LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTRO

LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTRO LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTRO ĮSAKYMAS DĖL PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTŲ PATVIRTINIMO 2010 m. vasario 24 d. Nr. ĮV-130 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tvirtinu pridedamus:

1. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.01.01:2010 „Kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymas. Pamatų tvirtinimas“.
2. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.01.02:2010 „Giluminio vandens lygio reguliavimas“.
3. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.03.01:2010 „Betono, molio, medinių konstrukcijų tvarkyba“.
4. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.03.02:2010 „Betono, molio, medinių konstrukcijų sutvirtinimas cheminėmis priemonėmis“.
5. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.04.01:2010 „Medžio ir stalių gaminių tvarkyba“.
6. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.04.02:2010 „Medžio apdaila ir stalių gaminių sutvirtinimas cheminėmis priemonėmis“.
7. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.05.01:2010 „Metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tvarkyba“.
8. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.05.02:2010 „Metalo gaminių ir metalo konstrukcijų sutvirtinimas cheminėmis priemonėmis“.
9. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.06.01:2010 „Fasadų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tvarkyba“.
10. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.06.02:2010 „Interjerų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tvarkyba“.
11. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.11.01:2010 „Čerpių, skalūno, metalo, medžio, nendrių, šiaudų ir bituminių dangų tvarkyba“. Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis _________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. ĮV-130 PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTAS PTR 2.01.01:2010 „KONTAKTO ZONOS „MŪRAS/GRUNTAS“ SUTVARKYMAS. PAMATŲ TVIRTINIMAS“ I. BENDROSIOS NUOSTATOS
12. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.01.01:2010 „Kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymas. Pamatų tvirtinimas“ (toliau – reglamentas) nustato kultūros paveldo statinių pamatų paveldo tvarkybos darbų reikalavimus.
13. Šio reglamento nuostatos privalomos atliekant kultūros paveldo statinių pamatų tvarkybos darbus.
14. Reglamente nustatyti reikalavimai privalomi visiems viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą.
15. Be šiame reglamente nustatytų reikalavimų, vykdant kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymą ir pamatų tvirtinimą, privaloma vadovautis reikalavimais, nustatytais LST EN Eurocode 7-1 ir medžiagų gamintojų rekomendacijomis. Atliekant darbus būtina laikytis darbų saugos reikalavimų.
16. Pamatų tyrimų ir kitų tvarkybos darbų projektai rengiami, jų ekspertizė atliekama, leidimai šiems darbams išduodami ir baigti darbai priimami pagal reikalavimus, nustatytus paveldo tvarkybos reglamentuose, esančiuose Paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2006, Nr. 33-1200), trečiojoje paveldo tvarkybos reglamentų normavimo srityje „Reikalavimų su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusioms procedūroms atlikti nustatymas“.
17. Pamatų tvarkybos projekto vykdymo ir darbų kokybės kontrolė vykdoma pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 10 dalį.
18. Šiuo reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais vadovaujamasi atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Atliekant tvarkomuosius statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose ar apsaugos zonose vadovaujamasi statybos techniniais reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais. Paveldo tvarkybos reglamentais ir statybos techniniais reglamentais bei kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais vadovaujamasi atliekant tvarkomuosius paveldosaugos ir statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose, kaip tai nustatyta statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140). II. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
19. Reglamente vartojamos pagrindinės sąvokos ir jų apibrėžimai atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597) ir kitų norminių dokumentų sąvokas ir apibrėžimus. III. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
20. Projektuojant ir tvarkant kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymą, pamatų tvirtinimą būtina įvertinti nekilnojamosios kultūros vertybės panaudojimą, prieš tai atlikus tyrimus.
21. Atliekant kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymą, pamatų tvirtinimą turi būti užtikrintas vertingųjų savybių išsaugojimas.
22. Kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymo, pamatų tvirtinimo tvarkybos darbai, įtakojantys statinio esminius reikalavimus, atliekami vadovaujantis ir statybos techniniais reglamentais.
23. Pamatų tipai pateikiami šio reglamento 1 priede. IV. KONTAKTO ZONOS „MŪRAS/GRUNTAS“ SUTVARKYMAS. PAMATŲ TVIRTINIMO TYRIMAI
24. Iki pastatų pamatų konservavimo, restauravimo darbų pradžios būtina nustatyti pamatų konstrukcijų techninę būklę, pažeidimų pobūdį, defektus ir jų atsiradimo priežastis, pamatų elementų stabilumą ir patikimumą, galimas tvarkybos priemones ir po to atlikti atitinkamus projektavimo darbus. Tvarkant pamatus visada yra atliekami hidroizoliacijos darbai. Jeigu atliekama statinio nuolatinė priežiūra bei einamasis remontas, išankstinių tyrimų nereikia.
25. Tvarkybai naudojamas medžiagas nustato projekto autorius.
26. Visais atvejais atliekant pastatų pamatų tvarkybą, ar kai gretimose teritorijose atliekami kiti tvarkomieji (statybos) darbai, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, paveldo tvarkybos reglamentų, statybos techninių reglamentų ir Lietuvos standartų reikalavimais.
27. Tyrimai susideda iš vizualinės apžiūros, instrumentinių matavimų, brėžinių sudarymo bei fotografavimo ir laboratorinių bei ardomųjų tyrimų. Atlikus tyrimus, reikalingus tolesnei pamatų tvarkybai, turi būti gauti tokie duomenys apie pamatus ir dabartinį jų būvį: 16.
28. pamatų projektas, archyviniai duomenys apie pamatų statybą ir medžiagas, buvusias pamatų deformacijas, kitus pokyčius (jeigu yra); 16.
29. pamatų tipas ir konstrukcija, jų statybos būdas ir medžiagos; 16.
30. duomenys apie dabartinę pamatų konstrukciją, matmenys, būvis, natūralus nusidėvėjimas, mechaninio ardymo požymiai, prakirstos angos ir kt.; 16.
31. duomenys apie pamatų hidroizoliaciją, dabartinę jos kokybę; 16.
32. aplinkos poveikio įvertinimas pamatams: fizinė bei cheminė agresija, vibracija, jų sukelti pamatų pažeidimai; 16.
33. duomenys apie statinio pamatų nuosėdžius, posvyrius, įlinkius, jų didumą ir nevienodumą, didėjimo intensyvumą ir trukmę. Jei reikia, būtina naudoti reikiamo tikslumo periodinius instrumentinius matavimus; 16.
34. duomenys apie dėl pamatų nuosėdžių atsivėrusius plyšius pamatuose ir statinio konstrukcijoje, jų išdėstymą, didėjimą ar mažėjimą; 16.
35. duomenys apie pamatų medžiagos stiprumą ir konstrukcijos pastovumą, pamatų tinkamumą tolesniam naudojimui; 16.
36. duomenys apie gretimų statinių su to paties tipo pamatais ir panašiomis pagrindo geotechninėmis sąlygomis naudojimo lyginamąją patirtį.
37. Nustatant konstrukcijų ir medžiagų fizines-mechanines charakteristikas, pirmiausia naudojami neardomieji tyrimo metodai. Jeigu jų nepakanka – imami medžiagų bandiniai.
38. Mūro medžiagų bandiniai imami iš būdingų irimo vietų ir palyginimui iš sveiko mūro vietų. Pagal galimybę paimama bent po 3 plytas arba pusplytes. Jeigu tokios galimybės nėra – paimamas dvigubas kiekis tokių plytų gabalų, kad iš jų būtų galima išpjauti taisyklingus kubus. Galima iš mūro išgręžti ne mažesnio kaip 50 mm arba 100 mm skersmens kernus.
39. Mūro skiedinio bandiniai imami iš horizontalių siūlių.
40. Jeigu kelia įtarimų mūro akmenys – taip pat imami jų bandiniai, išgręžiant kernus ar kitaip.
41. Medžiagų paimama tiek, kad būtų galima nustatyti keraminių plytų, nekokybiško akmens bei mūro skiedinių faktinį stiprį gniuždant (jeigu galima, plytų ir stiprį lenkiant), jų matmenis, skiedinio sudėtį, medžiagų įmirkį, vandens įgeriamumą ir užterštumą druskomis.
42. Mūro skiedinio stipris gniuždant nustatomas bandant iš horizontalios siūlės išimtas plokšteles. Jos po dvi suklijuojamos gipso tešla ir, jai sukietėjus, išpjaunami 3–4 cm dydžio kubeliai. Bandomi bent 5 tokie kubeliai, juos gniuždant presu. Apskaičiuojamas rezultatų vidurkis. Nurodoma, kokio dydžio bandiniai buvo bandomi.
43. Plytų ir, jeigu reikia, gamtinių uolienų stipris gniuždant nustatomas pagal Lietuvos standartą LST EN 772-1 „Mūro gaminiai. Bandymo metodai. I dalis. Stiprio gniuždant nustatymas“.
