TARPTAUTINĖS DARBO ORGANIZACIJOS KONVENCIJĄ DĖL DARBO JŪRŲ LAIVYBOJE

TARPTAUTINĖS DARBO ORGANIZACIJOS KONVENCIJĄ DĖL DARBO JŪRŲ LAIVYBOJE Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją dėl darbo jūrų laivyboje 2006 m. konvencija dėl darbo JŪRŲ LAIVYBOJE Preambulė Tarptautinės darbo organizacijos Generalinė konferencija, Tarptautinio darbo biuro Administracinės tarybos sušaukta Ženevoje ir 2006 m. vasario 7 d. susirinkusi į devyniasdešimt ketvirtąją sesiją, norėdama sukurti vieną nuoseklų dokumentą, kuriame, kiek tai įmanoma, būtų visi naujausi jau esančių tarptautinių darbo jūrų laivyboje konvencijų ir rekomendacijų standartai, taip pat pagrindiniai principai iš kitų tarptautinių darbo konvencijų, ypač: 1930 m. Konvencijos dėl priverstinio ar privalomojo darbo (Nr. 29); 1948 m. Konvencijos dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo (Nr. 87); 1949 m. Konvencijos dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo (Nr. 98); 1951 m. Konvencijos dėl vienodo atlyginimo vyrams ir moterims už lygiavertį darbą (Nr. 100); 1957 m. Konvencijos dėl priverstinio darbo panaikinimo (Nr. 105); 1958 m. Konvencijos dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje (Nr. 111); 1973 m. Konvencijos dėl minimalaus įdarbinimo amžiaus (Nr. 138); 1999 m. Konvencija dėl nepriimtino vaikų darbo uždraudimo ir neatidėliotinų veiksmų tokiam darbui panaikinti (Nr. 182), ir atmindama Organizacijos pagrindinę pareigą skatinti tinkamas darbo sąlygas, prisimindama 1998 m. TDO deklaraciją dėl pagrindinių principų ir teisių darbe, taip pat atmindama, kad jūrininkams taikomos kitų TDO dokumentų nuostatos ir kad jie turi kitų teisių, kurios nustatytos kaip visiems asmenims taikytinos pagrindinės teisės ir laisvės, atsižvelgdama į tai, kad dėl pasaulinės laivybos pramonės pobūdžio jūrininkams reikia specialios apsaugos, taip pat atmindama tarptautinius laivų saugos, žmonių saugumo ir kokybiško laivų valdymo standartus, nustatytus 1974 m. Tarptautinėje konvencijoje dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje, su pakeitimais, 1972 m. Tarptautinėje konvencijoje dėl Tarptautinių taisyklių, padedančių išvengti laivų susidūrimų jūroje, su pakeitimais, taip pat jūrininkų rengimo ir jų kompetencijos reikalavimus, nustatytus 1978 m. Tarptautinėje konvencijoje dėl jūrininkų parengimo, atestavimo ir budėjimo, su pakeitimais, prisimindama, kad 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijoje nustatoma bendroji teisinė sistema, kuria turi būti grindžiama bet kokia veikla vandenynuose ir jūrose ir kuri turi strateginės reikšmės kaip pagrindas nacionalinei, regioninei ir pasaulinei veiklai bei bendradarbiavimui, ir kad reikia išlaikyti jos vientisumą, prisimindama, kad 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos 94 straipsnyje nustatytos valstybės, su kurios vėliava laivas plaukioja, pareigos ir įsipareigojimai, susiję inter alia su darbo sąlygomis, įgulos suformavimu ir socialiniais reikalais su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose, prisimindama Tarptautinės darbo organizacijos įstatų 19 straipsnio 8 dalį, kurioje nustatoma, kad jokia konferencijos priimta konvencija ar rekomendacija arba bet kurios narės ratifikuota konvencija neturi poveikio jokiam įstatymui, sprendimui, papročių teisei ar susitarimui, užtikrinančiam palankesnes sąlygas darbuotojams nei nustatytos konvencijoje ar rekomendacijoje, pasiryžusi parengti šį naują dokumentą taip, kad jį priimtų kiek įmanoma daugiau vyriausybių, laivų savininkų ir jūrininkų, kurie taiko tinkamo darbo principus, kad jį būtų paprasta atnaujinti ir kad jį būtų galima veiksmingai įgyvendinti ir vykdyti jo užduotis, nusprendusi priimti tam tikrus pasiūlymus dėl tokio dokumento įgyvendinimo ir tai yra vienintelis sesijos darbotvarkės klausimas, nutarusi šiems pasiūlymams suteikti tarptautinės konvencijos formą, du tūkstančiai šeštų metų vasario dvidešimt trečią dieną priima šią Konvenciją, kuri gali būti vadinama 2006 m. Konvencija dėl darbo jūrų laivyboje. Bendrieji įsipareigojimai I straipsnis 1. Šią Konvenciją ratifikuojančios Organizacijos narės įsipareigoja visiškai ir iki galo įgyvendinti jos nuostatas taip, kaip nustatyta VI straipsnyje, kad garantuotų visiems jūrininkams teisę į tinkamą darbą. 2. Organizacijos narės bendradarbiauja viena su kita, siekdamos užtikrinti efektyvų šios Konvencijos įgyvendinimą ir vykdymą. Apibrėžtys ir taikymo sritis II straipsnis 1. Šioje Konvencijoje ir, jeigu nenustatyta kitaip, konkrečiose nuostatose sąvoka:

1. a)kompetentinga institucija – ministerija, vyriausybės departamentas ar kita valdžios institucija, turinti įgaliojimus leisti ir įgyvendinti teisės norminius aktus, įsakymus ir kitas instrukcijas, turinčius įstatymo galią dėl tam tikrų nuostatų dalyko; b ) darbo jūrų laivyboje atitikties deklaracija – 5.1.3 taisyklėje minima deklaracija;
2. c)bendroji talpa – bendroji talpa, apskaičiuota pagal laivų matmenų nustatymo taisykles, pateiktas 1969 m. Tarptautinės konvencijos dėl laivų matmenų nustatymo I priede arba bet kurioje pakeičiančioje konvencijoje; laivų, kuriems taikoma Tarptautinės jūrų organizacijos patvirtinta matmenų nustatymo tarpinė sistema, bendroji talpa yra talpa, nurodyta Tarptautinio matmenų liudijimo (1969 m.) skiltyje „Pastabos“;
3. d)darbo jūrų laivyboje liudijimas – 5.1.3 taisyklėje minimas liudijimas;
4. e)šios Konvencijos reikalavimai – šių straipsnių, taisyklių ir šios Konvencijos Kodekso A dalies reikalavimai;
5. f)jūrininkas – bet kuris asmuo, įdarbintas, pasamdytas ar dirbantis bet kokiose pareigose laive, kuriam taikoma ši Konvencija;
6. g)jūrininko darbo sutartis apima darbo sutartį ir susitarimo straipsnius;
7. h)jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnyba – bet koks asmuo, valstybiniam ar privačiajam sektoriui priklausanti bendrovė, institucija, agentūra ar kita organizacija, besiverčianti jūrininkų samdymu laivų savininkų vardu ir jūrininkų įdarbinimu dirbti laivų savininkams;
8. i)laivas – kiekvienas laivas, išskyrus tą, kuris plaukioja išimtinai vidaus vandenyse arba uždaruose vandenyse arba labai arti jų, arba teritorijose, kuriose galioja uosto taisyklės;
9. j)laivo savininkas – laivo savininkas arba kita organizacija ar kitas asmuo, pvz., valdytojas, agentas ar laivo be įgulos frachtuotojas, iš savininko perėmęs atsakomybę už laivo veiklą, kuris, prisiimdamas tokią atsakomybę, sutiko prisiimti laivo savininkui taikomas pareigas ir įsipareigojimus pagal šią Konvenciją, neatsižvelgiant į tai, ar bet kuri kita organizacija ar asmenys vykdo tam tikras pareigas ir įsipareigojimus laivo savininko vardu. 2. Jei nenustatyta kitaip, ši Konvencija taikoma visiems jūrininkams. 3. Kilus abejonių dėl to, ar taikant šią Konvenciją visų kategorijų asmenys turi būti laikomi jūrininkais, klausimą turi spręsti kiekvienos Organizacijos narės kompetentinga institucija, pasikonsultavusi su laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, kurioms svarbus šis klausimas. 4. Jei aiškiai nenustatyta kitaip, ši Konvencija taikoma visiems ir valstybiniams, ir privatiems laivams, kurie paprastai verčiasi komercine veikla, išskyrus žvejybos ar panašios paskirties laivus bei tradicinės konstrukcijos laivus, būtent vienstiebius kabotažinius laivus ir džonkas. Ši Konvencija netaikoma karo laivams ir karinio laivyno pagalbiniams laivams. 5. Kilus abejonių, ar ši Konvencija taikoma laivui ar konkrečiai laivų kategorijai, klausimą sprendžia kiekvienos Organizacijos narės kompetentinga institucija, pasikonsultavusi su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis. 6. Kai kompetentinga institucija nusprendžia, kad tuo metu netikslinga ar praktiškai nėra galimybės taikyti tam tikras Kodekso nuostatas, nurodytas VI straipsnio 1 dalyje, laivui ar konkrečioms laivų, plaukiojančių su Organizacijos narės vėliava, kategorijoms, atitinkamos Kodekso nuostatos netaikomos, jei nacionaliniuose įstatymuose, kituose teisės aktuose, kolektyvinėse sutartyse ar kituose dokumentuose tam tikras dalykas traktuojamas kitaip. Tokį sprendimą galima priimti tik pasitarus su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis ir tik dėl mažesnių nei 200 bendrosios talpos laivų, neplaukiojančių tarptautiniais reisais. 7. Bet kokie pagal šio straipsnio 3, 5 ar 6 dalį Organizacijos narės priimti sprendimai perduodami Tarptautinio darbo biuro generaliniam direktoriui, kuris informuoja Organizacijos nares. 8. Jei aiškiai nenurodyta kitaip, nuoroda į šią Konvenciją yra ir nuoroda į taisykles ir Kodeksą. Pagrindinės teisės ir principai III straipsnis Kiekviena Organizacijos narė įsitikina, kad jos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis šios Konvencijos kontekste gerbiamos pagrindinės teisės:
10. a)asociacijų laisvė ir veiksmingas teisės į kolektyvines derybas pripažinimas;
11. b)visų priverstinio ar privalomojo darbo formų panaikinimas;
12. c)veiksmingas vaikų darbo panaikinimas; ir
13. d)su užimtumu ir profesija susijusios diskriminacijos panaikinimas. Jūrininkų darbo ir socialinės teisės IV straipsnis 1. Visi jūrininkai turi teisę į saugią ir saugos standartus atitinkančią darbo vietą. 2. Visi jūrininkai turi teisę į sąžiningas įdarbinimo sąlygas. 3. Visi jūrininkai turi teisę į tinkamas darbo ir gyvenimo sąlygas laive. 4. Visi jūrininkai turi teisę į sveikatos apsaugą, sveikatos priežiūrą, socialines gerbūvio priemones ir kitas socialinės apsaugos formas. 5. Kiekviena Organizacijos narė, remdamasi savo jurisdikcija, užtikrina, kad pagal šią Konvenciją būtų visiškai įgyvendintos šio straipsnio ankstesnėse dalyse nustatytos jūrininkų darbo ir socialinės teisės. Jei šioje Konvencijoje nenurodyta kitaip, tokį įgyvendinimą galima pasiekti per nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus, taip pat per galiojančias kolektyvines sutartis ar kitas priemones arba praktiškai. Atsakomybė už įgyvendinimą ir vykdymą V straipsnis 1. Kiekviena Organizacijos narė įgyvendina ir vykdo įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitas priemones, kurias patvirtino, kad įgyvendintų savo įsipareigojimus pagal šią Konvenciją dėl laivų ir jūrininkų, kurie patenka į jų jurisdikciją. 2. Kiekviena Organizacijos narė veiksmingai taiko savo jurisdikciją su jos vėliava plaukiojantiems laivams ir kontroliuoja juos sukurdama sistemą, užtikrinančią, kad bus laikomasi šios Konvencijos reikalavimų, įskaitant reguliarius patikrinimus, ataskaitų teikimą, stebėseną ir teisines procedūras pagal galiojančius įstatymus. 3. Kiekviena Organizacijos narė užtikrina, kad su jos vėliava plaukiojantys laivai turėtų darbo jūrų laivyboje liudijimą ir darbo jūrų laivyboje atitikties deklaraciją, kaip reikalaujama pagal šią Konvenciją. 4. Laivas, kuriam taikoma ši Konvencija, pagal tarptautinę teisę gali būti tikrinamas Organizacijos narės, kuri nėra jūrų laivo vėliavos valstybė, kai laivas yra viename iš jos uostų, siekiant nustatyti, ar laivas atitinka šios Konvencijos reikalavimus. 5. Kiekviena Organizacijos narė efektyviai taiko savo jurisdikciją jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnyboms ir kontroliuoja jas, jei jos yra įsisteigusios šalių teritorijoje. 6. Kiekviena Organizacijos narė draudžia pažeisti šios Konvencijos reikalavimus ir, laikydamasi tarptautinės teisės, savo įstatymuose nustato sankcijas arba reikalauja imtis priemonių padėčiai taisyti, kurios būtų pakankamos tokiems pažeidimams varžyti. 7. Kiekviena Organizacijos narė vykdo savo pareigas pagal šią Konvenciją taip, kad užtikrintų, jog laivams, plaukiojantiems su bet kurios valstybės, kuri nėra ratifikavusi šios Konvencijos, vėliava nebūtų taikomos palankesnės sąlygos nei laivams, plaukiojantiems su bet kurios šią Konvenciją ratifikavusios valstybės vėliava. Taisyklės ir Kodekso A ir B dalys VI straipsnis 1. Taisyklės ir Kodekso A dalies nuostatos yra privalomos. Kodekso B dalies nuostatos nėra privalomos. 2. Visos Organizacijos narės įsipareigoja gerbti Taisyklėse nustatytas teises ir principus ir įgyvendinti kiekvieną taisyklę taip, kaip nustatyta atitinkamose Kodekso A dalies nuostatose. Be to, Organizacijos narė skiria pakankamai dėmesio savo pareigų vykdymui taip, kaip nurodyta Kodekso B dalyje. 3. Organizacijos narė, negalinti įgyvendinti teisių ir principų taip, kaip nurodyta Kodekso A dalyje, gali, jei šioje Konvencijoje aiškiai nenurodyta kitaip, įgyvendinti A dalį per savo įstatymus ir kitus teisės aktus arba kitas priemones, kurie iš esmės būtų lygiaverčiai A dalies nuostatoms. 4. Tik taikant šio straipsnio 3 dalies nuostatas, bet koks įstatymas, teisės aktas, kolektyvinė sutartis ar kita įgyvendinamoji priemonė laikomi iš esmės lygiaverčiais šios Konvencijos kontekste, jei Organizacijos narė įsitikina, kad:
14. a)jie leidžia visiškai įgyvendinti atitinkamas Kodekso A dalies nuostatas ar nuostatų bendrąjį tikslą;
