Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl cheminių medžiagų ir preparatų, galinčių sukelti pavojų sveikatai, toksiškumo tyrimo metodų aprašų patvirtinimo

LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL CHEMINIŲ MEDŽIAGŲ IR PREPARATŲ, GALINČIŲ SUKELTI PAVOJŲ SVEIKATAI, TOKSIŠKUMO TYRIMO METODŲ APRAŠŲ PATVIRTINIMO 2006 m. sausio 4 d. Nr. V-11 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos cheminių medžiagų ir preparatų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 36-987) 6 straipsnio 2 dalimi, Cheminių medžiagų ir preparatų, galinčių sukelti pavojų žmogaus sveikatai ir aplinkai, savybių tyrimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 762/556 „Dėl Cheminių medžiagų ir preparatų, galinčių sukelti pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai, savybių tyrimo tvarkos“ (Žin., 2001, Nr. 3-60), 11.1 punktu ir įgyvendindamas 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos direktyvos 2004/73/EB 29 kartą derinančios su technikos pažanga Tarybos direktyvą 67/548/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą etiketėmis, suderinimo nuostatas:

1.1. Ūmaus toksiškumo per virškinimo traktą. Fiksuotųjų dozių (B.1 bis) metodo aprašą;

1.2. Ūmaus toksiškumo per virškinimo traktą. Ūmaus toksiškumo klasių (B. 1 tris) metodo aprašą;

1.3. Ūmaus toksiškumo. Odos dirginimo ar ardymo (B. 4) metodo aprašą;

1.4. Ūmaus toksiškumo. Akies dirginimo ar ardymo (B. 5) metodo aprašą;

1.5. Toksiško poveikio prenataliniam vystymuisi tyrimo (B. 31) metodo aprašą;

1.6. Toksiško poveikio dviejų kartų reprodukcijai tyrimo (B. 35) metodo aprašą;

1.7. Odos jautrinimo. Vietinio limfmazgio tyrimo (B. 42) metodo aprašą;

1.8. Neurotoksiško poveikio graužikams tyrimo (B. 43) metodo aprašą.

2.1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. V-284 „Dėl cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 70-2472) 1.2.1, 1.2.4 ir 1.2.5 punktus;

2.2. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. V-508 „Dėl cheminių medžiagų ir preparatų ūmaus, kartotinių dozių, poūmio, lėtinio ir specifinio toksiškumo bei alternatyvių tyrimo metodų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 122-4472) 1.1, 1.8 ir 1.12 punktus.

SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS ŽILVINAS PADAIGA PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V-11 ŪMAUS TOKSIŠKUMO PER VIRŠKINIMO TRAKTĄ, FIKSUOTŲJŲ DOZIŲ (B.1 BIS) METODO APRAŠAS I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šis bandymų metodas atitinka Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) chemikalų tyrimo vadovo (OECD Guidelines for Testing of Chemicals) 420 metodą (2001 m.).

Ūmus toksiškumas per virškinimo traktą – taikomas tam neigiamam poveikiui, kuris atsiranda gavus per virškinimo traktą vienetinę medžiagos dozę arba kelias dozes per 24 h.

Uždelsta žūtis – kai gyvūnas nežūsta arba nepanašus į gaištantį per 48 h, bet žūsta vėliau per 14 parų stebėjimo laikotarpį.

Dozė – skirtas bandomosios medžiagos kiekis. Dozė išreiškiama bandomosios medžiagos mase bandymo gyvūno masės vienetui (pvz., mg/kg).

Aiškus toksiškumas – bendrasis terminas, aprašantis bandomosios medžiagos sukeltus aiškius toksiškumo požymius (pavyzdžiai pateikti (24), rodančius, kad kita didžiausia fiksuota dozė sukels didelio skausmo, ilgalaikių didelių kančių, gaišimo būsenos požymius (kriterijai pateikti poveikio žmonėms vadove (29) arba daugumos gyvūnų žūtį.

GHS – visuotinai sudarninta cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo sistema (Globally Harmonised Classification System for Chemical Substances and Mixtures). Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) (žmonių sveikata ir aplinka), JT (Jungtinių Tautų) pavojingų prekių pervežimo ekspertų komiteto (fizikinės cheminės savybės) ir Tarptautinės darbo organizacijos (International Labour Organization (ILO)) (pavojų pranešimas) bendroji veikla, koordinuojama Tarporganizacinės cheminių medžiagų tinkamos vadybos programos (Interorganisation Programme for the Sound Management of Chemicals (IOMC)).

Neišvengiama žūtis – kai gaišimo būsenos arba žūties reikia laukti anksčiau negu nustatytas kito planinio stebėjimo momentas. Šios graužikų būsenos požymiai galėtų būti traukuliai, gulėjimas ant šono, gulėjimas horizontaliai ir drebulys. Daugiau detalių pateikta vadove dėl poveikio žmonėms (29).

LD50 (vidutinė mirtina dozė) – statistiškai apskaičiuojama vienetinė medžiagos dozė per virškinimo traktą, kuri gali sukelti 50% tiriamųjų gyvūnų žūtį. LD50 vertė yra išreiškiama bandomosios medžiagos mase bandymo gyvūno kūno masės vienetui (mg/kg).

Ribinė dozė – dozė, atitinkanti viršutinę bandymo dozės ribą (2000 arba 5000 mg/kg).

Gaišimo būsena – būsena prieš žūtį arba kai neišgyvena net gydomas gyvūnas. Daugiau informacijos pateikta vadove dėl poveikio žmonėms (29).

Numatoma žūtis – klinikinių požymių, rodančių žūtį tam tikru momentu ateityje prieš eksperimento pabaigą, pvz., nesugebėjimas pasiekti vandenį arba pašarą, buvimas. Daugiau informacijos pateikta vadove dėl poveikio žmonėms (29).

8.1. Vienos lyties gyvūnų grupėms nuosekliai suleidžiamos fiksuotos 5, 50, 300 ir 2000 mg/kg dozės (išimtiniais atvejais galima spręsti apie papildomos fiksuotos 5000 mg/kg dozės suleidimą, žr. 17 skirsnį). Pradinė dozė pasirenkama atsižvelgiant į įvadinį tyrimą, kaip dozė, kuri galėtų sukelti kai kuriuos toksiškumo požymius, bet kuri nebūtų sunkaus toksiško poveikio arba žūties priežastimi.

8.2. Klinikiniai požymiai ir sąlygos, susijusios su skausmu, kančia ir neišvengiama žūtimi, išsamiai aprašytos atskirame EBPO vadove (29). Kitoms gyvūnų grupėms gali būti suleidžiamos didesnės arba mažesnės fiksuotos dozės, atsižvelgiant į toksiškumo požymius bei gyvūnų žūties atvejus. Ši procedūra tęsiama tol, kol identifikuojama dozė, sukelianti aiškų toksiškumą arba ne daugiau kaip vieno gyvūno žūtį, arba kai nėra jokio poveikio esant didžiausiai dozei ar kai gyvūnai žūsta esant mažiausiai dozei.

II. BANDYMO METODO APRAŠYMAS 9. Gyvūnų rūšies pasirinkimas:

9.1. Tinkamiausia graužikų rūšis yra žiurkės, nors galima naudoti ir kitus graužikus. Paprastai naudojamos patelės (28), kadangi tipinių LD50 bandymų informacinės apžvalgos parodė, kad jautrumo skirtumai tarp lyčių yra maži, bet tais atvejais, kai jie pastebimi, patelės dažniausiai yra šiek tiek jautresnės (31). Tačiau, jei giminingos struktūros cheminių junginių toksinės arba toksikokinetinės savybės rodo, kad patinai gali būti jautresni, turėtų būti naudojama ši lytis. Kai bandymai atliekami su patinais, pateikiamas kompetentingas pagrindimas.

9.2. Bandomi sveiki, jauni, bet suaugę plačiai naudojamų laboratorinių rūšių gyvūnai. Patelės turi būti neturėjusios palikuonių ir neapvaisintos. Kiekvieno gyvūno amžius prieš suleidžiant dozę turi būti nuo 8 iki 12 savaičių, o masė ± 20% tikslumu turi atitikti anksčiau dozę gavusių gyvūnų vidutinę masę.

10.1. Bandomų gyvūnų patalpos temperatūra turi būti 22°C (± 3°C). Nors santykinė oro drėgmė turėtų būti mažiausiai 30% ir pageidautina ne didesnė kaip 70%, išskyrus patalpos plovimo laiką, reikėtų užtikrinti 50-60%. Apšvietimas turi būti dirbtinis, esant 12 h šviesos ir 12 h tamsos sekai.

10.2. Gyvūnams šerti tinka įprastas laboratorijoje naudojamas pašaras, neribojant geriamojo vandens kiekio. Gyvūnai gali būti sugrupuoti narveliuose pagal dozes, tačiau gyvūnų skaičius narvelyje neturi trukdyti atidžiai stebėti kiekvieną gyvūną.

11.1. Gyvūnai atrenkami „aklos atrankos“ metodu, ženklinami, kad būtų įmanoma identifikuoti kiekvieną gyvūną, ir prieš dozių suleidimo pradžią laikomi narveliuose mažiausiai 5 paras, kad galėtų priprasti prie laboratorinių sąlygų.

12.1. Visos bandomosios medžiagos dozės skiriamos kaip pastovaus tūrio dozės, keičiant ruošiamos dozės koncentraciją. Tačiau jei reikia bandyti skystą galutinį produktą arba mišinį, paskesniam šios bandomosios medžiagos rizikos įvertinimui, galbūt labiau tiktų neskiesta, t. y. pastovios koncentracijos, bandomoji medžiaga, to reikalauja ir kai kurios reglamentuojančios institucijos. Bet kuriuo atveju didžiausias suleidžiamos dozės tūris neturi būti viršytas. Didžiausias skysčio tūris, kurį galima suleisti vienu metu, priklauso nuo bandomo gyvūno dydžio. Graužikams šis tūris paprastai neturi būti didesnis kaip 1 ml/100g kūno masės, tačiau vandeninių tirpalų atveju galima naudoti 2 ml/100g kūno masės.

12.2 Kalbant apie dozuojamo preparato sudėtį, rekomenduojama naudoti, jei įmanoma, vandeninį tirpalą (suspensiją, emulsiją), toliau pirmenybė teikiama tirpalui (emulsijai, suspensijai) aliejuje (pvz., kukurūzų aliejuje) ir tik tuomet naudojami tirpalai kituose nešikliuose. Jei nešiklis ne vanduo, turi būti žinomos jo toksinės savybės. Dozės turi būti ruošiamos prieš pat suleidimą, išskyrus kai preparato stabilumas naudojimo laikotarpiu yra žinomas ir laikomas priimtinu.

III. DARBO EIGA 13. Dozių suleidimas:

13.1. Vienetinė bandomosios medžiagos dozė suleidžiama skrandžio zondu arba tinkamu intubaciniu vamzdeliu. Esant neįprastoms aplinkybėms, kai neįmanoma suleisti vienetinės dozės, ji gali būti suleidžiama mažesnėmis dalimis ne ilgiau kaip per 24 h.

13.2. Prieš suleidžiant dozę gyvūnai nešeriami (pvz., žiurkės naktį negauna pašaro, išskyrus vandenį; pelės negauna pašaro 3-4 h, neribojant vandens gavimo). Pasibaigus minėtam laikotarpiui, gyvūnai pasveriami ir suleidžiama bandomoji medžiaga. Gavusios bandomosios medžiagos žiurkės gali būti nešeriamos dar 3-4 h, pelės nešeriamos 1-2 h. Jei dozė suleidžiama dalimis per tam tikrą laikotarpį, gyvūnus gali tekti šerti ir girdyti atsižvelgiant į laikotarpio trukmę.

14.1. Įvadinio tyrimo tikslas – leisti pasirinkti atitinkamą pradinę pagrindinio tyrimo dozę. Bandomoji medžiaga nuosekliai suleidžiama kiekvienam gyvūnui pagal 1 priedo diagramą. Įvadinis tyrimas baigiamas, kai galima priimti sprendimą dėl pagrindinio tyrimo pradinės dozės (arba jei gyvūnai žūsta esant mažiausiai fiksuotai dozei).

14.2. Įvadinio tyrimo pradinė dozė pasirenkama iš 5, 50, 300 ir 2000 mg/kg dozių, kaip dozė, kuri galėtų sukelti aiškų toksiškumą, pagrįstą, jei įmanoma, in vivo ir in vitro duomenimis apie tą pačią cheminę medžiagą ir struktūriniu požiūriu giminingas chemines medžiagas. Neturint tokios informacijos, pradinė dozė būtų 300 mg/kg.

14.3. Tarp dozių suleidimo kiekvienam gyvūnui turi būti mažiausiai 24 h laiko tarpas. Visi gyvūnai turėtų būti stebimi mažiausiai 14 parų.

