–savivaldybių tarybų rinkimų aspektu – 2007 m. vasario 9 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2011 m. gegužės 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnio, 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalies, 90 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
\n
20.Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad įvairiuose Konstitucinio Teismo aktuose buvo formuojama ir plėtojama oficialioji konstitucinė demokratinės teisinės valstybės, demokratiškų rinkimų, pasyviosios rinkimų teisės, asmenų lygybės, taip pat nuosavybės neliečiamumo doktrina.
\n
20.1. Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“ Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai). Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai inter alia tai, kad valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. sausio 25 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimas).
\n
20.2. Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas įvairiais aspektais taip pat yra įtvirtintas kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).
\n
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas neturi teisės nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apribota ar paneigta galimybė tiesiogiai taikyti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
\n
20.3. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, yra pažymėjęs, kad vienas esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).
\n
Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis yra susijusi su įvairiomis kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia Konstitucijos 34 straipsniu.
\n
20.4. Konstitucijos 34 straipsnyje įtvirtinti aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės konstituciniai pagrindai.
\n
Konstitucijos 34 straipsnio nuostatoje, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę (1 dalis), yra įtvirtinta vadinamoji aktyvioji rinkimų teisė, t. y. asmenų galimybė dalyvauti atitinkamų viešosios valdžios institucijų rinkimuose laisvai pasirenkant, už kurį iš iškeltų kandidatų ar kuriuos kandidatus balsuoti. Šio straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, yra įtvirtinta vadinamoji pasyvioji rinkimų teisė, t. y. galimybė asmeniui Konstitucijos ir rinkimų įstatymų nustatyta tvarka kandidatuoti į atitinkamos renkamos viešosios valdžios institucijos narius, taigi siekti būti išrinktam (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d., 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimai).
\n
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį „Teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai“, yra inter alia konstatavęs, kad „pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta lygi visų rinkėjų aktyvioji rinkimų teisė (teisė balsuoti, t. y. teisė rinkti), taip pat lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose registruojamu kandidatu, t. y. teisė būti renkamam)“ (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).
\n
Taip pat pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nuo Konstitucijos 34 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės konstitucinius pagrindus, yra neatsiejami Konstitucijos straipsniai, reguliuojantys atitinkamų viešosios valdžios institucijų rinkimų santykius, t. y. Konstitucijos 55, 56, 57 straipsniai, įtvirtinantys Seimo narių rinkimų, Konstitucijos 78, 79, 80 straipsniai, įtvirtinantys Respublikos Prezidento rinkimų, Konstitucijos 119 straipsnis, įtvirtinantis savivaldybių tarybų narių rinkimų teisinius imperatyvus (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).
\n
21.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste atsižvelgtina į Respublikos Prezidento rinkimų konstitucinių pagrindų specifiką.
\n
21.1. Pažymėtina, kad reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, yra nustatyti Konstitucijoje, inter alia jos 78 straipsnio 1 dalyje („Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“), 79 straipsnio 1 dalyje („Kandidatu į Respublikos Prezidentus įregistruojamas Lietuvos Respublikos pilietis, <…> surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų“).
\n
21.2. Vadinasi, kaip Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs 2004 m. gegužės 25 d. nutarime, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „Teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ inter alia reiškia, kad:
\n
–įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti;
\n
–rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, turi būti reglamentuojama Respublikos Prezidento rinkimų tvarka, reguliuojamos asmens teisės būti išrinktam Respublikos Prezidentu įgyvendinimo procedūros ir pan.;
\n
–Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme negali būti nustatomi tokie reikalavimai (sąlygos), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu.
\n
22.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat atsižvelgtina į Seimo narių rinkimų konstitucinių pagrindų specifiką.
\n
22.1. Pažymėtina, kad reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas Seimo nariu, taip pat yra nustatyti Konstitucijoje, inter alia jos 56 straipsnio 1 dalyje („Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje“).
\n
22.2. Vadinasi, įstatymų leidėjui įgyvendinant Konstitucijos 56 straipsnio 3 dalį („Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas“) mutatis mutandis taikytina oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, jog Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).
\n
22.3. Pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos, inter alia jos 34, 55, 56 straipsnių, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimą; įstatymų leidėjas, nustatydamas reikalavimus, kuriuos turi atitikti kandidatas į Seimo narius, privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).
\n
23.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat atsižvelgtina į savivaldybių tarybų narių rinkimų konstitucinių pagrindų specifiką.
\n
23.1. Pažymėtina, kad reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas savivaldybių tarybų nariu, taip pat įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti kitus reikalavimus tokiam asmeniui yra įtvirtinti inter alia Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje („Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu“), 3 dalyje („Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas“).
\n
23.2. Vadinasi, įstatymų leidėjui įgyvendinant Konstitucijos 119 straipsnio 2, 3 dalis ir nustatant savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką mutatis mutandis taikytina oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, jog Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „Teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).
\n
23.3. Šiame kontekste pažymėtinos ir kitos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, atskleidžiančios konstitucinę savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarkos pagrindų sampratą:
\n
–įstatymų leidėjas turi konstitucinę kompetenciją įstatymu reglamentuoti savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas);
\n
–įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, inter alia kandidatų į savivaldybių tarybas kėlimą (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas);
\n
–įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų santykius, privalo paisyti Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, konstitucinės vietos savivaldos sampratos; įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas taip pat neturi sudaryti prielaidų pažeisti visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo imperatyvo (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai);
\n
–kad ir kokią rinkimų sistemą įstatymų leidėjas pasirinktų, jis privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų demokratišką atstovavimą Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniams gyventojams savivaldos institucijose, deramą savivaldos teisės įgyvendinimą ir savivaldybių institucijų funkcionavimą ir nesudarytų prielaidų savivaldybių tarybų veiklos neprognozuojamumui, nestabilumui, neefektyvumui (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas);
\n
–rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai).
\n
24.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat atsižvelgtina į šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl Europos Parlamento narių rinkimų:
\n
–Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, tačiau jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas);
\n
–Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia Europos Parlamentą, įgyvendinimą, turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas).
\n
25.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose demokratinėse valstybėse reguliuojant rinkimų santykius neretai nustatomi ir specialūs reikalavimai, kuriuos įvykdęs (atitinkantis) asmuo gali kandidatuoti į parlamento narius, pavyzdžiui, reikalavimą surinkti tam tikrą kiekį parašų, kurie patvirtina tam tikros visuomenės dalies politinę paramą, ar reikalavimą sumokėti tam tikrą rinkimų užstatą; rinkimai yra atsakingas politinis procesas, todėl pripažįstamas pagrįstu reikalavimas, kad pretendentai į parlamento narius įrodytų turintys tam tikrą politinę visuomenės paramą arba (ir) savo ketinimų pagrįstumą laiduotų tam tikru (protingu) finansiniu įsipareigojimu.
\n
26.Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo inter alia 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).
\n
27.Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinta nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas yra inter alia konstatavęs, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).
\n
Tiriamų nuostatų atitiktis Konstitucijai 28. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar inter alia Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad turi būti pateiktas dokumentas apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 5 dydžių užstatą, taip pat tiek, kiek joje nustatyta, kad rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
29.Minėta ir tai, kad pareiškėjų – Seimo narių grupių abejonės dėl ginčijamo rinkimų santykių teisinio reguliavimo, susijusio su rinkimų užstato sumokėjimu, atitikties Konstitucijai grindžiamos inter alia tuo, kad juo yra įtvirtintas papildomas įpareigojimas asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo pasyviąją rinkimų teisę, – jie privalo sumokėti rinkimų užstatą; šis papildomas teisės būti išrinktiems apribojimas yra visiškai nepagrįstas, o tai, kad asmens dalyvavimas rinkimuose yra susietas su tuo, ar jis išgali sumokėti rinkimų užstatą, iš esmės įtvirtina turto cenzą rinkimuose; rinkimų užstato įtvirtinimas diskriminuoja mažesnes politines partijas ar atskirus asmenis, kurių galimybės sumokėti užstatą yra mažesnės ir kuriems didesnį poveikį daro tai, kad jis gali būti negrąžintas.
\n
30.Sprendžiant, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad turi būti pateiktas dokumentas apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 5 dydžių užstatą, taip pat tiek, kiek joje nustatyta, kad rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
\n
–rinkimai yra atsakingas politinis procesas;
\n
–įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti;
\n
–rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, turi būti reglamentuojama Respublikos Prezidento rinkimų tvarka, reguliuojamos asmens teisės būti išrinktam Respublikos Prezidentu įgyvendinimo procedūros ir pan.;
\n
–pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose registruojamu kandidatu, t. y. teisė būti renkamam);
\n
–Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme negali būti nustatomi tokie reikalavimai (sąlygos), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu.
\n
30.1. Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius inter alia su Respublikos Prezidento rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis, atsižvelgiant į Respublikos Prezidento rinkimų ir Konstitucijoje nustatytų sąlygų, kurias turi atitikti kandidatas į Respublikos Prezidentus, specifiką, siekiama proporcingai užtikrinti, kad Respublikos Prezidento rinkimai būtų atsakingas politinis procesas ir kad šiame procese dalyvautų tik rimtus ketinimus turintys kandidatai (asmenys, siekiantys jais būti).
\n
Vadinasi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, inter alia su Respublikos Prezidento rinkimų procedūromis susijusius santykius, pagal Konstituciją gali įtvirtinti rinkimų užstatą kaip teisinį institutą ir turi Konstitucijos normų ir principų saistomą diskreciją nustatyti, kuriame Respublikos Prezidento rinkimų procedūrų etape rinkimų užstatas turi būti sumokėtas, kas gali sumokėti rinkimų užstatą, kuriame Respublikos Prezidento rinkimų procedūrų etape ar šioms procedūroms pasibaigus rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, kokios tokio grąžinimo sąlygos.
