LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL REIKALAVIMŲ DUOMENIMS, KURIUOS REIKIA PATEIKTI APIE VEIKLIĄSIAS MEDŽIAGAS, ESANČIAS AUGALŲ APSAUGOS PRODUKTUOSE, IR REIKALAVIMŲ DUOMENIMS, KURIUOS REIKIA PATEIKTI APIE AUGALŲ APSAUGOS PRODUKTUS, PATVIRTINIMO 2003 m. gruodžio 30 d. Nr. 3D-562 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 90-2013; 2003, Nr. 102-4583) 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis bei vykdydamas Teisės derinimo priemonių 2003 m. plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 292 (Žin., 2003, Nr. 25-1019), 3.7.4.2.4–T 33 priemonę: 1. Tvirtinu pridedamus: 1.1. Reikalavimus duomenims, kuriuos reikia pateikti apie veikliąsias medžiagas, esančias augalų apsaugos produktuose. 1.2. Reikalavimus duomenims, kuriuos reikia pateikti apie augalų apsaugos produktus. 2. Nustatau, kad šis įsakymas įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 dienos. ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS                                                                   JERONIMAS KRAUJELIS SUDERINTA                                                                       SUDERINTA Lietuvos Respublikos                                                            Lietuvos Respublikos aplinkos ministras                                                                  sveikatos apsaugos ministras Arūnas Kundrotas                                                                 Juozas Olekas 2003 12 29                                                                            2003 12 29 ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 3D-562 ReikalavimAI duomenims, kuriuos reikia pateikti apie veikliąsias medžiagas, esančias augalų apsaugos produktuose ĮVADAS Reikalavimai duomenims, kuriuos reikia pateikti apie veikliąsias medžiagas, esančias augalų apsaugos produktuose (toliau – reikalavimai) paruošti vadovaujantis Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymu (Žin., 1995, Nr. 90-2013; 2003, Nr. 102-4583) bei 1991 metų liepos 15 d. Tarybos direktyva 91/414/EEB bei jos papildymais: 1993 m. liepos 27 d. Komisijos direktyva 93/71/EEB, 1994 m. liepos 22 d. Komisijos direktyva 94/37/EB, 1994 m. liepos 27 d. Tarybos direktyva 94/43/EB, 1994 m. gruodžio 21 d. Komisijos direktyva 94/79/EB, 1995 m. liepos 14 d. Komisijos direktyva 95/35/EB, 1995 m. liepos 14 d. Komisijos direktyva 95/36/EB, 1996 m. kovo 8 d. Komisijos direktyva 96/12/EB, 1996 m. liepos 16 d. Komisijos direktyva 96/46/EB, 1996 m. spalio 21 d. Komisijos direktyva 96/68/EB. Šių reikalavimų tikslas – nustatyti duomenų tapatumui, fizikinėms ir cheminėms savybėms, kitai informacijai apie veikliąją medžiagą, analizės metodams, toksikologiniams ir metabolizmo tyrimams, likučiams apdorotuose augaliniuose produktuose, maisto produktuose, pašaruose arba ant jų, išlikimui ir pasiskirstymui aplinkoje, ekotoksikologiniams tyrimams bei informacijai reikalingai veikliosios medžiagos klasifikavimui ir ženklinimui reikalavimus, kuriuos reikia pateikti apie veikliąsias medžiagas, esančias augalų apsaugos produktuose. Šiais reikalavimais turi vadovautis pareiškėjai, pateikiantys paraiškas įregistruoti augalų apsaugos produktus Lietuvos Respublikoje bei įrašyti veikliąsias medžiagas į Veikliųjų medžiagų, kurios gali būti augalų apsaugos produktų sudėtyje, sąrašą. Šiuose reikalavimuose vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 90-2013; 2003, Nr. 102-4583) sąvokas. I. BENDRIEJI REIKALAVIMAI 1. Būtina pateikti informacija: 1.1. Duomenys, būtini pavojų, kuriuos veiklioji medžiaga gali sukelti žmonėms, augalams ar aplinkai, nustatymui ir įvertinimui, bei žemiau nurodyti tyrimai ir jų rezultatai. 1.2. Tyrimai turi būti atlikti vadovaujantis šiuose reikalavimuose nurodytomis tyrimų metodikomis, o tyrimų, pradėtų prieš priimant šiuos reikalavimus, atveju – įteisintomis tarptautinėmis ar Lietuvoje patvirtintomis tyrimų metodikomis. 1.3. Jeigu tyrimų metodikos nenurodytos arba jei vadovautasi kitomis, nei šiuose reikalavimuose nurodytomis, pridedamas jų pagrindimas. 1.4. Išsamus taikytų metodikų aprašymas, jei jos nenurodytos šiuose reikalavimuose; išsamus visų nukrypimų nuo jų aprašymas bei pagrindimas. 1.5 Išsami nešališka ataskaita apie atliktus tyrimus ir jų aprašymas arba argumentuotas paaiškinimas tais atvejais, kai: - nepateikti duomenys ir informacija, kurie laikytini nebūtinais dėl augalų apsaugos produkto pobūdžio ar siūlomo panaudojimo, - moksliškai nebūtina arba techniškai neįmanoma pateikti tokios informacijos; 1.6. Kur svarbu, duomenys, gauti pagal Direktyvos 86/609/EEB reikalavimus. 2. Kai bandymai atliekami duomenų apie savybes ir/arba saugumą žmonių arba gyvūnų sveikatai arba aplinkai gavimui, vadovaujamasi Direktyvos 87/18/EEB nuostatomis. II. SPECIALIEJI REIKALAVIMAI A dalis Cheminės medžiagos 1. Veikliosios medžiagos tapatumas Pateiktos informacijos turi pakakti tiksliam kiekvienos veikliosios medžiagos identifikavimui ir jos savybių įvertinimui. Minėtos informacijos ir duomenų reikalaujama kiekvienai veikliajai medžiagai. 1.1. Pareiškėjas (pavadinimas, adresas, kt.) Nurodomas pareiškėjo pavadinimas ir adresas bei asmens, į kurį galima kreiptis, pavardė, pareigos, telefonas ir telefaksas. Jeigu pareiškėjas turi buveinę ar atstovą Lietuvoje, nurodomas vietinės buveinės, atstovo pavadinimas/pavardė ir adresas bei asmens, į kurį galima kreiptis, pavardė, pareigos, telefonas ir telefaksas. 1.2. Gamintojas (pavadinimas, adresas ir gamyklos vieta) Nurodomi veikliosios medžiagos gamintojo ar gamintojų pavadinimai ir kiekvienos gaminančios veikliąją medžiagą gamyklos pavadinimas ir adresas. Nurodoma buveinės vieta (pageidautina centrinė, jos pavadinimas, adresas, telefonas ir telefaksas), kad būtų galima gauti naujausią informaciją ir atsakyti į klausimus apie gamybos technologiją, procesus ir augalų apsaugos produkto kokybę (jei reikia, ir apie atskiras produkcijos siuntas). 1.3. Siūlomas pavadinimas arba ISO priimtas ir sinonimai Nurodomas Tarptautinės standartų organizacijos (toliau – ISO) pavadinimas, kiti siūlomi arba priimti pavadinimai (sinonimai) bei nomenklatūrų pavadinimai. 1.4. Cheminis pavadinimas (IUPAC ir CA nomenklatūra) Nurodomas cheminis pavadinimas pateiktas Suklasifikuotų cheminių medžiagų sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 532/742 (Žin., 2001, Nr. 16-509; 2002, Nr. 81-3501) (toliau – Suklasifikuotų cheminių medžiagų sąrašas) arba, jei jis neįtrauktas į šį Sąrašą, pagal Tarptautinės teorinės ir taikomosios chemijos sąjungos (toliau – IUPAC) ir cheminių medžiagų registracijos sistemos (toliau – CA) nomenklatūrą. 1.5. Gamintojo kodo numeris (-iai) Nurodomi kodo numeriai, naudojami identifikuoti veikliąją medžiagą ar augalų apsaugos produkto formą. Kiekvienam kodo numeriui nurodoma medžiaga, laikotarpis, kurio metu ji buvo naudota, ir šalys, kuriose ji buvo ar yra naudojama. 1.6. CAS, EEB ir CIPAC numeriai (jeigu yra) Nurodomi esami Chemines medžiagas registruojančios tarnybos suteiktas medžiagos registracijos numeris (toliau – CAS), Europos ekonominės bendrijos (toliau – EEB), Europos esamų komercinių medžiagų sąrašo (toliau – EINECS) arba Europos naujų cheminių medžiagų sąrašo (toliau – ELINCS) ir Bendrosios tarptautinės pesticidų analizės tarybos (toliau – CIPAC) numeriai. 1.7. Molekulinė ir struktūrinė formulės, molekulinė masė Pateikiama veikliosios medžiagos molekulinė formulė, molekulinė masė ir struktūrinė formulė ir, kur tinkama, kiekvieno veikliojoje medžiagoje esančio stereo ar optinio izomero struktūrinė formulė. 