Antra vertus, Europos Federacijos iniciatorių planai iš pradžių kurti ribotą federacija yra suprantami. Tai pastanga apsidrausti nuo galimybės, jog išsiplėtusi iki 30 narių Europos Sąjunga taps nebeveiksminga ir neefektyvi. Ir iš tikrųjų toks raidos scenarijus yra gana tikėtinas, nes dabartinė ES turi daugiau kooperacinės, o ne dualistinės federacijos bruožų. Jai jau sunkiai sekasi išlaikyti valdomą procesą, nors narių yra tiktai 15. Tą patį turbūt būtų galima pasakyti ir apie Vokietijos Federaciją, jeigu jos narių skaičius staiga nuo 16 padidėtų iki 30. Dar Bismarkas savo laiku sakė, kad \"iš Berlyno valdyti Vieną yra neįmanoma\". Tuo tarpu dualistinės federacijos atvejis - Jungtinės Amerikos Valstijos išsiplėtė nuo 13 iki 50 valstijų, bet dėlto procesas, ne kiek nepasidarė mažiau kontroliuojamas ar efektyvus - yra labiau paguodžiantis. Atitinkamai ir ES, norint suderinti plėtrą su efektyvumu ir legitimumu, tektų po truputį \"suamerikonėti\". O žvelgiant iš Lietuvos pozicijų, šis plėtros ir tolesnės ES raidos scenarijus būtų labiau palankesnis, nes tuomet naujoje Europos Sąjungoje nebūtų ryškiai atriboti ar tuo labiau institucionalizuoti centras ir periferija. Na, o priešingu atveju, Lietuvos likimas periferijoje ir atitinkama marginalizacija yra garantuota.
\nIš kitos pusės, objektyvumo dėlei derėtų nurodyti ne tik Lietuvos interesams reikšmingus dualistinės federacijos privalumus, bet ir trūkumus. Dualistinis modelis sudarytų prielaidas Lietuvai konsoliduoti savo kaip lygiavertės Europos federacijos poziciją ir atpalaiduotų nuo būtinybės rūpintis į Sąjungos lygmenį perduotais reikalais. Bet tuo pat metu toks modelis būtų mažiau naudingas Lietuvai, ekonominės ir finansinės paramos prasme. Tas nebūtų taip aktualu, jeigu Lietuva būtų turtinga valstybė. Bet, kaip galime nesunkiai įsitikinti, šiandien netgi turtingos ES valstybės stengiasi kuo labiau pasinaudoti ES biudžeto fondais.
\nTodėl Lietuvos kaip ir kitų neturtingų ir mažų valstybių interesas yra vienareikšmiškas - būtų daug naudingiau, kad ES biudžetas ir per jį perskirstomos lėšos būtų kuo didesnės. Dabartinio ES biudžeto apimtis yra juokingai maža (apie 1,2 proc. visos ES BVP). Europos Sąjungai transformuojantis į federaciją, ši padėtis turėtų keistis. Jeigu ES ir toliau artėtų link \"kooperacinio\" modelio, tai tuomet (pagal analogiją su Vokietija) Sąjungos biudžetas turėtų būti formuojamas ir administruojamas bendrai su valstybių narių biudžetais, o išlaidos planuojamos atsižvelgiant į kiekvienos federacijos narės poreikius kooperacinio solidarumo dvasioje. Turėtų didėti ir federalinio biudžeto apimtis, kuriai turėtų tekti netgi apie 20 proc. BVP[1]. Tuo tarpu \"dualistinės\" federacijos atveju tam tikras Sąjungos ir valstybių biudžetai būtų formuojami autonomiškai, o Sąjungos biudžeto apimtis priklausytų nuo federalinei valdžiai priskirtų funkcijų. JAV atveju, kada federaliniam centrui priskirta tokios svarbi išlaidų sritis kaip šalies gynyba tenka tik apie 18-19 proc. BVP. Tačiau jeigu būsimoji federalizuota ES savo funkcijų perdaug nekeis, tai egzistuoja galimybė, kad ir jos biudžetas gali išlikti beveik tokiame pat santykinai žemame lygyje, kokiame jis yra dabar. Atitinkamai tuomet tikėtis, kad dosniai bus subsidijuojamas žemės ūkis arba finansuojami struktūrinės politikos projektai tikėtis netenka. * * * Apibendrinant visa kas pasakyta, galima būtų suformuluoti tokius svarbiausius Lietuvos laikysenos ES \"federalizacijos\" atžvilgiu elementus. Lietuvai rekomenduočiau: · remti pačią Europos \"federalizacijos\" idėją, nes be tokios reformos, ES nebus efektyvi, veiksminga ir, pagaliau, naudinga; · remti tokią federaciją, kurioje būtų kuo stipresnės ES institucijos ir kuo silpnesnės valstybės narės. Lietuva yra silpna, tad prarasti nėra ko; · remti tokią federaciją, kurioje būtų bent viena institucija, kur valstybės narės atstovaujamos vienodai ir yra lygiateisės. Pavyzdžiui, jeigu Viršūnių Taryba ir Ministrų Taryba būtų pertvarkytos į antruosius parlamento rūmus, tada būtų geriau, kad jie būtų formuojami Senato, o ne dabar galiojančiu Bundesrato principu, kada atskiros valstybės turi skirtingą balsų skaičių. · remti tokią federaciją, kurios federalinis biudžetas būtų kuo didesnis, o lėšų perskirstymas vyktų kooperacinio solidarumo ir valstybių narių išsivystymo skirtumų mažinimo linkme; · visais įmanomais būdais (aišku, neperžengiant diplomatijos taisyklių) priešintis ir kritikuoti Europos \"branduolio\", \"pionierių grupės\" ar kitokių centro institucionalizacijos jo priešpastatymo periferijai projektus.
\n· Doc.dr.Saulius Katuoka Refleksija Europos Sąjungos Konstitucijos, sutarčių, Pagrindinių teisių Chartijos klausimais Europos Sąjungos Konstitucijos, Europos Sąjungos sutarčių, Pagrindinių teisės Chartijos klausimai yra šiuo metu vieni iš labiausiai diskutuotinų Kalbant apie valstybių Konstitucijas, jos suvokiamos kaip aukščiausią teisinę galią turintys teisės normų aktai. Teisinėje literatūroje išskiriami tokie Konstitucijų bruožai:
\nŠiuos bruožus paminėjome, nes diskutuojant apie Europos Sąjungos Konstituciją, šie bruožai tampa pagrindiniais diskusijų objektais.
\nKalbant apie Europos Sąjungos Konstituciją, tenka pastebėti, kad neretai minimos steigiamosios sutartys, kurios traktuojamos kaip Konstitucija. tai, visų pirma, Europos anglies ir plieno bendrijos sutartis (1952 m.), Euroatomo sutartis (1957 m.), Europos ekonominės bendrijos sutartis (Romos sutartis) (1957 m.), Europos Sąjungos sutartis (Mastrichto sutartis) (1992 m.), Amsterdamo sutartis (1997 m.).
\nAptarsime dabartinių Europos Sąjungos konstitucinių sutarčių aspektus per Konstitucijos bruožų prizmę.
\nSutarčių galiojimas. Visos minėtos sutartys, išskyrus Europos anglies ir plieno bendrijos sutartį galioja neterminuotai, taikomos visoje kiekvienos valstybės - narės teritorijoje, esančioje Europos žemyne, šiomis sutartimis gali tiesiogiai remtis visi valstybių narių piliečiai ir juridiniai asmenys, siekdami apginti savo teises. Šių aktų aukščiausią teisinę galią Bendrijos viduje patvirtina ir tai, kad antrinės, t.y. išvestinės teisės aktai (reglamentai, direktyvos ir pan.) negali prieštarauti šių sutarčių nuostatoms ir tikslams. Tai beje yra pažymėjęs ir Europos Teisingumo Teismas Simmenthal byloje:
\nPagal Bendrijos teisės viršenybės principą santykis tarp Sutarties nuostatų bei institucijų priimtų tiesiogiai taikomų aktų, viena vertus, ir valstybių narių nacionalinės teisės, antra vertus, yra toks, kad šios nuostatos ir aktai dėl savo įsigaliojimo <...> automatiškai daro netaikytinomis bet kurias tuo metu teisės normas, prieštaraujančias Sutarties nuostatoms[2].
\nKalbant apie Bendrijos sutarčių reguliuojamų santykių ratą, tenka pastebėti, kad jis yra pakankamai specifinis, ir nėra būdingas įprastai konstitucijai. Tai sui generis konstitucija. Ypatinga ir šių sutarčių struktūra. Štai , pavyzdžiui, Europos Anglies ir Plieno Bendrijos sutartis susideda iš preambulės ir 4 dalių: 1-oji : Europos Anglies ir Plieno Bendrija, joje įvardijamos svarbiausios Bendrijos užduotys ir tikslai; 2- oji : Bendrijos institucijos. Šioje dalyje įvardintos svarbiausios Bendrijos institucijos, kurios tapo dabartinių ES institucijų pirmtakėmis: Aukščiausioji valdžios institucija (dabartinė Europos Sąjungos Taryba), Europos Parlamentas, Europinė Taryba, Teisingumo Teismas. 3 - oji : Ekonominės ir socialinės nuostatos - gamybos, kainų, konkurencijos, įmonių politikos. 4 - oji: Bendrosios nuostatos.
\nEuropos Ekonominės Bendrijos steigimo sutartis apima dar platesnį klausimų ratą: laisvą prekių judėjimą, muitų sąjungą, žemės ūkį, laisvą asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą, transportą. Šie Bendrijos pagrindai išvardinti 11 sutarties dalyje. III dalyje \"Bendrijos politika\" įvardintos konkrečios politikos taisyklės: konkurencijos, dempingo, fiskalinės, socialinė ir pan. V dalyje \"Bendrijos institucijos\" įvardintos tos pačios institucijos, kaip ir Europos Anglies ir Plieno Bendrijos sutartyje, be to įsteigiamos ir naujos: Komisija, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Audito rūmai. Euroatomo sutartis iš visų minėtų sutarčių išsiskiria pakankamai siaura reguliuojamų santykių apimtimi: specifine valstybių narių veikla, susijusia su atomine energetika ir branduoliniais tyrimais. Joje taip pat įvardijamos aukščiau minėtos institucijos ir įvardijamos jų funkcijos įgyvendinant atominės energetikos ir branduolinių tyrimų politiką.
