Taigi pagal Medžioklės įstatymą medžiojimas yra vienas iš medžioklės instituto elementų; Medžioklės įstatyme vartojama „medžioklės“ sąvoka apima ir šiame įstatyme vartojamą „medžiojimo“ sąvoką.
\n8.1. Medžioklės įstatymo 7 straipsnio „Medžioklės plotai ir teritorijos, kuriose medžioklė yra draudžiama“ 1 dalyje nustatyta, kad „medžioklės plotais laikomos ir medžioti leidžiama visose teritorijose, išskyrus teritorijas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje“, kurioje yra nurodytos teritorijos, kuriose medžioti draudžiama. Tad medžioklės plotai yra apibūdinti ne pozityviai, bet negatyviai: „medžioklės ploto“ sąvoka apima bet kurią šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nenurodytą teritoriją (žemės, miškų ar vandens telkinių plotą), kurioje nėra draudžiama medžioti. Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad medžioti draudžiama: 1) kapinėse, urbanizuotose teritorijose, valstybiniuose rezervatuose, esančiuose valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose, rezervatinėse apyrubėse ir kitose teritorijose, kuriose šią veiklą draudžia įstatymai ir kiti teisės aktai; 2) žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka; 3) kitose teritorijose, kuriose atsižvelgiant į vietos sąlygas negali būti medžiojama ir kurias nustato institucijos, sudarančios medžioklės plotų vienetus Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka.
\nKonstatuotina, kad Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos teritorijos (kapinės, urbanizuotos teritorijos, valstybiniai rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose, rezervatinės apyrubės ir kitos teritorijos, kuriose šią veiklą draudžia įstatymai ir kiti teisės aktai), taip pat šios dalies 3 punkte nurodytos teritorijos (kitos teritorijos, kuriose atsižvelgiant į vietos sąlygas negali būti medžiojama ir kurias nustato institucijos, sudarančios medžioklės plotų vienetus Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka) nelaikytinos medžioklės plotais.
\nKitaip vertintini Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyti žemės sklypai, kurių savininkai uždraudė medžioti juose Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka.
\nMedžioklės įstatymo 7 straipsnio pavadinimą „Medžioklės plotai ir teritorijos, kuriose medžioklė yra draudžiama“ aiškinant vien pažodžiui (taikant vien lingvistinį, verbalinį teisės aiškinimo metodą) būtų galima teigti, esą šiame įstatyme visos teritorijos į medžioklės plotus ir teritorijas, kuriose medžioklė yra draudžiama, yra diferencijuojamos taip: medžioklės plotai – tai visos teritorijos (žemės, miškų ir vandens telkinių plotai), kuriose nėra draudžiama medžioti (t. y. visos teritorijos, kurios nėra nurodytos Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje), tuo tarpu teritorijos, kuriose yra draudžiama medžioti (t. y. visos Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos teritorijos), nėra medžioklės plotai. Taip būtų galima teigti ir vien pažodžiui aiškinant Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatą „medžioklės plotais laikomos ir medžioti leidžiama visose teritorijose, išskyrus teritorijas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje“. Šitaip aiškinant Medžioklės įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyti žemės sklypai, kurių savininkai uždraudė medžioti juose Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, neturėtų būti laikomi medžioklės plotais.
\nKita vertus, minėtu būdu (vien pažodžiui, lingvistiškai) aiškinant Medžioklės įstatymo 7 straipsnio pavadinimą „Medžioklės plotai ir teritorijos, kuriose medžioklė yra draudžiama“ ir šio straipsnio 1 dalies nuostatą „medžioklės plotais laikomos ir medžioti leidžiama visose teritorijose, išskyrus teritorijas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje“ būtų neatsižvelgiama į Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatą „medžioti draudžiama: <....> 2) žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka“. Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies formuluotė „žemės sklypai, esantys medžioklės plotuose“ suponuoja tai, kad medžioklės plotais laikytini ir šios dalies 2 punkte nurodyti medžioklės plotuose esantys žemės sklypai, kurių savininkai uždraudė medžioti juose Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka. Šiame kontekste paminėtina, kad privačios žemės sklypo savininkas pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalį turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala (apie tai per nustatytą terminą raštu pranešęs atitinkamai komisijai).
\nMedžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyti žemės sklypai – tai tokie žemės sklypai, kuriuose Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka galėtų būti medžiojama, tačiau jų savininkai, pasinaudoję Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise, uždraudė juose medžioti. Taigi Medžioklės įstatyme numatytas privačios žemės sklypo savininko uždraudimas medžioti jam priklausančiame žemės sklype nereiškia, kad tas žemės sklypas jau nelaikytinas medžioklės plotu – jame, jeigu savininkas nedraustų, Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka būtų galima medžioti. Šiuo atžvilgiu minėti Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyti žemės sklypai atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje pateiktą medžioklės plotų sąvokos apibrėžimą.
\nKonstatuotina, kad Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyti žemės sklypai, esantys medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, savo teisiniu režimu iš esmės skiriasi nuo šios dalies 1 punkte nurodytų teritorijų (kapinių, urbanizuotų teritorijų, valstybinių rezervatų, esančių valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose, rezervatinių apyrubių ir kitų teritorijų, kuriose šią veiklą draudžia įstatymai ir kiti teisės aktai) ir šios dalies 3 punkte nurodytų teritorijų (kitų teritorijų, kuriose, atsižvelgiant į vietos sąlygas, negali būti medžiojama ir kurias nustato institucijos, sudarančios medžioklės plotų vienetus Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka).
\nToks Medžioklės įstatymo 7 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, kai viena Medžioklės įstatymo norma bandoma aprėpti iš esmės skirtingas teisines kategorijas ir reguliuoti iš esmės skirtingus santykius, yra prieštaringas ir dviprasmiškas; jis yra taisytinas iš esmės.
\n8.2. Pabrėžtina, kad norint atskleisti Medžioklės įstatyme įtvirtintą medžioklės plotų ir medžioklės plotų vienetų sampratą, inter alki išaiškinti šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, nepakanka taikyti vien lingvistinį, verbalinį teisės aiškinimo metodą, bet reikia taikyti ir kitus teisės aiškinimo metodus, įskaitant teleologinį ir sisteminį.
\n8.3. Teleologiškai aiškinant Medžioklės įstatyme (inter alia 7 straipsnyje) įtvirtintą medžioklės plotų ir medžioklės plotų vienetų sampratą turi būti atsižvelgiama į šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo tikslus ir šio įstatymo paskirtį, kuri, kaip minėta, pačiame šiame įstatyme yra apibrėžiama taip: „<....> nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu“ (1 straipsnis).
\nMedžioklės įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo tikslus, šio įstatymo paskirtį įvairiais aspektais atskleidžia įvairios jo nuostatos, inter alia reglamentuojančios medžioklės plotų vienetų sudarymą ir medžioklėtvarkos projektų rengimą, kaip antai: medžioklė – tai medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas inter alia atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas (2 straipsnio 8 dalis); medžioklės plotų vienetų sudarymas – tai „teritorijos, kurioje fizinis ar juridinis asmuo turėdamas leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete gali planuoti ir organizuoti medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą bei medžiojamųjų gyvūnų apsaugą, ploto ir ribų nustatymas“ (2 straipsnio 15 dalis); „medžioklės plotų vienetai sudaromi ir jų ribos keičiamos vadovaujantis medžioklėtvarkos principais, užtikrinant racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams“ (8 straipsnio 1 dalis); medžioklės plotų vieneto vientisumo kriterijus ir reikalavimus medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti tvirtina Aplinkos ministerija, vadovaudamasi šiais principais: 1) medžioklės plotų vienetų ribos turi eiti aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, gerai matomomis vietovėje, tačiau negali būti nustatomos pamiške; 2) keliai, geležinkelių ruožai, elektros perdavimo linijos, natūralūs bei dirbtiniai vandens srautai ir kiti panašūs objektai, jeigu jų forma, dydis bei statiniai ar įrenginiai juose netrukdo organizuoti medžioklės, nesuardo medžioklės plotų vienetų vientisumo, tačiau negali būti laikomi išilgine jungtimi tarp atskirų nutolusių medžioklės plotų vieneto dalių (8 straipsnio 1 dalis); „visiems šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka sudarytiems medžioklės plotų vienetams ne rečiau kaip kas 10 metų turi būti parengiami medžioklėtvarkos projektai, kuriuose, atlikus medžioklės plotų bioekologinių sąlygų bei jų pokyčių tyrimą, nustatoma: 1) pagrindinės medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo sąlygos (didžiausias ir mažiausias leistinas medžiojamųjų gyvūnų gausumas, privalomos įgyvendinti biotechninės priemonės bei kitos sąlygos, būtinos išlaikyti gyvybingas medžiojamųjų gyvūnų populiacijas bei išvengti didelės šių gyvūnų daromos žalos žemės, miškų ir žuvininkystės ūkiams, kitiems žmogaus ūkinės veiklos objektams); 2) siūlymai pakeisti medžioklės plotų vienetų ribas, jeigu tai yra būtina siekiant užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą bei atsižvelgiant į įvykusius teritorijos naudojimo pokyčius“ (9 straipsnio 1 dalis); ir kt.
