← Lietuva

Trumpai

Ši higienos norma nustato kosmetikos gaminių ingredientų atpažinimo ir jų kiekių nustatymo tvarką, siekiant užtikrinti žmonių sveikatos apsaugą.

Ką ji reguliuoja

Kam ji skirta

Pagrindiniai punktai

Įstatymo tekstas

LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL LIETUVOS HIGIENOS NORMOS HN 115:2002 „KOSMETIKOS GAMINIAI. INGREDIENTŲ IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS“ PATVIRTINIMO 2002 m. balandžio 10 d. Nr. 167 Vilnius Vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 300 „Dėl Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinė ACQUIS priėmimo programa) teisės derinimo priemonių ir ACQUIS įgyvendinimo priemonių 2002 metų planų patvirtinimo“ patvirtinto teisės derinimo priemonių 2002 metų plano 3.1.9-T4 priemonę: 1. Tvirtinu Lietuvos higienos normą HN 115:2002 „Kosmetikos gaminiai. Ingredieintų ir jų kiekių nustatymas“ (pridedama). 2. Pavedu sveikatos apsaugos viceministrui Eduardui Bartkevičiui kontroliuoti šio įsakymo vykdymą. Sveikatos apsaugos MINISTRAS KONSTANTINAS ROMUALDAS DOBROVOLSKIS ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 167 LIETUVOS HIGIENOS NORMA HN 115:2002 „KOSMETIKOS GAMINIAI. INGREDIENTŲ IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS“ I. TAIKYMO SRITIS 1. Ši higienos norma privaloma visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, gaminantiems kosmetikos gaminius, importuojantiems juos, prekiaujantiems jais bei kontroliuojančioms rinką institucijoms, ir taikoma ingredientams atpažinti ir jų kiekiams nustatyti kosmetikos gaminiuose. 2. Į šią higienos normą perkeltos Europos Sąjungos teisės aktų, išvardytų 37 priede, nuostatos. II. NUORODOS 3. Šioje higienos normoje pateiktos nuorodos į tokius teisės aktus: 3.1. Produktų saugos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 52-1673; 2001, Nr. 64-2324). 3.2. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (Žin., 2001, Nr. 85-2968). 3.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001m. rugsėjo 13 d. nutarimas Nr. 1103 „Dėl gaminių bandinių paėmimo ir apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 80-2792). 3.4. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 12 d. įsakymas Nr. 384 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 62:2001 „Kosmetikos gaminiai. Bendrieji reikalavimai. Draudžiamos ir ribojamos medžiagos“ patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 64-2372). 3.5. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 433 „Dėl aerozolių balionėlių saugos techninio reglamento tvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 7-199). 3.6. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gegužės 2 d. įsakymas Nr. 279 „Dėl techninio reglamento patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 39-1376). III. Sąvokos IR JŲ APIBRĖŽIMAI 4. Šioje higienos normoje vartojamos sąvokos ir jų apibrėžimai: 4.1. kosmetikos gaminys – medžiaga ar preparatas, skirtas išorinėms kūno dalims (epidermiui, plaukams, nagams, lūpoms ir išoriniams lyties organams) arba dantims, burnos ertmės gleivinei tik/ar daugiausia valyti, kvėpinti, pakeisti išvaizdą ar kvapą, apsaugoti ir/ar palaikyti jų gerą būklę [3.4]; 4.2. kosmetikos gaminio ingredientas – natūrali ar sintetinė cheminė medžiaga, esanti kosmetikos gaminio sudėtyje. Kosmetikos ingredientu nelaikoma: 4.2.1. naudojamų žaliavų priemaišos; 4.2.2. pagalbinės technologinio proceso medžiagos, kurių neturi būti galutiniame gaminyje; 4.2.3. medžiagos, naudojamos griežtai nustatytu kiekiu, tokios kaip kvapiųjų medžiagų, jų kompozicijų tirpikliai ar nešikliai [3.4]; 4.3. gamintojas – teisės aktų nustatyta tvarka savo veiklą įregistravęs fizinis ar juridinis asmuo, kuris: 4.3.1. pagamino gaminį arba apie tai viešai pareiškė pažymėdamas jį savo pavadinimu, prekės ženklu arba kitu skiriamuoju ženklu, arba gaminį perdirbo; 4.3.2. veikia kaip gamintojo atstovas arba, jei gamintojo atstovo nėra, – gaminį importuoja; 4.3.3. kaip gaminio tiekimo ar paslaugos teikimo proceso dalyvis gali daryti poveikį tiekiamo į rinką gaminio saugai [3.1]; 4.4. gaminių partija – tai to paties pavadinimo, vienodo tipo gaminiai, pagaminti nenutrūkstamo technologinio proceso metu, kuriems taikomi tokie patys produktų saugos ir atitikties reikalavimai [3.3]; 4.5. prekinė, arba pirminė, pakuotė – pakuotė, kuri kartu su gaminiu sudaro prekinį vienetą ir pateikiama vartotojams ar gaminio naudotojams [3.2]; 4.6. bandinys – analizuojamo gaminio dalis, paimta iš vienos gaminių partijos [3.3]; 4.7. mėginys – bandinio dalis, analizuojama laboratorijoje; 4.8. aerozolių balionėlis yra bet koks pakartotiniam naudojimui netinkamas, iš metalo, stiklo ar plastiko pagamintas balionėlis, kuriame laikomos suslėgtos, suskystintos ar ištirpintos slegiant dujos, turinčios ar neturinčios skysčio, pastos ar miltelių, ir kuriame yra purškimo įtaisas, galintis išpurkšti balionėlio turinį (kosmetikos gaminį) putų, pastos, miltelių ar skysčio pavidalu [3.5]. IV. BENDROSIOS NUOSTATOS 5. Gaminamas ir tiekiamas rinkai kosmetikos gaminys neturi kelti pavojaus žmonių sveikatai, naudojant jį pagal paskirtį ir nurodytą ar tradiciškai žinomą naudojimo būdą, laikantis gaminio etiketėje pažymėtų naudojimo bei laikymo instrukcijų, taip pat kitų gamintojo, jo įgalioto atstovo ar asmens, atsakingo už gaminio tiekimą rinkai, nurodymų ar informacijos. 6. Ribojamų ingredientų kiekiai kosmetikos gaminiuose nustatomi analizės metodais, pateiktais šios higienos normos prieduose. 7. Ribojamų ingredientų kiekiai neturi būti didesni, kaip nurodyta higienos normoje HN 62 [3.4]. 8. Jeigu kosmetikos gaminio negalima ištirti pagal šioje higienos normoje pateiktus metodus, gali būti parenkamas kitas įteisintas metodas, kuris turi būti aprašomas analizės ataskaitoje. 9. Kosmetikos gaminių draudžiamų ir ribojamų ingredientų atpažinimo ir jų kiekių nustatymo metodai pateikti šios higienos normos prieduose: 9.1. Amoniako kiekio nustatymas (1 priedas). 9.2. 8-chinolinolio ir bi(8-hidroksichinolino)sulfato atpažinimas ir jų kiekių nustaty-mas (2 priedas). 9.3. Bario ir stroncio, esančių pigmentuose ir dažuose tirpių junginių pavidalu, kiekių nustatymas (3 priedas). 9.4. Bendrojo fluoro kiekio dantų pastoje nustatymas (4 priedas). 9.5. Benzenkarboksirūgšties, 4-hidroksibenzenkarboksirūgšties, sorbo rūgšties, salici-lo rūgšties, propiono rūgšties atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (5 priedas). 9.6. Benzilo alkoholio atpažinimas ir kiekio nustatymas (6 priedas). 9.7. Chlorbutanolio kiekio nustatymas (7 priedas). 9.8. Chloroformo, esančio dantų pastoje, kiekio nustatymas (8 priedas). 9.9. Chinino atpažinimas ir kiekio nustatymas (9 priedas). 9.10. Cinko kiekio nustatymas (10 priedas). 9.11. Cirkonio atpažinimas ir cirkonio, aliuminio ir chloro kiekių nustatymas neaerozoliniuose gaminiuose nuo prakaitavimo (11 priedas). 9.12. Dichlormetano ir 1,1,1-trichloretano kiekių nustatymas (12 priedas). 9.13. 2-fenoksietanolio, 1-fenoksipropan-2-olio, metil-, etil-, propil-, butil- ir benzil-4-hidroksibenzoato atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (13 priedas). 9.14. Glicerolio 1-(4-aminobenzoato) atpažinimas ir kiekio nustatymas (14 priedas). 9.15. Heksachlorofeno atpažinimas ir kiekio nustatymas (15 priedas). 9.16. Heksamidino, dibromheksamidino, dibrompropamidino ir chlorheksidino atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (16 priedas). 9.17. Hidrochinono, hidrochinono monometileterio, hidrochinono monoetileterio ir hidrochinono monobenzileterio atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (17 priedas). 9.18. 4-hidroksibenzensulfonrūgšties atpažinimas ir kiekio nustatymas (18 priedas). 9.19. Laisvojo formaldehido atpažinimas ir kiekio nustatymas (19 priedas). 9.20. Laisvųjų natrio ir kalio hidroksidų atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (20 prie-das). 9.21. Merkaptoacto rūgšties atpažinimas ir kiekio nustatymas plaukų garbanojimo, plaukų ištiesinimo ir depiliacijos gaminiuose (21 priedas). 9.22. Metanolio kiekio nustatymas etanolio ir 2-propanolio atžvilgiu (22 priedas). 9.23. Natrio jodato atpažinimas ir kiekio nustatymas (23 priedas). 9.24. Natrio N-chlor-4-metilbenzensulfonamido (INN) (chloramino T) kiekio nustatymas (24 priedas). 9.25. Neorganinių ir rūgščiųjų sulfitų atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (25 prie-das). 9.26. Nitritų atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (26 priedas). 9.27. Nitrometano atpažinimas ir kiekio nustatymas (27 priedas). 9.28. Oksalo rūgšties ir jos šarminių metalų druskų, esančių plaukų priežiūros priemonėse, atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (28 priedas). 9.29. Oksidacinių dažiklių, esančių plaukų dažuose, atpažinimas ir pusiau kiekybinis nustatymas (29 priedas). 9.30. Oksidatorių atpažinimas ir vandenilio peroksido kiekio nustatymas plaukų priežiūros gaminiuose (30 priedas). 9.31. Organinių gyvsidabrio junginių atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (31 prie-das). 9.32. Rezorcinolio kiekio nustatymas šampūnuose ir plaukų losjonuose (32 priedas). 9.33. Seleno disulfido atpažinimas ir kiekio nustatymas šampūnuose nuo pleiskanų (33 priedas). 9.34. Sidabro nitrato atpažinimas ir kiekio nustatymas (34 priedas). 9.35. Šarminių metalų chloratų atpažinimas ir jų kiekių nustatymas (35 priedas). 9.36. Šarminių ir šarminių žemių metalų sulfidų kiekių nustatymas (36 priedas). V. KOSMETIKOS GAMINIŲ BANDINIŲ ĖMIMAS 10. Kosmetikos gaminių bandiniai imami supakuoti į pirminę pakuotę ir į laboratoriją siunčiami neišpakuoti. 11. Tų kosmetikos gaminių, kurie į rinką tiekiami dideliais kiekiais (nefasuoti) arba yra ne pirminėje gamintojo pakuotėje, bandiniai turi būti paimami taip, kad nenukentėtų jų sauga ir kokybė [3.3]. 12. Bandinių, reikalingų mėginiui paruošti, skaičius priklauso nuo analizės metodo ir atliekamų analizių skaičiaus. 13. Bandiniai turi būti sandariai uždaromi ten, kur jie paimami. 14. Kiekvienas paimtas bandinys turi būti ženklinamas pateikiant tokią informaciją: 14.1. kosmetikos gaminio pavadinimas; 14.2. bandinio paėmimo data, laikas ir vieta; 14.3. asmens, atsakingo už bandinio paėmimą, vardas, pavardė, darbovietė ir pareigos. 15. Bandiniai turi būti laikomi pagal gamintojo instrukcijas. 16. Jeigu nėra nurodytų kitokių sąlygų, laboratorijoje bandiniai yra laikomi tamsoje, 10–25oC temperatūroje. 17. Bandiniai neturi būti atidaromi iki analizės pradžios. VI. MĖGINIŲ LABORATORINIS PARUOŠIMAS 18. Jeigu įmanoma, yra atliekama kiekvieno bandinio analizė. Jeigu bandinys yra per mažas, turėtų būti naudojamas mažiausias jų skaičius. Iš pradžių jie gerai sumaišomi, po to imamas mėginys. 19. Atidaroma pakuotė (inertinėse dujose, jei taip nurodyta analizės metode) ir kaip galima greičiau paimamas reikalingas mėginių skaičius. Analizė turėtų būti atliekama neatidėliojant. Jeigu bandinį reikia išsaugoti, pakuotė turi būti vėl sandariai uždaroma inertinėse dujose. 20. Jeigu homogeniškas gaminys išsisluoksniuoja, prieš imant mėginį jį reikėtų pakartotinai homogenizuoti. 21. Imant skystų kosmetikos gaminių mėginį, pakuotė prieš ją atidarant yra smarkiai pakratoma, atidaroma, į mėgintuvėlį įpilami keli mililitrai skysčio vizualiam jo savybių tikrinimui, pakuotė vėl sandariai uždaroma. 22. Imant pusiau kietų kosmetikos gaminių mėginį, iš pakuotės siauru kakleliu pašalinama ne mažiau kaip vienas centimetras gaminio sluoksnio, išspaudžiamas mėginys ir pakuotė tuoj pat vėl sandariai uždaroma. 23. Imant pusiau kietų kosmetikos gaminių mėginį, iš pakuotės plačiu kakleliu tolygiai nuimamas viršutinis sluoksnis, paimamas mėginys ir pakuotė tuoj pat vėl sandariai uždaroma. 24. Imant birios pudros mėginį, pakuotė, prieš ją atidarant, stipriai pakratoma, atidaroma, paimamas mėginys, pakuotė uždaroma. 25. Imant kompaktinės pudros arba strypelio mėginį, atidaroma pakuotė, nugrandomas paviršinis sluoksnis, paimamas mėginys iš gilesnio sluoksnio, pakuotė uždaroma. 26. Kosmetikos gaminio, esančio aerozolių balionėlyje, mėginio ėmimas: 26.1. Smarkiai pakračius balionėlį, tam tikras aerozolio balionėlyje esančios medžiagos kiekis, naudojant atitinkamą jungtį (1–3 pav.), parenkamą pagal taikomą analizės metodą, yra perpilamas į plastiku dengtą stiklinį butelį (4 pav.), sujungtą su aerozolio purškikliu, bet be įmerkto vamzdelio. Perpylimo metu butelis yra palenkiamas vožtuvu žemyn. Dėl tokio perpylimo būdo kosmetikos gaminio mėginys yra aiškiai matomas kiekvienu iš šių atvejų: 26.1.1. aerozolinis homogeniško tirpalo pavidalo gaminys, skirtas tiesioginei analizei; 26.1.2. aerozolinis gaminys, sudarytas iš dviejų skystųjų fazių. Šiuo atveju apatinė fazė dažnai yra vandeninė, joje nėra stumiančiųjų dujų (pvz., butano ir vandens mišinio). Kiekviena fazė gali būti analizuojama atskyrus apatinę fazę į antrąjį perpylimui skirtą butelį; 26.1.3. aerozolinis gaminys, savo sudėtyje turintis miltelių suspensijos. Skystoji fazė gali būti analizuojama, pašalinus miltelius; 26.1.4. putų arba kremo pavidalo gaminiai. Iš pradžių perpylimui skirtame butelyje tiksliai pasveriama 5–10 g 2-metoksietanolio. Ši medžiaga stabdo putojimą degazavimo metu ir tuomet įmanoma išstumti stumiančiąsias dujas neprarandant skysčio. 26.2. Mėginiui paimti reikalingos šios priemonės: 26.2.1. jungtis (1 pav.). Ji pagaminta iš duraliuminio arba žalvario ir skirta naudoti skirtingose vožtuvų sistemose naudojant polietileninį jungiklį. Gali būti naudojamos ir kitos jungtys (2 ir 3 pav.); 26.2.2. perpylimui skirtas butelis (4 pav.). Jis pagamintas iš skaidraus stiklo, išorėje padengtas apsauginiu skaidrios plastikinės medžiagos sluoksniu. Jo talpa – 50–100 ml. Jame įtaisytas aerozolio vožtuvas be įmerkto vamzdelio. 26.3. Norint perpilti reikiamą kiekį, iš perpylimui skirto butelio turi būti pašalinamas oras. Šiam tikslui per jungtį įleidžiama apie 10 ml dichlordifluormetano arba butano (priklauso nuo tiriamo aerozolinio gaminio) ir tada degazuojama, kol išnyksta skystoji fazė, laikant perpylimui skirtą butelį vožtuvu į viršų. 26.4. Jungtis nuimama. Perpylimui skirtas butelis pasveriamas (a gramų). Aerozolio balionėlis, iš kurio turi būti paimtas mėginys, smarkiai pakratomas. Jungtis sujungiama su aerozolio purškikliu (purškiklis nukreipiamas aukštyn), perpylimui skirtas butelis (kakliuku žemyn) sujungiamas su jungtimi ir paspaudžiamas purškiklis. Perpylimui skirtas butelis pripildomas iki dviejų trečdalių tūrio. Jeigu dėl slėgio išsilyginimo perpylimas nutrūksta per anksti, jį galima atnaujinti šaldant perpylimui skirtą butelį. 26.5. Nuėmus jungtį pripildytas butelis pasveriamas (b gramų) ir nustatomas perpilto mėginio svoris m1 (m1 = b –

  1. a)gramų. 26.6. Taip gautas mėginys gali būti naudojamas paprastai cheminei analizei ir lakiųjų sudedamųjų dalių analizei dujų chromatografu. 26.7. Cheminė analizė 26.7.1. Laikant perpylimui skirtą butelį vožtuvu aukštyn, atliekami šie veiksmai: 26.7.1.1. degazuojama. Jeigu dėl degazavimo atsiranda putų, naudojamas perpylimui skirtas butelis, į kurį iš anksto švirkštu per jungtį įšvirkščiamas tiksliai pasvertas 2-metoksietanolio kiekis (nuo 5 iki 10 g); 26.7.1.2. lakiųjų sudedamųjų dalių pašalinimas be nuostolių užbaigiamas kratant 40 0C temperatūros vandens vonioje. Jungtis atjungiama; 26.7.1.3. perpylimui skirtas butelis vėl pasveriamas (c gramų), kad būtų nustatyta likučio masė m2 (m2 = c –