\n1992 m. Mastrichto sutartimi buvo padarytos pataisos trijose Bendrijos steigimo sutartyse, o taip pat įsteigta Europos Sąjunga. Šios sutarties pagrindu įsteigta Europos centrinių bankų sistema, įvesta ES pilietybė. Be to sutartyje numatytos kitos dvi ES kolonos: V dalyje - bendrosios užsienio ir saugumo politikos nuostatos, VI dalyje - policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose nuostatos.
\n1997 m. Amsterdamo sutartis. Jau pats sutarties pavadinimas nusako jos esmę:
\nAmsterdamo sutartis , iš dalies pakeičianti ir papildanti Europos Sąjungos sutartį, Europos Bendrijų steigimo sutartis ir tam tikrus su jomis susijusius aktus. 1 šios sutarties dalyje kalbama apie esminius pakeitimus ir papildymus: papildoma preambulė, keičiami ES sutarties B, C, E, F ir pan. straipsniai. Daugelis nuostatų pakankamai deklaratyvios, pavyzdžiui F straipsnis papildomas nuostata: Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį savitumą. Svarbi nuostata yra ta, kad Fl straipsnyje yra numatyta Europinės Tarybos teisė, nustačius, kad kuri nors valstybė - narė nuolat pažeidžia sutarties įsipareigojimus, laikinai atimti iš tos valstybės tam tikras teises, įskaitant balsavimo teisę Europinėje Taryboje. BUSP nuostatose įvardinta, kad: Valstybės narės ištikimybės ir savitarpio solidarumo dvasia aktyviai ir besąlygiškai remia Sąjungos išorės ir saugumo politiką.
\nApibendrinant galima pastebėti, kad visos minimos sutartys, kaip ir kiekvienos atskiros valstybės konstitucija reguliuoja labai platų teisinių santykių ratą: žmogaus teises (ES sutarties F (2) straipsnis: Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, <...> ir kurios kyla iš valstybėms narėms būdingų konstitucinių tradicijų kaip Bendrijos teisės bendrųjų principų, institucijų sąrangą ir tarpusavio sąveiką (Komisija, Parlamentas, Taryba, Teisingumo Teismas ir pan.), biudžeto ir finansų politiką, kontrolės institucijas (Auditorių rūmai), užsienio politiką (BUSP) ir pan. Be to , kas yra nebūdinga, atskiros valstybės konstitucijai, ES sutartys plačiai reguliuoja atskiras politikos sritis: žemės ūkio, prekybos, muitų, žvejybos ir pan.
\nTrečias įvade išskirtas bruožas yra tas, kad ES sutartys yra bendras teisėkūros ir teisės taikymo pagrindas. Tai išplaukia iš principo, kad įgaliojimus ES institucijoms priimti visoje ES privalomus sprendimus būtent ir suteikia šios sutartys, be to, joks antrinės teisės šaltinis negali prieštarauti ES sutarčių nuostatoms.Europos Teisingumo teismas taikydamas ES teisę pirmiausia remiasi ES sutartimis.
\nPriėmimo ir keitimo procedūra. ES sutarties 48 str. nustato tokią keitimo procedūrą: Kiekvienos valstybės narės vyriausybė ar Komisija gali teikti Tarybai pasiūlymus dėl sutarčių, kuriomis grindžiama Sąjunga, keitimo ir papildymo. Jei Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, o prireikus - su Komisija, pateikia teigiamą nuomonę dėl valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijos sušaukimo, konferenciją šių sutarčių pataisoms bendru sutarimu nustatyti sušaukia Tarybos pirmininkas. Dėl institucinių pakeitimų pinigų srityje taip pat konsultuojamasi su Europos centriniu banku. Pataisos įsigalioja visoms valstybėms narėms ratifikavus jas pagal savo atitinkamas konstitucines normas. Kaip matome, apibrėžta gana detali priėmimo ir keitimo procedūra: sutartį privalo patvirtinti Europinė Taryba, tuomet ji teikiama ratifikuoti kiekvienai valstybei narei, ir tik ratifikavus sutartį visoms narėms, ji įsigalioja.
\nNicos sutartyje, keičiančioje kai kurias aukščiau minėtų sutarčių nuostatas, įtvirtintas svarbus glaudesnio bendradarbiavimo tarp ne mažiau negu 8 valstybių-narių principas. Šios sutarties 40b straipsnyje įvardintos glaudesnio bendradarbiavimo sąlygos:
\nNicos sutarties nuostatos, įtvirtinančios glaudesnio bendradarbiavimo principą ateityje turėtų būti labai svarbios tolimesnei ES integracijai, kurios kryptis šiandien dar sunku aiškiai apibrėžti, tačiau didžiausia tikimybė išlieka ta, kad išsiskirs dvi valstybių grupės: glaudžiau ir mažiau integruotų valstybių. Prasidėjus diskusijoms dėl ES konstitucijos, nesunku numatyti, kad didžiausią reikšmę būsimoji konstitucija turės būtent glaudžiau integruotoms valstybėms, tokioms kaip Vokietija, Prancūzija, Belgija, Liuksemburgas ir kt. Vokietijos nuomone, būsimoji ES konstitucija turėtų sukurti ne dar vieną supervalstybę, bet tautinių valstybių federaciją[3].
\nPataruoju metu vis daugiau atsiranda šalininkų, pasisakančių už vieningą Konstituciją, vietoj išvardintų sutarčių ir jų pakeitimo bei papildymo aktų. Ryšium su tuo pateikiami būsimos Konstitucijos projektai. Galima net kalbėti apie ES Konstitucijų istorinę genezę.
\nPirmasis konstitucijos projektas, žinomas kaip Spinelli ataskaita, Europos parlamentui buvo pateiktas dar 1984 metais, ir pastarojo priimtas, nors ir nesukėlė jokių teisinių pasekmių valstybėms-narėms. Kai kurie projekto pasiūlymai vėliau buvo inkorporuoti į bendrijų sutartis.
\n1994 metais buvo pateiktas antrasis arba Herman projektas, kurį aprobavo ES Institucinių reikalų komitetas. Šis projektas numatė Bendrijų acųuis konsolidaciją į vieningą konstituciją.
\n1999 Europos komisijos Tyrimų direktoratas parengė darbinę medžiagą, kurioje pateikiamos trys ES konstitucinės reformos strategijos[4]:
\nVokietijos nuomone, ES reforma turėtų atsakyti į šiuos klausimus:
\nAtsižvelgiant į paskutinius Komisijos pasiūlymus bei politikų komentarus, ES atrodė buvo linkusi pasirinkti pirmąjį konstitucinės reformos variantą: vieningo konstitucinio dokumento sukūrimą. Tačiau Nicos sutartyje įvardintas antrasis kelias: galiojančių sutarčių supaprastinimas. Šis kelias buvo pasirinktas, nors galiojančių sutarčių supaprastinimas susiduria su tokiais sunkumais, kaip Europos anglies ir plieno bendrijos, Euroatomo ir EEB sutarčių nuostatų suvienodinimo problemiškumas, be to Anglies ir plieno bendrijos sutarties galiojimas baigiasi 2002 metais.
\nNicos sutarties deklaracijoje dėl Europos ateities, ES valstybių-narių vadovai nubrėžė šias pagrindines būsimos reformos gaires, kuri inter alia turėtų apimti šias sritis:
\nŠie klausimai turės būti svarstomi 2004 metais prasidėsiančioje Tarpvyriausybinėje konferencijoje, į kurią bus kviečiamos dalyvauti ir šalys kandidatės. Tos šalys kurios jau bus baigusios derybas dėl narystės, bus kviečiamos dalyvauti konferencijoje, o tos šalys, kurios dar nebus pabaigusios derybų, bus kviečiamos stebėtojo teisėmis.
\nGaliojančių sutarčių supaprastinimas reikštų, kad visos sutartys galėtų būti apjungtos į vieną bendrą dokumentą, apjungiantį visus sutarčių pakeitimus, panaikinant begalės pakeitimų, papildymų, protokolų ir pan. galiojimą. Šis supaprastinimo kelias turi tris variantus: Europos Sąjungos sutarties konsolidavimą, ES ir Europos ekonominės bendrijos sutarčių kodifikavimą į vieną dokumentą ir trečiasis - apjungti pagrindines sutarčių nuostatas į vieną dokumentą - chartiją, tuo pačiu paliekant galioti visas sutartis. Chartija turėtų būti pakankamai trumpas, tačiau apimantis visus pagrindinius ES principus, dokumentas.
\nES konstitucinė reforma yra ES institucinės reformos padarinys. ES komisija ir toliau ruošia Sutarčių pakeitimus, kurie turėtų iš naujo apibrėžti pagrindinių ES institucijų: Komisijos, Parlamento, Viršūnių tarybos bei nacionalinių parlamentų ir vyriausybių vaidmenis[6]. Akivaizdu, kad šių institucijų tarpusavio santykius kur kas paprasčiau apibrėžti viename dokumente, kuris būtų suprantamas ir paprastiems ES piliečiams, tuo suteikiant ES daugiau \"skaidrumo\" bei \"priartinant ES prie žmonių\". Reformos šalininkai teigia, kad ši reforma suteiks daugiau savarankiškumo ES, bei mažesnę priklausomybę nuo atskirų valstybių-narių, o tai savo ruožtu skatins integraciją ir sutvirtins ES pozicijas pasaulyje. Reformos priešininkai pažymi, kad reforma suteiks daugiau galių Briuselio biurokratams, tuo tarpu eiliniai piliečiai jokių reikšmingesnių pasikeitimų nepajus, o ES virs dar viena supervalstybe. Iš esmės konstitucijos priėmimas reikštų ir naujos ES centralizacijos pradžią, sukuriant prielaidas federacinės ar konfederacinės ES susiformavimui.
\nYra parengta keletas ES konstitucijos projektų, kurių svarbiausiu laikytinas Florencijos Europos universiteto projektas, parengtas ES komisijos užsakymu, tuo labiau, kad ir pati Komisija atrodo stengiasi remti būtent šį konstitucijos variantą, suteikiantį jai supranacionalinės vyriausybės galias. Tenka pastebėti, kad visi dabartiniai projektai nepakeičia ES sutarčių, t.y. jie sukurti taip, kad galiotų kartu su sutartimis. Tačiau iš kitos pusės, šie projektai įtvirtina tokius ES tikslus bei sąrangą, kokia ji turėtų būti, bet ne tokią, kokia egzistuoja dabar. Konstitucijų projektų autoriai siūlo iš esmės reformuoti ES institucijas, ir ypač jų tarpusavio galių paskirstymą. Europinė taryba, kurią sudaro šalių-narių valstybių ir vyriausybių vadovai, pripažįstama kaip aukščiausia ES institucija. Jai pavaldi Europos komisija. Florencijos variante parlamento narių skaičius mažinamas iki 100 (Nicos sutartyje įvardinta, kad po naujų narių priėmimo parlamentarų skaičius negali viršyti 732), dar kitame projekte - 650. Florencijos variante parlamento narių skaičius mažinamas tikintis, kad tai turėtų paskatinti efektyvesnį parlamento darbą, tuo pačiu manant, kad į parlamentą turėtų patekti kur kas didesnį politinį svorį turintys politikai. Tačiau atsižvelgiant į Nicos sutartį, akivaizdu, kad bent artimiausiu metu parlamento narių skaičius nesumažės.
