5.3. Kaip minėta, Vyriausybė, įgyvendindama savo įgaliojimus rengti valstybės biudžeto projektą, yra saistoma Konstitucijoje nustatyto reikalavimo pateikti jį Seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų pabaigos, t. y. ne vėliau kaip spalio 17 dieną, o Seimas yra įpareigotas šį projektą svarstyti ir įstatymu tvirtinti biudžetiniams metams iki naujųjų biudžetinių metų pradžios, t. y. ne vėliau kaip gruodžio 31 dieną. Šie Konstitucijoje expressis verbis įtvirtinti valstybės biudžeto projekto pateikimo Seimui ir tvirtinimo terminai žymi ribas, kurių Vyriausybė ir Seimas negali peržengti, bet jie anaiptol nesuponuoja, kad valstybės biudžeto projektas būtų rengiamas, pateikiamas, svarstomas ir tvirtinamas tik prieš pat šių terminų pabaigą. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 64 straipsnio 1 dalį Seimo rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną, taigi valstybės biudžeto projektas Seimui gali būti pateikiamas ir jį svarstyti Seimas gali pradėti gerokai anksčiau nei Konstitucijos 130 straipsnyje numatytą vėliausią jo pateikimo dieną.
\nKonstitucijos 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu valstybės biudžetas laiku nepatvirtinamas, jo išlaidos biudžetinių metų pradžioje kiekvieną mėnesį negali viršyti praėjusių metų valstybės biudžeto 1/12 išlaidų. Vadinasi, pagal Konstituciją Seimui iki biudžetinių metų pradžios nepatvirtinus valstybės biudžeto, iš esmės būtų pratęstas praėjusių metų valstybės biudžeto įstatymo nuostatų taikymas. Kartu pabrėžtina, kad ši konstitucinė nuostata gali ir turi būti suprantama tik kaip numatanti tam tikrą išeitį tuo atveju, jeigu Seimas, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, nepatvirtintų valstybės biudžeto Konstitucijos 131 straipsnio 1 dalyje nurodytu laiku, ir anaiptol negali būti aiškinama kaip leidžianti Seimui nepaisyti nustatyto termino.
\n5.4. Iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos, konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla tai, kad valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, būtinumas užtikrinti konstitucines asmens teises ir laisves bei apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes suponuoja Vyriausybės pareigą rengiant valstybės biudžeto projektą ir Seimo pareigą svarstant bei tvirtinant valstybės biudžetą atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintas valstybės funkcijas, į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus (inter alia tarptautinius), kitus svarbius veiksnius (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį atsakingo valdymo principą, valstybės ekonomikos ir finansų politiką formuojančios ir vykdančios valstybės institucijos turi imtis visų įmanomų priemonių valstybės ekonomikos raidos tendencijoms prognozuoti ir galimam itin sunkių ekonominių, finansinių situacijų susidarymui pasirengti (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
\nKonstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, ar valstybės biudžete lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma pakankamai, ar ne, yra valstybės biudžeto planavimo, valstybės ir visuomenės poreikių įvertinimo, jų subalansavimo su visuomenės ir valstybės galimybėmis, taigi socialinio ir ekonominio tikslingumo, o ne valstybės biudžeto įstatymo atitikties Konstitucijai klausimai (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai), tačiau ši oficialioji konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip apimanti ir tuos atvejus, kai valstybės biudžeto įstatymu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad iškart matyti, jog lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma akivaizdžiai nepakankamai arba išvis nenumatoma, kartu nenumatant kitų (alternatyvių) finansavimo šaltinių, kurie pagal Konstituciją atitinkamoms reikmėms gali būti numatyti, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas).
\nKonstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad Seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų. Taigi svarstydamas ir tvirtindamas valstybės biudžeto projektą Seimas privalo vadovautis tais įstatymais, kurie suponuoja tam tikrą numatomų valstybės pajamų ir išlaidų dydį, t. y. mokesčių ir kitais įstatymais, sudarančiais prielaidas planuoti ir surinkti valstybės biudžeto pajamas, taip pat įvairiais įstatymais, lemiančiais valstybės finansinius įsipareigojimus ir atitinkamas planuojamas valstybės biudžeto išlaidas. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, turi numatyti tokiam įstatymui ar kitam teisės aktui įgyvendinti būtinas lėšas; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).
\nVyriausybė vykdo įstatymus (Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas), tad akivaizdu, kad rengdama valstybės biudžeto projektą ji taip pat privalo vadovautis įstatymais, turinčiais įtakos planuojamų valstybės pajamų ir išlaidų dydžiui. Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime, Vyriausybės parengtame valstybės biudžeto projekte turi būti numatytos lėšos, reikalingos įstatymams įgyvendinti.
\nKadangi Vyriausybė, rengdama valstybės biudžeto projektą, ir Seimas, jį svarstydamas bei tvirtindamas, yra saistomi galiojančių įstatymų, turinčių įtakos planuojamų valstybės pajamų ir išlaidų dydžiui, ir kartu turi pareigą prognozuoti valstybės ekonomikos raidos tendencijas, įvertinti visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, gali kilti būtinybė minėtus įstatymus atitinkamai pakeisti. Pažymėtina, kad jeigu tokių įstatymų pakeitimais būtų nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims, turėtų būti paisoma konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis, t. y. turėtų būti paliekama pakankamai laiko iki tų pakeitimų įsigaliojimo (taikymo pradžios), kad suinteresuoti asmenys galėtų jiems tinkamai pasirengti. Šiame kontekste paminėtina, kad darant valstybės biudžeto pajamoms lemiamą įtaką turinčių mokesčių įstatymų pakeitimus (nustatant naujus mokesčius, juos didinant ir pan.) tai ypač svarbu, nes tinkama vacatio legis mokesčių teisės srityje yra svarbi garantija, kad asmenys (pirmiausia mokesčių mokėtojai) galėtų ne tik iš anksto susipažinti su naujais mokesčių įstatymų reikalavimais, bet ir prie jų priderinti savo turtinius interesus bei ekonominės veiklos perspektyvas.
\nTaigi rengiant valstybės biudžeto projektą, taip pat jį svarstant, be kita ko, turėtų būti įvertinama ir tai, ar prieš jį tvirtinant Seime nėra būtina padaryti atitinkamus mokesčių, kitų įstatymų, turinčių įtakos valstybės pajamoms ir išlaidoms, pakeitimus, kurių įsigaliojimui būtų taikytinas konstitucinis tinkamos vacatio legis reikalavimas.
\nVisa tai suponuoja, kad, atsižvelgiant į konstitucinį atsakingo valdymo principą, valstybės biudžeto projektas turėtų būti pradedamas rengti tiek iš anksto, kad iškilus reikalui būtų įmanoma laiku priimti reikiamas minėtų įstatymų pataisas. Nuo šių reikalavimų galėtų būti nukrypta tik ypatingomis aplinkybėmis, jeigu tai būtų pateisinama svarbiu viešuoju interesu.
\n5.5. Rengiant, svarstant ir tvirtinant valstybės biudžeto projektą Vyriausybę ir Seimą taip pat saisto iš Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo mažinti įstatymų numatytas išlaidas, kol tie įstatymai nepakeisti, bei iš tokių įstatymų konstitucinės sampratos kylantys reikalavimai.
\nKonstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime aiškinant Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalį inter alia konstatuota, kad:
\n5.6. Minėta, kad pagal Konstituciją Vyriausybės parengtą ir pateiktą valstybės biudžeto projektą Seimas svarsto ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją Seimo nariai yra renkami ketveriems metams (55 straipsnio 1 dalis); eiliniai Seimo rinkimai rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekmadienį (57 straipsnio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) 1 dalis); nuo pirmojo naujai išrinkto Seimo posėdžio pradžios pradedamas skaičiuoti šio Seimo narių įgaliojimų laikas ir baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas (59 straipsnio 1 dalis); po Seimo rinkimų Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui (92 straipsnio 4 dalis), o vėliau, sudarius naują Vyriausybę, atsistatydina (101 straipsnio 3 dalies 4 punktas); nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas pritaria jos programai (92 straipsnio 5 dalis); Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą (96 straipsnio 1 dalis).
\nTaigi konstitucinis valstybės biudžeto proceso ir Seimo rinkimų laiko reguliavimas sudaro prielaidas tais metais, kai įvyksta Seimo rinkimai, į jau pradėtą valstybės biudžeto procesą įsitraukti ir naujai išrinktam Seimui bei jam atsakingai naujai Vyriausybei, kuri įgaliojimus veikti gauna Seimui pritarus jos programai.
\n5.6.1. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, 1998 m. sausio 10 d. nutarime aiškindamas Vyriausybės programos konstitucinę sampratą, pažymėjo, jog Vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos, tačiau jų nuostatos tik per Vyriausybės programą įgyja teisinę reikšmę įpareigodamos tiek Vyriausybę, tiek ją palaikančią Seimo daugumą atitinkamai veikti; Vyriausybės programos teisinės reikšmės pripažinimas įtvirtintas Konstitucijos 67 straipsnio 7 punkto ir 92 straipsnio 5 dalies normose; Vyriausybės programa – teisinis dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės; ši programa lemia Vyriausybę formuojančių institucijų veiksmus ir užtikrina Vyriausybės bei šių institucijų tarpusavio sąveiką.
