LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO 2004 M. GEGUŽĖS 14 D. ĮSAKYMO NR. V-365 „DĖL CHEMINIŲ MEDŽIAGŲ IR PREPARATŲ FIZIKINIŲ CHEMINIŲ SAVYBIŲ TYRIMO METODŲ PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO 2004 m. birželio 4 d. Nr. V-414 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos cheminių medžiagų ir preparatų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 36-987) 6 straipsnio 2 dalimi, Cheminių medžiagų ir preparatų, galinčių sukelti pavojų žmogaus sveikatai ir aplinkai, savybių tyrimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 762/556 (Žin., 2001, Nr. 3-60) 11.1 punktu ir įgyvendindamas 1967 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 67/548/EEB dėl pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimo, 1999 m. gegužės 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/45/EB dėl pavojingų preparatų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą reglamentuojančių valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų derinimo reikalavimus: 1. Pakeičiu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. V-365 „Dėl cheminių medžiagų ir preparatų fizikinių cheminių savybių tyrimo metodų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 86-3153) 1 punktą ir išdėstau jį taip: „1. Tvirtinu pridedamus: 1.1. A1 metodą: Lydymosi/užšalimo temperatūra; 1.2. A2 metodą: Virimo temperatūra; 1.3. A3 metodą: Santykinis tankis; 1.4. A4 metodą: Garų slėgis; 1.5. A5 metodą: Paviršiaus įtemptis; 1.6. A6 metodą: Tirpumas vandenyje; 1.7. A8 metodą: Pasiskirstymo koeficientas; 1.8. A9 metodą: Pliūpsnio temperatūra; 1.9. A10 metodą: Kietųjų medžiagų degumas; 1.10. A11 metodą: Dujų degumas; 1.11. A12 metodą: Degumas dėl sąlyčio su vandeniu; 1.12. A13 metodą: Kietųjų ir skystųjų medžiagų piroforinės savybės; 1.13. A14 metodą: Sprogumas; 1.14. A15 metodą: Skysčių ir dujų savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra; 1.15. A16 metodą: Kietųjų medžiagų santykinė savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra; 1.16. A17 metodą: Kietųjų medžiagų oksidacinės savybės; 1.17. A18 metodą: Polimerų skaitinės vidutinės molekulinės masės ir molekulinės masės pasiskirstymas; 1.18. A19 metodą: Mažos molekulinės masės medžiagų kiekis polimeruose; 1.19. A20 metodą: Polimerų tirpumas vandenyje ir ekstrahavimas iš vandens“. 2. Papildau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. V-365 „Dėl cheminių medžiagų ir preparatų fizikinių cheminių savybių tyrimo metodų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 86-3153) šiais naujais metodais: 2.1. A1 metodas: Lydymosi/užšalimo temperatūra; 2.2. A2 metodas: Virimo temperatūra; 2.3. A4 metodas: Garų slėgis; 2.4. A5 metodas: Paviršiaus įtemptis; 2.5. A6 metodas: Tirpumas vandenyje; 2.6. A8 metodas: Pasiskirstymo koeficientas; 2.7. A11 metodas: Dujų degumas; 2.8. A13 metodas: Kietųjų ir skystųjų medžiagų piroforinės savybės; 2.9. A14 metodas: Sprogumas; 2.10. A15 metodas: Skysčių ir dujų savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra; 2.11. A16 metodas: Kietųjų medžiagų santykinė savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra; 2.12. A17 metodas: Kietųjų medžiagų oksidacinės savybės; 2.13. A18 metodas: Polimerų skaitinės vidutinės molekulinės masės ir molekulinės masės pasiskirstymas; 2.14. A19 metodas: Mažos molekulinės masės medžiagų kiekis polimeruose; 2.15. A20 metodas: Polimerų tirpumas vandenyje ir ekstrahavimas iš vandens. 3. Pavedu ministerijos sekretoriui Eduardui Bartkevičiui kontroliuoti šio įsakymo vykdymą. SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS                                                            JUOZAS OLEKAS PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-414 A1 METODAS: LYDYMOSI/UŽŠALIMO TEMPERATŪRA Šis metodas remiasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) chemikalų tyrimo vadovo (OECD Guidelines for Testing of Chemicals) metodu, nurodytu 13 punkte nurodytame dokumente. Pagrindiniai principai pateikti šio metodo 14, 15 ir 16 punktuose nurodytuose dokumentuose. I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Įvadas 1.1. Apibūdintieji metodai ir priemonės taikomi nustatant medžiagų lydymosi temperatūrą, netaikant jokių apribojimų jų grynumo laipsniui. 1.2. Metodo parinkimas priklauso nuo svarbiausių tiriamos medžiagos savybių. Todėl ribinis koeficientas priklauso nuo to, ar galima tą medžiagą lengvai ar sunkiai susmulkinti, ar visai neįmanoma. 1.3. Kai kurioms medžiagoms labiau tinka nustatyti užšalimo arba kietėjimo temperatūrą, jų nustatymo standartai yra įtraukti į šį metodą. 1.4. Jeigu dėl tam tikrų medžiagos savybių minėtų parametrų neįmanoma išmatuoti, naudojama skystėjimo temperatūra. 2. Apibrėžimai ir vienetai 2.1. Lydymosi temperatūra – tai temperatūra, kuriai esant medžiagos perėjimas iš kietosios būsenos į skystąją vyksta atmosferos slėgyje ir ši temperatūra tiksliai atitinka užšalimo temperatūrą. 2.2. Kadangi daugumos medžiagų perėjimas vyksta temperatūrų skalėje, ji apibūdinama kaip lydymosi skalė. 2.3. Vienetų pakeitimas (iš K į 0C) 2.3.1. t = T – 273,15; 2.3.2. t: Celsijaus temperatūra, Celsijaus laipsniai (0C); 2.3.3. T: termodinaminė temperatūra, kelvinas (K). 3. Pamatinės medžiagos 3.1. Nebūtina naudoti pamatines medžiagas tais atvejais, jeigu tiriama nauja medžiaga. Jos naudojamos tikrinant šio metodo veikimą ir leidžia palyginti gautus rezultatus su kitų metodų rezultatais. 3.2. Kai kurios kalibravimo medžiagos yra pateiktos šio metodo 13–16 punktuose nurodytuose dokumentuose. 4. Bandymo metodo principas. Nustatoma fazinio perėjimo iš kietosios būsenos į skystąją arba iš skystosios būsenos į kietąją temperatūra (temperatūrų sritis). Šildant/aušinant tiriamosios medžiagos bandinį atmosferos slėgyje, nustatoma pradinė lydymosi/užšalimo temperatūra ir galutinės lydymosi/užšalimo stadijos temperatūra. Apibūdinamos penkios metodų rūšys, būtent: kapiliarinis metodas, karštųjų stadijų metodai, užšalimo temperatūros nustatymas, terminės analizės metodai ir skystėjimo temperatūros nustatymas (naftos alyvoms). Tam tikrais atvejais vietoj lydymosi temperatūros yra patogu matuoti užšalimo temperatūrą. 4.1. Kapiliarinis metodas 4.1.1. Lydymosi temperatūros matavimo prietaisai su skysčių vonia. Nedidelis kiekis smulkiai susmulkintos medžiagos dedamas į kapiliarą ir tvirtai suspaudžiamas. Kapiliaras šildomas kartu su termometru, temperatūros pakilimas nustatomas apie 1 K/min. tikrojo lydymosi metu. Nustatoma pradinė ir galutinė lydymosi temperatūros. 4.1.2. Lydymosi temperatūros matavimo prietaisai su metaliniu bloku. Taip kaip apibūdinta šio metodo 4.1.1 punkte, išskyrus tai, kad kapiliaras ir termometras dedami į pašildytą metalinį bloką ir jie matomi per bloke esančias skylutes. 4.1.3. Detekcija fotoelementu. Kapiliare esantis bandinys yra automatiškai šildomas metaliniame cilindre. Šviesos spindulys nukreipiamas per medžiagą per cilindre esančią skylutę į tiksliai kalibruotą fotoelementą. Daugumos medžiagų, jas lydant, optinės savybės keičiasi nuo matinių iki skaidrių. Į fotoelementą patenkančios šviesos intensyvumas didėja ir siunčia sustabdymo signalą į skaitmeninį indikatorių, kuris rodo šildymo kameroje esančio platininio varžinio termometro temperatūrą. Šis metodas netinka kai kurioms ryškią spalvą turinčioms medžiagoms. 