros gaisrinės žarnos ir švirkšto, tuomet būtina užtikrinti, kad gaisrinių žarnų movas ir švirkštus galima būtų sukeisti vietomis.
\n
90.Kiekvienai gaisrinei žarnai turi būti įrengtas čiaupas ar vožtuvas, kad tuo metu, kai dirba gaisriniai siurbliai, būtų galima nuimti bet kurią gaisrinę žarną:
\n
90.1. standartiniai švirkštų dydžiai turi būti 12 mm, 16 mm ir 19 mm arba kuo artimesni šiems dydžiams (didesnio skersmens švirkštus galima naudoti Administracijai leidus);
\n
90.2. gyvenamosioms ir tarnybinėms patalpoms gesinti nereikalaujama naudoti didesnius nei 12 mm skersmens švirkštus;
\n
90.3. jėgainės skyriams ir atviroms laivo vietoms švirkštų skersmuo turi būti toks, kad vanduo galėtų maksimaliai tekėti dviem srovėm iš mažiausio galingumo siurblio, esant šių Reikalavimų 84.4 ir 84.5 papunkčiuose nurodytam slėgiui su sąlyga, kad nėra reikalo naudoti didesnius nei 19 mm skersmens švirkštus.
\n
91.Ugnies gesintuvai turi būti patvirtintų modelių. Reikalaujamų nešiojamų angliarūgštinių gesintuvų talpa turi būti ne didesnė kaip 13,5 l ir ne mažesnė kaip 9 l. Kiti ugnies gesintuvai turi būti ne mažiau portatyvūs negu 13,5 l talpos skystos medžiagos gesintuvai ir ne mažiau efektyvūs negu 9 l talpos skystos medžiagos gesintuvai.
\n
92.Turi būti numatyti pakankami atsarginių skystos medžiagos užtaisų kiekiai, atitinkantys klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, turi būti:
\n
92.1. 100 proc. atsarginių užpildų kiekvieno turimų, laive užpildomų gesintuvų tipo pirmiesiems 10 gesintuvų ir 50 proc. likusiems gesintuvams, tačiau ne daugiau kaip 60;
\n
92.2. jeigu gesintuvo negalima užpildyti laive, vietoje atsarginių užpildų turi būti paimta ne mažiau kaip 50 proc. papildomų to paties tipo ir talpos gesintuvų;
\n
92.3. laive turi būti pakartotinio užpildymo instrukcijos. Pakartotinai užpildant galima naudoti tik atitinkamiems gesintuvams patvirtintus užpildus.
\n
93.Negalima naudoti ugnies gesintuvų su pavojingu užtaisu, kuris pats savaime arba galimo panaudojimo atveju išskiria žmonėms pavojingus toksinių dujų kiekius.
\n
94.Gesintuvus kartą per metus turi apžiūrėti Administracijos pripažinta bendrovė. Ant kiekvieno gesintuvo turi būti ženklas, liudijantis, kad tas gesintuvas buvo apžiūrėtas. Visi nuolatinio aukšto spaudimo gesintuvų balionai ir nesuslėgto turinio gesintuvų propelento balionai hidraulinio slėgimo būdu išbandomi kartą per 10 metų.
\n
95.Vienas iš nešiojamų ugnies gesintuvų, skirtų naudoti kokioje nors patalpoje, turi būti prie įėjimo į tą patalpą.
\n
96.Valdymo punktuose, gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose turi būti numatyta ne mažiau penkių patvirtinto tipo ugnies gesintuvų.
\n
97.Numatyti atsarginiai užtaisai turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Žvejybos laivams, pastatytiems 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, taikomi reikalavimai:
\n
97.1. jeigu gesintuvą galima užpildyti laive, turi būti paimta 100 proc. atsarginių užpildų pirmiesiems 10 gesintuvų ir 50 proc. likusiems gesintuvams, tačiau ne daugiau kaip 60;
\n
97.2. jeigu gesintuvo negalima užpildyti laive, vietoj atsarginių užpildų turi būti paimta ne mažiau kaip 50 proc. papildomų to paties tipo ir talpos gesintuvų;
\n
97.3. laive turi būti pakartotinio užpildymo instrukcijos. Pakartotinai užpildant galima naudoti tik atitinkamiems gesintuvams patvirtintus užpildus.
\n
98.Patalpose, kuriose yra katilai arba skysto kuro agregatai, bei visose A kategorijos mechanizmų patalpose turi būti įrengta bet kuri iš šių stacionarių gaisro gesinimo sistemų, remiantis klasifikacinės bendrovės reikalavimais:
\n
98.1. aukšto slėgio sprinklerinė sistema;
\n
98.2. gaisro gesinimo dujomis sistema;
\n
98.3. gaisro gesinimo sistema, panaudojant netoksinių lakių skysčių garus;
\n
98.4. gaisro gesinimo sistema, panaudojant aukšto kartotinumo putas;
\n
98.5. jeigu jėgainės ir katilinės skyriai nėra visiškai atskirti vienas nuo kito ir jeigu skystas kuras iš katilinės gali nutekėti į jėgainės skyrių, tai tokia jėgainės ir katilinės kombinacija turi būti vertinama kaip vienas skyrius.
\n
99.Visuose naujuose ir esamuose laivuose turi būti uždrausta vėl įrengti gaisro gesinimui skirtas halogenizuotas angliavandenilio sistemas.
\n
100.Kiekviename katilinės skyriuje turi būti numatytas bent vienas nešiojamas oro-putų įrangos komplektas.
\n
101.Kiekvieno katilinės skyriaus deginimo įrenginio priekinėje dalyje taip pat kiekvienoje patalpoje, kurioje yra skysto kuro įrangos dalis, turi būti numatyti mažiausiai du patvirtinto tipo nešiojami ugnies gesintuvai, purškiantys putas ar kitą lygiavertę medžiagą. Kiekviename katilinės skyriuje turi būti bent vienas patvirtinto tipo putų gesintuvas, kurio talpa būtų mažiausiai 135 l, arba kitoks lygiavertis gesintuvas. Šitie ugnies gesintuvai turi turėti ant ričių užvyniotas žarnas, pakankamai ilgas, kad pasiektų bet kurią katilinės vietą. Atsižvelgdama į saugomos patalpos pobūdį ir dydį, Administracija gali sušvelninti šio papunkčio reikalavimus.
\n
102.Prie kiekvieno katilo uždegimo vietos turi būti dėžė su smėliu, soda impregnuotomis pjuvenomis ar kita patvirtinta sausa medžiaga, kurios kiekis turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Vietoj to gali būti numatytas patvirtinto tipo nešiojamas ugnies gesintuvas.
\n
103.Patalpose, kuriose yra vidaus degimo varikliai, naudojami kaip pagrindiniai eigos mechanizmai arba kitiems tikslams, ir bendras jų galingumas didesnis kaip 750 kW, turi būti šios gaisro gesinimo priemonės:
\n
103.1. viena iš gaisro gesinimo sistemų, numatoma šių Reikalavimų 99 punkte;
\n
103.2. bent vienas nešiojamas oro-putų įrangos komplektas;
\n
103.3. kiekvienoje tokioje patalpoje patvirtinto tipo angliarūgštiniai ar kitokie lygiaverčiai gaisro gesintuvai, kurių vieneto talpa būtų mažiausiai 45 l; jų kiekis turi būti toks, kad jo užtektų putoms ar kitoms lygiavertėms medžiagoms paduoti į bet kurią kuro ir slėginio tepimo sistemų dalį, į pavaras ir kitus gaisro atžvilgiu pavojingus objektus. Be to, turi būti numatyta pakankamai nešiojamų angliarūgštinių ar jiems lygiaverčių gaisro gesintuvų, kurie būtų taip išdėstyti, kad kiekvienas gesintuvas būtų nutolęs ne daugiau kaip 10 m nuo bet kurio patalpos taško su sąlyga, kad kiekvienoje tokioje patalpoje turi būti mažiausiai du tokie gesintuvai. Mažesnėms patalpoms Administracija gali sušvelninti šiuos reikalavimus.
\n
104.Patalpose, kuriose yra garo turbinos ar uždaro tipo garo mašinos, naudojamos arba pagrindinei eigai, arba kitiems tikslams, ir jeigu bendras šių mašinų galingumas yra ne mažesnis kaip 750 kW, turi būti šios gaisro gesinimo priemonės:
\n
104.1. angliarūgštiniai ar kitokie lygiaverčiai gaisro gesintuvai, kurių vieneto talpa būtų mažiausiai 45 l; jų kiekis turi būti toks, kad jo užtektų putoms ar kitoms lygiavertėms medžiagoms paduoti į bet kurią slėginio tepimo sistemos dalį, į bet kurią vietą gaubtų, dengiančių slėginio tepimo turbinų detales, variklius ar jų pavaras, taip pat į kitus gaisro atžvilgiu pavojingus objektus. Tačiau tokių gaisro gesintuvų nereikalaujama, jeigu šiose patalpose yra numatyta stacionari gaisro gesinimo sistema, įrengta pagal šių Reikalavimų 99 punkto nuostatas, ir jos teikiama apsauga yra ne mažiau efektyvi, negu numatyta šiame papunktyje;
\n
104.2. pakankamas kiekis nešiojamų angliarūgštinių ar jiems lygiaverčių gaisro gesintuvų, kurie būtų taip išdėstyti, kad kiekvienas gesintuvas būtų nutolęs ne daugiau kaip 10 m nuo bet kurio patalpos taško su sąlyga, kad kiekvienoje tokioje patalpoje turi būti mažiausiai du tokie gesintuvai, tokių gesintuvų nereikalaujama papildomai prie šių Reikalavimų 103.3 papunktyje numatytų priemonių.
\n
105.Jeigu, klasifikacinės bendrovės manymu, kuriame nors jėgainės skyriuje egzistuoja gaisro pavojus, tačiau šių Reikalavimų 98–104 punktuose jam nekeliami jokie ypatingi reikalavimai gaisro gesinimo priemonių atžvilgiu, tokioje ar jai gretimoje patalpoje turi būti numatytas patvirtintų nešiojamų gaisro gesintuvų ar kitų gaisro gesinimo priemonių skaičius, atitinkantis klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
\n
106.Jeigu yra įrengtos stacionarios gaisro gesinimo sistemos, kurios nėra numatytos šioje dalyje, tai tokios sistemos turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
\n
107.Bet kuriame „A“ klasės jėgainės skyriuje, į kurį įėjimas yra iš žemiau esančio gretimo veleno tunelio, be kitų vandeniui nelaidžių durų, turi būti numatytos lengvos plieninės priešgaisrinės durys-ekranas, esančios priešais tokį jėgainės skyrių ir atsidarančios iš abiejų pusių.
\n
108.Turi būti numatyta mažiausiai viena tarptautinio standarto jungė, atitinkanti šių Reikalavimų 109 punkto reikalavimus.
\n
109.Tarptautinio standarto jungių dydžiai turi būti tokie, kaip nurodyta šioje lentelėje:
\n
3 lentelė. Tarptautinio standarto jungių dydžiai Aprašymas Dydis Išorinis diametras 178 mm Vidinis diametras 64 mm Varžto diametras 132 mm Grioveliai jungėse 4 skylės, kurių skersmuo 19 mm, išdėstytos vienodu atstumu viena nuo kitos aplink aukščiau minėto varžto apskritimo diametrą, prapjautos iki išorinio jungės apskritimo Jungės storis mažiausiai 14,5 mm Varžtai ir veržlės po 4 vienetus (16 mm diametro ir 50 mm ilgio) 110. Ši jungė turi būti pagaminta iš medžiagos, kuri gali atlaikyti 1,0 N/mm² darbinį spaudimą.
\n
111.Jungės paviršius iš vienos pusės turi būti plokščias, o iš kitos turi būti pastoviai pritvirtintas sujungimas, kuris tiktų laivo hidrantams ir žarnoms. Sujungimas turi būti laikomas laivo denyje kartu su tarpine iš bet kokios medžiagos, kuri gali atlaikyti 1,0 N/mm² darbinį spaudimą, bei keturiais 16 mm diametro 50 mm ilgio varžtais ir aštuoniomis poveržlėmis.
\n
112.Turi būti numatyti įrenginiai, kad tokį sujungimą būtų galima pajungti iš bet kurio laivo borto.
\n
113.Laive turi būti mažiausiai du gaisrininko ekipiruotės komplektai, atitinkantys Administracijos reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, gaisrininko ekipiruotės komplektai turi atitikti TJO priešgaisrinės saugos sistemų kodekso III skyriaus 2.1, 2.1.1 ir 2.1.2 nuostatas. Kiekvienam privalomam kvėpavimo aparatui turi būti du atsarginiai užpildai.
\n
114.Šie įrangos komplektai turi būti laikomi lengvai prieinamoje vietoje, kuo toliau vienas nuo kito ir parengti naudojimui.
\n
115.Laive turi nuolat kabėti priešgaisrinių veiksmų planas. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, tokio plano turinys turi atitikti TJO asamblėjos rezoliuciją Nr. A.654(16) „Gaisro kontrolės planų grafiniai simboliai“ ir TJO asamblėjos rezoliuciją A.756(18) „Rekomendacijos dėl informacijos, kuri turi būti pateikiama kartu su gaisro kontrolės planais“.
\n
116.Gaisro gesinimo priemonės turi būti geros būklės ir laikomos paruoštos naudojimui bet kuriuo metu.
\n
117.Tais atvejais, kai šiuose Reikalavimuose nurodoma kokios nors ypatingos rūšies priemonė, prietaisas, gaisro gesinimo medžiaga ar įranga, gali būti leidžiama naudoti kitokios rūšies priemonę ir t. t., jeigu klasifikacinė bendrovė įsitikina, kad ji yra tokia pat efektyvi.
