Įstatymų leidėjas, nustatydamas nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygas ir tvarką, tuo pat metu nustatė valstybės garantijas juose gyvenantiems nuomininkams. Šios garantijos įvairiais laikotarpiais buvo nevienodos, tačiau valstybė visada buvo įsipareigojusi nuomininkams perduoti nuosavybėn kitas gyvenamąsias patalpas ar neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, ar kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas. Įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, kad valstybės garantijos vykdomos pagal Vyriausybės parengtą programą, kad Vyriausybė kasmet valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte turi numatyti lėšas nurodytai programai vykdyti. Valstybė taip pat garantavo, kad kol nuomininkams nebus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos ar sumokėta kompensacija kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti, nuomininkai negali būti iškeldinti iš savininkams grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, išskyrus Civilinio kodekso numatytus atvejus.
\n
17.Pažymėtina, kad piliečių teisė įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis atkurti pažeistas nuosavybės teises sugrąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus kyla iš nuosavybės teisės, kuri yra prigimtinė, konstitucinės apsaugos principo, taip pat iš Seimo priimtų nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojančių įstatymų. Valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti.
\n
Nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, teisėti lūkesčiai įstatymo nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas kyla iš Seimo priimtų įstatymų, nustatančių valstybės garantijas nuomininkams.
\n
18.Kaip jau konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, tokiu teisiniu reguliavimu nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo sukurti teisiniai santykiai tarp valstybės ir grąžintinų (grąžintų) gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkų, taip pat tarp valstybės ir grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose gyvenančių nuomininkų.
\n
18.1. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad santykių tarp valstybės ir grąžintinų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkų turinį sudaro tai, kad savininkai įgijo teisę įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus grąžinant juos natūra, o jei nėra tokios galimybės – gauti kompensaciją; valstybei atsirado pareiga nuosavybės teisių atkūrimą įstatymais toliau reguliuoti taip ir veikti taip, kad nuosavybės teisės į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus savininkams būtų atkurtos. Savininkai turi teisėtą lūkestį, kad jų nuosavybės teisės į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus bus atkurtos; šį jų teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija.
\n
18.2. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad santykių tarp valstybės ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, turinį sudaro tai, kad, valstybei nustačius garantijas nuomininkams, nuomininkai įgijo teisėtą lūkestį, jog valstybės nustatytos ir vėlesniais įstatymais pakartotinai patvirtintos garantijos bus realiai įvykdytos. Valstybei atsirado pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad valstybės nustatytos garantijos nuomininkams būtų realiai įvykdytos. Minėtą nuomininkų lūkestį taip pat saugo ir gina Konstitucija.
\n
18.3. Tarp valstybės pareigos savininkams ir valstybės pareigos nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, nėra priešpriešos. Valstybės nustatytos garantijos nuomininkams kartu yra valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdžius garantijas nuomininkams savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises, t. y. valdyti, naudoti jiems natūra grąžintus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus ir jais disponuoti. Taigi teisės požiūriu nėra priešpriešos ir tarp savininkų bei nuomininkų nurodytų teisėtų lūkesčių.
\n
18.4. Įstatymų leidėjas, 1991 m. pasirinkęs tokį butų privatizavimo modelį, kai dalis asmenų, kurie, kaip ir kiti nuomininkai, nuomojo valstybiniam, visuomeniniam butų fondui priskirtas gyvenamąsias patalpas, negalėjo įsigyti jų nuosavybėn (privatizuoti) vien dėl to, kad tos patalpos buvo savininkams grąžintinuose namuose, kartu prisiėmė pareigą ne tik nustatyti valstybės garantijas nuomininkams, bet ir nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad minėti nuomininkai turėtų teisę įsigyti nuosavybėn kitas valstybei ar savivaldybėms priklausančias gyvenamąsias patalpas ar, valstybės padedami, kitais būdais apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis.
\n
Pabrėžtina, kad vien nustatyti valstybės garantijas nuomininkams nepakanka. Nors kitų lygiaverčių gyvenamųjų patalpų suteikimas nuomininkams, taip pat kitų būdų, kuriais gali būti užtikrintas nuomininkų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis vykdymas, yra susijęs su valstybės ekonominėmis ir finansinėmis galimybėmis, pažymėtina, kad įstatymais nustatytos valstybės garantijos nuomininkams ir iš to kilę nuomininkų teisėti lūkesčiai suponuoja valstybės pareigą parengti nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, aprūpinimo lygiavertėmis gyvenamosiomis patalpomis valstybinę programą, valstybės biudžete numatyti lėšas, būtinas nuomininkams nustatytoms garantijoms įvykdyti. Pagal Konstituciją valstybė turi tesėti savo prisiimtus įsipareigojimus. Taigi įstatymai, kuriais valstybė nustato garantijas nuomininkams, turi būti paremti materialiniais ir finansiniais ištekliais (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimas). Priešingu atveju įstatymai tampa neveiksmingi, jais negalima pasinaudoti. Taip pakertamas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise, sudaromos prielaidos pažeisti žmogaus teises, konstitucinį teisinės valstybės principą, nepaisyti Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo.
\n
19.Seimas 2002 m. sausio 15 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą; 2002 m. spalio 29 d. buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Šiais įstatymais buvo padarytos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (jų dalių) pataisos, kurias ginčija pareiškėjai – Seimo narių grupės ir kurių atitiktis Konstitucijai ir yra tyrimo dalykas šioje byloje.
\n
IV Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatos, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui.
\n
1.Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija) buvo nustatyta: „Gyvenamieji namai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo (kompensavimo) būdus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms arba jeigu jie yra:
\n
1)pertvarkyti pristatant, atstatant arba perstatant į negyvenamąsias patalpas ir perduoti mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms;
\n
2)iš esmės pagerinti mediniai gyvenamieji namai, taip pat namai, pagerinti padidinus bendrąjį plotą daugiau kaip trečdaliu pristačius, atstačius arba perstačius ir jeigu naujai sukurto bendrojo ploto neįmanoma atskirti nuo buvusiojo.“ 2. Pareiškėjui – Kauno apygardos teismui kilo abejonių, ar šio straipsnio nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
\n
3.Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama.
\n
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
\n
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“ 4. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
\n
5.Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir/arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).
\n
6.Ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.
\n
7.Pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji reikalinga visuomenės poreikiams, kai už ją teisingai atlyginama; visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės bei jos narių teisėtų interesų; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei.
\n
8.Pažymėtina, kad Konstitucijoje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams siejamas ne su tuo, kam paimta nuosavybė atiteks, bet su tos nuosavybės paėmimo tikslais – panaudoti daiktą visuomenės interesams, socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkretaus paimamo daikto individualiomis savybėmis.
\n
Taigi Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies formuluotės „visuomenės poreikiai“ negalima aiškinti kaip visais atvejais draudžiančios paimti nuosavybę ir ją perduoti privačion nuosavybėn. Ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, lemia ne tai, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri buvo paimta iš savininko, tikrai buvo paimta dėl to, kad ji buvo reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkrečiu paimamu turtu.
\n
Pažymėtina, kad, paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, įstatymų leidėjui nepriklausomai nuo to, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) tampa šios nuosavybės savininku, tenka pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad ši nuosavybė iš tikrųjų būtų naudojama visuomenės poreikiams.