\nIš šių Medžioklės įstatymo nuostatų matyti, kad medžioklės plotais ir medžioklės plotų vienetais, kaip Medžioklės įstatyme įtvirtinto medžioklės planavimo ir organizavimo modelio elementais, siekiama sudaryti prielaidas racionaliai valdyti medžiojamųjų gyvūnų populiacijas, užtikrinti jų gyvybingumą ir apsaugą, racionaliai naudoti medžiojamuosius gyvūnus.
\nTaigi konstatuotina, kad šiuo – medžiojamųjų gyvūnų populiacijų racionalaus valdymo ir medžiojamųjų gyvūnų racionalaus naudojimo – atžvilgiu tai, kad tam tikra teritorija (žemės sklypų, miškų, vandens telkinių plotas) pagal Medžioklės įstatymą yra laikoma medžioklės plotu, reiškia, jog minėtu įstatymu šiai teritorijai yra nustatytas tam tikras teisinis režimas: šios teritorijos pagal Medžioklės įstatymą apskritai gali būti naudojamos medžiojimui. Tačiau medžioti leidžiama ne visose teritorijose, kurios traktuojamos kaip medžioklės plotai; kad medžioklės plotai būtų iš tikrųjų naudojami medžiojimui, būtina, kad jie būtų Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka įtraukti į tam tikrą medžioklės plotų vienetą. Į medžioklės plotų vienetus neįtrauktuose medžioklės plotuose medžioklė negali būti planuojama ir organizuojama.
\nKonstatuotina ir tai, kad medžiojamųjų gyvūnų populiacijų racionalaus valdymo ir medžiojamųjų gyvūnų racionalaus naudojimo atžvilgiu medžioklės plotų priskyrimas tam tikriems medžioklės plotų vienetams reiškia, kad teritorijos, kurios pagal Medžioklės įstatymą yra medžioklės plotai, yra suskirstytos į tam tikrus teritorinius darinius – medžioklės plotų vienetus, kuriuose medžioklė gali būti planuojama ir organizuojama taip, kad būtų valdomos medžiojamųjų gyvūnų populiacijos, užtikrintas jų gyvybingumas ir apsauga, medžiojamųjų gyvūnų racionalus naudojimas. Pagal Medžioklės įstatymą į medžioklės plotų vienetus negali būti įtraukiamos tokios teritorijos, kuriose, nors jos ir atitinka medžioklės ploto požymius, planuojant ir organizuojant medžioklę nebūtų pasiekti Medžioklės įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo tikslai – nebūtų valdomos medžiojamųjų gyvūnų populiacijos, nebūtų užtikrinamas jų gyvybingumas ir apsauga, medžiojamieji gyvūnai nebūtų naudojami racionaliai.
\n8.4. Šiame kontekste dar kartą paminėtina, kad medžioklės plotų vieneto vientisumo kriterijus ir reikalavimus medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti tvirtina Aplinkos ministerija (8 straipsnio 1 dalis). Paminėtina ir tai, kad medžioklės plotų vienetų sudarymo (ir jų ribų pakeitimo) projektus kiekvienoje savivaldybėje rengia šios savivaldybės mero sudaryta komisija, susidedanti iš savivaldybės administracijos, aplinkos apsaugos, žemėtvarkos, valstybinių miškus prižiūrinčių institucijų, medžiotojų visuomeninių organizacijų, vienijančių medžiotojų klubus ir būrelius, žemės ir miško savininkų savivaldos organizacijų atstovų (8 straipsnio 3 dalis); medžioklės plotų vieneto sudarymo ar ribų pakeitimo projektai pateikiami tvirtinti atitinkamos apskrities viršininkui (8 straipsnio 10 dalis); medžioklės plotų vienetų, siūlomų sudaryti daugiau kaip vienos savivaldybės teritorijoje, sudarymo projektai rengiami kartu su kitų savivaldybių atitinkamomis komisijomis, o jeigu medžioklės plotų vieneto ribos peržengia vienos apskrities ribas, tokio medžioklės plotų vieneto sudarymo projektas turi būti patvirtintas ir tose apskrityse, į kurių teritoriją jis įsiterpia (8 straipsnio 11 dalis).
\nTad konstatuotina, kad įstatymų leidėjas pasirinko ir Medžioklės įstatyme įtvirtino tokį medžioklės planavimo ir organizavimo, medžioklės bei su ja susijusių santykių modelį, kai tai, ar tam tikros teritorijos, kurios pagal Medžioklės įstatymą laikytinos medžioklės plotais, įtrauktinos į atitinkamus medžioklės plotų vienetus, sprendžia Medžioklės įstatyme numatytos valstybės ir savivaldybių institucijos. Kad tam tikri medžioklės plotai būtų įtraukti į medžioklės plotų vienetus, jie privalo būti vientisi ir sudaryti vadovaujantis medžioklėtvarkos principais. Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti, kad medžiojama būtų tik tuose medžioklės plotuose, kuriuose planuojant ir organizuojant medžioklę būtų valdomos medžiojamųjų gyvūnų populiacijos, būtų užtikrinamas jų gyvybingumas ir apsauga, medžiojamieji gyvūnai būtų naudojami racionaliai, t. y. būtų įmanoma pasiekti Medžioklės įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo tikslus.
\n8.5. Aiškinant Medžioklės įstatyme (inter alia 7 straipsnyje) įtvirtintą medžioklės plotų ir medžioklės plotų vienetų sampratą turi būti atsižvelgiama į šio įstatymo 8 straipsnio nuostatas.
\nPagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalį „teritorijas, kuriose medžioklė draudžiama pagal šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalį <....> komisija pažymi medžioklės plotų vieneto plane“, o pagal šio straipsnio 10 dalį „neatsiejamos tvirtinamo medžioklės plotų vienetų sudarymo arba jo ribų pakeitimo projekto dalys yra medžioklės plotų vieneto planas su pažymėtomis teritorijomis, kuriose leidžiama medžioti ir kuriose medžioklė yra uždrausta“.
\nMinėta, kad į medžioklės plotų vienetus gali būti įtraukiamos tik tos teritorijos, kurios pagal Medžioklės įstatymą yra medžioklės plotai. Minėta ir tai, kad Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos teritorijos (kapinės, urbanizuotos teritorijos, valstybiniai rezervatai, rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose, rezervatinės apyrubės ir kitos teritorijos, kuriose šią veiklą draudžia įstatymai ir kiti teisės aktai), taip pat šios dalies 3 punkte nurodytos teritorijos (kitos teritorijos, kuriose, atsižvelgiant į vietos sąlygas, negali būti medžiojama ir kurias nustato institucijos, sudarančios medžioklės plotų vienetus Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka) nėra medžioklės plotai. Jos, nors ir pažymimos atitinkamo medžioklės plotų vieneto plane, nėra ir negali būti medžioklės plotų vieneto dalis.
\nKitaip vertintini Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyti žemės sklypai, kurių savininkai uždraudė medžioti juose Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka. Minėta, kad šie žemės sklypai atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje pateiktą medžioklės plotų sąvokos apibrėžimą. Tai tokie žemės sklypai, kuriuose Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka galėtų būti medžiojama, tačiau jų savininkai, pasinaudoję Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise, uždraudė juose medžioti, ir šiuose žemės sklypuose, jeigu savininkai nedraustų, Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka būtų galima medžioti. Jie gali būti įtraukiami į atitinkamus medžioklės plotų vienetus ir sudaro medžioklės plotų vieneto dalį.
\nMedžioklės įstatymo 7 straipsnį aiškinant šio įstatymo 8 straipsnio 9 ir 10 dalių kontekste konstatuotina, kad į medžioklės plotų vienetus gali būti įtraukiami ir tie medžioklės plotai, kuriuose medžioti neuždrausta, ir tie pagal šį įstatymą medžioklės plotais laikytini žemės sklypai (nurodyti šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte), kuriuose jų savininkai Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka uždraudė medžioti. Ar tam tikri medžioklės plotai gali būti įtraukti į medžioklės plotų vienetus, o jeigu gali, tai į kuriuos, sprendžia Medžioklės įstatyme numatytos valstybės ir savivaldybių institucijos.