15. b)jie įgyvendina Kodekso A dalies nuostatą ar nuostatas. Konsultavimasis su laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis VII straipsnis Sprendimą dėl bet kokios leidžiančios nukrypti nuostatos, išimties ar kitokio lankstaus šios Konvencijos taikymo, dėl kurių pagal Konvenciją reikalaujama pasikonsultuoti su laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, tais atvejais, kai Organizacijos narėje nėra laivų savininkams ar jūrininkams atstovaujančių organizacijų, galima priimti tik tai Organizacijos narei pasikonsultavus su XIII straipsnyje minimu Komitetu. Įsigaliojimas VIII straipsnis 1. Oficialūs šios Konvencijos ratifikavimo dokumentai siunčiami Tarptautinio darbo biuro generaliniam direktoriui įregistruoti. 2. Ši Konvencija privaloma tik toms Tarptautinės darbo organizacijos narėms, kurių ratifikavimo dokumentus yra įregistravęs Tarptautinio darbo biuro generalinis direktorius. 3. Ši Konvencija įsigalioja po 12 mėnesių nuo dienos, kai užregistruojami mažiausiai 30 narių, kurių laivynai sudaro 33 procentus viso pasaulio laivyno bendrosios talpos, ratifikavimo dokumentai. 4. Vėliau kiekvienai Organizacijos narei ši Konvencija įsigalioja po 12 mėnesių nuo jos ratifikavimo dokumentų įregistravimo dienos. Denonsavimas IX straipsnis 1. Šią Konvenciją ratifikavusi Organizacijos narė praėjus dešimčiai metų nuo Konvencijos įsigaliojimo dienos gali ją denonsuoti, perduodama Tarptautinio darbo biuro generaliniam direktoriui įregistruoti pareiškimą dėl denonsavimo. Denonsavimas įsigalioja po metų nuo jo įregistravimo dienos. 2. Kiekvienai Organizacijos narei, kuri ratifikavo šią Konvenciją ir pasibaigus šio straipsnio 1 dalyje nurodytam dešimties metų terminui per metus nepasinaudojo šiame straipsnyje nustatyta denonsavimo teise, Konvencija galios dar dešimt metų, o vėliau Organizacijos narė galės ją denonsuoti pasibaigus kiekvienam dešimties metų terminui šiame straipsnyje nustatyta tvarka. Įsigaliojimo poveikis X straipsnis Ši Konvencija patikslina šias konvencijas: 1920 m. Konvencija dėl minimalaus įdarbinimo amžiaus jūroje (Nr. 7), 1920 m. Konvencija dėl kompensacijų nuo nedarbo (laivo avarijos atveju) (Nr. 8), 1920 m. Konvencija dėl jūrininkų įdarbinimo (Nr. 9), 1921 m. Konvencija dėl jūroje dirbančio jaunimo sveikatos patikrinimo (Nr. 16), 1926 m. Konvencija dėl jūrininkų darbo sutarčių (Nr. 22), 1926 m. Konvencija dėl jūrininkų repatriacijos (Nr. 23), 1936 m. Konvencija dėl laivo karininkų kompetencijos liudijimų (Nr. 53), 1936 m. Konvencija dėl apmokamų atostogų (dirbantiems jūroje) (Nr. 54), 1936 m. Konvencija dėl laivų savininkų atsakomybės jūrininkų ligos ir sužalojimų atveju (Nr. 55), 1936 m. Konvencija dėl jūrininkų ligos draudimo (Nr. 56), 1936 m. Konvencija dėl darbo laiko jūroje ir įgulos komplektavimo (Nr. 57), 1936 m. Konvencija dėl minimalaus įdarbinimo amžiaus jūroje (pakeista) (Nr. 58), 1946 m. Konvencija dėl laivų įgulos maisto ir maitinimo (Nr. 68), 1946 m. Konvencija dėl laivų virėjų atestavimo (Nr. 69), 1946 m. Konvencija dėl jūrininkų socialinio draudimo (Nr. 70), 1946 m. Konvencija dėl jūrininkų apmokamų atostogų (Nr. 72), 1946 m. Konvencija dėl jūrininkų sveikatos patikrinimo (Nr. 73), 1946 m. Konvencija dėl kvalifikuotų jūreivių atestacijos (Nr. 74), 1946 m. Konvencija dėl įgulų apgyvendinimo (Nr. 75), 1946 m. Konvencija dėl darbo užmokesčio, darbo laiko jūroje ir įgulos komplektavimo (Nr. 76), 1949 m. Konvencija dėl jūrininkų apmokamų atostogų (pataisyta) (Nr. 91), 1949 m. Konvencija dėl įgulų apgyvendinimo (pataisyta) (Nr. 92), 1949 m. Konvencija dėl darbo užmokesčio, darbo laiko jūroje ir įgulos komplektavimo (pataisyta) (Nr. 93), 1958 m. Konvencija dėl darbo užmokesčio, darbo laiko jūroje ir įgulos suformavimo (pataisyta) (Nr. 109), 1970 m. Konvencija dėl įgulų apgyvendinimo (su papildomomis nuostatomis) (Nr. 133), 1970 m. Konvencija dėl jūrininkų nelaimingų atsitikimų prevencijos (Nr. 134), 1976 m. Konvencija dėl nepertraukiamo jūrininkų darbo (Nr. 145), 1976 m. Konvencija dėl kasmetinių apmokamų jūrininkų atostogų (Nr. 146), 1976 m. Konvencija dėl prekybinės laivybos minimalių standartų (Nr. 147), 1976 m. Konvencijos dėl prekybinės laivybos minimalių standartų 1996 m. protokolas (Nr. 147), 1987 m. Konvencija dėl jūrininkų gerbūvio (Nr. 163), 1987 m. Konvencija dėl jūrininkų sveikatos apsaugos ir priežiūros (Nr. 164), 1987 m. Konvencija dėl jūrininkų socialinio draudimo (pataisyta) (Nr. 165), 1987 m. Konvencija dėl jūrininkų repatriacijos (pataisyta) (Nr. 166), 1996 m. Konvencija dėl jūrininkų darbo inspekcijos (Nr. 178), 1996 m. Konvencija dėl jūrininkų samdos ir įdarbinimo (Nr. 179), 1996 m. Konvencija dėl jūrininkų darbo laiko ir laivų įgulų komplektavimo (Nr. 180). Depozitaro funckijos XI straipsnis 1. Tarptautinio darbo biuro generalinis direktorius informuoja visas Tarptautinės darbo organizacijos nares apie visų ratifikavimo ir prisijungimo dokumentų ir pareiškimų dėl denonsavimo, kuriuos jam atsiuntė Organizacijos narės, įregistravimą. 2. Kai bus įvykdytos VIII straipsnio 3 dalies sąlygos, generalinis direktorius atkreipia Organizacijos narių dėmesį į šios Konvencijos įsigaliojimo datą. XII straipsnis Tarptautinio darbo biuro generalinis direktorius perduoda Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui įregistruoti pagal Jungtinių Tautų Chartijos 102 straipsnį išsamius duomenis apie visus ratifikavimo ir prisijungimo dokumentus ir pareiškimus dėl denonsavimo, kuriuos jis yra įregistravęs pagal šios Konvencijos nuostatas. Specialusis trišalis komitetas XIII straipsnis 1. Tarptautinio darbo biuro Administracinė taryba per savo įsteigtą komitetą, kuris turi reikalingą darbo jūrų laivybos standartų srityje kompetenciją, nuolat stebi, kaip veikia ši Konvencija. 2. Sprendžiant klausimus pagal šią Konvenciją, Komitetą sudaro po du kiekvienos šią Konvenciją ratifikavusios Organizacijos narės vyriausybės paskirti atstovai ir laivų savininkų bei jūrininkų atstovai, kuriuos paskiria Administracinė taryba, pasikonsultavusi su Paritetine jūrinių reikalų komisija. 3. Organizacijos narių, kurios dar nėra ratifikavusios šios Konvencijos, vyriausybės gali dalyvauti Komitete, tačiau neturi teisės balsuoti dėl pagal šią Konvenciją sprendžiamų klausimų. Administracinė taryba gali pakviesti kitas organizacijas ar institucijas Komitete būti atstovaujamoms stebėtojų. 4. Kiekvieno laivų savininkų ir jūrininkų atstovo balsai Komitete skaičiuojami taip, kad būtų užtikrinta, jog laivų savininkų grupė ir jūrininkų grupė turėtų pusę visų vyriausybių, kurioms atstovaujama susirinkime ir kurios turi teisę balsuoti, balsavimo teisės. Konvencijos pakeitimai XIV straipsnis 1. Bet kurių šios Konvencijos nuostatų pakeitimai gali būti priimti Tarptautinės darbo organizacijos generalinės konferencijos pagal Tarptautinės darbo organizacijos įstatų 19 straipsnį ir konvencijoms priimti taikomas Organizacijos taisykles ir tvarką. Kodekso pakeitimai taip pat gali būti priimami XV straipsnyje nustatyta tvarka. 2. Organizacijos narėms, kurių šios Konvencijos ratifikavimo dokumentai buvo užregistruoti prieš priimant pakeitimus, pakeitimų tekstas pateikiamas ratifikuoti. 3. Kitoms Organizacijos narėms pakeistas Konvencijos tekstas pateikiamas ratifikuoti, kaip nustatyta Įstatų 19 straipsnyje. 4. Pakeitimai laikomi priimtais, kai atsižvelgiant į tai, kas įregistruojama, pakeitimo arba pakeistos Konvencijos ratifikavimo dokumentus, įregistruoja mažiausiai 30 Organizacijos narių, kurių laivynai sudaro ne mažiau kaip 33 procentus viso pasaulio laivyno bendrosios talpos. 5. Pagal Įstatų 19 straipsnį priimti pakeitimai įpareigoja tik tas Organizacijos nares, kurių ratifikavimo dokumentus Tarptautinio darbo biuro generalinis direktorius jau įregistravo. 6. Bet kuriai šio straipsnio 2 dalyje minėtai Organizacijos narei pakeitimai įsigalioja po 12 mėnesių nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodytos priėmimo dienos arba po 12 mėnesių nuo tos dienos, kai įregistruojami jų pakeitimų ratifikavimo dokumentai, bet kuriuo atveju nuo tos datos, kuri yra vėlesnė. 7. Atsižvelgiant į šio straipsnio 9 dalį šio straipsnio 3 dalyje išvardytoms Organizacijos narėms Konvencija su pakeitimais įsigalioja po 12 mėnesių nuo šio straipsnio 4 dalyje minėto priėmimo arba po 12 mėnesių nuo tos dienos, kai įregistruojami Konvencijos ratifikavimo dokumentai, bet kuriuo atveju nuo tos datos, kuri yra vėlesnė. 8. Toms Organizacijos narėms, kurių šios Konvencijos ratifikavimo dokumentai buvo įregistruoti prieš priimant pakeitimus, bet kurios neratifikavo pakeitimų, ši Konvencija galioja be tokių pakeitimų. 9. Bet kuri Organizacijos narė, kurios šios Konvencijos ratifikavimo dokumentai įregistruojami po pakeitimų priėmimo, bet iki šio straipsnio 4 dalyje nurodytos dienos, su ratifikavimo dokumentu pateikiamoje deklaracijoje nurodo, kad ratifikuojama Konvencija be pakeitimų. Jei ratifikuojama su tokia deklaracija, tokioms Organizacijos narėms Konvencija įsigalioja po 12 mėnesių nuo ratifikavimo dokumentų įregistravimo dienos. Kai su ratifikavimo dokumentu nepateikiama tokia deklaracija arba ratifikavimo dokumentai įregistruojami 4 dalyje nurodytą dieną arba vėliau, tokioms Organizacijos narėms Konvencija įsigalioja po 12 mėnesių nuo ratifikavimo dokumentų įregistravimo dienos ir, jai įsigaliojus pagal šio straipsnio 7 dalies nuostatas, pakeitimai tampa privalomi tokioms Organizacijos narėms, nebent pakeitimuose nustatyta kitaip. Kodekso pakeitimai XV straipsnis 1. Kodeksas gali būti keičiamas arba XIV straipsnyje nustatyta tvarka, arba, jei aiškiai nenurodyta kitaip, šiame straipsnyje nustatyta tvarka. 2. Kodekso pakeitimus Tarptautinio darbo biuro generaliniam direktoriui gali siūlyti bet kurios Organizacijos narės vyriausybė arba grupė laivų savininkų atstovų, arba grupė jūrininkų atstovų, paskirtų į XIII straipsnyje nurodytą Komitetą. Vyriausybės teikiamus pakeitimus turi būti pasiūliusios arba parėmusios bent penkių šią Konvenciją ratifikavusių Organizacijos narių vyriausybės arba šioje dalyje minėtų laivų savininkų ar jūrininkų atstovų grupė. 3. Patikrinęs, ar pakeitimų pasiūlymas atitinka šio straipsnio 2 dalies reikalavimus, generalinis direktorius skubiai nusiunčia pasiūlymą kartu su bet kokiais komentarais ar pasiūlymais, kurie laikomi reikalingais, visoms Organizacijos narėms, pakviesdamas jas per šešis mėnesius ar per kitokį Administracinės tarybos nustatytą laikotarpį (kuris neturi būti trumpesnis nei trys mėnesiai ir ilgesnis nei devyni mėnesiai) atsiųsti savo pastabas ar pasiūlymus, susijusius su pasiūlymu. 4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyto laikotarpio pabaigoje pasiūlymas kartu su bet kokių pastabų ar pasiūlymų, pateiktų pagal tos dalies nuostatas, suvestine perduodami Komitetui apsvarstyti susirinkime. Pakeitimai laikomi priimti Komiteto, jei:
16. a)mažiausiai pusės Organizacijos narių, ratifikavusių šią Konvenciją, vyriausybėms atstovaujama susirinkime, kuriame svarstomas toks pasiūlymas; ir
17. b)mažiausiai dviejų trečdalių Komitetų narių dauguma balsuoja už pakeitimą, ir
18. c)šią daugumą sudaro ne mažiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių vyriausybių, pusė laivų savininkų ir pusė jūrininkų atstovų, užsiregistravusių Komiteto narių susirinkime, kuriame siūloma balsuoti už pasiūlymą, balsų. 5. Pagal šio straipsnio 4 dalį priimti pakeitimai pateikiami tvirtinti per kitą Konferencijos sesiją. Tokiam patvirtinimui reikia dviejų trečdalių dalyvaujančių delegatų balsų daugumos. Jei tokia dauguma nesurenkama, pasiūlytas pakeitimas grąžinamas Komitetui persvarstyti, jei Komitetas to pageidautų. 6. Apie Konferencijos patvirtintus pakeitimus generalinis direktorius praneša kiekvienai Organizacijos narei, kurios šios Konvencijos ratifikavimo dokumentai buvo įregistruoti iki tokio patvirtinimo Konferencijoje dienos. Tokios narės toliau vadinamos „ratifikavusiomis Organizacijos narėmis“. Pranešime daroma nuoroda į šį straipsnį ir nurodomas laikotarpis, per kurį galima atsiųsti bet kokį oficialų nepritarimą. Šis laikotarpis yra dveji metai nuo pranešimo dienos, nebent tvirtinimo metu Konferencija nustatytų kitokį laikotarpį, kuris turi būti ne trumpesnis nei vieneri metai. Pranešimo kopija siunčiama kitoms Organizacijos narėms susipažinti. 7. Konferencijos patvirtintas pakeitimas laikomas priimtu, jei iki nurodyto laikotarpio pabaigos generalinis direktorius negauna oficialaus nepritarimo iš daugiau kaip 40 procentų Konvenciją ratifikavusių Organizacijos narių, kurių laivynai sudaro ne mažiau kaip 40 procentų visų Konvenciją ratifikavusių Organizacijos narių laivyno bendrosios talpos. 8. Pakeitimas, kuris laikomas priimtu, visoms ratifikavusioms Organizacijos narėms įsigalioja po šešių mėnesių nuo nurodyto laikotarpio pabaigos, išskyrus Organizacijos nares, kurios oficialiai nepritarė pagal šio straipsnio 7 dalį ir neatšaukė tokio nepritarimo pagal 11 dalį. Tačiau:
19. a)prieš baigiantis nustatytam laikotarpiui bet kuri ratifikavusi Organizacijos narė gali pranešti generaliniam direktoriui, kad ją pakeitimas įpareigos tik nuo tada, kai ji vėliau praneš apie pritarimą jam; ir
20. b)prieš įsigaliojant pakeitimui, bet kuri ratifikavusi Organizacijos narė gali pranešti generaliniam direktoriui, kad ji neįgyvendins to pakeitimo nurodytą laikotarpį. 9. Pakeitimas, dėl kurio įteikiamas šio straipsnio 8 dalies a punkte nurodytas pranešimas, įsigalioja Organizacijos narei, pateikiančiai tokį pranešimą, po šešių mėnesių nuo dienos, kai ji praneša generaliniam direktoriui apie pakeitimo priėmimą arba nuo pakeitimo pirmojo įsigaliojimo dienos, bet kuriuo atveju nuo tos datos, kuri yra vėlesnė. 10. Šio straipsnio 8 dalies b punkte minėtas laikotarpis negali būti ilgesnis nei vieneri metai nuo pakeitimo įsigaliojimo dienos ar bet koks ilgesnis laikotarpis, kurį Konferencija nustato pakeitimo patvirtinimo metu. 11. Oficialų nepritarimą pakeitimui pareiškusi Organizacijos narė gali bet kuriuo metu tokį nepritarimą atšaukti. Jei generalinis direktorius gauna pranešimą apie tokį atšaukimą po pakeitimo įsigaliojimo, tai Organizacijos narei pakeitimas įsigalioja po šešių mėnesių nuo pranešimo įregistravimo dienos. 12. Įsigaliojus pakeitimui, Konvencija gali būti ratifikuojama tik su pakeitimais. 13. Tiek, kiek darbo jūrų laivyboje liudijimas yra susijęs su įsigaliojusiu Konvencijos pakeitimu:
21. a)tą pakeitimą priėmusi Organizacijos narė nebus įpareigota šią Konvenciją taikyti darbo jūrų laivyboje liudijimams, išduodamiems laivams, plaukiojantiems su vėliava kitos Organizacijos narės, kuri:
22. i)pagal šio straipsnio 7 dalį oficialiai pareiškė nepritarimą pakeitimui ir neatšaukė to nepritarimo; arba
23. ii)remiantis šio straipsnio 8 dalies a punktu, pranešė, kad jos pakeitimui priimti būtinas vėlesnis specialus pranešimas ir kad ji nepriėmė pakeitimo; ir
