LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS Į S A K Y M A S DĖL LIETUVOS HIGIENOS NORMOS HN 16:2006 „MEDŽIAGŲ IR GAMINIŲ, SKIRTŲ LIESTIS SU MAISTU, SPECIALIEJI SVEIKATOS SAUGOS REIKALAVIMAI“ PATVIRTINIMO 2006 m. gegužės 5 d. Nr. V-371 Vilnius Atsižvelgdamas į 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1935/2004 dėl žaliavų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, ir panaikinantį Direktyvas 80/590/EEB, ir 89/109/EEB bei 2005 m. lapkričio 18 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1895/2005 dėl kai kurių epoksidų darinių naudojimo medžiagose ir gaminiuose, skirtuose liestis su maisto produktais, apribojimo bei įgyvendindamas 2005 m. balandžio 29 d. Komisijos direktyvą 2005/31/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvos 84/500/EEB nuostatas dėl analitinių metodų, skirtų keramikos gaminiams, galintiems liestis su maisto produktais, atitikties deklaracijos ir įvertinimo kriterijų: 1. Tvirtinu Lietuvos higienos normą HN 16:2006 „Medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, specialieji sveikatos saugos reikalavimai“ (pridedama). 2. Pripažįstu netekusiais galios: 2.1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. V-771 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 16:2003 „Medžiagos ir gaminiai, besiliečiantys su maistu“ patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 45-1486); 2.2. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. V-811 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. V-771 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 16:2003 „Medžiagos ir gaminiai, besiliečiantys su maistu“ patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2004, Nr. 168-6204); 2.3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. V-324 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. V-771 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 16:2003 „Medžiagos ir gaminiai, besiliečiantys su maistu“ patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2005, Nr. 58-2044); 2.4. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. V-509 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. V-771 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 16:2003 „Medžiagos ir gaminiai, besiliečiantys su maistu“ patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2005, Nr. 80-2924); 2.5. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymą Nr. V-623 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. V-771 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 16:2003 „Medžiagos ir gaminiai, besiliečiantys su maistu“ patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2005, Nr. 95-3537). 3. Pavedu ministerijos sekretoriui pagal administravimo sritį šio įsakymo vykdymo kontrolę. 4. Nustatau, kad šis įsakymas įsigalioja nuo 2006 m. gegužės 20 d. SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS                                                     ŽILVINAS PADAIGA PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. V-371 LIETUVOS HIGIENOS NORMAHN 16:2006 „MEDŽIAGŲ IR GAMINIŲ, SKIRTŲ LIESTIS SU MAISTU, SPECIALIEJI SVEIKATOS SAUGOS REIKALAVIMAI“ Europos Sąjungos teisės aktai, kurių nuostatos perkeltos į šią higienos normą: 1978 m. sausio 30 d. Tarybos direktyva 78/142/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su medžiagomis ir gaminiais, kurių sudėtyje yra vinilo chlorido monomero ir kurie gali liestis su maisto produktais, suderinimo, OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 5 tomas, p. 6; 1980 m. liepos 8 d. Komisijos direktyva 80/766/EEB, nustatanti Bendrijos analizės metodą, naudojamą oficialiai vinilchlorido monomero kiekio medžiagose ir gaminiuose, galinčiuose liestis su maisto produktais, kontrolei, OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 6 tomas, p. 45; 1981 m. balandžio 29 d. Komisijos direktyva 81/432/EEB, nustatanti Bendrijos analizės metodą, naudojamą oficialiai vinilchlorido monomero, išsiskiriančio iš medžiagų ir gaminių į maisto produktus, kontrolei, OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 6 tomas, p. 154; 1982 m. spalio 18 d. Tarybos direktyva 82/711/EEB, nustatanti pagrindines taisykles, reikalingas plastikinių medžiagų ir gaminių, galinčių liestis su maisto produktais, sudedamųjų dalių migracijos tyrimams, OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 6 tomas, p. 358 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 1997 m. liepos 29 d. Komisijos direktyva 97/48/EB, OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 19 tomas, p. 180); 1984 m. spalio 15 d. Tarybos direktyva 84/500/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su keramikos gaminiais, galinčiais liestis su maisto produktais, suderinimo, OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 7 tomas, p. 196 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. balandžio 29 d. Komisijos direktyva 2005/3 l/EB, OL 2005 m., L 110, p. 36); 1985 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva 85/572/EEB, sudaranti modelinių tirpalų, naudojamų sudedamųjų dalių išsiskyrimui iš plastikinių medžiagų ir gaminių, galinčių liestis su maisto produktais, tirti, sąrašą, OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 8 tomas, p. 75; 1993 m. kovo 15 d. Komisijos direktyva 93/10/EEB dėl medžiagų ir gaminių, pagamintų iš regeneruotos celiuliozės plėvelės, skirtos liestis su maisto produktais, OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 12 tomas, p. 25 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2004 m. sausio 29 d. Komisijos direktyva 2004/14/EB, OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 33 tomas, p. 30); 1993 m. kovo 15 d. Komisijos direktyva 93/1 l/EEB dėl N-nitrozaminų ir N-nitrojunginių išsiskyrimo iš elastomerų ar gumos pagamintų žindukų ir čiulptukų, OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 12 tomas, p. 35; 2002 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos direktyva 2002/72/EB dėl plastikinių medžiagų ir gaminių, galinčių liestis su maisto produktais, OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 535 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2004 m. kovo 1 d. Komisijos direktyva 2004/19/EB, OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 34 tomas, p. 19); 2004 m. sausio 29 d. Komisijos direktyva 2004/13/EB, iš dalies pakeičianti direktyvą 2002/16/EB dėl kai kurių epoksidų darinių naudojimo medžiagose ir gaminiuose, skirtuose liestis su maisto produktais, OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 33 tomas, p. 28. I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Bendruosius reikalavimus medžiagoms ir gaminiams, skirtiems liestis su maistu, nustato 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1935/2004 dėl žaliavų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, ir panaikinantis Direktyvas 80/590/EEB ir 89/109/EEB (toliau – reglamentas). Ši higienos norma nustato specialiuosius reikalavimus ir tyrimo metodus atitinkamoms medžiagoms ir gaminiams, skirtiems liestis su maistu (toliau – medžiagos ir gaminiai). 2. Medžiagų, migruojančių iš medžiagų ir gaminių, koncentracijos nustatomos Europos Sąjungoje įteisintais laboratoriniais metodais. 3. Medžiagų ir gaminių valstybinė produktų saugos ekspertizė atliekama teisės akto nustatyta tvarka [7.3]. 4. Medžiagų ir gaminių kontrolę teisės aktų nustatyta tvarka atlieka Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos [7.2] ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba [7.1]. 