Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
\n5.1. Formuodamas oficialiąją konstitucinę socialiai orientuotos valstybės doktriną, inter alia atskleisdamas iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant pensijų santykius, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas):
\n5.2. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinė teisės į pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinę piniginę išmoką, samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje teisėje, inter alia civilinėje teisėje.
\n5.3. Viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytų pensijų rūšių yra senatvės pensija. Pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymu turi būti nustatytas amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai; tai nustatydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti senatvės pensijų dydžius (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
\n5.4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas); valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas); įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; kita vertus, valstybinių pensijų atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
\n5.5. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota ir tai, kad reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą bei verslą; konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; oficialioji konstitucinė žmogaus teisių doktrina yra grindžiama ir principine nuostata, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę; taigi pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis; ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims, inter alia įstatyme numatytoms valstybinėms pensijoms (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
\nPažymėtina, kad Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose yra atskleista nemažai iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kurių privalu laikytis koreguojant pensinio aprūpinimo santykių teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.
\n6.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir kad tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
\n6.2. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad itin sunkios ekonominės, finansinės padėties (dėl ekonomikos krizės) susiklostymas valstybėje savaime nesuponuoja įstatymų leidėjo teisės koreguoti pensijų santykių teisinį reguliavimą – mažinti paskirtas ir mokamas pensijas; susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybė turi imtis visų įmanomų priemonių ekonomikos krizei įveikti ir lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimui užtikrinti; tik ypatingu atveju, kai išnaudojus visas vidines ir išorines galimybes neįmanoma (nepavyksta) sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, pensijų teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas jas mažinant (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Net ir tokiais išimtiniais atvejais paskirtos ir mokamos pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
\nKaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, proporcingumo principas suponuoja, kad paskirtų ir mokamų pensijų mažinimas turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jis turi būti būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
\nKonstitucinis proporcingumo principas inter alia reiškia ir tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
\nKartu Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybinių pensijų, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės pensijų, taip pat nuo invalidumo pensijų, ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali koreguoti tokių skirtingos prigimties pensijų teisinį reguliavimą mažindamas šias pensijas daugiau nei senatvės ar invalidumo pensijas; tačiau tai darant neturi būti pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
\n6.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė. Kartu pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principai nereiškia, kad negali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje nustatytos pensijos būtų nemažinamos; nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik minimalius pensiją gaunančio asmens socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės socialinė orientacija suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, kitas socialines išmokas, įvertinus valstybės ir visuomenės išteklius, materialines bei finansines galimybes ir kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti ir tam tikroms kitoms socialiai jautriausioms asmenų grupėms, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, taikytinas išimtis, t. y. nustatyti, kad šioms asmenų grupėms pensijos, kitos socialinės išmokos nemažinamos arba mažinamos mažiau siekiant užtikrinti žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Nustatant šias išimtis turi būti laikomasi Konstitucijoje įtvirtintų inter alia teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, socialinio solidarumo imperatyvų.
\n6.4. Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime pabrėžė, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios gali būti mažinamos pensijos, turi būti paisoma ir iš Konstitucijos kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama pensija, inter alia senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Šiame sprendime konstatuota ir tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ar invalidumo pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.
\nKaip minėta, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata „galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis“ mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims, inter alia įstatyme numatytoms valstybinėms pensijoms.
\nNagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama valstybinė pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.
\n6.5. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatuota, kad teisinio reguliavimo koregavimas mažinant senatvės pensijas net ir dėl to, kad valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (kilusi ekonomikos krizė ir kt.), reiškia asmens konstitucinės socialinės garantijos – senatvės pensijos ribojimą; tokiu teisiniu reguliavimu tam tikru mastu yra ribojama asmens, kuriam senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, nuosavybės teisė; taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, mažindamas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos sumažinimo; šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir praradimų, atsiradusių dėl invalidumo pensijos sumažinimo, kompensavimui.
\nKonstitucinio Teismo aktuose taip pat konstatuota, kad teisinio reguliavimo koregavimas dideliu mastu mažinant valstybines pensijas dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) ekonominė, finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų valstybinėms pensijoms mokėti, sukaupimas, yra esminis šių pensijų teisinio reguliavimo pakeitimas; taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo; valstybinių pensijų ypatumai suponuoja ir tai, kad praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).