\n
30.2. Pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal teisinį reguliavimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalyje:
\n
–reikalavimas, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, siejamas su pretendento būti kandidatu į Respublikos Prezidentus pareiškinių dokumentų teikimu; rinkimų užstato dydis siejamas su paskutinio paskelbto šalies ūkio VMDU 5 dydžiais; galimybė grąžinti sumokėtą rinkimų užstatą jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų siejama su kandidato į Respublikos Prezidentus rinkimuose gautais rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsais (daugiau kaip 7 procentais);
\n
–visi asmenys, iškelti ar išsikėlę pretendentu į Respublikos Prezidentus ir teikiantys pretendento į Respublikos Prezidentus pareiškinius dokumentus, yra saistomi įstatyme įtvirtinto reikalavimo, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas; kiekvienam kandidatui į Respublikos Prezidentus rinkimų metu gavus daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, kiekvienas rinkimų užstatas, sumokėtas prieš pateikiant šio asmens, t. y. pretendento būti kandidatu į Respublikos Prezidentus, pareiškinius dokumentus, turi būti grąžintas kiekvienam jį sumokėjusiam asmeniui.
\n
30.3. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtinta rinkimų užstato dydžio sąsaja su paskutinio paskelbto šalies ūkio VMDU 5 dydžiais (kaip minėta, taikant šią nuostatą paskiausiuose Respublikos Prezidento rinkimuose, įvykusiuose 2009 m., rinkimų užstato dydis, nulemtas minėtos jo sąsajos su paskutinio paskelbto šalies ūkio VMDU 5 dydžiais, buvo 11 600 litų) nesudaro prielaidų dirbtinai pasunkinti ginčijamame įstatyme įtvirtinto reikalavimo (kad teikiant pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas) įvykdymo ar iškreipti rinkimų užstato paskirties Respublikos Prezidento rinkimuose.
\n
30.4. Pažymėtina ir tai, kad ginčijama rinkimų užstato grąžinimo jį sumokėjusiam asmeniui po Respublikos Prezidento rinkimų sąlyga „jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų“, įtvirtinta nurodytoje Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostatoje, taip pat nesudaro prielaidų iškreipti rinkimų užstato paskirties Respublikos Prezidento rinkimuose, t. y. ši sąlyga yra proporcinga siekiui užtikrinti, kad kandidatas į Respublikos Prezidentus turėtų rimtus ketinimus ir Respublikos Prezidento rinkimai būtų atsakingas politinis procesas.
\n
30.5. Pažymėtina, jog rinkimų užstato sumokėjimas implikuoja tam tikrą riziką ir nesukuria Konstitucijos ginamo lūkesčio, kad tam tikras pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus, pateikęs pareiškinius dokumentus, surinks Konstitucijos 79 straipsnyje nurodytus 20 tūkstančių rinkėjų parašų, taigi bus įregistruotas kandidatu į Respublikos Prezidentus, kad kandidatas į Respublikos Prezidentus neatšauks pareiškinių dokumentų, juo labiau kad gaus daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.
\n
Taigi laisvai iškeliamo ar laisvai išsikeliančio pretendento būti kandidatu į Respublikos Prezidentus pareiškinių dokumentų pateikimą saistantis reikalavimas, kad prieš tai jau turi būti sumokėtas rinkimų užstatas, nepaneigia savininko teisės į nuosavybę ir šios teisės neproporcingai neriboja.
\n
30.6. Pažymėtina ir tai, kad ginčijamoje (nurodyta apimtimi) Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta išimčių, kad tam tikrais atvejais teikiant pareiškinius dokumentus galėtų būti nesumokėtas rinkimų užstatas arba jis negrąžintas po rinkimų, kai juose tam tikri kandidatai gauna daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Vadinasi, pagal šioje nuostatoje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą visų kandidatų į Respublikos Prezidentus (pretendentų būti kandidatais į Respublikos Prezidentus) teisinė padėtis yra vienoda. Todėl nėra pakankamo pagrindo teigti, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas nurodytoje Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostatoje, kaip teigia pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010), diskriminuoja mažesnes politines partijas ar atskirus asmenis, kurių galimybės sumokėti užstatą yra mažesnės ir kuriems didesnį poveikį daro tai, kad jis gali būti negrąžintas.
\n
30.7. Taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas nuo pat Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo priėmimo 1992 m. gruodžio 22 d. buvo ir yra pasirinkęs rinkimų užstatą viena iš priemonių Respublikos Prezidento rinkimų santykiams reguliuoti, t. y. rinkimų užstatas istoriniu teisiniu požiūriu vertintinas kaip Respublikos Prezidento rinkimų, įvykusių 1993, 1998, 2003, 2004, 2009 m., teisinio reguliavimo tradicija. Tai laikytina pakankamai reikšminga aplinkybe ginčijamo (nurodyta apimtimi) rinkimų santykių teisinio reguliavimo kontekste.
\n
30.8. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 79 straipsnyje nurodytų 20 tūkstančių rinkėjų parašų rinkimas taip pat turi būti atsakinga rinkimų procedūra (rinkimų proceso dalis), o joje dalyvauti siekiantys asmenys turi turėti rimtus ketinimus.
\n
31.Taigi Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostatoje (nurodyta apimtimi) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį, viena vertus, reikalaujama, kad teikiant pretendentų būti kandidatais į Respublikos Prezidentus pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, kita vertus, numatomas rinkimų užstato grąžinimas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų ir nustatoma tokio grąžinimo sąlyga, susieta su kandidato į Respublikos Prezidentus rinkimuose gautais rinkėjų balsais (daugiau kaip 7 procentais), vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas rinkimų procedūrų teisinis reguliavimas, sudarantis prielaidas užtikrinti, kad Respublikos Prezidento rinkimai būtų atsakingas politinis procesas ir kad asmenys, siekiantys dalyvauti šiame procese kaip pretendentai būti kandidatais į Respublikos Prezidentus, turėtų rimtus ketinimus.
\n
32.Vadinasi, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad su rinkimų užstato sumokėjimu, jo sumokėjimą patvirtinančio dokumento pateikimu ir sumokėto rinkimų užstato grąžinimu susijęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalyje (nurodyta apimtimi), yra ydingas ar neproporcingas įstatymų leidėjo pasirinktas būdas reguliuoti su Respublikos Prezidento rinkimais susijusius santykius.
\n
33.Konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad turi būti pateiktas dokumentas apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 5 dydžių užstatą, taip pat tiek, kiek joje nustatyta, kad rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, nenukrypsta nuo konstitucinių demokratinės valstybės ir demokratiškų rinkimų imperatyvų, Konstitucijos tiesioginio taikymo principo, neiškreipia kandidatams į Respublikos Prezidentus nustatytų konstitucinių reikalavimų, nepažeidžia konstitucinio asmenų lygybės įstatymui principo, nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių apsaugos garantijų, konstitucinio teisinės valstybės principo.
\n
34.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad turi būti pateiktas dokumentas apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 5 dydžių užstatą, taip pat tiek, kiek joje nustatyta, kad rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
35.Minėta, jog šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat tiriama, ar Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 2 dalies 3 punktas, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punktas, taip pat ar minėtoms Konstitucijos nuostatoms neprieštaravo Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti įteiktas (pateiktas) dokumentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas.
\n
36.Kaip minėta, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte, įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant iškeltų kandidatų į Seimo narius (jų sąrašo) pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, o ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 2 dalies 3 punkte, taip pat įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant išsikėlusio kandidato į Seimo narius pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.
\n
Minėta ir tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punkte, įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į Europos Parlamentą iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.
\n
Taip pat minėta, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.
\n
Taigi teisinis reguliavimas, nustatytas (nurodyta apimtimi) Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 2 dalies 3 punkte, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punkte, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu yra analogiškas.
\n
37.Sprendžiant, ar Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas (nurodyta apimtimi), 2 dalies 3 punktas (nurodyta apimtimi), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punktas (nurodyta apimtimi), taip pat ar minėtoms Konstitucijos nuostatoms neprieštaravo Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas (nurodyta apimtimi), pažymėtina, kad, kaip minėta:
\n
–rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas;
\n
–įstatymų leidėjas, nustatydamas reikalavimus, kuriuos turi atitikti kandidatas į Seimo narius, privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams;
\n
–įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, inter alia kandidatų į savivaldybių tarybas kėlimą; įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų santykius, privalo paisyti Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, konstitucinės vietos savivaldos sampratos; kad ir kokią rinkimų sistemą įstatymų leidėjas pasirinktų, jis privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų demokratišką atstovavimą Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniams gyventojams savivaldos institucijose, deramą savivaldos teisės įgyvendinimą ir savivaldybių institucijų funkcionavimą ir nesudarytų prielaidų savivaldybių tarybų veiklos neprognozuojamumui, nestabilumui, neefektyvumui;
\n
–Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, tačiau jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas;
\n
–Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose demokratinėse valstybėse reguliuojant rinkimų santykius neretai nustatomi ir specialūs reikalavimai, kuriuos įvykdęs (atitinkantis) asmuo gali kandidatuoti į parlamento narius, pavyzdžiui, reikalavimą surinkti tam tikrą kiekį parašų, kurie patvirtina tam tikros visuomenės dalies politinę paramą, ar reikalavimą sumokėti tam tikrą rinkimų užstatą.
\n
37.1. Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius su Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis, atsižvelgiant į Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimų specifiką, siekiama proporcingai užtikrinti šių rinkimų proceso, vykstančio netapačiu (nacionaliniu valstybiniu, Europos ir regioniniu) lygmeniu, atsakingumą, šiame procese dalyvaujančių kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius ketinimų rimtumą.
