Taigi Vyriausybė 2007 m. gruodžio 27 d. priėmė nutarimą Nr. 1426 „Dėl pritarimo derybų dėl nacionalinio investuotojo steigimo rezultatams ir Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“.
\nŠio nutarimo 1 punktu Vyriausybė pritarė laikinosios komisijos (darbo grupės) derybų su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatams – nuostatoms, išdėstytoms nacionalinio investuotojo sukūrimo sutarties, akcininkų sutarties ir nacionalinio investuotojo įstatų projektuose dėl nacionalinio investuotojo įstatinio kapitalo ir akcijų pasiskirstymo tarp akcininkų (1.1 punktas), nacionalinio investuotojo veiklos tikslo ir pagrindinių uždavinių (1.2 punktas), Kauno hidroelektrinės (Kauno HE) ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (Kruonio HAE) atskyrimo nuo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ (1.3 punktas), disponavimo nacionalinio investuotojo akcijomis (1.4 punktas).
\nBe to, Vyriausybė 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1426 2 punktu pritarė Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui ir jį kartu su nacionalinio investuotojo sukūrimo sutarties, akcininkų sutarties ir nacionalinio investuotojo įstatų projektais pateikė Seimui.
\nMinėtu nutarimu Vyriausybė paprašė Seimą svarstyti nurodytąjį įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka (3.1 punktas) ir pateikti nuomonę dėl derybų tarp Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatų (3.2 punktas).
\nVyriausybės Seimui pateikto inter alia Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad šis įstatymo projektas parengtas atsižvelgiant į tai, kad vedant derybas su derybų partneriu – akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku uždaraja akcine bendrove „NDX energija“ buvo pasiūlyta ne sukurti nacionalinį investuotoją akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ pagrindu, o steigti naują juridinį asmenį, kurio akcininku galėtų būti Lietuvos valstybė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas. Nacionalinio investuotojo formavimo schemos pakeitimas aiškinamas taip, kad nacionalinio investuotojo bendrovės kūrimas akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ bazėje ir toks šios akcinės bendrovės paskesnis reorganizavimas, kad ji taptų patronuojančia bendrove (kaip yra numatyta Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 10 straipsnyje), teisiškai yra sudėtingas, be to, yra didelė rizika, kad nacionalinio investuotojo, kaip patronuojančios bendrovės, kūrimas gali būti neįvykdytas arba gali užtrukti neapibrėžtą laiką, nes:
\nŠios išvados 1 punkte inter alia atkreiptas dėmesys, kad „Vyriausybės 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1426, kuriuo aptariamas projektas teikiamas Seimui, 1 punkte Vyriausybė pritarė derybų su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatams, o 3 punkte prašo Seimą pateikti nuomonę dėl derybų tarp Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko derybos dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo yra baigtos. Vyriausybė siūlo Seimui pakeisti įstatymą, atsižvelgiant į jau įvykusių derybų, kuriose buvo susiderėta dėl kitokio nacionalinio investuotojo formavimo modelio, nei nustatyta siūlomame keisti įstatyme, rezultatus, t. y. prašo suteikti įgaliojimus derėtis po to, kai derybos pasibaigė. Pažymėtina, kad įstatymo galia turi būti nukreipta į ateitį. <...> Kartu atkreipiame dėmesį, kad Vyriausybė nesiūlo keisti įstatymo, nustatant, kad Seimas pareiškia nuomonę dėl derybų rezultatų, nors to prašo minėtame Vyriausybės nutarime“.
\nBe to, minėtos išvados 5 punkte nurodyta, kad „Teisės departamentas laikosi savo nuomonės dėl nuostatų, nustatančių išskirtinę tam tikrų ūkio subjektų padėtį kitų ūkio subjektų atžvilgiu, išdėstytos 2007 m. balandžio 12 d. išvados dėl Atominės elektrinės įstatymo projekto 1 punkte ir 2007 m. birželio 26 d. išvados dėl to paties projekto 7 punkte“.
\nŠiame rašte Konkurencijos taryba inter alia nurodė: „Nors nacionalinio investuotojo steigimas Konkurencijos įstatymo prasme yra koncentracija, o konkurencijoje dalyvaujantys ūkio subjektai ar kontroliuojantys asmenys, pagal Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, neturi teisės įgyvendinti koncentracijos, kol bus priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas pagal minėto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktus, tačiau ši koncentracija yra reglamentuojama įstatymu, kuriame, be kita ko, yra nurodomi koncentracijoje dalyvaujantys subjektai bei jų dalys steigiamame juridiniame asmenyje. Taigi atsižvelgiant į <...> Atominės elektrinės įstatymo nuostatas, manytina, kad įstatymų leidėjas a priori nusprendė, jog koncentracija, kuriant nacionalinį investuotoją, yra leistina.“ 57. Seimo 2008 m. vasario 1 d. posėdyje buvo nuspręsta Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka.
\nTą pačią dieną Seimas priėmė Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. vasario 14 d.
\nŠio įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi atitinkamai pakeisto Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nustatyta: „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą. Nacionalinio investuotojo teisinė forma yra akcinė bendrovė; nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respublikoje. Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis.“ Be to, Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsniu atitinkamai pakeisto ir naujai išdėstyto Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>.“ Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) buvo nustatyta: „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, socialiai atsakingai siekiantis naudos sau ir visiems akcininkams. Nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respublikoje. Nacionalinis investuotojas yra privačią iniciatyvą investuoti į projektą pareiškusi akcinė bendrovė „Lietuvos energija“, atitinkanti šio įstatymo reikalavimus.“
\nAtominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka turi teisę investuoti atitinkamai akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijas, sudarančias daugiau kaip 1/2 kiekvienos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, į nacionalinio investuotojo – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinį kapitalą.“ Be to, to paties įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad Vyriausybė turi teisę „derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies, sudarančios daugiau kaip 1/2 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų investavimo bei naujai išleidžiamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo taip, kaip tai numatyta šio straipsnio 3 dalyje, ir, pasiekus tokį susitarimą, priimti atitinkamus šio bei kitų įstatymų numatytus sprendimus ir sudaryti atitinkamus sandorius“.