  2. a)gramų (apskaičiuojant likučių masę, atimamas visas sunaudoto 2-metoksietanolio kiekis); 26.7.1.4. perpylimui skirtas butelis atidaromas nuimant vožtuvą; 26.7.1.5. likutis visiškai ištirpinamas žinomame tinkamo tirpiklio kiekyje; 26.7.1.6. reikiamu būdu analizuojama alikvotinė mėginio tirpalo dalis. 26.7.2. Apskaičiuojama pagal formulę: R = ir Q = , čia: m1 – aerozolio, įpilto į perpylimo butelį, masė; m2 – likučių, pašildytų 40 oC temperatūroje, masė; r – tam tikros medžiagos likučių masės (m2), kiekis procentais (nustatytas tinkamu metodu); R – tam tikros medžiagos, esančios aerozolio balionėlyje, nustatyta masė procentais; Q – bendroji tam tikros medžiagos, esančios aerozolio balionėlyje, masė; P – pradinė aerozolio balionėlio neto masė. 26.8. Lakiųjų sudedamųjų dalių analizė dujų chromatografijos metodu 26.8.1. Dujų chromatografijos švirkštu iš perpylimo butelio ištraukiamas reikalingas kiekis mėginio, tada švirkšte esantis mėginys įšvirkščiamas į dujų chromatografą. 26.8.2. Naudojamas dujų chromatografijos A2 serijos tikslaus mėginio ėmimo 25 ml ar 50 ml švirkštas (5 pav.) arba jo atitikmuo. Šio švirkšto adatos gale yra vožtuvėlis. Švirkštas su perpylimui skirtu buteliu yra sujungtas, šio butelio jungtį sujungiant su švirkšto polietileniniu vamzdeliu (ilgis – 88 mm, vidinis skersmuo – 2,5 mm). 26.8.3. Įpylus reikiamą kiekį aerozolinio gaminio į perpylimo butelį, švirkšto kūginis galas prijungiamas prie perpylimo butelio, kaip nurodyta 26.8.2 p. Vožtuvas atidaromas ir ištraukiamas reikiamas kiekis skysčio. Dujų burbuliukai pašalinami keletą kartų paspaudžiant plunžerinį stūmoklį (jeigu reikia, švirkštas atšaldomas). Į švirkštą įtraukus reikiamą kiekį skysčio be burbuliukų, vožtuvas uždaromas ir švirkštas nuimamas nuo perpylimui skirto butelio. Uždedama adata, švirkštas įkišamas į dujinio chromatografo čiurkšlinį siurblį, vožtuvas atidaromas ir įšvirkščiama. 26.8.4. Jeigu reikalingas vidinis etalonas, jis įpilamas į perpylimui skirtą butelį (naudojant paprastą stiklinį švirkštą ir jungtį). 1 pav. Jungtis P1 2 pav. Jungtis M2 (perpilti iš indo su apgaubiamuoju vožtuvu į indą su apkabinančiuoju vožtuvu) 3 pav. Jungtis M1 (perpilti iš vieno indo su apgaubiamuoju vožtuvu į kitą indą taip pat su apgaubiamuoju vožtuvu) 4 pav. Perpylimui skirtas butelis (tūris 50–100
  3. ml)5 pav. Suslėgtų dujų švirkštas ______________ 1 priedas AMONIAKO KIEKIO NUSTATYMAS 1. Šis metodas taikomas laisvojo amoniako kiekiui kosmetikos gaminiuose nustatyti. 2. Amoniako kiekis bandinyje, nustatytas šiuo metodu, yra išreiškiamas amoniako masės procentais. 3. Į kosmetikos gaminio mėginį, ištirpintą vandeninėje metanolio terpėje, įpilama bario chlorido tirpalo. Susidariusios nuosėdos filtruojamos arba centrifuguojamos. Ši procedūra mažina amoniako nuostolius, distiliuojant vandens garais iš kai kurių amonio druskų – karbonatų ar hidrokarbonatų, riebalų rūgščių druskų, išskyrus amonio acetatą. Amoniakas yra distiliuojamas garais iš filtrato arba paviršinio sluoksnio ir nustatomas potenciometrinio arba kitokio titravimo būdu. 4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 4.1. Metanolis. 4.2. Bario chlorido dihidratas, 25% (m/
  4. t)tirpalas. 4.3. Ortoborato rūgštis, 4% (m/
  5. t)tirpalas. 4.4. Sieros rūgštis, 0,25 M standartinis tirpalas. 4.5. Skystas priešputis. 4.6. Natrio hidroksidas, 0,5 M standartinis tirpalas. 4.7. Indikatorius, jeigu reikalingas: 5 ml 0,1% (m/
  6. t)metilraudonojo tirpalo etanolyje sumaišoma su 2 ml 0,1% (m/
  7. t)metileno mėlynojo vandeninio tirpalo. 5. Priemonės 5.1. Įprastos laboratorinės priemonės. 5.2. Centrifuga su užkemšamais 100 ml mėgintuvėliais. 5.3. Distiliavimo vandens garais aparatas. 5.4. Potenciometras. 5.5. Indikacinis stiklo elektrodas ir gyvsidabrio chlorido (kalomelio) lyginamasis elektrodas. 6. Darbo eiga 6.1. 100 ml matavimo kolboje pasveriama mėginio masė (m), atitinkanti 150 mg maksimalaus amoniako kiekio. 6.2. Įpilama 10 ml vandens, 10 ml metanolio (4.1) ir 10 ml bario chlorido tirpalo (4.2). Pripilama iki 100 ml metanolio (4.1). 6.3. Išmaišoma ir paliekama per naktį šaldytuve (5oC temperatūroje). 6.4. Po to dar šaltas tirpalas filtruojamas arba 10 minučių centrifuguojamas užkimštuose mėgintuvėliuose, kad būtų gautas skaidrus filtratas arba virš nuosėdų esantis sluoksnis. 6.5. 40 ml šio skaidraus tirpalo pipete įpilama į distiliavimo vandens garais aparatą (5.3) ir, jeigu reikia, – 0,5 ml priešpučio (4.5). 6.6. Distiliuojama, kol 200 ml distiliato surenkama į 250 ml laboratorinę stiklinę, kurioje įpilta 10 ml standartinės sieros rūgšties (4.4) ir 0,1 ml indikatoriaus (4.7). 6.7. Rūgšties perteklius tirtruojamas atvirkštinio titravimo būdu etaloniniu natrio hidroksido tirpalu (4.6). 6.8. Atliekant potenciometrinį nustatymą, 200 ml distiliato surenkama į 250 ml laboratorinę stiklinę su 25 ml ortoborato rūgšties tirpalu (4.3) ir titruojama etalonine sieros rūgštimi (4.4), užrašant neutralizavimo kreivę. 7. Apskaičiavimas 7.1. Apskaičiavimas, atlikus atvirkštinį titravimą Amoniako % (m/
  8. m)= = , čia: V1 – sunaudoto natrio hidroksido tirpalo (4.6) tūris mililitrais; M1 – faktiška molinė koncentracija (4.6); M2 – faktiškas sieros rūgšties tirpalo (4.4) molinės koncentracijos koeficientas; m – paimto mėginio (6.1) masė miligramais. 7.2. Apskaičiavimas atlikus tiesioginį potenciometrinį titravimą Amoniako % (m/
  9. m)= = , čia: V2 – sunaudoto sieros rūgšties tirpalo (4.4) tūris mililitrais; M2 – faktiška molinė koncentracija (4.4); m – paimto mėginio (6.1) masė miligramais; 8. Pakartojamumas. Jeigu amoniako kiekis sudaro apie 6%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turėtų neviršyti absoliučios 0,6% vertės. ______________ 2 priedas 8-CHINOLINOLIO IR BI(8-HIDROKSICHINOLINOLINO) SULFATO ATPAŽINIMAS IR JŲ kiekiŲ NUSTATYMAS I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šis metodas taikomas 8-chinolinolio ir bi(8-hidroksichinolino) sulfatui atpažinti ir jų kiekiui nustatyti. 2. 8-chinolinolio ir bi(8-hidroksichinolino) sulfato kiekis mėginyje, nustatomas šiuo metodu, yra išreiškiamas 8-chinolinolio masės procentais. 3. Atpažįstama plonasluoksnės chromatografijos būdu. Kompleksinis junginys, susidaręs reaguojant su Felingo tirpalu, nustatomas spektrofotometriniu metodu esant 410 nm bangos ilgiui. 4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 4.1. 8-chinolinolis. 4.2. Benzenas (dėl benzeno toksiškumo su juo reikia dirbti atsargiai). 4.3. Chloroformas. 4.4. Vandeninis natrio hidroksido tirpalas, 50% (m/m). 4.5. Vario sulfato pentahidratas. 4.6. Kalio natrio tartratas. 4.7. M vandenilio chloridas. 4.8. 0,5 M sieros rūgštis. 4.9. M natrio hidroksido tirpalas. 4.10. Etanolis. 4.11. Butan-1-olis. 4.12. Ledinė acto rūgštis. 4.13. 0,1 M vandenilio chloridas. 4.14. Celite 545 arba jo atitikmuo. 4.15. Etaloniniai tirpalai 4.15.1. 100 ml matavimo kolboje pasveriama 100 mg 8-chinolinolio (4.1). Ištirpinama nedideliame kiekyje sieros rūgšties (4.8) ir ja skiedžiama iki žymės. 4.15.2. 100 ml matavimo kolboje pasveriama 100 mg 8-chinolinolio (4.1). Ištirpinama etanolyje (4.10), juo skiedžiama iki žymės ir išmaišoma. 4.16. Felingo tirpalai 4.16.1. A tirpalas: 100 ml matavimo kolboje pasveriama 7 g vario sulfato pentahidrato (4.5). Ištirpinama nedideliame vandens kiekyje. Praskiedžiama iki žymės vandeniu ir išmaišoma. 4.16.2. B tirpalas: 100 ml matavimo kolboje pasveriama 35 g kalio natrio tartrato (4.6). Ištirpinama 50 ml vandens. Įpilama 20 ml natrio hidroksido (4.4). Iki žymės pripilama vandens ir išmaišoma. Prieš pat naudojimą į 100 ml matavimo kolbą pipete įpilama 10 ml A tirpalo ir 10 ml B tirpalo. Pripilama iki žymės ir išmaišoma. 4.17. Eliuentai plonasluoksnei chromatografijai atlikti 4.17.1. Butan-1-olis (4.11), acto rūgštis (4.12) ir vanduo (80: 20: 20; t/t/t). 4.17.2. Chloroformas (4.13), acto rūgštis (4.12) (95: 5; t/t). 4.18. 2,6-dichlor-4-(chlorimino)cikloheksa-2,5-dienonas, 1 % (m/
  10. t)tirpalas etanolyje (4.10). 4.19. Natrio karbonatas, 1 % (m/
  11. t)vandeninis tirpalas. 4.20. Etanolis (4.10), 30 % (t/
  12. t)vandeninis tirpalas. 4.21. Dinatriodihidroetilendiamintetraacetatas, 5 % (m/
  13. t)vandeninis tirpalas. 4.22. Buferinis tirpalas, pH 7: vieno litro matavimo kolboje pasveriama 27 g bevandenio kalio dihidrofosfato ir 70 g dikalio hidrofosfato trihidrato. Pripilama iki žymės vandens. 4.23. Visiškai paruoštos naudoti plonasluoksnės plokštelės: 0,25 mm storio (pvz., Merck Kieselgel 60 arba ekvivalentiškos) prieš naudojant apipurškiamos 10 ml reagento (4.21) ir džiovinamos 800C temperatūroje. 5. Priemonės 5.1. 100 ml apvaliadugnė kolba šlifo kakleliu. 5.2. Matavimo kolbos. 5.3. Graduotos pipetės, 10 ir 5 ml. 5.4. Moro pipetės, 20, 15, 10 ir 5 ml. 5.5. Dalijamieji piltuvai, 100, 50 ir 25 ml. 5.6. Lankstytasis filtro popierius, 90 mm skersmens. 5.7. Sukamasis garintuvas. 5.8. Grįžtamasis kondensatorius su šlifo kakleliu. 5.9. Spektrofotometras. 5.10. Optinės kiuvetės, kurių optinio kelio ilgis 10 mm. 5.11. Maišyklės kaitinamoji plokštė. 5.12. Chromatografo stiklo kolonėlės matmenys: 160 mm ilgio, 8 mm skersmens, apatinis galas susiaurėjęs, užkemšamas stiklo vatos kamščiu, viršutiniame gale yra antvožas slėgiui palaikyti. II. ATPAŽINIMAS 6. Darbo eiga 6.1. Skystų gaminių mėginiai 6.1.1. Mėginio pH yra nustatomas ties 7,5 ir ant iš anksto paruoštos silikagelio plonasluoksnės plokštelės (4.23) pradinės linijos užlašinama 10 ml. 6.1.2. 10 ml ir 30 ml etaloninio tirpalo (4.15.2) užlašinama ant dar dviejų pradinės linijos taškų, po to plokštelė veikiama vienu iš dviejų eliuentų (4.17). 6.1.3. Kai tirpiklio frontas pasislenka 150 mm, plokštelė džiovinama 110 oC temperatūroje (15 minučių). UV lempos šviesoje (366
  14. nm)8-chinolinolio dėmės fluorescuoja geltonai. 6.1.4. Plokštelė apipurškiama natrio karbonato tirpalu (4.19). Išdžiovinama ir apipurškiama 2,6-dichloro-4-(chloroimino)cikloheksa-2,5-dienono tirpalu (4.18). 8-chinolinolis matomas kaip mėlynas taškas. 6.2. Kietų gaminių arba kremų mėginiai 6.2.1. 1 g mėginio ištirpinama 5-iuose ml buferinio tirpalo (4.22). Po to 10 ml chloroformo (4.3) nuplaunama į dalijamąjį piltuvą ir suplakama. Atsiskyrus chloroformo sluoksniui, vandeninis sluoksnis dar du kartus ekstrahuojamas 10 ml chloroformo (4.3). Sumaišytas ir filtruotas chloroformo ekstraktas garinamas beveik iki sausumo 100 ml apvaliadugnėje kolboje (5.1) sukamuoju garintuvu (5.7). Likutis ištirpinamas 2 ml chloroformo (4.3), 10 ml ir 30 ml gauto tirpalo užlašinama ant plonasluoksnės plokštelės (4.23) silikagelio 6.1.1 punkte aprašytu būdu. 6.2.2. Ant plokštelės užlašinama 10 ml ir 30 ml etaloninio tirpalo (4.15.2) ir toliau tiriama 6.1.2 – 6.1.4 punktuose aprašytu būdu. III. KIEKIO NUSTATYMAS 7. Darbo eiga 7.1. Skystų gaminių mėginiai 7.1.1. 100 ml apvaliadugnėje kolboje pasveriama 5 g mėginio. Įpilama 1 ml sieros rūgšties (4.8) ir mišinys garinamas beveik iki sausumo esant sumažintam slėgiui ir 500C temperatūrai. 7.1.2. Likutis ištirpinamas 20 ml šilto vandens. Perpilama į 100 ml matavimo kolbą. Tris kartus skalaujama 20 ml vandens. Pripilama vandens iki 100 ml ir išmaišoma. 7.1.3. Į 50 ml dalijamąjį piltuvą (5.5) pipete įpilama 5 ml šio tirpalo. Įpilama 10 ml Felingo tirpalo (4.16). Susidaręs 8-chinolinolio vario junginys (vario oksinas) ekstrahuojamas tris kartus, įpilant po 8 ml chloroformo (4.3). 7.1.4. Filtruojama ir chloroformo sluoksniai surenkami į 25 ml matavimo kolbą (5.2). Iki žymės pripilama chloroformo (4.3) ir išmaišoma. Geltono tirpalo optinis tankis matuojamas chloroformo atžvilgiu esant 410 nm bangos ilgiui. 7.2. Kietų gaminių arba kremų mėginiai 7.2.1. 100 ml apvaliadugnėje kolboje (4.1) pasveriama 0,500 g mėginio. Įpilama 30 ml benzeno (4.2) ir 20 ml vandenilio chlorido (4.7). Kolbos turinys maišant 30 minučių virinamas grįžtamuoju kondensatoriumi. 7.2.2. Kolbos turinys perpilamas į 100 ml dalijamąjį piltuvą (5.5). Nuskalaujama 5 ml 1N HCl (4.7). Vandens fazė perpilama į apvaliadugnę kolbą (5.1), benzeno fazė plaunama 5 ml vandenilio chlorido (4.7). 7.2.3. Jeigu atsiranda emulsijų, trukdančių tolesniam tyrimui, 0,500 g mėginio sumaišoma su 2 g Celite 545 (4.14), kad susidarytų lengvai slenkantys milteliai. Mišinys nedideliais kiekiais perpilamas į chromatografo stiklo kolonėlę (5.12). 7.2.4. Po kiekvieno papildymo kolonėlės įkrova suslegiama. Visą mišinį supylus į kolonėlę, tuoj pat eliuavuojama vandenilio chloridu (4.13) taip, kad 10 ml eliuato būtų gaunama per apytikriai 10 minučių (jeigu reikia, šis eliuavimas gali būti atliekamas esant nedideliam azoto slėgiui). Eliuavimo metu virš kolonėlės įkrovos visą laiką turi būti šiek tiek vandenilio chlorido. Pirmieji 10 ml eliuato toliau apdorojami pagal 7.2.5 punkto aprašymą. 7.2.5. Surinktos vandeninės fazės (7.2.2) arba eliuatas (7.2.3) yra garinami beveik iki sausumo sukamajame garintuve esant sumažintam slėgiui. 7.2.6. Likutis ištirpinamas 6 ml natrio hidroksido tirpalo (4.9). Įpilama 20 ml Felingo tirpalo (4.16) ir kolbos turinys perpilamas į 50 ml dalijamąjį piltuvą (5.5). Kolba skalaujama 8 ml chloroformo (4.3). Sumaišius chloroformo fazė filtruojama į 50 ml matavimo kolbą (5.2). 7.2.7. Ekstrahavimas kartojamas tris kartus su 8 ml chloroformo (4.3). Chloroformo fazės filtruojamos ir supilamos į 50 ml matavimo kolbą. Iki žymės pripilama chloroformo (4.3) ir išmaišoma. Geltono skysčio optinis tankis matuojamas chloroformo (4.3) atžvilgiu, esant 410 nm bangos ilgiui. 8. Standartinė kreivė: į keturias 100 ml apvaliadugnes kolbas (5.1), kuriose yra po 3 ml 30% vandeninio etanolio tirpalo (4.20), pipete įpilama 5, 10, 15 ir 20 ml porcijos etaloninio tirpalo (4.15.1), atitinkančios 5, 10, 15 ir 20 mg 8-chinolinolio. Toliau laikomasi 7.1 punkte aprašytos darbo eigos. 9. Apskaičiavimas 9.1. Skystų gaminių mėginiai: 8-chinolinolio kiekis (% (m/
  15. m)lygus x 100, čia: a – 8-chinolinolio masė iš standartinės kreivės

(8)miligramais; m – mėginio (7.2.1) masė miligramais. 9.2. Kietų gaminių arba kremų mėginiai: 8-chinolinolio kiekis (%m/m) lygus x 100, čia: a – 8-chinolinolis iš standartinės kreivės