\nŠiame kontekste pabrėžtina, jog siekdamas užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.
\n6.6. Minėta, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (kilusi ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti.
\nKonstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatuota, jog konstitucinė valstybės biudžeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti koreguojamas mažinant pensijas, mažinti pensijas galima ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams; iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos.
\n1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurios laikytis Lietuvos Respublika iškilmingai įsipareigojo inter alia 1991 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“, nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant inter alia teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio (25 straipsnio 1 dalis); kiekvienas, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal kiekvienos valstybės struktūrą bei išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (22 straipsnis).
\nVisuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatas plėtojančiame 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte, prie kurio Lietuvos Respublika prisijungė minėtu 1991 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“ ir kuris Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1992 m. vasario 20 d., inter alia nustatyta, kad valstybės, šio pakto šalys, pripažįsta kiekvieno teisę į pakankamą savo ir savo šeimos gyvenimo lygį, įskaitant teisę turėti pakankamai maisto, drabužių ir būstą, taip pat į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą (11 straipsnio 1 dalis), kiekvieno žmogaus teisę į socialinę apsaugą, įskaitant socialinį draudimą (9 straipsnis).
\nEuropos socialinės chartijos (pataisytos) (toliau – ir Chartija), Lietuvos Respublikai įsigaliojusios (su išlygomis) 2001 m. rugpjūčio 1 d., I dalyje inter alia įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo, neturintis pakankamai išteklių, turi teisę į socialinę paramą (13 punktas). Chartijos 12 straipsnyje „Teisė į socialinę apsaugą“ nustatyta, jog siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinę apsaugą, Chartijos šalys įsipareigoja inter alia sukurti arba toliau išlaikyti socialinės apsaugos sistemą, stengtis, kad socialinės apsaugos sistema nuolat tobulėtų, pasiektų aukštesnį lygį.
\nPažymėtina, kad dėl savo pobūdžio ekonominės, socialinės ir kultūrinės žmogaus teisės negali būti vienodai ir tuo pačiu mastu įgyvendintos visose valstybėse, todėl daugiašalėse (universaliose ir regioninėse) tarptautinėse sutartyse nustatomi vadinamieji rezultato įsipareigojimai siekti įgyvendinti šias teises, įgyvendinti jas palaipsniui bei atsižvelgiant į kiekvienos valstybės ekonomikos ir finansų sistemos galimybes. Antai Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „kiekviena valstybė, šio Pakto Šalis, įsipareigoja tiek savo pastangomis, tiek pasinaudodama tarptautine pagalba ir bendradarbiavimu, ypač ekonomikos ir technikos srityse, imtis, kiek daugiausia leidžia jos ištekliai, visų atitinkamų, svarbiausia, teisinių, priemonių, kad šiame Pakte pripažįstamos teisės palaipsniui būtų visiškai įgyvendintos“; Europos socialinės chartijos I dalyje numatyta, jog „Šalys pripažįsta, kad jų visomis tinkamomis nacionalinėmis ir tarptautinėmis priemonėmis vykdytinos politikos tikslas yra sudaryti sąlygas, kuriomis būtų galima veiksmingai įgyvendinti šias teises ir principus“.
\nValstybės, minėtų daugiašalių tarptautinių sutarčių šalys, privalo reguliariai pateikti apie šių sutarčių nuostatų įgyvendinimo ataskaitas. Antai pagal Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 16 straipsnį valstybės, šio pakto šalys, įsipareigoja pateikti Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui ataskaitas apie tai, kokių jos imasi priemonių ir kas jau padaryta, kad būtų užtikrintas šiame pakte pripažįstamų teisių laikymasis; valstybės, ratifikavusios Europos socialinę chartiją, privalo reguliariai teikti ataskaitas apie Chartijos įgyvendinimą Europos socialinių teisių komitetui (renkamam Europos Tarybos Ministrų Komiteto), kuris prižiūri valstybių nacionalinės teisės ir praktikos suderinamumą su Chartija, įvertina padėtį šalyse ir teikia išvadas dėl kiekvienos valstybės padėties atitikties Chartijos nuostatoms, inter alia dėl nustatytų pensijų dydžių, taip pat rekomendacijas, kaip geriau užtikrinti Chartijos įgyvendinimą, bei priima sprendimus pagal kolektyvinių skundų procedūrą. Šiame kontekste paminėtina, kad 2010 m. sausio mėn. Europos socialinių teisių komiteto išvadose apie Lietuvos pateiktą Chartijos įgyvendinimo ataskaitą inter alia pažymėta, kad padėtis Lietuvoje neatitinka Europos socialinės chartijos 12 straipsnio 1 dalies dėl inter alia akivaizdžiai neadekvataus socialinio draudimo senatvės bazinės pensijos lygio.