\n
Vadinasi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius su Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimais (inter alia šių rinkimų parengimo procedūromis), pagal Konstituciją apskritai gali pasirinkti rinkimų užstatą kaip rinkimų santykių reguliavimo priemonę ir turi Konstitucijos normų ir principų saistomą diskreciją inter alia nustatyti, kad rinkimų užstato dydis Seimo, Europos Parlamento ir savivaldybių tarybų rinkimuose yra skirtingas ir kinta pagal tai, ar kandidatus iškeliantys subjektai laikėsi (nesilaikė) tam tikrų politinės kampanijos finansavimo kontrolės reikalavimų, taip pat kad rinkimų užstatas turi būti sumokėtas tame pačiame Seimo, Europos Parlamento ir savivaldybių tarybų rinkimų parengiamosios procedūros etape, t. y. prieš teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus.
\n
37.2. Pažymėtina ir tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą (nurodyta apimtimi) Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 2 dalies 3 punkte, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punkte, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte:
\n
–rinkimų užstato sumokėjimas ir jo sumokėjimą patvirtinančio dokumento pateikimas yra vienas iš reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius pareiškinius dokumentus;
\n
–visiems subjektams (asmenims), turintiems teisę iškelti kandidatus (ar išsikelti kandidatu) į Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius, privalu laikytis reikalavimo, kad teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas rinkimų užstato sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.
\n
37.3. Taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, rinkimų užstato dydis nė viename iš minėtų rinkimų įstatymų nėra įtvirtintas taip, kad atitinkamuose rinkimuose tam tikriems asmenims, kurie gali išsikelti kandidatais (pretendentais), ir tam tikriems iškeltų kandidatų sąrašus pateikti galintiems subjektams, kurie laikėsi minėtų politinės kampanijos finansavimo kontrolės reikalavimų, būtų skirtingas. Taigi įstatymų leidėjas visuose rinkimų įstatymuose dėl vienodoje situacijoje esančių subjektų pareiškinių dokumentų pateikimo nustatė vienodus rinkimų užstato dydžius.
\n
Pažymėtina ir tai, kad minėtuose rinkimų įstatymuose įtvirtintos rinkimų užstato dydžių sąsajos su atitinkamais paskutinio paskelbto šalies ūkio VMDU dydžiais (kaip minėta, paskiausiuose Seimo rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, taip pat savivaldybių tarybų rinkimuose taikyto rinkimų užstato dydžiai, nulemti jų minėtos sąsajos su paskutinio paskelbto šalies ūkio VMDU dydžiais, buvo tokie: 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose – 2 056 litai (1 VMDU) išsikėlusiam kandidatui ir keliamų kandidatų sąrašui; 2009 m. rinkimuose į Europos Parlamentą – 46 400 litų (20 VMDU); 2008 m. Seimo rinkimuose – 2 151 litas (1 VMDU) kandidatui vienmandatėje rinkimų apygardoje įregistruoti, 43 020 litų (20 VMDU) kandidatų sąrašui daugiamandatėje rinkimų apygardoje įregistruoti) nesudaro prielaidų neproporcingai suvaržyti galimybę įvykdyti ginčijamuose įstatymuose įtvirtintą reikalavimą, susijusį su rinkimų užstato sumokėjimu.
\n
37.4. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas rinkimų santykius, inter alia Seimo rinkimų, savivaldybių tarybų rinkimų, taip pat rinkimų į Europos Parlamentą parengimo procedūras, susijusias su kandidatų kėlimu (išsikėlimu) ir registravimu, turi Konstitucijos saistomą diskreciją atsižvelgti į šių rinkimų (juose renkamų institucijų) specifiką ir nustatyti atitinkamus (nebūtinai vienodus) procedūrinius reikalavimus, inter alia susijusius su rinkimų užstato dydžiais ar jų atitinkamam padidėjimui įtakos galinčiu turėti rinkimų kampanijų finansavimo kontrolės reikalavimų laikymusi.
\n
37.5. Pažymėtina, jog rinkimų užstato sumokėjimas implikuoja tam tikrą riziką ir nesukuria Konstitucijos ginamo lūkesčio, kad tam tikras asmuo bus įregistruotas kandidatu į Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų narius kaip atitinkantis visus nustatytus reikalavimus, kad kandidatas neatšauks pareiškinių dokumentų ir pan.
\n
Taigi laisvai iškeliamo ar laisvai išsikeliančio kandidato į Seimo narius, taip pat laisvai iškeliamo kandidato į Europos Parlamento narius ir savivaldybių tarybų narius pareiškinių dokumentų pateikimą saistantis reikalavimas, kad prieš tai jau turi būti sumokėtas rinkimų užstatas, nepaneigia savininko teisės į nuosavybę ir neproporcingai šios teisės neriboja.
\n
37.6. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas nuo pat pirminių Seimo rinkimų įstatymo ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo redakcijų priėmimo, taip pat priimdamas bei vėliau keisdamas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymą buvo ir yra pasirinkęs rinkimų užstatą viena iš priemonių reguliuoti rinkimų santykiams, t. y. rinkimų užstatas istoriniu teisiniu požiūriu vertintinas kaip Seimo rinkimų, įvykusių 1992, 1996, 2000, 2004, 2008 m., taip pat savivaldybių tarybų rinkimų, įvykusių 1995, 1997, 2000, 2003, 2007, 2011 m., ir rinkimų į Europos Parlamentą, įvykusių 2004 ir 2009 m., teisinio reguliavimo tradicija. Tai laikytina pakankamai reikšminga aplinkybe ginčijamo (nurodyta apimtimi) rinkimų santykių teisinio reguliavimo kontekste.
\n
37.7. Pabrėžtina, kad kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius pareiškinių dokumentų teikimas siekiant, kad šie kandidatai būtų įregistruoti, taip pat turi būti atsakinga rinkimų procedūra (rinkimų proceso dalis), o joje dalyvauti siekiantys asmenys turi turėti rimtus ketinimus.
\n
38.Taigi Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 2 dalies 3 punkte, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punkte, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas (nurodyta apimtimi) teisinis reguliavimas, pagal kurį teikiant kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius, pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas rinkimų procedūrų teisinis reguliavimas, sudarantis prielaidas užtikrinti, kad Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimai būtų atsakingas politinis procesas ir kad asmenys, siekiantys dalyvauti šiame procese kaip kandidatai į Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius, turėtų rimtus ketinimus.
\n
39.Vadinasi, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad su rinkimų užstato sumokėjimu ir jo sumokėjimą patvirtinančio dokumento pateikimu susijęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas (nurodyta apimtimi) Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 2 dalies 3 punkte, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punkte, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, yra (buvo) ydingas ar neproporcingas įstatymų leidėjo pasirinktas būdas reguliuoti santykius, susijusius su Seimo, Europos Parlamento ir savivaldybių tarybų rinkimais.
\n
40.Konstatuotina, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 2 dalies 3 punktas, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punktas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti įteiktas (pateiktas) dokumentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas, nenukrypsta (nenukrypo) nuo konstitucinių demokratinės valstybės ir demokratiškų rinkimų imperatyvų, Konstitucijos tiesioginio taikymo principo, neiškreipia (neiškreipė) kandidatams į Seimo narius ir savivaldybės tarybos narius nustatytų konstitucinių reikalavimų, nepažeidžia (nepažeidė) konstitucinio asmenų lygybės įstatymui principo, nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių apsaugos garantijų, konstitucinio teisinės valstybės principo.
\n
41.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 2 dalies 3 punktas, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punktas tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti įteiktas (pateiktas) dokumentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat kad šioms Konstitucijos nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad turi būti įteiktas dokumentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas.
\n
42.Pažymėtina, kad, kaip minėta, Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. liepos 20 d. Šiuo įstatymu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
\n
43.Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnyje „Kandidatų į savivaldybės tarybos narius pareiškiniai dokumentai“ inter alia nustatyta: „2. Partija, prasidėjus kandidatų pareiškinių dokumentų įteikimo laikui, bet ne vėliau kaip likus 40 dienų iki rinkimų, turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...>
\n
5)dokumentą, patvirtinantį, kad yra sumokėtas rinkimų užstatas; <...> 5. Asmuo, nusprendęs išsikelti kandidatu į savivaldybės tarybos narius (toliau – pretendentas į kandidatus), prasidėjus kandidatų pareiškinių dokumentų įteikimo laikui, bet ne vėliau kaip likus 45 dienoms iki rinkimų, savivaldybės rinkimų komisijai turi įteikti šiuos pareiškinius dokumentus: <...>
\n
3)dokumentą, patvirtinantį, kad yra sumokėtas rinkimų užstatas.“ Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 5 dalies 3 punkte su nustatytuoju Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, kuris (nurodyta apimtimi) ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, matyti, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas reikalavimas, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas:
\n
–yra papildytas tuo aspektu, kad rinkimų užstatas turi būti sumokėtas ir jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas teikiant ne tik iškeltų kandidatų (jų sąrašų), bet ir išsikėlusių kandidatų pareiškinius dokumentus;
\n
–iš esmės nepakito tuo aspektu, jog visų iškeltų kandidatų į savivaldybių tarybų narius pareiškinių dokumentų teikimo (kandidatų sąrašų registracijos) procedūra siejama su reikalavimu, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.
\n
44.Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. gegužės 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnio, 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad inter alia Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nustatyta, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, taip pat tiek, kiek jame nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.
