| Europaius

Trumpai

Šis teisės aktas patvirtina cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo tyrimo metodus, siekiant įvertinti jų pavojų žmogaus sveikatai ir aplinkai. Jis nustato konkrečias procedūras, kaip tirti ūmų, kartotinių dozių, poūmį, lėtinį ir specifinį toksiškumą.
Ką jis reguliuoja

Cheminių medžiagų ir preparatų ūmaus toksiškumo per virškinimo traktą tyrimo metodus.
Kartotinių dozių (28 ir 90 dienų) toksiškumo per odą, virškinimo traktą ir įkvėpus tyrimus.
Lėtinio toksiškumo, teratogeniškumo, kancerogeniškumo ir toksiškumo reprodukcijai tyrimus.
Specifinius toksiškumo tyrimus, tokius kaip toksikokinetika, organinių fosforo junginių neurotoksiškumas, odos suardymas ir fototoksiškumas.
Kam jis skirtas

Asmenims ir institucijoms, atliekantiems cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo tyrimus.
Asmenims, atsakingiems už cheminių medžiagų ir preparatų klasifikavimą ir rizikos vertinimą.
Pagrindiniai punktai

Metodai remiasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) chemikalų tyrimo vadovu (OECD Guidelines for Testing of Chemicals).
Tyrimams naudojamos trys fiksuotos dozės (25, 200 arba 2000 mg/kg), kurios leidžia klasifikuoti medžiagą.
Pirmenybė teikiama žiurkėms, o patelės turi būti neturėjusios palikuonių ir neapvaisintos.
Stebėjimo laikotarpis turi būti ne trumpesnis kaip 14 dienų, tačiau gali būti pratęstas, atsižvelgiant į toksines reakcijas.
📄 Įstatymo tekstas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO
 Į S A K Y M A S
 DĖL CHEMINIŲ MEDŽIAGŲ IR PREPARATŲ ŪMAUS, KARTOTINIŲ DOZIŲ, POŪMIO, LĖTINIO IR SPECIFINIO TOKSIŠKUMO BEI ALTERNATYVIŲ TYRIMO METODŲ PATVIRTINIMO
m. liepos 5 d. Nr. V-508
 Vilnius
 Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos cheminių medžiagų ir preparatų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 36-987) 6 straipsnio 2 dalimi, Cheminių medžiagų ir preparatų, galinčių sukelti pavojų žmogaus sveikatai ir aplinkai, savybių tyrimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 762/556 „Dėl Cheminių medžiagų ir preparatų, galinčių sukelti pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai, savybių tyrimo tvarkos“ (Žin., 2001, Nr. 3-60), 11.1 punktu ir įgyvendindamas 1967 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 67/548/EEB dėl šalių narių įstatymų, reglamentų ir administracinių nuostatų, susijusių su pavojingų medžiagų klasifikavimu, pakavimu ir ženklinimu, suvienodinimo, Komisijos direktyvos 1988 m. lapkričio 18 d. devintąjį kartą su technikos pažanga derinančios Tarybos direktyvą 67/548/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą etiketėmis, suderinimo 88/302/EEB, Komisijos direktyvos 92/69/EEB 1992 m. liepos 31 d. septynioliktąjį kartą dėl technikos pažangos derinančios Tarybos direktyvą 67/548/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą etiketėmis, suderinimo, Tarybos direktyvos 96/54/EB 1996 m. liepos 30 d. dvidešimt antrą kartą derinančios su technikos pažanga Direktyvą 67/548/EEB dėl pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimo, 1999 m. gegužės 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/45/EB dėl šalių narių įstatymų, reglamentų ir administracinių nuostatų, susijusių su pavojingų preparatų klasifikavimu, pakavimu ir ženklinimu, suvienodinimo, Komisijos direktyvos 2000/33/EB 2000 m. balandžio 25 d. dvidešimt septintą kartą derinančios su technikos pažanga Tarybos direktyvą 67/548/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą etiketėmis, suderinimo, Komisijos direktyvos 2001 m. rugpjūčio 6 d. dvidešimt aštuntą kartą derinančios su technikos pažanga Tarybos direktyvą 67/548/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą etiketėmis, suderinimo 2001/59/EB reikalavimus:
Tvirtinu pridedamus cheminių medžiagų ir preparatų ūmaus, kartotinių dozių, poūmio, lėtinio ir specifinio toksiškumo bei alternatyvius tyrimo metodus:
1. Ūmus toksiškumas per virškinimo traktą. Ūmaus toksiškumo klasių metodas (B13);
2. Kartotinių dozių 28 dienų toksiškumas per odą (B9);
3. Poūmis toksiškumas per virškinimo traktą. Kartotinių dozių 90 dienų toksiškumo graužikams bandymas (B26);
4. Poūmis toksiškumas per virškinimo traktą. Kartotinių dozių 90 dienų toksiškumo ne graužikams bandymas (B27);
5. Poūmis toksiškumas per odą. Kartotinių dozių 90 dienų toksiškumo graužikams bandymas (B28);
6. Poūmis toksiškumas įkvėpus. Kartotinių dozių 90 dienų toksiškumo graužikams bandymas (B29);
7. Lėtinio toksiškumo bandymas (B30);
8. Teratogeniškumas graužikams ir ne graužikams (B31);
9. Kancerogeniškumas (B32);
10. Lėtinio toksiškumo ir kancerogeniškumo jungtinis tyrimas (B33);
11. Toksiškumo reprodukcijai vienos kartos bandymas (B34);
12. Toksiškumo reprodukcijai dviejų kartų bandymas (B35);
13. Toksikokinetika (B36);
14. Organinių fosforo junginių uždelstas neurotoksiškumas po ūmaus poveikio (B37);
15. Organinių fosforo junginių uždelsto neurotoksiškumo 28 dienų bandymas (B38);
16. Odos suardymas (B40);
17. Fototoksiškumas. 3T3 NRU fototoksiškumo in vitro bandymas (B41).
Pavedu ministerijos sekretoriui Eduardui Bartkevičiui kontroliuoti šio įsakymo vykdymą.
 SVEIKATOS APSAUGOS                                                             MINISTRASJUOZAS OLEKAS
 Patvirtinta
 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
 Ministro 2004 m. liepos 5 d. 
 įsakymu Nr. V-508
 B13 Metodas: ŪMUS TOKSIŠKUMAS PER VIRŠKINimo TRAKTĄ. Ūmaus toksiškumo klasių metodas
 I. Bendrosios nuostatos
Įvadas 
1. Metodas remiasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) chemikalų tyrimo vadovo (OECD Guidelines for Testing of Chemicals) 423 metodu.
2. Šio metodo įvadas pateiktas Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade (toliau – Bendrasis įvadas), patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-284 (Žin., 2004, Nr. 70-2472). 
3. Ūmaus toksiškumo klasių metodas teikia informaciją įvertinant riziką ir klasifikuojant.
4. Taikant šį metodą naudojamos taip parinktos trys fiksuotos dozės, kad, remiantis bandymų rezultatais, medžiagą būtų galima klasifikuoti. Be to, šis bandymo metodas numato trijų papildomų fiksuotų dozių pasirinkimą; šios dozės gali būti panaudotos kaip alternatyva sprendimui priimti arba kaip prielaida tolesniam bandymui. Papildomos dozės galimos tuo atveju, kai reikia patikslinti rezultatus. 
5. Metode naudojamos nustatytos pradinės dozės, jis nėra skirtas tiksliam LD50 apskaičiavimui. Šiuo metodu galima nustatyti ekspozicijos trukmę, kai laukiama žūties, nes gyvūnų proporcija ir yra pagrindinis šio bandymo rezultatas. Bandymo rezultatai sudaro pagrindą klasifikuoti pagal nustatytus klasifikavimo kriterijus. Dėl metodo nuoseklumo jo trukmė gali būti ilgesnė. Pagrindinis šio metodo pranašumas tas, kad bandymui reikia mažesnio skaičiaus gyvūnų negu taikant B12 metodą. 
Apibrėžimai. Šio metodo sąvokų apibrėžimai pateikti Bendrajame įvade.
Bandymo metodo principas 
1. Medžiaga nustatytomis dozėmis gyvūnams suleidžiama į virškinimo traktą zondu. Medžiaga bandoma pakopomis, kiekvienoje pakopoje bandant tris vienos lyties gyvūnus. Šiuo atveju nebūtina atlikti įvadinio bandymo. Vienoje pakopoje medžiagos sukelta arba ne gyvūnų žūtis nulemia tolesnį bandymą, t. y.:
1.1. tolesni bandymai nereikalingi,
1.2. kitas bandymas bus atliktas tą pačią dozę taikant kitos lyties gyvūnams,
1.3. kitas bandymas bus atliktas naudojant paeiliui didesnę arba mažesnę dozę.
Bandymo metodo aprašymas4.1. Pasiruošimas
1.1. Sveiki jauni suaugę gyvūnai atrenkami „aklos atrankos“ metodu, kiekvienas gyvūnas individualiai paženklinamas ir mažiausiai 5 dienas iki bandymo laikomas narvuose bandymo sąlygomis. Gyvūnai gali būti sugrupuoti narvuose pagal lytį ir dozę, bet jų skaičius narve neturi trukdyti atidžiai stebėti kiekvieną gyvūną. 
1.2. Vienkartinė bandomosios medžiagos dozė suleidžiama tinkamu zondu. 
1.3. Jeigu reikia, bandomoji medžiaga yra ištirpinama arba išmaišoma tinkamame tirpiklyje. Rekomenduojama naudoti vandeninį tirpalą, jei tai neįmanoma – aliejinį tirpalą, o jei ir tai neįmanoma – rinktis tirpalus kitokiuose tirpikliuose. Jeigu naudojamas nevandeninis tirpiklis, turi būti žinomos jo toksinės savybės, o jeigu jos nežinomos, tai turi būti nustatytos prieš pradedant bandymą. 