5. Įmonių, gaminančių medžiagas ir gaminius, standartus derina, ne maisto prekės higieninį pažymėjimą Lietuvos Respublikoje pagamintiems ir importuojamiems medžiagoms ir gaminiams išduoda Sveikatos apsaugos ministerijos įgaliotos institucijos [7.4, 7.6]. 6. Medžiagų ir gaminių, skirtų parduoti vartotojui vidaus rinkoje, ženklinimas turi atitikti reglamento ir teisės akto [7.5] reikalavimus. II. NUORODOS 7. Teisės aktai, į kuriuos šioje higienos normoje pateiktos nuorodos: 7.1. Lietuvos Respublikos maisto įstatymas (Žin., 2000, Nr. 32-893); 7.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 745 „Dėl Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 53-1538); 7.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 1150 „Dėl Valstybinės produktų saugos ekspertizės atlikimo ir apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 83-2888); 7.4. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. birželio 26 d. įsakymas Nr. 357 „Dėl įmonių standartų projektų“ (Žin., 2001, Nr. 58-2096); 7.5. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymas Nr. 170 „Dėl Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių“ (Žin., 2002, Nr. 50-1927); 7.6. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugpjūčio 18 d. įsakymas Nr. V-658 „Dėl Ne maisto prekės higieninio pažymėjimo išdavimo medžiagoms ir gaminiams, skirtiems liestis su maistu, taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 104-3855). III. SĄVOKOS IR JŲ APIBRĖŽIMAI 8. Šioje higienos normoje vartojamos sąvokos ir jų apibrėžimai: elastomeras – labai tamprus, panašus į kaučiuką, lengvai vulkanizuojamas polimeras; funkcinis barjeras – medžiagos sluoksnis, kuris sumažina medžiagų migraciją iš po juo esančių sluoksnių į maistą iki toksikologiškai ir jusliškai nereikšmingų lygių; gaminio kokybė – gaminio savybių visuma, įgalinanti tenkinti išreikštus ir numatomus poreikius; geros gamybos praktika – gamybos proceso organizavimo ir technologinio proceso kontrolės reikalavimų, kurių laikantis yra užtikrinama gaminių sauga ir kokybė, visuma; jonitinė derva – sintetinė klampi medžiaga, turinti savo sudėtyje jonogeninių grupių, kurios gali disocijuoti; keramikos gaminys – gaminys, pagamintas iš neorganinių medžiagų mišinio su dideliu kiekiu molio ar silikatų, į kuriuos gali būti pridedami nedideli kiekiai organinių medžiagų. Šie gaminiai yra pirmiausia formuojami ir gauta forma fiksuojama kaitinant. Jie gali būti glazūruojami, emaliuojami ir (ar) dekoruojami; modelinis tirpalas – tirpalas, kurio sudėtis imituoja maisto sudėtį; poliadicija – plastikų sintezė; polikondensacija – kelių vienodos ar skirtingos struktūros molekulių susijungimo procesas, kurio metu greta stambiamolekulinių junginių išsiskiria mažos molekulinės masės medžiagos; plastikai – organiniai stambiamolekuliniai junginiai, gaunami polimerizacijos, polikondensacijos, poliadicijos ar kt. panašiais būdais iš mažesnės molekulinės masės molekulių ar kitais cheminiais būdais iš natūralių stambiamolekulinių organinių junginių. Į stambiamolekulinius organinius junginius gali būti pridedama kitų leistų ir tam tikslui skirtų cheminių junginių ar medžiagų; regeneruotos celiuliozės plėvelė – plona lakštinė medžiaga, gauta iš išgrynintos celiuliozės, pagamintos iš neperdirbtos medienos ar medvilnės. Regeneruotos celiuliozės plėvelė gali būti padengta iš vienos arba abiejų pusių tam tikslui skirtomis medžiagomis; silikoninis plastikas – plastikas, kurio makromolekulės grandinėje yra silicio atomų; tekstilė – verpimo ir audimo pramonės gaminiai, verpalai ir audiniai; viršerdvė – pusiausvyrinė dujinė fazė, esanti virš patalpinto inde mėginio. IV. PLASTIKINĖS MEDŽIAGOS IR GAMINIAI 9. Šio higienos normos skyriaus reikalavimai taikomi plastikinėms medžiagoms ir gaminiams bei jų dalims, susidedančioms tik iš plastikų arba iš dviejų ar daugiau medžiagų sluoksnių, kurių kiekvienas susideda tiktai iš plastikų, ir sluoksniai yra sujungti sulipimo būdu arba kitais būdais ir skirti liestis su maistu. 10. Plastikiniais gaminiais negali būti laikomos šios medžiagos: 10.1. dengta arba nedengta regeneruota celiuliozės plėvelė; 10.2. elastomerai ir natūrali bei sintetinė guma; 10.3. popierius ir kartonas, su plastikais ar be jų; 10.4. paviršiaus danga, gauta naudojant parafino vaškus, įskaitant sintetinius parafino vaškus ir (ar) mikrokristalinius vaškus, šių vaškų mišinius ir mišinius su plastikais; 10.5. jonitinės dervos; 10.6. silikonai. 11. Šio higienos normos skyriaus reikalavimai netaikomi medžiagoms ir gaminiams, susidedantiems iš dviejų ar daugiau sluoksnių, jeigu vienas ar daugiau iš jų susideda ne tik iš plastikinių medžiagų, net jeigu sluoksnis, turėsiantis tiesioginį sąlytį su maistu, susideda tik iš plastikinių medžiagų. 12. Prekybos etapais, išskyrus mažmeninės prekybos etapus, prie plastikinių medžiagų ir gaminių pridedama raštiška gamintojo deklaracija, kurioje turi būti pateikta papildoma informacija, gauta remiantis eksperimentiniais duomenimis arba teoriniais jų specifinio migracijos lygio apskaičiavimais, ir atitinkamais atvejais – grynumo kriterijais. 13. Iš plastikinių medžiagų ir gaminių į maistą bendras migruojančių medžiagų lygis neturi būti didesnis kaip 10 mg/dm2 arba kaip 60 mg/kg. Specifinis migracijos lygis neturi būti didesnis už nurodytą šios higienos normos 6 priedo 1 lentelėje. Specifinių migracijos lygių nustatymas nėra būtinas, jeigu bendra migracijos vertė neviršija šios higienos normos 6 priedo 1 lentelėje nurodytų specifinių migracijos lygių ar darant prielaidą apie visišką cheminės medžiagos likučio išsiskyrimą į medžiagą ar gaminį. Specifinių migracijos lygių nustatymas gali būti užtikrintas nustatant cheminės medžiagos kiekį gatavoje medžiagoje arba gaminyje, jei atliekant atitinkamus eksperimentinius bandymus arba taikant visuotinai pripažintą ir mokslo duomenimis pagrįstą difuzijos modelį būtų nustatytas santykis tarp šio kiekio ir cheminės medžiagos specifinio migracijos lygio. Jei medžiaga ar gaminys neatitinka nurodytų lygių, būtina eksperimentiniu bandymu patvirtinti įvertintą migracijos lygį. 14. Bendro migruojančių medžiagų lygio apribojimas iki 60 mg/kg taikomas: 14.1. talpykloms, kurių talpa ne mažesnė kaip 500 ml ir ne didesnė kaip 10 l; 14.2. gaminiams, kurie gali būti pripildyti, bet neįmanoma apskaičiuoti gaminio paviršiaus ploto; 14.3. dangteliams, tarpikliams, kamščiams ir panašiems uždangalams. 15. Plastikinių medžiagų ir gaminių gamybai gali būti naudojama: 15.1. monomerai ir kitos migruojančios medžiagos, išvardytos šios higienos normos 6 priedo 1 lentelėje, taikant joje nurodytus apribojimus; 15.2. cheminės medžiagos, išvardytos šios higienos normos 7 priedo 1 ir 2 lentelėje, taikant jose nurodytus apribojimus. Pateiktas cheminių medžiagų sąrašas laikomas nebaigtu, todėl norint įtraukti į jį cheminę medžiagą, naudojamą kaip priedą kuri jau yra patiekta į rinką vienoje ar keliose valstybėse narėse, reikia ne vėliau kaip iki 2006 m. gruodžio 31 d. Europos maisto saugos tarnybai pateikti duomenis, reikalingus jos saugai įvertinti. Duomenys pateikiami vadovaujantis Europos maisto saugos tarnybos gairėmis, reglamentuojančiomis pateikimą paraiškos dėl medžiagos, kuri bus naudojama skirtų liestis su maistu medžiagų ir gaminių gamybai, saugos įvertinimo prieš leidžiant ją naudoti. 