\n
45.Pažymėtina ir tai, kad Seimas iki šiol (t. y. iki šios konstitucinės justicijos bylos išnagrinėjimo) nėra pakeitęs Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) taip, kad būtų įgyvendintas minėtas Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas, t. y. neliktų teisinio reguliavimo, kuris yra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
\n
46.Pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarime nebuvo tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnio „Kandidatų į savivaldybės tarybos narius pareiškiniai dokumentai“ nuostatos, tačiau jos, inter alia cituoti 2 dalies 5 punktas, 5 dalies 3 punktas, yra iš esmės susijusios su kandidatų į savivaldybių tarybų narius kėlimo ir išsikėlimo daugiamandatėje rinkimų apygardoje teisiniu reguliavimu, kuris Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarime nurodytais aspektais yra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
\n
47.Taigi nors Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnis, inter alia jo 2 dalies 5 punktas, 5 dalies 3 punktas, šiuo metu galioja (nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai), jis pagal Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimą šioje konstitucinės justicijos byloje:
\n
–gali būti vertinamas (tiriamas) tik tiek, kiek reguliuoja santykius, susijusius su daugiamandatėje rinkimų apygardoje iškeltų kandidatų (jų sąrašų) pareiškinių dokumentų, inter alia rinkimų užstato sumokėjimą patvirtinančio dokumento, teikimu (2 dalies 5 punktas);
\n
–negali būti vertinamas (tiriamas) tiek, kiek reguliuoja santykius, susijusius su asmens, nusprendusio daugiamandatėje rinkimų apygardoje išsikelti kandidatu į savivaldybės tarybos narius, pareiškinių dokumentų, inter alia rinkimų užstato sumokėjimą patvirtinančio dokumento, teikimu (5 dalies 3 punktas).
\n
48.Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje gali būti sprendžiama tai, ar Konstitucijai neprieštarauja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnio 2 dalies 5 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad turi būti įteiktas dokumentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas.
\n
49.Minėta, kad palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą ginčijamame (nurodyta apimtimi) Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte su nustatytuoju Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnio 2 dalies 5 punkte matyti, kad teisinis reguliavimas iš esmės nepakito tuo aspektu, jog visų iškeltų kandidatų į savivaldybių tarybų narius pareiškinių dokumentų teikimo (kandidatų sąrašų registracijos) procedūra siejama su reikalavimu, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.
\n
50.Konstatavus, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad turi būti įteiktas dokumentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas, neprieštaravo Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnio 2 dalies 5 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad turi būti įteiktas dokumentas, patvirtinantis, jog yra sumokėtas rinkimų užstatas.
\n
III Dėl Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatų, kuriomis įtvirtintas kandidatų turto, pajamų ir privačių interesų deklaravimas, atitikties Konstitucijai.
\n
1.Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti įteikti (pateikti) kandidato pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, taip pat privačių interesų deklaracija, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
Ginčijamas teisinis reguliavimas 2. Taigi pagal pareiškėjų prašymus tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti įteikti (pateikti) kandidato pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, taip pat privačių interesų deklaracija.
\n
2.1. Minėta, kad Seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2000 m. liepos 19 d., kuriuo Seimo rinkimų įstatymas (1992 m. liepos 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija.
\n
Seimo rinkimų įstatymas (2000 m. liepos 18 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2008 m. balandžio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2, 51, 6, 7, 15, 16, 18, 21, 22, 23, 25, 31, 34, 37, 38, 39, 41, 51, 61, 65, 67, 671, 72, 74, 78, 82, 90, 91 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (įsigaliojusiu 2008 m. balandžio 30 d.), kurio 15 straipsniu inter alia buvo pakeisti ir naujai išdėstyti Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalies 2 punktas.
\n
2.2. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), kuris nurodyta apimtimi ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „1. Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...>
\n
5)kiekvieno keliamo kandidato pasirašytą įsipareigojimą, jeigu jis bus išrinktas, nutraukti darbo ar kitokią veiklą, nesuderinamą su Seimo nario statusu, sutikimą būti šios partijos iškeltu kandidatu konkrečioje rinkimų apygardoje, paties užpildytą kandidato į Seimo narius anketą ir gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų, pateiktų valstybinei mokesčių inspekcijai, pagrindinių duomenų išrašus, patvirtintus tos mokesčių inspekcijos, kuriai deklaracijos buvo pateiktos, taip pat privačių interesų deklaraciją ir Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytos formos pasižadėjimą laikytis draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis. Partija gali pateikti kiekvieno kandidato fotonuotraukas, autobiografiją.“ 2.3. Taigi Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) išvardyta dalis pareiškinių dokumentų, kuriuos turi pateikti partija, kelianti kandidatus į Seimo narius, inter alia nustatytas reikalavimas, kad teikiant keliamų kandidatų į Seimo narius pareiškinius dokumentus turi būti įteikti kiekvieno keliamo kandidato gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, patvirtinti valstybinės mokesčių inspekcijos, taip pat kiekvieno keliamo kandidato privačių interesų deklaracija.
\n
2.4. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), kuris nurodyta apimtimi taip pat ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „2. Asmuo, nusprendęs išsikelti kandidatu į Seimo narius, apygardos rinkimų komisijai turi pateikti: <...>
\n
2)paties pasirašytą įsipareigojimą, jeigu jis bus išrinktas, nutraukti darbo ar kitokią veiklą, nesuderinamą su Seimo nario statusu, paties užpildytą kandidato į Seimo narius anketą ir gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų, pateiktų valstybinei mokesčių inspekcijai, pagrindinių duomenų išrašus, patvirtintus tos mokesčių inspekcijos, kuriai deklaracijos buvo pateiktos, taip pat privačių interesų deklaraciją ir Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytos formos pasižadėjimą laikytis draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis. Asmuo gali pateikti savo fotonuotraukas, autobiografiją.“ 2.5. Taigi Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) išvardyta dalis pareiškinių dokumentų, kuriuos turi pateikti pavieniai asmenys, nusprendę išsikelti kandidatais į Seimo narius, inter alia nustatytas reikalavimas, kad teikiant išsikėlusio kandidato į Seimo narius pareiškinius dokumentus turi būti pateikti gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, patvirtinti valstybinės mokesčių inspekcijos, taip pat kandidato privačių interesų deklaracija.
\n
2.6. Aiškinant pareiškėjų ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), pažymėtina, kad:
\n
–gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, taip pat privačių interesų deklaracija yra pareiškinių dokumentų, kurie turi būti pateikti keliant kandidatus ar išsikeliant kandidatu į Seimo narius, dalis;
\n
–visų kandidatų į Seimo narius pareiškinių dokumentų teikimas siejamas su reikalavimu pateikti gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus ir privačių interesų deklaraciją.
\n
2.7. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Seimo rinkimų įstatymo 38, 39, 41, 45, 46, 48, 49, 50, 51, 52 ir 53 straipsnių pakeitimo įstatymą, (įsigaliojusį 2010 m. rugsėjo 15 d.), kuriuo buvo pakeistas inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), tačiau ginčijami Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) keičiami nebuvo.
\n
3.Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų prašymus tiriama ir tai, ar Konstitucijai neprieštarauja Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad turi būti įteikti kandidato pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, taip pat privačių interesų deklaracija.
\n
3.1. Minėta, kad Seimas 2003 m. lapkričio 20 d. priėmė Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gruodžio 10 d.
\n
Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2008 m. gegužės 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 3, 6, 8, 15, 17, 21, 22, 24, 25, 26, 29, 30, 32, 33, 36, 37, 38, 46, 47, 48, 49, 50, 54, 57, 59, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 76, 77, 80, 86, 88, 94 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 41, 651 straipsniais įstatymu (įsigaliojusiu 2008 m. gegužės 24 d.), kurio 17 straipsniu inter alia buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punktas.
\n
3.2. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), kuris nurodyta apimtimi ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „1. Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...>
\n
4)kiekvieno keliamo kandidato sutikimą būti šios partijos iškeltu kandidatu, paties užpildytą kandidato į Europos Parlamento narius anketą ir pajamų bei turto deklaracijų, pateiktų valstybinei mokesčių inspekcijai, pagrindinių duomenų išrašus, patvirtintus tos mokesčių inspekcijos, kuriai deklaracijos buvo pateiktos, taip pat privačių interesų deklaraciją ir Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytos formos pasižadėjimą laikytis draudimo papirkti rinkėjus ar rinkimų teisę turinčius asmenis. Be to, partija turi pateikti kiekvieno kandidato fotonuotrauką, autobiografiją.“ 3.3. Taigi Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) išvardyta dalis pareiškinių dokumentų, kuriuos turi įteikti partija, kelianti kandidatus į Europos Parlamento narius, inter alia nustatytas reikalavimas, kad teikiant keliamų kandidatų pareiškinius dokumentus turi būti įteikti kiekvieno keliamo kandidato pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, patvirtinti valstybinės mokesčių inspekcijos, taip pat kiekvieno keliamo kandidato privačių interesų deklaracija.
\n
3.4. Aiškinant pareiškėjų ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), pažymėtina, kad:
\n
–pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, taip pat privačių interesų deklaracija yra pareiškinių dokumentų, kurie turi būti įteikti keliant kandidatus į Europos Parlamento narius, dalis;
\n
–visų kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų teikimas siejamas su reikalavimu įteikti pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, taip pat privačių interesų deklaraciją.
\n
3.5. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37, 38, 40, 44, 45, 47, 48, 49, 50 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2010 m. rugsėjo 15 d.), kuriuo buvo pakeistas inter alia Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnis (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), tačiau ginčijamas šio įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) keičiamas nebuvo.
\n
3.6. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime pripažino, kad Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnis (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus, prieštaravo Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime inter alia konstatavo: „Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme įtvirtinta tokia (proporcinė) rinkimų sistema, kai dėl Europos Parlamento narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai, pagal Konstituciją yra galima. Tačiau politinių partijų teisė kelti kandidatus rinkimuose į Europos Parlamentą negali būti įtvirtinta kaip išimtinė.“ 4. Apibendrinant ginčijamą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) yra įtvirtintas analogiškas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas reikalavimas, kad teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus turi būti pateikti kiekvieno keliamo kandidato gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai (pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai), patvirtinti valstybinės mokesčių inspekcijos, taip pat turi būti pateikta kiekvieno keliamo kandidato privačių interesų deklaracija.