\n
9.Sprendžiant, ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, atsižvelgtina ir į tai, kad visuomenės poreikiai nėra statiškas reiškinys. Reikmės, kurios viename visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame visuomenės ir valstybės raidos etape gali būti vertinamos kaip neatitinkančios konstitucinės visuomenės poreikių sampratos, ir atvirkščiai. Ar poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, yra visuomenės poreikiai, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į tai, kokių socialiai reikšmingų tikslų tuo metu paimant būtent tą nuosavybę buvo siekiama.
\n
10.Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams suprantamas „kaip kiekvienu atveju individualus įstatymu nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačioje nuosavybėje turimo turto paėmimo“ (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas). Konstitucinė formuluotė „nuosavybė <......>; paimama visuomenės poreikiams“ reiškia, kad nuosavybės paėmimas siejamas su konkrečiais socialiai reikšmingais tikslais. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį valstybei tenka pareiga įstatymais nustatyti tokią nuosavybės paėmimo tvarką, kuria būtų užtikrinama savininko teisė iš anksto žinoti, kokiems konkretiems tikslams nuosavybė paimama.
\n
11.Pažymėtina ir tai, kad, priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę. Įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus už ją atlyginama. Institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo, ir savininkas, iš kurio ketinama paimti nuosavybę, turi siekti susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę ir dėl to, kokia tvarka bus atlyginama už šią nuosavybę. Kilęs ginčas, ar nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, ar už ją teisingai atlyginama, turi būti sprendžiamas teisme. Kol nebus pasiektas susitarimas dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę arba kol ginčo neišspręs teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama.
\n
12.Konstitucinis Teismas, savo nutarimuose Konstitucijos 23 straipsnio turinį interpretuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, ne kartą yra konstatavęs, kad nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvarką, tai nustatydamas jis privalo atsižvelgti į konstitucinius nuosavybės teisės apsaugos principus.
\n
Pabrėžtina, kad išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams.
\n
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos; valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas); kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo, asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas).
\n
Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. kovo 16 d. nutarimai).
\n
Pažymėtina ir tai, kad, įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ne vien į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, – įstatymų leidėjas yra saistomas pareigos apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad jei nėra galimybės grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai).
\n
Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Teisingumo atkūrimas, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi dvi puses: tai teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei. Atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų.
\n
Minėta, kad Lietuvos valstybė pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Piliečiams nuosavybės teisės atkuriamos ne į visą neteisėtai nacionalizuotą ar kitais neteisėtais būdais nusavintą turtą, bet į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
\n
Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai didelę finansinę naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas.
\n
Pažymėtina, kad kilęs ginčas, ar už turtą, kuris nėra grąžinamas natūra, yra kompensuojama teisingai, turi būti sprendžiamas teisme.
\n
Pabrėžtina ir tai, kad teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, – paimant nuosavybę visuomenės poreikiams pagal Konstitucijos 23 straipsnį, teisingas atlyginimas už ją yra toks, kuris yra lygiavertis paimamai nuosavybei.
\n
13.Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas savo abejones dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatos, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui grindžia tuo, kad, jo manymu, šiame įstatyme pavartota sąvoka „valstybės reikmės“ ir Konstitucijos 23 straipsnyje vartojama sąvoka „visuomenės poreikiai“ savo turiniu nėra tapačios.
\n
14.Aiškinant sąvokos „valstybės reikmės“ turinį reikia atsižvelgti į jos įtvirtinimo įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. ir 1993 m. sausio 12 d. redakcijos) istorinį teisinį kontekstą.
\n
Pažymėtina, kad sąvoka „valstybės reikmės“ vartojama ne tik šiame įstatyme, bet ir kituose netrukus po valstybės nepriklausomybės atkūrimo priimtuose Lietuvos Respublikos įstatymuose: Biudžetinės sandaros įstatyme, Mokslo ir studijų įstatyme, Žemės įstatyme ir kt. Įstatymuose taip pat buvo vartojamos sąvokos „Lietuvos interesai“, „valstybės interesai“, „valstybės ir visuomenės interesai“. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 46 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas piliečių ar jų grupių turto atlygintinas nacionalizavimas, taip pat vartojama sąvoka „Lietuvos interesai“.
\n
Tokia tam laikotarpiui būdinga įstatymų terminija aiškintina kaip atspindinti valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo ypatumus tame visuomenės ir valstybės raidos etape, o ne kaip išreiškianti kokį nors valstybės prioritetą visuomenės atžvilgiu.
\n
15.Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybė, kaip visos visuomenės organizacija, vykdydama savo funkcijas, turi veikti visuomenės interesais. Šiuo aspektu valstybės reikmės yra neatsiejamos nuo visuomenės interesų ir turi juos atitikti. Taigi Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. gegužės 10 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Tad minėti visuomenės poreikiai kartu yra ir valstybės reikmės.
\n
Pažymėtina ir tai, kad sąvoka „valstybės reikmės“ priklausomai nuo konteksto gali būti aiškinama ne tik plačiąja prasme – kaip visų valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, funkcijų tinkamo vykdymo užtikrinimas, bet ir siaurąja prasme – kaip valstybės institucijų (valstybės aparato) veiklos užtikrinimo reikmės. Tačiau šios sąvokos turinio aiškinimas turėtų būti grindžiamas nuostata, jog valstybė (jos institucijos) turi veikti visuomenės interesais, todėl valstybės institucijų veiklos sąlygų vykdant jų funkcijas visuomenės interesais užtikrinimas yra ir visuomenės poreikis. Dėl to sąvokos „valstybės reikmės“, net ir suvokiant ją siaurąja prasme, negalima aiškinti kaip savaime neatitinkančios Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos sąvokos „visuomenės poreikiai“.
\n
16.Taigi įstatymų leidėjas, turėdamas diskreciją nustatyti nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvarką, galėjo įstatymu nustatyti ir tai, kad gyvenamieji namai yra valstybės išperkami, jeigu jie yra reikalingi valstybės reikmėms.
\n
17.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.
\n
V Dėl Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui bei įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.
\n
1.Vyriausybė 1994 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“, kuriame nustatė: „Vadovaudamasi 1993 m. sausio 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-44 „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“, taip pat atsižvelgdama į Kauno miesto bei Panevėžio miesto valdybų prašymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 24 d. potvarkiu Nr. 803p „Dėl komisijos negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei paskirstymo klausimams nagrinėti“ sudarymo“ sudarytos komisijos pasiūlymus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
\n
Patvirtinti, kad gyvenamieji namai Kaune, V. Putvinskio g. 70, Seredžiaus g. 4, Vytauto pr. 27, ir Panevėžyje, Respublikos g. 23a, yra būtini valstybės reikmėms ir išperkami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ (Žin., 1992, Nr. 4-74; 1993, Nr. 17-440) nustatyta tvarka.“ 2. Pareiškėjui – Kauno apygardos teismui kilo abejonių, ar minėtas Vyriausybės nutarimas ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui bei įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.
\n
3.Sprendžiant, ar ginčijama Vyriausybės nutarimo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir minėto įstatymo 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms, pažymėtina, kad šis Vyriausybės nutarimas, kaip nurodyta pačiame nutarime, priimtas vadovaujantis 1993 m. sausio 12 d. įstatymu „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“, kuriuo inter alia buvo pakeistas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnis (1991 m. birželio 18 d. redakcija). Taigi, kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, priimant Vyriausybės nutarimą, kurio nuostata yra ginčijama, buvo remiamasi įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsniu (1993 m. sausio 12 d. redakcija).
