1.2. Radijo ir televizijos (jų teikiamų paslaugų) rinka dėl technologijų plėtros labai sparčiai kinta. Tai lemia ir atitinkamus visuomeninius santykius reguliuojančių teisės aktų dinamiką. Konstitucinis Teismas savo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra konstatavęs, jog dėl to, kad „elektroniniai ryšiai, telekomunikacijos vystosi itin sparčiai“, „nuolat didėja ir galimybės ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti naudojant elektronines informacines technologijas, inter alia internetą“, „todėl būtina, kad įstatymų leidyba neatsiliktų nuo informacinių technologijų pažangos ir jos nulemtos atitinkamų visuomeninių santykių kaitos“.
\nPažymėtina, kad su sparčia radijo ir televizijos plėtra susijusių santykių teisinio reguliavimo dinamika būdinga ir ES teisei.
\n1.3. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Tai pasakytina ir apie Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo jurisprudenciją.
\nEuropos Parlamentas ir Taryba 1997 m. birželio 30 d. priėmė Direktyvą 97/36/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 89/552/EB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo. Ši direktyva įsigaliojo 1997 m. liepos 30 d.
\nNurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybės narės savo jurisdikcijoje esančioms įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus radijo ir televizijos programų transliavimo paskirstymui visuomenei, gali nustatyti pagrįstus privalomojo programų siuntimo įpareigojimus teikti nustatytus radijo ir televizijos transliavimo kanalus bei paslaugas, jeigu didelė dalis tokių tinklų galutinių paslaugų gavėjų naudojasi jais kaip pagrindine priemone radijo ir televizijos transliacijoms priimti. Tokius įpareigojimus galima nustatyti tik tais atvejais, kai jie yra būtini aiškiai apibrėžtiems bendriems tikslams pasiekti; šie įpareigojimai turi būti proporcingi ir skaidrūs. Juos būtina reguliariai persvarstyti.“ 8. Konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad valstybės pagalba nėra nesuderinama su ES teise; yra draudžiama tik tokia valstybės pagalba, kuri iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją.
\nTos pačios sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“ Iš Europos Bendrijos steigimo sutarties (ir jos protokolų) matyti, kad valstybės finansavimas, kuriuo yra palaikoma tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba, gali būti pateisinamas, jeigu jis yra būtinas bendro ekonominio intereso paslaugai suteikti.
\nMinėtos sutarties 86 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta: „Įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms šioje Sutartyje nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Bendrijos interesams.“ 9. Protokole dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos, prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos Bendrijos steigimo sutarties pridėtame Amsterdamo sutartimi, iš dalies pakeičiančia ir papildančia Europos Sąjungos sutartį, Europos Bendrijų steigimo sutartis ir tam tikrus su jomis susijusius aktus, pasirašyta 1997 m. spalio 2 d., nurodoma, kad valstybių narių visuomeninio transliavimo sistema yra tiesiogiai susijusi su kiekvienos visuomenės demokratiniais, socialiniais ir kultūriniais poreikiais ir su poreikiu išsaugoti žiniasklaidos pliuralizmą, taip pat kad Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatos nepažeidžia valstybių narių kompetencijos finansuoti visuomenines transliavimo paslaugas, jeigu šis finansavimas teikiamas transliuojančiosioms organizacijoms, kad jos vykdytų su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, kuriuos suteikia, apibrėžia ir organizuoja kiekviena valstybė narė, ir jeigu šis finansavimas prekybos sąlygų ir konkurencijos Bendrijoje nepaveikia taip, kad pakenktų bendriems interesams, taip pat atsižvelgiant į šios viešosios paslaugos funkcijų vykdymą.
\nV 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama tai, ar Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo, Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios tam tikrus LRT, kaip visuomeninio transliuotojo, statuso aspektus.
\n3.1. Lietuvoje reguliarios viešos radijo transliacijos buvo pradėtos 1926 m. birželio 12 d., bet dar iki tol, 1925 m. gegužės 19 d., buvo priimtas Radijo susisiekimo įstatymas. Šis įstatymas, priėmus ir paskelbus Radijo susisiekti įstatymą, neteko galios nuo 1933 m. balandžio 1 d. Minėtas Radijo susisiekti įstatymas įsigaliojo 1933 m. balandžio 1 d.; jis buvo keičiamas Respublikos Prezidento 1933 m. gruodžio 30 d. paskelbtu Radijo susisiekti įstatymo pakeitimu, Seimo 1937 m. balandžio 23 d. priimtu ir Respublikos Prezidento paskelbtu Radijo susisiekti įstatymo pakeitimu.
\nRadijo susisiekti įstatymas (1933 m. kovo 30 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) reguliavo siunčiamų ir priimamų radijo stočių steigimo, radijo aparatų įvežimo, registravimo, mokesčių paskirstymo santykius. Pagal šį įstatymą kiekvienas Lietuvos pilietis, įregistravęs savo aparatą ir sumokėjęs abonentinį mokestį, galėjo naudotis priėmimo aparatais, o gavęs susisiekimo ministerio leidimą – siuntimo aparatais.
\nSeimas 1927 m. kovo 22 d. priėmė Radijo stočių tarifo įstatymą, kuriuo nustatė mokesčius už radijo stotis, įrengtas viešosiose vietose (restoranuose, klubuose), įstaigose, privačiuose butuose ir panašiose vietose. Šis įstatymas galiojo iki 1933 m. balandžio 1 d. Respublikos Prezidentas 1933 m. kovo 30 d. paskelbė Radio tarifą (įstatymą), kuris įsigaliojo 1933 m. balandžio 1 d. Radio tarifas buvo panaikintas 1935 m. sausio 16 d. Respublikos Prezidentui paskelbus Pašto, telegrafo, telefono ir radio tarifų įstatymą (jis kurį laiką dar buvo taikomas ir Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą).
\nBe to, Respublikos Prezidentas 1929 m. kovo 26 d. paskelbė Valstybės radiofono įstatymą, kuris įsigaliojo 1929 m. sausio 1 d. Jo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Valstybės radiofonas skirtas „mokslo, meno, informacijos ir kitoms kultūros žinioms platinti“, o 9 straipsnyje -kad „Valstybės radiofono pajamas sudaro inter alia įstatymu skirtos radijo abonentinio ir aparatų registracijos mokesčio, viešų koncertų ir radijo skelbimų pajamos, biudžeto keliu skirtos sumos“. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad Valstybės radiofonas yra Švietimo ministerijos žinioje. Valstybės radiofono įstatymas buvo keičiamas Respublikos Prezidento 1938 m. rugsėjo 2 d. ir 1939 m. gegužės 10 d. paskelbtais šio įstatymo pakeitimais.
\n3.2. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pačią pirmą okupacijos dieną, 1940 m. birželio 15-ąją, sovietinė kariuomenė užėmė ir Valstybės radiofoną.
\nTuometinės Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos 1940 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 265 „Dėl Lietuvos TSR valstybės radiofono reorganizavimo“ tuometinis Valstybės radiofonas (pervardytas Lietuvos TSR valstybės radiofonu) buvo reorganizuotas į Radiofikacijos ir radiofonijos komitetą prie Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos.
\n3.3. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvą okupavus Vokietijai, Kauno radiofonas (1941 m. rugpjūčio mėn.), vėliau ir Vilniaus radijas buvo prijungti prie Vokietijos radijo tinklo.