\n
118.Laivo korpusas, antstatas, konstrukcinės pertvaros, deniai ir kabinos turi būti pastatyti iš nedegių medžiagų. Administracija leidžia naudoti degias konstrukcijas su sąlyga, kad bus laikomasi šio punkto reikalavimų ir papildomų gaisro gesinimo priemonėms keliamų reikalavimų, išdėstytų šių Reikalavimų 189 punkte:
\n
118.1. laivuose, kurių korpusas pastatytas iš nedegiųjų medžiagų, deniai ir pertvaros, skiriantys A kategorijos mašinų skyrius nuo gyvenamųjų patalpų, tarnybinių skyrių ar valdymo punktų, gaminami pagal „A-60“ klasės standartą, jeigu A kategorijos mašinų skyriuje nėra stacionariosios gaisro gesinimo sistemos, arba pagal „A-30“ standartą, jeigu tokia sistema yra sumontuota. Kitokius mašinų skyrius nuo gyvenamųjų patalpų, tarnybinių skyrių ar valdymo postų skiriantys deniai ir pertvaros gaminami pagal „A-0“ klasės standartą;
\n
118.2. deniai ir pertvaros, skiriantys valdymo postus nuo gyvenamųjų patalpų ir tarnybinių skyrių, gaminami pagal „A“ klasės standartą ir šių Reikalavimų 1 ir 2 lenteles, tačiau klasifikacinė bendrovė gali leisti montuoti „B-15“ klasės perdengimus tokiems skyriams, kaip, pavyzdžiui, kapitono kajutei atskirti nuo vairinės, kai tokie skyriai laikomi vairinės dalimi;
\n
118.3. laivuose, kurių korpusas pagamintas iš degių medžiagų, deniai ir pertvaros, skiriantys jėgainės skyrius nuo gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų ar valdymo punktų, turi būti „F“ arba „B-15“ klasės. Be to, jėgainės skyrius ribojančios pertvaros turi būti nelaidžios dūmams, kiek tai įmanoma. Deniai ir pertvaros, skiriantys valdymo punktus nuo gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų, turi būti „F“ klasės;
\n
118.4. laivuose, kurių korpusas pagamintas iš nedegių medžiagų, gyvenamąsias ir tarnybines patalpas bei valdymo punktus aptarnaujančių koridorių pertvaros turi būti „B-15“ klasės;
\n
118.5. laivuose, kurių korpusas pagamintas iš degių medžiagų, gyvenamąsias ir tarnybines patalpas bei valdymo punktus aptarnaujančių koridorių pertvaros turi būti „F“ klasės;
\n
118.6. bet kokios šių Reikalavimų 118.1–118.3 papunkčiuose numatytos pertvaros turi tęstis nuo denio iki denio, nebent iš abiejų pertvaros pusių būtų pastatytas ištisinis tokios kaip ir pertvara klasės vidinis klojinys. Tokiu atveju pertvara gali baigtis ties ištisiniu klojiniu.
\n
119.Vidiniai trapai, aptarnaujantys gyvenamąsias ir tarnybines patalpas arba valdymo punktus, turi būti pagaminti iš plieno ar kitos lygiavertės medžiagos. Tokie trapai turi būti atskirti „F“ klasės perdangomis laivuose, kurių korpusas pagamintas iš degių medžiagų, arba „B-5“ klasės perdangomis laivuose, kurių korpusas pagamintas iš nedegių medžiagų su sąlyga, kad trapu einant tik per vieną denį, jį būtina atskirti tik viename lygmenyje.
\n
120.Durys ir kiti angų uždarymai šių Reikalavimų 118.1–118.6 papunkčiuose nurodytose pertvarose ir deniuose bei durys, įstatytos jėgainės ir katilinės skyrių šachtose, turi būti kiek tai įmanoma tiek pat atsparios ugniai, kiek ir gretima konstrukcija, kurioje jos įstatytos. Durys, vedančios į „A“ klasės jėgainės skyrius, turi būti savaiminio užsidarymo.
\n
121.Liftų šachtos, einančios per gyvenamąsias ir tarnybines patalpas, turi būti pagamintos iš plieno ar jam lygiavertės medžiagos ir turėti uždarymo priemones, mažinančias traukimą ir dūmų plitimą:
\n
121.1. laivuose, kurių korpusas pagamintas iš degių medžiagų, pertvaros ir deniai, ribojantys patalpas, kuriose yra bet koks avarinis energijos šaltinis, bei pertvaros ir deniai, esantys tarp kambuzų, dažymo ir lempų kambarių ar kitokių sandėliavimo patalpų, kuriose laikomas nemažas kiekis lengvai užsiliepsnojančių medžiagų, taip pat tarp gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų ar valdymo punktų, turi būti sukonstruoti iš „F“ arba „B-15“ klasės perdangų;
\n
121.2. laivuose, kurių korpusas pagamintas iš nedegių medžiagų, šių Reikalavimų 121.1 papunktyje paminėtos pertvaros ir deniai turi būti „A“ klasės perdangos su atitinkama izoliacija, atsižvelgiant į gaisro pavojų. Administracija leidžia statyti „A-15“ klasės pertvaras tarp kambuzų ir gyvenamųjų, tarnybinių patalpų ir valdymo skyrių, jeigu kambuze yra tik elektrinės krosnys, elektriniai vandens šildytuvai ar kitos elektra šildomos priemonės;
\n
121.3. lengvai užsiliepsnojančios medžiagos turi būti vežamos sandariai uždarytuose konteineriuose.
\n
122.Jeigu per pertvaras ar denius, kurie pagal šių Reikalavimų 118.1–118.6, 120 ar 121.1–121.3 papunkčių nuostatas turi atitikti „A“, „B“ ar „F“ klasės perdangoms keliamus reikalavimus, eina elektros kabeliai, vamzdžiai, šachtos ir kt., turi būti imtasi priemonių, kad nenukentėtų perdangos atsparumas ugniai.
\n
123.Tuščios erdvės, esančios už apdailos detalių, juostelių arba apkalos gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose turi būti tinkamai suskirstomos sandariai įrengiamomis priešgaisrinėmis pertvaromis, tarp kurių atstumas turi būti ne didesnis kaip 7 metrai.
\n
124.Langai ir šviesos liukai jėgainės skyriuose turi atitikti šiuos reikalavimus:
\n
124.1. jeigu stoglangiai atsidaro, turi būti numatyta galimybė juos uždaryti iš lauko pusės. Prie stoglangių su stiklo plokštėmis iš lauko pusės turi būti stabiliai pritvirtintos langinės, pagamintos iš plieno ar kitos lygiavertės medžiagos;
\n
124.2. stiklo ar kitų panašių medžiagų negalima tvirtinti jėgainės skyrių pertvarose. Tačiau galima naudoti armuotą stiklą stoglangiams ir stiklą valdymo punktuose, esančiuose jėgainės skyriaus viduje;
\n
124.3. stoglangiams, paminėtiems šių Reikalavimų 124.1 papunktyje, turi būti naudojamas armuotas stiklas.
\n
125.Izoliacinės medžiagos gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose, išskyrus maisto atsargų šaldymo kameras, taip pat valdymo punktuose ir jėgainės skyriuose turi būti nedegios. Izoliacijos paviršius vidinėse „A“ klasės jėgainės skyrių pertvarose turi būti nelaidus naftos ar jos garų poveikiui.
\n
126.Žuvies saugojimui naudojamose patalpose degi izoliacija turi būti apsaugota sandariai pritvirtinta metalo danga.
\n
127.Klasifikacinė bendrovė gali leisti naudoti „A-0“ klasės perdangas vietoj „B-15“ ar „F“ klasės perdangų, atsižvelgdama į gretimose patalpose naudojamų degių medžiagų kiekį.
\n
128.Išskyrus šių Reikalavimų 137 punkte numatytus atvejus, turi būti numatytos priemonės, kaip išjungti ventiliatorius ir uždaryti pagrindines ventiliacijos sistemos angas iš šių patalpų išorės.
\n
129.Turi būti numatytos priemonės, kuriomis iš saugios vietos būtų galima uždaryti aplink dūmtraukius esančias erdves.
\n
130.Ventiliacinės angos gali būti duryse ir po jomis koridorių pertvarose, tačiau jų negali būti laiptinių duryse ir po jomis. Angos gali būti tik apatinėje durų pusėje. Tais atvejais, kai duryse ar po jomis yra tokia anga, bendras naudingas bet kurios tokios angos ar angų plotas neturi būti didesnis kaip 0,05 m². Jeigu tokia anga yra prakirsta duryse, prie jos turi būti pritaisytas uždarymo tinklelis iš nedegios medžiagos.
\n
131.„A“ klasės jėgainės skyrių ar kambuzų ventiliaciniai vamzdžiai paprastai neturi eiti per gyvenamąsias, tarnybines patalpas ir valdymo punktus. Jei Administracija leidžia tokį išdėstymą, vamzdžiai turi būti pagaminti iš plieno ar lygiavertės medžiagos ir taip išdėstyti, kad būtų išsaugotas perdangos atsparumas ugniai.
\n
132.Gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų ar valdymo punktų ventiliaciniai vamzdžiai paprastai neturi eiti per „A“ klasės jėgainės skyrius ar kambuzus. Jei Administracija leidžia tokį išdėstymą, vamzdžiai turi būti iš plieno ar lygiavertės medžiagos ir taip išdėstyti, kad būtų išsaugotas perdangos atsparumas ugniai.
\n
133.Sandėliavimo patalpose, kuriose yra dideli lengvai užsiliepsnojančių medžiagų kiekiai, ventiliacijos įranga turi būti atskirta nuo kitų ventiliacijos sistemų. Ventiliacija turi būti išdėstyta viršutiniame ir apatiniame lygmenyse, o ventiliatorių oro padavimo ir išleidimo angos turi būti saugiose vietose. Virš ventiliatorių įleidimo ir išleidimo angų turi būti įtaisytos atitinkamos vielos tinklelio užtvaros žiežirboms gesinti.
\n
134.Jėgainės skyrius aptarnaujančios ventiliacinės sistemos turi būti nepriklausomos nuo kitas patalpas aptarnaujančių sistemų.
\n
135.Jeigu šachtos ar vamzdžiai aptarnauja patalpas, esančias abiejose „A“ klasės pertvarų ar denių pusėse, prie jų turi būti sumontuotos sklendės, kad ugnis ar dūmai neplistų iš vieno skyriaus į kitą. Rankiniu būdu valdomos sklendės turi atsidaryti ir užsidaryti iš abiejų pertvaros ar denio pusių. Jeigu šachtos ar vamzdžiai, kurių laisvas skerspjūvio plotas viršija 0,02 m², eina per „A“ klasės pertvaras ar denius, prie jų turi būti sumontuotos automatinės savaiminio užsidarymo sklendės. Šachtos, aptarnaujančios skyrius, esančius tik vienoje tokių pertvarų pusėje, turi atitikti šių Reikalavimų 41.2 papunkčio nuostatas.
\n
136.Elektriniai radiatoriai turi būti pagaminti ir pritvirtinti taip, kad iki minimumo sumažintų gaisro pavojų. Šių radiatorių elementai turi būti išdėstyti taip, kad nuo jų skleidžiamos šilumos neužsidegtų ar neužsiliepsnotų drabužiai, užuolaidos ar kitos panašios medžiagos.
\n
137.Šildymas atvira ugnimi turi būti uždraustas. Šildymo krosnys ir kitos panašios priemonės turi būti patikimai pritvirtintos. Po jomis, aplink jas ir jų dūmtraukių plote turi būti numatyta tinama priešgaisrinė apsauga ir izoliacija. Kietu kuru kūrenamų krosnių dūmtraukiai turi būti taip suprojektuoti ir išdėstyti, kad iki minimumo būtų sumažintas jų užsikimšimo degimo produktais pavojus; taip pat turi būti numatytos priemonės juos greitai išvalyti. Traukimą dūmtraukiuose mažinančios sklendės, net kai jos uždarytos, turi palikti pakankamai vietos dūmų praėjimui Patalpose, kuriose statomos krosnys, turi būti ventiliatoriai, kurių skerspjūvio plotas būtų toks, kad į krosnį patektų pakankamai oro. Tokie ventiliatoriai turi būti be uždarymo priemonių ir taip išdėstyti, kad jiems nereikėtų uždarymo priemonių, kaip nustatoma Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų konstrukcijai, nelaidumui vandeniui ir įrangai 31–33 punktuose.
\n
138.Dujiniai įrengimai su atvira liepsna, išskyrus dujines virykles ir vandens šildytuvus, turi būti uždrausti. Patalpose, kuriose yra tokios viryklės ar vandens šildytuvai, turi būti atitinkama ventiliacija, kuri pašalintų degimo produktus ir galimus dujų nuotėkius į saugią vietą. Visi vamzdžiai, kuriais eina dujos nuo dujų baliono iki viryklės ar vandens šildytuvo, turi būti pagaminti iš plieno ar kitos patvirtintos medžiagos. Turi būti sumontuoti automatiniai apsaugos prietaisai, kurie nutrauktų dujų tiekimą tuo atveju, jeigu dujų magistralėje nukristų spaudimas arba kuriame nors prietaise užgestų liepsna.
\n
139.Gyvenamosiose patalpose, tarnybiniuose skyriuose, valdymo postuose, koridorių ir laiptų patalpose esančiais atvirais paviršiais bei už pertvarų, lubų, apkalos gyvenamosiose patalpose, tarnybiniuose skyriuose ir valdymo postuose esančiais paslėptais paviršiais liepsna turi plisti lėtai, kaip tai apibrėžta TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodekse.