4.2. Karštosios stadijos 4.2.1. Koflerio karštasis strypas. Koflerio karštajame strype naudojamos dvi metalo rūšys, turinčios skirtingą terminį laidumą, pašildomos elektra, kur strypas sukonstruotas taip, kad temperatūros gradientas būtų beveik tiesus per visą jo ilgį. 4.2.2. Karštojo strypo temperatūra gali svyruoti nuo 283 iki 573 K kartu su specialiu temperatūros prietaisu, kurį sudaro judantis velenėlis su rodykle ir kilpelė, skirta strypui. Nustatant lydymosi temperatūrą, labai plonas medžiagos sluoksnis dedamas tiesiai ant karšto strypo paviršiaus. Po kelių sekundžių tarp skystosios ir kietosios fazės pasirodo ryški skiriamoji linija. Temperatūra skiriamojoje linijoje yra užrašoma rodyklę nustatant taip, kad ji būtų ant linijos. 4.2.3. Lydymosi temperatūros mikroskopas 4.2.3.1. Keletas mikroskopo karštųjų stadijų yra naudojamos nustatant lydymosi temperatūras su labai mažu medžiagos kiekiu. Daugumoje karštųjų stadijų temperatūra yra matuojama su jautria termopora, bet kartais naudojami ir gyvsidabrio termometrai. Tipiškame mikroskopiniame karštosios pakopos lydymosi temperatūros nustatymo aparate yra šildymo kamera, kurią sudaro metalinė plokštelė, virš kurios ant šliaužiklio yra dedamas bandinys. Metalinės plokštelės centre yra skylė, per kurią patenka šviesa nuo mikroskopo apšvietimo veidrodėlio. Naudojimo metu kamera uždengiama stiklo plokštele, kad į erdvę, kurioje yra bandinys, nepatektų oro. 4.2.3.2. Bandinio šildymą reguliuoja reostatas. Atliekant labai tikslius matavimus optinėmis anizotropinėmis medžiagomis, naudojama poliarizuota šviesa. 4.3. Menisko metodas 4.3.1. Šis metodas taikomas tiriant poliamidus. 4.3.2. Temperatūra, kurioje yra silikoninės alyvos meniskas, esantis tarp karštosios stadijos ir uždengiančiojo stiklo, paremto poliamidiniu bandiniu, yra nustatoma vizualiai. 4.4. Užšalimo temperatūros nustatymo metodas 4.4.1. Bandinys dedamas į specialų mėgintuvėlį, kuris patalpinamas į aparatą užšalimo temperatūrai nustatyti. Aušinimo metu bandinys švelniai ir be perstojo maišomas, o jo temperatūra yra matuojama atitinkamais intervalais. Kai per kelis registravimo momentus temperatūra nusistovi, ši temperatūra (su pakoreguota termometro paklaida) yra užrašoma kaip užšalimo temperatūra. 4.4.2. Reikia vengti peršaldymo palaikant pusiausvyrą tarp kietosios ir skystosios fazės. 4.5. Terminė analizė 4.5.1. Diferencinė terminė analizė (DTA). Pagal šią metodiką tiriamosios medžiagos ir pamatinės medžiagos temperatūrų skirtumas yra užrašomas kaip temperatūros funkcija, kai tiriamajai medžiagai ir pamatinei medžiagai yra naudojama ta pati kontroliuojamos temperatūros programa. Jeigu bandinyje įvyksta virsmas, kurio metu pakinta šiluminė talpa, tokį pasikeitimą parodo endoterminis (lydymosi) arba egzoterminis (užšalimo) nukrypimas nuo užrašytos temperatūros pagrindinės linijos. 4.5.2. Diferencinė skleidimo kolorimetrija (DSK). Pagal šią metodiką yra užrašomas patenkančios energijos skirtumas tiriamojoje medžiagoje ir pamatinėje medžiagoje kaip temperatūros funkcija, kai tiriamajai medžiagai ir pamatinei medžiagai yra naudojama ta pati kontroliuojamos temperatūros programa. Ši energija – tai energija, reikalinga nustatyti tiriamosios medžiagos ir pamatinės medžiagos nuliniam temperatūrų skirtumui. Jeigu bandinyje įvyksta virsmas, kurio metu pakinta šiluminė talpa, tokį pasikeitimą parodo endoterminis (lydymosi) arba egzoterminis (užšalimo) nukrypimas nuo užrašyto pagrindinės linijos šilumos srauto. 4.6. Skystėjimo taškas 4.6.1. Šis metodas naudojamas tiriant naftos alyvas, jis taip pat tinka tepalinėms medžiagoms, kurių žema lydymosi temperatūra. 4.6.2. Iš anksto pašildžius bandinį, jis atvėsinamas ypatinga sparta ir yra tikrinamas 3 K intervalais srauto charakteristikoms gauti. Žemiausia temperatūra, kuriai esant nustatytas medžiagos judėjimas, yra užrašoma kaip skystėjimo temperatūra. 5. Kokybės kriterijai. Įvairių metodų, taikomų lydymosi temperatūrai/lydymosi intervalui nustatyti, pritaikomumas ir tikslumas yra pateikti 1 lentelėje. 1 lentelė. Metodų taikomumas A. Kapiliarų metodas Matavimo metodas Medžiagos, kurias galima susmulkinti Medžiagos, kurių negalima lengvai susmulkinti Temperatūrų intervalas Apskaičiuotas tikslumas(1) Galiojantis standartas Lydymosi temperatūros prietaisas su skysčių vonia Taip Tik kelios 273–573 K 0,3 K JIS K 0064 Lydymosi temperatūrų prietaisas su metaliniu bloku Taip Tik kelios 293–>573 K 0,5 K ISO 1218 (E) Detekcija fotoelementu Taip Kelios, naudojant elektros prietaisus 253–573 K 0,5 K (1) Priklauso nuo prietaiso rūšies ir medžiagos grynumo. B. Karštosios stadijos ir užšalimo metodai Matavimo metodas Medžiagos, kurias galima susmulkinti Medžiagos, kurių negalima lengvai susmulkinti Temperatūrų intervalas Apskaičiuotas tikslumas(1) Galiojantis standartas Koflerio karštasis strypas Taip Ne 283 – > 573 K 1,0 K ANSI/ASTM D 3451-76 Lydymosi temperatūros mikroskopas Taip Tik kelios 273 – >573 K 0,5 K DIN 53736 Menisko metodas Ne Ypač poliamidams 293 – >573 K 0,5 K ISO 1218 (E) Užšalimo temperatūros metodai Taip Taip 223 – 573 K 0,5 K Pvz., BS 4695 (1) Priklauso nuo prietaiso rūšies ir medžiagos grynumo. C. Terminė analizė Matavimo metodas Medžiagos, kurias galima susmulkinti Medžiagos, kurių negalima lengvai susmulkinti Temperatūrų intervalas Apskaičiuotas tikslumas(1) Galiojantis standartas Diferencinė terminė analizė Taip Taip 173 – 1273 K Iki 600 K 0,5 K iki 1273 K 2,0 K ASTM E 537-76 Diferencinė nustatymo kolorimetrija Taip Taip 173 – 1273 K Iki 600 K 0,5 K iki 1273 K 2,0 K ASTM E 537-76 (1) Priklauso nuo prietaiso rūšies ir medžiagos grynumo. D. Skystėjimo temperatūra Matavimo metodas Medžiagos, kurias galima susmulkinti Medžiagos, kurių negalima lengvai susmulkinti Temperatūrų intervalas Apskaičiuotas tikslumas(1) Galiojantis standartas Skystėjimo temperatūra Naftos alyvoms ir tepalinėms medžiagoms Naftos alyvoms ir tepalinėms medžiagoms 223 – 323 K 3,0 K ASTM D 97-66 (1) Priklauso nuo prietaiso rūšies ir medžiagos grynumo. 6. Metodų apibūdinimas. Beveik visų tyrimo metodų darbo eiga yra aprašyta tarptautiniuose ir nacionaliniuose standartuose (šio metodo 17–21 punktai). 6.1. Kapiliaro metodai. Jeigu smulkiai susmulkintų medžiagų temperatūra yra keliama pamažu, paprastai jos pereina lydymosi stadijas, kurios parodytos šio metodo 1 piešinyje. Lydymosi temperatūros nustatymo metu temperatūra yra užrašoma lydymosi pradžioje ir baigiamojoje stadijoje. 6.2. Lydymosi temperatūros prietaisai su skysčių vonios aparatu. Šio metodo 2 piešinyje parodytas standartinis lydymosi temperatūros nustatymo aparatas, padarytas iš stiklo (JIS K 0064). 6.2.1. Vonios skystis 6.2.1.1. Parenkamas atitinkamas skystis. Skysčio pasirinkimas priklauso nuo lydymosi temperatūros, kurią reikia nustatyti, pvz., skystas parafinas – kai temperatūra ne aukštesnė kaip 473 K, silikoninė alyva – kai temperatūra ne aukštesnė kaip 573 K. 6.2.1.2. Jei lydymosi temperatūra aukštesnė negu 523 K, naudojamas mišinys iš trijų dalių sieros rūgšties ir dviejų dalių kalio sulfato (pagal masių santykį). Naudojant tokį mišinį, reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių. 6.2.2. Termometras. Naudojami termometrai, kurie atitinka šių arba lygiaverčių standartų reikalavimus: ASTM E 1-71, DIN 12770, JIS K 8001. 