14.4. Išimtiniais atvejais ir tik norint įvykdyti konkrečius kontrolės institucijų reikalavimus, galima spręsti, ar skirti papildomą viršutinės ribos fiksuotą 5000 mg/kg dozę (žr. 3 priedą). Dėl priežasčių, susijusių su gyvūnų gerove, neskatinama atlikti bandymo taikant GHS 5 kategorijos intervalus (2000–5000 mg/kg) ir apie tokio bandymo būtinybę turėtų būti sprendžiama, kai yra didelė tikimybė, kad jo rezultatai yra tiesiogiai sietini su žmonių arba gyvūnų sveikatos apsauga.

14.5. Tais atvejais, kai atliekant įvadinį tyrimą žūsta gyvūnas, gavęs mažiausią fiksuotą dozę (5 mg/kg), taikant įprastą procedūrą tyrimą reikia nutraukti ir medžiagą priskirti GHS 1 kategorijai (kaip nurodyta 1 priede). Tačiau jei reikalingas tolesnis klasifikavimo patvirtinimas, gali būti atliekama ši neprivaloma papildoma procedūra. 5mg/kg dozė suleidžiama antram gyvūnui. Jei šis antras gyvūnas žūsta, GHS 1 kategorija patvirtinama ir tyrimas iš karto nutraukiamas. Jei antras gyvūnas išgyvena, 5mg/kg dozę gauna ne daugiau kaip trys papildomi gyvūnai. Kadangi yra didelė žūties rizika, gyvūnų gerovei apsaugoti jie turi gauti šią dozę paeiliui. Laiko tarpo tarp dozės suleidimo kiekvienam gyvūnui turi pakakti nustatyti, ar pirmiau dozę gavęs gyvūnas turi galimybę išgyventi. Jei žūsta antras gyvūnas, dozių suleidimas iš karto nutraukiamas ir nė vienas papildomas gyvūnas dozės nebegauna. Kadangi žuvus antram gyvūnui (neatsižvelgiant į bandymo nutraukimo momentu panaudotų gyvūnų skaičių) rezultatas yra A (2 arba daugiau žūčių), taikoma 2 priedo klasifikavimo taisyklė esant 5mg/kg fiksuotai dozei (1 kategorija, jei žuvo 2 arba daugiau gyvūnų, 2 kategorija, jei žuvo ne daugiau kaip 1 gyvūnas). Be to, 4 priede pateiktas klasifikavimo metodas pagal ES sistemą, laukiant naujos GHS įgyvendinimo.

15.1. Gyvūnų skaičius ir dozės:

15.1.1. Veiksmai, kurių turi būti imamasi po bandymo su pradine doze, nurodyti 2 priede pateiktose schemose. Yra trys būdai: nutraukti bandymą ir priskirti medžiagą atitinkamai pavojaus klasei, bandyti esant didesnei fiksuotai dozei arba bandyti esant mažesnei fiksuotai dozei. Tačiau siekiant apsaugoti gyvūnus, atliekant pagrindinį tyrimą nebus kartojama dozė, sukėlusi žūtį atliekant įvadinį tyrimą (žr. 2 priedą). Patyrimas rodo, kad labiausiai tikėtinas pradinės dozės suleidimo rezultatas pasireikš tuo, kad medžiaga galės būti klasifikuota ir tolesnis bandymas nebus būtinas.

15.1.2. Kiekvienai tiriamai dozei paprastai bus naudojama iš viso po penkis vienos lyties gyvūnus. Penkis gyvūnus sudarys vienas gyvūnas iš įvadinio tyrimo, gavusio pasirinktą dozę, ir keturi papildomi gyvūnai (išskyrus neįprastus atvejus, kai pagrindinio tyrimo dozė nebuvo įtraukta į įvadinį tyrimą).

15.1.3. Laiko tarpą tarp dozių skyrimo lemia toksiškumo požymių atsiradimo pradžia, trukmė ir sunkumas. Kitos dozės suleidimas gyvūnams atidedamas tol, kol bus įsitikinta, kad išgyveno anksčiau dozę gavę gyvūnai. Rekomenduojamas 3 arba 4 parų laikotarpis tarp kiekvienos dozės, jei prireikia, uždelstam toksiškumui stebėti. Laiko tarpas prireikus gali būti reguliuojamas, pvz., reakcijos be traukulių atveju.

15.1.4. Kai sprendžiama, ar skirti didžiausią fiksuotą 5000 mg/kg dozę, reikėtų laikytis 3 priede aprašytos metodikos (dar žr. 17 skirsnį).

15.2. Ribinis bandymas:

15.2.1. Ribinis bandymas visų pirma atliekamas tais atvejais, kai bandytojas turi informacijos, rodančios, kad bandomoji medžiaga greičiausiai yra netoksiška, t. y., toksiškumas pasireiškia esant didesnėms nei reglamentuojamos ribinėms dozėms. Informacijos apie bandomosios medžiagos toksiškumą galima gauti pasinaudojus žiniomis apie panašius bandytus junginius arba panašius bandytus mišinius arba produktus, atsižvelgiant į toksikologinį reikšmingumą turinčių komponentų tapatumą ir procentinę dalį. Tais atvejais, kai informacijos apie medžiagos toksiškumą yra mažai arba jos išvis nėra arba kai pagal tą informaciją bandomoji medžiaga gali būti toksiška, turi būti atliekamas pagrindinis bandymas.

15.2.2. Taikant įprastą procedūrą, šiame vadove ribiniu bandymu būtų įvadinis tyrimas suleidžiant 2000 mg/kg dozę (arba išimtiniais atvejais 5000 mg/kg), po kurio keturiems papildomiems gyvūnams būtų skirta tokia pat dozė.

IV. STEBĖJIMAI 16. Kiekvienas gavęs dozę gyvūnas mažiausiai vieną kartą per pirmąsias 30 min. ir periodiškai per pirmąsias 24 h, ypač per pirmąsias 4 h, ir toliau kasdien stebimi visas 14 parų, išskyrus kai gyvūnams reikia nutraukti tyrimą ir humaniškai numarinti dėl gyvūnų gerovės priežasčių arba kai jie nugaišta. Tačiau stebėjimo trukmė neturi būti griežtai fiksuojama. Ji nustatoma pagal toksiškumo reakcijas, sveikimo laikotarpio pradžią ir trukmę, taigi prireikus ji gali būti pratęsta. Svarbus yra toksiškumo požymių atsiradimo ir išnykimo momentas, ypač jei jie vėluoja atsirasti (32). Visi kiekvieno gyvūno stebėjimai yra sistemingai aprašomi.

19.1. Visiems bandymo gyvūnams (įskaitant nugaišusius atliekant bandymą arba pašalintus iš tyrimo dėl gyvūnų gerovės priežasčių) atliekamas bendrasis skrodimas. Aprašomi visi dideli kiekvieno gyvūno patologiniai pokyčiai.

19.2. Gyvūnams, kurie po dozės gavimo išgyveno 24 h arba ilgiau, galima būtų atlikti mikroskopinį organų, turinčių akivaizdžių patologinių pokyčių, tyrimą, kadangi jis gali suteikti naudingos informacijos.

V. DUOMENYS 20. Turi būti pateikiami kiekvieno gyvūno duomenys. Be to, visi duomenys suvedami į lenteles, kuriose kiekvienai bandymo grupei nurodomas naudotų gyvūnų skaičius, toksiškumo požymių turinčių gyvūnų skaičius, atliekant bandymą žuvusių arba dėl humaniškų priežasčių numarintų gyvūnų skaičius, kiekvieno gyvūno žūties laikas, toksiško poveikio aprašymas, to poveikio kitimas laike ir grįžtamumas, skrodimo duomenys.

VI. ATASKAITOS RENGIMAS 21. Bandymo ataskaitoje turi būti pateikta ši informacija, jei tinka:

21.1. Bandomoji medžiaga:

21.1.1. fizikinė būsena, grynumas ir, jei tinka, fizikinės cheminės savybės (įskaitant izomerizavimą);

21.1.2. identifikavimo duomenys, įskaitant CAS numerį.

21.2. Nešiklis (jei tinka): jo pasirinkimo pagrindimas, jei tai ne vanduo.

21.3. Bandymo gyvūnai:

21.3.1. naudota rūšis ir veislė;

21.3.2. mikrobiologinė gyvūno būsena, jei žinoma;

21.3.3. gyvūnų skaičius, amžius ir lytis (įskaitant, jei tinka, patinų vietoj patelių naudojimo pagrindimą);

21.3.4. gyvūnų tiekėjas, laikymo sąlygos, pašaras ir t. t.

21.4. Bandymo sąlygos:

21.4.1. išsami informacija apie bandomosios medžiagos preparatą, įskaitant suleidžiamos medžiagos fizikinį pavidalą;

21.4.2. išsami informacija apie bandomosios medžiagos suleidimą, įskaitant dozavimo tūrį ir suleidimo laiką;

21.4.3. išsami informacija apie pašaro ir vandens kokybę (įskaitant pašaro tipą (tiekėją), vandens tiekėją);

21.4.4. pradinės dozės pasirinkimo pagrindimas.

21.5. Rezultatai:

21.5.1. duomenų apie kiekvieno gyvūno atsaką pagal dozes lentelės (t. y. toksiškumo požymiai, įskaitant žūčių skaičių, poveikio tipą, sunkumą ir trukmę);

21.5.2. kūno masės ir jos kitimo lentelės;

21.5.3. kiekvieno gyvūno kūno masė dozės suleidimo dieną, vėliau kas savaitę ir žūties arba numarinimo dieną;

21.5.4. žūties data ir laikas, jei tai įvyksta prieš planinį numarinimą;

21.5.5. toksiškumo požymių kiekvienam gyvūnui atsiradimas ir vystymasis, jų galimas grįžtamumas;

21.5.6. kiekvieno gyvūno skrodimo ir histopatologiniai duomenys, jei yra.

21.6. Rezultatų aptarimas ir aiškinimas.

21.7. Išvados.

VII. NUORODOS 22. British Toxicology Society Working Party on Toxicity (1984). Special report: a new approach to the classification of substances and preparations on the basis of their acute toxicity. Human Toxicol., 3, 85-92.

Fiksuotųjų dozių (B.1 bis) metodo aprašo 1 priedas ĮVADINIO TYRIMO SCHEMA ______________ Ūmaus toksiškumo per virškinimo traktą.

Fiksuotųjų dozių (B.1 bis) metodo aprašo 2 priedas PAGRINDINIO TYRIMO SCHEMA ______________ Ūmaus toksiškumo per virškinimo traktą.

Fiksuotųjų dozių (B.1 bis) metodo aprašo 3 priedas I. BANDOMŲJŲ MEDŽIAGŲ, KURIŲ TIKĖTINOS LD50 VERTĖS YRA DIDESNĖS NEGU 2000 MG/KG, KLASIFIKAVIMO KRITERIJAI NEATLIEKANT BANDYMO 1. Pavojaus 5 kategorijos kriterijai yra apibrėžti, kad būtų galima identifikuoti bandomąsias medžiagas, kurių ūmaus toksiškumo pavojus yra palyginti mažas, tačiau kurios esant tam tikroms aplinkybėms gali būti pavojingos pažeidžiamoms populiacijoms. Tikėtina, kad šių medžiagų LD50 per virškinimo traktą arba odą yra 2000–5000 mg/kg arba ekvivalentinė dozė, kai medžiagos patenka kitais būdais. Bandomosios medžiagos galėtų būti priskirtos pavojaus kategorijai, apibrėžtai 2000 mg/kg < LD50 < 5000 mg/kg (5 kategorija pagal GHS), šiais atvejais:

1.1 jei būtų priskirtos šiai kategorijai pagal kurią nors iš 2 priedo bandymo schemų, pagrįstų žūties atvejais;

1.2. jei jau yra patikimų duomenų, rodančių, kad LD50 yra 5 kategorijos verčių intervale, arba kiti tyrimai su gyvūnais arba toksiškas poveikis žmonėms rodo ūmaus tipo poveikį žmonių sveikatai;

1.3. gaunant duomenis ekstrapoliavimo, įvertinimo arba matavimo būdu, jei priskyrimas didesnio pavojaus klasei nepagrįstas ir:

1.3.1. yra patikimos informacijos, rodančios didelį toksišką poveikį žmonėms, 1.3.2. arba bandymo metu per virškinimo traktą suleidžiant dozes, siekiančias 4 kategorijos vertes, nustatomi žūties atvejai arba 1.3.3. jei, tęsiant bandymus iki 4 kategorijos verčių, ekspertų sprendimu patvirtinami reikšmingi klinikiniai toksiškumo požymiai, išskyrus viduriavimą, pasišiaušusius plaukus arba nesveiko gyvūno išvaizdą, arba 1.3.4. jei ekspertų sprendimu patvirtinama patikima informacija, rodanti galimą reikšmingą ūmų poveikį atliekant kitus tyrimus su gyvūnais.