1.4. Prieš suleidžiant medžiagą gyvūnai neturi būti šeriami (žiurkės nešeriamos iš vakaro, pelės prieš 3–4 val.) 
2. Bandymo sąlygos
2.1. Eksperimentiniai gyvūnai.
2.1.1. Jeigu nėra kontraindikacijų, pirmenybė teikiama žiurkėms. Patelės turi būti neturėjusios palikuonių ir neapvaisintos.
2.1.2. Bandymo pradžioje kiekvienos naudojamų gyvūnų lyties kūno masės skirtumai neturėtų viršyti ± 20 % atitinkamos vidutinės vertės.
2.2. Skaičius ir lytis. Kiekvienai pakopai naudojami trys vienos lyties gyvūnai. Pirmoje pakopoje gali būti naudojami bet kurios lyties gyvūnai.
2.3. Dozės. 
2.3.1. Pirmoji dozė parenkama iš trijų pagrindinių fiksuotų dozių (25, 200 arba 2000 mg/kg, toliau – pagrindinės dozės). Pirmoji dozė turi būti tokia, kad sukeltų žūtį mažiausiai keliems gyvūnams. Atsižvelgiant į pirmosios dozės pasirinkimą gali būti panaudojama viena iš srauto diagramų, pateiktų šio metodo 1 priede. 
2.3.2. Parenkant lytį ir pirmąją dozę, turi būti panaudota visa prieinama informacija, įskaitant ir duomenis apie medžiagos struktūros ir poveikio ryšį. Kai pagal turimą informaciją matyti, kad žūtis netikėtina net esant didžiausiai dozei (2000 mg/kg), tai turi būti atliktas ribinis bandymas. Kai apie bandomąją medžiagą nėra duomenų, rekomenduojama naudoti 200 mg/kg pirmąją dozę.
2.3.3. Kai reikia išsamesnės informacijos, negu galima gauti taikant tris pagrindines dozes, bandomos papildomos 5, 50 ar 500 mg/kg fiksuotos dozės.
2.3.4. Jeigu žinoma, kad dozės sukels gyvūnams didelį skausmą ir išsekimą dėl ardomojo arba stipraus dirginamojo poveikio, jos neturėtų būti naudojamos.
2.3.5. Laiko tarpai tarp poveikių tiriamosioms grupėms nustatomi pagal apnuodijimo požymių atsiradimo pradžią, trukmę ir toksinio poveikio stiprumą. Bandymas netęsiamas su kitos lyties gyvūnais arba naudojant kitą dozę tol, kol bus patikimai nustatytas išgyvenamumas nuo taikomos dozės. 
2.4. Ribinis bandymas. Ribinis bandymas gali būti atliktas taikant 2000 mg/kg dozę trims kiekvienos lyties gyvūnams. Jeigu medžiaga sukelia žūtį, reikia atlikti 200 mg/kg ar 500 mg/kg dozių bandymus.
2.5. Stebėjimo laikotarpis. Stebėjimo laikotarpis turi būti ne trumpesnis kaip 14 dienų. Tačiau stebėjimų trukmė neturėtų būti griežtai nustatoma. Ji turėtų būti nustatoma pagal toksines reakcijas, jų pasireiškimo dažnumą ir sveikimo trukmę; todėl ji gali būti pratęsiama, jeigu tai laikoma reikalinga. Svarbus yra laikas, kada toksiškumas pasireiškia ir išnyksta, ypač jeigu yra toksiškumo požymių atsiradimo vėlavimo tendencija. Visi stebėjimai sistemingai įrašomi į individualias kiekvienam gyvūnui skirtas ataskaitas. 
3. Bandymo eiga
3.1. Kiekvieno gyvūno masė turi būti nustatoma prieš pat bandomos medžiagos suleidimą. Suleidus medžiagą, gyvūnų negalima šerti 3–4 valandas. Jeigu vienetinė dozė buvo suleista dalimis per tam tikrą laikotarpį, gali prireikti gyvūnus šerti ir girdyti, atsižvelgiant į to laikotarpio trukmę.
3.2. Maksimalus vienkartinis suleidžiamo skysčio tūris priklauso nuo bandomojo gyvūno masės. Graužikams skysčio tūris neturėtų viršyti 10 ml/kg; tačiau naudojant vandeninį tirpalą jo tūris gali būti 20 ml/kg. Tiriamojo tūrio kitimas turėtų būti minimizuotas taikant tokią koncentraciją, kad būtų užtikrintas pastovus kiekis naudojant visas koncentracijas. Jeigu vienetinės dozės neįmanoma suleisti iškart, ta dozė gali būti duodama mažesnėmis dalimis per 24 valandas.
3.3. Darbo eigos schema pateikta šio metodo 1 priede. 
3.4. Stebėjimai.
3.4.1. Kruopšti klinikinė apžiūra turi būti atliekama ne rečiau kaip du kartus dozės suleidimo dieną (arba dažniau, pasireiškus gyvūno atsakui į poveikį), ir po to ne rečiau kaip vieną kartą kiekvieną kitą dieną. Kritę gyvūnai ir gyvūnai su akivaizdžiais skausmo ir išsekimo požymiais turėtų būti humaniškai numarinami. Humaniškai numarinti ir kritę gyvūnai registruojami kaip žuvę eksperimentinių gyvūnų grupėse.
3.4.2. Humaniškai numarintų ir kritusių gyvūnų žūties laikas kruopščiai registruojamas. Jeigu gyvūnų apnuodijimo požymiai išlieka, būtini papildomi stebėjimai. Stebėti reikia odos ir kailio, akių ir gleivinės pasikeitimus, taip pat ir kvėpavimo, kraujo, periferinės ir centrinės nervų sistemų, somatomotorinės veiklos ir elgsenos pasikeitimus. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tremorui, konvulsijoms, seilėtekiui, diarėjai, apatiškumui, miegui ir komai.
3.4.3. Visi kiekvieno gyvūno stebėjimai yra sistemingai registruojami.
3.4.4. Kūno masė. Visi gyvūnai pasveriami prieš pat medžiagos suleidimą ir mažiausiai kas savaitę po suleidimo. Turi būti apskaičiuojami ir registruojami masės skirtumai. Bandymo pabaigoje išgyvenę gyvūnai pasveriami ir humaniškai numarinami.
3.4.5. Skrodimas. Visi gyvūnai po bandymo skrodžiami. Registruojami kiekvieno gyvūno skrodimo metu nustatyti patologiniai pokyčiai. Daug svarbios informacijos gali suteikti tų gyvūnų, kurie išgyveno 24 valandas ar ilgiau, organų su dideliais makroskopiniais pokyčiais mikroskopinis tyrimas.
 II. DUOMENYS
Turi būti pateikiami kiekvieno gyvūno duomenys. Be to, visi duomenys turi būti apibendrinti lentelėse, nurodant gyvūnų skaičių kiekvienoje grupėje; gyvūnų su toksiškumo požymiais skaičių; gyvūnų, žuvusių bandymo metu arba humaniškai numarintų, skaičių; kiekvieno gyvūno žūties laiką; apnuodijimo simptomų atsiradimo ir išnykimo aprašymą; skrodimo rezultatus. 
Rezultatų interpretavimo bendrosios gairės, skirtos klasifikavimui, pateiktos šio metodo 2 priede.
 III. ATASKAITOS PATEIKIMAS
1. Bandymo protokolas. Bandymų protokole turi būti pateikta tokia informacija:
1. Bandomieji gyvūnai:
1.1. rūšis/veislė;
1.2. gyvūnų mikrobiologinė charakteristika, jeigu žinoma;
1.3. gyvūnų skaičius, amžius ir lytis;
1.4. gyvūnų tiekėjas, laikymo sąlygos, pašaras ir pan.;
1.5. kiekvieno gyvūno kūno masė bandymo pradžioje, kiekvieną savaitę ir po bandymo.
2. Bandymo sąlygos: 
2.1. pagrindimas, jeigu tirpikliu pasirinktas ne vanduo;
2.2. bandymo medžiagos suleidimo detalūs duomenys, įskaitant tūrius ir dozavimo laiką; 
2.3. pašarų ir vandens kokybė;
2.4. pirmosios dozės parinkimo pagrindimas.
3. Rezultatai:
3.1. duomenys apie kiekvieno gyvūno atsaką pagal lytį ir dozę (t. y. toksiškumo požymiai, įskaitant žūčių skaičių, jų priežastį, sunkumo laipsnį ir poveikių trukmę) lentelėje;
3.2. kiekvienam gyvūnui sukeltų apnuodijimo požymių atsiradimo laikas ir ar jie buvo grįžtami;
3.3.turimi kiekvieno gyvūno skrodimo histopatologiniai duomenys.
Rezultatų aptarimas.
Išvados.
 ______________
 B13 metodas: ūmus toksiškumas per
 virškinimo traktą. Ūmaus toksiškumo klasių
 metodo 
priedas
 Bandymo PROCEDŪRA
Kaip nurodyta šio metodo 4.2.3 punkte, pradinė dozė turi būti tokia, kad sukeltų žūtį mažiausiai keliems gyvūnams. Parenkant pradinę dozę, turi būti žinomi tokie duomenys:
1. fizikinės ir cheminės savybės;
2. ryšys tarp medžiagos struktūros ir aktyvumo;
3. visi kitų toksiškumo tyrimų duomenys;
4. tiriamosios medžiagos numanomas panaudojimas.
Šiame priede pateiktos atitinkamų bandymų schemos atsižvelgiant į pradinę dozę. Bandymo procedūrų seka nurodoma rodyklėmis, ji priklauso nuo žuvusių ir humaniškai numarintų gyvūnų skaičiaus.