\n
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nei Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), nei Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), kurie nurodyta apimtimi ginčijami šioje konstitucinės justicijos byloje, vartojamų formuluočių „gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindiniai duomenys“, „pajamų bei turto deklaracijų pagrindiniai duomenys“ ir „privačių interesų deklaracija“ turinys (jų apimtis) kitose šių įstatymų nuostatose neatskleidžiamas, taigi tai nėra nei ginčijamo, nei apskritai viso teisinio reguliavimo, įtvirtinto Seimo rinkimų įstatyme, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme, dalykas.
\n
Kitaip tariant, teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), nėra nustatyta, ką konkrečiai (kokius konkrečius duomenis) turi apimti kandidatų į Seimo, Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų dalimi esantys „gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindiniai duomenys“, „pajamų bei turto deklaracijų pagrindiniai duomenys“ ir „privačių interesų deklaracija“.
\n
5.Ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų įstatymų, reguliuojančių su pajamų, turto ir privačių interesų deklaravimu susijusius santykius, nuostatų kontekste.
\n
6.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Valstybės politikų elgesio kodekso, patvirtinto Seimo 2006 m. rugsėjo 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu ir įsigaliojusio 2006 m. spalio 1 d., nuostatos:
\n
–„Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodeksu (toliau – Kodeksas) siekiama įgyvendinti konstitucinį valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principą, plėtoti demokratinį valdymą, didinti visuomenės pasitikėjimą valstybės valdžios ir savivaldybių institucijomis, skatinti valstybės politikų ir kandidatų į valstybės politikus atsakomybę už savo veiklą ir atskaitomybę visuomenei“ (1 straipsnio 1 dalis);
\n
–„Kandidatai į valstybės politikus – asmenys, įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti kandidatais į Seimo narius, Respublikos Prezidentus, Europos Parlamento ar savivaldybės tarybos narius“ (2 straipsnio 2 dalis);
\n
–„Kandidatams į valstybės politikus šis kodeksas yra taikomas tiek, kiek įstatymuose nustatyta pareiga deklaruoti savo privačius interesus“ (3 straipsnio 3 dalis);
\n
–„Kandidatai į valstybės politikus savo privačius interesus deklaruoja rinkimų įstatymų nustatyta tvarka pateikdami Vyriausiajai rinkimų komisijai privačių interesų deklaracijas. Deklaracijų duomenys yra vieši ir skelbiami Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka“ (5 straipsnio 2 dalis).
\n
Apibendrinant pažymėtina, jog Valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtintas reikalavimas, kad inter alia kandidatai į valstybės politikus, taigi ir kandidatai į Seimo narius, Europos Parlamento narius, deklaruotų savo privačius interesus pateikdami privačių interesų deklaracijas; šias deklaracijas jie turi pateikti rinkimų įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat pažymėtina, jog minėtose Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatose numatyta, kad kandidatų į valstybės politikus, inter alia kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius, pateiktų privačių interesų deklaracijų duomenys yra vieši ir skelbiami Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka. Privačių interesų deklaravimu ir pateiktų privačių interesų deklaracijų duomenų viešumu (skelbimu) siekiama įgyvendinti konstitucinį valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principą, plėtoti demokratinį valdymą, didinti visuomenės pasitikėjimą valdžios institucijomis, skatinti valstybės politikų ir kandidatų į valstybės politikus atsakomybę už savo veiklą ir atskaitomybę visuomenei.
\n
7.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir šios Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (2000 m. vasario 17 d. redakcija) 4 straipsnio (2008 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatos:
\n
–„Valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikdamas privačių interesų deklaraciją (toliau – deklaracija)“ (1 dalis);
\n
–„Šio įstatymo nuostatos dėl privačių interesų deklaravimo taip pat taikomos <...> kandidatams į Seimo narius, <...> Europos Parlamento narius. Kandidatai deklaracijas pateikia rinkimų įstatymų nustatyta tvarka“ (2 dalis).
\n
Apibendrinant pažymėtina, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (2000 m. vasario 17 d. redakcija) 4 straipsnio (2008 m. liepos 1 d. redakcija) 1, 2 dalyse įtvirtintas reikalavimas, kad savo privačius interesus pateikdami privačių interesų deklaracijas deklaruotų ne tik valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys, bet ir inter alia kandidatai į Seimo narius, Europos Parlamento narius; pastarieji privačių interesų deklaracijas pateikia rinkimų įstatymų nustatyta tvarka.
\n
Pažymėtina, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas (2000 m. vasario 17 d. redakcija) vėliau buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia buvo keičiama jo 4 straipsnio (2008 m. liepos 1 d. redakcija) 2 dalis, tačiau joje nustatytas šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingas teisinis reguliavimas nepakito.
\n
8.Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Valstybės politikų elgesio kodekso 2 straipsnio 2 dalyje, 3 straipsnio 3 dalyje, 5 straipsnio 2 dalyje, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (2000 m. vasario 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 4 straipsnio 2 dalyje, pažymėtina:
\n
–reikalavimas, kad kandidatai į Seimo narius, Europos Parlamento narius pateiktų privačių interesų deklaraciją, kyla ne tik iš ginčijamo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Seimo rinkimų įstatyme (2000 m. liepos 18 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme, bet ir iš bendrojo privačių interesų deklaravimo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme (2000 m. vasario 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), Valstybės politikų elgesio kodekse;
\n
–reikalavimas, kad kandidatai į Seimo narius, Europos Parlamento narius savo privačius interesus deklaruotų teikdami kandidatų pareiškinius dokumentus, reiškia ir tai, kad kandidatų privačių interesų deklaracijų teikimas teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus yra tokia kandidatų privačių interesų deklaracijų teikimo tvarka, kuri, vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (2000 m. vasario 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 4 straipsnio 2 dalimi, Valstybės politikų elgesio kodekso 5 straipsnio 2 dalimi, nustatoma rinkimų įstatymuose.
\n
Šiame kontekste pažymėtina, kad kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų dalimi esančios privačių interesų deklaracijos (jos duomenų) viešumas (ir paskelbimas Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka) kyla ne iš ginčijamo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), bet iš visuminio teisinio reguliavimo, įtvirtinto inter alia Valstybės politikų elgesio kodekso 5 straipsnio 2 dalyje.
\n
9.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinos šios Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostatos:
\n
–„Šis Įstatymas nustato gyventojams nuosavybės teise priklausančio turto ir turimų piniginių lėšų (toliau – turtas) deklaravimą <...>“ (1 straipsnis);
\n
–„Pagal šį Įstatymą turtą deklaruoja šie gyventojai: <...> 2) kandidatai į valstybės politikus ir jų šeimos nariai; <...> 4) kandidatai į Europos Parlamento narius, renkamus nuo Lietuvos Respublikos (toliau – kandidatai į Europos Parlamento narius), ir jų šeimos nariai“ (2 straipsnio 1 dalis);
\n
–„Kandidatai į valstybės politikus bei į Europos Parlamento narius ir jų šeimos nariai privalo deklaruoti kalendorinių metų, einančių prieš kalendorinius metus, kuriais kandidatuojama, gruodžio 31 dieną turimą turtą. Šiems gyventojams vietos mokesčio administratorius per 15 darbo dienų nuo deklaracijos pateikimo dienos išduoda Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtintos formos pagrindinių deklaracijos duomenų išrašus, kuriuos jie privalo pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai ar apygardos rinkimų komisijai“ (6 straipsnio 1 dalis).
\n
Apibendrinant pažymėtina, jog Gyventojų turto deklaravimo įstatyme (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) įtvirtintas reikalavimas, kad kandidatai į valstybės politikus, taigi ir kandidatai į Seimo narius, Europos Parlamento narius, deklaruotų turimą turtą (inter alia turimas pinigines lėšas) ir tai darytų šio įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat pažymėtina, kad įstatyme nustatyta, jog kandidatams į valstybės politikus išduodami pagrindinių deklaracijos duomenų išrašai.
\n
Pažymėtina, kad Gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 1, 2, 6 straipsniai vėliau ne kartą buvo keičiami ir (arba) papildomi, tačiau šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingas teisinis reguliavimas nepakito.
\n
10.Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 1 straipsnyje, 2 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina:
\n
–reikalavimas, kad būtų pateikti kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, kyla ne tik iš ginčijamo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Seimo rinkimų įstatyme (2000 m. liepos 18 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme, bet ir iš bendrojo gyventojų turto deklaravimo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Gyventojų turto deklaravimo įstatyme (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais);
\n
–reikalavimas, kad kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai būtų pateikiami teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus, reiškia ne tam tikrų gyventojų (kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius) turto deklaravimo tvarką, bet tų turto deklaracijų, kurios turi būti teikiamos Gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatyta tvarka, pagrindinių duomenų išrašų, patvirtintų valstybinės mokesčių inspekcijos, pateikimo tvarką. Taigi su kandidato pareiškiniais dokumentais teikiami tik kandidato turto deklaracijų pagrindiniai išrašai, o ne pačios deklaracijos.
\n
11.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos byloje paminėtinos ir šios Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 27 straipsnio nuostatos:
\n
–„Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, <...> privalo <...> pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu <...> nenustatyta kitaip“ (1 dalis (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija);
\n
–„Gyventojas, kuriam atsiranda prievolė deklaruoti turimą turtą Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka, <...> privalo <...> pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją <...>“ (4 dalis (2004 m. spalio 12 d. redakcija).
\n
Apibendrinant pažymėtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (2002 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įtvirtintas reikalavimas tam tikriems asmenims (nuolatiniams gyventojams) pateikti praėjusio mokestinio laikotarpio metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir joje deklaruoti visas to laikotarpio pajamas bei už jas apskaičiuotą pajamų mokestį; taip pat nustatyta, kad metinę pajamų mokesčio deklaraciją privalo pateikti tie asmenys (gyventojai), kuriems atsiranda prievolė deklaruoti turimą turtą Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka.
\n
Taip pat pažymėtina, kad kandidatams į Seimo narius, Europos Parlamento narius „atsiranda prievolė deklaruoti turimą turtą Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka“, todėl jie privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją; ši jų deklaracija teikiama Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka.