\n3.4. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m. vasarą) Sovietų Sąjungos kariuomenei vėl užėmus Lietuvą ir įtvirtinus joje okupacinę valdžią, Lietuvos radijas buvo pajungtas totalitariniam valdymui, tapo sovietų propagandos įrankiu.
\n4.1. 1936 m. Didžiojoje Britanijoje buvo įkurta pirmoji Europoje visuomeninė televizija (BBC), kuriai buvo keliami uždaviniai „informuoti, mokyti, linksminti“ ir kurios veiklą (t. y. tai, kaip ši visuomeninė televizija atlieka jai keliamus uždavinius) prižiūrėjo Valdytojų taryba.
\nEuropoje iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio vyravo visuomeninis televizijos modelis, pagal kurį televizija buvo finansuojama iš vadinamojo abonentinio mokesčio, valstybės biudžeto, taip pat iš reklamos ir nebuvo tiesiogiai pavaldi valdžios institucijoms -jos veiklą prižiūrėjo specialiai įsteigta nepriklausoma institucija. Pasirinkus tokį televizijos modelį, valstybė negalėjo tiesiogiai kontroliuoti programų turinio ir kokybės. Transliavimo monopolį visuomeninės televizijos išlaikė maždaug keturis dešimtmečius. Europoje visuomeninės televizijos monopolis pirmiausia buvo panaikintas ir komercinių televizijų tinklas pradėjo kurtis Didžiojoje Britanijoje (1954 m. Televizijos įstatymas), gerokai vėliau -Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose valstybėse; Italijoje įstatymų nuostatos, įtvirtinusios vietinių transliuotojų monopolį, nebuvo pakeistos tol, kol nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose televizijos komercinėms stotims licencijas imta išduoti dar 1941 m.
\nAtsiradus komerciniams televizijos transliuotojams, iš pat pradžių išryškėjo su televizijos transliavimu susijusių santykių teisinio reguliavimo tendencija – juos imta reguliuoti taip, kad būtų užtikrintas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas, nešališkumas. Antai Didžiojoje Britanijoje pradėjus veikti komerciniams televizijos transliuotojams (1954 m.) buvo įsteigta nepriklausoma įstaiga, kuriai įstatymu buvo pavesta užtikrinti, kad politinių įvykių nušvietimas žiniasklaidoje nepažeistų pusiausvyros, o remiantis 1990 m. Transliavimo įstatymu buvo įsteigta nepriklausoma televizijos komisija ir radijo įstaiga. Šiame kontekste paminėtina, kad analogiška radijo ryšių priežiūros įstaiga – Federalinė radijo komisija – dar anksčiau buvo įsteigta Jungtinėse Amerikos Valstijose (1927 m. Radijo įstatymas, 1934 m. Komunikacijų įstatymas).
\n4.2. Lietuvoje televizija buvo įsteigta tuometinės Lietuvos TSR kultūros ministro 1957 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 71 -juo buvo įsteigta Vilniaus televizijos studija; remiantis Lietuvos TSR kultūros ministro 1957 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 194 buvo pradėtos transliuoti valstybinės televizijos programos. Tuometinė Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1957 m. birželio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 307 „Dėl Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos sudarymo“, o Lietuvos TSR kultūros ministras 1957 m. birželio 29 d. išleido įsakymą Nr. 283, kuriuo buvo sudaryta komisija Radijo informacijos vyriausiajai valdybai ir Vilniaus televizijos studijai perduoti Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos žinion. Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1957 m. spalio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 528 „Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos organizavimo klausimai“, kuriuo inter alia buvo patvirtinta Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos administracijos valdymo personalo etatai, gamybinio ir redakcinio personalo bei artistų skaičius, Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nuostatai. Šio Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimo 4 punkte buvo inter alia nustatyta, kad „radijo ir televizijos organų išlaidų padengimo šaltiniai yra jų pajamos ir Ryšių ministerijos atskaitymai Komitetui iš abonementinio mokesčio už radijo imtuvus, televizorius ir transliacijos mazgų radijo taškus“.
\n4.3. Lietuvos televizijos, kaip ir radijo, laidos sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo griežtai cenzūruojamos. Lietuvos televizija, kaip ir radijas, buvo valstybinė įstaiga, iš pradžių (kol nebuvo televizijos ir dar tam tikrą laiką) pavaldi Kultūros ministerijai, o nuo 1957 m. birželio mėn. -Radijo ir televizijos komitetui prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos.
\n5.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio televizijos ir radijo komiteto reorganizavimo“, kurio 1 punktu buvo panaikintas Lietuvos Respublikos valstybinis televizijos ir radijo komitetas ir vietoje jo buvo įsteigta Lietuvos radijas ir televizija.
\nTą pačią dieną, 1990 m. kovo 22-ąją, Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. I-60 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos valdybos“, kuriame buvo nustatyta, kad Aukščiausioji Taryba sudaro Lietuvos radijo ir televizijos valdybą iš 15 visuomenės ir Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojų atstovų. Tokia valdyba buvo sudaryta Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. I-106 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos valdybos paskyrimo“.
\nAukščiausioji Taryba 1990 m. gegužės 10 d. priėmė nutarimą Nr. I-208 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Lietuvos radijo ir televizijos statutas; šis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas įsigaliojo 1990 m. gegužės 31 d. Juo patvirtintame Lietuvos radijo ir televizijos statute inter alia buvo nustatyta, kad LRT valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais.
\n5.2. Šiais pirmaisiais Aukščiausiosios Tarybos teisės aktais, skirtais su Lietuvos radiju ir televizija susijusiems santykiams reguliuoti, buvo sudarytos prielaidos siekti, kad Lietuvos radijas ir televizija taptų nepriklausomi nuo valdžios institucijų (jų pareigūnų), kad nei valdžios institucijos (jų pareigūnai), nei kiti asmenys nesikištų į Lietuvos radijo ir televizijos veiklą. Toks nepriklausomumas – būtina Lietuvos radijo ir televizijos tapimo visuomeniniu transliuotoju sąlyga.
\n5.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad telekomunikacijų teisė Lietuvoje iš esmės imta formuoti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pradėjus kurti nacionalinę teisės sistemą. Visą šį laiką telekomunikacijų santykių raida buvo itin sparti, jie kokybiškai kito, telekomunikacijų versle ir teisės aktuose buvo formuluojamos naujos, iki tol nevartotos sąvokos, todėl labai dinamiška buvo ir telekomunikacijų teisė (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad daug kartų buvo keičiamas ir santykių, susijusių su leidimų (licencijų) įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, išdavimu įmonėms, teisinis reguliavimas.
\n5.4. 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė jėga užėmė Lietuvos radiją ir televiziją (Vilniuje) bei nutraukė transliacijas. Tačiau Lietuvos televizijos laidų transliavimas netrukus buvo atnaujintas sukūrus alternatyvius transliavimo iš kitų stočių tinklus (iš Kauno, taip pat iš studijos Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje). 1991 m. rugpjūčio 22 d. okupacinė kariuomenė buvo priversta pasitraukti iš užimtų Lietuvos radijo ir televizijos pastatų.