24. b)Organizacijos narė, kuri priėmė pakeitimą, praplečia šios Konvencijos galiojimą darbo jūrų laivyboje liudijimams, išduodamiems laivams, plaukiojantiems su vėliava kitos Organizacijos narės, kuri pagal šio straipsnio 8 dalies b punktą pranešė, kad ji nevykdys to pakeitimo per pagal šio straipsnio 10 dalį nurodytą laikotarpį. oficialios kalbos XVI straipsnis Šios Konvencijos teksto angliška ir prancūziška versijos galioja vienodai. Aiškinamasis raštas, pridedamas prie Konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje taisyklių ir kodekso 1. Šis aiškinamasis raštas, kuris nėra Konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje dalis, yra bendrojo pobūdžio vadovas prie Konvencijos. 2. Konvenciją sudaro trys atskiros, bet susijusios dalys: straipsniai, taisyklės ir kodeksas. 3. Straipsniuose ir taisyklėse nustatytos šią Konvenciją ratifikavusių narių esminės teisės ir principai bei pagrindiniai įsipareigojimai. Straipsnius ir taisykles keisti gali tik Konferencija pagal Tarptautinės darbo organizacijos įstatų 19 straipsnį (žr. Konvencijos XIV straipsnį). 4. Kodekse išsamiai nurodoma, kaip įgyvendinti taisykles. Jį sudaro A dalis (privalomi standartai) ir B dalis (neprivalomos gairės). Kodeksas gali būti keičiamas laikantis paprastos tvarkos, kuri nustatyta šios Konvencijos XV straipsnyje. Kadangi Kodeksas yra susijęs su nuosekliu įgyvendinimu, jo pakeitimai turi atitikti straipsnių ir taisyklių esmines nuostatas. 5. Taisyklės ir Kodeksas suskirstyti į penkias pagrindines dalis: 1 dalis: Minimalūs reikalavimai jūrininkams darbui laive 2 dalis: Įdarbinimo sąlygos 3 dalis: Apgyvendinimas, poilsio sąlygos, maistas ir maitinimas 4 dalis: Sveikatos apsauga, sveikatos priežiūra, gerbūvis ir socialinė apsauga 5 dalis: Laikymasis ir vykdymas 6. Kiekvienoje dalyje yra grupės nuostatų, susijusių su konkrečia teise ar principu (arba vykdymo priemone 5 dalyje) su suderinta numeracija. Pavyzdžiui, pirmąją grupę 1 dalyje sudaro 1.1 taisyklė, A1.1 standartas ir B1.1 gairė, susiję su minimaliu amžiumi. 7. Konvencija turi tris svarbiausius tikslus:
25. a)nustatyti straipsniuose ir taisyklėse tvirtą teisių ir principų rinkinį;
26. b)Kodekso pagalba užtikrinti, kad Organizacijos narės galėtų pakankamai lanksčiai įgyvendinti tas teises ir principus; ir
27. c)5 dalies nuostatų pagalba užtikrinti tinkamą teisių ir principų laikymąsi ir vykdymą. 8. Pagrindinės lankstaus įgyvendinimo sritys yra dvi: viena – galimybė Organizacijos narei, kai to reikia (žr. VI straipsnio 3 dalį), vykdyti išsamius Kodekso A dalies reikalavimus remiantis esminiais ekvivalentais (kaip apibrėžta VI straipsnio 4 dalyje). 9. Antra įgyvendinimo lankstumo sritis nustatyta pateikiant bendresnę privalomų daugumos A dalies nuostatų reikalavimų formuluotę, taip leidžiant labiau vadovautis savo nuožiūra, kai sprendžiama, kokio tiksliai veiksmo reikia nacionaliniu lygiu. Tokiais atvejais įgyvendinimo gairės yra pateikiamos neprivalomoje Kodekso B dalyje. Tokiu būdu šią Konvenciją ratifikavusios Organizacijos narės gali užtikrinti veiksmus, kurių galėtų būti tikimasi iš jų pagal atitinkamą A dalyje nustatytą bendrąjį įsipareigojimą, taip pat veiksmus, kurių nebūtinai būtų reikalaujama. Pavyzdžiui, A4.1 standarte reikalaujama, kad visuose laivuose būtų įmanoma skubiai gauti būtinų vaistų sveikatos priežiūrai laive (1 dalies b punktas) ir kad laivai „turėtų namų vaistinėlę“ (4 dalies a punktas). Sąžiningas šio įsipareigojimo vykdymas aiškiai reiškia daugiau nei tik namų vaistinėlės turėjimą kiekviename laive. Tikslesnė nuoroda pateikiama atitinkamoje B4.1.1 gairėje (4 dalis), kad būtų užtikrintas tinkamas vaistinėlės laikymas, naudojimas ir papildymas. 10. Šią Konvenciją ratifikavusių Organizacijos narių neįpareigoja tam tikra gairė ir, kaip nurodyta 5 dalyje dėl valstybinės kontrolės uoste, patikrinimai bus susiję tik su atitinkamais šios Konvencijos reikalavimais (straipsnių, taisyklių ir standartų A dalyje). Tačiau reikalaujama, kad Organizacijos narės pagal VI straipsnio 2 dalį tinkamai įgyvendintų savo pareigas pagal Kodekso A dalį B dalyje nurodytu būdu. Jei Organizacijos narė, tinkamai atsižvelgusi į atitinkamas gaires, nusprendžia imtis kitokių priemonių, kurios užtikrintų tinkamą namų vaistinėlės turinio laikymą, naudojimą ir papildymą, remiantis pirmiau pateiktu pavyzdžiu, kaip reikalauja Standartas A dalyje, tai yra priimtina. Kita vertus, tokia Organizacijos narė, laikydamasi B dalyje nustatytų gairių, taip pat TDO institucijos, atsakingos už tarptautinių darbo konvencijų įgyvendinimo priežiūrą, turi įsitikinti be jokių tolesnių svarstymų, kad Organizacijos narių taikomos priemonės yra pakankamos pareigoms vykdyti pagal A dalį, su kuria gairė yra susijusi, įgyvendinti. Taisyklės ir kodeksas 1 dalis. Minimalūs reikalavimai jūrininkams darbui laive 1.1 taisyklė. Minimalus amžius Tikslas. Užtikrinti, kad laive nedirbtų nepilnamečiai asmenys. 1. Jaunesni nei minimalaus amžiaus asmenys negali būti įdarbinti ar dirbti laive. 2. Minimalus amžius nuo šios Konvencijos įsigaliojimo pradžios yra 16 metų. 3. Kodekse nustatytomis aplinkybėmis reikalaujama, kad minimalus amžius būtų didesnis. A1.1 standartas. Minimalus amžius 1. Draudžiama, kad laive būtų įdarbintas, pasamdytas ar dirbtų asmuo iki 16 metų. 2. Draudžiama, kad jūrininkai iki 18 metų dirbtų naktį. Šiame standarte sąvoka „naktis“ apibrėžiama laikantis nacionalinės teisės ir praktikos. Tai mažiausiai devynių valandų laiko tarpas, kuris prasideda ne vėliau kaip nuo vidurnakčio ir baigiasi ne anksčiau kaip 5 valandą ryto. 3. Kompetentinga institucija gali padaryti griežto draudimo dirbti naktį išimtį, kai:
28. a)tai trukdytų veiksmingam susijusių jūrininkų apmokymui pagal nustatytas programas ir tvarkaraščius; arba
29. b)dėl tam tikro pareigų pobūdžio arba pripažintos mokymo programos jūrininkai, kuriems taikoma išimtis, savo pareigas atlieka naktį, o institucija, pasikonsultavusi su susijusiomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, nustato, kad toks darbas nepakenks jų sveikatai ar gerovei. 4. Kai darbas kelia pavojų sveikatai ar saugumui, asmenys iki 18 metų negali būti įdarbinti ar dirbti tokio darbo. Tokius darbus nustato nacionaliniai įstatymai ar kiti teisės aktai arba kompetentinga institucija, pasikonsultavusi su susijusiomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis ir laikydamasi atitinkamų tarptautinių standartų. B1.1 gairė. Minimalus amžius 1. Organizacijos narės, reglamentuodamos darbo ir gyvenimo sąlygas, ypatingą dėmesį turėtų skirti asmenų iki 18 metų poreikiams. 1.2 taisyklė. Sveikatos pažymėjimas Tikslas. Užtikrinti, kad visi jūrininkai medicininiu požiūriu būtų tinkami atlikti savo pareigas jūroje. 1. Jūrininkai neturi dirbti laive, jei neturi pažymėjimo, įrodančio, kad jie yra medicininiu požiūriu tinkami atlikti savo pareigas. 2. Išimtys leidžiamos tik tada, kai tai nurodyta Kodekse. A1.2 standartas. Sveikatos pažymėjimas 1. Kompetentinga institucija turi reikalauti, kad prieš pradėdami dirbti laive jūrininkai turėtų galiojantį sveikatos pažymėjimą, patvirtinantį, kad medicininiu požiūriu jie yra tinkami atlikti savo pareigas jūroje. 2. Siekiant užtikrinti, kad sveikatos pažymėjimai tikroviškai atspindėtų jūrininkų sveikatos būklę, atsižvelgiant į jų atliekamas pareigas, kompetentinga institucija, pasikonsultavusi su susijusiomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis ir tinkamai atsižvelgdama į šio Kodekso B dalyje minėtas galiojančias tarptautines gaires, turi nustatyti sveikatos patikrinimo ir pažymėjimo esmę. 3. Šis standartas nepažeidžia 1978 m. Tarptautinės konvencijos dėl jūrininkų parengimo, jų atestavimo ir budėjimo laive (STCW) su pakeitimais. Įgyvendinant 1.2 taisyklės nuostatas, sveikatos pažymėjimą, išduotą laikantis STCW reikalavimų, turi pripažinti kompetentinga institucija. Taip pat reikia pripažinti ir sveikatos pažymėjimą, atitinkantį tų reikalavimų esmę, jei jūrininkams netaikoma STWC konvencija. 4. Sveikatos pažymėjimą turi išduoti tinkamą kvalifikaciją turintis praktikuojantis gydytojas arba, jei pažymėjimas išduodamas tik dėl regėjimo, asmuo, kompetentingos įstaigos pripažįstamas turinčiu kvalifikaciją išduoti tokį pažymėjimą. Praktikuojantis gydytojas turi turėti visišką profesinę nepriklausomybę priimdamas medicininius sprendimus, kokias medicininės apžiūros procedūras skirti. 5. Jūrininkams, kuriems išduoti pažymėjimą buvo atsisakyta arba kuriems apribojama galimybė dirbti, ypač laiko, darbo srities ar veiklos teritorijos atžvilgiu, turi būti suteikiama tolesnės apžiūros, kurią atliktų kitas nepriklausomas praktikuojantis gydytojas ar nepriklausomas medicinos ekspertas, galimybė. 6. Visuose sveikatos pažymėjimuose būtinai nurodoma, kad:
30. a)atitinkamo jūrininko klausa ir rega, taip pat spalvų matymas, jei jūrininkas dirbs darbą, kurį atlikti trukdytų blogas spalvų matymas, yra pakankami; ir
31. b)atitinkamo jūrininko sveikatos būklė nėra tokia, kad galėtų pablogėti dėl tarnybos jūroje arba dėl jos jūrininkas galėtų tapti netinkamas tokiai tarnybai, arba galėtų kelti pavojų kitų laive esančių žmonių sveikatai. 7. Jei trumpesnio laikotarpio nėra reikalaujama dėl specifinių pareigų, kurias turi atlikti atitinkamas jūrininkas, arba jei trumpesnio laikotarpio nėra reikalaujama pagal STCW:
32. a)sveikatos pažymėjimas galioja ne ilgiau kaip dvejus metus vyresniems nei 18 metų jūrininkams, o jaunesniems jūrininkams toks pažymėjimas galioja ne ilgiau kaip metus;
33. b)spalvų matymo liudijimas galioja ne ilgiau kaip šešerius metus. 8. Neatidėliotinais atvejais kompetentinga institucija gali leisti jūrininkui dirbti be galiojančio sveikatos pažymėjimo iki kito įplaukimo uosto, kuriame kvalifikuotas praktikuojantis gydytojas galėtų jūrininkui išduoti galiojantį sveikatos pažymėjimą, su sąlyga, kad:
34. a)toks leistinas laikotarpis neviršytų trijų mėnesių; ir
35. b)toks jūrininkas turi neseniai baigusį galioti sveikatos pažymėjimą. 9. Jei pažymėjimo galiojimas baigiasi reiso metu, pažymėjimas toliau galios iki kito įplaukimo uosto, kuriame kvalifikuotas praktikuojantis gydytojas galėtų jūrininkui išduoti sveikatos pažymėjimą, su sąlyga, kad tas laikotarpis nebus ilgesnis nei trys mėnesiai. 10. Jūrininkams, dirbantiems laivuose, kurie paprastai plaukioja tarptautiniais reisais, sveikatos pažymėjimai turi būti išduodami bent anglų kalba. B1.2 gairė. Sveikatos pažymėjimas B1.2.1 gairė. Tarptautinės gairės 1. Kompetentinga institucija, praktikuojantys gydytojai, tikrintojai, laivų savininkai, jūrininkų atstovai ir visi kiti asmenys, susiję su jūrininkų kandidatų ir dirbančių jūrininkų medicininio tinkamumo patikrinimais, turėtų laikytis TDO/PSO gairių įskaitant bet kokias paskesnes versijas dėl jūrininkų medicininio tinkamumo patikrinimų, atliekamų prieš plaukiant į jūrą ir periodiškai, ir bet kokių kitų galiojančių tarptautinių gairių, kurias išleidžia Tarptautinė darbo organizacija, Tarptautinė jūrų organizacija ir Pasaulio sveikatos organizacija. 1.3 taisyklė. Mokymas ir kvalifikacija Tikslas. Užtikrinti, kad jūrininkai būtų apmokyti ir parengti atlikti savo pareigas laive. 1. Jūrininkai negali dirbti laive, jei nėra apmokyti ar neturi kompetencijos pažymėjimo, kad arba nėra kitaip parengti atlikti savo pareigas. 2. Jūrininkams neleidžiama dirbti laive, jei jie nėra sėkmingai baigę asmeninio saugumo laive apmokymo. 3. Laikoma, kad mokymas ir atestavimas, remiantis privalomais Tarptautinės jūrų organizacijos dokumentais, atitinka šios taisyklės 1 ir 2 dalies reikalavimus. 4. Bet kuri Organizacijos narė, kuri šios Konvencijos ratifikavimo metu buvo įpareigota 1946 m. Konvencijos dėl kvalifikuotų jūreivių atestacijos (Nr. 74), toliau vykdo savo įsipareigojimus pagal tą Konvenciją, jei ir kol Tarptautinė jūrų organizacija nepriima naujų su tuo susijusių privalomų nuostatų ir kol tokios nuostatos neįsigalioja, arba kol praeina penkeri metai nuo šios Konvencijos įsigaliojimo pagal VIII straipsnio 3 dalį, bet kuriuo atveju nuo tos datos, kuri yra ankstesnė. 1.4 taisyklė. Samdymas ir įdarbinimas Tikslas. Užtikrinti, kad jūrininkai galėtų naudotis efektyvia ir gerai reglamentuota jūrininkų samdymo ir įdarbinimo sistema. 1. Visiems jūrininkams turi būti prieinama efektyvi, adekvati ir atskaitinga sistema, leidžianti nemokamai surasti darbą laive. 2. Organizacijos narės teritorijoje veikiančios jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybos turi atitikti Kodekse nustatytus standartus. 3. Kiekviena Organizacijos narė reikalauja, kad jūrininkams, dirbantiems su jų vėliava plaukiojančiuose laivuose, laivų savininkai, besinaudojantys šalyse ar teritorijose, kuriose negalioja ši Konvencija, įsikūrusių jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybų paslaugomis, užtikrintų, kad tos tarnybos atitiktų Kodekse nustatytus reikalavimus. A1.4 standartas. Samdymas ir įdarbinimas 1. Kiekviena Organizacijos narė, valdanti valstybinę jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybą, turi užtikrinti, kad tarnyba veiktų tinkamai ir saugotų bei remtų jūrininkų darbo teises, kaip nustatyta šioje Konvencijoje. 2. Kai Organizacijos narės teritorijoje veikia privačios jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybos, kurių svarbiausias tikslas – jūrininkų samdymas ir įdarbinimas arba kurios samdo ir įdarbina daug jūrininkų, jos turi veikti tik laikydamosi standartizuotos licencijavimo ar sertifikavimo sistemos arba kitos reguliavimo formos. Ši sistema kuriama, pertvarkoma ar keičiama tik pasikonsultavus su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis. Kilus abejonių, ar ši Konvencija taikoma privačiai samdymo ir įdarbinimo tarnybai, klausimą sprendžia kiekvienos narės kompetentinga institucija, pasikonsultavusi su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis. Neturėtų būti skatinamas pernelyg didelis privačių samdymo ir įdarbinimo tarnybų plitimas. 3. Šio standarto 2 dalies nuostatos taip pat taikomos tiek, kiek jos kompetentingos institucijos, pasikonsultavusios su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, sprendimu pripažįstamos tinkamomis dėl jūrininkų, kurie yra tos Organizacijos narės piliečiai, siuntimo į su tos Organizacijos narės vėliava plaukiojančius laivus, kai jūrininkų organizacija valdo samdymo ir įdabinimo tarnybas narės teritorijoje. Tarnybos, kurioms taikomos šios dalies nuostatos, turi atitikti šias nuostatas:
36. a)samdymo ir įdarbinimo tarnyba funkcionuoja vadovaujantis tos organizacijos ir laivo savininko kolektyvine sutartimi;
37. b)ir jūrininkų organizacija, ir laivo savininkas yra Organizacijos narės teritorijoje;
38. c)Organizacijos narėje galioja nacionaliniai įstatymai ar kiti teisės aktai arba kolektyvinių sutarčių tvirtinimo ir registravimo tvarka, leidžianti samdymo ir įdarbinimo tarnybų veiklą; ir
39. d)samdymo ir įdarbinimo tarnyba funkcionuoja teisėtai ir yra priemonės, saugančios ir remiančios jūrininkų darbo teises, panašios į nustatytas šio standarto 5 dalyje. 4. Niekas, kas išdėstyta šiame standarte ar 1.4 taisyklėje:
40. a)netrukdo Organizacijos narei turėti nemokamą valstybinę jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybą, kad patenkintų jūrininkų ir laivų savininkų poreikius, kai ta tarnyba yra valstybinės įdarbinimo tarnybos, skirtos visiems darbuotojams ir darbdaviams, dalis arba jos koordinuojama; arba