Jeigu nuo pradinės 25 mg/kg ar 200 mg/kg dozės žūva tiktai vienas vienos lyties gyvūnas, bandymas toliau netęsiamas. Jeigu kitiems 5 gyvūnams nepasireiškė apnuodijimo požymiai ir žuvusiojo gyvūno skrodimas parodė, kad žūtis nebuvo susijusi su tiriamąja medžiaga, bandymas tęsiamas taikant didesnę dozę.
Jeigu nuo 2000 mg/kg dozės žuvo po vieną abiejų lyčių gyvūną, LD50 didesnė už 2000 mg/kg. Kadangi tai yra ribinis rezultatas, likusių dviejų kiekvienos lyties gyvūnų atsakas turi būti gerai išanalizuotas; dideli apnuodijimo požymių skirtumai duoda pagrindą nustatyti LD50 2000 mg/kg ar mažesnę, arba toliau tirti tą pačią dozę.
Taikant šį metodą leidžiama tirti tris papildomas fiksuotas dozes (toliau – papildomos dozės). Papildomos dozės gali būti parenkamos vietoj šio metodo 4.2.3 punkte nurodytų pagrindinių dozių arba, atlikus pagrindinių dozių tyrimą, tolesniam tyrimui. Pagrindinių dozių bandymo procedūrų seka nurodyta storomis rodyklėmis, papildomų dozių – plonomis rodyklėmis.
lentelė. Bandymo procedūra, kai pradinė dozė 25 mg/kg kūno masei
lentelė. Bandymo procedūra, kai pradinė dozė 200 mg/kg kūno masei
lentelė. Bandymo procedūra, kai pradinė dozė 2000 mg/kg kūno masei
 ______________
 B13 metodas: ūmus toksiškumas per
 virškinimo traktą. Ūmaus toksiškumo klasių
 metodo 
priedas
 Duomenų, gautų pagal 1 pasirinkimą, interpretacija
 Šio priedo schemoje pilkuose stačiakampiuose žemiau įrašo „tolesnių bandymų nereikia“ įrašytos atitinkamomis ribinės dozės klasifikacijai. Atsižvelgiant į bandymo eigą, kaip parodyta 1 pasirinkime, tinkama rodyklė turi būti nukreipta žemyn, nurodant bandymo eigą iki artimiausio pilko stačiakampio su įrašyta konkrečia doze, kuri ir yra dozė klasifikacijai. 
lentelė. Duomenų, gautų pagal 1 pasirinkimą, interpretacija
 Pradinė dozė: 25 mg/kg kūno masei
lentelė. Duomenų, gautų pagal 1 pasirinkimą, interpretacija
 Pradinė dozė: 200 mg/kg kūno masei
lentelė. Duomenų, gautų pagal 1 pasirinkimą, interpretacija
 Pradinė dozė: 2000 mg/kg kūno masei
 ______________
 Patvirtinta
 Lietuvos Respublikos
 sveikatos apsaugos ministro
m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-508
 B9 METODAS: KARTOTINŲ DOZIŲ 28 DIENŲ TOKSIŠKUMAS PER ODĄ
 I. BENDROSIOS NUOSTATOS
Įvadas. Šio metodo įvadas pateiktas Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade (toliau – Bendrasis įvadas), patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-284 (Žin., 2004, Nr. 70-2472). 
Apibrėžimai. Šio metodo sąvokų apibrėžimai pateikti Bendrajame įvade.
Pamatinės medžiagos. Nėra.
Bandymo metodo principas. Bandomoji medžiaga kiekvieną dieną dedama ant odos sugrupuotomis dozėmis kelioms eksperimentinių gyvuliukų grupėms, viena dozė – vienai grupei 28 dienų laikotarpiu. Poveikio metu toksiškumo požymiams nustatyti gyvuliukai stebimi kiekvieną dieną. Gyvuliukams, kritusiems bandymo metu, atliekama autopsija, bandymą užbaigus, likusiems gyviems gyvuliukams atliekama autopsija.
Kokybės kriterijai. Nėra.
Bandymo metodo aprašymas
1. Pasiruošimas. Gyvuliukai laikomi eksperimentinėmis gyvenimo ir maitinimo sąlygomis ne trumpiau kaip penkias dienas iki eksperimento pradžios. Prieš bandymą sveiki jauni gyvuliukai atrenkami „aklos atrankos“ metodu ir paskiriami į poveikio ir kontrolines grupes. Prieš pat bandymą nuo bandomųjų gyvuliukų nugarinės kūno dalies nukerpama vilna. Galima ir skusti, tai atliekama likus 24 valandoms iki bandymo. Pakartotinai kirpti arba skusti kas savaitę. Kerpant arba skutant vilną, nepažeisti odos. Bandomajai medžiagai uždėti nuskutama ne mažiau kaip 10 proc. kūno paviršiaus. Atsižvelgiama į gyvuliuko kūno svorį, apdangalo dydį, nusprendžiant, kokį plotą reikia turėti be vilnos. Jeigu bandomos kietosios medžiagos, kurios atitinkamais atvejais susmulkinamos, bandomoji medžiaga pakankamai sudrėkinama vandeniu arba atitinkamu tirpikliu, kad būtų užtikrinamas geras sąlytis su oda. Skystos bandomosios medžiagos naudojamos neskiestos. Naudojama kiekvieną dieną nuo penkių iki septynių kartų per savaitę.
2. Bandymo sąlygos
2.1. Eksperimentiniai gyvuliukai. Naudojamos suaugusios žiurkės, triušiai arba jūrų kiaulytės. Kai naudojamos kitos rūšys, jų naudojimas turi būti pagrįstas. Bandymo pradžioje naudojamų gyvuliukų svorio pakitimo intervalas neturi viršyti  20 proc. atitinkamos vidutinės vertės.
2.2. Skaičius ir lytis. Kiekvienai dozei naudojama ne mažiau kaip 10 gyvuliukų (penkios patelės ir penki patinėliai) su sveika oda. Patelės turi būti neturėjusios palikuonių ir neapvaisintos. Jeigu planuojami tarpiniai numarinimai, gyvuliukų skaičius padidinamas tokiu gyvuliukų skaičiumi, kuris buvo planuojamas numarinti iki bandymo pabaigos. Be to, papildoma 10 gyvuliukų grupė (po penkis kiekvienos lyties gyvuliukus) paveikiama didele doze 28 dienas ir stebimi grįžtamumo, išsilaikymo arba užtrukusio pasireiškimo poveikiai 14 dienų po poveikio. Taip pat naudojama papildoma kontrolinė 10 gyvuliukų grupė (po penkis kiekvienos lyties gyvuliukus).
2.3. Dozės
2.3.1. Reikalingos ne mažiau kaip trys dozės kontrolės arba tirpiklio kontrolės, jeigu naudojamas tirpiklis. Poveikio laikas ne trumpesnis kaip šešios valandos per dieną. Bandomoji medžiaga uždedama tuo pačiu laiku kiekvieną dieną ir intervalai (kas savaitę arba kas dvi savaites) suderinami taip, kad gyvuliuko kūno svorio atžvilgiu būtų išlaikoma pastovi dozė. Išskyrus tuos atvejus, kai paveikiama bandomąja medžiaga, su kontrolinės grupės gyvuliukais elgiamasi taip pat, kaip ir su bandomosios grupės objektais. Jeigu dozavimui palengvinti naudojamas tirpiklis, kontrolinės grupės dozuojamos su tirpikliu taip pat, kaip ir bandomosios grupės, ir turi gauti tokį patį kiekį tirpiklio, kurį gauna didžiausios dozės grupė. Didžiausia dozė turi sukelti toksiškumo poveikius, bet ne mirtį arba tik kelis tokius atvejus. Mažiausia dozė neturi sukelti jokių toksiškumo požymių. Jeigu yra tinkamas poveikio žmogui įvertinimas, mažiausia dozė jį turi viršyti. Geriausia, jeigu vidutinė dozė gali sukelti mažiausius stebimus toksiškumo poveikius. Jeigu naudojama daugiau negu viena tarpinė dozė, dozės išskirstomos intervalais taip, kad susidarytų toksiškų poveikių intensyvumo vertinimo skalė. Mažų ir tarpinių dozių bei kontrolinėse grupėse mirties atvejų dažnumas turi būti žemas, kad būtų galima įvertinti rezultatus.
2.3.2. Jeigu bandomoji medžiaga sukelia stiprų odos dirginimą, koncentracijos sumažinamos, todėl naudojant dideles dozes turi susilpnėti kiti toksiški poveikiai arba jų nebūti. Be to, jeigu oda labai stipriai pažeidžiama, reikalinga bandymą nutraukti ir pradėti naują bandymą su mažesnėmis koncentracijomis.
2.4. Ribinis bandymas. Jeigu išankstinis bandymas su 1000 mg/kg doze arba didesne doze, susijusia su tikėtinu poveikiu žmogui, ir žinoma, kad nesukelia akivaizdžių toksiškumo poveikių, bandymo tęsti nereikia.
2.5. Stebėjimo laikotarpis. Kiekvieną dieną stebima, ar eksperimentiniams gyvuliukams nepasireikš toksiškumo požymiai. Registruojamas mirties laikas ir laikas, kada pasireiškė ir išnyko toksiškumo požymiai.
3. Darbo eiga
3.1. Gyvuliukai laikomi atskiruose narveliuose. Jie paveikiami bandomąja medžiaga, septynias dienas per savaitę 28 dienų laikotarpiu. Gyvuliukai iš bet kurios pagalbinės grupės, suskirstyti uždelstų rezultatų stebėjimams, laikomi dar 14 dienų be poveikio, kad būtų nustatomas atsigavimas po toksiškų poveikių arba jų išlikimas. Poveikio laikas neturi būti trumpesnis kaip šešios valandos per dieną.