\nPagal Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalį Vyriausybė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas turėjo teisę investuoti atitinkamai akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijas į akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinį kapitalą ir (pagal to paties straipsnio 2 dalies 1 punktą) derėtis dėl tokio investavimo. Pagal šio įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) I dalį Vyriausybė turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo bei atitinkamos dalies akcinės bendrovės „VST“ akcijų investavimo ir dėl naujai išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo.
\nBe to, lyginant teisinį reguliavimą matyti, kad jis taip pat skiriasi pagal numatytą minimalų akcinės bendrovės „VST“ akcijų, kurios gali būti investuojamos į nacionalinio investuotojo įstatinį kapitalą, dydį. Pagal Atominės elektrinės įstatymo II straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas turi teisę investuoti daugiau kaip 1/2 bendrovės akcijų ir pagal to paties straipsnio 2 dalies 1 punktą – derėtis su Vyriausybe dėl tokios akcijų dalies investavimo, o pagal šio įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalį Vyriausybė turi teisę derėtis su minėtos bendrovės kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies jam nuosavybės teise priklausančių akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo.
\nLyginant minėtą teisinį reguliavimą pažymėtina, jog jis nesiskiria inter alia tuo, kad tiek Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2007 m. birželio 28 d. redakcija), tiek šio įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalyje nurodoma viena konkreti bendrovė (akcinė bendrovė „VST“), su kurios kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku Vyriausybė turi teisę derėtis dėl tam akcininkui nuosavybės teise priklausančios atitinkamos akcijų dalies investavimo į nacionalinį investuotoją. Be to, šis teisinis reguliavimas nesiskiria ir tuo, kad buvo ir yra nustatytas tas pats akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko investavimo į nacionalinį investuotoją (jo įstatinį kapitalą) būdas – investavimas tam akcininkui nuosavybės teise priklausančiomis akcinės bendrovės „VST“ akcijomis.
\nMinėtą teisinį reguliavimą siejant su šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo – Seimo neginčijamu Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turinčios priklausyti nacionalinio investuotojo akcijų dalies (akcijų minimalaus dydžio) reguliavimu, nustatytu Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d., 2008 m. vasario 1 d. redakcijos), pažymėtina, kad šis reguliavimas nesiskiria – Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime.
\nŠio įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo (2002 m. spalio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 3 straipsnio 1 dalis (joje nustatytas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių, kurių kapitalo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantis užsienio kapitalas, paliekant sprendžiamąją galią valstybei, sąrašas) yra papildyta naujais punktais, inter alia 9 punktu: „nacionalinis investuotojas, nurodytas Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo ketvirtajame skirsnyje <...>„.
\nMinėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo (2002 m. spalio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 3 straipsnio 3 dalis (joje nustatyta valstybės sprendžiamosios galios reikšmė) yra pakeista ir išdėstyta taip: „Šiame Įstatyme valstybės sprendžiamoji galia reiškia, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytose įmonėse, išskyrus akcinę bendrovę „Lietuvos energija“, valstybei turi priklausyti daugiau kaip 1/2 balsų suteikiančių šių įmonių akcijų. Valstybės sprendžiamoji galia akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“ reiškia, kad valstybei, o įsteigus nacionalinį investuotoją ir kaip nepiniginį įnašą į jo įstatinį kapitalą įnešus valstybei nuosavybės teise priklausančias akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijas, nacionaliniam investuotojui priklauso daugiau kaip 2/3 balsų suteikiančių šios įmonės akcijų.“ Minėto įstatymo 2 straipsniu Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas yra papildytas 41 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta: „Ypatingą strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turi Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatyme nurodytos Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtys su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, projekto įgyvendinimo bendrovė ir nauja atominė elektrinė.“ 62. Vyriausybė 2008 m. vasario 20 d. priėmė nutarimą Nr. 131 „Dėl komiteto sudarymo“, kuris įsigaliojo 2008 m. vasario 27 d. Šio nutarimo 1 punktu Vyriausybė sudarė Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetą. Be to, minėto nutarimo 2 punkte Vyriausybė sudarytam Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetui pavedė inter alia „pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei rekomendacijas dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo sutarties, akcininkų sutarties, nacionalinio investuotojo įstatų ir jų priedų projektų <...>„, „koordinuoti valstybės deleguojamų kandidatų į nacionalinio investuotojo bendrovės priežiūros organus atrankos ir paskyrimo procedūras“.
\nŠio nutarimo 1 punktu Vyriausybė pritarė sutarties dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veikiančios Lietuvos Respublikos vardu, ir uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ projektui ir jos priedų Nr. 1 (LEO LT, AB, steigimo sutartis), Nr. 2 (LEO LT, AB, įstatai), Nr. 3 (Kauno HE turtas, teisės ir pareigos), Nr. 4 (Kruonio HAE turtas, teisės ir pareigos), Nr. 6 (Vyriausybės atskleidimo raštas), Nr. 7 (LEO LT, AB, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai), Nr. 8 (Akcijų pasirašymo sutartis), Nr. 10 (Sandorio užbaigimo akto forma), Nr. 11 (Susitarimo dėl VST privatizavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia forma), Nr. 12 (Akcininkų sutarties tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veikiančios Lietuvos Respublikos vardu, ir uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ forma) projektams.