\n5.6.2. Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkto nuostatą, kad Seimas tvirtina valstybės biudžetą, 131 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Seimas valstybės biudžeto projektą svarsto ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios, aiškinant kartu su 57 straipsnio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) 1 dalies nuostata, kad eiliniai Seimo rinkimai rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekmadienį, pažymėtina, jog įstatymuose, Seimo statute turi būti nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo tais metais, kai yra išrenkamas naujas Seimas, jam būtų sudarytos sąlygos įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus svarstyti ir tvirtinti valstybės biudžeto projektą, taip užtikrinant galimybę Seimo rinkimus laimėjusioms politinėms jėgoms realiai įgyvendinti savo programas, kurios teisinę reikšmę įgyja Seimo nutarimu patvirtinus Vyriausybės programą.
\nIš Konstitucijos, inter alia jos 57 straipsnio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) 1 dalies, 67 straipsnio 7 punkto, 92 straipsnio 5 dalies, 94 straipsnio 4 punkto, 131 straipsnio 1 dalies, kyla tai, kad ir naujai Vyriausybei teisiniu reguliavimu turėtų būti sudarytos sąlygos įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus rengti valstybės biudžeto projektą.
\n5.6.3. Minėta, kad Vyriausybė, įgyvendindama savo išimtinę kompetenciją, valstybės biudžeto projektą turi pateikti Seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų pabaigos. Taigi gali susiklostyti ir tokia situacija, kad kitų metų valstybės biudžetas būtų parengtas ir patvirtintas iki naujos Seimo kadencijos pradžios (taigi ir iki įgaliojimų veikti suteikimo naujai Vyriausybei), tačiau ir šiuo atveju turėtų būti užtikrinta galimybė naujos kadencijos Seimui ir jam atsakingai naujai Vyriausybei įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus, susijusius su valstybės biudžeto rengimu, svarstymu ir tvirtinimu, taip užtikrinant galimybę Seimo rinkimus laimėjusioms politinėms jėgoms realiai įgyvendinti savo programas, kurios teisinę reikšmę įgyja Seimo nutarimu patvirtinus Vyriausybės programą.
\nPažymėtina, kad siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę, konstituciškai pateisinami galimi nukrypimai nuo reikalavimų, iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principų, kylančių valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turinčių įstatymų priėmimui ir įsigaliojimui, inter alia reikalavimo įstatymų, turinčių įtakos valstybės pajamoms ir išlaidoms, pakeitimus priimti prieš Seimui tvirtinant valstybės biudžetą ir reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis.
\nKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Vyriausybė, teikdama Seimui valstybės biudžeto projektą, privalo jame nurodytas pajamas bei asignavimus pagrįsti visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu; ši informacija turi būti vieša (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). Tai, be kita ko, reiškia, kad visuomenei turi būti nurodomi konkretūs kriterijai, kuriais grindžiamas valstybės ekonominės, finansinės padėties įvertinimas, lemiantis valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų planavimą bei galimą poreikį atitinkamai keisti joms įtakos turinčius įstatymus, ypač nustatančius pareigas ar apribojimus asmenims.
\nŠiame kontekste pažymėtina, kad jeigu valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis yra ilgalaikė ir trunka ne vienus metus, pagal Konstituciją netoleruotina, kad priimant valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turinčius įstatymus būtų nepaisoma minėtų jų priėmimui ir įsigaliojimui iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, tai teisinant būtinybe priimti skubius sprendimus siekiant suvaldyti ekonomikos krizės padarinius.
\nIV Dėl Seimo statuto 177 straipsnio 1 dalies (2008 m. gruodžio 16 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nTaigi pagal Seimo statuto 177 straipsnio 1 dalies (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) ir 176 straipsnio 1 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostatas valstybės biudžeto projekto antrasis svarstymas Seimo posėdyje turėtų būti skiriamas ne vėliau kaip gruodžio 10 dieną.
\n2.2. Kaip minėta, Seimas 2008 m. gruodžio 16 d. priėmė Seimo statutą „Dėl Seimo statuto 58, 60, 611, 64, 68, 69, 81, 172, 177, 180 straipsnių pakeitimo ir papildymo“, įsigaliojusį 2008 m. gruodžio 21 d., kurio 9 straipsniu pakeitė 177 straipsnio 1 dalį (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) ir joje nustatė: „Ne vėliau kaip gruodžio 23 dieną skiriamas valstybės biudžeto projekto antrasis svarstymas. Jo metu Vyriausybė pateikia pagal gautus pasiūlymus ir pastabas pataisytą projektą.“ Taigi šia Seimo statuto pataisa, priimta valstybės biudžeto projekto svarstymo proceso metu, jau po pirmojo šio projekto svarstymo, buvo pailgintas valstybės biudžeto projekto antrojo svarstymo Seime pradžios terminas ir nustatyta, kad valstybės biudžeto projekto antrasis svarstymas Seimo posėdyje gali būti skiriamas ne vėliau kaip gruodžio 23 dieną.
\n2.3. Minėta, kad Seimo statuto „Dėl Seimo statuto 58, 60, 611, 64, 68, 69, 81, 172, 177, 180 straipsnių pakeitimo ir papildymo“, priimto 2008 m. gruodžio 16 d., 11 straipsnyje „Statuto galiojimas“ inter alia nustatyta, kad šio statuto 9 straipsnis galioja iki 2009 m. vasario 28 d. (1 dalis); nuo 2009 m. kovo 1 d. galioja iki šio statuto įsigaliojimo galiojusi 177 straipsnio 1 dalies redakcija (2 dalis).
\nVadinasi, ginčijamoje nuostatoje buvo įtvirtintas laikinas teisinis reguliavimas (galiojęs nuo 2008 m. gruodžio 21 d. iki 2009 m. vasario 28 d.).
\nPažymėtina, kad Seimo statuto 177 straipsnio 1 dalis (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) vėliau nebuvo keičiama ir (arba) papildoma.
\n2.4. Taigi ginčijamoje Seimo statuto 177 straipsnio 1 dalies (2008 m. gruodžio 16 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu laikinu teisiniu reguliavimu, patvirtintu ir įsigaliojusiu 2009 metų valstybės biudžeto projekto svarstymo metu, buvo pratęstas valstybės biudžeto projekto antrojo svarstymo Seime pradžios terminas.
\nTaip pat pažymėtina, kad Biudžeto sandaros įstatymo 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje Seimas nustatė teisinį reguliavimą, tapatų nustatytajam Biudžeto sandaros įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2003 m. gruodžio 23 d. redakcija); pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį šis teisinis reguliavimas įsigaliojo 2009 m. kovo 1 d.
\nTaigi ir Biudžeto sandaros įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2008 m. gruodžio 16 d. redakcija) buvo nustatytas laikinas teisinis reguliavimas, kuriuo pratęstas valstybės biudžeto tvirtinimo Seime terminas.
\nMinėta, jog pareiškėjas ginčija šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui tuo aspektu, kad jis negalėjo būti taikomas jau pradėtai 2009 metų valstybės biudžeto projekto svarstymo procedūrai, o ne tuo, kad priimant ginčijamą Seimo statuto nuostatą būtų buvę nesilaikoma jos priėmimui nustatytų procedūrinių reikalavimų.
\n4.1. Minėta, kad Seimas, nustatydamas įstatymų priėmimo tvarką, turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, taip pat iš Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo, kad įstatymai, kiti teisės aktai būtų priimami laikantis iš anksto nustatytos Konstituciją atitinkančios tvarkos ir ji nebūtų keičiama jau prasidėjus jų priėmimo procesui; nuo šio reikalavimo gali būti nukrypstama tik jeigu tai būtina siekiant užtikrinti kitų, svarbesnių, konstitucinių vertybių apsaugą.
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, valstybės biudžeto įstatymo priėmimui taikytini iš Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai yra neatsiejami nuo konstitucinės valstybės biudžeto sampratos ir jo rengimui, svarstymui bei tvirtinimui nustatytų konstitucinių imperatyvų.
\n4.2. Minėta, kad pagal Konstitucijos 131 straipsnio 1 dalį Seimas valstybės biudžeto projektą svarsto ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios; pagal Konstitucijos 129 straipsnį biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną; Konstitucijoje expressis verbis įtvirtinto valstybės biudžeto projekto svarstymo ir tvirtinimo terminas žymi ribą, kurios Seimas negali peržengti.
\nMinėta, jog ginčijamoje Seimo statuto nuostatoje buvo nustatyta, kad valstybės biudžeto projekto antrasis svarstymas skiriamas ne vėliau kaip gruodžio 23 dieną.
\nTaigi ginčijamoje Seimo statuto nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeistas Konstitucijos 131 straipsnio 1 dalyje nustatytas valstybės biudžeto projekto svarstymo ir tvirtinimo terminas.
\n4.3. Minėta, kad Seimo statutas „Dėl Seimo statuto 58, 60, 611, 64, 68, 69, 81, 172, 177, 180 straipsnių pakeitimo ir papildymo“, kuriuo buvo įtvirtinta ginčijama Seimo statuto nuostata, buvo priimtas 2008 m. gruodžio 16 d. ir įsigaliojo 2008 m. gruodžio 21 d., t. y. 2009 metų valstybės biudžeto projekto svarstymo metu, po 2008 m. spalio 12 d. įvykusių Seimo rinkimų.
\n4.4. Kaip minėta, konstitucinis valstybės biudžeto proceso ir Seimo rinkimų laiko reguliavimas sudaro prielaidas tais metais, kai įvyksta Seimo rinkimai, į jau pradėtą valstybės biudžeto procesą įsitraukti ir naujai išrinktam Seimui bei jam atsakingai naujai Vyriausybei, kuri įgaliojimus veikti gauna Seimui pritarus jos programai.