\n
Pažymėtina ir tai, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (2002 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), inter alia jo 27 straipsnio 1, 4 dalys, vėliau ne kartą buvo keičiamas ir papildomas, tačiau šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingas teisinis reguliavimas nepakito.
\n
12.Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (2002 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pažymėtina:
\n
–reikalavimas, kad būtų pateiktos kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius pajamų deklaracijos, kyla ne iš ginčijamo teisinio reguliavimo, bet iš bendrojo metinės pajamų mokesčio deklaracijos teisinio reguliavimo, įtvirtinto Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (2002 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais);
\n
–reikalavimas, kad kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius pajamų deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, patvirtinti valstybinės mokesčių inspekcijos, būtų pateikti teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus, reiškia ne tam tikrų gyventojų (kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius) pajamų (jų mokesčio) deklaravimo (metinės pajamų mokesčio deklaracijos teikimo) tvarką, bet jų metinės pajamų mokesčio deklaracijos, kuri teikiama Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, pagrindinių duomenų išrašų pateikimo tvarką.
\n
13.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, atsižvelgiant į išdėstytą visuminį teisinį reguliavimą, susijusį su pajamų bei turto deklaracijų teikimu, yra galimos inter alia tokios dvi situacijos:
\n
–asmuo, keliamas ar išsikeliantis kandidatu į Seimo ar Europos Parlamento narius, jau yra pateikęs atitinkamo laikotarpio gyventojų pajamų mokesčio ir (arba) gyventojo turto deklaracijas kitais nustatytais deklaravimo pagrindais ir šio kandidato kėlimo (ar išsikėlimo) pareiškinių dokumentų pateikimas yra susietas tik su šių esamų (kitais pagrindais jau pateiktų) deklaracijų pagrindinių duomenų išrašų pateikimu;
\n
–asmuo, keliamas (ar išsikeliantis) kandidatu į Seimo ar Europos Parlamento narius, dar nėra pateikęs atitinkamo laikotarpio gyventojų pajamų mokesčio ir (arba) gyventojo turto deklaracijų kitais nustatytais deklaravimo pagrindais ir šio kandidato kėlimo (ar išsikėlimo) pareiškinių dokumentų pateikimas yra susietas pirmiausia su šių deklaracijų pateikimu Gyventojų turto deklaravimo įstatymo ir (arba) Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir tik po to – su šių deklaracijų pagrindinių duomenų išrašų pateikimu inter alia ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyta tvarka.
\n
Taigi pažymėtina, kad nors esant antrai situacijai asmuo pirmiausia turi pateikti atitinkamo laikotarpio gyventojų pajamų mokesčio ir (arba) gyventojo turto deklaracijas, šios deklaracijos savaime nėra kandidatų kėlimo (išsikėlimo) pareiškinių dokumentų dalis: reikalavimas pateikti šias deklaracijas tiesiogiai kyla ne iš pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatyto Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), bet iš nurodyto minėtų deklaracijų teikimo teisinio reguliavimo, nustatyto Gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 2 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 27 straipsnyje.
\n
14.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad asmens duomenų, inter alia kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų dalimi esančių gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų, tvarkymas, inter alia paskelbimas, reguliuojamas inter alia Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu.
\n
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2003 m. sausio 21 d. redakcija) nuostatos:
\n
–„Duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: <...> paskelbimas <...>“ (2 straipsnio 4 dalis);
\n
–„Asmens duomenys turi būti: 1) renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais, nustatytais prieš renkant asmens duomenis, ir paskui tvarkomi su šiais tikslais suderintais būdais; 2) tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai <...>“ (3 straipsnio 1 dalis);
\n
–„Vyriausiosios rinkimų komisijos pagal kandidatų ar jų atstovų pateiktus pareiškinius ir kitus dokumentus sudaryta ir interneto tinklapyje paskelbta informacija apie kandidatus <...> po jų paskelbimo gali būti keičiami, kai taisomos kalbos klaidos ar informacija interneto tinklapyje skiriasi nuo informacijos, teisės aktų nustatytu laiku pateiktos pareiškiniuose ir kituose dokumentuose. Interneto tinklapyje negali būti skelbiami kandidatų ir kitų asmenų asmens kodai, pilietybę ar asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų numeriai, tikslus gyvenamosios vietos adresas (gatvė, namo, buto numeris)“ (11 straipsnio 2 dalis).
\n
Apibendrinant pažymėtina, kad pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (2003 m. sausio 21 d. redakcija) naudojantis kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų dalimi esančiais pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašais gauti duomenys rinkimų tikslais laikantis asmens duomenų tvarkymo reikalavimų gali būti skelbiami inter alia interneto tinklalapyje; Vyriausioji rinkimų komisija, laikydamasi duomenų tvarkymo reikalavimų, inter alia sąžiningumo ir teisėtumo principų, gali interneto tinklalapyje skelbti tokią informaciją apie kandidatus į Seimo narius, Europos Parlamento narius, kuri sudaryta pagal pateiktus pareiškinius dokumentus, inter alia gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, išskyrus asmens kodus, pilietybę ar asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų numerius, tikslius gyvenamosios vietos adresus.
\n
Pažymėtina ir tai, kad Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (2003 m. sausio 21 d. redakcija) vėliau ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia 2008 m. vasario 1 d. priimtu Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2009 m. sausio 1 d.), kuriuo šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, tačiau šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingas teisinis reguliavimas išliko nepakitęs.
\n
15.Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme (2003 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 1 d. redakcijos), pažymėtina, kad:
\n
–kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų dalimi esančių nurodytų deklaracijų duomenų tvarkymas, inter alia paskelbimas, reguliuojamas inter alia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, taigi jis nėra šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), dalykas;
\n
–reikalavimas, kad teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus būtų pateikti pajamų (jų mokesčio) bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai ir privačių interesų deklaracija, savaime nesuponuoja to, kad visi pateikti deklaracijų duomenys turi būti skelbiami, t. y. nesudaro prielaidų paskelbti visus pateiktus deklaracijų duomenis, inter alia tuos, kuriuos skelbti draudžiama pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (2003 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 1 d. redakcijos).
\n
16.Apibendrinant išdėstytą visuminį teisinį reguliavimą, įtvirtintą visuose minėtuose įstatymuose, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad reikalavimas kandidatams į Seimo narius, Europos Parlamento narius deklaruoti pajamas, turtą ir privačius interesus kyla ne iš ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatyto Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), bet iš teisinio reguliavimo, atitinkamai nustatyto minėtose Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (2000 m. vasario 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais), Valstybės politikų elgesio kodekso, Gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nuostatose.
\n
17.Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas nurodytose Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (2000 m. vasario 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais), Valstybės politikų elgesio kodekso, Gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais), Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2003 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 1 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nuostatose, nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
\n
Istoriniai lyginamieji aspektai 18. Kandidatų į Seimo narius pajamų ir turto deklaravimo institutas nėra Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) novela.
\n
18.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1992 m. liepos 9 d. priimtame Seimo rinkimų įstatyme asmenų kandidatavimas į Seimo narius ir atitinkamų pareiškinių dokumentų teikimas dar nebuvo susietas su kandidatų turto ir interesų deklaracijų ar jų išrašų pateikimu.
\n
18.2. Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 5 punkte („Partija, politinė organizacija turi pateikti <...> šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 5) kiekvieno keliamo kandidato <...> pajamų bei turto deklaracijos <...> pagrindinių duomenų išrašą <...>“), 2 dalies 2 punkte („Asmuo, nusprendęs išsikelti kandidatu į Seimo narius, <...> turi pateikti: <...> 2) <...> pajamų bei turto deklaracijos <...> pagrindinių duomenų išrašą <...>“) buvo pirmą kartą nustatytas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į Seimo narius pareiškinius dokumentus turi būti pateikiamas kandidato į Seimo narius pajamų bei turto deklaracijos pagrindinių duomenų išrašas, t. y. šis išrašas turi būti kandidatų kėlimo (išsikėlimo) pareiškinių dokumentų sudedamoji dalis.
\n
18.3. Iki Seimui 2000 m. liepos 18 d. priimtu Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu nauja redakcija išdėstant Seimo rinkimų įstatymą (1996 m. birželio 27 d. redakcija), jo 38 straipsnis keičiamas ar papildomas nebuvo.
\n
18.4. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 5 punkte, 2 dalies 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas nepakito tuo aspektu, kad išliko reikalavimas kaip vieną iš pareiškinių dokumentų pateikti kiekvieno keliamo (išsikėlusio) kandidato į Seimo narius pajamų bei turto deklaracijos pagrindinių duomenų išrašą.
\n
18.5. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte („<...> turi įteikti <...> kiekvieno keliamo kandidato <...> gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų <...> pagrindinių duomenų išrašus <...>“), 2 dalies 2 punkte („<...> turi pateikti <...> gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų <...> pagrindinių duomenų išrašus <...>“) buvo įtvirtintas toks visų kandidatų į Seimo narius pajamų ir turto atskleidimo reguliavimas, kuris suponavo dviejų – pajamų bei turto – deklaracijų pagrindinių duomenų išrašų teikimą.
\n
18.6. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d.) 1 dalies 5 punkte („<...> turi įteikti <...> kiekvieno keliamo kandidato <...> gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų <...> pagrindinių duomenų išrašus, <...>, taip pat privačių interesų deklaraciją <...>“), 2 dalies 2 punkte („<...> turi pateikti <...> gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų <...> pagrindinių duomenų išrašus, <...>, taip pat privačių interesų deklaraciją <...>“) įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo išplėstas, t. y. pirmą kartą susietas su visų kandidatų į Seimo narius privačių interesų deklaravimu.