\n
4.Kaip minėta, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija) buvo nustatyta: „Gyvenamieji namai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo (kompensavimo) būdus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms arba jeigu jie yra:
\n
1)pertvarkyti pristatant, atstatant arba perstatant į negyvenamąsias patalpas ir perduoti mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms;
\n
2)iš esmės pagerinti mediniai gyvenamieji namai, taip pat namai, pagerinti padidinus bendrąjį plotą daugiau kaip trečdaliu pristačius, atstačius arba perstačius ir jeigu naujai sukurto bendrojo ploto neįmanoma atskirti nuo buvusiojo.“ 5. Pažymėtina, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo negalima aiškinti atsietai nuo šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo. Pagal minėto 8 straipsnio 2 dalį gyvenamųjų namų (arba jų dalių) grąžinimo tvarką ir terminus nustato Vyriausybė, inter alia vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami, kai pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas (1 punktas).
\n
Palyginus įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 ir 14 straipsniuose (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą matyti, kad gyvenamieji namai (jų dalys), jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, gali būti ne grąžinami natūra, o išperkami net ir tada, kai jie yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas. Pagal nurodytą įstatymą (1993 m. sausio 12 d. redakcija) tokių namų (jų dalių) grąžinimo natūra klausimas visais atvejais galėjo būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar jie reikalingi valstybės reikmėms.
\n
6.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad minėto įstatymo 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.
\n
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtame įstatyme vartojamos sąvokos „valstybės reikmės“ ir Konstitucijoje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ negalima priešinti.
\n
7.Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nustatydamas gyvenamųjų namų išpirkimo iš piliečių, kuriems atstatomos nuosavybės teisės, teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas tiesiogiai nurodė ir tas sąlygas, kurioms esant gyvenamieji namai išperkami. Kaip viena iš tokių įstatyme numatytų sąlygų buvo tai, kad gyvenamieji namai yra reikalingi valstybės reikmėms. Įstatyme nenurodyta, kokio pobūdžio valstybės reikmėms reikalingi gyvenamieji namai gali būti negrąžinami natūra ir išperkami.
\n
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nurodytame įstatyme (1993 m. sausio 12 d. redakcija) vartojama sąvoka „išpirkimas“ reiškia valstybės įgaliotų institucijų kompetenciją priimti sprendimą, jeigu yra atitinkamos įstatyme nustatytos sąlygos, negrąžinti išlikusio nekilnojamojo turto asmeniui, kuriam atstatomos nuosavybės teisės (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d. nutarimai); jei nėra galimybės grąžinti išlikusio nekilnojamojo turto natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai).
\n
Pažymėtina, jog Vyriausybė, kai grąžintini gyvenamieji namai yra būtini valstybės reikmėms, turėjo kompetenciją priimti sprendimą dėl jų išpirkimo. Ar reikmės, kurioms esant grąžintini gyvenamieji namai yra išperkami, yra valstybės reikmės, turėjo būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į tai, kokių socialiai reikšmingų tikslų tuo išpirkimu buvo siekiama tuo konkrečiu laikotarpiu.
\n
8.Sprendžiant klausimą, ar ginčijama Vyriausybės nutarimo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms, svarbu išsiaiškinti, kokiu tikslu buvo priimtas sprendimas pripažinti gyvenamąjį namą Kaune, Vytauto pr. 27, būtinu valstybės reikmėms.
\n
9.Pažymėtina, kad nors Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarime tiesiogiai nėra nurodyta, kokioms konkrečioms valstybės reikmėms, kaip visuomenės poreikiams, yra išperkamas gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, tačiau iš byloje esančio Kauno miesto valdybos 1993 m. spalio 20 d. prašymo (minimo šiame Vyriausybės nutarime) ir kitos byloje esančios medžiagos matyti, kad šis pastatas buvo reikalingas laikraščio „Kauno diena“ redakcijos, nuomojusios šį pastatą nurodyto Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, veiklai.
\n
Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, 1987 m. buvo kapitaliai suremontuotas ir pritaikytas laikraščio redakcijos darbui. Vadovaudamasi minėtu Vyriausybės nutarimu ir Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ 8 punkto papildymo“, Kauno miesto valdyba 1994 m. gegužės 19 d. potvarkiu Nr. 709-v „Dėl pastato Vytauto pr. 27 perdavimo“ perdavė pastatą, esantį Vytauto pr. 27, į uždarosios akcinės bendrovės „Kauno diena“ balansą. Taigi minėtas pastatas, nusprendus jį išpirkti, buvo perduotas dienraščio redakcijos reikmėms. Jis iki šiol yra naudojamas šiam tikslui.
\n
Vadinasi, nurodytu nutarimu Vyriausybė pripažino, kad pastatas turi būti išpirktas tam, kad būtų užtikrinta tolesnė dienraščio „Kauno diena“ redakcijos veikla.
\n
10.Atkreiptinas dėmesys, kad Vyriausybė, vadovaudamasi įstatymo jai suteiktais įgaliojimais ir priimdama sprendimą dėl gyvenamojo namo Kaune, Vytauto pr. 27, būtinumo valstybės reikmėms, kaip visuomenės poreikiams, pačiame nutarime nenurodė konkrečių tokio sprendimo motyvų. Tačiau pažymėtina, kad minėtas pastatas buvo panaudotas tiems poreikiams, kuriems ir buvo išpirktas, t. y. tam, kad būtų užtikrinta tolesnė dienraščio „Kauno diena“ redakcijos veikla. Taigi vien tai, kad Vyriausybės nutarime, kurio nuostata ginčijama šioje byloje, nėra nurodyti konkretūs motyvai dėl pastato Kaune, Vytauto pr. 27, būtinumo valstybės reikmėms, kaip visuomenės poreikiams, nėra pagrindas ginčijamą Vyriausybės nutarimo nuostatą pripažinti prieštaraujančia Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.
\n
11.Sprendžiant, ar ginčijama Vyriausybės nutarimo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms, ir atsižvelgiant į tai, kad gyvenamojo namo Kaune, Vytauto pr. 27, išpirkimu buvo siekiama užtikrinti tolesnę dienraščio „Kauno diena“ redakcijos veiklą, svarbu išsiaiškinti, ar šis tikslas traktuotinas kaip valstybės reikmė, t. y. visuomenės poreikis, tuo konkrečiu laikotarpiu.
\n
12.Demokratinės valstybės įstatymais įtvirtinama ir ginama ne tik subjektyvi žmogaus teisė turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus, bet ir informacijos laisvė kaip objektyvus visuomenės poreikis. Tai reiškia, kad turi būti ginama ne tik informacijos laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė kaip informacijos laisvės išraiška jos objektyviąja forma (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, kad iš Konstitucijos kyla žiniasklaidos laisvė ir kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas.
\n
13.Minėta, kad visuomenės poreikiai nėra statiškas reiškinys; jų turinys įvairiais visuomenės gyvenimo laikotarpiais gali kisti. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad reikmės, kurios viename visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame visuomenės ir valstybės raidos etape gali būti vertinamos kaip neatitinkančios konstitucinės visuomenės poreikių sampratos, ir atvirkščiai.
\n
14.Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, visuomenei, ilgą laiką gyvenusiai okupacinio totalitarinio režimo sąlygomis, informacijos ir konkrečiai žiniasklaidos laisvės įtvirtinimas turėjo ypatingą reikšmę, todėl užtikrinti materialines sąlygas veikti nepriklausomoms visuomenės informavimo priemonėms šiame visuomenės raidos etape buvo objektyvus visuomenės poreikis, nes tai buvo esminė demokratijos įtvirtinimo prielaida.