\nMinėta ir tai, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkto nuostatą, kad Seimas tvirtina valstybės biudžetą, 131 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Seimas valstybės biudžeto projektą svarsto ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios, aiškinamas kartu su 57 straipsnio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) 1 dalies nuostata, kad eiliniai Seimo rinkimai rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekmadienį, įstatymuose, Seimo statute turi būti nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas, kuriuo tais metais, kai išrenkamas naujas Seimas, jam būtų sudarytos sąlygos įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus svarstyti ir tvirtinti valstybės biudžeto projektą.
\n4.5. Minėta, kad, 2008 m. spalio 12 d. įvykus Seimo rinkimams, 2008 m. lapkričio 17 d. pradėjo veikti 2008–2012 metų kadencijos Seimas, o jam 2008 m. gruodžio 9 d. pritarus Penkioliktosios Vyriausybės programai, ši Vyriausybė gavo įgaliojimus veikti.
\nKaip minėta, Penkioliktosios Vyriausybės programoje konstatuota, kad „Lietuva atsidūrė ekonominėje krizėje“, ir numatytas svarbiausias artimiausio laikotarpio uždavinys – suvaldyti ekonomikos krizę ir jos pasekmes.
\nMinėta ir tai, kad pagal Seimo statuto 177 straipsnio 1 dalies (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) ir 176 straipsnio 1 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostatas valstybės biudžeto projekto antrasis svarstymas Seimo posėdyje turėjo būti skiriamas ne vėliau kaip gruodžio 10 dieną. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos naujos kadencijos Seimui ir naujai Vyriausybei, pagal Konstituciją privalantiems reaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ekonomikos krizės valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, realiai įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus rengti, svarstyti valstybės biudžeto projektą ir įstatymu jį tvirtinti.
\n4.6. Pažymėtina, kad nors Seimo statuto 177 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 16 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu pratęsus valstybės biudžeto antrojo svarstymo pradžios terminą ir buvo įsiterpta į jau pradėtą valstybės biudžeto projekto svarstymo procesą, juo įgyvendintas konstitucinis reikalavimas reaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ekonomikos krizės valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, ir sudarytos sąlygos naujos kadencijos Seimui įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus svarstyti ir tvirtinti, o jam atsakingai naujai Vyriausybei – rengti valstybės biudžeto projektą.
\n4.7. Taigi konstatuotina, kad, ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjui įgyvendinus šiuos konstitucinius reikalavimus, nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.
\nAtsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Seimo statuto 177 straipsnio 1 dalies (2008 m. gruodžio 16 d. redakcija) nuostata „ne vėliau kaip gruodžio 23 dieną skiriamas valstybės biudžeto projekto antrasis svarstymas“ neprieštaravo Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nV Dėl 2009 metų valstybės biudžeto įstatymo atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 131 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką, taip pat dėl prašymo 10–20 punktuose nurodytų įstatymų atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai pagal priėmimo tvarką.
\nPareiškėjas 2009 metų valstybės biudžeto įstatymo atitiktį Konstitucijai pagal priėmimo tvarką ginčija tuo aspektu, kad jis buvo priimtas anksčiau nei kai kurie įstatymai, turėję įtakos 2009 metų valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų dydžiui, o prašymo 10–20 punktuose nurodytų įstatymų atitiktį Konstitucijai pagal priėmimo tvarką – tuo aspektu, kad jie priimti vėliau nei 2009 metų valstybės biudžeto įstatymas.
\nSeimas 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ pritarė Penkioliktosios Vyriausybės programai, kurioje konstatuota, jog „Lietuva atsidūrė ekonominėje krizėje“, ir numatytas svarbiausias artimiausio laikotarpio uždavinys – suvaldyti ekonomikos krizę ir jos pasekmes.
\nVyriausybė, įgyvendindama šias savo programos nuostatas, 2008 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1323 pateikė Seimui pataisytą 2009 metų valstybės biudžeto įstatymo projektą; be to, Vyriausybė 2008 m. gruodžio 15 d. nutarimais Nr. 1323 ir 1325 pateikė Seimui 29 su juo susijusių įstatymų projektus.
\n4.1. Seime 2008 m. gruodžio 16–19 d. inter alia pateikti prašymo 10–20 punktuose nurodytų su 2009 metų valstybės biudžetu susijusių įstatymų projektai, taip pat prašyme minėti Laikinojo mokesčio už juridinių asmenų valdomus automobilius įstatymo ir Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio papildymo įstatymo projektai, kuriems po pateikimo pritarta.
\nSeimas 2008 m. gruodžio 18–19 d. skubos (arba ypatingos skubos) tvarka svarstė prašymo 10–13, 15–20 punktuose nurodytų įstatymų projektus ir jiems po svarstymo pritarė, išskyrus prašymo 20 punkte nurodyto įstatymo projektą, kurio svarstymo terminas pratęstas iki gruodžio 22 d., taip pat Laikinojo mokesčio už juridinių asmenų valdomus automobilius įstatymo ir Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio papildymo įstatymo projektus, kurių svarstymo terminas pratęstas iki 2008 m. gruodžio 23 d.
\nTaigi visų minėtų su 2009 metų valstybės biudžetu susijusių įstatymų projektai buvo pateikti ir pradėti svarstyti, o prašymo 14 punkte nurodyto įstatymo projektas pateiktas (dar nepradėtas svarstyti) iki 2009 metų valstybės biudžeto įstatymo priėmimo.
\nJau priėmęs 2009 metų valstybės biudžeto įstatymą, Seimas 2008 m. gruodžio 22 d. po svarstymo pritarė prašymo 20 punkte nurodyto įstatymo projektui, taip pat ypatingos skubos tvarka svarstė prašymo 14 punkte nurodyto įstatymo projektą ir jam po svarstymo pritarė, o 2008 m. gruodžio 23 d. po svarstymo pritarė Laikinojo mokesčio už juridinių asmenų valdomus automobilius įstatymo ir Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio papildymo įstatymo projektams.
\n4.2. Seimas, priėmęs 2009 metų valstybės biudžeto įstatymą, bet jam dar neįsigaliojus, 2008 m. gruodžio 22 d. priėmė prašymo 10, 11, 15, 17–19, 20 punktuose nurodytus įstatymus, o 2008 m. gruodžio 23 d. – prašymo 12, 13, 14, 16 punktuose nurodytus įstatymus, taip pat Laikinojo mokesčio už juridinių asmenų valdomus automobilius įstatymą ir Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio papildymo įstatymą.
\nPažymėtina, kad visi su 2009 metų valstybės biudžetu susiję prašymo 10–20 punktuose nurodyti įstatymai įsigaliojo 2008 m. gruodžio 30 d.–2009 m. sausio 1 d.
\nLaikinojo mokesčio už juridinių asmenų valdomus automobilius įstatymas ir Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio papildymo įstatymas Respublikos Prezidento 2008 m. gruodžio 29 d. dekretais Nr. 1K-1655 ir 1K-1656 buvo grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti ir neįsigaliojo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, 2009 metų valstybės biudžeto įstatymas vėliau buvo atitinkamai pakeistas.
\n5.1. Pažymėtina, kad valstybės biudžeto įstatymo priėmimo tvarkai taikytini iš Konstitucijos, inter alia jos 69 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantys reikalavimai yra neatsiejami nuo konstitucinio atsakingo valdymo principo, konstitucinės valstybės biudžeto sampratos ir jo rengimui, svarstymui bei tvirtinimui nustatytų konstitucinių imperatyvų, inter alia Konstitucijos 129 straipsnyje, 131 straipsnio 1 dalyje expressis verbis įtvirtinto valstybės biudžeto projekto tvirtinimo termino (iki naujųjų biudžetinių metų pradžios, t. y. ne vėliau kaip gruodžio 31 dieną), kurio Seimas negali peržengti.
\n5.1.1. Minėta, kad Seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų; taigi svarstydamas ir tvirtindamas valstybės biudžeto projektą Seimas privalo vadovautis tais įstatymais, kurie suponuoja tam tikrą numatomų valstybės pajamų ir išlaidų dydį.
\n5.1.2. Kaip minėta, iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos, konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla tai, kad valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių ir galimybių įvertinimu; Seimas, svarstydamas ir tvirtindamas valstybės biudžetą, privalo atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintas valstybės funkcijas, esamą ekonominę ir socialinę padėtį, visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus (inter alia tarptautinius), kitus svarbius veiksnius.
\n5.1.3. Pažymėtina, kad Seimas, svarstydamas ir tvirtindamas valstybės biudžeto projektą, yra saistomas ir reikalavimų, kylančių iš Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo mažinti įstatymų numatytas išlaidas, kol tie įstatymai nepakeisti, ir šių įstatymų konstitucinės sampratos. Minėta, kad Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nurodyti įstatymai turi užtikrinti valstybės biudžeto santykių įvairiais biudžetiniais metais perimamumą, finansavimo tęstinumą tuomet, kai tam tikriems (ypatingiems, ilgalaikiams, strateginiams) visuomenės ir valstybės uždaviniams kryptingai spręsti lėšų reikia daugiau, negu galima skirti per vienus biudžetinius metus; tokie įstatymai negali atstoti ar pakeisti valstybės biudžeto įstatymo; jais negalima reguliuoti santykių, kuriuos pagal Konstituciją galima reguliuoti tik valstybės biudžeto įstatymu; minėtos konstitucinės nuostatos negalima interpretuoti kaip leidžiančios nustatyti tokį tam tikrų reikmių finansavimą, kuris neatsispindėtų konkrečių metų valstybės biudžeto įstatyme.