16. Į šios higienos normos 6 priedo 1 lentelę neįtraukti monomerai ir kitos pradinės medžiagos bei į šios higienos normos 7 priedo 1 ir 2 lenteles neįtraukti priedai, naudojami šių gaminių gamybai: 16.1. paviršiaus dangų, gaunamų iš dervingų ar polimerizuotų skystų, miltelių ar dispersijos pavidalo produktų (glazūrų, lakų, dažų ir pan.); 16.2. epoksidinių dervų; 16.3. lipnių, rišamųjų medžiagų ir sulipimo aktyviklių; 16.4. spaustuvinių dažų. 17. Specifiniai migracijos lygiai, nurodyti šios higienos normos 6 ir 7 prieduose, išreikšti miligramais kilogramui. Taikant išraišką miligramais kvadratiniam decimetrui (mg/dm2) migracijos lygis turi būti padalytas iš 6 (sutartinio koeficiento). Išraiška miligramais kvadratiniam decimetrui taikoma šiais atvejais: 17.1. talpykloms, kurios gali būti pripildytos, ir jų talpa mažesnė kaip 500 ml arba didesnė kaip 10 l; 17.2. lakštams, plėvelėms ar kitiems gaminiams, kurie negali būti pripildyti arba neįmanoma išmatuoti santykio tarp tokių medžiagų paviršiaus ploto ir su juo besiliečiančio maisto kiekio. 18. Iš medžiagų ir gaminių migruojančių medžiagų lygiai nustatomi pagal šios higienos normos 1, 2, 4 prieduose nurodytus reikalavimus. 19. Bakterinės fermentacijos būdu gautos medžiagos, kurios gali būti naudojamos liestis su maistu, pateiktos šios higienos normos 9 priede. Medžiagų, išvardytų šios higienos normos 6, 7 ir 9 prieduose, specifikacijos pateiktos šios higienos normos 10 priedo lentelėje. Šios higienos normos 7 priede išvardytos cheminės medžiagos neturi migruoti į maistą: kiekiais, kurie galutiniuose maisto produktuose atlieka technologinę funkciją; į maisto produktus, kurie neleidžiami naudoti kaip maisto priedai arba kvapiosios medžiagos, – kiekiais, viršijančiais nurodytus šios higienos normos 7 priede; į maisto produktus, kurie leidžiami naudoti kaip maisto priedai arba kvapiosios medžiagos, – kiekiais, viršijančiais nurodytus šios higienos normos 7 priede ar maisto priedų naudojimą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Skaičių, nurodytų šios higienos normos 6, 7 priedų lentelių skiltyje „Apribojimai ir (ar) specifikacijos“, reikšmės pateiktos šios higienos normos 11 priede. V. MEDŽIAGOS IR GAMINIAI, TURINTYS VINILCHLORIDO MONOMERŲ 20. Šio higienos normos skyriaus reikalavimai nustato vinilchlorido monomerų buvimą ir jų galimą migraciją iš medžiagų ir gaminių, kurie gali liestis su maistu arba kurie liečiasi su juo ir yra skirti tam tikslui. 21. Maksimali vinilchlorido monomerų koncentracija medžiagose ir gaminiuose neturi būti didesnė kaip 1 mg/kg. 22. Iš medžiagų ir gaminių neturi išsiskirti vinilchloridas, kurį būtų galima aptikti metodu pagal šios higienos normos 23 punkte nurodytus reikalavimus, kai metodo nustatymo riba 0,01 mg/kg. 23. Tyrimai (šios higienos normos 1 priedas), būtini vinilchlorido monomerų lygiui nustatyti maiste, turi būti atliekami laikantis šių reikalavimų: 23.1. vinilchlorido kiekis maiste yra nustatomas dujų chromatografija taikant viršerdvės metodą; 23.2. vinilchlorido, migravusio iš medžiagų ir gaminių į maistą, lygis turi būti nustatomas maisto produktuose. Jeigu nustatymas kai kuriuose maisto produktuose dėl techninių priežasčių yra neįmanomas, vinilchlorido nustatymą galima atlikti šios higienos normos 4 priede nurodytuose modeliniuose tirpaluose. VI. REGENERUOTOS CELIULIOZĖS PLĖVELĖ 24. Šiame higienos normos skyriuje pateikti reikalavimai taikomi regeneruotos celiuliozės plėvelei, kuri pati yra gatavas gaminys ir skirta liestis su maistu arba dėl savo paskirties su juo liečiasi; arba yra gatavo gaminio, kurio sudėtyje yra ir kitų medžiagų, dalis ir skirta liestis su maistu arba dėl savo paskirties su juo liečiasi. Šio higienos normos skyriaus reikalavimai netaikomi sintetinėms regeneruotos celiuliozės dangoms. 25. Regeneruotos celiuliozės plėvelė yra šių rūšių: 25.1. nepadengta regeneruotos celiuliozės plėvelė; 25.2. regeneruotos celiuliozės plėvelė, padengta celiuliozine danga; 25.3. regeneruotos celiuliozės plėvelė, padengta plastikine danga. 26. Regeneruotos celiuliozės plėvelės gamybai gali būti naudojamos: 26.1. šios higienos normos 8 priede išvardytos medžiagos ar medžiagų grupės – gaminant nustatytomis sąlygomis regeneruotos celiuliozės plėveles, nurodytas šios higienos normos 25.1 ir 25.2 punktuose; 26.2. šios higienos normos 8 priedo 1 lentelėje išvardytos medžiagos ar medžiagų grupės – gaminant nustatytomis sąlygomis regeneruotos celiuliozės plėveles, nurodytas šios higienos normos 25.3 punkte; 26.3. šios higienos normos prieduose išvardytos medžiagos ar medžiagų grupės – gaminant nustatytomis sąlygomis šios higienos normos 25.3 punkte nurodytos regeneruotos celiuliozės plėvelės dangą. Iš regeneruotos celiuliozės plėvelės, padengtos plastikine danga, pagamintos medžiagos ir gaminiai turi atitikti šios higienos normos 11 ir 13 punktų reikalavimus. 27. Regeneruotos celiuliozės plėvelės gamybai gali būti naudojamos ir kitos medžiagos, nenurodytos šios higienos normos 8 priede: dažomosios (dažai ir pigmentai), sulipimo medžiagos, jeigu jos nemigruoja į maistą, o jų migracija nustatoma Lietuvoje įteisintais laboratoriniais metodais. 28. Regeneruotos celiuliozės plėvelės paviršius su spaudais ir tekstu neturi liestis su maistu. VII. KERAMIKOS GAMINIAI 29. Šiame higienos normos skyriuje nustatyti reikalavimai galimam švino ir kadmio migravimui iš keramikos gaminių, kurie gali liestis su maistu, liečiasi su juo ir yra skirti tam tikslui. 30. Švino ir kadmio kiekiai, išsiskiriantys iš keramikos gaminių, neturi būti didesni kaip nurodyti šios higienos normos 34 punkte. 31. Švino ir kadmio kiekiai, išsiskiriantys iš keramikos gaminių, turi būti nustatomi pagal taisykles, pateiktas šios higienos normos 5 priede. 32. Kai keramikos gaminys susideda iš indo (II ir III kategorija), uždengto keraminiu dangčiu (I kategorija), švino ir (ar) kadmio kiekis (mg/dm2 ar mg/l) neturi būti didesnis už taikomą tik indui. 33. Indas ir vidinis dangčio paviršius turi būti tiriami atskirai tomis pačiomis sąlygomis. Taip gautų dviejų švino ar kadmio verčių suma turi būti taikoma tik indo tūriui ar paviršiaus plotui. 34. Keramikos gaminiai atitinka šios higienos normos reikalavimus, jei švino ir (ar) kadmio kiekiai, nustatyti atliekant tyrimą pagal taisykles, nurodytas šios higienos normos 5 priede, ne didesni kaip: 34.1. I kategorijos gaminiuose, t. y. gaminiuose, kurie negali būti pripildomi, ir gaminiuose, kurie gali būti pripildomi, o jų vidinis gylis nuo žemiausio paviršiaus taško iki viršutinės horizontalios ribos (viršutinio krašto) ne didesnis kaip 25 mm – 0,8 mg/dm švino ir 0,07 mg/dm kadmio; 34.2. II kategorijos gaminiuose, t. y. visuose kituose gaminiuose, kurie gali būti pripildomi, – 4,0 mg/l švino ir 0,3 mg/l kadmio; 34.3. III kategorijos gaminiuose, t. y. induose, skirtuose maistui kepti, pakuoti, laikyti, o jų tūris didesnis kaip 3 litrai – 1,5 mg/l švino ir 0,1 mg/l kadmio. 35. Kai keramikos gaminio tyrimų rezultatai neviršija nustatytų švino ir (ar) kadmio kiekių daugiau kaip 50 %, toks gaminys turi būti pripažįstamas kaip atitinkantis šios higienos normos reikalavimus tuo atveju, kai mažiausiai trys kiti gaminiai (vienodos formos, dydžio, dekoracijos ir glazūros) yra tiriami sąlygomis, nurodytomis šios higienos normos 5 priede, ir nustatyti vidutiniai švino ir (ar) kadmio kiekiai nei viename iš jų neviršija šioje higienos normoje nustatytų kiekių daugiau kaip 50%. 36. Remiantis reglamento 16 straipsniu, prekybos etapuose iki mažmeninės prekybos etapo, jį įskaitant, prie keramikos gaminių, kurie dar nesiliečia su maistu, turi būti pridėta rašytinė atitikties deklaracija. 