\n
140.Visi atviri stiklo plastikinių konstrukcijų paviršiai, esantys gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose, valdymo punktuose, „A“ klasės jėgainės skyriuose ir kituose gaisro atžvilgiu panašiuose jėgainės skyriuose, turi būti padengti patvirtintos rūšies dervos sluoksniu, kuris pats savaime turi savybę sulaikyti liepsnos plitimą, arba patvirtintos rūšies ugniai atspariais dažais arba apsaugoti nedegiomis medžiagomis.
\n
141.Dažai, lakai ir kitos apdailos medžiagos, naudojamos atvirų vidinių paviršių apdailai, turi neišskirti didelio dūmų, nuodingų dujų ar garų kiekio, nebūti per daug pavojingos gaisro atžvilgiu. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, medžiagos, naudojamos atvirų vidinių paviršių apdailai, turi neišskirti didelio dūmų, nuodingų dujų ar garų kiekio, kaip tai apibrėžta TJO priešgaisrinių bandymų tvarkos kodekse.
\n
142.Pirminės denio dangos gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose turi būti pagamintos iš patvirtintos medžiagos, kuri turi būti nedegi ir nekelti sprogimo ar apsinuodijimo dujomis pavojaus, esant aukštai temperatūrai. Laivams, kurių deniai pagaminti iš plieno, taikoma rekomendacija dėl degumo bandymų metodikos, skirtos pirminių denio dangų degumui nustatyti, priimta TJO asamblėjos rezoliucija A.687(17):
\n
142.1. gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo punktuose vamzdžiai, einantys per „A“ ar „B“ klasės perdangas, turi būti pagaminti iš patvirtintos medžiagos, atsižvelgiant į temperatūrą, kurią šios perdangos turi atlaikyti. Jei Administracija leidžia pravesti naftos produktams ar degiems skysčiams skirtus vamzdžius per gyvenamąsias ir tarnybines patalpas, tie vamzdžiai turi būti pagaminti iš patvirtintos medžiagos, atsižvelgiant į gaisro pavojų;
\n
142.2. medžiagos, kurios kaitinamos greitai tampa neefektyvios, neturi būti naudojamos išoriniams špigatams, sanitariniams ir kitokiems nutekėjimo vamzdžiams, kurie yra netoli vaterlinijos ir kur, gaisrui suardžius medžiagą, gali kilti užtvindymo pavojus.
\n
143.Visos atliekų talpos, išskyrus tas, kurios naudojamos perdirbant žuvį, turi būti pagamintos iš nedegių medžiagų ir turi būti be angų šonuose ar dugne.
\n
144.Mechanizmai, varantys kuro perpumpavimo siurblius, kuro naudojimo siurblius ir kitus panašius kuro siurblius, turi turėti nuotolinio valdymo įrenginius kitoje vietoje, kad, kilus gaisrui mechanizmų patalpoje, būtų galima sustabdyti jų darbą.
\n
145.Ten, kur tai yra būtina, turi būti įtaisyti padėklai kurui nutekėti, kad kuras nenutekėtų į lijalus.
\n
146.Suspaustų, suskystintų ar ištirpintų dujų balionai turi būti aiškiai paženklinti nurodytomis skiriamosiomis spalvomis, ant jų turi būti įskaitomi užrašai, nurodantys turinio pavadinimą ir cheminę formulę. Šie balionai turi būti saugiai pritvirtinti.
\n
147.Balionai, kuriuose yra degios ar kitokios pavojingos dujos, taip pat tušti balionai turi būti saugomi atviruose deniuose saugiai pritvirtintoje padėtyje, o visi vožtuvai, spaudimo reguliatoriai ir vamzdeliai, einantys iš tokių balionų, turi būti apsaugoti nuo apgadinimo. Balionai turi būti apsaugoti nuo staigių temperatūros svyravimų, nuo tiesioginių saulės spindulių ir sniego kaupimosi. Administracija leidžia tokius balionus laikyti patalpose, kurios atitinka šių Reikalavimų 148–150 punktų nuostatas.
\n
148.Patalpos, kuriose laikomi lengvai užsiliepsnojantys skysčiai, tokie kaip lakūs dažai, žibalas, benzolas ir pan., ir, jeigu leidžiama, suskystintos dujos, turi turėti tiesioginį priėjimą tik iš atvirų denių. Slėgio reguliavimo prietaisai ir apsauginiai vožtuvai turi išleisti garus ar dujas skyriaus viduje. Jeigu tokių skyrių kraštinės pertvaros liečiasi su kitomis uždaromis patalpomis, jos turi būti nelaidžios dujoms.
\n
149.Patalpose, naudojamose labai degiems skysčiams ar suskystintoms dujoms laikyti, draudžiama įrengti elektros instaliaciją, išskyrus tą, kuri būtina toms patalpoms eksploatuoti. Ten, kur tokia elektros instaliacija įrengiama, ji turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus, susijusius su instaliacijos panaudojimu degioje aplinkoje. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, ji turi būti patvirtinto saugumo tipo ir atitikti paskelbtas IEC tarptautinių standartų leidinyje Nr. 79 „Elektros prietaisai sprogiųjų dujų aplinkoje“. Tokiose patalpose negali būti šilumos šaltinių, o gerai matomose vietose turi būti lentelės su užrašais „Nerūkyti“ ir „Nedegti atviros liepsnos“.
\n
150.Kiekvienos suspaustų dujų rūšies laikymui turi būti numatyta atskira patalpa. Skyriuose, kuriuose saugomos tokios dujos, negalima laikyti kitų degių medžiagų, įrankių ar daiktų, kurie nėra susiję su dujų paskirstymo sistema. Administracija gali sušvelninti šiuos reikalavimus, atsižvelgdama į tokių suspaustų dujų charakteristikas, apimtį ir paskirtį.
\n
151.Trapai ir laiptai, vedantys į visas gyvenamąsias patalpas ir iš jų, taip pat į patalpas, kuriose paprastai dirba įgula, išskyrus jėgainės skyrius, turi būti taip išdėstyti, kad jais būtų galima greitai evakuotis į atvirą denį ir toliau – iki gelbėjimosi priemonių. Evakuacijos priemonės turi atitikti šiuos reikalavimus:
\n
151.1. visuose gyvenamųjų patalpų išsidėstymo lygmenyse būtina numatyti mažiausiai du toli vienas nuo kito išsidėsčiusius evakuacijos kelius, kuriais gali būti įprasti išėjimai iš kiekvienos uždaros patalpos ar patalpų grupės;
\n
151.2. evakuacijos keliu iš patalpų, esančių žemiau atviro denio, turi būti trapas, o antru keliu gali būti šachta arba trapas;
\n
151.3. evakuacijos keliais iš patalpų, esančių virš atviro denio, turi būti trapai arba durys, vedantys į atvirą denį, arba ir viena, ir kita. Jeigu trapų ar durų įstatyti praktiškai neįmanoma, vienu iš šių evakuacijos kelių gali būti atitinkamų dydžių iliuminatoriai arba liukai, apsaugoti nuo apledėjimo, kur tai reikalinga;
\n
151.4. išimtinais atvejais Administracija, atsižvelgdama į patalpų pobūdį ir išdėstymą, taip pat į tai, kiek žmonių paprastai gyvena ar dirba šiose patalpose, gali leisti, kad būtų tik vienas evakuacijos kelias;
\n
151.5. pageidautina, kad koridoriaus ar jo dalies, iš kurios yra tik vienas evakuacijos kelias, ilgis neviršytų 2,5 m, tačiau jis jokiu būdu negali būti ilgesnis nei 5 m;
\n
151.6. evakuacijos kelių plotis ir tęstinumas turi atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
\n
152.Turi būti numatyti du evakuacijos keliai iš kiekvieno „A“ klasės jėgainės skyriaus, kurie turi būti kuo toliau vienas nuo kito. Vertikaliems evakuacijos keliams turi būti naudojamos plieninės kopėčios. Jeigu dėl jėgainės skyriaus dydžio to padaryti praktiškai neįmanoma, vieno iš šių evakuacijos kelių galima atsisakyti. Tokiu atveju būtina skirti ypatingą dėmesį likusiam evakuacijos keliui.
\n
153.Liftai neturi būti laikomi vienu iš reikalaujamų evakuacijos kelių.
\n
154.Jeigu remdamasi šių Reikalavimų 118 punktu Administracija leidžia, kad laive būtų kokia nors konstrukcija iš degios medžiagos, arba jeigu statant gyvenamąsias ir tarnybines patalpas bei valdymo punktus naudojamas didelis degių medžiagų kiekis, ypač būtina atkreipti dėmesį į automatinių gaisro signalizacijos ir gaisro aptikimo sistemų instaliavimą tose patalpose, tinkamai atsižvelgiant į tų patalpų dydį, įrangą ir išsidėstymą valdymo punktų atžvilgiu, taip pat, kur galima, jose pastatytų baldų degumo savybes.
\n
155.Minimalus sumontuotų gaisrinių siurblių skaičius ir tipas turi būti tokie:
\n
155.1. vienas siurblys su mechanine pavara, kuris būtų nepriklausomas nuo pagrindinio variklio, kaip energijos šaltinio;
\n
155.2. vienas siurblys su pavara nuo pagrindinio variklio su sąlyga, kad sraigto velenas gali būti lengvai atjungtas arba sraigtas yra reguliuojamo žingsnio.
\n
156.Sanitariniai, nusausinimo, balasto, bendros paskirties ar kitokie siurbliai gali būti naudojami kaip gaisriniai siurbliai, jeigu jie atitinka šio skyriaus reikalavimus ir netrukdo pumpuoti lijalų vandens. Gaisriniai siurbliai turi būti taip sujungti, kad jų nebūtų galima naudoti skysto kuro ar kitų degių skysčių perpumpavimui.
\n
157.Išcentriniai ar kitokie siurbliai, prijungti prie gaisrinės magistralės, kurioje gali atsirasti priešsrovė, turi turėti negrįžtamus vožtuvus.
\n
158.Laivai, kuriuose nėra nei avarinio gaisrinio siurblio su mechanine pavara, nei stacionarios gaisro gesinimo sistemos jėgainės skyriuose, turi turėti papildomas gaisro gesinimo priemones, atitinkančias klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
\n
159.Avariniai gaisriniai siurbliai su mechanine pavara, jeigu jie yra, turi būti autonominiai ir energija jiems turi būti tiekiama nepriklausomai arba iš jų pačių pirminio variklio su nepriklausoma maitinimo sistema, esančio lengvai prieinamoje vietoje kitoje patalpoje nei pagrindiniai gaisriniai siurbliai, arba iš autonominio generatoriaus, kuriuo gali būti pakankamai galingas avarinis generatorius, esantis saugioje vietoje ne jėgainės skyriuje, pageidautina virš darbo denio.
\n
160.Bet kuris avarinis gaisrinis siurblys, jeigu jis yra, jo kingstonai ir kiti reikalingi vožtuvai turi būti valdomi iš kitos patalpos, kurioje nėra pagrindinių gaisrinių siurblių, iš tokios vietos, kuri gaisro šiose patalpose atveju nebūtų lengvai atkirsta.
\n
161.Bendras mažiausiai pagrindinių gaisrinių siurblių su mechanine pavara našumas (Q) turi būti:
\n
L (B + D) + 2.25)² m³/h, kur L, B ir D yra metrais.Q = (0.15 162. Jeigu laive yra du autonominiai gaisriniai siurbliai su mechanine pavara, kiekvieno jų pajėgumas turi sudaryti ne mažiau kaip 40 proc. bendro šių Reikalavimų 161 punkte numatyto našumo.
\n
163.Jeigu pagrindiniai gaisriniai siurbliai su mechanine pavara paduoda šių Reikalavimų 161 punkte nustatomą vandens kiekį per gaisrinę magistralę, gaisrines žarnas ir švirkštus, tai prie kiekvieno hidranto turi būti palaikomas slėgis, ne mažesnis kaip 0,25 N/mm².
\n
164.Jeigu avariniai gaisriniai siurbliai su mechanine pavara aprūpina maksimaliu vandens kiekiu šių Reikalavimų 170 punkte rodyta srove, tai prie kiekvieno hidranto palaikomas slėgis turi atitikti Klasifikacinės bendrovės reikalavimus.
\n
165.Jeigu šių Reikalavimų 170 punkte reikalaujamam vandens srovių skaičiui užtikrinti reikalingas daugiau nei vienas hidrantas, turi būti numatyta gaisrinė magistralė.
\n
166.Gaisrinėms magistralėms negalima naudoti medžiagų, kurios veikiamos karščio greitai tampa neefektyvios, nebent jos būtų tinkamai apsaugotos.
\n
167.Jeigu gaisrinių siurblių slėgis spaudimo pusėje gali viršyti apskaičiuotą darbinį gaisrinių magistralių slėgį, turi būti įrengti apsauginiai vožtuvai.
\n
168.Gaisrinės magistralės turi būti be jokių sujungimų, išskyrus tuos, kurių reikia gaisro gesinimui, denio ir inkaro grandinių plovimui arba lijalų ežektorių darbui su sąlyga, kad jie nekenkia gaisro gesinimo sistemos efektyvumui.
\n
169.Jeigu gaisrinės magistralės nėra savaime nusisausinančios, turi būti numatyti atitinkami išleidžiamieji čiaupai tose vietose, kuriose jos gali užšalti ir sugesti.
\n
170.Gaisriniai hidrantai turi būti taip išdėstyti, kad prie jų būtų galima greitai ir lengvai prijungti gaisrines žarnas ir bent vieną srovę nukreipti į bet kurią laivo vietą, kuri paprastai yra prieinama laivui esant jūroje.