44. Mūro medžiagų įmirkis ir tirpiosios druskos kiekis mūro medžiagose nustatomas pagal atitinkamus Lietuvos standartus.
45. Kai atskiros keraminės plytos arba atskiros jų zonos yra visiškai įmirkusios ir užterštos druskomis, būtina atsižvelgti į jų stiprį bei techninę būklę ir nuspręsti, ar tokias plytas tikslinga plauti, džiovinti ir palikti ar iš dalies pakeisti kitomis. Tvarkant kontakto zoną „mūras/gruntas“, visos nebetinkamos plytos turi būti keičiamos naujomis, skiedinių granuliometrija turi būti kaip galima smulkesnė, rišamoji medžiaga – antisulfatiniai arba šlakiniai cementai.
46. Nustatomos konstrukcijų bei medžiagų suirimo priežastys: 26.
47. netolygus bei labai didelis drėkimas dėl atmosferinių kritulių bei kenksmingų medžiagų poveikio ar arti esančių vandens telkinių; 26.
48. pamatų netolygus sėdimas bei grunto pūtimasis, šlaitų bei šalia vykdomų statybų įtaka; 26.
49. cikliškai veikiančio šalčio ir drėgmės poveikiai; 26.
50. natūralus medžiagų senėjimas.
51. Konstrukcijų stiprumo įvertinimas atliekamas pagal paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-330 (Žin., 2007, Nr. 70-2783; 2008, Nr. 21-781), 2 priedą.
52. Geotechninių tyrimų uždavinys yra įvertinti tvarkomo statinio pagrindo stiprumą ir pastovumą bei galimą ilgalaikį jų kitimą. Geotechniniai tyrimai turi būti atliekami jei: geotechninių duomenų apie sklypą nėra ar jų nepakanka, tvarkomo istorinio statinio pamatai nusėdę daug ir nevienodai, nuosėdžiai didėja ilgai ir negęstančiai, pamatuose ir statinio konstrukcijose dėl to yra atsivėrę plyšiai.
53. Būtina išanalizuoti anksčiau atliktų geotechninių tyrimų sklype bei gretutinėje vietoje duomenis.
54. Karstiniame rajone atliekamiems geotechniniams tyrimams taikomi specifiniai reikalavimai.
55. Geotechninių tyrimų nereikia, jei anksčiau atliktų tyrimų archyviniai duomenys rodo pakankamą pagrindo stiprumą ir pastovumą, o tvarkomo statinio pamatuose ir konstrukcijose deformacijų dėl pamatų nuosėdžių nėra.
56. Geotechninių tyrimų ar archyvinėse tyrimų ataskaitose turi būti gauti tokie duomenys apie istorinio statinio pamato pagrindą: 32.
57. statinio sklypo geologinės ir hidrogeologinės sąlygos. Jeigu archyvinė medžiaga ganėtinai sena, jos duomenis reikia vertinti lyginant su gretimų sklypų naujesnių tyrimų duomenimis. Jei to nepakanka, reikia atlikti papildomus geotechninius tyrimus; 32.
58. požeminio vandens lygio trumpalaikiai ir ilgalaikiai gylio pokyčiai dėl sklype ar gretimose teritorijose vykdytos irigacijos, melioracijos. Tų pokyčių įtaka pagrindo gruntų savybėms, pamatų medžiagos stiprumui, medinių polių ilgaamžiškumui; 32.
59. pagrindo gruntų geotechninių savybių rodiklių skaitinės reikšmės, nustatytos laboratoriniais tyrimais ar geotechniniu zondavimu. V. KONTAKTO ZONOS „MŪRAS/GRUNTAS“ SUTVARKYMO, PAMATŲ TVIRTINIMO TVARKYBA
60. Tvarkant kontakto zoną „mūras/gruntas“ darbai atliekami pagal techninį darbo projektą. Projektuojamos giluminių ir lietaus vandens nuvedimo sistemos. Įrengiami nauji, sustiprinti pamatai. Hidroizoliuojama pagal projektą, hidroizoliacijos būdą (vertikalų ar horizontalų numato projekto autorius).
61. Pagrindinis skirtumas tarp įrengiamų naujų ir esamų statinio pamatų yra tai, kad esami statinio pamatai yra šlapi, drėgni. Jeigu naujiems betoniniams pamatams galima naudoti beveik visas rinkoje siūlomas medžiagas, kaip antai, bitumines teptines, klijuotines bitumines, polimerines cementines ir t. t. Hidroizoliacija gali būti įrengiama su pamatų apšiltinimu, tai restauruojamų pamatų mūrams hidroizoliacinės medžiagos turi būti kvėpuojančios vandens garų atžvilgiu.
62. Visoms statybinėms konstrukcijoms su kalkiniais skiediniais hidroizoliacinės medžiagos parenkamos maksimaliai laidžios vandens garams ir CO2 dujoms, kai tuo tarpu gelžbetoninėms konstrukcijoms tokio reikalavimo nėra.
63. Prieš pradedant istorinio mūro hidroizoliaciją, mūras turi būti sutvarkomas. Mūras yra valomas ir tvarkomas pagal paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, pakeičiamos šlapios arba įmirkusios plytos, tai yra sudėtinė hidroizoliacijos dalis, jau tuo metu mūras yra sausinamas. Naujos plytos mūrijamos antisulfatiniais arba šlakiniais cementiniais skiediniais. Mūro siūlės išvalomos iki 2 cm gylio ir užtaisomos sulfatiniais arba šlakiniais (kuo smulkesnės granulometrijos) skiediniais, užpildomos mūro tuštumos. Hidroizoliuojant pamatus nerekomenduojama permūryti plytas kalkiniais skiediniais. Po mūro sutvarkymo, atliekamas priešhidroizoliacinis tinkavimas. Akmens mūras nehidroizoliuojamas, izoliuojamos tiktai akmens mūro siūlės.
64. Po hidroizoliacinio tinkavimo pamatai hidroizoliuojami standžiomis teptinėmis mineralinėmis dangomis, standžios mineralinės dangos gali būti apsaugomos elastingomis mineralinėmis dangomis, visai tai gali būti apsaugoma specialiomis hidroizoliacinėmis drenažinėmis standžiomis dangomis, jeigu reikia įrengiamas pamatų apšiltinimas. Pagrindinis principas: pamatai turi turėti galimybę kvėpuoti, to nereikalaujama įrengiant hidroizoliaciją naujai įrengtoms konstrukcijoms.
65. Istoriniams pamatams draudžiama įrengti vertikalią hidroizoliaciją su vandens garams nepralaidžiomis dangomis, pavyzdžiui, bituminėmis. Jeigu istorinis mūras sumūrytas kalkiniais skiediniais, tai mineralinės hidroizoliacinės medžiagos gali būti pagamintos tik iš sulfatams atsparių arba šlakinių cementų.
66. Istorinio mūro pamatuose įrengiama hidroizoliacija skirstoma į vertikalią ir horizontalią.
67. Vertikalios hidroizoliacijos principai yra paminėti aukščiau. Horizontali hidroizoliacija restauraciniuose objektuose yra įrengiama permūrijimo, pjovimo, kalimo, injekcijų būdais.
68. Permūrijimo būdas yra pats brangiausias, horizontalios hidroizoliacijos vietoje mūras yra išardomas, įdedama horizontali hidroizoliacija: bituminė arba polimerinės medžiagos plokštės ir mūras vėl užmūrijamas. Darbai atliekami pagal projektą, prieš tai įtvirtinus mūrą ir suprojektavus papildomas atramas, kurios perimtų mūro apkrovas darbų atlikimo metu.
69. Pjautinės hidroizoliacijos įrengimas: kietmetalio disku prapjaunama siena, į prapjovimo vietą įstatoma drėgmei nelaidi medžiaga: nerūdijantis plienas arba metalas, sintetinės arba bituminės drėgmei nelaidžios medžiagos, po to atliekamas injektavimas mineralinėmis medžiagomis, užpildant tarpą tarp medžiagos ir mūro.
70. Kaltinės hidroizoliacijos įrengimas: kalimo būdu yra įkalama gofruota nerūdijančio metalo skarda.
71. Hidroizoliacijos įrengimas injekcijos būdu. Horizontali hidroizoliacija gali būti įrengiama injekcijomis, injekcijos gali būti atliekamos žemo spaudimo arba savitakos būdu. Žemo spaudimo arba savitakos būdas atliekant horizontalią hidroizoliaciją naudojamas tada, kai santykis tarp esamos mūro drėgmės ir maksimalios mūro drėgmės yra mažesnis negu 60 %. Kaip taisyklė, horizontali hidroizoliacija injekcijomis spaudimo būdu atliekama tada, kai santykis tarp esamos ir maksimalios mūro drėgmės didesnis negu 60 %. Visa tai nustatoma laboratoriniu būdu. Maksimalus spaudimas injekuojant horizontalią hidroizoliaciją yra 3-:-7 barai, injektuojant didesniu spaudimu yra ardomas mūras. Atliekant tiek vertikalią, tiek horizontalią hidroizoliaciją reikia vadovautis techniniu darbo projektu ir laikytis darbų saugos.