36.1. Šią deklaraciją išduoda Bendrijoje įsisteigęs gamintojas arba pardavėjas. Deklaracijoje pateikiama ši informacija: 36.1.1. bendrovės, gaminančios gatavus keramikos gaminius, ir į Bendriją importuojančio subjekto pavadinimai ir adresai; 36.1.2. keramikos gaminio identiškumas; 36.1.3. deklaracijos data; 36.1.4. patvirtinimas, kad keramikos gaminys tenkina atitinkamus šios higienos normos ir reglamento reikalavimus. 36.2. Rašytinė deklaracija leidžia lengvai nustatyti prekes, kurioms ji buvo išduota. Deklaracija atnaujinama, kai dėl gamybos pokyčių pasikeičia švino ir kadmio migracija. 37. Gamintojas arba Bendrijos importuotojas suteikia galimybę nacionalinėms kompetentingoms institucijoms, jų prašymu, susipažinti su atitinkamais dokumentais, įrodančiais, kad keramikos gaminiai atitinka šios higienos normos 34 punkte nurodytas švino ir kadmio migracijos ribas. Šiuose dokumentuose pateikiami atliktos analizės rezultatai, nurodomos tyrimo aplinkybės ir tyrimą atlikusios laboratorijos pavadinimas bei adresas. 38. Nuo 2007 m. gegužės 20 d. draudžiama gaminti ir importuoti į Bendrijos valstybes šio skyriaus reikalavimų neatitinkančius keramikos gaminius. VIII. POPIERIUS IR KARTONAS 39. Šio higienos normos skyriaus reikalavimai taikomi Lietuvos Respublikoje pagamintam ir įvežtam iš valstybių ne Europos Sąjungos narių, išskyrus Islandijos Respublikos, Lichtenšteino Kunigaikštystės ir Norvegijos Karalystės, popieriui ir kartonui, skirtam liestis su maistu. 40. Popierius ir kartonas, skirtas liestis su maistu (toliau – popierius) – tai medžiaga, susidedanti iš vieno ar daugiau sluoksnių, iš kurių nors vienas sluoksnis turi celiuliozės skaidulų. Popieriaus sudėtyje gali būti ne celiuliozinės kilmės skaidulų, plastikinių medžiagų, klijų, užpildų, pigmentų, dažų ir kitų priedų. Popierius gali būti impregnuojamas, padengiamas ar apruošiamas gamybos metu ar naudojamas gatavas. 41. Jeigu medžiaga ar gaminys turi du ar daugiau sluoksnių, šios higienos normos reikalavimai taikomi popieriaus sluoksniams, kurie neatskirti nuo maisto funkciniu barjeru. 42. Popieriaus gamyboje gali būti naudojamos tik medžiagos, skirtos tam tikslui. Perdirbtas pluoštas gali būti naudojamas tik netiesiogiai liestis su maistu. 43. Didžiausi leidžiami iš popieriaus į maistą migruojančių medžiagų lygiai nurodyti šios higienos normos 1 lentelėje. 44. Popieriaus su spaudais pusė neturi liestis su maistu. 45. Popieriaus paviršiuje neturi būti patogeninių mikroorganizmų. Atsižvelgiant į popieriaus naudojimo sąlygas, jam gali būti keliami specialūs, mikrobinę taršą riboj antys reikalavimai. 46. Popieriuje, skirtame maistui virti ir karštiems vandeningiems maisto produktams filtruoti, migruojančių medžiagų, ištirpstančių vandenyje ekstrahuojant karštu vandeniu, lygis neturi būti didesnis kaip 10 mg/dm2. Jeigu popieriaus masė didesnė kaip 500 g/m, maksimalus migruojančių medžiagų lygis 10 mg/g. Bendras azoto kiekis (pagal Kjeldahl) karšto vandens tirpale neturi būti didesnis kaip 0,1 mg/dm2, išskyrus popierių, kurio masė didesnė kaip 500 g/m, ir tokiame popieriuje bendras azoto kiekis yra 0,1 mg/g. 47. Migruojančių medžiagų kiekis iš popieriaus, skirto šaltiems vandeningiems maisto produktams filtruoti, ekstrahuojant šaltu vandeniu filtravimo popierių, kai popieriaus masė ne didesnė kaip 500 g/m, neturi būti didesnis kaip 5 mg/g, o neorganinių medžiagų gali būti 3 mg/g. Bendras azoto kiekis (pagal Kjeldahl) šiame tirpale neturi būti didesnis kaip 3 mg/g. 1 lentelė. Medžiagų, išsiskiriančių iš popieriaus, didžiausi leidžiami lygiai Medžiagos pavadinimas Medžiagų, migruojančių iš popieriaus, skirto liestis su sausais maisto produktais, kiekis, ne daugiau kaip (mg/kg popieriaus) Medžiagų, migruojančių iš popieriaus, skirto liestis su drėgnais, riebalų turinčiais maisto produktais, kiekis, ne daugiau kaip (mg/kg popieriaus) Medžiagų, migruojančių iš popieriaus, skirto filtravimui ir virimui, kiekis, ne daugiau kaip (mg/kg popieriaus) Gyvsidabris – 0,3 0,3 Kadmis – 0,5 0,5 Chromas (šešiavalentis) – 0,1 0,1 Švinas – 3 3 Pentachlorfenolis 0,05 0,05 0,05 Polichlorintieji bifenilai 2 2 0,5 IX. ELASTOMERAI, GUMA 48. Šio higienos normos skyriaus reikalavimai taikomi N-nitrozoaminų ir N-nitrojunginių, galinčių pavirsti N-nitrozoaminais, migraciją is žindukų ir čiulptukų, pagamintų is elastomerų ir gumos. 49. Iš žindukų ir čiulptukų į migracijos tyrimo tirpalą (seilių tirpalą) neturi migruoti N-nitrozoaminai ir N-nitrojunginiai. N-nitrozoaminai ir N-nitrojunginiai tiriami metodu, kuris atliekamas pagal taisykles ir kriterijus, nurodytus šios higienos normos 50 punkte. N-nitrozoamino ir N-nitrojunginių aptikimo ribos turi būti lygios ar mažesnės kaip: 49.1. 0,01 mg/kg N-nitrozoaminų (žindukų ar čiulptukų dalims, padarytoms is elastomerų ar gumos); 49.2. 0,1 mg/kg N-nitrojunginių (žindukų ar čiulptukų dalims, padarytoms is elastomerų ar gumos). 50. Pagrindinės N-nitrozoaminų ir N- nitrojunginių migracijos nustatymo taisyklės: 50.1. Migracijai tirti turi būti naudojamas seilių tirpalas, kuris gaminamas pagal šiuos reikalavimus: 1 litre distiliuoto ar dejonizuoto vandens ištirpinama 4,2 g natrio hidrokarbonato (NaHCO3), 0,5 g natrio chlorido (NaCl), 0,2 g kalio karbonato (K2CO3) ir 30 mg natrio nitrito (NaNO2). Tirpalo pH turi būti 9. 50.2. Tiriant turi būti laikomasi šios sąlygos: bandiniai, paimti iš nustatyto kiekio žindukų ar čiulptukų, įmerkiami į migracijos tyrimo tirpalą ir laikomi 24 valandas 40±2ºC temperatūroje. 50.3. Metodas, taikomas nustatant išsiskiriančius N-nitrozoaminus ir N-nitrojunginius, turi atitikti šiuos kriterijus: 50.3.1. išsiskiriantys N-nitrozoaminai turi būti nustatomi kiekvieno tirpalo, pagaminto pagal šios higienos normos 50.1 punktą, kiekio dalyje. N-nitrozoaminai turi būti išskiriami iš mėginio dichlormetanu, neturinčiu nitrozoaminų, ir nustatomi dujų chromatografija; 50.3.2. išsiskiriantys N-nitrojunginiai turi būti nustatomi kiekvieno tirpalo, pagaminto pagal šios higienos normos 50.1 punktą, likusioje kiekio dalyje. N-nitrojunginiai paverčiami į nitrozaminus, rūgštinant mėginį druskos rūgštimi. Po to nitrozoaminai ekstrahuojami iš tirpalo dichlormetanu ir nustatomi dujų chromatografija. X. CHEMINIŲ MEDŽIAGŲ, MIGRUOJANČIŲ Į MAISTĄ, DIDŽIAUSI LEIDŽIAMI LYGIAI 51. Šio higienos normos skyriaus reikalavimai taikomi Lietuvos Respublikoje pagamintiems ir įvežamiems iš valstybių ne Europos Sąjungos narių, išskyrus Islandijos Respublikos, Lichtenšteino Kunigaikštystės ir Norvegijos Karalystės, medžiagoms ir gaminiams. Cheminės medžiagos, migruojančios iš medžiagų ir gaminių į maistą, neturi viršyti lygių, nurodytų šios higienos normos 2 lentelėje. 2 lentelė. Cheminių medžiagų, migruojančių į maistą, didžiausi leidžiami lygiai Medžiagos pavadinimas Leidžiamas lygis mg/l, ne daugiau kaip Aliuminis 0,5 Boras 0,5 Cinkas 5,0 Chromas 0,1 Geležis 0,3 Gyvsidabris 0,005 Kadmis 0,001 Nikelis 0,1 Švinas 0,03 Varis 1,0 Fluoras 1,0 Arsenas 0,05 52. Cheminės medžiagos, nenurodytos šios higienos normos 2 lentelėje, neturi migruoti į maistą. ______________ Lietuvos higienos normos HN 16:2006 „Medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, specialieji sveikatos saugos reikalavimai“ 1 priedas VINILCHLORIDO NUSTATYMO TAISYKLĖS I. VINILCHLORIDO MONOMERŲ KIEKIO PLASTIKINĖSE MEDŽIAGOSE IR GAMINIUOSE NUSTATYMO METODAS 1. Šiuo metodu nustatomas vinilchlorido monomerų kiekis plastikinėse medžiagose ir gaminiuose. 2. Metodo esmė – vinilchlorido monomerų (VC) kiekis medžiagose ir gaminiuose nustatomas dujų chromatografijos būdu, taikant viršerdvės metodą, mėginį ištirpinant arba suspenduojant N, N-dimetilacetamide. 