\n
14.1. Pažymėtina, kad netrukus po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo priimami teisės aktai, kuriais buvo siekiama sudaryti prielaidas nepriklausomos žiniasklaidos veiklai.
\n
Sudarant prielaidas nepriklausomos žiniasklaidos veiklai reikšmingas buvo 1991 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl LKP (SSKP) ir buvusių komunistinių organizacijų turto paėmimo“, kuriame inter alia buvo nustatyta, kad „nelegaliai veikiančios Lietuvos Respublikos teritorijoje LKP (SSKP), taip pat LKP, komjaunimo turtas neatlygintinai paimamas Lietuvos Respublikos nuosavybėn“. Šiuo įstatymu Vyriausybei buvo pavesta perimti tokį turtą. Vyriausybė, įgyvendindama minėtą įstatymą, 1991 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą Nr. 534 „Dėl buvusių LKP (SSKP), LKP spaudos organų (miestų bei rajonų laikraščių)“. Šiuo Vyriausybės nutarimu inter alia buvo nutarta suteikti teisę buvusių LKP (SSKP), LKP spaudos organų (miestų ir rajonų laikraščių) redakcijoms, visuotiniam jų darbuotojų susirinkimui nutarus, „perimti steigėjo bei leidėjo teises redakcijų kolektyvams, o buvusį LKP (SSKP), LKP turtą (be nuosavybės teisės į pastatus) padalyti į akcijas, kurios paskirstomos nuolatiniams darbuotojams lygiomis dalimis“.
\n
14.2. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Vyriausybės nutarimo, kurio nuostata yra ginčijama šioje byloje, priėmimo metu daugelio periodinių leidinių redakcijos nuomojo valstybės reguliavimo sričiai priklausančias patalpas. Atsižvelgiant į nepriklausomos žiniasklaidos svarbą, demokratinės visuomenės raidai buvo būtina užtikrinti visuomenės informavimo priemonių tolesnės veiklos laisvę. Seimas 1994 m. vasario 17 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ 8 punkto papildymo“, kuriuo sudarė prielaidas besikuriančių nepriklausomų periodinių leidinių leidykloms ir redakcijoms įsigyti nuomojamas (ar kitaip teisėtai naudojamas) patalpas.
\n
Vykdydama šį Seimo nutarimą, Vyriausybė 1994 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 571 „Dėl periodinių leidinių (laikraščių, žurnalų) leidyklų, periodinių leidinių redakcijų, kurios nuomoja (ar kitaip teisėtai faktiškai naudoja) valstybinio reguliavimo sričiai priskirtas patalpas, valstybei priklausančio turto privatizavimo“ patvirtino periodinių leidinių (laikraščių, žurnalų) leidyklų, periodinių leidinių redakcijų, kurios privatizuojamos laikantis Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ 8 punkto pirmojoje pastraipoje nustatytos tvarkos, sąrašą, į kurį įtraukė periodinių leidinių leidyklas bei redakcijas, tarp jų – ir dienraščio „Kauno diena“ redakciją, nuomojusią pastatą Kaune, Vytauto pr. 27.
\n
14.3. Periodinių leidinių leidyklų ir redakcijų aprūpinimas patalpomis tuo laikotarpiu liudijo kryptingą valstybės siekį užtikrinti materialines besikuriančių nepriklausomų žiniasklaidos priemonių veiklos sąlygas. Šiame kontekste gyvenamojo namo Kaune, Vytauto pr. 27, išpirkimas tuo metu buvo vertinamas kaip užtikrinantis nepriklausomos žiniasklaidos priemonės veiklą ir dėl to – kaip būdas užtikrinti konkrečią valstybės reikmę, t. y. kaip visuomenės poreikis.
\n
15.Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog paimta nuosavybė perduodama nevalstybinei įstaigai ar organizacijai, savaime nereiškia, kad tokio turto paėmimui nėra visuomenės poreikio. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad sprendžiant klausimą, ar poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, yra visuomenės poreikiai, lemia ne tai, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri buvo paimta iš savininko, tikrai buvo paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkrečiu paimamu turtu. Kaip jau minėta, nutarimu, kurio nuostata yra ginčijama, Vyriausybė pripažino, kad pastatas turi būti išpirktas tam, kad būtų užtikrinta tolesnė dienraščio „Kauno diena“ redakcijos veikla.
\n
16.Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip minėta, gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, 1987 m. buvo kapitaliai suremontuotas ir pritaikytas laikraščio redakcijos darbui. Tuo tarpu Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarime Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ šis pastatas įvardijamas kaip gyvenamasis namas.
\n
Sprendžiant, ar ginčijama Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms, esminę reikšmę turi ne tai, ar pastatas Kaune, Vytauto pr. 27, yra gyvenamasis namas, kurio, kaip gyvenamojo namo, paskirtis nebuvo pakeista, ar jis yra pertvarkytas į negyvenamąsias patalpas, o tai, kokiam tikslui, t. y. kokioms valstybės reikmėms, kaip visuomenės poreikiams, šis pastatas tuo konkrečiu laikotarpiu buvo būtinas. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad tuo laikotarpiu minėto pastato išpirkimas buvo vertinamas kaip užtikrinantis nepriklausomos žiniasklaidos priemonės veiklą ir dėl to – kaip būdas užtikrinti konkrečią valstybės reikmę, t. y. kaip visuomenės poreikis.
\n
Vadinasi, ta aplinkybė, kad Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarime Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ pastatas Kaune, Vytauto pr. 27, nors ir kapitaliai suremontuotas ir pritaikytas laikraščio redakcijos darbui, yra įvardijamas kaip gyvenamasis namas, savaime nėra pagrindas šią Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo nuostatą pripažinti prieštaraujančia Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.
\n
17.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.
\n
VI Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, pagal kurią nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo- pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, atitikties Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, nes joje nėra įtvirtinta anksčiau įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi norma, pagal kurią nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo- pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
\n
2.Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) „nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šie piliečiai (norintys atkurti nuosavybės teises) turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo“.
\n
3.Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nustatyta: „Nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams:
\n
1)turto savininkui;
\n
2)asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams;
\n
3)turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;
\n
4)turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;
\n
5)piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos išvaržytas ar įkeistas.“ 4. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nuosavybės teisės į minėto įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Taigi pagal nurodytą normą nepriklausomai nuo to, laikytasi ar nesilaikyta okupacijos metu veikusiuose įstatymuose nustatytos nekilnojamojo turto perleidimo tvarkos, Lietuvos Respublikos piliečiai ar jų teisių perėmėjai turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. 2002 m. sausio 15 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), nurodyta norma buvo panaikinta, teisinis reguliavimas pakeistas.
\n
Panaikinus nurodytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) normą, buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiai, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neteko teisės atkurti nuosavybės teises į įstatyme nurodytą išlikusį nekilnojamąjį turtą.