\nIV Dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.
\nKaip minėta, iš Laikinojo įstatymo nuostatų, įtvirtintų inter alia jo preambulėje, 1 straipsnio 1 dalyje, taip pat iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, kad Laikinajame įstatyme Seimas nustatė socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, kuri suponavo jų sumažinimą.
\nTaigi pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte, aiškinant visuminio šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad asmenų, netekusių 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkų), gaunamos netekto darbingumo (invalidumo) pensijos nebuvo perskaičiuojamos (sumažinamos); pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, turėjo būti perskaičiuojamos (sumažinamos) kitos socialinės išmokos, inter alia senatvės pensijos, taip pat ir tiems jas gaunantiems asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.
\n6.1. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 2 straipsnio 11 dalį, 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 11 straipsnį, 12 straipsnio 1, 2 dalis, 13 straipsnio 1 dalį tuo atveju, jei neįgaliems vaikams, neįgaliesiems, netekusiems 60 procentų ir daugiau darbingumo, ir sukakusiems senatvės pensijos amžių neįgaliesiems nustatomas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir jie yra slaugomi namuose, jiems skiriamos slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos, kurios mokamos kartą per mėnesį ir yra 2,5 bazinių pensijų dydžio.
\nTaigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tiek neįgaliesiems, netekusiems 75–100 procentų darbingumo, tiek senatvės pensijos amžių sukakusiems neįgaliesiems gali būti nustatomas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir, jei jie yra slaugomi namuose, jiems mokama slaugos išlaidų tikslinė kompensacija.
\n6.2. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Darbingumo lygis nustatomas asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus.“ Šio įstatymo 24 straipsnyje (2005 m. spalio 18 d. redakcija) inter alia nustatyta: „1. Specialieji neįgaliųjų poreikiai ir jų lygis nustatomi ir specialieji poreikiai tenkinami neatsižvelgiant į neįgaliųjų amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį ir siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse. <...> 3. Specialiųjų poreikių ir jų lygio nustatymo, specialiųjų poreikių tenkinimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija <...>.“ Taigi pažymėtina, kad neįgaliesiems, sukakusiems senatvės pensijos amžių, darbingumo lygis nėra nustatomas, o specialieji neįgaliųjų poreikiai nustatomi ir tenkinami neatsižvelgiant į neįgaliųjų amžių.
\n6.3. Vyriausybė 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1116 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymą“ įgaliojo Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją parengti ir patvirtinti Specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygas bei taisykles.
\n6.4. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. A1-316 „Dėl Specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygų bei taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygų bei taisyklių (toliau – Taisyklės) 12 punkte inter alia nustatyta: „12. Skiriami šie specialiųjų poreikių lygiai: <...> 12.3. didelių – visiškai ribota veikla ir dalyvavimo visuomeniniame gyvenime galimybės, didelė specialiosios pagalbos priemonių apimtis arba nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.“ Taisyklių 24 punkte inter alia nustatyta: „24. Asmeniui, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas darbingumo lygis (išskyrus specialiuosius poreikius), nustatomas neterminuotas specialiųjų poreikių lygis, remiantis jo pateikta darbingumo lygio pažyma:
\n24.1. esant 0–25 proc. darbingumo lygiui, nustatomas didelių specialiųjų poreikių lygis <...>.“ Taigi didelių specialiųjų poreikių lygis asmeniui nustatomas inter alia tada, kai jam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis; pažymėtina, kad asmeniui didelių specialiųjų poreikių lygis gali būti nustatomas ir kitais pagrindais.