72. Esant galimybei yra įrengiamos kvėpuojančios nuogrindos. Kai yra molio gruntas, kvėpuojanti nuogrinda gali kenkti, nes joje gali kauptis drėgmė. Kvėpuojančios nuogrindos įrengimo būtinybę sprendžia projekto autorius. PIRMASIS SKIRSNIS SEKLIŲJŲ PAMATŲ TVIRTINIMO BŪDAI
73. Pamatų tvarkybos būdai, technologijos ir medžiagos turi būti parenkamos pagal pamatų tipą, pamatų inžinerinių tyrimų ir jų pagrindo geotechninių tyrimų rezultatus, restauruojant ir konservuojant autentiškas dalis ar elementus, atkuriant atskirus neišlikusius elementus ar dalis, išsaugojant nekilnojamosios kultūros vertybės požymius. Pamatų stiprinimo ir tvarkymo būdus parenka projekto autorius.
74. Pamatų tvirtinimo metu būtina pašalinti pamatų inžineriniais ir pagrindo geotechniniais tyrimais nustatytas pamatų ir jų pagrindo deformacijas bei irimą sukeliančius poveikius.
75. Pamatų stiprumui ir vientisumui pavojingas intensyvus dinaminis poveikis – vibracija, smūgiai, kuriuos sukelia restauruojamame statinyje ar netoli jo veikiantys mechanizmai, intensyvus autotransporto eismas netoli statinio. Laikiną intensyvų dinaminį poveikį gali sukelti ir polių kalimas greta restauruojamojo statomam statiniui. Reikia instrumentiniais matavimais nustatyti dinaminio poveikio intensyvumą, plyšių pamatuose ir visame statinyje (galimą) atsivėrimą, jų dydžius, pokyčius per laiką, grėsmę statiniui. Esant reikalui, būtina panaudoti specialius pamatų stiprinimo bei restauravimo būdus.
76. Modernizuojant ar pritaikant naujoms reikšmėms istorinius pastatus, į juos įvedami požeminiai vamzdynai ir kabeliai. Jiems iškertamos angos pamatuose arba jie prakišami žemiau pamatų pado. Vykdant tokius darbus turi būti kuo mažiau pažeistas pamatų stiprumas ir monolitiškumas, pagrindo gruntų natūrali struktūra, drenažas (jeigu yra).
77. Baigus statybos darbus, likusios angos ir tarpai turi būti užpildyti kietėjančiu skiediniu, turi būti atnaujinta hidroizoliacija ir apsauginė danga nuo cheminio aplinkos agresyvumo (jeigu yra), atstatytas drenažas.
78. Pamatų tvirtinimo darbų tvarka turi būti tokia, kad nesukeltų restauruojamojo statinio ir gretimų statinių papildomų deformacijų.
79. Parenkant pamatų tvirtinimo būdus reikia įvertinti gretimų statinių su tokio pat tipo pamatais ir panašiomis pagrindo geotechninėmis sąlygomis lyginamąją patirtį.
80. Gali būti nagrinėjami tokie tvirtinimo būdai: 53.
81. pamatai įvairiomis priemonėmis saugomi nuo deformuojančių ar ardančių aplinkos poveikių; 53.
82. seklieji pamatai gilinami ar platinami, kai dėl pakitusių pagrindo geotechninių savybių ar padidėjusios pamatų apkrovos didėja pamatų nuosėdžiai, pamatų ir statinio konstrukcijų deformacijos; 53.
83. keičiamas pamatų tipas, vietoj esamų sekliųjų pamatų įrengiami poliniai pamatai – kai restauruojamojo statinio konstrukcijų pastovumui užtikrinti nepakanka sekliųjų pamatų rekonstravimo. Pamatų konstrukcijų suveržimui galima naudoti anglies pluošto juostas (angl. trumpinys FRP Faser Reinforcement Polymer) pagal techninį darbo projektą. ANTRASIS SKIRSNIS SEKLIŲJŲ PAMATŲ APSAUGA NUO AGRESYVIŲ APLINKOS POVEIKIŲ
84. Pamatus ir jų pagrindo gruntus intensyviai veikia aplinka, jos daugelis komponentų pasižymi fiziniu bei cheminiu agresyvumu.
85. Pamatų stiprumui, vientisumui ir ilgaamžiškumui užtikrinti reikia juos saugoti nuo aplinkos agresyvaus poveikio. Saugojimo būdai parenkami remiantis pamatų inžinerinių tyrimų rezultatais: 55.
86. pamatus reikia saugoti nuo atmosferinių kritulių ir įvairių skysčių bei tirpalų, šarmų bei rūgščių infiltracijos į gruntą šalia pamato; 55.
87. išoriniu pamatų perimetru reikia įrengti „kvėpuojančią“ nuogrindą su nuolydžiu nuo pamatų, įrengti (jei neįrengtas) drenažą; 55.
88. pamatų šoninį paviršių aukščiau ir žemiau žemės paviršiaus padengti fizinei bei cheminei agresijai atsparia danga; 55.
89. kai aplink restauruojamąjį statinį ir/arba statinio sklype yra/buvo drenažai, reikia patikrinti jo būvį ir efektyvumą; 55.
90. reikia įsitikinti ar požeminis vanduo drenuojamas, ar užtikrinamas projektinis požeminio vandens lygio gylis; 55.
91. reikia patikrinti ar drenažo vamzdžiai neužnešti gruntu, neužgriuvę, neužkimšti augmenijos šaknimis, ar užtikrintai veikia magistralinis drenažo rinktuvas. TREČIASIS SKIRSNIS SEKLIŲJŲ PAMATŲ GILINIMAS IR PLATINIMAS
92. Seklieji pamatai gilinami ar platinami, kai dėl gamtinių ir technologinių procesų įtakos nesulaikomai didėja pamatų nuosėdžiai, pleišėja pamatai ir statinio konstrukcijos.
93. Sienų pamatai gilinami, jei 1–2 m giliau esamo pamato pado yra stipraus, nesideformuojančio grunto sluoksnis. Iš po esamo pamato iškasamas gruntas, toje vietoje betonuojamas naujas pamatas, jo padas atremiamas į stiprųjį gruntą.
94. Šalia gretimų statinių pamatus gilinti galima ne giliau kaip iki gretimųjų pamatų pado gylio.
95. Sienų pamatai platinami, kai stipraus, nesideformuojančio grunto sluoksnis yra giliau negu 1–2 m žemiau esamojo pamato pado.
96. Iš po esamojo pamato iškasamas gruntas, toje vietoje betonuojamas naujas pamatas – plati gelžbetoninė plokštė.
97. Greta kitų veiksnių sprendimą gilinti ar platinti seklųjį pamatą dažnai lemia požeminio vandens lygio gylis, požeminės komunikacijos ir įrenginiai, gretimų statinių pamatai.
98. Gilinant ar platinant sekliuosius pamatus atkarpomis būtina laikytis tokių reikalavimų: 62.
99. gilinama ne ilgesnėmis kaip 2–3 m atkarpomis, jų ilgis neturi sutapti su koncentruotas apkrovas perduodančių konstrukcinių elementų žingsniu; 62.
100. vienu metu sienų pamatus stiprinti galima keliose atkarpose, išdėstytose sienos ilgyje su tarpais taip, kad grunto įtempimai po neatkastos pamato dalies padu padidėtų ne daugiau kaip 20 %; 62.
101. rekonstruoti pamatus kitose atkarpose galima tik tada, kai anksčiau rekonstruotose atkarpose betonas pasiekia projektinį stiprumą, pamatai užpilti gruntu ir jis sutankintas.
102. Rekonstruojant kolonų pamatus, reikia kaip galima sumažinti kolonoms tenkančias apkrovas – nuo perdangų nuimti laikinąsias apkrovas, pirmo aukšto perdangą paremti laikinomis atramomis.
103. Nedidelį, nedaug apkrautą kolonos pamatą gilinant ar platinant, galima iš po jo iškasti gruntą ir po pamatu išbetonuoti naują pamatą. Šiuo atveju visus darbus reikia atlikti kuo greičiau.
104. Plytų mūro kolonų pamatus rekonstruoti galima tik platinti juos apibetonuojant gelžbetoniniu apvalkalu. Jį reikia gerai priderinti prie senojo pamato, su juo sutvirtinti plieno inkarais.
105. Dideli gelžbetoninių ar plieninių kolonų pamatai gilinami ar platinami atkarpomis, nes iškasti gruntą iš po viso pamato vienu metu pavojinga.
106. Restauruojant ir konservuojant sienų ar kolonų pamatus, jie atkasami iki tų pamatų pado. Atkasant pamatus reikia saugoti, kad jie nebūtų mechaniškai ardomi.
107. Reikia saugoti, kad iš pamatų, sumūrytų iš akmenų, pastarieji neiškristų ar nebūtų išversti. Tai svarbu, kai pasikasama po pamato padu – apatinės eilės akmenys gali laisvai iškristi.
108. Atkasant pamatus, duobės šlaitų pastovumas turi būti užtikrintas visą darbų duobėje laiką. Duobės šlaitų nuolydis parenkamas pagal grunto savybes arba šlaitas turi būti išramstytas.
109. Betonuojant naujojo – pagilinto ar paplatinto – pamato pirmąjį apatinį sluoksnį reikia žiūrėti, kad jis gerai prisiderintų prie duobės dugne atkasto grunto paviršiaus. Todėl reikia iš duobės (po senojo pamato padu) išvalyti pribyrėjusį gruntą, gerai ir horizontaliai išlyginti jos dugną.
