{"html": "

7.8. Kombinuotasis metodas. Sudėtinių molekulių log Pow apskaičiavimas gali būti iš esmės pagerintas, jei molekulė dalijama į didesnes struktūrines dalis (fragmentus), kurių log Pow patikimos vertės randamos dokumentuose, nurodytuose šio metodo 37 ir 38 punktuose, arba gaunamos naudojant pačių atliktus matavimus. Vėliau tokių fragmentų (pavyzdžiui, heterociklai, antrachinonas, azobenzenas) duomenys gali būti derinami su šio metodo 7.5 arba 7.7 punktuose nurodytomis konstantomis.

\n

7.9. Apskaičiavimo metodai gali būti taikomi tik iš dalies arba visiškai jonizuotiems junginiams, jei įmanoma atsižvelgti į būtinuosius pataisos faktorius. Jei gali būti padaryta prielaida apie tarpmolekulinių vandenilinių jungčių buvimą, turi būti pridedami atitinkami pataisos dėmenys (maždaug nuo + 0,6 iki +1,0 log Pow vieneto). Tokių ryšių buvimo požymiai gali būti gauti naudojant molekulės erdvinius modelius arba spektroskopinius duomenis. Jei galimos kelios tautomerinės formos, apskaičiavimai turi remtis pačia patikimiausia forma. Būtina kruopščiai sekti fragmentų konstantų pataisas.

\n

7.10. Taikant apskaičiavimo ir vertinimo metodus, bandymų ataskaitoje, jei įmanoma, turi būti tokia papildoma informacija:

\n

7.10.1. kokio nors galimo intramolekulinio vandenilinio ryšio, disociacijos, krūvio ir visų kitų neįprastų veiksnių (pvz., tautomerijos) požymiai;

\n

7.10.2. apskaičiavimo metodo aprašymas;

\n

7.10.3. duomenų bazės identifikavimas arba šaltinis;

\n

7.10.4. išsami apskaičiavimo eiga.

\n

II. DUOMENYS 8. Kratomos kolbos metodu nustatytų P verčių patikimumas gali būti patikrinamas palyginant dvigubo nustatymo vidurkius su suminiu vidurkiu.

\n

III. ATASKAITOS PATEIKIMAS 10. Bandymo protokole, jeigu įmanoma, pateikiama tokia informacija:

\n

10.1. tikslios medžiagos charakteristikos (identiškumas ir priemaišos);

\n

10.2. jeigu neįmanoma ištirti šiuo metodu (pavyzdžiui, paviršinio aktyvumo medžiaga), turėtų būti pateikiama apskaičiuotoji vertė arba duomenys, pagrįsti tirpumu n-oktanolyje ir vandenyje;

\n

10.3. visa informacija ir pastabos, svarbios duomenų aiškinimui, ypač atsižvelgiant į medžiagoje esančias priemaišas ir jos fizinę būseną.

\n
11.Kai medžiaga tirta kratomos kolbos metodu, bandymo protokole, jeigu įmanoma, pateikiama tokia informacija:
\n

11.1. išankstinio įvertinimo, jei toks buvo, rezultatai;

\n

11.2. bandymo temperatūra;

\n

11.3. duomenys apie analizės procedūras, naudotas nustatant koncentracijas;

\n

11.4. centrifugavimo, jei jis buvo naudotas, laikas ir greitis;

\n

11.5. kiekvienam nustatymui matuotas koncentracijas abiejose fazėse (iš viso 12 koncentracijų);

\n

11.6. bandinio masė, kiekvienos naudotos fazės tūris kiekviename mėgintuvėlyje ir visas apskaičiuotas bandinio kiekvienoje fazėje kiekis nusistovėjus pusiausvyrai;

\n

11.7. apskaičiuotos P vertės ir vidutinė vertė pateikiamos kiekvienai bandymo sąlygų grupei, kaip ir visų nustatymų vidutinės vertės. Jeigu galima prielaida, kad pasiskirstymo koeficientas priklauso nuo koncentracijos, ši prielaida nurodoma bandymo protokole;

\n

11.8. standartiniai individualiųjų P verčių nuokrypiai nuo vidutinės vertės;

\n

11.9. visų nustatymų vidurkis P, išreikštas dešimtainiu logaritmu;

\n

11.10. teoriškai apskaičiuotas Pow, jei ši vertė buvo nustatyta, arba jeigu išmatuotoji vertė didesnė už 104;

\n

11.11. naudoto vandens ir vandens fazės pH bandymo metu;

\n

11.12. jeigu naudojami buferiniai tirpalai, jų naudojimo vietoje vandens pagrindimas, buferinių tirpalų sudėtis, koncentracija ir pH, vandens fazės pH prieš bandymą ir po jo.