\n5.5. Tvirtėjant privačios nuosavybės pagrindams, ūkiui vystantis rinkos ekonomikos linkme atsirado ne tik politinės ir teisinės, bet ir ekonominės prielaidos veikti privatiems (komerciniams) radijo ir televizijos transliuotojams. Šiame kontekste paminėtini Vyriausybės 1992 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62 „Dėl radijo ir televizijos tinklų nuomos“, kuriuo Ryšių ir informatikos ministerijai buvo suteikta teisė nuomoti (Vyriausybei arba Aukščiausiajai Tarybai pritarus) valstybinius radijo ir televizijos siųstuvus, laidinės radiofikacijos ir kabelinės televizijos tinklus, taip pat ir tuos, kurie buvo nuomojami Lietuvos radijui ir televizijai, ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1992 m. vasario 6 d. nutarimas Nr. I-2293 „Dėl nepriklausomos masinės informacijos sistemos“, kurio 1 punktu buvo pritarta Lietuvos radijo ir televizijos valdybos sprendimui steigti nepriklausomą nevalstybinę televiziją, tam panaudojant trečiąjį televizijos kanalą. Šiais (ir ne tik šiais) Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos teisės aktais buvo sudarytos prielaidos privatiems transliuotojams, teikiantiems garso ir (arba) vaizdo turinio perdavimo paslaugas, konkuruoti su LRT dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos.
\n5.6. Apibendrinant konstatuotina, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę nuo iki tol veikusio valstybinio monopolinio transliuotojo – tokia buvo Lietuvos radijas ir televizija – modelio palaipsniui (bet per gana trumpą laiką) buvo pereita prie tokio radijo ir televizijos modelio, pagal kurį visuomeninis transliuotojas, Lietuvos radijas ir televizija, veikia tame pačiame konkurenciniame lauke kaip ir privatūs (komerciniai) transliuotojai, teikiantys garso ir (arba) vaizdo turinio perdavimo paslaugas: visuomeninis transliuotojas konkuruoja su šiais privačiais transliuotojais dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos vadinamojoje dualistinėje (viešojo ir privačių transliuotojų) sistemoje.
\nKonstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų; Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti įvairios informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją.
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip savo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę.
\nKonstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad informacijos laisvė nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1998 m. kovo 10 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).
\nAntai konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima karo propagandos, ji taip pat neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus -skleisti tokias mintis, pažiūras ir pan., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią dezinformacijos skleidimui (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).
\nKonstitucija apibrėžia informacijos laisvės įgyvendinimo ribas. Pagal Konstitucijos 28 straipsnį įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis – taigi ir informacijos laisve – žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konstitucinis Teismas savo 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad „kiekvienas, kuris skleidžia informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve“. Pagal Konstitucijos 145 straipsnį informacijos laisvė gali būti laikinai apribota įvedus karo ar nepaprastąją padėtį. Be to, Konstitucija numato galimybę informacijos laisvę riboti, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, t. y. jeigu informacijos laisvės ribojimais siekiama apsaugoti, apginti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes, kurių sąrašas (pateiktas Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje), kaip savo 2005 m. rugsėjo 19 d. ir 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, negali būti laikomas išsamiu, baigtiniu, taigi neleidžiančiu laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes.
\nInformacijos laisvės ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu, tačiau Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santykių reguliuoti ir poįstatyminiais (įstatymų įgyvendinamaisiais) teisės aktais, tačiau jais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais arba kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Iš Konstitucijos kyla ir kiti reikalavimai, kurių privalu paisyti ribojant konstitucinę informacijos laisvę: ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; jais neturi būti paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
\nKonstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).
\nŠiame kontekste ypač pabrėžtina iš Konstitucijos kylanti pareiga nepažeisti žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (taip pat prisidengiant informacijos laisve ar visuomenės interesu būti informuotai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, žmogaus fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), taip pat kad savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).
\nValstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Tai pasakytina ir apie visuomenės interesą būti informuotai. Laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualios nuomonės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos Tautos valios formavimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).
\nPabrėžtina, kad valstybė, kurią Konstitucija įtvirtina kaip bendrą visos visuomenės gėrį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), yra konstituciškai įpareigota ne tik nekliudyti visuomenėje laisvai sklisti informacijai bei idėjoms, imtis visų reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys, bet ir pati (per savo institucijas) imtis priemonių (pozityvios veiklos), kad visuomenė būtų informuota apie svarbiausius visuomenėje ir valstybėje vykstančius procesus, kad piliečiai (ir kiti gyventojai) gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti, kad piliečiai galėtų dalyvauti priimant valstybinės reikšmės sprendimus, kad žmonės galėtų dalyvauti priimant kitus sprendimus, susijusius su viešųjų reikalų tvarkymu, taip pat sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu.
\nPriešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti ne tik asmens teises (įskaitant Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą piliečių teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus), bet ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.
\nInformacija ir idėjos gali būti skleidžiamos įvairiomis visuomenės informavimo priemonėmis, inter alia per spaudą, internetu, per radiją, televiziją. Informacijos ir idėjų sklaidos atžvilgiu esminės reikšmės neturi tai, kas yra įsteigęs tam tikras visuomenės informavimo priemones ar kas yra jų savininkas, kas teikia atitinkamas viešąsias paslaugas – valstybė ar privatūs fiziniai arba juridiniai asmenys. Tačiau pabrėžtina, kad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai visuomenės poreikis būti informuotai būtų tenkinamas naudojant tik kurią nors vieną visuomenės informavimo priemonę, nes tai reikštų žiniasklaidos monopolizavimą, kurį Konstitucija eksplicitiškai draudžia, – minėta, kad pagal Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalį valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių. Ši konstitucinė nuostata (aiškintina ir Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo monopolizuoti rinką kontekste) taikytina ne tik valstybei (jos institucijoms), bet ir visiems kitiems asmenims. Taigi įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visuomenės informavimo priemonės nebūtų monopolizuotos, kad žiniasklaidos rinkoje, viešosios informacijos erdvėje neįsigalėtų monopolizavimo tendencijos.
\nKita vertus, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi siekti Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, negali pažeisti inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos. Šiame kontekste konstatuotina, kad Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos, aiškinamos kartu su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kitomis Konstitucijos nuostatomis, išreiškia ir konstitucinį viešosios informacijos šaltinių įvairovės principą. Visa tai savaime suponuoja, kad jeigu bus paisoma Konstitucijos, didelė žiniasklaidos rinkos dalis visuomet bus valdoma privačių asmenų ir didelę viešosios informacijos erdvės dalį sudarys informacija, sklindanti per privačias visuomenės informavimo priemones.
\nAtviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, kurios siekis yra skelbiamas Konstitucijos preambulėje, atžvilgiu bet kokios žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus, inter alia radijo ar televizijos, taip pat elektroninės žiniasklaidos monopolizavimo tendencijos yra netoleruotinos. Kaip savo 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas „visų pirma reiškia draudimą monopolizuoti radijo ir televizijos programų rengimą ir informacijos skleidimą“. Šis draudimas, kaip minėta, taikytinas ir valstybei (jos institucijoms), ir visiems kitiems asmenims.
\nVadinasi, pagal Konstituciją radijo ir televizijos programų transliavimas negali būti paliktas vien valstybei, lygiai taip pat jis negali būti patikėtas tik vienam juridiniam ar fiziniam asmeniui ar nedaugeliui asmenų, kurie galėtų monopolizuoti žiniasklaidos audiovizualinį sektorių ar jo dalį. Konstitucija suponuoja tai, kad radijo ir televizijos transliavimo paslaugų rinkoje turi būti įvairių transliuotojų.