\n
18.7. Apibendrinant visas nurodytas Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d., 2000 m. liepos 18 d. redakcijos) nuostatas, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:
\n
–nuo 1996 m. birželio 27 d. iki 2003 m. gruodžio 18 d. buvo nustatytas reikalavimas kaip vieną iš pareiškinių dokumentų pateikti kiekvieno iškelto (išsikėlusio) kandidato į Seimo narius pajamų bei turto deklaracijos pagrindinių duomenų išrašą;
\n
–nuo 2003 m. gruodžio 18 d. iki 2008 m. balandžio 15 d. buvo nustatyti reikalavimai kaip vienus iš pareiškinių dokumentų pateikti kiekvieno iškelto (išsikėlusio) kandidato į Seimo narius gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus;
\n
–nuo 2008 m. balandžio 15 d. teisinis reguliavimas papildytas (išplėstas) tuo aspektu, kad nustatyti reikalavimai kaip vienus iš pareiškinių dokumentų pateikti ne tik kiekvieno iškelto (išsikėlusio) kandidato į Seimo narius gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, bet ir jo privačių interesų deklaraciją.
\n
18.8. Taigi nuo 1996 m. birželio 27 d. iki dabar įstatymų leidėjas, nustatydamas Seimo rinkimų tvarką, laikosi pozicijos, kad visų asmenų kandidatavimas į Seimo narius, t. y. kandidatų pareiškinių dokumentų teikimas (ir tų kandidatų registravimas), turi būti atitinkamai siejamas su tam tikrų deklaracijų (pagrindinių duomenų išrašų) pateikimu.
\n
Vadinasi, Seimo rinkimų tvarka jau ilgą laiką grindžiama inter alia principu, kad turto, pajamų ir su tuo galinčių būti susijusių interesų atskleidimas (tam tikras deklaracijų, jų pagrindinių duomenų išrašų teikimas) turi būti visų keliamų ir visų išsikeliančių kandidatų į Seimo narius pareiškinių dokumentų pateikimo (ir tų kandidatų registravimo) sudedamoji dalis.
\n
19.Pažymėtina, kad kandidatų į Europos Parlamento narius pajamų bei turto deklaravimo institutas taip pat nėra Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 6 punkto, ginčijamo šioje konstitucinės justicijos byloje, novela.
\n
19.1. Seimo 2003 m. lapkričio 20 d. priimto Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 4 punkte („<...> turi įteikti <...> šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 4) kiekvieno keliamo kandidato <...> pajamų bei turto deklaracijų, pateiktų valstybinei mokesčių inspekcijai, pagrindinių duomenų išrašus, patvirtintus tos mokesčių inspekcijos, kuriai deklaracijos buvo pateiktos“) inter alia buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant keliamų kandidatų (jų sąrašų) pareiškinius dokumentus turi būti pateikti kiekvieno keliamo kandidato pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai.
\n
19.2. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte („<...> turi įteikti <...> šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 4) kiekvieno keliamo kandidato <...> pajamų bei turto deklaracijų <...> pagrindinių duomenų išrašus, <...> taip pat privačių interesų deklaraciją <...>“) ankstesnis teisinis reguliavimas papildytas tuo aspektu, kad nustatyti reikalavimai kaip vienus iš pareiškinių dokumentų pateikti ne tik kiekvieno keliamo kandidato į Europos Parlamento narius pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, bet ir jo privačių interesų deklaraciją.
\n
19.3. Pažymėtina, kad Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnis (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) vėliau buvo pakeistas Seimo 2010 m. gegužės 18 d. priimtu Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37, 38, 40, 44, 45, 47, 48, 49, 50 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2010 m. rugsėjo 15 d.), tačiau šio straipsnio 1 dalies 4 punktas keičiamas ar papildomas nebuvo.
\n
19.4. Apibendrinant nurodytas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2003 m. lapkričio 20 d., 2008 m. gegužės 8 d., 2010 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostatas, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:
\n
–nuo 2003 m. lapkričio 20 d. iki 2008 m. gegužės 8 d. buvo nustatytas reikalavimas kaip vienus iš pareiškinių dokumentų pateikti kiekvieno keliamo kandidato į Europos Parlamento narius pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus;
\n
–nuo 2008 m. gegužės 8 d. teisinis reguliavimas papildytas tuo aspektu, kad nustatyti reikalavimai kaip vienus iš pareiškinių dokumentų pateikti ne tik kiekvieno keliamo kandidato į Europos Parlamento narius pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, bet ir jo privačių interesų deklaraciją.
\n
19.5. Taigi nuo 2003 m. lapkričio 20 d. iki dabar įstatymų leidėjas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme laikosi pozicijos, kad kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų teikimas turi būti siejamas su atitinkamų deklaracijų (pagrindinių duomenų išrašų) teikimu.
\n
Vadinasi, asmenų kandidatavimas į Europos Parlamento narius, reguliuojamas Seimo 2003 m. lapkričio 20 d. priimtame Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), jau ilgą laiką grindžiamas inter alia principu, kad pajamų, turto ir su tuo galinčių būti susijusių interesų atskleidimas (deklaracijų teikimas) turi būti visų keliamų kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų pateikimo sudedamoji dalis.
\n
20.Apibendrinant nurodytų Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d., 2000 m. liepos 18 d., 2010 m. gegužės 18 d. redakcijos), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatų raidą pažymėtina, kad teisės normos, nustatančios tam tikros rinkėjui reikšmingos informacijos apie kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius turtą, pajamas ir su tuo susijusius galimus interesus atskleidimą, istoriniu teisiniu požiūriu vertintinos kaip rinkimų teisinio reguliavimo tradicija.
\n
Tiriamų nuostatų atitiktis Konstitucijai 21. Minėta, jog šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti įteikti (pateikti) kandidato pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, taip pat privačių interesų deklaracija, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
22.Pareiškėjų – Seimo narių grupių abejonės dėl teisinio reguliavimo, kuriuo nustatytas kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius turto, pajamų ir interesų deklaravimas, atitikties Konstitucijai grindžiamos inter alia tuo, kad jeigu įstatymuose nustatytas kitoks, su konstituciniu konkuruojantis, teisinis reguliavimas, yra paneigiamos konstitucinės normos ir principai, nustatantys reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas. Pareiškėjas (prašymas Nr. 1B-22/2010) pažymėjo ir tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu yra įtvirtinti papildomi įpareigojimai asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo pasyviąją rinkimų teisę, – jie privalo pateikti Konstitucijoje nenumatytas deklaracijas apie savo teisinį statusą; šie papildomi teisės būti išrinktiems apribojimai, pasak pareiškėjo, yra visiškai nepagrįsti.
\n
23.Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) yra įtvirtintas analogiškas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas reikalavimas, kad teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus turi būti pateikti kiekvieno keliamo kandidato gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai (pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai), patvirtinti valstybinės mokesčių inspekcijos, taip pat turi būti pateikta kiekvieno keliamo kandidato privačių interesų deklaracija.
\n
24.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau yra atskleista oficialioji konstitucinė demokratinės teisinės valstybės ir aktyviosios bei pasyviosios rinkimų teisės pagrindų samprata.
\n
25.Sprendžiant, ar Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtinos tokios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos:
\n
–Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai);
\n
–visuomenės interesas būti informuotai ypač svarbus politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimų procese (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas);
\n
–įstatymų leidėjas, užtikrindamas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia per demokratiškai išrinktus atstovus, turi sudaryti prielaidas atspindėti rinkėjų valią, inter alia užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas);
\n
–įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas, kurie yra konstituciškai pagrįsti.
\n
25.1. Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius inter alia su rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis (taikomais procedūriniais reikalavimais) siekiama užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus viešumą.
\n
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad rinkėjui reikšminga informacija apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus pagal Konstituciją gali būti laikomi inter alia kandidatų į politinių atstovaujamųjų institucijų narius įstatymo nustatyta tvarka pateikti atitinkami duomenys apie turtą, pajamas ir privačius interesus. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas visuomenės interesą būti informuotai, taip pat rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą gali siekti užtikrinti nustatydamas inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų reikalaujama, kad kandidatai į politinių atstovaujamųjų institucijų narius deklaruotų turtą, pajamas ir privačius interesus.
\n
25.2. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas Seimo rinkimų sąžiningumas ir skaidrumas – būtinos Tautos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidos (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d. išvados).
\n
Ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina įstatymų leidėjui reguliuojant ir kitų rinkimų, inter alia rinkimų į Europos Parlamentą, santykius. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, tačiau jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas).
\n
25.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad rinkimų procese turi būti sudarytos realios galimybės aktyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems asmenims, sprendžiantiems dėl kandidato tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gauti informaciją apie svarbius tokio asmens gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas).
\n
Ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina reguliuojant ir visus kitus rinkimų, inter alia Seimo rinkimų, taip pat rinkimų į Europos Parlamentą, santykius.
\n
25.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), nėra nustatyta, ką konkrečiai (kokius konkrečius duomenis) turi apimti kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų dalimi esantys „gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindiniai duomenys“, „pajamų bei turto deklaracijų pagrindiniai duomenys“ ir „privačių interesų deklaracija“, t. y. ginčijamas reikalavimas apskritai kyla ne iš šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamo teisinio reguliavimo, bet iš teisinio reguliavimo, nustatyto minėtose Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (2000 m. vasario 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), Valstybės politikų elgesio kodekso, Gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatose.
\n
25.5. Pažymėtina, kad, kaip minėta, kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų dalimi esančių nurodytų deklaracijų duomenų tvarkymas, inter alia paskelbimas, reguliuojamas inter alia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu (2003 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 1 d. redakcijos), taigi jis nėra šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), dalykas.
\n
Šiame kontekste pabrėžtina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus būtų pateikti pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai ir privačių interesų deklaracija, savaime nesuponuoja to, kad visi pateikti deklaracijų duomenys turi būti skelbiami, t. y. nesudaro prielaidų paskelbti visus pateiktus deklaracijų duomenis, inter alia tuos, kuriuos skelbti draudžiama pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (2003 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 8 d. redakcijos).