1.8. Veikliosios medžiagos gamybos būdas Kiekvienai veikliajai medžiagai nurodomas gamybos būdas, cheminės reakcijos, šalutiniai produktai bei gautame augalų apsaugos produkte esančios priemaišos. Inžinerinių procesų informacijos nereikalaujama. Kai pateikiama informacija susijusi su eksperimentine produkcija, stabilizavusis gamybos metodams ji pateikiama iš naujo. 1.9. Veikliosios medžiagos grynumo standartas g/kg Nurodomas veikliosios medžiagos kiekis g/kg (išskyrus neaktyviuosius izomerus). Kai pateikiama informacija susijusi su eksperimentine produkcija, ji pateikiama iš naujo, kai stabilizuojasi gamybos metodai, jei dėl gamybos proceso pokyčių pakinta veikliosios medžiagos grynumo standartai. 1.10. Izomerų tapatumas, priemaišos ir priedai (pvz., stabilizatoriai) kartu su struktūrine formule ir kiekiais g/kg. Nurodomas didžiausias neaktyviųjų izomerų kiekis g/kg ir, kur tinkama, izomerų/diastereo-izomerų kiekio santykis. Be to, nurodomas didžiausias kiekvieno komponento kiekis g/kg, įskaitant šalutinius produktus bei priemaišas, išskyrus priedus. Nurodomas priedų kiekis g/kg. Apie kiekvieną komponentą, kurio yra vienas arba daugiau gramų viename kilograme, nurodoma tokia informacija: –cheminis pavadinimas pagal IUPAC ir CA nomenklatūrą, –ISO bendras pavadinimas arba siūlomas bendras pavadinimas, jei yra, –CAS numeris, EEB (EINECS arba ELINCS) numeris ir CIPAC numeris, jei yra, –molekulinė ir struktūrinė formulė, –molekulinė masė, –didžiausias kiekis g/kg. Kai dėl gamybos procesų veikliojoje medžiagoje yra ypač nepageidautinų savo toksikologinėmis, ekotoksikologinėmis ar aplinką veikiančiomis savybėmis priemaišų ir šalutinių produktų, privalu nurodyti kiekvieno tokio junginio kiekį. Tokiu atveju nurodomi kiekvienam minėto pobūdžio junginiui nustatyti taikomi analizės metodai, jų nustatymo ribos bei papildomai pateikiama tokia informacija: –cheminis pavadinimas pagal IUPAC ir CA nomenklatūrą, –ISO bendras pavadinimas ar siūlomas bendras pavadinimas, jei yra, –CAS numeris, EEB (EINEC arba ELINCS) numeris ir CIPAC numeris, jei yra, –molekulinė ir struktūrinė formulė, –molekulinė masė, –didžiausias kiekis g/kg. Kai pateikta informacija susijusi su eksperimentine produkcija, ji pateikiama iš naujo, kai stabilizuojasi gamybos metodai, jeigu dėl gamybos proceso pokyčių pakinta grynumo standartai. Kai pateiktos informacijos nepakanka atskiram komponentui, pavyzdžiui, kondensatui, identifikuoti, privaloma išsami informacija kiekvienam atskiram komponentui. Kur tinkama, nurodomi į veikliąją medžiagą dedamų priedų pavadinimai. Apie priedus pateikiama tokia informacija: –cheminis pavadinimas pagal IUPAC ir CA nomenklatūrą, –ISO bendras pavadinimas ar siūlomas bendras pavadinimas, jei yra, –CAS numeris, EEB (EINECS arba ELINCS) numeris ir CIPAC numeris, jeigu yra, –molekulinė ir struktūrinė formulė, –molekulinė masė, –didžiausias kiekis g/kg. Nurodoma kiekvieno komponento (priedo), išskyrus veikliąją medžiagą ir gamybos proceso priemaišas, funkcija: –antiputokšlis, –antifrizas, –rišamoji medžiaga, –kita (nurodyti), –buferinis tirpalas, –dispergentas, –stabilizatorius. 1.11. Partijų analizė Veikliosios medžiagos mėginiai tiriami grynos veikliosios medžiagos, neaktyviųjų izomerų, priemaišų ir, kur būtina, priedų koncentracijoms nustatyti. Pranešamuose tyrimų rezultatuose nurodoma kiekvieno komponento, kurio yra daugiau kaip 1 g/kg, koncentracija g/kg, o bendra koncentracijų suma privalo sudaryti daugiau kaip 98 procentus viso mėginio. Būtina nustatyti ir nurodyti koncentracijas komponentų, nepageidautinų savo toksikologinėmis, ekotoksikologinėmis ir aplinką veikiančiomis savybėmis. Pateikiami atskirų partijų tyrimo rezultatai ir juos apibendrinantys duomenys, nurodant mažiausią, didžiausią ir vidutinę kiekvieno komponento koncentraciją. Kai veiklioji medžiaga gaminama skirtingose gamyklose, pranešami kiekvienos atskiros gamyklos partijų analizės rezultatai. Be to, kai medžiaga naudota toksikologinių ir ekotoksikologinių duomenų gavimui, kur įmanoma, būtina ištirti laboratorijoje arba eksperimentinės produkcijos sistemoje pagamintos veikliosios medžiagos mėginius. 2. Fizikinės ir cheminės veikliosios medžiagos savybės (i) Pateikiama informacija apie fizikines ir chemines veikliosios medžiagos savybes. Būtina pateikti tokią informaciją, pagal kurią būtų galima: –identifikuoti medžiagos fizikines, chemines ir technines savybes, –klasifikuoti veikliąją medžiagą kaip pavojingą, –parinkti tinkamus apribojimus ir sąlygas, –nurodyti tinkamas rizikos ir saugos frazes. Privalu pateikti minėtą informaciją visoms veikliosioms medžiagoms, išskyrus tuos atvejus, kai nurodyta kitaip. (ii) Pateikta informacija apie veikliąją medžiagą kartu su informacija apie augalų apsaugos produktus turi leisti numatyti augalų apsaugos produktų fizikinių ir cheminių savybių keliamus pavojus, klasifikuoti augalų apsaugos produktus ir spręsti, ar jų naudojimas nesukels sunkumų, o jų neigiamas poveikis žmogui, gyvūnams ir aplinkai priklausomai nuo jų naudojimo būdo bus pats mažiausias. (iii) Būtina nurodyti, kiek veiklioji medžiaga atitinka Maisto ir žemės ūkio organizacijos (toliau – FAO) nustatytus reikalavimams. Nukrypimus nuo FAO specifikacijų būtina išsamiai aprašyti ir pagrįsti. (iv) Atskirais atvejais bandymai atliekami su nurodytą grynumo standartą atitinkančia gryna veikliąja medžiaga. Tokiais atvejais pateikiami veikliosios medžiagos išgryninimo metodų principai. Tuomet tyrimams taikomos veikliosios medžiagos grynumas turi būti maksimalus galimas taikant aukščiausią prieinamą gryninimo technologiją. Kai gautas veikliosios medžiagos grynumas mažesnis už 980 g/kg, privalu pagrįsti tyrimams taikytos medžiagos mažesnį nei privalomas grynumą. Pagrindžiant įrodoma, kad išnaudotos visos įmanomos techniškai įgyvendinamos grynos veikliosios medžiagos gavimo galimybės. 2.1. Lydymosi temperatūra ir virimo temperatūra 2.1.1. Grynos veikliosios medžiagos lydymosi arba, kur taikytina, jos užšalimo ar kietėjimo temperatūra nustatoma ir nurodoma pagal EEB metodą A1. Matuojama iki 360 °C. 2.1.2. Grynos veikliosios medžiagos virimo temperatūra nustatoma ir nurodoma pagal EEB metodą A2. Matuojama iki 360 °C. 2.1.3. Kai lydymosi arba virimo temperatūros neįmanoma nustatyti dėl medžiagos skilimo ar sublimacijos, nurodoma skilimo arba sublimacijos temperatūra. 2.2. Santykinis tankis. Kai veikliosios medžiagos yra tirpalai arba kietos medžiagos, santykinis grynos veikliosios medžiagos tankis nurodomas pagal EEB A3 metodą. 2.3. Garų slėgis (Pa), lakumas (pvz., Henrio dėsnio konstanta). 2.3.1. Grynos veikliosios medžiagos garų slėgis nustatomas ir nurodomas pagal EEB A4 metodą. Kai garų slėgis yra mažesnis kaip 10-5 Pa, 20 °C ar 25 °C temperatūrai jis gali būti apskaičiuojamas pagal garų slėgio kreivę. 2.3.2. Kai veikliosios medžiagos yra skysčiai arba kietos medžiagos, grynos veikliosios medžiagos lakumas (Henrio dėsnio konstanta) nustatomas arba apskaičiuojamas iš jos tirpumo vandenyje ir garų slėgio (Pa x m3 x mol-1). 2.4. Agregatinė būsena, spalva ir kvapas. 2.4.1. Nurodoma techninės ir grynos veikliosios medžiagos spalva ir agregatinė būsena. 2.4.2. Nurodomas techninės ir grynos veikliosios medžiagos kvapas. 2.5. Spektras (UV/VIS, IR, NMR, MS), molekulių ekstinkcija atitinkamais bangų ilgiais. 