\nPažymėtina ir tai, kad vien valstybės įsteigto transliuotojo arba vien privataus transliuotojo pernelyg didelis įsigalėjimas žiniasklaidos audiovizualiniame sektoriuje sudarytų prielaidas pažeisti ir Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintas vertybes bei peržengti šiame straipsnyje (jo 4 dalyje) įtvirtintas konstitucinės informacijos laisvės ribas. Iš Konstitucijos kylantį viešosios informacijos šaltinių įvairovės principą pažeistų ir valstybės įsteigto arba privataus transliuotojo pernelyg ryškus dominavimas žiniasklaidos audiovizualiniame sektoriuje. Įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, tokius apribojimus, kad tokios (monopolizavimo arba pernelyg ryškaus dominavimo) tendencijos neįsigalėtų. Tai darydamas jis turi plačią diskreciją pasirinkti įvairias ribojimo priemones, kaip antai: draudimą vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris veikia vienas ar kartu su kitais, turėti tam tikrą visuomenės informavimo priemonės kapitalo, teritorijos ar auditorijos dalį, riboti licencijų, suteikiančių teisę transliuoti radijo ir televizijos programas, kiekį, elektroninio ryšio kanalų (radijo dažnių) rinkos dydį (taikomą asmeniui atskirai arba kartu su kitais asmenimis, kitomis žiniasklaidos priemonėmis) ir t. t.
\nTokios – su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu susijusios – informacijos skleidimas visuomenei yra būtina įvairių valstybės funkcijų deramo vykdymo sąlyga.
\nPagal Konstituciją valstybė gali įstatymu nustatyti ir tam tikrus reikalavimus radijo ir televizijos transliuotojų (privačių taip pat) programoms, inter alia tai, kad tam tikrą jų programų dalį turi sudaryti viešųjų programų turinį atitinkančios laidos; ji taip pat gali skatinti privačius transliuotojus transliuoti radijo, televizijos viešąsias programas, iš anksto nustačiusi kompensavimo kriterijus, jeigu tos programos atitinka nurodytas sąlygas.
\nKartu valstybė (jos įgaliotos institucijos) turi pareigą prižiūrėti, ar radijo ir televizijos transliuotojų (privačių taip pat) transliuojamos programos ir laidos nepažeidžia konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo, žmogaus orumo, asmens teisių, laisvių, teisėtų interesų. Be to, valstybė (jos įgaliotos institucijos) turi pareigą kontroliuoti radijo ir televizijos transliuotojams suteiktų elektroninio ryšio kanalų (radijo dažnių) naudojimą, taip pat visų radijo ir televizijos transliuotojų finansavimo teisėtumą ir skaidrumą (įskaitant investavimo šaltinius), reguliuoti transliuotojų įėjimo į rinką sąlygas, rinkos koncentraciją tiek šalies viduje, tiek kartu su užsienio investuotojais ir t. t.
\nTodėl pažymėtina, kad valstybės galimybės privatiems transliuotojams patikėti skleisti su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu susijusią informaciją, atitinkamas viešąsias paslaugas teikti visuomenei, yra ribotos, nes privatūs (komerciniai) transliuotojai atsiranda ne dėl to, kad savo iniciatyva prisidėtų prie atitinkamų valstybės funkcijų vykdymo (viešųjų transliavimo paslaugų teikimo), bet dėl to, kad radijo ir televizijos transliavimas, kai tai daro privatūs (komerciniai) transliuotojai, yra ūkinė veikla, kuria siekiama pelno, tuo tarpu ta viešoji informacija, kurią valstybė yra konstituciškai įpareigota skleisti (nors ir susijusi su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu), dažnai nėra tokia, kurios skleidimas duotų pelno transliuotojui -ji skleidžiama ne siekiant gauti pelno, bet tenkinant viešąjį interesą.
\nValstybės galimybės su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu susijusios informacijos skleidimą, atitinkamų viešųjų paslaugų teikimą patikėti privatiems transliuotojams yra ribotos dar ir dėl to, kad labai ribotos yra galimybės kontroliuoti jų programų struktūrą, juo labiau kreipti turinį, nepažeidžiant privačių transliuotojų nepriklausomumo.
\nTai, kad Konstitucijoje nėra vartojama visuomeninio transliuotojo sąvoka, nereiškia, kad visuomeniniam transliuotojui iš Konstitucijos nekyla jokių reikalavimų, kuriuos lemia jo ypatumai, palyginti su kitais – privačiais (komerciniais) -transliuotojais. Priešingai, iš Konstitucijos kylanti valstybės (jos institucijų) pareiga per žiniasklaidą, inter alia radiją ir televiziją, skleisti visuomenei informaciją, susijusią su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu, ir tai, kad valstybės galimybės patikėti privatiems transliuotojams skleisti tokią informaciją, teikti atitinkamas viešąsias paslaugas yra ribotos, suponuoja konstitucinį būtinumą įsteigti visuomeninį radijo ir televizijos transliuotoją ir su jo veikla susijusius santykius reguliuoti taip, kad minėta valstybės pareiga būtų deramai vykdoma.
\nVisuomeninio transliuotojo misija, kartu ir funkcijos, kyla iš įvairių Konstitucijos normų ir principų, Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja, kad turi būti įsteigtas nacionalinis visuomeninis transliuotojas – atitinkamas viešąsias paslaugas jis turi teikti taip, kad jos aprėptų visą visuomenę ir padėtų užtikrinti nacionalinius interesus, būtų skirtos pilietinei visuomenei ugdyti, kultūrai puoselėti. Kita vertus, tai nepaneigia, kad, be nacionalinio visuomeninio transliuotojo, gali būti ir kitų visuomeninių transliuotojų, veikiančių ne visos valstybės (o, pavyzdžiui, regionų) lygmeniu, kurių misija gali turėti tam tikrų ypatumų, nulemtų jų klausytojų ir (arba) žiūrovų auditorijos specifikos.
\nYpač pabrėžtina, kad visuomeniniam transliuotojui, vykdančiam savo konstitucinę misiją, tenka svarbios funkcijos prisidedant prie Tautos suvereniteto, demokratijos principų įgyvendinimo, taip pat prie visuomenės ir valstybės saugumo, viešosios tvarkos, piliečių gerovės, jų teisių ir laisvių užtikrinimo. Visuomeniniam transliuotojui tenka ir svarbus vaidmuo valstybei vykdant savo konstitucinę priedermę remti kultūrą ir mokslą, rūpintis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.
\nBe to, konstitucinė asociacijų laisvė ir konstitucinių nuostatų, kad valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas ir kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, suponuoja tai, kad įstatymu, nepažeidžiant konstitucinių Lietuvos valstybės pasaulietiškumo ir pasaulėžiūrinio neutralumo, valstybės ir bažnyčios atskirumo principų, gali (o tam tikromis aplinkybėmis ir turi) būti nustatyta visuomeninio transliuotojo pareiga tam tikrą eterio laiką skirti visuomeninėms organizacijoms ir valstybės pripažintoms bažnyčioms, šitaip užtikrinant šių organizacijų, bendruomenių narių saviraiškos galimybes ir mažinant grėsmę būti apskritai neišgirstiems. Kartu pažymėtina, kad jokių asmenų politine, religine, kitokia raiška visuomeninio transliuotojo programose ir laidose neleistina piktnaudžiauti, ja neleistina pažeisti kitų žmonių konstitucinės teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, nes pagal Konstituciją „jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos individui – laisvai savo pažiūras formuojančiam ir reiškiančiam asmeniui, atviros demokratinės pilietinės visuomenės nariui“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).