\nBe to, minėto nutarimo 2 punktu Vyriausybė sutiko, kad uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ jai nuosavybės teise priklausančias akcinės bendrovės „VST“ akcijas perleistų steigiamai LEO LT, AB.
\nMinėto nutarimo 3 punktu Vyriausybė įgaliojo ūkio ministrą Lietuvos valstybės vardu pasirašyti nutarimo 1 punkte nurodytus dokumentus (išskyrus priedo Nr. 10 (Susitarimo dėl VST privatizavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia forma) projektą) ir kitus dokumentus, būtinus sandoriui su uždarąja akcine bendrove „NDX energija“ užbaigti.
\nIš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad tokį sprendimą priėmė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų paketo turėtojas – uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“.
\nŠio nutarimo 1 punkte Vyriausybė nustatė, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis finansinis turtas – 308 500 litų iš Ūkio ministerijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto bendrųjų asignavimų kaip valstybės, kuriai atstovauja Ūkio ministerija, įnašas, vykdant LEO LT, AB, steigimo sutartyje prisiimtus steigėjo turtinius įsipareigojimus, perduodamas steigiamai LEO LT, AB, įsigyjant 30 850 paprastųjų vardinių 10 litų nominalios vertės akcijų (1.1 punktas), o akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ valstybei nuosavybės teise priklausančios 664 700 833 paprastosios vardinės 1 lito nominalios vertės akcijos, sudarančios 96,4012 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ susirinkime, ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų valstybei nuosavybės teise priklausanti 351 316 161 paprastoji vardinė 1 lito nominalios vertės akcija, sudaranti 71,347 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcininkų susirinkime, perduodamos kaip valstybės, kuriai atstovauja Ūkio ministerija, įnašas, didinant LEO LT, AB, įstatinį kapitalą (1.2 punktas).
\nBe to, minėto nutarimo 2 ir 3 punktuose Vyriausybė pavedė Ūkio ministerijai atstovauti valstybei LEO LT, AB, steigiamajame susirinkime ir įgalioti savo atstovą visuotiniame akcininkų susirinkime balsuoti už įstatinio kapitalo didinimą 4 999 500 000 litų papildomais įnašais, nustatant akcijų emisijos kainą – 14,28 lito ir išleidžiant 10 litų nominalios vertės 499 950 000 paprastųjų vardinių akcijų, iš kurių 308 469 150 akcijų perduodama valstybei.
\nŠio nutarimo 4 punktu Vyriausybė perdavė Ūkio ministerijai minėtas (tame nutarime nurodytas) valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas valdyti, naudoti ir disponuoti jomis patikėjimo teise.
\nŠios sutarties 2 punkte nustatyta, kad sutarties objektas yra nacionalinio investuotojo sukūrimas įsteigiant LEO LT ir konsoliduojant į nacionalinio investuotojo įmonių grupę LEO LT, akcines bendroves „Lietuvos energija“, Rytų skirstomuosius tinklus ir „VST“, kurioje LEO LT veiks kaip šios grupės patronuojanti bendrovė ir kurioje Lietuvos Respublikai priklausys daugiau kaip 1/2 akcijų bei balsų LEO LT visuotiniame akcininkų susirinkime.
\nBe to, nacionalinio investuotojo sukūrimas apima inter alia nacionalinio investuotojo steigimą (3.1 punktas), įstatinio kapitalo didinimą ir akcijų pasirašymą (3.2 punktas) bei sandorio užbaigimą (3.3 punktas).
\nPagal minėtos sutarties 3.1 punktą per 21 dieną nuo sutarties pasirašymo Vyriausybė ir uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ įsteigs LEO LT; steigimo metu LEO LT įstatinis kapitalas sudarys 500 000 litų ir bus padalytas į 50 000 paprastųjų vardinių 10 litų nominalios vertės akcijų; steigimo metu akcijų emisijos kaina bus 10 litų; Vyriausybė Lietuvos Respublikos vardu pasirašys ir apmokės pinigais 30 850 paprastųjų vardinių LEO LT akcijų, kurios sudarys 61,7 proc. LEO LT įstatinio kapitalo, o uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ pasirašys ir apmokės pinigais 19 150 paprastųjų vardinių LEO LT akcijų, kurios sudarys 38,3 proc. LEO LT įstatinio kapitalo.
\nBe to, pagal minėtos sutarties 3.2 punktą LEO LT įstatinis kapitalas turi būti didinamas, sandorio užbaigimo dieną išleidžiant 499 950 000 paprastųjų vardinių 10 litų nominalios vertės akcijų emisiją, kurių kiekvienos emisijos kaina bus lygi 14,28 lito; naujai išleidžiamų LEO LT akcijų emisijos kaina bus apmokama Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiomis akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Rytų skirstomųjų tinklų akcijomis (atitinkamai sudarančiomis 96,4012 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcininkų susirinkime ir 71,347 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „RST“ akcininkų susirinkime) ir uždarajai akcinei bendrovei „NDX energija“ nuosavybės teise priklausančiomis akcinės bendrovės „VST“ akcijomis (sudarančiomis 97,0955 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „VST“ akcininkų susirinkime).
\nMinėtos sutarties 3.3 punkte nustatyta, kad sandoris bus užbaigtas 2008 m. gegužės 27 d.
\nMinėtos sutarties 10 punkte nustatyta, kad neatskiriama sutarties dalis yra 12 sutarties priedų: priedas Nr. 1 – Steigimo sutartis, Nr. 2 – Įstatai, Nr. 3 – Kauno HE turtas, teisės ir pareigos, Nr. 4 – Kruonio HAE turtas, teisės ir pareigos, Nr. 5 – NDX energijos Atskleidimo raštas, Nr. 6 – Vyriausybės Atskleidimo raštas, Nr. 7 – LEO LT visuotinio akcininkų susirinkimo projektai, Nr. 8 – Akcijų pasirašymo sutarties forma, Nr. 9 – Vyriausybės, LEO LT ir NDX energijos asmeninių vertybinių popierių sąskaitų įrašų, susijusių su Sandorio užbaigimu, formos, Nr. 10 – Sandorio užbaigimo akto forma, Nr. 11 – Susitarimo dėl VST privatizavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia forma, Nr. 12 – Akcininkų sutarties forma.