\n
171.Vandens srovė, nustatoma šių Reikalavimų 170 punkte, turi eiti iš vienos standartinio ilgio gaisrinės žarnos.
\n
172.Be šių Reikalavimų 170 punkto nuostatų, „A“ klasės jėgainės skyriuose papildomai turi būti numatytas mažiausiai vienas gaisrinis hidrantas kartu su gaisrine žarna ir dvigubos paskirties švirkštu. Tas gaisrinis hidrantas turi būti pastatytas už patalpos ribų, šalia įėjimo.
\n
173.Kiekvienam reikalaujamam gaisriniam hidrantui turi būti viena gaisrinė žarna. Papildomai prie šio reikalavimo turi būti numatyta mažiausiai viena atsarginė gaisrinė žarna.
\n
174.Vienos gaisrinės žarnos ilgis neturi viršyti 20 m.
\n
175.Gaisrinės žarnos turi būti pagamintos iš patvirtintos medžiagos. Kiekvienai gaisrinei žarnai turi būti numatytos movos ir dvigubos paskirties švirkštas.
\n
176.Išskyrus tuos atvejus, kai gaisrinės žarnos yra pastoviai pritvirtintos prie gaisrinės magistralės, gaisrinių žarnų movos ir švirkštai turi būti visiškai sukeičiami vietomis.
\n
177.Švirkštai, kurių reikalaujama šių Reikalavimų 175 punkte, turi atitikti esamų gaisrinių siurblių našumą, tačiau bet kokiu atveju jų skersmuo neturi būti mažesnis kaip 12 mm.
\n
178.Gesintuvai turi būti patvirtintų tipų. Privalomų nešiojamųjų gesintuvų su skystu užpildu talpa turi būti ne didesnė kaip 13,5 l ir ne mažesnė kaip 9 l. Kiti gesintuvai turi būti ne mažiau portatyvūs, kaip 13,5 l talpos gesintuvai su skystu užpildu, ir ne mažiau efektyvūs, kaip 9 l talpos gesintuvai su skystu užpildu. Administracija nustato gesintuvų atitikmenis.
\n
179.Atsarginiai užpildai turi būti parengti pagal klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, turi būti:
\n
179.1. išskyrus žemiau nurodytus atvejus, laive turi būti 100 proc. atsarginių užpildų kiekvieno iš turimų pakartotinai laive užpildomų gesintuvų tipo pirmiesiems 10 gesintuvų ir 50 proc. likusiems gesintuvams, tačiau ne daugiau kaip 60;
\n
179.2. trumpesniuose kaip 45 m ilgio laivuose, jeigu gesintuvo negalima užpildyti laive, vietoje atsarginių užpildų turi būti paimta ne mažiau kaip 50 proc. papildomų to paties tipo ir talpos gesintuvų;
\n
179.3. laive turi būti pakartotinio užpildymo instrukcijos. Pakartotinai užpildant galima naudoti tik atitinkamiems gesintuvams patvirtintus užpildus.
\n
180.Draudžiama naudoti gesintuvus su ugnį gesinančiu užpildu, kuris dėl savo savybių arba esant numatomoms naudojimo sąlygoms išskiria žmogui pavojingus nuodingų dujų kiekius.
\n
181.Gesintuvai turi būti periodiškai tikrinami ir išbandomi pagal priešgaisrinių saugos taisyklių Lietuvos jūrų laivuose reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, gesintuvus kartą per metus turi apžiūrėti Administracijos pripažinta bendrovė. Ant kiekvieno gesintuvo turi būti ženklas, liudijantis, kad tas gesintuvas buvo apžiūrėtas. Visi nuolatinio aukšto spaudimo gesintuvų balionai ir nesuslėgto turinio gesintuvų propelento balionai hidraulinio slėgimo būdu išbandomi kartą per 10 metų.
\n
182.Vienas iš nešiojamųjų gesintuvų, skirtų naudoti kokioje nors patalpoje, paprastai turi būti laikomas prie įėjimo į šią patalpą.
\n
183.Valdymo postuose, gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose turi būti pakankamas kiekis patvirtinto tipo nešiojamųjų gesintuvų, kad būtų užtikrintas pasirengimas panaudoti mažiausiai vieną tinkamo tipo gesintuvą bet kurioje tų patalpų dalyje. Bendras gesintuvų kiekis šiose patalpose turi būti ne mažesnis nei trys.
\n
184.Atsarginiai užpildai turi būti parengti pagal klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, turi būti:
\n
184.1. išskyrus žemiau nurodytus atvejus, laive turi būti 100 proc. atsarginių užpildų kiekvieno turimų pakartotinai laive užpildomų gesintuvų tipo pirmiesiems 10 gesintuvų ir 50 proc. likusiems gesintuvams, tačiau ne daugiau kaip 60;
\n
184.2. trumpesniuose kaip 45 m ilgio laivuose, jeigu gesintuvo negalima užpildyti laive, vietoje atsarginių užpildų turi būti paimta ne mažiau kaip 50 proc. papildomų to paties tipo ir talpos gesintuvų;
\n
184.3. laive turi būti pakartotinio užpildymo instrukcijos. Pakartotinai užpildant galima naudoti tik atitinkamiems gesintuvams patvirtintus užpildus.
\n
185.Patalpose, kuriose yra katilai, įrengimai, veikiantys skysto kuro pagrindu, arba ne mažesnio kaip 375 kW bendros galios vidaus degimo varikliai, turi būti įrengta viena iš žemiau išvardytų stacionarių gaisro gesinimo sistemų, atitinkančių klasifikacinės bendrovės reikalavimus:
\n
185.1. vandens purškimo spaudimu sistema;
\n
185.2. gaisro gesinimo dujomis sistema;
\n
185.3. gaisro gesinimo sistema, naudojant mažai nuodingų, lengvai išgaruojančių skysčių garus;
\n
185.4. gaisro gesinimo didelio tūrio kartotinumo putomis sistema.
\n
186.Visuose naujuose ir esamuose laivuose draudžiama naujai įrenginėti, kaip gaisro gesinimo priemonę, halonus naudojančias angliavandenilio sistemas.
\n
187.Jeigu mašinų ir katilų skyriai nėra visiškai atskirti vienas nuo kito, arba jeigu yra skysto kuro nutekėjimo iš katilų skyriaus į mašinų skyrių galimybė, tai toks jungtinis mašinų ir katilų skyrius turi būti laikomas viena patalpa.
\n
188.šių Reikalavimų 185 punkte išvardyti įrengimai turi būti valdomi iš lengvai prieinamų, esančių ne tose patalpose vietų, kurios negalėtų būti lengvai atkirstos gaisro kilimo tose patalpose atveju.
\n
189.Laivai, iš dalies arba visiškai pastatyti iš medžio arba stiklaplasčio, kuriuose įrengti katilai, veikiantys skysto kuro pagrindu, arba vidaus degimo varikliai, ir kurie mašinų skyriaus zonoje turi denį, padengtą viena iš minėtų medžiagų, turi būti aprūpinti viena iš šių Reikalavimų 185 punkte nurodytų gaisro gesinimo sistemų.
\n
190.Visuose A tipo mašinų skyriuose turi būti numatyti mažiausiai du nešiojamieji tokio tipo gesintuvai, kurie tinkami gesinti degantį skystą kurą. Jeigu tokiose patalpose įrengti ne mažesnės kaip 250 kW bendrosios galios mechanizmai, tai jose turi būti ne mažiau kaip trys tokie gesintuvai. Vienas iš gesintuvų turi būti prie įėjimo į patalpą.
\n
191.Laivai, neturintys stacionarios gaisro gesinimo sistemos mašinų skyriuje, turi būti aprūpinti bent 45 l talpos putų gesintuvu arba lygiaverčiu gesintuvu, tinkamu gesinti degantį kurą. Jeigu šio reikalavimo neįmanoma įvykdyti dėl mašinų skyriaus dydžio, klasifikacinė bendrovė gali leisti pastatyti papildomus nešiojamuosius gesintuvus.
\n
192.Neatsižvelgiant į šių Reikalavimų 185–191 punktų reikalavimus, visose A kategorijos mechanizmų patalpose turi būti įrengtos stacionarios gaisro gesinimo priemonės.
\n
193.Gaisrininko ekipiruotės komplektų skaičius ir jų vieta turi atitikti Administracijos reikalavimus. 45 metrų ir ilgesniuose žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, turi būti ne mažiau kaip du ugniagesio aprangos komplektai, laikomi lengvai prieinamose ir toli viena nuo kitos esančiose vietose, prie kurių priėjimas gaisro atveju neturėtų būti atkirstas. Gaisrininko ekipiruotės komplektas turi atitikti TJO priešgaisrinės saugos sistemų kodekso III skyriaus 2.1, 2.1.1 ir 2.1.2 nuostatas. Kiekvienam privalomam kvėpavimo įtaisui turi būti du atsarginiai užpildai.
\n
194.Turi būti nuolatos pakabintas priešgaisrinių priemonių planas. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, tokio plano turinys turi atitikti TJO asamblėjos rezoliuciją A.654(16) „Gaisro kontrolės planų grafiniai simboliai“ ir TJO asamblėjos rezoliuciją A.756(18) „Rekomendacijos dėl informacijos, kuri turi būti pateikiama kartu su gaisro kontrolės planais“. Laivuose, trumpesniuose kaip 45 m, Administracija gali leisti nesilaikyti šio reikalavimo.
\n
195.Gaisro gesinimo priemonės turi būti tvarkingos ir nuolat paruoštos neatidėliotinam panaudojimui.
\n
196.Šioje dalyje nurodytos įrangos, aparatų, gaisrą gesinančių medžiagų tipus, taip pat jų vietą leidžiama pakeisti bet kokio kito tipo įranga, jeigu Administracija įsitikins, kad ji bus ne mažiau efektyvi. ______________ PATVIRTINTA Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-64 Reikalavimai įgulos apsaugai žvejybos laivuose Jei nenustatyta kitaip, šio Priedo reikalavimai taikomi 24 metrų bei ilgesniems naujiems žvejybos laivams.
\n
1.Lejerių sistema turi būti sukonstruota taip, kad ji būtų efektyvi ir būtų aprūpinta būtinais lynais, jungiamosiomis apkabomis, varžtais ir tvirtinimo juostelėmis.
\n
2.Denio angos su ne žemesniais nei 600 mm komingsais arba slenksčiais turi turėti apsauginius turėklus, pavyzdžiui, pakabinamuosius arba nuimamuosius lejerinius užtvarus arba tinklus. Klasifikacinė bendrovė gali netaikyti šių reikalavimų mažoms angoms.
\n
3.Šviesos liukai arba kitos panašios angos turi turėti apsauginius strypus, išdėstytus vienas nuo kito ne didesniu nei 350 mm atstumu. Klasifikacinė bendrovė gali netaikyti šio reikalavimo mažoms angoms.
\n
4.Visų denių paviršius turi būti sukonstruotas arba apdirbtas taip, kad galimybė paslysti būtų minimali. Darbo aikštelių deniai mašinų skyriuose, kambuzuose, keltuvų bei gervių zonoje ir žuvies apdorojimo įrangos išdėstymo vietose, taip pat trapų pradžioje ir gale bei priešais duris turi būti padengti paviršiumi, saugančiu nuo paslydimo.
\n
5.Liukų, landų ir kitų angų dangčiuose turi būti įtaisyti apsauginiai įtaisai, saugantys nuo atsitiktinio jų užsidarymo. Sunkūs avarinių liukų dangčiai turi būti su atsvarais ir sukonstruoti taip, kad juos būtų galima atidaryti iš bet kurios dangčio pusės.
\n
6.Įėjimo liukų matmenys turi būti ne mažesni nei 600×600 mm, o jų skersmuo – ne mažesnis nei 600 mm.
\n
7.Virš avarinių liukų, aukščiau denio lygio, jei tai įmanoma, turi būti įrengtos laikymosi rankenos.
\n
8.Visose atvirose darbo denio dalyse ir antstatų deniuose, jeigu jie yra darbo aikštelės, turi būti įrengti patikimi falšbortai arba apsauginiai turėklai. Falšbortų arba apsauginių turėklų aukštis virš denio turi būti ne mažesnis nei 1 m. Jeigu toks aukštis neigiamai atsiliepia normaliai laivo eksploatacijai, klasifikacinė bendrovė gali leisti įrengti žemesnius turėklus.
\n
9.Maksimalus vertikalus atstumas nuo vaterlinijos, esant didžiausiai eksploatacinei grimzlei, iki žemiausio viršutinės falšborto briaunos taško arba iki darbo denio briaunos, jeigu yra įrengti apsauginiai turėklai, turi užtikrinti pakankamą įgulos narių apsaugą nuo patenkančių ant denio bangų, atsižvelgiant į jūros būklę, orų sąlygas, kuriomis gali būti eksploatuojamas laivas, eksploatavimo rajonus, laivo tipą ir žūklės būdą, ir privalo atitikti klasifikacinės bendrovės reikalavimus. Šie reikalavimai nustatomi atsižvelgiant į minimalaus atstumo tarp vaterlinijos, atitinkančios didžiausią eksploatacinę grimzlę, ir pačio žemiausio falšborto taško arba darbo denio briaunos nustatymo vadovą, išdėstytą baigiamojo Torremolino konferencijos akto 3 priedo 8 rekomendacijoje. 24 m. ilgio ir ilgesniuose žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, viršvandeninis bortas, matuojamas laivo midelyje nuo darbo denio, nuo kurio vyksta žvejyba, krašto turi būti ne mažesnis kaip 300 mm arba ne mažesnis kaip viršvandeninio borto aukštis, atitinkantis didžiausią leistiną grimzlę, žiūrint, kuris iš šių dydžių yra didesnis. Laivuose su dengtais darbo deniais, kurie sutvarkyti taip, kad vanduo nepatektų į dengtas darbo patalpas, nėra reikalaujama jokio mažiausio viršvandeninio borto aukščio, išskyrus tą, kuris atitinka didžiausią leistiną gimzlę.