\nPliuralistinėje demokratijoje (o Lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė demokratija) visuomeninio transliuotojo veikla turi būti grindžiama objektyvumu, nešališkumu, teisingumu, ji negali priklausyti nuo partinių ar kitokių politinių preferencijų. Visuomeninio transliuotojo veikla turi telkti, o ne skaldyti visuomenę. Šio transliuotojo transliuojamose programose turi būti atstovaujama įvairiems požiūriams, propaguojamos universalios, žmogiškosios, civilizacijos ir laiko patikrintos vertybės, atspindima visa visuomenės ir valstybės gyvenimo įvairovė, taip pat kultūrų įvairovė, gvildenamos įvairios temos ir problemos, inter alia tokios, kurios skiriamos tokiems specifinių poreikių turintiems žmonėms, kurių socializacija ir integravimasis į visuomenę yra sunkesni nei kitų žmonių (pavyzdžiui, negalią turintiems žmonėms). Svarbi iš Konstitucijos kylančios visuomeninio transliuotojo misijos dalis – siekti, kad jo perduodamos informacijos skleidimas padėtų didinti socialinį kapitalą, mažinti socialinę atskirtį ir didinti socialinį solidarumą, stiprinti konstituciškai vertingus socialinius ryšius, pilietiškumą ir atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę, padėti visuomenei suvokti save kaip valstybinę bendruomenę – pilietinę tautą, didinti visuomenės kūrybinį potencialą, ugdyti civilizuotumą, ekologinę sąmonę, puoselėti visuomenės kultūrą, tautos kultūrinį bendrumą ir kultūros tęstinumą, žmonių saviraišką, skatinti racionaliai spręsti visuomenės ir valstybės problemas.
\nŠiame kontekste pažymėtina, jog vien tai, kad valstybė yra visuomeninio transliuotojo steigėja, savaime nereiškia, kad yra nukrypstama nuo visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo imperatyvo.
\nPabrėžtina, kad įstatymu turi būti nustatytas toks visuomeninio transliuotojo valdymo modelis, kuris užtikrintų, kad nebus nukrypta nuo šio transliuotojo konstitucinės misijos, taip pat kad nebus paneigtas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas.
\nNukrypimu nuo minėto nepriklausomumo imperatyvo taip pat savaime negali būti laikoma tai, kad tam tikros įstatyme numatytos valstybės institucijos gali dalyvauti formuojant visuomeninio transliuotojo aukščiausią instituciją, turinčią įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, kaip antai: numatyti nacionalinio transliuotojo veiklos strategiją, nustatyti reikalavimus programoms ir laidoms ir t. t. (ši aukščiausia institucija gali būti vadinama įvairiai: taryba, valdyba ar kt.), taip pat institucijas, prižiūrinčias, kontroliuojančias visuomeninio transliuotojo veiklą. Toks įstatyme numatytų valstybės institucijų dalyvavimas formuojant minėtas nacionalinio visuomeninio transliuotojo institucijas savaime nereiškia, kad valstybė kišasi į nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklą.
\nTačiau pabrėžtina, kad valstybės įsteigtas visuomeninis transliuotojas tik tuomet gali būti pagrįstai laikomas visuomeniniu, kai institucija, turinti įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, susideda ne iš valstybės pareigūnų ar tarnautojų, bet iš asmenų, kuriuos pagrįstai galima vadinti visos visuomenės, o ne kokių nors interesų grupių (taip pat ir profesinių bei institucionalizuotų, inter alia susijusių su žiniasklaida, ypač radiju ir televizija, taip pat vienijančių asmenis, kurių kūrybą arba produkciją visuomeninis transliuotojas gali įvairiai populiarinti) atstovais. Jie turi išreikšti būtent visos visuomenės interesus. Šie asmenys turi atstovauti kuo platesniam socialiniam spektrui. Aukščiausios institucijos, turinčios įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, narių rinkimo ar skyrimo procedūra turi būti vieša ir skaidri.
\nBe to, vienų transliuotojų veikla visuomet daro įtaką kitų transliuotojų veiklai (ypač to paties pobūdžio, o netiesiogiai – ir ne tik to paties pobūdžio), taip pat ir ūkinei, komercinei. Todėl visi radijo ir televizijos transliuotojai, kad ir ką transliuotų (t. y. nesvarbu, ar jų teikiamos transliavimo paslaugos yra skirtos viešajam interesui tenkinti, vadinasi, yra visuomeninio pobūdžio, ar ne), kaip žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus dalyviai neišvengiamai konkuruoja dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos. Tai pasakytina ir apie visuomeninį transliuotoją, kuris nėra kažkur „šalia“ šio konkurencinio lauko, nes kiekvienas televizijos ar radijo paslaugų vartotojas visuomet, kiekvienu konkrečiu metu pasirenka vieną, o ne kitą radijo ar televizijos transliuotoją (jo transliuojamą programą, laidą), taigi, pasirinkęs klausyti ar žiūrėti, pavyzdžiui, visuomeninio transliuotojo transliuojamą programą, laidą, jis kartu pasirenka tuo pat metu nežiūrėti ar neklausyti privačių (komercinių) transliuotojų transliuojamų programų, laidų, ir atvirkščiai. Šitaip kiekvienas televizijos ar radijo paslaugų vartotojas (klausytojas ar žiūrovas) pats apibrėžia savo poziciją radijo ir televizijos transliuotojų, neišvengiamai konkuruojančių su kitais transliuotojais dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos, atžvilgiu.
\nTačiau ypač pabrėžtina, kad visuomeninis transliuotojas, turint omenyje jo ypatingą konstitucinę misiją, nėra įsteigiamas tam, kad užimtų rinką (ar jos dalį) ir joje įsitvirtintų; tuo jis iš esmės skiriasi nuo privačių (komercinių) transliuotojų. Jo misija yra kita – ne rinkos dalyvio misija. Visuomeninis transliuotojas, kaip viešųjų paslaugų, susijusių su iš Konstitucijos kylančiu visuomenės interesu būti informuotai, teikėjas, nėra skirtas rinkai (nors tam tikrais atvejais, būtent transliuodamas reklamą, veikia joje), todėl jo tikslas negali būti vien kuo platesnės klausytojų ar žiūrovų auditorijos siekimas, vartotojiškų poreikių tenkinimas. Priešingai, visuomeninis transliuotojas, neatstovaudamas jokiai interesų grupei, turi teikti viešąsias radijo ir televizijos transliavimo paslaugas visai visuomenei, o ne savo steigėjui – valstybei. Visuomeninio transliuotojo programos ir laidos turi būti rengiamos ir platinamos ne dėl jų ekonominės naudos, o todėl, kad atitinkama informacija yra piliečiams (ir kitiems gyventojams) reikalinga tam, kad piliečiai galėtų dalyvauti priimant valstybinės reikšmės sprendimus, kad žmonės galėtų dalyvauti priimant kitus sprendimus, susijusius su viešųjų reikalų tvarkymu, taip pat sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu.
\nTad visuomeninio transliuotojo veikla negali būti sukomercinta, jo programos ir laidos neturi būti orientuotos vien į kuo didesnės auditorijos pritraukimą, į komercinę sėkmę. Jis turi ne taikytis prie auditorijos ir rinkos konjunktūros, ne pataikauti vartotojiškam skoniui, o informuoti ir šviesti visuomenę, diegti jai tokias pilietines, kultūrines nuostatas, kokias visuomeniniam transliuotojui diktuoja jo konstitucinė misija. Nukrypus nuo šio reikalavimo galėtų būti ne tik pakenkta visuomeninio transliuotojo konstitucinei misijai, bet ir paneigtas paties visuomeninio transliuotojo raison d'être.
\nŠiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę pasirinko (ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme įtvirtino) tokį visuomeninio transliuotojo modelį, pagal kurį, išskyrus valstybę, nėra jokių kitų visuomeninio transliuotojo LRT dalininkų.
\n28.1. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, finansavimo modelį. Tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos.
\n28.2. ES valstybėse narėse, taip pat kitose valstybėse yra įtvirtinti įvairūs nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modeliai, kurie skiriasi pagal tai, iš kokių šaltinių (tiesiogiai arba per valstybės biudžetą) yra finansuojamas nacionalinis visuomeninis transliuotojas. Tie finansavimo šaltiniai yra labai įvairūs: valstybės biudžetas; vadinamasis abonentinis mokestis (rinkliava), kurį paprastai moka asmenys, kuriems yra teikiamos radijo ir televizijos transliavimo paslaugos; lėšos iš specialiai tam tikslui įkurto fondo; lėšos iš reklamos (komercinės taip pat), taip pat kitos paties nacionalinio visuomeninio transliuotojo uždirbtos lėšos. Be to, šie transliuotojai gali gauti ir įvairią paramą, taip pat ir finansinę.
\nPažymėtina, kad vienose valstybėse yra įtvirtintas toks nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelis, kai yra tenkinamasi tik vienu finansavimo šaltiniu – valstybės biudžetu arba vadinamuoju abonentiniu mokesčiu (rinkliava). Kitose valstybėse šie du finansavimo šaltiniai yra derinami, nacionalinis visuomeninis transliuotojas gauna lėšų ir iš valstybės biudžeto, ir iš vadinamojo abonentinio mokesčio (rinkliavos). Dar kitose valstybėse yra įtvirtintas toks (mišrus) nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelis, kai, be valstybės biudžeto lėšų ir lėšų, gaunamų iš vadinamojo abonentinio mokesčio (rinkliavos), yra panaudojamos lėšos, sukauptos specialiame fonde, kurio paskirtis – finansiškai remti nacionalinį visuomeninį transliuotoją. O dar kitose valstybėse nacionalinis visuomeninis transliuotojas savo veiklai finansuoti, be lėšų iš vieno ar kelių paminėtų šaltinių, gali gauti lėšų ir iš reklamos (komercinės taip pat). Pažymėtina, kad valstybių, kuriose nacionalinis visuomeninis transliuotojas gali gauti ir lėšų iš reklamos (inter alia komercinės), yra didžioji dauguma. Absoliuti dauguma nacionalinių visuomeninių transliuotojų taip pat gali gauti pajamų iš įvairios kitos, su reklama nesusijusios, veiklos, kaip antai iš savo laidų pardavimo, leidybos, turto nuomos ir kt.
\nPažymėtina, kad visuotinai pripažįstama, jog būtent nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimas iš kelių šaltinių labiausiai užtikrina šio transliuotojo nepriklausomumą, inter alia nuo politinės valdžios.
\nApibendrinant konstatuotina, kad pasaulyje nėra vieno visuotinai pripažinto nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelio. Kartu konstatuotina, kad plačiai paplitęs yra toks nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelis, kai jo veiklai finansuoti yra nustatytas vadinamasis abonentinis mokestis (rinkliava), kurį moka transliavimo paslaugų vartotojai (kuris, kaip minėta, dažnai yra derinamas su kitais finansavimo šaltiniais). Toks mokestis (už radiją) buvo nustatytas ir Lietuvoje iki Sovietų Sąjungai 1940 m. ją okupuojant ir aneksuojant.
\n28.3. Pabrėžtina, kad valstybės finansinė parama nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui, kuriam įstatymu leidžiama transliuoti reklamą, neturi peržengti protingų, teisingų ribų. Šioje srityje būtina paisyti atitinkamų Europos (inter alia ES) teisės nuostatų.
\n28.4. Pabrėžtina, kad nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelio pasirinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją visuomeninio transliuotojo finansavimo modelį pasirinkti atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisydamas kitų svarbių veiksnių, inter alia tikslingumo. Tai darydamas jis neturi pažeisti Konstitucijos normų ir principų.
\n28.4.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad negalima savivaldos institucijoms priskirti tokių funkcijų, kurių jos nebūtų pajėgios vykdyti (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai), ir kad jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais ar kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numatomos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimuose konstatuota, kad pagal Konstituciją savivaldybės privalo vykdyti įstatymus, taigi ir įstatymus, kuriais savivaldybės įpareigojamos vykdyti joms perduotas valstybės funkcijas, ir kad valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos visaverčiam savivaldos funkcionavimui, savivaldybių funkcijų įgyvendinimui užtikrinti.
\nPacituotos oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos yra mutatis mutandis taikytinos ne tik savivaldos (savivaldybių) institucijoms, bet ir visoms valstybės įsteigtoms institucijoms – įstaigoms, įmonėms, organizacijoms; iš Konstitucijos išplaukia, kad jeigu įstatymų leidėjas yra įsteigęs kokią nors instituciją, kuriai patikėta vykdyti tam tikrą valstybės funkciją ar funkcijas, jis turi numatyti ir jos finansavimo šaltinius, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad tas finansavimas būtų pakankamas atitinkamai funkcijai (funkcijoms) vykdyti. Taigi įsteigus visuomeninį nacionalinį transliuotoją Seimui pagal Konstituciją privalu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad šiam transliuotojui pakaktų lėšų jo ypatingai konstitucinei misijai vykdyti. Tačiau tai nereiškia, kad visos šios lėšos turi būti būtinai numatytos valstybės biudžete ir skiriamos iš jo; gali būti numatyti ir kiti nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo šaltiniai.
\n28.4.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad „ar valstybės biudžete lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma pakankamai, ar ne, yra ne valstybės biudžeto įstatymo atitikties Konstitucijai, bet valstybės biudžeto planavimo, valstybės ir visuomenės poreikių įvertinimo, jų subalansavimo su visuomenės ir valstybės galimybėmis, taigi socialinio ir ekonominio tikslingumo, klausimai“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). Ši oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip apimanti ir tuos atvejus, kai valstybės biudžeto įstatymu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad iškart matyti, jog lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma akivaizdžiai nepakankamai arba išvis nenumatoma, kartu nenumatant kitų (alternatyvių) finansavimo šaltinių, kurie pagal Konstituciją atitinkamoms reikmėms gali būti numatyti, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. Šiame kontekste pabrėžtina, kad „pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, turi numatyti tokio įstatymo ar kito teisės akto įgyvendinimui būtinas lėšas“, kad „pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų yra neskiriama arba jų skiriama nepakankamai“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
\nŠiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime yra konstatavęs, kad „teisė, reguliuodama visuomeninius santykius, taip pat ir susijusius su šalies ūkiu, apibrėžia valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinio ribas, nustato leistinas šios politikos vykdymo priemones bei metodus“, kad „tai savaime nepaneigia politinio proceso autonomiškumo, valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, formavimo bei vykdymo specifikos, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, kaip politinių valstybės valdžių, demokratiškai formuojamų institucijų savarankiškumo (pagal savo kompetenciją) nustatant valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinį (inter alia pasirenkant jos prioritetus), vykdymo priemones bei metodus“.
\nMinėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad „pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršydami juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisydami iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų“.
\nKonstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime (taip pat savo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime) yra konstatavęs ir tai, kad „valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“, taip pat kad „juo labiau tokia dingstis savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes <...> ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos (inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies), atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą“.
\nNors, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, visuomeninis transliuotojas, kaip viešųjų paslaugų, susijusių su iš Konstitucijos kylančiu visuomenės interesu būti informuotai, teikėjas, nėra skirtas rinkai ir jo programos bei laidos turi būti rengiamos ir platinamos ne dėl jų ekonominės naudos, visuomeninio transliuotojo (ypač nacionalinio) veikla, konkuravimas su privačiais (komerciniais) transliuotojais dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos daro poveikį šių kitų transliuotojų ūkinei, komercinei veiklai, o transliuodamas reklamą visuomeninis transliuotojas yra atitinkamų konkurencinių santykių (dėl reklamos) dalyvis.
\nPacituotos oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aiškintinos kaip suponuojančios ir tai, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo iš Konstitucijos kylančią diskreciją nustatyti tokį su reklama susijusių santykių diferencijuotą teisinį reguliavimą, kuris tuo metu labiausiai atitinka tikslingumo motyvus, kartu turi užtikrinti viešąjį interesą, kad nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla būtų veiksminga, kad būtų vykdoma jo ypatinga konstitucinė misija, gali atitinkamus santykius įstatymu reguliuoti ir taip, kad reklama nacionalinio visuomeninio transliuotojo programose ir laidose būtų leidžiama, taip pat gali nustatyti reklamos ribojimus.
\n28.4.3. Konstitucinis Teismas savo 2005 m. liepos 8 d. nutarime yra konstatavęs, jog „konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrintas savivaldybių funkcijų finansavimas, nepaneigia pačių savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) pareigos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją priimti sprendimus, kad būtų surinktos jų funkcijoms vykdyti reikalingos lėšos ir kad šios lėšos būtų tinkamai panaudotos“, jog „minėta įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga nepaneigia ir pačių savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) atsakomybės už joms perduotų funkcijų tinkamą vykdymą“.
\nPacituotos oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos yra mutatis mutandis taikytinos ne tik savivaldos (savivaldybių) institucijoms, bet ir visoms valstybės įsteigtoms institucijoms – įstaigoms, įmonėms, organizacijoms (jų pareigūnams), nebent savarankiškas lėšų rinkimas, paramos gavimas ir pan. prieštarautų atitinkamos institucijos paskirčiai, veiklos pobūdžiui, kliudytų jai deramai vykdyti savo funkcijas, galėtų sukelti abejones dėl tos institucijos (jos pareigūnų) sprendimų (nepriklausomumo, nešališkumo, skaidrumo, interesų konflikto nebuvimo ar kitais atžvilgiais).
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad LRT, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas, nėra tokia valstybės įsteigta institucija, kuriai ši išlyga galėtų būti taikoma a priori.
\n30.1. Jeigu yra pasirenkamas toks LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, finansavimo modelis, kai jis gauna ir lėšų už transliuojamą reklamą, yra būtina paisyti inter alia Konstitucijos 29, 46 straipsnių nuostatų (taip pat ir tų, kurioms, pareiškėjo – Seimo narių grupės manymu, prieštarauja šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas).
\nTačiau pabrėžtina, kad nėra jokių konstitucinių argumentų, kurie leistų a priori teigti, kad LRT, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas, apskritai negali transliuoti reklamos (komercinės arba kitokios), negali gauti ir lėšų už transliuojamą reklamą (komercinę arba kitokią), kaip, beje, ir lėšų už rengiamas ir (arba) transliuojamas nereklaminio turinio laidas, iš kitų užsakovų, kad toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtina galimybę LRT transliuoti reklamą ir už tai gauti lėšų, savaime pažeidžia konstitucinę sąžiningos konkurencijos klauzulę, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, kitas Konstitucijos nuostatas.
\nPažymėtina, kad reklamos (inter alia komercinės) ribojimai visuomeninio transliuotojo programose ir laidose yra įstatymų leidybos, o ne konstitucinės kontrolės dalykas, nebent tie ribojimai akivaizdžiai paneigtų tam tikras konstitucines vertybes ir būtų žalingi visai visuomenei; tokiais atvejais jų atitiktis Konstitucijai galėtų būti tiriama.
\n30.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę, inter alia laisvę reklamuoti prekes ir paslaugas, kad kiekviena reklama yra informacija – savita informacijos rūšis, kad reklama yra svarbi konkurencijos priemonė (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Prekių bei paslaugų reklama – nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne – visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis; naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis gali paskatinti ir tokia informacija, kurią skleidžiant nėra siekiama paskatinti tai daryti (pavyzdžiui, statistiniai duomenys, techninės ir kitos žinios, kuriomis kas nors garsinama, atkreipiamas dėmesys į ką nors ir t. t.); tokios informacijos skleidimas tam tikromis aplinkybėmis šios informacijos gavėjams gali daryti tokį pat poveikį, kaip ir reklama, taigi šiuo atžvilgiu prilygti reklamai; skleidžiama informacija nebūtinai yra tik reklaminio arba tik nereklaminio turinio: ji gali apimti ir reklaminio turinio elementus, ir tokią informaciją, kurios skleidimas nėra reklama (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).
\n30.3. Konstitucinio Teismo jurisprudencija yra grindžiama principine pozicija, kad reklamos laisvė gali būti įstatymu ribojama, jeigu siekiama apsaugoti konstitucines vertybes, tačiau toks šios konstitucinės laisvės ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, o pasirinktos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui; turi būti išlaikyta protinga pusiausvyra tarp atitinkamos konstitucinės vertybės ir žmogaus konstitucinės teisės ieškoti informacijos, ją gauti bei skleisti. Informacija, taip pat ir reklaminio turinio, negali būti ribojama vien dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji žmonėms nėra naudinga, nors ir nėra jiems žalinga. Reklamą riboti selektyviai, t. y. riboti jos skleidimą ir (arba) gavimą vienais šaltiniais ir neriboti skleidimo ir (arba) gavimo kitais šaltiniais, galima tik tada, kai toks diferencijuotas ribojimas yra objektyviai pateisinamas. Įstatymais nustatyti reklamos laisvės ribojimai pagal Konstituciją negali būti didesni nei būtina atitinkamai konstitucinei vertybei apsaugoti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).
\n30.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuriuo ribotų reklamos transliavimą LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo (ir kitų radijo ir televizijos transliuotojų), programose ir laidose. Pavyzdžiui, gali būti nustatyti reklamos trukmės ribojimai ir (arba) draudimai, dažnumo ribojimai, draudimai transliuoti reklamą tam tikromis dienomis ar tam tikru paros metu, draudimai reklamuoti tam tikras prekes ar paslaugas, draudimai transliuoti reklamą tam tikrose programose ar laidose (pagal jų turinį arba auditoriją), draudimai transliuoti politinę reklamą ir t. t.
\nĮstatymų leidėjas gali įstatymu net visiškai uždrausti transliuoti reklamą per nacionalinį radiją ir televiziją (nors pasaulyje tai retenybė), bet tik jeigu visuomenės ištekliai, finansinės galimybės tai leidžia ir jeigu tai nepakenks nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinei misijai. Be to, tokiu ypatingu atveju įstatymų leidėjas privalo užtikrinti LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, deramą finansavimą kitais būdais, pavyzdžiui, iš vadinamojo abonentinio mokesčio (rinkliavos), ypač jeigu visiškas reklamos transliavimo uždraudimas gali neleisti šiam transliuotojui vykdyti savo konstitucinės misijos. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai, galėtų būti paneigtos tam tikros konstitucinės vertybės, kurioms įgyvendinti, puoselėti, saugoti kaip tik ir yra skirtas visuomeninio transliuotojo institutas.