(8)miligramais; m – mėginio (7.2.1) masė miligramais. IV. PAKARTOJAMUMAS 10. Jeigu 8-chinolinolio kiekis sudaro apie 0,3%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turėtų neviršyti absoliučios 0,02% vertės. ______________ 3 priedas BARIO IR STRONCIO, ESANČIŲ PIGMENTUOSE IR DAŽUOSE TIRPIŲ JUNGINIŲ PAVIDALU, KIEKIŲ NUSTATYMAS I. Tirpaus bario KIEKIO nustatymas 1. Šis metodas taikomas bariui, esančiam pigmentuose tirpių druskų arba dažalų pavidalu, ekstrahuoti ir kiekiui nustatyti. 2. Pigmentas tam tikromis sąlygomis ekstrahuojamas 0,07 M vandenilio chloridu, o bario kiekis ekstrakte nustatomas atominės absorbcinės spektrometrijos būdu. 3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 3.1. Etanolis, absoliutusis. 3.2. Vandenilio chlorido tirpalas, 0,07 M. 3.3. Vandenilio chlorido tirpalas, 0,5 M. 3.4. Kalio chlorido tirpalas, 8% (m/t): 16 g kalio chlorido ištirpinama 200-uose ml 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (3.2). 3.5. Etaloniniai bario tirpalai 3.5.1. Pradinis etaloninis bario tirpalas – 1000 mg/ml 0,5 M azoto rūgšties tirpale („SpectrosoL“ arba jo atitikmuo). 3.5.2. Etaloninis bario tirpalas, 200 mg/ml: 20,0 ml pradinio etaloninio bario tirpalo (3.5.1) pipete įpilama į 100 ml matavimo kolbą. Pripilama iki žymės 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (3.2) ir išmaišoma. 4. Priemonės 4.1. Įprasta laboratorinė įranga. 4.2. pH-metras, tikslumas 0,02 vienetai. 4.3. Ašinė kolbos purtyklė. 4.4. Membraninis filtras, porų dydis – 0,45 mm. 4.5. Atominės absorbcijos spektrofotometras su bario tuščiavidurio katodo lempa. 5. Darbo eiga 5.1. Mėginio paruošimas 5.1.1. Kūginėje kolboje tiksliai pasveriama apie 0,5 g (m gramų) pigmento. Kad būtų galima gerai išmaišyti, nenaudojamos kolbos, kurių tūris mažesnis negu 150 ml. 5.1.2. Pipete įlašinama 1,0 ml etanolio (3.1), kolba sukama, kad pigmentas gerai sudrėktų. Iš biuretės įpilamas tikslus 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (3.2) kiekis, reikalingas gauti rūgšties tūrio ir pigmento masės santykiui, kuris lygus 50 mililitrų vienam gramui. Bendrasis ekstrahento tūris kartu su etanoliu yra lygus (V ml). Kolba su joje esančiu turiniu sukama penkias sekundes, kad turinys gerai išsimaišytų. 5.1.3. pH-metru (4.2) matuojamas gautos suspensijos pH ir, jeigu jis yra didesnis kaip 1,5, lašinamas 0,5 M vandenilio chlorido tirpalas (3.3), kol pH pasieks 1,4–1,5. 5.1.4. Kolba užkemšama ir nedelsiant pradedama purtyti ašine kolbos purtykle (4.3). Purtoma 60 minučių ir gana greitai, kad susidarytų putos. Filtruojama per 0,45 mm membraninį filtrą (4.4), surenkamas filtratas. Ekstraktas prieš filtravimą necentrifuguojamas. Į 50 ml matavimo kolbą pipete įpilama 5,0 ml filtrato; pripilama iki žymės 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (3.2) ir išmaišoma. Šis tirpalas taip pat naudojamas stroncio kiekiui nustatyti (II skyrius). 5.1.5. Į 100 ml matavimo kolbą pipete įpilama 5,0 ml kalio chlorido tirpalo (3.4) ir alikvotinė praskiesto filtrato (5.1.4) mėginio dalis (WBa
  1. ml)numatytai koncentracijai tarp 3 ir 10 mg bario viename mililitre gauti. (Iš pradžių turėtų pakakti 10 ml mėginio). Iki žymės pripilama 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (3.2) ir išmaišoma. 5.1.6. Tirpale (5.1.5) esančio bario koncentracija nustatoma tą pačią dieną atominės absorbcinės spektrometrijos metodu. 5.2. Atominės absorbcinės spektrometrijos sąlygos 5.2.1. Liepsna – azoto suboksidas (N2O) ir acetilenas; bangos ilgis – 553,5 nm; fonas nekoreguojamas; kuras – liesas; maksimaliai absorbcijai gauti optimizuojami degiklio aukštis ir kuro sąlygos. 5.2.2. Tam tikromis sąlygomis bario absorbciją gali padidinti kalcis. Ją galima sumažinti magnio jonais, kurių koncentracija turi būti 5 g viename litre. 5.2.3. Indukuotosios plazmos naudojimas: optinės emisijos spektrometriją leidžiama naudoti kaip alternatyvą liepsnos atominės absorbcijos spektrometrijai. 5.3. Kalibravimas 5.3.1. Į 100 ml matavimo kolbas pipete įpilama 1,0, 2,0, 3,0, 4,0 ir 5,0 ml etaloninio bario tirpalo (3.5.2). Į kiekvieną kolbą pipete įpilama 5,0 ml kalio chlorido tirpalo (3.4); pripilama iki žymės 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (3.2) ir išmaišoma. Šiuose tirpaluose atitinkamai yra 2,0, 4,0, 6,0, 8,0 ir 10,0 mg bario viename mililitre. 5.3.2. Analogiškai paruošiamas tuščiasis tirpalas be etaloninio bario tirpalo. 5.3.3. Matuojama tuščiojo tirpalo (5.3.1) absorbcija; gautoji vertė kalibracinėje kreivėje atitinka nulinę bario koncentraciją. Matuojama kiekvieno bario kalibracinio etaloninio tirpalo (5.3.1) absorbcija. Brėžiama nustatytų absorbcijos verčių priklausomybės nuo bario koncentracijos kalibracinė kreivė. 5.4. Matuojama mėginio tirpalo (5.1.5) absorbcija. Iš kalibracinės kreivės nustatoma bario koncentracija, atitinkanti mėginio tirpalo gautąją absorbcijos vertę. 6. Apskaičiavimas. Pigmente esantis tirpaus bario kiekis (% m/
  2. m)apskaičiuojamas pagal formulę: % (m/
  3. m)tirpaus bario = , čia: m – analizei paimto mėginio (5.1.1) masė gramais; c – mėginio tirpale (5.1.5) esančio bario koncentracija, nustatyta iš kalibracinės kreivės, mikrogramais mililitre; V – bendras ekstrahento tūris mililitrais (5.1.2); WBa – paimto ekstrakto, gauto pagal 5.1.5, tūris mililitrais. 7. Pakartojamumas. Geriausias šiuo metodu gaunamas pakartojamumas yra lygus 0,3 %, kai tirpaus bario kiekis sudaro 2 % (m/m). II. Tirpaus stroncio kiekio nustatymas 8. Šis metodas taikomas stronciui, esančiam pigmentuose tirpių druskų arba dažalų pavidalu, ekstrahuoti ir kiekiui nustatyti. 9. Pigmentas tam tikromis sąlygomis ekstrahuojamas 0,07 M vandenilio chlorido tirpalu, o stroncio kiekis ekstrahente nustatomas atominės absorbcinės spektrometrijos metodu. 10. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 10.1. Etanolis, absoliutusis. 10.2. Vandenilio chlorido tirpalas, 0,07 M. 10.3. Kalio chlorido tirpalas, 8% (m/t): 16 g kalio chlorido ištirpinama 200-uose ml 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (10.2). 10.4. Etaloniniai stroncio tirpalai 10.4.1. Pradinis etaloninis stroncio tirpalas – 1000 mg/ml 0,5 M azoto rūgšties tirpale („SpectrosoL“ arba jo atitikmuo). 10.4.2. Stroncio etaloninis tirpalas, 100 mg/ml: į 100 ml matavimo kolbą pipete įpilama 10,0 ml pradinio etaloninio stroncio tirpalo (10.4.1). Iki žymės įpilama 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (10.2) ir išmaišoma. 11. Priemonės 11.1. Įprasta laboratorinė įranga. 11.2. Membraninis filtras, porų dydis – 0,45 mm. 11.3. Atominės absorbcijos spektrofotometras su stroncio tuščiavidurio katodo lempa. 12. Darbo eiga 12.1. Mėginio paruošimas 12.1.1. Tirpaus stroncio kiekiui nustatyti naudojamas tirpalas, paruoštas pagal 5.1.4 punktą. 12.1.2. Į 100 ml matavimo kolbą pipete įpilama 5,0 ml kalio chlorido tirpalo (10.3) ir alikvotinė praskiesto filtrato (5.1.4) mėginio dalis (WSr
  4. ml)numatytai koncentracijai 2–5 mg stroncio viename mililitre gauti. (Reikėtų pradėti nuo 25 ml alikvotinės mėginio dalies). Iki žymės pripilama 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (10.2) ir išmaišoma. 12.1.3. Stroncio koncentracija tirpale (12.1.2) nustatoma tą pačią dieną atominės absorbcinės spektrometrijos būdu. 12.2. Atominės absorbcinės spektrometrijos sąlygos 12.2.1. Liepsna – azoto suboksidas (N2O) ir acetilenas; bangos ilgis – 460,7 nm; fonas nekoreguojamas; kuras liesas; maksimaliai absorbcijai gauti optimizuojami degiklio aukštis ir kuro sąlygos. 12.2.2. Indukuotosios plazmos naudojimas: optinės emisijos spektrometriją leidžiama naudoti kaip alternatyvą liepsnos atominės absorbcijos spektrometrijai. 12.3. Kalibravimas 12.3.1. Į 100 ml matavimo kolbas pipete įpilama 1,0, 2,0, 3,0, 4,0 ir 5,0 ml etaloninio stroncio tirpalo (10.4.2). Į kiekvieną kolbą pipete įpilama 5,0 ml kalio chlorido tirpalo (10.3); pripilama iki žymės 0,07 M vandenilio chlorido tirpalo (10.2) ir išmaišoma. Šiuose tirpaluose atitinkamai yra 1,0, 2,0, 3,0, 4,0, ir 5,0 mg stroncio viename mililitre. 12.3.2. Analogiškai paruošiamas tuščiasis tirpalas be etaloninio stroncio tirpalo. 12.3.3. Matuojama tuščiojo tirpalo (12.3.2) absorbcija; gautoji vertė kalibracinėje kreivėje atitinka nulinę stroncio koncentraciją. Matuojama kiekvieno stroncio kalibravimo etaloninio tirpalo (12.3.1) absorbcija. Brėžiama absorbcijos verčių priklausomybės nuo stroncio koncentracijų kalibracinė kreivė. 12.3.4. Matuojama mėginio tirpalo (12.1.2) absorbcija. Iš kalibracinės kreivės nustatoma stroncio koncentracija, atitinkanti mėginio tirpalo gautąją absorbcijos vertę. 13. Apskaičiavimas. Pigmente esantis tirpaus stroncio kiekis (% m/
  5. m)apskaičiuo-jamas pagal formulę: % (m/
  6. m)tirpaus stroncio = , čia: m – analizei paimto mėginio (5.1.1 punktas) masė gramais; c – mėginio tirpale (5.1.1) esančio stroncio koncentracija, nustatyta iš kalibracinės kreivės, mikrogramais viename mililitre; V – ekstrahento tūris mililitrais (5.1.2 punktas); WSr – ekstrakto, paimto pagal 12.1.2 p., tūris mililitrais. 14. Pakartojamumas. Geriausias šiuo metodu gaunamas pakartojamumas yra lygus 0,09%, kai tirpaus stroncio kiekis sudaro 0,6% (m/m). ______________ 4 priedas BENDROJO FLUORO KIEKIO DANTŲ PASTOJE NUSTATYMAS 1. Šis metodas taikomas bendrajam fluoro kiekiui dantų pastoje, kai fluoro kiekis neviršija 0,25%, nustatyti. 2. Šiuo metodu nustatytas fluoro kiekis mėginyje yra išreiškiamas masės procentais. 3. Nustatymas atliekamas dujų chromatografijos būdu. Fluoras iš fluoro turinčių junginių yra paverčiamas trietilfluorosilanu (TEFS) tiesiogine reakcija su chlorotrietilsilanu (TECS) rūgščioje terpėje ir tuo pat metu ekstrahuojamas ksilenu, kuriame yra cikloheksano, kaip vidinės etaloninės medžiagos. 4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 4.1. Natrio fluoridas, išdžiovintas 120oC temperatūroje iki pastovios masės. 4.2. Vanduo, du kartus distiliuotas arba lygiavertės kokybės. 4.3. Vandenilio chloridas, d = 1,19 g/ml. 4.4. Cikloheksanas (CH). 4.5. Ksilenas be smailių chromatogramoje, priešingai tirpiklio smailei, chromatografuojant tomis pačiomis sąlygomis kaip ir bandinio (6.1). Jeigu reikia, gryninama distiliuojant (5.8). 4.6. Chlortrietilsilanas (TECS Merck arba lygiavertis). 4.7. Etaloniniai fluoro tirpalai 4.7.1. Pradinis tirpalas, 0,25 mg F-/ml: tiksliai pasveriama 138,1 mg natrio fluorido (4.1) ir ištirpinama vandenyje (4.2). Visas tirpalo kiekis perpilamas į 250 ml matavimo kolbą (5.5). Skiedžiama iki žymės vandeniu (4.2) ir išmaišoma. 4.7.2. Praskiestas pradinis tirpalas, 0,05 mg F-/ml: pipete į 100 ml matavimo kolbą (5.5) įpilama 20 ml pradinio tirpalo (4.7.1). Praskiedžiama vandeniu iki žymės ir išmaišoma. 4.8. Vidinis etaloninis tirpalas: sumaišoma 1 ml cikloheksano (4.4) ir 5 ml ksileno (4.5). 4.9. Chlortrietilsilanas/vidinis etaloninis tirpalas: pipete (5.7) į 10 ml matavimo kolbą įpilama 0,6 ml TECS (4.6) ir 0,12 ml vidinio etaloninio tirpalo. Praskiedžiama ksilenu (4.5) iki žymės ir išmaišoma. Kiekvieną dieną ruošiamas šviežias tirpalas. 4.10. Perchlorato rūgštis, 70% (m/t). 4.11. Perchlorato rūgštis, 20% (m/
  7. t)tirpalas vandenyje (4.2). 5. Priemonės 5.1. Įprasta laboratorinė įranga. 5.2. Dujų chromatografas su liepsnos jonizacijos detektoriumi. 5.3. Sūkurinis maišytuvas arba jo atitikmuo. 5.4. Bühler purtyklė, SMB1 tipo ar lygiavertė. 5.5. Matavimo kolbos, 100 ir 250 ml, pagamintos iš polipropileno. 5.6. Centrifugos mėgintuvėliai (stikliniai): 20 ml, su teflonu dengtais užsukamais dangteliais, Sovirel 611-56 tipo arba lygiaverčiai. Mėgintuvėliai ir užsukami dangteliai kelias valandas mirkomi perchlorato rūgštyje (4.11), po to penkis kartus iš eilės plaunami vandeniu (4.2) ir paskiausiai džiovinami 100oC temperatūroje. 5.7. Pipetės, pritaikytos 50-200 ml tūriui paimti, su vienkartiniais plastikiniais antgaliais. 5.8. Distiliavimo aparatas su Schneider kolonėle arba lygiaverte Vigreux kolonėle. 6. Darbo eiga 6.1. Mėginio analizė 6.1.1. Parenkama anksčiau neatidaryta dantų pastos tūbelė, perpjaunama, išimamas visas jos turinys, kuris įdedamas į plastikinį indą, gerai išmaišomas ir laikomas tokiomis sąlygomis, kad nesugestų. 6.1.2. Centrifugos mėgintuvėlyje (5.6) pasveriama 150 mg (
  8. m)mėginio, įpilama 5 ml vandens (4.2) ir homogenizuojama (5.3). 6.1.3. Įpilama 1 ml ksileno (4.5). 6.1.4. Įlašinama 5 ml vandenilio chlorido (4.3) ir homogenizuojama (5.3). 6.1.5. Pipete į centrifugos mėgintuvėlį (5.6) įlašinama 0,5 ml chlortrietilsilano/vidinio etaloninio tirpalo (4.9). 6.1.6. Mėgintuvėlio dangtelis užsukamas (5.6) ir gerai maišoma 45 minutes purtykle (5.4), nustatyta 150 smūgių per minutę. 6.1.7. Centrifuguojama 10 minučių tokiu greičiu, kad aiškiai atsiskirtų fazės, mėgintuvėlio dangtelis atsukamas, nupilamas organinis sluoksnis ir į dujų chromatografo (5.2) kolonėlę įšvirkščiama 3 ml organinės fazės. Visų sudedamųjų dalių eliuavimas trunka apie 20 minučių. 6.1.8. Įšvirkščiama dar kartą, apskaičiuojamas vidutinis smailės ploto koeficientas (ATEFS/Ach) ir iš kalibracinės kreivės (6.3) užrašomas atitinkamas fluoro kiekis (miligramais (m1). 6.1.9. Apskaičiuojamas bendrasis fluoro kiekis bandinyje (fluoro masės procentais), kaip nurodyta 7 punkte. 6.2. Chromatografijos sąlygos 6.2.1. Kolonėlė – nerūdijančio plieno, ilgis – 1,8 m, skersmuo – 3 mm. Įkrova – Gaschrom Q, 80 – 100 mešų. Nuostovioji fazė – silikoninė alyva DC 200 arba jos atitikmuo, 20%. 6.2.2. Kolonėlė per naktį kondicionuojama 100oC temperatūroje (stumiančiųjų dujų srautas – 25 ml azoto per minutę); taip kartojama kiekvieną naktį. Po kiekvienos ketvirtos arba penktos įšvirkštos porcijos kolonėlė pakartotinai kondicionuojama 30 minučių šildant 100oC temperatūroje. 6.2.3. Temperatūra: kolonėlės – 70oC, inžektoriaus – 150oC, detektoriaus – 250oC. 6.2.4. Stumiančiųjų dujų srautas – 35 ml azoto per minutę. 6.3. Kalibracinė kreivė 6.3.1. Į šešis centrifugos mėgintuvėlius (5.6) pipete įpilama 0, 1, 2, 3, 4 ir 5 ml atskiesto etaloninio fluoro tirpalo (4.7.2). Į kiekvieną mėgintuvėlį iki 5 ml įpilama vandens (4.2). 6.3.2. Darbo eiga tokia, kaip aprašyta 6.1.3–6.1.6 punktuose. 6.3.3. Į dujų chromatografo kolonėlę įšvirkščiama 3 ml organinės fazės. 6.3.4. Įšvirkščiama dar kartą ir apskaičiuojamas vidutinis smailės koeficientas (ATEFS/ACH). 6.3.5. Brėžiamas fluoro masės (miligramais) etaloniniame tirpale (6.3.1) ir smailės ploto koeficiento (ATEFS/ACH), išmatuoto pagal 6.3.4, kalibracinė kreivė. Sujungiami kreivės taškai, labiausiai tinkantys, kad būtų gauta tiesė, nustatyta regresinės analizės būdu. 7. Apskaičiavimas. Bendras fluoro kiekis mėginyje (fluoro masės procentais) (% (m/
  9. m)F) apskaičiuojamas pagal formulę: % F = %, čia: – mėginio masė miligramais (6.1.2); m1 – F kiekis, gautas iš kalibracinės kreivės (6.1.8), miligramais. 8. Pakartojamumas. Jeigu fluoro kiekis sudaro apytikriai apie 0,15% (m/m), to paties mėginio dviejų lygiagrečių nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,012% (m/