\n5.1.4. Pažymėtina, kad svarstant valstybės biudžeto projektą turėtų būti įvertinama ir tai, ar prieš jį tvirtinant Seime nėra būtina padaryti atitinkamus įstatymų, turinčių įtakos valstybės pajamoms ir išlaidoms, pakeitimus; nuo konstitucinio reikalavimo tokius įstatymus priimti prieš Seimui tvirtinant valstybės biudžetą galėtų būti nukrypta tik ypatingomis aplinkybėmis, jeigu tai būtų pateisinama svarbiu viešuoju interesu.
\nMinėta, kad Seimas, pagal Konstituciją valstybės biudžetą tvirtinantis įstatymu, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ekonomikos krizės valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę, konstituciškai pateisinami galimi nukrypimai nuo reikalavimų, iš Konstitucijos kylančių valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turinčių įstatymų priėmimui, inter alia konstitucinio reikalavimo įstatymų, turinčių įtakos valstybės pajamoms ir išlaidoms, pakeitimus priimti prieš Seimui tvirtinant valstybės biudžetą. Tokiomis aplinkybėmis šių įstatymų pakeitimų projektai gali būti pateikiami, svarstomi ir priimami kartu su valstybės biudžeto įstatymo projektu (pirmiausia turėtų būti balsuojama dėl tokių įstatymų pakeitimų), o jeigu jų svarstymas ir priėmimas dėl objektyvių priežasčių (didelio būtinų pataisų kiekio, Seimo darbo tvarkos ypatumų ir kt.) užtruktų, t. y. įvyktų jau priėmus valstybės biudžeto įstatymą, juos privalu priimti ne vėliau, nei įsigalioja valstybės biudžeto įstatymas.
\n5.2. Minėta, kad Seimas pagal Konstituciją, inter alia jos 69 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnį, turi įgaliojimus įstatymuose, Seimo statute nustatyti įstatymų, tarp jų ir valstybės biudžeto įstatymo, priėmimo tvarką.
\n5.2.1. Seimo statuto 178 straipsnyje „Valstybės biudžeto tvirtinimas“ (2001 m. birželio 7 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad, apsvarstęs ir priėmęs sprendimus dėl pasiūlymų ir pataisų, Seimas turi balsuoti dėl viso valstybės biudžeto projekto (2 dalis).
\nTaigi priimant valstybės biudžeto įstatymą negali būti balsuojama atskirai dėl jo projekto dalių ir negali būti patvirtintas ne visas biudžetas, paliekant galimybę atskiras jo dalis vėliau suderinti su atitinkamais numatomais įstatymų pakeitimais, turinčiais įtakos šio biudžeto pajamų ar išlaidų dydžiui.
\n5.2.2. Paminėtina ir tai, kad Biudžeto sandaros įstatymo 12 straipsnyje „Reikalavimai priimant kitus teisės aktus“ (2007 m. gruodžio 6 d. redakcija) nustatyta, jog mokesčių įstatymai, kiti įstatymai ir teisės aktai bei jų pakeitimai, darantys įtaką atitinkamų biudžetinių metų valstybės biudžeto pajamoms, asignavimams ir valstybės skolai, įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka, bet priimami ne vėliau kaip tų biudžetinių metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas.
\nTaigi šiame straipsnyje įtvirtintas reikalavimas įstatymų leidėjui įstatymus, turinčius įtakos inter alia atitinkamų biudžetinių metų valstybės biudžeto pajamų ir asignavimų (išlaidų) dydžiui, priimti anksčiau nei valstybės biudžeto įstatymą.
\n5.3. Minėta, kad siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę, konstituciškai pateisinama ir tai, kad įstatymų, turinčių įtakos valstybės pajamoms ir išlaidoms, pakeitimų projektai pateikiami, svarstomi ir priimami kartu su valstybės biudžeto įstatymo projektu, o jų svarstymui ir priėmimui dėl objektyvių priežasčių užtrukus, jie priimami ir vėliau nei valstybės biudžeto įstatymas, bet ne vėliau nei jis įsigalioja.
\n5.4. Pažymėtina, kad 2009 metų valstybės biudžeto įstatymas buvo priimtas dėl ekonomikos krizės valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, į kurią Seimas privalėjo reaguoti.
\n5.5. Minėta, kad Seimas 2008 m. gruodžio 22 d. priėmė 2009 metų valstybės biudžeto įstatymą, o vėliau tą pačią dieną – prašymo 10, 11, 15, 17–20 punktuose nurodytus įstatymus, 2008 m. gruodžio 23 d. priėmė prašymo 12–14, 16 punktuose nurodytus įstatymus, taip pat Laikinojo mokesčio už juridinių asmenų valdomus automobilius įstatymą ir Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio papildymo įstatymą; 2009 metų valstybės biudžeto įstatymas įsigaliojo 2008 m. gruodžio 30 d.
\nMinėta, kad įstatymai, turėję įtakos 2009 metų valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų dydžiui, priimti vėliau nei 2009 metų valstybės biudžeto įstatymas, bet jam dar neįsigaliojus.
\n5.6. Pažymėtina, kad priimant 2009 metų valstybės biudžeto įstatymą buvo įgyvendintas konstitucinis reikalavimas Seimui reaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ekonomikos krizės valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis.
\nMinėta ir tai, kad pagal Seimo statuto 178 straipsnį (2001 m. birželio 7 d. redakcija) priimant valstybės biudžeto įstatymą negali būti balsuojama atskirai dėl jo projekto dalių ir negali būti patvirtintas ne visas biudžetas, paliekant galimybę atskiras jo dalis vėliau suderinti su atitinkamais numatomais įstatymų pakeitimais, turinčiais įtakos šio biudžeto pajamų ar išlaidų dydžiui.
\n5.7. Taigi konstatuotina, kad Seimas priėmė 2009 metų valstybės biudžeto įstatymą, o vėliau, jam dar neįsigaliojus, – prašymo 10–20 punktuose nurodytus įstatymus, turėjusius įtakos 2009 metų valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų dydžiui, reaguodamas į valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčiusią padėtį ir siekdamas užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą ir neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui, – todėl nors ir nukrypo nuo konstitucinio reikalavimo įstatymų, turinčių įtakos valstybės pajamoms ir išlaidoms, pakeitimus priimti prieš Seimui tvirtinant valstybės biudžetą, nepažeidė valstybės biudžeto įstatymo priėmimui iš Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies, 131 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
\nPažymėtina, kad nukrypimas nuo minėto konstitucinio reikalavimo gali būti konstituciškai pateisinamas tik jeigu itin sunki ekonominė, finansinė padėtis valstybėje susidaro staiga ir nėra laiko jai pasirengti. Kaip minėta, pagal Konstituciją netoleruotina tokį nukrypimą teisinti būtinybe priimti skubius sprendimus siekiant suvaldyti ekonomikos krizės padarinius, jeigu itin sunki ekonominė, finansinė padėtis yra ilgalaikė ir trunka ne vienus metus.
\nAtsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad 2009 metų valstybės biudžeto įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštaravo Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 131 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n6.1. Konstatavus, kad Seimas, priimdamas 2009 metų valstybės biudžeto įstatymą, o vėliau, jam dar neįsigaliojus, – prašymo 10–20 punktuose nurodytus įstatymus, turėjusius įtakos 2009 metų valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų dydžiui, reagavo į valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčiusią padėtį ir siekė užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą ir neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui, – todėl nors ir nukrypo nuo konstitucinio reikalavimo įstatymų, turinčių įtakos valstybės pajamoms ir išlaidoms, pakeitimus priimti prieš Seimui tvirtinant valstybės biudžetą, nepažeidė valstybės biudžeto įstatymo priėmimui iš Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kad, priimdamas prašymo 10–20 punktuose nurodytus įstatymus, Seimas taip pat nepažeidė jų priėmimui iš Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų.
\n6.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai pagal priėmimo tvarką neprieštarauja (-avo):
\nVI Dėl Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo, priimto 2008 m. gruodžio 19 d., atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai pagal priėmimo tvarką.
\nPareiškėjo abejonės dėl šio įstatymo atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad Seimas, priimdamas šį įstatymą, nereagavo į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pateiktas išvadas, jog jis gali prieštarauti Konstitucijai, jo projektas neapsvarstytas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete, nors, pareiškėjo nuomone, pagal Seimo statutą tai turėjo būti padaryta.
\n2.1. 2008 m. gruodžio 15 d. Seime buvo įregistruotas Vyriausybės 2008 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1325 pateiktas Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo projektas Nr. XIP-186, kuriuo buvo siūloma inter alia nustatyti, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis 2009 metais – 475 litai. Iš šio įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad minėtas bazinis dydis mažinamas dėl iš esmės pablogėjusios valstybės ekonominės ir finansinės būklės.
\n2.2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2008 m. gruodžio 16 d. pateikė išvadą Nr. XIP-186 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo projekto“, kurioje nurodyta, kad „įvertinus projektą pagal jo santykį su Konstitucija <...> teiktinos šios pastabos: <...> nėra galimybių įvertinti“, ar projektu siūlomas teisinis reguliavimas „atitiktų Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatuotą įstatymų leidėjo pareigą paisyti proporcingumo principo reikalavimų“.