6.3. Darbo eiga 6.3.1. Sausa medžiaga grūstuvėje sutrinama į smulkius miltelius ir dedama į viename gale užlydytą kapiliarą, kad jį užpildžius, medžiagos sluoksnis, stipriai ją suslėgus, būtų 3 mm storio. Tolygiai suslėgtam bandiniui gauti kapiliarą iš apytikriai 700 mm aukščio reikėtų vertikaliai paleisti per stiklinį vamzdelį ant laikrodžio stiklo. Užpildytas kapiliaras dedamas į vonią taip, kad vidurinė gyvsidabrio termometro galiuko dalis liestų kapiliarą toje vietoje, kur yra bandinys. Kapiliaras yra dedamas į aparatą, kurio temperatūra yra apie 10 K žemesnė negu lydymosi temperatūra. 6.3.2. Vonios skystis šildomas taip, kad temperatūra kiltų apie 3 K/min. Skystis maišomas. Kai temperatūra yra 10 K žemesnė negu laukiama lydymosi temperatūra, temperatūros kilimo greitis nustatomas toks, kad neviršytų 1 K/min. 6.4. Apskaičiavimas. Lydymosi temperatūra apskaičiuojama taip: T = TD + 0,00016 (TD – TE) n, čia: T – koreguota lydymosi temperatūra, K, TD – D termometro rodmenys, K, TE – E termometro rodmenys, K, n – D termometro gyvsidabrio stulpelio padalų skaičius ant iškilusios jo dalies. 6.5. Lydymosi temperatūros nustatymo aparatūra su metaliniu bloku 6.5.1. Aparatūra 6.5.1.1. cilindrinis metalinis blokas, kurio viršutinė dalis yra tuščia ir sudaro ertmę (žiūrėti šio metodo 3 piešinį); 6.5.1.2. metalinis kaištis su dviem ar keliomis skylutėmis, per kurias kapiliaras įstatomas į metalinį bloką; 6.5.1.3. metalinio bloko šildymo sistema, kuri, pavyzdžiui, yra tiekiama per bloke įtaisytą elektrinę varžą; 6.5.1.4. reostatas įėjimo galiai reguliuoti, jeigu šildymui naudojama elektra; 6.5.1.5. keturi langeliai iš šilumai atsparaus stiklo išorinėse kameros sienose, esantys visiškai priešingose pusėse, statmenai vienas kitam. Priešais vieną iš šių langelių yra mikroskopo okuliaras kapiliarui stebėti. Kiti trys langeliai naudojami aparato vidui apšviesti lempomis; 6.5.1.6. šilumai atsparaus stiklo kapiliaras, viename gale užlydytas (žiūrėti šio metodo 6.3.1 punktą). 6.5.2. Termometras. Žiūrėti šio metodo 6.2.2 punkte nurodytus standartus. Taip pat naudojami panašaus tikslumo termoelektriniai matavimo prietaisai. 6.6. Detekcija fotoelementu. Aparatūra ir darbo eiga 6.6.1. Aparatūrą sudaro metalinė kamera su automatizuota šildymo sistema. Trys kapiliarai užpildomi pagal šio metodo 6.2.3.1 punktą ir dedami į krosnį. 6.6.2. Kalibruojant aparatą kelis kartus linijiškai pakeliama temperatūra, o atitinkamai pakeliama temperatūra yra elektriniu būdu suderinama pagal iš anksto pasirinktą konstantą ir tiesinį koeficientą. Savirašiai aparatai užrašo tikrąją krosnies temperatūrą bei kapiliaruose esančios medžiagos temperatūrą. 6.7. Karštosios stadijos 6.7.1. Koflerio karštasis strypas (šio metodo 17–21 punktai). 6.7.2. Lydymosi temperatūros mikroskopas (šio metodo 17–21 punktai). 6.7.3. Menisko metodas (poliamidai) (šio metodo 17–21 punktai). Šildymo greitis lydymosi temperatūroje turi būti mažesnis kaip 1 K/min. 6.8. Užšalimo temperatūros nustatymo metodai (šio metodo 17–21 punktai). 6.9. Terminė analizė 6.9.1. Diferencinė terminė analizė (šio metodo 17–21 punktai). 6.9.2. Diferencinė nustatymo kolorimetrija (šio metodo 17–21 punktai). 6.10. Skystėjimo temperatūros nustatymas (šio metodo 17–21 punktai). II. DUOMENYS 7. Kai kuriais atvejais reikalinga termometro korekcija. III. ATASKAITOS PATEIKIMAS 8. Bandymo ataskaitoje, jei įmanoma, pateikiama tokia informacija: 8.1. taikytas metodas; 8.2. tikslios medžiagos charakteristikos (tapatybė ir priemaišos) ir išankstinio gryninimo stadija, jeigu tokia naudojama; 8.3. tikslumo apskaičiavimas. 9. Ne mažiau kaip dviejų matavimų vidurkis, esančių apskaičiavimo tikslumo diapazone, ataskaitoje pateikiamas kaip lydymosi temperatūra. 10. Jeigu temperatūrų skirtumas lydymosi pradžioje ir baigiamojoje stadijoje atitinka tam metodui nustatytas tikslumo ribas, baigiamosios lydymosi stadijos temperatūra yra lydymosi temperatūra; kitais atvejais pateikiamos dvi temperatūros. 11. Jeigu medžiaga suyra arba sublimuoja prieš pasiekiant lydymosi temperatūrą, pateikiama temperatūra, kurioje tas reiškinys įvyko. 12. Pateikiama visa informacija ir pastebėjimai, svarbūs duomenų aiškinimui, ypač apie medžiagoje esančias priemaišas ir jos fizikinę būseną. IV. NUORODOS 13. EBPO, Paryžius, 1981, 102 tyrimo metodas, galutinis Tarybos nutarimas C(81) 30. 14. IUPAC, B. Li Neindre, B. Vodar. Eksperimentinė termodinamika, Batteruortsas, Londonas, 1975, II leidimas, 803–834. 15. Weissberger R. Organinės chemijos technika. Organinės chemijos fiziniai metodai, 3 leidimas, VII skyrius, Interscience Publ., Niujorkas, 1959, 1 t., 1 d. 16. IUPAC. Fizikocheminiai dydžiai: Nacionalinių laboratorijų medžiagos išnašų katalogas. Grynoji ir taikomoji chemija, 1976, 48 t., 505–515. V. Papildomos nuorodos Papildomos techninės informacijos galima ieškoti žemiau nurodytuose standartuose 17. Kapiliarų metodai 17.1. Lydymosi temperatūros nustatymo priemonės su skysčių vonia 17.1.1. ASTM E 324-69 Organinių cheminių medžiagų lydymosi taško ir tirpimo pradžios ir pabaigos nustatymo standartinis metodas. 17.1.2. BS 46-34 Lydymosi taško ir/arba tirpimo diapazono nustatymo metodas. 17.1.3. DIN 53181 Smalų lydymosi intervalo nustatymas kapiliarinio proceso metu. 17.1.4. JIS K 00-64 Cheminių produktų lydymosi taško nustatymo metodas. 1.7.2. Lydymosi temperatūros nustatymo prietaisai su metaliniu bloku 17.2.1. DIN 53736 Dalinių kristalinių plastmasių vizualinis lydymosi temperatūros nustatymas. 17.2.2. Plastmasės – poliamidai – „lydymosi taško“ nustatymas. 18. Karštosios stadijos 18.1. Koflerio karštasis strypas 18.1.1. ANSI/ASTM D 3451-76 Polimerinių miltelinių dangų patikrinimo standartas. 18.1.2. Lydymosi temperatūros mikroskopas. 18.2. DIN 53736 Dalinių kristalinių plastmasių lydymosi temperatūros vizualinis nustatymas. 18.3. Menisko metodas (poliamidai) 18.3.1. ISO 1218 (E) Plastmasės – poliamidai – „lydymosi taško“ nustatymas. 18.3.2. ANSI/ASTM D 2133-66 Standartinė specifikacija acetilintai dervai iš medžiagų formuoti ir štampuoti. 18.3.3. NF T 51-050 Poliamidų lydymosi taško nustatymas menisko metodu. 19. Užšalimo temperatūros nustatymo metodai 19.1. BS 4633 Kristalizacijos taško nustatymo metodas. 19.2. BS 4695 Naftos vaškų lydymosi taško nustatymo metodas. Lydymosi kreivė. 19.3. DIN 51421 Lakiųjų medžiagų, kuro ir benzolų užšalimo taško nustatymas. 19.4. ISO 2207 Naftos vaškai: lydymosi temperatūros nustatymas. 19.5. DIN 53175 Riebalų sutirštėjimo taško nustatymas. 19.6. NF T 60-114 Parafinų lydymosi taškas. 19.7. NF T 20-051 Kristalizacijos taško nustatymo metodas. Sukietėjimo taškas. 19.8. ISO 1392 Užšalimo taško nustatymo metodas. 20. Terminė analizė 20.1. Diferencinė terminė analizė 20.1.1. ASTM E 537-76 Standartinis metodas įvertinti chemikalų šiluminį stabilumą diferencijuota šilumine analize. 20.1.2. ASTM E 473-85 Standartinis šiluminės analizės laikotarpių nustatymas. 20.1.3. ASTM E 472-86 Standartinis termoanalitinių duomenų pateikimas praktikoje. 20.1.4. DIN 51005 Terminė analizė, supratimas. 20.2. Diferencinė nustatymo kolorimetrija 20.2.1. ASTM E 537-76 Standartinis metodas įvertinti chemikalų šiluminį stabilumą diferencijuotos šiluminės analizės metodais. 20.2.2. ASTM E 473-85 Šiluminės analizės standartinių laikotarpių nustatymas. 20.2.3. ASTM E 472-86 Standartinis termoanalitinių duomenų pateikimas praktikoje. 20.2.4. DIN 51005 Terminė analizė, supratimas. 21. Skystėjimo temperatūros nustatymas 21.1. ASTM D 97-66 Atrinktų pavyzdžių ir naftos produktų analizė: drumstėjimo ribos nustatymas. 21.2. ASTM D 97-66 Naftos aliejų drumstimosi taško nustatymo metodas. 21.3. ISO 3016 Naftos aliejai: skystėjimo taško nustatymas. 