110. Kai duobė kasama žemiau požeminio vandens lygio gylio, jį reikia nužeminti ne mažiau kaip 0,5 m žemiau rekonstruojamųjų pamatų pado arba žemiau suprojektuoto naujojo – pagilinto ar paplatinto – pamato pado.
111. Reikia užtikrinti, kad nužeminant požeminio vandens lygį, nevyks sufozija, nebus iš grunto išsiurbtos kartu su vandeniu smulkiosios frakcijos.
112. Dirbant žiemą, kai oro temperatūra neigiama, reikia apsaugoti gruntą po pamatų padu, kad jis nesušaltų.
113. Baigus pamatų tvarkybos darbus (sienų pamatų – atskiruose ruožuose) reikia kuo greičiau pamatus užkasti sausu biriu gruntu, jį sutankinti iki buvusio natūralaus grunto tankumo. KETVIRTASIS SKIRSNIS SEKLIŲJŲ PAMATŲ KEITIMAS POLINIAIS PAMATAIS
114. Seklieji pamatai keičiami poliniais, kai pakitus sklypo geotechninėmis sąlygoms, padidėjus pamatų apkrovai ar statant greta požeminius statinius, negalima užtikrinti restauruojamojo statinio su sekliaisiais pamatais normalaus naudojimo bei pastovumo.
115. Istorinio statinio apkrova naujaisiais poliniais pamatais perduodama giliai, iki 10–15 m gylyje slūgsančiam stipriam nesideformuojančiam gruntui. Parinkus tinkamą polių tipą, jų įrengimo technologiją bei gylį, poliniai pamatai nesėda, restauruojamojo statinio konstrukcijos daugiau nesideformuoja.
116. Poliai įrengiami betarpiai po rekonstruojamuoju pamatu arba greta jo abiejose pusėse. Tuo atveju pamato apkrova poliams perduodama skersine sija, prakišta per pamatą ar po jo padu. Toks pasirinkimas lemia rekonstravimui tinkamą polių tipą ir jų įrengimo technologiją. Polių išdėstymo variantą lemia daug veiksnių: požeminio vandens paviršiaus lygis, restauruojamojo statinio konstrukcijos pleišėtumas (reikia kasti po jo pamatais), galimybė gręžimo mechanizmams dirbti statinio vidinėse patalpose ir kt.
117. Pamatų rekonstravimui dažniausiai naudojami gelžbetoniniai, retai plieniniai poliai. Pagal jų įrengimo grunte būdą skiriami šie polių tipai: kaltiniai, gręžtiniai, injekciniai: 78.
118. kaltiniai (vadinami ir spraustiniais) – iš anksto pagaminti gelžbetoniniai poliai ar poliams betonuoti reikalingi plieniniai vamzdžiai su uždaru apatiniu galu į gruntą įgilinami kalant, vibruojant, spaudžiant. Jų skerspjūvio matmenys 30–50 cm, ilgis iki 12 m, kai reikia ilgesnių – suduriami; 78.
119. gręžtiniai (vadinami ir nespraustiniai) – gelžbetoniniai poliai, betonuojami grunte išgręžtame (ar kitaip iškastame) gręžinyje su apsauginiu plieniniu vamzdžiu ar be jo, nuleidus į gręžinį armatūros karkasą. Jų skersmuo 30–50 cm, ilgis (gylis) iki 15 m; 78.
120. įrengiant kaltinius polius grunte sukeliamas intensyvus dinaminis poveikis, todėl reikia svarstyti, ar jų įrengimas nebus žalingas restauruojamajam ir gretimiems statiniams.
121. Polių gylį reikia nustatyti pagal geotechninio zondavimo duomenis. Poliaus apatinis galas turi būti įgilintas į giliau slūgstantį stipraus nesideformuojančio grunto sluoksnį 50–100 cm, įvertinus to grunto stiprumą ir poliaus apkrovos didumą.
122. Polių pagrindo laikomoji galia priklauso nuo poliaus įrengimo technologijos. Vienodose geotechninėse sąlygose kaltinių polių pagrindo laikomoji galia yra didesnė negu gręžtinių, nes gruntas, įgilinant polius, tankėja.
123. Sekliuosius sienų pamatus keičiant poliniais, polius reikia visada įrengti sienų ilgio vietose, kuriose pamatams perduodamos koncentruotos apkrovos. Tarpuose tarp jų poliai išdėstomi atstumais, kurių didumas priklauso nuo pamatų apkrovos ir polių pagrindo laikomosios galios.
124. Kolonų sekliuosius pamatus keičiant poliniais reikia po kolona įrengti mažiausiai du polius, juos išdėstyti kryptimi, priderinta prie statinio konstrukcijos standumo.
125. Betarpiai po pamatu įrengiami tik kaltiniai poliai – gelžbetoniniai ar betonuojami į gruntą įgilintame plieniniame vamzdyje. Statybos darbų tvarka tokia: 83.
126. kasama duobė po pamato padu iš vienos pusės, 1,5 m gylio ir apie 2 m ilgio; 83.
127. duobės dugne geodeziniais matavimais nurodytame taške statomas pirmasis 1 m ilgio poliaus elementas su smaigaliu, įtvirtinamas jo vertikalumas. Hidrauliniu keltuvu, atremtu į rekonstruojamojo pamato padą, polio elementas įspaudžiamas į gruntą visu ilgiu; 83.
128. ant jo statomas antrasis 1 m ilgio poliaus elementas, sujungiamas su jau įgilintu pirmuoju ir įspaudžiamas į gruntą; 83.
129. ciklas kartojamas, iki į gruntą bus įspaustas apskaičiuoto ilgio polis; 83.
130. polių elementai sujungiami: gelžbetoninių – suvirinant plienines įdėtines dalis, plieniniai poliaus vamzdžiai – suvirinami. Siūlės padengiamos antikorozine danga; 83.
131. jeigu į gruntą įgilinamas plieninis apsauginis vamzdis, į jį nuleidžiamas armatūros karkasas, vamzdis užbetonuojamas; 83.
132. galimas variantas – plieninis apsauginis vamzdis betonavimo metu ištraukiamas; 83.
133. duobėje po rekonstruojamuoju pamatu betonuojamas gelžbetoninis pamato blokas, sujungiantis esamą pamatą su įrengtu poliumi. Duobė užpilama biriu gruntu, jis sutankinamas.
134. Greta stiprinamų pamatų galima įrengti ir kaltinius, ir gręžtinius polius. Pasirinkimą lemia statinio konstrukcijų būvis, polių įrengimo technologijos ypatumai. Statybos darbų tvarka tokia: 84.
135. įrengiami du poliai, po vieną abiejose rekonstruojamojo pamato pusėje, vienas prieš kitą, pagal geodezinius matavimus, kiek galima arčiau pamato; 84.
136. kasama duobė abiejose pamato pusėse iki gylio, kuriame projektuojama skersinė sija, perduodanti pamato apkrovą poliams; 84.
137. skersinės sijos įrengimo gylis priklauso nuo pamato: kai pamatas iš akmenų ar plytų mūro, sija įrengiama po pamato padu, kai pamatas betoninis, galima prakišti pro pamatą. Gylis taip pat priklauso ir nuo požeminio vandens paviršiaus lygio; 84.
138. baigus statybos darbus, duobė užpilama biriu gruntu, jis sutankinamas.
139. Senų restauruojamųjų statinių mediniai pamatų poliai yra sujungti mediniu paklotu. Jie dažniausiai ąžuoliniai, retai pušiniai ar alksnio. Žemiau požeminio vandens lygio mediniai poliai ir paklotas išlieka stiprūs ir patikimi dešimtis ir šimtus metų.
140. Nukritus požeminio vandens lygiui, viršutinė polių dalis ir paklotas iškyla iš vandens ir per keletą ar keliolika metų supūva. Ant jų pastatytas statinys sėda, supleišėja.
141. Supuvusią medinių polių bei pakloto dalį reikia pašalinti, susidariusioje tuščioje erdvėje išbetonuoti pamato bloką, juo sujungti grunte likusių sveikų polių galus ir statinio viršutines konstrukcijas. PENKTASIS SKIRSNIS SEKLIŲJŲ PAMATŲ KONSERVAVIMAS IR RESTAURAVIMAS
142. Istorinių pastatų sekliųjų pamatų statybai buvo naudotas natūralus akmuo – lauko rieduliai, daugiausiai granitas. Jie yra ilgaamžė ir praktiškai nedūlėjanti medžiaga. Šiaurės Lietuvoje gali būti panaudotos ir nuosėdinės kilmės karbonatinės sluoksniuotos uolienos – klintys, dolomitas. Viršutinių sluoksnių dolomitas yra labai kietas ir tvirtas. Be akmenų mūro pamatų statyboje gali būti naudota kombinuota akmenų ir degtų molio plytų mūro konstrukcija.
143. Prieš konservavimo ir restauravimo darbų pradžią būtina atstatyti pamatų horizontalią ir vertikalią hidroizoliaciją.
144. Pažeistų pamatų akmens mūras dažniausiai suyra dėl siūlių skiedinio rišamosios medžiagos suirimo bei išsiplovimo ar netinkamai atliktų ankstesnių remonto darbų.