\n
10.Tarpas po žemiausiu lejeriu neturi viršyti 230 mm. Atstumas tarp kitų lejerių neturi viršyti 380 mm, o atstumas tarp apsauginio turėklo stovų turi būti ne didesnis nei 1,5 m. Laivuose, turinčiuose užapvalintus denio ir borto sujungimus, apsauginiai turėklai turi būti pastatyti ant plokščiosios denio dalies. Turėklai turi būti pakankamo stiprumo, glotniu paviršiumi, be aštrių išsikišimų, briaunų ir kampų.
\n
11.Užtikrinant saugų įgulos narių judėjimą tarp gyvenamųjų patalpų, mašinų patalpų ir kitų darbo patalpų, būtina pasirūpinti priemonėmis, tokiomis kaip apsauginiai turėklai, lejeriai, trapai arba praėjimai po deniais, atitinkančioms klasifikacinės bendrovės reikalavimus, esant būtinybei, iš išorinės visų denio kabinų ir šachtų pusės taip pat turi būti įrengti apsauginiai turėklai, užtikrinantys saugų įgulos narių judėjimą ir darbą.
\n
12.Laivagalinio tralavimo traleriai ant viršutinės slipo briaunos turi turėti tinkamą apsauginę įrangą, duris, vartus arba tinklus, tokio pat aukščio kaip ir gretimas falšbortas arba apsauginiai turėklai. Kai tokios apsauginės įrangos nėra, skersai slipo turi būti įrengtos grandinės arba kitos apsauginės priemonės.
\n
13.Pagal klasifikacinės bendrovės reikalavimus, siekiant užtikrinti saugų įgulos narių darbą, laivuose turi būti įrengti pakankamo dydžio ir tvirtumo trapai su turėklais ir laipteliais, padengtais slydimą sulaikančia medžiaga. Žvejybos laivuose, pastatytuose 2003 m. sausio 1 d. ar vėliau, šių trapų konstrukcija turi atitikti reikiamus, tam tikrus ISO standartus. ______________ PATVIRTINTA Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-64 Reikalavimai gelbėjimo priemonėms ir įrenginiams žvejybos laivuose 1. Jeigu specialiai nenumatyta kitaip, šių Reikalavimų nuostatos taikomos naujiems 24 metrų ir ilgesniems laivams. Šių Reikalavimų 45–48 punktų nuostatos taip pat taikomos ir esamiems 45 m ir ilgesniems laivams.
\n
2.Šiuose Reikalavimuose vartojamos sąvokos:
\n
2.1. nuleidimas laisvo iškilimo metodu – tai toks gelbėjimo valties arba gelbėjimo plausto nuleidimo metodas, kai jie automatiškai atsiskiria nuo skęstančio laivo ir yra paruošti naudojimui;
\n
2.2. nuleidimas laisvo kritimo metodu – tai toks gelbėjimo valties arba gelbėjimo plausto nuleidimo metodas, kai jie su žmonėmis ir įrangos komplektu paleidžiami nuo laivo ir yra numetami į vandenį be jokių juos prilaikančių įtaisų;
\n
2.3. pripučiama priemonė – tai tokia priemonė, kurios plūdrumas yra palaikomas ne standžių, bet dujomis užpildytų kamerų, ir kurios paprastai laikomos nepripūstos iki jų paruošimo naudojimui momento;
\n
2.4. pripūsta priemonė – tai tokia priemonė, kurios plūdrumas palaikomas ne standžių, bet dujų pripūstų kamerų, ir kurios laikomos pripūstos bei yra nuolatinėje parengtyje naudoti;
\n
2.5. nuleidimo įrenginys – tai priemonė saugiam gelbėjimo valties arba gelbėjimo plausto, arba gelbėjimo katerio perkėlimui iš jų pritvirtinimo vietos į vandenį;
\n
2.6. naujo tipo gelbėjimo priemonė arba įrenginys – tai gelbėjimo priemonė arba įrenginys su naujomis charakteristikomis, kurias ne visiškai apima šio skyriaus reikalavimai, bet kurios užtikrina tolygų arba aukštesnį saugos lygį;
\n
2.7. gelbėjimo kateris – tai valtis, skirta gelbėti patyrusius nelaimę žmones ir surinkti esančias vandenyje gelbėjimo valtis ir plaustus;
\n
2.8. šviesą atspindinti medžiaga – tai medžiaga, atspindinti į ją nukreiptą šviesos spindulį priešinga kryptimi;
\n
2.9. gelbėjimo valtis arba gelbėjimo plaustas – tai valtis arba plaustas, galintys užtikrinti gyvybės išgelbėjimą žmonėms, patyrusiems nelaimę, nuo to momento, kai jie palieka laivą.
\n
3.Gelbėjimo priemonės ir įrenginiai, privalomi pagal šiuos Reikalavimus, išskyrus atvejus, numatytus šių Reikalavimų 7 ir 8 punktuose, turi būti aprobuoti įgaliotos klasifikacinės bendrovės.
\n
4.Prieš gelbėjimo priemonių ir įrenginių aprobavimą įgaliota klasifikacinė bendrovė turi įsitikinti, kad tos gelbėjimo priemonės ir įrenginiai būtų išbandyti, patvirtinant, kad jos atitinka šių Reikalavimų nuostatas bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakyme Nr. 480 „Dėl laivų įrenginių sertifikavimo nuostatų patvirtinimo“ išdėstytus reikalavimus.
\n
5.Prieš aprobuodama naujo tipo gelbėjimo priemones ir įrenginius, įgaliota klasifikacinė bendrovė turi įsitikinti, kad tokios priemonės ir įrenginiai:
\n
5.1. užtikrintų saugumo lygį, tolygų reikalaujamam šiame skyriuje ir būtų įvertinti ir išbandyti pagal TJO rekomendacijas gelbėjimo priemonių išbandymams, priimtas asamblėjos rezoliucija A. 689(17);
\n
5.2. sėkmingai išlaikytų įvertinimą ir bandymus, kurie patenkintų klasifikacinę bendrovę ir iš esmės būtų lygiaverčiai įvertinimui ir bandymams, nurodytiems TJO rekomendacijose.
\n
6.Įgaliotos klasifikacinės bendrovės priimta aprobavimo procedūra taip pat turi numatyti sąlygas, kuriomis aprobavimas išliks galioti arba jo galiojimas bus nutrauktas.
\n
7.Prieš leisdama naudotis gelbėjimo priemonėmis ir įrenginiais, kurių iš anksto neaprobavo, klasifikacinė bendrovė, suderinusi su Administracija, turi įsitikinti, kad tos gelbėjimo priemonės ir įrenginiai atitinka šio skyriaus reikalavimus.
\n
8.Pagal šiuos Reikalavimus privalomos gelbėjimo priemonės, kurių išsamios specifikacijos 60–137 punktuose nepateiktos, turi tenkinti Administraciją, atsižvelgiant į išsamias tokių priemonių specifikacijas, pateiktas 1974 m. Tarptautinėje konvencijoje dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS), su atitinkamais pakeitimais ir TJO tarptautiniame gelbėjimo priemonių kodekse.
\n
9.Administracija reikalauja atlikti tokius gelbėjimo priemonių gamybinius bandymus, kurie būtini tam, kad gelbėjimo priemonės būtų gaminamos pagal tuos pačius standartus, kaip ir aprobuotas prototipas.
\n
10.Kiekviename laive turi būti mažiausiai dvi gelbėjimo valtys arba plaustai.
\n
11.75 m ir ilgesniuose laivuose esančių gelbėjimo valčių, plaustų ir gelbėjimo katerių kiekis, tipas ir talpa turi atitikti šiuos reikalavimus:
\n
11.1. turi būti numatytos gelbėjimo valtys ir plaustai, kurių bendra talpa būtų pakankama sutalpinti nuo kiekvieno laivo borto visus esančius laive žmones. Tačiau jeigu laivas atitinka reikalavimus, keliamus dalijimui skyriais, apgadinto laivo stovumo kriterijus ir sustiprintos konstrukcinės priešgaisrinės apsaugos kriterijus, papildančius Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų priešgaisrinei apsaugai, gaisro aptikimui ir gesinimui žvejybos laivuose nuostatas ir Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų stovumui ir su tuo susijusioms jūrinėms savybėms 6 bei 7 punktų nuostatas, ir jeigu Administracija mano, kad gelbėjimo valčių bei plaustų skaičius ir jų talpa neturės įtakos saugumui, ji gali leisti sumažinti valčių ir plaustų kiekį su sąlyga, kad bendra gelbėjimo valčių ir plaustų, išdėstytų pagal kiekvieną laivo bortą, talpa bus pakankama sutalpinti mažiausiai 50 proc. laive esančių žmonių. Papildomai laive turi būti gelbėjimo plaustai, kuriuose būtų galima sutalpinti mažiausiai 50 proc. visų esančių laive žmonių;
\n
11.2. turi būti numatytas gelbėjimo kateris, jeigu laive nėra tolygios gelbėjimo valties, atitinkančios reikalavimus, keliamus gelbėjimo kateriui, kurį galima pakelti pasibaigus gelbėjimo operacijai.
\n
12.Laivai, kurių ilgis 45 metrai ir daugiau, bet ne didesnis nei 75 metrai, turi laikytis tokių reikalavimų:
\n
12.1. turi būti numatytos gelbėjimo valtys ir plaustai, kurių bendra talpa būtų pakankama sutalpinti nuo kiekvieno laivo borto visus esančius laive žmones;
\n
12.2. turi būti numatytas gelbėjimo kateris, jeigu laive nėra atitinkamų gelbėjimo valčių ir plaustų, kuriuos galima pakelti pasibaigus gelbėjimo operacijai.
\n
13.Laivuose, kurių ilgis 24 metrai ir daugiau, bet mažesnis nei 45 metrai, turi būti numatytos:
\n
13.1. gelbėjimo valtys ir plaustai, kurių bendra talpa būtų pakankama sutalpinti mažiausiai 200 proc. visų laive esančių žmonių skaičiaus. Šių gelbėjimo priemonių turi užtekti taip, kad visi laive esantys žmonės tilptų į tas gelbėjimo priemones, kurias būtų galima nuleisti iš bet kurio vieno laivo borto;
\n
13.2. gelbėjimo kateris, išskyrus tuos atvejus, kai Administracija nusprendžia, jog dėl laivo dydžio ir manevringumo, paieškos ir gelbėjimo tarnybų bei sistemų, įspėjančių apie meteorologinius pokyčius, artumo, bei dėl to, kad laivas eksploatuojamas neatšiauraus klimato zonose ir kad laivo eksploatacijai neturi įtakos sezoniniai ypatumai, tokia nuostata nereikalinga.
\n
14.Vietoj šių Reikalavimų 11.1, 12.1. ir 13.1 papunkčių nuostatų, laivuose gali būti viena ar daugiau gelbėjimo valčių, kurios yra nuleidžiamos laisvo kritimo metodu nuo laivagalio ir kurių talpa yra pakankama sutalpinti visus esančius laive žmones, ir gelbėjimo plaustai, galintys sutalpinti visus esančius laive žmones.
\n
15.Esančių laive gelbėjimo valčių ir gelbėjimo katerių kiekis turi būti pakankamas tam, kad visiems laive buvusiems žmonėms palikus laivą, kiekviena gelbėjimo valtis arba gelbėjimo kateris suburtų ne daugiau kaip 9 gelbėjimo plaustus.
\n
16.Gelbėjimo valtys ir plaustai bei gelbėjimo kateriai turi atitikti visas šių Reikalavimų 60–110 punktuose išdėstytas nuostatas.
\n
17.Gelbėjimo valtys ir plaustai turi:
\n
17.1. būti nuolatinėje parengtyje panaudojimui avarijos atveju;
\n
17.2. būti tokios būklės, kad jas būtų galima greitai ir saugiai nuleisti į vandenį tokiomis sąlygomis, kurios numatytos šių Reikalavimų 131.1 punkte;
\n
17.3. būti tokios būklės, kad jas būtų galima greitai pakelti ant laivo, jeigu jos yra taip pat naudojamos ir kaip gelbėjimo kateriai.
\n
18.Gelbėjimo valtys ir plaustai turi būti išdėstyti taip, kad:
\n
18.1. nebūtų trukdoma žmonėms rinktis į denį, nuo kurio vyksta įlaipinimas;
\n
18.2. nebūtų kliūčių jas greitai nuleisti;
\n
18.3. galima būtų užtikrinti greitą organizuotą žmonių įlaipinimą;
\n
18.4. nebūtų trukdoma naudoti kitas gelbėjimo priemones.
\n
19.Jeigu atstumas nuo įlaipinimo denio iki laivo vaterlinijos, esant mažiausiai laivo apkrovai, neviršija 4,5 m, gelbėjimo valtys ir plaustai, išskyrus laisvai iškylančius plaustus, turi būti parengti nuleisti juos keltuvais su visa įgula arba turi būti aprūpintos lygiaverte aprobuota įlaipinimo priemone.
\n
20.Gelbėjimo valtys ir plaustai bei nuleidžiamieji įrenginiai turi būti darbinėje būklėje ir parengti neatidėliotinam panaudojimui prieš laivui išplaukiant iš uosto ir viso reiso metu.