2.5.1. Pateikiama išsami informacija apie grynos veikliosios medžiagos ultravioletinį/matomąjį (toliau – UV/VIS), infraraudonąjį (toliau – IR), branduolinio magnetinio rezonanso (toliau – NMR) ir masės (toliau – MS) spektrus ir molekulių ekstinkciją esant atitinkamiems bangų ilgiams. Nustatomi ir nurodomi bangų ilgiai, kuriems esant atsiranda ultravioletinė /matomoji ekstinkcija ir, absorbcijai vykstant prie bangos ilgio, didesnio kaip 290 nm, nurodomas bangos ilgis, kuriam esant absorbcija didžiausia. Kai veikliąsias medžiagas sudaro ištirpę optiniai izomerai, nustatomas ir nurodomas jų optinis grynumas. 2.5.2. Kur būtina, pateikiami toksiškų, ekotoksiškų ar aplinkai svarbių priemaišų UV/VIS, IR, NMR, ir MS spektrai. 2.6. Tirpumas vandenyje priklausomai nuo pH poveikio (pH nuo 4 iki 10). Grynos veikliosios medžiagos tirpumas vandenyje esant atmosferos slėgiui nustatomas ir nurodomas pagal EEB A6 metodą. Tirpumas vandenyje nustatomas neutralioje terpėje (t. y. distiliuotame vandenyje pusiausvyroje su atmosferiniu anglies dioksidu). Kai veiklioji medžiaga disocijuoja į jonus, jos tirpumas nustatomas ir nurodomas rūgštinėje terpėje (pH nuo 4 iki 6) ir šarminėje terpėje (pH nuo 8 iki 10). Kai dėl veikliosios medžiagos nestabilumo vandenyje negalimas jos tirpumo nustatymas, privalu paaiškinti tirpumo nenustatymo priežastį, pateikiant gautus tyrimų rezultatus. 2.7. Tirpumas organiniuose tirpikliuose. Techninės veikliosios medžiagos tirpumas žemiau išvardytuose organiniuose tirpikliuose esant 15–25 ○C temperatūrai nustatomas ir nurodomas tuomet, kai jis mažesnis už 250 g/kg. Tiksliai nurodoma testo atlikimo temperatūra. Tirpikliai: –alifatinis angliavandenilis: pageidautina n–heptanas, –aromatinis angliavandenilis: pageidautina ksilenas, –angliavandenilio halogenidas: pageidautina 1,2–dichloretanas, –alkoholis: pageidautina metanolis ar izopropilo alkoholis, –ketonas: pageidautina acetonas, –esteris: pageidautina etilo acetatas. Jeigu kuris nors iš nurodytų tirpiklių netinka veikliajai medžiagai tirpinti (pvz., reaguoja su ja), vietoj jo galima taikyti kitą chemine sandara artimą tirpiklį. Tokiais atvejais pasirinkimą būtina pagrįsti tirpiklių struktūros ir poliariškumo panašumu. 2.8. Pasiskirstymo koeficientas n-oktanolis/vanduo priklausomai nuo pH poveikio (nuo 4 iki 10). Grynos veikliosios medžiagos pasiskirstymo koeficientas n-oktanolis/vanduo nustatomas ir nurodomas pagal EEB A8 metodą. pH poveikis (nuo 4 iki 10), kai medžiaga yra rūgštinė arba bazinė savo pKa verte (<12 rūgštims, >2 bazėms). 2.9. Stabilumas vandenyje, hidrolizės greitis, fotocheminis skilimas, kvantinė išeiga bei skilimo produktų identiškumas ir disociacijos konstanta priklausomai nuo pH poveikio (pH nuo 4 iki 9). 2.9.1. Grynos veikliosios medžiagos hidrolizės greitis (radioaktyviai paženklintai veikliajai medžiagai, ne mažesnio kaip 95% grynumo) kiekvienai pH 4, 7, 9 reikšmei steriliomis sąlygomis, nesant apšvietimo, nustatomas ir nurodomas pagal EEB C7 metodą. Silpnai besihidrolizuojančioms medžiagoms jis gali būti nustatomas 50 °C ar kitoje temperatūroje. Jei 50 °C laipsnių temperatūroje medžiaga skyla, nustatomas jos skilimo greitis kitoje temperatūroje ir taikoma Arenijaus lygtis hidrolizės greičiui 20°C temperatūroje apskaičiuoti. Nurodomi susidarę hidrolizės produktai ir nusistovėjęs hidrolizės greitis. Būtina nurodyti apskaičiuoto hidrolizės pusperiodžio (toliau – DT 50) reikšmę. 2.9.2 Junginiams, kurių molinio absorbcijos koeficiento ε reikšmė esant bangos ilgiui (toliau – λ.) didesniam kaip 290 nm, viršija 10 (1 x mol -1 x cm -1), nurodoma radioaktyviai paženklintos veikliosios medžiagos tiesioginė fototransformacija gryname (pvz., distiliuotame) vandenyje 20 °C ir 25 °C temperatūroje, steriliomis sąlygomis, taikant dirbtinės šviesos šaltinį ir, kur reikalinga, stabilizatorių. Draudžiama naudoti kaip tirpiklius tokius sensibilizatorius kaip acetonas. Taikomas saulės šviesą imituojantis šviesos šaltinis su filtrais, apsaugančiais nuo radiacijos bangų ilgio λ < 290 nm diapazone. Būtina nurodyti bet kuriuo tyrimo metu susidariusius skilimo poduktus, jei jų koncentracijos sudaro 10 ar daugiau procentų pridėtos veikliosios medžiagos masės balansą, sudarantį ne mažiau kaip 90 procentų taikomo radioaktyvumo bei fotocheminio skilimo pusperiodį. 2.9.3. Kur būtina ištirti tiesioginę fototransformaciją, nustatoma ir nurodoma tiesioginio fotocheminio skilimo vandenyje kvantinė išeiga, kartu pateikiant veikliosios medžiagos teorinio stabilumo viršutiniame vandeninių sistemų sluoksnyje skaičiavimus bei tikrąją jos gyvavimo trukmę. Šis metodas aprašytas FAO Nurodymuose aplinkosauginiams pesticidų registracijos kriterijams. 2.9.4. Jei veiklioji medžiaga vandenyje skyla, pagal OECD 112 tyrimų metodiką nustatoma ir nurodoma grynos veikliosios medžiagos skilimo konstantos pKa reikšmė. Teoriškai pagrindžiamas susidariusių skilimo produktų tapatumas. Jeigu veiklioji medžiaga yra druska, pateikiama jos veikliosios dalelės pKa reikšmė. 2.10. Stabilumas ore, fotocheminis skilimas, skilimo produktai. Pateikiamas fotocheminio oksidacinio veikliosios medžiagos skilimo (netiesioginės fototransformacijos) apskaičiavimas. 2.11. Degumas, įskaitant savaiminį užsiliepsnojimą. 2.11.1. Techninių veikliųjų medžiagų degumas. Techninių veikliųjų medžiagų, kurios yra kietos, dujinės arba labai degios, dujas išskiriančios medžiagos degumas nustatomas ir nurodomas pagal atitinkamą EEB A10, A11 arba A12 metodą. Techninių medžiagų savaiminis užsiliepsnojimas nustatomas ir nurodomas pagal atitinkamą EEB A15 arba A16 metodą arba, kur tinkamą, pagal JT–Boweso–Camerono–Cage testą (JT Rekomendacijos pavojingų medžiagų transportavimui, 14 skyrius, Nr. 14.3.4). 2.12. Pliūpsnio taškas (temperatūra). Techninių veikliųjų medžiagų, kurių lydymosi temperatūra yra žemesnė už 40° C, pliūpsnio taškas (temperatūra) nustatomas ir nurodomas pagal EEB A9 metodą. Taikomi tik uždaro indo metodai. 2.13. Sprogstamumas. Kur tinkama, techninės veikliosios medžiagos sprogstamumas nustatomas ir nurodomas pagal EEB A14 metodą. 2.14. Paviršiaus įtempimas. Paviršiaus įtempimas nustatomas ir nurodomas pagal EEB A5 metodą. 2.15. Oksidacinės savybės. Techninių veikliųjų medžiagų oksidacinės savybės nustatomos ir nurodomos pagal EEB A17 metodą, išskyrus atvejus, kai pagal medžiagos struktūrinę formulę galima įrodyti, kad veiklioji medžiaga negali egzotermiškai reaguoti su degia medžiaga. Tokiais atvejais pateikiama atitinkama informacija, paaiškinant, kodėl nebuvo tiriamos medžiagos oksidacinės savybės. 3. Kita informacija apie veikliąją medžiagą (i) Būtina nurodyti augalų apsaugos produkto, turinčio veikliosios medžiagos, esamo arba siūlomo naudojimo tikslus, normas ir būdus. (ii) Tiksliai nurodomi įprasti veikliosios medžiagos naudojimo, laikymo bei transportavimo būdai ir būtinosios saugos priemonės. (iii) Pateiktais duomenimis ir informacija kartu su kitais atitinkamais tyrimais, jų duomenimis ir informacija privalu pagrįstai ir tiksliai nurodyti saugos priemones ir būdus gaisro atveju. Remiantis chemine veikliosios medžiagos sandara, jos cheminėmis ir fizikinėmis savybėmis, būtina nurodyti galimus degimo produktus gaisro atveju. (iv) Pateiktais tyrimais, jų duomenimis ir informacija būtina pademonstruoti nelaimingo atsitikimo atveju siūlomų taikyti priemonių veiksmingumą. (v) Jei nurodyta kitaip, minėta informacija ir duomenys privalomi visoms veikliosioms medžiagoms. 