\nPagal priedų Nr. 3 (Kauno HE turtas, teisės ir pareigos) ir Nr. 4 (Kruonio HAE turtas, teisės ir pareigos) iš esmės tapačius 1.3, 2.7 punktus ir kitas šių priedų nuostatas ne vėliau kaip per 24 mėnesius nuo sandorio užbaigimo dienos nuo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, kuri tęs veiklą, „turi būti teisiškai ir funkciškai atskirta“ jos filialas esanti Kauno HE, kurią „valdys ir elektros gamybos bei rezervavimo veiklą vykdys naujai sukurta akcinė bendrovė“, taip pat filialas esanti Kruonio HAE, kurią „valdys ir elektros gamybos bei rezervavimo veiklą vykdys naujai sukurta akcinė bendrovė“, o visas išlaidas, susijusias su atskyrimo įgyvendinimu, lygiomis dalimis prisiims ir padengs „Lietuvos energija“, Kauno HE ir Kruonio HAE.
\nPriede Nr. 12 yra įtvirtinta Akcininkų sutartis. Pagal jos 7.2.1 punktą uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ įsipareigoja 24 mėnesius nuo nacionalinio investuotojo sukūrimo sandorio užbaigimo dienos, numatytos Sutartyje dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo, be Vyriausybės sutikimo neparduoti ar kitaip neperleisti jos turimų LEO LT, AB, akcijų, šių akcijų suteikiamų teisių ir (arba) balsų visuotiniame akcininkų susirinkime tokiu būdu, kad uždarosios akcinės bendrovės „NDX energijos“ turima LEO LT, AB, akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime dalis taptų mažesnė nei 166 700 000 (vienas šimtas šešiasdešimt šeši milijonai septyni šimtai tūkstančių) paprastųjų vardinių 10 litų (dešimties litų) nominalios vertės LEO LT, AB, akcijų, Sutartyje dėl Nacionalinio investuotojo sukūrimo numatyto Sandorio užbaigimo dieną sudarančių 33,34 proc. (trisdešimt tris ir trisdešimt keturias šimtąsias procento) visų LEO LT, AB, akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime.
\nŠio nutarimo 1 punkte Vyriausybė patvirtino Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų LEO LT, AB, suteikiamų teisių įgyvendinimo tvarkos aprašą.
\nMinėto nutarimo 2.1 punkte Vyriausybė inter alia nustatė, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių LEO LT, AB, akcijų suteikiamas turtines ir neturtines teises įgyvendina Ūkio ministerija, kuriai akcijos perduotos patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti jomis.
\nPagal minėto nutarimo 2.2 punktą akcijų valdytojas (Ūkio ministerija), atstovaudamas valstybei, privalo analizuoti bendrovės veiklą ir veikti valstybės naudai, laikydamasis Atominės elektrinės įstatymo nuostatų ir Valstybės turto įstatymo 81 straipsnyje išdėstytų principų.
\nPagal minėto nutarimo 2.4 punktą, atstovaujant valstybei bendrovėje, netaikomos Vyriausybės 2007 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 567 „Dėl valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse“, Vyriausybės 1997 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 20 „Dėl dividendų už valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas“ ir Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“ nuostatos su vėlesniais jų pakeitimais.
\nMinėto nutarimo 1 punktu patvirtintame Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų LEO LT, AB, suteikiamų teisių įgyvendinimo tvarkos apraše inter alia reguliuojama Ūkio ministerijai Vyriausybės perduotos patikėjimo teisės valdyti, naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančias steigiamos LEO LT, AB, akcijas ir disponuoti jomis įgyvendinimo tvarka. Be to, šiame apraše yra įtvirtintos fizinio asmens, kurį Ūkio ministerija įgalioja įgyvendinti valstybės, kaip bendrovės akcininkės, neturtines teises bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo metu ir ne tokio susirinkimo metu, teisės ir pareigos. Minėtame apraše inter alia nurodyta: „Įgaliotiniu skiriamas Ūkio ministerijos valstybės tarnautojas“ (17 punktas).
\nBe to, nacionalinis investuotojas – akcinė bendrovė LEO LT, AB, 2008 m. rugpjūčio 28 d. įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Visagino atominė elektrinė“. Pagal šios bendrovės įstatų 11 punktą „bendrovės pagrindinė veikla yra naujos atominės elektrinės Lietuvos Respublikoje projekto parengimas, įskaitant, bet neapsiribojant, projektines studijas, strateginį planavimą ir rizikų valdymą, investicinį planavimą, parengiamųjų projekto darbų organizavimą, vykdymą ir kontrolę“.
\nŪkio ministerija 2008 m. spalio 7 d. pateikė atsakymą į minėtą papildomą paklausimą. Šiame atsakyme ji inter alia pateikė nuomonę, kad LEO LT, AB, sukūrimas neturėjo jokio išskirtinio poveikio akcinės bendrovės „VST“ smulkiųjų akcininkų teisėms bei LEO LT, AB, dukterinių bendrovių (akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų) smulkiųjų akcininkų teisėms, ir išdėstė šią nuomonę pagrindžiančius argumentus. Be to, atsakyme Ūkio ministerija, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, užtikrino, kad šiuo metu Lietuvoje nėra nustatytų taisyklių ir netaikoma jokia praktika, kuri neleistų Europos Sąjungos, Europos ekonominės bendrijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) valstybių narių subjektams investuoti į Lietuvos juridinius asmenis, inter alia LEO LT, AB, ir jos dukterines įmones arba dėl kurių tokioms investicijoms būtų taikomi leidimai ar kitokio pobūdžio apribojimai.