  10. m)vertės. ______________ 5 priedas BENZENKARBOKSIRŪGŠTIES, 4-HIDROKSIBENZENKARBOKSIRŪGŠTIES, SORBO RŪGŠTIES, SALICILO RŪGŠTIES IR PROPIONO RŪGŠTIES ATPAŽINIMAS IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šis metodas taikomas benzenkarboksirūgšties, 4-hidroksibenzenkarboksirūgšties, sorbo rūgšties, salicilo rūgšties ir propiono rūgšties atpažinimui ir jų kiekių nustatymui kosmetikos gaminiuose. Šių konservantų atpažinimo, taip pat propiono rūgšties, 4-hidroksibenzenkarboksi-rūgšties, salicilo rūgšties, sorbo rūgšties ir benzenkarboksirūgšties kiekio nustatymo procedūros aprašomos atskirai. 2. Benzenkarboksirūgšties, 4-hidroksibenzenkarboksirūgšties, sorbo rūgšties, salicilo rūgšties ir propiono rūgšties kiekiai nustatyti šiuo metodu, išreiškiami laisvųjų rūgščių masės procentais. II. ATPAŽINIMAS 3. Atlikus konservantų rūgštinį ar šarminį ekstrahavimą, ekstraktas analizuojamas plonasluoksnės chromatografijos (TLC) metodu, naudojant pažangiausią medžiagų nustatymo techniką. Priklausomai nuo gautų rezultatų atpažinimas patvirtinamas didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) metodu arba, propiono rūgšties atveju, dujų chromatografijos (GC) metodu. 4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 4.1. Distiliuotas arba lygiavertės kokybės vanduo. 4.2. Acetonas. 4.3. Dietileteris. 4.4. Acetonitrilas. 4.5. Toluenas. 4.6. N-heksanas. 4.7. Parafinas, skystas. 4.8. Vandenilio chloridas, 4 M. 4.9. Kalio hidroksidas, vandeninis 4 M tirpalas. 4.10. Kalcio chloridas, CaCl2 ·2H2O. 4.11. Ličio karbonatas, Li2CO3. 4.12. 2-brom-2’-acetonaftonas. 4.13. 4-hidroksibenzenkarboksirūgštis. 4.14. Salicilo rūgštis. 4.15. Benzenkarboksirūgštis. 4.16. Sorbo rūgštis. 4.17. Propiono rūgštis. 4.18. Etaloniniai tirpalai: paruošiami visų penkių konservantų (4.13–4.17) 0,1 % (m/
  11. t)tirpalai (100 mg/100
  12. ml)dietileteryje. 4.19. Derivatizacijos reagentas – 2-brom-2’-acetonaftono (4.12) 0,5 % (m/
  13. t)tirpalas acetonitrile (4.4) (50 mg/10 ml). Šis tirpalas turi būti ruošiamas kas savaitę ir laikomas šaldytuve. 4.20. Katalizatoriaus tirpalas – ličio karbonato (4.11) 0,3 % (m/
  14. t)tirpalas vandenyje (300 mg/100 ml). Šis tirpalas turi būti paruoštas prieš pat naudojimą. 4.21. Judančiosios fazės tirpalas – toluenas (4.5) ir acetonas (4.2) (20: 0,5, t/t). 4.22. Skystas parafinas (2.7) ir n-heksanas (2.6) (1: 2, t/t). 5. Priemonės 5.1. Vandens vonia, kurioje palaikoma 60oC temperatūra. 5.2. Ryškinimo kamera. 5.3. Ultravioletinės šviesos šaltinis, 254 ir 366 nm. 5.4. Plonasluoksnės plokštelės, Kieselgel 60 be fluorescencijos indikatoriaus, 20 x 20 cm dydžio, 0,25 mm sluoksnio storio su koncentracijos zona 2,5 x 20 cm (Merck 11845 arba jo atitikmuo). 5.5. Mikrošvirkštas, 10 ml. 5.6. Mikrošvirkštas, 25 ml. 5.7. Džiovinimo spinta, palaikanti iki 105oC temperatūrą. 5.8. 50 ml stikliniai mėgintuvėliai su užsukamu dangteliu. 5.9. Filtravimo popierius, 90 mm skersmens, Schleicher & Schull, Weissband No 5892 arba jo atitikmuo. 5.10. Universalus pH indikatorinis popierius, pH 1-11. 5.11. 5 ml stikliniai laboratoriniai buteliukai. 5.12. Sukamasis plėvelės garintuvas (Rotavapor arba jo atitikmuo). 5.13. Kaitinamoji plokštė. 6. Darbo eiga 6.1. Mėginio paruošimas 6.1.1. 50 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu (5.8) pasveriama apie 1 g bandinio. Įlašinami keturi lašai 4 M vandenilio chlorido (4.8) ir 40 ml acetono (4.2). Didelio šarmingumo gaminiams, pavyzdžiui, tualetiniam muilui, reikėtų pridėti 20 lašų 4 M vandenilio chlorido (4.8). Indikatoriniu popieriumi (5.10) tikrinama, kad pH būtų apie 2. Mėgintuvėlis užsukamas ir smarkiai kratomas vieną minutę. 6.1.2. Palengvinti konservantų ekstrahavimui į acetono fazę mišinys atsargiai šildomas iki 60 0C temperatūros, kol ištirpsta skystoji fazė. 6.1.3. Tirpalas atvėsinamas iki kambario temperatūros ir filtruojamas per filtravimo popierių (5.9) į kūginę kolbą. 6.1.4. Į 200 ml kūginę kolbą įpilama 20 ml filtrato, 20 ml vandens ir išmaišoma. Lašinant 4 M kalio hidroksidą (4.9), mišinio pH nustatomas apie 10, pH tikrinant indikatoriniu popieriumi (5.10). 6.1.5. Pridedama 1 g kalcio chlorido (4.10) ir smarkiai kratoma. Filtruojama per filtravimo popierių (5.9) į 250 ml dalijamąjį piltuvą, kuriame yra 75 ml dietileterio (4.3) ir smarkiai kratoma vieną minutę. Leidžiama atsiskirti sluoksniams ir vandeninis sluoksnis supilamas į 250 ml kūginę kolbą. Eterinis sluoksnis išpilamas. Tikrinant indikatoriniu popieriumi (5.10), lašinant 4 M vandenilio chloridą (4.8), vandeninio tirpalo pH nustatomas apie 2. Įpilama 10 ml dietileterio (4.3), kolba užkemšama ir vieną minutę smarkiai kratoma, leidžiant atsiskirti sluoksniams ir eterinis sluoksnis perpilamas į sukamąjį plėvelės garintuvą (5.12). Vandeninis sluoksnis išpilamas. 6.1.6. Eterinis sluoksnis garinamas beveik iki sausumo, likutis ištirpinamas 1 ml dietileterio (4.3) Tirpalas supilamas į stiklinį buteliuką (5.11). 6.2. Plonasluoksnė chromatografija 6.2.1. Kiekvienam chromatografuojamam etaloniniam ir mėginiui naudojama apytikriai 3 ml ličio karbonato tirpalo (4.20), kuris švirkštu (5.5) vienodais atstumais užlašinamas ant plonasluoksnės chromatografijos (TLC) plokštelės (5.4) pradinės linijos koncentracijos zonoje ir džiovinamas šalto oro srovėje. 6.2.2. TLC plokštelė dedama ant įkaitintos iki 40 oC kaitinamosios plokštės (5.13), kad dėmės būtų kaip galima mažesnės. Mikrošvirkštu (5.5) ant plokštelės pradinės linijos tiksliai tuose taškuose, kur buvo užlašinta ličio karbonato tirpalo, užlašinama po 10 ml visų etaloninių tirpalų (4.18) ir mėginio tirpalo (6.1). 6.2.3. Tiksliai tuose taškuose, kur buvo užlašinti etaloniniai ir mėginio tirpalai bei ličio karbonato tirpalas, užlašinama apie 15 ml derivatizacijos reagento (4.19) (2-brom-2’-acetonaftono tirpalo). 6.2.4. TLC plokštelė 45 minutes kaitinama 80oC temperatūros džiovinimo spintoje (5.7). Atvėsinus plokštelė ryškinama kameroje (5.2), kuri buvo balansuojama 15 minučių (nenaudojant filtravimo popieriaus įdėklo), naudojant judančiosios fazės tirpiklį 4.21 (toluenas ir acetonas), kol tirpiklio frontas pasislinks 15 cm (tai gali užtrukti apie 80 minučių). 6.2.5. Plokštelė džiovinama šalto oro srovėje, gautos dėmės tikrinamos UV šviesoje (5.3). Kad padidėtų silpnų dėmių fluorescencija, TLC plokštelė gali būti panardinama į skystą parafiną ir n-heksaną (4.22). 7. Atpažinimo eiga 7.1. Apskaičiuojama kiekvienos dėmės Rf. 7.2. Gautosios mėginio Rf reikšmės ir charakteristikos UV spinduliuotėje palygina-mos su gautosiomis etaloninių tirpalų reikšmėmis. 7.3. Daromos preliminarios išvados apie esančių konservantų buvimą ir jų tapatumą. Atliekama didelio slėgio skysčių chromatografija, aprašyta III skyriuje, o jeigu išaiškėja esant propiono rūgšties, – dujų chromatografija, aprašyta IV skyriuje. Gautos sulaikymo trukmės lyginamos su etaloninių tirpalų sulaikymo trukmėmis. 7.4. Remiantis TLC, HPLC ar GC analizės metodų rezultatais, sprendžiama apie galutinį mėginyje esančių konservantų atpažinimą. III. BENZENKARBOKSIRŪGŠTIES, 4-HIDROKSIBENZENKARBOKSI-RŪGŠTIES, SORBO RŪGŠTIES IR SALICILO RŪGŠTIES KIEKIO NUSTATYMAS 8. Parūgštintas mėginys ekstrahuojamas etanolio ir vandens mišiniu. Konservantų kiekis po filtravimo nustatomas didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) būdu. 9. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni ir tiktų HPLC atlikti. 9.1. Distiliuotas arba lygiavertės kokybės vanduo. 9.2. Etanolis, absoliutusis. 9.3. 4-hidroksibenzenkarboksirūgštis. 9.4. Salicilo rūgštis. 9.5. Benzenkarboksirūgštis. 9.6. Sorbo rūgštis. 9.7. Natrio acetatas, (CH3COONa×3H2O). 9.8. Acto rūgštis, (
  15. a)= 1,05 g/ml. 9.9. Acetonitrilas. 9.10. Sieros rūgštis, 2 M. 9.11. Kalio hidroksidas, vandeninis 0,2 M tirpalas. 9.12. 2-metoksibenzenkarboksirūgštis. 9.13. Etanolio ir vandens mišinys – devynios tūrio dalys etanolio (9.2) sumaišomos su viena tūrio dalimi vandens (2.1). 9.14. Vidinis etaloninis tirpalas: paruošiamas tirpalas, kuriame yra apytikriai 1 g 2-metoksibenzenkarboksirūgšties (9.12) ir 500 ml etanolio ir vandens mišinio (9.13). 9.15. Judančiosios fazės tirpiklis HPLC atlikti 9.15.1. Acetatinis buferis: į 1 l vandens suberiama 6,35 g natrio acetato (9.7), įpilama 20,0 ml acto rūgšties (9.8) ir išmaišoma. 9.15.2. Judančiosios fazės tirpiklis paruošiamas sumaišant devynias tūrio dalis acetatinio buferio (9.15.1) ir vieną tūrio dalį acetonitrilo (9.9). 9.16. Konservanto pradinis tirpalas: tiksliai pasveriama apie 0,05 g 4-hidroksiben-zenkarboksirūgšties (9.3), 0,2 g salicilo rūgšties (9.4), 0,2 g benzenkarboksirūgšties (9.5) ir 0,05 g sorbo rūgšties (9.6), ištirpinama 50 ml matavimo kolboje ir pripilama iki žymės etanolio ir vandens mišinio (9.13). Šis tirpalas, laikomas šaldytuve, yra stabilus vieną savaitę. 9.17. Etaloniniai konservanto tirpalai: į 20 ml matavimo kolbas įpilama 8,00, 4,00, 2,00, 1,00 ir 0,50 ml pradinio tirpalo (9.16). Į kiekvieną kolbą pilama po 10,00 ml vidinio etaloninio tirpalo (9.14) ir 0,5 ml 2 M sieros rūgšties (9.10). Iki žymės pripilama etanolio ir vandens mišinio (9.13). Šie tirpalai turi būti paruošti prieš pat naudojimą. 10. Priemonės 10.1. Vandens vonia, kurioje palaikoma 60 0C temperatūra. 10.2. Didelio slėgio skysčių chromatografas su keičiamo bangos ilgio UV detektoriumi ir 10 ml inžektoriaus kilpa. 10.3. Analizinė kolonėlė: nerūdijančio plieno kolonėlė, 12,5–25 cm ilgio, 4,6 mm vidinio skersmens, įkrauta Nucleosil 5C18 arba jo atitikmeniu. Jeigu reikia, gali būti naudojama tinkama apsauginė kolonėlė. 10.4. Filtravimo popierius, 90 mm skersmens, Schleicher and Schull, Weissband No 5892 arba jo atitikmuo. 10.5. 50 ml stikliniai mėgintuvėliai su užsukamais dangteliais. 10.6. 5 ml stikliniai laboratoriniai buteliukai. 10.7. Netolygų kunkuliavimą slopinančos granulės: karborundas, 2-4 mm dydžio, arba jų atitikmuo. 10.8. Įprasta laboratorinė įranga. 11. Darbo eiga 11.1. Mėginių paruošimas 11.1.1. Mėginio paruošimas, nepridedant vidinio etaloninio tirpalo 11.1.1.1. 50 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu (10.5) pasveriama 1 g bandinio. Į mėgintuvėlį pipete įpilama 1,00 ml 2 M sieros rūgšties (9.10) ir 40,0 ml etanolio ir vandens mišinio (9.13). Pridedama apie 1 g netolygų kunkuliavimą slopinančių granulių (10.7), mėgintuvėlis užsukamas ir ne mažiau kaip vieną minutę smarkiai kratomas, kol bus gauta vienalytė suspensija. Kad konservantai būtų lengviau ekstrahuojami į etanolio fazę, mėgintuvėlis lygiai penkioms minutėms dedamas į 600C temperatūros vandens vonią (10.1). 11.1.1.2. Mėgintuvėlis nedelsiant atvėsinamas šalto vandens srove, ekstraktas vieną valandą laikomas 50C temperatūroje. 11.1.1.3. Ekstraktas filtruojamas per filtravimo popierių (10.4). Apie 2 ml ekstrakto įpilama į stiklinį buteliuką (10.6). Ekstraktas laikomas 50C temperatūroje, analizuojama HPLC metodu per 24 valandas po paruošimo. 11.1.2. Mėginio paruošimas, pridedant vidinio etaloninio tirpalo 11.1.2.1. 50 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu (10.5) vienos tūkstantosios gramo dalies tikslumu pasveriama 10,1 g (a gramų) bandinio. Pipete įpilama 1,00 ml 2 M sieros rūgšties (9.10) ir 30,0 ml etanolio ir vandens mišinio (9.13). Pridedama apie 1 g netolygų kunkuliavimą slopinančių granulių (10.7) ir 10,00 ml vidinio etaloninio tirpalo (9.14). Mėgintuvėlis užsukamas dangteliu ir smarkiai kratomas ne trumpiau kaip vieną minutę, kol bus gauta vienalytė suspensija. Konservantų ekstrahavimui į etanolio fazę palengvinti mėgintuvėlis lygiai penkioms minutėms dedamas į 600C temperatūros vandens vonią (10.1). 11.1.2.2. Mėgintuvėlis nedelsiant atvėsinamas šalto vandens srove, ekstraktas vieną valandą laikomas 5 0C temperatūroje. 11.1.2.3. Ekstraktas filtruojamas per filtravimo popierių (10.4). Apie 2 ml filtrato perpilama į stiklinį buteliuką (10.6). Ekstraktas laikomas 50C temperatūroje, analizuojama HPLC metodu per 24 valandas po paruošimo. 11.2. Didelio slėgio skysčių chromatografija (HPLC) 11.2.1. Judančiosios fazės tirpalas – acetonitrilo ir acetato buferis (9.15). 11.2.2. Nustatoma, kad judančiosios fazės tirpalo srauto, tekančio per kolonėlę, greitis būtų 2,00,5 ml/minutę, o detektoriaus bangos ilgis – 240 nm. 11.2.3. Į skysčių chromatografą (10.2) įšvirkščiama po 10 ml visų etaloninių konservanto tirpalų (9.17). Iš gautų chromatogramų kiekvienam tirpalui nustatomas tirtų konservantų smailių aukščio ir vidinio etaloninio tirpalo smailės aukščio santykis. Brėžiama kiekvieno konservanto smailių aukščio ir kiekvieno etaloninio tirpalo koncentracijos santykio kreivė. Įsitikinama, kad kalibravimo metu nustatyta etaloninių tirpalų priklausomybė yra tiesinė. 11.3. Kiekio nustatymas 11.3.1. Į skysčių chromatografą (10.2) įšvirkščiama 10 ml mėginio ekstrakto (11.1.1) ir užrašoma chromatograma. Įšvirkščiama 10 ml etaloninio konservanto tirpalo (2.17) ir užrašoma chromatograma. Gautos chromatogramos palyginamos. Jeigu mėginio ekstrakto (11.1.1) chromatogramoje nėra smailės, kurios sulaikymo trukmė būtų apytikriai tokia pat kaip 2-metoksibenzenkarboksirūgšties (rekomenduojamas vidinis etaloninis tirpalas), į skysčių chromatografą įšvirkščiama 10 ml mėginio ekstrakto, kuriame yra vidinio etaloninio tirpalo (11.1.2), ir užrašoma chromatograma. 11.3.2. Jeigu mėginio ekstrakto (11.1.1), kurio sulaikymo trukmė tokia pat kaip 2-metoksibenzenkarboksirūgšties, chromatogramoje yra matoma trukdžių smailė, turi būti parenkamas kitas tinkamas vidinis etaloninis tirpalas. (Jeigu chromatogramoje nėra nors vieno iš tiriamųjų konservantų, šis konservantas gali būti naudojamas kaip vidinis etaloninis tirpalas.) 11.3.3. Įsitikinama, ar etaloninio tirpalo ir mėginio tirpalo chromatogramos atitinka šiuos reikalavimus: 11.3.3.1. mažiausiai atskirtos poros smailių atskyrimas yra ne mažesnis kaip 0,90. Smailių atskyrimas nustatomas taip, kaip pavaizduota 1 pav. Jeigu neįvyksta reikalingas smailių atskyrimas, turi būti naudojama labiau tinkanti kolonėlė, arba judančiosios fazės tirpalo sudėtis turėtų būti derinama, kol atitiks reikalavimus; 1 pav. Smailių atskyrimas 11.3.3.2. visų gautų smailių asimetrijos koeficientas As svyruoja nuo 0,9 iki 1,5. Smailių asimetrijos koeficientas nustatomas taip, kaip pavaizduota 2 pav. (Rekomenduojamas savirašio greitis, užrašant chromatrogramą asimetrijos koeficientui nustatyti, – ne mažesnis kaip 2 cm per minutę.); 2 pav. Smailių asimetrijos koeficientas 11.3.3.3. turi būti gaunama nekintama pagrindinė linija. 12. Apskaičiavimas. Tiriamųjų konservantų smailių santykis su 2-metoksibenzenkar-boksirūgšties (vidinė etaloninė medžiaga) smaile ir kalibracinė keivė naudojami rūgštinių konservantų koncentracijai bandinio tirpale apskaičiuoti. Benzenkarboksirūgšties, 4-hidrobenzen-karboksirūgšties, sorbo rūgšties arba salicilo rūgšties kiekis mėginyje apskaičiuojamas masės procentais (
  16. xi)pagal formulę: xi % (m/