3.1. Veikimo grupė, pvz., fungicidas, herbicidas, insekticidas, repelentas, augimo reguliatorius. Nurodoma viena iš žemiau išvardytų funkcijų: –akaricidas, –baktericidas, –fungicidas, –herbicidas, –insekticidas, –moliuskocidas, –nematocidas, –augalų augimo reguliatorius, –repelentas, –rodenticidas, –semi–chemikalas, –talpicidas, –viricidas, –kiti (nurodoma). 3.2. Poveikis kenksmingiems organizmams, pvz., kontaktinis, per kvėpavimo takus, per skrandį, fungitoksinis ir t. t., sisteminis arba ne augaluose. 3.2.1. Nurodomas poveikis kenksmingiems organizmams: –kontaktinis, –per skrandį, –per kvėpavimo takus, –fungitoksinis, –fungistatinis, –desikantas, –reprodukcijos slopintojas, –kiti (nurodoma). 3.2.2. Nurodoma, ar veiklioji medžiaga pernešama į augalus, ir, kur tinka, ar toks pernešimas yra apoplastinis, ar simplastinis, ar abu būdai. 3.3. Nurodoma naudojimo sritis, pvz., lauko augaluose, augalai, kuriems skirtas augalų apsaugos produktas, augalinių produktų saugyklos, individualus naudojimas. Nurodomos esamos ir siūlomos naudojimo sritys: –naudojimo sritis (lauko augaluose, pvz., žemės ūkyje, šiltnamiuose, miškuose), –augalai, kuriems skirtas augalų apsaugos produktas, –piktžolių naikinimas nedirbamose žemėse, –individualus naudojimas, –augalai, auginami namuose, –augalinių produktų saugyklos, –kiti (nurodyti). 3.4. Naikinami kenksmingi organizmai ir saugomi arba apdorojami augalai ar augaliniai produktai. 3.4.1. Pateikiama išsami informacija apie esamą arba numatytą naudojimą augalams, augalų grupėms ar augaliniams produktams. 3.4.2. Kur svarbu, pateikiama išsami informacija apie kenksmingus organizmus, nuo kurių buvo apsaugota. 3.4.3. Kur svarbu, nurodomas pasiektas poveikis, pvz., daigumo slopinimas, nokimo sulėtėjimas, stiebų ilgio sumažinimas, vaisingumo padidėjimas ir t. t. 3.5. Veikimo būdas. 3.5.1. Nurodomas veikliosios medžiagos veikimo būdas, biocheminis ir fiziologinis mechanizmas, biocheminio veikimo kelias, kur svarbu. Kur įmanoma, nurodomi eksperimentinių tyrimų rezultatai. 3.5.2. Tais atvejais, kai žinoma, kad veiksmingam veikliosios medžiagos poveikiui pasiekti, įprastu būdu taikant jos augalų apsaugos produktą, medžiagą būtina pervesti į jos metabolitą ar skilimo produktą, privalu pateikti žemiau nurodytą informaciją apie jos metabolitą ar skilimo produktą 5.6, 5.11. 6.1., 6.2, 6.7, 7.1, 7.2 ir 9 paragrafų kontekste: –cheminį pavadinimą pagal IUPAC ir CA nomenklatūrą, –ISO bendrą pavadinimą ar siūlomą bendrą pavadinimą, CAS, EEB numerį (EINECS arba ELINCS) ir CIPAC numerį, jeigu yra, –empirinę ir struktūrinę formulę, –molekulinę masę. 3.5.3. Pateikiama visa prieinama informacija apie veikliuosius metabolitus ir skilimo produktus, kurioje nurodomi: –procesai, jų mechanizmai ir reakcijos, –kinetiniai ir kitokie duomenys apie kitimų greitį ir, jeigu žinomas, greitį ribojantis veiksnys, –aplinkosauginiai ir kitokie veiksniai, įtakojantys pokyčių greitį ir laipsnį. 3.6. Informacija apie esamą arba galimą atsparumo atsiradimą. Pateikiama informacija apie atsparumo arba kryžminio atsparumo atsiradimą, kai ji prieinama. 3.7. Rekomenduojami metodai ir saugos priemonės naudojimui, saugojimui, transportavimui ir gaisro atvejui. Visoms veikliosioms medžiagoms privalomi saugos duomenų lapai pagal Saugos duomenų lapo reikalavimų ir jo pateikimo profesionaliems naudotojams tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 687 (toliau – Saugos duomenų lapo reikalavimai ir jo pateikimo profesionaliems naudotojams tvarka; Žin., Nr. 26-946). 3.8. Sunaikinimo ir nukenksminimo tvarka. 3.8.1. Kontroliuojamas sudeginimas. Daugeliu atvejų vienintelis veikliųjų medžiagų, kenksmingų medžiagų ar kenksmingos pakuotės sunaikinimo būdas yra kontroliuojamas sudeginimas licencijuotoje krosnyje. Jeigu veikliosios medžiagos sudėtyje halogenų kiekis viršija 60 %, nurodomas pirolizinis veikliosios medžiagos kitimas (kur tinkama, įskaitant deguonies tiekimą ir apibrėžtą rezidencijos laiką) 800 °C temperatūroje, taip pat polihalogenintų dibenzo -p-dioksinų ir dibenzo furanų koncentracija pirolizės produktuose. Naudojimo taisyklėse pateikiamos išsamios saugaus sunaikinimo instrukcijos. 3.8.2. Kiti metodai. Išsamiai nurodomi kiti veikliosios medžiagos, kenksmingų pakuočių ir kenksmingų medžiagų sunaikinimo būdai ir metodai, jei jie siūlomi. Siekiant nustatyti jų efektyvumą ir saugumą pateikiami šių metodų taikymo rezultatai. 3.9. Priemonės nelaimingo atsitikimo atveju. Pateikiama vandens nukenksminimo tvarka nelaimingo atsitikimo atveju. 4. Analizės metodai Įžanga Šio skirsnio nuostatos taikomos tik poregistraciniams analizės metodams, kurie būtini preparatų kontrolei ir stebėsenai. Pareiškėjas privalo pagrįsti kiekvieno analizės metodo taikymą; kur būtina, šiems metodams bus sukurti atskiri metodiniai nurodymai. Metodų aprašymuose privalu pateikti išsamią informaciją apie taikomą aparatūrą, medžiagas ir metodų atlikimo sąlygas. Pateikiami metodai turi būti nesudėtingi, kuo pigesni, o jiems reikalingi įrengimai ir aparatūra – prieinami. Šioje dalyje taikomos sąvokos: Priemaišos – bet kuris, komponentas išskyrus grynąją veikliąją medžiagą, esantis techninėje veikliojoje medžiagoje, įskaitant neaktyviuosius jos izomerus, atsiradęs gamybos procese arba vykstant skilimo reakcijoms saugojimo metu. Reikšmingos priemaišos – priemaišos, kurių yra daugiau kaip 1 g kilograme techninės veikliosios medžiagos. Svarbios priemaišos – priemaišos, svarbios toksikologiniu, ekotoksikologiniu ar aplinkosauginiu požiūriu. Metabolitai – produktai, susidarantys veikliosios medžiagos skilimo ar kitose reakcijose. Svarbūs metabolitai – metabolitai, kurie svarbūs toksikologiniu ir/arba ekotoksikologiniu ar aplinkos apsaugos požiūriu. Jei reikalaujama, privalu: i) grynosios veikliosios medžiagos analitinius standartus; ii) techninės veikliosios medžiagos pavyzdžius; iii) svarbių metabolitų ir visų kitų komponentų, nurodytų likučių apibrėžimuose, analitinius standartus; iv) svarbių priemaišų analitinius standartus. 4.1. Techninės veikliosios medžiagos analizės metodai. Šiame punkte vartojamos šios sąvokos: Specifiškumas – metodo galimybė išskirti tam tikrą medžiagą neinterferuojant kitoms. Linijiniškumas – tai metodo galimybė sudaryti linijinę priklausomybę tarp gautų rezultatų ir analitės koncentracijos mėginiuose. Metodo tikslumas– tai laipsnis, iki kurio mėginyje esančios analitės vertė atitinka priimtą etaloninę vertę (pvz., ISO 5725). Preciziškumas – tai artimumas tarp tyrimų, atliktų esant toms pačioms sąlygoms, rezultatų. Pasikartojamumas – preciziškumas esant toms pačioms sąlygoms, t. y. taikant tą patį metodą, tai pačiai medžiagai, toje pačioje laboratorijoje, dirbant tam pačiam analitikui su ta pačia įranga ir nedideliais laiko intervalais. Atkuriamumas techninei veikliajai medžiagai nereikalaujamas (apibrėžimą žr. ISO 5725). 4.1.1. Privalu išsamiai pateikti grynos veikliosios medžiagos nustatymo techninėje veikliojoje medžiagoje metodus. Nurodoma CIPAC metodų taikymo galimybė. 4.1.2. Privalu pateikti metodus reikšmingų ir svarbių, su veikliąja medžiaga susijusių priemaišų bei priedų (pvz., stabilizatorių) nustatymui techninėje veikliojoje medžiagoje. 4.1.3. Specifiškumas, linijiškumas, tikslumas ir pasikartojamumas. 