\n
25.6. Pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamu teisiniu reguliavimu visų kandidatų į Seimo narius, taip pat visų kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų teikimas siejamas su reikalavimu pateikti gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus ir privačių interesų deklaraciją.
\n
25.7. Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas jau ilgą laiką yra pasirinkęs tokį kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų teikimo procedūrų teisinį reguliavimą, kuris apima inter alia atitinkamų deklaracijų (jų pagrindinių duomenų) pateikimą, t. y. teisės normos, nustatančios tam tikros rinkėjui reikšmingos informacijos apie kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius turtą, pajamas ir su tuo susijusius galimus interesus atskleidimą, istoriniu teisiniu požiūriu vertintinos kaip rinkimų teisinio reguliavimo tradicija. Tai laikytina pakankamai reikšminga aplinkybe ginčijamo (nurodyta apimtimi) rinkimų santykių teisinio reguliavimo kontekste.
\n
25.8. Kaip minėta, įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius inter alia su rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis (taikomais procedūriniais reikalavimais) siekiama užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus viešumą.
\n
Minėta ir tai, kad rinkėjui reikšminga informacija apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus pagal Konstituciją gali būti laikomi inter alia kandidatų į politinių atstovaujamųjų institucijų narius įstatymo nustatyta tvarka pateikti atitinkami duomenys apie turtą, pajamas ir privačius interesus.
\n
Pažymėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas visuomenės interesą būti informuotai, taip pat rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą gali siekti užtikrinti nustatydamas inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų reikalaujama, kad kandidatai į politinių atstovaujamųjų institucijų narius deklaruotų turtą, pajamas ir privačius interesus.
\n
26.Taigi teisinis reguliavimas, įtvirtintas Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), kuriuo nustatytas reikalavimas kandidatams teikiant pareiškinius dokumentus pateikti kandidatų pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, taip pat privačių interesų deklaraciją, vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas, sudarantis prielaidas užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą ir rinkėjų galimybę gauti jiems reikšmingą informaciją apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus, taip pat užtikrinti visuomenės interesą būti informuotai politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimų procese.
\n
27.Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas reikalavimas kandidatams pateikti pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, taip pat privačių interesų deklaracijas, yra ydingas ar neproporcingas įstatymų leidėjo pasirinktas būdas užtikrinti Seimo rinkimų ir rinkimų į Europos Parlamentą proceso skaidrumą ir rinkėjų galimybę gauti jiems reikšmingą informaciją apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus.
\n
28.Konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo teigti, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo kandidatų pareiškinių dokumentų teikimas siejamas su privalomu pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašų, taip pat privačių interesų deklaracijos pateikimu, paneigiama ar iškreipiama Konstitucijoje garantuojama pasyvioji rinkimų teisė, inter alia reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas Seimo nariu, nukrypstama nuo iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
\n
29.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad turi būti įteikti (pateikti) kandidato pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, taip pat privačių interesų deklaracija, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
IV Dėl Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) nuostatų, kuriomis įtvirtintas reikalavimas sudaryti savarankiško politinės kampanijos dalyvio sutartį su politinės kampanijos iždininku, atitikties Konstitucijai.
\n
1.Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar inter alia Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalis, 5 straipsnio 2 dalis, 3 dalies 2, 4 punktai, 4 dalies 3 punktas, 20 straipsnio 2 dalis tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad turi būti sudaryta savarankiško politinės kampanijos dalyvio sutartis su politinės kampanijos iždininku, neprieštaravo Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
Ginčijamas teisinis reguliavimas 2. Seimas 2004 m. rugpjūčio 23 d. priėmė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2004 m. rugsėjo 10 d.
\n
2.1. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalyje, kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „Pretendentas – fizinis asmuo, atitinkantis įstatymų reikalavimus būti kandidatu ir galintis būti savarankišku politinės kampanijos dalyviu laikotarpiu nuo politinės kampanijos pradžios iki pareiškinių dokumentų pateikimo pabaigos, pareiškęs, kad kelsis kandidatu, sudaręs sutartį su politinės kampanijos iždininku ir Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka gavęs leidimą dalyvauti politinėje kampanijoje kaip savarankiškas politinės kampanijos dalyvis.“ 2.2. Taigi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalyje, kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, apibrėžiant pretendento – savarankiško politinės kampanijos dalyvio sąvoką buvo nustatyti reikalavimai asmeniui, kuris siekia juo būti, inter alia reikalavimas būti sudariusiam sutartį su politinės kampanijos iždininku.
\n
2.3. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 5 straipsnyje „Fizinio asmens ar politinės partijos įregistravimas savarankišku politinės kampanijos dalyviu“, kurio 2 dalis, 3 dalies 2, 4 punktai, 4 dalies 3 punktas nurodyta apimtimi ginčijami šioje konstitucinės justicijos byloje, inter alia buvo nustatyta: „2. Norintieji užsiregistruoti savarankiškais politinės kampanijos dalyviais turi būti sudarę sutartį su politinės kampanijos iždininku, turėti Lietuvos Respublikoje registruotame banke sąskaitą, kurią naudos kaip specialią banko sąskaitą.
\n
3.Politinė partija, norinti registruotis ar persiregistruoti, registruoti savo keliamą kandidatą ar kandidatų sąrašą savarankišku politinės kampanijos dalyviu, Vyriausiajai rinkimų komisijai:
\n
1)privalo pateikti teikimą (prašymą) registruotis (arba perregistruoti) savarankišku politinės kampanijos dalyviu ir gali pateikti prašymą (prašymus) registruoti jos keliamą kandidatą ar kandidatų sąrašą savarankišku politinės kampanijos dalyviu;
\n
2)privalo pateikti šio įstatymo nustatyta tvarka politinės partijos pasirašytą turto patikėjimo sutarties su politinės kampanijos iždininku nuorašą ir gali pateikti audito sutarties su politinės kampanijos auditoriumi nuorašą;
\n
3)privalo pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad politinė partija turi banko sąskaitą, kuri bus naudojama kaip speciali banko sąskaita, ir dokumentą apie šioje sąskaitoje esančias lėšas;
\n
4)jeigu yra pateiktas prašymas (prašymai) registruoti kandidatą ar kandidatų sąrašą savarankišku politinės kampanijos dalyviu, turi būti pateiktas atitinkamos sutarties su jo politinės kampanijos iždininku nuorašas ir dokumentas, patvirtinantis, kad yra banko sąskaita, kuri bus naudojama kaip speciali banko sąskaita, dokumentas apie šioje sąskaitoje esančias lėšas, taip pat gali būti pateiktas audito sutarties su politinės kampanijos auditoriumi nuorašas;
\n
5)gali pateikti atstovaujamų politinės kampanijos dalyvių sąrašą, kuriame gali būti nurodyti atstovaujamo politinės kampanijos dalyvio išlaidų limitai.
\n
4.Fizinis asmuo, norintis registruotis politinės kampanijos dalyviu, Vyriausiajai rinkimų komisijai privalo pateikti:
\n
1)prašymą registruotis savarankišku politinės kampanijos dalyviu;
\n
2)asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą;
\n
3)šio įstatymo nustatyta tvarka pasirašytą turto patikėjimo sutarties su politinės kampanijos iždininku nuorašą ir gali pateikti audito sutarties su politinės kampanijos auditoriumi nuorašą;
\n
4)dokumentą, patvirtinantį, kad jo vardu yra atidaryta banko sąskaita, kuri bus naudojama kaip speciali banko sąskaita, ir dokumentą apie šioje sąskaitoje esančias lėšas. <...>“ 2.4. Taigi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje, kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo įtvirtintas inter alia reikalavimas subjektams, norintiems užsiregistruoti savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, būti sudariusiems sutartį su politinės kampanijos iždininku.
\n
Savo ruožtu ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalies 2, 4 punktuose, buvo įtvirtinti inter alia reikalavimai politinei partijai registruojantis (persiregistruojant) savarankišku politinės kampanijos dalyviu ar tokiu dalyviu prašant įregistruoti kitą įstatyme numatytą subjektą pateikti sutarties su politinės kampanijos iždininku nuorašą (3 dalies 2 punktas), taip pat sutarties su minėto subjekto politinės kampanijos iždininku nuorašą (3 dalies 4 punktas), o ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, buvo įtvirtintas inter alia reikalavimas fiziniam asmeniui registruojantis savarankišku politinės kampanijos dalyviu pateikti sutarties su politinės kampanijos iždininku nuorašą.
\n
Vadinasi, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje, 3 dalies 2, 4 punktuose, 4 dalies 3 punkte, savarankiškais politinės kampanijos dalyviais buvo registruojami tik tie subjektai, kurie buvo sudarę sutartį su politinės kampanijos iždininku.
\n
2.5. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalyje, kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „Politinės kampanijos finansinę apskaitą tvarko politinės kampanijos iždininkas, su kuriuo savarankiškas politinės kampanijos dalyvis turi pasirašyti politinės kampanijos finansavimo sutartį, atitinkančią Civilinio kodekso 6 knygos L skyriaus reikalavimus, taikomus turto patikėjimo sutarčiai.“ 2.6. Taigi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtintas inter alia reikalavimas savarankiškam politinės kampanijos dalyviui sudaryti sutartį su politinės kampanijos iždininku.
\n
Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta ir tai, kad politinės kampanijos iždininkas tvarko politinės kampanijos finansinę apskaitą.
\n
2.7. Apibendrinant ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalyje, 5 straipsnio 2 dalyje, 3 dalies 2, 4 punktuose, 4 dalies 3 punkte, 20 straipsnio 2 dalyje, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad savarankiškam politinės kampanijos dalyviui (jo įregistravimui ir veiklai) buvo nustatytas reikalavimas būti sudariusiam sutartį su politinės kampanijos iždininku.