\n
21.Kiekviena gelbėjimo valtis ir plaustas turi būti laikomi:
\n
21.1. taip, kad nei pati gelbėjimo valtis ar plaustas, nei jų laikymo įtaisai jokioje vietoje netrukdytų pasinaudoti jokia kita gelbėjimo valtimi ar plaustu, ar gelbėjimo kateriu;
\n
21.2. kuo arčiau vandens paviršiaus ir, kiek tai yra saugu ir įmanoma, išskyrus gelbėjimo plaustus, kurie naudojami išmetant juos už borto, tokioje padėtyje, kad gelbėjimo valtis ar plaustas įlaipinimo vietoje būtų ne mažiau kaip 2 m virš vaterlinijos, kai laivas yra pakrautas ir esant nepalankiam diferentui iki 10° bei posvyriui į kurį nors bortą iki 20° arba tokiu kampu, kad atvirojo laivo denio kraštas panyra, žiūrint, kuris kampas yra mažesnis;
\n
21.3. nuolatinės parengties būklėje, kad įgulos nariai galėtų pasirengti įsilaipinti ir ją nuleisti mažiau kaip per 5 minutes;
\n
21.4. su visa įranga numatyta šiuose Reikalavimuose.
\n
22.Kiekviena gelbėjimo valtis turi būti pritvirtinta prie atskiro valčių keltuvo komplekto arba aprobuoto nuleidžiamojo įrenginio.
\n
23.Gelbėjimo valtys ir plaustai turi būti išdėstyti kaip galima arčiau gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų patogioje padėtyje, kad būtų užtikrintas saugus jų nuleidimas, ypatingą dėmesį skiriant atstumui iki sraigto. Gelbėjimo valtys, nuleidžiamos palei laivo bortą, turi būti išdėstytos atsižvelgiant į išsikišančias už korpuso laivo dalis, užtikrinant, kiek tai įmanoma, nuleidimą palei tiesų laivo bortą. Jeigu gelbėjimosi valtys ir plaustai įrengti laivo priekinėje dalyje, tai jie turi būti išdėstyti nuo taraninės pertvaros laivagalio link, apsaugotoje vietoje, ir tokiais atvejais klasifikacinė bendrovė turi skirti ypatingą dėmesį valčių ir plaustų keltuvų tvirtumui.
\n
24.Gelbėjimo katerio nuleidimo ir pakėlimo metodas turi būti aprobuotas, atsižvelgiant į gelbėjimo katerio svorį, įskaitant įrangą ir 50 proc. žmonių skaičiaus, leistino patalpinti jame pagal šių Reikalavimų 106.2.2 ir 106.3 papunkčių nuostatas. Taip pat turi būti atsižvelgta į gelbėjimo katerio konstrukciją, dydį ir jo laikymo vietą virš vaterlinijos, esant mažiausiai eksploatacinei apkrovai. Tačiau kiekvienas gelbėjimo kateris, esantis didesniame nei 4,5 m aukštyje virš laivo vaterlinijos, kai eksploatacinė apkrova yra mažiausia, turi turėti aprobuotą nuleidimo ir pakėlimo įrenginį.
\n
25.Nuleidimo ir įlaipinimo priemonės turi atitikti šių Reikalavimų 131–137 punktų nuostatas.
\n
26.Gelbėjimo plaustai turi būti išdėstyti taip, kad jie būtų lengvai prieinami avarijos atveju ir kad galėtų laisvai iškilti iš savo vietos, prisipūsti ir atsiskirti nuo laivo, jam skęstant. Tačiau gelbėjimo plaustai, nuleidžiami keltuvų pagalba, nebūtinai turi būti laisvai iškylantys;
\n
27.Naitovai, jeigu yra naudojami, turi turėti aprobuotą automatinę (hidrostatinę) atkabinimo sistemą.
\n
28.Jeigu Administracija įsitikina, kad laivo konstrukcinės savybės bei žūklės metodai daro šių Reikalavimų 21–27 punktų atitinkamų nuostatų taikymą netikslingą arba neįvykdomą, ji gali iš dalies arba visiškai atleisti laivą nuo tų reikalavimų vykdymo, jeigu laivas aprūpintas alternatyviomis nuleidimo ir pakėlimo priemonėmis, atitinkančiomis darbo pobūdį, kuriam jis yra numatytas. Administracija, kuri leido naudoti alternatyvias nuleidimo ir pakėlimo priemones pagal šį punktą, informuoja Europos Komisiją apie tokias alternatyvias priemones.
\n
29.Turi būti numatytos tinkamos priemonės įlaipinimui į gelbėjimo valtis ir plaustus, kurios turi apimti:
\n
29.1. mažiausiai vieną trapą arba kitas aprobuotas priemones iš abiejų laivo bortų pusių, skirtas patekti į gelbėjimo valtis ir plaustus, kai jie nuleisti vandenį, išskyrus tuos atvejus, kai Administracija yra įsitikinusi, kad atstumas nuo įlaipinimo vietos iki nuleistų į vandenį gelbėjimo valčių ir plaustų yra nedidelis ir trapas nėra būtinas;
\n
29.2. gelbėjimo valčių ir plaustų bei nuleidimo įrenginių apšvietimą jų paruošimo naudojimui ir nuleidimo metu, taip pat vandens gelbėjimo valčių ir plaustų nuleidimo zonoje apšvietimą iki nuleidimo pabaigos, be to, elektros energija turi būti tiekiama iš avarinio šaltinio, numatyto Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų žvejybos laivų mechanizmams, elektros įrangai ir periodiškai be priežiūros paliekamiems jėgainės skyriams 83–91 punktuose;
\n
29.3. priemones, įspėti visus asmenis, esančius laive, apie numatomą laivo palikimą;
\n
29.4. būdus, neleidžiančius vandeniui patekti iš laivo į gelbėjimo valtis arba plaustus.
\n
30.Kiekvienam žmogui, esančiam laive, turi būti numatyta aprobuoto tipo gelbėjimo liemenė, atitinkanti šių Reikalavimų 111–114 punktų nuostatas.
\n
31.Gelbėjimo liemenės turi būti laikomos lengvai prieinamose vietose, kurios turi būti aiškiai pažymėtos.
\n
32.Kiekvienam asmeniui, įtrauktam į gelbėjimo katerio komandą, turi būti numatytas tinkamo dydžio hidrokostiumas, atitinkantis šių Reikalavimų 115–116 punktų nuostatas.
\n
33.Laivuose, atitinkančiuose šių Reikalavimų 11–13 punktų nuostatoms, turi būti hidrokostiumai, atitinkantys šių Reikalavimų 115–116 punktų nuostatas, kiekvienam asmeniui, nepatalpintam į:
\n
33.1. gelbėjimo valtis;
\n
33.2. gelbėjimo plaustus, nuleidžiamus keltuvo pagalba;
\n
33.3. gelbėjimo plaustus, nuleidžiamus kitomis lygiavertėmis aprobuotomis priemonėmis, kur nereikia šokti į vandenį, kad būtų galima įlipti į plaustą.
\n
34.Papildant šių Reikalavimų 33.1 punkto nuostatas, kiekvienai gelbėjimo valčiai laive turi būti ne mažiau kaip po tris hidrokostiumus, atitinkančius šių Reikalavimų 115–116 punktų nuostatas. Papildomai prie šilumos apsaugos priemonių, privalomų pagal šių Reikalavimų 69.31 punktą, asmenims, nepatalpintiems į gelbėjimo valtis ir neaprūpintiems hidrokostiumais, laive turi būti šilumos apsaugos priemonės, atitinkančios šių Reikalavimų 118–120 punktų nuostatas. Nereikalaujama turėti šiuos hidrokostiumus ir šilumos apsaugos priemones, jeigu laive yra visiškai uždaros gelbėjimo valtys tokios talpos, kad į jas būtų galima patalpinti nuo kiekvieno laivo borto visus laive esančius žmones, arba gelbėjimo valtis, nuleidžiama laisvo kritimo metodu, talpinanti visus laive esančius žmones.
\n
35.Šių Reikalavimų 33 ir 34 punktų nuostatos netaikomos laivams, nuolat eksploatuojamiems šilto klimato sąlygomis, jeigu, Administracijos nuomone, hidrokostiumai ir šilumos apsaugos priemonės nėra būtinos.
\n
36.Hidrokostiumai, numatyti šių Reikalavimų 33 ir 34 punktuose, gali būti panaudoti šių Reikalavimų 32 punkto nuostatoms vykdyti.
\n
37.Mažiausias gelbėjimo ratų, atitinkančių šių Reikalavimų 121 punkto nuostatas, skaičius laivuose:
\n
37.1. aštuoni gelbėjimo ratai laivuose, kurių ilgis 75 m ir daugiau;
\n
37.2. šeši gelbėjimo ratai laivuose, kurių ilgis 45 metrai ir didesnis, bet mažesnis nei 75 metrai 37.3. keturi gelbėjimo ratai laivuose, kurių ilgis 24 metrai ir didesnis, bet mažesnis nei 45 metrai.
\n
38.Ne mažiau kaip pusė šių Reikalavimų 37 punkte paminėtų gelbėjimo ratų turi būti aprūpinti savaime užsidegančiais žiburiais, atitinkančiais šių Reikalavimų 122 punkto nuostatas.
\n
39.Mažiausiai du gelbėjimo ratai su savaime užsidegančiais žiburiais, kaip nustatyta šių Reikalavimų 38 punkte, turi turėti patikimas, automatiškai įsijungiančias dūmines bujeles, atitinkančias šių Reikalavimų nuostatas, ir turi būti, jei tai įmanoma, greito numetimo nuo navigacinio tiltelio parengties būklėje.
\n
40.Mažiausiai vienas gelbėjimo ratas ant kiekvieno laivo borto turi turėti neskęstantį lyną, atitinkantį šių Reikalavimų 124 punkto nuostatas. Lyno ilgis turi ne mažiau kaip du kartus viršyti aukštį nuo gelbėjimo rato įrengimo vietos iki vaterlinijos, esant mažiausiai eksploatacinei laivo grimzlei arba 30 m, priklausomai nuo to, kas yra daugiau. Tokie gelbėjimo ratai neprivalo turėti savaime užsidegančių žiburių.
\n
41.Visi gelbėjimo ratai turi būti išdėstyti taip, kad būtų lengvai prieinami laive esantiems žmonėms. Jie neturi būti pritvirtinti labai stipriai, nes turi būti sudaryta galimybė greitai numesti juos į vandenį.
\n
42.Kiekvienas laivas turi turėti aprobuoto tipo lynosvaidį, atitinkantį šių Reikalavimų 125–126 punktų nuostatas.
\n
43.Pagal Administracijos reikalavimus kiekviename laive turi būti efektyvios dieną ir naktį paduodamų nelaimės signalų priemonės, tame skaičiuje – mažiausiai dvylika parašiutinių raketų, atitinkančių šių Reikalavimų 127–128 punktų nuostatas.
\n
44.Nelaimės signalų padavimo priemonės turi būti aprobuotų tipų. Jos turi būti laikomos lengvai prieinamose vietose, kurios turi būti aiškiai pažymėtos.
\n
45.Kiekviename laive turi būti numatyti mažiausiai trys UTB dvipusio radijo telefoninio ryšio aparatūros komplektai. Tokia aparatūra turi atitikti ne mažesnius, kaip plaukiojančių gelbėjimo priemonių nešiojamos UTB dvipusio radijo telefoninio ryšio aparatūros eksploatacijos rekomendacijoje, priimtoje TJO asamblėjos rezoliucijoje A.605(15), nustatomus eksploatacinius reikalavimus. Jeigu UTB dvipusio radijo telefoninio ryšio aparatūra stacionariai įrengta gelbėjimo valtyse ir plaustuose, tai ji turi atitikti ne mažesnius, kaip TJO patvirtintus eksploatacinius reikalavimus. Tačiau laivuose, kurių ilgis 24 metrai ir didesnis, bet mažesnis nei 45 metrai, tokių aparatų skaičius gali būti sumažintas iki dviejų, jei Administracijai, atsižvelgiant į eksploatacijos zoną ir laive dirbančių žmonių skaičių, reikalauti turėti tris tokius aparatus atrodo nebūtina.
\n
46.UTB dvipusio radijo telefoninio ryšio aparatūra, įrengta esamuose laivuose ir neatitinkanti TJO aprobuotų eksploatacinių reikalavimų, gali būti priimta Administracijos iki 2004 m. gegužės 1 d. su sąlyga, kad Administraciją tenkins jos suderinamumas su aprobuota UTB dvipusio radijo telefono ryšio aparatūra.
\n
47.Kiekviename laive prie kiekvieno jo borto turi būti mažiausiai vienas radiolokacinis atsakiklis. Tokie radiolokaciniai atsakikliai turi atitikti eksploatacinius reikalavimus, ne mažesnius, kaip patvirtinti TJO. Radiolokaciniai atsakikliai turi būti įrengti tokiose vietose, iš kurių jie galėtų būti greitai pernešti į bet kurią gelbėjimosi valtį arba plaustą. Kaip alternatyva, vienas radiolokacinis atsakiklis turi būti kiekvienoje gelbėjimo priemonėje. Vienu iš jų gali būti radiolokacinis atsakiklis, privalomas pagal Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Reikalavimų radijo ryšiui žvejybos laivuose 20.3 papunktį.
\n
48.Naujuose ir esamuose žvejybos laivuose, kurių ilgis 24 metrai ir didesnis, bet mažesnis nei 45 metrai, turi būti mažiausiai vienas radiolokacinis atsakiklis.