4.1.3.1. Būtina nurodyti ir pateikti metodų specifiškumą. Be to, privalu nurodyti ir kitų augalų apsaugos produkto sudėtyje esančių medžiagų (pvz., izomerų, priemaišų ar priedų) interferenciją nustatymui. Kai interferencijos dėl kitų komponentų poveikio identifikuojamos kaip sisteminės paklaidos vertinant siūlomų grynos veikliosios medžiagos nustatymo techninėje veikliojoje medžiagoje metodų tikslumą, privalu paaiškinti kiekvienos interferencijos įtakotą didesnį kaip ± 3% pokytį. Priemaišų nustatymo metodų interferencijas taip pat privalu nurodyti. 4.1.3.2. Privalu nustatyti ir nurodyti siūlomų metodų linijiškumo ribas. Kalibracinė kreivė turi apimti (mažiausiai 20%) didžiausią ir mažiausią nominalią analitės koncentraciją atitinkamuose augalų apsaugos produkto analitės tirpaluose. Kalibruojant du kartus, nustatymas atliekamas trims ar daugiau skirtingų koncentracijų. Galimi ir penkių koncentracijų matavimai, tuomet kiekviena iš jų laikoma atskiru matavimu. Pateikiama kalibracinės tiesės lygtis su koreliacijos koeficientu ir išsamūs ją atitinkantys rezultatai, pvz., chromatogramos. Grynos veikliosios medžiagos ir priemaišų nustatymo techninėje veikliojoje medžiagoje metodams reikalaujamas tikslumas. 4.1.3.4. Grynos veikliosios medžiagos nustatyme pasikartojamumui nustatyti būtini mažiausiai penki skirtingų koncentracijų matavimai. Privalu nurodyti santykinį standartinį nuokrypį (% RSD). Gautus riktus (pvz., Dixons ir Grubbs teste) galima atmesti, tačiau privalu paaiškinti jų atsiradimo priežastis. 4.2. Likučių nustatymo metodai. Pateikiami metodai veikliai medžiagai ir/arba jos svarbiems metabolitams nustatyti. Kiekvienam metodui ir kiekvienai rišamajai medžiagai nustatomas ir nurodomas specifiškumas, preciziškumas, regeneravimas ir nustatymo riba. Pasiūlyti metodai turėtų būti standartiniai multi-likučių metodai, o jų tinkamumas likučių nustatymui ištirtas ir įvertintas. Kai siūlomi ne multi-likučių arba nesuderinami su jais nustatymo metodai, privalu pateikti alternatyvų metodą. Jei dėl šio reikalavimo atsiranda labai daug skirtingų metodų atskiriems komponentams nustatyti, galimas vidutinio, standartizuoto („common moiety“) metodo taikymas. Šiame skirsnyje vartojamos sąvokos: Specifiškumas – metodo galimybė išskirti tam tikrą medžiagą neinterferuojant kitoms. Preciziškumas – tai artimumas tarp tyrimų, atliktų esant toms pačioms sąlygoms, rezultatų. Pasikartojamumas – preciziškumas esant toms pačioms sąlygoms, t. y. taikant tą patį metodą, tai pačiai medžiagai, toje pačioje laboratorijoje, dirbant tam pačiam analitikui su ta pačia įranga ir nedideliais laiko intervalais. Reproduktyvumas: kadangi reproduktyvumo apibrėžimas, pateikiamas atitinkamuose leidiniuose (pavyzdžiui, ISO 5725) paprastai netaikytinas likučių analizės metodams, reproduktyvumas apibrėžiamas kaip regeneravimo pasikartojamumas mažiausiai vienoje laboratorijoje, nepriklausomoje nuo pradinės laboratorijos, kurioje įteisintas metodas (ta nepriklausoma laboratorija gali priklausyti tai pačiai kompanijai) (nepriklausomos laboratorijos patvirtinimas). Regeneravimas – veikliosios medžiagos ar svarbaus jos metabolito kiekis (procentais), kuris pradžioje dedamas į mėginį, neturintį tokio analitės kiekio, kurį įmanoma nustatyti. 20%; išimtiniais atvejais, pagrįstai argumentavus, galimas ir mažesnis ar didesnis vidutinis regeneravimas arba didesnis santykinis standartinis nuokrypis.Nustatymo riba – tai mažiausia rasta ieškomo komponento koncentracija, dar duodanti išmatuojamą analitinį signalą, ir kuriai esant dar gaunamas priimtinas vidutinis regeneravimas (nuo 70 % iki 110%, su santykiniu standartiniu nuokrypiu 4.2.1. Likučiai augaluose, augaliniuose produktuose, maisto produktuose (augalinės ar gyvulinės kilmės) ir pašaruose. Pateikiami metodai tinkami visų komponentų, nurodytų likučių apibrėžime, nustatymui, kaip numatyta 6 skirsnio 6.1 ir 6.2 punktų nuostatose. Metodai turi būti specifiški visų komponentų, nurodytų likučių apibrėžime, nustatymui. Kartu pateikiami ir jų patvirtinimo metodai. Nustatomas ir nurodomas metodo pasikartojamumas. Replikuojamos analitinės porcijos tyrimui gali būti paruoštos iš natūraliomis lauko sąlygomis apdoroto bandinio, kuriame atsirado likučių. Alternatyviai, replikuotos analitinės porcijos tyrimui gali būti paruoštos iš įprasto neapdoroto bandinio, su alikvatais, įsodrintais iki reikiamų koncentracijų. Būtina pateikti metodo galiojimo rezultatus, gautus iš nepriklausomos laboratorijos. Nurodoma nustatymo riba, įskaitant atskirų tyrimų ir vidutinį visų tyrimų regeneravimą. Eksperimentiškai nustatomas ir nurodomas bendras santykinis standartinis nuokrypis ir kiekvieno atskiro įsodrinimo santykinis standartinis nuokrypis. 4.2.2. Likučiai dirvoje. Pateikiami veikliosios medžiagos ir svarbių jos metabolitų nustatymo dirvožemyje analizės metodai. Metodai turi būti specifiški veikliosios medžiagos ir /arba jo svarbių metabolitų likučių nustatymui. Kartu pateikiami jų patvirtinimo metodai. Nustatomas ir nurodomas pasikartojamumas, regeneravimas ir nustatymo riba kiekvienam atskiram tyrimui. Nurodomi jų vidurkiai. Eksperimentiškai nustatomas ir nurodomas bendras santykinis standartinis nuokrypis ir kiekvieno atskiro įsodrinimo santykinis standartinis nuokrypis. Nustatymo riba negali viršyti koncentracijos, kuri svarbi poveikio netiksliniams organizmams arba fitotoksinio poveikio požiūriu. Paprastai nustatymo riba negali viršyti 0,05 mg/kg. 4.2.3. Likučiai vandenyje (įskaitant geriamą vandenį, gruntinius ir paviršinius vandenis). Pateikiami vandens analizės metodai veikliosios medžiagos ir svarbių jos metabolitų likučiams nustatyti. Metodai turi būti specifiški veikliosios medžiagos ir/arba jo svarbių metabolitų likučių nustatymui. Kartu pateikiami jų patvirtinimo metodai. Nustatomas ir nurodomas pasikartojamumas, regeneravimas ir nustatymo riba kiekvienam atskiram tyrimui. Nurodomi jų vidurkiai. Eksperimentiškai nustatomas ir nurodomas bendras santykinis standartinis nuokrypis ir kiekvieno atskiro įsodrinimo santykinis standartinis nuokrypis. Geriamam vandeniui nustatymo riba negali viršyti 0,1 μg/l. Paviršiniams vandenims nustatymo riba negali viršyti koncentracijos, turinčios neigiamą poveikį netiksliniams organizmams. 4.2.4. Likučiai ore. Pateikiami veikliosios medžiagos ir/arba svarbių jos metabolitų, esančių ore po augalų apsaugos produkto panaudojimo, analizės metodai, jei nepateikiama argumentuota informacija, kad augalų apsaugos produkto sąlytis su darbuotojais ar pašaliniais asmenimis neįmanomas. Metodai turi būti specifiški veikliosios medžiagos ir/arba jo svarbių metabolitų likučių nustatymui. Kartu pateikiami jų patvirtinimo metodai. Nustatomas ir nurodomas pasikartojamumas, regeneravimas ir nustatymo riba kiekvienam atskiram tyrimui. Nurodomi jų vidurkiai. Eksperimentiškai nustatomas ir nurodomas bendras santykinis standartinis nuokrypis ir kiekvieno atskiro įsodrinimo santykinis standartinis nuokrypis. Nustatymo riba negali viršyti sveikatos apsaugai nustatytų ribinių koncentracijų. 4.2.5. Likučiai kūno skysčiuose ir audiniuose. Metodai pateikiami, kai veiklioji medžiaga klasifikuojama kaip toksiška arba labai toksiška. Metodai turi būti specifiški veikliosios medžiagos ir/arba jo svarbių metabolitų likučių nustatymui. Kartu pateikiami jų patvirtinimo metodai. Nustatomas ir nurodomas pasikartojamumas, regeneravimas ir nustatymo riba kiekvienam atskiram tyrimui. Nurodomi jų vidurkiai. Eksperimentiškai nustatomas ir nurodomas bendras santykinis standartinis nuokrypis ir kiekvieno atskiro įsodrinimo santykinis standartinis nuokrypis. 