\n
12.Kai medžiaga tirta HPLC metodu, bandymo protokole, jeigu įmanoma, pateikiama tokia informacija:
\n

12.1. išankstinio įvertinimo, jei toks buvo, rezultatai;

\n

12.2. bandiniai ir pamatinės medžiagos, jų grynumas;

\n

12.3. bandymo temperatūros intervalas;

\n

12.4. pH, kuriam esant buvo atliekamas nustatymas;

\n

12.5. išsami informacija apie analizės ir apsauginę kolonėlę, judančiąją fazę ir nustatymo vidurkius;

\n

12.6. duomenys apie kalibravimui naudotų pamatinių medžiagų sulaikymo trukmes ir literatūroje randamas log P vertes;

\n

12.7. išsami informacija apie regresijos kreivės sudarymą (log k santykis su log P);

\n

12.8. vidutinės bandomosios medžiagos sulaikymo trukmės ir interpoliuotas log P;

\n

12.9. įrangos ir darbo sąlygų apibūdinimas;

\n

12.10. eliuavimo profiliai;

\n

12.11. į kolonėlę pakrautų bandinių ir pamatinių medžiagų kiekiai;

\n

12.12. nulinis laikas ir kaip jis buvo išmatuotas.

\n

IV. Nuorodos 13. EBPO, Paryžius, 1981, 107 tyrimo metodas, galutinis Tarybos nutarimas C(81) 30.

\n
14.Hansch C., Leo A. J., Koreliacinės analizės pakeitimo konstantos chemijoje ir biologijoje, John Wiley, Niujorkas, 1979.
\n
15.Log P ir parametrų duomenų bazė. Įrankis kiekybinei biologinio aktyvumo prognozei (Hansch C., Leo A. J., 1982 m. Pomonos koledžo medicininės chemijos projektas, Pomonos koledžas, Klaremontas, Kalifornija 91711).
\n
16.Renberg L., Sundstrom G., Sundh-Nygard K., Chemosfera, 1980, 80 t., 683.
\n
17.Ellgehausen H., D’Hondt C., Fuerer R., Pestic. Sci., 1981, 12 t., 219.
\n
18.McDuffie B., Chemosfera, 1981, 10 t., 73.
\n
19.Hammers W. E. ir kt., J. Chromatogr., 1982, 247 t., 1.
\n
20.Haky J. E., Young A. M., J. Liq. Chromat., 1984, 7 t., 675.
\n
21.Fujisawa S., Masuhara E., J. Biomed. Mat. Res., 1981, 15 t., 787.
\n
22.Jubermann O., Dalinimas ir ekstrahavimas (Organinės chemijos metodai (Houben Weyl), Bendroji laboratorinė praktika (redaguota Muller E.), Georg Thieme Verlag, Štutgartas, 1958, I/1 t., 223-339).
\n
23.Rekker R. F., de Kort H. M., Euro. J. Med. Chem., 1979, 14 t., 479.
\n
24.Leo A., Hansch C., Elkins D., Pasiskirstymo koeficientai ir jų panaudojimas, Chem. Rev., 1971, 71 t., 525.
\n
25.Rekker R. F., Hidrofobinių fragmentų konstantos, Elsevier, Amsterdamas, 1977.
\n
26.NF T 20-043 AFNOR (1985). Pramoninio naudojimo chemijos gaminiai. Pasiskirstymo koeficiento nustatymas. Kratomos kolbos metodas.
\n
27.Eadsforth C. V., Moser P., Chemosfera, 1983, 12 t., 1459.
\n
28.Leo A., Hansch C., Elkins D., Chem. Rev., 1971, 71 t., 525.
\n
29.Hansch C., Leo A., Unger S. H., Kim K. H., Nikaitani D., Lien E. J., J. Med. Cem., 1973, 16 t., 1207.
\n
30.Neely W. B., Branson D. R., Blau G. E., Environ. Sci. Technol., 1974, 8 t., 1113.
\n
31.Brown D. S., Flagg E. W., J. Environ. Qual., 1981, 10 t., 382.
\n
32.Seydel J. K., Schaper K. J., Veikliųjų medžiagų cheminė struktūra ir biologiniai aktyvatoriai, Weinheim, Niujorkas, 1979.
\n
33.Franke R., Teoriniai vaistų struktūros metodai, Amsterdamas, 1984.
\n
34.Martin Y. C., Kiekybinė vaistų struktūra, Marcel Deller, Niujorkas, Bazelis, 1978.
\n
35.Nirrlees N. S., Noulon S. J., Murthy C. T., Taylor P. J., J. Med. Chem., 1976, 19 t., 615.
\n