\nFlorencijos konstitucijoje įtvirtintas konfederacinis principas - valstybių vyriausybės gali suteikti ES galių, bet gali jas ir atsiimti, taip pripažįstama valstybių teisė išstoti iš ES, bei yra suderinama su glaudesnio bendradarbiavimo principu, kuomet šalys-narės pačios apsisprendžia, ar dalyvauti tam tikrose bendros politikos srityse. Ši konstitucija taip pat įtvirtina tarpvyriausybinį ES charakterį, tačiau nenubrėžia integracijos ribų. Preziumuojama, kad valstybės-narės turi teisę laisvai pasirinkti, kokiose sutartyse dalyvauti, tačiau visos naujos sutartys turi būti ratifikuotos visų valstybių-narių, o jei tai padaro ne visos narės, tai sutartis teisiškai įpareigoja tik jas ratifikavusias valstybes (glaudesnio bendradarbiavimo galimybė).
\nFlorencijos projekte siūloma suformuoti naują ES instituciją - Tautų tarybą (The Council of Nations). Ši institucija turėtų būti formuojama deleguojant atstovus iš kiekvienos valstybės-narės parlamento. Delegatų skaičius iš kiekvienos valstybės-narės nustatomas atsižvelgiant į tos valstybės gyventojų skaičių, taip , kad kiekviena valstybė turėtų mažiausiai du atstovus, tačiau jų skaičius negali tris kartus viršyti valstybių-narių skaičiaus. Šiai institucijai suteikiami konstitucinės tarybos įgaliojimai, suteikiant teisę panaikinti Teisingumo teismo sprendimus ar ES teisės aktus.
\nKitame konstitucijos projekte siūloma įkurti ne Tautų tarybą, bet antruosius parlamento rūmus - Senatą. Į Senatą kiekviena valstybė-narė deleguotų po vieną atstovą. Senatas veiktų kaip aukštesnieji parlamento rūmai, tvirtindamas ar atmesdamas parlamento priimtus ES teisės aktus.
\nTačiau nepaisant išplėstų parlamento galių, ES vis dėlto turėtų išlikti tarpvyriausybine organizacija. Tai pirmiausia garantuoja subsidiarumo principo išlaikymas, be to visi finansiniai ištekliai, kuriais disponuos sąjunga kaip ir dabar pateks į ES biudžetą iš valstybių narių. Florencijos konstitucijos projekto 12 str. aiškiai užfiksuotas principas, kad ES nerinks jokių mokesčių. Tai laikytina nuolaida eurointegracijos priešininkams, kadangi konstitucijos projekte numatyta, kad ją kiekvienoje valstybėje-narėje piliečiai turėtų patvirtinti referendumu.
\nKitame konstitucijos projekte numatyta ES prezidento institucija. Tiesa, iš šio projekto nėra visiškai aišku, ar Prezidentas yra ES komisijos narys, tačiau jis vadovauja komisijos darbui. Prezidentą renka ES Asamblėja (abeji parlamento rūmai), prezidentas be kita ko yra ir ES ginkluotųjų pajėgų vadas. Šiame projekte taip pat aiškiai išskirtos sritys, kuriose ES turi išskirtinę bei bendrą su valstybėmis-narėmis kompetenciją. Iš minėtų požymių galima spręsti, kad šis konstitucijos variantas yra federacinis (Florencijos - konfederacinis).
\nKalbant apie federacinio varianto ateitį tenka atsižvelgti į tai, kad šis variantas sustiprintų Vokietijos pozicijas sąjungoje, todėl abejotina, ar jis galėtų būti priimtinas visoms valstybėms-narėms. Nors konstitucijos priėmimas dar tik ateities klausimas, tačiau jau dabar valstybių nuomonės šiuo klausimu yra išsiskyrusios. Akivaizdu, kad šiandien ES dar neturi vieningos konstitucijos koncepcijos, nesutariama net dėl to, kaip turėtų būti įtvirtintas valdžių tarp atskirų ES institucijų padalijimo principas: ar reikalinga nauja institucija Prezidentas, kurios įkūrimą remia Vokietija, ar ES turi būti prezidentinė ar parlamentinė, federacija ar konfederacija, ir galiausiai kokios galios bus deleguotos ES institucijoms, o kokios liks nacionalinių vyriausybių rankose.
\nGaliausiai kai kurios šalys, pavyzdžiui Prancūzija, mano, kad konstitucijos priėmimas priešingai, turėtų aiškiai apibrėžti ES galias, tuo pačiu nacionalinės vyriausybės įgaus daugiau galių, nes ES nebus galimybės kištis į tuos šalių-narių vidaus reikalus, kurie nebus tiesiogiai deleguoti ES. Didžioji Britanija, matyt nepritars ES ginkluotųjų pajėgų sukūrimui, Prancūzija bus susirūpinusi Vokietijos galios stiprėjimu, o mažosios valstybės priešinsis didžiųjų diktatu. Kaip yra pastebėjęs ES komisaras M. Barnier, ES valstybių narių nuomonės iš esmės skiriasi, todėl diskusijose dėl ES ateities dažnai vėl grįžtama į pradinį tašką[7]. Kaip kartais pažymima, gali būti, kad sutarus dėl principinių konstitucijos nuostatų, bus paskęsta smulkmenose.
\nPavyzdžiui Florencijos konstitucijos projekto 2 str. nurodyta, kad oficialios ES kalbos bus tik trys: anglų, prancūzų ir vokiečių. Tai kitos ES valstybės-narės įžvelgs kaip jų diskriminaciją. Vokietijos proteguojama ES kaip federacinės valstybės vizija nebus visuotinai priimtina. Šios šalies siūlymu, ES konstitucija turėtų būti sudaryta iš šių trijų dalių: 1) svarbiausių teisių chartijos, 2) kompetencijų tarp ES ir valstybių narių paskirstymo, 3) apibrėžti ES institucinę sąrangą. Svarbiausių teisių chartija - tai Nicos sutartyje įvardintas dokumentas, kuris kol kas neturi privalomos galios. Kompetencijų paskirstymas turėtų remtis subsidiarumo principu. ES kompetencija turėtų būti aiškiai apibrėžta konstitucijoje, o visa tai kas nepateks į ES kompetenciją turėtų likti valstybių-narių kompetencijai.
\nKaip reveransas euroskeptikams vertintinas Vokietijos pasiūlymas į konstituciją įtraukti ir kompetencijas, kurios būtų \"rezervuotos\" valstybėms-narėms. Institucinę ES struktūrą Vokietija siūlo reformuoti, pradedant nuo parlamento - sukuriant antruosius parlamento rūmus (šiam pasiūlymui pritaria ir D. Britanija). Reformuojant Komisiją siūloma padidinti jos legitimumą, išskiriant du variantus: 1) komisijos prezidentas (jis tampa ir \"ES prezidentu\" renkamas tiesioginiuose rinkimuose ES piliečių; 2) komisijos prezidentas renkamas abiejų parlamento rūmų. Antru atveju bus padidinamas ir parlamento vaidmuo, kadangi komisija turės turėti parlamento daugumą. Taip mažinamas Europinės tarybos vaidmuo skiriant komisijos vadovą, vadinasi padidėja didžiųjų valstybių vaidmuo, nes dauguma parlamento narių bus būtent iš šių valstybių.
\nKalbant apie ES institucinės sąrangos reformą, siūloma vadovautis dviem principais[8]: 1) atsižvelgti į visuomenės nuomonę (nedaryti to, ko ES piliečiai nenori ); 2) prieš peržiūrint ES institucijų funkcijas, reikėtų atlikti šių institucijų veiklos ir funkcijų auditą. Šie principai atstovauja atsargesnį požiūris į ES reformą, kurį palaiko skeptiškesnės reformos atžvilgiu valstybės - D. Britanija, Danija ir pan.
\nFlorencijos konstitucija išplečia Teisingumo teismo kompetenciją ir sustiprina jo vaidmenį. Šis teismas tampa tarytum \"konstituciniu teismu\" (aiški konstitucijos rengėjų užuomina į JAV Aukščiausiąjį teismą), tačiau šiuo atveju JAV puikiai veikiantis galių pusiausvyros modelis Europoje būtų pažeistas, neesant stipraus įstatymų leidybos centro bei vykdomosios valdžios (žinoma, jei Komisijos prezidentas nebus renkamas tiesiogiai ES piliečių).
\nFlorencijos konstitucijos projekte taip pat įtvirtintas bendrosios užsienio ir gynybos politikos Aukštojo atstovo institutas, o valstybės-narės įpareigojamos siekti bendros pozicijos užsienio ir gynybos politikos klausimais. Konstitucija taip pat įtvirtina bendradarbiavimą vidaus reikalų ir teisingumo srityse. ES konstitucinė reforma taip pat reiškia, kad ES vis labiau linksta prie sutarčių patvirtinimo ne nacionaliniu, bet ES parlamento lygmeniu, o tai reikštų dar didesnį didžiųjų valstybių vaidmens sustiprėjimą. Kita vertus, tai reiškia, kad ateityje ES sutartys turėtų būtį peržiūrėtos jas supaprastinant ir panaikinant neesmines nuostatas.
\nĮ daugelį dabar užduodamų klausimų, susijusių su ES ateitimi turėtų atsakyti 2004 m. prasidėsianti tarpvyriausybinė konferencija. Pirmiausia bus svarstomas Sutarčių supaprastinimo bei Pagrindinių teisių chartijos statusas. Antra, turėtų būti išspręstas klausimas dėl nacionalinių parlamentų vaidmens ES, o D. Britanijos siūlymu, kuriam pritaria ir Čekija - aukštesniųjų rūmų ES parlamente įkūrimas. Galiausiai turėtų būti apsispręsta dėl galių tarp ES, nacionalinių ir regioninių institucijų padalijimo klausimas.