II. BANDYMAS ESANT DIDESNĖMS NEGU 2000 MG/KG DOZĖMS 2. Išimtiniais atvejais, ir tik norint įvykdyti konkrečius kontrolės institucijų reikalavimus, galima spręsti, ar skirti papildomą viršutinės ribos fiksuotą 5000 mg/kg dozę. Pripažįstant būtinumą apsaugoti gyvūnų gerovę, bandymas skiriant 5000 mg/kg neskatinamas ir apie tokio bandymo būtinybę turėtų būti sprendžiama, kai yra didelė tikimybė, kad jo rezultatai yra tiesiogiai sietini su žmonių arba gyvūnų sveikatos apsauga (30).

3.1. Sprendimo priėmimo taisyklės, taikomos 1 priede pateiktai nuosekliai procedūrai, išplečiamos, kad būtų galima įtraukti 5000 mg/kg dozę. Taigi kai skiriama įvadinio tyrimo pradinė 5000 mg/kg dozė, gavus A rezultatą (žūtis) reikės atlikti bandymą su antru gyvūnu, skiriant 2000 mg/kg; gavus B ir C rezultatus (aiškus toksiškumas arba jokio toksiškumo) pradinė pagrindinio tyrimo dozė gali būti 5000 mg/kg.

3.2. Panašiai, jei skiriama kita nei 5000 mg/kg pradinė dozė, bandymas bus tęsiamas iki 5000 mg/kg, jei esant 2000 mg/kg dozei gaunami B arba C rezultatai; gavus A rezultatą, esant 5000 mg/kg, pagrindinio tyrimo pradinė dozė yra 2000 mg/kg, o gavus B ir C rezultatus, pagrindinio tyrimo pradinė dozė yra 5000 mg/kg.

4.1. Sprendimo priėmimo taisyklės, taikomos 2 priede pateiktai nuosekliai procedūrai, išplečiamos, kad būtų galima įtraukti 5000 mg/kg dozę. Taigi kai skiriama pagrindinio tyrimo pradinė 5000 mg/kg dozė, gavus A rezultatą (≥ 2 žūtys) reikės atlikti 2 grupės bandymą, skiriant 2000 mg/kg; gavus B rezultatą (aiškus toksiškumas ir (arba) ≤ 1 žūtis) arba C (jokio toksiškumo), medžiaga nebus klasifikuojama pagal GHS.

4.2. Panašiai, jei naudojama kita nei 5000 mg/kg pradinė dozė, bandymas bus tęsiamas iki 5000 mg/kg, jei esant 2000 mg/kg dozei gaunamas C rezultatas; gavus A rezultatą, esant 5000 mg/kg, medžiaga priskiriama GHS 5 kategorijai, o gavus B arba C rezultatus, medžiaga pagal GHS laikoma neklasifikuota. ______________ Ūmaus toksiškumo per virškinimo traktą.

Fiksuotųjų dozių (B.1 bis) metodo aprašo 4 priedas KLASIFIKAVIMO PAGAL EUROPOS SĄJUNGOS SCHEMĄ REKOMENDACIJOS, TAIKOMOS PEREINAMAJAM LAIKOTARPIUI IKI VISIŠKO VISUOTINAI SUDARNINTOS SISTEMOS (GHS) ĮGYVENDINIMO (PAIMTA IŠ (29) NUORODOS) ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V-11 ŪMAUS TOKSIŠKUMO PERVIRŠKINIMO TRAKTĄ. ŪMAUS TOKSIŠKUMO KLASIŲ (B.1 TRIS) METODO APRAŠAS I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šis bandymų metodas atitinka Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) chemikalų tyrimo vadovo (OECD Guidelines for Testing of Chemicals) 423 metodą (2001 m.).

Ūmus toksiškumas per virškinimo traktą – taikomas tam neigiamam poveikiui, kuris atsiranda gavus per virškinimo traktą vienetinę medžiagos dozę arba kelias dozes per 24 h.

Uždelsta žūtis – kai gyvūnas nežūsta arba nepanašus į gaištantį per 48 h, bet žūsta vėliau per 14 parų stebėjimo laikotarpį.

Dozė – skirtas bandomosios medžiagos kiekis. Dozė išreiškiama bandomosios medžiagos mase bandymo gyvūno masės vienetui (pvz., mg/kg).

GHS – visuotinai sudarninta cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo sistema (Globally Harmonised Classification System for Chemical Substances and Mixtures). EBPO (žmonių sveikata ir aplinka), JT pavojingų prekių pervežimo ekspertų komiteto (fizikinės cheminės savybės) ir Tarptautinės darbo organizacijos (International Labour Organization (ILO)) (pavojų pranešimas) bendroji veikla, koordinuojama Tarporganizacinės cheminių medžiagų tinkamos vadybos programos (Interorganisation Programme for the Sound Management of Chemicals (IOMC)).

Neišvengiama žūtis – kai gaišimo būsenos arba žūties reikia laukti anksčiau negu nustatytas kito planinio stebėjimo momentas. Šios graužikų būsenos požymiai galėtų būti traukuliai, gulėjimas ant šono, gulėjimas horizontaliai ir drebulys. Daugiau informacijos pateikta vadove dėl poveikio žmonėms (32).

LD50 (vidutinė mirtina dozė) – tai statistiškai apskaičiuojama vienetinė medžiagos dozė per virškinimo traktą, kuri gali sukelti 50% tiriamųjų gyvūnų žūtį. LD50 vertė yra išreiškiama bandomosios medžiagos mase bandymo gyvūno kūno masės vienetui (mg/kg).

Ribinė dozė – dozė, atitinkanti viršutinę bandymo dozės ribą (2000 arba 5000 mg/kg).

Gaišimo būsena – būsena prieš žūtį arba kai neišgyvena net gydomas gyvūnas. Daugiau informacijos pateikta vadove dėl poveikio žmonėms (32).

Numatoma žūtis – klinikinių požymių, rodančių žūtį tam tikru momentu ateityje prieš eksperimento pabaigą, pvz., nesugebėjimas pasiekti vandenį arba pašarą, buvimas. Daugiau informacijos pateikta vadove dėl poveikio žmonėms (32).

9.1. Šio bandymo esmę sudaro nuosekli metodika, pagal kurią vienai pakopai naudojant mažiausią įmanomą gyvūnų skaičių gaunama pakankamai informacijos apie bandomosios medžiagos ūmų toksiškumą, kad būtų galima ją klasifikuoti. Grupė bandymo gyvūnų per virškinimo traktą gauna vieną iš nustatytų bandomosios medžiagos dozių. Medžiaga bandoma taikant nuoseklią metodiką, kiekvienai pakopai naudojami trys vienos lyties gyvūnai (paprastai patelės). Su junginiu siejamas dozę gavusių gyvūnų gaišimas arba negaišimas per vieną iš pakopų lemia kitą pakopą, t.y.:

9.1.1. toliau bandyti nereikia;

9.1.2. suleisti tokią pat dozę dar trims gyvūnams;

9.1.3. trims papildomiems gyvūnams suleisti kitą didesnę arba mažesnę dozę.

9.2. Bandymo metodika išsamiai aprašyta 1 priede. Metodas leidžia spręsti, ar bandomąją medžiagą priskirti vienai iš toksiškumo klasių, apibrėžtų fiksuotomis LD50 intervalo ribinėmis vertėmis.

II. METODO APRAŠYMAS 10. Gyvūnų rūšies pasirinkimas:

10.1. Tinkamiausia graužikų rūšis yra žiurkės, nors galima naudoti ir kitus graužikus. Paprastai naudojamos patelės (32). Pasirinkimą lėmė tipinių LD50 bandymų informacinės apžvalgos, kurios parodė, kad jautrumo skirtumai tarp lyčių yra maži, bet tais atvejais, kai jie pastebimi, patelės dažniausiai yra šiek tiek jautresnės (34). Tačiau jei giminingos struktūros cheminių junginių toksinės arba toksikokinetinės savybės rodo, kad patinai gali būti jautresni, turėtų būti naudojama ši lytis. Kai bandymai atliekami su patinais, turėtų būti pateikti atitinkami tai patvirtinantys duomenys.

10.2. Bandomi sveiki, jauni, bet suaugę plačiai naudojamų laboratorinių rūšių gyvūnai. Patelės turi būti neturėjusios palikuonių ir neapvaisintos. Kiekvieno gyvūno amžius prieš skiriant dozę turėtų būti nuo 8 iki 12 savaičių, o masė ± 20% tikslumu turi atitikti anksčiau dozę gavusių gyvūnų vidutinę masę.

11.1. Bandymo gyvūnų patalpos temperatūra turi būti 22°C (± 3°C). Nors santykinė oro drėgmė turėtų būti mažiausiai 30% ir pageidautina ne didesnė kaip 70%, išskyrus patalpos plovimo laiką, reikėtų užtikrinti 50–60%. Apšvietimas turi būti dirbtinis, esant 12 h šviesos ir 12 h tamsos sekai.

11.2. Gyvūnams šerti tinka įprastas laboratorijoje naudojamas pašaras, neribojant geriamo vandens kiekio. Gyvūnai gali būti sugrupuoti narveliuose pagal dozes, tačiau gyvūnų skaičius narvelyje neturi trukdyti atidžiai stebėti kiekvieną gyvūną.

13.1. Visos bandomosios medžiagos dozės suleidžiamos kaip pastovaus tūrio dozės, keičiant ruošiamos dozės koncentraciją. Tačiau jei reikia bandyti skystą galutinį produktą arba mišinį, paskesniam šios bandomosios medžiagos rizikos įvertinimui galbūt labiau tiktų neskiesta, t. y. pastovios koncentracijos, bandomoji medžiaga, to reikalauja ir kai kurios reglamentuojančios institucijos. Bet kuriuo atveju didžiausias skiriamos dozės tūris neturi būti viršytas. Didžiausias skysčio tūris, kurį galima suleisti vienu metu, priklauso nuo bandomo gyvūno dydžio. Graužikams šis tūris paprastai neturėtų būti didesnis negu 1 ml/100 g kūno masės, tačiau vandeninių tirpalų atveju galima naudoti 2 ml/100 g kūno masės.

13.2. Kalbant apie dozuojamo preparato sudėtį, rekomenduojama naudoti, jei įmanoma, vandeninį tirpalą (suspensiją, emulsiją), toliau pirmenybė teikiama tirpalui (emulsijai, suspensijai) aliejuje (pvz., kukurūzų aliejuje) ir tik tuomet naudojami tirpalai kituose nešikliuose. Jei nešiklis yra ne vanduo, turi būti žinomos jo toksinės savybės. Dozės turi būti ruošiamos prieš pat suleidimą, išskyrus kai preparato stabilumas naudojimo laikotarpiu yra žinomas ir laikomas priimtinu.

III. DARBO EIGA 14. Dozių suleidimas:

14.1. Vienetinė bandomosios medžiagos dozė suleidžiama skrandžio zondu arba tinkamu intubaciniu vamzdeliu. Esant neįprastoms aplinkybėms, kai neįmanoma suleisti vienetinės dozės, ji gali būti suleidžiama mažesnėmis dalimis ne ilgiau kaip per 24 h.

14.2. Prieš suleidžiant dozę gyvūnai nešeriami (pvz., žiurkės naktį negauna pašaro, išskyrus vandenį; pelės negauna pašaro 3–4 h, neribojant vandens suvartojimo). Pasibaigus minėtam laikotarpiui, gyvūnai pasveriami ir suleidžiama bandomoji medžiaga. Gavusios bandomosios medžiagos žiurkės gali būti nešeriamos dar 3–4 h, pelės nešeriamos 1–2 h. Jei dozė suleidžiama dalimis per tam tikrą laikotarpį, gyvūnus gali tekti šerti ir girdyti atsižvelgiant į laikotarpio trukmę.

15.1. Kiekvienai pakopai imami trys gyvūnai. Dozė, kuri turi būti naudojama kaip pradinė dozė, pasirenkama iš keturių fiksuotų dozių: 5, 50, 300 ir 2000 mg/kg kūno masės. Kaip pradinė turėtų būti pasirinkta dozė, kuriai esant tikrai nugaištų kai kurie iš dozę gavusių gyvūnų. Schemose, pateiktose 1 priede, aprašyta procedūra, kurios reikėtų laikytis kiekvienai pradinei dozei. Be to, 4 priede pateiktas klasifikavimo metodas pagal ES sistemą, laukiant naujos GHS įgyvendinimo.

15.2. Kai turimoje informacijoje nurodoma, kad gyvūnai neturėtų gaišti esant didžiausiai pradinei dozei (2000 mg/kg kūno masės), reikėtų atlikti ribinį bandymą. Neturint informacijos apie bandomąją medžiagą, bet rūpinantis gyvūnų gerove, pradine doze reikėtų pasirinkti 300 mg/kg kūno masės.

15.3. Laiko tarpus tarp poveikių lemia toksiškumo požymių atsiradimo pradžia, trukmė ir sunkumas. Kitos dozės suleidimas gyvūnams atidedamas tol, kol bus įsitikinta, kad išgyveno anksčiau dozę gavę gyvūnai.