5. Toksikologiniai ir metabolizmo tyrimai Įžanga (i) Pateikta informacija kartu su informacija apie vieną ar daugiau augalų apsaugos produktų, turinčių šią veikliąją medžiagą, turi būti pakankama, kad galima būtų įvertinti numatomą pavojų žmogui, kuris naudoja augalų apsaugos produktus, taip pat numatomą pavojų žmogui dėl likučių maisto produktuose ar vandenyje. Be to, pateikta informacija turi būti pakankama, kad galima būtų: –klasifikuoti veikliąsias medžiagas pagal pavojingumą, –nustatyti leistiną paros suvartojimo normą žmogui (ADI), –nustatyti leistiną operatoriaus sąlyčio lygį (AOEL), –priskirti atitinkamus pavojingumo simbolius, pavojingumo nuorodas ir rizikos bei saugos frazes, skirtus žmogaus, gyvūnų ir aplinkos apsaugai, kurie turi būti užrašomi ant pakuočių (konteinerių), –nustatyti atitinkamas pirmosios pagalbos priemones ir tinkamas diagnostines bei terapines priemones, kurių būtina imtis apsinuodijus, –įvertinti numatomo pavojaus žmonėms, gyvuliams pobūdį ir apimtį, taip pat numatomus pavojus kitiems stuburiniams gyvūnams. (ii) Būtina ištirti ir pranešti apie visus galimus neigiamus poveikius, nustatytus tyrimų metu (įskaitant poveikį organams ir specialioms sistemoms, pvz.: imunotoksiškumui ir neurotoksiškumui), atlikti ir pranešti apie papildomus tyrimus, būtinus analizuojant mechanizmus, nustatyti nestebimų neigiamų poveikių lygį (NOAEL), taip pat įvertinti šių poveikių svarbą. Būtina pranešti visus turimus duomenis bei informaciją, susijusią su tiriamos medžiagos toksikologine analize. (iii) Atsižvelgiant į priemaišų galimą įtaką toksiniam poveikiui, būtina kiekviename pateiktame tyrime detaliai nurodyti naudotas medžiagas pagal 1 skirsnio 11 punktą. Tyrimai atliekami naudojant tokios specifikacijos veikliąją medžiagą, kuri bus naudojama gaminant augalų apsaugos produktus, išskyrus tuos atvejus, kai būtina arba leidžiama naudoti radioaktyviais žymenimis žymėtas medžiagas. (iv) Jeigu tyrimai atliekami naudojant laboratorijoje arba eksperimentinėje sistemoje pagamintą veikliąją medžiagą, būtina tyrimus pakartoti naudojant pramonės įmonėje pagamintą medžiagą, nebent galima įrodyti, kad atliekant toksikologinius tyrimus ir vertinimus naudojama bandomoji medžiaga iš esmės nesiskiria nuo pramoniniu būdu pagamintos medžiagos. Kilus abejonėms, būtina pateikti tinkamus tyrimus, kuriais remiantis galima būtų spręsti, ar reikia tyrimus pakartoti. (v) Kai dozės įvedamos tam tikrą laikotarpį, pageidautina, kad būtų įvedama tos pačios partijos veiklioji medžiaga, jeigu ji yra pakankamai patvari. (vi) Visų tyrimų atveju būtina pranešti gautą faktinę dozę mg/kg kūno svoriui, taip pat kitais tinkamais vienetais. Jeigu dozės įvedamos maitinimo metu, bandomasis mišinys turi būti vienodai paskirstytas visame maiste. (vii) Jeigu dėl metabolizmo arba kitų procesų, vykstančių apdorotuose augaluose arba jų paviršiuje, perdirbus augalinius produktus, galutiniai likučiai (kurių poveikį patirs šių reikalavimų 7.2.3 punkte nurodyti vartotojai arba darbuotojai) turi medžiagos, kuri nėra veiklioji medžiaga ir nėra identifikuojama žinduoliuose kaip metabolitas, būtina atlikti galutinių likučių komponentų toksiškumo tyrimus, nebent įrodoma, kad šių medžiagų poveikis nėra pavojingas vartotojų arba darbuotojų sveikatai. Toksikokinetiniai ir metabolizmo tyrimai, susiję su metabolitais ir skilimo produktais, atliekami tik tuo atveju, jeigu metabolito toksiškumo duomenys negali būti įvertinti pagal veikliosios medžiagos tyrimo rezultatus. (viii) Tiriamosios medžiagos įvedimo būdas priklauso nuo pagrindinių poveikio būdų. Jeigu poveikis daugiausia patiriamas per kvėpavimo takus, labiau tiktų atlikti inhaliacinius, o ne oralinius tyrimus. 5.1. Absorbcijos, pasiskirstymo, šalinimo ir metabolizmo žinduolių organizme tyrimai. Šioje srityje gali užtekti riboto kiekio duomenų, aprašytų žemiau su viena tiriamąja rūšimi (dažniausiai žiurkėmis). Šie duomenys gali suteikti naudingos informacijos apie kitus toksiškumo tyrimus. Tačiau reikia atminti, kad informacija apie skirtumus tarp rūšių gali būti lemtinga pritaikant duomenis žmogui, o informacija apie absorbciją (taip pat ir absorbciją per odą), pasiskirstymą, šalinimą ir metabolizmą gali būti naudinga įvertinant galimą pavojų darbuotojui. Neįmanoma apibrėžti detalius reikalavimus, taikomus duomenims, visose srityse, kadangi tikslūs reikalavimai priklausys nuo rezultatų, gautų tiriant kiekvieną atskirą bandomąją medžiagą. Tyrimai turi pateikti pakankamai duomenų, kad galima būtų: –įvertinti absorbcijos greitį ir apimtį, –įvertinti pasiskirstymą audiniuose, taip pat bandomosios medžiagos ir atitinkamų metabolitų šalinimo iš organizmo greitį bei apimtį, –identifikuoti metabolitus ir metabolinius kelius. Taip pat būtina ištirti, kokį poveikį šiems parametrams daro dozės dydis ir ar skiriasi rezultatai įvedus vieną ir kelias dozes. Būtina atlikti vienkartinės dozės toksikokinetinį tyrimą su žiurkėmis (oralinis įvedimas), naudojant bent dvi skirtingas dozes, taip pat pakartotinių dozių toksikokinetinį tyrimą su žiurkėmis (oralinis įvedimas), naudojant vieną dozę, ir pranešti apie šiuos tyrimus. Kai kuriais atvejais būtina atlikti papildomus tyrimus su kitomis rūšimis (pvz.: ožkomis arba viščiukais). 1987 m. lapkričio 18 d. Komisijos Direktyvos 87/302/EEB B dalis, Toksikokinetika. 5.2. Ūmus toksiškumas Tyrimai, duomenys ir informacija, kuriuos reikia pateikti ir įvertinti, turi būti pakankami, kad leistų identifikuoti vienkartinį veikliosios medžiagos poveikį ir leistų nustatyti arba nurodyti: –veikliosios medžiagos toksiškumą, –poveikio trukmę ir būdingas savybes, taip pat visus elgsenos pokyčius ir galimus ženklius patologinius pakitimus, nustatytus atliekant skrodimą, –jei galima, toksinio poveikio būdą, –santykinį pavojų, susijusį su skirtingais poveikio būdais. Nors būtina pabrėžti toksiškumo diapazonų įvertinimo svarbą, gauta informacija taip pat turi padėti klasifikuoti veikliąją medžiagą pagal Pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų klasifikavimo ir ženklinimo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 532/742 (Žin., 2001, Nr. 16-509; 2002, Nr. 81-3501), (toliau – Pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų klasifikavimo ir ženklinimo tvarka). Informacija, gauta atliekant ūmaus toksiškumo tyrimus, yra ypač svarbi įvertinant pavojus, kurie gali kilti nelaimingo atsitikimo atveju. 5.2.1. Oralinis Visais atvejais būtina pranešti apie veikliosios medžiagos ūmų oralinį toksiškumą. Tyrimas atliekamas pagal B1 arba B1 bis metodus, nurodytus 1992 m. liepos 31 d. Komisijos Direktyvos 92/69/EEB priede. 