145. Iki konservavimo ir restauravimo darbų pradžios atlikti tyrimai turi nustatyti suirimo pobūdį, mastą ir priežastis. Jeigu nustatoma, kad konstrukciją galima restauruoti, nuo jos pirmiausia turi būti nuvalomas susikaupęs purvas, augmenija ir pan.
146. Kai pamato akmens mūras gerai išsilaikęs, bet dėl skiedinio suirimo iškrenta atskiri akmenys, jie pakeičiami tokios pat spalvos ir dydžio kitais akmenimis. Iš siūlių išvalomas suiręs skiedinys, o akmenys nuplaunami ir vėl įmūrijami.
147. Kai antžeminė pamato dalis ankstesnio remonto metu buvo nutinkuota, bet tinkas dabar suiręs, o akmenys gali būti pritaikyti paviršiui ir be tinko, tikslinga visą tinką pašalinti. Šiuo atveju tinkas gali būti pašalintas aukšto slėgio vandens srove arba smėliasrove. Prieš tai storas silpno tinko sluoksnis numušamas mechaniškai.
148. Akmens mūro siūlės užtaisomos kalkių skiediniu, parenkant jo sudėtį pagal PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“ 3 priedą. Netinka labai tankus cementinis skiedinys, nes po juo kaupiasi drėgmė. Jeigu toks skiedinys buvo panaudotas anksčiau, jį reikia išardyti ir pakeisti. Skiedinio sukibimui su pagrindu pagerinti rekomenduojama į skiedinį įmaišyti 0,05–0,1 % metilceliuliozės miltelių nuo rišamosios medžiagos kiekio. Šiuo skiediniu galima įmūryti ir iškritusius akmenis.
149. Pamatuose, sumūrytuose iš degtų molio plytų, kraštinėje eilėje sezoninio įšalo gylyje jos intensyviai irsta. Kai iš istorinio plytų mūro paviršių yra ištrupėję, išskilinėję arba išdūlėję atskiri gaminiai (plytos arba jų dalys), jie turi būti atstatomi įklijuojant pažeistose vietose surinktas išskilinėjusių plytų dalis (jei yra), prieš tai išvalius suaižėjusias ir drėgmės pažeistas plytas: 95.
150. suirusius pamatus iš degtų molio plytų ar akmenų reikia stiprinti juos apgaubiant gelžbetoniniu apvalkalu, monolitiniu ar surenkamu, iš vienos ar dviejų (sienų pamatams) arba keturių (kolonų pamatams) pusių. Apvalkalai turi būti gerai priderinti prie pamatų, su jais sujungti plieniniais inkarais, tarpai užsandarinti kietėjančiu skiediniu; 95.
151. jeigu ištrupėjusių plytų sienoje yra daug arba ištrupėję atskiri sienų plotai, galima pritaikyti atitinkančias autentą naujas plytas; 95.
152. įklijavimui naudojami atitinkami kalkių skiediniai pagal paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“ 3 priedą.
153. Pamatų konstrukcijos gali būti sutvirtintos injekavimo būdu į susidariusias tuštumas su slėgiu injekuojant kietėjantį skiedinį, kad būtų užpildyti visi smulkesni plyšiai pamatuose. Injekavimo metu tikrinama plyšių užpildymo kokybė, stebint injekuojamos medžiagos sąnaudą ir ištekėjimą per plyšius ir specialiai padarytas kiaurymes. Injekavimo kokybė taip pat tikrinama po injekuotos medžiagos sukietėjimo neardančiais metodais arba išgręžiant kernus.
154. Medžiai, augantys šalia statinio, kurio pamatų pagrindą sudaro molio gruntai, kartais yra pamatų pleišėjimo priežastimi. Molis turi savybę absorbuoti vandenį, todėl drėkinamas brinksta, džiovinamas traukiasi. Medžių šaknys traukia (čiulpia) iš molio po pamatais vandenį, grunto tūris mažėja, pamatai papildomai sėda, nevienodai po visu pamato ilgiu, todėl pamatai supleišėja. Tai akivaizdu, kai šalia statinio auga dideli medžiai su gausia lapija, o jų šaknys nusidriekia po pamatais. Medžių šaknys molio drėgnumui turi įtakos iki 10–15 m atstumu nuo statinio. Dideli lapuočiai medžiai per dieną gali išgarinti iki 50 l vandens. Būtina įrengti geosintetinio audinio užtvaras, kad šaknys nepriartėtų prie pamatų.
155. Jeigu plytų mūro paviršių reikia sutvirtinti, jis gali būti konservuojamas cheminio sustiprinimo priemonėmis.
156. Pamatų konstrukcijos druskingumas sumažinamas plaunant vandeniu bei naudojant švariu vandeniu sumirkytus kompresus. Plovimui panaudotą vandenį būtina surinkti į indus ir pašalinti nuo statinio, kad pakartotinai neužterštų grunto. Nudruskinimui taip pat galima naudoti firmų siūlomas specialias priemones.
157. Pamatų konstrukcijų suveržimui galima naudoti anglies pluošto juostas (angl. trumpinys FRP Faser Reinforcement Polymer) pagal projekto rekomendacijas.
158. Pamatai atskirais atvejais gali būti tvirtinami paslėptais (vidiniais) arba tinkamai įrengtais išoriniais kontraforsais. ŠEŠTASIS SKIRSNIS NAUDOJAMI MECHANIZMAI IR ĮRANGA
159. Istorinių pastatų pamatų tvarkybai naudojama įprastinė statybinė technika, kuri nurodoma projekte. VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
160. Fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę reglamento reikalavimus, atsako įstatymų numatyta tvarka. _________________ Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.01.01:2010 „Kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymas. Pamatų tvirtinimas“ 1 priedas PAMATŲ TIPAI Atliekant istorinių statinių pamatų tvarkybos darbus, tenka stiprinti, konservuoti ir restauruoti jų pamatus, pastatytus prieš dešimtmečius ar net šimtmečius. Sėkmingam tvarkybos darbų planavimui bei vykdymui reikia žinoti pagrindinius duomenis apie senųjų pamatų konstrukcijas ir medžiagas. Skiriami trys svarbiausieji pamatų tipai: seklieji, poliniai, gilieji. Jie skiriasi gyliu, konstrukcijomis, medžiagomis ir taikymo sritimis. Seklieji pamatai statomi visiems statiniams, kai stiprus, pagrindu tinkantis gruntas yra žemės paviršiuje. Tie pamatai įgilinami 1–3 m, kai reikia gilių požeminių patalpų – ir daugiau. Senieji seklieji pamatai sumūryti iš akmenų ar degtų molio plytų su kalkių skiediniu, vėliau buvo betoniniai, dabar dažniausiai gelžbetoniniai. Jų konstrukciniai tipai: juostiniai sienų pamatai, atskirieji kolonų, bokštų, dūmtraukių pamatai, ištisiniai pamatai po dideliais specialiais įrenginiais. Poliniai pamatai statomi visų konstrukcijų statiniams, kai stiprus, pagrindu tinkantis gruntas yra giliai. Polių skerspjūvio skersmuo 30–50 cm, gylis 10–15 m, apatinis jų galas į stipraus grunto sluoksnį įgilinamas 0,5–1,0 m. Senųjų statinių poliai mediniai, dažniausiai ąžuolo, rečiau pušies, alksnio, dabar gelžbetoniniai, retai plieniniai. Pagal įrengimo grunte būdą, poliai skiriami į kaltinius (dar vadinami spraustiniais) ir gręžtinius (dar vadinami nespraustiniais). Kaltiniai poliai mediniai, gelžbetoniniai, plieniniai arba sudėtinio skerspjūvio – į gruntą įkalamas plieninis vamzdis su uždaru smaigaliu ir užbetonuojamas, vamzdis paliekamas arba ištraukiamas. Gręžtiniai poliai gelžbetoniniai, betonuojami iš anksto išgręžtame gręžinyje. Žemės gręžimui ir polių betonavimui yra specialūs mechanizmų komplektai. Gilieji pamatai statomi, kai statiniai jiems perduoda dideles vertikalias ir horizontalias apkrovas, o stiprus, pagrindu tinkantis gruntas yra giliai. Tokie pamatai restauruojamiesiems statiniams nenaudojami. _________________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. ĮV-130 PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTAS PTR 2.01.02:2010 „GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMAS“ I. BENDROSIOS NUOSTATOS
161. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.01.02:2010 „Giluminio vandens lygio reguliavimas“ (toliau – reglamentas) nustato kultūros paveldo objektų (toliau – objektai) , kurie yra veikiami giluminio vandens, tvarkybos darbų reikalavimus.
162. Šio reglamento nuostatos privalomos atliekant objektų, kurie yra veikiami giluminio vandens, tvarkybos darbus.
163. Reglamente nustatyti reikalavimai privalomi visiems viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą.
164. Be šiame reglamente nustatytų reikalavimų, vykdant giluminio vandens lygio reguliavimo darbus privaloma vadovautis reikalavimais, nustatytais statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140), ir medžiagų gamintojų rekomendacijomis. Atliekant darbus būtina laikytis darbų saugos reikalavimų.