\n
5.Pažymėtina, kad neteisėtai nacionalizavus ar kitais neteisėtais būdais nusavinus piliečių turtą buvo nutrauktos jų nuosavybės teisės; savininkai, kurių turtas buvo nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, pagal okupacijos metu veikusius įstatymus negalėjo teisėtai disponuoti šiuo turtu, jie inter alia negalėjo išreikšti valios, sukuriančios teisines pasekmes dėl turto perleidimo kitam asmeniui. Pagal okupacinės valdžios įstatymus neteisėtai nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto turto savininko net ir objektyvia forma išreikšta valia dėl nuosavybės teisių į šį turtą perleidimo jokių teisinių pasekmių nesukeldavo. Savininkų sandoriai dėl neteisėtai nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto nekilnojamojo turto perleidimo negalėjo būti tvirtinami notariškai ir teisiškai registruojami; šie sandoriai buvo sudaromi nesilaikant nekilnojamojo turto sandoriams nustatytos privalomos notarinės formos ir nebuvo teisiškai registruojami. Neteisėtai nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto turto savininkai neturėjo teisinės galimybės šį turtą perleisti testamentu.
\n
6.Įstatymų leidėjas 1999 m. gegužės 13 d. priimtu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (1997 m. liepos 1 d. redakcija) papildęs 5 punktu, pagal kurį nuosavybės teisės į minėto įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, atsižvelgė į neteisėtai nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto turto savininkų valią dėl neteisėtai nusavinto turto likimo.
\n
Minėta, kad nurodyto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) taip pat buvo nustatyta, kad „šie piliečiai (norintys atkurti nuosavybės teisę) turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo“.
\n
Taigi pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą sukuria ir neteisėtai nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto turto perleidimo sandoriai, sudaryti raštu nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos; pagal įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą turto perleidimo asmeniui rašytiniu sandoriu, sudarytu nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos, faktas, turintis juridinę reikšmę atkuriant nuosavybės teises, nustatomas tik teismine tvarka.
\n
7.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad tai nustatant būtina atsižvelgti į konstitucinius nuosavybės teisės apsaugos principus.
\n
Pažymėtina ir tai, kad Konstitucija garantuoja paveldėjimo teisę, kad pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų paneigta palikėjo valia palikti nuosavybę kaip palikimą kitiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutarimas).
\n
8.2002 m. sausio 15 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi taip pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), kad jame neliko anksčiau buvusios normos, pagal kurią nuosavybės teisės į minėto įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, nurodyti piliečiai, kaip minėta, neteko teisės atkurti nuosavybės teises į įstatyme nurodytą nekilnojamąjį turtą.
\n
Tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma konstitucinių nuosavybės teisės apsaugos principų, pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis.
\n
9.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
\n
10.Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
\n
11.Konstitucinis teisinės valstybės principas – tai universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai).
\n
Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo, kad teisinio saugumo principas – tai vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.
\n
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją yra saugomi ir ginami ne visi iš bet kurio įstatymo ar kito teisės akto kylantys lūkesčiai, bet tik tie, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie lūkesčiai gali būti laikomi teisėtais, tik tokie teisėti lūkesčiai yra saugomi ir ginami Konstitucijos.
\n
Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime konstatavo, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo, kad pagal teisėtų lūkesčių principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių.
\n
Reguliuodamas Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą, įstatymų leidėjas negali paneigti asmens teisėtų lūkesčių, nes Konstitucijoje įtvirtinti teisinio reguliavimo principai ir visų pirma konstitucinis teisinės valstybės principas draudžia nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį, paneigti įgytas teises, ignoruoti asmens teisėtus interesus. Paneigiant teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą būtų pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas. Nepagrįstai pabloginus asmens teisinę padėtį galėtų būti pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnis, įtvirtinantis asmenų lygiateisiškumą.
\n
12.Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustačius, jog nuosavybės teisės yra atkuriamos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, visi piliečiai, kuriems turtas buvo perleistas 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu būdu, įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į minėtą turtą ir galėjo pagrįstai tikėtis, kad, jeigu jie atitiks įstatyme nustatytas sąlygas, jiems bus atkurtos nuosavybės teisės. Panaikinus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) minėtą normą, dalies piliečių, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo- pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečių, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, įgytos teisės atkurti nuosavybės teisę į nurodytą išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo paneigtos, buvo nepaisoma teisinio tikrumo ir stabilumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principo.
\n
Tokiu teisiniu reguliavimu buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.
\n
13.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
14.Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
\n
15.Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
\n
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ 16. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis asmenų lygybės principas yra žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais konstitucinė garantija. Jis įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant.
\n
17.Konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Vertinant tai, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina įvertinti tokių asmenų kategorijų teisinės padėties skirtumus, taip pat tai, ar teisės normos, nustatančios specialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
\n
18.Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, turintys teisę atkurti nuosavybės teises, būtų traktuojami nevienodai, jeigu tarp tų asmenų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas).
\n
19.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
20.Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo- pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. 2002 m. sausio 15 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2002 m. sausio 15 d. redakcija) išbraukus nuostatą, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, dalis asmenų, iki tol turėjusių teisę atkurti nuosavybės teises, tokios teisės neteko, nors šiems asmenims turtas taip pat buvo perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo- pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu) ar nuosavybės teisių perėmėjų paliktas testamentu.
\n
Tokiu teisiniu reguliavimu asmenys, siekiantys atkurti nuosavybės teises, yra traktuojami nevienodai, nors tarp tokių asmenų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
\n
Taigi tokiu teisiniu reguliavimu buvo nepaisoma Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės įstatymui principo.
\n
21.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
\n
22.2002 m. spalio 29 d. priimtame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme taip pat nėra nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
\n
23.Piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, yra nurodyti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija).
\n
24.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsniui.
\n
25.Remiantis tais pačiais argumentais darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsniui.
\n
VII Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.
\n
1.Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.
\n
2.Pažymėtina, kad 2002 m. spalio 29 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) buvo pripažintas netekusiu galios.
\n
3.Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos išvaržytas ar įkeistas.
\n
Ši įstatymo nuostata reiškia, kad piliečiai, kurių turtas yra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos išvaržytas ar įkeistas, neturi teisės atkurti nuosavybės teisių.
\n
4.Sprendžiant, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, būtina nustatyti, ar asmuo, kurio turtas iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos buvo išvaržytas ar įkeistas, liko to turto savininku.
\n
5.Pagal iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje galiojusius teisės aktus turto įkeitimas buvo laikomas vienu iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Antai 1936 m. Ipotekos įstatyme įkeitimo teisė vadinama sunkinamąja teise, t. y. teise, kuri apsunkina nuosavybės teisę. Nekilnojamojo turto įkeitimas nereiškė nuosavybės teisės pasibaigimo. Net ir tuomet, kai įkeitimu užtikrinta prievolė nebuvo įvykdoma, kreditoriui nuosavybės teisė į įkeistą turtą neatsirasdavo.
\n
6.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, tačiau nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką turi būti atsižvelgiama į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus.
\n
7.Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatą, jog nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos įkeistas, asmenys, kurių turtas buvo įkeistas, netenka teisės atkurti nuosavybės teises, nors jie liko įkeisto turto savininkais. Tai nesiderina su konstituciniu nuosavybės teisės gynimu.
\n
8.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata, jog nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos įkeistas, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.
\n
9.Kitaip vertintina Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata, kad nuosavybės teisės nėra atkuriamos piliečiams, kurių turtas iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos buvo išvaržytas.
\n
Pagal iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos Lietuvoje galiojusius teisės aktus kreditorių reikalavimai galėjo būti patenkinti parduodant skolininko turtą varžytinėse. Turto išvaržymas – tai vienas iš nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų; asmuo, kuriam priklausęs turtas buvo išvaržytas, jau nėra to turto savininkas.