15.4. Išimtiniais atvejais ir tik norint įvykdyti konkrečius kontrolės institucijų reikalavimus, galima spręsti, ar skirti papildomą viršutinės ribos fiksuotą 5000 mg/kg dozę (žr. 2 priedą). Dėl su gyvūnų gerove susijusių priežasčių, neskatinama atlikti bandymą taikant GHS 5 kategorijos intervalus (2000–5000 mg/kg) ir apie tokio bandymo reikalingumą turėtų būti sprendžiama, kai yra didelė tikimybė, kad jo rezultatai yra tiesiogiai sietini su žmonių arba gyvūnų sveikatos arba aplinkos apsauga.

16.1. Ribinis bandymas visų pirma atliekamas tais atvejais, kai bandytojas turi informacijos, rodančios, kad bandomoji medžiaga greičiausiai yra netoksiška, t. y. toksiškumas pasireiškia esant didesnėms nei reglamentuojamos ribinėms dozėms. Apie bandomosios medžiagos toksiškumą galima sužinoti remiantis informacija apie panašius bandytus junginius arba panašius bandytus mišinius ar produktus, atsižvelgiant į toksikologinį reikšmingumą turinčių komponentų tapatumą ir procentinę dalį. Tais atvejais, kai informacijos apie medžiagos toksiškumą yra mažai arba jos visai nėra arba kai pagal tą informaciją bandomoji medžiaga gali būti toksiška, turi būti atliekamas pagrindinis bandymas.

16.2. Kai skiriama viena 2000 mg/kg kūno masės dozė, ribiniam bandymui galima imti šešis gyvūnus (po tris vienai pakopai). Išimtiniais atvejais, kai skiriama viena 5000 mg/kg dozė, ribiniam bandymui galima naudoti tris gyvūnus (žr. 2 priedą). Jei pastebimas su medžiaga siejamas gaišimas, gali tekti atlikti bandymą esant gretimai mažesnei dozei.

IV. STEBĖJIMAI 17. Kiekvienas gyvūnas, gavęs dozę mažiausiai vieną kartą per pirmąsias 30 min. ir periodiškai per pirmąsias 24 h, ypač per pirmąsias 4 h, ir toliau kasdien stebimas visas 14 parų, išskyrus kai gyvūnams reikia nutraukti tyrimą ir humaniškai numarinti dėl gyvūnų gerovės priežasčių arba kai jie nugaišta. Tačiau stebėjimo trukmė neturi būti griežtai fiksuojama. Ji nustatoma pagal toksiškumo reakcijas, sveikimo laikotarpio pradžią ir trukmę, taigi prireikus ji gali būti pratęsta. Svarbus yra toksiškumo požymių atsiradimo ir išnykimo momentas, ypač jei jie vėluoja atsirasti (35). Visi kiekvieno gyvūno stebėjimai yra sistemingai aprašomi.

20.1. Kiekvieno gyvūno kūno masė turi būti nustatoma prieš pat bandomosios medžiagos suleidimą ir vėliau mažiausiai kas savaitę. Turi būti apskaičiuotas ir užrašytas kūno masės pokytis.

20.2. Pasibaigus bandymui, išlikę gyvūnai pasveriami ir humaniškai numarinami.

21.1. Visiems bandomiesiems gyvūnams (įskaitant nugaišusius atliekant bandymą arba pašalintus iš tyrimo dėl gyvūnų gerovės priežasčių) atliekamas bendrasis skrodimas. Turėtų būti aprašomi visi dideli kiekvieno gyvūno patologiniai pokyčiai.

21.2. Gyvūnams, kurie išgyveno 24 h arba ilgiau, galima būtų atlikti mikroskopinį organų, turinčių akivaizdžių patologinių pokyčių, tyrimą, kadangi jis gali suteikti naudingos informacijos.

V. DUOMENYS 22. Turėtų būti pateikiami kiekvieno gyvūno duomenys. Be to, visi duomenys suvedami į lenteles, kuriose kiekvienai bandymo grupei nurodomas naudotų gyvūnų skaičius, gyvūnų, kuriems pasireiškia toksiškumo požymiai, skaičius, atliekant bandymą žuvusių arba dėl humaniškų priežasčių numarintų gyvūnų skaičius, kiekvieno gyvūno žūties laikas, toksiškumo poveikio aprašymas, tokio poveikio kitimas laike ir grįžtamumas, skrodimo duomenys.

VI. ATASKAITOS RENGIMAS 23. Bandymo ataskaitoje turi būti pateikta ši informacija, jei tinka:

23.1. Bandomoji medžiaga:

23.1.1. fizikinė būsena, grynumas ir, jei tinka, fizikinės cheminės savybės (įskaitant izomerizavimą);

23.1.2. identifikavimo duomenys, įskaitant CAS numerį.

23.2. Nešiklis (jei tinka): jo pasirinkimo pagrindimas, jei tai ne vanduo.

23.3. Bandomieji gyvūnai:

23.3.1. naudota rūšis ar veislė;

23.3.2. mikrobiologinė gyvūno būsena, jei žinoma;

23.3.3. gyvūnų skaičius, amžius ir lytis (įskaitant, jei tinka, patinų vietoj patelių naudojimo pagrindimą);

23.3.4. gyvūnų tiekėjas, laikymo sąlygos, pašaras ir t.t.

23.4. Bandymo sąlygos:

23.4.1. išsami informacija apie bandomosios medžiagos preparatą, įskaitant suleidžiamos medžiagos fizikinį pavidalą;

23.4.2. išsami informacija apie bandomosios medžiagos suleidimą, įskaitant dozavimo turį ir suleidimo laiką;

23.4.3. išsami informacija apie pašaro ir vandens kokybę (įskaitant pašaro tipą ar tiekėją, vandens tiekėją);

23.4.4. pradinės dozės pasirinkimo pagrindimas.

23.5. Rezultatai:

23.5.1. duomenų apie kiekvieno gyvūno atsaką pagal dozes lentelės (t. y. toksiškumo požymiai, įskaitant žūčių skaičių, poveikio tipą, sunkumą ir trukmę);

23.5.2. kūno masės ir jos kitimo lentelės;

23.5.3. kiekvieno gyvūno kūno masė dozės suleidimo dieną, vėliau kas savaitę ir žūties arba numarinimo dieną;

23.5.4. žūties data ir laikas, jei tai įvyksta prieš planinį numarinimą;

23.5.5. toksiškumo požymių kiekvienam gyvūnui atsiradimas ir vystymasis, jų galimas grįžtamumas;

23.5.6. kiekvieno gyvūno skrodimo ir histopatologiniai duomenys, jei yra.

23.6. Rezultatų aptarimas ir aiškinimas.

23.7. Išvados.

VII. NUORODOS 24. Roll R., Hofer-Bosse Th. And Kayser D. (1986). New Perspectives in Acute Toxicity Testing of Chemicals. Toxicol. Lett, Suppl. 31, 86.

Ūmaus toksiškumo klasių (B.1 tris) metodo aprašo 1 priedas PROCEDŪRA, TAIKOMA NAUDOJANT KIEKVIENĄ PRADINĘ DOZĘ 1. Į šį priedą įtrauktose atitinkamose bandymo schemose aprašoma kiekvienos pradinės dozės procedūra, kurios reikia laikytis:

1.1. 1a priedas: pradinė dozė 5 mg/kg kūno masės;

1.2. 1b priedas: pradinė dozė 50 mg/kg kūno masės;

1.3. 1c priedas: pradinė dozė 300 mg/kg kūno masės;

1.4. 1d priedas: pradinė dozė 2000 mg/kg kūno masės.

Ūmaus toksiškumo klasių (B.1 tris) metodo aprašo 1a priedas PROCEDŪRA, ESANT 5 MG/KG KŪNO MASĖS PRADINEI DOZEI ______________ Ūmaus toksiškumo per virškinimo traktą.

Ūmaus toksiškumo klasių (B.1 tris) metodo aprašo 1b priedas PROCEDŪRA, ESANT 50 MG/KG KŪNO MASĖS PRADINEI DOZEI ______________ Ūmaus toksiškumo per virškinimo traktą.

Ūmaus toksiškumo klasių (B.1 tris) metodo aprašo 1c priedas PROCEDŪRA, ESANT 300 MG/KG KŪNO MASĖS PRADINEI DOZEI ______________ Ūmaus toksiškumo per virškinimo traktą.

Ūmaus toksiškumo klasių (B.1 tris) metodo aprašo 1d priedas PROCEDŪRA, ESANT 2000 MG/KG KŪNO MASĖS PRADINEI DOZEI ______________ Ūmaus toksiškumo per virškinimo traktą.

Ūmaus toksiškumo klasių (B. l tris) metodo aprašo 2 priedas BANDOMŲJŲ MEDŽIAGŲ, KURIŲ TIKĖTINOS LD50 VERTĖS YRA DIDESNĖS NEGU 2000 MG/KG, KLASIFIKAVIMO KRITERIJAI NEATLIEKANT BANDYMO 1. Pavojaus 5 kategorijos kriterijai yra apibrėžti, kad būtų galima identifikuoti bandomąsias medžiagas, kurių ūmaus toksiškumo pavojus yra palyginti mažas, tačiau kurios esant tam tikroms aplinkybėms gali būti pavojingos pažeidžiamoms populiacijoms. Tikėtina, kad šių medžiagų LD50 per virškinimo traktą arba odą yra 2000–5000 mg/kg arba ekvivalentinė dozė, kai medžiagos patenka kitais būdais. Bandomosios medžiagos galėtų būti priskirtos pavojaus kategorijai, apibrėžtai 2000 mg/kg < LD50 < 5000 mg/kg (5 kategorija pagal GHS), šiais atvejais:

1.1. jei būtų priskirtos šiai kategorijai pagal kurią nors iš 1a-1d prieduose pateiktų bandymo schemų, pagrįstų žūčių dažnumu;

1.2. jei jau yra patikimų duomenų, rodančių, kad LD50 yra 5 kategorijos verčių intervale, arba kiti tyrimai su gyvūnais arba toksiškas poveikis žmonėms rodo ūmaus tipo poveikį žmonių sveikatai;

1.3. gaunant duomenis ekstrapoliavimo, įvertinimo arba matavimo būdu, jei priskyrimas didesnio pavojaus klasei nepagrįstas ir:

1.3.1. yra patikimos informacijos, rodančios didelį toksišką poveikį žmonėms, 1.3.2. arba bandymo metu per virškinimo traktą suleidžiant dozes, siekiančias 4 kategorijos vertes, nustatomi žūties atvejai arba 1.3.3. jei, tęsiant bandymus iki 4 kategorijos verčių, ekspertų sprendimu patvirtinami reikšmingi klinikiniai toksiškumo požymiai, išskyrus viduriavimą, pasišiaušusius plaukus arba nesveiko gyvūno išvaizdą, arba 1.3.4. jei ekspertų sprendimu patvirtinama patikima informacija, rodanti galimą reikšmingą ūmų poveikį atliekant kitus tyrimus su gyvūnais.

BANDYMAS ESANT DIDESNĖMS KAIP 2000 MG/KG DOZĖMS 2. Pripažįstant būtinumą apsaugoti gyvūnų gerovę, bandymas su gyvūnais skiriant 5 kategorijos intervalo dozes (5000 mg/kg) neskatinamas ir apie tokio bandymo būtinybę turėtų būti sprendžiama, kai yra didelė tikimybė, kad jo rezultatai yra tiesiogiai sietini su žmonių arba gyvūnų sveikatos apsauga (18). Neturi būti atliekamas joks bandymas esant didesnėms dozėms.

Ūmaus toksiškumo klasių (B.1 tris) metodo aprašo 3 priedas KLASIFIKAVIMO PAGAL ES SCHEMĄ REKOMENDACIJOS, TAIKOMOS PEREINAMAJAM LAIKOTARPIUI IKI VISIŠKO VISUOTINAI SUDARNINTOS SISTEMOS (GHS) ĮGYVENDINIMO (PAIMTA IŠ (31) NUORODOS)

Odos dirginimas – išnykstantis odos pažeidimas, bandomąja medžiaga veikiant ne ilgiau kaip 4 h.

Odos ardymas – neišnykstantis odos pažeidimas; būtent, matomoji nekrozė per epidermį ir odos nekrozė po bandomosios medžiagos uždėjimo ne ilgiau kaip keturioms valandoms. Ardymo požymiai yra opos, kraujavimas, kruvini šašai ir, baigiantis 14 parų stebėjimo laikotarpiui, odos blukimas dėl jos šutimo, visiškai nuplikusios vietos ir randai. Neaiškiems pažeidimams nustatyti galima būtų atlikti histopatologinį tyrimą.

7.1. Ant bandomo gyvūno odos dedama viena bandomosios medžiagos dozė; nepaveiktos gyvūno odos vietos naudojamos kontrolei. Nustatytais laiko tarpais nustatomas ir balais įvertinamas dirginimo ar ardymo laipsnis, kuris papildomai aprašomas, siekiant išsamiai įvertinti poveikį. Tyrimo trukmės turi pakakti stebimo poveikio grįžtamumui arba negrįžtamumui įvertinti.