\nIšanalizavus paskutinius pokyčius ES bei pasiūlymus reformai, akivaizdu, kad mažųjų valstybių pozicijos ES silpnės. Daugelis apžvalgininkų Nicos sutartį vertina kaip aiškų žingsnį link to, kad sprendimai ES bus priimami ne vienbalsiškumo principu, bet daugumos. Mažosioms valstybėms palankesnis konfederacinės ES modelis, nes tokiu atveju bent svarbiausiems sprendimams reikėtų jų pritarimo bei būtų atsižvelgta į jų pozicijas. Federacinio modelio atveju, visi sprendimai ES būtų priimami paprastos daugumos principu. Šiam modeliui tarnauja ir Nicos sutartyje galutinai įtvirtintas glaudesnio bendradarbiavimo principas, leisiantis norinčioms valstybėms labiau integruotis, nei kitoms. Gali būti, kad ateityje susidarys du valstybių blokai: mažiau ir glaudžiau integruotas. Iškyla klausimas, ar vieną kartą tapus ES narėmis, šalims-kandidatėms nereikės dar kartą stoti, į jau glaudesnę sąjungą?
\nNors konstitucijų projektuose pažymima, kad valstybės laisvai galės išstoti iš Sąjungos, tačiau politines ir ekonomines tokio žingsnio pasekmes nesunku prognozuoti, o tai reiškia, kad atsiskyrimas tampa sunkiai įmanomu. Glaudžiau integruotoje Sąjungoje išaugęs didžiųjų valstybių vaidmuo skatins mažąsias jungtis į blokus, tik tokiu atveju jos galės daryti kiek didesnę įtaką sprendimams, ypač tuo atveju, kad kaip ir dabar, didžiųjų valstybių pozicijos (D. Britanijos, Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos) dažnai išsiskiria, ir pastarosios bus priverstos ieškoti mažesniųjų blokų paramos. Lietuva, kaip viena iš mažiausių valstybių ES greičiausiai galėtų sudaryti bloką kartu su Skandinavijos valstybėmis, Latvija, Estija, Belgija nes pastarųjų pozicijos artimiausios.
\nKitas problemiškas mažosioms valstybėms klausimas, siūlomas įtvirtinti būsimosiose konstitucijose yra tas, kad nebebus būtina, kad Sutarčių pakeitimus ratifikuotų visos ES narės, užteks , kad jas ratifikuotų bent kelios valstybės, o neratifikavusioms jos nebus teisiškai įpareigojantis dokumentas. Tai turėtų paskatinti dviejų integracinių blokų susiformavimą, bei sumažins mažųjų valstybių įtaką ta prasme, kad jos nebegalės daryti reikšmingesnės įtakos ES sprendimams dėl sutarčių turinio: ar jos ratifikuos sutartis ar ne nebeturės lemiamos reikšmės, o jei jos nenorės likti integracijos nuošalyje, jos privalės ratifikuoti sutartis, kurios joms nebus labai naudingos.
\nKiti pasiūlymai, pirmiausia susiję su tiesioginiais ES prezidento rinkimais mažosioms valstybėms taip pat nieko gero nežada, nors jos ir galėtų išnaudoti didžiųjų valstybių nesutarimus ir siūlyti kaip kompromisinį variantą savo kandidatą.
\nTačiau konstitucijos keitimo mechanizmas, įtvirtintas projektuose reikalauja vienbalsiškumo. Taip bent minimaliai užtikrinamas valstybių-narių suverenitetas de facto, kurį jos perleistų Bendrijoms įsigaliojus konstitucijai. Suverenitetas de jure visuomet išliktų valstybės-narės dispozicijoje, turint galimybę bet kada išstoti iš Sąjungos.
\nPuikus šansas mažosioms valstybėms išsaugoti savo įtaką - išnaudoti didžiųjų valstybių nesutarimus. Ypač išryškėjo Prancūzijos ir Vokietijos nesutarimai dėl ES ateities. Prancūzija bijo išaugusio Vokietijos vaidmens bei mano, kad konstitucija faktiškai įtvirtintų Europoje Vokietijos modelio federalizmą.
\nDar vienas aspektas, kuris bus svarbus priėmus ES konstituciją, ES konstitucijos ir valstybių-narių konstitucijų santykio problema.
\nApibendrinant didžiųjų ir mažųjų valstybių santykius būsimoje ES, galima pastebėti, kad nepaisant gilėjančių integracinių procesų bei nesutarimų tarp atskirų valstybių, nacionaliniai interesai niekada nebuvo kliūtis valstybėms susitarti, o kaip rodo atskiri protokolai prie ES sutarčių, išreiškiantys atskirų valstybių-narių pozicijas (D. Britanijos, Airijos, Ispanijos, Skandinavijos šalių ir pan.) visuomet randamas toks sprendimo būdas, kuris nepakenkia integracijai. Todėl ir būsimoji ES Konstitucija neturėtų būti kliūtimi ES nariams, bet ir šalims kandidatėms.
\nKeletas minčių dėl ES Pagrindinių teisių chartijos.
\nTrumpa su Chartija susijusių faktų reziume:
\nTenka pažymėti, kad pagrindinė diskusija vyksta ne dėl Chartijoje įtvirtintų teisių ir laisvių turinio (tas mūsų nuomone, vyks ateityje), bet dėl pačios Chartijos statuso.
\nDėl Chartijos statuso išryškėjo dvi pagrindinės pozicijos:
\nVisgi Nicos susitikime Chartijos projektas buvo patvirtintas ir ji įgijo deklaratyvaus politinio dokumento pobūdį. ES Pagrindinių teisių chartija paruošta kaip vientisas dokumentas, (pirmą kartą ES istorijoje), į kurį įtraukta visa eilė pilietinių, politinių, ekonominių ir socialinių teisių, skirtų Europos Sąjungos piliečiams ir visiems asmenims, reziduojantiems ES teritorijoje. Chartija yra suskirstyta Į šešis skirsnius: orumas , laisvės , lygybė, solidarumas, piliečių teisės, teisingumas. Skirsniuose suklasifikuotos teisės ir laisvės iš esmės atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos atitinkamus straipsnius, paremtos ES šalių-narių konstitucinėmis tradicijomis, Europos Tarybos Socialine Chartija, (1996) Europos Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija (1989), bei kitomis tarptautinėmis konvencijomis, kurių nariais yra Europos Sąjungos valstybės.
\nChartija turės būti implemetuota į ES teisę,tik klausimas kada ir kaip ? Tokia buvo R.Prodi, ES Komisijos vadovo, pozicija prieš Nicos aukščiausio lygio susitarimą.
\nKomisija pareiškė, kad yra glaudus ryšys tarp Sutarčių peržiūrėjimo ir Chartijos implementavimo į jas. Chartija galėtų būti implementuota į ES teisę išvardinant pagrindines teises Sutartyse arba atskirame protokole, pridėtame prie Sutarčių.
\nDeja tokia optimistinė R.Prodi idėja nebuvo įgyvendinta Nicoje. ES šalys-narės turėjo galimybę Chartijos statusą paskelbti teisiškai įpareigojančiu, tačiau nepaisant tokių šalių kaip Vokietijos, Švedijos, Danijos, Prancūzijos ir Belgijos, nuomonių, pritariančių tokiam Chartijos statusui, kitos, įskaitant ir D. Britaniją nusprendė, kad Chartija neturėtų būti teisiškai įpareigojantis dokumentas, bet greičiau deklaracija, ar galbūt netgi \"norų-sąrašas\"(wish-list).
\nPrasidėję debatai nulems Chartijos statusą, tačiau jau dabar aišku, kad vieningą konsensusą pasiekti nebus lengva. Tą parodo debatų metu išryškėjusios skirtingos valstybių pozicijos šiuo klausimu.
\nVokietijos prezidentas Johannesas Rau, savo kalboje, pasakytoje Europos Parlamente, pasiūlė Chartiją įtraukti į būsią Europos konstituciją. Chartija turėtų teisinę galią Europinių institucijų veiksmams ir šalims-narėms, įgyvendinančioms ES teisę. Tuo pačiu ir Europinė žmogaus teisių konvencija neįtakotų šito.
\nČekijos Ministras Pirmininkas Jan Kavan viešėdamas Briuselyje 2001 m. Kovo 19d. pasisakė, kad turėtųbūti stiprinamas šiandieninis deklaratyvus Chartijos statusas. Jo manymu, paimant tinkamas ir svarbias Chartijos dalis bei rezultatus debatų dėl kompetencijų delimitacijos, galima sukompiliuoti pagrindinį dokumentą, pavadintą Konstitucija ar panašiai, ir kuris išreikštų pagrindinius ES tikslus ir reikšmes.
\nBelgijos Ministras Pirmininkas Guy Verhofstadt, pažymėdamas Europos debatų pradžią, pažymėjo, prieš pradedant svarstyti Chartijos statusą, reiktų apskritai pasiekti bendrą konsensusą, ką būtų galima vadinti pagrindinėmis vertybėmis.
\nImant ekonominiu požiūriu silpnesnių ES šalių-narių požiūrį, pvz. Portugalijos, Chartija sukėlė politinius debatus šalies viduje. Nors Chartiją remia parlamentinės pro-europinės partijos (Socialistų, Socialdemokratų partijos), tuo tarpu kraštutinės kairiojo sparno \"euroskeptinės\" partijos yra neigiamai nusistačiusios, nes nenori turėti įpareigojančią Chartiją.
\nŠkotijos parlamento nuomone, ES narės sumenkino Chartijos turinio ir reikšmingumo svarbą, nesuteikdamos jai teisiškai įpareigojančio statuso ir tuo pažeisdamos ankstesnius įsipareigojimus gerbti pagrindinių žmogaus teisių apsaugą.
\nKaip matome laukia ilgas kelias pasiekti bendrą sutarimą, o šiandien galime tik spėti kokiomis kryptimis pasuks derybos.Išskirtume tokias Chartijos ateities perspektyvas:
\nLietuvos atžvilgiu Chartija neturėtų sukelti neišsprendžiamų žmogaus teisių apsaugos problemų. Kandidatė priima acąuis communautaire, o tai reiškia kad ji kartu gerbs ir laikysis Chartijos, kurioje atsispindi pagrindiniai Sąjungos principai bei standartai.. Be to Lietuva jau yra įsipareigojusi gerbti pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra ratifikavusi kelias Konvencijas (pvz. 1992 m. EŽTPLK, 2001 m. Europos socialinę chartiją). Taipogi reiktų nepamiršti, kad iki 2004 m., kada bus nuspręstas Chartijos statusas, Lietuvai yra galimybė dalyvauti svarstymų procese kaip šaliai-kandidatei ir pasisakyti Chartijos statuso klausimu. ”Dėl EUROPOS SĄJUNGOS ATEITIES”
\nRefleksija Lietuvos vizijos tema:” Naujos technologijos - nauja ekonomika”
\nParengė KTU Europos Instituto direktorius Prof. Kęstutis Kriščiūnas I. Įžanga. Pasaulio raidos tendencijos [9] Energetikos ir maisto išteklių užteks augantiems pasaulio poreikiams patenkinti.