V. papildomos Nuorodos 36. Lyman W. J., Reehl W. F., Rosenblatt D. H. (redaktorius), Cheminių savybių įvertinimo metodų vadovas, McGraw-Hill, Niujorkas, 1983.

\n
37.Pomonos koledžas, Medicininės chemijos projektas, Klaremontas, Kalifornija 91711, JAV, Log P duomenų bazė ir medicininės chemijos programa (CLOGP-3 programa).
\n
38.Hansch C., Leo A. J., Koreliacinės analizės pakeitimo konstantos chemijoje ir biologiojoje, John Wiley, Niujorkas, 1979.
\n
39.Leo A., Hansch C., Elkins D., Chem. Rev., 1971, 71 t., 525.
\n
40.Rekker R. F., de Kort H. M., Eur. J. Med. Chem. – Chim. Ther. 1979, 14 t., 479.
\n
41.Fujita T., Iwasa J., Hansch C., J. Amer. Chem. Soc., 1964, 86 t., 5175.
\n
42.Rekker R. F., Hidrofobinių fragmentų konstantos, Farmakochemijos biblioteka, Elsevier, Niujorkas, 1977, 1 t.
\n
43.Eadsforth C. V., Moser P., Chemosfera, 1983, 12 t., 1459.
\n
44.Scherrer R. A., ACS, Amerikos chemikų draugija, Vašingtono apygarda, 1984, Simpoziumų serija, 255 t., 225. ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-414 A11 Metodas: dujų degumas I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Įvadas 1.1. Metodas leidžia nustatyti, ar su oru sumaišytos dujos yra degios normaliomis sąlygomis (esant apie 20oC temperatūrai ir 1 atmosferos slėgiui) ir, jei degios, tai kokios koncentracijos. Vis didesnės dujų koncentracijos paveikiamos elektros kibirkštimi ir stebima, ar dujų ir oro mišinys užsidega.
\n

1.2. Apibrėžimai ir vienetai. Degumo intervalas yra intervalas tarp mažiausios ir didžiausios sprogumo ribinės koncentracijos. Mažiausia ir didžiausia sprogumo ribinė koncentracija – tai tokia dujų koncentracija jų mišinyje su oru, kai mišinys nebeužsidega.

\n

1.3. Pamatinės medžiagos. Nėra.

\n

1.4. Bandymo metodo principas. Dujų koncentracija jų mišinyje su oru palaipsniui didinama ir paveikiama elektros kibirkštimi.

\n

1.5. Kokybės kriterijai. Nėra.

\n

1.6. Bandymo metodo aprašymas 1.6.1. Įranga 1.6.1.1. Bandymas atliekamas apverstame stikliniame ne mažesnio kaip 50 mm skersmens ir 300 mm aukščio cilindre. Uždegimo elektrodai turi būti 60 mm nuo cilindro dugno, tarpas tarp jų 3–5 mm. Cilindre turi būti įtaisytas slėginis vožtuvas. Apie cilindrą turi būti apsaugantys nuo sprogimo skydai.

\n

1.6.1.2. Elektros kibirkšties trukmė 0,5 sekundės, ją generuoja 10–15 kV didinantis transformatorius, kurio galia ne didesnė kaip 300 W. Tinkamo transformatoriaus aprašymas pateiktas 5 punkte nurodytame dokumente.

\n

1.6.2. Bandymo sąlygos. Bandymas atliekamas kambario temperatūroje (apie 20 oC).

\n

1.6.3. Darbo eiga 1.6.3.1. Žinomos koncentracijos dujų ir oro mišinys proporciniu siurbliu įpučiamas į stiklinį cilindrą. Paveikus kibirkštimi stebima, ar mišinys užsidega ir ar liepsna plinta užgesus kibirkščiai.