3.2. Bandomoji medžiaga tolygiai uždedama ant plotelio, kurio dydis sudaro apie 10 proc. viso kūno paviršiaus. Jeigu medžiagos labai toksiškos, paveikiamas paviršius gali būti mažesnis, bet kaip galima didesnis plotas padengiamas kiek įmanoma plonesniu ir vienodu sluoksniu.
3.3. Bandomoji medžiaga turi liestis su oda akytu marliniu tvarsčiu ir nedirginančia lipnia juostele. Tiriamoji vieta atitinkamai padengta, kad būtų išsaugotas marlinis tvarstis ir tiriamoji medžiaga, bei užtikrinama, kad gyvuliukai neprarys bandomosios medžiagos. Gali būti naudojami ribotuvai, kad tiriamoji medžiaga nebūtų praryjama, bet visiško imobilizavimo metodas nerekomenduojamas. „Apsauginės apykaklės metodas“ gali būti naudojamas kaip alternatyva.
3.4. Poveikio laikotarpio pabaigoje bandomosios medžiagos likutis pašalinamas, jeigu praktiškai įmanoma, naudojant vandenį ar kokį kitą atitinkamą odos valymo būdą.
3.5. Visi gyvuliukai stebimi kiekvieną dieną, o toksiškumo požymiai registruojami nurodant pasireiškimo laiką, jų laipsnį ir trukmę. Stebėjimai turi apimti odos ir kailio, akių ir akies gleivinės pokyčius, taip pat kvėpavimo, kraujo apytakos, vegetacinės ir centrinės nervų sistemų pokyčius, somatomotorinės veiklos ir elgsenos sutrikimus. Kiekvieną savaitę nustatomas gyvuliukų svoris. Taip pat kiekvieną savaitę matuojamas suvartoto maisto kiekis. Reguliarus gyvuliukų stebėjimas yra reikalingas, kad būtų užtikrinama, jog, kiek įmanoma, bus stengiamasi neprarasti gyvuliukų dėl tokių priežasčių, kaip kanibalizmo, audinių autolizės arba dėl netinkamo metodo taikymo. Bandymo laikotarpio pabaigoje išlikusiems gyviems iš nepagalbinio poveikio grupių gyvuliukams atliekama autopsija. Krentantys gyvuliukai ir gyvuliukai, kenčiantys sunkias kančias ar skausmą, kai tai pastebima, pašalinami, humaniškai numarinami, ir atliekama autopsija.
3.6. Bandymo metu visiems gyvuliukams, taip pat ir kontroliniams atliekami šie tyrimai:
3.6.1. hematologija, bent jau kraujo kūnelių, hemoglobino koncentracijos, eritrocitų kiekio apskaičiavimas, visas ir diferencinis leukocitų kiekis ir krešėjimo matavimas;
3.6.2. klinikinė kraujo biochemija, taip pat įtraukiant ne mažiau kaip vieną kepenų ir inkstų funkcijų parametrą: alanino aminotransferazės serumas (anksčiau žinomas kaip glutamo piruvo transaminazė), aspartato aminotransferazės serumas (anksčiau žinomas kaip glutamo oksalato transminazė), šlapimo azotas, albuminas, kraujo kreatininas, visas bilirubino kiekis ir visas serumo proteinų kiekis.
3.7. Į kitus nustatymus, kurie reikalingi kompetentingam toksikologiniam įvertinimui atlikti, įeina kalcio, fosforo, chloro, natrio, kalio, badavimo gliukozės nustatymas, lipidų, hormonų, rūgščių/šarmų pusiausvyros, methemoglobino, cholinesterazės veiklos analizė.
3.8. Atitinkamais atvejais naudojama papildoma klinikinė biochemija stebėtų toksiškumo poveikių tyrinėjimui išplėsti.
4. Bendroji autopsija. Visiems bandymo gyvuliukams atliekama visa bendroji autopsija. Kepenys, inkstai, antinksčiai ir sėklidės, kad neišdžiūtų, pasveriami drėgni tuojau pat po skrodimo. Organai ir audiniai (tai organai, kuriuose stebimi dideli organų pakenkimai arba dydžio pakitimai) konservuojami atitinkamoje terpėje galimam histopatologiniam ištyrimui ateityje.
5. Histopatologinis tyrimas. Didelių dozių grupėje ir kontrolinėje grupėje atliekamas užkonservuotų organų ir audinių histologinis ištyrimas. Organai ir audiniai su tiriamajai medžiagai priskirtinais defektais, kuri įvesta didžiausiomis dozėmis, ištiriami visose mažesnių dozių grupėse. Papildomos grupės gyvuliukai ištiriami histologiškai, ypatingą dėmesį skiriant tiems organams ir audiniams, jeigu nustatyta, kad kitose paveiktose grupėse tie poveikiai pasireiškė.
 II. DUOMENYS
Duomenys apibendrinami lentelėse kiekvienai bandomai grupei nurodant gyvuliukų skaičių bandymo pradžioje ir gyvuliukų, kuriems pasireiškė kiekvienos rūšies pakenkimai, skaičių.
Visi stebėti rezultatai įvertinami naudojant atitinkamą statistikos metodą. Naudojamas bet kuris pripažintas statistikos metodas.
 III. ATASKAITOS PATEIKIMAS
Bandymo protokolas. Bandymo protokole, jeigu įmanoma, pateikiama tokia informacija:
1. duomenys apie gyvuliukus (rūšis, linija, gyvuliukų tiekėjas, aplinkos sąlygos, dieta ir pan.);
2. bandymo sąlygos (taip pat tvarsčių rūšis: uždari ar neuždari);
3. dozės (taip pat tirpiklio, jeigu naudotas) ir koncentracijos;
4. poveikio nesukeliančios dozės, jeigu įmanoma;
5. duomenys apie toksiškumo atsakus pagal lytį ir dozę;
6. mirties laikas bandymo metu arba nurodant, ar gyvuliukas išgyveno iki pabaigos;
7. toksiški arba kitokie poveikiai;
8. laikas, kada buvo pastebėtas kiekvienas nenormalus požymis ir tolesnė jo eiga;
9. duomenys apie maistą ir kūno svorį;
10. naudoti hematologiniai bandymai ir jų rezultatai;
11. naudoti klinikiniai biocheminiai bandymai ir jų rezultatai;
12. autopsijos duomenys;
13. išsamus visų histopatologinių duomenų aprašymas;
14. statistinis duomenų apdorojimas, jeigu įmanomas;
15. duomenų aptarimas;
16. duomenų aiškinimas.
Duomenų apskaičiavimas ir aiškinimas. Šio metodo duomenų apskaičiavimas ir aiškinimas pateiktas Bendrajame įvade.
 IV. NUORODOS
Šio metodo nuorodos pateiktos Bendrajame įvade.
 ______________
 PATVIRTINTA
 Lietuvos Respublikos
 sveikatos apsaugos ministro
m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-508
 B26 Metodas: poūmis toksiškumas per virškinimo traktą. KARTOTINIŲ DOZIŲ 90 DIENŲ TOKSIŠKUMo GRAUŽIKAMS bandymas
 I. bendrosios nuostatos
Įvadas
1. Metodas remiasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) chemikalų tyrimo vadovo (OECD Guidelines for Testing of Chemicals) 408 metodu.
2. Vertinant cheminių medžiagų toksinį poveikį, poūmis toksiškumas per virškinimo traktą gali būti nustatomas tik po to, kai yra duomenų apie ūmų arba poūmį 28 dienų toksiškumo poveikį. 90 dienų bandymas teikia informaciją apie galinčią atsirasti riziką sveikatai esant ilgalaikei kartotinei ekspozicijai, apimančiai brendimą ir augimą. Šis bandymas teikia informaciją apie didžiausius toksinius poveikius, nustato organą-taikinį ir kaupimosi galimybes, sudaro pagrindą apskaičiuoti NOAEL, kuris taikomas ilgalaikiuose bandymuose nustatant saugos kriterijus žmogaus sveikatai.
3. Metodas pabrėžia neurologinį poveikį ir parodo poveikį imuninei ir reprodukcinei sistemoms. Ypatingas dėmesys skiriamas kruopščių klinikinių stebėjimų būtinumui. Šiuo metodu nustatomas galimas cheminės medžiagos neurotoksinis poveikis, o tai sudaro prielaidą planuoti išsamesnį medžiagos tyrimą. Be to, šiuo metodu galima gauti duomenų apie tiriamosios medžiagos poveikį imuninei sistemai ir reprodukcijai.
Apibrėžimai. Šio metodo sąvokų apibrėžimai pateikti Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade (toliau – Bendrasis įvadas), patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-284 (Žin., 2004, Nr. 70-2472).
Bandymo metodo principas. Medžiaga nustatytomis dozėmis kasdien gyvūnams zondu suleidžiama į virškinimo traktą, viena koncentracija naudojama vienai grupei 90 dienų. Medžiagos poveikio laikotarpiu gyvūnai stebimi kiekvieną dieną toksiškumo požymiams nustatyti. Kritusiems bandymo metu ir išgyvenusiems gyvūnams po bandymo atliekama autopsija. 
Bandymo metodo aprašymas 
1. Pasiruošimas. Sveiki jauni suaugę gyvūnai „aklos atrankos“ metodu suskirstomi į kontrolinę ir bandomąsias grupes. Narvai turi būti išdėstyti taip, kad būtų sumažintas galimas poveikis bandymo rezultatams. Kiekvienas gyvūnas individualiai paženklinamas ir mažiausiai penkias dienas iki bandymo pradžios laikomas narve bandymo sąlygomis. Negalima naudoti kituose bandymuose tirtus gyvūnus. Bandymo gyvūnai turi būti rūšiuojami pagal rūšį, veislę, gyvūnų tiekėją, lytį, masę ir/arba amžių.