\nGlobalinė ekonomika ryšių tinklais toliau plėtosis dėka greito ir beveik nevaržomo informacijos, idėjų, kultūros vertybių, kapitalo, prekių ir paslaugų plitimo bei asmenų mobilumo. Ji bus politinio stabilumo garantas.
\nEkonomikos varomąja jėga bus siekimas aukštesnių gyvenimo standartų, ekonominės politikos gerėjimas, tarptautinės prekybos ir investicijų kilimas, informacinių technologijų plėtotė bei privataus sektoriaus didėjantis dinamizmas.
\nBesitęsianti revoliucija informacinių technologijų, biotechnologijos, medžiagų mokslo bei nanotechnologijos srityse ir jų integracija iššauks dramatišką investicijų padidėjimą į šias sritis, kas toliau stimuliuos inovacijas labiau išvystytose šalyse. Didžiausi efektai laukiami versle ir komercijoje bei žmonių sveikatoje ir saugume.
\nLaikas tarp atradimų bei naujų žinių sukūrimo ir jų panaudojimo praktiniams tikslams vis labiau trumpės. Mokslo laboratorijų rezultatai taps komerciniais produktais dar greičiau, tai skatins investicijas.
\nŽinių ekonomika ir veiksminga ūkio politika labai padidins kai kurių valstybių ūkio augimo spartą, užsienio prekybą, investicijas, jų gerovės standartus. Nesuspėjančios šalys bei regionai susidurs su ekonomine stagnacija, politiniu nestabilumu bei kultūriniu izoliuotumu.
\nMokslo ir technologijų revoliucija bei žinių visuomenės formavimasis yra stipri prielaida žymiam gyvenimo kokybės pagerėjimui.
\nValdymo kokybė tiek valstybės viduje, tiek tarptautiniu mastu vaidins vis didesnį vaidmenį suvaldant šias globalias jėgas. Stiprios valdymo prasme valstybės sugebės prisitaikyti prie globalizmo iššūkių. Švietimas, žinių infrastruktūra, ūkio politika lems šalių stiprumą, jų sėkmę 2015 metais.
\nSilpnos valstybės valdymo prasme ne tik nesugebės pasinaudoti žinių ekonomikos, globalizmo privalumais, bet ir pačios gali būti įtrauktos į konfliktus šalyje bei užsienyje. Skirtumai tarp sėkmingų ir nesėkmingų valstybių dar labiau didės.
\nEuropos Sąjunga (ES) išliks klestinti, tačiau žymiai labiau linkusi užsidaryti nei šiandien. Daug laiko užims susitarimų dėl bendros saugumo, gynybos, užsienio politikos ieškojimas. ES vadovybė tęs trečio kelio paieškas, tačiau seks JAV pėdomis siekdama technologinės plėtros.
\nRytų Europos valstybės taps ES narėmis. Bendrąja prasme jos įgyvendins reformas, jų ekonomika augs. Tačiau, jei narystės siekimo laikotarpis užsitęs, kai kuriose jų galimi nacionalistiniai ir autoritariniai režimai. Daugelis šių valstybių dar neįvykdė finansų sistemos reformų ir nėra atsparios naujoms krizėms pasaulyje. Reformų nebuvimas ribos investicijas ir ekonomikos augimą.
\nII. ES ir Lietuvos raidos tendencijos globalizacijos ir technologijų revoliucijos iššūkių akivaizdoje Vieni iš veiksmingiausių besikeičiančio pasaulio iššūkiai yra globalizmas ir technologijų revoliucija. Tai liečia visas valstybes ir Lietuvą tame tarpe bei ES ta apimtimi, kurią šalys - narės jai deleguoja. Šiuos iššūkius reikia naujoviškai suvokti, deramai įvertinti, suformuluoti savo nacionalinius ar Sąjunginius tikslus ir nedelsiant imtis adekvačių veiksmų, kurie turėtų apimti praktiškai visas gyvenimo sritis.
\nGlobalizmas amžių sandūroje tapo plačiausiai naudojama sąvoka pasaulio plėtotės tendencijoms nusakyti. Liberalizavus vartojimo prekių ir gamybos priemonių prekybą, taip pat laisvai iš šalies į šalį persiliejant kapitalui, ekonomika vis labiau tampa pasaulinė. Globalizmui įsibėgėti lemiamą reikšmę turi informacinių technologijų pažanga.
\nGlobalizmo sąlygomis kai kurie geopolitiniai veiksniai tampa tokie, kurių jokia valstybė negali kontroliuoti viena - tam reikia plačios tarptautinės kooperacijos. Iš jų pažymėtini: · taika ir saugumas (jiems įgyvendinti reikia kolektyvinio saugumo sistemos, o ne jėgos pusiausvyros ar viršenybės, kaip anksčiau), · pasaulinės rinkos efektyvumas (garantuojama laisva prekyba ir suvienodinamos konkurencijos taisyklės bei išlaikomas finansinis stabilumas), · aplinkos apsauga, · kultūros paveldas, · sveikatos apsauga (čia kooperacijos poreikis išaugo dėl ligų pernešimo rizikos padidėjimo ir pačių medicininių problemų evoliucijos), · žinios ir informacija (šiuo požiūriu svarbiausia problema yra jų prieinamumas visoms šalims ir visiems gyventojams), · teisingumas ir kriminaliniai nusikaltimai.
\nGlobalizmo procesai mažai šaliai ne tik atveria dideles rinkas, leidžia lengviau prieiti prie naujų technologijų ir kapitalo, bet ir kelia rimtų pavojų (tokių kaip Rusijos krizė, nesugebėjimas konkuruoti atviroje rinkoje ir pan.), kuriems įveikti reikia atitinkamos politikos. Todėl Lietuvai galimų grėsmių akivaizdoje integracija į ES turėtų būti tos politikos šerdis. Tuo labiau, kad nacionalinės valstybės institucija apskritai, du šimtmečius buvusi istorijos varomąja jėga, tarpnacionalinės integracijos spaudžiama netenka buvusios reikšmės.
\nVykstanti technologijų arba kitaip - skaitmeninė revoliucija iš esmės keičia ne tik gamybos ir valdymo technologijas bet ir žmonių gyvenimo būdą, bendravimą ir darbą. Įspūdinga gyvybės mokslų pažanga atveria kelią revoliuciniams sveikatos apsaugos ir maisto gamybos pokyčiams. Manoma, kad ypač informacinės technologijos ir genų inžinerija bus tolesnės technologijų ir ekonomikos plėtotės variklis.
\nModerniosios telekomunikacijos, tarp jų globaliniai kompiuteriniai tinklai – Internetas, greitai keičia pasaulį ne tik efektyvesnių ryšių prasme, bet ypač žinių paplitimo. Jau dabar jų įtaka ne tik pasaulinei ekonomikai, bet ir socialinei sferai bei kultūrai yra milžiniška, o artimiausiais metais dar nepaprastai išaugs.
\nŠie veiksniai yra svarbūs tiek ES, tiek Lietuvai, tiek kitoms šalims. Su jais Lietuva, kaip nedidelė šalis, negali susitvarkyti viena, nesikooperuodama su kitomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis. Būdami globalūs, veiksniai didina konkurencinį spaudimą ir ES, tačiau iš kitos pusės jie ES skatina efektyviems veiksmams, pozityvioms permainoms.
\nSkaitmeninės technologijos iš esmės pakeis žmonių gyvenimą, o valdymą ne tik įmonėse, bet ir valstybėje bei visuomenėje, įskaitant vyriausybės paslaugų teikimą, įtakos administracinius procesus, socialinę sferą ir demokratinių institucijų pobūdį. Pasikeis privataus sektoriaus vaidmuo, santykiai tarp piliečių ir valstybės, tautinės valstybės ateitis, ekonomikos valdymas.
\nVerslo organizavime įvyks žymiai gilesni pokyčiai negu tik elektroninės prekybos įsisavinimas. Europos Komisijos komisaras Erkki Liikanen (2000) taip apibūdino situaciją: “Verslo alternatyva paprasta: įsisavinti skaitmenines technologijas arba numirti. Tai taikytina ir visai visuomenei. Jei mes nepasikeisime dabar, tai atsiliksime ir pralaimėsime visais lygiais: augimo, darbo vietų, socialinio suartėjimo.” Tai, be abejo, liečia ne tik ES, bet ir Lietuvą.
\nIII. Žmogaus ir visuomenės raidos Lietuvoje aspektai 24. Lietuva, norėdama įsitvirtinti šiuolaikinėje Europoje kaip lygiavertė partnerė, turi plėtoti modernią, dinamišką ir konkurencingą ekonomiką, kurios pagrindas ir varomoji jėga būtų šiuolaikinės mokslo žinios ir pažangios technologijos, siekti aukštos šalies žmonių gyvenimo kokybės.
\nIV. Mokslo žinių ir technologijų produkavimo ir diegimo aspektai ES ir Lietuvoje 33. Modernios valstybės ekonominės, socialinės bei kultūrinės pažangos kertiniais elementais visais laikais buvo mokslas, technologijos ir inovacijos (MTI). Dabartinės žinių visuomenės formavimosi sąlygomis jų svarba dar sustiprėja, pakyla iki svarbiausių valstybės prioritetų.
\nV. Lietuvos ekonomikos raidos lyginamoji analizė ir žinių ekonomikos sukūrimo prielaidos 48. Lietuvai pasivyti ES šalis pagal BVP vienam gyventojui prireiks daugiau kaip trisdešimt metų, jei Lietuvos BVP augimas tebus 5 proc. per metus, o ES šalių ligšioliniai 2 proc. Norint pasivyti per dešimtį metų, reiktų augimo didesnio kaip po 15 proc. kasmet.
\nIntegracija į ES technologinę erdvę spartintų ir atpigintų inovacijas .
\nVI. Inovacinės veiklos Lietuvoje lyginamoji analizė ir žinių visuomenės sukūrimo prielaidos 59. Inovacija – tai antrepreneriškos vadybos instrumentas, kurio pagalba pokyčiai yra panaudojami kaip galimybė sukurti naujus verslus, produktus ir paslaugas, gauti didesnį pelną. Inovacijų dėka ekonominiai resursai transformuojami iš žemesnio produktyvumo lygio į aukštesnį produktyvumo lygį, sukuriami nauji resursai, užtikrinamas verslo institucijų ar net valstybių konkurentingumas globaliniame lygmenyje3. Plačiąja prasme inovacija reiškia sėkmingą ir efektyvų bet kokių naujovių pritaikymą ir panaudojimą ekonomikoje ir socialinėje sferoje.