  17. m)= = , čia: a – mėginio (11.1.2) masė gramais; b – konservanto koncentracija mėginio ekstrakte (11.1.2), nustatyta iš kalibracinės kreivės (mg/ml). 13. Pakartojamumas 13.1. Jeigu 4-hidroksibenzenkarboksirūgšties kiekis sudaro 0,40%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,035% vertės. 13.2. Jeigu benzenkarboksirūgšties kiekis sudaro 0,50%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,050% vertės. 13.3. Jeigu salicilo rūgšties kiekis sudaro 0,50%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,045% vertės. 13.4. Jeigu sorbo rūgšties kiekis sudaro 0,60%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,035% vertės. 13.5. Metodo rezultatų pastovumo tyrimo rezultatai parodė, kad sieros rūgšties, pridėtos rūgštims iš mėginio ekstrahuoti, kiekis yra labai svarbus, o tiriamo mėginio kiekis turi atitikti nustatytas ribas. IV. PROPIONO RŪGŠTIES KIEKIO NUSTATYMAS 14. Šis metodas taikomas propiono rūgšties kiekiui nustatyti, kai jos maksimali koncentracija kosmetikos gaminiuose yra 2% (m/m). 15. Propiono rūgšties koncentracija, nustatyta šiuo metodu, išreiškiama gaminio masės procentais (% m/m). 16. Ekstrahavus propiono rūgštį iš gaminio, jos kiekis nustatomas dujų chromatografijos metodu, kaip vidinę etaloninę medžiagą naudojant 2-metilpropiono rūgštį. 17. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 17.1. Distiliuotas arba lygiavertės kokybės vanduo. 17.2. Etanolis, 96% (t/t). 17.3. Propiono rūgštis. 17.4. 2-metilpropiono rūgštis. 17.5. Ortofosfato rūgštis, 10% (m/t). 17.6. Propiono rūgšties tirpalas: 50 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 1,00 g (p gramų) propiono rūgšties ir iki žymės pripilama etanolio (17.2). 17.7. Vidinis etaloninis tirpalas: 50 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 1,00 g (e gramų) 2-metilpropiono rūgšties ir iki žymės pripilama etanolio (17.2). 18. Priemonės 18.1. Įprasta laboratorinė įranga. 18.2. Dujų chromatografas su liepsnos jonizacijos detektoriumi. 18.3. Stiklinis mėgintuvėlis (20 x 150
  18. mm)su užsukamu dangteliu. 18.4. 600C temperatūros vandens vonia. 18.5. 10 ml stiklinis švirkštas su filtro membrana (porų skersmuo: 0,45 mm). 19. Darbo eiga 19.1. Mėginių paruošimas 19.1.1. Mėginio paruošimas be vidinio etaloninio tirpalo 19.1.1.1. Stikliniame mėgintuvėlyje (18.3) pasveriama apie 1 g bandinio. Įpilama 0,5 ml ortofosfato rūgšties (17.5) ir 9,5 ml etanolio (17.2). 19.1.1.2. Mėgintuvėlis uždaromas ir smarkiai kratomas. Jeigu reikia, mėgintuvėlis penkioms minutėms dedamas į pašildytą iki 600C temperatūros (18.4) vandens vonią, kad lipidų fazė iki galo ištirptų. Greitai atvėsinama vandens srove. Dalis tirpalo filtruojama per membraninį filtrą (18.5). Filtratas chromatografuojamas tą pačią dieną. 19.1.2. Mėginio paruošimas su vidiniu etaloniniu tirpalu 19.1.2.1. Stikliniame mėgintuvėlyje (18.3) vienos tūkstantosios gramo dalies tikslumu pasveriama 10,1 g (a gramų) bandinio. Įpilama 0,5 ml ortofosfato rūgšties (17.5), 0,50 ml vidinio etaloninio tirpalo (17.7) ir 9 ml etanolio (17.2). 19.1.2.2. Mėgintuvėlis uždaromas ir smarkiai kratomas. Jeigu reikia, mėgintuvėlis dedamas penkioms minutėms į 60 oC temperatūros vandens vonią (18.4), kad ištirptų lipidų fazė. Greitai atvėsinama vandens srove. Dalis tirpalo filtruojama per membraninį filtrą (18.5). Filtratas chromatografuojamas tą pačią dieną. 19.2. Dujų chromatografijos sąlygos 19.2.1. Kolonėlė – nerūdijančio plieno, ilgis – 2 m, skersmuo – 3 mm, įkrova – 10% SPTM 1000 (arba jo atitikmuo) + 1% H3PO4 ant Chromosorb, WAW 100 – 120 mešų. 19.2.2. Temperatūra: inžektoriaus – 200oC, kolonėlės – 120oC, detektoriaus – 200oC. 19.2.3. Stumiančiosios dujos – azotas, srauto greitis – 25 ml/min. 19.3. Chromatografija 19.3.1. Kalibravimas 19.3.1.1. Į 20 ml matavimo kolbas pipete pilama 0,25, 0,50, 1,00, 2,00 ir 4,00 ml propiono rūgšties tirpalo (17.6) Į kiekvieną matavimo kolbą pipete pilama 1,00 ml vidinio etaloninio tirpalo (17.7); pripilama iki žymės etanolio (17.2) ir išmaišoma. Taip paruoštuose tirpaluose yra e mg/ml 2-metilpropiono rūgšties – vidinės etaloninės medžiagos (1 mg/ml, jeigu e = 1000) ir p/4, p/2, p, 2p, 4p mg/ml propiono rūgšties (0,25, 0,50, 1,00, 2,00, 4,00 mg/ml, jeigu p = 1000). 19.3.1.2. Įšvirkščiama 1 ml kiekvieno tirpalo ir kalibracinė kreivė brėžiama ant abscisės ašies atidedant propiono rūgšties ir 2-metilpropiono rūgšties masių santykį, ant ordinatės ašies – atitinkamų smailių plotų santykį. 19.3.1.3. Kiekvieno skysčio įšvirkščiama tris kartus ir apskaičiuojamas vidutinis smailių plotų santykis. 19.3.2. Kiekio nustatymas 19.3.2.1. Įšvirkščiama 1 ml mėginio filtrato (19.1.1). Chromatograma palyginama su etaloninių tirpalų (19.3.1) chromatogramomis. Jeigu smailės sulaikymo trukmė yra beveik tokia pati kaip 2-metilpropiono rūgšties, pakeičiama vidinė etaloninė medžiaga. Jeigu trukdžių nėra, įšvirkščiama 1 ml mėginio filtrato (19.1.2), matuojami propiono rūgšties ir vidinės etaloninės medžiagos smailės plotai. 19.3.2.2. Kiekvieno skysčio įšvirkščiama tris kartus ir apskaičiuojamas vidutinis smailių plotų santykis. 20. Apskaičiavimas 20.1. Iš kalibracinės kreivės, gautos pagal 19.3.1 punktą, nustatomas masių santykis (K), atitinkantis pagal 19.3.2 punktą apskaičiuotą smailės plotų santykį. 20.2. Nustačius masių santykį, propiono rūgšties kiekis mėginyje (X) masės procentais apskaičiuojamas pagal formulę: x % (m/
  19. m)= K = K , čia: K – 20.1 punkte apskaičiuotas masių santykis; e – vidinės etaloninės medžiagos, pasvertos pagal 17.7 p., masė gramais; a – mėginio, pasverto pagal 19.1.2 p., masė gramais. Duomenys apvalinami iki vienos dešimtosios. 21. Pakartojamumas. Jeigu propiono rūgšties kiekis sudaro 2% (m/m), dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,12%. ______________ 6 priedas BENZILO ALKOHOLIO ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS I. Atpažinimas 1. Šis metodas taikomas benzilo alkoholiui kosmetikos gaminiuose atpažinti. 2. Benzilo alkoholis atpažįstamas plonasluoksnės chromatografijos, atliekamos ant silikagelio plokštelių, metodu. 3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 3.1. Benzilo alkoholis. 3.2. Chloroformas. 3.3. Etanolis, absoliutusis. 3.4. N-pentanas. 3.5. Judančiosios fazės tirpiklis – dietileteris. 3.6. Etaloninis benzilo alkoholio tirpalas: 0,1 g benzilo alkoholio (3.1) pasveriama 100 ml matavimo kolboje, pripilama iki žymės etanolio (3.3) ir išmaišoma. 3.7. Plonasluoksnės chromatografijos plokštelės: stiklas, 100 x 200 mm arba 200 x 200 mm, padengtos 0,25 mm silikagelio 60 F254 sluoksniu. 3.8. Vizualizavimo reagentas – 12-molibdofosforo rūgštis 10 % (m/
  20. t)etanolyje (3.3). 4. Priemonės 4.1. Įprasta plonasluoksnės chromatografijos įranga. 4.2. Chromatografo kamera su dvigubu indu tirpikliams, kurios matmenys apytikriai 80 mm x 230 mm x 240 mm. 4.3. Chromatografinis popierius Whatman arba jo atitikmuo. 4.4. Ultravioletinė lempa, bangos ilgis – 254 nm. 5. Darbo eiga 5.1. Mėginio paruošimas. 10 ml matavimo kolboje pasveriama 1,0 g analizuotino bandinio. Įpilama 3 ml chloroformo (3.2) ir smarkiai kratoma, kol mėginys disperguosis. Pripilama iki žymės etanolio (3.3) ir smarkiai kratoma, kol susidarys skaidrus arba beveik skaidrus tirpalas. 5.2. Plonasluoksnė chromatografija 5.2.1. Chromatografo kamera (4.2) pripildoma n-pentano (3.4) taip: užpakalinio kameros indo sienelė išklojama chromatografiniu popieriumi (4.3) taip, kad popieriaus apačia būtų tirpiklyje. Į užpakalinį indą įpilama 25 ml n-pentano (3.4), šį tirpiklį pilant per chromatografinio popieriaus išklojos paviršių. Nedelsiant uždedamas dangtelis ir kamera paliekama 15 minučių. 5.2.2. 10 ml bandinio tirpalo (5.1) ir 10 ml etaloninio benzilo alkoholio tirpalo (3.6) užlašinama ant chromatografinės plokštelės (3.7) tinkamose pradinės linijos vietose. Leidžiama išdžiūti. 5.2.3. Į priekinį kameros indą pipete įpilama 10 ml dietileterio (3.5) ir plokštelė (5.2.2) nedelsiant dedama į šį indą. Greitai uždedamas kameros dangtis, plokštelė ryškinama iki 150 mm. Plokštelė išimama iš chromatografo kameros ir paliekama išdžiūti kambario temperatūroje. 5.2.4. Plokštelė (5.2.3) stebima ultravioletinėje šviesoje ir pažymimos violetinių dėmių vietos. Plokštelė apipurškiama vizualizavimo reagentu (3.8), po to kaitinama 1200C temperatūroje apie 15 minučių. Benzilo alkoholis išryškėja tamsiai mėlynomis dėmėmis. 5.2.5. Apskaičiuojama etaloninio benzilo alkoholio tirpalo R1 vertė. Turinti tą pačią R1 vertę tamsiai mėlyna dėmė, gauta iš mėginio tirpalo, rodo benzilo alkoholio buvimą. Aptikimo riba: 0,1 mg benzilo alkoholio. II. Kiekio nustatymas 6. Benzilo alkoholio kiekis, nustatomas šiuo metodu, yra išreiškiamas masės procentais (% m/m). 7. Bandinys ekstrahuojamas metanoliu, o benzilo alkoholio kiekis ekstrakte nustatomas didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) metodu. 8. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni ir tinkantys HPLC. 8.1. Metanolis. 8.2. 4-etoksifenolis. 8.3. Benzilo alkoholis. 8.4. Judančioji fazė – metanolis (8.1) ir vanduo (45: 55; t/t). 8.5. Benzilo alkoholio pradinis tirpalas: 100 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 0,1 g benzilo alkoholio (8.3). Iki žymės pripilama metanolio (8.1) ir išmaišoma. 8.6. Vidinis etaloninis pradinis tirpalas: 100 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 0,1 g 4-etoksifenolio (8.2). Iki žymės pripilama metanolio (8.1) ir išmaišoma. 8.7. Etaloniniai tirpalai: į 25 ml matavimo kolbas pipete įpilama pradinio benzilo alkoholio tirpalo (8.5) ir vidinio etaloninio pradinio tirpalo (8.6) pagal 1 lentelę. Pripilama iki reikiamo tūrio metanolio (8.1) ir išmaišoma. 1 lentelė. Etaloninių tirpalų koncentracija Etaloninis tirpalas Benzilo alkoholio koncentracija 4-etoksifenolio koncentracija įpilta (8.5) ml mg/ml* įpilta (8.6) ml mg/ml* I 0,5 20 2,0 80 II 1,0 40 2,0 80 III 2,0 80 2,0 80 IV 3,0 120 2,0 80 V 5,0 200 2,0 80 * Šios vertės yra pateiktos kaip nuoroda ir atitinka etaloninių tirpalų, paruoštų naudojant benzilo alkoholio (8.5) ir 4-etoksifenolio (8.6) tirpalus, koncentracijas, kuriose yra atitinkamai lygiai 0,1% (m/
  21. t)benzilo alkoholio ir lygiai 0,1% (m/
  22. t)4-etoksifenolio. 9. Priemonės 9.1. Įprasta laboratorinė įranga. 9.2. Didelio slėgio skysčių chromatografijos įranga su keičiamo bangos ilgio UV detektoriumi ir 10 ml įšvirkštimo kilpa. 9.3. Analizinė kolonėlė: 250 mm x 4,6 mm nerūdijančio plieno kolonėlė, kurios įkrova – 5 mm Spherisorb ODS arba jo atitikmuo. 9.4. Vandens vonia. 9.5. Ultragarso vonia. 9.6. Centrifuga. 9.7. Centrifugos mėgintuvėliai, 15 ml tūrio. 10. Darbo eiga 10.1. Mėginio paruošimas 10.1.1. Centrifugos mėgintuvėlyje (9.7) tiksliai pasveriama apie 0,1 g (m gramų) bandinio ir įpilama 5 ml metanolio (8.1). 10.1.2. Kaitinama 10 minučių 500C temperatūros vandens vonioje (9.4), po to mėgintuvėlis dedamas į ultragarso vonią (9.5) ir laikomas, kol mėginys visiškai disperguosis. 10.1.3. Atvėsinama, po to centrifuguojama, esant 3500 aps./min., penkias minutes. 10.1.4. Virš nuosėdų esantis skystis perpilamas į 25 ml matavimo kolbą. 10.1.5. Mėginys dar kartą ekstrahuojamas 5 ml metanolio (8.1). Ekstraktai sumaišomi 25 ml matavimo kolboje. 10.1.6. Į 25 ml matavimo kolbą pipete įpilama 2,0 ml vidinio etaloninio pradinio tirpalo (8.6). Pripilama iki žymės metanolio (8.1) ir išmaišoma. Šis tirpalas yra naudojamas 10.4 punkte aprašytai analizei. 10.2. Chromatografija 10.2.1. Didelio slėgio skysčių chromatografijos įranga (9.2) sutvarkoma įprastu būdu. Judančiosios fazės (8.4) srauto greitis nustatomas 2,0 ml per minutę. 10.2.2. UV detektoriaus (9.2) bangos ilgis nustatomas 210 nm. 10.3. Kalibravimas 10.3.1. Įšvirkščiama po 10 ml kiekvieno benzilo alkoholio etaloninio tirpalo (8.7) ir išmatuojami benzilo alkoholio ir 4-etoksifenolio smailių plotai. 10.3.2. Kiekvienam etaloniniam benzilo alkoholio tirpalui (8.7) apskaičiuojami benzilo alkoholio ir 4-etoksifenolio smailių plotų santykiai. Kalibracinė kreivė brėžiama atidedant šiuos santykius ordinatės ašyje ir atitinkamas benzilo alkoholio koncentracijas mg mililitre abscisės ašyje. 10.4. Kiekio nustatymas 10.4.1. Įšvirkščiama 10 ml mėginio tirpalo (10.1.6) ir matuojami benzilo alkoholio ir 4-etoksifenolio smailių plotai. Apskaičiuojamas benzilo alkoholio ir 4-etoksifenolio smailių plotų santykis. Ši darbo eiga kartojama, įpilant po 10 ml (alikvotinę dalį) mėginio tirpalo, kol bus gauti pastovūs rezultatai. 10.4.2. Iš kalibracinės kreivės (10.3.2) nustatoma benzilo alkoholio koncentracija, atitinkanti benzilo alkoholio ir 4-etoksifenolio smailių plotų santykį. 11. Apskaičiavimas. Benzilo alkoholio kiekis mėginyje masės procentais apskaičiuojamas pagal formulę: % (m/
  23. m)benzilo alkoholio = , čia: m – analizei paimto mėginio (10.1.1) masė gramais; c – benzilo alkoholio koncentracija mėginio tirpale (10.1.6), nustatyta iš kalibracinės kreivės, mikrogramais mililitre. III. Pakartojamumas 12. Jeigu benzilo alkoholio kiekis sudaro 1%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų skirtumas turi neviršyti 0,10%. ______________ 7 priedas CHLORBUTANOLIO KIEKIO NUSTATYMAS 1. Metodas taikomas chlorbutanolio (INN) kiekiui nustatyti, kai jo koncentracija bet kuriame kosmetikos gaminyje, išskyrus aerozolius, neviršija 0,5% (m/m). 2. Chlorbutanolio kiekis, nustatytas šiuo metodu, yra išreiškiamas gaminio masės procentais (% m/m). 3. Tinkamai apdorojus analizuojamą bandinį, nustatymas atliekamas dujų chromatografijos metodu kaip vidinę etaloninę medžiagą naudojant 2,2,2-trichloretanolį. 4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 4.1. Chlorbutanolis (1,1,1-trichlor-2-metilpropan-2-olis). 4.2. 2,2,2-trichloretanolis. 4.3. Absoliutusis etanolis. 4.4. Etaloninis chlorbutanolio tirpalas: 0,025 g 100-te ml etanolio (4.3) (m/t). 4.5. Etaloninis 2,2,2-trichlormetanolio tirpalas: 4 mg 100-te ml etanolio (4.3) (m/t). 5. Priemonės 5.1. Įprasta laboratorinė įranga. 5.2. Dujų chromatografas su elektronų detektoriumi, Ni 63. 6. Darbo eiga 6.1. Mėginio paruošimas. Tiksliai pasveriama 0,1–0,3 g (p gramų) bandinio ir visas kiekis suberiamas į 100 ml matavimo kolbą. Ištirpinama etanolyje (4.3), įpilama 1 ml vidinio etaloninio tirpalo (4.5) ir pripilama iki žymės etanolio (4.3). 6.2. Dujų chromatografijos sąlygos 6.2.1. Prietaiso eksploatavimo metu turi būti gaunamas sklaidos koeficientas R ≥ 1,5. R = 2 , čia: R1 ir R2 – smailių sulaikymo trukmės minutėmis; W1 ir W2 – smailių pločiai pusėje aukščio milimetrais; d¢ – savirašio greitis milimetrais per minutę. 6.2.2. Reikalingos sklaidos gavimo sąlygos: I kolonėlė II kolonėlė Medžiaga Stiklas Nerūdijantis plienas Ilgis 1,80 m 3 m Skersmuo 3 mm 3 mm Nuostovioji fazė 10 % Carbowax 20 M TPA ant Gaschrom, Q 80 – 100 mešų 5 % OV 17 ant Chromosorb WAW DMCS, 80 – 100 mešų Kondicionavimas 2–3 dienos 190 0C temperatūroje Temperatūra: inžektoriaus 2000C 1500C kolonėlės 1500C 1000C detektoriaus 2000C 1500C Stumiančiosios dujos Azotas Argonas ir metanas (95/5 t/
  24. t)Srauto greitis 35 ml/min. 35 ml/min. 6.3. Standartinė kreivė. Į penkias 100 ml matavimo kolbas įpilama po 1 ml etaloninio tirpalo (4.5) ir atitinkamai 0,2, 0,3, 0,4, 0,5 ir 0,6 ml etaloninio tirpalo (4.4), įpilama iki žymės etanolio (4.3), išmaišoma. Po 1 ml kiekvieno tirpalo įšvirkščiama į chromatografą pagal 6.2.2 punkte apibūdintas darbo sąlygas ir brėžiama kalibracinė kreivė: ant abscisės ašies pažymimas chlorbutanolio masės santykis su 2,2,2-trichloretanolio mase, o ant ordinatės – atitinkamų smailių plotų santykis. 6.4. Įšvirkščiama 1 ml tirpalo, gauto pagal 6.1 punktą, ir laikomasi darbo eigos, apibūdintos 6 punkte. 7. Apskaičiavimas 7.1. Iš standartinės kreivės (6.3) apskaičiuojamas kiekis a, išreikštas chlorbutanolio kiekiu mg tirpale 6.1. 7.2. Chlorbutanolio kiekis mėginyje yra apskaičiuojamas pagal tokią formulę: % chlorbutanolio (m/