1 piešinys. Medžiagos lydymosi stadijos A stadija (lydymosi pradžia) smulkūs lašeliai vienodai prilimpa prie vidinės kapiliaro sienelės. B stadija tarp bandinio ir vidinės sienelės atsiranda tarpas dėl lydinio suslūgimo. C stadija suslūgęs bandinys pradeda smukti žemyn ir skystėti. D stadija paviršiuje susidaro pilnas meniskas, bet pastebimas bandinio kiekis išlieka kietas. E stadija (baigiamoji lydymosi stadija) kietųjų dalelių nebėra. 2 piešinys. Lydymosi temperatūros nustatymo aparatas JIS K 0064 (Matmenys nurodyti milimetrais) A – Matavimo indas B – Kamštis C – Ventiliatorius D – Termometras E – Papildomas termometras F – Vonios skystis G – Stiklinis kapiliaras, 80–100 mm ilgio, vidinis skersmuo – 1,0 0,2 mm, sienelės storis – 0,2–0,3 mm H – Šoninis vamzdelis 3 piešinys. Lydymosi temperatūros nustatymo aparatūra su metaliniu bloku ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-414 A2 METODAS: VIRIMO TEMPERATŪRA Šis metodas remiasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) chemikalų tyrimo vadovo (OECD Guideline for Testing of Chemicals) metodu, nurodytu 12 punkte nurodytame dokumente. Pagrindiniai principai pateikti šio metodo 13 ir 14 punktuose nurodytuose dokumentuose. I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Įvadas 1.1. Apibūdinti metodai ir prietaisai naudojami skystosioms ir sunkiai besilydančioms medžiagoms, jei cheminių reakcijų, kuriose jos dalyvauja, temperatūra nėra žemesnė už virimo temperatūrą (pavyzdžiui, autooksidacija, persigrupavimas, skilimas). Šis metodas taikomas tirti grynoms ir priemaišų turinčioms skystosioms medžiagoms. 1.2. Detekcijos fotoelementu ir terminės analizės metodais galima nustatyti lydymosi ir virimo temperatūrą. Be to, matavimus galima atlikti automatiškai. 1.3. Dinaminio metodo privalumas – jį galima taikyti nustatant garų slėgį ir nebūtina virimo temperatūrą koreguoti iki normalaus slėgio (101,325 kPa), kadangi normalus slėgis matavimų metu nustatomas manostatu. 1.4. Priemaišų įtaka nustatant virimo temperatūrą priklauso nuo priemaišų svarbiausių savybių. Jeigu bandinyje yra lakiųjų priemaišų, kurios galėtų turėti įtakos rezultatams, medžiagą reikia išgryninti. 2. Apibrėžimai ir vienetai 2.1. Normali virimo temperatūra apibūdinama kaip temperatūra, kurioje skysčių garų slėgis yra lygus 101,325 kPa. 2.2. Jeigu virimo temperatūra matuojama ne normaliame atmosferos slėgyje, temperatūros priklausomybė nuo garų slėgio apibūdinama Clausius’o ir Clapeyron’o formule: log p = + const.,(1) čia: p – medžiagos garų slėgis paskaliais, DHV – garavimo šiluma, J mol-1, R – universalioji molinė dujų konstanta = 8,314 J mol-1 K-1, T – termodinaminė temperatūra, K. 2.3. Virimo temperatūra yra nustatoma atsižvelgiant į matavimo metu esantį aplinkos slėgį. 2.4. Vienetų pakeitimas: 2.4.1. Slėgis (vienetai: kPa) 2.4.1.1. 100 kPa = 1 baras = 0,1 MPa („baras“ dar leistinas, bet nerekomenduojamas) 2.4.1.2. 133 Pa = 1 mm Hg = 1 Torr (neleistini vienetai „mm Hg“ ir „Torr“) 2.4.1.3. 1 atm = standartinė atmosfera = 101 325 Pa (neleistinas vienetas „atm“) 2.4.2. Temperatūra (vienetai: K) 2.4.2.1. t = T – 273,15 2.4.2.2. t matuojama 0C 2.4.2.3. T matuojama (K) 3. Pamatinės medžiagos 3.1. Tiriant naują medžiagą nebūtina naudoti pamatines medžiagas. Jos naudojamos tikrinant šio metodo veikimą, norint palyginti gautus rezultatus su kitų metodų rezultatais. 3.2. Kai kurios kalibracinės medžiagos nurodytos šio metodo 15–17 punktuose išvardytuose metoduose. 4. Bandymo metodo principas. Penki virimo temperatūros (virimo intervalo) nustatymo metodai yra pagrįsti virimo temperatūros matavimu, kiti du yra pagrįsti termine analize. 4.1. Nustatymas ebulioskopu. Ebulioskopai buvo sukurti molekuliniam svoriui nustatyti pakilus virimo temperatūrai, bet jie tinka tiksliems virimo temperatūros matavimams atlikti. Paprastas aparatas yra ASTM D 1120-72 (šio metodo 15 punktas). Šiame aparate skystis šildomas aplinkos sąlygomis atmosferos slėgyje kol užverda. 4.2. Dinaminis metodas. Šis metodas pagrįstas flegmos pakartotinio garų suskystinimo temperatūros matavimu atitinkamu termometru, jai verdant. Šiame metode galima keisti slėgį. 4.3. Distiliacijos metodas nustatant virimo temperatūrą. Šis metodas pagrįstas skysčio distiliavimu, garų pakartotinio suskystinimo temperatūros matavimu bei distiliato kiekio nustatymu. 4.4. Siwoloboff’o metodas. Bandinys šildomas mėgintuvėlyje, panardintame į šildymo vonioje esantį skystį. Užlydytas kapiliaras, kurio apatinėje dalyje yra oro burbuliukas, panardinamas į tą patį mėgintuvėlį. 4.5. Detekcija fotoelementu. Pagal Siwoloboff’o metodą atliekamas automatinis fotoelektrinis matavimas, naudojant kylančius burbuliukus. 4.6. Diferencinė terminė analizė. Pagal šį metodą užrašomi tiriamosios medžiagos ir pamatinės medžiagos temperatūrų skirtumai kaip temperatūros funkcija, tiriamajai medžiagai ir pamatinei medžiagai taikant tą pačią kontroliuojamą temperatūrų programą. Jeigu bandinyje įvyksta virsmas, kurio metu pasikeičia entalpija, tą pokytį parodo endoterminis nuokrypis (virimas) nuo pagrindinės užrašytų temperatūrų linijos. 4.7. Diferencinė nustatymo kolorimetrija. Skirtumas tarp energijos įvesties į tiriamąją medžiagą ir į pamatinę medžiagą yra užrašomas kaip temperatūros funkcija, tiriamajai medžiagai ir pamatinei medžiagai yra taikoma ta pati kontroliuojama temperatūrų programa. Ši energija – tai energija, reikalinga nustatyti tiriamosios medžiagos ir pamatinės medžiagos nulinį temperatūrų skirtumą. Jeigu bandinyje įvyksta virsmas, kurio metu pasikeičia entalpija, tą pokytį parodo endoterminis nuokrypis (virimas) nuo pagrindinės užrašytų temperatūrų linijos. 5. Kokybės kriterijai. Skirtingų metodų, naudojamų virimo temperatūrai/virimo intervalui nustatyti, taikymas ir tikslumas yra pateikti šio metodo 1 lentelėje. 1 lentelė. Metodų palyginimas Matavimo metodas Apskaičiuotas tikslumas Galiojantis standartas Ebulioskopas 1,4 K (iki 373 K) (1) (2)  2,5 K (iki 600 K) (1) (2) ASTM D 1120-72 (1) Dinaminis metodas  0,5 K (iki 600 K) (2) Distiliavimo procesas (virimo intervalas)  0,5 K (iki 600 K) ISO/R 918, DIN 53171, BS 4591/71 Pagal Siwoloboff’ą  0,2 K (iki 600 K) (2) Detekcija fotoelementu  0,3 K (373 K) (2) Diferencinė terminė kolorimetrija  0,5 K (iki 600 K)  0,2 K (iki 1273 K) ASTM E 537-76 Diferencinė nustatymo kolorimetrija  0,5 K (iki 600 K)  0,2 K (iki 1273 K) ASTM E 537-76 (1) Šis tikslumas tinka tik labai paprastai priemonei, pavyzdžiui, aprašytai ASTM D 1120-72; ji gali būti patobulinta sudėtingesniais ebulioskopiniais prietaisais. (2) Tinka tik grynoms medžiagoms. Naudojant kitokiomis sąlygomis, reikėtų pagrįsti. 6. Bandymų metodų aprašymas. Kai kurių bandymo metodų darbo eiga apibūdinta tarptautiniuose ir nacionaliniuose standartuose (šio metodo 15–17 punktai). 6.1. Ebulioskopas. 6.2. Dinaminis metodas. Žiūrėti: A4 metodas: Garų slėgio nustatymas. Užrašoma stebėta virimo temperatūra, kai slėgis – 101,325 kPa. 6.3. Distiliavimo procesas (virimo intervalas). 6.4. Siwoloboff’o metodas. 6.4.1. Bandinys šildomas mėgintuvėlyje, kurio skersmuo apie 5 mm, lydymosi temperatūros nustatymo aparate (šio metodo 1 piešinys). 6.4.2. Šio metodo 1 piešinyje pavaizduotas standartizuotas lydymosi ir virimo temperatūros nustatymo aparatas (JIS K 0064), padarytas iš stiklo. 