7.2. Gyvūnai, kuriems kurioje nors bandymo stadijoje pasireiškia nuolatiniai sunkių kančių ir (arba) skausmo požymiai, turi būti humaniškai numarinami, o medžiaga atitinkamai įvertinama. Kriterijai, pagal kuriuos priimamas sprendimas dėl humaniško gaištančių ir labai kenčiančių gyvūnų numarinimo, aprašyti (21) nuorodoje.

II. BANDYMO METODO APRAŠYMAS 8. Pasiruošimas in vivo bandymui:

8.1. Gyvūnų rūšies pasirinkimas. Tinkamiausias laboratorinis gyvūnas – triušis albinosas. Naudojami sveiki, jauni ir suaugę triušiai. Kitų rūšių naudojimas turi būti pagrįstas.

8.2. Gyvūnų ruošimas:

8.2.1. Maždaug 24 h prieš bandymą nuo gyvūno kūno juosmens nugaros srityje reikia pašalinti vilną, ją nukerpant arba nuskutant. Reikia stengtis nepažeisti odos ir naudoti tik tuos gyvūnus, kurių oda yra sveika ir nepažeista.

8.2.2. Kai kurių veislių triušiai turi tankių plaukų vietas, kurios labiau matomos tam tikrais metų laikais. Tokios tankių plaukų vietos neturi būti naudojamos bandymui.

8.3. Laikymo ir šėrimo sąlygos:

8.3.1. Gyvūnai turi būti laikomi atskirai. Patalpos, kurioje laikomi bandomieji triušiai, temperatūra turi būti 20°C (± 3°C). Nors santykinė oro drėgmė turėtų būti mažiausiai 30% ir pageidautina ne didesnė kaip 70%, išskyrus patalpos plovimo laiką, reikėtų užtikrinti 50-60%. Apšvietimas turi būti dirbtinis, esant 12 h šviesos ir 12 h tamsos sekai.

8.3.2. Gyvūnams šerti tinka įprastas laboratorijoje naudojamas pašaras, neribojant geriamo vandens kiekio.

9.1. Bandomosios medžiagos uždėjimas:

9.1.1. Bandomoji medžiaga uždedama ant mažo odos ploto (maždaug 6 cm2) ir uždengiama marlės tamponu, kuris tvirtinamas nedirginančia juosta. Jei tiesiogiai uždėti neįmanoma (pvz., skysčiai arba kai kurios pastos), bandomąją medžiagą reikėtų dėti ant marlės tampono, kuris butų dedamas ant odos. Visą poveikio laikotarpį tamponas turi laisvai liesti odą, naudojant pusiau pralaidų tvarstį. Jei bandomoji medžiaga dedama ant tampono, jis dedamas ant odos taip, kad medžiaga gerai liestųsi su oda ir tolygiai pasiskirstytų ant jos. Gyvūnai neturi pasiekti tampono ir praryti arba įkvėpti bandomosios medžiagos.

9.1.2. Skystos bandomosios medžiagos paprastai naudojamos neskiestos. Bandant kietąsias medžiagas (kurios gali būti purškiamos, jei būtų manoma, kad tai daryti yra būtina), bandomąją medžiagą reikėtų sudrėkinti kiek įmanoma mažesniu vandens kiekiu (arba prireikus kitu tinkamu nešikliu), kurio pakaktų geram sąlyčiui su oda užtikrinti. Kai nešiklis yra ne vanduo, galima nešiklio įtaka bandomosios medžiagos dirginamajam poveikiui turi būti kiek įmanoma mažesnė.

9.1.3. Pasibaigus poveikio laikotarpiui, kurio trukmė paprastai yra 4 h, bandomosios medžiagos likutis turi būti nuplautas, jei įmanoma, vandeniu arba kitu tinkamu tirpikliu, nepakeičiant odos reakcijos arba epidermio vientisumo.

9.2. Dozės. Ant bandymo vietos dedama 0,5 ml skysčio arba 0,5 g kietosios medžiagos arba pastos dozė.

9.3. Pradinis bandymas (in vivo odos dirginimo ar ardymo bandymas su vienu gyvūnu):

9.3.1. Labai rekomenduojama in vivo bandymą iš pradžių atlikti su vienu gyvūnu, ypač kai yra įtarimas dėl ardančiųjų medžiagos savybių. Tai atitinka nuosekliųjų bandymų strategiją (žr. 1 priedą).

9.3.2. Kai po duomenų įrodomosios vertės analizės padaroma išvada, kad medžiaga yra ardanti, bandymų su gyvūnais atlikti nereikia. Didesnei daliai medžiagų, kurias galima laikyti ardančiomis, in vivo bandymai paprastai nebūtini. Tačiau tais atvejais, kai turimi duomenys atrodo nepakankamai įrodantys, galima atlikti ribotą bandymą su gyvūnais, taikant šį būdą: ant gyvūno paeiliui dedami ne daugiau kaip trys tamponai. Pirmasis tamponas nuimamas po trijų minučių. Jei jokios sunkios odos reakcijos nėra, dedamas antras tamponas, kuris nuimamas po valandos. Jei šioje stadijoje stebėjimai rodo, kad poveikį galima humaniškai pratęsti keturioms valandoms, dedamas trečias tamponas, kuris nuimamas po keturių valandų, ir odos reakcija įvertinama balais.

9.3.3. Jei ardomasis poveikis pastebimas po bet kurio iš trijų nuoseklių poveikių, bandymas nedelsiant baigiamas. Jei ardomojo poveikio nėra, nuėmus paskutinį tamponą, gyvūnas stebimas 14 parų, jei ardymo požymių neatsiranda anksčiau.

9.3.4. Tai atvejais, kai nesitikima, kad bandomoji medžiaga sukels ardomąjį poveikį, o tik dirginantį, vienam gyvūnui keturioms valandoms dedamas vienas tamponas.

9.4. Patvirtinamasis bandymas (in vivo odos dirginimo bandymas su papildomais gyvūnais):

9.4.1. Jei atliekant pradinį bandymą ardomojo poveikio nėra, dirginantis poveikis arba neigiama reakcija turi būti patvirtinti naudojant ne daugiau kaip du papildomus gyvūnus su vienu tamponu ir esant keturių valandų poveikio trukmei. Jei dirginantis poveikis pastebimas atliekant pradinį bandymą, patvirtinamąjį bandymą galima daryti nuosekliu būdu arba veikiant du papildomus gyvūnus vienu metu.

9.4.2. Išimtiniais atvejais, kai pradinis bandymas neatliekamas, dviem arba trims gyvūnams gali būti dedamas vienas tamponas, kuris nuimamas po keturių valandų. Kai naudojami du gyvūnai ir abiejų reakcija vienoda, toliau bandyti nereikia. Priešingu atveju dar atliekamas bandymas su trečiu gyvūnu. Neaiškias reakcijas gali tekti įvertinti naudojant papildomą gyvūną.

9.5. Stebėjimo laikotarpis:

9.5.1. Stebėjimo laikotarpio trukmės turi pakakti pastebėto poveikio grįžtamumui visiškai įvertinti. Tačiau bandymas turi būti nutrauktas bet kuriuo momentu, kai tik gyvūnui pasireiškia ilgalaikiai didelio skausmo arba kančios požymiai.

9.5.2. Poveikio grįžtamumui nustatyti gyvūnai po tamponų nuėmimo stebimi iki 14 parų. Jei grįžtamumas pastebimas anksčiau kaip po 14 parų, bandymas nutraukiamas tuo momentu.

9.6. Klinikiniai stebėjimai ir odos reakcijos įvertinimas balais:

9.6.1. Stebima, ar visi gyvūnai neturi paraudimo (eritemos) ir patinimo (edemos) požymių, o reakcija įvertinama po 60 minučių nuėmus tamponą, vėliau – po 24, 48 ir 72 valandų. Atliekant pradinį bandymą su vienu gyvūnu, bandymo vieta taip pat tiriama iškart po tampono nuėmimo. Odos reakcija įvertinama balais ir aprašoma pagal lentelėje pateiktą gradavimo skalę. Jei odai padarytas pažeidimas po 72 h negali būti identifikuotas kaip dirginimas arba ardymas, poveikio grįžtamumui nustatyti stebėjimą gali tekti tęsti iki 14 parų. Be dirginamojo poveikio stebėjimo, turi būti išsamiai apibūdintas ir užrašytas bet koks vietinis toksiškas poveikis, pvz., odos džiūvimas, ir bet koks sisteminis neigiamas poveikis (pvz., poveikis, pasireiškiantis kaip klinikiniai toksiškumo požymiai, ir poveikis kūno masei). Neaiškiems pažeidimams išaiškinti galima būtų atlikti histopatologinį tyrimą.

9.6.2. Odos reakcijos įvertinimas balais yra neišvengiamai subjektyvus. Siekiant labiau suderinti odos reakcijos įvertinimą balais, padėti bandymo laboratorijoms ir visiems, kurie vykdo ir aiškina stebėjimus, juos vykdantis personalas turi būti atitinkamai apmokytas taikyti įvertinimo balais sistemą (žr. toliau pateiktą lentelę). Tam galėtų būti naudingas iliustruotas odos dirginimo ir kitų pažeidimų įvertinimo vadovas (22).

III. DUOMENYS 10. Rezultatų pateikimas. Galutinėje ataskaitoje tyrimo rezultatai turi būti apibendrinti lentelėje, į kurią būtų įtraukti visi 7.1 skirsnio punktai.

11.1. Odos sudirginimas balais turi būti įvertintas pagal pažeidimų tipą ir sunkumą bei atsižvelgiant į grįžtamumą arba į jo nebuvimą. Kiekvienas įvertinimas balais nėra medžiagos dirginamųjų savybių absoliutusis įvertis, kadangi dar vertinamas kitas bandomosios medžiagos poveikis. Į kiekvieną įvertinimą balais reikėtų žiūrėti kaip į pamatines vertes, kurios turi būti vertinamos kartu su visais kitais stebėjimo rezultatais.

11.2. Vertinant sudirginimą turėtų būti atsižvelgta į odos pažeidimų grįžtamumą. Kai reakcija, pvz., plikimas (ribotame plote), hiperkeratozė, hiperplazija ir pleiskanojimas, pasireiškia baigiantis stebėjimo laikotarpio 14 parai, bandomoji medžiaga priskiriama dirginančioms.

IV. ATASKAITOS RENGIMAS 12. Bandymo ataskaitoje turi būti pateikta ši informacija:

12.1. In vivo bandymo pagrindimas: jau turimų bandymo duomenų įrodomosios vertės analizė, įskaitant nuosekliųjų bandymų strategijos taikymo rezultatus:

12.1.1. ankstesnių bandymų atitinkamų duomenų aprašymas;

12.1.2. duomenys, gauti kiekvienoje bandymų strategijos stadijoje;

12.1.3. atliktų in vitro bandymų aprašymas, įskaitant išsamią informaciją apie metodikas, rezultatus, gautus tiriant bandomąją ar etaloninę medžiagą;

12.1.4. duomenų įrodomosios vertės analizė in vivo tyrimui atlikti.

12.2. Bandomoji medžiaga:

12.2.1. identifikavimo duomenys (pvz., CAS numeris, gamintojas, grynumas, žinomos priemaišos, siuntos numeris);

12.2.2. fizikinė būsena ir fizikinės cheminės savybės (pvz., pH, lakumas, tirpumas, stabilumas);

12.2.3. sudėtis ir komponentų procentinė dalis, jei tai mišinys.

12.3. Nešiklis: jo identifikavimas, koncentracija (jei tinka), naudojamas tūris; nešiklio pasirinkimo pagrindimas.

12.4. Bandymo gyvūnai:

12.4.1. naudota rūšis ir veislė, kitų, ne baltųjų triušių, naudojimo pagrindimas;

12.4.2. kiekvienos lyties gyvūnų skaičius;

12.4.3. kiekvieno gyvūno masė bandymo pradžioje ir pabaigoje;

12.4.4. amžius tyrimo pradžioje;

12.4.5. gyvūnų tiekėjas, laikymo sąlygos, pašaras ir t. t.

12.5. Bandymo sąlygos:

12.5.1. tampono dėjimo vietos ruošimo technika;

12.5.2. išsami informacija apie naudojamas tampono medžiagas ir tampono dėjimo techniką;

12.5.3. išsami informacija apie bandomosios medžiagos ruošimą, dėjimą ir nuėmimą.

12.6. Rezultatai:

12.6.1. kiekvieno gyvūno dirginimo ar ardymo reakcijos balų, gautų visuose matavimo laiko taškuose, lentelių sudarymas;

12.6.2. visų pastebėtų pažeidimų aprašymas;

12.6.3. pastebėto dirginimo arba ardymo tipo ir laipsnio pasakojamasis aprašymas ir visi histopatologinio tyrimo rezultatai;

12.6.4. kito kartu su dirginimu arba ardymu pasireiškiančio neigiamo vietinio (pvz., odos džiūvimo) ir sisteminio poveikio aprašymas.