165. Giluminio vandens lygio reguliavimo darbai ir jų kokybės kontrolė vykdoma pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 10 dalį.
166. Tyrimų ir kitų tvarkybos darbų projektai rengiami, jų ekspertizė atliekama, leidimai šiems darbams išduodami ir baigti darbai priimami pagal reikalavimus, nustatytus paveldo tvarkybos reglamentuose, esančiuose Paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2006, Nr. 33-1200), trečiojoje paveldo tvarkybos reglamentų normavimo srityje „Reikalavimų su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusioms procedūroms atlikti nustatymas“.
167. Šiuo reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais vadovaujamasi atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Atliekant tvarkomuosius statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose ar apsaugos zonose vadovaujamasi statybos techniniais reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais. Paveldo tvarkybos reglamentais ir statybos techniniais reglamentais bei kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais vadovaujamasi atliekant tvarkomuosius paveldosaugos ir statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose, kaip tai nustatyta statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140). II. Pagrindinės sąvokos
168. Reglamente vartojamos pagrindinės sąvokos ir jų apibrėžimai atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597) ir kitų norminių dokumentų sąvokas ir apibrėžimus. III. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
169. Projektuojant ir tvarkant giluminio vandens lygio reguliavimą, būtina įvertinti objekto panaudojimą, prieš tai atlikus tyrimus.
170. Atliekant giluminio vandens lygio reguliavimo tvarkybą turi būti užtikrintas vertingųjų savybių išsaugojimas.
171. Giluminio vandens lygio reguliavimo tvarkybos darbai, turintys įtakos statinio esminiams reikalavimams, atliekami vadovaujantis ir statybos techniniais reglamentais.
172. Giluminio vandens lygio reguliavimas atliekamas tiktai po archeologinių tyrimų.
173. Žymenys ir sutrumpinimai yra pateikti šio reglamento 1 priede.
174. Aplinkos tyrimai yra pateikti šio reglamento 2 priede.
175. Giluminio vandens lygio reguliavimo sistemos yra pateiktos šio reglamento 3 priede.
176. Giluminio vandens lygio reguliavimo sistemų projektavimas yra pateiktas šio reglamento 4 priede. IV. GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMAS. NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO OBJEKTO BŪKLĖS IR JO APLINKOS HIDROGEOLOGINIŲ SĄLYGŲ TYRIMAS
177. Objekto pagrinde esančio giluminio vandens, kuriuo čia vadinamas viršutinių grunto sluoksnių požeminis vanduo, lygio reguliavimo reikalingumui nustatyti pirmiausiai būtina ištirti objekto medžiagą, įvertinti jos atsparumą vandens poveikiui, būklę ir drėgnį, taip pat nustatyti pagrindo grunto fizikines ir mechanines savybes, giluminio vandens cheminę sudėtį, lygį, jo kitimą ir migracijos galimybes.
178. Objekto medžiaga nustatoma vizualiai, lauko ir laboratoriniais tyrimais, nagrinėjant archyvinius ir istorinius dokumentus: 18.
179. vizualiniams tyrimams parenkama po tris objekto antžeminės ir požeminės dalių paviršiaus vietas, nutolusias kiek įmanoma toliau viena nuo kitos. Požeminės dalies tyrimui vietos parenkamos 0,5 m žemiau giluminio vandens laisvo paviršiaus. Parinktos vietos atidengiamos, nuvalomos nuo grunto, kerpių, samanų ir nešvarumų, nuplaunamos ir išdžiovinamos. Apžiūrimos plika akimi ir naudojant padidinamąjį stiklą; 18.
180. lauko ir laboratoriniams tyrimams naudojami objekto dėl irimo atsiskyrę jo medžiagos gabalėliai. Lauko sąlygose jie išmatuojami, apžiūrimi, laužomi ir spaudomi, bandant nustatyti medžiagos tipą, įmirkį, likutinį stiprį, atsiskyrimo nuo masyvo priežastis; 18.
181. laboratorinėse sąlygose ištiriami objekto medžiagos bandiniai ir nustatoma jų kilmė, tankis, poringumas, su giluminiu vandeniu patekusių druskų kiekis ir daugkartinio išbrinkimo ir dėl išdžiūvimo pasikeitusios mechaninio atsparumo charakteristikos; 18.
182. giluminio vandens bandinių laboratoriniais tyrimais nustatoma jame ištirpusių druskų sudėtis, koncentracija bei agresyvumas objekto medžiagos atžvilgiu; 18.
183. giluminio vandens lygio kitimas ir jo amplitudė nustatomi netiesioginiais tyrimais, apklausomis. Atidengus objekto pamatą žemiau vandens laisvo paviršiaus ir vizualiai tiriant jo paviršių, jis lyginamas su aukščiau ir žemiau laisvo vandens paviršiaus esančių dalių paviršiumi. Laisvo vandens paviršiaus kitimo ribose objekto paviršius paprastai būna pažeistas žymiai daugiau, negu nuolat virš vandens arba po vandeniu esančių pamato dalių paviršius. Apklausiami netoli objekto gyvenantys žmonės apie giluminio vandens padėties kitimą ir vandens lygio svyravimą šachtiniuose šuliniuose per ilgą laikotarpį, šio kitimo ribas pagal aukštį.
184. Apie giluminio vandens migracijos galimybes sprendžiama pagal objekto pagrindo laidumą (filtracijos koeficiento ir sluoksnio storio sandaugą) ir vandens laisvo paviršiaus polinkį.
185. Objekto pagrindo filtracijos koeficientas nustatomas lauko ar laboratoriniais metodais, nurodytais šio reglamento 2 priede.
186. Vandens laisvo paviršiaus polinkis nustatomas pagal lygių skirtumą požeminės objekto dalies atidengimo vietose, jeigu atstumas tarp jų yra didesnis negu 20 m. Jeigu objekto matmenys maži, tai vandens lygiai matuojami trijuose, lygiašonio trikampio būdu ne arčiau kaip 20 m vienas nuo kito išdėstytuose aplink objektą, kasiniuose arba gręžiniuose. Vandens lygiai atodangose, kasiniuose arba gręžiniuose matuojami matuokle ir nivelyru, jiems nusistovėjus, ne anksčiau kaip po paros laiko juos įrengus.
187. Giluminio vandens migracijos charakteristikos nustatomos pagal objekto pagrindo grunto vandens laidumą, laidaus grunto sluoksnio storį ir vandens laisvo paviršiaus nuolydį hidraulinio skaičiavimo metodais, nurodytais šio reglamento 4 priede. V. GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMAS. TVARKYBA PIRMASIS SKIRSNIS GILUMINIO VANDENS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO OBJEKTO PAGRINDE LYGIO REGULIAVIMO REIKALINGUMAS
188. Sprendžiant apie giluminio vandens objekto pagrinde lygio reguliavimo reikalingumą įvertinamos šios sąlygos ir aplinkybės: 23.
189. objekto požeminės ir antžeminės dalių jautrumas vandens poveikiui; 23.
190. giluminio vandens agresyvumas objekto požeminės dalies medžiagos atžvilgiu; 23.
191. pagrindo vandens laidumas; 23.
192. paviršinio vandens gausa; 23.
193. objekto tvarkybos darbų pobūdis, technologijos ir eiga.
194. Giluminio vandens lygio reguliavimas yra reikalingas tada, kai: 24.
195. giluminis vanduo trukdo objekto tvarkybos darbams; 24.
196. giluminio vandens lygio kitimo ribose objekto pamatas yra suiręs daugiausiai; tai rodo jo jautrumą giluminio vandens poveikiui; 24.
197. pamato medžiagos ir giluminio vandens tyrimai rodo, jog medžiaga yra jautri giluminio vandens poveikiui, o giluminis vanduo yra arba ateityje gali būti agresyvus pamato medžiagos atžvilgiu; 24.
198. viršutinis (iki 1 m gylio) žemės paviršiaus sluoksnis yra laidus (filtracijos koeficientas didesnis už 10 m/parą) vandeniui ir yra galimybė paviršiniam vandeniui intensyviai sunktis į žemę. ANTRASIS SKIRSNIS GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMO SISTEMOS TIPO PARINKIMAS
199. Sistemos tipas parenkamas pagal iškasos gylį, matmenis ir formą plane, giluminio vandens lygį iškasos dugno atžvilgiu, vandeningų sluoksnių storį ir laidumą, šoninio ir paviršinio maitinimo tikimybę, kaip nurodyta šio reglamento 3 priede.
200. Vandens lygiui pažeminti ir paminklui apsaugoti nuo gruntinio vandens žalingo poveikio naudojamos sausinimo sistemos, kuriomis vanduo iš grunto šalinamas.
201. Vandens lygiui paaukštinti ir paminklo požeminei daliai užtikrinti pirmines vandeniu prisotinto grunto sąlygas naudojamos drėkinimo sistemos, kuriomis vanduo į gruntą tiekiamas.
202. Kai plonas (hs<1,0 m) ir laidus (k>1,0 m/p) vandeningas grunto sluoksnis ant nelaidaus sluoksnio yra arti (<1,0 m gylyje) žemės paviršiaus, o po juo yra vandeniui nelaidus sluoksnis, giluminio vandens lygiui reikiamoje padėtyje palaikyti naudojama atitvarinė sistema.