\n8.6. Taigi iš visuminio Medžioklės įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad jame visos teritorijos (žemės, miškų, vandens telkinių plotai) galimybės jose medžioti atžvilgiu yra suskirstytos į: 1) teritorijas, kuriose pagal šį įstatymą draudžiama medžioti ir kurios nelaikomos medžioklės plotais; 2) teritorijas, kurios pagal šį įstatymą yra medžioklės plotai. Šie plotai savo ruožtu apima: 1) medžioklės plotus, kuriuose neuždrausta medžioti; 2) žemės sklypus, esančius medžioklės plotuose, kurių savininkai uždraudė juose medžioti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka.
\nKonstatuotina, jog Medžioklės įstatyme yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad jeigu atitinkamas iš medžioklės plotų formuojamas teritorinis darinys atitiks tik vieną kurį nors iš šių reikalavimų (vientisumo arba minimalaus dydžio), toks medžioklės plotų vienetas negalės būti sudarytas ir patvirtintas.
\nMinėta, kad medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų pakeitimo projektus kiekvienoje savivaldybėje rengia šios savivaldybės mero sudaryta komisija, susidedanti iš savivaldybės administracijos, aplinkos apsaugos, žemėtvarkos, valstybinių miškus prižiūrinčių institucijų, medžiotojų visuomeninių organizacijų, vienijančių medžiotojų klubus ir būrelius, žemės ir miško savininkų savivaldos organizacijų atstovų. Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti nuostatus tvirtina Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos (8 straipsnio 3 dalis). Pasiūlymus sudaryti medžioklės plotų vienetus ar pakeisti jų ribas minėtai komisijai teikia: 1) Aplinkos ministerija arba jos įgaliotos institucijos – dėl mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienetų ir profesionalios medžioklės plotų vienetų bei dėl bendrojo naudojimo medžioklės plotų vienetų, jeigu yra gautas atitinkamas medžioklėtvarkos projekto rengėjų siūlymas; 2) Žemės ūkio ministerija arba jos įgaliotos institucijos – dėl medžioklės plotų vienetų žuvininkystės tvenkinių teritorijoje; 3) fiziniai ir juridiniai asmenys – dėl bendrojo naudojimo medžioklės plotų vienetų (8 straipsnio 5 dalis).
\nMedžioklės plotų vienetai gali būti sudaromi ir jų ribos keičiamos ir minėtos komisijos iniciatyva, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus (8 straipsnio 6 dalis), t. y. kai siekiama užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams. Komisija, parengusi preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projektą, paskelbia apie tai šalies bei vietinėje spaudoje ir nurodo 1 mėnesio terminą, per kurį šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (t. y. privačios žemės sklypo savininkai, kurių žemė yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui) komisijai raštu gali pateikti reikalavimus, o kiti suinteresuoti fiziniai ar juridiniai asmenys – siūlymus dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo projekto; šie reikalavimai bei siūlymai komisijai pateikiami tiesiogiai arba per seniūnijas, kuriose yra siūlymus ir reikalavimus pateikiantiems asmenims priklausantys žemės sklypai, o pasikeitus žemės sklypo savininkui – tik per seniūniją, kurioje yra šis žemės sklypas, per 1 mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (8 straipsnio 9 dalis).
\nPasibaigus nurodytam terminui komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti, išnagrinėjusi gautus reikalavimus ar siūlymus ir įvertinusi, kad jie atitinka 8 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus (t. y. kai siekiama užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams), priima sprendimą, ar tikslinga atsižvelgti į gautus siūlymus, prireikus koreguoja medžioklės plotų vieneto sudarymo ar ribų pakeitimo projektą ir per 1 mėnesį šį projektą pateikia tvirtinti atitinkamos apskrities viršininkui.
\nMinėta, kad neatsiejamos tvirtinamo medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projekto dalys yra medžioklės plotų vieneto planas su pažymėtomis teritorijomis, kuriose leidžiama medžioti ir kuriose medžioklė yra uždrausta, bei priedas apie medžioklės plotų dydį bei pasiskirstymą pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis (8 straipsnio 10 dalis). Taip pat minėta, kad medžioklės plotų vienetų, siūlomų sudaryti daugiau kaip vienos savivaldybės teritorijoje, sudarymo projektai rengiami kartu su kitų savivaldybių atitinkamomis komisijomis; jeigu medžioklės plotų vieneto ribos peržengia vienos apskrities ribas, tokio medžioklės plotų vieneto sudarymo projektas turi būti patvirtintas ir tose apskrityse, į kurių teritoriją jis įsiterpia (8 straipsnio 11 dalis).
\nPabrėžtina, kad Medžioklės įstatymas neužkerta kelio jo 13 straipsnio 3 dalyje nurodytos komisijos sprendimą ginčyti teisme.
\n12.1. Medžioklės įstatyme yra nustatyta, kokiais pagrindais ir kokia tvarka medžioklės plotuose esančio žemės sklypo savininkas gali uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype. Minėta, kad pagal Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalį „medžioti draudžiama: <....> 2) žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka“. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala“.
\nNurodytos Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatos yra neatsiejamos ir nuo šio įstatymo 8 straipsnio 9 ir 10 dalių. Antai Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatyta: „Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija, parengusi preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projektą, paskelbia apie tai šalies bei vietinėje spaudoje ir nurodo 1 mėnesio terminą, per kurį šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys atitinkamos savivaldybės komisijai raštu gali pateikti reikalavimus, o kiti suinteresuoti fiziniai ar juridiniai asmenys – siūlymus dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo projekto. Tokie rašytiniai siūlymai ir reikalavimai pateikiami šio straipsnio 3 dalyje numatytai komisijai tiesiogiai arba per seniūnijas, kuriose yra siūlymus ir reikalavimus pateikiantiems asmenims priklausantys žemės sklypai.
\nPasikeitus žemės sklypo savininkui, toks pareiškimas gali būti pateikiamas per seniūniją, kurioje yra šis žemės sklypas, per 1 mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Teritorijas, kuriose medžioklė draudžiama pagal šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalį iki šiuos reikalavimus nustatančių asmenų nurodyto termino, šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija pažymi medžioklės plotų vieneto plane. Mokesčiai už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą medžioklės plotų vienete mažinami proporcingai tokių teritorijų dydžiui, tačiau šių apribojimų nustatymas nesuardo medžioklės plotų vienetų vientisumo.“ Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 10 dalyje inter alia nustatyta: „Pasibaigus šio straipsnio 9 dalyje nustatytam terminui, komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti, išnagrinėjusi gautus reikalavimus ar siūlymus ir įvertinusi, kad jie atitinka šio straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, priima sprendimą, ar tikslinga atsižvelgti į gautus siūlymus, prireikus koreguoja medžioklės plotų vienetų sudarymo ar ribų pakeitimo projektą, ir per 1 mėnesį šį projektą pateikia tvirtinti atitinkamos apskrities viršininkui.“ Taigi Medžioklės įstatyme yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį privačios žemės sklypo savininkas turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, bet tai jis gali padaryti tik tokiais pagrindais ir tik tokia tvarka, kurie yra nustatyti Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, 8 straipsnio 9 ir 10 dalyse, 13 straipsnio 2 dalyje.
\nPažymėtina, kad šiuo atžvilgiu įžvelgtinas skirtumas tarp dviejų teisinių situacijų: 1) savininkas turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype, esančiame medžioklės plotuose, kai atitinkamas medžioklės plotų vienetas dar tik formuojamas; 2) asmuo, iš kito savininko įsigijęs nuosavybėn žemės sklypą, jau įtrauktą į tam tikrą sudarytą ir patvirtintą medžioklės plotų vienetą, gali uždrausti jame medžioti.
\n12.1.1. Apibūdinant pirmąją teisinę situaciją – kai savininkas turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype, esančiame medžioklės plotuose, atitinkamą medžioklės plotų vienetą dar tik formuojant, – pabrėžtina, kad savininkas šią savo teisę gali įgyvendinti tik Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais ir tik laikydamasis įstatymo 8 straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatytos tvarkos. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytas vienintelis pagrindas, kuriam esant ši teisė gali būti įgyvendinta – jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala. Be to, pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 10 dalį sprendimą, ar atsižvelgti į žemės sklypo savininko reikalavimus ir formuojant atitinkamą medžioklės plotų vienetą uždrausti medžioti šiam savininkui priklausančiame žemės sklype, esančiame medžioklės plotuose, priima Medžioklės įstatyme numatyta komisija.
\nTaigi Medžioklės įstatyme yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad ir tais atvejais, kai žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose, savininkas nesutinka, kad jo žemės sklype būtų medžiojama, ir šį savo nesutikimą grindžia žalos žemės ūkio pasėliams arba miškui grėsme, komisija gali nepaisyti savininko reikalavimų ir be jo sutikimo nuspręsti, kad tame žemės sklype bus medžiojama. Taip sudaromos prielaidos atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai prieš privačios žemės, miško, vandens telkinio savininko valią tam tikra komisija nusprendžia, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, miške, vandens telkinyje bus medžiojama.