12.7. Rezultatų aptarimas.

V. NUORODOS 13. Barratt, M. D., Castell, J. V, Chamberlain, M., Combes, R. D., Dearden, J. C., Fentem, J. H., Gerner, L, Giuliani, A, Gray, T. J. B., Livingston, D. J., Provan, W. M., Rutten, F. A. J. J. L., Verhaar, H. J. M., Zbinden, P. (1995) The Integrated Use of Alternative Approaches for Predicting Toxic Hazard. ECVAM Workshop Report 8. ATLA 23, 410-429.

II. ĮVERTINIMO IR BANDYMO STRATEGIJOS APRAŠYMAS 4. Siekiant nustatyti in vivo odos bandymų reikalingumą, prieš atliekant bandymus, kurie būtų nuosekliųjų bandymų strategijos dalis (schema), įvertinama visa turima informacija. Nors reikšmingos informacijos galima būtų gauti vertinant vienintelį parametrą (pvz., pH ribines vertes), turėtų būti nagrinėjama visa turima informacija. Sprendimui priimti turi būti daroma visų atitinkamų duomenų apie konkrečios medžiagos arba jos analogų poveikį įrodomosios vertės analizė, kuri pagrįstų priimamą sprendimą. Didžiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas į duomenis apie medžiagą, gautus tiriant žmones ir gyvūnus, o vėliau tirti in vitro arba ex vivo bandymų duomenis. Ardančiųjų medžiagų in vivo tyrimų reikėtų kiek įmanoma vengti. Bandymų strategijos veiksniai:

4.1. Turimų duomenų, gautų tiriant žmones ir gyvūnus, įvertinimas (1 pakopa). Iš pradžių nagrinėjami tiriant žmones gauti duomenys, pvz., klinikiniai arba profesinių susirgimų tyrimai ir bylų ataskaitos, ir (arba) bandymų su gyvūnais duomenys, pvz., vienkartinio arba kartotinio poveikio odai toksiškumo tyrimai, kadangi jie suteikia informacijos, tiesiogiai susijusios su poveikiu odai. Medžiagų, kurios yra žinomos kaip dirginančios arba ardančios, ir medžiagų, kurios akivaizdžiai nėra ardančios arba dirginančios, nereikia bandyti atliekant in vivo tyrimus.

4.2. Struktūros ir aktyvumo ryšių (SAR) analizė (2 pakopa). Analizuojami giminingą struktūrą turinčių medžiagų bandymo rezultatai, jei tokie būtų. Kai tiriant žmones ir gyvūnus gautų duomenų apie giminingos struktūros medžiagas arba tokių medžiagų mišinius pakanka, norint įrodyti medžiagų gebą ardyti ar jautrinti odą, galima daryti prielaidą, kad įvertinimui pateiktos bandomosios medžiagos poveikis bus toks pats. Tokiais atvejais bandomosios medžiagos nebūtina bandyti. Taikant nuosekliųjų bandymų strategiją, neigiami duomenys, gauti tiriant giminingos struktūros medžiagas arba tokių medžiagų mišinius, nėra pakankamas įrodymas, kad medžiaga nėra ardanti ar jautrinanti. Medžiagų geba ardyti ir dirginti odą nustatoma taikant įteisintus ir priimtus SAR metodus.

4.3. Fizikinės cheminės savybės ir cheminis reaktyvumas (3 pakopa). Medžiagos, turinčios ribines pH vertes, pvz., ≤ 2,0 ir ≥ 11,5, gali turėti didelį vietinį poveikį. Jei ribinė pH vertė yra pagrindinė savybė, pagal kurią medžiaga identifikuojama kaip odą ardanti medžiaga, galima atsižvelgti į rūgšties ar šarmo atsargą (arba buferinę talpą) (7)(8). Jei buferinė talpa leidžia daryti prielaidą, kad medžiaga gali nebūti odą ardanti medžiaga, tai turi būti patvirtinta atliekant papildomus bandymus ir geriau būtų taikyti įteisintą ir priimtą in vitro arba ex vivo bandymą (žr. 5 ir 6 pakopas).

4.4. Toksiškumas per odą (4 pakopa). Jei buvo įrodyta, kad cheminė medžiaga yra labai toksiška per odą, in vivo odos dirginimo ar ardymo tyrimas gali būti neįmanomas, nes bandomosios medžiagos kiekis, kuris įprastai dedamas ant odos, gali būti didesnis už labai didelio toksiškumo dozę, taigi gyvūnas gali žūti arba sunkiai kentėti. Be to, jei jau yra atlikti toksiškumo per odą tyrimai su baltaisiais triušiais, naudojant 2000 mg/kg kūno masės arba didesnę ribinę dozę, ir nebuvo pastebėta odos dirginimo ar ardymo, papildomas odos dirginimo ar ardymo bandymas gali būti nereikalingas. Vertinant ūmų toksiškumą pirmiau atliktuose tyrimuose, reikėtų atsižvelgti į kelias aplinkybes. Pvz., paskelbta informacija apie odos pažeidimus gali būti neišsami. Gali būti bandomi ir stebimi gyvūnai kitų, ne triušių, rūšių, o rūšių jautrumas poveikiui gali labai skirtis. Be to, bandomosios medžiagos taikymo būdas gali netikti odos dirginimui ar ardymui įvertinti (pvz., medžiagų skiedimas bandant toksiškumą per odą) (9). Tačiau tais atvejais, kai toksiškumo per odą tyrimai su triušiais buvo gerai suplanuoti ir atlikti, neigiami rezultatai gali būti laikomi pakankamu įrodymu, kad medžiaga ardanti arba dirginanti.

4.5. In vitro arba ex vivo bandymų rezultatai (5 ir 6 pakopos). Medžiagų, kurios, kaip įrodyta, veikia kaip ardančios arba labai dirginančios atliekant patvirtinto tinkamumo ir priimtą in vitro arba ex vivo bandymą (10)(ll), skirtą šiam konkrečiam poveikiui įvertinti, nereikia bandyti su gyvūnais. Galima daryti prielaidą, kad tokios medžiagos turės panašų sunkų poveikį in vivo.

4.6. Bandymas su triušiais in vivo (7 ir 8 pakopos). Jei atlikus duomenų įrodomosios vertės analizę priimamas sprendimas atlikti bandymą in vivo, jį reikėtų pradėti pradiniu bandymu su vienu gyvūnu. Jei šio bandymo rezultatai rodo, kad medžiaga yra odą ardanti, toliau bandyti nereikia. Jei atliekant pradinį bandymą ardomasis poveikis nepastebimas, dirginimo arba ardymo poveikis patvirtinamas naudojant ne daugiau kaip du papildomus gyvūnus, veikiamus keturias valandas. Jei atliekant pradinį bandymą pastebimas dirginamasis poveikis, patvirtinamasis bandymas gali būti atliekamas nuosekliu būdu arba tuo pat metu veikiant du papildomus gyvūnus.

III. NUORODOS 5. OECD (1996). Test Guidelines Programme: Finai Report on the OECD Workshop on Harmonization of Validation and Acceptance Criteria for Alternative Toxicological Test Methods. Held on Solna, Sweden, 22-24 January 1996 (http://wwwl.oecd.org/ehs/test/background.htm).

Dirgina Galutinis sprendimas; laikoma dirginančia. Bandyti nereikia.

Neardo/nedirgina Galutinis sprendimas; laikoma neardančia arba nedirginančia. Bandyti nereikia. ↓ Informacijos nėra arba turima informacija neįtikinanti ↓ 2 Įvertinami SAR dėl odos ardymo ar dirginimo Numatomas sunkus odos pažeidimas Laikoma ardančia. Bandyti nereikia.

Numatomas odos dirginimas Laikoma dirginančia. Bandyti nereikia. ↓ Negalima prognozuoti arba prognozės neįtikinančios arba neigiamos ↓ 3 Matuojama pH vertė (jei tinka, atsižvelgiama į buferinę talpą) pH ≤ 2 arba ≥ 11.5 (esant didelei buferinei talpai, jei tinka) Daroma prielaida apie ardymą. Bandyti nereikia. ↓ 2< pH < 11.5, arba pH ≤ 2,0 arba ≥ 11,5, esant mažai ar didelei buferinei talpai, jei tinka ↓ 4 Įvertinami sisteminio toksiškumo per odą duomenys(1) Labai toksiška Daugiau bandyti nereikia.

Neardo arba nedirgina, kai atliekamas bandymas su triušiais, naudojant ribinę 2000 mg/kg kūno masės arba didesnę dozę Daroma prielaida, kad nėra ardanti arba dirginanti. Daugiau bandyti nereikia. ↓ Tokios informacijos nėra arba ji nėra {tikinanti ↓ 5 Atliekamas patvirtinto tinkamumo ir priimtas in vitro arba ex vivo odos ardymo bandymas Ardo Daroma prielaida apie ardymą in vivo. Daugiau bandyti nereikia. ↓ Medžiaga neardo ↓ 6 Atliekamas įteisintas ir priimtas in vitro arba ex vivo odos dirginimo bandymas Dirgina Daroma prielaida apie dirginimą in vivo. Daugiau bandyti nereikia. ↓

Dar nėra įteisintų in vitro arba ex vivo metodų odos dirginimui bandyti arba medžiaga nėra dirginanti ↓ 7 Atliekamas pradinis in vivo bandymas su vienu triušiu Sunkus odos pažeidimas Laikoma ardančia. Daugiau bandyti nereikia. ↓ Nėra sunkaus pažeidimo ↓ 8 Atliekamas patvirtinamasis bandymas, naudojant vieną arba du papildomus gyvūnus Ardo arba dirgina Laikoma ardančia arba dirginančia. Daugiau bandyti nereikia.

Neardo arba nedirgina Laikoma neardančia arba nedirginančia. Daugiau bandyti nereikia. ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V-11 ŪMAUS TOKSIŠKUMO. AKIES DIRGINIMO AR ARDYMO (B.5) METODO APRAŠAS I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šis metodas atitinka Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) chemikalų tyrimo vadovo (OECD Guidelines for Testing of Chemicals) 405 metodą (2002 m.).

Akių dirginimas – akių pokyčių sukėlimas, paveikus bandomąja medžiaga priekinį akies paviršių, kai pokyčiai visiškai išnyksta per 21 parą po veikimo.

Akių ardymas – akies audinių pažeidimas arba sunkus regėjimo pablogėjimas, paveikus bandomąja medžiaga priekinį akies paviršių, kai pažeidimai ne visiškai išnyksta per 21 parą po veikimo.

7.1. Ant bandomo gyvūno vienos akies dedama viena bandomosios medžiagos dozė; nepaveikta gyvūno akis naudojama kontrolei. Apibrėžtais laiko tarpais nustatomi ir balais įvertinami junginės, ragenos ir rainelės pažeidimai. Be to, poveikio išsamiam įvertinimui aprašomas bet koks kitas poveikis ir neigiamas sisteminis poveikis. Tyrimo trukmė turi būti pakankama poveikio grįžtamumui arba negrįžtamumui įvertinti.

7.2. Gyvūnai, kuriems kurioje nors bandymo stadijoje pasireiškia nuolatiniai sunkių kančių ir (arba) skausmo požymiai, turi būti humaniškai numarinami, o medžiaga atitinkamai įvertinama. Kriterijai, pagal kuriuos priimamas sprendimas dėl humaniško gaištančių ir labai kenčiančių gyvūnų numarinimo, aprašyti (23) nuorodoje.

II. BANDYMO METODO APRAŠYMAS 8. Pasiruošimas in vivo bandymui:

8.1. Gyvūnų rūšies pasirinkimas. Tinkamiausias laboratorinis gyvūnas – triušis albinosas. Naudojami sveiki, jauni ir suaugę triušiai. Kitų rūšių naudojimas turi būti pagrįstas.

8.2. Gyvūnų ruošimas. Abi kiekvieno bandymui numatyto gyvūno akys patikrinamos per 24 h iki bandymo pradžios. Gyvūnai, kuriems nustatomas akių dirginimas, akių defektai arba prieš tai buvęs ragenos pažeidimas, neturi būti naudojami.

8.3. Laikymo ir šėrimo sąlygos:

8.3.1. Gyvūnai turi būti laikomi atskirai. Patalpos, kurioje laikomi bandymo triušiai, temperatūra turi būti 20°C (± 3°C). Nors santykinė oro drėgmė turėtų būti mažiausiai 30% ir pageidautina ne didesnė kaip 70%, išskyrus patalpos plovimo laiką, reikėtų užtikrinti 50–60%. Apšvietimas turi būti dirbtinis, esant 12 h šviesos ir 12 h tamsos sekai.

8.3.2. Gyvūnams šerti tinka įprastas laboratorijoje naudojamas pašaras, neribojant geriamo vandens kiekio.

9.1. Bandomosios medžiagos dėjimo būdas. Bandomoji medžiaga dedama į kiekvieno gyvūno vienos akies junginės maišelį, švelniai atitraukiant apatinį voką nuo akies obuolio. Vokai švelniai suspaudžiami maždaug vienai sekundei, kad būtų išvengta medžiagos nuostolių. Kita neapdorota akis naudojama kontrolei.