\n2.3. Seimo 2008 m. gruodžio 16–17 d. posėdyje buvo pateiktas Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo projektas Nr. XIP-186. Šiame Seimo posėdyje minėtam įstatymo projektui po pateikimo pritarta, taip pat nuspręsta šį projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka, pagrindiniu šiam projektui svarstyti komitetu paskirti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetą, paskirti šio įstatymo projekto svarstymo Seimo posėdyje datą – 2008 m. gruodžio 18 d.
\n2.4. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas 2008 m. gruodžio 17 d. posėdyje apsvarstė minėtą įstatymo projektą ir jam pritarė. Šiame posėdyje Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas nepritarė minėtai Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2008 m. gruodžio 16 d. išvadai.
\n2.5. 2008 m. gruodžio 18 d. Seime buvo įregistruotas Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo projektas Nr. XIP-186(2). Šį projektą palyginus su Vyriausybės pateiktuoju (Nr. XIP-186) matyti, kad jie savo turiniu tapatūs.
\n2.6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2008 m. gruodžio 18 d. pateikė išvadą dėl Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo projekto Nr. XIP-186(2), kurioje konstatuota, kad Teisės departamentas laikosi nuomonės, pareikštos 2008 m. gruodžio 16 d. pateiktoje išvadoje dėl Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo projekto Nr. XIP-186.
\n2.7. Seimas 2008 m. gruodžio 18–19 d. posėdyje ypatingos skubos tvarka svarstė minėtą įstatymo projektą Nr. XIP-186(2), o 2008 m. gruodžio 19 d. priėmė ginčijamą Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymą, įsigaliojusį 2008 m. gruodžio 30 d.
\n3.1. Seimo statuto 136 straipsnio „Įstatymo projekto registravimas ir veiksmai jį užregistravus“ 3 dalyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatyta, kad dėl užregistruoto įstatymo projekto Seimo kanceliarijos Teisės departamentas ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo gavimo datos turi parengti išvadas, ar tas projektas atitinka Konstituciją, įstatymus, teisėkūros principus ir juridinės technikos taisykles, taip pat ar kartu pateikiami dokumentai atitinka šio statuto reikalavimus; jeigu projektas didelis, šio departamento direktorius gali kreiptis į Seimo seniūnų sueigą dėl šio termino pratęsimo.
\nPagal Seimo statuto 136 straipsnio 5 dalį (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) įstatymų projektai kartu su inter alia aiškinamuoju raštu, Teisės departamento išvada išdalijami Seimo nariams ne vėliau kaip prieš 1 darbo dieną iki jų pateikimo Seimo posėdyje.
\nTaigi Seimo statuto 136 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatyta Seimo kanceliarijos Teisės departamento pareiga, įvertinus įstatymo projektą, pateikti išvadą, kurioje turi būti aiškiai (vienareikšmiškai) konstatuota, ar įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai; išvada, kad įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, turi būti argumentuota. Pagal šio straipsnio 5 dalį (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) inter alia Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada kartu su įstatymo projektu iki jo pateikimo Seimo posėdyje išdalijama Seimo nariams.
\nPaminėtina, kad pagal Seimo statuto 79 straipsnį (2000 m. spalio 10 d. redakcija) Seimo kanceliarija yra Seimo veiklą užtikrinanti valstybės įstaiga; taigi Seimo kanceliarijos Teisės departamentas yra šios įstaigos, o ne paties Seimo struktūrinis padalinys.
\n3.2. Pagal Seimo statuto 138 straipsnio „Seimo komiteto, Vyriausybės ir kitų institucijų preliminarios išvados dėl įstatymo projekto“ 2 dalį (2000 m. spalio 10 d. redakcija) Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas privalo preliminariai apsvarstyti įstatymo projektą, jeigu Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikia išvadą, kad šis įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai.
\nTaigi tik Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada, kad įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, lemia Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pareigą jį preliminariai apsvarstyti.
\n3.2.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad aiškindamas šią Seimo statuto nuostatą Konstitucinis Teismas 2005 m. sausio 19 d. nutarime yra konstatavęs, jog tai yra viena iš teisinių priemonių, leidžiančių siekti, kad Seimo priimami įstatymai, kiti teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai.
\nTaip pat pažymėtina, jog tokį Seimo statuto 138 straipsnio 2 dalies (2000 m. spalio 10 d. redakcija) pažeidimą, kai Seimo kanceliarijos Teisės departamentui pateikus išvadą, kad, jo nuomone, įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, Seimo struktūrinis padalinys – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas to įstatymo projekto nesvarsto, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime įvertino kaip esminį įstatymų leidybos procedūros pažeidimą ir konstatavo, kad buvo pažeista Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.
\n3.2.2. Taigi Konstitucinis Teismas suformavo precedentą, kad Seimo statuto 138 straipsnio 2 dalies (2000 m. spalio 10 d. redakcija) pažeidimas esminiu įstatymų leidybos procedūros pažeidimu, lemiančiu ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies pažeidimą, laikytinas tuo atveju, kai Seimo kanceliarijos Teisės departamentui savo išvadoje konstatavus, kad įstatymo, kito teisės akto projektas prieštarauja Konstitucijai, Seimo struktūrinis padalinys – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas tokio projekto neapsvarsto, t. y. neįvykdo Seimo statute jam nustatytos pareigos.
\n4.1. Minėta, kad Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių yra jo konstitucinė pareiga; negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų leidybos taisyklės; būtinybė įstatymus priimti nuosekliai laikantis įstatymų leidybos proceso stadijų ir taisyklių kyla iš Konstitucijos; Seimo konstitucinė pareiga laikytis minėtų stadijų ir taisyklių reiškia ir tai, kad jeigu pagal Seimo statutą turi būti gaunama vieno iš Seimo struktūrinių padalinių (inter alia Seimo komiteto) išvada, konstituciškai nepateisinama būtų tai, kad tokia išvada nepateikiama dėl to, kad toks Seimo struktūrinis padalinys nevykdo šios savo pareigos, vėluoja ją įvykdyti ir pan.; esminiai Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, jog yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.
\n4.2. Seimo priimti įstatymai turi atitikti Konstituciją. Konstitucinis Teismas 2005 m. sausio 19 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų, kitų Seimo teisės aktų atitiktį Konstitucijai užtikrina ne tik Konstitucinio Teismo vykdoma Seimo priimtų teisės aktų konstitucinė kontrolė šiam Teismui sprendžiant, ar Seimo priimti konstituciniai įstatymai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, ar įstatymai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams, ar Seimo priimti poįstatyminiai teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui, bet ir Seimo įgyvendinama vidinė prevencinė kontrolė Seimo statute nustatytais būdais užkertant kelią leisti įstatymus, kitus teisės aktus, kurie gali prieštarauti Konstitucijai arba kitiems aukštesnės galios teisės aktams.
\n4.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu Seimo statute nustatyta, jog tam tikroje įstatymų leidybos proceso stadijoje turi būti vykdoma Seimo vidinė prevencinė įstatymų atitikties Konstitucijai kontrolė, ji turi būti įgyvendinama ne formaliai, o realiai ir veiksmingai.
\n4.4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Seimo statuto 136 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija), 138 straipsnio 2 dalyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtinta tokia Seimui pateikto įstatymo projekto atitikties Konstitucijai preliminaraus vertinimo tvarka, pagal kurią užregistruoto įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai privalo įvertinti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikdamas išvadą, o jam pateikus išvadą, kad įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, – dar ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas; pagal minėtas Seimo statuto nuostatas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas įstatymo projektą atitikties Konstitucijai požiūriu privalo apsvarstyti tik tuo atveju, kai Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikia išvadą, kad šis įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai.
\n4.5. Minėta, jog Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2008 m. gruodžio 16 d. išvadoje dėl Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo projekto Nr. XIP-186 nurodyta, kad „įvertinus projektą pagal jo santykį su Konstitucija <...> teiktinos šios pastabos: <...> nėra galimybių įvertinti“, ar projektu siūlomas teisinis reguliavimas „atitiktų Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatuotą įstatymų leidėjo pareigą paisyti proporcingumo principo reikalavimų“. Į šią išvadą daroma nuoroda ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2008 m. gruodžio 16 d. pateiktoje išvadoje dėl Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo projekto Nr. XIP-186(2).
\nMinėta, kad Seimo statuto 136 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatyta Seimo kanceliarijos Teisės departamento pareiga įvertinus įstatymo projektą pateikti išvadą, kurioje turi būti aiškiai (vienareikšmiškai) konstatuota, ar įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, ar ne.
\nPažymėtina, jog Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados nuostata, kad „įvertinus projektą pagal jo santykį su Konstitucija <...> teiktinos šios pastabos: <...> nėra galimybių įvertinti“, ar projektu siūlomas teisinis reguliavimas „atitiktų Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatuotą įstatymų leidėjo pareigą paisyti proporcingumo principo reikalavimų“, negali būti traktuojama kaip toks įstatymo projekto atitikties Konstitucijai įvertinimas, kokio reikalaujama pagal 136 straipsnio 3 dalį (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija).
\nVadinasi, Seimo kanceliarijos Teisės departamentas neįvertino, ar ginčijamo įstatymo projektas neprieštarauja Konstitucijai, taigi neįvykdė Seimo statuto 136 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nustatytos pareigos įvertinus įstatymo projektą pateikti išvadą, kurioje turi būti konstatuota, ar įstatymo projektas atitinka Konstituciją.
\n4.6. Minėta, kad tik esminiai Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, jog yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.