3. Reagentai: 3.1. vinilchloridas (VC), kurio grynumas ne mažesnis kaip 99,5%; 3.2. N, N-dimetilacetamidas (DMA), be jokių priemaišų su tokiu pačiu sulaikymo laiku kaip VC arba vidinis standartas (šio priedo 3.3 punktas) bandymo sąlygomis; 3.3. dietileterio arba cis-2-buteno tirpalas, esantis DMA (šio priedo 3.2 punktas), kaip vidinis standartas. Šiuose vidiniuose standartiniuose tirpaluose neturi būti jokių priemaišų su tokiu pačiu sulaikymo laiku kaip ir VC bandymo sąlygomis. 4. Įranga (Prietaisai arba įrangos dalys minimi tik tuo atveju, kai jie yra specialūs arba pagaminti pagal konkrečias specifikacijas. Laikoma, kad laboratorija turi įprastą įrangą): 4.1. dujų chromatografas su automatiniu viršerdvės mėginių ėmikliu arba su rankiniu mėginio įpurškimo įrenginiu; 4.2. liepsnos jonizacijos detektorius arba kiti šio priedo 7 punkte minimi detektoriai; 4.3. dujų chromatografinė kolonėlė. Joje turi atsiskirti oro, VC ir vidinio standartinio tirpalo, jeigu toks naudojamas, smailės. Be to, sujungtoje pagal šio priedo 4.2 ir 4.3 punktus sistemoje 0,02 mg VC/l DMA arba 0,02 mg VC/kg DMA tirpalui gautas signalas turi būti mažiausiai 5 kartus stipresnis už foninį triukšmą; 4.4. indai mėginiui su silikono ar butilo gumos pertvara. Taikant rankinius mėginių ėmimo metodus, švirkštu imant mėginį iš viršerdvės, inde gali susidaryti dalinis vakuumas. Todėl taikant tokius metodus, kai prieš paimant mėginį nepadidinamas slėgis, patartina naudoti didelius indus; 4.5. mikrošvirkštai; 4.6. hermetiški švirkštai mėginiams iš viršerdvės paimti rankomis; 4.7. 0,1 mg tikslumo analizinės svarstyklės. 5. Darbo eiga (Perspėjimas: kambario temperatūroje VC yra pavojinga lakioji medžiaga, todėl tirpalai turi būti ruošiami gerai vėdinamoje traukos spintoje; imamasi visų būtinų atsargumo priemonių, kad nei VC, nei DMA nepatektų į aplinką; mėginius imant rankomis, naudojamas vidinis standartinis tirpalas (šio priedo 3.3 punktas); naudojant vidinį standartinį tirpalą, tas pats tirpalas privalo būti naudojamas visos analizės metu): 5.1. etaloninio VC tirpalo, kurio koncentracija yra apytiksliai 2000 mg/kg, paruošimas – tinkamas stiklinis indas pasveriamas 0,1 mg tikslumu ir į jį pilama tam tikras kiekis (pvz., 50 ml) DMA (šio priedo 3.2 punktas). Pasveriama dar kartą. Į DMA lėtai įšvirkščiama tam tikras kiekis (pvz., 0,1 g) skysto ar dujinio VC (šio priedo 3.1 punktas). VC taip pat gali būti įpurškiama į DMA, jei naudojamas prietaisas, apsaugantis DMA patekimą į aplinką. Pasveriama dar kartą 0,1 mg tikslumu. Laukiama dvi valandas, kol nusistovės pusiausvyra. Etaloninis tirpalas laikomas šaldytuve; 5.2. praskiesto standartinio VC tirpalo paruošimas – pasveriamas tam tikras kiekis koncentruoto etaloninio VC tirpalo (šio priedo 5.1 punktas), kuris praskiedžiamas DMA (šio priedo 3.2 punktas) arba vidiniu standartiniu tirpalu (šio priedo 3.3 punktas) iki reikiamo tūrio arba masės. Gauto praskiesto etaloninio tirpalo koncentracija išreiškiama atitinkamai mg/l arba mg/kg; 5.3. kalibravimo kreivės paruošimas – kreivė turi būti sudaryta per mažiausiai septynias poras taškų. Smailės plotų Pakartojamumas turi būti mažesnis nei 0,02 mg VC/l arba kg DMA. Kreivė per šiuos taškus turi būti apskaičiuota mažiausių kvadratų metodu, t. y. regresijos tiesė turi būti skaičiuojama pagal šią formulę: y = a1x + a0 (1) čia: y – smailės aukštis arba plotas kiekvieno atskiro nustatymo atveju; x – atitinkama koncentracija regresijos tiesėje; n – atliktų nustatymų skaičius (n ≥ 14). Išmatuotų smailės plotų (aukščių) verčių (yi) standartinio nuokrypio (s) nustatymo lyginant su atitinkamomis smailės plotų (aukščių) vertėmis, paskaičiuotomis iš regresijos kreivės (zi), santykis su vidutine išmatuotų smailės plotų (aukščių) verte (y) neturi viršyti 0,07. Tai turi būti apskaičiuota pagal formulę:  (2) čia: yi – kiekvienas atskirai išmatuotas smailės plotas (aukštis); zi – atitinkamo smailės ploto (aukščio) (yi) gautoje regresijos tiesėje vertė; n ≥ 14. Paruošiami du mažiausiai po septynis stiklinius indus turintys rinkiniai (šio priedo 4.4 punktas). Į kiekvieną indą įpilama praskiesto etaloninio VC tirpalo (šio priedo 5.2 punktas) ir DMA (šio priedo 3.2 punktas) arba vidinio standartinio tirpalo DMA (šio priedo 3.3 punktas) tiek, kad galutinė lygiagrečiai pagamintų tirpalų VC koncentracija būtų apytiksliai lygi 0; 0,050; 0,075; 0,100; 0,125; 0,150; 0,200 ir t. t. mg/l arba mg/kg DMA ir kad visuose induose būtų toks pat DMA kiekis, kuris reikalingas, remiantis šio priedo 5.5 punktu. Indai užkemšami ir procedūra tęsiama, kaip aprašyta šio priedo 5.6 punkte. Nubraižomas grafikas, kurio ordinatėje atidėtos VC lygiagrečiai pagamintų tirpalų smailių plotų (arba aukščių) vertės arba šių plotų (ar aukščių) santykis su atitinkamomis vidinio etalono vertėmis, o abscisių ašyje – lygiagrečiai pagamintų tirpalų VC koncentracijų vertės. 5.4. tirpalų, paruoštų pagal šio priedo 5.1 ir 5.2 punktus, paruošimo tinkamumo patvirtinimas. Pakartojama šio priedo 5.1 ir 5.2 punktuose aprašyta procedūra, kad būtų gautas antras praskiestas etaloninis tirpalas, kurio koncentracija lygi 0,1 mg VC/l arba 0,1 mg/kg DMA ar vidinio etaloninio tirpalo. Šio tirpalo dviejų nustatymų vidurkis negali skirtis daugiau nei 5% nuo atitinkamo kalibravimo kreivės taško. Jeigu skirtumas didesnis kaip 5%, visi tirpalai, paruošti pagal šio priedo 5.1, 5.2, 5.3 ir 5.4 punktus, atmetami ir visa procedūra kartojama iš pradžių; 5.5. medžiagų ir gaminių mėginių paruošimas – paruošiami du indai (šio priedo 4.4 punktas). Į kiekvieną indą įdedama 0,1 mg tikslumu pasverto ne mažiau kaip 200 mg mėginio, gauto iš vienos tiriamosios medžiagos ar susmulkinto gaminio. Stengiamasi, kad į kiekvieną indą būtų įdėtas vienodas mėginio kiekis. Stiklinis indas nedelsiant uždengiamas. Į kiekvieną indą vienam mėginio gramui įpilama 10 ml arba 10 g DMA (šio priedo 3.2 punktas) arba 10 ml, arba 10 g vidinio etaloninio tirpalo (šio priedo 3.3 punktas). Indai uždengiami ir procedūra tęsiama, kaip aprašyta priedo 5.6 punkte; 5.6. dujų chromatografinė analizė: 5.6.1. skystis induose plakamas stengiantis nesušlapinti pertvaros (šio priedo 4.4 punktas), kol gaunamas kiek galima vienalytiškesnis medžiagos ar gaminio (šio priedo 5.5 punktas) mėginių tirpalas arba suspensija; 5.6.2. visi uždengti indai (šio priedo 5.3, 5.4 ir 5.5 punktai) įdedami į 60±1ºC vandens vonią ir laikomi 2 val., kad nusistovėtų pusiausvyra. Jeigu būtina, suplakama dar kartą; 5.6.3. iš indo viršerdvės paimamas mėginys. Naudojant rankinius mėginių ėmimo metodus, užtikrinamas imamų mėginių atkuriamumas (šio priedo 4.4 punktas). Švirkštai, prieš juos naudojant, pašildomi iki mėginio temperatūros. Išmatuojamas VC ir vidinio etalono, jeigu toks naudojamas, smailės plotas (ar aukštis); 5.6.4. DMA smailėms atsiradus chromatogramoje, DMA perteklius, taikant tinkamą metodą pašalinamas iš kolonėlės (šio priedo 4.3 punktas). 6. Rezultatų apskaičiavimas: 6.1. interpoliacijos būdu kreivėje randama nežinoma kiekvieno iš dviejų mėginių tirpalų koncentracija, atsižvelgiant į vidinį etaloninį tirpalą, jeigu toks naudojamas. VC kiekis kiekviename iš dviejų tiriamų medžiagų ar gaminių mėginių apskaičiuojamas pagal tokią formulę:  (3) čia: X – VC, esančio medžiagos ar gaminio mėginyje, koncentracija, išreikšta mg/kg; C – koncentracija VC, gauto iš inde esančios medžiagos ar gaminio (šio priedo 5.5 punktas), išreikšta mg/l arba mg/kg; V – koncentracija DMA, gauto iš inde esančios medžiagos ar gaminio (šio priedo 5.5 punktas), išreikšta litrais arba kilogramais; M – medžiagos arba gaminio mėginio masė, išreikšta gramais; 6.2. tiriamose medžiagose ar gaminiuose VC koncentracija, išreikšta mg/kg, lygi dviejų VC koncentracijų, nustatytų šio priedo 6.1 punkte, vidurkiui, jei gaunamas šio priedo 8 punkte nurodytas pakartojamumas. 