203. Kai iškasa yra sekli (iki 2 m gylio), laidaus grunto sluoksnio laidumas L (sluoksnio storio h ir filtracijos koeficiento k sandauga) neviršija 1,0 m2/s, o kapiliarinės zonos aukštis mažesnis nei 0,5 m, reguliavimui naudojama horizontalių sausintuvų (drėkintuvų) sistema. Kitais atvejais naudojama vertikalių sausintuvų (drėkintuvų) sistema.
204. Kai laidaus grunto sluoksnio laidumas 1,0 m2/s < L < 5,0 m2/s, naudojamos adatinių filtrų sistemos, o kai L > 5,0 m2/s – gręžinių tipo sistemos.
205. Kai iškasos ilgis yra mažesnis už dvigubą jos plotį arba kai iškasos plotis viršija 5 m, naudojama sistema su žiedinio tipo rinktuvu. Kitais atvejais naudojama sistema su šakotinio tipo rinktuvu. TREČIASIS SKIRSNIS GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMO SISTEMOS ĮRENGIMAS
206. Įrengimo technologijos ir veiksmų eiliškumas parenkamas priklausomai nuo sistemos tipo.
207. Atvirų griovių sistemos pradedamos rengti nuo vandens surinkimo duobės kasimo, siurblinės surinkimo ir paruošimo darbui. Siurblys, siurbimo ir slėginis vamzdžiai turi būti surinkti ir išbandyti iki vandens surinkimo duobės užbaigimo momento. Griovys – rinktuvas, jei griovių sistema išsišakojusi ir jei rinktuvas numatytas, ir grioviai – sausintuvai pradedami kasti nuo galo, t. y. nuo vandens surinkimo duobės (arba sandūros su rinktuvu), ir baigiami sausintuvų pradžia.
208. Jeigu į griovius numatyta pakloti drenažo vamzdžius, šie darbai vykdomi kartu su griovių kasimu, atsiliekant trumpa 3–5 m griovio atkarpa. Į griovį pilamas žvyro (skaldos) 5 cm sluoksnelis, ant jo iš vamzdžių montuojamas vamzdynas, griovys užpilamas iki viršaus žvyru (skalda), tankinant 5 cm sluoksniais.
209. Seklaus ar normalaus gylio drenažo sistema įrengiama analogišku eiliškumu, kaip ir griovių sistema: pirmiausiai įrengiamas vandens surinkimo šulinys, siurblinė, vamzdynai. Drenažo vamzdžiai pradedami kloti į tranšėjas nuo galų, t. y. sandūrų su rinktuvu arba vandens surinkimo duobe, ir užbaigiami pradžiomis.
210. Adatinių filtrų sistema pradedama įrengti nuo vandens rezervuaro, reikalingo adatiniams filtrams (toliau – adatoms) į gruntą gramzdinti, paruošimo. Vandens poreikis – 1,0–1,5 m3 vienai adatai pagramzdinti, arba 30–40 m3/val. adatų gramzdinimo darbams vykdyti.
211. Aikštelėje prie iškasos įrengiamas pagrindinio ir pagalbinio (vakuuminio) siurblio bandymo stendas.
212. Išbandoma ir patikrinama įranga, apžiūrimos vamzdžių grandys, sandūrų movos.
213. Organizuojamas vandens išleidimas ne arčiau kaip 80–100 m atstumu nuo iškasos.
214. Adatos gramzdinimo vietoje paruošiama 0,2–0,3 m gylio duobė. Surinkta adata pakeliama ir pakabinama virš duobės. Jungiamas siurblys ir adatą laikant vertikalioje padėtyje ji leidžiama žemyn ir gramzdinama į gruntą periodiškai pakilnojant aukštyn – žemyn.
215. Pasiekus projektinį gylį vanduo tiekiamas dar 0,5–1,0 min molio dalelėms iš plyšio tarp adatos ir gręžinio išplauti.
216. Sudėtingomis hidrogeologinėmis sąlygomis, kai giluminis vanduo arti (<0,5 m) žemės paviršiaus, o gruntas nestabilus, adatos įleidžiamos į gręžinius su 150 mm skersmens apsauginiais vamzdžiais, centruojant jų padėtį konduktoriais. Į plyšį pilamas žvyras, o apsauginis vamzdis ištraukiamas.
217. Viršutinė 0,5 m aukščio plyšio tarp adatos ir gręžinio dalis užpildoma plastišku moliu kruopščiai jį tankinant.
218. Kiekviena pagramzdinta ir įrengta adata išbandoma pilant į ją vandenį ir stebint vandens lygio žemėjimo greitį.
219. Adatos elastingomis žarnomis prijungiamos prie rinktuvo, kuris sumontuojamas su nuolydžiu (0,004–0,005) siurblio link, pagramzdinus visas adatas.
220. Antifiltracinis ekranas įrengiamas iš elastingos, vandeniui nelaidžios medžiagos (0,5–1,2 mm storio polietileno ar kitokios plastmasės) plėvelės, įleistos į gruntą aplink objektą iki nelaidaus grunto sluoksnio.
221. Paruošiama 0,3 m platesnė už tranšėjos šlaitą ekrano juosta ir vizualiai patikrinamas jos vientisumas ir sandarumas.
222. Aplinkui iškasą 5–10 m atkarpomis kasama hn +0,3 m gylio tranšėja su pagal grunto tipą parinkto statumo (šio reglamento 4 priedo 1 lentelė) šlaitais. Kasant tranšėją vanduo iš jos šalinamas siurbliu. Į tranšėją atsargiai nuleidžiama ekrano juosta ir priglaudžiama prie jos sienos iš iškasos pusės. Juostos apačia užlenkiama į priešingą negu iškasa pusę ir nedideliais iškasto grunto kiekiais prispaudžiama prie tranšėjos dugno. Juostos viršus fiksuojamas prikalant ją kuoleliais prie žemės. Į tranšėją 0,2 m storio sluoksniais pilamas ir tankinamas gruntas.
223. Antifiltracinei sienelei formuoti naudojama speciali įranga ir technologija, kurią pritaiko šiam darbui paruošti specialistai. KETVIRTASIS SKIRSNIS GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMO SISTEMOS PRIEŽIŪRA
224. Eksploatuojant bet kurio tipo sistemą daugiausiai dėmesio tenka skirti siurblių priežiūrai ir jų gedimų profilaktikai. Siurblius galima išjungti tik trumpam laikui, todėl projektuojant ir įrengiant sistemą, ypatingą dėmesį reikia skirti siurblio parinkimui. Jis turi tikti nuolatiniam ilgalaikiam darbui su grunto dalelėmis užterštu vandeniu. Prižiūrint siurblį, sekama jo sandariklių būklė, vakuumas prieš siurblį ir slėgis už jo, siurblio našumas, vandens srauto vientisumas. Siurblio skleidžiamas triukšmas ir vibracijos rodo, kad į jį patenka oras iš prakiurusio siurbimo vamzdžio, arba tai, kad užsikimšęs siurbimo vamzdis, jo atgalinis vožtuvas arba filtras.
225. Atvirų griovių sistemose dažnos griovių pažaidos, todėl jiems reikia skirti pakankamai dėmesio ir pažaidas laiku likviduoti. Vandens surinkimo duobę reikia periodiškai apžiūrėti ir išvalyti. Siurbimo ir slėginį vamzdynus reikia nuolatos prižiūrėti, nes jų pažaidos vystosi greitai ir siurblys gali sugesti.
226. Į griovius sukloti ir žvyru arba skalda pridengti vamzdynai gali užsikimšti gruntu, patekusiu į vamzdyną pro nekokybišką sandūrą arba mechaniškai pažeistą vamzdyną. Šio tipo gedimai pastebimi iš vandens, pasirodžiusio prieš užsikimšusį vamzdžio ruožą. Pažaidą būtina skubiai likviduoti, nes išmirkęs iškasos dugno plotas plečiasi gana sparčiai.
227. Adatinių filtrų sistemose adatų filtro užakimo ir adatos – rinktuvo jungiamosios žarnos nepakankamas sandarumas yra dažniausios pažaidos.
228. Užakęs adatos filtras praplaunamas priešingos krypties vandens srautu. Tam adata trumpam laikui atjungiama nuo rinktuvo ir sujungiama su siurblio slėginiu vamzdžiu.
229. Neveikiančios adatos atpažįstamos iš jungiamosios žarnos temperatūros. Neveikiančios žarnos temperatūra būna aukštesnė negu normaliai funkcionuojančių adatų.
230. Padidėjusio siurblio triukšmo priežastimi gali būti viena iš šio reglamento 40 p. nurodytų, arba per daug intensyvus vandens siurbimas iš vandeningo sluoksnio, vandens lygio pažemėjimas iki adatos filtro lygio ir oro patekimas pro jį. Tokiu atveju pridaroma sklendė už siurblio ir sumažinamas vakuumas prieš siurblį ir tuo pačiu jo našumas.