\n

1.6.3.2. Dujų ir oro mišiniai bandomi didinant dujų koncentraciją juose po 1%, kol mišinys užsidega.

\n

1.6.3.3. Jei iš dujų struktūros galima numatyti, kad jos nėra degios, ir jeigu galima apskaičiuoti dujų ir oro mišinio stechiometrinę koncentraciją, tai bandomi tik tie dujų ir oro mišiniai, kuriuose dujų koncentracija nuo stechiometrinės skiriasi ne daugiau kaip 10 %.

\n

II. Duomenys 2. Vertinami tik liepsnos savaiminio (užgesus kibirkščiai) plitimo duomenys.

\n

III. Ataskaitos pateikimas 3. Bandymo protokolas. Bandymo protokole, jeigu įmanoma, pateikiama tokia informacija:

\n

3.1. tiksli medžiagos specifikacija (identifikacija ir priemaišos);

\n

3.2. naudotos įrangos aprašymas, įskaitant jos parametrus;

\n

3.3. bandymo aplinkos temperatūra;

\n

3.4. tirtos koncentracijos ir gauti duomenys;

\n

3.5. bandymo rezultatų įvertinimas: dujos nėra degios arba dujos labai degios;

\n

3.6. jeigu nustatoma, kad medžiaga nėra degi, tai didžiausia tirta dujų koncentracija dujų ir oro mišinyje;

\n

3.7. visa papildoma informacija, reikalinga duomenims interpretuoti.

\n

IV. Nuorodos 4. NF T 20-041 (SEPT 85). Pramoninio naudojimo chemijos produktai. Dujų degumo nustatymas.

\n
5.Berthold W., Conrad D., Grewer T., Grosse-Wortmann H., Redeker T., Schacke H., Standartiniai sprogumo ribų nustatymo aparatai, Chem.-Ing.-Tech. 1984, 56 t., 2 d., 126–127. ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-414 A13 Metodas: Kietųjų ir skystųjų medžiagų piroforinės savybės I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Įvadas 1.1. Metodas taikomas tiriant kietąsias ir skystąsias medžiagas, kurių maži kiekiai po trumpo sąlyčio su kambario temperatūros (apie 20oC) oru savaime užsidega. Metodas netaikomas medžiagoms, kurios užsidega savaime esant didesnei oro temperatūrai arba po ilgo (valandų ar dienų) sąlyčio su oru.
\n
2.Apibrėžimai ir vienetai 2.1. Medžiagos laikomos turinčiomis piroforinių savybių, jei bandant pagal šio metodo 6 punktą jos užsidega ar labai įkaista.
\n

2.2. Skysčius gali prireikti tirti taikant skysčių ir dujų savaiminio užsiliepsnojimo temperatūros nustatymo metodą.

\n
3.Pamatinės medžiagos. Nėra.
\n
4.Bandymo metodo principas 4.1. Ant inertiško pagrindo uždėta kietoji ar skystoji bandomoji medžiaga atidengiama (sudaromas sąlytis su oru) 5 minutėms. Jei skystoji medžiaga neužsidega, ja sumirkytas filtrinis popierius atidengiamas (sudaromas sąlytis su oru) 5 minutėms.
\n

4.2. Jei kietoji ar skystoji medžiaga po sąlyčio su oru užsidega, arba užsidega ar apanglėja skystąja medžiaga įmirkytas filtrinis popierius, bandomoji medžiaga yra piroforinė.

\n
5.Kokybės kriterijai. Pakartojamumas. Kadangi piroforiškumas labai svarbus saugos požiūriu, vieno teigiamo bandymo rezultato pakanka priskirti medžiagą piroforinėms.
\n
6.Bandymo metodo aprašymas 6.1. Įranga 6.1.1. Bandymas atliekamas apie 10 cm skersmens porcelianiniame inde, į kurį įpiltas apie 5 mm molio sluoksnis, kambario temperatūroje (apie 20 oC).
\n

6.1.2. Molis ar bet kuri kita panašių savybių plačiai paplitusi inertinė medžiaga naudojama modeliuojant natūralias sąlygas, kai bandomoji medžiaga avarijos atveju išsipila ant dirvos.