6.4.3. Kapiliaras (virinimo kapiliaras), kuris užlydytas 1 cm virš apatinio galo, patalpinamas į bandinio vamzdelį. Mėginio yra dedama tiek, kad užlydytoji kapiliaro dalis būtų žemiau skysčio paviršiaus. Bandinio vamzdelis su virinimo kapiliaru yra pritaisomas arba prie termometro su gumine juostele, arba pritvirtinamas laikikliu iš šono (šio metodo 2 piešinys). 6.4.4. Vonios skystis parenkamas pagal virimo temperatūrą. Kai temperatūra siekia 573 K, naudojama silikoninė alyva. Skystas parafinas naudojamas iki 473 K. Vonios skystis šildomas taip, kad temperatūra pradžioje kiltų 3 K/min. Vonioje esantis skystis maišomas. Kai temperatūra bus 10 K žemiau laukiamos virimo temperatūros, šildymas sumažinamas, kad temperatūros kilimo greitis būtų 1 K/min. Pasiekus virimo temperatūrą, iš virinimo kapiliaro pradeda kilti burbuliukai. 6.4.5. Virimo temperatūra yra ta temperatūra, kai, labai trumpai atvėsinus, burbuliukai pranyksta, o skystis staiga pradeda kilti kapiliaru. Termometras rodo medžiagos virimo temperatūrą. 6.4.6. Modifikuotas variantas. Modifikuotame variante (šio metodo 3 piešinys) virimo temperatūra nustatoma lydymosi temperatūros nustatymo kapiliare. Jis ištempiamas apie 2 cm (a), išsiurbus nedidelį kiekį bandinio. Atvirasis plonojo kapiliaro galiukas užlydomas, kad jo gale liktų mažas oro burbuliukas. Kaitinant aparatą lydymosi temperatūroje (b), oro burbuliukas plečiasi. Virimo temperatūra atitinka temperatūrą, kurioje medžiagos gumulėlis pasiekia vonioje esančio skysčio paviršių (c). 6.5. Detekcija fotoelementu 6.5.1. Kapiliare esantis bandinys šildomas įkaitintame metaliniame bloke. 6.5.2. Šviesos spindulys nukreipiamas per bloke esančias skylutes per medžiagą į tiksliai kalibruotą fotoelementą. 6.5.3. Bandinyje temperatūros kilimo metu iš virinimo kapiliaro pasirodo pavieniai oro burbuliukai. Pasiekus virimo temperatūrą, burbuliukų padaugėja. Pasikeičia šviesos intensyvumas, kurį užregistruoja fotoelementas, ir perduodamas sustabdymo signalas į indikatorių, parodantį bloke esančio platininio varžinio termometro rodmenis. 6.5.4. Šis metodas leidžia nustatyti temperatūras, žemesnes negu kambario temperatūras iki 253,15 K (20 0C), nedarant jokių pakeitimų aparate. Prietaisas paprasčiausiai dedamas į aušinimo vonią. 6.6. Terminė analizė 6.6.1. Diferencinė terminė analizė. 6.6.2. Diferencinė nustatymo kolorimetrija. II. DUOMENYS 7. Esant nedideliems nukrypimams nuo normalaus slėgio (daugiausia  5 kPa), virimo temperatūra normalizuojama iki Tn naudojantis tokiomis Sidney Young skaitmeninių verčių lygties vidutinėmis vertėmis: Tn = T + (fT x Dp),(2) čia: Dp – (101,325 – p), p – slėgio matavimas, kPa, fT – virimo temperatūros pokyčio sparta, slėgis K/kPa, T – išmatuota virimo temperatūra, K, Tn – virimo temperatūra, koreguota iki normalaus slėgio, K. 7.1. Daugumos medžiagų temperatūros korekcijos koeficientai fT ir jų aproksimacijos lygtys yra įtrauktos į anksčiau minėtus tarptautinius ir nacionalinius standartus. 7.2. Pavyzdžiui, DIN 53171 metodas nurodo apytikres temperatūros korekcijas dažuose esantiems tirpikliams. Jos pateiktos šio metodo 2 lentelėje. 2 lentelė. Temperatūra ir korekcijos koeficientai fT Temperatūra T (K) Korekcijos koeficientas fT (K/kPa) 323,15 0,26 348,15 0,28 373,15 0,31 398,15 0,33 423,15 0,35 448,15 0,37 473,15 0,39 498,15 0,41 523,15 0,44 548,15 0,45 573,15 0,47 III. ATASKAITOS PATEIKIMAS 8. Bandymo protokole, jeigu įmanoma, pateikiama tokia informacija: 8.1. taikytas metodas; 8.2. tiksli medžiagos charakteristika (tapatybė ir priemaišos) ir išankstinio gryninimo stadija, jeigu tokia naudojama; 8.3. tikslumo apskaičiavimas. 9. Ne mažiau kaip dviejų matavimų, patenkančių į apskaičiuotą tikslumo intervalą (šio metodo 1 lentelė), vidutinė temperatūra nurodoma kaip virimo temperatūra. 10. Nurodomos išmatuotos virimo temperatūros ir jų vidurkiai, o slėgis (-iai), kuriame buvo atlikti šie matavimai, nurodomas kPa. Pageidautina, kad slėgis būtų artimas normaliam atmosferos slėgiui. 11. Visa kita informacija ir rezultatai, svarbūs duomenų aiškinimui, pateikiami atsižvelgiant į priemaišas ir medžiagos fizikinę būseną. IV. NUORODOS 12. EBPO, Paryžius, 1981, 103 tyrimo metodas, galutinis Tarybos nutarimas C(81) 30. 13. IUPAC, B. Le Neindre, Vodar B., Eksperimentinė termodinamika, Batterworths, Londonas, 1975, 2 t. 14. Weissrberger R., Organinės chemijos technika. Organinės chemijos fiziniai metodai, 3 leidimas, VIII skyrius, Interscience Publ., 1959, 1 t., 1 d. V. PAPILDOMOS NUORODOS 15. Ebulioskopas. ASTM D 1120-72 Standartinis automobilių antifrizo virimo taško tyrimo metodas. 16. Distiliacijos procesas (virimo intervalas). 16.1. ISO/R 918 Distiliacijos tyrimo metodas. Distiliacijos eiga ir diapozonas. 16.2. BS 4349/68 Distiliacijos naftos produktuose nustatymo metodas. 16.3. BS 4591/71 Distiliacijos charakteristikų nustatymo metodas. 16.4. DIN 53171 Pagrindiniai rodikliai. Virimo nustatymas. 16.5. NF T 20-608 Distiliacija: distiliacijos intervalo nustatymas. 17. Diferencinė terminė analizė ir diferencinė nustatymo kolorimetrija. 17.1. ASTM E 537-76 Standartinis metodas chemikalų įvertinimo metodas diferencijuotos šiluminės analizės metodais. 17.2. ASTM E 473-85 Standartinis šiluminės analizės nustatymas. 17.3. ASTM E 472-86 Šiluminės analizės duomenų panaudojimo standartas. 17.4. DIN 51005 Šiluminė analizė: sąvokos. 1 piešinys. Lydymosi temperatūros nustatymo aparatas JIS K 0064 (Matmenys nurodyti milimetrais) A – Matavimo indas B – Kamštis C – Ventiliatorius D – Termometras E – Papildomas termometras F – Vonios skystis G – Bandinio vamzdelis, jo didžiausias išorinis skersmuo – 5 mm; vamzdelyje yra apie 100 mm ilgio kapiliaras, kurio vidinis skersmuo apie 1 mm, o sienelės storis – apie 0,2 – 0,3 mm H – Šoninis vamzdelis 2 piešinys. Metodo principas pagal Siwoloboff’ą 3 piešinys. Modifikuotas variantas ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-414 A 4 metodas: garų slėgis I. Bendrosios nuostatos 1. Įvadas 1.1. Šis metodas remiasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) bandymo vadovo (OECD Test Guideline) metodu, nurodytu 11 punkte nurodytame dokumente. Pagrindiniai principai pateikti 12, 13 punktuose nurodytuose dokumentuose. 1.2. Naudinga turėti išankstinę informaciją apie šiam tyrimui reikalingos medžiagos struktūrą, lydymosi temperatūrą ir virimo temperatūrą. 1.3. Nėra vienintelio matavimų būdo, taikytino visam garų slėgių intervalui, todėl garų slėgiui nuo < 10-4 iki 105 Pa matuoti rekomenduojama taikyti kelis metodus. 1.4. Paprastai priemaišos turi įtakos garų slėgiui ir ypač tiek, kiek tai priklauso nuo priemaišų rūšies. 1.5. Jeigu bandinyje yra lakiųjų priemaišų, kurios galėtų turėti įtakos rezultatams, medžiaga gali būti gryninama, taip pat tiktų nustatyti garų slėgį techninėms medžiagoms. 1.6. Kai kuriuose čia apibūdintuose metoduose naudojamas aparatas su metalinėmis dalimis; į tai turi būti atsižvelgiama tiriant ėsdinančias (ardančias) medžiagas. 2. Apibrėžimai ir vienetai. Medžiagos garų slėgis yra apibrėžiamas kaip soties slėgis virš kietosios arba skystosios medžiagos. Esant termodinaminei pusiausvyrai grynos medžiagos garų slėgis – tai tik temperatūrinė funkcija. 2.1. Naudotinas SI slėgio vienetas turi būti paskalis (Pa). 2.2. Vienetai, kurie naudojami kartu su konversijos koeficientais: 1 toras (1 mm Hg)= 1,333 x 102 Pa, 1 atmosfera= 1,013 x 105 Pa, 1 baras= 105 Pa. 2.3. Temperatūros vienetas SI sistemoje – kelvinas (K). 2.4. Universalioji molinė dujų konstanta R = 8,314 J mol-1 K-1. 