  25. m)= = . 8. Pakartojamumas 8.1. Jei chlorbutanolio kiekis sudaro 0,5 % (m/m), dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,01 %. 8.2. Jei duomenys yra lygūs didžiausiai leidžiamai koncentracijai arba ją viršija, būtina patikrinti, ar nėra trukdžių. ______________ 8 priedas CHLOROFORMO, ESANČIO DANTŲ PASTOJE, KIEKIO NUSTATYMAS 1. Šis metodas taikomas chloroformo kiekiui dantų pastoje nustatyti dujų chromatografija. Metodas tinka kiekiui nustatyti, kai chloroformo yra apie 5% arba mažiau. 2. Chloroformo kiekis, nustatomas šiuo metodu, yra išreiškiamas gaminio masės procentais. 3. Dantų pasta yra suspenduojama dimetilformamido ir metanolio mišinyje, į kurį įpiltas žinomas kiekis vidinio etalono – acetonitrilo. Po centrifugavimo skystosios fazės dalis analizuojama dujų chromatografija ir apskaičiuojamas chloroformo kiekis. 4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 4.1. Porapak Q, Chromosorb 101 arba lygiavertis, 80–100 mešų. 4.2. Acetonitrilas. 4.3. Chloroformas. 4.4. Dimetilformamidas. 4.5. Metanolis. 4.6. Vidinis etaloninis tirpalas: į 50 ml matavimo kolbą pipete įpilama 5 ml dimetilformamido (4.4), po to – apie 300 mg (M
  26. mg)tiksliai pasverto acetonitrilo. Iki žymės pripilama dimetilformamido ir sumaišoma. 4.7. Tirpalas santykiniam reaktingumo koeficientui nustatyti: į 10 ml matavimo kolbą pipete įpilama lygiai 5 ml vidinio etaloninio tirpalo (4.6), paskui – apie 300 mg (M1
  27. mg)tiksliai pasverto chloroformo. Iki žymės pripilama dimetilformamido ir sumaišoma. 5. Priemonės 5.1. Analizinės svarstyklės. 5.2. Dujų chromatografas su liepsnos jonizacijos detektoriumi. 5.3. Mikrošvirkštas, 5–10 ml tūrio su 0,1 ml padalomis. 5.4. Moro pipetės, 1, 4 ir 5 ml. 5.5. Matavimo kolbos, 10 ir 50 ml. 5.6. Mėgintuvėliai, apie 20 ml talpos, užsukamu dangteliu, Sovirel France Nr. 20 arba jų atitikmuo. Dangtelių viduje yra tarpinė, kurių viena pusė padengta teflonu. 5.7. Centrifuga. 6. Darbo eiga 6.1. Dujų chromatografijos sąlygos 6.1.1. Kolonėlės medžiaga: stiklas, ilgis – 150 cm, vidinis skersmuo – 4 mm, išorinis skersmuo – 6 mm. 6.1.2. Kolonėlė pripildoma Porapak Q, Chromosorb 101 arba jų atitikmeniu, 80–100 mešų (4.1), su vibratoriaus rūgštimi. 6.1.3. Liepsnos jonizacijos detektorius: jo jautris nustatomas taip, kad įšvirkštus 3 ml 4.7 punkte nurodyto tirpalo, acetonitrilo smailės aukštis sudarytų tris ketvirčius viso skalės aukščio. 6.1.4. Stumiančiosios dujos – azotas, debitas 65 ml/min. 6.1.5. Papildomos sąlygos: suderinti dujų srovę su detektoriumi taip, kad oro arba deguonies srautas būtų 5–10 kartų didesnis negu vandenilio. 6.1.6. Temperatūra: inžektoriaus bloko – 210°C, detektoriaus bloko – 210°C, kolonėlės krosnelės – 175°C. 6.1.7. Savirašio greitis: apytikriai 100 cm per valandą. 6.1.8. Bandinys analizei imamas iš dar nenaudotos tūbelės. Išspaudus trečdalį kiekio, tūbelė vėl užsukama, tūbelės turinys gerai išmaišomas ir tada imamas mėginys. 7. Dangteliu užsukamame mėgintuvėlyje (5.6) 10 mg tikslumu pasveriama 6–7 g (M0
  28. g)dantų pastos, paruoštos pagal 6.1.8 punktą, ir įdedami trys maži stikliniai rutulėliai. 8. Pipete į mėgintuvėlį įpilama lygiai 5 ml vidaus etaloninio tirpalo (4.6), 4 ml dimetilformamido (4.4) ir 1 ml metanolio (4.5), mėgintuvėlis užsukamas ir išmaišoma. 9. Užsuktas mėgintuvėlis pusę valandos purtomas mechaninėje purtyklėje, tada centrifuguojamas 15 minučių tokiu greičiu, kad aiškiai atsiskirtų fazės. 10. Pasitaiko, kad po centrifugavimo skystoji fazė lieka drumsta. Tuomet įmanoma šiek tiek nuskaidrinti, į skystąją fazę pridedant 1–2 g natrio chlorido, leidžiant nusistovėti ir pakartotinai centrifuguojant. 11. 6.1 punkte apibūdintomis sąlygomis įšvirkščiama 3 ml tirpalo. 9 punkte nurodytas veiksmas dar kartą pakartojamas. Esant anksčiau apibūdintoms sąlygoms, kaip orientacinės vertės gali būti pateikiamos šios sulaikymo trukmės: 11.1. metanolio – apytikriai viena minutė, 11.2. acetonitrilo – apytikriai 2,5 minutės, 11.3. chloroformo – apytikriai šešios minutės, 11.4. dimetilformamido – daugiau kaip 15 minučių. 12. Santykinio reaktingumo koeficientui nustatyti įšvirkščiama 3 ml tirpalo, nurodyto 4.7 punkte. Pakartojama dar kartą. Santykinis reaktingumo koeficientas yra nustatomas kiekvieną dieną. 13. Apskaičiavimas 13.1. Santykinio reaktingumo koeficiento apskaičiavimas. 13.1.1. Matuojamas acetonitrilo ir chloroformo smailių aukštis ir plotis ties puse aukščio, o abiejų smailių plotas apskaičiuojamas pagal formulę: aukštis x plotis ties puse aukščio. 13.1.2. Nustatomas acetonitrilo ir chloroformo smailių plotas chromatogramose, gautose pagal 12 punktą, ir apskaičiuojamas santykinis reaktingumo koeficientas fs pagal šią formulę: fs = = , čia: fs – chloroformo santykinis reaktingumo koeficientas; As – chloroformo smailės plotas
(12); Ai – acetonitrilo smailės plotas
(12); Ms – chloroformo masė mg 10 ml tirpalo, nurodyto 12 punkte (= M1); Mi – acetonitrilo masė mg 10 ml tirpalo, nurodyto 12 punkte (= 1/10 M). 13.1.
  1. Apskaičiuojamas gautų rodmenų vidurkis. 13.
  2. Chloroformo kiekio apskaičiavimas 13.2.
  3. Pagal 13.1.1 punktą iš chromatogramų, gautų pagal 11 punkte nurodytą darbo eigą, apskaičiuojami chloroformo ir acetonitrilo smailių plotai. 13.2.
  4. Chloroformo kiekis dantų pastoje apskaičiuojamas pagal šią formulę: % X = × 100% = , čia: % X – chloroformo kiekis dantų pastoje, išreikštas masės procentais; As – chloroformo smailės plotas
(11); Ai – acetonitrilo smailės plotas
(11); Msx – mėginio, nurodyto 7 punkte, masė mg (= 1 000 × M0); Mi – acetonitrilo masė mg 10 ml tirpalo, gauto pagal 8 punktą (1/10 M). 13.2.3. Apskaičiuojamas nustatytų lygių vidurkis ir duomenys pateikiami 0,1% tikslumu. 14. Pakartojamumas. Jeigu chloroformo kiekis sudaro apie 3%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio analizių rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,3 % vertės. ______________ 9 priedas CHININO ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS I. ATPAŽINIMAS 1. Šis metodas taikomas chininui, esančiam šampūnuose ir plaukų losjonuose, atpažinti. 2. Atpažįstama atliekant plonasluoksnę chromatografiją ant silikagelio. Chininas rūgščioje terpėje, esant 360 nm bangos ilgiui, fluorescuoja mėlynai. Norint papildomai patvirtinti chinino buvimą, fluorescencija gali būti panaikinama bromo garais, o amoniako garai sukels gelsvą fluorescenciją. 3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 3.1. Silikagelio plokštelės be fluorescencijos indikatoriaus, 0,25 mm storio, 200 mm x 200 mm. 3.2. Judančiosios fazės tirpiklis – toluenas, dietileteris, dichlormetanas, dietilaminas, 20/20/20/8 (t/t/t/t). 3.3. Metanolis. 3.4. Sieros rūgštis (96%; d = 1,84). 3.5. Dietileteris. 3.6. Ryškinimo reagentas: į 95 ml dietileterio (3.5), esančio atvėsintame konteineryje, atsargiai įpilama 5 ml sieros rūgšties (3.4). 3.7. Bromas. 3.8. Amonio hidroksido tirpalas (28%; d = 0,90). 3.9. Chininas, bevandenis. 3.10. Etaloninis tirpalas: matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 100 mg bevandenio chinino (3.9) ir ištirpinama 100 ml metanolio (3.3). 4. Priemonės 4.1. Įprasta plonasluoksnės chromatografijos įranga. 4.2. Ultragarso vonia. 4.3. Miliporų filtras, FH 0,5 fm arba jam lygiavertis, su tinkama filtravimo įranga. 5. Darbo eiga 5.1. Mėginio paruošimas: 100 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriamas toks bandinio kiekis, kuriame galėtų būti apie 100 mg chinino, ištirpinama ir pripilama iki žymės metanolio (3.3). Kolba užkemšama ir paliekama vienai valandai ultragarsiniame vibratoriuje (4.2) kambario temperatūroje. Filtruojama (4.3), šis filtratas naudojamas chromatografijai. 5.2. Plonasluoksnė chromatografija: 1,0 ml etaloninio tirpalo (3.10) ir 1,0 ml mėginio tirpalo (5.1) užlašinama ant silikagelio plokštelės (3.1). Chromatograma ryškinama naudojant tirpiklį (3.2) 150 mm atstumu kameroje, iš anksto prisotintoje tirpiklio (3.2). 5.3. Ryškinimas 5.3.1. Plokštelė išdžiovinama kambario temperatūroje. 5.3.2. Apipurškiama reagentu (3.6). 5.3.3. Plokštelė paliekama džiūti vieną valandą kambario temperatūroje. 5.3.4. Stebima UV lempos šviesoje, esant 360 nm bangos ilgiui. Chininas atrodo kaip ryškiai mėlynai fluorescuojanti dėmė. 5.3.5. Pagrindinių alkaloidų, giminingų chininui, RF vertės, kai ryškinama tirpikliu (3.2): Alkaloidas RF Chininas Chinidinas Cinchoninas Cinchonidinas Hidrochinidinas 0,20 0,29 0,33 0,27 0,17 5.3.6. Kad papildomai būtų patvirtintas chinino buvimas, plokštelė apytikriai vieną valandą yra veikiama bromo (3.7) garais. Fluorescencija išnyksta. Kai ši plokštelė yra veikiama amoniako (3.8) garais, vėl pasirodo dėmės, kurios turi būti rudos spalvos, o kai plokštelė yra vėl tikrinama 360 nm bangos ilgio UV šviesoje, galima stebėti gelsvą fluorescenciją. 5.3.7. Aptikimo riba – 0,1 mg chinino. II. KIEKIO NUSTATYMAS 6. Šiuo metodu nustatomas chinino kiekis. Jis gali būti naudojamas nustatant didžiausią leidžiamą koncentraciją: šampūnuose – 0,5% (m/m), plaukų losjonuose – 0,2%. 7. Chinino kiekis, nustatomas šiuo metodu, yra išreiškiamas gaminio masės procentais (% m/m). 8. Tinkamai apdorojus analizuojamą bandinį, nustatymas atliekamas didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) metodu. 9. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni ir tikti HPLC. 9.1. Acetonitrilas. 9.2. Kalio dihidroortofosfatas (KH2PO4). 9.3. Ortofosfato rūgštis (85%; d= 1,7). 9.4. Tetrametilamonio bromidas. 9.5. Chininas, bevandenis. 9.6. Metanolis. 9.7. Ortofosfato rūgšties tirpalas (0,1 M): pasveriama 11,53 g ortofosfato rūgšties (9.3) ir ištirpinama 1000 ml vandens matavimo kolboje. 9.8. Kalio dihidroortofosfato tirpalas (0,1 M): pasveriama 13,6 g kalio dihidroortofosfato (9.2) ir ištirpinama vandenyje 1000 ml matavimo kolboje. 9.9. Tetrametilamonio bromido tirpalas: 15,40 g tetrametilamonio bromido (9.4) ištirpinama vandenyje 1000 ml matavimo kolboje. 9.10. Eliuentas – ortofosfato rūgštis (9.7), kalio dihidroortofosfatas (9.8), tetrametilamonio bromidas (9.9), vanduo, acetonitrilas (9.1) 10/50/100/340/90 (t/t/t/t/t). Šios judančiosios fazės sudėtis gali būti keičiama taip, kad sklaidos koeficientas R būtų ≥ 1,5. R = 2 , čia: R1 ir R2 – smailių sulaikymo trukmės minutėmis; W1 ir W2 – smailių pločiai pusėje aukščio milimetrais; d' – savirašio greitis milimetrais per minutę. 9.11. Kvarcas, apdorotas oktodecilsilanu, 10 mm. 9.12. Etaloniniai tirpalai: tiksliai pasveriama apie 5,0, 10,0, 15,0 ir 20,0 mg bevandenio chinino (9.5) atitinkamame skaičiuje 100 ml matavimo kolbų. Pripilama iki žymės metanolio (9.6) ir kolbų turinys kratomas, kol ištirpsta chininas. Kiekvienas bandinys filtruojamas per 0,5 mm filtrą. 10. Priemonės 10.1. Įprasta laboratorinė įranga. 10.2. Ultragarso vonia. 10.3. Didelio slėgio skysčių chromatografijos įranga su kintamo bangos ilgio detektoriumi. 10.4. Kolonėlė: ilgis – 250 mm; vidaus skersmuo – 4,6 mm; įkrova – kvarcas (9.11). 10.5. Miliporų filtras FH 0,5 mm arba jo atitikmuo su tinkamu filtravimo aparatu. 11. Darbo eiga 11.1. Mėginio paruošimas: 100 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriamas toks bandinio kiekis, kuriame būtų 10,0 mg bevandenio chinino, įpilama 20 ml metanolio (9.6) ir kolba 20 minučių dedama į ultragarso vonią (10.2). Pripilama iki žymės metanolio (9.6). Tirpalas išmaišomas, po to filtruojamas (10.5). 11.2. Chromatografija: srauto greitis – 1,0 ml/min., detektoriaus (10.3) bangos ilgis – 332 nm, įšvirkščiamas tūris – 10 ml filtruoto tirpalo (11.1). Matuojamas smailės plotas. 11.3. Kalibracinė kreivė. 11.3.1. Įšvirkščiama ne mažiau kaip tris kartus po 10,0 ml kiekvieno etaloninio tirpalo (9.12), matuojamas smailių plotas ir apskaičiuojamas kiekvienos koncentracijos vidutinis plotas. 11.3.2. Brėžiama kalibracinė kreivė ir įsitikinama, kad ji yra tiesės pavidalo. 12. Apskaičiavimas 12.1. Pagal kalibracinę kreivę (11.3) nustatomas įšvirkštame tūryje esantis bevandenio chinino kiekis mg. 12.2. Bevandenio chinino koncentracija mėginyje masės procentais (% m/
  1. m)yra apskaičiuojama pagal tokią formulę: % (m/
  2. m)bevandenio chinino = , čia: B – bevandenio chinino, nustatyto 10-yje mikrolitrų filtruoto tirpalo (6.1), kiekis mikrogramais; A – mėginio masė gramais (11.1). III. PAKARTOJAMUMAS 13. Jeigu bevandenio chinino kiekis sudaro 0,5% (m/m), dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,02%. 14. Jeigu bevandenio chinino kiekis sudaro 0,2% (m/m), dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,01%. ______________ 10 priedas CINKO KIEKIO NUSTATYMAS 1. Šis metodas taikomas nustatyti cinko, esančio chlorido, sulfato arba 4-hidroksibenzensulfonato junginių pavidalu, arba esant kelioms šioms cinko druskoms, kiekiui kosmetikos gaminiuose. 2. Cinko kiekis bandinyje nustatomas gravimetriškai bis(2-metil-8-chinolino oksido) pavidalu ir išreiškiamas cinko masės procentais. 3. Tirpale esantis cinkas yra nusodinamas rūgštinėje terpėje bis(2-metil-8-chinolino oksido) pavidalu. Nufiltravus nuosėdos yra išdžiovinamos ir pasveriamos. 4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 4.1. 25 % (m/
  3. m)koncentruotas amoniakas; d = 0,91. 4.2. Ledinė acto rūgštis. 4.3. Amonio acetatas. 4.4. 2-metilchinolin-8-olis. 4.5. 6 % (m/
  4. t)amoniako tirpalas: 240 g koncentruoto amoniako (4.1) įpilama į 1000 ml matavimo kolbą, iki žymės praskiedžiama distiliuotu vandeniu ir išmaišoma. 4.6. Amonio acetato 0,2 M tirpalas: 15,4 g amonio acetato (4.3) ištirpinama distiliuotame vandenyje, praskiedžiama iki žymės 1000 ml matavimo kolboje ir išmaišoma. 4.7. 2-metilchinolin-8-olio tirpalas: 5 g 2-metilchinolin-8-olio ištirpinama 12 ml ledinės acto rūgšties ir distiliuotu vandeniu nuplaunama į 100 ml matavimo kolbą. Pripilama iki žymės distiliuoto vandens ir išmaišoma. 5. Priemonės 5.1. Matavimo kolbos, 100 ir 1000 ml. 5.2. Laboratorinės stiklinės, 400 ml. 5.3. Matavimo cilindrai, 50 ir 150 ml. 5.4. Graduotos pipetės, 10 ml. 5.5. Stikliniai filtravimo tigliai G-4. 5.6. Vakuuminės kolbos, 500 ml. 5.7. Vandens čiurkšlinis siurblys. 5.8. Termometras, graduotas nuo 0 iki 100 0C. 5.9. Eksikatorius su tinkamu desikantu (pvz., silikagelis arba jo atitikmuo) ir drėgmės indikatoriumi. 5.10. Džiovinimo spinta, sureguliuota taip, kad joje būtų 1502oC temperatūra. 5.11. pH-metras. 5.12. Kaitinamoji plokštė. 5.13. Filtravimo popierius, Whatman Nr. 4 arba jo atitikmuo. 6. Darbo eiga 6.1. 400 ml laboratorinėje stiklinėje pasveriama 5–10 g (M gramų) tiriamojo mėginio, kuriame yra 50–100 mg cinko, įpilama 50 ml distiliuoto vandens ir išmaišoma. Filtruojama, jeigu reikia, naudojantis vakuuminiu siurbliu, filtratas paliekamas. 6.2. Ekstrahuojama 50 ml distiliuoto vandens. Filtruojama ir filtratai sumaišomi. 6.3. Kiekvienam 10 mg cinko, esančio tirpale (6.2), įpilama 2 ml 2-metilchinolin-8-olio tirpalo (4.7) ir išmaišoma. 6.4. Mišinys praskiedžiamas 150 ml distiliuoto vandens, pakaitinama iki 60oC temperatūros (5.12) ir nuolat maišant įpilama 45 ml amonio acetato 0,2 M tirpalo (4.6). 6.5. Tirpalo pH nustatomas nuo 5,7 iki 5,9 lašinant 6% amoniako tirpalą (4.5) ir nuolat maišant; tirpalo pH matuojamas pH-metru. 6.6. Leidžiama tirpalui nusistovėti 30 minučių. Filtruojama naudojant vandens čiurkšlinį siurblį per G-4 stiklinį filtravimo tiglį, kuris buvo iš anksto išdžiovintas (150oC), atvėsintas ir pasvertas (M0 gramų), nuosėdos plaunamos 150 ml 95oC temperatūros distiliuoto vandens. 6.7. Tiglis dedamas į 150oC temperatūros džiovinimo spintą ir džiovinama 1 val. 6.8. Tiglis išimamas iš džiovinimo spintos, dedamas į eksikatorių (5.9), atvėsus iki kambario temperatūros, nustatoma masė (M1 gramų). 7. Apskaičiavimas. Cinko kiekis mėginyje apskaičiuojamas masės procentais (% m/