\nApibūdinant pirmąją teisinę situaciją – kai savininkas turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype, esančiame medžioklės plotuose, atitinkamą medžioklės plotų vienetą dar tik formuojant, – pažymėtina ir tai, kad Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje yra nustatyta tvarka, kurios laikantis savininkas yra informuojamas, kad jam priklausantį žemės sklypą yra numatoma priskirti medžioklės plotų vienetui, ir nustatomas laikas, per kurį savininkas Medžioklės įstatyme numatytai komisijai gali pateikti reikalavimus, susijusius su jam priklausančio žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose, naudojimu medžiojimui, įskaitant reikalavimą uždrausti medžioti tame žemės sklype: apie tai, kad yra parengtas preliminarus medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projektas, paskelbiama šalies bei vietinėje spaudoje; per 1 mėnesį privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemę įstatymo nustatyta tvarka yra numatoma priskirti medžioklės plotų vienetui, atitinkamos savivaldybės komisijai raštu gali pateikti reikalavimus dėl minėto projekto.
\nNustačius minėtą savininko informavimo būdą ir minėtą 1 mėnesio terminą, yra sudaromos prielaidos atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose, savininkas nė nežino apie formuojamą medžioklės plotų vienetą, vadinasi, ir negali pasinaudoti jam pagal Medžioklės įstatymą priklausančia teise pateikti Medžioklės įstatyme numatytai komisijai reikalavimus, susijusius su jam priklausančio žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose, naudojimu medžiojimui, įskaitant reikalavimą uždrausti medžioti tame žemės sklype.
\n12.1.2. Apibūdinant antrąją teisinę situaciją – kai asmuo, iš kito savininko įsigijęs nuosavybėn žemės sklypą, jau įtrauktą į tam tikrą sudarytą ir patvirtintą medžioklės plotų vienetą, gali uždrausti jame medžioti, – pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalį, „pasikeitus žemės sklypo savininkui, toks pareiškimas gali būti pateikiamas per seniūniją, kurioje yra šis žemės sklypas, per 1 mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“. Aiškinant Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalį kartu su 7 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsnio 2 dalimi ir 8 straipsnio 10 dalimi konstatuotina, kad, pasikeitus žemės sklypo, jau įtraukto į tam tikrą sudarytą ir patvirtintą medžioklės plotų vienetą, savininkui, šis pagal Medžioklės įstatymą turi teisę uždrausti medžioti tame žemės sklype tik įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, tik per tam tikrą terminą (per 1 mėnesį nuo nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre), be to, sprendimą, ar patenkinti naujojo savininko reikalavimą uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype, ar ne, priima ne pats savininkas, o Medžioklės įstatyme numatyta komisija.
\nPažymėtina, kad nei iš minėtų Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 8 straipsnio 9 ir 10 dalyse, 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, nei iš kitų šio įstatymo nuostatų nekyla žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose, savininko teisė po to, kai atitinkamas medžioklės plotų vienetas yra sudarytas, uždrausti medžioti jam priklausančiame ir į tą medžioklės plotų vienetą jau įtrauktame žemės sklype (išskyrus atvejus, kai pasikeičia žemės sklypo savininkas).
\n12.2. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „privačios žemės sklypo savininkas, turintis medžiotojo bilietą, turi teisę, susitaręs su medžioklės plotų naudotojais, šio Įstatymo ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka kartu su medžioklės plotų naudotojais medžioti visuose medžioklės plotų vienetuose, į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas“.
\n12.3. Pagal Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 2 dalį medžioklės plotų naudotojai, norintys savininkui priklausančiame žemės sklype, kuris yra medžioklės plotų vienete, taikyti biotechnines priemones, statyti bei eksploatuoti stacionarius medžioklės įrenginius, turi gauti šio žemės sklypo savininko sutikimą.
\n14.1. Pagal Medžioklės įstatymo 22 straipsnį: šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti ir jų riboms pakeisti nurodytu būdu kiekvienoje savivaldybėje turėjo būti sudaryta ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo Medžioklės įstatymo įsigaliojimo (1 dalis); medžioklės plotų naudotojai, naudoję medžioklės plotus iki šio įstatymo įsigaliojimo ir naudoję juos nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pateikti prašymus minėtai komisijai, ir jų naudojami medžioklės plotai turėjo būti pripažįstami medžioklės plotų vienetais bei leidimai naudoti juose medžiojamųjų gyvūnų išteklius turėjo būti išduoti laikantis medžioklės plotų naudojimo tęstinumo, vadovaujantis šiame straipsnyje nustatyta tvarka (2 dalis); kartu su atitinkamu prašymu turėjo būti pateikiama: 1) Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų nustatyta tvarka įregistruotos medžioklės plotų nuomos sutartys, sudarytos su žemės sklypų savininkais ir valdytojais iki Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2001 m. gruodžio 29 d.), su išsinuomotų medžioklės plotų schemomis; 2) medžioklės plotų, esančių valstybinėje žemėje, skyrimą patvirtinantys dokumentai (tik profesionalios medžioklės plotų ir mokslo ir mokymo medžioklės plotų atveju); 3) rašytiniai medžioklės plotų ribų suderinimo su visais gretimų medžioklės plotų naudotojais protokolai, jeigu jie buvo surašyti, pagal kuriuos patvirtinamos faktiškos medžioklės plotų vienetų ribos, arba remdamiesi šiais protokolais besiribojančių medžioklės plotų naudotojai koregavo medžioklės plotų ribas siekdami šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų; 4) kiti dokumentai, patvirtinantys teisėtą medžioklės plotų naudojimą (3 dalis);
\nMedžioklės įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija, priimdama sprendimą dėl į medžioklės plotų vienetą siūlomų įtraukti teritorijų, dėl kurių naudojimo nebuvo pateikta nurodytų dokumentų arba jie buvo ne visi, turėjo atsižvelgti į šio straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytuose dokumentuose pateiktus siūlymus arba nustatyti medžioklės plotų vieneto ribas, atsižvelgdama į šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus (4 dalis); medžioklės plotų, naudotų iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo pagal šio straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus ir atitinkančių šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, ribos buvo nekeistinos, išskyrus atvejus, kai besiribojančių medžioklės plotų vienetų naudotojai rašytiniu medžioklės plotų ribų suderinimo protokolu prašė nustatyti kitokias ribas, siekdami šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų (5 dalis); medžioklės plotų, mažesnių kaip 1000 ha, naudotojai su gretimų medžioklės plotų naudotojais galėjo susitarti dėl medžioklės plotų padidinimo iki 1000 ha arba šių plotų sujungimo, įtvirtindami tai šio straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytu dokumentu ir pateikdami bendrą prašymą Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytai komisijai dėl medžioklės plotų pripažinimo medžioklės plotų vienetu, o iki 2003 m. balandžio 1 d. nesusitarus dėl medžioklės plotų vieneto padidinimo iki nurodyto dydžio, galutinį sprendimą dėl medžioklės plotų vienetų ribų nustatymo atsižvelgdama į šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus turėjo priimti nurodyta komisija (6 dalis); tol, kol medžioklės plotai bus pripažinti medžioklės plotų vienetais pagal jų naudojimo tęstinumą, buvo privaloma laikytis Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9, 10 ir 11 dalyse nustatytų sąlygų (7 dalis); medžioklės plotuose, dėl kurių įtraukimo į medžioklės plotų vienetus šio straipsnio 2 dalyje nurodyti prašymai iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pateikiami, medžioklės plotų vienetai turėjo būti sudaromi arba šie plotai prie kitų sudarytų medžioklės plotų vienetų turėjo būti prijungiami Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka (8 punktas); medžioklės plotų naudotojams, kurių medžioklės plotai šiame straipsnyje nustatyta tvarka buvo pripažinti medžioklės plotų vienetais, leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuose vienetuose turėjo būti išduodami be šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyto konkurso (9 dalis).
\nPagal Medžioklės įstatymo 23 straipsnį Vyriausybė, atsižvelgdama į šio įstatymo ir kai kurių jo straipsnių įsigaliojimo terminus, turėjo parengti ir patvirtinti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.
\n14.2. Konstatuotina, kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti bendrieji principai, kuriais remiantis medžioklės plotai, medžioklės plotų naudotojų naudoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, galėjo būti pripažinti medžioklės plotų vienetais, o jų naudotojams išduoti leidimai šiuose medžioklės plotų vienetuose naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius turėjo būti išduoti ir po Medžioklės įstatymo įsigaliojimo.