\nVadinasi, tiek senatvės pensijas gaunantys asmenys, kuriems yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, tiek asmenys, netekę 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkai), priskiriami asmenų grupei, kuriai nustatomas didelių specialiųjų poreikių lygis.
\nŠiame nutarime taip pat minėta, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė; valstybės socialinė orientacija suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, kitas socialines išmokas, įvertinus valstybės ir visuomenės išteklius, materialines bei finansines galimybes ir kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti tam tikroms socialiai jautriausioms asmenų grupėms, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, taikytinas išimtis, t. y. nustatyti, kad šioms asmenų grupėms pensijos, kitos socialinės išmokos nemažinamos arba mažinamos mažiau siekiant užtikrinti žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas.
\nKonstatuotina, kad šios dvi asmenų grupės, t. y. senatvės pensijos amžių sukakę neįgalieji, kuriems darbingumo lygis nėra nustatomas dėl jų amžiaus ir kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ir darbingo amžiaus neįgalieji, netekę 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkai), yra iš esmės tapačioje padėtyje ir tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad skirtingas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
\nŠiame kontekste pažymėtina, kad nei šių grupių asmenų amžius, nei jų gaunamų socialinių išmokų rūšys nėra tokio pobūdžio skirtumai, dėl kurių įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti tam tikroms socialiai jautriausioms asmenų grupėms, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, taikytinas išimtis, t. y. nustatyti, kad šioms asmenų grupėms Laikinojo įstatymo nuostatos netaikomos, galėtų šias asmenų grupes traktuoti nevienodai 12. Taigi nors asmenys, netekę 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkai), ir senatvės pensijas gaunantys asmenys, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, t. y. tie asmenys, kuriems darbingumo lygis nėra nustatomas dėl jų amžiaus, iš esmės yra tapačioje padėtyje, nes ir vieniems, ir kitiems nustatomas didelių specialiųjų poreikių lygis, pagal Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą jie buvo traktuojami skirtingai.
\nKonstatuotina, kad Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nenustačius, jog šio įstatymo nuostatos netaikomos senatvės pensijas gaunantiems asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, buvo nepaisoma iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio asmenų lygiateisiškumo principo, Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo.
\nTaigi ginčijamas Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje nagrinėjamu aspektu buvo pakeistas iš esmės, todėl Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkto (2010 m. spalio 26 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
\nV Dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n5.1. Minėta, kad Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Ribinis valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis yra 650 litų.“ 5.2. Minėta ir tai, kad Laikinojo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmenims, kurių valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis iki šios pensijos perskaičiavimo viršijo ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, tačiau po perskaičiavimo valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis yra mažesnis negu ribinis valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis, mokamas kompensacinis priedas, lygus ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio ir perskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio skirtumui.“ 5.3. Pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, aiškinant kartu su Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu pažymėtina, kad pagal Laikinojo įstatymo nuostatas negalėjo būti perskaičiuojamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, kurios neviršijo ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio – 650 Lt, o šį dydį viršijusios senatvės pensijos jas perskaičiuojant negalėjo būti mažinamos daugiau nei iki 650 Lt.
\n5.4. Kaip minėta, Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) buvo nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos, inter alia jo 6 straipsnio 1 dalis, kurią ginčija pareiškėjai, galioja laikinai, iki tam tikro termino, būtent iki 2011 m. gruodžio 31 d.
\nTaip pat minėta, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) buvo pakeistas ir papildytas Seimo 2010 m. liepos 2 d. priimtu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu ir Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, tačiau Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas tuo aspektu, kad senatvės pensijų perskaičiavimą (sumažinimą) reguliuojančios Laikinojo įstatymo nuostatos taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d., nepakito.
\n5.5. Minėta, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėjai taip pat ginčija šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.“ Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime inter alia konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip reiškiantis, kad Vyriausybei siūloma parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką, kuri neapimtų esminių pensijų kompensavimo elementų: pagrindų, dydžių ir pan.; šiuos sumažintų pensijų kompensavimo elementus įstatymu turi nustatyti įstatymų leidėjas; tik taip suprantamas šis teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
\n7.1. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 6 straipsnyje (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) nustatyta: „1. Valstybinę socialinio draudimo pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma dalys bei priedas už stažo metus.