  5. m)pagal formulę: % cinko = ; čia: M – mėginio, paimto pagal 6.1 punktą, masė gramais; M0 – tuščio ir sauso stiklinio filtravimo tiglio masė gramais (6.6); M1 – filtravimo tiglio su nuosėdomis masė gramais (6.8). 8. Pakartojamumas. Jeigu cinko kiekis sudaro apie 1% (m/m), dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,1 % vertės. ______________ 11 priedas CIRKONIO ATPAŽINIMAS IR CIRKONIO, ALIUMINIO IR CHLORO KIEKIŲ NUSTATYMAS NEAEROZOLINIUOSE GAMINIUOSE NUO PRAKAITAVIMO I. Cirkonio atpažinimas 1. Šis metodas taikomas cirkoniui, esančiam neaerozoliniuose gaminiuose nuo prakaitavimo, atpažinti. Dar nėra metodų aliuminio cirkonio chlorido hidroksido kompleksui [AlxZr(OH)y Clxy. nH2O] atpažinti. 2. Cirkonis atpažįstamas pagal būdingas raudonai violetines nuosėdas, kurios susidaro su alizarino raudonuoju S labai rūgščioje terpėje. 3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 3.1. Vandenilio chloridas, koncentruotas (d= 1,18 g/ml). 3.2. Alizarino raudonojo S (Cl 58005) tirpalas – 2% (m/
  6. t)vandeninis natrio alizarino sulfonato tirpalas. 4. Priemonės – įprasta laboratorinė įranga. 5. Darbo eiga 5.1. Į mėgintuvėlį, kuriame yra apie 1 g bandinio, įpilama 2 ml vandens. Užkemšama ir kratoma. 5.2. Įlašinami trys lašai alizarino raudonojo S tirpalo (3.2), po to – 2 ml koncentruoto vandenilio chlorido (3.1). Užkemšama ir kratoma. 5.3. Paliekama nusistovėti apytikriai dvi minutes. 5.4. Raudonai violetinės spalvos virš nuosėdų esantis tirpalas ir nuosėdos rodo cirkonio buvimą. II. Cirkonio kiekio nustatymas 6. Šis metodas taikomas cirkoniui, esančiam neaerozoliniuose gaminiuose nuo prakaitavimo aliuminio cirkonio chlorido hidroksido kompleksų pavidalu, kiekiui, cirkonio koncentracijai juose esant iki 7,5% (m/m), nustatyti. 7. Iš bandinio cirkonis yra ekstrahuojamas rūgščioje terpėje ir jo kiekis nustatomas liepsnos atominės absorbcijos spektrometrijos metodu. 8. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 8.1. Vandenilio chloridas, koncentruotas (d= 1,18 g/ml). 8.2. Vandenilio chlorido tirpalas, 10% (t/t): 100 ml koncentruoto vandenilio chlorido (8.1) supilama į 500 ml vandens, esančio laboratorinėje stiklinėje, nuolat maišant. Šis tirpalas perpilamas į vieno litro matavimo kolbą ir pripilama iki žymės vandens. 8.3. Etaloninis pradinis cirkonio tirpalas – 1000 mg/ml 0,5 M vandenilio chlorido tirpalo (SpectrosoL arba jo atitikmuo). 8.4. Aliuminio chloridas [AlCl3× 6H2O] – reagentas: 22,6 g aliuminio chlorido heksahidrato ištirpinama 250 ml 10% (t/
  7. t)vandenilio chlorido tirpalo (8.2). 8.5. Amonio chlorido reagentas: 5,0 g amonio chlorido ištirpinama 250 ml 10% (t/
  8. t)vandenilio chlorido tirpalo (8.2). 9. Priemonės 9.1. Įprasta laboratorinė įranga. 9.2. Kaitintuvas su magnetine maišykle. 9.3. Filtravimo popierius (Whatman Nr. 41 arba jo atitikmuo). 9.4. Atominės absorbcijos spektrofotometras su cirkonio tuščiavidurio katodo lempa. 10. Darbo eiga 10.1. Mėginio paruošimas 10.1.1. 150 ml laboratorinėje stiklinėje tiksliai pasveriama apie 1,0 g (m gramų) homogeniško bandinio. Įpilama 40 ml vandens ir 10 ml koncentruoto vandenilio chlorido (8.1). 10.1.2. Laboratorinė stiklinė dedama ant kaitintuvo su magnetine maišykle (9.2). Maišoma ir kaitinama, kol užvirs. Kad neišdžiūtų labai greitai, laboratorinė stiklinė uždengiama laikrodžio stiklu. Virinama penkias minutes, laboratorinė stiklinė nuimama nuo kaitintuvo ir atvėsinama kambario temperatūroje. 10.1.3. Laboratorinės stiklinės turinys per filtravimo popierių (9.3) filtruojamas į 100 ml matavimo kolbą. Laboratorinė stiklinė du kartus perplaunama, įpilant į ją po 10 ml vandens, kuris perfiltravus supilamas į kolbą. Pripilama iki žymės vandens ir išmaišoma. Šis tirpalas taip pat yra naudojamas aliuminio nustatymui (III dalis). 10.1.4. Į 50 ml matavimo kolbą pipete įpilama 20,00 ml mėginio tirpalo (10.1.3), 5,00 ml aliuminio chlorido reagento (8.4) ir 5,00 ml amonio chlorido reagento (8.5). Pripilama iki žymės 10% (t/
  9. t)vandenilio chlorido tirpalo (8.2) ir išmaišoma. 10.2. Atominės absorbcinės spektrometrijos sąlygos 10.2.1. Liepsna – azoto suboksidas (N2O) ir acetilenas; bangos ilgis – 360,1 nm; fonas nekoreguojamas; kuras – riebus; maksimaliai absorbcijai gauti optimizuojami degiklio aukštis ir kuro sąlygos. 10.2.2. Indukuotosios plazmos naudojimas: optinės emisijos spektrometriją leidžiama naudoti kaip alternatyvą liepsnos atominės absorbcijos spektrometrijai. 10.3. Kalibravimas 10.3.1. Į 50 ml matavimo kolbas pipete įpilama 5,00, 10,00, 15,00, 20,00 ir 25,00 etaloninio pradinio cirkonio tirpalo (8.3). Į kiekvieną matavimo kolbą pipete įpilama po 5,00 ml aliuminio chlorido reagento (8.4) ir 5,00 ml amonio chlorido reagento (8.5). Pripilama iki žymės 10% (t/
  10. t)vandenilio chlorido tirpalo (8.2) ir išmaišoma. Šiuose tirpaluose atitinkamai yra 100, 200, 300, 400 ir 500 mg cirkonio viename mililitre. 10.3.2. Analogiškai paruošiamas tuščiasis tirpalas be etaloninio cirkonio tirpalo. 10.3.3. Matuojama tuščiojo tirpalo (10.3.2) absorbcija; gautoji vertė atitinka nulinę cirkonio koncentraciją brėžiant kalibracinę kreivę. Matuojama kiekvieno cirkonio kalibracinio etaloninio tirpalo (10.3.1) absorbcija. Brėžiama absorbcijos verčių priklausomybės nuo cirkonio koncentracijos kalibracinė kreivė. 10.4. Kiekio nustatymas. Matuojama mėginio tirpalo (10.1.4) absorbcija. Iš kalibracinės kreivės pagal gautą mėginio tirpalo absorbcijos vertę nustatoma cirkonio koncentracija. 11. Apskaičiavimas. Cirkonio kiekis mėginyje masės procentais apskaičiuojamas pagal formulę: % (m/
  11. m)cirkonio = , čia: m – analizei paimto mėginio (10.1.1) masė gramais; c – cirkonio koncentracija mėginio tirpale (10.1.4) mikrogramais mililitre, nustatyta iš kalibracinės kreivės. 12. Pakartojamumas. Jeigu cirkonio kiekis sudaro 3,00% (m/m), dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,10% (m/m). III. Aliuminio kiekio nustatymas 13. Šis metodas taikomas aliuminiui, esančiam neaerozoliniuose gaminiuose nuo prakaitavimo aliuminio cirkonio chlorido hidroksido kompleksų pavidalu, kai aliuminio koncentracija juose yra iki 12% (m/m), nustatyti. 14. Iš bandinio aliuminis ekstrahuojamas rūgščioje terpėje ir jo kiekis nustatomas liepsnos atominės absorbcinės spektrometrijos metodu. 15. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 15.1. Vandenilio chloridas, koncentruotas (d= 1,18 g/ml). 15.2. Vandenilio chlorido tirpalas, 1% (t/t): 10 ml koncentruoto vandenilio chlorido (15.1) supilama į 500 ml vandens, esančio laboratorinėje stiklinėje, nuolat maišant. Šis tirpalas perpilamas į vieno litro matavimo kolbą ir pripilama iki žymės vandens. 15.3. Pradinis etaloninis aliuminio tirpalas – 1000 mg/ml 0,5 M azoto rūgšties tirpale („SpectrosoL“ arba jo atitikmuo). 15.4. Kalio chlorido reagentas: 10,0 g kalio chlorido ištirpinama 250-yje ml 1% (t/
  12. t)vandenilio chlorido tirpalo (15.2). 16. Priemonės 16.1. Įprasta laboratorinė įranga. 16.2. Atominės absorbcijos spektrofotometras su įmontuota aliuminio tuščiavidurio katodo lempa. 17. Darbo eiga 17.1. Mėginio paruošimas 17.1.1. Tirpalas, paruoštas pagal 10.1.3 punktą, naudojamas aliuminio kiekiui nustatyti. 17.1.2. Į 100 ml matavimo kolbą pipete įpilama 5,00 ml mėginio tirpalo (10.1.3) ir 10,00 ml kalio chlorido reagento (15.4). Pripilama iki reikiamo tūrio 1 % (t/
  13. t)vandenilio chlorido tirpalo (15.2) ir išmaišoma. 17.2. Atominės absorbcinės spektrometrijos sąlygos 17.2.1. Liepsna – azoto suboksidas (N2O) ir acetilenas; bangos ilgis – 309,3 nm; fonas nekoreguojamas; kuras – riebus; maksimaliai absorbcijai gauti optimizuojami degiklio aukštis ir kuro sąlygos. 17.2.2. Indukuotosios plazmos naudojimas: optinės emisijos spektrometriją leidžiama naudoti kaip alternatyvą liepsnos atominės absorbcijos spektrometrijai. 17.3. Kalibravimas 17.3.1. Į 100 ml matavimo kolbas pipete įpilama 1,00, 2,00, 3,00, 4,00 ir 5,00 ml pradinio etaloninio aliuminio tirpalo (15.3). Į kiekvieną matavimo kolbą pipete įpilama po 10,00 ml kalio chlorido reagento (15.4) ir pripilama iki reikiamo tūrio 1% (t/
  14. t)vandenilio chlorido tirpalo (15.2), išmaišoma. Šiuose tirpaluose atitinkamai yra 10, 20, 30, 40 ir 50 mg aliuminio viename mililitre. 17.3.2. Analogiškai paruošiamas tuščiasis tirpalas be etaloninio aliuminio tirpalo. 17.3.3. Matuojama tuščiojo tirpalo (17.3.2) absorbcija; gautoji vertė atitinka nulinę aliuminio koncentraciją brėžiant kalibracinę kreivę. Matuojama kiekvieno aliuminio kalibracinio etaloninio tirpalo absorbcija. Brėžiama absorbcijos verčių priklausomybės nuo aliuminio koncentracijos kalibracinė kreivė. 17.4. Kiekio nustatymas. Matuojama mėginio tirpalo (17.1.2) absorbcija. Iš kalibracinės kreivės nustatoma aliuminio koncentracija, atitinkanti mėginio tirpalo absorbcijos vertę. 18. Apskaičiavimas. Aliuminio kiekis mėginyje masės procentais apskaičiuojamas pagal formulę: % (m/
  15. m)aliuminio = , čia: m – analizei paimto mėginio (10.1.1) masė gramais; c – aliuminio koncentracija mėginio tirpale (10.1.1), nustatyta iš kalibracinės kreivės, mikrogramais viename mililitre. 19. Pakartojamumas. Jeigu aliuminio kiekis sudaro 3,5% (m/m), dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,10% (m/m). IV. Chloro kiekio nustatymas 20. Šis metodas taikomas chloro, esančio aliuminio cirkonio chlorido hidroksido kompleksuose chlorido jonų pavidalu, kiekiui nustatyti neaerozoliniuose gaminiuose nuo prakaitavimo. 21. Gaminyje esantys chlorido jonai nustatomi potenciometrinio titravimo metodu, naudojant etaloninį sidabro nitrato tirpalą. 22. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 22.1. Azoto rūgštis, koncentruota (d= 1,42 g/ml). 22.2. Azoto rūgšties tirpalas, 5 % (t/t): 25 ml koncentruotos azoto rūgšties (22.1) supilama į 250 ml vandens, esančio laboratorinėje stiklinėje, nuolat maišant. Šis tirpalas perpilamas į 500 ml matavimo kolbą ir iki žymės pripilama vandens. 22.3. Acetonas. 22.4. Sidabro nitratas, 0,1 M tirpalas („AnalaR“ arba jo atitikmuo). 23. Priemonės 23.1. Įprasta laboratorinė įranga. 23.2. Kaitintuvas su magnetine maišykle. 23.3. Sidabro elektrodas. 23.4. Kalomelio standartinis lyginamasis elektrodas. 23.5. pH/milivoltmetras, tinkantis potenciometriniam titravimui. 24. Darbo eiga 24.1. Mėginio paruošimas 24.1.1. Laboratorinėje 250 ml stiklinėje tiksliai pasveriama apie 1,0 g (m gramų) homogeniško bandinio. Pripilama 80 ml vandens ir 20 ml 5% (t/
  16. t)azoto rūgšties tirpalo (22.2). 24.1.2. Laboratorinė stiklinė dedama ant kaitintuvo su magnetine maišykle (23.2). Maišoma ir kaitinama, kol užvirs. Kad neišdžiūtų per greitai, laboratorinė stiklinė uždengiama laikrodžio stiklu. Pavirinus penkias minutes laboratorinė stiklinė nuimama nuo kaitintuvo ir atvėsinama kambario temperatūroje. 24.1.3. Pilama 10 ml acetono (22.3), elektrodai (23.3 ir 23.4) panardinami į tirpalą ir pradedama maišyti. Titruojama potenciometriniu būdu 0,1 M sidabro nitrato tirpalu (22.4) ir brėžiama diferencinė kreivė galiniam taškui nustatyti (V ml). 25. Apskaičiavimas. Chloro kiekis mėginyje masės procentais apskaičiuojamas pagal formulę: % (m/
  17. m)chloro = , čia: m – analizei paimto mėginio (24.1.1) masė gramais; V – 0,1 M sidabro nitrato, sunaudoto titravimui pasiekus galinį tašką (24.1.3), tūris mililitrais. 26. Pakartojamumas. Jeigu chloro kiekis sudaro 4% (m/m), dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,10% (m/m). V. Aliuminio ir cirkonio atomų santykio bei aliuminio ir cirkonio (kartu) atomų ir chloro atomų santykio apskaičiavimas 27. Aliuminio ir cirkonio atomų santykis apskaičiuojamas pagal formulę: Al: Zr = . 28. Aliuminio ir cirkonio atomų santykis su chloro atomais apskaičiuojamas pagal formulę: (Al + Zr): Cl = . ______________ 12 priedas DICHLORMETANO IR 1,1,1-TRICHLORETANO KIEKIŲ NUSTATYMAS 1. Šis metodas taikomas dichlormetano (metilenchlorido) ir 1,1,1-trichloretano (metilchloroformo) kiekiui visuose kosmetikos gaminiuose, galinčiuose turėti šių tirpiklių, nustatyti. 2. Dichlormetano ir 1,1,1-trichloretano kiekis mėginyje, nustatomas šiuo metodu, yra išreiškiamas masės procentais. 3. Tiriama dujų chromatografijos metodu, vidiniu standartu naudojant chloroformą. 4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 4.1. Chloroformas (CHCl3). 4.2. Anglies tetrachloridas (CCl4). 4.3. Dichlormetanas (CH2Cl2). 4.4. 1,1,1- trichloretanas (CH3CCl3). 4.5. Acetonas. 4.6. Azotas. 5. Priemonės 5.1. Įprastos laboratorinės priemonės. 5.2. Dujų chromatografas su šilumos laidumo detektoriumi. 5.3. Perpylimui skirtas butelis, 50–100 ml (šios higienos normos 4 pav.). 5.4. Švirkštas suslėgtiems dujiniams mėginiams, 25 arba 50 ml (šios higienos normos 5 pav.). 6. Darbo eiga 6.1. Neslėginis mėginys yra tiksliai pasveriamas kūginėje kolboje. Įpilamas tiksliai pasvertas chloroformo (4.1) ir vidinės etaloninės medžiagos kiekis, ekvivalentiškas tikėtinam dichlormetano ir 1,1,1-trichloretano kiekiui, esančiam mėginyje. Gerai išmaišoma. 6.2. Slėginis mėginys – naudojamas bandinių ėmimo metodas, aprašytas šios higienos normos V skyriuje, tačiau laikantis dar ir šių papildomų veiksmų: 6.2.1. perpylus mėginį į perpylimui skirtą butelį (5.3), į jį įpilamas tam tikras vidinės etaloninės medžiagos – chloroformo – tūris (4.1), ekvivalentiškas tikėtinam dichlormetano ir (arba) 1,1,1-trichloretano, esančio mėginyje, kiekiui. Gerai išmaišoma. Skysčio likutis nuo vožtuvo nuskalaujamas 0,5 ml anglies tetrachlorido (4.2). Išdžiovinus pridėtoji vidinės etaloninės medžiagos masė tiksliai nustatoma pagal skirtumą; 6.2.2. užpildžius švirkštą mėginiu, švirkšto antgalis turi būti nuvalomas azotu (4.6) taip, kad ant jo neliktų medžiagos likučių prieš švirkščiant į chromatografą; 6.2.3. paėmus kiekvieną mėginį, vožtuvo ir perpylimui skirto butelio paviršius turi būti kelis kartus skalaujamas acetonu (4.5) (naudojant hipoderminį švirkštą) ir po to gerai išdžiovinamas azotu (4.6). 6.3. Atliekant kiekvieną analizę, naudojami du skirtingi perpylimui skirti buteliai; kiekvienam buteliui atliekami penki tyrimai. 7. Chromatografijos sąlygos 7.1. Prieškolonėlė: nerūdijančio plieno vamzdelis; ilgis – 300 mm; skersmuo – 3 arba 6 mm; įkrova – tokia pat medžiaga, kokia naudojama analizinės kolonėlės įkrovai. 7.2. Kolonėlė: nuostovioji fazė, pagaminta iš Hallcomid M18 ant Chromosorb. Kolonėlėje gaunama sklaida R turi būti lygi arba didesnė negu 1,5, jeigu: R = 2 , čia: r1 ir r2 – sulaikymo trukmės minutėmis; W1 ir W2 – smailių pločiai ties puse aukščio milimetrais; d¢ – savirašio greitis milimetrais per minutę. 7.3. Kolonėlių, kurias naudojant gaunami reikiami rezultatai, pavyzdžiai: 7.3.1. I kolonėlė II kolonėlė Medžiaga Nerūdijančio plieno vamzdelis Nerūdijančio plieno vamzdelis Ilgis 350 cm 400 cm Skersmuo 3 mm 6 mm Įkrova: Chromosorb WAW WAW-DMCS-HP Sietų numeris 100–120 mešų 60–80 mešų Nuostovioji fazė Hallcomid M 18, 10 % Hallcomid M 18, 20 % 7.3.2. Temperatūros sąlygos gali būti keičiamos atsižvelgiant į naudojamą aparatą. Pavyzdžiuose jos buvo tokios: I kolonėlė II kolonėlė Temperatūra: kolonėlės 65°C 75°C inžektoriaus 150°C 125°C detektoriaus 150°C 200°C Stumiančiosios dujos: helio srauto greitis 45 ml/min. 60 ml/min. tiekimo slėgis 2,5 baro 2 barai įšvirkščiamas kiekis 15 ml 15 ml 8. Mišinys reaktingumo koeficientams nustatyti. Užkemšamoje kūginėje kolboje paruošiama tiksliai pasverto mišinio: dichlormetanas (4.3), 30% (m/m), 1,1,1-trichloretanas (4.4), 35% (m/m), chloroformas (4.1), 35% (m/m). 9. Apskaičiavimas 9.1. Medžiagos p reaktingumo koeficiento atžvilgiu medžiagos a, naudojamos vidiniu standartu, apskaičiavimas Jei pirmoji medžiaga yra p, kai: kp – jos reaktingumo koeficientas, mp – jos masė mišinyje, Ap – jos smailės plotas; ir jei antroji medžiaga yra a, kai: ka – jos reaktingumo koeficientas (prilyginamas vienetui), ma – jos masė mišinyje, Aa – jos smailės plotas, tai: kp = . Pavyzdžiui, buvo gauti tokie reaktingumo koeficientai (chloroformo k = 1): dichlormetano k1 = 0,78 ± 0,03; 1,1,1-trichloretano k2 = 1,00 ± 0,03. 9.2. Dichlormetano ir 1,1,1-trichloretano kiekio % (m/