\n
Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės yra atkuriamos turto savininkui, o jam mirus – įstatyme įvardytiems savininko įpėdiniams. Tai, kad piliečiams, kurie prarado nuosavybės teisę į turtą jį išvaržius, nėra atkuriamos nuosavybės teisės į šį turtą, negali būti laikoma nuosavybės teisių pažeidimu.
\n
10.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos piliečiams, kurių turtas iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos nėra išvaržytas, neprieštaravo Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.
\n
11.Iki įsigaliojo 2002 m. sausio 15 d. priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 1 straipsniu buvo pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), piliečiai, kurių turtas buvo įkeistas, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises.
\n
12.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, kad įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. įkeistas, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. 2002 m. sausio 15 d. priimtu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsniu pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir jame nustačius, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos įkeistas, susidarė tokia teisinė situacija, kai dalis piliečių, kurių turtas iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos buvo įkeistas, prieš tai turėjusių teisę atkurti nuosavybės teises, šios teisės neteko. Taigi dalies savininkų, kurių turtas iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos buvo įkeistas, iki tol turėjusių teisę atkurti nuosavybės teises, padėtis atkuriant nuosavybės teises buvo pabloginta – jie atsidūrė nelygiateisėje padėtyje, palyginti su tais asmenimis, kurie iki minėto 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) įsigaliojimo atkūrė nuosavybės teises ar turėjo teisę jas atkurti.
\n
Tokiu teisiniu reguliavimu buvo nepaisoma Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės įstatymui principo.
\n
13.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos piliečiams, kurių turtas iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos nėra įkeistas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.
\n
VIII Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų (2002 m. sausio 15 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.
\n
1.Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“.
\n
2.Iki 2002 m. sausio 15 d., kai buvo pakeistas ir papildytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), šis straipsnis buvo išdėstytas taip: „15 straipsnis. Valstybės išperkami gyvenamieji namai, jų dalys, butai Gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie:
\n
1)yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams. Šių patalpų sąrašą tvirtina Vyriausybė;
\n
2)iš esmės pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį;
\n
3)pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn.“ 3. Nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygos ir tvarka buvo nustatyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija).
\n
Iki 2002 m. sausio 15 d., kai buvo pakeistas ir papildytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnis (1997 m. liepos 1 d. redakcija), šis straipsnis buvo išdėstytas taip: „8 straipsnis. Nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygos ir tvarka 1. Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.
\n
2.Už valstybės išperkamus, taip pat už šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytus neišlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kurie po 1991 m. rugpjūčio 1 d. neišliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų, piliečiams valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.
\n
3.Grąžinus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus natūra, nuosavybės teisės į žemę, ant kurios pastatyti sugrąžintieji namai, atkuriamos šio įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatyta tvarka, nepaisant to, ar buvo paduotas atskiras prašymas grąžinti šią žemę.
\n
4.Grąžinus šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams gyvenamuosius namus, jų dalis, butus natūra arba perdavus nuosavybėn kitas gyvenamąsias patalpas, šie piliečiai kartu su savo šeimos nariais ir subnuomininkais privalo per 2 mėnesius nuo tuščių patalpų jiems perdavimo dienos patuštinti nuomojamas valstybės ar savivaldybių butų fondo gyvenamąsias patalpas.
\n
5.Jeigu piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra namų, kuriuose gyvena nuomininkai, arba nesutinka su 20 straipsnyje nurodytomis sąlygomis, jiems atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį.“ 4. Taigi pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir 8 straipsnio 1 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nustatytą (ankstesnį) teisinį reguliavimą piliečiai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra tuos gyvenamuosius namus, jų dalis ir butus, kurie nebuvo nurodyti įstatymo 15 straipsnyje.
\n
5.Gyvenamieji namai, jų dalys, butai, nurodyti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), buvo valstybės išperkami ir už juos atlyginama pagal įstatymo 16 straipsnį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija).
\n
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo nustatyta, kad už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus valstybė atlygina piliečiams šiais būdais: „1) perduodama neatlygintinai nuosavybėn jų nuomojamus valstybės ar savivaldybės butų fondo butus, kurių vertės skirtumas padengiamas Vyriausybės nustatyta tvarka;
\n
2)perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems namams, jų dalims, butams butus Vyriausybės nustatyta tvarka;
\n
3)perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtiesiems namams, jų dalims, butams naują žemės sklypą individualiai statybai toje vietovėje, kurioje jie buvo. Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo gyvenamieji namai, jų dalys, butai, miestuose ir kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus;
\n
4)perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems namams, jų dalims, butams tuščius nenuomojamus pastatus, statinius arba jų dalis. Šių pastatų, statinių arba jų dalių perdavimo tvarką nustato Vyriausybė;
\n
5)įskaitymu panaikindama piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo dienos, Vyriausybės nustatyta tvarka;
\n
6)perduodama neatlygintinai nuosavybėn kitą turtą Vyriausybės nustatyta tvarka;
\n
7)pinigais ir (ar) vertybiniais popieriais.“ 6. Seimas 2002 m. sausio 15 d. pakeitė ir papildė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 2 dalyje įtvirtino šias naujas nuostatas: „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“.
\n
7.Seimas 2002 m. sausio 15 d. pakeitė ir papildė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnį, panaikindamas šio straipsnio 5 dalį; 8 straipsnio 1 dalis, kurioje buvo nustatyta, jog „šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus“, liko nepakeista.
\n
8.Seimas 2002 m. sausio 15 d. papildė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), įrašydamas į ją nuostatą, kad už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus valstybė atlygina piliečiams, „teisingai kompensuodama atskaičius jų pagerinimo ir pertvarkymo išlaidas“. Būdai, kuriais piliečiams atlyginama už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, pakeisti nebuvo.
\n
9.Taigi, 2002 m. sausio 15 d. pakeitus ir papildžius Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), šio straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtintos šios naujos nuostatos: 1) įstatyme nurodyti gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama; 2) gyvenamieji namai, jų dalys, butai paimami visuomenės poreikiams iš piliečių, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 3) visuomenės poreikiams paimami tokie gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 4) įstatyme nurodyti gyvenamieji namai, jų dalys, butai paimami visuomenės poreikiams ne iš visų įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, – gyvenamieji namai, jų dalys, butai nėra paimami visuomenės poreikiams iš piliečių, nurodytų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje.
\n
10.Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nustatyta: „Kai piliečiui sugrąžintas natūra gyvenamasis namas, jo dalis ir vieną butą savivaldybė nuomos sutarties pagrindais nuomoja jį ten gyvenantiems asmenims, institucija, priėmusi sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį privalo per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui nustatomos valstybės garantijos. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies savininkui. Valstybės garantijas, jų įvykdymą, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas.“ Taigi iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) matyti, kad piliečiai, iš kurių gyvenamieji namai, jų dalys, butai nėra paimami visuomenės poreikiams, apibrėžti šios dalies pirmajame sakinyje, – tai tie piliečiai, kuriems sugrąžintas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, ir vieną butą savivaldybė nuomos sutarties pagrindais nuomoja ten gyvenantiems asmenims.
\n
11.Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ginčijamoje nuostatoje įtvirtintas gyvenamųjų namų, jų dalių, butų paėmimas visuomenės poreikiams yra susietas su tuo, kad juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti. Tai pagrindinė sąlyga, kuriai esant gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra paimami visuomenės poreikiams.