\nPažymėtina, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 6 straipsnis (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) buvo pakeistas Seimui 2010 m. birželio 30 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2, 6, 8, 14, 54, 55 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, tačiau teisinis reguliavimas, svarbus šiai konstitucinės justicijos bylai, nepakito.
\n7.2. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) taip pat nustatyta, kaip apskaičiuojamos atitinkamos senatvės pensijos dalys:
\nS – asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu;
\nK – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas;
\nD – Vyriausybės patvirtintos einamųjų metų draudžiamosios pajamos, galiojančios tą mėnesį, už kurį mokama pensija (24 straipsnis);
\nApibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad senatvės pensijos pagrindinė dalis buvo nustatyta lygi 110 procentų Vyriausybės tvirtinamo bazinės pensijos dydžio, kuris negali būti mažesnis nei 110 procentų MGL; papildoma dalis skaičiuojama pagal įstatymų leidėjo nustatytą formulę, kurioje vieną iš ją sudarančių dalių – einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – tvirtina Vyriausybė ne rečiau nei kartą per metus (kitos formulę sudarančios dalys priklauso nuo asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo ir asmens draudžiamųjų pajamų); trečioji pensijos dalis – priedas už stažo metus – skiriama asmenims, turintiems didesnį nei 30 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, taip pat apskaičiuojama pagal bazinės pensijos dydį.
\n8.1. Vyriausybės 2008 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1367 „Dėl einamųjų 2009 metų draudžiamų pajamų dydžio patvirtinimo“ buvo patvirtintas ir nuo 2009 m. sausio 1 d. taikomas einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydis, lygus 1 488 Lt.
\n8.2. Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ buvo patvirtintas naujas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis, taikytinas įgyvendinant Laikinojo įstatymo nuostatas, lygus 1 170 Lt.
\nVyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 210 „Dėl einamųjų 2011 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ patvirtintas toks pat einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt.
\n8.3. Taigi Vyriausybė, vadovaudamasi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, kuriame įtvirtinta jos pareiga ne rečiau kaip kartą per metus nustatyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, inter alia taikytiną įgyvendinant Laikinojo įstatymo nuostatas, jį sumažino nuo 1 488 Lt iki 1 170 Lt. Sumažinus einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, sumažėjo senatvės pensijos papildoma dalis.
\nTaigi Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustačius, kad šio įstatymo taikymui Vyriausybė turi patvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (kurį ji sumažino nuo 1 488 Lt iki 1 170 Lt), naudojamą senatvės pensijos papildomai daliai apskaičiuoti, buvo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, kuria sudarytos prielaidos sumažinti iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtas senatvės pensijas visiems jas gaunantiems asmenims, išskyrus tuos, kurių gaunamos pensijos neviršijo 650 Lt.
\nMinėta ir tai, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, mažindamas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos sumažinimo.
\nTaigi konstatuotina, kad pagal Konstituciją, valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, inter alia mažinant paskirtas ir mokamas senatvės pensijas, tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti inter alia konstitucinių lygiateisiškumo, proporcingumo principų, nustatyti tolygų nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, numačius dėl pensijų sumažinimo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą.
\nMinėta ir tai, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą ir kad tokia socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri suponavo paskirtų socialinių išmokų sumažinimą, buvo nustatyta atsižvelgiant į valstybėje susidariusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį bei siekiant sumažinti inter alia Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas.
\nTaigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatęs tokią senatvės pensijų perskaičiavimo tvarką, kuria sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, atsižvelgė į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti.
\nKaip minėta, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, kuria, nuo 110 iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinus pagrindinę senatvės pensijos dalį, nustačius, kad šio įstatymo taikymui Vyriausybė turi patvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (kurį ji sumažino nuo 1 488 Lt iki 1 170 Lt), naudojamą senatvės pensijos papildomai daliai apskaičiuoti, ir nepakeitus priedo už stažo metus apskaičiavimo tvarkos, buvo sudarytos prielaidos sumažinti iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtas senatvės pensijas; minėta ir tai, kad pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, inter alia 3 straipsnį, 6 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, senatvės pensijos buvo sumažintos ne daugiau nei iki valstybės nustatyto valstybinių socialinio draudimo pensijų ribinio dydžio (650 Lt), o asmenims, kurių gaunamos senatvės pensijos neviršijo 650 Lt, jos nemažintos apskritai.