\n

6.2. Darbo eiga 6.2.1. Kietųjų medžiagų milteliai 6.2.1.1. 1–2 cm3 bandomosios medžiagos iš apie 1 m aukščio užberiama ant nedegaus paviršiaus. Stebima, ar medžiaga užsidega krisdama ir dar po 5 min. nukritusi.

\n

6.2.1.2. Jei medžiaga neužsidega, bandymas kartojamas 6 kartus.

\n

6.2.2. Skystosios medžiagos 6.2.2.1. Apie 5 cm3 bandomosios medžiagos įlašinama į porcelianinį indą. 5 minutes stebima, ar medžiaga užsidega. Jei medžiaga neužsidega, bandymas kartojamas 6 kartus.

\n

6.2.2.2. Jei šio metodo 6.2.2.1 punkte aprašyto bandymo rezultatai neigiami, apie 0,5 ml bandomosios medžiagos švirkštu užlašinama ant filtrinio popieriaus. 5 minutes stebima, ar užsidega/apanglėja filtrinis popierius. Jei filtrinis popierius neužsidega ir neapanglėja, bandymas kartojamas 3 kartus.

\n

II. Duomenys 7. Rezultatų traktavimas. Tyrimą galima nutraukti gavus pirmą teigiamą rezultatą.

\n
8.Įvertinimas. Medžiaga laikoma piroforine, jei uždėta ant inertinio pagrindo per 5 minutes sąlytyje su oru užsidega, arba jei skystąja medžiaga sudrėkintas filtrinis popierius per 5 minutes sąlytyje su oru užsidega ar apanglėja.
\n

III. Ataskaitos pateikimas 9. Bandymo protokolas. Bandymo protokole, jeigu įmanoma, pateikiama tokia informacija:

\n

9.1. tiksli medžiagos specifikacija (identifikacija ir priemaišos);

\n

9.2. bandymo rezultatai;

\n

9.3. visa papildoma informacija, reikalinga duomenims interpretuoti.

\n

IV. Nuorodos 10. NF T 20-039 (SEPT 85). Pramoninio naudojimo chemijos produktai. Skysčių ir dujų savaiminio degumo nustatymas.

\n
11.Pavojingų krovinių transportavimo rekomendacijos. Tyrimų kriterijai, 1990, Jungtinės Tautos, Niujorkas. ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-414 A14 metodas: sprogumas I. Bendrosios nuostatos 1. Įvadas 1.1. Šis metodas apibūdina bandymus, kuriais nustatoma, ar kietosios/pastos konsistencijos medžiagos kelia sprogimo pavojų dėl liepsnos poveikio (terminis jautrumas), smūgio ar trinties (jautrumas mechaniniam poveikiui), ir ar skystosios medžiagos kelia sprogimo pavojų dėl liepsnos poveikio ar smūgio.
\n

1.2. Metodą sudaro trys dalys:

\n

1.2.1. terminio jautrumo nustatymo bandymas;

\n

1.2.2. jautrumo mechaniniam poveikiui (smūgiui) nustatymo bandymas;

\n

1.2.3. jautrumo mechaniniam poveikiui (trinčiai) nustatymo bandymas.

\n

1.3. Taikant metodą gauti duomenys skirti įvertinti įprastinių poveikių sukeliamo sprogimo galimybę. Šis metodas nėra skirtas nustatyti, ar medžiaga sprogsta tam tikromis sąlygomis.

\n

1.4. Metodas tinka nustatyti, ar medžiaga kelia sprogimo pavojų. Jis atliekamas įvairia tarptautiniu mastu pripažinta įranga, kuria paprastai gaunami tinkami duomenys. Metodas nėra griežtai apibrėžtas, galima naudoti kitą įrangą, kuri pripažinta tarptautiniu mastu ir kurią naudojant gautus duomenis galima palyginti su gautais naudojant šiame metode įvardytą įrangą.