2.5. Dujų slėgio temperatūrinė priklausomybės yra apibūdinta Clausius-Clapeyron formule: log p = + const., čia: p – medžiagos garų slėgis paskaliais; DHV – garinimo šiluma, J mol-1; R – universalioji molinė dujų konstanta, J mol-1 K-1; T – termodinaminė temperatūra, K. 3. Pamatinės medžiagos. Nebūtina naudoti pamatinių medžiagų visais tais atvejais, kai tiriama nauja medžiaga. Pamatinės medžiagos naudotinos kontroliuojant šio metodo veikimą ir lyginant gautus rezultatus su kitų metodų rezultatais. 4. Tyrimų metodų esmė. Garų slėgiui nustatyti yra siūlomi septyni metodai, kuriuos galima taikyti skirtingiems garų slėgio intervalams. Kiekvienu metodu garų slėgis yra nustatomas įvairiose temperatūrose. Kai temperatūrų intervalas ribotas, grynos medžiagos garų slėgio logaritmas yra temperatūros inversijos tiesinė funkcija. 4.1. Dinaminis metodas. Dinaminiu metodu yra matuojama virimo temperatūra, kuri priklauso nuo nustatyto slėgio. Rekomenduojamas intervalas: 103–105 Pa. Šis metodas taip pat rekomenduojamas taikyti nustatant normalią virimo temperatūrą, kai temperatūra neviršija 600 K. 4.2. Statinis metodas. Statiniuose procesuose, esant termodinaminei pusiausvyrai, garų slėgis uždaroje sistemoje yra nustatomas apibrėžtoje temperatūroje. Šis metodas tinka vienkomponentėms ir daugiakomponentėms kietosioms ir skystosioms medžiagoms. Rekomenduojamas intervalas: 10–105 Pa. Šis metodas taip pat gali būti taikomas ir 1–10 Pa, jeigu atsargiai elgiamasi. 4.3. Izoteniskopas. Šis standartizuotas metodas taip pat yra statinis metodas, bet paprastai netinka daugiakomponentėms sistemoms. Papildomos informacijos galima gauti ASTM metode D-2879-86. Rekomenduojamas intervalas: 102–105 Pa. 4.4. Efuzijos metodas: garų slėgio pusiausvyra. Medžiagos kiekis, pasišalinantis iš elemento per laiko vienetą per žinomo dydžio angą, yra nustatomas vakuume taip, kad medžiagos grįžimas į kamerą yra nereikšmingas (pavyzdžiui, matuojant impulsą, generuotą jautrioje pusiausvyroje garų čiurkšle arba matuojant prarastą svorį). Rekomenduojamas intervalas: 10-3–1 Pa. 4.5. Efuzijos metodas: masės praradimas arba išgaravusių medžiagų kaupimas. Metodas pagrįstas tiriamos medžiagos, garų pavidalu pasišalinančios iš Knudsen’o kameros per laiko vienetą per angą ultravakuumo sąlygomis, masės apskaičiavimu. Pasišalinusių garų masę galima nustatyti nustatant kameros sumažėjusią masę arba kondensuojant garus žemoje temperatūroje ir nustatant išgarintos medžiagos kiekį chromatografinės analizės būdu. Garų slėgis apskaičiuojamas naudojant Hertz-Knudsen’o priklausomybę. Rekomenduojamas intervalas: 10-3–1 Pa. 4.6. Dujų soties metodas. Inertinių nešančiųjų dujų srovė leidžiama virš medžiagos taip, kad ji įsisotina jų garų. Medžiagos, perneštos žinomu nešančiųjų dujų kiekiu, kiekis yra matuojamas arba surenkant į tinkamą gaudyklę, arba betarpiška analizine technika. Tai naudojama garų slėgiui apskaičiuoti duotoje temperatūroje. Rekomenduojamas intervalas: 10-4–1 Pa. Šį metodą taip pat galima taikyti 1 – 10 Pa intervale, jeigu atsargiai elgiamasi. 4.7. Rotacinis metodas. Sukamojo rotoriaus manometre tikrasis matavimo elementas – tai mažas plieno rutuliukas, kybantis magnetiniame lauke ir besisukantis labai dideliu greičiu. Dujų slėgis yra nustatomas iš nuo slėgio priklausančio plieno rutuliuko lėtėjimo. Rekomenduojamas intervalas: 10-4 – 0,5 Pa. 5. Kokybės kriterijai. Įvairūs garų slėgio nustatymo metodai yra palyginami pagal jų taikytinumą, pasikartojamumą, atkuriamumą, matavimo intervalą, galiojantį standartą. Ši informacija pateikta 1 lentelėje. 1 lentelė. Kokybės kriterijai Matavimo metodas Medžiagos Pasikartoja-mumas (1) Atkuriamu- mas (1) Rekomenduo-jamas intervalas Galiojantis standartas Kieto-sios Skysto-sios Dinaminis metodas Mažai tirpios Taip Iki 25% Iki 25% 103Pa – 2 x 103Pa - 1 – 5% 1 – 5% 2 x 103Pa – 105 Pa - Statinis metodas Taip Taip 5 – 10% 5 – 10% 10 Pa – 105 Pa (2) NFT 20-048 (5) Izoteniskopas Taip Taip 5 – 10% 5 – 10% 102 Pa – 105 Pa ASTM-D 2879-86 Efuzijos metodas: Garų slėgio pusiausvyra Taip Taip 5 – 20% Iki 50% 10-3 Pa – 1 Pa NFT 20-047 (6) Efuzijos metodas: masės praradimas Taip Taip 10 – 30% Iki 50% 10-4 Pa – 1 Pa - Dujų soties metodas Taip taip 10 – 30% Iki 50% 10-4 Pa – 1 Pa (2) - Rotacinis metodas Taip taip 10 – 20% Iki 50% 10-4 Pa – 0,5 Pa - (1) Priklauso nuo grynumo laipsnio. (2) Šiuos metodus taip pat galima taikyti, kai Pa 1 – 10, jeigu atsargiai elgiamasi. 6. Metodų apibūdinimas 6.1. Dinaminis metodas 6.1.1. Aparatūra. Paprastai matavimo aparatūrą sudaro virinimo indas su pritaisytu stikliniu ar metaliniu aušintuvu (1 piešinys), temperatūros matavimo įrenginys, slėgio reguliavimo ir matavimo įrenginys. Piešinyje parodytas paprastas matavimo aparatas yra padarytas iš karščiui atsparaus stiklo ir yra sudarytas iš penkių dalių. Didelį iš dalies dvigubų sienelių vamzdį sudaro matinio apvalkalo jungtis, aušinimo indas ir įvadas. Stiklinis cilindras su Cottrell’o siurbliu yra įtaisomas vamzdyje virinimo dalyje, stiklo paviršius yra nelygus, kad būtų išvengiama atsitrenkimų virinimo metu. Temperatūra matuojama atitinkamu temperatūriniu jutikliu (varžiniu termometru, (apvalkalo) termopora, panardintu aparate matavimo taške (1 piešinys, taškas Nr. 5) per atitinkamą angą (pavyzdžiui, vidinį įvadą). Reikalingos jungtys yra padarytos taip, kad būtų galima reguliuoti slėgį ir tiktų matavimo įrenginiui. Kolba, kuri veikia kaip buferinis tūris, su matavimo aparatu yra sujungta kapiliaru. Virinimo indas šildomas šildymo elementu (kaitinimo elementu), iš apačios įdėtu į stiklinį aparatą. Šildymui reikalinga srovė nustatoma reguliuojama termopora. Vakuuminiu siurbliu sudaromas būtinas vakuumas tarp 102 Pa ir apytikriai 105 Pa. Slėgiui reguliuoti naudojamas atitinkamas vožtuvas orui arba azotui reguliuoti (matavimo intervalas apytikriai 102–105 Pa) ir vėdinimui. Slėgis matuojamas manometru. 6.1.2. Matavimo eiga. Garų slėgis matuojamas nustatant bandinio temperatūrą įvairiuose apibrėžtuose slėgiuose, apie 103–105 Pa. Nekintanti temperatūra pastoviame slėgyje rodo, kad pasiekta virimo temperatūra. Šiame metode negalima naudoti putojančių medžiagų. Medžiaga dedama į švarų, sausą indą. Galima susidurti su tam tikromis problemomis naudojant nemiltelinius kietuosius kūnus, bet jas kartais galima išspręsti pašildant aušintuvą. Kai tik indas užpildomas, aparato antbriaunis užsandarinamas, medžiaga degazuojama. Tada nustatomas žemiausias norimas slėgis ir įjungiamas šildymas. Tuo pačiu metu temperatūrinis jutiklis sujungiamas su savirašiu. Pusiausvyra pasiekiama, kai esant pastoviam slėgiui užregistruojama pastovi temperatūra. Reikia būti ypač atsargiems, kad virinimo metu būtų išvengiama susidūrimų. Be to, ant šaldytuvo turi matytis visiška kondensacija. Nustatant blogai besilydančių medžiagų garų slėgį, reikia stengtis išvengti šaldytuvo užsikimšimo. Užregistravus pusiausvyros tašką, nustatomas didesnis slėgis. Šis procesas kartojamas, kol pasiekiama 105 Pa (iš viso apie 5–10 matavimo taškų). Kontrolei matavimo taškai turi būti kartojami mažesniuose slėgiuose. 6.2. Statinis metodas 6.2.1. Aparatūra. Aparatą sudaro bandymo kamera, kaitinimo ir aušinimo sistema bandinio temperatūrai reguliuoti ir temperatūrai matuoti; prietaisai slėgiui nustatyti ir matuoti. 