7. VC kiekio patvirtinimas – jei medžiagose ir gaminiuose esančio VC kiekis, apskaičiuotas pagal šio priedo 6.2 punktą, viršija didžiausią leidžiamą kiekį, kiekvieno iš dviejų mėginių analizės metu (šio priedo 5.6 ir 6.1 punktai) gauti rezultatai privalo būti patvirtinti vienu iš šių trijų būdų: 7.1. naudojant mažiausiai vieną kitokią kolonėlę (šio priedo 4.3 punktas), turinčią skirtingo poliškumo nejudriąją fazę. Ši procedūra turi būti tęsiama tol, kol gautoje chromatogramoje nebus jokio VC ir (ar) vidinio standarto smailių persidengimo su medžiagų ar gaminių mėginių sudedamųjų dalių smailėmis; 7.2. naudojant kitokius detektorius, pvz., mikroelektrolitinį laidumo detektorių; 7.3. naudojant masių spektroskopiją: jei molekulinių jonų, kurių santykinė masė (m/e) yra 62 ir 64, santykis yra 3:1, tai gali būti vertinama kaip didelė VC patvirtinimo tikimybė. Jei abejojama, būtina patikrinti bendrą masių spektrą. 8. Pakartojamumas – skirtumas tarp dviejų nustatytų rezultatų (šio priedo 6.1 punktas), gautų vienu metu arba tuoj pat, naudojant tą patį mėginį, dirbant tam pačiam laborantui chemikui, esant vienodoms sąlygoms, neturi viršyti 0,2 mg VC medžiagos ar gaminio kilogramui. II. VINILCHLORIDO MONOMERŲ MIGRACIJOS IŠ PLASTIKINIŲ MEDŽIAGŲ IR GAMINIŲ Į MAISTĄ NUSTATYMO METODAS 9. Šiuo metodu nustatomas vinilchlorido kiekis maiste. 10. Metodo esmė – vinilchlorido (VC) kiekis maiste nustatomas dujų chromatografijos būdu, taikant viršerdvės metodą. 11. Reagentai: 11.1. vinilchloridas (VC), kurio grynumas ne mažesnis kaip 99,5%; 11.2. grynas N, N-dimetilacetamidas (DMA), neturintis priemaišų, turintis tokį patį sulaikymo laiką kaip ir VC arba kaip vidinis standartas (šio priedo 11.3 punktas), esant tokioms pat tyrimo sąlygoms; 11.3. dietileterio arba cis-2-buteno tirpalas DMA (šio priedo 11.2 punktas), kaip vidinio standarto tirpalas. Šie tirpalai neturi turėti jokių priemaišų ir turėti tokį patį sulaikymo laiką kaip ir VC, esant tokioms pat tyrimo sąlygoms; 11.4. distiliuotas arba atitinkamo grynumo demineralizuotas vanduo. 12. Įranga (prietaisai arba jų dalys minimi šio priedo 12 punkte tik tuo atveju, kai jie yra specialūs arba pagaminti pagal specialius užsakymus): 12.1. dujų chromatografas, turintis automatinį mėginio iš viršerdvės paėmimo įtaisą arba rankinį mėginio įpurškimo įrenginį; 12.2. liepsnos jonizavimo detektorius arba kitokie detektoriai, minimi šio priedo 15 punkte; 12.3. dujų chromatografinė kolonėlė. Kolonėlėje turi atsiskirti oro, VC ir vidinio standarto, jeigu toks naudojamas, smailės. Be to, sujungtoje pagal šio priedo 12.2 ir 12.3 punktus sistemoje 0,005 mg VC/l DMA arba 0,005 mg VC/kg DMA tirpalui gautas signalas turi būti ne mažiau kaip 5 kartus stipresnis už foninį triukšmą; 12.4. indai mėginiui su silikono ar butilo gumos pertvara. Naudojant rankinę mėginių ėmimo įrangą, švirkštu imant mėginį iš viršerdvės, inde gali susidaryti dalinis vakuumas. Todėl naudojant tokią įrangą, kai prieš paimant mėginį nepadidinamas slėgis, patartina naudoti didelius indus; 12.5. mikrošvirkštai; 12.6. hermetiški švirkštai mėginiams imti iš viršerdvės rankomis; 12.7. analizinės 0,1 mg tikslumo svarstyklės. 13. Darbo eiga (Perspėjimas: kambario temperatūroje VC yra pavojinga lakioji medžiaga, todėl tirpalai turi būti ruošiami gerai vėdinamoje traukos spintoje; imamasi visų reikalingų saugumo priemonių, kad nei VC, nei DMA nepatektų į aplinką: mėginius imant rankomis, turi būti naudojamas vidinio standarto tirpalas (šio priedo 11.3 punktas); naudojant vidinio standarto tirpalą, tas pats tirpalas turi būti naudojamas viso tyrimo metu): 13.1. etaloninio VC tirpalo (tirpalo A) paruošimas: 13.1.1. etaloninio VC tirpalo, kurio koncentracija yra apytiksliai 2000 mg/kg, paruošimas – 0,1 mg tikslumu pasveriamas tinkamas stiklinis indas ir į jį įpilama tam tikras kiekis (pvz., 50 ml) DMA (šio priedo 13.2 punktas). Pasveriama dar kartą. Lėtai įšvirkščiama į DMA tam tikras kiekis (pvz., 0,1 g) skysto ar dujinio VC (šio priedo 11.1 punktas). VC taip pat gali būti įpurškiama į DMA, jei naudojamas įtaisas, apsaugantis nuo DMA patekimo į aplinką. Pasveriama dar kartą 0,1 mg tikslumu. Laukiama 2 valandas, kol nusistovės pusiausvyra. Jeigu reikia naudoti vidinį standartą pridedama jo tiek, kad jo koncentracija koncentruotame standartiniame VC tirpale būtų tokia pat kaip vidinio standarto tirpale, paruoštame, kaip nurodyta šio priedo 11.2 punkte. Etaloninis tirpalas laikomas šaldytuve; 13.1.2. praskiesto etaloninio VC tirpalo paruošimas – pasveriamas koncentruoto etaloninio VC tirpalo (šio priedo 13.1.1 punktas) tam tikras kiekis ir praskiedžiamas DMA (šio priedo 11.2 punktas) arba vidinio standarto tirpalu (šio priedo 11.3 punktas) iki reikiamo tūrio arba masės. Gauto praskiesto etaloninio tirpalo (tirpalo A) koncentracija išreiškiama atitinkamai mg/l arba mg/kg; 13.1.3. kalibravimo kreivės paruošimas naudojant A tirpalą – kreivė turi būti sudaryta pagal ne mažiau kaip septynias poras taškų. Smailės plotų (aukščių) Pakartojamumas turi būti mažesnis nei 0,002 mg VC litrui ar kg DMA. Kreivė per šiuos taškus turi būti apskaičiuota mažiausių kvadratų metodu, t. y. regresijos tiesė turi būti skaičiuojama pagal šią formulę: y = a1x + a0   (4) čia: y – smailės aukštis arba plotas kiekvieno atskiro nustatymo atveju; x – atitinkama koncentracija regresijos tiesėje; n – atliktų nustatymų skaičius (n ≥ 14). Tai turi būti tiesė, t. y. išmatuotų smailės plotų (aukščių) verčių (yi) standartinio nuokrypio (s), nustatyto lyginant su atitinkamomis smailės plotų (aukščių) vertėmis, paskaičiuotomis iš regresijos kreivės (zi), santykis su vidutine išmatuotų smailės plotų (aukščių) verte (y) neturi viršyti 0,07. Tai turi būti apskaičiuota pagal formulę:    (5) čia: yi – kiekvienas atskirai išmatuotas smailės plotas (aukštis); zi – atitinkama smailės ploto (aukščio) (yi) gautoje regresijos tiesėje vertė; n = ≥14. Paruošiamos dvi ne mažiau nei septynių stiklinių indų eilės (šio priedo 12.4 punktas). Į kiekvieną indą įpilama praskiesto etaloninio VC tirpalo (šio priedo 13.1.2 punktas) ir DMA (šio priedo 11.2 punktas) arba vidinio standarto tirpalo DMA (šio priedo 11.3 punktas) tiek, kad galutinė lygiagrečiai pagamintų tirpalų VC koncentracija būtų apytiksliai lygi 0; 0,005; 0,010; 0,020; 0,030; 0,040; 0,050 ir t. t. mg/l arba mg/kg DMA ir kad kiekviename stikliniame inde būtų toks pat tirpalo tūris. Praskiesto etaloninio VC tirpalo (šio priedo 13.1.2 punktas) kiekis turi būti toks, kad santykis tarp pridėto VC tirpalo bendro tūrio (miul) ir DMA (g arba ml) arba vidinio standarto tirpalo (šio priedo 11.3 punktas) kiekio neviršytų penkių. Indai užkemšami ir tęsiama toliau, kaip nurodyta šio priedo 13.4.2, 13.4.3 ir 13.4.5 punktuose. Nubraižomas grafikas, kurio ordinatėje atidedamos VC lygiagrečių tirpalų smailių plotų (arba aukščių) vertės arba šių plotų (ar aukščių) santykio su atitinkamomis vidinio standarto smailių vertėmis, o abscisių ašyje – lygiagrečiai pagamintų tirpalų VC koncentracijų vertės; 13.2. etaloninių tirpalų, gautų pagal šio priedo 13.1 punktą, paruošimo patikrinimas: 