\n
2.Apibrėžimai ir vienetai. Sprogstamosios medžiagos – tai medžiagos, kurios gali sprogti veikiant liepsnai arba kurios yra jautrios smūgiui ar trinčiai nurodytame aparate (arba yra jautresnės mechaniniam poveikiui nei 1,3-dinitrobenzenas alternatyviame aparate).
\n
3.Pamatinės medžiagos 3.1. 1,3-dinitrobenzenas, techniškai gryna kristalinė medžiaga, išsijota per 0,5 mm akučių sietą, skirta trinties ir smūgio metodams;
\n

3.2. perhidro-1,3,5-trinitro-1,3,5-triazinas (sinonimai RDX, heksogenas, ciklonitas; CAS Nr. 121-82-4), perkristalintas iš vandeninio cikloheksanono tirpalo, drėgnas išsijotas per 250 μm akučių sietą ir išlikęs ant 150 μm akučių sieto bei 4 valandas išdžiovintas 103 ± 2 °C temperatūroje, skirtas antros eilės trinties ir smūgio bandymams.

\n
4.Bandymo metodo principas 4.1. Saugumo sumetimais prieš pagrindinius bandymus atliekami įvadiniai bandymai. Labai maži medžiagos bandiniai (maždaug 10 mg) atviroje vietoje kaitinami dujų liepsnoje, veikiami smūgio bet kokiame patogios formos aparate ir veikiami trinties naudojant medinį plaktuką ir priekalą arba bet kokios rūšies trinties aparatą. Įvadinių bandymų tikslas – nustatyti, ar medžiaga yra tiek jautri ir sprogi, jog pagrindiniai bandymai, ypač terminio jautrumo nustatymo bandymas, turi būti atliekami laikantis specialių saugos priemonių, kad nebūtų sužeisti bandymą atliekantys žmonės.
\n

4.2. Terminio jautrumo nustatymo bandymas. Bandymu nustatoma, ar medžiaga gali sprogti intensyvaus kaitinimo ir nustatyto uždaro tūrio sąlygomis. Medžiaga kaitinama plieniniame vamzdyje, užkimštame skirtingų angos skersmenų diafragmomis.

\n

4.3. Jautrumo mechaniniam poveikiui (smūgiui) nustatymo bandymas. Medžiaga veikiama smūgio, ant jos metant nustatyto dydžio masės kūną iš nustatyto aukščio.

\n

4.4. Jautrumo mechaniniam poveikiui (trinčiai) nustatymo bandymas. Kietosios arba pastos konsistencijos medžiagos veikiamos trinties tarp standartinių paviršių nustatytomis apkrovos ir santykinio judėjimo sąlygomis.

\n
5.Kokybės kriterijai. Nėra.
\n
6.Metodo aprašymas 6.1. Terminio jautrumo nustatymo bandymas 6.1.1. Įranga. Bandyme naudojamą įrangą sudaro vienkartinio naudojimo plieninis vamzdis su daugkartinio naudojimo užkimšimo įtaisu (1 piešinys), įstatytas į kaitinimo ir apsauginį įtaisą. Kiekvienas vamzdis yra giliojo tempimo plonalakščio plieno vamzdis (medžiagos specifikacija Nr. 1.0336.505 g pagal DIN 1623). Vamzdžio vidinis skersmuo 24 mm, ilgis 75 mm, sienelių storis 0,5 mm. Atviras vamzdžio galas užriečiamas, kad jį būtų galima užkimšti diafragmos bloku. Bloką sudaro slėgiui atspari diafragma, kurios centre esanti anga yra gerai pritvirtinta prie vamzdžio dviejų dalių sriegine jungtimi (veržle ir sandarikliu su sriegiu). Veržlė ir sandariklis su sriegiu pagaminti iš chromo manganinio plieno (medžiagos specifikacija Nr. 1.3817 pagal DIN 1623), kuris nekibirkščiuoja iki 800 °C temperatūroje. Diafragma yra 6 mm storio, pagaminta iš kaitrai atsparaus plieno (medžiagos specifikacija Nr. 1.4873 pagal DIN 1623), ir turi įvairaus skersmens angas.
\n

6.1.2. Bandymo sąlygos 6.1.2.1. Paprastai medžiaga yra bandoma tokia, kokia yra gauta, nors kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, jei ji yra presuota, lieta arba kitokiu būdu tankinta, prieš bandant ją gali tekti smulkinti.