\nII 1. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo, tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.
\n1.1. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Šios trys vertybės – privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, apibrėžia Lietuvos ūkio pagrindą, inter alia tuo požiūriu, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, suponuojanti sutarčių sudarymo laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti.
\nKaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų. Kita vertus, valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Todėl ūkinės veiklos laisve ir valstybės nustatytais jos ribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas ar sąžininga konkurencija.
\nKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę, todėl Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga; ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.
\n1.2. Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių, ji sudaro konstitucines teisines prielaidas inter alia diferencijuotam teisiniam ūkinės veiklos reguliavimui pagal bendros tautos gerovės kriterijų ir suponuoja valstybės ir savivaldybių institucijų pareigą nekliudyti reikštis bei plėtotis asmenų iniciatyvai, jei ji nėra žalinga visuomenei.
\nKonstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą, jog valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, būtų neteisinga suvokti „kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą“, nes valstybė turi galimybę pasirinkti (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).
\n1.3. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
\nKonstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis.
\nBe to, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teisinis reguliavimas – tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo forma, kuria galima nustatyti inter alia pagrįstus, nediskriminacinius, aiškiai suformuluotus ūkinės veiklos draudimus ir, atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką, keisti ūkinės veiklos draudimų ir leidimų santykį, jei besikeičiant teisinio reguliavimo turiniui nėra paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti ūkinės veiklos reguliavimo principai. Todėl Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką.
\nTokios politikos, kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, „turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“ (2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas).
\nBe to, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad minėta dingstis savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos, atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą.
\nKonstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs ir tai, kad „Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius“.
\nPažymėtina ir tai, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama. Minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas).
\nPagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti, kad valstybės turtas būtų tvarkomas taip, kad jo tvarkymas neprieštarautų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam reikalavimui ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas).
\nŠios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; taigi valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; įstatymų leidėjo galimybes nustatyti priemones užtikrinant bendrą tautos gerovę elektros energetikos srityje lemia elektros energetikos ypatumai, inter alia riboti elektros energetikos ištekliai, materialiniai, finansiniai ir kiti svarbūs veiksniai; iš Konstitucijos (inter alia iš jos 46 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei) kyla konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrinta bendra tautos gerovė.
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio nuostatose įtvirtinti principai ir vertybės, inter alia tai, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, negali būti priešpriešinami. Siekiant bendros tautos gerovės yra pateisinamas diferencijuotas teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į reguliuojamos ūkinės veiklos srities specifiką. Minėtas elektros energetikos ypatumas – riboti elektros energetikos ištekliai lemia ribotas įstatymų leidėjo galimybes rinktis alternatyvias priemones bendrai tautos gerovei elektros energetikos srityje užtikrinti. Taigi, siekiant užtikrinti bendrą tautos gerovę elektros energetikos srityje, būtinas specialus teisinis reguliavimas atsižvelgiant į energetikos specifiką.
\n1.4. Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.
\nNuostata „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota, tačiau draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti, t. y. sudaryti teisines prielaidas taikyti monopolininkui atitinkamus reikalavimus (apimančius inter alia diskriminacinių kainų nustatymo ribojimą, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinį reglamentavimą, prekių kokybės reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymą, taip pat valstybės institucijų atliekamą kontrolę, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų) ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus.
\nBe to, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, monopolis – tai išimtinė asmens, asmenų grupės ar valstybės teisė veikti kurioje nors srityje (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. kovo 15 d. nutarimai). Monopolis yra ir tokia būklė, situacija, kai kuris nors asmuo arba organizacija tam tikroje srityje gali veikti be konkurencijos (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas). Be to, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2004 m. sausio 26 d. nutarime, pagal Konstituciją monopolio įvedimas yra ir nepagrįstas privilegijų teikimas tam tikram ūkio subjektui (jų grupei), kartu ir kitų ūkio subjektų diskriminavimas, jų ūkinės veiklos laisvės ribojimas; privilegijų tam tikrai ūkio subjektų grupei nustatymas sietinas ir su kitų ūkio subjektų diskriminavimu, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimu; tai nesuderinama su Konstitucijos 29 ir 46 straipsnių reikalavimais; siekiant socialiai reikšmingų tikslų gali būti nustatomos įvairios kitos priemonės, bet ne monopolijos įvedimas.
\nSąžiningos konkurencijos apsauga, kaip yra ne kartą konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę. Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją. Taigi konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, inter alia jai nuosavybės teise priklausančio turto tvarkymo (inter alia investavimo) aspektu, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį (reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei) turi paisyti, kad toks reguliavimas atitiktų iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylančius reikalavimus, t. y. nesudarytų sąlygų monopolizuoti gamybą ir rinką, paneigti sąžiningos konkurencijos laisvę.
\n1.5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė gina vartotojo interesus, suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai tokių priemonių laikosi, o jeigu tam tikrų ūkio santykių srityje gamyba ar rinka yra sukoncentruotos, valstybės valdžios institucijoms tenka pareiga nustatyti papildomą teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų vartotojų interesų apsaugą (2000 m. spalio 18 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė valstybės pareiga ginti vartotojų interesus turi būti įgyvendinta pirmiausia įstatymų leidėjui nustatant bendrąsias ir, atsižvelgiant į konkrečią reguliuojamos ūkinės veikos specifiką, specialiąsias vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemones.