231. Antifiltracinių priemonių veiksmingumas kontroliuojamas pagal vandens lygį kontroliniame pjezometre, kuris įrengiamas iškasoje sistemos surinkimo metu. Vandens lygio padidėjimas rodo nepakankamą antifiltracinės priemonės sandarumą dėl pažaidų arba prastos įrengimo darbų kokybės. PENKTASIS SKIRSNIS GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMO SISTEMOS LIKVIDAVIMAS
232. Požeminių vandenų apsaugai nuo taršos Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544) reikalavimams tenkinti sistemų likvidavimas turi būti atliktas tokiu būdu, kad tai darytų mažiausią įtaką aplinkai ir ypač požeminiams vandenims.
233. Atvirų griovių sistemos likviduojamos kartu su iškasa, prieš tai iš jos pašalinus visus vamzdynus ir jų elementus.
234. Vamzdynus, paklotus grioviuose arba tranšėjose, įrengiant seklaus ar normalaus gylio drenažą, galima palikti grunte, kadangi jie neturi išėjimo į paviršių ir nesusieja skirtingų vandeningų sluoksnių. Vandens surinkimo šulinys turi būti užpildytas nelaidžiu gruntu jį tankinant sluoksniais kas 0,5 m. Vamzdynai išardomi ir pašalinami kartu su siurbliu ir kita įranga.
235. Likviduojant adatinių filtrų ir gręžinių sistemas visos adatos ir gręžinių įranga privalo būti išimta iš grunto, ištraukiant kranais arba svertų sistema. Likusios kiaurymės grunte turi būti užpildytos moliu, kruopščiai jį tankinant 0,5 m storio sluoksniais. ŠEŠTASIS SKIRSNIS NAUDOJAMI MECHANIZMAI IR ĮRANGA
236. Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto aplinkos tyrimams naudojami įprastiniai inžinerinių tyrimų ir geodezinių matavimų prietaisai.
237. Giluminio vandens nekilnojamojo kultūros paveldo objekte lygio reguliavimo sistemai įrengti naudojama įprastinė statybinė technika ir priemonės, kurios nurodomos sistemos projekte. VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
238. Fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę reglamento reikalavimus, atsako įstatymų numatyta tvarka. _________________ Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.01.02:2010 „Giluminio vandens lygio reguliavimas“ 1 priedas ŽYMENYS IR SUTRUMPINIMAI
239. Lotyniškos didžiosios raidės: A – plotas; C – Šezy koeficientas; D – skersmuo; E – tamprumo modulis; H – slėgio aukštis; L – grunto sluoksnio laidumas; R – hidraulinis spindulys; Q – tūrinis debitas; T – temperatūra; V – tūris.
240. Lotyniškos mažosios raidės: a – lygio pokyčio laidumas; b – griovio dugno plotis; h – aukštis, gylis; i – griovio arba vamzdžio nuolydis; k – koeficientas, filtracijos koeficientas; l – atstumas; m – šlaito koeficientas, slėginio vandeningo sluoksnio storis; n – šiurkštumo koeficientas; p – poringumas; r – spindulys; s – vandens lygio grunte pažemėjimas; t – laikas.
241. Graikiškos mažosios raidės: β – suspaudžiamumo koeficientas; δ – pokyčio ženklas; χ – šlapias perimetras; π = 3,14 – apskritimo perimetro ilgio ir skersmens santykis.
242. Indeksai: b – grunto bandinio skersmens; c – cilindro; g – grunto dalelių; k – kapiliaro skersmens, kapiliarinės zonos aukščio; o – skerspjūvis gruntinio vandens tėkmės pabaigoje; p – poringumo koeficiento, perimetro; s – vandens įsisunkimo gylio; T – temperatūros koeficiento; v – vandens, vandens gylio; 1 – skerspjūvio gruntinio vandens visos tėkmės arba jos nagrinėjamo ruožo pradžioje; 2 – skerspjūvio gruntinio vandens visos tėkmės arba jos nagrinėjamo ruožo pabaigoje; 10 – grunto dalelių skersmens atskaityto granuliometrinio sąstato grafike pagal 10 % tikimybę.
243. Lotyniškos didžiosios raidės su indeksais: Ac – cilindro skerspjūvio plotas; Db – grunto bandinio skersmuo; Dk – kapiliaro kanalo skersmuo; D10 – grunto dalelių skersmuo, atskaitytas granuliometrinio sąstato grafike pagal 10 % tikimybę.
244. Lotyniškos mažosios raidės su indeksais: al – lygio pokyčio laidumas; hb – grunto bandinio aukštis; hk – kapiliarinio pakilimo aukštis; hn – atstumas nuo žemės paviršiaus iki nelaidaus grunto sluoksnio; hs – vandens įsisunkimo į iškasos dugną gylis; hv – vandens gylis odometro cilindre virš bandinio; h1 – gruntinio vandens tėkmės aukštis jos arba nagrinėjamo ruožo pradžioje; h2 – gruntinio vandens tėkmės aukštis jos arba nagrinėjamo ruožo pabaigoje; kT – temperatūros koeficientas; kp – poringumo koeficientas; ro – adatinio filtro ar gręžinio su filtru spindulys; r1 – atstumas nuo adatinio filtro ar gręžinio ašies iki nagrinėjamo radialinės tėkmės arba nagrinėjamo jos ruožo pradžios; r2 – atstumas nuo adatinio filtro ar gręžinio ašies iki nagrinėjamo radialinės tėkmės arba nagrinėjamo jos ruožo pabaigos; so – vandens lygio grunte pažemėjimas prie adatinio filtro arba gręžinio. _________________ Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.01.02:2010 „Giluminio vandens lygio reguliavimas“ 2 priedas APLINKOS TYRIMAI
245. Giluminio vandenio nekilnojamojo kultūros paveldo objekto pagrinde charakteristikoms nustatyti, skirtingo laidumo grunto sluoksnių schemai (žr. 1 pav.) sudaryti ir giluminio vandens lygio reguliavimo reikalingumui pagrįsti atliekami Inžineriniai geologiniai (geotechniniai) tyrimai (Žin., 2004, Nr. 25-779).
246. Iškasos aplinkos topografiniai ir hidrogeologiniai tyrimai atliekami vadovaujantis Geodezijos ir kartografijos techniniu reglamentu GKTR 2.08.01:2000 (Žin., 2000, Nr. 32-921, Nr. 36-1020), Statybos techniniu reglamentu STR 1.04.02:2004 „Inžineriniai geologiniai (geotechniniai) tyrimai“ (Žin., 2004, Nr. 25-779) ir Lietuvos standartais LST L ENV 1997-1:2001, LST L ENV 1997-2:2001, LST L ENV 1997-3:
248. Giluminio vandens objekto pagrinde agresyvumui ir objekto medžiagos atsparumui bei jo poveikiui nustatyti imami vandens ir objekto medžiagos bandiniai. Vandens bandiniai tiriami ištirpusių medžiagų sudėčiai ir koncentracijoms, o objekto medžiagos – mechaninio ir cheminio atsparumo charakteristikoms nustatyti.
249. Giluminio vandens lygio reguliavimo sistemai projektuoti atliekami grunto objekto pagrinde vandens laidumo tyrimai, naudojant žemiau aprašytus analitinius, laboratorinius arba lauko tyrimų metodus.
250. Sistemai projektuoti ir įrengti būtina žinoti objekto aplinkos topografinę ir hidrogeologinę situaciją: atstumus nuo žemės paviršiaus iki vandeningų sluoksnių viršutinės ir apatinės ribos, vandens slėgį juose, kapiliarinių zonų aukštį beslėgiuose sluoksniuose ir vandeningų klodų grunto filtracijos koeficientus. Tam reikalui gręžiami gręžiniai arba kasami kasiniai, imami grunto ėminiai, atliekami lauko ir laboratoriniai matavimai ir tyrimai. (pav.) 1 pav. Grunto vandeningų ir nelaidžių sluoksnių vertikalaus pjūvio schema: 1 – žemės paviršiaus linija; 2 – dirvožemis; 3 – podirvis; 4 – kapiliarinė zona; 5 – beslėgio vandens zona; 6 ir 8 – vandeniui nelaidūs sluoksniai; 7 – slėginio vandens sluoksnis; 9 – pjezometras
251. Atstumai nuo žemės paviršiaus iki grunto sluoksnių, jų storiai h1, h2, ... (žr. 1 pav.) ir lygiai, beslėginio vandens laisvo paviršiaus lygis, kapiliarinio vandens zonos aukštis hk nustatomi pagal grąžto gylį ir iš gręžinio išimamo grunto požymius bei prisotinimo vandeniu laipsnį. Kasant kasinį šie matmenys atskaitomi matuoklės skalėje, pridėjus ją prie kasinio sienelės.
252. Slėginio vandens pjezometrinis aukštis hp nustatomas pagal vandens lygį gręžinyje, kai jis nusistovi ir per parą kinta ne daugiau kaip ±1 cm.
253. Sluoksnių grunto vandens laidumui įvertinti naudojamas filtracijos koeficientas, kuris, priklausomai nuo grunto tipo, nustatomas analitiniais, laboratoriniais arba lauko metodais.
254. Analitinis metodas filtracijos koeficientui nustatyti – smėlio filtracijos koeficientas apskaičiuojamas Hazeno formule: k = kTkp, m/s.