2 ir 3 piešiniuose parodyti pagrindiniai naudotini principai. Prie bandymo kameros (2 piešinys) iš vienos pusės yra prijungiamas atitinkamas didelio slėgio vožtuvas. U formos vamzdelis, kuriame yra atitinkamas manometro skystis, yra prijungiamas iš kitos pusės. Vienas U formos manometro vamzdelio galas įstatomas į vakuuminį siurblį, azoto cilindrą arba vėdinimo vožtuvą ir manometrą. Slėgio matuoklis su slėgio indikatoriumi gali būti naudojamas vietoje U formos vamzdelio (3 piešinys). Bandinio temperatūrai reguliuoti bandymo kamera su vožtuvu ir U formos vamzdeliu arba slėgio matuokliu patalpinama į vonią, kurioje palaikoma pastovi 0,2 K temperatūra. Temperatūra matuojama išorinėje bandymo kameros sienelės pusėje arba pačiame inde. Vakuuminis siurblys su pasroviui esančiu aušinimo sifonu naudojamas aparatui vakuumuoti. Taikant statinį metodą medžiagos garų slėgis yra matuojamas netiesiogiai naudojant nulinį indikatorių. Taip atsižvelgiama į tai, kad U formos vamzdelyje esančio skysčio tankis pasikeičia, jeigu temperatūra smarkiai keičiasi. Nuliniais indikatoriais U formos vamzdelyje priklausomai nuo slėgio intervalo ir bandinio cheminių savybių gali būti naudojami silikoninės alyvos, ftalatai. Tiriamoji medžiaga neturi labai smarkiai ištirpti arba reaguoti su U formos vamzdelyje esančiu skysčiu. Manometre gali būti naudojamas gyvsidabris, normalus oro slėgis iki 102 Pa, tuo metu, kai silikoniniai skysčiai ir ftalatai tinka slėgiui esant žemesniam kaip 102 Pa iki 10 Pa. Šildomos membranos manometrai gali būti naudojami net tada, kai slėgis žemesnis kaip 10-1 Pa. Taip pat yra ir kitokių slėgio matuoklių, kurie gali būti naudojami esant mažesniam kaip 102 Pa slėgiui. 6.2.2. Matavimų eiga. Prieš matavimus visos aparato sudedamosios dalys, parodytos 2 ir 3 piešiniuose, turi būti kruopščiai išvalytos ir išdžiovintos. 2 piešinio U formos vamzdelis užpildomas pasirinktu skysčiu, kuris prieš užrašant rodmenis gali būti degazuotas aukštesnėje temperatūroje. Tiriamoji medžiaga dedama į aparatą, kuris po to uždaromas, o temperatūra sumažinama tiek, kad būtų galima atlikti degazavimą. Temperatūra turi būti gana žema, kad būtų užtikrintas oro išsiurbimas, bet daugiakomponenčių sistemų atveju tai neturi pakeisti medžiagos struktūros. Jeigu reikia, maišant galima greičiau pasiekti pusiausvyrą. Bandinys gali būti peraušintas, jei taikomas skystas azotas (stengiantis, kad neįvyktų oro arba siurblyje esančio skysčio kondensacija) arba etanolio ir sauso ledo mišinys. Žemos temperatūros matavimuose naudojama vonia su reguliuojama temperatūra, sujungta su labai žemų temperatūrų matuokliu. Atidarius bandymo kameros vožtuvą, siurbiama kelias minutes, kad būtų pašalintas oras. Po to vožtuvas uždaromas, o bandinio temperatūra sumažinama iki žemiausio norimo lygio. Reikalui esant, degazavimo veiksmai turi būti pakartojami kelis kartus. Bandinį kaitinant, garų slėgis kyla. Tai pakeičia U formos vamzdelyje esančio skysčio pusiausvyrą. Jai atstatyti į aparatą per vožtuvą leidžiama azoto arba oro, kol slėgio indikatoriaus skystis vėl bus ties nuline padala. Tam reikalingą slėgį gali kambario temperatūroje parodyti precizinis manometras. Šis slėgis atitinka medžiagos garų slėgį tam tikroje matuojamoje temperatūroje. 2 piešinyje parodytas metodas yra panašus, bet garų slėgio rodmenys nuskaitomi tiesiogiai. Temperatūrinė garų slėgio priklausomybė yra nustatoma gana mažais intervalais (iš viso apytikriai 5–10 matavimo taškų) iki norimo maksimumo. Žemos temperatūros nuskaitymai turi būti pakartojami kaip kontrolė. Jeigu pakartotinio nuskaitymo vertės nesutampa su didėjančios temperatūros vertėmis, tai gali reikšti: 6.2.2.1. bandinyje dar yra oro (aukštas medžiagos klampumas) arba liko medžiagų, kurių virimo temperatūra yra žema ir kurios išsiskiria kaitinant ir gali būti pašalintos išsiurbimu po tolesnio superaušinimo; 6.2.2.2. aušinimo temperatūra nėra žema. Šiuo atveju aušinimui naudojamas skystas azotas. Jeigu nustatomos 6.2.2.1. ar 6.2.2.2 punkte minimos priežastys, tai bandymas turi būti pakartotas; 6.2.2.3. medžiaga chemiškai aktyvi tiriamajame temperatūros intervale (skilimas, polimerizacija). 6.3. Izoteniskopas. Išsamų šio metodo aprašymą galima rasti šio metodo 17 punkte nurodytame dokumente. Šio matavimo prietaiso principas pavaizduotas 4 piešinyje. Panašiai kaip statinis metodas, apibūdintas 6.2 punkte, izoteniskopas tinka tyrinėti kietuosius ir skystuosius kūnus. Jeigu tai skystieji kūnai, pati medžiaga naudojama kaip skystis pagalbiniame manometre. Į izoteniskopą įpilamas toks kiekis skysčio, kurio pakanka kolbai ir trumpai manometro kojelei užpildyti. Izoteniskopas pritaisomas prie vakuuminės sistemos, iš jo išsiurbiamas oras, po to užpildomas azotu. Sistemos išsiurbimas ir išvalymas kartojamas du kartus, kad būtų pašalinamas liekamasis deguonis. Užpildytas izoteniskopas dedamas horizontaliai, kad bandinys bandymo kolboje ir manometro sekcijoje (U dalis) pasklistų plonu sluoksniu. Slėgis sistemoje sumažinamas iki 133 Pa, o bandinys yra atsargiai šildomas, kol užverda (ištirpusių sujungtųjų dujų pašalinimas). Tada izoteniskopas dedamas taip, kad bandinys sugrįžtų į kolbą ir trumpąją manometro kojelę, kad abu būtų pilni skysčio. Palaikomas toks pat slėgis kaip degazuojant; bandinio kolbos kaklelis kaitinamas silpnoje liepsnoje, kol bandinio garai išsiplečia tiek, kad bandinys iš viršutinės kolbos dalies ir manometro kojelės pasislenka į izoteniskopo manometro sekciją, sudarydamas garų pripildytą ir laisvą nuo azoto erdvę. Po to izoteniskopas patalpinamas į vonią, kur palaikoma pastovi temperatūra, ir azoto slėgis reguliuojamas taip, kad susilygintų su bandinio slėgiu. Slėgio pusiausvyrą patvirtina izoteniskopo manometro dalis. Esant pusiausvyrai azoto garų slėgis yra lygus medžiagos garų slėgiui. Kietosioms medžiagoms priklausomai nuo slėgio ir temperatūrų intervalo yra naudojami manometro skysčiai, nurodyti 6.2.1 punkte. Tada kietasis kūnas, kurį reikia ištirti, talpinamas į kolbą ir degazuojamas padidintoje temperatūroje. Po to izoteniskopas palenkiamas taip, kad manometre esantis skystis pertekėtų į U formos vamzdelį. Garų slėgis kaip temperatūros funkcija yra matuojamas pagal 6.2 punkte aprašytą metodą. 6.4. Efuzijos metodas: garų slėgio pusiausvyra 6.4.1. Aparatūra. Skirtingos aparatūros konstrukcijos aprašytos šio metodo 11 punkte nurodytame dokumente. Šio aparato aprašymas apima pagrindinius metodo principus. 5 piešinyje pateiktos svarbiausios aparato dalys, tai nerūdijančio plieno arba stiklinis aukšto vakuumo rezervuaras, įranga sudaryti ir pamatuoti vakuumą bei įmontuoti komponentai garų slėgiui matuoti esant pusiausvyrai. Į aparatą įmontuojami tokie komponentai: 6.4.1.1. garintuvo kamera su antbriauniu ir rotaciniu įvadu. Garintuvas – tai cilindrinis vamzdis, pagamintas iš vario arba chemiškai atsparaus lydinio su geru šilumos laidumu. Gali būti naudojamas stiklinis vamzdis su varine sienele. Garintuvo diametras apytikriai nuo 3 cm iki 5 cm, o aukštis nuo 2 cm iki 5 cm. Garų srautas reguliuojamas viena – trimis skirtingų dydžių angomis. Garintuvas kaitinamas arba apačioje esančia kaitinimo plokšte, arba iš išorės apvyniota spirale. Kad šiluma nebūtų eikvojama pagrindinei plokštei šildyti, kaitintuvas tvirtinamas prie bazinės plokštės metalu su labai mažu šilumos laidumu (nikelio sidabro arba chromo nikelio plienas), pavyzdžiui, nikelio sidabro vamzdelis prijungiamas prie rotacinio įvado, jeigu naudojamas garintuvas su keliomis angomis. Tokia konstrukcija turi privalumų, nes leidžia prijungti varinį strypą. Tai sudaro sąlygas išorės aušinimui panaudojus