\nKaip minėta, Seimo statute nustatytos Seimo struktūrinio padalinio pareigos preliminariai įvertinti įstatymo projektą nevykdymas laikytinas esminiu įstatymų leidybos procedūros pažeidimu, lemiančiu ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies pažeidimą.
\nPažymėtina, kad Seimo kanceliarijos Teisės departamentas nėra Seimo struktūrinis padalinys. Taigi tai, kad jis pateikė išvadą, kurioje neįvertino, ar ginčijamo įstatymo projektas neprieštarauja Konstitucijai, kaip reikalaujama pagal Seimo statuto 136 straipsnio 3 dalį (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija), negali būti vertinama kaip esminis įstatymų leidybos procedūros pažeidimas, lemiantis ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies pažeidimą.
\n4.7. Kaip minėta, pagal 136 straipsnio 5 dalį (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada kartu su įstatymo projektu išdalijama Seimo nariams iki jo pateikimo Seimo posėdyje. Taigi tai, kad Seimo kanceliarijos Teisės departamentas neįvertino, ar ginčijamo įstatymo projektas neprieštarauja Konstitucijai, Seimui, inter alia Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, buvo žinoma. Minėta ir tai, kad ginčijamo įstatymo projektas dėl iš esmės pablogėjusios valstybės ekonominės ir finansinės būklės Seime svarstytas ir priimtas ypatingos skubos tvarka.
\nPažymėtina, kad tokia ydinga įstatymų projektų preliminaraus vertinimo praktika, kai Seimo kanceliarijos Teisės departamentas nevykdo Seimo statuto 136 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) reikalavimo įvertinti, ar teikiamas įstatymo projektas neprieštarauja Konstitucijai, o Seimas, inter alia Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, nesiima priemonių, kad toks vertinimas būtų atliktas, nesudaromos prielaidos veiksmingai Seimo vidinei prevencinei kontrolei, kuria siekiama, kad įstatymai, kiti Seimo priimami teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai.
\n4.8. Minėta, kad pagal Seimo statuto 138 straipsnio 2 dalį (2000 m. spalio 10 d. redakcija) tik Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada, jog šis įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, lemia Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pareigą jį preliminariai apsvarstyti.
\nVadinasi, Seimo kanceliarijos Teisės departamentui nepateikus išvados, kad ginčijamo įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, pagal Seimo statuto 138 straipsnio 2 dalį (2000 m. spalio 10 d. redakcija) Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui nekilo pareiga jį preliminariai apsvarstyti.
\n4.9. Taigi konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad priimant ginčijamą įstatymą buvo pažeistas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas laikytis įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų priėmimo tvarkos.
\nAtsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymas, priimtas 2008 m. gruodžio 19 d., pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.
\nVII Dėl prašymo 10, 11, 13–20, 32–44 punktuose nurodytų įstatymų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui pagal įsigaliojimo tvarką.
\nPažymėtina, kad pareiškėjo abejonės dėl šių įstatymų, kuriais, pasak jo, sumažinti valstybės įsipareigojimai ir įvesti nauji ar padidinti jau nustatyti mokesčiai, nustatyti nauji mokesčių tarifai ir iš esmės pakeista apmokestinimo tvarka, atitikties Konstitucijai pagal įsigaliojimo tvarką grindžiamos tuo, kad jie įsigaliojo praėjus mažiau nei savaitei nuo jų priėmimo, nesuteikus protingo termino gyventojams nei dalyvauti juos svarstant, nei pasirengti jų įgyvendinimui, nesilaikant įstatyme nustatytos taisyklės, kad mokesčių įstatymai įsigalioja ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo jų paskelbimo dienos.
\nTaigi minėtais mokesčių įstatymų pakeitimo įstatymais, turėjusiais įtakos 2009 metų valstybės biudžeto pajamų dydžiui, inter alia pakeisti (padidinti) mokesčių tarifai, panaikintos tam tikros mokesčių lengvatos, pakeista apmokestinimo tvarka.
\nTaigi minėtais įstatymais, turėjusiais įtakos 2009 metų valstybės biudžeto išlaidų dydžiui, inter alia sumažintos kai kurios socialinės garantijos, tam tikrų sričių finansavimas.
\n5.1. Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarime inter alia konstatuota, kad valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams įstatymu nustatyta piniginė prievolė valstybei; mokesčiais reguliuojami visuomenėje vykstantys socialiniai-ekonominiai procesai; mokesčiams būdinga tai, kad jie tiesiogiai nėra atlygintinio pobūdžio.
\n5.2. Pareiga mokėti mokesčius yra konstitucinė pareiga (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d., 2006 m. sausio 24 d. nutarimai). Pažymėtina, kad įstatymu nustatant tokią pareigą turi būti paisoma Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principų.
\n5.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad asmenys, pagal Konstituciją privalantys mokėti įstatymu nustatytus mokesčius, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad nustatant ar keičiant mokesčius bus paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo, kuriuo nustatomi mokesčiai, stabilumą, saugoti ir gerbti mokesčių mokėtojų teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.
\n5.4. Minėta, kad priimant įstatymus, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims, turi būti paisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus.
\nKaip minėta, darant mokesčių įstatymų pakeitimus (nustatant naujus mokesčius, juos didinant ir pan.) reikalavimas nustatyti pakankamą vacatio legis yra ypač svarbus, nes tai yra reikšminga garantija, kad asmenys (pirmiausia mokesčių mokėtojai) galėtų ne tik iš anksto susipažinti su naujais mokesčių įstatymų reikalavimais, bet ir prie jų priderinti savo turtinius interesus bei ekonominės veiklos perspektyvas.
\nŠiame nutarime konstatuota, kad nukrypimas nuo reikalavimų, iš Konstitucijos kylančių valstybės biudžeto pajamoms įtakos turinčių įstatymų priėmimui ir įsigaliojimui, inter alia reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis, gali būti pateisinamas siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę.
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad darant mokesčių įstatymų pakeitimus (nustatant naujus mokesčius, juos didinant ir pan.) nukrypimas nuo konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis konstituciškai pateisinamas tik siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę.
\n5.5. Seimas, įgyvendindamas iš Konstitucijos, inter alia jos 69 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančius įgaliojimus įstatymuose nustatyti įstatymų priėmimo tvarką, Biudžeto sandaros įstatymo 12 straipsnyje „Reikalavimai priimant kitus teisės aktus“ (2007 m. gruodžio 6 d. redakcija) inter alia nustatė, kad mokesčių įstatymai bei jų pakeitimai, darantys įtaką atitinkamų biudžetinių metų valstybės biudžeto pajamoms, įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka, bet priimami ne vėliau kaip tų biudžetinių metų valstybės biudžeto įstatymas.
\n5.6. Seimas, įgyvendindamas iš Konstitucijos, inter alia jos 70 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančius įgaliojimus įstatymuose nustatyti įstatymų įsigaliojimo tvarką, Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 3 straipsnyje inter alia nustatė, jog Seimas turi užtikrinti, kad mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos (3 dalis); tai netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatymu susijusiems mokesčių įstatymų pakeitimams (4 dalis).
\nTaigi Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad minėti įstatymai, įskaitant turinčius įtakos valstybės biudžeto pajamų dydžiui, turi įsigalioti ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos, o 4 dalyje numatyta šios taisyklės išimtis, kad mokesčių įstatymų pakeitimai, turintys įtakos valstybės biudžeto pajamų dydžiui, gali įsigalioti nepaisant jų įsigaliojimui nustatyto šešių mėnesių termino, t. y. anksčiau.
\n5.7. Vadinasi, pagal minėtą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 3 straipsnio 4 dalyje ir aiškinamą kartu su įtvirtintuoju Biudžeto sandaros įstatymo 12 straipsnyje (2007 m. gruodžio 6 d. redakcija), mokesčių įstatymų pakeitimai, turintys įtakos valstybės biudžeto pajamų dydžiui, gali būti priimami kartu su valstybės biudžeto įstatymu (pirmiausia balsuojant dėl įstatymų, turinčių įtakos valstybės biudžeto pajamų dydžiui).
\nPažymėtina, kad minėta Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 3 straipsnio 4 dalyje numatyta nurodytų mokesčių įstatymų pakeitimų įsigaliojimo taisyklės išimtis negali būti vertinama kaip leidžianti priimant kiekvienų metų valstybės biudžeto įstatymą nesilaikyti šio straipsnio 3 dalyje nustatyto mokesčių įstatymų įsigaliojimo termino. Taip pat pažymėtina, kad šis teisinis reguliavimas turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais.
\n5.8. Minėta, kad įstatymai, turėję įtakos valstybės biudžeto pajamų dydžiui, priimti 2008 m. gruodžio 18–19, 22–23 d., įsigaliojo 2008 m. gruodžio 30 d.–2009 m. sausio 1 d. ir buvo taikomi nuo naujųjų biudžetinių metų pradžios, t. y. nuo 2009 m. sausio 1 d. Taigi šie įstatymai įsigaliojo per itin trumpą laiką, nebuvo nustatytas ir vėlesnis jų taikymo pradžios terminas.
\nKaip žinoma, dėl ekonomikos krizės 2008 metų antroje pusėje Lietuvoje susiklostė itin sunki ekonominė, finansinė padėtis.
\n5.9. Kaip minėta, Seimas, pagal Konstituciją valstybės biudžetą tvirtinantis įstatymu, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ekonomikos krizės valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos, konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla tai, kad valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu.