\n14.3. Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytas medžioklės plotų naudojimo tęstinumas, viena vertus, reiškia, kad medžioklės plotų naudotojai, iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo naudoję konkrečius medžioklės plotus, tuos medžioklės plotus (Medžioklės įstatyme jau vadinamus medžioklės plotų vienetais) turi teisę naudoti ir po Medžioklės įstatymo įsigaliojimo. Kita vertus, pagal šią dalį iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo naudoti medžioklės plotai pripažįstami medžioklės plotų vienetais, o leidimai šiuose medžioklės plotų vienetuose naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius išduodami 22 straipsnyje nustatyta tvarka.
\nŠiame kontekste paminėtina, kad pagal Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje nurodyti medžioklės plotų naudotojai, naudoję medžioklės plotus iki šio įstatymo įsigaliojimo ir norintys juos naudoti po Medžioklės įstatymo įsigaliojimo, kartu su atitinkamu prašymu turi pateikti inter alia Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų nustatyta tvarka įregistruotas medžioklės plotų nuomos sutartis, su žemės sklypų savininkais ir valdytojais sudarytas iki Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2001 m. gruodžio 29 d.), su išsinuomotų medžioklės plotų schemomis. Taigi pagal Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalis medžioklės plotų naudotojų iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo naudoti medžioklės plotai pripažįstami medžioklės plotų vienetais ir po Medžioklės įstatymo įsigaliojimo, išskyrus tuos medžioklės plotus (jų dalis), kurie buvo išnuomoti pagal medžioklės plotų nuomos sutartis, su žemės sklypų savininkais ir valdytojais sudarytas 2001 m. gruodžio 29 d. ir vėliau.
\nIš bylos medžiagos matyti, kad 2001 m. gruodžio 29 d. data buvo pasirinkta dėl to, kad tą dieną įsigaliojo Laukinės gyvūnijos įstatymas (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija), kurio 3 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Dėl tokio Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo medžioklės plotų naudotojai, sudarę medžioklės plotų nuomos sutartis 2001 m. gruodžio 29 d. ir vėliau, atsidūrė nevienodoje padėtyje, palyginti su kitais medžioklės plotų naudotojais, kurie medžioklės plotų nuomos sutartis sudarė iki 2001 m. gruodžio 29 d.
\n14.4. Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti medžioklės plotų naudotojai kartu su atitinkamu prašymu turi pateikti, be kitų dokumentų, „rašytinius medžioklės plotų ribų suderinimo su visais gretimų medžioklės plotų naudotojais protokolus, jeigu jie buvo surašyti, pagal kuriuos patvirtinamos faktiškos medžioklės plotų vienetų ribos, arba remdamiesi šiais protokolais besiribojančių medžioklės plotų naudotojai koreguoja medžioklės plotų ribas siekdami šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų“ (3 punktas). Toks teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad medžioklės plotų, į kuriuos įeina privati žemė, miškai, vandens telkiniai, ribos gali būti koreguojamos ir be šios žemės, miškų, vandens telkinių savininkų sutikimo.
\n14.5. Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 4 dalies nuostata „šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija, priimdama sprendimą dėl į medžioklės plotų vienetą siūlomų įtraukti teritorijų, dėl kurių naudojimo nėra pateiktų šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų arba jie yra ne visi, atsižvelgia į šio straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytuose dokumentuose pateiktus siūlymus arba nustato medžioklės plotų vieneto ribas, atsižvelgdama į šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus“ reiškia, kad priimant sprendimą dėl į medžioklės plotų vienetą siūlomų įtraukti teritorijų, dėl kurių naudojimo nėra pateikta šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų arba jie pateikti ne visi, nėra reikalaujama privačios žemės, miškų, vandens telkinių, kuriuos siūloma įtraukti į tą medžioklės plotų vienetą, savininko sutikimo.
\n14.6. Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 5 dalies nuostata „medžioklės plotų, naudotų iki šio Įstatymo įsigaliojimo pagal šio straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus ir atitinkančių šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, ribos yra nekeistinos, išskyrus atvejus, kai besiribojančių medžioklės plotų vienetų naudotojai rašytiniu medžioklės plotų ribų suderinimo protokolu prašo nustatyti kitokias ribas, siekdami šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų“ reiškia, kad medžioklės plotų, naudotų iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo, ribos gali būti keičiamos ir be privačios žemės, miškų, vandens telkinių, kurie įeina į atitinkamus medžioklės plotus, savininkų sutikimo.
\n14.7. Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostatos „Medžioklės plotų, mažesnių kaip 1000 ha, naudotojai su gretimų medžioklės plotų naudotojais gali susitarti dėl medžioklės plotų padidinimo iki 1000 ha arba šių plotų sujungimo, įtvirtindami tai šio straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytu dokumentu ir pateikdami bendrą prašymą šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytai komisijai dėl medžioklės plotų pripažinimo medžioklės plotų vienetu“ ir „Nesusitarus dėl medžioklės plotų vieneto padidinimo iki nurodyto dydžio iki 2003 m. balandžio 1 d., galutinį sprendimą dėl medžioklės plotų vienetų ribų nustatymo atsižvelgdama į Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus priima nurodyta komisija“ reiškia, kad galutinį sprendimą dėl medžioklės plotų vienetų ribų nustatymo tais atvejais, kai mažesnių kaip 1000 ha medžioklės plotų naudotojai su gretimų medžioklės plotų naudotojais iki 2003 m. balandžio 1 d. nesusitaria dėl medžioklės plotų vieneto padidinimo iki 1000 ha arba šių plotų sujungimo, priima atitinkamos savivaldybės komisija. Šitaip sudarytos prielaidos atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai asmenys, sudarę ir įregistravę mažesnius nei 1000 ha medžioklės plotus, po 2003 m. balandžio 1 d. negali jų naudoti medžiojimui.
\nPirma, Medžioklės įstatyme yra įtvirtintas kitoks medžioklės plotų vienetų sudarymo principas: medžioklės plotų vienetai sudaromi ne medžioklės plotų nuomos sutarties pagrindu, bet medžioklės plotų vienetų projektus kiekvienoje savivaldybėje parengus tam tikrai tos savivaldybės komisijai ir juos patvirtinus atitinkamos apskrities viršininkui.
\nAntra, Medžioklės įstatymas leidžia medžioti ir privatiems savininkams priklausančiuose žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, nebent savininkai būtų tai uždraudę Medžioklės įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka. Taigi konstatuotina, kad iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo galiojusiuose Lietuvos teisės aktuose buvęs įtvirtintas specialaus leidimo principas, reiškęs, kad be žemės savininko sutikimo negalima medžioti jam priklausančioje žemėje, buvo pakeistas bendro leidimo principu, reiškiančiu, kad medžioti savininko žemėje galima, jeigu savininkas to neuždraudė Medžioklės įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka.
\nTrečia, Medžioklės įstatyme atsisakyta anksčiau galiojusiuose Lietuvos teisės aktuose buvusių nuostatų, pagal kurias žemės savininkai jiems priklausančiose ir neišnuomotose žemėse galėjo medžioti smulkiąją fauną.
\nŠiais atžvilgiais Medžioklės įstatyme įtvirtintas medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinis reguliavimas nutolo nuo autentiškos Lietuvoje susiklosčiusios ir ankstesniuose teisės aktuose įtvirtintos medžioklės tradicijos.
\n17.1. Aplinkos ministras 2002 m. kovo 20 d. išleido įsakymą Nr. 124 „Dėl medžioklės trofėjų apžiūros ir medžioklės trofėjų ekspertų tarybos“, kurio 3.2 punktu pripažino netekusiu galios aplinkos ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. 358 „Dėl Medžioklės plotų, esančių valstybinėje žemėje, nuomos sutarties tipinės formos patvirtinimo“ (kuriuo buvo patvirtinta Medžioklės plotų, esančių valstybinėje žemėje, nuomos sutarties tipinė forma).
\n17.2. Aplinkos ministras 2002 m. rugsėjo 23 d. išleido įsakymą Nr. 493 „Dėl aplinkos ministro 2002 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. 298 „Dėl leidimų zoologijos sodams įkurti išdavimo ir zoologijos sodų tvarkymo ir kontrolės tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo ir dėl aplinkos ministro 1998 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 200 „Dėl Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo įgyvendinimo“, aplinkos ministro 1999 m. spalio 15 d. įsakymo Nr. 331 „Dėl nelaisvėje laikomiems laukiniams gyvūnams skirtų patalpų minimalių normų patvirtinimo“ pripažinimo netekusiais galios“, kurio 2.1 punktu pripažino netekusiu galios aplinkos ministro 1998 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 200 „Dėl Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo įgyvendinimo“ (kuriuo buvo patvirtintas Lietuvos Respublikoje leidžiamų naudoti laukinių gyvūnų rūšių sąrašas).