41. b)neįpareigoja Organizacijos narės savo teritorijoje kurti sistemos privačių jūrininkų samdymo ar įdarbinimo tarnybų funkcionavimui. 5. Organizacijos narė, priimanti šio standarto 2 dalyje minėtą sistemą, savo įstatymuose ir kituose teisės aktuose ar priemonėse mažų mažiausiai:
42. a)draudžia jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnyboms naudoti priemones, mechanizmus ar sąrašus, galinčius užkirsti kelią jūrininkams ar sudaryti jiems kliūtis gauti jų kvalifikaciją atitinkantį darbą;
43. b)reikalauja, kad už jūrininkų samdymą ar įdarbinimą jūrininkams nereikėtų tiesiogiai arba netiesiogiai mokėti mokesčio ar jo dalies, išskyrus mokestį už jūrininko gaunamą nacionalinį įstatymų nustatytą sveikatos pažymėjimą, nacionalinę jūrininko knygelę ir pasą ar kitus panašius asmens kelionės dokumentus, tačiau neįskaitant vizos mokesčio, kurį turi sumokėti laivo savininkas; ir
44. c)užtikrina, kad jos teritorijoje veikiančios samdymo ir įdarbinimo tarnybos:
45. i)turėtų naujausią visų per jas pasamdytų ar įdarbintų jūrininkų registrą, kurį kompetentinga institucija galėtų patikrinti;
46. ii)užtikrintų, kad iki pradėdami dirbti arba įdarbinimo proceso metu jūrininkai būtų informuoti apie savo teises ir pareigas, nustatytas darbo sutartyse, ir kad jūrininkams būtų sudarytos tinkamos sąlygos išnagrinėti savo darbo sutartis prieš jas pasirašant ir po pasirašymo ir gauti sutarčių kopijas; iii) patikrintų, kad visi jų pasamdyti ar įdarbinti jūrininkai būtų kvalifikuoti ir turėtų savo darbui reikalingus dokumentus ir kad jūrininkų darbo sutartys atitiktų galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, taip pat bet kurią kolektyvinę sutartį, kuri yra darbo sutarties dalis;
47. iv)įsitikintų, kiek tai įmanoma, kad laivo savininkas turi priemonių jūrininkams apsaugoti nuo palikimo likimo valiai užsienio uoste;
48. v)išnagrinėtų ir atsakytų į bet kokį skundą dėl jų veiklos ir praneštų kompetentingai institucijai apie bet kokį neišspręstą ginčą;
49. vi)sukurtų apsaugos sistemą, draudimo ar kitu atitinkamu būdu, kuri leistų jūrininkams kompensuoti piniginius nuostolius, kuriuos jie gali patirti, jei samdymo ar įdarbinimo tarnyba arba atitinkamas laivo savininkas nesilaikytų jūrininko darbo sutartyje nustatytų įsipareigojimų. 6. Kompetentinga institucija turi atidžiai stebėti ir kontroliuoti visas Organizacijos narės teritorijoje veikiančias jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybas. Bet kokios licencijos, liudijimai ar panašūs leidimai privačioms tarnyboms veikti teritorijoje suteikiami arba atnaujinami tik patikrinus, ar jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnyba atitinka nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. 7. Kompetentinga institucija turi užtikrinti, kad skundams dėl jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybų veiklos nagrinėti, jei to prireiktų, būtų tinkami mechanizmai ir procedūros, įtraukiant, prireikus, ir laivų savininkų, ir jūrininkų atstovus. 8. Kiekviena šią Konvenciją ratifikavusi Organizacijos narė, tiek, kiek to reikia, informuoja savo piliečius apie galimas problemas pasirašant sutartį dirbti laive, plaukiojančiame su šios Konvencijos neratifikavusios valstybės vėliava, kol neįsitikina, kad taikomi standartai, atitinka standartus nustatytus šioje Konvencijoje. Priemonės, kurių imasi šią Konvenciją ratifikavusi Organizacijos narė, neturi prieštarauti laisvo darbuotojų judėjimo principui, nustatytam tarptautinėse sutartyse, kurių šalimis gali būti abi suinteresuotos valstybės. 9. Kiekviena šią Konvenciją ratifikavusi Organizacijos narė reikalauja, kad laivų, kurie plaukioja su jos vėliava, savininkai, besinaudojantys jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybų, įsikūrusių šalyse arba teritorijose, kuriose negalioja ši Konvencija, paslaugomis, užtikrintų, kiek tai įmanoma, kad tos tarnybos atitiktų šio standarto reikalavimus. 10. Niekas, kas išdėstyta šiame standarte, neturi būti suprantama, kaip mažinantis laivo savininkų ar Organizacijos narės įsipareigojimus ar atsakomybę laivo, plaukiojančio su jos vėliava, atžvilgiu. B1.4 gairė. Samdymas ir įdarbinimas B1.4.1 gairė. Organizacinės ir veiklos gairės 1. Kompetentinga institucija, vykdydama savo įsipareigojimus pagal A1.4 standarto 1 dalį, turėtų apsvarstyti:
50. a)galimybę imtis būtinų priemonių efektyviam valstybinių ir privačių jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybų bendradarbiavimui skatinti;
51. b)jūrų laivybos pramonės poreikius ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygiu, kai dalyvaujant laivų savininkams, jūrininkams ir atitinkamoms mokymo institucijoms sudaromos jūrininkų, kurie yra laivo įgulos, atsakingos už saugią laivo navigaciją ir taršos prevencijos operacijas, dalis, mokymo programos;
52. c)galimybę sudaryti tinkamas sąlygas bendradarbiauti atstovaujančioms laivų savininkų ir jūrininkų organizacijoms valstybinių jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybų organizavime ir veikloje, kur jos yra;
53. d)galimybę nustatyti, tinkamai atsižvelgiant į teisę į privatumą ir poreikį išlaikyti konfidencialumą, sąlygas, kuriomis jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybos apdorotų jūrininkų asmeninius duomenis, įskaitant tokių duomenų rinkimą, laikymą, sisteminimą ir perdavimą trečiosioms šalims;
54. e)galimybę organizuoti visos svarbios informacijos apie darbo jūrų laivyboje rinką rinkimą ir analizavimą, įskaitant esamą ir galimą jūrininkų, dirbančių įguloje, pasiūlą, skirstant pagal amžių, lytį, rangą ir kvalifikaciją, taip pat apie pramonės šakos poreikius, ir duomenų apie amžių ar lytį, kurie būtų naudojami tik statistiniais tikslais arba tik diskriminacijos dėl amžiaus ar lyties prevencijos programoje, rinkimą;
55. f)galimybę užtikrinti, kad darbuotojai, atsakingi už valstybinių ir privačių jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybų, kurios ieško įgulos narių, atsakingų už saugią laivo navigaciją ir taršos prevencijos operacijas, būtų pakankamai apmokyti, įskaitant ir patvirtintą tarnybos jūroje patirtį, tinkamai išmanytų jūrų laivybos sektorių, įskaitant atitinkamus tarptautinius jūrininkystės dokumentus, reglamentuojančius mokymą, sertifikavimą ir darbo standartus;
56. g)galimybę nustatyti jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybų veiklos standartus ir patvirtinti elgesio kodeksus bei etikos taisykles; ir
57. h)galimybę vykdyti licencijavimo ar sertifikavimo sistemos priežiūrą remiantis kokybės standartų sistema. 2. Kuriant A1.4 standarto 2 dalyje minėtą sistemą, kiekviena Organizacijos narė turėtų apsvarstyti galimybę reikalauti, kad jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybos, įsisteigusios jos teritorijoje, sukurtų ir naudotų patikrinamą veiklos praktiką. Taikant tokią privačių jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybų ir, kiek tai taikytina, valstybinių jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybų veiklos praktiką, turėtų būti sprendžiami šie klausimai:
58. a)medicininiai patikrinimai, jūrininkų tapatybės dokumentai ir kiti formalumai, kurių gali būti reikalaujama, kad jūrininkas gautų darbą;
59. b)deramai atsižvelgiant į teisę į privatumą ir poreikį saugoti konfidencialumą, išsamių ir nuodugnių duomenų apie jūrininkus, kurie naudojasi jų samdymo ir įdarbinimo sistema, kuri turėtų, be viso kito, aprėpti:
60. i)jūrininkų kvalifikaciją;
61. ii)darbo įrašus (darbo knygeles); iii) asmeninius duomenis, susijusius su įdarbinimu, ir
62. iv)medicininius duomenis, susijusius su įdarbinimu;
63. c)naujausių laivų, kuriuos jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybos aprūpina jūrininkais, sąrašai ir priemonių, kuriomis nepaprastosios padėties atveju būtų galima bet kuriuo metu susisiekti su tarnybomis, užtikrinimas;
64. d)procedūros, užtikrinančios, kad jūrininkai nebūtų išnaudojami jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybų ar jų personalo dėl įdarbinimo konkrečiuose laivuose ar konkrečiose kompanijose pasiūlymų;
65. e)procedūros, padedančios išvengti jūrininkų išnaudojimo dėl avansų išmokėjimo ar dėl bet kokio kito finansinio sandorio tarp laivo savininko ir jūrininko, kurį tvarko jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybos;
66. f)aiškus informacijos apie išlaidas, kurias, jei jų yra, jūrininkui gali tekti padengti samdymo proceso metu, paskelbimas;
67. g)užtikrinimas, kad jūrininkams būtų pranešta apie bet kokias ypatingas sąlygas, taikomas darbui, kurį jie turėtų dirbti, ir apie ypatingą laivo savininko politiką, susijusią su jų darbu;
68. h)tvarka, atitinkanti bendruosius teisingumo principus, taikomus sprendžiant nekompetentingumo ar nedrausmingumo klausimus, laikantis nacionalinių įstatymų ir praktikos bei kolektyvinių sutarčių, jei jos taikomos;
69. i)tvarka, užtikrinanti, kiek tai įmanoma, kad įsidarbinant pateikiami privalomi pažymėjimai ir dokumentai nebūtų pasenę ir nebūtų gauti apgaulės būdu, taip pat, kad būtų patikrintos darbo rekomendacijos;
70. j)procedūros, užtikrinančios, kad jūrininkų šeimų pateikiami informacijos ar patarimų prašymai, kol jūrininkai yra jūroje, būtų sprendžiami greitai, palankiai ir nemokamai; ir
71. k)patikrinimas, ar darbo sąlygos laivuose, kuriuose įdarbinami jūrininkai, atitinka galiojančias kolektyvines sutartis, sudarytas tarp laivo savininko ir jūrininkams atstovaujančios organizacijos ir, atsižvelgiant į politiką, jūrininkų parūpinimas tik tiems laivų savininkams, kurie jūrininkams siūlo galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus arba kolektyvinę sutartį atitinkančias įdarbinimo sąlygas. 3. Dėmesys turėtų būti skiriamas tarptautiniam Organizacijos narių ir susijusių organizacijų bendradarbiavimo skatinimui, pavyzdžiui:
72. a)sistemingam keitimuisi informacija apie jūrų laivybos pramonę ir darbo rinką dvišaliu, regioniniu ir daugiašaliu lygiu;
73. b)keitimuisi informacija apie darbo jūrų laivyboje teisės aktus;
74. c)politikos, darbo metodų ir jūrininkų samdymą bei įdarbinimą reglamentuojančių teisės aktų suderinimui;
75. d)tarptautinio jūrininkų samdymo ir įdarbinimo procedūrų ir sąlygų gerinimui; ir
76. e)darbo jėgos planavimui, atsižvelgiant į jūrininkų pasiūlą ir paklausą, taip pat į jūrų laivybos pramonės poreikius. 2 dalis. Įdarbinimo sąlygos 2.1 taisyklė. Jūrininkų darbo sutartys Tikslas.Užtikrinti, kad jūrininkai turėtų nešališkas darbo sutartis 1. Jūrininko įdarbinimo sąlygos nustatomos arba nurodomos aiškiai surašytoje ir teisinę galią turinčioje sutartyje ir turi atitikti Kodekso standartus. 2. Jūrininkas turi sutikti su darbo sutartimi ir jam turi būti sudarytos sąlygos, užtikrinančios, kad jis turėtų galimybę peržiūrėti sutarties sąlygas ir pasikonsultuoti dėl jų bei laisvai su jomis sutikti prieš pasirašydamas. 3. Tiek, kiek tai atitinka Organizacijos narės nacionalinę teisę ir praktiką, laikoma, kad jūrininkų darbo sutartys apima ir galiojančias kolektyvines sutartis. A2.1 standartas. Jūrininkų darbo sutartys 1. Kiekviena Organizacijos narė priima įstatymus ir kitus teisės aktus, reikalaujančius, kad su jos vėliava plaukiojantys laivai atitiktų šiuos reikalavimus:
77. a)su jų vėliava plaukiojančiuose laivuose dirbantys jūrininkai turi turėti darbo sutartį, pasirašytą ir jūrininko, ir laivo savininko arba laivo savininko atstovo (arba, kai jie nėra darbuotojai, sutartinių ar panašių susitarimų įrodymą), užtikrinančią jiems tinkamas darbo ir gyvenimo sąlygas laive, kaip reikalaujama šioje Konvencijoje;
78. b)darbo sutartį pasirašantiems jūrininkams turi būti suteikta galimybė išnagrinėti sutartį ir pasikonsultuoti prieš pasirašant, taip pat visos kitos sąlygos, reikalingos siekiant užtikrinti savanorišką sutarties pasirašymą, pakankamai suprantant savo teises ir pareigas;
79. c)laivo savininkas ir jūrininkas turi turėti po vieną pasirašytą jūrininko darbo sutarties originalą;
80. d)turi būti imtasi priemonių, kad būtų užtikrinta, jog jūrininkai, įskaitant ir laivo kapitoną, laive galėtų lengvai gauti aiškią informaciją apie savo darbo sąlygas ir kad tokia informacija, įskaitant jūrininkų darbo sutartį, taip pat būtų prieinama kompetentingos institucijos, įskaitant uostų, į kuriuos įplaukiama, institucijas, pareigūnams, peržiūrėti; ir
81. e)jūrininkams turi būti išduodamas dokumentas, kuriame būtų jų darbo laive įrašai. 2. Kai kolektyvinė sutartis yra jūrininkų darbo sutartis arba darbo sutarties dalis, laive turi būti tokios sutarties kopija. Kai jūrininkų darbo sutartis ir bet kokia galiojanti kolektyvinė sutartis parengta ne anglų kalba, šie dokumentai turi būti parengti ir anglų kalba (išskyrus tik vietiniais reisais plaukiojančius laivus):
82. a)standartinės formos sutarties kopija; ir
83. b)kolektyvinės sutarties dalys, kurioms pagal 5.2 taisyklę taikoma valstybinė kontrolė uoste. 3. Šio standarto 1 dalies e punkte nurodytame dokumente neturi būti jokio teiginio apie jūrininkų darbo kokybę ar jų atlyginimus. Dokumento forma, įrašytini duomenys ir jų įrašymo būdas nustatomi nacionaliniuose įstatymuose. 4. Kiekviena Organizacijos narė turi priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, tiksliai apibrėžiančius dalykus, kurie turi būti įtraukti į visas jūrininkų darbo sutartis, kurioms taikomi nacionaliniai įstatymai. Jūrininkų darbo sutartyse bet kokiu atveju turi būti nurodyta ši informacija:
84. a)jūrininko visas vardas, gimimo data arba amžius, gimimo vieta;
85. b)laivo savininko pavadinimas ir adresas;
86. c)jūrininko darbo sutarties sudarymo vieta ir data;
87. d)pareigos, kurioms jūrininkas yra samdomas;
88. e)jūrininko atlyginimų dydis arba, kai taikytina, formulė, pagal kurią jie apskaičiuojami;
89. f)mokamų kasmetinių atostoginių suma arba, kai taikytina, formulė, pagal kurią jie apskaičiuojami;
90. g)sutarties galiojimo pabaiga ir sutarties pabaigos sąlygos, įskaitant:
91. i)jei sutartis buvo sudaryta neribotam laikotarpiui, sąlygas, kuriomis bet kuri šalis gali nutraukti sutartį, taip pat reikalaujamą įspėjimo laikotarpį, kuris laivo savininkui negali būti trumpesnis nei jūrininkui;
92. ii)jei sutartis buvo sudaryta apibrėžtam laikotarpiui, jos galiojimo pabaigos datą; ir iii) jei sutartis sudaryta vienam reisui, paskirties uostą ir laiką, kuris turi praeiti nuo atvykimo iki to laiko, kai jūrininkas turėtų būti išleidžiamas.