\n
Pažymėtina, kad įstatyme nustatyta sąlyga – „juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti“ – yra teisiškai nepagrįsta. Ši sąlyga, aiškinama lingvistiškai, reikštų, kad minėti nuomininkai turėjo teisę privatizuoti tuos nuomojamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kurie priklausė savininkams ir į kuriuos atkuriamos nuosavybės teisės. Tačiau pagal įstatymus nuomininkai tokios teisės niekada neturėjo. Piliečių teisė privatizuoti nuomojamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus buvo nustatyta 1991 m. gegužės 28 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme. Šio įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą neparduodami (neprivatizuojami) „gyvenamieji namai, butai, kurie iš Lietuvos piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atstatymą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ antrąjį straipsnį, administraciniais aktais ar kitais būdais buvo paimti, konfiskuoti arba nacionalizuoti“ (3 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nors Butų privatizavimo įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, tačiau nei jame, nei kituose įstatymuose niekada nebuvo įtvirtinta nuostata, kad nuomininkai, gyvenantys savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, turėtų teisę privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas.
\n
Bet kurią teisę asmuo gali įgyvendinti tik tuo atveju, kai jis šią teisę turi. Akivaizdu, kad jeigu asmenys neturėjo teisės privatizuoti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, jie negalėjo turėti ir teisės šią teisę įgyvendinti. Todėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nustatyta sąlyga „jeigu juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti“ yra grindžiama teisiškai ydingomis prielaidomis.
\n
12.Pabrėžtina, kad valstybė, 1991 m. pasirinkusi tokį butų privatizavimo modelį, kai dalis asmenų, kurie, kaip ir kiti nuomininkai, nuomojo valstybiniam, visuomeniniam butų fondui priskirtas patalpas, negalėjo jų nusipirkti (privatizuoti), nes tai buvo gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kurie buvo neteisėtai nacionalizuoti ar kitais neteisėtais būdais nusavinti, kartu prisiėmė pareigą suteikti nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas, suteikti neatlygintinai žemės sklypus gyvenamųjų namų statybai arba kompensuoti gyvenamųjų patalpų įsigijimą. Kol valstybė neįvykdys šios savo pareigos, tol nuomininkų teisėti lūkesčiai, kuriuos saugo ir gina Konstitucija ir įstatymai, nebus įgyvendinti. Iš byloje esančios medžiagos, taip pat liudytojų parodymų šioje byloje matyti, kad valstybė iki šiol dar nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimų nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose. Iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, kad iki šiol nėra parengta ir patvirtinta konkreti šios problemos sprendimo valstybinė programa, kuri būtų paremta būtinais finansiniais ir kitais ištekliais.
\n
Minėta, kad pagal Konstituciją valstybė turi pareigą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kadangi valstybės prisiimti įsipareigojimai nuomininkams iki šiol dar nėra įvykdyti, konstatuotina, kad nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisėti lūkesčiai yra pažeidžiami.
\n
13.Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijos 23 straipsniui neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“.
\n
14.Pažymėtina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos yra susijusios su skirtingomis teisinėmis situacijomis: nuostata „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“ yra susijusi su tokia teisine situacija, kai piliečiams jau yra atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.
\n
Kita minėto įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu juose: <......>; 3) gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“ yra susijusi su tokia teisine situacija, kai piliečiams kol kas dar nėra visiškai atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.
\n
15.Sprendžiant, ar Konstitucijos 23 straipsniui neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“, esminę reikšmę turi tai, nuo kada pilietis, kuriam atkurtos nuosavybės teisės, įgyja nuosavybės teises į konkretų turtą.
\n
Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 15 d. nutarime yra konstatavęs, kad „valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį, jis turi tokią juridinę reikšmę, kad nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises“. Pažymėtina, kad kai įstatymo pagrindu yra atkuriamos nuosavybės teisės, jų gynybai visa apimtimi taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas). Taigi valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, toks asmuo įgyja nuosavybės teises, kurias saugo ir gina Konstitucijos 23 straipsnis.
\n
16.Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
\n
Minėta, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei.
\n
Minėta ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams – tai kiekvienu atveju individualus įstatyme nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačioje nuosavybėje esančio turto paėmimo, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams tuo pat metu turi būti nustatomas ir konkretus atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, tokio atlyginimo išmokėjimo savininkui tvarka, kad apie nuosavybės paėmimą ir apie atlyginimo už ją dydį bei kitas sąlygas savininkui turi būti pranešta dar prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, kad kol institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo ir savininkas nepasieks susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę ar kol jų ginčo neišspręs teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama.
\n
17.Minėta, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą (2002 m. sausio 15 d. redakcija) gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, kurie, kaip nurodoma įstatyme, negalėjo „įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti“, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą.
\n
Tai reiškia, kad iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nurodytų asmenų, kurie nuo valstybės įgaliotos institucijos sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo yra šių gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkai, nurodyti gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra paimami ne kiekvienu atveju įstatymo nustatyta tvarka individualiai sprendžiant, ar būtent tas privačioje nuosavybėje esantis turtas turi būti paimamas visuomenės poreikiams, bet turtas yra paimamas, nes paimti tokį turtą įpareigoja įstatymas. Taigi turtas iš savininko paimamas nesprendžiant, ar konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausančiam gyvenamajam namui, jo daliai, butui yra konkretus visuomenės poreikis, ar tokio poreikio nėra, taip pat prieš tai nesusitarus su savininku dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę.
\n
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nurodyta sąlyga, kada gyvenamieji namai, jų dalys, butai nėra grąžinami natūra, o yra paimami, – juose gyvena nuomininkai, kurie, kaip nurodoma įstatyme, negalėjo „įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti“, – negali būti laikoma išreiškiančia visuomenės poreikį konkrečiam nuosavybės objektui. Ta aplinkybė, kad nurodytuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose gyvena nuomininkai, kurie, kaip nurodoma įstatyme, negalėjo „įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti“, savaime nėra pagrindas paimti iš piliečių nurodytus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, nors už tai ir atlyginant.
\n
18.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“ prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.
\n
19.Kita pareiškėjo – Seimo narių grupės 2002 m. sausio 24 d. prašyme ginčijama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“ yra susijusi su tokia teisine situacija, kai piliečiams kol kas dar nėra visiškai atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.
\n
20.Minėta, kad nors įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, tačiau įstatymais nustatant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką atsižvelgtina į konstitucinius nuosavybės teisės apsaugos principus.
\n
21.Minėta ir tai, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta sąlyga, kada gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra paimami ir už juos atlyginama, – juose gyvena nuomininkai, kurie, kaip nurodoma įstatyme, negalėjo „įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti“, – yra teisiškai nepagrįsta, ji negali būti laikoma išreiškiančia visuomenės poreikį konkrečiam nuosavybės objektui. Ta aplinkybė, kad nurodytuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose gyvena nuomininkai, kurie, kaip nurodoma įstatyme, negalėjo „įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti“, savaime nėra pagrindas paimti iš piliečių nurodytus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, nors už tai ir atlyginant.
\n
22.Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nustačius, kad „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“, yra nepaisoma konstitucinių nuosavybės teisės apsaugos principų.
\n
Toks teisinis reguliavimas nesiderina su Konstitucijos 23 straipsniu.
\n
23.Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.
\n
24.Pažymėtina, kad valstybė nuomininkų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis, kurios jiems priklausytų nuosavybės teise, problemos negali spręsti asmenų, kuriems nuosavybės teisės jau atkurtos į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, sąskaita. Ši problema negali būti sprendžiama ir asmenų, kuriems kol kas dar nėra visiškai atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, sąskaita. Nuomininkų, gyvenančių savininkams natūra grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisėtas interesas įgyti nuosavybės teise lygiavertes gyvenamąsias patalpas turi būti užtikrinamas kitais būdais.