\n17.3. Aplinkos ministras 2002 m. rugsėjo 30 d. išleido įsakymą Nr. 511 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“, naujos redakcijos“, kurio 1 punktu pakeitė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, patvirtintas aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu, ir išdėstė jas nauja redakcija. Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymas įsigaliojo 2002 m. spalio 10 d.
\n17.4. Vyriausybė 2003 m. sausio 13 d. priėmė nutarimą Nr. 10 „Dėl Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą skaičiavimo metodikos ir mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą tarifų patvirtinimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo ir 1999 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 210 „Dėl užmokesčio už medžioklės plotų, esančių valstybinių miškų, laisvos valstybinės žemės bei valstybinio vidaus vandenų fondų žemėje, nuomą dydžių patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“, kurio 4 punktu pripažino netekusiu galios Vyriausybės 1999 m. vasario 25 d. nutarimą Nr. 210 „Dėl užmokesčio už medžioklės plotų, esančių valstybinių miškų, laisvos valstybinės žemės bei valstybinio vidaus vandenų fondų žemėje, nuomą dydžių patvirtinimo“ (kuriuo buvo patvirtinti užmokesčio už medžioklės plotų, esančių valstybinių miškų, laisvos valstybinės žemės bei valstybinio vidaus vandenų fondų žemėje, nuomą dydžiai), o 1.1 ir 1.2 punktais patvirtino atitinkamai Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą skaičiavimo metodiką ir mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą tarifus.
\nVyriausybės 2003 m. sausio 13 d. nutarimo 2 punkte nustatyta, kad Aplinkos ministerija indeksuoja šiuo nutarimu patvirtintus tarifus, ir apibrėžta indeksavimo tvarka. Vyriausybės 2003 m. sausio 13 d. nutarimu patvirtintos metodikos nuostatos buvo keičiamos Vyriausybės 2003 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 903 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 13 d. nutarimo Nr. 10 „Dėl Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą skaičiavimo metodikos ir mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą tarifų patvirtinimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo ir 1999 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 210 „Dėl užmokesčio už medžioklės plotų, esančių valstybinių miškų, laisvos valstybinės žemės bei valstybinio vidaus vandenų fondų žemėje, nuomą dydžių patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ pakeitimo“.
\nVII 1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamos Medžioklės įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims ir 46 straipsnio 1 daliai.
\nNatūralios gamtinės aplinkos, jos atskirų objektų naudojimo ir apsaugos santykių teisinio reguliavimo konstituciniai pagrindai yra nustatyti Konstitucijos 54 straipsnyje.
\nKonstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucija – vientisas aktas, kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad jokios Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti vien pažodžiui, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas ar paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra.
\nTad Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 46 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste – į Konstitucijos 54 straipsnio nuostatas.
\nĮstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.“ 4. Natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves Konstitucija traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias nacionalines vertybes. Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime konstatavo, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų.
\nIš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai. Įstatymų leidėjas turi uždrausti veiksmus, darančius žalą natūraliai gamtinei aplinkai, jos objektams, ir nustatyti teisinę atsakomybę už tokius veiksmus. Minėti draudimai bei teisinė atsakomybė už šių draudimų nepaisymą turi būti nustatyti tik įstatymu, o šių draudimų įgyvendinimo tvarka gali būti reglamentuojama ir poįstatyminiuose teisės aktuose.
\nValstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų.
\nValstybė, reguliuodama su natūralios gamtinės aplinkos ir jos objektų apsauga, gamtos išteklių naudojimu, atkūrimu ir gausinimu susijusius santykius, taip pat ir ribodama atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimą ar įpareigodama tam tikrus teisinių santykių subjektus atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, inter alki kai tokiais ribojimais ar įpareigojimais yra įsiterpiama į asmens konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą.
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatos „valstybė rūpinasi <....> gyvūnijos <....> apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai“, taip pat iš 54 straipsnio 2 dalies nuostatos „įstatymu draudžiama <....> skurdinti <....> gyvūniją“ darytina išvada, kad vienas iš gamtos išteklių, kuris pagal Konstituciją turi būti saugomas ir kurio racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas turi būti užtikrinamas, yra gyvūnija (jos ištekliai), įskaitant ir laukinę gyvūniją.
\nLaukinė gyvūnija – itin plati, apibendrinanti sąvoka, apimanti visas nedomestifikuotų gyvūnų rūšis. Laukinės gyvūnijos, kaip Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, savitumas yra dar ir tas, kad ji yra labai dinamiška, laisvėje esantys laukiniai gyvūnai keičia savo buvimo vietą, dėl to laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas.
\nTačiau iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir kontroliuojamos) taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga ir racionalus naudojimas. Jeigu laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų nevaldomos (t. y. nereguliuojamos ir nekontroliuojamos) arba valdomos netinkamai, galėtų būti pakenkta kitiems gamtinės aplinkos objektams, taip pat ir tam tikroms pačių laukinių gyvūnų rūšims, įvairioms ekologinėms sistemoms. Neužtikrinus tinkamo laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo), būtų sudarytos prielaidos pakenkti įvairioms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos saugomoms ir ginamoms vertybėms (gyvybei, sveikatai, nuosavybei ir kt.), taigi ir asmens teisėms ir interesams.
\nŠiame kontekste konstatuotina, jog valstybė (jos teisę kuriančios institucijos) pagal Konstitucijos 54 straipsnį gali, o tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, net privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijas (jų dydį, paplitimą, migraciją ir t. t.) būtų galima valdyti (t. y. reguliuoti ir kontroliuoti) tinkamai, veiksmingai, taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga, jos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir gausinimas, kad neatsirastų prielaidų skurdinti gyvūnijos – visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės. Valstybė, teisės aktais reguliuodama su gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymu (t. y. reguliavimu ir kontroliavimu) susijusius santykius, privalo pati paisyti humaniško elgesio su gyvūnais reikalavimų ir netoleruoti kitų asmenų žiauraus, nehumaniško elgesio su gyvūnais.
\nPirma, kaip minėta, medžioklė yra vienas iš laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų, taigi ir viena iš laukinių gyvūnų apsaugos ir racionalaus naudojimo priemonių. Medžioklės specifiką, palyginti su kitais laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais, lemia inter alia tai, kad įgyvendinti šitokią gyvūnų (jų rūšių) populiacijų kontrolę tradiciškai yra patikima privatiems asmenims – medžiotojams, kurie paprastai (bet nebūtinai) būna susibūrę į atitinkamus susivienijimus (medžiotojų būrelius, draugijas ar kitas organizacijas). Tačiau medžioklė gali būti planuojama ir organizuojama ir ne per privačius asmenis – medžiotojus arba ne tik per juos. Kad ir kokiais organizaciniais principais būtų grindžiami medžioklės ir su ja susiję santykiai, valstybė pagal Konstituciją negali nusišalinti nuo medžioklės veiklos kontrolės ir priežiūros.
\nAntra, medžiotojams (privatiems asmenims) medžioklė paprastai yra laisvalaikio veikla. Medžioklė kaip laisvalaikio veikla yra susijusi su specialios įgytosios teisės įgyvendinimu: šia veikla gali užsiimti tik tie asmenys, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti. Pabrėžtina, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose. Ši teisė yra ginama kaip įgytoji teisė.
\nTrečia, medžioklė – tai ūkinės veiklos rūšis arba sudedamoji platesnės ūkinės veiklos dalis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, viena vertus, galima ir profesionali medžioklė – asmens pajamų gavimo šaltinis; kita vertus, asmens ūkinė veikla gali apimti ir medžioklės planavimą bei organizavimą.
\nPasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo, taigi ir medžioklės bei su ja susijusių santykių, modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose valstybė turi plačią diskreciją. Įgyvendindama šią diskreciją valstybė (teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją) gali nustatyti medžioklės plotų sudarymo tvarką, dydžius, medžiojimo būdus, laiką, kitas sąlygas, nurodyti laukinius gyvūnus, kuriuos leidžiama ar draudžiama medžioti, ir kt. Reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą, atsižvelgdama inter alia į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį. Tai darydami teisėkūros subjektai yra saistomi konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, kitų Konstitucijos normų bei principų.
\nPažymėtina, kad valdant (t. y. reguliuojant ir kontroliuojant) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijas medžioklė yra taikoma kartu su kitais šių populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais. Tad medžioklė negali būti priešpriešinama kitoms žmonių veiklos rūšims, o medžiokle užsiimančių ar kitaip su ja susijusių visuomenės narių teisės ir teisėti interesai neturi būti priešpriešinami kitų visuomenės narių teisėms ir teisėtiems interesams. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo.