9.2. Akių plovimas:

9.2.1. Bandomo gyvūno akių, įdėjus bandomosios medžiagos, reikėtų neplauti mažiausiai 24 h, išskyrus kietąsias medžiagas (žr. 9.3.2 skirsnį) ir jei iš karto pasireiškia ardymo arba dirginimo poveikis. Po 24 h akis galima plauti, jei manoma, kad tai reikia daryti.

9.2.2. Nerekomenduojama naudoti pagalbinės gyvūnų grupės plovimo įtakai tirti, išskyrus kai tai yra moksliškai pagrįsta. Prireikus pagalbinės grupės, reikėtų naudoti du gyvūnus. Kruopščiai aprašomos plovimo sąlygos, pvz., plovimo laikas, plovimo tirpalo sudėtis ir temperatūra, trukmė, tūris ir tiekimo greitis.

9.3. Dozės:

9.3.1. Skysčių bandymas. Bandant skysčius, naudojama 0,1 ml dozė. Nereikėtų naudoti purškiklio medžiagai tiesiai į akį purkšti. Prieš įpurškiant 0,1 ml į akį, skystis iš pradžių pumpuojamas ir surenkamas į indą.

9.3.2. Kietųjų medžiagų bandymas:

9.3.2.1. Bandant kietąsias medžiagas, pastą ir daleles, naudojamos medžiagos tūris turi būti 0,1 ml arba masė – ne didesnė kaip 100 mg. Bandomoji medžiaga turi būti sumalta į smulkias dulkes. Kietosios medžiagos tūris matuojamas ją švelniai sutankinus, pvz., tapšnojant matavimo indą.

9.3.2.2. Jei stebint pirmą kartą, praėjus 1 h po akies apdorojimo, kieta bandomoji medžiaga nepašalinama iš bandomo gyvūno akies veikiant fiziologiniams mechanizmams, akį galima praplauti fiziologiniu tirpalu arba distiliuotu vandeniu.

9.3.3. Aerozolių bandymas:

9.3.3.1. Prieš įlašinant į akį rekomenduojama visas purškiamąsias medžiagas ir aerozolius iš pradžių surinkti į indą. Viena išimtis daroma slėginiuose aerozolių purkštuvuose esančioms medžiagoms, kurių negalima sukaupti dėl garavimo. Tokiais atvejais akis atmerkiama ir bandomoji medžiaga maždaug vieną sekundę tiesiog švirkščiama į akį stačiu kampu iš 10 cm atstumo. Šis atstumas gali būti kitoks, atsižvelgiant į purkštuvo ir jo turinio slėgį. Reikia imtis atsargumo priemonių nepažeisti akies veikiant purškimo slėgiui. Atitinkamais atvejais gali tekti įvertinti mechaninio akies pažeidimo srauto jėga galimybę.

9.3.3.2. Aerozolio dozei įvertinti galima modeliuoti šį įpurškimo bandymą: per triušio akies dydžio angą medžiaga purškiama ant pasverto popieriaus lapo, dedamo tiesiai prieš akį. Popieriaus masės padidėjimas naudojamas apytikriam į akį įpurkšto kiekio įvertinimui. Lakiųjų medžiagų dozė gali būti įvertinta pasveriant indą su medžiaga prieš įpurškimą ir po jo.

9.4. Pradinis bandymas (in vivo akies dirginimo ar ardymo bandymas su vienu gyvūnu):

9.4.1. Kaip aiškiai nurodyta nuosekliųjų bandymų strategijos aprašyme (žr. 1 priedą), labai rekomenduojama in vivo bandymą iš pradžių atlikti su vienu gyvūnu.

9.4.2. Jei šio bandymo rezultatai rodo, kad taikant aprašytąją metodiką medžiaga yra akį ardanti arba labai ją dirginanti, kiti akies dirginimo bandymai neturi būti atliekami.

9.5. Vietinis nuskausminimas:

9.5.1. Galima naudoti vietinio nuskausminimo priemones atsižvelgiant į kiekvieną individualų atvejį. Jei duomenų įrodomosios vertės analizė rodo, kad medžiaga gali sukelti skausmą arba pradinis bandymas rodo skausmingą gyvūno reakciją, prieš įlašinant bandomąją medžiagą galima naudoti vietinio nuskausminimo priemonę.

9.5.2. Reikia kruopščiai parinkti vietinio nuskausminimo priemonės tipą, koncentraciją ir dozę, siekiant užtikrinti, kad dėl jos naudojimo nebūtų reakcijos į bandomosios medžiagos poveikį skirtumų. Kontrolinė akis nuskausminama panašiu būdu.

9.6. Patvirtinamasis bandymas (in vivo akies dirginimo bandymas su papildomais gyvūnais):

9.6.1. Jei atliekant pradinį bandymą ardantis poveikis nepastebimas, dirginantis poveikis arba neigiama reakcija turi būti patvirtinta naudojant ne daugiau kaip du papildomus gyvūnus.

9.6.2. Jei atliekant pradinį bandymą pastebimas labai didelis dirginantis poveikis, rodantis galimą stiprų (neišnykstantį) poveikį atliekant patvirtinamąjį bandymą, šį bandymą rekomenduojama atlikti nuosekliu būdu ir vietoj dviejų papildomų gyvūnų vienu metu naudoti vieną gyvūną. Jei antrajam gyvūnui pasireiškia ardomasis arba sunkus dirginamasis poveikis, bandymas nutraukiamas.

9.6.3. Silpnam arba vidutinio dydžio dirginamajam poveikiui patvirtinti gali būti reikalingi papildomi gyvūnai.

9.7. Stebėjimo laikotarpis:

9.7.1. Stebėjimo laikotarpio trukmės turi pakakti stebimo poveikio dydžiui ir grįžtamumui visiškai įvertinti. Tačiau bandymas turi būti baigtas bet kuriuo momentu, kai tik gyvūnui pasireiškia ilgalaikiai didelio skausmo arba kančios požymiai (22). Poveikio grįžtamumui nustatyti gyvūnai paprastai stebimi 21 parą po bandomosios medžiagos suleidimo. Jei grįžtamumas pastebimas anksčiau nei baigiantis 21 parai, bandymas nutraukiamas tuo momentu.

9.7.2. Klinikiniai stebėjimai ir akių reakcijos įvertinimas balais:

9.7.2.1. Akys tiriamos praėjus 1, 24, 48, ir 72 h po bandomosios medžiagos įdėjimo. Gyvūnai bandomi ne ilgiau, nei būtina galutinei informacijai gauti. Gyvūnai, kuriems pasireiškia ilgalaikis didelis skausmas arba kančia, turi būti iš karto humaniškai numarinti, o medžiaga atitinkamai įvertinta. Turi būti humaniškai numarinami gyvūnai, kuriems po įlašinimo atsiranda šie pažeidimai: ragenos pradūrimas arba didelės ragenos opos, įskaitant stafilomą; kraujo atsiradimas priekinėje akies kameroje; 4 balų ragenos drumstumas, kuris nepraeina po 48 h; šviesos reflekso nebuvimas (2 balų rainelės reakcija) ilgiau kaip 72 h; junginės membranos opos; junginės arba niktitacinės membranos nekrozė arba nekrozinio audinio lupimasis. Numarinti reikia todėl, kad tokie pažeidimai paprastai yra negrįžtami.

9.7.2.2. Bandymas su gyvūnais, kuriems akių pažeidimų nepastebima, gali būti baigti ne anksčiau kaip ketvirtą parą po įlašinimo. Gyvūnai su nedideliais ir vidutiniais pažeidimais turi būti stebimi tol, kol pažeidimai pranyksta, arba 21 parą, t.y. iki tyrimo pabaigos. Apžiūrėti reikia po 7, 14 ir 21 paros, kad būtų galima nustatyti pažeidimų tipą ir jų grįžtamumą arba negrįžtamumą.

9.7.2.3. Akių pažeidimo balai (junginės, ragenos ir rainelės) užrašomi kiekvienos apžiūros metu (1 lentelė). Be to, nurodomi visi kiti akies pažeidimai (pvz., panuso, dėmių atsiradimas) arba sisteminis neigiamas poveikis.

9.7.2.4. Tikrinant reakciją galima naudoti binokulinę lupą, rankinę plyšinę lempą, biologinį mikroskopą arba kitokį tinkamą įtaisą. Užrašius 24 h stebėjimus, akys gali būti tiriamos naudojant fluoresceiną.

9.7.2.5. Akių reakcijos įvertinimas balais neišvengiamai yra subjektyvus. Siekiant labiau suderinti akių reakcijos įvertinimą balais ir padėti bandymo laboratorijoms ir visiems, kurie vykdo ir aiškina stebėjimus, juos vykdantis personalas turi būti atitinkamai mokomas taikyti įvertinimo balais sistemą.

III. DUOMENYS 10. Rezultatų įvertinimas:

10.1. Akių dirginimas balais įvertinamas pagal pažeidimų tipą ir sunkumą bei atsižvelgiant į grįžtamumą arba į jo nebuvimą.

10.2. Kiekvienas įvertinimas balais nėra medžiagos dirginamųjų savybių absoliutusis įvertis, kadangi dar įvertinamas kitas bandomosios medžiagos poveikis. Į kiekvieną įvertinimą balais reikėtų žiūrėti kaip į pamatines vertes, reikšmingas tik tais atvejais, kai jas patvirtina išsamus visų kitų stebėjimų aprašymas ir įvertinimas.

IV. ATASKAITOS RENGIMAS 11. Bandymo ataskaitoje turi būti pateikta ši informacija:

11.1. In vivo bandymo pagrindimas: jau turimų bandymo duomenų įrodomosios vertės analizė, įskaitant nuosekliųjų bandymų strategijos taikymo rezultatus:

11.1.1. ankstesnių bandymų atitinkamų duomenų aprašymas;

11.1.2. duomenys, gauti kiekvienoje bandymų strategijos stadijoje;

11.1.3. atliktų in vitro bandymų aprašymas, įskaitant išsamią informaciją apie procedūras, rezultatus, gautus tiriant bandomąją ar etaloninę medžiagą;

11.1.4. atlikto in vivo odos dirginimo ar ardymo tyrimo aprašymas, įskaitant gautus rezultatus;

11.1.5. duomenų įrodomosios vertės analizė in vivo tyrimui atlikti.

11.2. Bandomoji medžiaga:

11.2.1. jos identifikavimo duomenys (pvz., CAS numeris, gamintojas, grynumas, žinomos priemaišos, siuntos numeris);

11.2.2. fizikinė būsena ir fizikinės cheminės savybės (pvz., pH, lakumas, tirpurnas, stabilumas, reagavimas su vandeniu);

11.2.3. sudėtis ir komponentų procentinė dalis, jei tai mišinys;

11.2.4. jei naudojama vietinio nuskausminimo priemonė: identifikavimas, grynumas, tipas, dozė ir galima sąveika su bandomąja medžiaga.

11.3. Nešiklis: jo identifikavimas, koncentracija (jei tinka), naudojamas tūris; nešiklio pasirinkimo pagrindimas.

11.4. Bandymo gyvūnai:

11.4.1. naudota rūšis ar veislė, kitų nei baltųjų triušių naudojimo pagrindimas;

11.4.2. kiekvieno gyvūno amžius tyrimo pradžioje;

11.4.3. kiekvienos lyties gyvūnų skaičius bandymo ir kontrolinėje (jei reikia) grupėje;

11.4.4. kiekvieno gyvūno kūno masė bandymo pradžioje ir pabaigoje;

11.4.5. gyvūnų tiekėjas, laikymo sąlygos, pašaras ir kt.

11.5. Rezultatai:

11.5.1. metodo, taikyto dirginimui kiekvienu stebėjimo momentu įvertinti balais (pvz., rankinė plyšinė lempa, biologinis mikroskopas, fluoresceinas), aprašymas;

11.5.2. kiekvieno gyvūno dirginimo ar ardymo reakcijos duomenų, gautų kiekvienu stebėjimo momentu iki gyvūno pašalinimo iš bandymo, lentelių sudarymas;

11.5.3. stebimo dirginimo arba ardymo tipo ir laipsnio pasakojamasis aprašymas;

11.5.4. visų kitų akies pažeidimų aprašymas (pvz., vaskuliarizacija, panuso susidarymas, sąaugų, dėmių atsiradimas);

11.5.5. bet kokio ne akims daromo neigiamo vietinio ir sisteminio poveikio aprašymas, visi histopatologinio tyrimo rezultatai, jei yra.

11.6. Rezultatų aptarimas.

12.1. Akių dirginimo rezultatų, gautų laboratoriniams gyvūnams, ekstrapoliavimas žmonėms tinka tik tam tikru laipsniu. Daugeliu atvejų baltieji triušiai yra jautresni akis dirginančioms arba ardančioms medžiagoms nei žmonės.