\nMinėta, kad siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę, konstituciškai pateisinamas nukrypimas nuo konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis darant mokesčių įstatymų pakeitimus.
\n5.10. Konstatuotina, kad prašymo 15–18, 34–41 punktuose nurodytus mokesčių įstatymų pakeitimo įstatymus, turėjusius įtakos 2009 metų valstybės biudžeto pajamų dydžiui, Seimas priėmė reaguodamas į valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčiusią padėtį ir siekdamas užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą ir neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui. Šiuo konstituciškai svarbiu tikslu, nusvėrusiu asmens interesą turėti daugiau laiko pasirengti įgyvendinti iš šių įstatymų kylančius reikalavimus ir lėmusiu skubių sprendimų būtinybę, yra pateisinamas nukrypimas nuo konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis. Taigi nors nuo šio konstitucinio reikalavimo ir buvo nukrypta, konstitucinis teisinės valstybės principas nepažeistas.
\n5.11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pagal įsigaliojimo tvarką konstitucinio teisinės valstybės principui neprieštarauja:
\n6.1. Minėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise; teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos; priimant įstatymus, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims, turi būti paisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus.
\n6.2. Pažymėtina, kad nukrypimas nuo reikalavimų, iš Konstitucijos kylančių valstybės biudžeto išlaidoms įtakos turinčių įstatymų priėmimui ir įsigaliojimui, inter alia reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis, gali būti pateisinamas siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų mažinti valstybės biudžeto išlaidas būtinybę.
\n6.3. Taip pat minėta, kad valstybės biudžeto išlaidų dydžiui turėję įtakos įstatymai, kuriais inter alia sumažintos kai kurios socialinės garantijos asmenims, priimti 2008 m. gruodžio 18–19, 22–23 d., o įsigaliojo 2008 m. gruodžio 30 d.–2009 m. sausio 1 d. ir buvo taikomi nuo 2009 metų pradžios, t. y. nuo biudžetinių metų pradžios. Taigi šie įstatymai įsigaliojo per itin trumpą laiką, nebuvo nustatytas ir vėlesnis jų taikymo pradžios terminas.
\nMinėta, kad dėl ekonomikos krizės 2008 metų antroje pusėje Lietuvoje susiklostė itin sunki ekonominė, finansinė padėtis.
\n6.4. Konstatuotina, kad prašymo 10, 11, 13, 14, 19, 20, 32, 33, 42–44 punktuose nurodytus įstatymus, turėjusius įtakos 2009 metų valstybės biudžeto išlaidų dydžiui, Seimas priėmė reaguodamas į valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčiusią padėtį ir siekdamas užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui. Šiuo konstituciškai svarbiu tikslu, nusvėrusiu asmens interesą turėti daugiau laiko prisitaikyti prie tam tikrus apribojimus nustatančio teisinio reguliavimo ir lėmusiu skubių sprendimų mažinti valstybės biudžeto išlaidas būtinybę, yra pateisinamas nukrypimas nuo konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis. Taigi nors nuo šio konstitucinio reikalavimo ir buvo nukrypta, konstitucinis teisinės valstybės principas nepažeistas.
\n6.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pagal įsigaliojimo tvarką konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja (-avo):
\nVIII Dėl Pelno mokesčio ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymų pakeitimų, priimtų 2009 m. vasario 19 d., atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n2.1. Šio įstatymo 1 straipsniu Pelno mokesčio įstatymo 12 straipsnis „Neapmokestinamosios pajamos“ papildytas 17 punktu, kuriame nustatyta: „Mokesčiu neapmokestinamos šios Lietuvos vieneto bei užsienio vieneto per nuolatines buveines uždirbtos ir (arba) gautos pajamos: <...>
\nPelno mokesčio įstatymo 12, 401 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje „Įstatymo taikymas“ nustatyta, kad „šio įstatymo 1 straipsnio nuostata taikoma apskaičiuojant 2009 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį“. „Valstybės žiniose“ šis įstatymas oficialiai paskelbtas 2009 m. kovo 5 d. Vadinasi, šio įstatymo 3 straipsnyje nustačius, kad teisinis reguliavimas, kuriuo neapmokestinamosioms pajamoms priskirta nauja pajamų rūšis, taikytinas apskaičiuojant 2009 metų mokestinio laikotarpio pelno mokestį, įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio teisinius santykius, susijusius su pelno mokesčio apskaičiavimu, t. y. nustatyta šio įstatymo 1 straipsnio nuostatos grįžtamoji galia.
\nPažymėtina, kad, Pelno mokesčio įstatymo 12, 401 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 1 straipsniu prie neapmokestinamųjų pajamų priskyrus naują pajamų rūšį, nustatytas pelno mokesčio mokėtojams, gaunantiems šios rūšies pajamų, palankesnis teisinis reguliavimas. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje nėra argumentų teigti, kad šiuo teisiniu reguliavimu būtų buvę pakenkta kitiems teisinių santykių subjektams.
\n2.2. Pelno mokesčio įstatymo 12, 401 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 2 straipsniu Pelno mokesčio įstatymo 401 straipsnio „Fiziniams asmenims paskirstyto pelno apmokestinimas pelno mokesčiu“ 1 dalis pakeista nekeičiant ja nustatyto pelno mokesčio tarifo dydžio, o tik patikslinant joje nustatytą fiziniams asmenims paskirstyto pelno apmokestinimo šiuo mokesčiu tvarką – ji turėjo būti taikoma tik vėlesniam mokestiniam laikotarpiui, nei buvo nustatyta ankstesniu teisiniu reguliavimu, t. y. paskirstant 2009 metų ir vėlesnių metų pelną (ar jo dalis).
\nTaigi, atsižvelgiant į tai, kad ši nuostata taikoma tik vėlesniam mokestiniam laikotarpiui, nei buvo nustatyta ankstesniu teisiniu reguliavimu, konstatuotina, kad nebuvo nustatyta Pelno mokesčio įstatymo 12, 401 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų grįžtamoji galia. Vadinasi, Pelno mokesčio įstatymo 12, 401 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste nėra aktualios.
\n2.3. Sprendžiant, ar Pelno mokesčio įstatymo 12, 401 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 3 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnio nuostata taikoma apskaičiuojant 2009 metų mokestinio laikotarpio pelno mokestį, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, jog, kaip minėta, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia būtų nukreipta į ateitį; įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit).
\nTaigi principas lex retro non agit nėra absoliutus: galima jo išimtis, pagal kurią leidžiama teisės aktų, kuriais sušvelninama teisinių santykių subjektų padėtis ir kartu nepakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams, grįžtamoji galia. Tokiu atveju nėra pažeidžiamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimas.
\n2.4. Minėta, kad Pelno mokesčio įstatymo 12, 401 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintas pelno mokesčio mokėtojams, gaunantiems tam tikros rūšies pajamų, palankesnis teisinis reguliavimas, kuriuo nepakenkta kitiems teisinių santykių subjektams, todėl, atsižvelgiant į leistiną konstitucinio reikalavimo, kad teisės aktų galia būtų nukreipta į ateitį, išimtį, galėjo būti nustatyta jo grįžtamoji galia.
\nTaigi konstatuotina, kad, Pelno mokesčio įstatymo 12, 401 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje nustačius jo 1 straipsnio nuostatos grįžtamąją galią, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai nepažeisti.
\n2.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Pelno mokesčio įstatymo 12, 401 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 19 d., 3 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnio nuostata taikoma apskaičiuojant 2009 metų mokestinio laikotarpio pelno mokestį, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nŠiame kontekste paminėtina, kad, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 4 straipsniu pakeitus ir naujai išdėsčius Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnį „Pajamų mokesčio tarifai“ (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija), jo 1 dalyje nustatytas 15 procentų bendras pajamų mokesčio tarifas. Paminėtina ir tai, kad, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 12 straipsniu pakeitus ir naujai išdėsčius Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnį „Neapmokestinamosios pajamos“ (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija), jo 1 dalies 51 punktu nepamokestinamosioms pajamoms priskirtos išmokos, mokamos vieneto (kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) dalyviams (nariams) skirstant šio vieneto pelną tik jeigu tą mokestinį laikotarpį, už kurį mokamos tos išmokos, šio vieneto pelnas (ar jo dalis) apmokestinamas taikant 0 procentų pelno mokesčio tarifą. Taigi kitos išmokos, mokamos vieneto (kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) dalyviams (nariams) skirstant šio vieneto pelną, nepriskirtos gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamoms pajamoms, joms nenustatytas joks specialus gyventojų pajamų mokesčio tarifas, vadinasi, joms turėjo būti taikomas Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatytas bendras 15 procentų tarifas.
\n3.1. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 23 straipsnio „Įstatymo taikymas“ 3 dalyje (2009 m. vasario 19 d. redakcija) nustatyta: „3. Pajamoms iš realizuotos žemės ūkio produkcijos, užaugintos, taip pat užaugintos ir perdirbtos gyventojo nuosavybės teise turimoje, išsinuomotoje ar Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gyventojui suteiktoje žemėje, ir ūkininkų ir jų partnerių gautoms (uždirbtoms) pajamoms, kurios po šio įstatymo įsigaliojimo bus apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, taip pat po šio įstatymo įsigaliojimo apmokestinamoms apyvartai proporcingoms išmokoms, mokamoms vieneto (kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) dalyviams (nariams) iš šio vieneto pelno, kurios iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo priskiriamos neapmokestinamosioms gyventojų pajamoms, 2009 metais taikomas 5 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifas, o 2010 metais – 10 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifas. Iš tokiais tarifais apmokestintų pajamų, apskaičiuojant gyventojų pajamų mokestį 2009 ir 2010 metų mokestiniais laikotarpiais, negali būti atimamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnyje nurodytos išlaidos.“ Šiuo įstatymu pajamoms, kurioms 2009 ir 2010 metais taikytini sumažinti 5 ir 10 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifai, o ne bendras 15 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifas, priskirtos ir apyvartai proporcingos išmokos, mokamos vieneto (kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) dalyviams (nariams) iš šio vieneto pelno, kurios anksčiau, iki Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo 2008 m. gruodžio 30 d., buvo priskiriamos neapmokestinamosioms gyventojų pajamoms.