\n30.5. Kita vertus, jeigu yra pasirenkamas toks LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, finansavimo modelis, kai LRT gauna ir lėšų už transliuojamą reklamą, atsižvelgiant į nacionalinio visuomeninio transliuotojo ypatingą konstitucinę misiją ir jo padėtį žiniasklaidos audiovizualiniame sektoriuje, konstituciškai nepagrįstas būtų toks santykių, susijusių su šio transliuotojo finansavimu ir veikla, teisinis reguliavimas, kai LRT būtų skiriamos vien iš reklamos ar daugiausia iš reklamos gautos lėšos. Taip galėtų būti sudarytos prielaidos LRT tapti priklausomai ir pažeidžiamai, nes visuomeninio transliuotojo konstitucinės misijos vykdymas (kuriam reikia lėšų) imtų priklausyti nuo auditorijos ir rinkos konjunktūros, nederamos interesų grupių ir politinės įtakos, jis galėtų būti sukomercintas, jo programos ir laidos galėtų būti orientuojamos vien į kuo didesnės auditorijos pritraukimą, į komercinę sėkmę, pataikavimą vartotojiškam skoniui, o ne į viešąjį interesą, jos neinformuotų ir nešviestų visuomenės, nediegtų jai tokių pilietinių, kultūrinių nuostatų, kokias visuomeniniam transliuotojui diktuoja jo konstitucinė misija, net kiltų grėsmė, kad ypatinga nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinė misija apskritai bus paneigta.
\nKartu pažymėtina, jog ir pasaulinė, ir Lietuvos tendencija yra ta, kad elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai) ilgainiui gali prarasti savo, kaip riboto ištekliaus, pobūdį. Kol tai nėra įvykę, turi būti užtikrinta, kad nacionalinis visuomeninis transliuotojas prireikus gaus naudoti naujai sukoordinuotą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį). Tai suponuoja iš Konstitucijos kylantis imperatyvas sudaryti materialines, organizacines, finansines sąlygas nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui veiksmingai vykdyti savo ypatingą konstitucinę misiją.
\nPažymėtina, kad konkuravimo dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių ribotų išteklių teisinis reguliavimas negali neturėti ypatumų, palyginti su kitais konkurencijos santykiais. Taip pat pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtinantis, kad nacionalinis visuomeninis transliuotojas prireikus turi gauti naudoti naujai sukoordinuotą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį), turi būti nustatytas įstatymu.
\nTokia nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė turi būti nuodugni, ji negali būti formali. Jos negali atlikti tie asmenys, kurie yra patys susiję su nacionaliniu visuomeniniu transliuotoju tarnybiniais, turtiniais ar finansiniais ryšiais arba yra kaip kitaip nuo jo priklausomi, arba patys turi savų interesų, susijusių su nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla, arba priklauso interesų grupėms (taip pat ir institucionalizuotoms), kurios turi būtent tokių interesų.
\nMinėta nacionalinio visuomeninio transliuotojo kontrolė apima, be kita ko, finansinį ir turto auditą – tai yra labai svarbi šios kontrolės dalis. Inter alia turi būti kontroliuojama, ar nacionalinis visuomeninis transliuotojas nepiktnaudžiauja savo ypatingu teisiniu statusu ir galimybėmis, kurias šis statusas teikia (taip pat ir radijo ir televizijos paslaugų rinkoje), ar jo veikloje nėra nukrypstama nuo konstitucinių sąžiningos konkurencijos imperatyvų, ar lėšos (ne tik valstybės biudžeto), kurios nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui yra skiriamos jo ypatingai konstitucinei misijai vykdyti, yra panaudojamos būtent šiam tikslui.
\nTačiau nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė negali būti suprantama vien kaip finansinis ar turto auditas. Tokia kontrolė turi apimti ir nacionalinio visuomeninio transliuotojo programų ir laidų struktūros bei turinio kryptingumo kontrolę (a priori (išankstinę) ir a posteriori (paskesniąją)), t. y. tokią jo veiklos stebėseną ir patikrą, kai nacionalinio visuomeninio transliuotojo programos ir laidos yra vertinamos inter alia iš Konstitucijos kylančios ir įstatymuose apibrėžtos šio transliuotojo misijos atžvilgiu.
\nPabrėžtina, kad tokia kontrolė neturi virsti nacionalinio visuomeninio transliuotojo programų ir laidų cenzūra, kurią, kaip ir visų kitų visuomenės informavimo priemonių cenzūrą, expressis verbis draudžia Konstitucija.
\nVI Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę reklamą, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, šio straipsnio 2 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.
\nPareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintos principinės nuostatos, būtent nuostatos, kad LRT apskritai gali transliuoti komercinę reklamą, atitiktį Konstitucijai. Konkrečių šiose dalyse nustatytų reklamos transliavimo apribojimų konstitucingumas šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijamas.
\nPareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija šios Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad LRT yra finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, atitiktį Konstitucijai. Kitų šioje dalyje nustatytų LRT finansavimo šaltinių (inter alia pajamų už nekomercinę reklamą) konstitucingumas šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijamas.
\nPareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija šios Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad LRT, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, atitiktį Konstitucijai. LRT savarankiškumo vykdant kitą veiklą (inter alia transliuojant nekomercinę reklamą) konstitucingumas šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijamas.
\nŠių, taip pat kitų iš Konstitucijos (ir iš įstatymų) nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui kylančių reikalavimų laikymąsi turi užtikrinti deramas nacionalinio visuomeninio transliuotojo valdymo modelis ir jo veiklos kontrolė.
\nTai pasakytina ir apie ginčijamų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių nuostatų santykį su Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, 3 dalies nuostata, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat su 4 dalies nuostata, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.
\nPabrėžtina, kad teisinė pozicija dėl ginčijamų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių nuostatų atitikties Konstitucijai negali būti argumentuojama LRT (kaip ir bet kurio kito transliuotojo ar bet kurios kitos institucijos) veiklos vertinimu.
\nArgumentai, kuriais grindžiama Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę reklamą, atitiktis Konstitucijai, yra mutatis mutandis taikytini ir sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštaravo šio įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą.
\nTaip pat pabrėžtina, kad LRT savarankiškumas transliuojant reklamą (inter alia komercinę) yra vienas iš LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, nepriklausomumo nuo valdžios institucijų, pareigūnų, taip pat kitų asmenų kišimosi į LRT veiklą, aspektų; tokį nepriklausomumą privalu užtikrinti, kad šis transliuotojas vykdytų savo ypatingą konstitucinę misiją.
\nVII Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies nuostatos „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.
\nKitas nurodytose dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, inter alia Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje nustatyti Ryšių reguliavimo tarnybos bei Lietuvos radijo ir televizijos komisijos įgaliojimai ne konkurso būdu skiriant kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti, šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijamas.
\nVadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:
\nPripažinti, kad Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) 5 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę reklamą, 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) 1 dalies nuostata „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) 2 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 75-2272) 4 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\nŠis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
\nNutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
\nKonstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Egidijus Kūris Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Vytautas Sinkevičius Stasys Stačiokas Romualdas Kęstutis Urbaitis ______________