\nŠios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tam tikros ūkinės veiklos sritys turi joms būdingą santykių specifiką, kuri inter alia gali suponuoti vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimo ypatumus tam tikrose ūkinės veiklos srityse; būtent ūkinės veiklos turinys, jos specifika, ypatumai tam tikrose ūkio srityse gali lemti specialaus vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo teisinių santykių reguliavimo būtinumą, poreikį tam tikroje ūkinės veiklos srityje. Taigi vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemonės tam tikrose ūkinės veiklos srityse gali skirtis priklausomai nuo konkrečios ūkinės veiklos santykių specifikos.
\nŪkinės veiklos specifika, įvairumas, dinamiškumas suponuoja tai, kad konkrečių santykių tam tikroje srityje reguliavimas nebūtinai turi būti visą laiką vienodas, t. y. jis gali kisti; tai inter alia taikytina ir vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimui, kuris gali kisti, o tam tikrais atvejais turi būti keičiamas.
\nVeiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo užtikrinimas suponuoja inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti vartotojų teisių, interesų apsaugos institucinę sistemą, t. y. įstatymu turi būti nustatytos valstybės institucijos, aiškiai apibrėžta jų kompetencija, sudarytos teisinės prielaidos tokioms valstybės institucijoms užtikrinti realią vartotojų teisių, interesų apsaugą ir gynimą atitinkamoje ūkinės veiklos srityje.
\nIš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, kylantis veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos užtikrinimo imperatyvas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam vartotojui gauti elektros energiją nediskriminacinėmis sąlygomis, visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai.
\nKainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, tai inter alia taikytina ir elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo srityje; įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu apibrėžti elektros energijos kainų ribų nustatymo kriterijus; šie kriterijai ir jų nustatymo metodika, tvarka turi būti aiški, skaidri, pagrįsta, kad nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti nustatant elektros energijos kainas ir taip pažeisti elektros energijos vartotojų teises, interesus.
\nPažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata „valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą visi valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn santykiai turi būti reguliuojami tik įstatymu – Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją šiuos santykius gali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimas).
\nKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs ir tai, kad valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teises; pagal Konstituciją neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (kuri negali būti suprantama vien materialine, finansine prasme) (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). Šie konstituciniai imperatyvai taikytini ir valstybės turto investavimo atvejais.
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį valstybės turto investavimas turi būti grindžiamas įstatymu, kuriame turi būti įtvirtinta: valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, taip pat subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo. Valstybės turto investavimo kriterijų nustatymas nėra savitikslis – turi būti nustatyti tokie kriterijai, kurie užtikrintų viešąjį interesą, iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, kylančių imperatyvų laikymąsi. Įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokius valstybės turto investavimo kriterijus, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsižvelgiant į investuojamo turto specifiką ir reikšmę bendrai tautos gerovei bei kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes.
\nTai, kad valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo, turi būti nustatyti tik įstatymu, nereiškia, kad Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją valstybės turto santykių negali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (pavyzdžiui, nustatyti valstybės turto investavimo tvarką, procedūras), kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo. Įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius valstybės turto investavimo būdus. Konstitucija nedraudžia nustatyti ir tokio valstybės turto investavimo būdo, kai valstybės turtas yra investuojamas kartu su kitais asmenimis (asmeniu), inter alia su privačiu asmeniu.
\nValstybė pasirinkdama valstybės turto investavimo būdus turi atsižvelgti į tai, ar pasirinkus tam tikrą būdą bus patenkinti svarbūs konstituciškai pagrįsti visuomenės poreikiai ir interesai. Valstybės turto investavimas konstituciškai būtų nepateisinamas, jei juo būtų akivaizdžiai daroma žala visuomenei arba būtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės turto investavimo santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų pažeistas iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylantis imperatyvas užtikrinti sąžiningą konkurenciją arba sudarytos prielaidos piktnaudžiauti investuojant valstybės turtą ir valdant valstybės investuotą turtą.
\nKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šia nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
\nKonstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).
\nVertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
\nKonstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas inter alia nebūtų pažeidžiamas, jei nevienodu (diferencijuotu) teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatomi specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, susijusios su reguliuojamų santykių ypatumais, būtų siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2002 m. spalio 23 d., 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai).
\nKonstitucinis teisinės valstybės principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; nustatant teisinius apribojimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt.
\nVienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, jis negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. birželio 19 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).
\nŠiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs su konstituciniu valdžių padalijimo principu, inter alia įtvirtintu Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje. Pagal Konstituciją Lietuvoje valstybės valdžia yra organizuota ir įgyvendinama remiantis valdžių padalijimo principu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra, kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kad institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais, kad Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti ir kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai realizuoti jo konstitucinę kompetenciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).
\nPagal Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, jog Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija, yra pažeidžiama, jeigu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad konstituciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).
\nVidinė teisės sistemos darna, kurią suponuoja konstitucinis teisinės valstybės principas, yra inter alia susijusi su teisės spragomis, t. y. teisinio reguliavimo trūkumu, inter alia legislatyvine omisija. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai).
\nBe to, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „legislatyvinę omisiją, kaip atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo padarinį, būtina skirti nuo teisės spragų, atsiradusių dėl to, kad reikalingų teisėkūros veiksmų apskritai nebuvo imtasi – nei tas, nei koks nors kitas teisėkūros subjektas apskritai neišleido tam tikriems visuomeniniams santykiams reguliuoti skirto teisės akto ir dėl to tie visuomeniniai santykiai liko teisiškai nesureguliuoti. Tam tikromis aplinkybėmis, būtent tada, kai Konstitucija reikalauja, kad tie visuomeniniai santykiai būtų teisiškai sureguliuoti (o kai kada ir eksplicitiškai nurodo, kad jie turi būti sureguliuoti ne bet kokiu teisės aktu, o konstituciniu įstatymu arba įstatymu), toks teisėkūros veiksmų nebuvimas iš tikrųjų gali sudaryti prielaidas susidaryti antikonstitucinei situacijai – tokiai visuomeninių santykių būklei, kai šie santykiai klostosi ne teisės pagrindu, nors, kaip minėta, Konstitucija reikalauja, kad jie būtų teisiškai reguliuojami. Tačiau toks teisinis reguliavimas, tiksliau, jo nebuvimas, nėra legislatyvinė omisija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
\nŠiame kontekste paminėtinos tokios Konstitucinio Teismo anksčiau priimtuose aktuose suformuluotos legislatyvinės omisijos doktrinos nuostatos:
\nIII Dėl Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai.