\nKonstatuotina, kad, pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį visiems taikant tą patį Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (sumažintą nuo 1 488 Lt iki 1 170 Lt), senatvės pensijos papildoma dalis, kartu ir visa senatvės pensija, buvo mažinama proporcingai, tolygiai ir vienodai visiems, išskyrus tuos asmenis, kurių gaunamos senatvės pensijos neviršijo nustatytos 650 Lt ribos, ir tuos, kurių gaunamos senatvės pensijos po perskaičiavimo tapo mažesnės nei 650 Lt (jiems senatvės pensijos sumažintos mažiau).
\nŠiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principai nereiškia, jog negali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje nustatytos pensijos būtų nemažinamos; pensija, kuri užtikrina tik minimalius pensiją gaunančio asmens socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama.
\nTaigi įstatymų leidėjas, Laikinajame įstatyme nustatęs tam tikrą išimtį, dėl kurios negalėjo būti perskaičiuojamos (mažinamos) tos senatvės pensijos, kurios neviršijo įstatyme nustatyto ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio – 650 Lt, o jį viršijusios pensijos perskaičiuojant negalėjo būti sumažintos daugiau nei iki šio dydžio, nepažeidė iš konstitucinių lygiateisiškumo, proporcingumo principų kylančių reikalavimų.
\nMinėta ir tai, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) Laikinojo įstatymo nuostatos, inter alia šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, suponavusi jų sumažinimą, buvo taikomos laikinai, būtent iki 2011 m. gruodžio 31 d.
\nTaigi įstatymų leidėjas, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatęs senatvės pensijų perskaičiavimo tvarką, suponavusią jų sumažinimą, kartu nustatė, kad sumažintos senatvės pensijos bus mokamos laikinai, būtent iki 2011 m. gruodžio 31 d.
\nVertinant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, suponavusi jų sumažinimą, atitiktį Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, ar buvo numatytas dėl šių pensijų mažinimo susidariusių praradimų kompensavimas.
\nTodėl vertinant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, suponavusi jų sumažinimą, atitiktį Konstitucijai būtina visų pirma įvertinti Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies konstitucingumą.
\n19.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime inter alia pripažino, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėtina ir tai, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies atitiktis Konstitucijai pareiškėjo šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama apimtimi nebuvo tirta.
\n19.2. Minėta, kad, pareiškėjų nuomone, įstatymų leidėjas, mažindamas senatvės pensijas, privalo numatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų asmenims kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos sumažinimo, tačiau Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje toks kompensavimo mechanizmas nebuvo numatytas.
\nTaigi šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijamas ne Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, o tai, kad būtent joje nėra nustatyta to, kas, pareiškėjų nuomone, turėtų būti nustatyta; tad šiuo atveju iš esmės yra keliamas legislatyvinės omisijos, t. y. tokios teisinio reguliavimo spragos, kurią draudžia Konstitucija, klausimas.
\n19.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. liepos 7 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).
\n19.4. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip reiškiantis, kad Vyriausybei siūloma parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką, kuri neapimtų esminių pensijų kompensavimo elementų (pagrindų, dydžių ir pan.); šiuos sumažintų pensijų kompensavimo elementus įstatymu turi nustatyti įstatymų leidėjas; tik taip suprantamas šis teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
\nTaigi teisinis reguliavimas, įtvirtintas Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, aiškintinas kaip reiškiantis inter alia įstatymų leidėjo įsipareigojimą įstatymu nustatyti esminius pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais Vyriausybė vadovautųsi rengdama ir tvirtindama dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų sumažinimo atsiradusių praradimų kompensavimo tvarkos aprašą.
\n19.5. Šiame nutarime minėta, jog siekdamas užtikrinti, kad praradimai, atsiradę inter alia dėl senatvės pensijų mažinimo, nebelikus ypatingos situacijos, būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.