13.2.1. antro etaloninio VC tirpalo (tirpalo B) paruošimas – pakartojama šio priedo 13.1.1 ir 13.1.2 punktuose aprašyta procedūra, kad būtų gautas antras praskiestas etaloninis tirpalas, kurio koncentracija apytiksliai lygi 0,02 mg/l VC arba 0,02 mg VC/kg DMA ar vidinio standarto tirpalo. Paruošto tirpalo įpilama į du stiklinius indus (šio priedo 12.4 punktas). Indai sandariai užkemšami ir tęsiama toliau, kaip nurodyta šio priedo 13.4.2, 13.4.3 ir 13.4.5 punktuose; 13.2.2. tirpalo A tinkamumo patvirtinimas -jeigu dviejų B tirpalo (šio priedo 13.2.1 punktas) nustatymų vidurkiai nesiskiria daugiau kaip 5% nuo atitinkamos kalibravimo kreivės, gautos pagal šio priedo 13.1.3 punktą taško, A tirpalas yra patvirtintas. Jeigu skirtumas didesnis negu 5%, atmetami visi tirpalai, gauti pagal šio priedo 13.1 ir 13.2 punktus, ir procedūra pakartojama nuo pradžios; 13.3. papildomos tiesės paruošimas – tiesė turi būti gauta pagal ne mažiau kaip septynias poras taškų. Tiesė per šiuos taškus turi būti apskaičiuota mažiausių kvadratų metodu (šio priedo 13.1.3 punktas, trečioji pastraipa). Tai turi būti tiesė, t. y. išmatuotų smailės plotų (aukščių) verčių (y;) standartinio nuokrypio (s), nustatyto lyginant su atitinkamomis smailės plotų (aukščių) vertėmis, paskaičiuotomis iš regresijos kreivės (z;), santykis su vidutine išmatuotų smailės plotų (aukščių) verte (y) neturi viršyti 0,07 (šio priedo 13.1.3 punktas): 13.3.1. mėginio paruošimas – tiriamo maisto mėginys turi reprezentuoti tiriamąjį maistą. Todėl prieš imant mėginį, maistas turi būti sumaišytas arba susmulkintas ir sumaišytas; 13.3.2. darbo eiga – paruošiamos dvi ne mažiau kaip septynių stiklinių indų eilės (šio priedo 12.4 punktas). Į kiekvieną indą įdedama ne mažiau kaip 5 g tiriamosios medžiagos mėginio (šio priedo 13.3.1 punktas). Stengiamasi į kiekvieną indą įdėti vienodą kiekį. Indai tuoj pat užkemšami. Į kiekvieną indą kiekvienam mėginio gramui įpilama 1 ml distiliuoto vandens arba bent jau tokios pat kokybės demineralizuoto vandens, arba jei reikia, atitinkamo tirpiklio (dirbant su homogeniškais maisto produktais, distiliuoto ar demineralizuoto vandens pilti nebūtina). Į kiekvieną indą įpilama praskiesto etaloninio VC tirpalo (šio priedo 13.1.2 punktas), turinčio, jei manoma, kad to reikia, vidinio standarto tirpalo (šio priedo 11.3 punktas), kad induose VC koncentracija būtų lygi 0, 0,005, 0,010, 0,020, 0,030, 0,040 ir 0,050 ir t. t. mg/kg maisto. Bendras DMA arba DMA su vidinio standarto tirpalu (šio priedo 11.3 punktas) tūris kiekviename inde turi būti vienodas. Praskiesto etaloninio VC tirpalo (šio priedo 13.1.2 punktas) ir papildomo DMA, kuris buvo naudojamas, kiekis turi būti toks, kad santykis tarp bendro tirpalų tūrio (miul) ir maisto, esančių induose, kiekio (g) būtų kiek įmanoma mažesnis, bet ne didesnis kaip penki, ir būtų vienodas visuose induose. Indai sandariai užkemšami ir tęsiama toliau, kaip nurodyta 13.4 punkte; 13.4. dujų chromatografinė analizė: 13.4.1. skystis induose suplakamas, stengiantis nesušlapinti pertvaros (šio priedo 12.4 punktas) tol, kol gaunamas kiek įmanoma vienalytiškesnis maisto mėginių tirpalas arba suspensija; 13.4.2. visi užkimšti indai (šio priedo 13.2 ir 13.3 punktas) įdedami į 60±1°C vandens vonią ir laikomi 2 val., kad nusistovėtų pusiausvyra. Jeigu būtina, suplakama dar kartą; 13.4.3. paimamas mėginys iš indo viršerdvės. Naudojant mėginių ėmimo rankomis metodą, turi būti užtikrinamas imamų mėginių atkuriamumas (šio priedo 12.4 punktas), ypač svarbu prieš naudojimą pašildyti švirkštus iki mėginio temperatūros. Išmatuojama VC ir vidinio standarto tirpalo, jeigu toks naudojamas, smailės plotas (ar aukštis); 13.4.4. nubraižomas grafikas, kuriame ordinačių ašyje būtų atidėti VC smailių ploto (ar aukščio) arba VC smailių plotų (ar aukščių) santykio su vidinio standarto smailės plotu (ar aukščiu) vertės, o abscisėje – pridėto VC kiekio (mg), tenkančio maisto mėginio kiekiui kiekviename inde (kg) vertės. Iš grafiko nustatomas atkarpos abscisėje dydis. Taip gaunama vertė, rodanti VC koncentraciją tiriamo maisto mėginyje; 13.4.5. kai tiktai DMA smailės pasirodys chromatogramoje, taikant atitinkamą metodą, reikia pašalinti iš kolonėlės (šio priedo 12.3 punktas) DMA perteklių. 14. Rezultatai – VC kiekis, kurį medžiagos ir gaminiai išskiria į tiriamąjį maistą, išreikštas mg/kg, turi būti apibrėžiamas kaip dviejų nustatymų vidurkis (šio priedo 13.4 punktas), jei jis atitinka šio priedo 16 punkte nurodytus Pakartojamumo kriterijus. 15. VC patvirtinimas – jei VC kiekis, išsiskyręs iš medžiagų ir gaminių į maistą taip, kaip numatyta 14 punkte, neatitinka šios higienos normos 26 ir 27 punktuose nurodytų kriterijų, rezultatai, gauti kiekviename iš dviejų tyrimo pakartojimų (šio priedo 13.4 punktas), turi būti patvirtinti vienu iš trijų būdų: 15.1. naudojant bent vieną kitokią kolonėlę (šio priedo 12.3 punktas), turinčią skirtingo poliškumo nejudrią fazę. Ši procedūra turi būti tęsiama tol, kol chromatogramoje nebepersidengs VC ir (arba) vidinio standarto smailės ir maisto mėginių sudedamųjų dalių smailės; 15.2. naudojant kitus detektorius, pvz., mikroelektrolitinį laidumo detektorių; 15.3. naudojant masių spektroskopiją: kai molekulinis jonų, kurių santykinė masė (m/e) yra 62 ir 64, santykis yra 3:1, tai gali būti vertinama kaip didelė VC buvimo patvirtinimo tikimybė. Suabejojus, turi būti patikrintas bendras masių spektras. 16. Pakartojamumas – skirtumas tarp dviejų rezultatų (šio priedo 13.4 punktas), gautų tuo pačiu metu arba tuoj pat vienas po kito, naudojant tą patį mėginį, dirbant tam pačiam laborantui chemikui vienodomis sąlygomis, neturi viršyti 0,003 mg VC/kg maisto. ______________ Lietuvos higienos normos HN 16:2006 „Medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, specialieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 priedas PAGRINDINĖS BENDROSIOS IR SPECIFINĖS MEDŽIAGŲ IR GAMINIŲ MIGRACIJOS NUSTATYMO TAISYKLĖS 1. Specifinės ir bendrosios migracijos nustatymo tyrimus būtina atlikti naudojant modelinius tirpalus, nurodytus šio priedo 5 punkte, esant migracijos tyrimų sąlygoms, apibūdintoms šio priedo 6 punkte. 2. Pakaitinius tyrimus nurodytomis šio priedo 4 lentelėje sąlygomis būtina atlikti tuomet, kai migracijos tyrimai naudojant modelinius tirpalus negalimi dėl techninių priežasčių, susijusių su tyrimo metodu. 3. Vietoj migracijos tyrimų su riebaliniais modeliniais tirpalais gali būti atliekami alternatyvūs tyrimai, laikantis šio priedo 8 punkte nurodytų sąlygų. 4. Šio priedo 1, 2, 3 punktuose nurodytais atvejais leidžiama: 4.1. sumažinti būtinų atlikti tyrimų skaičių iki tokio, kuris kiekvienu konkrečiu atveju, remiantis moksliniais įrodymais, yra pripažintas griežčiausiu; 4.2. neatlikti migracijos ar pakaitinių, ar alternatyvių tyrimų tuomet, kai įrodyta, kad migracijos ribos nebus viršytos jokiomis iš anksto numatytomis medžiagos ar gaminio naudojimo sąlygomis. 5. Modeliniai tirpalai ir jų parinkimas 5.1. Kadangi ne visais atvejais įmanoma tiriant medžiagas ir gaminius naudoti maisto produktus, tam gali būti naudojami modeliniai tirpalai. Maisto produktų rūšis atitinkantys modeliniai tirpalai pateikti šio priedo 1 lentelėje. Įvairius maisto produktų mišinius (pvz., riebalinius ir vandeningus maisto produktus) atitinkantys modeliniai tirpalai pateikti šio priedo 2 lentelėje. 