\n3.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo 23 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto, šiuo įstatymu siekta, kad gyventojų, kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) dalyvių, gaunamoms apyvartai proporcingoms išmokoms, kurios iki Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo 2008 m. gruodžio 30 d. buvo priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, o jam įsigaliojus laikomos apmokestinamosiomis pajamomis, būtų taikomas toks pat sumažintus gyventojų pajamų mokesčio tarifus numatantis pereinamasis teisinis reguliavimas, koks nustatytas kitoms pajamoms iš žemės ūkio veiklos, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu priskirtoms gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamoms pajamoms.
\nPažymėtina ir tai, kad pagal anksčiau galiojusias Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu pereinamasis teisinis reguliavimas (pagal kurį 2009 metais taikytinas 5 procentų, o 2010 metais – 10 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifas) apėmė tik tas pajamas iš žemės ūkio veiklos, kurias gyventojas gavo pats vykdydamas žemės ūkio veiklą, o gyventojo gaunamų žemės ūkio veiklą vykdančios kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) apyvartai proporcingų išmokų, nuo 2009 metų taip pat priskirtų apmokestinamosioms pajamoms, pereinamasis teisinis reguliavimas neapėmė.
\nTaigi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą minėtoms apyvartai proporcingoms išmokoms, iš kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) pelno mokamoms šio vieneto dalyviams (nariams), 2009 ir 2010 metais turėjo būti taikomi ne atitinkamai 5 ir 10 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifai, o bendras 15 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifas.
\n3.3. Pažymėtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo 23 straipsnio pakeitimo įstatymas „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2009 m. kovo 5 d. Vadinasi, šiuo įstatymu apyvartai proporcingas išmokas, mokamas vieneto (kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) dalyviams (nariams) iš šio vieneto pelno, priskyrus pajamoms, kurioms, apskaičiuojant 2009 metų mokestinio laikotarpio gyventojų pajamų mokestį, taikytinas sumažintas 5 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifas, įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio teisinius santykius, susijusius su gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimu, t. y. nustatyta įstatymo nuostatų grįžtamoji galia.
\nPažymėtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo 23 straipsnio pakeitimo įstatymu minėtas išmokas, mokamas vieneto (kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) dalyviams (nariams) iš šio vieneto pelno, priskyrus pajamoms, kurioms, apskaičiuojant 2009 metų mokestinio laikotarpio gyventojų pajamų mokestį, taikytinas sumažintas 5 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifas, nustatytas gyventojų pajamų mokesčio mokėtojams, gaunantiems šios rūšies pajamų, palankesnis teisinis reguliavimas. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje nėra argumentų teigti, kad šiuo teisiniu reguliavimu būtų buvę pakenkta kitiems teisinių santykių subjektams.
\n3.4. Sprendžiant, ar Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo 23 straipsnio pakeitimo įstatymas tiek, kiek jame nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos apskaičiuojant 2009 metų mokestinio laikotarpio gyventojų pajamų mokestį, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, jog, kaip minėta, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis imperatyvas, kad įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nėra absoliutus: galima jo išimtis, pagal kurią leidžiama teisės aktų, kuriais sušvelninama teisinių santykių subjektų padėtis ir kartu nepakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams, grįžtamoji galia.
\n3.5. Minėta, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo 23 straipsnio pakeitimo įstatyme įtvirtintas gyventojų pajamų mokesčio mokėtojams, gaunantiems tam tikros rūšies pajamų, palankesnis teisinis reguliavimas, kuriuo nepakenkta kitiems teisinių santykių subjektams, todėl, atsižvelgiant į leistiną konstitucinio reikalavimo, kad teisės aktų galia būtų nukreipta į ateitį, išimtį, galėjo būti nustatyta jo grįžtamoji galia.
\nTaigi konstatuotina, kad, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo 23 straipsnio pakeitimo įstatyme nustačius jo nuostatų grįžtamąją galią, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai nepažeisti.
\n3.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo 23 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. vasario 19 d., tiek, kiek jame nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos apskaičiuojant 2009 metų mokestinio laikotarpio gyventojų pajamų mokestį, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n4.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto, šiuo įstatymu siekta nustatyti didesnį neapmokestinamąjį pajamų dydį negalią turintiems gyventojams, sumažinant jų darbo užmokesčiui tenkančią mokesčio naštą, taip pat nustatyti, kad gyventojo metinės pajamos, lemiančios jam taikytiną metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį, būtų lygios tik apmokestinamųjų pajamų sumai, o neapmokestinamosios pajamos į gyventojo metines pajamas nebūtų įskaitomos.
\n4.2. Pažymėtina, kad kitomis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo nuostatomis buvo padaryti šios konstitucinės justicijos bylos kontekste neesminiai Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų pakeitimai.
\n4.3. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje „Įstatymo taikymas“ nustatyta, kad „šis įstatymas taikomas apskaičiuojant ir deklaruojant 2009 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pajamas“. „Valstybės žiniose“ šis įstatymas oficialiai paskelbtas 2009 m. kovo 5 d. Vadinasi, šio įstatymo 3 straipsnyje nustačius, kad teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinti neapmokestinamieji pajamų dydžiai tam tikrų kategorijų asmenims ir pakeista gyventojo metinių pajamų apskaičiavimo tvarka, taikytinas apskaičiuojant ir deklaruojant 2009 metų mokestinio laikotarpio pajamas, įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio teisinius santykius, susijusius su gyventojų pajamų apskaičiavimu ir deklaravimu, t. y. nustatyta įstatymo nuostatų grįžtamoji galia.
\nPažymėtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymu padidinus neapmokestinamuosius pajamų dydžius, taikytinus asmenims, kuriems nustatytas tam tikras darbingumo arba neįgalumo lygis, ir senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims, kuriems nustatytas tam tikras specialiųjų poreikių lygis, nustatytas šiems asmenims palankesnis teisinis reguliavimas; nustačius, kad apskaičiuojant gyventojo metines pajamas, lemiančias jam taikytiną metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį, į jas nebeįskaitomos neapmokestinamosios pajamos, nustatytas gyventojų pajamų mokesčio mokėtojams palankesnis teisinis reguliavimas. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje nėra argumentų teigti, kad šiuo teisiniu reguliavimu būtų buvę pakenkta kitiems teisinių santykių subjektams.
\n4.4. Sprendžiant, ar Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos apskaičiuojant ir deklaruojant 2009 metų mokestinio laikotarpio pajamas, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, jog, kaip minėta, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis imperatyvas, kad įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nėra absoliutus: galima jo išimtis, pagal kurią leidžiama teisės aktų, kuriais sušvelninama teisinių santykių subjektų padėtis ir kartu nepakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams, grįžtamoji galia.
\n4.5. Minėta, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymu nustatytas gyventojų pajamų mokesčio mokėtojams palankesnis teisinis reguliavimas, kuriuo nepakenkta kitiems teisinių santykių subjektams, todėl, atsižvelgiant į leistiną konstitucinio reikalavimo, kad teisės aktų galia būtų nukreipta į ateitį, išimtį, galėjo būti nustatyta jo grįžtamoji galia.
\nTaigi konstatuotina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje nustačius jo nuostatų grįžtamąją galią, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai nepažeisti.
\n4.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 19 d., 3 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos apskaičiuojant ir deklaruojant 2009 metų mokestinio laikotarpio pajamas, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nIX Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, šio straipsnio 3, 5 dalių, taip pat Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkto (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n2.1. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnyje „Socialinio draudimo rūšys“ (2006 m. birželio 6 d. redakcija) nustatyta, kad asmenys gali būti draudžiami penkių skirtingų rūšių valstybiniu socialiniu draudimu: pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, sveikatos draudimu; šio įstatymo 4 straipsnio „Asmenys, draudžiami socialiniu draudimu pagal socialinio draudimo rūšis“ 1 dalyje (2008 m. lapkričio 11 d. redakcija) buvo nustatytas baigtinis sąrašas asmenų, kurie privalomai draudžiami visomis minėtomis valstybinio socialinio draudimo rūšimis.
\n2.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:
\n2.3. Seimas 2008 m. gruodžio 19 d. priėmė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 4, 5, 7, 8, 9, 29, 31 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, įsigaliojusį 2009 m. sausio 1 d., kuriuo įtvirtino kai kurias pareiškėjo ginčijamas nuostatas.
\n2.4. Ginčijamame Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) buvo nustatyta: „Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, kandidatai į notarus (asesoriai), asmenys, atlygintinai einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas ar paskirti į apygardų, miestų, rajonų, apylinkių rinkimų ir referendumo komisijas, taip pat asmenys, susiję su draudėju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, tuo pat metu iš šio draudėjo gaunantys pajamas iš sporto veiklos, atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis.“