12.2. Aiškinant rezultatus reikia neįtraukti antrinės infekcijos sukelto dirginimo.

V. NUORODOS 13. Barratt, M. D., Castell, J. V, Chamberlain, M., Combes, R. D., Dearden, J. C., Fentem, J. H., Gerner, L, Giuliani, A, Gray, T. J. B., Livingston, D. J., Provan, W. M., Rutten, F. A. J. J. L., Verhaar, H. J. M., Zbinden, P. (1995) The Integrated Use of Alternative Approaches for Predicting Toxic Hazard. ECVAM Workshop Report 8. ATLA 23, 410-429.

Akivaizdus paburkimas, vokai iš dalies išvirsta......................................................... 2 Paburkimas, pusiau užmerkti vokai............................................................................ 3 Paburkimas, vokai užmerkti daugiau nei per pusę..................................................... 4 Didžiausias įmanomas: 4 ______________ Ūmaus toksiškumo. Akies dirginimo ar ardymo (B.5) metodo aprašo priedas NUOSEKLIŲJŲ BANDYMŲ STRATEGIJA AKIŲ DIRGINIMUI IR ARDYMUI NUSTATYTI I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Siekiant gauti nuodugnių mokslinių rezultatų ir rūpinantis gyvūnų gerove, svarbu be reikalo nenaudoti gyvūnų ir kiek įmanoma mažinti visus bandymus, kurie gyvūnams gali iššaukti sunkias reakcijas. Visa informacija apie medžiagą dėl jos galimo ardomojo ar dirginamojo poveikio odai turėtų būti įvertinta prieš sprendžiant dėl in vivo bandymų. Jei jau yra pakankamai duomenų galimam bandomosios medžiagos ardomajam arba dirginamajam poveikiui odai klasifikuoti, nereikia bandymų su laboratoriniais gyvūnais Taigi taikant duomenų įrodomosios vertės analizę ir nuosekliųjų bandymų strategiją sumažėja būtinybė atlikti in vivo bandymus, ypač jei tikėtina, kad medžiaga gali iššaukti sunkias reakcijas.

II. ĮVERTINIMO IR BANDYMO STRATEGIJOS APRAŠYMAS 4. Siekiant nustatyti in vivo akių bandymų reikalingumą, prieš atliekant bandymus, kurie būtų nuosekliųjų bandymų strategijos dalis (schema), įvertinama visa turima informacija. Nors reikšmingos informacijos galima būtų gauti vertinant vienintelį parametrą (pvz., pH ribines vertes), turėtų būti nagrinėjama visa turima informacija. Sprendimui priimti turėtų būti daroma visų atitinkamų duomenų apie konkrečios medžiagos arba jos struktūrinių analogų poveikį įrodomosios vertės analizė, kuri pagrįstų priimamą sprendimą. Didžiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas į duomenis apie medžiagą, gautus tiriant žmones ir gyvūnus, o vėliau tirti in vitro arba ex vivo bandymų duomenis. Ardomųjų medžiagų in vivo tyrimų reikėtų kiek įmanoma vengti. Bandymų strategijos veiksniai:

4.1. Turimų duomenų, gautų tiriant žmones ir gyvūnus, įvertinimas (1 pakopa). Iš pradžių nagrinėjami tiriant žmones gauti duomenys, pvz., klinikiniai arba profesinių susirgimų tyrimai ir bylų ataskaitos, ir (arba) akių tyrimų su gyvūnais duomenys, kadangi jie suteikia informacijos, tiesiogiai susijusios su poveikiu akims. Toliau įvertinami turimi odos ardymo ar dirginimo duomenys, gauti atliekant tyrimus su žmonėmis ir (arba) gyvūnais. Medžiagos, kurios yra žinomos kaip ardančios arba labai dirginančios akis, neturėtų būti lašinamos į gyvūnų akis, be to, nereikėtų lašinti medžiagų, kurios ardo arba dirgina odą; tokios medžiagos laikomos ardančiomis ir (arba) dirginančiomis akis. Medžiagos, apie kurias yra pakankamai duomenų, kad jos nėra ardančios arba dirginančios, atsižvelgiant į ankstesnius akių tyrimus, irgi neturėtų būti bandomos atliekant in vivo akių tyrimus.

4.2. Struktūros ir aktyvumo ryšių (SAR) analizė (2 pakopa). Analizuojami giminingą struktūrą turinčių medžiagų bandymo rezultatai, jei tokie būtų. Kai tiriant žmones ir gyvūnus gautų duomenų apie giminingos struktūros medžiagas arba tokių medžiagų mišinius pakanka, norint įrodyti medžiagų gebą ardyti ar jautrinti akis, galima daryti prielaidą, kad įvertinimui pateiktos bandomosios medžiagos poveikis bus toks pats. Tokiais atvejais bandomosios medžiagos nebūtina bandyti. Taikant nuosekliųjų bandymų strategiją, neigiami duomenys, gauti tiriant giminingos struktūros medžiagas arba tokių medžiagų mišinius, nėra pakankamas įrodymas, kad medžiaga nėra ardanti ar jautrinanti. Medžiagų geba ardyti ir dirginti odą bei akis turi būti nustatoma taikant įteisintus ir priimtus SAR metodus.

4.3. Fizikinės cheminės savybės ir cheminis reaktyvumas (3 pakopa). Medžiagos, turinčios ribines pH vertes, pvz., ≤ 2,0 ir ≥ 11,5, gali turėti didelį vietinį poveikį. Jei ribinė pH vertė yra pagrindinė savybė, pagal kuria medžiaga identifikuojama kaip akis ardanti medžiaga, galima atsižvelgti į rūgšties ar šarmo atsargą (arba buferinę talpą) (9)(10). Jei buferinė talpa leidžia daryti prielaidą, kad medžiaga gali nebūti akis ardanti medžiaga, tai turi būti patvirtinta atliekant papildomus bandymus ir geriau būtų taikyti įteisintą ir priimtą in vitro arba ex vivo bandymą (žr. 5 ir 6 pakopas).

4.4. Kitos turimos informacijos nagrinėjimas (4 pakopa). Šioje stadijoje įvertinama visa turima informacija apie sisteminį toksiškumą per odą. Nagrinėjamas ūmus bandomosios medžiagos toksiškumas per odą. Jei buvo įrodyta, kad bandomoji medžiaga yra labai toksiška per odą, nebūtina bandyti jos poveikio akims. Nors nebūtinai turi būti ryšys tarp ūmaus toksiškumo per odą ir akių dirginimo ar ardymo, galima daryti prielaidą, kad medžiagai esant labai toksiškai per odą, ji taip pat bus labai toksiška jos įlašinus į akis. Be to, tokie duomenys gali būti nagrinėjami tarp 2 ir 3 pakopų.

4.5. In vitro arba ex vivo bandymų rezultatai (5 ir 6 pakopos). Medžiagų, kurios pasirodė ardančios arba labai dirginančios atliekant patvirtinto tinkamumo ir priimtą in vitro arba ex vivo bandymą (11)(12), skirtą šiam konkrečiam poveikiui akims arba odai įvertinti, nereikia bandyti su gyvūnais. Galima padaryti prielaidą, kad tokios medžiagos turės panašų sunkų poveikį in vivo. Jei įteisintų ir priimtų in vitro ar ex vivo bandymų nėra, 5 ir 6 pakopos praleidžiamos ir iš karto pereinama prie 7 pakopos.

4.6. Medžiagos dirginamojo arba ardomojo poveikio odai įvertinimas in vivo (7 pakopa). Jei pirmiau išvardytų tyrimų duomenų nepakanka, norint atlikti įtikinamą duomenų įrodomosios vertės analizę apie medžiagos gebą dirginti ar ardyti akis, iš pradžių įvertinama in vivo medžiagos geba dirginti ar ardyti odą, taikant bandymo metodą B.4 (8) ir jo priedą (13). Jei įrodoma, kad medžiaga ardo arba labai dirgina odą, ji laikoma akis ardančia ir dirginančia medžiaga, jei kita informacija nepatvirtina priešingos išvados. Taigi in vivo akių bandymo atlikti nereikėtų. Jei medžiaga nėra ardanti arba labai dirginanti odą, turėtų būti atliekamas in vivo akių bandymas.

4.7. Bandymas su triušiais in vivo (8 ir 9 pakopos). In vivo akių bandymą reikėtų pradėti atliekant pradinį bandymą su vienu gyvūnu. Jei šio bandymo rezultatai rodo, kad medžiaga yra labai dirginanti arba ardanti akis, toliau bandyti nereikia. Jei atliekant pradinį bandymą ardymo arba sunkus dirginantis poveikis nepastebimas, atliekamas patvirtinamasis bandymas, naudojant du papildomus gyvūnus.

III. NUORODOS 5. OECD (1996) OECD Test Guidelines Programine: Finai Report of the OECD Workshop on Harmonization of Validation and Acceptance Criteria for Alternative Toxicological Tęst Methods. Held in Solna, Sweden, 22-24 January 1996 (http://wwwl.oecd.org/ehs/test/background.htm).

Dirgina akis Galutinis sprendimas; laikoma akis dirginančia. Bandyti nereikia.

Akių neardo ir nedirgina Galutinis sprendimas; laikoma, kad akių neardo ir nedirgina. Bandyti nereikia.

Yra duomenų apie žmones ir (arba) gyvūnus, kurie rodo ardantį poveikį odai Ardo odą Daroma prielaida apie akių ardymą. Bandyti nereikia.

Yra duomenų apie žmones ir (arba) gyvūnus, kurie rodo labai dirginantį poveikį odai Labai dirgina odą Daroma prielaida apie akių dirginimą. Bandyti nereikia ↓ Informacijos nėra arba turima informacija neįtikinanti ↓ 2 Įvertinami SAR dėl akių ardymo ar dirginimo Numatomas sunkus akių pažeidimas Daroma prielaida apie akių ardymą. Bandyti nereikia Numatomas akių dirginimas Daroma prielaida apie akių dirginimą. Bandyti nereikia.

Įvertinami SAR dėl odos ardymo Numatomas odos ardymas Daroma prielaida apie akių ardymą. Bandyti nereikia. ↓ Negalima prognozuoti arba prognozės neįtikinančios arba neigiamos ↓ 3 Matuojama pH vertė (jei tinka, atsižvelgiama į buferinę talpą) pH≤2 arba ≥ 11,5 (esant didelei buferinei talpai, jei tinka) Daroma prielaida apie akių ardymą. Bandyti nereikia. ↓ 2 < pH < 11,5, arba pH ≤ 2,0 arba ≥ 11,5, esant mažai ar didelei buferinei talpai, jei tinka ↓ 4 Įvertinami sisteminio toksiškumo per odą duomenys Labai toksiška, esant koncentracijai, kuri būtų bandoma akims Medžiaga būtų per daug nuodinga, kad galima būtų bandyti. Bandyti nereikia. ↓ Tokios informacijos nėra arba medžiaga nėra labai toksiška ↓ 5 Atliekamas įteisintas ir priimtas in vitro arba ex vivo akių ardymo bandymas ardo Daroma prielaida apie akių ardymą. Daugiau bandyti nereikia. ↓ Medžiaga neardo arba įteisintų ir priimtų in vitro arba ex vivo akių ardymo bandymo metodų ↓ 6 Atliekamas įteisintas ir priimtas in vitro arba ex vivo akių dirginimo bandymas Dirgina Daroma prielaida apie akių dirginimą. Daugiau bandyti nereikia. ↓ Medžiaga nedirgina arba nėra įtvirtintų ir priimtų in vitro arba ex vivo akių dirginimo bandymo metodų ↓ 7 Bandymu įvertinamas in vivo odos dirginimas ar ardymas (žr. bandymo metodą B.4 ir jo priedą) Ardo arba labai dirgina Daroma prielaida apie akių ardymą. Daugiau bandyti nereikia. ↓ Medžiaga odos neardo arba labai nedirgina ↓ 8 Atliekamas pradinis in vivo triušio akių bandymas, naudojant vieną gyvūną Sunkus akių pažeidimas Laikoma akis ardančia. Daugiau bandyti nereikia. ↓ Nėra sunkaus pažeidimo arba jokio reakcijos ↓ 9 Atliekamas patvirtinamasis bandymas, naudojant vieną arba du papildomus gyvūnus Ardo arba dirgina Laikoma akis ardančia arba dirginančia. Daugiau bandyti nereikia.

Neardo arba nedirgina Laikoma akių neardančia ir nedirginančia. Daugiau bandyti nereikia ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V-11 TOKSIŠKO POVEIKIO PRENATALINIAM VYSTYMUISI TYRIMO (B. 31) METODO APRAŠAS I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šis metodas atitinka Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) chemikalų tyrimo vadovo (OECD Guidelines for Testing of Chemicals) 414 metodą (2001 m.).

Vystymosi toksikologija – organizmo vystymuisi neigiamo poveikio, galinčio atsirasti dėl medžiagos veikimo prieš apvaisinimą, prenataliniu arba postnataliniu metu iki lytinio subrendimo, tyrimas. Pagrindinius toksiško poveikio vystymuisi požymius sudaro: 1) organizmo žūtis, 2) struktūros anomalijos, 3) augimo pakitimas ir 4) funkciniai trūkumai. Vystymosi toksikologija anksčiau buvo vadinama teratologija.