\n
25.Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsniui neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“.
\n
26.Minėta, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnyje ir 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį iki įsigaliojant 2002 m. sausio 15 d. priimtam įstatymui, piliečiai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra tuos gyvenamuosius namus, jų dalis ir butus, kurie nebuvo nurodyti įstatymo 15 straipsnyje.
\n
27.Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nustatyti nauji, palyginti su iki tol buvusiu teisiniu reguliavimu, požymiai, apibūdinantys gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuos valstybė išperka. Taigi įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti nauji pagrindai, kada gyvenamieji namai, jų dalys, butai savininkams nėra grąžinami natūra. Vadinasi, šie piliečiai nuosavybės teisių apsaugos požiūriu atsidūrė blogesnėje teisinėje padėtyje, palyginti su tais piliečiais, kurie turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus pagal iki tol galiojusį Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija).
\n
Tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma asmenų lygiateisiškumo principo, įtvirtinto Konstitucijos 29 straipsnyje.
\n
28.Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra paimami visuomenės poreikiams ne iš visų šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių – jie nėra paimami iš piliečių, nurodytų šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje. Minėta, kad 20 straipsnio 1 dalyje šie piliečiai apibrėžti taip: piliečiai, kuriems „sugrąžintas natūra gyvenamasis namas, jo dalis ir vieną butą savivaldybė nuomos sutarties pagrindais nuomoja jį ten gyvenantiems asmenims“.
\n
Taigi įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kai patys savininkai yra diferencijuojami: ir nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus grąžinant juos natūra aspektu, ir gyvenamųjų namų, jų dalių, butų paėmimo iš jų aspektu savininkai yra nevienodoje teisinėje padėtyje, nors tarp jų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
\n
Toks teisinis reguliavimas nesiderina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 29 straipsnyje.
\n
29.Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.
\n
IX Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „iki šio laiko savininkui <......>; draudžiama nuomininkus iškeldinti“ atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.
\n
1.Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsniui neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos, draudžiančios savininkui iškeldinti nuomininkus, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas.
\n
2.Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo nustatyta: „Kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas. Iki šio laiko savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe ir draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus.“ 3. 2002 m. sausio 15 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsniu pakeitus nurodyto įstatymo 20 straipsnį, jis buvo išdėstytas taip: „1. Kai piliečiui sugrąžintas natūra gyvenamasis namas, jo dalis ir vieną butą savivaldybė nuomos sutarties pagrindais nuomoja jį ten gyvenantiems asmenims, institucija, priėmusi sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį privalo per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui nustatomos valstybės garantijos. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies savininkui. Valstybės garantijas, jų įvykdymą, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas.
\n
2.Jeigu gyvenamojo namo savininkas parduoda sugrąžintą gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, nuomininkai turi pirmenybės teisę jį pirkti.“ 4. Pažymėtina, jog vien tai, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nėra pažodžiui įtvirtinta nuostata, draudžianti savininkui iškeldinti nuomininkus, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas, savaime nereiškia, kad tokio draudimo įstatymo 20 straipsnyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) apskritai nėra ir kad pagal šį straipsnį savininkai įgijo teisę iškeldinti nuomininkus, iki valstybė įvykdys nuomininkams suteiktas garantijas.
\n
Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį (2002 m. sausio 15 d. redakcija) institucija, priėmusi sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, privalo per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui nustatomos valstybės garantijos; šio straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad valstybės garantijas, jų vykdymą, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas.
\n
Valstybės garantiniame dokumente (garantijoje) valstybė įsipareigoja, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui grąžinamame name, jo dalyje, bute, per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos gyvenamosios patalpos, ar 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį jie privalės išsipirkti Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, ar 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, ar 4) bus neatlygintinai perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti ir lengvatinėmis sąlygomis bus suteiktas kreditas šiai statybai, ar 5) bus lengvatinėmis sąlygomis suteiktas kreditas statyti ar įsigyti gyvenamąjį būstą, ar 6) bus kompensuojamos kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos. Piliečiui natūra grąžinamo namo, jo dalies ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš nurodytų garantijų.
\n
Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje (2000 m. kovo 21 d. redakcija) nustatyta, kad valstybės garantija nuomininkui – tai nustatyta tvarka išduotas dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinamo namo, jo dalies, buto nuomininkui (garantijos turėtojui) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 1 dalyje, o nuomininkas (garantijos turėtojas) įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas per šio straipsnio 7 dalyje nustatytą laiką. Nuostata, jog nuomininkas įsipareigoja patuštinti turėtą gyvenamąją patalpą tik po to, kai bus įvykdyta garantija, reiškia, kad kol tokia valstybės garantija nuomininkui nebus duota ir nebus realiai įvykdyta, tol nuomininkas negali būti iškeldintas iš savininkui grąžinamo gyvenamojo namo, jo dalies, buto vien dėl to, kad buvusiam savininkui yra atkurtos nuosavybės teisės grąžinant gyvenamąjį namą, jo dalį, butą natūra.
\n
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad po to, kai bus įvykdyta valstybės garantija, nuomininkas privalo patuštinti turėtą gyvenamąją patalpą. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime yra konstatavęs, kad „kai atstatant buvusių savininkų nuosavybės teises į gyvenamuosius namus juose gyvenantiems nuomininkams suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios įstatymų nustatytus reikalavimus, tai laikytina pakankama nuomininkų teisių gynimo priemone“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad „įstatyme įtvirtinta sąlyga negrąžinti gyvenamųjų namų, jei nuomininkai nesutinka pakeisti nuomos sutarties, neatitinka Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės gynimo nuostatų“.
\n
Konstatavus, kad įstatymo 20 straipsnyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) yra nuoroda į Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymą, kurio 9 straipsnyje yra įtvirtinta garantija nuomininkams nebūti iškeldintiems iš jų nuomojamų patalpų tol, kol valstybė neįvykdys jiems suteiktų garantijų, konstatuotina ir tai, kad šių asmenų padėtis nėra pabloginta, kad jie nėra atsidūrę nelygiateisėje padėtyje, palyginti su tais asmenimis, kuriems minėtos garantijos buvo nustatytos įstatymo 20 straipsnyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), galiojusiame iki jo pakeitimo ir papildymo 2002 m. sausio 15 d. įstatymu.
\n
5.Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) šioje byloje nagrinėta apimtimi neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
\n
X Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 6 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“ atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.
\n
1.Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsniui neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 6 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“.
\n
2.Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta: „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“.
\n
3.2002 m sausio 15 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsniu pakeitus nurodyto įstatymo 20 straipsnį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), jame neliko anksčiau buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“. Ši nuostata nebuvo įtvirtinta ir kituose Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) straipsniuose.
\n
4.Taigi 2002 m. sausio 15 d. pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, neteko teisės išpirkti šias patalpas. Šių nuomininkų teisinė padėtis buvo pabloginta, palyginti su tais nuomininkais, kurie pagal anksčiau buvusį teisinį reguliavimą turėjo teisę išsipirkti nurodytas nuomojamas patalpas. Taip buvo pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje.
\n
5.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 6 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
\n
XI Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 21 straipsnio 3 dalies nuostatos „jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka“ atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
\n
1.Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata „jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka“.