\nTaigi Lietuvai pavyzdžių yra pakankamai.
\nVII. Reziumė. Lietuvos ateities gerovė - per žinių visuomenės ir žinių ekonomikos plėtrą. · Pasaulinė patirtis bei šiuolaikinės teorijos akivaizdžiai rodo, kad vienintelis perspektyvus postindustrinės eros plėtros kelias yra tvarios žinių visuomenės kūrimas; · Kurdami modernios Lietuvos viziją atviroje ateities Europos (Sąjungos) erdvėje, kartu su visa jos bendruomene išgyvename vos prieš kelis dešimtmečius prasidėjusį žmonijos vystymosi lūžį. Iš industrinės visuomenės formuojasi nauja – žinių visuomenė; · Lietuva ne tik negali likti šių permainų nuošalėje, ji turi būti aktyvi proceso dalyvė. Nespėjančios šalys susidurtų su daugybe neigiamų ekonominių, politinių bei kultūrinių pasekmių; · Žinių visuomenės ir žinių ekonomikos formavimasis Lietuvoje - radikali ir sudėtinga valstybės vertybinių orientyrų ir jos plėtros prioritetų bei žmonių gyvenimo būdo, jų tarpusavio bei valdžios ir visuomenės santykių kaita; · Pagrindinės prielaidos žinių visuomenei ir žinių ekonomikai sukurti Lietuvoje yra. · Intelektine kūryba ir jos produktu – žiniomis grindžiama veikla šalyje turėtų tapti vienu iš svarbiausių jos progreso varikliu. Tikėtini ir vieni iš reikšmingiausių tokia veikla sukuriamų pokyčių ir tam tikra prasme produktų - žinių ekonomika bei žmonių gerovė.
\nKai kurie Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą ekonominiai aspektai Soc.m.dr. Gitanas Nausėda 1. Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą poveikis Lietuvoje vykdomoms reformoms ir ekonominei politikai yra labai įvairialypis, todėl turi būti suklasifikuotas pagal tam tikrus kriterijus. Žinoma, kriterijai savo ruožtu gali būti įvairūs, priklausomai nuo to, kokį tikslą sau kelia tyrinėtojas, kokie yra jo analizės metodai. Mes siūlome šiuos klasifikavimo kriterijus:
\nKai kurių VRE valstybių, turinčių valiutų valdybą (tarp jų – ir Lietuvos), centrinių bankų vadovams bus sunku iš karto įsijungti į ECB pinigų politikos sprendimų priėmimo procesą ir dėl to, jog jiems stigs diskretiškų pinigų politikos priemonių taikymo patirties. Žinoma, panašios problemos traktuotinos kaip laikinos ir neturinčios lemiamos reikšmės VRE centrinių bankų integracijai į ECBS.
\nŠios mintys reikalauja komentaro. Vienas iš kertinių Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) akmenų yra centrinio banko nepriklausomybė nuo vykdomosios valdžios institucijų. Įvairios Europos Sąjungos šalys puoselėjo nevienodas nacionalinių centrinių bankų ir vyriausybių tarpusavio santykių tradicijas, kol prieš įstojimą į EPS iš jų buvo pareikalauta pakeisti centrinių bankų įstatymus, garantuojant visišką centrinio banko savarankiškumą.
\nLietuvoje centrinio banko nepriklausomybės problema buvo išspręsta kardinaliai skirtingu būdu, t.y. įdiegiant valiutų valdybą ir grindžiant pinigų emisiją automatizmo taisykle (komercinių bankų teise keisti centriniame banke fiksuotu kursu bet kokį nacionalinės ir užsienio valiutos kiekį). Diskretiški centrinio banko valdžios organų sprendimai buvo eliminuoti, atitinkamai prarado prasmę ir politikų spaudimas centriniam bankui, siekiant pakeisti pinigų emisijos pobūdį. Tuo pačiu valiutų valdyba apsaugojo Lietuvos banką nuo išorinio įsikišimo.
\nApibendrinant galima teigti, jog centrinis bankas turi savo “įgimtą nuodėmę”, t.y. laisvę manipuliuoti pinigų kiekiu ir palūkanų normomis. Siekiant, kad ši reguliavimo laisvė būtų prieinama tik centrinio banko valdžios organams, o ne politikams, reikėjo sukurti įstatyminius saugiklius (centrinio banko vadovų skyrimo ir atleidimo procedūros, ilgesnė nei politikų valdžios kadencija, draudimas kredituoti vykdomosios valdžios institucijas ir t.t.). Valiutų valdybos sąlygomis šie saugikliai nėra gyvybiškai būtini, kadangi politikai jau yra nušalinti nuo pinigų emisijos automatinių “žaidimo taisyklių”.
\nViena vertus, Lietuvos bankas gali automatiškai perimti ECBS kainų stabilumo apibrėžimą, kita vertus, jis gali nustatyti kitokias kainų lygio kilimo ribas, motyvuodamas tai įvairiais veiksniais, būdingais pereinamosios ekonomikos valstybei. Vienas iš tokių veiksnių būtų Ballasos-Samuelsono efektas, lemiantis spartesnį prekių, nepatiriančių išorės konkurencinio spaudimo, kainų kilimą. Nors 2000 m. Lietuvoje vartotojų kainų indeksas (lyginant metų pabaigą su prieš tai ėjusių metų pabaiga) padidėjo 1,4 proc. ir “įtilpo” į ECBS toleruojamas ribas, tai aiškintina ne paskutinėje vietoje ir tuo (iš pirmo žvilgsnio tai skamba paradoksaliai), kad litas buvo susietas su doleriu, o ne su euru. Pastaraisiais metais euras prarado didelę dalį savo vertės, palyginti su doleriu ir litu, o tai buvo svarbus infliaciją Lietuvoje stabdantis veiksnys. Pavyzdžiui, Estijoje, kurios nacionalinė valiuta susieta su euru, 2000 m. infliacija buvo 4,0 proc., o šių metų pirmojoje pusėje ji net viršijo 6 proc.
\nMūsų nuomone, kol Lietuva nėra susaistyta tarptautinių įsipareigojimų, tikslinga nustatyti specialų kainų stabilumo kiekybinį apibrėžimą, kuris būtų realiai įvykdomas ir kartu nepažeistų pasitikėjimo centrinio banko veikla. ES politika šalių-kandidačių atžvilgiu leidžia joms pasirinkti priimtiniausią infliacijos lygio reguliavimą, tačiau akcentuojama, jog aukštą infliaciją turinčiose šalyse ji turi būti mažinama kaip galima sparčiau.
\n2001 m. balandžio 13 d. ECB paskelbė, kad valiutų valdyba iš esmės yra suderinama su šalies dalyvavimu Europos pinigų sistemoje – II, jeigu nacionalinė valiuta yra susieta su euru, o ne su kita bazine valiuta. Tą patį pažymėjo ir ECOFIN savo raporte Europos Tarybai Nicoje. Taigi į klausimą, ar tai yra įmanoma, iš esmės yra atsakyta teigiamai. Neatsakyta tik į klausimą, ar tai yra tikslinga, tačiau čia atsakymą turėtų duoti jau Lietuvos valdžios institucijos.
\nKita vertus, šalis praranda pinigų emisijos – vadinamojo senjoražo - pajamas, perleisdama jas užsienio šalies centriniam bankui (konkrečiu atveju – ECB). Be to, šiuo sprendimu Lietuva jau dabar visiškai atsisakytų valiutos kurso reguliavimo sverto, kurio ateityje dar gali prireikti ekonomikos disproporcijoms pašalinti (tiesa, normaliomis sąlygomis tikimybė, kad šio sverto prireiks iki Lietuvos įstojimo iki EPS, yra minimali). Ypač svarbu būtų nustatyti tokį lito keitimo į eurą santykį, kuris nereikalautų skausmingo prekių ir darbo jėgos kainų prisitaikymo vietos rinkoje ir nepažeistų lietuviškų prekių konkurencingumo ilgalaikėje perspektyvoje. Pagaliau pinigų emisijos teisės atsisakymas atimtų iš Lietuvos banko ir taip valiutų valdybos gerokai apkarpytą paskutinio likvidumo šaltinio funkciją, kuri dar gali būti naudinga bankų sistemai stabilizuoti. Akivaizdus to pavyzdys – Lietuvos banko veikla 1995-1996 m. bankų sistemos sukrėtimų metu. Todėl lito kaip nacionalinės valiutos atsisakymo procesas turi būti laipsniškas ir vykti lygiagrečiai su ekonomine ir monetarine Lietuvos ir ES konvergencija.
\nSudėtinga yra ne tiek įdiegti mišraus akcizo tarifo sistemą (tai galima padaryti jau 2002 m.), kiek per trumpą laiką, pvz., iki narystės ES datos, pasiekti minimalią ES cigaretėms taikomą akcizo normą. Pasiekus ją vidutinė mažmeninė cigarečių be filtro kaina būtų 5,5 lito už 20 cigarečių, su filtru – 8 litai už 20 cigarečių. Tai sumažins šios prekių rūšies vartojimą ir turės neigiamos įtakos cigarečių gamintojams bei biudžeto įplaukoms. Daug svarbiau yra tai, jog padidės nelegalus cigarečių importas iš “pigių” cigarečių valstybių (Rusijos, Baltarusijos ir t.t.) ir atsiras papildomos paskatos korupcijai muitinėse. Todėl būtina derėtis dėl pereinamojo laikotarpio minimaliai cigarečių apmokestinimo normai Lietuvoje įgyvendinti.
\nKai lyginami Lietuvoje taikomi mineralinio kuro akcizo tarifai su ES Direktyvoje 92/82/EEB nustatytomis minimaliomis normomis, krinta į akis, jog praktiškai nė vienam produktui nustatyta minimali norma dar nėra pasiekta. Daugelį mineralinio kuro grupių akcizo tarifų visiškai įmanoma suvienodinti su ES reikalavimais iki Lietuvos narystės šioje organizacijoje datos, išskyrus dyzelinį kurą. Jeigu nesikeistų dyzelinio kuro gamybos sąnaudos ir pelno norma, šio produkto vidutinė mažmeninė kaina tik dėl padidėjusio akcizo išaugtų nuo 2,20 lito iki 2,60 lito už litrą. Degalų pabrangimas persiduotų ir kitoms prekėms, todėl ypač pabrangtų transporto kaštams imlios prekės ir paslaugos. Todėl tiesmukas ir spartus dyzelinio kuro apmokestinimo normų įdiegimas mūsų šalyje pažeistų vartotojų interesus, paskatintų kontrabandą iš kai kurių aplinkinių šalių, kuriose dyzelinis kuras yra daug pigesnis. Valstybės biudžetui tai taip pat būtų nenaudinga.