2. Dozių paruošimas
2.1. Bandomoji medžiaga gyvūnams suleidžiama į virškinimo traktą zondu arba duodama šeriant arba girdant vandeniu. Medžiagos suleidimo į virškinimo traktą būdas parenkamas atsižvelgiant į bandymo tikslą ir medžiagos fizines bei chemines savybes.
2.2. Jei reikia, bandomoji medžiaga yra ištirpinama arba išmaišoma tinkamame tirpiklyje. Rekomenduojama naudoti vandeninį tirpalą, jei tai neįmanoma – aliejinį tirpalą, o jei ir tai neįmanoma – rinktis tirpalus kitokiuose tirpikliuose. Jeigu naudojamas nevandeninis tirpiklis, turi būti žinomos jo toksinės savybės ir bandomosios medžiagos stabilumas šiame tirpiklyje. 
3. Bandymo sąlygos
3.1. Eksperimentiniai gyvūnai. Pirmenybė teikiama žiurkėms, nors gali būti naudojamos ir kitos graužikų rūšys, pvz., pelės. Dažniausiai naudojamos sveikų jaunų suaugusių gyvūnų įprastos laboratorinės veislės. Jeigu naudojamos patelės, jos turi būti neturėjusios palikuonių ir neapvaisintos. Bandomoji medžiaga gali būti suleidžiama tuoj po nujunkymo, bet ne vėliau nei gyvūnams sueina devynios savaitės. Bandymo pradžioje gyvūnų masės skirtumai neturi viršyti ± 20 % atitinkamos vidutinės vertės kiekvienai lyčiai. Jeigu kartotinių dozių bandymas per virškinimo traktą atliekamas kaip įvadinis bandymas prieš pagrindinį bandymą, tai abiejuose bandymuose turi būti naudojami tos pačios veislės ir to paties tiekėjo gyvūnai.
3.2. Skaičius ir lytis. Kiekvienai medžiagos koncentracijai naudojami ne mažiau kaip dvidešimt gyvūnų (dešimt patinų ir dešimt patelių). Jeigu bandymo metu planuojama numarinti dalį gyvūnų, jų pradinis skaičius turi būti didesnis tiek, kiek planuojama gyvūnų numarinti prieš bandymo pradžią. Be to, gali būti naudojama 10 gyvūnų (penki patinai ir penkios patelės) papildoma kontrolės grupė, kuri 90 dienų gauna dideles dozes siekiant nustatyti atsako grįžtamumą arba vėlavimą po poveikio pabaigos. Stebėjimo laikotarpis pasibaigus bandymui nustatomas pagal aptiktus toksiškumo požymius.
3.3. Dozės
3.3.1. Iš viso naudojamos mažiausiai trys bandymo grupės ir viena kontrolinė, išimtį sudaro ribinis bandymas (1.4.3.4). Dozės turi būti parenkamos atsižvelgiant į turimus bandomosios ar jai giminingos medžiagos toksiškumo ir toksikokinetikos duomenis. Didžiausia dozė, kurią riboja bandomosios medžiagos fizikinės ir cheminės savybės bei biologinis poveikis, parenkama atsižvelgiant į toksinio poveikio, bet ne į žūties ar didelių kančių sukėlimo galimybę. Po to parenkama mažėjančių dozių eilė, kad būtų nustatytas atsakas į skirtingų dozių poveikį, bei dozė, nesukelianti pastebimo žalingo poveikio (NOAEL). Dozės parenkamos taip, kad viena nuo kitos skirtųsi du keturis kartus. Kai didžiausia ir mažiausia dozė skiriasi daugiau kaip 6–10 kartų, patartina naudoti papildomą ketvirtąją bandomųjų gyvūnų grupę. 
3.3.2. Kontrolinės grupės gyvūnai laikomi tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir bandomieji gyvūnai, išskyrus poveikį bandomąja medžiaga. Jei bandomajai medžiagai naudojamas tirpiklis, tai kontrolinės grupės gyvūnai turi gauti didžiausią tiriamajai grupei panaudotą tirpiklio tūrį. Kai bandomoji medžiaga duodama šeriant ir gyvūnai mažiau suėda pašarų; tai vertinant pašarų sunaudojimą kontrolinėje grupėje atsižvelgiama į dėl pašaro sumažėjimo nepriimtinumo ar toksinio poveikio bandymo modelyje. 
3.3.3. Būtina atkreipti dėmesį į dominančias tirpiklio savybes bei kitus lydimuosius reiškinius, pvz., poveikis absorbcijai, pasiskirstymas, metabolizmas arba bandomosios medžiagos kaupimasis; poveikis tiriamosios medžiagos cheminėms savybėms, kuris gali pakeisti jos toksines savybes; poveikis pašaro ar vandens suvartojimui arba gyvūnų mitybos būklei.
3.4. Ribinis bandymas. Jeigu bandymas su mažiausia 1000 mg/kg/d doze pagal aprašytą procedūrą nesukelia NOAEL ir jeigu pagal turimus duomenis apie struktūriškai panašias medžiagas nesitikima toksiškumo, tai nebūtina atlikti viso bandymo su trimis dozėmis, išskyrus tuos atvejus, kai dėl numanomo poveikio žmogui reikia tirti didesnes dozes.
Bandymo eiga
1. Dozių suleidimas
1.1. Gyvūnams bandomoji medžiaga duodama kiekvieną dieną 90 dienų; taikomas penkių dienų per savaitę dozavimas turi būti pagrįstas. Vienkartinė bandomosios medžiagos koncentracija suleidžiama zondu. Maksimalus vienkartinis suleidžiamo skysčio tūris priklauso nuo bandomo gyvūno dydžio, bandomosios medžiagos tirpalo tūris neturi viršyti 10 ml/kg, išskyrus vandeninius tirpalus, kurių gali būti suleidžiama 20 ml/kg. Bandomojo tūrio kitimas turi būti sumažintas taikant tokią koncentraciją, kad būtų užtikrintas pastovus kiekis naudojant visas koncentracijas. Išimtį sudaro dirginančios ir ėsdinančios medžiagos, kurių įprastos koncentracijos sukelia sunkius poveikius.
1.2. Kai bandomoji medžiaga patenka su pašarais arba vandeniu, svarbu užtikrinti, kad ji nekliudytų įprastinio šėrimo arba girdymo. Kai bandomoji medžiaga pateikiama su pašarais, ji dozuojama pastovia koncentracija (dpm) arba pastovia doze, apskaičiuojama gyvūno kūno masei; gali būti taikomi alternatyvūs metodai, kurie turi būti aprašyti. Kai medžiaga suleidžiama per zondą, dozė teikiama tuo pačiu metu kiekvieną dieną, norint palaikyti pastovią medžiagos koncentraciją gyvūno masės vienetui. Kai 90 dienų bandymas atliekamas kaip įvadinis į ilgalaikį toksiškumo bandymą, abiem atvejais taikomas vienodas šėrimas.
2. Stebėjimai
2.1. Stebėjimo laikotarpis turi būti mažiausiai 90 dienų. Papildomos grupės gyvūnai turi būti suskirstyti tolesniems stebėjimams ir turi būti laikomi tinkamą laiko tarpą be poveikio, siekiant išaiškinti toksinių požymių atsiradimą arba išnykimą. 
2.2. Kruopšti klinikinė apžiūra turi būti atliekama mažiausiai kartą per dieną, geriausiai tuo pačiu metu, atsižvelgiant į laukiamų poveikių piką. Gyvūnų sveikatos būklė turi būti registruojama. Mažiausiai du kartus per dieną visi gyvūnai turi būti patikrinami, nustatant žuvimą ir apnuodijimą. 
2.3. Sergantys ir su akivaizdžiais skausmo ar išsekimo požymiais gyvūnai turi būti iškeliami iš narvų, pažymimi, humaniškai numarinami ir skrodžiami. Prieš pradedant bandymą, kartą per savaitę, atliekama visų gyvūnų kruopšti klinikinė apžiūra. Apžiūrima vienodomis sąlygomis, išėmus iš narvo, tuo pačiu laiku. Rezultatai tiksliai įrašomi į stebėjimo žurnalą, įvertinant balų sistema, naudojama bandymo laboratorijoje. Turi būti užtikrintas bandymo sąlygų pastovumas. Patartina, kad stebėjimus atliktų kiti tyrėjai, o ne tie, kurie suleidžia gyvūnams bandomąją medžiagą. Stebimi ir užrašomi odos, vilnos, akių, gleivinės pakitimai, akių išskyros, periferinės veiklos (pvz., ašarojimo, plaukų pašiaušimo, vyzdžio dydžio, neįprastų kvėpavimo požymių) pakitimai. Registruojami eisenos, pozos, reakcijos į paėmimą rankomis pakitimai, kloninių ar toninių traukulių atsiradimas, elgsenos stereotipai (pvz., besaikis valymasis, pasikartojantis sukimasis ratu) bei keista (pvz., savęs luošinimas, vaikščiojimas atbulomis) elgsena.
2.4. Ketvirtą poveikio savaitę įvertinamas jautrumas skirtingų tipų dirgikliams (pvz., klausos, regėjimo ir proprioreceptiniams), griebimo stiprumas bei motorinis aktyvumas. Detalesnį eigos aprašymą galima surasti literatūroje (žiūrėti šio metodo Bendrąjį įvadą). 
2.5. Funkciniai stebėjimai ketvirtą savaitę neatliekami, jeigu bandymas yra įvadinis prieš tolesnį 90 dienų bandymą. Tokiu atveju funkciniai stebėjimai atliekami tolesnio bandymo metu. Funkciniai stebėjimai padidina galimybę geriau parinkti dozę tolesniam 90 dienų tyrimui. 