5.2.2. Dermalinis Visais atvejais būtina pranešti apie veikliosios medžiagos ūmų dermalinį toksiškumą. Būtina ištirti lokalines ir sistemines poveikio pasekmes. Tyrimas atliekamas pagal B3 metodą, nurodytą Direktyvoje 92/69/EEB. 5.2.3. Inhaliacinis Būtina pranešti apie veikliosios medžiagos inhaliacinį toksiškumą, jeigu veiklioji medžiaga: –yra dujos arba suskystintos dujos, –naudojama kaip fumigantas, –yra augalų apsaugos produktuose, sudarančiuose dūmus, aerozolį arba garus, –bus naudojama su rūką sudarančiais įrengimais, –jeigu veikliosios medžiagos garų slėgis > 1 x 10-2 Pa ir jeigu ši medžiaga bus augalų apsaugos produktuose, naudojamuose uždarose patalpose, pvz.: sandėliuose arba šiltnamiuose, – yra miltelių pavidalo augalų apsaugos produktuose, kurių > 1% svorio sudaro dalelės, kurių diametras > 50 μm, – yra augalų apsaugos produktuose, naudojamuose tokiu būdu, kai susidaro >1% svorio dalelių arba lašelių, kurių diametras > μm. 50 Tyrimas atliekamas pagal B2 metodą, nurodytą Direktyvoje 92/69/EEB. 5.2.4. Odos dirginimas Tyrimas pateikia duomenis apie veikliosios medžiagos savybę dirginti odą, įskaitant stebimo poveikio potencialų grįžtamumą. Būtina nustatyti veikliosios medžiagos sukeliamą odos dirginimą, išskyrus tuos atvejus, kai galima tikėtis, kad gali atsirasti dideli odos pakitimai arba kad šių pakitimų nebus. Ūmaus odos dirginimo tyrimas atliekamas pagal B4 metodą, nurodytą Direktyvoje 92/69/EEB. 5.2.5. Akių dirginimas Tyrimas pateikia duomenis apie veikliosios medžiagos savybę dirginti akis, taip pat stebimo poveikio potencialų grįžtamumą. Būtina atlikti akių dirginimo bandymus, išskyrus tuos atvejus, kai galima tikėtis, kad gali atsirasti ženklūs akių pakitimai. Ūmus akių dirginimas nustatomas pagal B5 metodą, nurodytą Direktyvoje 92/69/EEB. 5.2.6. Odos sensibilizacija Tyrimas pateikia pakankamai informacijos, kad galima būtų įvertinti veikliosios medžiagos savybę sensibilizuoti odą. Šį tyrimą būtina atlikti visada, išskyrus tuos atvejus, kai medžiaga yra žinomas sensibilizatorius. Tyrimas atliekamas pagal B6 metodą, nurodytą Direktyvoje 92/69/EEB. 5.3. Trumpalaikis toksiškumas Trumpalaikio toksiškumo tyrimai atliekami, kad būtų gauta informacija apie veikliosios medžiagos kiekį, kuris nesukelia toksiško poveikio pasekmių. Šie tyrimai teikia naudingų duomenų apie galimą pavojų žmogui, kuris liečia arba naudoja augalų apsaugos produktus. Trumpalaikiai tyrimai leidžia ypač gerai suprasti veikliosios medžiagos galimą kumuliacinį veikimą, taip pat numatomą pavojų darbuotojams, kurie gali patirti intensyvų poveikį. Be to, trumpalaikiai tyrimai teikia informacijos, kuri naudinga atliekant lėtinio toksiškumo tyrimus. Tyrimai, duomenys ir informacija, kuriuos reikia pateikti ir įvertinti, turi būti pakankami, kad leistų identifikuoti veikliosios medžiagos dažno poveikio pasekmes ir leistų nustatyti arba nurodyti: –dozės ir neigiamo poveikio santykį, –veikliosios medžiagos toksiškumą, taip pat, kai galima, NOAEL, –jei reikia, organus taikinius, –apsinuodijimo trukmę ir būdingas savybes, taip pat visus elgsenos pokyčius ir galimus patologinius pakitimus, nustatytus atliekant skrodimą, –konkrečias toksines poveikio pasekmes ir sukeltus patologinius pakitimus, –jei reikia, tam tikrų stebimų toksinių poveikio pasekmių atsparumą ir grįžtamumą, kai dozės nebeįvedamos, –jei galima, toksinio poveikio būdą, –santykinį pavojų, susijusį su skirtingais poveikiais. 5.3.1. 28 dienų oralinis tyrimas Nors nėra būtina atlikti 28 dienų trumpalaikius tyrimus, jie gali būti naudingi nustatant galimų skirti dozių ribas. Jeigu šie tyrimai atliekami, apie juos būtina pranešti, nes rezultatai gali būti ypač svarbūs identifikuojant adaptacines reakcijas, kurios gali būti nepastebėtos lėtinio toksiškumo tyrimų metu. Tyrimas atliekamas pagal B7 metodą, nurodytą Direktyvoje 92/69/EEB. 5.3.2. 90 dienų oralinis tyrimas Visais atvejais būtina pranešti apie trumpalaikį (90 dienų) veikliosios medžiagos oralinį toksiškumą, stebimą žiurkėms ir šunims. Jeigu yra duomenų, kad šunys tampa žymiai jautresni ir jeigu šie duomenys gali būti svarbūs pritaikant gautus rezultatus žmogui, būtina atlikti 12 mėnesių toksiškumo tyrimą su šunimis ir pranešti apie jį. Direktyva 87/302/EEB, B dalis, sublėtinio oralinio toksiškumo tyrimas. 5.3.3. Kiti poveikio būdai Įvertinant poveikį dirbančiajam būtų naudinga atlikti papildomus poveikio per odą tyrimus. Tiriant lakiąsias medžiagas (kai garų slėgis > 10-2 paskalių) būtina ekspertų nuomonė, kad nuspręsti, kaip atlikti trumpalaikius tyrimus: oraliniu ar inhaliaciniu būdu. Tyrimai atliekami pagal žemiau nurodytas metodikas: –28 dienų dermalinis tyrimas: Direktyva 92/69/EEB, B9 metodas, –90 dienų dermalinis tyrimas: Direktyva 87/302/EEB, B dalis, trumpalaikis odos toksiškumo tyrimas, –28 dienų inhaliacinis tyrimas: Direktyva 92/69/EEB, B8 metodas, –90 dienų inhaliacinis tyrimas: Direktyva 87/302/EEB, B dalis, trumpalaikis inhaliacinis toksiškumo tyrimas. 5.4. Genotoksiškumo tyrimai Šie tyrimai yra svarbūs: –numatant potencialų genotoksiškumo lygį, –anksti identifikuojant genotoksinius kancerogenus, –išaiškinant kai kurių kancerogenų veikimo mechanizmą. Siekiant, kad būtų išvengta nenatūralių darinių, atsirandančių tyrimo sistemoje, negalima naudoti per didelių toksinių dozių in vitro ar in vivo bandiniuose mutageniškumui tirti. Šis metodas turėtų būti vertinamas kaip bendro pobūdžio rekomendacija. Svarbu taikyti lankstų metodą. 5.4.1. In vitro tyrimai Visais atvejais būtina atlikti in vitro mutageniškumo tyrimus (bakterinius bandinius genų mutacijos tyrimui, tyrimus tiriant klastogeniškumą ir genų mutaciją žinduolių ląstelėse). Priimtinos metodikos yra šios: Direktyva 92/69/EEB, B14 metodas – Salmonella typhimurium grįžtamosios mutacijos bandinys. Direktyva 92/69/EEB, B10 metodas – in vitro žinduolių citogenetiškumo tyrimas. Direktyva 87/302/EEB, B dalis – in vitro žinduolių ląstelių genų mutacijos tyrimas. 5.4.2. In vivo tyrimai somatinėse ląstelėse Jeigu in vitro tyrimų visi rezultatai yra neigiami, reikia laukti, kol bus gauta reikalinga papildoma informacija (įtraukiant toksikokinetinius, toksikodinaminius ir fizikocheminius duomenis, taip pat duomenis apie panašias medžiagas). Papildomas tyrimas gali būti atliekamas in vivo arba in vitro, naudojant kitą nei ankstesnę metabolizuojančią sistemą. Jeigu in vitro citogenetinio tyrimo rezultatai yra teigiami, reikia atlikti in vivo tyrimą naudojant somatines ląsteles (metafazės analizę graužikų kaulų čiulpuose arba mikrobranduolių tyrimą su graužikais). Jeigu bet kurio in vitro genų mutacijos tyrimo rezultatai yra teigiami, būtina atlikti in vivo tyrimą, kad būtų ištirta nenumatyta DNR sintezė, arba nedelsiant atlikti tyrimą su pelėmis. Priimtinos metodikos yra šios: Direktyva 92/69/EEB, B12 metodas – mikrobranduolio tyrimas. Direktyva 87/302/EEB, B dalis – tyrimas su pelėmis. Direktyva 92/69/EEB, B11 metodas – In vivo žinduolių kaulų čiulpų citogenetiškumo tyrimas, chromosomų analizė. 5.4.3. In vivo tyrimai gemalinėse ląstelėse Jeigu bet kuris in vivo tyrimo somatinėse ląstelėse rezultatas yra teigiamas, galima atlikti paveiktų gemalinių ląstelių in vivo tyrimus. Dėl būtinumo atlikti šiuos tyrimus kiekvienu atveju sprendžiama atskirai, atsižvelgiant į informaciją apie toksikokinetiką, naudojimą ir numanomą poveikį. Tinkamais tyrimais reikėtų nustatyti sąveiką su DNR, išanalizuoti potencialias paveldėtas poveikio pasekmes ir galbūt atlikti kiekybinį paveldimų poveikio pasekmių įvertinimą. Pripažįstama, kad kiekybiniai tyrimai turėtų būti atliekami tik pagrįstai, nes jie yra labai sudėtingi. 