\nAkivaizdu, jog ir šiuo atveju reikalingas kelerių metų pereinamasis laikotarpis, per kurį akcizo tarifas būtų laipsniškai didinamas.
\nDabartinė A. Brazausko vadovaujama socialdemokratų ir socialliberalų vyriausybė šių ketinimų atsisakė ir juridinių asmenų pelno apmokestinimo srityje greičiausiai išlaikys status quo. Planuojama tik peržiūrėti juridinių asmenų pelno mokesčio nulinio tarifo lengvatas, kurios neskatina ekonomikos vystymosi.
\nLIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO EUROPOS REIKALŲ KOMITETAS Kodas 8860529 Gedimino pr. 53, LT-2002 Vilnius Tel. (8~22) 39 67 63 Faksas (8~22) 39 64 09 El.p. zipavi@lrs.lt ________________________________________________________________________________ LR Seimo nariams 2002-07-03 Nr.100-13-436 DĖL ATSAKYMŲ Į EUROPOS ATEITIES KLAUSIMYNĄ Rengdamas 2002 m. liepos 4 d. diskusiją dėl Europos ateities, Seimo Europos reikalų komitetas Seimo nariams, komitetams, kitoms Lietuvos valstybinėms institucijoms (LR ministerijoms ir departamentams), Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms bei Lietuvos mokslo įstaigoms išdalino Europos ateities klausimyną. Respondentai turėjo pateikti savo atsakymus iki 2002 m. birželio 27 dienos. Europos reikalų komitetas gavo 64 respondentų atsakymus.
\nEuropos reikalų komitetas atliko preliminarią klausimyno atsakymų analizę, kuri atskleidžia tam tikras požiūrių į Lietuvos ir Europos ateitį tendencijas.
\nReikia pastebėti, kad dauguma respondentų žiūri į Europos vienijimąsi su pasitikėjimu (75% respondentų). Respondentai daugiausiai tikisi, kad Europos vienijimasis pasitarnaus ekonomikos augimui bei laisvam žmonių judėjimui tarp Europos šalių (69% respondentų).
\nRespondentai pasisakė už tai, kad Europos Sąjunga būtų tautų ir valstybių sąjunga, kurioje tautos ir valstybės išsaugotų savo suverenitetą, bet tuos klausimus, dėl kurių sutaria, ES valstybės narės sprendžia bendrai (73.4% respondentų). Kartu pastebima, kad ES yra postnacionalinės teisės subjektas, turintis mažiau galių nei nacionalinės valstybės, bet daugiau nei tarptautinės organizacijos, t.y. unikalus ir naujas tarptautinės teisės atvejis (57.8% respondentų). Daugumai respondentų patinka dabartinis Europos Sąjungos pavadinimas (78.1% respondentų).
\nRespondentai vienareikšmiškai pasisakė už tai, kad Lietuvos stojimo į ES sutartis būtų patvirtinta referendumu (73.4% respondentų). Kartu dauguma pasisakė už tai, kad stojimo sutartyje butų numatyta ir išstojimo iš ES galimybė (67.2% respondentų).
\nRespondentai mano, kad išsaugant nacionalinę konstituciją, vietoj dabartiniu metu Europos Sąjungoje veikiančių įvairių sutarčių ir teisės aktų, reikėtų pasirašyti Europos Sąjungos Konstitucinį susitarimą / Konstitucinę Chartiją (62.5% respondentų). Atsakovai konstituciniame susitarime norėtų išdėstyti bendrąsias ES vertybes (68.75% respondentų) ir Sąjungos institucijų sandarą, vaidmenį bei funkcionavimą (62.5% respondentų). Bet Europos Sąjungos struktūra turi būti lanksti ir palaipsniui evoliucionuoti (71.8% respondentų).
\nNuomonės išsiskyrė dėl klausimo, susijusio su ES politinės Konstitucijos priėmimu. Pusė respondentų norėtų, kad jeigu tokia Konstitucija būtų priimama, tai ją reiktų priimti Europos valstybių vardu (35.9% respondentų), kiti - Europos tautų ir valstybių vardu (32.8% respondentų).
\nNėra vieningos nuomonės apie tai, kokios politikos sritys turėtų būti vykdomos nacionaliniame, o kokios Europos Sąjungos lygmeniu. Sutariama, kad migracijos politika (75% respondentų), maisto produktų sauga (62.5% respondentų) ir gynybos politika (71.8% respondentų) būtų perduota ES kompetencijai. Lietuvos kompetencijai turėtų būti palikta švietimo (62.5% respondentų) ir visuomenės sveikatos politika (57.8% respondentų). Dėl kitų politikos sričių vieninga nuomonė neišryškėjo.
\nDaugumos respondentų nuomone geriausiai Lietuvos interesams išsiplėtusioje Europos Sąjungoje atstovautų nacionalinė vyriausybė (45.3% respondentų) ir nacionalinis parlamentas (35.9% respondentų). Kalbant apie nacionalinių parlamentų darbą, manoma, kad parlamentai turėtų būti kiek galima labiau įtraukti į Europos Sąjungos sprendimų priėmimo procesą (82.8% respondentų). Tai būtų galima padaryti Europos Parlamente sukuriant antruosius rūmus (senatą) (60.9% respondentų). Kartu pabrėžiamas ir sustiprintas Europos Komisijos (51.5% respondentų) bei Europos Parlamento (62.5% respondentų) vaidmuo ES sprendimų priėmimo procedūroje.
\nRyškėja nuomonė, kad būsimuose Europos Sąjungos plėtros etapuose dalyvausiančioms valstybėms nebūtų taikomi kiti kriterijai, nei yra taikomi dabartinėms šalims kandidatėms (40.6% respondentų) Dauguma respondentų teigia, kad jie gauna pakankamai informacijos apie Europos Sąjungos aktualijas (62.5% respondentų).
\nPRIDEDAMA. Europos ateities klausimynas su atsakymų rezultatais, 7 lapai.
\nPagarbiai, Komiteto pirmininkas Vytenis Povilas Andriukaitis Europos ateities klausimynas su atsakymų rezultatais 1. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra normų, kurios numato dalies suvereniteto delegavimą Europos Sąjungai. Kaip manote, ar Lietuvai, stojant į Europos Sąjungą, suvereniteto:
\n5 - Turi būti iš dalies atsisakoma 2 - Jis turi būti apribotas 8 - Jis yra nedalomas 47 - Stiprinant nepriklausomybę, valstybių suverenitetai gali būti apjungti ir Europos Sąjungai deleguotos tik tam tikros funkcijos, kurias valstybės spręstų ES bendrai 2. Europos Sąjunga kol kas neturi juridinio statuso, t.y. kai kas diskutuoja, kad:
\n3 - Europos Sąjunga galėtų virsti federacija, kaip JAV, Vokietija 1 - Konfederacija, kaip Šveicarija 0 - Supervalstybė su centralizuotomis funkcijomis 56 - Tautų ir valstybių sąjunga, kur tautos ir valstybės išsaugo savo suverenitetą, bet tuos klausimus, dėl kurių sutaria, sprendžia bendrai 3. Europos Sąjunga šiuo metu traktuojama nevienodai, todėl diskutuojama dėl jos teisinio statuso. Teisinis statusas turėtų būti apibrėžtas kaip:
\n8 - Tarptautinės organizacijos (Jungtinės tautos, Pasaulinė prekybos organizacija) 16 - Valstybių sąjungos (buvusi Britų sandrauga, NVS) 37 - Postnacionalinės teisės subjekto, turinčio mažiau galių nei nacionalinės valstybės, bet daugiau nei tarptautinės organizacijos - unikalus ir naujas tarptautinės teisės atvejis 4. Koks rytdienos politinės Europos pavadinimas jums labiausiai patiktų?
\n50 - Europos Sąjunga 5 - Europos Bendrijos 6 - Jungtinės Europos Valstybės 1 - Europos Federacija 5. Lietuva pasirašys stojimo sutartį. Ar manote, kad stojimas turi būti patvirtintas referendumu?
\n47 - Taip 15 - Ne 6. Europos Konvente diskutuojama dėl Europos Sąjungos Konstitucijos. Šiuo metu kiekviena valstybė yra teisinė demokratinė valstybė, su veikiančia rinkos ekonomika ir gerbianti žmogaus, piliečio ir mažumų teises. Tačiau šiuo metu Europos Sąjungoje veikia įvairios sutartys ir teisės aktai, kurie nėra sujungti į vieną visumą. Ar manote, kad išsaugant nacionalinę konstituciją reikėtų pasirašyti:
\n40 - Europos Sąjungos Konstitucinį susitarimą / Konstitucinę Chartiją 16 - Europos Konstituciją, papildančią nacionalines konstitucijas ir galiojančią tik Europos Sąjungos kompetencijos lygyje 5 - Europos Konstituciją, turinčią viršenybę prieš nacionalinę konstituciją ir galiojančią tiek Europos, tiek nacionaliniame lygyje 7. Jeigu būtų susitarta dėl konstitucinės sutarties teksto, ką reikėtų išdėstyti:
\n44 - Bendrąsias ES vertybes 37 - Pagrindines Europos piliečių teises 23 - Valdžių atskyrimo principą ir teisės viešpatavimą 40 - Sąjungos institucijų sandarą, vaidmenį ir funkcionavimą 35 - Galių ir pareigų paskirstymą 27 - Subsidiarumo principą 9 - Europos politinių partijų vaidmenį 19 - Europos integracijos tikslus 8. Jeigu būtų nauja sąjunga, ar ji privalo:
\n45 - Gerbti nacionalinį identitetą ir nepažeisti savo sprendimais nacionalinių konstitucijų 29 - Gerbti nacionalinę pilietybę ir Europos pilietybę traktuoti taip, kad ji nepakeistų nacionalinės pilietybės 9. Ar Europos Sąjunga atspindėdama trilypę prigimtį – tautų sąjunga, valstybių sąjunga, naujas tarptautinės teisės subjektas – galėtų patvirtinti savo institucinę sąrangą, kurioje:
\n41 - Europos Parlamentas atstovautų tautas 31 - Europos viršūnių taryba atstovautų Europos valstybes, įgyvendindama teisėkūros galias 33 - Europos Komisija atstovautų vykdomąją institucinę Europos Sąjungos galią 26 - Europos teismas – Europos Sąjungą kaip naują tarptautinės teisės subjektą ir veiktų Europos Sąjungos konstitucijos rėmuose 10. Jei Europos Sąjunga nutartų priimti politinę Konstituciją vietoj dabar egzistuojančių sutarčių, ši Konstitucija turi būti paskelbta:
\n0 - Europos liaudies vardu 23 - Europos Valstybių vardu 1 - Europos tautų vardu 21 - Europos tautų ir valstybių vardu 16 - Europos piliečių vardu 11. Ar Europos Sąjungos konstitucija ir kiti susitarimai turėtų įtvirtinti:
\n11 - Fiksuotą Europos Sąjungos struktūrą 46 - Lanksčią Europos Sąjungos struktūrą, kuri turėtų palaipsniui evoliucionuoti 12. Ar manote, kad regionai (Žemės (Länder), autonomijos, teritoriniai vienetai ir t.t.)., tokie, kokie egzistuoja dabar, turėtų būti Europos Sąjungos pripažinti oficialiai ir tiesiogiai spręsti savo reikalus?