\nTaigi nacionalinio investuotojo veiklos tikslai aiškintini jų nepriešpriešinant Atominės elektrinės įstatymo tikslui ir šiame įstatyme įtvirtintam Lietuvos strateginiam tikslui bei nacionalinio investuotojo steigimo tikslui.
\nPažymėtina, kad Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje, 10 straipsnio 1 dalyje vartojamos formuluotės „socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ turinys nei šiuose, nei kituose įstatymo straipsniuose nėra atskleistas. Toks formulavimas laikytinas nekorektišku, nes stinga teisinio aiškumo.
\n7.1. Bendrąsias vartotojų teises, vartotojų teisių apsaugos sritis, vartotojų teisių apsaugos institucinę sistemą, vartotojų teisių apsaugos institucijų kompetenciją, vartotojų švietimą, vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų santykius, vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarką ir atsakomybę už teisės aktų, reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą, pažeidimus (1 straipsnio 1 dalis) apibrėžia Vartotojų teisių apsaugos įstatymas (2007 m. sausio 12 d. redakcija). Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje, kurioj e nustatyta, kokių paslaugų ir prekių atžvilgiu minėtas įstatymas netaikomas, nėra nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas elektros energijos atžvilgiu. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (2007 m. sausio 12 d. redakcija) 2 straipsnyje nustatyta, kad prekė – kiekvienas daiktas, siūlomas parduoti arba parduodamas vartotojui; šilumos ir elektros energija, vanduo, gamtinės dujos taip pat laikomos prekėmis (11 dalis); vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti (15 dalis).
\nTaigi Vartotojų teisių apsaugos įstatymas (2007 m. sausio 12 d. redakcija) skirtas reguliuoti vartotojų teisių apsaugos santykiams įvairiose srityse ir neįtvirtina specialių apsaugos priemonių, kurios būtų skirtos išimtinai elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugai.
\n7.2. Vartotojų teisių apsauga reguliuojama ir Civiliniame kodekse (2000 m. liepos 18 d. redakcija). Civilinio kodekso šeštosios knygos, reglamentuojančios prievolinius teisinius santykius, IV dalies „Atskiros sutarčių rūšys“ XXIII skyriuje „Pirkimas–pardavimas“ yra atskiras septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“, kurį sudaro 6.383–6.391 straipsniai. Civilinio kodekso 6.391 straipsnyje nustatyta, kad „šio skirsnio normos taikomos aprūpinant elektros, šilumos energija, dujomis, naftos ir naftos produktais, vandeniu ir kitų rūšių energija per jų tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę“.
\nCivilinio kodekso 6.383 straipsnyje „Energijos pirkimo–pardavimo sutarties samprata“ yra apibrėžta, kokia sutartis laikoma energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartimi (1 dalis), nustatyta, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (3 dalis).
\nCivilinio kodekso 6.161 straipsnyje inter alia nustatyta: „1. Viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos).
\nPagal Civilinio kodekso 6.188 straipsnį „Vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai“ vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas (1 dalis); vartotojas, kurio interesai pažeidžiami dėl nesąžiningų sąlygų taikymo, turi teisę dėl šio pažeidimo kreiptis ir į vartotojų teises ginančias institucijas (8 dalis (2000 m. liepos 18 d. redakcija su 2008 m. gruodžio 16 d. pakeitimu); vartotojų teises ginančios institucijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas (9 dalis 2000 m. liepos 18 d. redakcija su 2008 m. gruodžio 16 d. pakeitimu).
\nCiviliniame kodekse inter alia nustatyta, kad energijos kaina (tarifai) nustatoma įstatymų nustatyta tvarka (6.385 straipsnio 4 dalis); energijos kokybė turi atitikti sutarties bei kokybės standartų, kitų energijos kokybę reglamentuojančių norminių dokumentų nustatytus reikalavimus (6.386 straipsnio 1 dalis).
\nApibendrinant Civilinio kodekso šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus septintajame skirsnyje „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ įtvirtintą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kaip vartojimo sutarties, sąlygos turi būti sąžiningos, jos negali diskriminuoti jokių vartotojų; minėtai sutarčiai, kaip viešajai sutarčiai, būdinga tai, kad ji turi būti sudaroma su kiekvienu asmeniu, kuris kreipiasi į elektros energiją kaip prekę parduodantį ir su elektros energijos tiekimu susijusias paslaugas teikiantį juridinį asmenį; elektros energijos kaina nustatoma įstatymų nustatyta tvarka; energijos kokybė turi atitikti teisės aktų nustatytus reikalavimus.