93. h)sveikatos apsaugos ir socialinio draudimo išmokos, kurias laivo savininkas turi išmokėti jūrininkui;
94. i)jūrininko teisė į repatriaciją;
95. j)nuoroda į kolektyvinę sutartį, jei taikytina, ir
96. k)bet kokia kita informacija, kurios gali būti reikalaujama pagal nacionalinius įstatymus. 5. Kiekviena Organizacijos narė turi priimti įstatymus ar kitus teisės aktus, nustatančius minimalius įspėjimo laikotarpius, kuriais jūrininkai ir laivo savininkas naudojasi, jei nori pirma laiko nutraukti jūrininko darbo sutartį. Tokių minimalių laikotarpių trukmė turi būti nustatoma pasikonsultavus su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, tačiau negali būti trumpesnė nei septynios dienos. 6. Trumpesnis už minimalų įspėjimo laikotarpis gali būti leidžiamas tokiomis aplinkybėmis, kurios pagal nacionalinius įstatymus ar kitus teisės aktus arba galiojančias kolektyvines sutartis pripažįstamos pateisinančios trumpesnį įspėjimo apie sutarties nutraukimą laikotarpį arba sutarties nutraukimą be įspėjimo. Nustatant tokias aplinkybes, kiekviena Organizacijos narė turi užtikrinti, kad būtų atsižvelgta į jūrininko poreikį nutraukti darbo sutartį apie tai įspėjant prieš trumpesnį laikotarpį arba visai neįspėjant ir be jokios nuobaudos už tai dėl asmeninių ar kitų neatidėliotinų priežasčių. B2.1 gairė. Jūrininkų darbo sutartys B2.1.1 gairė. Darbo knygelė 1. Nustatant, kokie duomenys turi būti įrašyti A2.1 standarto 1 dalies e punkte minėtoje darbo knygelėje, kiekviena Organizacijos narė turėtų užtikrinti, kad šiame dokumente būtų pakankamai informacijos ir jos vertimas į anglų kalbą, kad būtų lengviau vėliau gauti darbą arba kad būtų patenkinti tarnybai jūroje taikomi perkvalifikavimo ar paaukštinimo reikalavimai. Jūrininko atleidimo knygelė gali atitikti to standarto 1 dalies e punkto reikalavimus. 2.2 taisyklė. Atlyginimai Tikslas.Užtikrinti, kad jūrininkams būtų mokama už jų paslaugas. 1. Visiems jūrininkams už jų darbą turi būti mokama reguliariai ir visapusiškai laikantis jų darbo sutarties. A2.2 standartas. Atlyginimai 1. Kiekviena Organizacijos narė reikalauja, kad su jų vėliava plaukiojančiuose laivuose dirbantiems jūrininkams būtų mokamos jiems priklausančios išmokos ne didesniais nei mėnesio intervalais ir laikantis galiojančios kolektyvinės sutarties. 2. Jūrininkams turi būti pateikiama mėnesio ataskaita apie jiems priklausančias išmokas ir išmokėtas sumas, įskaitant atlyginimus, papildomas išmokas ir valiutos keitimo kursą, kai išmokos mokamos kitokia, nei susitarta, valiuta ar kitokiu, nei susitarta, kursu. 3. Kiekviena Organizacijos narė reikalauja, kad laivų savininkai imtųsi tokių, kaip nustatytos šio standarto 4 dalyje, priemonių, kad suteiktų jūrininkams galimybę pervesti visą savo atlyginimą ar dalį jo savo šeimoms, išlaikytiniams arba teisėtiems gavėjams. 4. Priemonės, užtikrinančios galimybę jūrininkams pervesti savo uždarbį šeimoms, yra:
97. a)sistema, leidžianti jūrininkams jiems įsidarbinant ar dirbant reguliariai pervesti dalį savo atlyginimo, jei jie to nori, savo šeimoms banko pavedimu ar panašiomis priemonėmis; ir
98. b)reikalavimas, kad pervedami pinigai turėtų būti pervesti laiku ir tiesiai jūrininkų nurodytam asmeniui ar asmenims. 5. Bet koks mokestis už paslaugą pagal šio standarto 3 ir 4 dalis turi būti pagrįsto dydžio, o valiutos keitimo kursas, jei nenurodyta kitaip, laikantis nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų, turi būti vyraujantis rinkos kursas arba oficialiai skelbiamas kursas; valiutos keitimo kursas neturi būti nepalankus jūrininkams. 6. Narės, priimančios nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius jūrininkų atlyginimus, turi deramai atsižvelgti į Kodekso B dalyje pateiktas rekomendacijas. B2.2 gairė. Atlyginimai B2.2.1 gairė. Būdingos apibrėžtys 1. Šioje gairėje:
99. a)kvalifikuotas jūrininkas – jūrininkas, kuris laikomas kompetentingu vykdyti bet kokias pareigas, kurių gali būti reikalaujama iš denyje dirbančių eilinių jūrininkų, išskyrus prižiūrinčio jūrininko arba jūrininko specialisto pareigas, arba jūrininkas, kuris tokiu laikomas pagal nacionalinius įstatymus, kitus teisės aktus ar praktiką arba kolektyvinę sutartį;
100. b)bazinė alga ar atlyginimas – atlyginimas, kad ir kas jį sudarytų, už įprastą darbo laiką; jis neapima išmokų už viršvalandinį darbą, premijinių išmokų, pašalpų, mokamų atostogų ar kito papildomo darbo užmokesčio;
101. c)bendras atlyginimas – atlyginimas ar darbo užmokestis, apimantis bazinį užmokestį ir kitas su užmokesčiu susijusias išmokas; bendras atlyginimas gali apimti kompensaciją už visus dirbtus viršvalandžius ir visas kitas su užmokesčiu susijusias išmokas arba jis gali apimti tik tam tikras iš dalies bendras išmokas;
102. d)darbo laikas – laikas, kurį jūrininkai turi dirbti laive;
103. e)viršvalandžiai – darbas pasibaigus įprastam darbo laikui. B2.2.2 gairė. Apskaičiavimas ir mokėjimas 1. Jūrininkams, kurių darbo užmokestis apima atskirą kompensaciją už viršvalandžius:
104. a)apskaičiuojant atlyginimą įprastas darbo jūroje ir uoste laikas neturėtų viršyti aštuonių valandų per dieną;
105. b)apskaičiuojant viršvalandžius įprastų valandų per savaitę, už kurias mokama bazinė išmoka arba atlyginimas, skaičius turėtų būti nustatytas nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose, jei to nenustato kolektyvinė sutartis, tačiau jis neturėtų viršyti 48 valandų per savaitę; kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyta kitaip, tačiau negalima taikyti mažiau palankių sąlygų;
106. c)viršvalandžių kompensavimo įkainį ar įkainius, kurie turėtų būti ne mažesni kaip bazinio mokėjimo ar užmokesčio per valandą už vieną ir ketvirtadalį etato, turėtų nustatyti nacionaliniai įstatymai ar kiti teisės aktai arba kolektyvinės sutartys, jei jos taikomos; ir
107. d)kapitonas arba kapitono paskirtas asmuo turėtų registruoti visus išdirbtus viršvalandžius, o jūrininkas turėtų patvirtinti tai pasirašydamas ne rečiau nei kas mėnesį. 2. Jūrininkams, kurių atlyginimai yra visiškai arba iš dalies konsoliduoti:
108. a)jūrininkų darbo sutartyje turėtų būti aiškiai nurodyta, kur tinkama, kiek valandų jūrininkas turėtų dirbti už tokį atlyginimą ir kokios papildomos išmokos ir kokiomis aplinkybėmis jam turėtų būti mokamos prie bendro atlyginimo;
109. b)kai viršvalandžių mokestis mokamas už valandas, išdirbtas viršijant valandas, už kurias mokamas bendras atlyginimas, valandinis įkainis turėtų būti ne mažesnis nei įprastų darbo valandų tarifas už vieną ir ketvirtadalį etato, kaip apibrėžta šios gairės 1 dalyje; tas pats principas turėtų būti taikomas viršvalandžiams, įtraukiamiems į bendrą atlyginimą;
110. c)apmokėjimas už tą visiškai arba iš dalies bendro atlyginimo dalį, apimančią įprastas darbo valandas, kaip apibrėžta šios gairės 1 dalies a punkte, turėtų būti ne mažesnis nei galiojantis minimalus atlyginimas; ir
111. d)jūrininkams, kurių atlyginimai yra iš dalies bendri, turėtų būti registruojami visi išdirbti viršvalandžiai, o jūrininkas turi patvirtinti tai pasirašydamas ne rečiau nei kas mėnesį, kaip nustatyta šios gairės 1 dalies d punkte. 3. Nacionaliniuose įstatymuose ar teisės aktuose arba kolektyvinėse sutartyse galima numatyti kompensuoti viršvalandžius arba darbą, dirbtą tą savaitės dieną, kuri yra poilsio diena arba valstybinė šventė, vietoj darbo užmokesčio ar kitokios numatytos kompensacijos suteikiant jūrininkui ne mažiau nei tiek pat nedirbamo arba laive nebūnamo laiko. 4. Nacionaliniuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose, priimtuose pasikonsultavus su laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis arba, prireikus, kolektyvinėse sutartyse, turėtų būti atsižvelgta į šiuos principus:
112. a)vienodas atlyginimas už vienodos vertės darbą turėtų galioti visiems jūrininkams, dirbantiems tame pačiame laive, nediskriminuojant jų dėl rasės, spalvos, lyties, religijos, politinių pažiūrų, nacionalinės ar socialinės kilmės;
113. b)jūrininkų darbo sutartis, kurioje nurodyti galiojantys atlyginimai ar atlyginimo įkainiai, turėtų būti laive; informacija apie atlyginimų dydį ar įkainius turėtų būti prieinama kiekvienam jūrininkui arba pateikiant mažiausiai vieną pasirašytą tam tikros informacijos kopiją jūrininkui jam suprantama kalba, arba laikant sutarties kopiją jūrininkams prieinamoje vietoje arba kitais tinkamais būdais;
114. c)atlyginimai turėtų būti mokami teisėtomis mokėjimo priemonėmis; kai tai įmanoma, jie gali būti mokami banko pavedimu, banko čekiu, pašto čekiu arba pašto perlaida;
115. d)pasibaigus darbo sutarčiai, visas priklausantis darbo užmokestis, jei delsti nėra pagrindo, turėtų būti sumokamas nedelsiant;
116. e)kompetentinga institucija turėtų skirti atitinkamas baudas ar kitas tinkamas teisės gynimo priemones, jei laivų savininkai nepagrįstai vėluoja sumokėti priklausantį atlyginimą arba jo nesumoka;
117. f)atlyginimai turėtų būti mokami tiesiogiai į jūrininkų nurodytas banko sąskaitas, jei raštu nepageidauta kitaip;
118. g)laikantis šios dalies h punkto nuostatų, laivo savininkas neturėtų riboti jūrininkų laisvės disponuoti savo darbo užmokesčiu;
119. h)atskaitymai iš darbo užmokesčio turėtų būti leidžiami tik, jei:
120. i)nacionaliniuose įstatymuose, kituose teisės aktuose ar galiojančioje kolektyvinėje sutartyje yra aiški nuostata ir jūrininkas buvo kompetentingos institucijos tinkamiausiu būdu informuotas apie tokių atskaitymų sąlygas; ir
121. ii)visa atskaitymų suma neviršija ribos, kuri gali būti nustatyta tokiems atskaitymams nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose, kolektyvinėse sutartyse ar teismo sprendimuose;
122. i)neturėtų būti jokių atskaitymų iš jūrininko darbo užmokesčio, susijusių su įsidarbinimu ar darbo išlaikymu;
123. j)piniginės baudos jūrininkams, kurios nėra nustatytos nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose, kolektyvinėse sutartyse arba kitose priemonėse turėtų būti draudžiamos;
124. k)kompetentinga institucija turėtų turėti įgaliojimus tikrinti parduotuves ir teikiamas paslaugas laive, kad jūrininkams būtų užtikrintos sąžiningos ir pagrįstos kainos; ir
125. l)tiek, kiek jūrininkų reikalavimai dėl atlyginimų ir kitų su jų darbu susijusių mokėtinų sumų nėra garantuoti pagal 1993 m. Tarptautinės konvencijos dėl jūrinių suvaržymų ir įkeitimų nuostatas, tokie ieškiniai turėtų būti užtikrinami pagal 1992 m. Konvenciją dėl darbuotojų reikalavimų gynimo jų darbdaviui tapus nemokiu (Nr. 173). 5. Kiekviena Organizacijos narė, pasikonsultavusi su atstovaujančiomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, turėtų turėti procedūras skundams, susijusiems su bet kokiu šioje gairėje numatytu dalyku, nagrinėti. B2.2.3 gairė. Minimalus atlyginimas 1. Nepažeidžiant laisvų kolektyvinių derybų principo, kiekviena Organizacijos narė, pasikonsultavusi su atstovaujančiomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, turėtų nustatyti minimalių atlyginimų jūrininkams nustatymo tvarką. Atstovaujančios laivų savininkų ir jūrininkų organizacijos turėtų dalyvauti tokiame procese. 2. Rengiant tokią tvarką ir nustatant minimalius atlyginimus, reikėtų tinkamai atsižvelgti į tarptautinius darbo standartus, taikomus minimaliam atlyginimui nustatyti, taip pat į šiuos principus:
126. a)nustatant minimalų atlyginimą, reikėtų atsižvelgti į darbo jūrų laivyboje pobūdį, laivų įgulos lygį, įprastą jūrininkų darbo laiką; ir
127. b)minimalių atlyginimų lygis turėtų būti sureguliuotas atsižvelgiant į pragyvenimo išlaidas ir jūrininkų poreikius. 3. Kompetentinga institucija turėtų užtikrinti:
128. a)per priežiūros ir sankcijų sistemą, kad atlyginimai būtų mokami ne mažesni nei nustatytas įkainis ar nustatyti įkainiai; ir
129. b)kad visi jūrininkai, kuriems buvo mokamas mažesnis nei minimalus atlyginimas, galėtų per nebrangų ir greitą teismo ar kitokį procesą atgauti jiems nesumokėtas sumas. B2.2.4 gairė. Minimali mėnesio bazinė alga ar atlyginimas kvalifikuotiems jūrininkams 1. Bazinė alga ar atlyginimas už kalendorinį tarnybos mėnesį kvalifikuotam jūrininkui turėtų būti ne mažesnis nei suma, kurią periodiškai nustato Paritetinė jūrininkų reikalų komisija ar kitas Tarptautinio darbo biuro Administracinės tarybos įgaliotas organas. Administracinės tarybos sprendimu, Generalinis direktorius informuoja Organizacijos nares apie peržiūrėtas sumas. 2. Tai, kas išdėstyta šioje gairėje, neturėtų būti suprantama kaip laivų savininkų ar jų organizacijų ir jūrininkų organizacijų susitarimų dėl standartinių minimalių darbo sąlygų reguliavimo pažeidimas, jei tokias sąlygas pripažįsta kompetentinga institucija. 2.3 taisyklė. Darbo ir poilsio laikas Tikslas. Užtikrinti, kad jūrininkai turėtų nustatytą darbo ir poilsio laiką 1. Kiekviena Organizacijos narė turi užtikrinti, kad jūrininkų darbo ar poilsio laikas būtų reglamentuotas. 2. Kiekviena Organizacijos narė turi nustatyti maksimalias darbo arba minimalias poilsio valandas per tam tikrus laikotarpius, kurios atitiktų Kodekso nuostatas. A2.3 standartas. Darbo ir poilsio laikas 1. Šiame standarte:
130. a)darbo laikas – laikas, kurį jūrininkai turi dirbti laive;
131. b)poilsio laikas – laikas, kuris neįeina į darbo laiką; šiai sąvokai nepriskiriamos trumpos pertraukėlės. 2. Kiekviena Organizacijos narė pagal šio standarto 5– 8 dalis nustato arba maksimalų darbo valandų skaičių, kurio negalima viršyti per tam tikrą laiko tarpą, arba minimalų poilsio valandų skaičių, kuris negali būti mažesnis per tam tikrą laiko tarpą. 3. Kiekviena Organizacijos narė pripažįsta, kad įprastas darbo laiko standartas jūrininkams, kaip ir kitiems darbuotojams, turi būti aštuonių valandų diena ir viena poilsio diena per savaitę, taip pat poilsio dienos valstybinių švenčių metu. Tačiau tai netrukdo Organizacijos narei nustatyti tvarką, pagal kurią ji tvirtina ar registruoja kolektyvinę sutartį, kuri įprastą darbo laiką nustato ne mažiau palankiai nei šis standartas. 4. Nustatydama nacionalinius standartus, kiekviena Organizacijos narė atsižvelgia į pavojų, kurį gali sukelti pavargę jūrininkai, ypač tie, kurie pagal pareigas yra atsakingi už navigacinį saugumą ir saugų bei patikimą laivo funkcionavimą. 5. Darbo ar poilsio laiko ribos nustatomos taip:
132. a)maksimalus darbo laikas neturi viršyti:
133. i)14 valandų per bet kurį 24 valandų laikotarpį; ir
134. ii)72 valandų per bet kurį septynių dienų laikotarpį; arba
135. b)minimalus poilsio laikas neturi būti trumpesnis nei:
136. i)10 valandų per bet kurį 24 valandų laikotarpį; ir
137. ii)77 valandos per bet kurį septynių dienų laikotarpį. 6. Poilsio laikas gali būti dalinamas ne daugiau kaip į dvi dalis, iš kurių viena turi būti ne trumpesnė nei šešios valandos, o laiko tarpas tarp dviejų viena po kitos einančių poilsio laiko dalių neturi būti ilgesnis nei 14 valandų. 7. Patikrinimai, priešgaisrinės ir gelbėjimosi valčių pratybos, taip pat nacionaliniuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei tarptautiniuose dokumentuose nustatytos pratybos turi vykti taip, kad kuo mažiau trukdytų poilsio metu ir nesukeltų nuovargio. 8. Kai jūrininkas iškviečiamas darbui, pavyzdžiui, kai mašinų skyrius paliktas be priežiūros, jūrininkui turi būti suteiktas pakankamas kompensuojamasis poilsio laikas, jei įprasto poilsio trukmę sutrikdė iškvietimai dirbti. 9. Jei nėra kolektyvinės sutarties ar arbitražo sprendimo arba jei kompetentinga institucija nusprendžia, kad sutarties ar sprendimo nuostatos dėl šio standarto 7 ar 8 dalies yra nepakankamos, kompetentinga institucija nustato tokias nuostatas, kad užtikrintų tokiems jūrininkams pakankamą poilsį. 10. Kiekviena Organizacijos narė turi reikalauti, kad lengvai prieinamoje vietoje būtų iškabinta lentelė su darbo grafiku laive, kurioje kiekvienoms pareigoms būtų nurodyta bent jau:
138. a)darbo jūroje ir darbo uoste tvarkaraštis; ir
139. b)maksimalus darbo valandų ar minimalus poilsio valandų skaičius, nustatytas pagal nacionalinius įstatymus, kitus teisės aktus ar galiojančias kolektyvines sutartis. 11. Šio standarto 10 dalyje minėta lentelė turi būti standartizuotos formos ir sudaryta laivo darbine kalba ar darbinėmis kalbomis ir anglų kalba. 12. Kiekviena Organizacijos narė turi reikalauti, kad būtų registruojami duomenys apie jūrininkų kasdieninį darbo ar poilsio laiką ir būtų galima stebėti, ar laikomasi šio standarto 5– 11 dalies imtinai. Duomenys turi būti standartizuotos formos, kurią nustato kompetentinga institucija, atsižvelgdama į bet kokias galiojančias Tarptautinės darbo organizacijos gaires, arba standartinės formos, kurią parengia Organizacija. Jie turi būti pateikti šio standarto 11 dalyje nustatytomis kalbomis. Jūrininkai turi gauti savo duomenų kopiją, patvirtintą laivo kapitono ar jo įgalioto asmens ir jūrininkų parašais. 13. Tai, kas nustatyta šio standarto 5 ir 6 dalyje, negali trukdyti narei turėti nacionalinius įstatymus ar kitus teisės aktus ar tvarką, pagal kurią kompetentingos institucijos tvirtintų arba registruotų kolektyvines sutartis, leidžiančias nustatytų ribų išimtis. Kiek tai įmanoma, tokios išimtys turi atitikti šio standarto nuostatas, bet galima nustatyti dažnesnius ar ilgesnius nedarbo laikotarpius ar suteikti kompensacinių laisvadienių budintiems jūrininkams ar trumpų reisų laivuose dirbantiems jūrininkams. 14. Šis standartas neriboja laivo kapitono teisės reikalauti, kad jūrininkas dirbtų darbo valandas, būtinas neatidėliotinam laivo, asmenų ar krovinių laive saugumui užtikrinti, arba kai reikia suteikti pagalbą kitiems nelaimę jūroje patyrusiems laivams ar asmenims. Tokiais atvejais laivo kapitonas gali sustabdyti darbo ar poilsio laiko tvarkaraščio galiojimą ir reikalauti, kad jūrininkas dirbtų tiek, kiek būtina įprastai situacijai atkurti. Kai tik padėtis tampa įprasta, kapitonas turi užtikrinti, kad visi jūrininkai, dirbę pagal tvarkaraštį nustatytu poilsio metu, gautų atitinkamą poilsio laikotarpį. B2.3 gairė. Darbo ir poilsio laikas B2.3.1 gairė. Jauni jūrininkai 1. Jūroje ir uoste visiems jauniems jūrininkams iki 18 metų turėtų būti taikomos šios nuostatos:
140. a)darbo laikas neturėtų viršyti 8 valandų per dieną ir 40 valandų per savaitę, o viršvalandžiai turėtų būti dirbami tik, jei tai būtina užtikrinti saugumą;
141. b)visiems pavalgymams turėtų būti skirta pakankamai laiko, o pagrindiniam dienos valgymui turėtų būti užtikrinama mažiausiai viena valanda; ir
142. c)po kiekvienų dviejų nepertraukiamo darbo valandų, kiek tai įmanoma greičiau, turėtų būti suteiktas 15 minučių poilsis. 2. Išimtiniais atvejais šios gairės 1 dalies nuostatų nereikia taikyti, jei:
143. a)jos yra neįgyvendinamos denyje, mašinų skyriuje ir maisto gaminimo skyriuose dirbantiems jauniems jūrininkams, kuriems skirtos budėjimo pareigos arba pamaininis darbas pagal tvarkaraštį; arba
144. b)tai trukdytų veiksmingam tokių jūrininkų apmokymui pagal nustatytas programas ir tvarkaraščius. 3. Tokios išimtinės situacijos turėtų būti registruojamos nurodant jų priežastis ir įrašai pasirašomi kapitono. 4. Šios gairės 1 dalies nuostatos neatleidžia jaunų jūrininkų nuo visuotinės visų jūrininkų pareigos dirbti bet kokiomis avarinių situacijų aplinkybėmis, kaip nustatyta A2.3 standarto 14 dalyje. 2.4 taisyklė. Teisė į atostogas Tikslas. Užtikrinti, kad jūrininkai turėtų pakankamai atostogų 1. Kiekviena Organizacijos narė reikalauja, kad laivuose, plaukiojančiuose su jos vėliava, dirbantiems jūrininkams būtų suteiktos apmokamos kasmetinės atostogos tinkamomis sąlygomis, laikantis Kodekso nuostatų. 2. Atsižvelgiant į jūrininkams pagal pareigas taikomus reikalavimus, jiems turi būti suteikiamos atostogos krante, kad palankiai veiktų jų sveikatą ir gerovę. A2.4 standartas. Teisė į atostogas 1. Kiekviena Organizacijos narė turi priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, nustatančius minimalius kasmetinių atostogų standartus su jų vėliava plaukiojančiuose laivuose dirbantiems jūrininkams, tinkamai atsižvelgiant į individualius jūrininkų poreikius, susijusius su atostogomis. 2. Laikantis bet kokios kolektyvinės sutarties ar įstatymų arba kitų teisės aktų, kuriuose nustatyti atitinkami apskaičiavimo metodai, pagal kuriuos atsižvelgiama į individualius jūrininkų poreikius šiuo atžvilgiu, teisė į apmokamas kasmetines atostogas nustatoma pagrindu laikant mažiausiai 2,5 kalendorinės dienos per darbo mėnesį. Tarnybos trukmės apskaičiavimo būdą nustato kompetentinga institucija arba jis nustatomas kiekvienoje šalyje taikant atitinkamą mechanizmą. Pateisintas nebuvimas darbe nelaikomas kasmetinėmis atostogomis. 3. Bet koks susitarimas atsisakyti šiame standarte nustatytų minimalių apmokamų kasmetinių atostogų draudžiamas, išskyrus kompetentingos institucijos nustatytus atvejus. B2.4 gairė. Teisė į atostogas B2.4.1 gairė. Atostogų apskaičiavimas 1. Kompetentingos institucijos nustatytomis sąlygomis arba pagal kiekvienoje šalyje taikomą atitinkamą mechanizmą, darbas ne pagal darbo sutartį turėtų būti laikomas tarnybos laikotarpio dalimi. 2. Kompetentingos institucijos nustatytomis sąlygomis arba laikantis galiojančios kolektyvinės sutarties, nebuvimas darbe dėl dalyvavimo patvirtintuose jūrininkų profesinio mokymo kursuose arba dėl tokių priežasčių kaip liga ar sužeidimas ar motinystės atostogos turėtų būti laikomas tarnybos laikotarpio dalimi. 3. Apmokėjimo lygis kasmetinių atostogų metu turėtų atitikti įprastą jūrininko darbo užmokesčio lygį, nustatytą nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose arba galiojančioje jūrininko darbo sutartyje. Mažiau nei metus dirbantiems arba darbo santykius nutraukiantiems jūrininkams atostogos turėtų būti apskaičiuojamos proporcingai. 4. Tai, kas išdėstyta toliau, neturėtų būti laikoma apmokamų kasmetinių atostogų dalimi:
145. a)valstybinės ir įprastos šventės, tokiomis pripažįstamos valstybėje, su kurios vėliava laivas plaukioja, nesvarbu, ar jos yra apmokamų kasmetinių atostogų metu ar ne;
146. b)nedarbingumo laikotarpiai dėl ligos ar sužeidimo ar motinystės atostogų kompetentingos institucijos arba kiekvienos šalies atitinkamu mechanizmu nustatytomis sąlygomis;
147. c)laikinos atostogos krante, suteikiamos jūrininkui, kol jis dirba pagal darbo sutartį; ir
148. d)bet kokios rūšies kompensacinės atostogos, suteikiamos kompetentingos institucijos arba kiekvienos šalies atitinkamu mechanizmu nustatytomis sąlygomis. B2.4.2 gairė. Kasmetinių atostogų panaudojimas 1. Jei teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje, arbitražo sprendime ar kitose priemonėse, kurios atitinka nacionalinę praktiką, nenustatyta kitaip, laiką, kai turėtų būti imamos kasmetinės atostogos, turėtų nustatyti laivo savininkas, pasikonsultavęs su suinteresuotais jūrininkais ar jų atstovais ir, kiek tai įmanoma, gavęs jų sutikimą. 2. Jūrininkai iš esmės turėtų turėti teisę imti kasmetines atostogas tokioje vietoje, su kuria jie turi esminį ryšį, paprastai tai ta vieta, į kurią jie turi teisę būti repatrijuojami. Negavus jūrininkų sutikimo, neturėtų būti reikalaujama, kad jie imtų kasmetines atostogas kitoje vietoje, išskyrus jūrininkų darbo sutartyje, nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus atvejus. 3. Jei reikalaujama, kad jūrininkai imtų savo kasmetines atostogas kitoje vietoje, nei nurodyta šios gairės 2 dalyje, jie turėtų turėti teisę į nemokamą transportą iki vietos, kurioje jie buvo įdarbinti ar pasamdyti, atsižvelgiant į tai, kuri vieta yra arčiau jų namų; tiesiogiai su tuo susijusias pragyvenimo ar kitas išlaidas turėtų apmokėti laivo savininkas; kelionės laikas neturėtų būti išskaitomas iš jūrininkui priklausančių apmokamų kasmetinių atostogų. 4. Iš kasmetinių atostogų jūrininkas gali būti atšaukiamas tik nenumatytais išskirtiniais atvejais ir tik jam sutikus. B2.4.3 gairė. Atostogų suteikimas dalimis ir jų perkėlimas 1. Kasmetinių apmokamų atostogų dalijimas į dalis arba tokių kasmetinių atostogų perkėlimas pridedant jas prie kitų metų atostogų galimas leidus kompetentingai institucijai arba kiekvienoje šalyje taikant atitinkamą mechanizmą. 2. Laikantis šios gairės 1 dalies ir jei laivo savininkui ir jūrininkui galiojančioje sutartyje nenustatyta kitaip, šioje gairėje rekomenduojamas apmokamas kasmetines atostogas turėtų sudaryti nepertraukiamas laikotarpis. B2.4.4 gairė. Jauni jūrininkai 1. Jauniems jūrininkams iki 18 metų, kurie dirbo šešių mėnesių arba trumpesnį laikotarpį pagal kolektyvinę sutartį arba jūrininko darbo sutartį be atostogų į užsienį plaukusiame laive, kuris tuo metu negrįžo ir tris vėlesnius reiso mėnesius negrįš į jų gyvenamąją šalį, reikėtų taikyti specialias priemones. Tokias priemones galėtų sudaryti jų repatriacija jiems patiems nepatiriant jokių išlaidų į tą jų gyvenamosios šalies vietą, kurioje jie buvo įdarbinti, kad jie galėtų panaudoti bet kokias reiso metu užtarnautas atostogas. 2.5 taisyklė. Repatriacija Tikslas. Užtikrinti, kad jūrininkai galėtų grįžti namo 1. Kodekse nustatytomis aplinkybėmis ir sąlygomis jūrininkai turi teisę grįžti namo dėl to nepatirdami jokių išlaidų. 2. Kiekviena Organizacijos narė reikalauja, kad su jų vėliava plaukiojantys laivai turėtų finansinį garantą, užtikrinantį tinkamą jūrininkų repatrijavimą pagal Kodeksą. A2.5 standartas. Repatriacija 1. Kiekviena Organizacijos narė užtikrina, kad su jų vėliavomis plaukiojančiuose laivuose dirbantys jūrininkai turėtų teisę būti repatrijuoti šiomis aplinkybėmis:
149. a)jei jūrininkams esant užsienyje baigia galioti jų darbo sutartis;
150. b)kai jūrininkų darbo sutartį nutraukia:
151. i)laivo savininkas; arba
152. ii)jūrininkas dėl pateisinamų priežasčių; taip pat:
153. c)kai jūrininkai nebegali vykdyti pareigų pagal savo darbo sutartį arba nėra garantijos, kad ypatingomis aplinkybėmis jie galės tas pareigas vykdyti. 2. Kiekviena Organizacijos narė užtikrina, kad jų įstatymuose, kituose teisės aktuose, kitose priemonėse arba kolektyvinėse sutartyse būtų nustatytos atitinkamos nuostatos, nurodančios:
154. a)aplinkybes, kuriomis jūrininkai turi teisę į repatriaciją laikantis šio standarto 1 dalies b ir c punktų;
155. b)maksimalią tarnybos laive laikotarpių trukmę, suteikiančią jūrininkui teisę būti repatrijuotam – tokie laikotarpiai negali būti ilgesni nei 12 mėnesių; ir
156. c)aiškiai nustatytas teises būti repatrijuotiems, kurias suteikia laivų savininkai, įskaitant teises, susijusias su repatriacijos vieta, transporto rūšimi, padengiamomis išlaidomis ir kitą laivų savininkų taikomą tvarką. 3. Kiekviena Organizacijos narė draudžia laivų savininkams reikalauti, kad jūrininkai iš anksto apmokėtų repatriacijos išlaidas jų įdarbinimo pradžioje, taip pat draudžia išskaityti repatriacijos išlaidas iš jūrininkų atlyginimų ar kitų jiems priklausančių išmokų, išskyrus, kai remiantis nacionaliniais įstatymais ar kitais teisės aktais bei priemonėmis arba galiojančiomis kolektyvinėmis sutartimis buvo nustatyta, kad jūrininkas šiurkščiai pažeidė jūrininko darbo įsipareigojimus. 4. Nacionaliniuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose neturi būti pažeidžiama laivo savininko teisė atgauti repatriacijos išlaidas pagal trečiosios šalies sutartinius įsipareigojimus. 5. Jei laivo savininkas nesiima jūrininkų, kurie turi teisę į repatriaciją, repatriacijos arba nepadengia jos išlaidų:
157. a)kompetentinga Organizacijos narės, su kurios vėliava laivas plaukioja, institucija pasirūpina tokių jūrininkų repatriacija; jei ji to nepadaro, valstybė, iš kurios jūrininkai turi būti repatrijuoti, arba valstybė, kurios piliečiai jūrininkai yra, gali pasirūpinti jų repatriacija ir išieškoti išlaidas iš Organizacijos narės, su kurios vėliava laivas plaukioja;
158. b)dėl jūrininkų repatriacijos patirtas išlaidas Organizacijos narė, su kurios vėliava laivas plaukioja, išieško iš laivo savininko;
159. c)nė vienu atveju repatriacijos išlaidos negali būti išreikalaujamos iš jūrininkų, išskyrus tai, kas nustatyta šio standarto 3 dalyje. 6. Atsižvelgiant į galiojančius tarptautinius dokumentus, įskaitant 1999 m. Tarptautinę konvenciją dėl laivų arešto, repatriacijos mokesčius pagal šį Kodeksą sumokėjusi Organizacijos narė gali sulaikyti laivo savininko laivus arba pareikalauti, kad jie būtų sulaikyti, kol bus kompensuotos išlaidos pagal šio standarto 5 dalį. 7. Kiekviena Organizacijos narė palengvina jūrininkų, tarnaujančių laivuose, kurie atplaukia į jų uostus arba praplaukia jų teritorinius ar vidaus vandenis, repatriaciją ir jų pakeitimą laive kitais. 8. Organizacijos narė neturi atsakyti repatriacijos teisės nė vienam jūrininkui dėl finansinių laivo savininko aplinkybių ar dėl laivo savininko negalėjimo ar nenorėjimo pakeisti jūrininką. 9. Kiekviena Organizacijos narė turi reikalauti, kad laivuose, plaukiojančiuose su jos vėliava, būtų jūrininkams prieinama galiojančių nacionalinių nuostatų dėl repatriacijos kopija atitinkama kalba. B2.5 gairė. Repatriacija B2.5.1 gairė. Teisė 1. Jūrininkai turėtų turėti teisę į repatriaciją:
160. a)A2.5 standarto 1 dalies a punkte nurodytu atveju, kai pasibaigia įspėjimo, duodamo laikantis jūrininkų darbo sutarties nuostatų, laikotarpis;
161. b)A.2.5 standarto 1 dalies b ir c punktuose nustatytais atvejais:
162. i)dėl ligos ar sužeidimo ar kitos sveikatos būklės, dėl kurios reikia repatriacijos, kai nustatoma, kad jūrininkas yra medicininiu požiūriu tinkamas kelionei;
163. ii)laivo avarijos atveju; iii) jei laivo savininkas negali toliau vykdyti savo teisinių arba sutartinių įsipareigojimų kaip jūrininko darbdavys dėl nemokumo, laivo pardavimo, laivo registracijos pasikeitimo ar kitų panašių priežasčių;
164. iv)jei laivas plaukia į karo zoną, kaip apibrėžta nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose arba jūrininkų darbo sutartyje, į kurią vykti jūrininkas nedavė sutikimo; ir
165. v)nutraukus ar sustabdžius darbo santykius laikantis iš pramoninių santykių kylančio arbitražo sprendimo ar kolektyvinės sutarties nuostatų arba nutraukus darbo santykius dėl be kokios kitos panašios priežasties. 2. Pagal šį Kodeksą nustatant maksimalią tarnybos laive laikotarpių, po kurių jūrininkas turi teisę į repatriaciją, trukmę turėtų būti atsižvelgiama į jūrininkų darbo aplinką veikiančius veiksnius. Kiekviena Organizacijos narė turėtų siekti, kur tik įmanoma, sumažinti tokius laikotarpius, atsižvelgdama į technologinius pokyčius ir plėtrą ir galėtų remtis bet kokiomis tokiems atvejams Paritetinės jūrininkų reikalų komisijos pateiktomis rekomendacijomis. 3. Išlaidos, kurias laivo savininkas patiria dėl repatriacijos pagal A2.5 standartą, turėtų apimti bent jau:
166. a)kelionę iki pasirinktos repatriacijos vietos laikantis šios gairės 6 dalies;
167. b)apgyvendinimą ir maistą nuo to tada, kai jūrininkai palieka laivą, iki tada, kai jie pasiekia repatriacijos vietą;
168. c)atlyginimas ir išmokos nuo tada, kai jūrininkai palieka laivą, iki tada, kai jie pasiekia repatriacijos vietą, jei tai nustatyta nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose arba kolektyvinėse sutartyse;
169. d)30 kg jūrininko asmeninio bagažo pervežimą į repatriacijos vietą; ir
170. e)medicininį gydymą, kai jo reikia, kol jūrininkai tampa medicininiu požiūriu tinkamais keliauti į repatriacijos vietą. 4. Laukiant repatriacijos praleistas laikas ir repatriacijos kelionės laikas neturėtų būti išskaitomas iš jūrininkams susikaupusių atostogų. 5. Iš laivų savininkų turėtų būti reikalaujama toliau dengti repatriacijos išlaidas, kol repatrijuojami jūrininkai išsilaipina į paskirties vietą, nurodytą pagal šį Kodeksą, arba kol jiems suteikiamas tinkamas darbas laive, plaukiančiame į vieną iš tų paskirties vietų. 6. Kiekviena Organizacijos narė turėtų reikalauti, kad laivų savininkai prisiimtų atsakomybę už repatriacijos suorganizavimą tinkamomis ir operatyviomis priemonėmis. Įprasta transporto rūšis turėtų būti oro transportas. Organizacijos narė turėtų nurodyti paskirties vietas, į kurias jūrininkai gali būti repatrijuojami. Paskirties vietos turėtų apimti šalis, su kuriomis jūrininkai laikomi turintys esminį ryšį, įskaitant:
171. a)vietą, kurioje jūrininkas sutiko būti įdarbintas;
172. b)vietą, nustatytą kolektyvinėje sutartyje;
173. c)jūrininko gyvenamąją šalį; arba
174. d)tokią kitą vietą, dėl kurios gali būti abipusiškai susitarta įdarbinimo metu. 7. Jūrininkams turėtų būti suteikta teisė iš nustatytų paskirties vietų pasirinkti vietą, į kurią jie būtų repatrijuojami. 8. Teisė į repatriaciją gali netekti galios, jei ją turintis jūrininkas nepareikalauja jos per pagrįstą laikotarpį, kuris turi būti apibrėžtas nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose arba kolektyvinėse sutartyse. B2.5.2 gairė. Įgyvendinimas Organizacijos narėse 1. Repatriacijos užsienio uoste laukiantiems paliktiems likimo valiai jūrininkams turėtų būti suteikiama bet kokia įmanoma pagalba, o tuo atveju, kai jūrininko repatriacija atidėliojama, kompetentinga institucija užsienio uoste turėtų užtikrinti, kad skubiai būtų informuotas atitinkamai valstybės, su kurios vėliava laivas plaukioja, ir, valstybės, kurios pilietis jūrininkas yra, arba jūrininko gyvenamosios valstybės konsulatas ar vietinė atstovybė. 2. Kiekviena Organizacijos narė turėtų atsižvelgti į tai, ar yra sudarytos sąlygos:
175. a)jūrininkams, dirbantiems laive, plaukiojančiame su užsienio valstybės vėliava, kurie išlaipinami užsienio uoste dėl priežasčių, už kurias jie nėra atsakingi, grįžti:
176. i)į uostą, kuriame toks jūrininkas buvo pasamdytas; arba
177. ii)į uostą jūrininko pilietybės valstybėje arba gyvenamojoje valstybėje, atitinkamai; arba iii) į kitą uostą, dėl kurio susitaria jūrininkas ir laivo kapitonas arba laivo savininkas, gavus kompetentingos institucijos patvirtinimą arba taikant kitas tinkamas apsaugos priemones;