2.6. Išimtiniais atvejais funkciniai stebėjimai neatliekami tų gyvūnų grupių, kuriose nustatyti didelio toksiškumo požymiai, trukdantys atlikti funkcinius tyrimus.
3. Kūno masė ir pašarų bei vandens suvartojimas. Vieną kartą per savaitę visi gyvūnai sveriami, nustatomas pašarų suvartojimas. Jeigu bandomoji medžiaga yra duodama su geriamuoju vandeniu, vandens suvartojimas taip pat matuojamas ne rečiau kaip kartą per savaitę.
4. Hematologija ir klinikinė biochemija
4.1. Bandymo pabaigoje nustatomi šie hematologiniai rodikliai: hematokritas, hemoglobino koncentracija, eritrocitų kiekis, leukocitų formulė ir bendras kiekis, trombocitų kiekis ir kraujo krešėjimo trukmė. Kraujo bandiniai paimami iš nustatytų vietų prieš gyvūno numarinimą arba numarinimo metu ir tinkamai saugomi iki biocheminių tyrimų atlikimo. 
4.2. Biocheminiai tyrimai atliekami vertinant pagrindinius toksinius poveikius audiniams, ypač inkstams ir kepenims. Rekomenduojama nešerti gyvūnų iš vakaro, jeigu ryte numatoma paimti kraujo bandinį. Kraujo plazmoje arba serume tiriami šie rodikliai: natris, kalis, gliukozė, bendrasis cholesterolis, karbamidas, kreatininas, bendrasis baltymas ir albuminas, mažiausiai du fermentai, rodantys poveikį kepenų ląstelėms (tokie kaip šarminė fosfatazė, alaninaminotransferazė, aspartataminotransferazė, gamaglutamiltranpeptidazė ir sorbitoldehidrogenazė). Tam tikromis aplinkybėmis papildomi fermentų (kepenų ar kitos kilmės) ir tulžies rūgščių tyrimai gali suteikti naudingos informacijos. Paskutinę bandymo savaitę atliekami tokie šlapimo tyrimai: šlapimo tūris, surinktas per nurodytą laikotarpį, jo išvaizda, kvapas, lyginamasis svoris, pH, baltymai, gliukozė ir kraujo ląstelės; bet šis tyrimas nėra privalomas. 
4.3. Galima atlikti papildomus serumo rodiklių, rodančių pagrindinių audinių pažeidimus, tyrimus. Jeigu žinomas ar įtariamas tiriamosios medžiagos poveikis organizmo medžiagų apykaitai, tiriamas kalcio, fosforo, trigliceridų, specifinių hormonų, methemoglobino bei cholinesterazės kiekis kraujyje. Šie rodikliai nustatomi tiriant tam tikras medžiagas arba esant indikacijoms.
4.4. Tirtini biocheminiai rodikliai parenkami atsižvelgiant į gyvūnų rūšį ir stebėjimų duomenis bei bandomosios medžiagos laukiamą poveikį. Jeigu turimi duomenys apie medžiagą yra prieštaringi, prieš pradedant bandymą nusprendžiama, kokie hematologiniai ir biocheminiai rodikliai bus tiriami. 
4.5. Kai kuriems serumo ir plazmos tyrimams, ypač dėl gliukozės, ypač svarbu gyvūnų šėrimas iš vakaro. Šėrimas prieš bandymą veikia tiriamų rodiklių svyravimus ir apsunkina duomenų interpretavimą, pakeičia gyvūnų bendrą medžiagų apykaitą, o ypač mitybos tyrimuose gali pakeisti bandomosios medžiagos poveikį. Jei nuspręsta gyvūnus šerti iš vakaro, tai klinikiniai biocheminiai tyrimai atliekami tik ketvirtą tyrimų savaitę, atlikus funkcinius stebėjimus.
5. Skrodimas
5.1. Visi gyvūnai po bandymo skrodžiami. Registruojami kiekvieno gyvūno skrodimo metu nustatyti kūno paviršiaus, visų angų, kaukolės, krūtinės ląstos, pilvo ertmės ir jos turinio patologiniai pokyčiai. Visų gyvūnų kepenys, inkstai, antinksčiai, sėklidės ir jos prielipas, užkrūčio liauka, blužnis, smegenys bei širdis nuvalomi, kad neliktų pašalinių audinių, kuo greičiau pasveriami ir tinkamai paruošiami laikymui. 
5.2. Organai laikomi terpėje, kuri tinka šiam organui laikyti ir nekeičia jo savybių histopatologinių tyrimų metu. Histopatologiškai tiriami: bendri pakitimai, smegenys (didieji pusrutuliai, smegenėlės ir kamienas), nugaros smegenys, skrandis, plonoji ir storoji žarna (įskaitant Peyerio plokšteles), kepenys, inkstai, antinksčiai, blužnis, širdis, užkrūčio liauka, skydliaukė, trachėja ir plaučiai (įleidžiant fiksuojamosios medžiagos, o po to panardinant), lyties liaukos, gimda, prostata, šlapimo pūslė, limfiniai mazgai (vienas limfinis mazgas turi atspindėti medžiagos patekimo būdą, o kitas, esantis toliau, – sisteminius poveikius), esantis arčiau raumens periferinis nervas (sėdimasis arba blauzdikaulio) bei kaulų čiulpai (arba šviežiai paruošta kaulų čiulpų punkcija). Atsižvelgiant į gautus klinikinius ir kitus duomenis gali prireikti tirti papildomus organus. Be to, galimam tolesniam tyrimui turi būti laikomi visi organai, kurie gali būti bandomosios medžiagos poveikio taikiniai atsižvelgiant į jos žinomas savybes.
6. Histopatologinis tyrimas
6.1. Visapusiškas histopatologinis įvertinimas atliekamas visų kontrolinės ir didžiausią dozę gavusių grupių gyvūnų organų ir audinių. Jeigu didžiausią dozę gavusių gyvūnų grupėje dėl medžiagos poveikio atsirado pakitimų, histopatologiškai ištirti privalu ir kitų grupių gyvūnus. Įvertinami visi bendrieji pažeidimai. 
6.2. Papildomos grupės gyvūnų pažeisti audiniai ir organai histopatologiškai ištiriami.
 II. DUOMENYS
Apibendrinti gyvūnų duomenys pateikiami lentelėse, nurodant kiekvienos bandomosios grupės gyvūnų skaičių bandymo pradžioje; gyvūnų, žuvusių bandymo metu ar humaniškai numarintų, skaičius; gyvūnų su toksiškumo požymiais skaičius; kiekvieno gyvūno žūties ar numarinimo laikas; pastebėtų toksinio poveikio požymių apibūdinimas, įskaitant atsiradimo laiką, trukmę ir sunkumą; gyvūnų su pažeidimais skaičius, pažeidimų tipas ir gyvūnų su įvairių tipų pažeidimais procentas. 
Jeigu įmanoma, skaitmeniniai duomenys apdorojami tinkamais statistiniais metodais, kurie parenkami planuojant bandymą.
 III. ATASKAITOS PATEIKIMAS
Bandymo protokolas. Bandymo protokole turi būti pateikta tokia informacija:
1. Bandomieji gyvūnai:
1.1. rūšis, veislė;
1.2. gyvūnų skaičius, amžius ir lytis;
1.3. gyvūnų tiekėjas, laikymo sąlygos, pašaras ir pan.;
1.4. kiekvieno gyvūno kūno masė bandymo pradžioje, kiekvieną savaitę ir po bandymo.
2. Bandymo sąlygos: 
2.1. pagrindimas, jeigu tirpikliu pasirinktas ne vanduo;
2.2. koncentracijų parinkimo paaiškinimas;
2.3. detalūs duomenys apie tiriamosios medžiagos receptūrą, paruošimą maišant su pašaru, preparato koncentraciją, stabilumą ir homogeniškumą;
2.4. bandymo medžiagos suleidimo detalūs duomenys;
2.5. bandomosios medžiagos koncentracijos pašare, vandenyje (md) perskaičiavimas į faktišką dozę (mg/kg/d), jeigu įmanoma;
2.6. pašaro ir vandens kokybė.
3. Duomenys:
3.1. kūno masė ir kūno masės pokyčiai;
3.2. pašaro ir vandens suvartojimas, jeigu įmanoma;
3.3. duomenys apie atsaką į toksinį poveikį, įskaitant toksiškumo požymius, pagal lytį ir dozę;
3.4. atsakų pobūdis, sunkumo laipsnis, trukmė ir grįžtamumas; 
3.5. jautrumo, griebimo stiprumo ir motorinio aktyvumo įvertinimas;
3.6. hematologiniai tyrimai, palyginti su norma;
3.7. biocheminiai tyrimai, palyginti su norma;
3.8. kūno ir organų masė žuvimo metu;
3.9. skrodimo duomenys;
3.10. detalus histopatologinių pokyčių aprašymas;
3.11. absorbcijos duomenys, jeigu yra;
3.12. statistinis rezultatų apdorojimas, kai tinka.
Duomenų aptarimas.
Išvados.
 IV. NUORODOS
CSTP (1986). Principai ir metodai neurotoksiškumui, susijusiam su chemikalų poveikiu, įvertinti. Aplinkos sveikatos kriterijų dokumentas Nr. 60.
Tupper, D. E., Wallace, R. B. (1980). Neurologinių tyrimų žiurkėse nauda. Acta Neurobiol. Leid., 40, 999–1003.
Gad, S. C. (1982). Neuromuskuliarinis ekranas naudojimui pramoninėje toksikologijoje. J. Toxicol. Environ. Health, 9 t., 691–704.
Moser, V. C., Mc Daniel, K. M., Philips, P. M. (1991). Žiurkių veislės ir rūšies palyginimas naudojant funkcinio stebėjimo įrangą: išeities vertės ir taikių santykių poveikis. Toxicol. Appl. Pharmacol., 108 t., 267–283.