\n7.3. Aiškinant Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vartotojų teisių ir interesų apsaugos aspektu paminėtinos inter alia šios minėto įstatymo nuostatos: pagrindiniai šio įstatymo tikslai inter alia yra: „2) sukurti teisines sąlygas konkurencija pagrįstai elektros energijos rinkai funkcionuoti, sąžiningos konkurencijos tarp gamintojų ir tiekėjų principams įtvirtinti; 3) užtikrinti ir skatinti elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir vartojimo efektyvumą; 4) užtikrinti saugų ir patikimą elektros energetikos sistemos funkcionavimą, energijos gamybą, perdavimą ir skirstymą; 5) užtikrinti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas ir nustatyti objektyviai pagrįstus, aiškius ir skaidrius reikalavimus bei įpareigojimus elektros energetikos sektoriuje <...>„ (3 straipsnis „Pagrindiniai šio įstatymo tikslai“);
\nValstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija „turi užtikrinti, kad elektros energetikos rinkoje būtų efektyvi konkurencija, kad vartotojai ir tiekėjai nebūtų diskriminuojami ir visi vartotojai gautų nustatytos kokybės paslaugas. Komisija privalo kontroliuoti: <...> 6) skaidrumo ir konkurencijos laipsnį, tiekimo patikimumo ir paslaugų kokybės stebėseną (monitoringą)“ (6 straipsnio 2 dalis); „Perdavimo sistemos operatorius yra atsakingas už energetikos sistemos darbo stabilumą ir patikimumą, nacionalinės balansavimo funkcijos atlikimą ir sisteminių paslaugų teikimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, jungiamųjų linijų su kitų šalių energetikos sistemomis eksploatavimą, priežiūrą, valdymą bei plėtrą, mažinant perdavimo tinklų apribojimus ir atsižvelgiant į perdavimo tinklų naudotojų poreikius“ (15 straipsnio 1 dalis); „Perdavimo sistemos operatorius privalo užtikrinti, kad elektros energijos gamintojų, skirstomųjų tinklų operatorių ir vartotojų įrenginių prijungimo prie perdavimo tinklų sąlygos atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir nebūtų diskriminuojančios. <...>„ (15 straipsnio 2 dalis); „Perdavimo sistemos operatorius privalo: <...> garantuoti perdavimo tinklų darbo saugumą, patikimumą ir efektyvumą, užtikrinti visas tam būtinas papildomas paslaugas <...>„ (17 straipsnio 13 punktas); „Skirstomųjų tinklų operatorius yra atsakingas už jam priklausančius skirstomuosius tinklus nuo perdavimo tinklų įrenginių prijungimo taško iki vartotojų ar gamintojų įrenginių prijungimo taško bei už jų saugumą, patikimumą, eksploatavimą, priežiūrą, valdymą bei plėtojimą pagal skirstomųjų tinklų naudotojų poreikius, taip pat už skirstomaisiais tinklais persiunčiamos elektros energijos apskaitą ir jos diegimą“ (19 straipsnis 1 dalis); „Skirstomųjų tinklų operatorius privalo: <...> techniškai eksploatuoti, prižiūrėti, valdyti ir plėtoti skirstomuosius tinklus bei jungiamąsias linijas su kitais tinklais, užtikrindamas patikimą skirstomųjų tinklų įrenginių darbą, efektyvų ir saugų tiekimą, laikydamasis aplinkos apsaugos reikalavimų <...>„ (21 straipsnio 3 punktas); „Vyriausybės įgaliota institucija kontroliuoja, kaip laikomasi elektros energijos tiekimo patikimumo ir paslaugų kokybės reikalavimų“ (48 straipsnio 4 dalis).
\nElektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) septintajame skirsnyje „Elektros energijos tiekimas“ yra atskiras straipsnis, skirtas vartotojų apsaugai; šio įstatymo 31 straipsnyje „Vartotojų apsauga“ nustatyta: „1. Elektros energetikos sektoriaus įmonės informuoja vartotojus apie efektyvų elektros energijos vartojimą, įmonės teikiamas paslaugas, paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų ir elektros energijos kainas bei tarifus, vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius ir sąlygas bei numatomus sutarčių sąlygų pakeitimus. Elektros energetikos sektoriaus įmonės ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki kainų ar tarifų padidinimo raštu ar kitais būdais praneša buitiniams vartotojams apie kainų padidėjimą.
\nPažymėtina, kad tuo metu, kai elektros energetikos sistemoje buvo valstybinė monopolinė padėtis (iki energetikos ūkio restruktūrizavimo), Elektros energetikos įstatyme buvo nustatytos atitinkamos vartotojų teisių ir interesų apsaugos priemonės, kurios iš esmės nepakito pertvarkius elektros energetikos sistemą, inter alia numačius nacionalinį investuotoją ir jį įsteigus.
\nPaminėtina, kad nurodytuose įstatymuose įtvirtintos normos, reguliuojančios vartotojų teisių, interesų apsaugą ir gynimą, nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
\nPažymėtina, kad, kaip šiame nutarime konstatuota, Atominės elektrinės įstatymo tikslas ir šiame įstatyme įtvirtintas Lietuvos strateginis tikslas elektros energetikos srityje suponuoja ir atitinkamus nacionalinio investuotojo steigimo tikslus, kurie savo ruožtu lemia nacionalinio investuotojo veiklos tikslus inter alia finansuoti naujos atominės elektrinės projektą (jo dalį) ar užtikrinti tokį finansavimą, taip pat dalyvauti įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, kompleksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas, efektyviai įgyvendinti pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija. Taigi naudos siekimas sau ir visiems savo akcininkams nėra vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas.
\nPažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ar motyvų, pagrindžiančių, jog, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) įtvirtinus nacionalinio investuotojo teisę socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, santykiai elektros energetikos sektoriuje pakito taip, kad atsirado būtinybė nustatyti papildomą vartotojų teisių apsaugą, kad tokia apsauga turi būti nustatyta būtent Atominės elektrinės įstatyme. Pareiškėjas taip pat nenurodė vartotojų teisių apsaugos priemonių, kurios, jo nuomone, turėtų būti įtvirtintos šiame įstatyme.
\nIV Dėl Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims.
\n