178. b)jūrininkų, dirbančių laive, plaukiojančiame su užsienio šalies vėliava, kurie išlaipinami užsienio uoste dėl ligos ar sužeidimo dirbant laive ne dėl jų sąmoningo aplaidumo, medicininei priežiūrai ir aprūpinimui. 3. Jei po to, kai jauniems jūrininkams iki 18 metų per savo pirmąjį reisą į užsienį išdirbus laive mažiausiai keturis mėnesius, paaiškėja, kad jie netinkami gyventi jūroje, jiems turėtų būti suteikta galimybė patiems nepatiriant jokių išlaidų būti repatrijuotiems iš pirmo tinkamo atvykimo uosto, kuriame yra valstybės, su kurios vėliava laivas plaukioja, ar jaunojo jūrininko pilietybės ar gyvenamosios valstybės konsulinė tarnyba. Apie bet kokią tokią repatriaciją turėtų būti pranešta institucijai, kuri išdavė dokumentus, leidžiančius tokiems jauniems jūrininkams plaukti į jūrą, kartu nurodant repatriacijos priežastis. 2.6 taisyklė. Kompensacijos jūrininkams, kai laivas prarandamas ar nuskęsta Tikslas. Užtikrinti, kad jūrininkai gautų kompensacijas, kai laivas prarandamas ar nuskęsta 1. Jūrininkai turi teisę į atitinkamą kompensaciją, jei patiria sužeidimus, nuostolius ar netenka darbo, kai laivas prarandamas ar nuskęsta. A2.6 standartas. Kompensacijos jūrininkams, kai laivas prarandamas ar nuskęsta 1. Kiekviena Organizacijos narė turi patvirtinti taisykles, užtikrinančias, kad kaskart praradus laivą ar laivui nuskendus, laivo savininkas sumokėtų visiems laive dirbantiems jūrininkams draudimo dėl darbo netekimo, kai laivas prarandamas ar nuskęsta, kompensaciją. 2. Šio standarto 1 dalyje nurodytos taisyklės neturi pažeisti jokių kitų teisių, kurias jūrininkas gali turėti pagal Organizacijos narės nacionalinius įstatymus dėl nuostolių ir sužalojimų, jei laivas prarandamas ar nuskęsta. B2.6 gairė. Kompensacijos jūrininkams, kai laivas prarandamas ar nuskęsta B2.6.1 gairė. Nedarbo draudimo kompensacijos apskaičiavimas 1. Nedarbo draudimo, kai laivas nuskęsta ar prarandamas, kompensacija turėtų būti sumokėta už tas dienas, kuriomis jūrininkai yra faktiškai be darbo; ji turi būti pagal darbo sutartį mokamo atlyginimo dydžio, bet bendra vienam jūrininkui sumokėta draudimo kompensacija gali būti apribojama dviejų mėnesių atlyginimu. 2. Draudimo kompensacijoms atgauti Organizacijos narės turėtų užtikrinti jūrininkams tokias pat teisines teisių gynimo priemones, kokias jie turi, kad atgautų tarnybos metu uždirbtą, bet neišmokėtą atlyginimą. 2.7 taisyklė. Įgulos komplektavimas Tikslas. Užtikrinti, kad laive dirbtų pakankamai personalo ir kad laivo veikla būtų saugi ir naši 1. Kiekviena Organizacijos narė reikalauja, kad visuose su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose būtų pakankamai jūrininkų, galinčių užtikrinti, kad laivo veikla būtų saugi ir naši, ir kad jie laikytųsi saugumo reikalavimų bet kokiomis sąlygomis, atsižvelgiant į jūrininkų nuovargį ir ypatingą reiso pobūdį ir sąlygas. A2.7 standartas. Įgulos komplektavimas 1. Kiekviena Organizacijos narė reikalauja, kad visuose su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose būtų pakankamai jūrininkų, galinčių užtikrinti, kad laivo veikla būtų saugi ir naši, ir būtų laikomasi saugumo reikalavimų. Laivuose turi dirbti pakankama tinkamos kvalifikacijos įgula, kad būtų užtikrinta laivo ir jo komandos sauga ir saugumas bet kokiomis veiklos sąlygomis pagal minimalius saugaus įgulos komplektavimo liudijimus arba pagal lygiavertį dokumentą, išduotą kompetentingos institucijos, ir laikantis šios Konvencijos standartų. 2. Nustatydama, tvirtindama ir koreguodama įgulos komplektavimo reikalavimus, kompetentinga institucija turi atsižvelgti į poreikį išvengti pernelyg ilgų darbo valandų arba jas maksimaliai sutrumpinti, kad būtų užtikrintas pakankamas poilsis ir ribojamas nuovargis; ji taip pat turi atsižvelgti į galiojančius tarptautinius įgulos komplektavimo dokumentus, ypač į Tarptautinės jūrų organizacijos parengtus dokumentus. 3. Nustatydama įgulos komplektavimo reikalavimus, kompetentinga institucija turi atsižvelgti į visus 3.2 taisyklės ir A3.2 standarto reikalavimus dėl maisto ir maitinimo. B2.7 gairė. Įgulos komplektavimas B2.7.1 gairė. Ginčų sprendimas 1. Kiekviena Organizacijos narė turėtų turėti veiksmingų priemonių skundams ar ginčams dėl įgulos komplektavimo nagrinėti ir spręsti arba turėtų įsitikinti, kad tokios priemonės yra. 2. Naudojant tokias priemones, turėtų dalyvauti laivų savininkų ir jūrininkų organizacijų atstovai, taip pat gali dalyvauti arba nedalyvauti kiti asmenys ar institucijos. 2.8 taisyklė. Karjera, įgūdžių tobulinimas ir jūrininkų užimtumo galimybės Tikslas. Skatinti karjerą, įgūdžių tobulinimą ir jūrininkų užimtumo galimybes 1. Kiekviena Organizacijos narė parengia nacionalinę politiką dėl užimtumo skatinimo jūrų laivybos sektoriuje ir skatina karjeros siekimą, įgūdžių tobulinimą ir geresnes užimtumo galimybes jų teritorijoje gyvenantiems jūrininkams. A2.8 standartas. Karjera, įgūdžių tobulinimas ir jūrininkų užimtumo galimybės 1. Kiekviena Organizacijos narė parengia nacionalinę politiką, skatinančią siekti karjeros, įgūdžių tobulinimą ir geresnes galimybes jūrininkų užimtumui, kad jūrų laivybos sektoriuje būtų stabili ir kompetentinga darbo jėga. 2. Šio standarto pirmoje dalyje minimos politikos tikslas – padėti jūrininkams tobulinti savo įgūdžius, kelti kvalifikaciją ir plėsti užimtumo galimybes. 3. Kiekviena Organizacijos narė, pasikonsultavusi su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, nustato aiškius jūrininkų, kurių pareigos laive yra pirmiausia susijusios su saugiu laivo veikimu ir navigacija, profesinio orientavimo, švietimo ir mokymo, įskaitant nuolatinį mokymą, uždavinius. B2.8 gairė. Karjera, įgūdžių tobulinimas ir jūrininkų užimtumo galimybės B2.8.1 gairė. Priemonės, skatinančios siekti karjeros, įgūdžių tobulinimą ir jūrininkų užimtumo galimybes 1. Priemonės A2.8 standarte nustatytiems uždaviniams įvykdyti gali būti:
179. a)susitarimai su laivo savininku ar laivų savininkų organizacija dėl karjeros ir įgūdžių įgijimo; arba
180. b)susitarimai, skatinantys užimtumą per kvalifikuotų jūrininkų registrų ar sąrašų pagal kategorijas sukūrimą ir palaikymą; arba
181. c)tolesnio jūrininkų mokymo ir švietimo galimybių skatinimas ir laive, ir krante, kad būtų tobulinami įgūdžiai ir suteikiama lanksti kompetencija, siekiant užtikrinti ir išlaikyti tinkamą darbą, didinti individualaus įdarbinimo perspektyvas ir taikytis prie kintančių jūrų laivybos pramonės technologijų ir darbo rinkos sąlygų. B2.8.2 gairė. Jūrininkų registras 1. Jei jūrininkų užimtumo klausimai reguliuojami registrais ar sąrašais, į tokius registrus ar sąrašus turėtų būti įtrauktos visos profesinės jūrininkų kategorijos taip, kaip nustatyta nacionalinėje teisėje arba praktikoje ar kolektyvinėje sutartyje. 2. Į tokį registrą ar sąrašą įtraukti jūrininkai turėtų turėti pirmenybę įsidarbinti jūrininkais. 3. Turėtų būti reikalaujama, kad į tokį registrą ar sąrašą įtraukti jūrininkai būtų laisvi ir galėtų pradėti dirbti taip, kaip nustatyta nacionalinėje teisėje arba praktikoje ar kolektyvinėje sutartyje. 4. Tiek, kiek tai leidžia nacionaliniai įstatymai ar kiti teisės aktai, jūrininkų skaičius tokiuose registruose ar sąrašuose turėtų būti periodiškai peržiūrimas, kad būtų pasiektas lygis, atitinkantis jūrų laivybos pramonės poreikius. 5. Prireikus sumažinti jūrininkų skaičių tokiame registre ar sąraše, reikėtų imtis visų tinkamų priemonių užkirsti kelią ar maksimaliai sumažinti nuostolingus padarinius jūrininkams, atsižvelgiant į ekonominę ir socialinę atitinkamos šalies situaciją. 3 dalis. apgyvendinimas, poilsio sąlygos, maistas ir maitinimas 3.1. taisyklė. Apgyvendinimas ir poilsio sąlygos Tikslas. Užtikrinti, kad jūrininkai laive turėtų tinkamas apgyvendinimo ir poilsio sąlygas 1. Kiekviena Organizacijos narė užtikrina, kad su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose dirbantiems ar gyvenantiems (arba ir dirbantiems, ir gyvenantiems) jūrininkams būtų suteiktos ir palaikomos tinkamos apgyvendinimo ir poilsio sąlygos, atitinkančios jūrininkų sveikatos ir gerbūvio poreikius. 2. Šią taisyklę įgyvendinančio Kodekso reikalavimai, susiję su laivo konstrukcija ir įranga, taikomi tik laivams, pastatytiems šios Konvencijos įsigaliojimo konkrečiai Organizacijos narei dieną ar vėliau. Reikalavimai laivams, pastatytiems iki tos dienos, susiję su laivo konstrukcija ir įranga, nustatyti 1949 m. Konvencijoje dėl įgulų apgyvendinimo (pataisyta) (Nr. 92) ir 1970 m. Konvencijoje dėl įgulų apgyvendinimo (papildomos nuostatos) (Nr. 133), toliau taikomi tiek, kiek jie buvo taikomi iki tos dienos pagal konkrečios Organizacijos narės įstatymus ar praktiką. Laivas laikomas pastatytu tą dieną, kai pastatomas jo kilis arba yra panašus jo statybos etapas. 3. Jei aiškiai nenustatyta kitaip, bet kokie reikalavimai pagal Kodekso pakeitimą, susiję su jūrininkų apgyvendinimo ir poilsio sąlygų nuostata, taikomi tik laivams, pastatytiems pakeitimo įsigaliojimo konkrečiai Organizacijos narei dieną arba vėliau. A3.1 standartas. Apgyvendinimo ir poilsio sąlygos 1. Kiekviena Organizacijos narė priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriuose reikalaujama, kad su jų vėliava plaukiojantys laivai:
182. a)atitiktų minimalius standartus, siekiant užtikrinti, kad laive dirbančių ar gyvenančių arba ir dirbančių, ir gyvenančių jūrininkų apgyvendinimo sąlygos būtų saugios, tinkamos ir atitinkančios atitinkamas šio standarto nuostatas; ir
183. b)būtų tikrinami, siekiant užtikrinti pradinį ir nuolatinį tokių standartų atitikimą. 2. Kompetentinga institucija, rengdama ir taikydama įstatymus ir kitus teisės aktus, kad įgyvendintų šį standartą, pasikonsultavusi su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis:
184. a)atsižvelgia į 4.3 taisyklę ir su ja susijusias Kodekso nuostatas dėl sveikatos apsaugos ir saugos ir dėl nelaimingų atsitikimų prevencijos, remiantis specifiniais laive ir gyvenančių, ir dirbančių jūrininkų poreikiais; ir
185. b)tinkamai atsižvelgia į šio Kodekso B dalies rekomendacijas. 3. Pagal 5.1.4 taisyklę nustatyti patikrinimai atliekami, kai:
186. a)laivas yra registruojamas arba perregistruojamas; arba
187. b)jūrininkų apgyvendinimo sąlygos laive buvo iš esmės pakeistos. 4. Kompetentinga institucija skiria ypatingą dėmesį tam, kad užtikrintų, jog bus įgyvendinti šios Konvencijos reikalavimai, susiję su:
188. a)kajučių ir kitų gyvenamųjų patalpų dydžiu;
189. b)šildymu ir vėdinimu;
190. c)triukšmu ir vibracija bei kitais aplinkos veiksniais;
191. d)sanitarinėmis sąlygomis;
192. e)apšvietimu; ir
193. f)patalpomis ligoniams. 5. Kiekvienos Organizacijos narės kompetentinga institucija reikalauja, kad su jos šalies vėliava plaukiojantys laivai atitiktų minimalius apgyvendinimo ir poilsio sąlygų laive standartus, nustatytus šio standarto 6– 17 dalyse. 6. Bendrieji apgyvendinimo sąlygoms taikomi reikalavimai:
194. a)visų gyvenamųjų jūrininkų patalpų aukštis turi būti pakankamas; mažiausias leidžiamas patalpos aukštis visose jūrininkų gyvenamosiose patalpose, kur reikia visapusiškai ir laisvai judėti, turi būti ne mažesnis nei 203 centimetrai; kompetentinga institucija gali leisti sumažinti bet kokios patalpos ar jos dalies aukštį iki tam tikros ribos, bet tik tokiose gyvenamosiose patalpose, kuriose įrodoma, kad toks sumažinimas:
195. i)yra pagrįstas; ir
196. ii)nesukels jūrininkams nepatogumų;
197. b)gyvenamosios patalpos turi būti pakankamai izoliuotos;
198. c)ne keleiviniuose laivuose, kaip apibrėžta 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje su pakeitimais (SOLAS Konvencija) 2 taisyklės e ir f dalyse, miegamosios kajutės turi būti virš krovos linijos laivo viduryje arba laivagalyje, išskyrus išskirtinius atvejus, kai dėl laivo dydžio, tipo ar paskirties bet kuri kita vieta yra nepraktiška, miegamosios kajutės gali būti laivo priekyje, bet jokiu atveju ne prieš sandūros pertvarą.
199. d)kompetentinga institucija gali leisti keleiviniuose laivuose ir specialiuose laivuose, pastatytuose laikantis TJO Specialios paskirties laivų saugos kodekso 1983 m. ir vėlesnės redakcijos (toliau – „specialios paskirties laivai“), įrengti miegamąsias kajutes žemiau krovos linijos, su sąlyga, kad tinkamai įrengiamas apšvietimas ir vėdinimas, bet jokiu būdu miegamosios kajutės negali būti įrengtos iš karto po darbiniais perėjimais;
200. e)neturi būti tiesioginių angų į miegamąsias kajutes iš krovinių ar mašinų skyrių arba iš virtuvių, sandėlių, džiovyklų ar bendrų sanitarinių vietų; pertvaros dalis, skirianti tokias vietas nuo miegamųjų kajučių, ir išorinės pertvaros turi būti patikimai pagamintos iš plieno ar kitos patvirtintos medžiagos, nepralaidžios vandeniui ir dujoms;
201. f)medžiagos, naudojamos vidinėms pertvaroms, apkaloms ir lakštinei dangai, grindims ir jungtims pagaminti, turi atitikti savo paskirtį ir būti laidžios, kad būtų užtikrinta sveika aplinka;
202. g)turi būti užtikrintas tinkamas apšvietimas ir pakankamas drenažas; ir
203. h)gyvenamosios, poilsio ir maitinimo patalpos turi atitikti taisyklės 4.3 reikalavimus ir su tuo susijusias Kodekso nuostatas dėl sveikatos apsaugos ir saugos bei nelaimingų atsitikimų prevencijos, siekiant išvengti rizikos būti paveiktam pavojingo triukšmo ir vibracijos lygio bei kitų aplinkos veiksnių ir laive esančių chemikalų bei siekiant sukurti jūrininkams priimtiną darbo ir gyvenimo laive aplinką. 7. Vėdinimo ir šildymo reikalavimai:
204. a)miegamosios kajutės ir kajutkompanijos turi būti pakankamai vėdinamos;
205. b)laivų, išskyrus reguliariai plaukiojančius prekybiniais reisais, kuriuose dėl vidutinio klimato sąlygų to nereikia, jūrininkų gyvenamosiose patalpose, bet kurioje atskiroje radijo kajutėje ir bet kokiame centrinio mechanizmo valdymo skyriuje turi būti įrengtas oro kondicionavimas;
206. c)visuose sanitariniuose skyriuose vėdinimo vamzdžiai turi būti išvesti į atvirą orą ir nesujungti su jokia kita gyvenamosios patalpos dalimi; ir
207. d)turi būti užtikrintas pakankamas šildymas per tinkamą šildymo sistemą, išskyrus laivus, plaukiojančius tik tropinio klimato zonose. 8. Laikantis apšvietimo reikalavimų, naudojant tokius specialius įrenginius, kurie gali būti leidžiami keleiviniuose laivuose, miegamosios patalpos ir kajutkompanijos turi būti apšviestos natūralia šviesa ir pakankama dirbtine šviesa. 9. Kai laive turi būti apgyvendinama su nakvyne, miegamosioms patalpoms taikomi tokie reikalavimai:
208. a)laivuose, išskyrus keleivinius laivus, kiekvienam jūrininkui turi būti suteikta atskira miegamoji patalpa; jei laivo bendroji talpa yra 3000 arba jei laivas yra specialios paskirties, kompetentinga institucija, pasikonsultavusi su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, gali leisti netaikyti šio reikalavimo;
209. b)vyrams ir moterims turi būti suteiktos atskiros miegamosios patalpos;
210. c)miegamosios patalpos turi būti pakankamo dydžio ir tinkamai įrengtos, kad būtų užtikrintas priimtinas komfortas ir būtų lengviau palaikyti tvarką;
211. d)bet kokiomis aplinkybėmis jūrininkams turi būti suteiktas atskiras gultas;
212. e)mažiausi vidiniai gulto matmenys turi būti ne mažesni kaip 198 ir 80 cm;
213. f)vieno gulto jūrininkų gyvenamosios patalpos turi būti ne mažesnės nei:
214. i)4,5 m2 laivuose, kurių bendroji talpa mažesnė nei 3000;
215. ii)5,5 m2 laivuose, kurių bendroji talpa 3000 ir didesnė, bet ne didesnė nei 10 000; iii) 7 m2 laivuose, kurių bendroji talpa 10 000 arba didesnė;
216. g)tačiau kompetentinga institucija gali leisti sumažinti plotą, kad laivuose, kurių bendroji talpa mažesnė nei 3000, keleiviniuose laivuose ir specialios paskirties laivuose būtų galima įrengti vienviečius miegamuosius;
217. h)laivuose, kurių bendroji talpa mažesnė nei 3000, išskyrus keleivinius laivus ir specialios paskirties laivus, miegamosiose kajutėse gali gyventi ne daugiau kaip du jūrininkai; tokių miegamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 7 m2;
218. i)keleiviniuose laivuose ir specialios paskirties laivuose jūrininkų, kurių pareigos nėra laivo vadovaujančio jūrininko pareigos, miegamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei:
219. i)7,5 m2 dviem asmenims skirtos gyvenamosios patalpos;
220. ii)11,5 m2 trims asmenims skirtos gyvenamosios patalpos;
221. ii)14,5 m2 keturiems asmenims skirtos gyvenamosios patalpos;
222. j)specialios paskirties laivuose miegamosiose patalpose gali gyventi daugiau nei keturi asmenys; tokių patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,6 m2 vienam asmeniui;
223. k)laivuose, išskyrus keleivinius laivus ir specialios paskirties laivus, jūrininkams, kurie eina vadovaujančias pareigas, miegamosios patalpos, kuriose nėra privačios svetainės ar fojė, vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis nei:
224. i)7,5 m2 laivuose, kurių bendroji talpa mažesnė nei 3000;
225. ii)8,5 m2 laivuose, kurių bendroji talpa 3000 ir didesnė, bet ne didesnė nei 10 000; iii) 10 m2 laivuose, kurių bendroji talpa 10 000 arba didesnė;
226. l)keleiviniuose laivuose ir specialios paskirties laivuose plotas jūrininkams, einantiems laivo vadovaujančiųjų jūrininkų pareigas, jei nėra privačios svetainės ar fojė, plotas jaunesniesiems vadovaujantiems specialistams neturi būti mažesnis nei 7,5 m2 vienam asmeniui, o vyresniesiems vadovaujantiems specialistams – ne mažiau nei 8,5 m2 vienam asmeniui; laikoma, kad jaunesnieji vadovaujantys specialistai dirba eksploataciniame lygyje, o vyresnieji vadovaujantys specialistai – vadovavimo lygyje.