Meyer O. A., Tilson H. A., Byrd W. C., Riley M. T. (1979). Rutininis metodas žiurkių ir pelių priekinių ir užpakalinių galūnių sukibimo jėgai įvertinti. Neurobehav. Toxicol., 1t., 233–236.
Crofton K. M., Howard J. L., Moser V. C., Gill M. W., Reiter L. W., Tilson H. A., MacPhail R. C. (1991). Judesio aktyvumo eksperimentų tarplaboratorinis palyginimas: įdiegimas neurotoksiniam įvertinimui. Neurotoxikol. Teratol., 13t., 599–609.
Weingang K., Brown G., Hall R. Ir kt. (1996). Gyvūnų klinikinės patologijos bandymų harmonizavimas toksiškumo ir saugos tyrimuose. Fundam. & Appl. Toxicol. 29 t., 198–201. 
 ______________
 Patvirtinta
 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
 ministro 2004 m. liepos 5 d. 
 įsakymu Nr. V-508
 B27 METODAS: poūmis toksiškumas per virškinimo traktą. KARTOTINIŲ DOZIŲ 90 DIENŲ TOKSIŠKUMO ne GRAUŽIKAMS BANDYMAS
 I. bendrosios nuostatos
Įvadas
1. Metodas remiasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) chemikalų tyrimo vadovo (OECD Guidelines for Testing of Chemicals) 409 metodu.
2. Vertinant cheminių medžiagų toksinį poveikį, poūmis toksiškumas per virškinimo traktą gali būti nustatomas tik po to, kai yra duomenų apie ūmų arba poūmį 28 dienų toksiškumo poveikį. 90 dienų bandymas teikia informaciją apie galinčią atsirasti riziką sveikatai esant ilgalaikei kartotinei ekspozicijai, apimančiai brendimą ir augimą. Šis bandymas teikia informaciją apie didžiausius toksinius poveikius, nustato organą-taikinį ir kaupimosi galimybes, sudaro pagrindą apskaičiuoti NOAEL, kuris taikomas ilgalaikiuose bandymuose nustatant saugos kriterijus žmogaus sveikatai.
3. Metodas suteikia galimybes nustatyti neigiamus cheminių medžiagų poveikius negraužikams ir taikytinas šiais atvejais:
3.1. kai gauti bandymų rezultatai turi būti išaiškinti arba apibūdinti atsižvelgiant į antros, negraužikų rūšies bandymo rezultatus,
3.2. kai toksikokinetinio bandymo metu nustatoma, kad specifinės negraužikų rūšies panaudojimas yra tinkamiausias laboratorinio gyvūno pasirinkimas, arba
3.3. kai kitos specifinės priežastys lemia negraužikų rūšies panaudojimą,
3.4. šio metodo pamatinė informacija pateikta Bendrajame įvade.
Apibrėžimai. Šio metodo sąvokų apibrėžimai pateikti Bendrajame įvade. 
Bandymo metodo principas. Medžiaga nustatytomis dozėmis kasdien gyvūnams zondu suleidžiama į virškinimo traktą, viena koncentracija naudojama vienai grupei 90 dienų. Medžiagos poveikio laikotarpiu gyvūnai stebimi kiekvieną dieną toksiškumo požymiams nustatyti. Žuvusiems bandymo metu ir išgyvenusiems gyvūnams, juos numarinus, po bandymo atliekamas skrodimas. 
Bandymo metodo aprašymas 
1. Gyvūnų rūšies parinkimas. Paprastai negraužikų rūšis yra tam tikros veislės, dažniausiai skalikų, šuo. Kitos rūšys: kiaulės, kiaulytės, taip pat gali būti panaudojami. Nerekomenduotina naudoti primatus, jų naudojimas turi būti įteisintas. Bandymui naudoja jaunus sveikus gyvūnus, šunų atveju dozavimas turi prasidėti, kai jų amžius yra 4–6 mėnesiai, bet ne vėliau kaip 9 mėnesiai. Jeigu kartotinių dozių bandymas per virškinimo traktą atliekamas kaip įvadinis bandymas prieš pagrindinį, tai abiejuose bandymuose turi būti naudojami tos pačios veislės ir to paties tiekėjo gyvūnai. 
2. Gyvūnų paruošimas. Sveiki jauni gyvūnai, kurie nebuvo tiriami kituose bandymuose, aklimatizuojami laboratorijos sąlygoms. Aklimatizacijos laikas priklauso nuo parinktos rūšies ir tiekimo šaltinio. Šunims arba specialiai išaugintoms kiaulėms rekomenduojama mažiausiai 5 dienų, bet jeigu šie gyvūnai gauti iš aplinkos šaltinių, tai jiems rekomenduotina mažiausiai 2 savaičių aklimatizacija. Bandymo gyvūnai turi būti rūšiuojami pagal rūšį, veislę, gyvūnų tiekėją, lytį, masę ir/arba amžių. Gyvūnai „aklos atrankos“ metodu suskirstomi į kontrolinę ir bandomąsias grupes. Narvai turi būti išdėstyti taip, kad būtų sumažintas galimas poveikis bandymo rezultatams. Kiekvienas gyvūnas individualiai paženklinamas. 
3 Dozių paruošimas
3.1. Bandomoji medžiaga gyvūnams suleidžiama į virškinimo traktą zondu arba duodama šeriant arba girdant vandeniu. Medžiagos suleidimo į virškinimo traktą būdas parenkamas atsižvelgiant į bandymo tikslą ir medžiagos fizines bei chemines savybes.
3.2. Jei reikia, bandomoji medžiaga yra ištirpinama arba išmaišoma tinkamame tirpiklyje. Rekomenduojama naudoti vandeninį tirpalą, jei tai neįmanoma – aliejinį tirpalą, o jei ir tai neįmanoma – rinktis tirpalus kitokiuose tirpikliuose. Jeigu naudojamas nevandeninis tirpiklis, turi būti žinomos jo toksinės savybės ir bandomosios medžiagos stabilumas šiame tirpiklyje. 
4. Darbo eiga
4.1. Skaičius ir lytis. Kiekvienai medžiagos koncentracijai naudojami ne mažiau kaip aštuoni gyvūnai (keturi patinai ir keturios patelės). Jeigu bandymo metu planuojama numarinti dalį gyvūnų, jų pradinis skaičius turi būti didesnis tiek, kiek planuojama gyvūnų numarinti prieš bandymo pradžią. Gyvūnų skaičius pasibaigus bandymui turi būti tinkamas toksiškumui įvertinti. Be to, atsižvelgiant į turimą informaciją apie bandomąją medžiagą arba jos analogą, gali būti naudojama 8 gyvūnų (keturi patinai ir keturios patelės) papildoma kontrolės grupė, kuri 90 dienų gauna dideles dozes siekiant nustatyti atsako grįžtamumą arba vėlavimą po poveikio pabaigos. Stebėjimo laikotarpis pasibaigus bandymui nustatomas pagal aptiktus toksiškumo požymius.
4.2. Dozavimas
4.2.1. Iš viso naudojamos mažiausiai trys bandymo grupės ir viena kontrolinė, išimtį sudaro ribinis bandymas (4.4.3). Dozės turi būti parenkamos atsižvelgiant į turimus bandomosios ar jai giminingos medžiagos toksiškumo ir toksikokinetikos duomenis. Didžiausia dozė, kurią riboja bandomosios medžiagos fizikinės ir cheminės savybės bei biologinis poveikis, parenkama atsižvelgiant į toksinio poveikio, bet ne į žūties ar didelių kančių sukėlimo galimybę. Po to parenkama mažėjančių dozių eilė, kad būtų nustatytas atsakas į skirtingų dozių poveikį, bei dozė, nesukelianti pastebimo neigiamo poveikio (NOAEL). Dozės parenkamos taip, kad viena nuo kitos skirtųsi du keturis kartus. Kai didžiausia ir mažiausia dozė skiriasi daugiau kaip 6–10 kartų, patartina naudoti papildomą ketvirtąją bandomųjų gyvūnų grupę. 
4.2.2. Kontrolinės grupės gyvūnai laikomi tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir bandomieji gyvūnai, išskyrus poveikį tiriamąja medžiaga. Jei tiriamajai medžiagai naudojamas tirpiklis, tai kontrolinės grupės gyvūnai turi gauti didžiausią tiriamajai grupei panaudotą tirpiklio tūrį. Kai tiriamoji medžiaga duodama šeriant ir gyvūnai mažiau suėda pašarų; tai vertinant pašarų sunaudojimą kontrolinėje grupėje atsižvelgiama į dėl pašaro sumažėjimo nepriimtinumo ar toksinio poveikio bandymo modelyje. 
4.2.3. Būtina atkreipti dėmesį į dominančias tirpiklio savybes bei kitus lydimuosius reiškinius, pavyzdžiui, poveikis absorbcijai, pasiskirstymas, metabolizmas arba bandomosios medžiagos kaupimasis; poveikis bandomosios medžiagos cheminėms savybėms, kuris gali pakeisti jos toksines savybes; poveikis pašaro ar vandens suvartojimui arba gyvūnų mitybos būklei.
4.3. Ribinis bandymas. Jeigu bandymas su mažiausia 1000 mg/kg/d doze pagal aprašytą procedūrą nesukelia NOAEL ir jeigu pagal turimus duomenis apie struktūriškai panašias medžiagas nesitikima toksiškumo, tai nebūtina atlikti viso bandymo su trimis dozėmis, išskyrus tuos atvejus, kai dėl numanomo poveikio žmogui reikia tirti didesnes dozes.