aušinimo vonią; 6.4.1.2. jeigu varinio garintuvo dangtelyje yra trys skirtingo skersmens angos, viena nuo kitos esančios 90 0 kampu, galima apimti įvairius garų slėgio intervalus per visą matavimų intervalą (angų skersmuo apytikriai 0,30–4,50 mm). Didelės angos naudojamos žemam garų slėgiui ir atvirkščiai. Sukant garintuvą galima nustatyti norimą angą arba tarpinę padėtį garų srovėje (garintuvo anga-ekranas-svarstyklių lėkštė), išskirti molekulių srautą arba nukreipti jį per garintuvo angą į svarstyklių lėkštę. Medžiagos temperatūrai matuoti tinkamoje vietoje įtaisoma termopora arba varžinis termometras; 6.4.1.3. virš ekrano įrengtos aukštos tikslumo klasės mikrosvarstyklės. Svarstyklių lėkštės skersmuo yra apytikriai 30 mm. Lėkštei pagaminti tinka paauksuotas aliuminis; 6.4.1.3.1. svarstyklių lėkštė apgaubta cilindriniu aušintuvu iš žalvario arba vario. Priklausomai nuo svarstyklių tipo jose yra angos svarstyklių svirčiai ir ekrano angos molekulių srautui, tai turi garantuoti visišką garų kondensavimą ant svarstyklių lėkštės. Priklausomai nuo svarstyklių tipo jose būna svirtis ir ekrano angos molekulių srautui, kad būtų užtikrintas visiškas garų kondensavimas ant svarstyklių lėkštės. Šilumos išsiskyrimas į išorę yra užtikrinamas variniu strypeliu, sujungtu su aušintuvu. Strypelis yra ištraukiamas per pagrindinę plokštę ir nuo jos termiškai izoliuojamas, pavyzdžiui, chromo nikelio plieno vamzdeliu. Strypelis panardinamas į Diuaro indą su skystu azotu, esančiu po pagrindine plokšte, arba skystasis azotas cirkuliuoja strypeliu. Taip aušintuvas yra laikomas apytikriai minus 120 0C temperatūroje. Svarstyklių lėkštė aušinama tik spinduliavimu, to pakanka tiriamam slėgio intervalui (aušinama apie 1 valandą iki matavimų pradžios); l 6.4.1.3.2. svarstyklės įrengiamos virš aušintuvo. Naudotinos labai jautrios svarstyklės, 2 pečių elektroninės mikrosvarstyklės, aprašytos šio metodo 18 punkte nurodytame dokumente, arba labai jautrus judamosios ritės prietaisas, aprašytas šio metodo 19 punkte nurodytame dokumente; 6.4.1.4. bazinėje plokštėje taip pat yra elektrinės jungtys termoporoms (arba varžiniams termometrams) ir kaitinimo ritėms; 6.4.1.5. vakuumas inde sudaromas naudojant dalinį vakuuminį siurblį (reikalingas vakuumas apytikriai (1 – 2 x 10-3 Pa, pasiekiamas po 2 valandų siurbimo). Slėgis reguliuojamas atitinkamu jonizacijos manometru. 6.4.2. Matavimų eiga. 6.4.2.1. Indas užpildomas tiriamąja medžiaga ir uždengiamas dangteliu. Aušintuvas ir kaitintuvas įdedami į garintuvą. Aparatas uždaromas ir įjungiami vakuumo siurbliai. Galutinis slėgis, prieš pradedant matavimus, turi būti apie 10-4 Pa. Aušinimas įjungiamas, kai slėgis yra apytikriai 10-2 Pa. Pasiekus reikalingą vakuumo lygį, pradedama nuo žemiausių reikalaujamų temperatūrų. Nustatoma atitinkama anga dangtelyje, garų srovė teka per ekraną tiesiai virš angos ir atsimuša į ataušintą svarstyklių lėkštę. Svarstyklių lėkštė turi būti didelė, kad visa per ekraną nukreipta srovė atsimuštų į ją. Garų srovės judesio kiekis veikia kaip jėga į svarstyklių lėkštę, ir molekulės kondensuojasi ant vėsaus paviršiaus. Judesio kiekis ir vienalaikė kondensacija sukelia signalą savirašyje. Signalų vertinimas pateikia dviejų rūšių informaciją: 6.4.2.2.2. garų slėgis yra nustatomas tiesiogiai pagal judesio kiekį į svarstyklių lėkštę (šiuo atveju nereikia žinoti molekulinės masės), tai aprašoma šio metodo 12 punkte nurodytame dokumente. Kai vertinami įrašai, turi būti atsižvelgiama į tokius geometrinius veiksnius, kaip garintuvo anga ir molekulinio srauto kampas. 6.4.2.3. Tuo pačiu metu galima matuoti kondensato masę ir iš to apskaičiuoti garavimo koeficientą. Taip pat galima apskaičiuoti garų slėgį iš garavimo koeficiento ir molekulinės masės, naudojant Herzo formulę [12]: p = G , (1) čia: G – garavimo koeficientas (kg s-1 m-2), M – molinė masė (g mol-1), T – temperatūra (K), R – universalioji molinė dujų konstanta (J mol-1 K-1), p – garų slėgis (Pa). 6.4.2.4. Pasiekus reikalingą vakuumą, atliekami matavimai žemiausioje norimoje matavimų temperatūroje. Tolesniems matavimams temperatūra didinama mažais intervalais, kol pasiekiama didžiausia norima temperatūra. Po to bandinys vėl aušinamas ir galima užrašyti antrą garų slėgio kreivę. Jeigu antro matavimo metu nepavyksta patvirtinti pirmo matavimo rezultatų, galimas daiktas, kad medžiaga gali irti matuojamame temperatūros intervale. 6.5. Efuzijos metodas: masės praradimas 6.5.1. Aparatūra. Efuzijos aparato pagrindinės dalys: 6.5.1.1. termostatinis išsiurbiamas rezervuaras, kuriame talpinamos efuzijos kiuvetės; 6.5.1.2. aukštą vakuumą užtikrinantis siurblys (difuzinis siurblys arba turbomolekulinis siurblys) su vakuumo matuokliu; 6.5.1.3. gaudyklė, kurioje naudojamas suskystintas azotas arba sausasis ledas. 6.5.2. 6 piešinyje pavaizduotas elektra šildomas aliumininis vakuumo rezervuaras su 4 nerūdijančio plieno efuzijos kiuvetėmis. Apytikriai 0,3 mm storio nerūdijančio plieno folijoje yra 0,2–1,0 mm skersmens antgaliai, prie efuzijos kiuvetės pritaisyti įsriegiamu dangteliu. 6.5.3. Matavimų eiga. 6.5.3.1. Kiekviena efuzijos kiuvetė užpildoma pamatine ir tiriamąja medžiagomis, metalinė diafragma su antgaliu yra apsaugota įsriegtu dangteliu, kiekviena kiuvetė pasveriama 0,1 mg tikslumu. Kiuvetės dedamos į aparatą su nustatyta temperatūra, oras aparate išsiurbiamas tiek, kad slėgis būtų viena dešimtąja mažesnis negu reikalaujama. Nustatytais laiko intervalais nuo 5 iki 30 valandų į aparatą įleidžiama oro, o kiuvetės masės nuostolis nustatomas pakartotinai ją pasveriant. Norint užtikrinti, kad lakiosios priemaišos nedarytų įtakos rezultatams, kiuvetės pakartotinai sveriamos nustatytais laiko intervalais, tikrinant, ar garavimo greitis išlieka pastovus ne mažiau kaip per du laiko intervalus. Garų slėgis p efuzijos kiuvetėje skaičiuojamas taip: p =  , (2) čia: p – garų slėgis, Pa, m – medžiagos, išsiskiriančios iš kameros per laiką t, masė, kg, t – laikas, s, A – angos plotas, m2, K – korekcijos koeficientas, R – universalioji dujų konstanta, J mol-1 K-1, T – temperatūra, K, M – molekulinė masė, kg mol-1. Korekcijos koeficientas K priklauso nuo cilindrinio antgalio ilgio ir jo spindulio santykio: koeficientas: 0,1 0,2 0,6 1,0 2,0 K: 0,952 0,909 0,771 0,672 0,514 6.5.3.2. Formulė (2) gali būti užrašoma taip: p = E  , (3) čia: E =  ir tai yra efuzijos konstanta. 6.5.3.3. Efuzijos kiuvetės konstanta E gali būti nustatoma naudojant pamatines medžiagas pagal formulę, pateiktą šio metodo 12 ir 19 punktuose nurodytuose dokumentuose: E =  , (4) čia: p(r) – pamatinės medžiagos garų slėgis, Pa, M(r) – pamatinės medžiagos molekulinė masė, kg mol-1. 6.6. Dujų soties metodas 6.6.1. Aparatūra. Tipišką aparatą, naudojamą šiam tyrimui atlikti, sudaro keletas sudedamųjų dalių, nurodytų 7 piešinyje, kurios apibūdinamos šio metodo 11 punkte nurodytame dokumente. 6.6.1.1. Inertinės dujos. Nešančiosios dujos neturi sukelti cheminės reakcijos su tiriamąja medžiaga. Paprastai šiam tikslui tinka azotas, bet kartais gali būti reikalingos kitos dujos, kurios apibūdinamos 20 punkte nurodytame dokumente. Naudojamos dujos turi būti sausos. 6.6.1.2. Srauto kontrolė. Atitinkama dujų kontrolės sistema yra reikalinga tam, kad būtų užtikrintas per soties kolonėlę judančio srauto greičio ir savybių pastovumas. 6.6.1.3. Garų surinkimo gaudyklės. Jos priklauso nuo bandinio ypatybių ir pasirinkto analizės metodo. Garai …