227. m)kapitonas, vyriausiasis mechanikas ir vyriausiasis laivavedys be miegamųjų patalpų dar turi turėti prijungtą svetainę, fojė ar lygiavertę papildomą erdvę; kompetentinga institucija, pasikonsultavusi su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, gali netaikyti šio reikalavimo laivams, kurių bendroji talpa yra mažesnė nei 3000;
228. n)kiekvienam patalpoje apgyvendintam jūrininkui turi būti skirti tokie baldai: pakankamo dydžio (ne mažiau kaip 475 litrų) užrakinama drabužių spinta ir ne mažesnis nei 56 litrų stalčius arba tokio pat dydžio erdvė; jei stalčius yra drabužių spintoje, bendras mažiausias drabužių spintos tūris turi būti ne mažesnis nei 500 litrų; joje turi būti lentyna ir užraktas, kad būtų užtikrintas jūrininko privatumas;
229. o)kiekvienoje miegamojoje kajutėje turi būti pritvirtintas, su nuleidžiamąja lenta arba ištraukiamas, stalas arba rašomasis stalas, taip pat patogios sėdimosios vietos. 10. Kajutkompanijoms keliami reikalavimai:
230. a)kajutkompanijos turi būti įrengtos toliau nuo miegamųjų patalpų, kiek įmanoma arčiau virtuvės; kompetentinga institucija, pasikonsultavusi su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, gali netaikyti šio reikalavimo laivams, kurių bendroji talpa yra mažesnė nei 3000; ir
231. b)kajutkompanijos turi būti pakankamo dydžio ir patogios, tinkamai apstatytos baldais ir su tinkama įranga (įskaitant galimybę bet kada atsigaivinti gaiviaisiais gėrimais), atsižvelgiant į jūrininkų, kurie gali naudotis jomis vienu metu, skaičių; reikia pasirūpinti, kad būtų atitinkamai atskira arba bendra kajutkompanijos įranga. 11. Sanitarinėms patalpoms keliami reikalavimai:
232. a)visi jūrininkai turi turėti galimybę patogiai naudotis sanitarine įranga, atitinkančia minimalius sveikatos ir higienos reikalavimus ir pagrįstus komforto standartus; vyrams ir moterims turi būti atskiros sanitarinės patalpos;
233. b)sanitarinės patalpos turi būti lengvai pasiekiamos nuo navigacinio tiltelio ir mašinų skyriaus arba arti mašinų skyriaus valdymo centro; kompetentinga institucija, pasikonsultavusi su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, gali netaikyti šio reikalavimo laivams, kurių bendroji talpa yra mažesnė nei 3000;
234. c)visuose laivuose patogioje vietoje turi būti mažiausiai po vieną tualetą, vieną praustuvę ir vieną vonią ar dušą arba visa tai šešiems ar mažiau asmenų, kurie neturi asmeninių patalpų;
235. d)išskyrus keleivinius laivus, kiekvienoje miegamojoje patalpoje turi būti praustuvė su karštu ir šaltu tekančiu vandeniu, išskyrus tuos atvejus, kai tokia praustuvė yra privačioje vonioje;
236. e)kompetentinga institucija, gali nustatyti, kad keleiviniuose laivuose, kurių reisai paprastai yra ne ilgesni nei keturios valandos, būtų speciali tvarka arba sumažintas reikalaujamos įrangos skaičius; ir
237. f)karštas ir šaltas tekantis vanduo turi būti visose prausimosi vietose. 12. Dėl patalpų ligoniams nustatyta, kad laivuose, kuriuose yra 15 ar daugiau jūrininkų ir kurių reisas trunka ilgiau nei tris dienas, turi būti atskiros patalpos ligoniams, naudojamos tik medicininiais tikslais; kompetentinga institucija gali sušvelninti šį reikalavimą pakrantės prekybai skirtiems laivams; kompetentinga institucija, patvirtindama patalpas ligoniams laive, turi užtikrinti, kad bet kokiu oru tokios patalpos būtų lengvai pasiekiamos, patogios paguldytiems asmenims ir jose jie galėtų sulaukti greito ir tinkamo dėmesio. 13. Skalbimo patalpos turi būti tinkamoje vietoje, atitinkamai įrengtos ir aprūpintos technika. 14. Visuose laivuose turi būti erdvė ar erdvės atvirame denyje, kuriomis jūrininkai galėtų naudotis būdami ne tarnyboje; tokios patalpos turi būti pakankamo ploto, atsižvelgiant į laivo dydį ir jūrininkų skaičių laive. 15. Visuose laivuose turi būti atskiri biurai arba bendras laivo biuras, kuriuo naudotųsi denio ir mašinų skyriai; kompetentinga institucija, pasikonsultavusi su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, gali netaikyti šio reikalavimo laivams, kurių bendroji talpa yra mažesnė nei 3000. 16. Laivuose, prekybiniais reisais reguliariai įplaukiančiuose į moskitų apniktus uostus, turi būti atitinkamos kompetentingos institucijos nurodytos priemonės. 17. Atsižvelgiant į taisyklės 4.3 ir atitinkamas Kodekso nuostatas dėl sveikatos apsaugos ir saugos bei nelaimingų atsitikimų prevencijos, laive dirbantiems ir gyvenantiems jūrininkams, atsižvelgiant į jų specifinius poreikius turi būti sudarytos atitinkamos visiems jūrininkams prieinamos poilsio sąlygos, patogumai ir paslaugos. 18. Kompetentinga institucija reikalauja, kad laivuose kapitonas atliktų ar kapitonui vadovaujant būtų atliekami dažni patikrinimai, užtikrinantys, kad jūrininkų gyvenamosios patalpos švarios, tinkamos gyventi ir suremontuotos. Kiekvieno tokio patikrinimo duomenys turi būti registruojami ir prieinami. 19. Kai laivuose, siekiant išvengti diskriminacijos, reikia atsižvelgti į jūrininkų, kurių religinė ar socialinė praktika yra kitokia ar savita, interesus, kompetentinga institucija, pasikonsultavusi su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, gali leisti sąžiningai taikomus nukrypimus nuo šio standarto su sąlyga, kad dėl tokių nukrypimų bendros sąlygos netaps mažiau palankios nei tos, kurios būtų sudarytos taikant šį standartą. 20. Kiekviena valstybė narė, pasikonsultavusi su suinteresuotomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, gali netaikyti laivams, kurių bendroji talpa mažesnė nei 200 ir kai tai pagrįsta atsižvelgiant į laivo dydį ir asmenų skaičių laive, reikalavimų pagal tokias šio standarto nuostatas:
238. a)7 dalies b punkto, 11 dalies d punkto ir 13 dalies; ir
239. b)9 dalies f ir h– l punktų imtinai tik ploto atžvilgiu. 21. Bet kokios šio standarto reikalavimų išimtys galimos tik tada, jei jos aiškiai leidžiamos šiame standarte ir tik ypatingomis aplinkybėmis, kuriomis tokios išimtys gali būti aiškiai pateisintos rimtomis priežastimis ir užtikrinti jūrininkų sveikatos apsaugą ir saugą. B3.1 gairė. Apgyvendinimo ir poilsio sąlygos B3.1.1 gairė. Projektas ir konstrukcija 1. Išorinės miegamųjų patalpų ir kajutkompanijų pertvaros turėtų būti tinkamai izoliuotos. Visi mašinų korpusai ir visos virtuvės ir kitų erdvių, kuriose susidaro karštis, ribojančios pertvaros turėtų būti pakankamai izoliuotos, kad gretimų gyvenamųjų patalpų ar koridorių nepaveiktų susidaręs karštis. Taip pat reikėtų imtis priemonių, kad būtų užtikrinta apsauga nuo garų (
240. ir)ar karšto vandens vamzdynų karščio poveikio. 2. Miegamosios patalpos, kajutkompanijos, poilsio kajutės ir koridoriai gyvenamosiose patalpose turėtų būti tinkamai izoliuotos, kad būtų išvengta kondensacijos ar perkaitimo. 3. Pertvarų paviršius ir denio antlubiai turėtų būti iš medžiagos, kurios paviršių būtų lengva išlaikyti švarų. Neturėtų būti naudojamos tokios konstrukcijos, kuriose galėtų slėptis parazitai. 4. Miegamųjų patalpų ir kajutkompanijų pertvarų paviršius ir denio antlubiai turėtų būti tokie, kad būtų lengva juos išlaikyti švarius, šviesios spalvos, o jų apdaila turi būti patvari ir nekenksminga. 5. Klojiniai visose jūrininkų gyvenamosiose patalpose turėtų būti iš patvirtintos medžiagos ir konstrukcijos, neslidžiu ir nepralaidžiu drėgmei paviršiumi ir lengvai valomi. 6. Jei grindys yra iš sudėtinių medžiagų, šonų sujungimo vietos turėtų būti sandarios. B3.1.2 gairė. Vėdinimas 1. Miegamųjų patalpų ir kajutkompanijų vėdinimo sistema turėtų būti kontroliuojama, kad oras būtų palaikomas tinkamos būklės ir užtikrinamas pakankamas oro judėjimas bet kokiomis oro ir klimato sąlygomis. 2. Centralizuoto arba individualaus tipo oro kondicionavimo sistemos turėtų būti įrengtos taip, kad:
241. a)būtų palaikoma tinkama oro temperatūra ir santykinė drėgmė, palyginti su lauko oro sąlygomis, užtikrintas pakankamas oro pasikeitimas visose kondicionuojamose patalpose, atsižvelgta į veiklos esant jūroje ypatybes ir nesukelta perdaug triukšmo ar vibracijos; ir
242. b)būtų palengvintas valymas ir dezinfekavimas, siekiant sustabdyti arba kontroliuoti ligos plitimą. 3. Oro kondicionavimo ir kitų pagalbinių vėdinimo priemonių, kaip reikalaujama pirmesnėse šios Gairės dalyse, maitinimas turėtų būti nenutrūkstamas visą laiką, kai jūrininkai gyvena arba dirba laive ir kai to reikalauja sąlygos. Tačiau toks maitinimas nebūtinai turi būti užtikrinamas iš avarinio šaltinio. B3.1.3 gairė. Šildymas 1. Jūrininkų gyvenamųjų patalpų šildymo sistema turėtų veikti visą laiką, kai jūrininkai gyvena arba dirba laive ir kai to reikalauja sąlygos. 2. Visuose laivuose, kuriuose turi būti šildymo sistema, turėtų būti šildoma karštu vandeniu, šiltu oru, elektra, garais ar panašiu būdu. Tačiau gyvenamosiose patalpose garai neturėtų būti naudojami kaip šilumos perdavimo priemonė. Šildymo sistema turėtų būti tokia, kad būtų galima palaikyti tinkamo lygio temperatūrą jūrininkų gyvenamosiose patalpose įprastomis oro ir klimato sąlygomis, kurios labiausiai tikėtinos laivui plaukiant prekybiniu reisu. Kompetentinga institucija turėtų nustatyti reikiamą standartą. 3. Turėtų būti įrengti radiatoriai ir kiti šildymo aparatai ir, kur reikia, jie turėtų būti pridengti, kad nesukeltų gaisro, būtų saugūs ir patogūs gyventojams. B3.1.4 gairė. Apšvietimas 1. Visuose laivuose, jūrininkų gyvenamose patalpose turėtų būti elektros apšvietimas. Jei nėra dviejų nepriklausomų elektros šaltinių apšvietimui, avariniu atveju papildomas apšvietimas turėtų būti užtikrintas tinkamai sukonstruotomis lempomis arba apšvietimo aparatais. 2. Miegamosiose patalpose virš kiekvieno gulto turėtų būti įrengta elektros lemputė skaitymui. 3. Tinkamus natūralaus ir dirbtinio apšvietimo standartus turėtų nustatyti kompetentinga institucija. B3.1.5 gairė. Miegamosios patalpos 1. Gultai laive turėtų būti išdėstyti taip, kad būtų kuo patogiau jūrininkui ir bet kokiam jį lydinčiam asmeniui. 2. Jei dėl laivo dydžio, jo veiklos ir išplanavimo yra pagrįsta ir praktiška, miegamosios patalpos turėtų būti suplanuotos ir įrengtos taip, kad jose būtų privati vonia, įskaitant tualetą, taip gyventojams užtikrinamas būtinas patogumas ir yra lengviau palaikyti tvarką. 3. Kiek tai praktiškai įmanoma, jūrininkų miegamosios patalpos turėtų būti išdėstytos taip, kad būtų atskirtos nuo budėtojų patalpų ir nedarbo dienomis jūrininkams nereikėtų dalintis patalpa su budėtojais. 4. Jei jūrininkai atlieka jaunesniųjų vadovaujančių specialistų pareigas, miegamojoje patalpoje neturėtų būti daugiau nei du asmenys. 5. Kai tai praktiškai įmanoma, antrajam mechanikui reikėtų suteikti A3.1 standarto 9 dalies m punkte nurodytas patalpas. 6. Matuojant patalpos plotą, reiktų įtraukti ir tas vietas, kuriose yra gultai, spintelės, komodos ir sėdimosios vietos. Mažos arba netaisyklingos formos erdvės, kurios veiksmingai nepapildo erdvių, skirtų laisvam judėjimui, ir nepanaudojamos baldams statyti, neturėtų būti įtraukiamos. 7. Gultai neturėtų būti išdėstyti daugiau nei dviem eilėmis; jei gultai išdėstyti palei laivo bortą, tose vietose, kuriose virš gultų yra borto iliuminatoriai, turėtų būti tik viena gultų eilė. 8. Apatinis gultas dviejų gultų eilėje turėtų būti ne mažiau kaip 30 centimetrų virš grindų; viršutinis gultas turėtų būti įrengtas maždaug viduryje tarp apatinio gulto apačios ir antlubio sijų apatinės pusės. 9. Gulto konstrukcija ir šliuža, jei tokia yra, turėtų būti pagaminta iš patvirtintos medžiagos, tvirta, lygi, nerūdijanti, neleidžianti kauptis parazitams. 10. Jei gulto konstrukcijai naudojami vamzdeliniai rėmai, jie turėtų būti visiškai hermetiški ir be skylučių, kurios leistų patekti parazitams. 11. Kiekvienas gultas turėtų būti su patogiais čiužiniais minkšta apačia arba kombinuoti minkšti čiužiniai, įskaitant spyruoklinę apačią arba spyruoklinį čiužinį. Čiužiniams ir paminkštinimui naudojama medžiaga turėtų būti patvirtinto standarto. Užpildams neturėtų būti naudojama medžiaga, leidžianti kauptis parazitams. 12. Kai vienas gultas yra įrengtas virš kito, po apatiniu čiužiniu arba po viršutinio gulto spyruokline apačia turėtų būti įrengtas dulkių nepraleidžiantis dugnas. 13. Baldai turėtų būti iš lygios, kietos medžiagos, kuri nesideformuotų ar nerūdytų. 14. Miegamosiose patalpose turėtų būti užuolaidos arba atitinkama iliuminatorių uždanga. 15. Miegamosiose patalpose turėtų būti veidrodis, mažos spintelės tualeto reikmenims, knygų lentyna ir pakankamai kabliukų drabužiams sukabinti. B3.16 gairė. Kajutkompanijos 1. Kajutkompanijų patalpos gali būti arba bendros, arba atskiros. Sprendimas dėl to turėtų būti priimtas pasikonsultavus su jūrininkų ir laivų savininkų atstovais ir gavus kompetentingos institucijos patvirtinimą. Reiktų atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip laivo dydis ir saviti kultūriniai, religiniai ir socialiniai jūrininkų poreikiai. 2. Jei jūrininkams turi būti suteiktos atskiros kajutkompanijos patalpos, atskiros kajutkompanijos turėtų būti suteiktos:
243. a)kapitonui ir vadovaujantiesiems specialistams; ir
244. b)jaunesniesiems specialistams ir kitiems jūrininkams. 3. Ne keleiviniuose laivuose jūrininkų kajutkompanijos plotas neturėtų būti mažesnis nei 1,5 m2 vienam asmeniui planuojamo sėdimojo ploto. 4. Visų laivų kajutkompanijose turėtų būti pakankamai stalų ir atitinkamų pritvirtintų