\nBe to, kaip minėta, laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymas (t. y. reguliavimas ir kontroliavimas), kurio vienas iš būdų yra medžioklė, gali būti susijęs ir su ūkine veikla; medžioklė gali būti ūkinės veiklos rūšis arba sudedamoji platesnės ūkinės veiklos dalis.
\nTaigi teisės aktais reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius turi būti paisoma inter alia pareiškėjo nurodytų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų dėl nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos bei 46 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl tautos ūkio pagrindą sudarančių vertybių – privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos.
\nNuosavybės teises saugo įstatymai.
\nNuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“ 15. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.
\nKonstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas). Minėta Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).
\nKonstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. kovo 16 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).
\nYpač pabrėžtina tai, kad žemė, miškai, vandens telkiniai nuosavybės teisės atžvilgiu yra ypatingi objektai, nes žemės, miškų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus, kaip biologinės ir socialinės būtybės, egzistavimo bei visuomeninių ryšių palaikymo ir sklaidos terpė, žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Nuosavybė įpareigoja. Šis konstitucinis imperatyvas, susietas su minėta itin svarbia žemės, miškų, vandens telkinių, kaip natūralios gamtinės aplinkos objektų, funkcija ir jų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdžiu, reiškia, kad pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtintų ir savininkų priedermę prisidėti prie Konstitucijoje įtvirtinto viešojo intereso – natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugos bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo – užtikrinimo tokiu būdu, kad jiems nuosavybės teise priklausantys žemė, miškai, vandens telkiniai būtų naudojami tik tinkamai, racionaliai, kad nebūtų daroma žala jiems kaip žmogaus ir visuomenės egzistavimo terpei, vienai iš būtinų žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlygų.
\nTai inter alia suponuoja, kad įstatymais gali būti nustatyti specifiniai reikalavimai, apibrėžiantys žemės sklypų, miškų, vandens telkinių valdymą, naudojimą ir disponavimą šiais objektais bei atitinkami apribojimai ir sąlygos šių objektų savininkams. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas dar 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, jog specifinė žemės paskirtis ir padėtis, palyginti su kitais nekilnojamojo turto objektais, lemia ir specialų teisinį žemės santykių reguliavimą; Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. ir 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose konstatuota, kad Konstitucijoje žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei;
\nKonstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarime konstatuota, jog ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus.
\nKita vertus, minėtais apribojimais, suvaržymais, kitais reikalavimais negalima paneigti nuosavybės teisės esmės.
\nTaigi galimos tokios teisinės situacijos, kai valstybė, siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos (jos išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teises, tačiau nepaneigiama šių savininkų privačios nuosavybės teisės esmė.
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad teisės aktuose reglamentuojant laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą) privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek būtina siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo, t. y. tik tiek, kiek būtina tam, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga, jos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir gausinimas. Jeigu siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo yra neišvengiamai būtina kokiu nors mastu apriboti privačios nuosavybės teises (nepaneigiant šių teisių esmės), tarp minėto tikslo ir pasirinktų ribojimo priemonių turi būti protinga pusiausvyra: gali būti nustatytos tik tokios ribojimo priemonės, kurios savininkų nuosavybės teises ribotų ne daugiau negu yra būtina.
\nValstybė, įgyvendindama konstitucinę priedermę rūpintis laukine gyvūnija ir užtikrinti laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, gali nustatyti atitinkamą žemės sklypų, miškų, vandens telkinių naudojimo tvarką, kurios privalės laikytis visi asmenys, neišskiriant nė privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų. Tačiau minėta tvarka neturi kitų asmenų, taip pat ir žemės sklypų, miškų, vandens telkinių privačių savininkų, teisių ir teisėtų interesų riboti daugiau negu yra būtina siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo.
\nKonstituciniai ūkinės veiklos pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 46 straipsnyje, kuriame nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
\nValstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.
\nValstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
\nĮstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.
\nValstybė gina vartotojo interesus.“ 23. Pareiškėjas Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 46 straipsniui ginčija tik tuo aspektu, kad, jo manymu, šios dalies nuostata „Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose“ prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.
\nKonstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Konstitucinė asmens ūkinės veiklos laisvė sudaro sąlygas įgyvendinti įvairius asmens siekius (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
\nKonstitucijos 46 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos susietos ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati: ji suponuoja inter alia asmens teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (užsiėmimą), sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė yra neatsiejama ir nuo reikalavimo paisyti ūkio subjektų lygiateisiškumo. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, netrukdyti, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti.
\nKonstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai). Tačiau nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. Pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas).
\nTaigi nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir kai kurios Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatos sąsajos su šio straipsnio 2 bei 3 dalių nuostatomis.
\nAiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios dalies nuostata „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ reiškia, kad Konstitucija įtvirtina galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei, kad tik tokio vertinimo pagrindu įmanoma remti tam tikras ūkinės veiklos sritis ar tam tikras ūkines pastangas, taip pat kad toks ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas valstybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Minėta Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata sudaro konstitucines teisines prielaidas galimam diferencijuotam ūkinės veiklos teisiniam reguliavimui, kurio pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė.
\nŠi nuostata suponuoja ir valstybės institucijų, pareigūnų, taip pat savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti joms kelio, jeigu ši iniciatyva ar ūkinės pastangos nėra žalingos visuomenei, net jeigu jų naudingumas visuomenei ir nėra akivaizdus. Bet kokius valstybės institucijų, pareigūnų, taip pat savivaldybių institucijų, pareigūnų sprendimus ar veiksmus, kuriais neleidžiama reikštis, plėtotis asmenų iniciatyvai, užkertamas kelias tam tikroms ūkinėms pastangoms, turi nulemti atitinkamos iniciatyvos ar ūkinių pastangų žalingumas visuomenei; priešingu atveju būtų nukrypta nuo Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
\nKonstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą (inter alia siedamas jį su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu šio straipsnio 1 dalyje), yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
\nŪkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat ir su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais. Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 31 d. nutarime konstatavo, kad kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti ribojimai (inter alia nuosavybės teisės apribojimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
\nPažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies formuluotė „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra administruoti visą ar tam tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, t. y. ūkinės veiklos ribojimų (draudimų), sąlygų nustatymą, procedūrų reglamentavimą teisės aktuose, taip pat tokią ūkinės veiklos kontrolę, kuri yra grindžiama teisės aktuose nustatytais ūkinės veiklos ribojimais (draudimais), sąlygomis, procedūromis. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, 1999 m. spalio 6 d. nutarime konstatavo: „Teisinis reguliavimas – tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo forma.
\nTeisinio reguliavimo ypatumai priklauso nuo reguliuojamų visuomeninių santykių specifikos. Viena iš šių santykių sričių – ūkinė veikla. Konstitucinis asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas sąlygoja tai, kad ūkinės veiklos reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Taigi draudimai yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų. Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti. Dėl ūkinės veiklos įvairiapusiškumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti, tačiau besikeičiant teisinio reguliavimo turiniui negali būti paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti tautos ūkio reguliavimo principai.“ Tame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad „asmuo gali verstis bet kokia įstatymų neuždrausta ūkine veikla. Įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai“.
\nPažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti bendros tautos gerovės, taip pat valstybės pareiga siekiant bendros tautos gerovės reguliuoti ūkinę veiklą šalyje. Nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžia, turinčios atitinkamus įgaliojimus ūkinės veiklos reguliavimo srityje, negali nuo šios konstitucinės priedermės nusišalinti.
\nŪkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžinerijos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai).
\nPabrėžtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai nurodyta ūkinės veiklos teisinio reguliavimo kryptis: ūkinė veikla turi tarnauti bendrai tautos gerovei. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad bendra tautos gerovė – tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo argumentais (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Tautos gerovę paprastai atspindi materialinių gėrybių vartojimas; tačiau sąvokos „bendra tautos gerovė“ nederėtų aiškinti atsižvelgiant tik į individo materialinių poreikių tenkinimą, nes apie bendrą tautos gerovę galima spręsti pagal įvairius kriterijus ir iš įvairių apraiškų – tautos socialinės raidos, žmogaus saviraiškos galimybių ir kt.; sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad tautos gerovė neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme, taip pat tai, kad kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).
\nKartu pabrėžtina, jog Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies sąvoka „bendra tautos gerovė“ suponuoja tai, kad ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės. Kita vertus, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta „bendra tautos gerovė“ neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, t. y. to subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų derinimo principą, taip pat į tai, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva Konstitucijoje yra siejama su privačios nuosavybės teise, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau nei tai būtina viešąjam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima pateisinti ir tokio teisinio reguliavimo, kai tam tikra ūkinė veikla yra pernelyg ribojama arba draudžiama dėl to, kad įstatymų leidėjo požiūriu ji esą nėra naudinga visuomenei, nors ir nėra jai žalinga.
\nKonstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta ūkinės veiklos teisinio reguliavimo kryptis aiškintina kaip konstitucinis įpareigojimas įstatymų leidėjui, kitoms teisėkūros institucijoms ūkinės veiklos teisiniu reguliavimu užtikrinti palankią teisinę terpę tokiai ūkinei veiklai, kuri, tenkindama ūkio subjekto interesus, tarnautų ir bendrai tautos gerovei. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas). Paminėtina ir tai, kad, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimuose, pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos netinkamos sąlygos.
\n28.1. Antai Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visos Konstitucijos 46 straipsnio dalys pirmiausia yra skirtos privačiai nuosavybei šalies ūkyje įtvirtinti bei stiprinti (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas). Jeigu teisės aktais būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo yra paneigiama nuosavybės teisė, tai būtų ir iš esmės apribota Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžiningos konkurencijos laisvė, pažeistos kitos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas).
\n28.2. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu. Priešingu atveju ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei. Kita vertus, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) lygybės principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą.
\nDiferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas). Atskirų ūkio subjektų išskyrimą, jų teisinės padėties diferencijuotą nustatymą reikia sieti su valstybės keliamais tikslais ūkio srityje, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, tad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą arba nustatyti tam tikras jos sąlygas (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas).
\n28.3. Minėta, kad dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti. Šiame kontekste pažymėtina, kad ūkinės veiklos santykių teisinis reguliavimas gali būti keičiamas ir siekiant užtikrinti viešąjį interesą. Keisdama ūkinės veiklos santykių teisinį reguliavimą, valstybė gali keisti ir ūkinės veiklos sąlygas ar apskritai nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikra ūkinė veikla turi būti nutraukta. Tačiau keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, taip pat ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo.
\nKonstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų, kad šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti iš tikrųjų įgyvendinamos, kad pagal teisėtų lūkesčių principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).
\nKonstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad gali susidaryti tokios faktinės situacijos, kai asmuo, atitinkantis teisės aktuose nustatytas sąlygas, pagal šiuos teisės aktus įgijo tam tikras teises ir dėl to jam atsirado lūkesčių, kuriuos šis asmuo šių teisės aktų galiojimo metu galėjo pagrįstai laikyti teisėtais, taigi pagrįstai galėjo tikėtis, kad, jeigu jis paklus teisei, vykdys įstatymų reikalavimus, jo lūkesčiai valstybės bus laikomi teisėtais ir bus valstybės ginami ir saugomi. Tokius lūkesčius gali sukelti net ir tie teisės aktai, kurie vėliau buvo Konstitucijos ir įstatymų nustatytais pagrindais bei tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams).
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu ūkio subjektas pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgijo teisę užsiimti tam tikra ūkine veikla ir šią teisę įgyvendino, tai tokios ūkinės veiklos teisinį reguliavimą keičiant taip, kad yra pabloginamos šios ūkinės veiklos sąlygos arba ši ūkinė veikla apskritai nutraukiama, atsižvelgiant į tai, dėl ko yra keičiamas minėtos ūkinės veiklos teisinis reguliavimas ir kokiu mastu jis yra keičiamas, taip pat atsižvelgiant į kitas reikšmės turinčias aplinkybes, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo.
\nTačiau minėti ribojimai ar draudimai turi būti nustatomi įstatymu. Taip pat pabrėžtina, kad minėti ribojimai, draudimai, kaip ir minėtos specifinės ūkinės veiklos sąlygos, procedūros, kontrolės priemonės, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant visuomeniškai reikšmingo tikslo, jais neturi būti paneigiama asmens teisių ir laisvių prigimtis bei esmė, turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad minėti ribojimai, draudimai, specifinės ūkinės veiklos sąlygos, procedūros, kontrolės priemonės neturi paneigti privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisių, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos.
\nVIII Dėl Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatos „Medžioti draudžiama <....> 2) žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka“ ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatos „Privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala“ atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
\nPareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatos formuluotė „žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka“ yra išdėstyta šios dalies 2 punkte.
\nMedžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje inter alia nustatyta: „Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija, parengusi preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projektą, paskelbia apie tai šalies bei vietinėje spaudoje ir nurodo 1 mėnesio terminą, per kurį šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys atitinkamos savivaldybės komisijai raštu gali pateikti reikalavimus, o kiti suinteresuoti fiziniai ar juridiniai asmenys – siūlymus dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo projekto. Tokie rašytiniai siūlymai ir reikalavimai pateikiamu šio straipsnio 3 dalyje numatytai komisijai tiesiogiai arba per seniūnijas, kuriose yra siūlymus ir reikalavimus pateikiantiems asmenims priklausantys žemės sklypai. Pasikeitus žemės sklypo savininkui, toks pareiškimas gali būti pateikiamas per seniūniją, kurioje yra šis žemės sklypas, per 1 mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Teritorijas, kuriose medžioklė draudžiama pagal šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalį iki šiuos reikalavimus nustatančių asmenų nurodyto termino, šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija pažymi medžioklės plotų vieneto plane.“ Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 10 dalyje inter alia nustatyta: „Pasibaigus šio straipsnio 9 dalyje nustatytam terminui, komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti, išnagrinėjusi gautus reikalavimus ar siūlymus ir juos įvertinusi, kad jie atitinka šio straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, priima sprendimą, ar tikslinga atsižvelgti į gautus siūlymus, o prireikus koreguoja medžioklės plotų vienetų sudarymo ar ribų pakeitimo projektą ir per vieną mėnesį šį projektą pateikia tvirtinti atitinkamos apskrities viršininkui.“ Atsižvelgiant į ginčijamų Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 2 dalies sistemines sąsajas su nurodytomis šio įstatymo 8 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatomis, sprendžiant, ar Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims neprieštarauja ginčijamos Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatos, kartu turi būti įvertinta, ar Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims neprieštarauja ir nurodytos šio įstatymo 8 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatos.
\nŠiame kontekste pažymėtina, kad savininko nuosavybės teisių savaime nepažeistų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį tai, kad privačios žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose, savininkas, kurio žemę ketinama naudoti medžiojimui ir kuris buvo tinkamai apie tai informuotas, per protingą terminą nepareiškė savo valios dėl to, ar tame sklype gali, ar negali būti medžiojama, yra laikoma jo sutikimu, kad tame sklype būtų medžiojama. Taip pat pažymėtina, kad įstatymu galima nustatyti įvairias privačios žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose, savininko sutikimo, kad tame sklype būtų medžiojama, pareiškimo formas ir tvarką, inter alia tai, kad gali būti sudaromos sutartys dėl teisės medžioti savininko žemės sklype suteikimo.
\nTaip pat konstatuota, kad šitaip sudaromos prielaidos atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai prieš privačios žemės, miško, vandens telkinio savininko valią tam tikra komisija už jį nusprendžia, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, miške, vandens telkinyje bus medžiojama.
\nTokiu teisiniu reguliavimu yra įsiterpiama į privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininko teisę spręsti, ar jam privačios nuosavybės teise priklausanti žemė, miškai, vandens telkiniai gali būti naudojami medžiojimui, taigi yra nepagrįstai suvaržomos privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės.
\nTaigi Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatytas toks savininko informavimo apie tai, kad jam priklausantį žemės sklypą yra numatoma priskirti medžioklės plotų vienetui, būdas ir toks terminas, per kurį savininkas Medžioklės įstatyme numatytai komisijai gali pateikti reikalavimus, susijusius su jam priklausančio žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose, naudojimu medžiojimui, įskaitant reikalavimą uždrausti medžioti tame žemės sklype, kad savininkas gali atsidurti tokioje situacijoje, kai jam pagal Medžioklės įstatymą priklausanti teisė pateikti Medžioklės įstatyme numatytai komisijai reikalavimus, susijusius su jam priklausančio žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose, naudojimu medžiojimui, įskaitant reikalavimą uždrausti medžioti tame žemės sklype, negali būti įgyvendinta. Tokiu teisiniu reguliavimu yra įsiterpiama į privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininko teisę spręsti, ar jam privačios nuosavybės teise priklausanti žemė, miškai, vandens telkiniai gali būti naudojami medžiojimui, taigi yra nepagrįstai suvaržomos privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės.
\nTokiu teisiniu reguliavimu yra įsiterpiama į minėto asmens teisę spręsti, ar jam privačios nuosavybės teise priklausanti žemė, miškai, vandens telkiniai gali būti naudojami medžiojimui. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu yra nepagrįstai suvaržomos privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės.
\nŠiuo atžvilgiu privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės taip pat yra nepagrįstai suvaržomos.
\n