1 lentelė. Maisto produktų ir modeliniai tirpalai Maisto produkto rūšis Klasifikacija Modelinis tirpalas Sutrumpinimas 1 2 3 4 Vandeningi maisto produktai (t. y. kurių pH>4,5) Maisto produktai, kurie pagal šios higienos normos 5 priedą turi būti tiriami modeliniu tirpalu A Analizės vanduo (distiliuotas vanduo ar atitinkamos kokybės vanduo) Modelinis tirpalas A Rūgštiniai maisto produktai (t. y. vandeningi maisto produktai, kurių pH≤4,5) Maisto produktai, kurie pagal šios higienos normos 5 priedą turi būti tiriami modeliniu tirpalu B Acto rūgštis, 3% (v/v) Modelinis tirpalas B Alkoholio turintys maisto produktai Maisto produktai, kurie pagal šios higienos normos 5 priedą turi būti tiriami modeliniu tirpalu C Etanolis, 10% (v/v). Etanolio koncentracija turi būti naudojama tokia, kiek jo yra maisto produkte, jei ne didesnė kaip 10% (v/v) Modelinis tirpalas C Riebaliniai maisto produktai Maisto produktai, kurie pagal šios higienos normos 5 priedą turi būti tiriami modeliniu tirpalu D Rektifikuotas alyvų aliejus ar kiti riebaliniai modeliniai tirpalai Modelinis tirpalas D Sausi maisto produktai Neklasifikuojami Nėra Nėra 2 lentelė. Maisto produktų grupių modeliniai tirpalai, naudojami specialiais atvejais tiriant medžiagas ir gaminius Maisto produktas Modelinis tirpalas Tik vandeningi maisto produktai Modelinis tirpalas A Tik rūgštiniai maisto produktai Modelinis tirpalas B Tik alkoholio turintys maisto produktai Modelinis tirpalas C Tik riebaliniai maisto produktai Modelinis tirpalas D Visi vandeningi ir rūgštiniai maisto produktai Modelinis tirpalas B Visi alkoholio turintys ir vandeningi maisto produktai Modelinis tirpalas C Visi alkoholio turintys ir rūgštiniai maisto produktai Modeliniai tirpalai C ir B Visi riebaliniai ir vandeningi maisto produktai Modeliniai tirpalai D ir A Visi riebaliniai ir rūgštiniai maisto produktai Modeliniai tirpalai D ir B Visi riebaliniai, alkoholio turintys ir vandeningi maisto produktai Modeliniai tirpalai D ir C Visi riebaliniai, alkoholio turintys ir rūgštiniai maisto produktai Modeliniai tirpalai D, C ir B 5.2. Medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su visų rūšių maisto produktais, griežčiausius tyrimus būtina atlikti esant šio priedo 6 punkte nurodytoms sąlygoms, imant naują plastikinės medžiagos ar gaminio mėginį kiekvienam šiam modeliniam tirpalui: 5.2.1. 3% acto rūgšties (v/v) vandeninį tirpalą 5.2.2. 10% etanolio (v/v) vandeninį tirpalą, 5.2.3. rektifikuotą alyvų aliejų (pamatinį modelinį tirpalą D). Pamatinį modelinį tirpalą D galima keisti standartinės sudėties sintetiniu trigliceridų mišiniu, saulėgrąžų ar kukurūzų aliejumi. Jei naudojant kurį nors šių riebalinių modelinių tirpalų viršijami migracijos apribojimai, sprendimui dėl neatitikties patvirtinti privaloma taikyti rezultatus, gautus naudojant alyvų aliejų, jai tai techniškai įmanoma. Jei tai techniškai neįmanoma ir migracija iš medžiagos ar gaminio viršija apribojimus, gaminys laikomas neatitinkančiu šios higienos normos reikalavimų. 5.3. Medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su konkrečiomis maisto produktų rūšimis, tyrimai atliekami šiais atvejais: 5.3.1. kai medžiaga ar gaminys jau liečiasi su žinomu maisto produktu; 5.3.2. kai pagal reglamento 15 straipsnio reikalavimus medžiaga ar gaminys turi specifinę nuorodą kokioms maisto produktų rūšims, nurodytoms šio priedo 1 lentelėje, jį galima naudoti, pvz., tik vandeningiems maisto produktams; 5.3.3. kai pagal reglamento 15 straipsnio reikalavimus medžiaga ar gaminys turi specifinę nuorodą, kuriam iš šios higienos normos 4 priede nurodytų maisto produktų ar jų grupių medžiagą arba gaminį galima naudoti. Šią nuorodą privalu pateikti: 5.3.3.1. ne mažmeninėje prekyboje – nurodant šios higienos normos 4 priedo 1 lentelėje pateiktą maisto produkto pavadinimą ar numerį; 5.3.3.2. mažmeninėje prekyboje – nurodant keletą maisto produktų ar maisto produktų grupių, pageidautina su pavyzdžiais, kurie būtų nesunkiai suprantami. 5.4. Šio priedo 5.3 punkte nurodytais atvejais tyrimus būtina atlikti taikant šio priedo 5.3.2 atveju modelinius tirpalus, nurodytus šio priedo 2 lentelėje, o šio priedo 5.3.1 bei 5.3.3 punktuose nurodytais atvejais – modelinius tirpalus, nurodytus šios higienos normos 5 priede. Kai maisto produktas arba maisto produktų grupė neįtraukti į šios higienos normos 5 priede pateiktą sąrašą reikia iš šio priedo 2 lentelės parinkti modelinius tirpalus, kurie labiausiai atitinka maisto produktus arba maisto produktų grupes. Jei medžiaga ar gaminys skirti liestis su daugiau kaip vienu maisto produktu ar maisto produktų grupe, pasižyminčiais skirtingais redukciniais faktoriais, kiekvieno maisto produkto tyrimo rezultatams taikomi atitinkami redukciniai faktoriai. Jei vienas ar daugiau tokio skaičiavimo rezultatų viršija apribojimus, medžiaga ar gaminys laikomas netinkamu šiam konkrečiam maisto produktui ar maisto produktų grupei. Tyrimus būtina atlikti esant šio priedo 5 punkte nurodytoms tyrimo sąlygoms, kiekvienam modeliniam tirpalui imant naują tyrimo mėginį. 6. Migracijos tyrimų sąlygos 6.1. Migracijos tyrimai turi būti atliekami pasirenkant šio priedo 3 lentelėje pateiktas sąlygas, atitinkančias griežčiausias iš anksto numatomas tiriamos plastikinės medžiagos ar gaminio sąlyčio sąlygas, remiantis ženklinimo informacija apie maksimalias naudojimo temperatūras. Jei plastikinei medžiagai ar gaminiui, skirtam liestis su maistu, taikomas dviejų ar daugiau pasirinktų pagal lentelę trukmės ir temperatūros derinys, migracijos tyrimas atliekamas paeiliui, taikant griežčiausias sąlygas, naudojant tą patį modelinį tirpalą. 6.2. Migracijos tyrimai turi būti atliekami esant tyrimo sąlygoms, kurios konkretaus tyrimo atveju, remiantis moksliniais įrodymais, pripažintos griežčiausiomis šiais atvejais: 6.2.1. kai plastikinė medžiaga ir gaminys, skirtas liestis su maistu bet kokiomis trukmės ir temperatūros sąlygomis, nepaženklintas ar nėra nuorodų dėl temperatūros ir trukmės, atitinkančių faktišką taikymą priklausomai nuo maisto produktų tipo, būtina tyrimui naudoti modelinį tirpalą A ir (ar) B, ir (ar) C, laikyti 4 valandas esant 100°C arba 4 valandas esant atoslūgio temperatūrai ir (ar) taikyti modelinį tirpalą D tik 2 valandas esant 175°C temperatūrai; 6.2.2. kai plastikinė medžiaga ir gaminys, skirtas liestis su maistu neapibrėžtą laiko trukmę, paženklintas nurodant vartoti kambario ar žemesnėje temperatūroje arba kai medžiaga ar gaminys savo pobūdžiu aiškiai skirtas laikyti kambario ar žemesnėje temperatūroje, tirti būtina 10 dienų esant 40°C temperatūrai. 6.3. Atliekant specifinius lakiųjų medžiagų migracijos tyrimus, naudojant modelinius tirpalus, būtina pasirinkti tokį būdą kuriuo būtų nustatomas lakiųjų migruojančių medžiagų praradimas, galintis atsirasti esant griežčiausioms iš anksto numatytoms naudojimo sąlygoms. 6.4. Specifiniai atvejai: 6.4.1. medžiagų ar gaminių, skirtų naudoti mikrobangų krosnelėse, migracijos tyrimai gali būti atliekami įprastinėje arba mikrobangų krosnelėje, laikantis atitinkamų laiko ir temperatūros sąlygų, parinktų pagal šio priedo 3 lentelę; 6.4.2. jei tiriant pagal šio priedo 3 lentelėje nurodytas sąlygas tiriamame mėginyje atsiranda fizinių ar kitų pakitimų, kurių nebūna tiriant gaminį griežčiausiomis sąlygomis iš galimų naudojimo sąlygų, tuomet migracijos tyrimus būtina atlikti esant griežčiausioms naudojimo sąlygoms, kuriomis šių fizinių ar kitų pokyčių neatsiranda; 6.4.3. jei plastikinė medžiaga ar gaminys gali būti naudojamas trumpiau kaip 15 minučių esant 70–100°C temperatūrai ir tai yra pažymėta atitinkamu ženklinimu ar nuorodomis, tyrimą būtina atlikti tik 2 …