5.5. Ilgalaikis toksiškumas ir kancerogeniškumas Atlikti ilgalaikiai tyrimai kartu su kitais atitinkamais duomenimis ir informacija apie veikliąją medžiagą turi būti pakankami, kad leistų identifikuoti veikliosios medžiagos dažno poveikio pasekmes, ir ypač turi būti pakankami, kad galima būtų: –identifikuoti neigiamas veikliosios medžiagos poveikio pasekmes, –jei reikia, identifikuoti organus taikinius, –nustatyti dozės ir reakcijos santykį, –identifikuoti stebimų toksinių požymių ir reiškinių pakitimus, –nustatyti NOAEL. Kancerogeniškumo tyrimai kartu su kitais atitinkamais duomenimis ir informacija apie veikliąją medžiagą turi būti pakankami, kad leistų įvertinti pavojų žmogui, patyrusiam veikliosios medžiagos pakartotiną poveikį, ir turi būti pakankami, kad galima būtų: –identifikuoti kancerogenines veikliosios medžiagos poveikio pasekmes, –nustatyti sukeltų navikų ir paveiktų organų rūšį, –negenotoksiškų kancerogenų atveju, identifikuoti maksimalią dozę, kuri nesukelia neigiamų pasekmių (slenkstinę dozę). Veikliosios medžiagos ilgalaikio oralinio toksiškumo ir kancerogeniškumo tyrimas (dveji metai) atliekamas naudojant žiurkes kaip tiriamąją rūšį. Šie tyrimai gali būti sujungti. Veikliosios medžiagos kancerogeniškumo tyrimas atliekamas naudojant peles kaip tiriamąją rūšį. Jei atrodo, kad veikia negenotoksiškas kancerogeniškumo mechanizmas, būtina pateikti įrodymus, pagrįstus atitinkamais eksperimentiniais duomenimis, įskaitant duomenis, kurie paaiškintų galimo susijusio mechanizmo veikimą. Nors aiškinant paprastai naudojami tuo pačiu metu gauti kontroliniai duomenys, ankstesni kontroliniai duomenys taip pat gali padėti aiškinant tam tikrus kacerogeniškumo tyrimus. Ankstesni kontroliniai duomenys, jeigu jie pateikiami, turi būti gauti vienalaikiai tiriant tas pačias rūšis ir štamus, kurie buvo laikomi tose pačiose sąlygose. Informacijoje apie ankstesnius kontrolinius duomenis turi būti nurodyta: –rūšies ir štamo identifikacija, tiekėjo pavadinimas ir konkrečios kolonijos identifikacija, jei tiekėjas vykdo veiklą daugiau nei vienoje geografinėje vietovėje, –laboratorijos pavadinimas ir tyrimo datos, –bendrųjų sąlygų, kuriuose buvo laikomi gyvūnai, aprašymas, įskaitant mitybos modelį ir rūšį, ir, jei galima, suvartotus kiekius, –kontrolinių gyvūnų apytikslis amžius (nurodytas dienomis) tyrimo pradžioje ir tada, kai jie buvo nužudyti arba nugaišo, –kontrolinės grupės mirštamumo modelis, stebimas tyrimo metu arba pabaigoje ir kiti stebėjimai (pvz.: ligos, infekcijos), –laboratorijos pavadinimas ir mokslininkų, atsakingų už tyrimo patologinių duomenų rinkimą ir aiškinimą, vardai ir pavardės, ir –paaiškinamasis raštas apie navikų rūšis, kurios gali būti sujungtos, kad būtų gauti papildomi duomenys. Tiriamos dozės, įskaitant didžiausią, pasirenkamos remiantis trumpalaikių tyrimų rezultatais ir metabolizmo bei toksikokinetiniais duomenimis, jei juos galima gauti tuo metu, kai planuojami atitinkami tyrimai. Didžiausia dozė atliekant kancerogeniškumo tyrimus turi sukelti minimalius toksiškumo požymius, pvz.: kūno svorio sumažėjimą (mažesnį kaip 10 procentų), nesukeliant audinių nekrozės arba metabolinio įsotinimo ir iš esmės nepakeičiant gyvenimo trukmės dėl kitų nei navikai priežasčių. Laikoma, kad didesnės dozės, sukeliančios pernelyg didelį toksiškumą, nėra svarbios įvertinimui. Renkant duomenis ir rengiant pranešimus, negalima jungti duomenų apie nepiktybinių ir piktybinių navikų atsiradimą, nebent yra aiškių įrodymų, kad laikui bėgant nepiktybiniai navikai pavirsta piktybiniais. Taip pat rengiant pranešimus negalima jungti duomenų apie nepanašių ir nesusijusių navikų (nesvarbu, nepiktybinių, ar piktybinių), atsirandančių tame pačiame organe. Kad būtų išvengta painiavos, navikų nomenklatūroje arba pranešimuose būtina naudoti Amerikos toksikologų patologų draugijos (American Society Toxicological Pathologist Society) arba Hanoverio navikų registro (Hannover Tumour Registry) parengtus terminus (RENI). Naudojamą sistemą būtina identifikuoti. Labai svarbu, kad į biologines medžiagas, kurios pasirenkamos histopatologiniams tyrimams, būtų įtrauktos medžiagos, kurios ir vėliau teiks informaciją apie organų pažeidimus, nustatytus atliekant bendrąjį patologinį tyrimą. Jeigu reikia nustatyti veikimo mechanizmą, naudojamos turimos specialios histologinės ir histocheminės metodikos, atliekami tyrimai elektroniniu mikroskopu ir apie juos pranešama. Tyrimai atliekami pagal Direktyvos 87/302/EEB B dalyje nurodytą lėtinio toksiškumo tyrimą, kancerogeniškumo tyrimą arba sujungtą lėtinio toksiškumo/kancerogeniškumo tyrimą. 5.6. Toksiškumas reprodukcijai Neigiamos poveikio reprodukcijai pasekmės yra dviejų rūšių: –pakenkiamas patinų ar patelių vaisingumas, –daromas poveikis normaliam jauniklių vystymuisi (vystymosi toksiškumas). Būtina ištirti ir pranešti apie visas galimas pasekmes patinų ir patelių reprodukcijai, taip pat apie galimas pasekmes prenataliniam ir postnataliniam vystymuisi. Jeigu dėl ypatingų sąlygų tvirtinama, kad toks tyrimas nėra reikalingas, šis tvirtinimas turi būti visiškai pagrįstas. Nors, aiškinant reakcijas į medžiagos poveikį, paprastai naudojami tuo pačiu metu gauti kontroliniai duomenys, ankstesni kontroliniai duomenys taip pat gali padėti aiškinant tam tikrus tyrimus reprodukcijai. Pateikiami ankstesni kontroliniai duomenys turi būti gauti tiriant tas pačias rūšis ir štamus, kurie buvo laikomi panašiose sąlygose. Informacijoje apie ankstesnius kontrolinius duomenis turi būti nurodyta: –rūšies ir štamo identifikacija, tiekėjo pavadinimas ir konkrečios kolonijos identifikacija, jei tiekėjas savo veiklą vykdo daugiau nei vienoje geografinėje vietovėje, –laboratorijos pavadinimas ir tyrimo datos, –bendrųjų sąlygų, kuriuose buvo laikomi gyvūnai, aprašymas, įskaitant mitybos modelį ir rūšį, ir jei įmanoma, suvartotus kiekius, –kontrolinių gyvūnų apytikslis amžius (nurodytas dienomis) tyrimo pradžioje ir tada, kai jie buvo nužudyti arba nugaišo, – kontrolinės grupės mirštamumo modelis, stebimas tyrimo metu arba pabaigoje, ir kiti stebėjimai (pvz.: ligos, infekcijos), –laboratorijos pavadinimas ir mokslininkų, atsakingų už tyrimo patologinių duomenų rinkimą ir aiškinimą, vardai ir pavardės. 5.6.1. Kelių generacijų tyrimai Tyrimai kartu su kitais atitinkamais duomenimis ir informacija apie veikliąją medžiagą turi būti pakankami, kad leistų identifikuoti veikliosios medžiagos dažno poveikio pasekmes ir turi būti pakankami, kad galima būtų: –identifikuoti tiesiogines ir netiesiogines veikliosios medžiagos poveikio reprodukcijai pasekmes; –identifikuoti bet kokį bendrųjų toksinių pasekmių stiprėjimą (nustatytų atliekant trumpalaikio ir lėtinio toksiškumo bandymus); –nustatyti dozės ir reakcijos santykį, identifikuoti stebimų toksinių požymių ir reiškinių pakitimus; –nustatyti NOAEL. Būtina pranešti apie toksinius tyrimus reprodukcijai su ne mažiau kaip dviejų kartų žiurkėmis. Tyrimai atliekami pagal Direktyvos 87/302/EEB B dalyje nurodytą dviejų kartų toksiškumo reprodukcijai tyrimą. Be to, būtina nurodyti reprodukcinių organų svorį. Norint detaliau paaiškinti poveikio reprodukcijai pasekmes ir jeigu dar nėra gauti atitinkami duomenys, gali prireikti atlikti papildomus tyrimus, kad būtų gauta ši informacija: –atskiri patinų ir patelių tyrimai, –trijų segmentų modeliai, –patinų vaisingumo mirtino dominanto bandinys, –poveikį patyrusių patinų poravimas su šio poveikio nepatyrusiomis patelėmis ir atvirkščiai, –poveikis spermatogenezei, –poveikis oogenezei, –spermos judėjimas, judrumas ir morfologija, –hormoninio aktyvumo tyrimai. 5.6.2. Toksiškumo vystymuisi tyrimai Tyrimai kartu su kitais atitinkamais duomenimis ir informacija apie veikliąją medžiagą turi būti pakankami, kad leistų įvertinti veikliosios medžiagos dažno poveikio embrioniniam ir gemalo vystymuisi pasekmes, ir turi būti pakankami, kad galima būtų: –identifikuoti tiesiogines ir netiesiogines veikliosios medžiagos poveikio embrioniniam ir gemalo vystymuisi pasekmes, –identifikuoti bet kokį toksišk …