4.4. Dozių suleidimas
4.1. Gyvūnams bandomoji medžiaga duodama kiekvieną dieną 90 dienų; taikomas penkių dienų per savaitę dozavimas turi būti pagrįstas. Vienkartinė bandomosios medžiagos dozė suleidžiama zondu. Maksimalus vienkartinis suleidžiamo skysčio tūris priklauso nuo tiriamo gyvūno dydžio. Bandomosios medžiagos tirpalo tūris turi būti mažiausias. Bandomojo tūrio kitimas turi būti sumažintas taikant tokią koncentraciją, kad būtų užtikrintas pastovus kiekis naudojant visas koncentracijas. Išimtį sudaro dirginančios ir ėsdinančios medžiagos, kurių įprastos koncentracijos sukelia sunkius poveikius.
4.2. Kai bandomoji medžiaga patenka su pašarais arba vandeniu, svarbu užtikrinti, kad ji nekliudytų įprastinio šėrimo arba girdymo. Kai tiriamoji medžiaga pateikiama su pašarais, ji dozuojama pastovia koncentracija (ppm) arba pastovia doze, apskaičiuojama gyvūno kūno masei; gali būti taikomi alternatyvūs metodai, kurie turi būti aprašyti. Kai medžiaga suleidžiama per zondą, dozė teikiama tuo pačiu metu kiekvieną dieną, norint palaikyti pastovią medžiagos koncentraciją gyvūno masės vienetui. Kai 90 dienų bandymas atliekamas kaip įvadinis į ilgalaikį toksiškumo tyrimą, abiem atvejais taikomas vienodas šėrimas.
5. Stebėjimai
5.1. Stebėjimo laikotarpis turi būti mažiausiai 90 dienų. Papildomos grupės gyvūnai turi būti suskirstyti tolesniems stebėjimams ir turi būti laikomi tinkamą laiko tarpą be poveikio, siekiant išaiškinti toksinių požymių atsiradimą arba išnykimą.
5.2. Kruopšti klinikinė apžiūra turi būti atliekama mažiausiai kartą per dieną, geriausiai tuo pačiu metu, atsižvelgiant į laukiamų poveikių smailį. Gyvūnų sveikatos būklė turi būti registruojama. Mažiausiai du kartus per dieną visi gyvūnai turi būti patikrinami, nustatant žuvimą ir apnuodijimą. 
5.3. Prieš pradedant bandymą, kartą per savaitę, atliekama visų gyvūnų kruopšti klinikinė apžiūra. Apžiūrima vienodomis sąlygomis, išėmus iš narvo, tuo pačiu laiku. Rezultatai tiksliai įrašomi į stebėjimo žurnalą, įvertinant balų sistema, naudojama bandymo laboratorijoje. Turi būti užtikrintas bandymo sąlygų pastovumas. Toksiškumo požymiai turi būti kruopščiai registruojami, nurodant atsiradimo laiką, laipsnį ir trukmę. Stebimi ir užrašomi odos, vilnos, akių, gleivinės pakitimai, akių išskyros, periferinės veiklos (pavyzdžiui, ašarojimo, plaukų pašiaušimo, vyzdžio dydžio, neįprastų kvėpavimo požymių) pakitimai. Registruojami eisenos, pozos, reakcijos į paėmimą rankomis pakitimai, kloninių ar toninių traukulių atsiradimas, elgsenos stereotipai (pavyzdžiui, besaikis valymasis, pasikartojantis sukimasis ratu) bei keista (pavyzdžiui, savęs luošinimas, vaikščiojimas atbulomis) elgsena.
5.4. Atliekama oftalmologinė apžiūra oftalmoskopu ar panašiu prietaisu; oftalmoskopija atliekama prieš veikiant bandomąja medžiaga ir pasibaigus bandymui. Geriausia oftalmoskopiją atlikti visiems gyvūnams, o jeigu tai neįvykdoma, tai oftalmoskopuojami gyvūnai iš grupių, kur taikomos didelės koncentracijos ir kontrolinių grupių. Jei nustato kitimus vienam gyvūnui, tai oftalmoskopija turi būti atlikta visiems gyvūnams.
5.5. Kūno masė ir pašarų bei vandens suvartojimas. Vieną kartą per savaitę visi gyvūnai sveriami, nustatomas pašarų suvartojimas. Jeigu bandomoji medžiaga yra duodama su geriamuoju vandeniu, vandens suvartojimas taip pat matuojamas ne rečiau kaip kartą per savaitę. Geriamojo vandens suvartojimas gali būti keičiamas bandymo tikslais.
5.6. Hematologija ir klinikinė biochemija
5.6.1. Kraujas imamas iš numatytos vietos ir laikomas nustatytomis sąlygomis. Bandymo pabaigoje kraujo mėginiai imami prieš pat gyvūnų numarinimą arba sudaro numarinimo procedūros dalį.
5.6.2. Hematologiniai rodikliai: hematokritas, hemoglobino koncentracija, eritrocitų kiekis, leukocitų formulė ir bendras kiekis, trombocitų kiekis ir kraujo krešėjimo trukmė, nustatomi bandymo pradžioje, paskui kas mėnesį arba bandymo viduje ir bandymo pabaigoje. 
5.6.3. Klinikiniai biocheminiai tyrimai atliekami vertinant pagrindinius toksinius poveikius audiniams, ypač inkstams ir kepenims, rodiklius nustato kraujo mėginiuose bandymo pradžioje, paskui kas mėnesį arba bandymo viduje ir bandymo pabaigoje. Numatoma nustatinėti elektrolitų pusiausvyrą, angliavandenių metabolizmą, kepenų ir inkstų funkciją. Specialių rodiklių nustatymas atliekamas atsižvelgiant į bandomosios medžiagos stebėjimų rezultatus. Rekomenduojama nešerti gyvūnų iš vakaro, jeigu ryte numatoma paimti kraujo bandinį. Kraujo mėginyje tirtini šie rodikliai: kalcis, fosforas, chloras, natris, kalis, bado gliukozė, alaninaminotransferazė, aspartataminotransferazė, gamaglutamiltranpeptidazė, karbamidas, albuminas, kraujo kreatininas, bendras bilirubinas ir bendras serumo baltymas.
5.6.4. Papildomai numatomi rodikliai, kurie gali būti audinių pažeidimo žymekliais. Rodikliai, būtini tinkamam toksiškumo poveikiui įvertinti, yra šie: lipidai, hormonai, rūgščių-šarmų pusiausvyra, methemoglbinas, cholinesterazės aktyvumas. Papildomus rodiklius atlieka, jeigu reikia tęsti nustatytų poveikių stebėjimą. Šiuos rodiklius aptaria atsižvelgiant į bandomosios medžiagos chemines savybes arba kiekvienu atskiru atveju. 
5.6.5. Bendru atveju rodikliai parenkami atsižvelgiant į gyvūno rūšį ir stebėjimų duomenis bei bandomosios medžiagos spėjamą poveikį.
6. Skrodimas
6.1. Visi gyvūnai po bandymo skrodžiami. Registruojami kiekvieno gyvūno skrodimo metu nustatyti kūno paviršiaus, visų angų, kaukolės, krūtinės ląstos, pilvo ertmės ir jos turinio patologiniai pokyčiai. Visų gyvūnų kepenys su tulžies lataku, inkstai, antinksčiai, sėklidės ir jos prielipas, užkrūčio liauka, blužnis, smegenys bei širdis nuvalomi, kad neliktų pašalinių audinių, kuo greičiau pasveriami ir tinkamai paruošiami laikymui. 
6.2. Organai laikomi terpėje, kuri tinka šiam organui laikyti ir nekeičia jo savybių histopatologinių tyrimų metu. Histopatologiškai tiriami: bendri pakitimai, smegenys (didieji pusrutuliai, smegenėlės ir kamienas), nugaros smegenys (visi segmentai), skrandis, plonoji ir storoji žarna (įskaitant Peyerio plokšteles), kepenys, inkstai, antinksčiai, blužnis, širdis, užkrūčio liauka, skydliaukė, trachėja ir plaučiai (įleidžiant fiksuojamosios medžiagos, o po to panardinant), lyties liaukos, gimda, prostata, šlapimo pūslė, limfiniai mazgai (vienas limfinis mazgas turi atspindėti medžiagos patekimo būdą, o kitas, esantis toliau, – sisteminius poveikius), esantis arčiau raumens periferinis nervas (sėdimasis arba blauzdikaulio) bei kaulų čiulpai (arba šviežiai paruošta kaulų čiulpų punkcija). Atsižvelgiant į gautus klinikinius ir kitus duomenis gali prireikti tirti papildomus organus. Be to, galimam tolesniam tyrimui turi būti laikomi visi organai, kurie gali būti tiriamosios medžiagos poveikio taikiniai atsižvelgiant į jos žinomas savybes.
6.3. Histopatologinis tyrimas
6.3.1. Visapusiškas histopatologinis įvertinimas atliekamas visų kontrolinės ir didžiausią dozę gavusių grupių gyvūnų organų ir audinių. Jeigu didžiausią dozę gavusių gyvūnų grupėje dėl medžiagos poveikio atsirado pakitimų, histopatologiškai ištirti privalu ir kitų grupių gyvūnus. 
6.3.2. Privalu įvertinti visus bendruosius pažeidimus. 
6.3.2. Privalu įvertinti papildomos grupės gyvūnų audinius ir organus, jeigu bandomosios medžiagos poveikiu kitose grupėse buvo nustatyti šių audinių ir organų pažeidimai. 
 II. DUOMENYS
Pateikiami duomenys apie kiekvieną ištirtą gyvūną. Apibendrinti gyvūnų duomenys pateikiami lentelėse, nurodant kiekvienos bandomosios grupės gyvūnų skaičių tyrimų pradžioje; gyvūnų, žuvusių bandymo metu ar humaniškai numarintų, skaič …
🔗 Į oficialų šaltinį
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.