\n38 - Taip 21 - Ne 13. Kiekviena Europos Sąjungos šalis turi ypatingų nacionalinių ar regioninių tradicijų, kurios gali piktinti kitų šalių visuomenes: bulių bėgtynės Ispanijoje ir Portugalijoje, kai kurios tradicinės medžioklės Prancūzijoje, Anglijoje ar Suomijoje ir t.t. Ar manote, kad:
\n53 - Vietinės tradicijos yra žemyno istorijos turtų dalis ir Europos Sąjunga turi rūpintis tik tuo, kad tai nekeltų išnykimo grėsmės jokiai gyvūnų rūšiai?
\n4 - Ar kad didžioji Europos visuomenės dalis turi turėti sprendžiamąjį balsą visose srityse?
\n26 - Kiekviena valstybė pajėgi pati rūpintis solidarumo politika 35 - Atvirkščiai, vienas iš Europos Sąjungos tikslų yra didesnio solidarumo užtikrinimas (tai galėtų reikšti, pavyzdžiui, kad dirbantis Anglijos jaunimas galėtų prisidėti ir prie lenkų, slovėnų ir t.t. pensijų, olandai paremtų Belgijos ir t.t. ligonius, dirbantys prancūzai bedarbius ispanus ir atvirkščiai, ir t.t.) 15. Darbo teisės srityje, ar manote, kad:
\n19 - Pagrindinai teisės aktai apie darbą (darbo sutartis, darbo trukmė, atostogos, pensijinis amžius, kolektyvinių ginčų sprendimas, dirbančiųjų atstovų vaidmuo ir t.t.) turi būti priimami nacionaliniu lygmeniu?
\n43 - Turi būti harmonizuoti Europos lygiu?
\n42 - Europa turi susitelkti ties didžiausiai planetai gresiančiais pavojais – šiltnamio efektu, biologinės įvairovės išsaugojimu, keletą kartų panaudojamos energijos gamyba, maisto produktų apsauga ir t.t.
\n26 - Europa turi įpareigoti valstybes nares ir jų teritorinius vienetus priimti aukščiausius standartus visose srityse: miestu oro švaros, vandenų švaros, atliekų tvarkymo ir t.t.
\n15 - Kiekviena valstybė narė turi būti pati atsakinga už savo užsienio politiką Jungtinių Amerikos Valstijų, Rusijos ar kitų trečiųjų šalių, su kuriomis ją sieja istoriniai ryšiai, atžvilgiu.
\n50 - Jau atėjo metas turėti vieną bendrą užsienio politiką, kad galima būtų daryti didesnį poveikį didžiųjų krizių, kylančių žemyno kaimynystėje, metu: Balkanuose, Kaukaze, Viduriniuosiuose Rytuose, prie Viduržemio jūros, Afrikoje.
\n30 -Europos žemyno gynyba turi būti užtikrinta NATO, kurioje pagrindinė politinė, karinė ir finansinė atsakomybė tenka JAV 28 - Europiečiai sukurs reagavimo pajėgas, kurios jiems leis vieniems užtikrinti taikos palaikymą už Sąjungos ribų jos kaimynystėje (Balkanų krizės tipo atveju) Tokiu atveju:
\n21 - Šis vaidmenų paskirstymas jums atrodo normalus ir patvarus?
\n30 - Ar manytumėte, kad būtų normalu, jei Europa dėtų daugiau pastangų, apsirūpindama karinėmis priemonėmis (Europos armija), kurios jai leistų, jei reiktų, pačiai užtikrinti savo gynybą ir įsikišti greičiau ir efektyviau ginant taiką ir žmogaus teises?
\n24 - Švietimas turi likti beveik vien tik nacionalinės kompetencijos dalyku, kad galima būtų geriau užtikrinti intelektualinę įvairovę, būdingą Europos modeliui 35 - Atvirkščiai, Europos turi įsijungti į švietimo reikalus tokiose srityse, kaip, pavyzdžiui, dėstytojų ir studentų mainai, privalomas užsienio kalbų dėstymas, ir istorijos mokymo europietiška dvasia skatinimas.
\n24 - Europos Sąjunga turi laikytis principo, pagal kurį visos oficialios šalių kalbos turi būti ir Briuselio bei Strasbūro darbo kalbos 8 - Sąjunga turi apsiriboti 6 darbo kalbomis, kaip yra JTO 27 - Sąjunga turi apsirinkti vieną darbo kalbą, kitos turi išsaugoti savo svarbą nacionaliniu ar regioniniu lygiu 21. Kokias sąvokas Jūs siejate su Europos Sąjunga? (galimi keli variantai) 43 - Taika ir stabilumas 47 - Ekonomikos augimas 22 - Socialistinis teisingumas 26 - Solidarumas 25 - Bendrosios vertybės 2 - Kita 22. Kaip Jūs žiūrite į Europos vienijimąsi?
\n48 - Su pasitikėjimu 2 - Abejingai 9 - Nepatikliai 4 - Kitaip 23. Priklausomai nuo kilmės, kultūros lygio, įsitikinimų kiekvienas žmogus jaučia tam tikrą ryšį su viena arba keletu bendrijų. Kaip Jums atrodo, su kuo Jūsų ryšys stipresnis:
\n44 - su Lietuva?
\n11 - Su Jūsų regionu (Baltijos šalių, Baltijos jūros)?
\n14 - Su Europa?
\n3 - Keleto bendrijų junginiu?
\n46 - Ekonomikos augimui 25 - Naujų darbo vietų kūrimui 36 - Konkurencingumo su likusiu pasauliu didinimui 33 - Europos politinio svorio didėjimui tarptautiniuose ryšiuose 30 - Gyvenimo sąlygų pagerinimui 25 - Ilgalaikei taikai 23 - Demokratijos išsaugojimui 21 - Moksliniams tyrimams ir mokslo vystymuisi 24 - Kovos su smurtu ir kontrabanda stiprinimui 39 - Laisvam žmonių judėjimui tarp šalių 18 - Produktų saugumo padidinimui 24 - Aplinkos apsaugos pagerinimui 29 - Kultūriniam bendradarbiavimui 25. Ar Jūs manote, kad gaunate pakankamai informacijos apie Europos Sąjungos aktualijas?
\n40 - Taip 16 - Ne 26. Ar išvardintos politikos sritys turi būti vykdomos nacionaliniame ar Europos Sąjungos lygmenyje?
\nNacionalinis Europos Sąjungos lygmuo lygmuo Migracija 6 48 Maisto produktų sauga 16 40 Švietimas 40 14 Visuomenės sveikata 37 16 Užsienio politika 18 35 Mokesčių politika 37 20 Užimtumas ir socialinė sauga 35 19 Transportas 17 32 Energetika 19 33 Aplinkosauga 14 41 Moksliniai tyrimai 14 37 Gynyba 6 46 Informacinė visuomenė 22 31 Konkurencija 11 39 Teisė 19 33 Ekonominė politika 22 33 Žemės ūkis/vynininkystė 28 30 Kita 1 2 27. Kokia institucija geriausiai atstovaus Jūsų interesams išsiplėtusioje Europos Sąjungoje?
\n29 - Nacionalinė vyriausybė 21 - Nacionalinis parlamentas 11 - Europos Komisija 2 - Ministrų taryba 14 - Europos Parlamentas 28. Ar Jūsų nuomone, Europos Komisijos įtaka Europos Sąjungos sprendimų priėmimo procese turi būti sustiprinta?
\n33 - Taip 20 - Ne 29. Ar Jūsų nuomone, Europos Parlamento įtaka Europos Sąjungos sprendimų priėmimo procese turi būti sustiprinta?
\n40 - Taip 13 - Ne 30. Kalbant apie parlamentinį darbą, kaip Jums atrodo, ar Lietuvos ir kitų valstybių įtakos galimybės turėtų būti sustiprintos ir nacionaliniai parlamentai stipriau būtų įtraukti į Europos Sąjungos sprendimų priėmimo procesą?
\n53 - Taip 3 - Ne 31. Kaip įsivaizduojate šį nacionalinių parlamentų įtraukimą?
\n15 - Nacionaliniame lygmenyje stipresne nacionalinio parlamento įtaka vyriausybės atžvilgiu?
\n39 - Europos lygmenyje sukuriant antruosius rūmus (senatą), kuriame bus atstovaujamos šalys narės?
\n43 - Taip 2 - Ne 33. Ar sutinkate su tuo, kad būsimuose Europos Sąjungos plėtros etapuose dalyvausiančioms valstybėms būtų taikomi kiti kriterijai, nei yra taikomi dabartinėms šalims kandidatėms?
\n18 - Taip 26 - Ne * Čia dėstoma asmeninė nuomonė. Be atskiro sutikimo neskelbti ir necituoti. GV. [1] Vidutiniškai ES valstybės perskirsto apie 50 proc. BVP. Vokietijos federalinei valdžiai tenka apie 40 proc. valstybės pajamų. [2] 106/77 Amministrazione delle Finanze dello Stato v. Simmenthal [1978] ECR 629; [3] Germany's Rau wants European federation // Reuters 04Apr2001 pranešimas. [4] What form of constitution for the European Union ? Directorate General for research [POLI 105 A ENJ 1999; p. 9. [5] Rau J. \"Plea for a European constitution\". Speech to the European Parliament. [6] Speech by Romano Prodi President of the European Commission Meeting with the national Parliaments European Parliament Committee on Constitutional Affairs Brussels, 20 March 2001. [7] Barnier M. \"The Future of the Union and the National Parliaments of the Member States\"; Brussels, 20\"' March 2001; speech Meeting with the National Parliaments of the Member States.