\n19.6. Šiame kontekste pažymėtina, jog įstatymų leidėjo pareiga įstatyme nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.) nereiškia, kad šie elementai turėtų būti nustatyti būtent Laikinajame įstatyme, inter alia jo 16 straipsnio 4 dalyje.
\nVadinasi, Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nėra pareiškėjų nurodytos legislatyvinės omisijos, t. y. teisės spragos, kurią draudžia Konstitucija.
\n19.7. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n19.8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nVI Dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nPažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) inter alia apibrėžta pensijų gavėjų sąvoka, vartojama visose Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatose: pensijų gavėjais laikomi valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6, 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjai.
\nLaikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatomis reguliuojamas inter alia senatvės pensijų mokėjimas asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktus, – jiems mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus.
\n6.1. Šiame nutarime minėta, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje, inter alia jo 1 dalyje, įtvirtintu teisiniu reguliavimu nuo 110 iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinus senatvės pensijos pagrindinę dalį, nustačius, kad šio įstatymo taikymui Vyriausybė turi patvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (kurį ji sumažino nuo 1 488 Lt iki 1 170 Lt), naudojamą senatvės pensijos papildomai daliai apskaičiuoti, buvo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, kuria buvo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas visiems jas gaunantiems asmenims, išskyrus tuos, kurių gaunamos pensijos neviršijo 650 Lt.
\n6.2. Minėta ir tai, kad Laikinojo įstatymo 7 straipsnyje buvo numatyta, jog negalėjo būti perskaičiuojamos senatvės pensijos, kurios neviršijo ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio – 650 Lt, o šį dydį viršijusios senatvės pensijos perskaičiuojant negalėjo būti sumažintos daugiau nei iki 650 Lt.
\n6.3. Pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), aiškinant kartu su šio įstatymo 6, 7 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu pažymėtina, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus numatytas išimtis), senatvės pensijos buvo perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 6, 7 straipsnius, o pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį jos buvo dar kartą perskaičiuotos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nustatytą formulę.
\nK = 1 – {[0,05 : (400 – 100)] x (DP – 100)}, kai 100 < = DP < = 400 Lt;
\nK = 1 – {0,05 + [(0,5 – 0,05) : (2 100 – 400)] x (DP – 400)}, kai 400 < = DP < = 2 100 Lt;
\nK = 1 – {0,5 + [(0,7 – 0,5) : (4 200 – 2 100)] x (DP – 2 100)}, kai 2 100 < = DP < = 4 200 Lt;
\nK = 0,3, kai DP > = 4 200.
\nŠioje formulėje:
\nK – koeficientas;
\nDP – asmens draudžiamosios pajamos.“ Taigi pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą perskaičiuojant senatvės pensijas, taikant šio įstatymo 2 priede nustatytą koeficiento apskaičiavimo formulę, jos nebuvo mažinamos tik tiems asmenims, kurių mėnesio draudžiamosios pajamos neviršijo 100 Lt.
\nPareiškėjo ginčijamą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) aiškinant kartu su Laikinojo įstatymo 6, 7 straipsniuose, šio įstatymo 2 priede nustatytu teisiniu reguliavimu pažymėtina, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus numatytas išimtis), senatvės pensijos buvo perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 6, 7 straipsnius, o pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) jos buvo dar kartą perskaičiuotos (sumažintos) atsižvelgiant į jų gaunamas draudžiamąsias pajamas.
\n10.1. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 2 straipsnį, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, 5 dalį valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami inter alia asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, notarai, referendumo komisijų nariai, sportininkai, atlikėjai, autoriai, politikai, teisėjai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, į užsienio institucijas deleguoti asmenys, kariai, valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnai, kartu užsienyje gyvenantys karių, valstybės tarnautojų ir deleguotų asmenų sutuoktiniai, religinių bendruomenių nariai, operatyvinės veiklos slaptieji dalyviai, gaunantys atlygį.
\n10.2. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) nustatyta: „Valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami individualių įmonių savininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, taip pat asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai ir kiti asmenys), išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą (toliau – savarankiškai dirbantys asmenys), taip pat ūkininkai ir jų partneriai, kaip jie apibrėžti Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau – ūkininkai ir jų partneriai).“ Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta: „Valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami asmenys, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimą.“ 10.3. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami asmenys, dirbantys tam tikrą darbą, taip pat asmenys, užsiimantys tam tikru verslu.