  18. m)analizuojamame mėginyje apskaičiavimas Jei ma – panaudoto chloroformo masė (gramais), Ms – analizuojamojo mėginio masė (gramais), Aa – chloroformo smailės plotas, A1 – dichlormetano smailės plotas, A2 – 1,1,1-trichloretano smailės plotas, tai: % (m/
  19. m)CH2Cl2 = , % (m/
  20. m)CH3CCl3 = . 10. Pakartojamumas. Kai dichlormetano ir/ar 1,1,1-trichloretano kiekis lygus 25% (m/m), to paties mėginio dviejų lygiagrečių nustatymų rezultatų skirtumas turėtų neviršyti absoliučios 2,5% (m/
  21. m)vertės. ______________ 13 priedas 2-FENOKSIETANOLIO, 1-FENOKSIPROPAN-2-OLIO, METIL-, ETIL-, PROPIL-, BUTIL- IR BENZIL-4-HIDROKSIBENZOATO ATPAŽINIMAS IR JŲ KIEKIŲ NUSTATYMAS I. ATPAŽINIMAS 1. Šis plonasluoksnės chromatografijos (TLC) metodas kartu su II skyriuje aprašytu kiekio nustatymo metodu taikomas 2-fenoksietanoliui, 1-fenoksipropan-2-oliui, metil-4-hidroksibenzoatui, etil-4-hidroksibenzoatui, propil-4-hidroksibenzoatui, butil-4-hidroksibenzoatui ir benzil-4-hidroksibenzoatui kosmetikos gaminiuose atpažinti. 2. Iš parūgštinto kosmetikos mėginio konservantai ekstrahuojami acetonu. Po filtravimo acetono tirpalas yra maišomas su vandeniu ir šarminėje terpėje riebalų rūgštys nusodinamos kalcio druskų pavidalu. Šarminis acetono ir vandens mišinys ekstrahuojamas dietileteriu, kad būtų pašalintos lipofilinės medžiagos. Parūgštinus konservantai ekstrahuojami dietileteriu. Ant silikageliu dengtos plonasluoksnės plokštelės užlašinama alikvotinė dietileterinio ekstrakto dalis. Plokštelę išryškinus, gauta chromatograma stebima UV šviesoje ir vizualizuojama naudojant Millono reagentą. 3. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni. 3.1. Distiliuotas arba lygiaverčio grynumo vanduo. 3.2. Acetonas. 3.3. Dietileteris. 3.4. n-pentanas. 3.5. Metanolis. 3.6. Acto rūgštis, ledinė. 3.7. Vandenilio chlorido tirpalas, 4 M. 3.8. Kalio hidroksido tirpalas, 4 M. 3.9. Kalcio chlorido dihidratas (CaCl2 ·2H2O). 3.10. Vizualizavimo reagentas – Millono reagentas. Millono reagentas (gyvsidabrio (II) nitratas) yra visiškai paruoštas tirpalas, kurį galima įsigyti prekyboje (Fluka 69820). 3.11. 2-fenoksietanolis. 3.12. 2-fenoksipropan-2-olis. 3.13. Metil-4-hidroksibenzoatas (metilparabenas). 3.14. Etil-4-hidroksibenzoatas (etilparabenas). 3.15. n-propil-4-hidroksibenzoatas (propilparabenas). 3.16. n-butil-4-hidroksibenzoatas (butilparabenas). 3.17. Benzil-4-hidroksibenzoatas (benzilparabenas). 3.18. Etaloniniai tirpalai: paruošiami kiekvienos etaloninės medžiagos 3.11, 3.12, 3.13, 3.14, 3.15, 3.16 ir 3.17 0,1% (m/
  22. t)tirpalai metanolyje. 3.19. Judančiosios fazės tirpiklis: sumaišomos 88 tūrio dalys n-pentano (3.4) su 12 tūrio dalių ledinės acto rūgšties (3.6). 4. Priemonės 4.1. Vandens vonia, kurioje palaikoma 60oC temperatūra. 4.2. Ryškinimo kamera (be filtravimo popieriaus). 4.3. Ultravioletinės šviesos šaltinis, 254 nm. 4.4. Plonasluoksnės plokštelės, 20 cm x 20 cm, iš anksto padengtos 0,25 mm silikagelio 60F254 sluoksniu, su koncentravimo zona (Merk Nr. 11798, Darmstadt arba atitikmuo). 4.5. Džiovinimo spinta, palaikanti iki 105oC temperatūrą. 4.6. Karšto oro plaukų džiovintuvas. 4.7. Vilnonis dažų volelis, apytikriai 10 cm ilgio ir 3,5 cm išorinio skersmens. Vilnos sluoksnio storis 2–3 mm. Jeigu reikia, vilnos sluoksnis apkarpomas. 4.8. 50 ml stikliniai mėgintuvėliai su užsukamu dangteliu. 4.9. Elektrinė kaitinamoji plokštė su termostatiniu reguliatoriumi. Temperatūra nustatoma apie 800C. Kad vienodai pasiskirstytų šiluma, kaitinamoji plokštė uždengiama 20 cm x 20 cm dydžio, apie 6 mm storio aliuminine plokšte. 4.10. Įprasta laboratorinė įranga. 5. Darbo eiga 5.1. Mėginio paruošimas 5.1.1. 50 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu (4.8) pasveriama apie 1 g bandinio. Įlašinami keturi lašai vandenilio chlorido tirpalo (3.7) ir įpilama 40 ml acetono. 5.1.2. Didelio šarmingumo kosmetikos gaminių mėginiams, pavyzdžiui, tualetiniam muilui, įlašinama 20 lašų vandenilio chlorido tirpalo. Mėgintuvėlis užsukamas, mišinys atsargiai kaitinamas iki apytikriai 60oC, kad konservantai lengviau ekstrahuotųsi į acetono fazę, po to smarkiai kratomas vieną minutę. 5.1.3. Tirpalo pH matuojamas indikatoriniu popieriumi, tirpalo pH nustatomas ≤ 3, lašinant vandenilio chlorido tirpalą. Dar vieną minutę smarkiai kratoma. 5.1.4. Tirpalas atvėsinamas iki kambario temperatūros ir filtruojamas per filtravimo popierių į kūginę kolbą. Į 200 ml kūginę kolbą įpilama 20 ml filtrato, 60 ml vandens ir išmaišoma. Lašinant kalio hidroksido tirpalą (3.8), mišinio pH nustatomas apie 10, tikrinama pH indikatoriniu popieriumi. 5.1.5. Įdedama 1 g kalcio chlorido dihidrato (3.9) ir smarkiai kratoma. Tirpalas filtruojamas per filtravimo popierių į 250 ml dalijamąjį piltuvą, kuriame yra 75 ml dietileterio, ir smarkiai kratoma vieną minutę. Leidžiama fazėms atsiskirti, vandeninis sluoksnis surenkamas į 200 ml kūginę kolbą. Lašinant vandenilio chlorido tirpalą, tirpalo pH nustatomas apytikriai ties 2, tikrinama pH indikatoriniu popieriumi. Po to įpilama 10 ml dietileterio (3.3) ir stipriai 1 minutę purtoma. Leidžiama fazėms atsiskirti ir apie 2 ml dietileterio sluoksnio įpilama į 5 ml mėginio buteliuką. 5.2. Plonasluoksnė chromatografija (TLC) 5.2.1. Plonasluoksnės chromatografijos plokštelė (4.4) dedama ant įkaitintos aliumininės plokštės (4.9). Užlašinama po 10 ml kiekvieno etaloninio tirpalo (3.18) ir 100 ml mėginio tirpalo (-ų) (5.1) ant TLC plokštelės koncentracijos zonos pradinės linijos. 5.2.2. Jeigu norima, kad būtų lengviau išgarinti tirpiklį, gali būti naudojama oro srovė. TLC plokštelė nukeliama nuo elektrinės kaitinamosios plokštės ir atvėsinama iki kambario temperatūros. Į ryškinimo kamerą (4.2) įpilama 100 ml judančiosios fazės tirpiklio (3.19). 5.2.3. Plokštelė nedelsiant dedama į neprisotintą kamerą ir ryškinama kambario temperatūroje, kol tirpiklio frontas nuo pagrindinės linijos pasislinks 15 cm. Plokštelė išimama iš ryškinimo kameros ir džiovinama plaukų džiovintuvu karšto oro srove. 5.2.4. Plokštelė apžiūrima UV šviesoje (4.3) ir pažymimos dėmių vietos. Plokštelė 30 minučių kaitinama džiovinimo spintoje (4.5) 100oC temperatūroje, siekiant pašalinti acto rūgšties perteklių. Chromatogramoje konservantai vizualizuojami Millono reagentu (3.10), panardinant dažų volelį (4.7) į reagentą ir traukiant jį per plonasluoksnės chromatografijos plokštelę, kol ji vienodai sudrėks. (Dėmės taip pat gali būti vizualizuojamos atsargiai užlašinant vieną lašą Millono reagento ant kiekvienos dėmės, išryškėjusios UV šviesoje). 5.2.5. 4-hidroksibenzenkarboksirūgšties esteriai išryškėja raudonomis dėmėmis, 2-fenoksietanolis ir 1-fenoksipropan-2-olis – geltonomis dėmėmis. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pati 4-hidroksibenzenkarboksirūgštis, kuri gali būti mėginiuose kaip konservantas arba parabenų skilimo produktas, taip pat išryškėja raudona dėme (7.3 ir 7.4 punktai). 6. Atpažinimo eiga 6.1. Apskaičiuojamos kiekvienos dėmės Rf vertės. Mėginio tirpalo dėmės palyginamos su etaloninių tirpalų dėmėmis, lyginant jų Rf vertes, jų charakteristikas UV spinduliuotėje ir spalvą po vizualizavimo. Daromos preliminarios išvados apie konservantų tapatumą. 6.2. Jeigu išaiškėja, kad parabenų yra, turi būti atliekama II skyriuje aprašyta HPLC. Remiantis plonasluoksnės chromatografijos ir didelio slėgio skysčių chromatografijos rezultatais, patvirtinamas 2-fenoksietanolio, 1-fenoksipropan-2-olio ir parabenų buvimas. 7. Paaiškinimai 7.1. Kadangi Millono reagentas yra toksiškas, jį geriausia naudoti vienu iš aprašytų būdų. Nerekomenduojama purkšti. 7.2. Kiti junginiai, kuriuose yra hidroksilo grupių, Millono reagento paveikti, taip pat gali keisti spalvą. 7.3. 1 lentelėje nurodytos hRf vertės, naudojamos Rf vertėms nustatyti. 1 lentelė. hRf vertės Cheminės medžiagos pavadinimas hRf Spalva 4-hidroksibenzenkarboksirūgštis 11 Raudona Metilparabenas 12 Raudona Etilparabenas 17 Raudona Propilparabenas 21 Raudona Butilparabenas 26 Raudona Benzilparabenas 16 Raudona 2-fenoksietanolis 29 Geltona 1-fenoksipropan-2-olis 50 Geltona 7.4. 4-hidroksibenzenkarboksirūgštis ir metilparabenas arba benzilparabenas ir etilparabenas neatskiriami. Šių junginių atpažinimas turi būti patvirtinamas didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) metodu, aprašytu II skyriuje, bei mėginio sulaikymo trukmes palyginant su etaloninių medžiagų sulaikymo trukmėmis. II. KIEKIO NUSTATYMAS 8. Šiuo metodu nustatomas 2-fenoksietanolio, 1-fenoksipropan-2-olio, metil-4-hidroksibenzoato, etil-4-hidroksibenzoato, propil-4-hidroksibenzoato, butil-4-hidroksibenzoato ir benzil-4-hidroksibenzoato kiekis kosmetikos gaminiuose. 9. Šiuo metodu nustatytų konservantų kiekiai išreiškiami masės procentais. 10. Mėginys parūgštinamas sieros rūgštimi ir po to suspenduojamas etanolio ir vandens mišinyje. Mišinys šiek tiek pakaitinamas, kad ištirptų lipidų fazė ir vyktų kiekybinis ekstrahavimas, po to mišinys filtruojamas. 11. Konservantai, esantys filtrate, nustatomi atvirkštinių fazių didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) metodu, vidiniu etalonu naudojant izopropil-4-hidroksibenzoatą. 12. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni ir tikti didelio slėgio skysčių chromatografijai. 12.1. Distiliuotas arba lygiaverčio grynumo vanduo. 12.2. Etanolis, absoliutusis. 12.3. 2-fenoksietanolis. 12.4. 1-fenoksipropan-2-olis. 12.5. Metil-4-hidroksibenzoatas (metilparabenas). 12.6. Etil-4-hidroksibenzoatas (etilparabenas). 12.7. n-propil-4-hidroksibenzoatas (propilparabenas). 12.8. Izopropil-4-hidroksibenzoatas (izopropilparabenas). 12.9. n-butil – 4-hidroksibenzoatas (butilparabenas). 12.10. Benzil-4-hidroksibenzoatas (benzilparabenas). 12.11. Tetrahidrofuranas. 12.12. Metanolis. 12.13. Acetonitrilas. 12.14. Sieros rūgšties tirpalas, 2 M. 12.15. Etanolio ir vandens mišinys: sumaišomos devynios tūrio dalys etanolio (12.2) ir viena tūrio dalis vandens. 12.16. Vidinis etaloninis tirpalas: tiksliai pasveriama apie 0,25 g izopropilparabeno (12.8), perpilama į 500 ml matavimo kolbą, ištirpinama ir praskiedžiama iki žymės etanolio ir vandens mišiniu (12.15). 12.17. Judančiosios fazės tirpiklis – tetrahidrofurano, vandens, metanolio ir acetonitrilo mišinys: sumaišomos 5 tūrio dalys tetrahidrofurano (12.11), 60 tūrio dalių vandens (12.1), 10 tūrio dalių metanolio (12.12) ir 25 tūrio dalys acetonitrilo (12.13). 12.18. Pradinis konservanto tirpalas: 100 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 0,2 g 2-fenoksietanolio (12.3), 0,2 g 1-fenoksipropan-2-olio (12.4), 0,05 g metilparabeno (12.5), 0,05 g etilparabeno (12.6), 0,05 g propilparabeno (12.7), 0,05 g butilparabeno (12.9) ir 0,025 g benzilparabeno (12.10), ištirpinama etanolio ir vandens mišinyje (12.15) ir skiedžiama juo iki žymės. Tirpalas, laikomas šaldytuve, yra patvarus vieną savaitę. 12.19. Etaloniniai konservanto tirpalai: į 50 ml matavimo kolbas įpilama 20,00 ml, 10,00 ml, 5,00 ml, 2,00 ml ir 1,00 ml pradinio tirpalo (12.18). Į kiekvieną kolbą įpilama 10,00 ml vidinio etaloninio tirpalo (12.16) ir 1,0 ml sieros rūgšties tirpalo (12.14), pripilama iki žymės etanolio ir vandens mišinio (12.15). Šie tirpalai turėtų būti paruošti prieš pat naudojimą. 13. Priemonės 13.1. Vandens vonia, kurioje palaikoma 600C 10C temperatūra. 13.2. Didelio slėgio skysčių chromatografas su UV detektoriumi, bangos ilgis – 280 nm. 13.3. Analizinė kolonėlė: nerūdijančio plieno, vidinis skersmuo 25 cm x 4,6 mm (arba 12,5 cm x 4,6 mm), įkrauta Nucleosil 5C18 arba jo atitikmeniu. 13.4. 100 ml stikliniai mėgintuvėliai su užsukamais dangteliais. 13.5. Netolygų kunkuliavimą slopinančios granulės, karborundas, 2–4 mm dydžio, arba jo atitikmuo. 13.6. Įprasta laboratorinė įranga. 14. Darbo eiga 14.1. Mėginių paruošimas 14.1.1. Mėginio paruošimas, nepridedant vidinio etaloninio tirpalo 14.1.1.1. 100 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu pasveriama apie 1,0 g bandinio. Pipete įpilama 1,0 ml sieros rūgšties tirpalo (12.14) ir 50,0 ml etanolio ir vandens mišinio (12.15). Pridedama apie 1 g netolygų kunkuliavimą slopinančių granulių (13.5), mėgintuvėlis užsukamas ir smarkiai kratomas, kol bus gauta vienalytė suspensija. Kratoma ne trumpiau kaip vieną minutę. Mėgintuvėlis penkioms minutėms dedamas į 60oC1oC temperatūros vandens vonią (13.1), kad konservantai lengviau ekstrahuotųsi į etanolio fazę. 14.1.1.2. Mėgintuvėlis nedelsiant atvėsinamas šalto vandens srove, ekstraktas laikomas šaldytuve vieną valandą. Ekstraktas filtruojamas per filtravimo popierių. Į 5 ml mėginio buteliuką įpilama apie 2 ml filtrato. Ekstraktai laikomi šaldytuve, HPLC metodu analizuojama per 24 valandas. 14.1.2. Mėginio paruošimas, pridedant vidinio etaloninio tirpalo 14.1.2.1. 100 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu vienos tūkstantosios gramo dalies tikslumu pasveriama 1,0 ± 0,1 g bandinio. 14.1.2.2. Į mėgintuvėlį pipete įpilama 1,0 ml sieros rūgšties tirpalo (12.14) ir 40,0 ml etanolio ir vandens mišinio (12.15). Pridedama apie 1 g netolygų kunkuliavimą slopinančių granulių (13.5) ir įpilama lygiai 10,00 ml vidinio etaloninio tirpalo (12.16). Mėgintuvėlis užsukamas ir smarkiai kratomas, kol bus gauta vienalytė suspensija. Kratoma ne trumpiau kaip vieną minutę. Mėgintuvėlis penkioms minutėms dedamas į 60oC±1oC temperatūros vandens vonią, kad konservantai lengviau ekstrahuotųsi į etanolio fazę. 14.1.2.3. Mėgintuvėlis nedelsiant a

🔗 Į oficialų šaltinį

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.