\n
49.Pagal TJO rekomendaciją dėl šviesą atspindinčių medžiagų įrengimo ir panaudojimo gelbėjimo priemonėse, priimtą asamblėjos rezoliucija A. 658(16), visos gelbėjimo valtys, plaustai ir gelbėjimo kateriai, gelbėjimo liemenės ir gelbėjimo ratai turi turėti šviesą atspindinčias juostas.
\n
50.Prieš laivui išplaukiant iš uosto, taip pat viso reiso metu, visos gelbėjimo priemonės turi būti darbinėje būklėje ir parengtos neatidėliotinam jų panaudojimui.
\n
51.Turi būti numatytos gelbėjimo priemonių techninės priežiūros laive instrukcijos, ir atitinkamai turi būti atliekama techninė priežiūra, tačiau vietoje minėtų instrukcijų, Administracija gali leisti naudoti gelbėjimo priemonių planinės techninės priežiūros laive programą.
\n
52.Lynai, naudojami nuleidimo įrenginiuose, turi būti sukeičiami galais po laiko tarpo, neviršijančio 30 mėnesių, ir keičiami kas 5 metai arba, būtinais atvejais, jiems susidėvėjus, priklausomai nuo to, kas įvyks anksčiau.
\n
53.Turi būti numatytos atsarginės dalys ir remonto reikmenys greitai susidėvinčioms ar sunaudojamoms ir todėl reikalaujančioms reguliaraus pakeitimo gelbėjimo priemonėms bei atskiriems jų komponentams.
\n
54.Kas savaitę turi būti vykdomi šie bandymai ir patikrinimai:
\n
54.1. turi būti atlikta vizualinė visų gelbėjimo valčių, gelbėjimo plaustų, gelbėjimo katerių ir nuleidimo įrenginių apžiūra, norint įsitikinti, jog jie yra parengti naudojimui;
\n
54.2. visų gelbėjimo valčių ir gelbėjimo katerių varikliai turi dirbti priekine ir atbuline eiga ne trumpiau, kaip 3 min. bendrai paėmus, kai aplinkos temperatūra viršija minimalią variklio paleidimui reikalingą temperatūrą;.
\n
54.3. turi būti išbandyta bendroji pavojaus signalizacija.
\n
55.Kas mėnesį pagal kontrolinį sąrašą turi būti vykdomas gelbėjimo priemonių patikrinimas, įskaitant gelbėjimo valčių įrangą, norint įsitikinti, jog jos yra tinkamai sukomplektuotos ir geros būklės. Patikrinimo rezultatai turi būti įrašyti į laivo žurnalą.
\n
56.Kiekvienas pripučiamasis gelbėjimo plaustas ir pripučiamoji gelbėjimo liemenė turi būti pateikti aptarnavimui:
\n
56.1. laiko tarpais, neviršijančiais 12 mėnesių. Tačiau, tais atvejais, kai tai yra neįmanoma arba netikslinga, Administracija gali pratęsti šį laiko tarpą iki 17 mėnesių;
\n
56.2. aprobuotoje techninės priežiūros stotyje, kuri yra kompetentinga vykdyti jų priežiūrą, turi tinkamą įrangą ir naudojasi tik tinkamai apmokyto personalo paslaugomis.
\n
57.Bet koks pripūstų gelbėjimo katerių remontas ir jų techninė priežiūra turi būti vykdoma laikantis gamintojo instrukcijų. Laikinas remontas gali būti vykdomas laive, tačiau galutinis remontas turi būti vykdomas aprobuotose priežiūros stotyse.
\n
58.Vienkartinio naudojimo hidrostatiniai atsijungiamieji įrenginiai turi būti keičiami pasibaigus jų galiojimo laikui. Jeigu šių hidrostatinių įrenginių panaudojimas yra ne vienkartinis, jie turi būti pateikti aptarnavimui:
\n
58.1. laiko tarpais, neviršijančiais 12 mėnesių. Tačiau tais atvejais, kai tai neįmanoma arba netikslinga, Administracija gali pratęsti šį laiko tarpą iki 17 mėnesių;
\n
58.2. techninės priežiūros stotyje, kuri yra kompetentinga vykdyti jų priežiūrą, turi tinkamą įrangą ir naudojasi tik tinkamai apmokyto personalo paslaugomis.
\n
59.Tais atvejais, kai laivo atliekamų žūklės operacijų pobūdis gali sukelti sunkumų, vykdant šių Reikalavimų 56–58 punktų nuostatas, Administracija gali leisti pratęsti laiko tarpą tarp aptarnavimų iki 24 mėnesių su sąlyga, kad ji bus įsitikinusi, jog šie įrenginiai pagaminti ir įrengti taip, kad būtų patenkinamos būklės iki kito aptarnavimo termino.
\n
60.Gelbėjimo valčių konstrukcija turi atitikti šiuos reikalavimus:
\n
60.1. visos gelbėjimo valtys turi būti tinkamos konstrukcijos ir turėti tokią formą bei pagrindinių matmenų santykį, kad būtų pakankamai stovios esant bangavimui, ir turi turėti pakankamą viršvandeninį bortą, kai jos yra sukomplektuotos žmonėmis ir įranga. Visos gelbėjimo valtys turi turėti kietą korpusą ir išlaikyti teigiamą stovumą tiesioje padėtyje ramiame vandenyje, kai jos sukomplektuotos žmonėmis ir įranga ir turi pramušimą bet kurioje vienoje vietoje žemiau vaterlinijos, laikant, kad nebuvo prarasta plūdriosios medžiagos ir nėra kitų pažeidimų;
\n
60.2. visos gelbėjimo valtys turi būti pakankamai tvirtos, kad jas būtų galima saugiai nuleisti į vandenį, kai jos yra sukomplektuotos žmonėmis ir įranga;
\n
60.3. korpusas ir standžios uždangos turi būti ugniai atsparios arba nedegios;
\n
60.4. sėdėjimo vietos turi būti įrengtos ant skersinių ir išilginių suolelių arba įtvirtintų sėdynių, įrengtų gelbėjimo valtyje kaip galima žemiau ir turinčių tokią konstrukciją, kad išlaikytų tam tikrą skaičių 100 kg svorio žmonių, kuriems įrengtos sėdėjimo vietos pagal šių Reikalavimų 63.2.2 papunktį;
\n
60.5. kiekviena gelbėjimo valtis turi būti pakankamai tvirta, kad išlaikytų žemiau nurodytą apkrovą be liekamosios deformacijos po apkrovos nuėmimo:
\n
60.5.1. valtims su metaliniu korpusu – apkrovą, 1,25 karto viršijančią bendrą gelbėjimo valties, sukomplektuotos žmonėmis ir įranga, masę;
\n
60.5.2. kitoms valtims – apkrovą du kartus viršijančią bendrą gelbėjimo valties, sukomplektuotos žmonėmis ir įranga, masę.
\n
61.Kiekviena gelbėjimo valtis, sukomplektuota žmonėmis ir įranga, ir turi, kur tai taikoma, pavažas arba fenderius, turi būti pakankamai tvirta, kad atlaikytų smūgį į laivo bortą, kai gelbėjimosi valties greitis statmena į laivo bortą kryptimi yra ne mažesnis nei 3,5 m/s, taip pat numetimą į vandenį iš ne mažesnio nei 3 m aukščio.
\n
62.Vertikalus atstumas tarp dugno dangos ir vidinės uždangos arba tento, išskleisto virš 50 proc. dugno ploto, paviršiaus turi būti:
\n
62.1. ne mažesnis nei 1,3 m – gelbėjimo valtims, talpinančioms 9 arba mažiau žmonių;
\n
62.2. ne mažesnis nei 1,7 m – gelbėjimo valtims, talpinančioms 24 ir daugiau žmonių;
\n
62.3. ne mažesnis už atstumą, apskaičiuotą linijinės interpoliacijos būdu tarp 1,3 m ir 1,7 m – gelbėjimo valtims, talpinančioms nuo 9 iki 24 žmonių.
\n
63.Reikalavimai gelbėjimo valčių talpai:
\n
63.1. neleidžiama naudoti gelbėjimo valčių, talpinančių daugiau nei 150 žmonių;
\n
63.2. žmonių, talpinamų į gelbėjimo valtį, leistinas skaičius turi būti lygus mažesniam iš žemiau išvardytų skaičių:
\n
63.2.1. vidutinės 75 kg kūno masės su užsidėtomis gelbėjimo liemenėmis, žmonių skaičiui, kurie gali sėdėti normalioje padėtyje, netrukdydami dirbti priemonėms, išjudinančioms gelbėjimo valtį, ir įrangai, esančiai gelbėjimo valtyje;
\n
63.2.2. sėdėjimo vietų kiekiui, kurios gali būti įrengtos ant suolelių ir sėdynių. Turi būti pakankamai erdvės kojoms, įrengtos kojų atramos. Vertikalus atstumas tarp viršutinės ir apatinės sėdynės turi būti mažiausiai 350 mm;
\n
63.3. kiekviena sėdėjimo vieta gelbėjimo valtyje turi būti aiškiai pažymėta.
\n
64.Patekimas į gelbėjimo valtį:
\n
64.1. laivuose kiekviena gelbėjimo valtis turi būti įrengta taip, kad visi jai priskirti žmonės galėtų greitai įsilaipinti į gelbėjimo valtį per 3 min. nuo įsilaipinimo komandos paskelbimo. Taip pat žmonėms turi būti užtikrinta galimybė greitai išsilaipinti iš gelbėjimo valties;
\n
64.2. gelbėjimo valtys turi turėti įlaipinimo trapus, suteikiančius esantiems laive žmonėms galimybę įlipti į gelbėjimo valtį. Tokie trapai gali būti naudojami prie bet kurio gelbėjimo valties borto. Apatinis trapų laiptelis turi būti mažiausiai 0,4 m žemiau gelbėjimo valties vaterlinijos, kai valtis yra tuščia;
\n
64.3. gelbėjimo valtis turi būti tokios konstrukcijos, kad į ją galima būtų įkelti bejėgius žmones iš vandens arba ant neštuvų;
\n
64.4. Visi paviršiai, kuriais gali vaikščioti žmonės, turi turėti neslidžias dangas.
\n
65.Visos gelbėjimo valtys turi būti savaime plūdrios arba įrengtos su atsparios jūros vandeniui, naftai arba naftos produktams medžiagos kiekiu, pakankamu išlaikyti gelbėjimo valtį plūdria su visa jos įranga, kai ji užlieta vandeniu ir atvira jūrai. Be to, turi būti numatytas ir toks kiekis papildomos neskęstančios medžiagos, kuris užtikrintų plūdrumo jėgą, lygią 280 N kiekvienam žmogui iš leidžiamo patalpinti gelbėjimo valtyje skaičiaus. Neskęstanti medžiaga neturi būti įrengta išorinėje gelbėjimo valties pusėje, išskyrus tą medžiagą, kuri numatyta kaip perteklius aukščiau minėtam neskęstančios medžiagos kiekiui.
\n
66.Visos gelbėjimo valtys, kai jos apkrautos 50 proc. žmonių kiekio, leidžiamo patalpinti gelbėjimo valtyje, ir kai žmonės sėdi normalioje padėtyje vienoje diametraliosios plokštumos pusėje, turi turėti viršvandeninį bortą, matuojamą nuo vaterlinijos iki pačios žemiausios angos, per kurią gali įvykti gelbėjimo valties apsėmimas, ir kuris turi būti lygus ne mažiau, kaip 1,5 proc. gelbėjimo valties ilgio arba 100 mm, pagal tai, kas daugiau.