\n10.4. Pareiškėjų ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), aiškinant kartu su Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, 5 dalyje, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), inter alia jo 2 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktuose, įtvirtintu teisiniu reguliavimu pažymėtina, kad pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatas senatvės pensijos perskaičiuojamos draudžiamųjų pajamų turintiems ir privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamiems asmenims, dirbantiems tam tikrą darbą, išskyrus asmenis, užsiimančius tam tikru verslu; jiems senatvės pensijos perskaičiuojamos ir mokamos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas.
\nPareiškėjų ginčijamą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) aiškinant kartu su šio įstatymo 6 straipsnio nuostatomis ir minėto Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 6 straipsnio nuostatomis pažymėtina, kad asmenims, užsiimantiems tam tikru verslu, buvo mokama tik senatvės pensijos pagrindinė dalis, padidinta nuo 110 iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, ir priedas už stažo metus, tačiau nebuvo mokama senatvės pensijos papildoma dalis.
\nTaigi pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamiems asmenims, užsiimantiems tam tikru verslu, senatvės pensiją numatyta perskaičiuoti taip, kad ji sumažinama daugiau nei jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.
\n20.1. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija), kurią taip pat ginčija pareiškėjai šioje konstitucinės justicijos byloje, išdėstyta taip: „Valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams (toliau šiame straipsnyje – pensijų gavėjai), kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.“ Palyginus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2010 m. spalio 26 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) pažymėtina, kad nors Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo pakeistas, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu jis nepakito, t. y. šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2010 m. spalio 26 d. redakcija) nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, senatvės pensijas numatyta mažinti daugiau nei nedirbantiems senatvės pensijų gavėjams vien dėl to, kad šie asmenys dirbo tam tikrą darbą.
\n20.2. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) išdėstyta taip: „Pensijų gavėjams, nurodytiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte, mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus. Pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, šių asmenų pensijos perskaičiuojamos už atitinkamą mokestinį laikotarpį, atsižvelgiant į metinėje pajamų mokesčio ar metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Jeigu šie asmenys mokestiniu laikotarpiu valstybiniu socialiniu pensijų draudimu yra draudžiami ir pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus, mokėtina pensijos dalis apskaičiuojama pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.“ Palyginus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2010 m. spalio 26 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) pažymėtina, kad nors Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas buvo pakeistas, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamu aspektu jis nepakito, t. y. šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2010 m. spalio 26 d. redakcija) nustatyta, kad tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, senatvės pensiją numatyta mažinti daugiau nei jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams vien dėl to, kad jie užsiima tam tikru verslu.
\nVII Dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nValstybinių pensijų įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir papildomas.
\n3.1. Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė 3 straipsnio 3 dalį (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta: „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija“, ir ją išdėstė taip: „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.“ Taigi Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymu valstybinės pensijos maksimalus dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.
\n3.2. Pažymėtina, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., t. y. tą pačią dieną kaip ir Laikinasis įstatymas. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio „Valstybinių pensijų, rentų ir kompensacijų perskaičiavimo tvarka“ 1 dalį perskaičiuojamos inter alia paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos. Pažymėtina ir tai, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nustatytas vienodas valstybinių pensijų perskaičiavimas tiek asmenims, kurių valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršija užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (iki 2010 m. lapkričio 27 d. – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, tiek asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma minėto dydžio neviršija.
\nTaigi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas vertintinas ir Laikinojo įstatymo priėmimo kontekste.
\nMinėta, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą.
\nVadinasi, pagal ginčijamą Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) sumažinus maksimalų valstybinės pensijos dydį bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalų dydį, siekta ne pertvarkyti (reformuoti) pensinio aprūpinimo sistemą, o inter alia sumažinus pensijas riboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės biudžeto deficito didėjimą.
\n3.3. Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatyta: „Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos.“ Pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <...> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ tiek, kiek formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d.; įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo tiek, kiek jis pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, teisinė galia yra panaikinta; šis teisinis reguliavimas yra visam laikui pašalintas iš Lietuvos teisės sistemos taip, kad jis nebegalės būti taikomas.