\n
67.Gelbėjimo valties varymas:
\n
67.1. kiekviena gelbėjimo valtis turi turėti vidaus degimo variklį, kuriame degimas įvyksta nuo slėgimo. Neleidžiama naudoti variklių, veikiančių kuro, kurio pliūpsnio temperatūra yra 43°C arba mažesnė (išbandant uždarame tiglyje) pagrindu;
\n
67.2. variklis turi turėti arba rankinį paleidžiamąjį įrenginį arba paleidžiamąjį įrenginį su prijungimu prie energijos šaltinio, turinčio du nepriklausomus, galinčius pasikrauti energijos šaltinius. Taip pat turi būti numatyti bet kokie įtaisai, reikalingi varikliui paleisti. Paleidžiamieji įrenginiai ir įtaisai turi užtikrinti variklio paleidimą per 2 min. nuo paleidimo veiksmų pradžios esant 15°C aplinkos temperatūrai, jeigu Administracija, atsižvelgdama į konkrečius reisus, atliekamus laivo, kuriame įrengta gelbėjimo valtis, nenuspręs, kad temperatūra turi būti kita. Paleidžiamųjų įrenginių darbui neturi trukdyti variklio gaubtas, sėdynės arba kitos kliūtys;
\n
67.3. variklis turi būti toks, kad po jo paleidimo iš šaltos būsenos, jis galėtų veikti ne mažiau, kaip 5 min., kai gelbėjimo valtis dar nėra vandenyje;
\n
67.4. variklis turi būti toks, kad jis galėtų veikti esant gelbėjimo valties apsėmimui iki alkūninio veleno ašies;
\n
67.5. sraigto veleno linija turi būti tokios konstrukcijos, kad sraigtą galima būtų atjungti nuo variklio. Turi būti numatyta gelbėjimo valties judėjimo priekine ir atbuline eiga galimybė;
\n
67.6. dujų išmetimo vamzdis turi būti taip įrengtas, kad apsaugotų variklį nuo vandens patekimo į jį, pastarajam normaliai veikiant;
\n
67.7. visos gelbėjimo valtys turi būti projektuojamos atsižvelgiant į žmonių, esančių vandenyje, saugumą ir galimybę užkirsti kelią sraigto pažeidimui nuo plaukiojančių nuolaužų;
\n
67.8. gelbėjimo valties greitis priekine eiga ramiame vandenyje, kai ji sukomplektuota žmonėmis ir įranga ir kai veikia jos pagalbiniai mechanizmai, užvedami varikliu, turi būti ne mažesnis nei 6 mazgai ir ne mažesnis nei 2 mazgai, kai valtis velka 25 žmones talpinantį gelbėjimo plaustą su visais žmonėmis ir įranga arba jos lygiavertį pakaitalą. Turi būti numatytas pakankamas kiekis kuro, tinkamo naudoti temperatūrų, tikėtinų laivo eksploatacijos rajone, sąlygomis, kad būtų galima užtikrinti pakrautos gelbėjimo valties judėjimą 6 mazgų greičiu ne trumpiau kaip 24 valandas;
\n
67.9. gelbėjimo valties variklis, pavara ir varikliui priklausantys įrenginiai turi būti apsaugoti ugniai atspariu gaubtu arba kitu atitinkamu būdu, užtikrinančiu analogišką apsaugą. Tuo pačiu, turi būti užtikrinta žmonių apsauga nuo atsitiktinio prisilietimo prie karštų ar judančių dalių ir variklio apsauga nuo blogo oro ir jūros poveikio. Turi būti numatytos atitinkamos priemonės variklio triukšmui sumažinti. Starterio baterijos turi turėti gaubtus, sudarančius vandens nepraleidžiantį apdangalą aplink baterijų šonus ir pagrindą. Baterijų gaubtai turi turėti gerai uždaromą dangelį, užtikrinantį dujų išleidimą;
\n
67.10. gelbėjimo valties variklis ir jam priklausantys įrenginiai turi būti suprojektuoti taip, kad ribotų elektromagnetinį spinduliavimą tuo tikslu, kad variklio veikimas netrukdytų gelbėjimo valtyje naudojamos radijo įrangos darbui;
\n
67.11. turi būti numatytos priemonės pakrauti visoms starterio, radijo įrangos ir prožektoriaus baterijoms. Radijo įrangos baterijos neturi būti naudojamos kaip variklio paleidimo energijos šaltinis. Turi būti numatytos priemonės pakrauti gelbėjimo valtyje įtaisytoms baterijoms nuo laivo elektros tinklo ne didesnės nei 55 V įtampos, kurios gali būti atjungiamos nuo įlaipinimo į gelbėjimo valtį vietos;
\n
67.12 turi būti numatytos vandeniui nepralaidžios variklio paleidimo ir eksploatacijos instrukcijos, kurios turi būti gerai matomoje vietoje netoli variklio paleidimo vietos.
\n
68.Reikalavimai gelbėjimo valčių įrangai:
\n
68.1. visose gelbėjimo valtyse turi būti mažiausiai vienas, išleidžiamasis vožtuvas, įrengtas prie pačio žemiausio korpuso taško, kuris turi automatiškai atsidaryti išleisti vandeniui iš gelbėjimo valties, kai ji yra ne vandenyje, ir automatiškai užsidaryti, užkirsdamas kelią vandeniui patekti į gelbėjimo valtį, kai ji yra vandenyje. Kiekvienas vožtuvas turi turėti gaubtuvėlį arba kamštį jam uždaryti, kurie turi būti pritvirtinti prie gelbėjimo valties škertu, grandinėle arba kitu atitinkamu būdu. Išleidžiamieji vožtuvai turi būti lengvai pasiekiami iš valties, o jų buvimo vieta – aiškiai pažymėta;
\n
68.2. visos gelbėjimo valtys turi turėti vairą ir rumpelį. Jeigu yra numatytas šturvalas arba kita nuotolinio valdymo priemonė, tai tokiai priemonei išėjus iš rikiuotės, turi būti galimybė valdyti valtį vairu su rumpelio pagalba. Vairas turi būti nuolat pritvirtintas prie gelbėjimo valties. Rumpelis turi būti nuolat įtaisytas ant vairo ašies arba sujungtas su ja, tačiau, jeigu gelbėjimo valtyje yra nuotolinio vairo valdymo priemonė, rumpelis gali būti nuimamas ir būti laikomas pritvirtintas netoli vairo ašies. Vairas ir rumpelis turi būti įrengti taip, kad negalėtų būti pažeisti veikiant atjungiamajam mechanizmui arba sraigtui;
\n
68.3. išorinėje gelbėjimo valties pusėje, išskyrus vietą arti vairo ir sraigto, turi būti pritvirtintas su išlinkiais plūdrusis gelbėjimo lejeris;
\n
68.4. gelbėjimo valčių, kurios apvirtusios savaime neatsiverčia, apatinėje korpuso dalyje turi būti turėklai, kad žmonės galėtų laikytis už gelbėjimo valties. Šių turėklų tvirtinimas prie gelbėjimo valties turi būti toks, kad tuo atveju, jeigu nuo pakankamai stipraus smūgio jie būtų nuplėšti nuo gelbėjimo valties, tai nesukeltų gelbėjimo valties korpuso pažeidimo;
\n
68.5. visose gelbėjimo valtyse turi būti pakankamai vandeniui nepralaidžių dėžių arba skyrių laikyti smulkius įrangos daiktus, geriamą vandenį ir maistą, kaip numatyta šių Reikalavimų 69 punkte. Turi būti numatytos priemonės laikyti surinktą lietaus vandenį;
\n
68.6. kiekvienoje gelbėjimo valtyje, skirtoje nuleidimui talių pagalba, turi būti atjungiamasis mechanizmas, atitinkantis šiuos reikalavimus:
\n
68.6.1. mechanizmas turi būti įrengtas taip, kad visi kabliai būtų atkabinami vienu kartu;
\n
68.6.2. mechanizmas turi užtikrinti gelbėjimo valties atjungimą nuo talių šiais dviem būdais:
\n
68.6.2.1. paprastuoju, kai atjungimas vykdomas nuleidus gelbėjimo valtį į vandenį arba kai kablių neveikia apkrova;
\n
68.6.2.2. esant apkrovai, ir atsijungimas vyksta, kai kablius veikia ta apkrova. Šis būdas turi užtikrinti gelbėjimo valties atjungimą nuo talių bet kokiomis apkrovos sąlygomis: nuo visiško jos nebuvimo, kai valtis yra vandenyje, iki apkrovos, 1,1 karto viršijančios bendrąją gelbėjimo valties masę, kai ji sukomplektuota žmonėmis ir įranga. Šiuo būdu numatoma patikima apsauga nuo atsitiktinio arba priešlaikinio atjungimo;
\n
68.6.3. atjungiamojo mechanizmo valdymo įtaisai turi būti aiškiai pažymėti spalva, kontrastuojančia su supančiais daiktais;
\n
68.6.4. mechanizmas turi būti suprojektuotas su šešeriopa stiprumo atsarga naudojamų medžiagų stiprumo ribos, priimant, kai gelbėjimo valties masė tolygiai išdėstyta tarp talių;
\n
68.7. kiekviena gelbėjimo valtis turi turėti atjungiamąjį mechanizmą, leidžiantį atjungti priekinę virvę, kai ji yra įtempta;
\n
68.8. kiekvienoje gelbėjimo valtyje, kurioje yra stacionari UTB radiotelefoninio dvipusio ryšio aparatūra su atskirai statoma antena, turi būti prietaisai, kurie leistų patikimai įrengti ir pritvirtinti anteną darbinėje padėtyje;
\n
68.9. gelbėjimo valtys, skirtos nuleidimui palei laivo bortą, turi turėti pavažas ir fenderius, būtinus palengvinti nuleidimą ir išvengti gelbėjimo valties pažeidimo;
\n
68.10. gelbėjimo valties uždangos viršuje turi būti įtaisyta lemputė su rankiniu jungikliu, kurios šviesa būtų matoma tamsią naktį giedriu oru, ne mažesniu kaip 2 mylių atstumu ne trumpiau kaip 12 val. Jeigu šviesa yra blykčiojanti, ji turi užsidegti 50 blyksnių per minutę dažniu pirmas dvi iš 12 darbo valandų;
\n
68.11. gelbėjimo valties viduje turi būti įtaisyta lemputė arba kitas šviesos šaltinis, užtikrinantis apšvietimą ne trumpiau nei 12 val., kurio pakaktų skaityti gyvybės gelbėjimo instrukciją ar kitą informaciją apie gelbėjimo valties įrenginius, tačiau neleidžiama šiems tikslams naudoti žibalinės lempos;
\n
68.12. jeigu specialiai nenumatyta kas nors kita, gelbėjimo valtyje turi būti efektyvi priemonė išpumpuoti vandeniui arba automatinės vandens išpumpavimo priemonės;
\n
68.13. kiekviena gelbėjimo valtis turi būti įrengta taip, kad iš gelbėjimo valties ir jos vairo valdymo vietos būtų galima apžvelgti priekį, galą ir abu bortus tam, kad būtų užtikrintas saugus gelbėjimo valties nuleidimas ir manevravimas.
\n
69.Visi gelbėjimo valties įrangos daiktai, reikalingi pagal šį punktą arba pagal kitus šių Reikalavimų nuostatus, išskyrus kobinius, kurie turi būti laikomi nepritvirtinti gelbėjimo valčiai atstumti nuo borto, turi būti pritvirtinti valties viduje naitovais, būti laikomi dėžėse arba skyriuose, įtaisomi ant kronšteinų ar panašių į juos tvirtinimo prietaisų arba pritvirtinti kitais atitinkamais būdais. Įranga turi būti pritvirtinta taip, kad netrukdytų paliekant laivą. Visi gelbėjimo valties įrangos daiktai turi būti, kiek tai įmanoma, nedideli ir lengvi, patogiai ir kompaktiškai supakuoti. Išskyrus atvejus, kai šiame skyriuje numatyta kas nors kita, įprasta gelbėjimo valties įranga turi susidėti iš:
\n
69.1 pakankamo kiekio plūdriųjų irklų, kad užtikrintų valties judėjimą ramiame vandenyje. Kiekvienam irklui turi būti numatyta įkaba arba kitas lygiavertis įtaisas. Įkabos turi būti tvirtinamos prie valties škertais arba grandinėlėmis;
\n
69.2. dviejų kobinių;
\n
69.3. neskęstančio semtuvo ir dviejų kibirų;
\n
69.4. gyvybės išsaugojimo instrukcijos;
\n
69.5. naktouzo su patikimu kompasu, šviečiančiu arba turinčiu atitinkamą apšvietimo priemonę. Visiškai uždarose gelbėjimo valtyse naktouzas turi būti stacionariai įtaisytas prie vairo valdymo posto; visose kitose gelbėjimo valtyse naktouzas turi turėti atitinkamus prietaisus jam pritvirtinti;
\n
69.6. plūdriojo pakankamo dydžio inkaro su drektovu, galinčiu išlaikyti smūgines apkrovas, ir niralu, kuris užtikrina galimybę tvirtai laikyti jį rankose jam sušlapus. Plūdriojo inkaro, drektovo ir niralo stiprumo turi pakakti bet kokiose jūros sąlygose;
\n
69.7. dviejų patikimų lynų, tokio ilgio, kuris ne mažiau kaip du kartus viršytų atstumą nuo gelbėjimo valties įtaisymo vietos iki vaterlinijos, esant mažiausiai eksploatacinei laivo grimzlei arba 15 m, žiūrint, ko yra daugiau. Vienas lynas, pritvirtintas prie atjungiamojo įrenginio, iš privalomų pagal šių Reikalavimų 68.7. papunktį, turi būti priekinėje gelbėjimo valties dalyje, o kitas stipriai tvirtinamas prie gelbėjimo valties forštevenio arba netoli jo ir paruošiamas darbui;
\n
69.8. dviejų kirvių, po vieną abiejuose gelbėjimo valties galuose;
\n
69.9. vandens nepraleidžiančių indų su gėlu vandeniu, kurių bendrą kiekį sudaro 3 l kiekvienam žmogui, iš leidžiamo patalpinti gelbėjimo valtyje žmonių skaičiaus. Vienas litras iš tų 3 l gali būti pakeistas gėlinimo aparatu, galinčiu pagaminti tokį pat kiekį gėlo vandens per dvi dienas;
\n
69.10. nerūdijančio kaušo su škertu;
\n
69.11. nerūdijančio graduoto indo gėrimui;
\n
69.12. maisto raciono, apskaičiuoto ne mažiau kaip 10 000 kJ kiekvienam žmogui iš leidžiamo patalpinti gelbėjimo valtyje žmonių skaičiaus; šis maisto racionas turi būti orui nepralaidžioje pakuotėje ir laikomas vandens nepraleidžiančiame konteineryje;
\n
69.13. keturių parašiutinių raketų, atitinkančių šių Reikalavimų 127–128 punktų nuostatas;
\n
69.14 šešių deglų, atitinkančių šių Reikalavimų 129 punkto nuostatas;
\n
69.15. dviejų plūdriųjų dūminių bujelių, atitinkančių šių Reikalavimų 130 punkto nuostatas;
\n
69.16. vieno vandens nepraleidžiančio elektrinio žibinto, tinkamo signalizuoti Morzės abėcėle, su vienu atsarginiu baterijų komplektu ir viena atsargine lempute vandens nepraleidžiančioje pakuotėje;
\n
69.17. vieno signalinio veidrodžio signalizuoti dieną, su naudojimo instrukcija apie signalų siuntimą laivams ir skraidymo aparatams;
\n
69.18. vieno egzemplioriaus gelbėjimo signalų, nurodytų 1974 m. SOLAS konvencijos V dalyje. Instrukcija turi būti apsaugotu nuo vandens pavidalu arba vandeniui nepralaidžioje pakuotėje;
\n
69.19. vieno švilpuko arba kitos lygiavertės garsinės signalizacijos priemonės;