\n

6.1.2.2. Jei bandomos kietosios medžiagos, kiekvienam bandymui reikalingos medžiagos masė nustatoma atliekant dviejų pakopų tuščiąjį bandymą. Pasvertas vamzdis pripildomas 9 cm3 medžiagos, toliau medžiaga plūkiama 80 N jėga, tenkančia visam vamzdžio skerspjūviui. Kad būtų saugu arba tais atvejais, kai bandinio fizinė forma dėl spaudimo gali pasikeisti, gali būti taikomi kiti pripildymo būdai. Pavyzdžiui, jei medžiaga yra labai jautri trinčiai, plūkimas netinka. Jei medžiaga yra spūdi, jos dedama daugiau ir ji plūkiama, kol vamzdis pripildomas tiek, kad iki viršaus lieka 55 mm. Nustatoma bendra masė, kurios reikia pripildyti iki 55 mm lygio, ir dedamos dar dvi tokios dalys, kiekvieną kartą plūkiant 80 N jėga. Po to plūkiant arba išimant medžiagos dedama tiek, kad iki vamzdžio viršaus liktų 15 mm. Po to atliekamas antras tuščiasis bandymas, iš pradžių su suplūktu kiekiu, kuris sudarytų vieną trečdalį pirmame tuščiajame bandyme nustatytos masės. Įdedamos dar dvi tokios dalys plūkiant 80 N jėga, po to prireikus įdedant arba išimant dalį medžiagos nustatomas jos kiekis 15 mm iki vamzdžio viršaus. Kietosios medžiagos kiekis, nustatytas antrame tuščiajame bandyme, naudojamas kiekvienam bandymui, pripildant tris kartus vienodais kiekiais, kiekvieną kartą suspaudžiant iki 9 cm3 reikalinga tam jėga. Aprašytą procedūrą galima palengvinti naudojant tarpinius žiedus.

\n

6.1.2.3. Skysčių ir gelių dedama į vamzdį iki 60 mm aukščio, ypatingą dėmesį kreipiant į gelių dėjimą, kad būtų išvengta tuštumų susidarymo. Ant vamzdžio iš apačios užstumiamas sandariklis su sriegiu, įstatoma diafragma su reikiamo skersmens anga ir, šiek tiek sutepus molibdeno disulfido tepalu, užsukama veržlė. Labai svarbu kontroliuoti, kad medžiagos nepatektų tarp jungės ir diafragmos arba tarp sriegių.

\n

6.1.2.4. Kaitinama propano dujomis iš pramoninio baliono, turinčio reduktorių (60–70 mBar), leidžiamomis per debitmatį ir tolygiai vamzdynu paskirstomomis (tolygus paskirstymo tolygumas nustatomas stebint, ar vienodos degiklių liepsnos) keturiems degikliams. Degikliai išdėstyti apie bandymo kamerą, kaip parodyta 1 piešinyje. Visi keturi degikliai suvartoja 3,2 litro propano per minutę. Galima deginti kitokias dujas ir naudoti kitokius degiklius, tačiau kaitinimo sparta turi būti tokia, kokia nurodyta 3 piešinyje. Visuose aparatuose kaitinimo sparta turi būti periodiškai tikrinama naudojant dietilftalatu pripildytus vamzdžius, kaip parodyta 3 piešinyje.

\n

6.1.3. Darbo eiga 6.1.3.1. Kiekvienas bandymas atliekamas tol, kol vamzdis sutrūkinėja į dalis arba jis kaitinamas 5 minutes. Vertinama, kad įvyko sprogimas, jei jis baigiasi vamzdžio sutrūkimu į tris arba daugiau skeveldrų, kurios kai kuriais atvejais gali jungtis siauromis metalo juostomis, kaip parodyta 2 piešinyje. Jei bandymo metu susidaro mažiau skeveldrų arba jų visai nesusidaro, nelaikoma, kad įvyko sprogimas.

\n

6.1.3.2. Iš pradžių atliekama trijų bandymų serija su 6,0 mm skersmens diafragma ir, jei sprogimų neįvyksta, atliekama antroji trijų bandymų serija su 2 mm skersmens diafragma. Jei sprogimas įvyksta bet kurioje bandymų serijoje, tolesni bandymai nereikalingi.

\n

6.1.4. Vertinimas. Bandymų rezultatas laikomas teigiamu, jei sprogimas įvyksta bet kurioje bandymų serijoje.

\n
7.Jautrumo mechaniniam poveikiui (smūgiui) nustatymo bandymas 7.1. Įranga. Bandyme naudojama įranga pateikta 4 piešinyje. Pagrindinės tipiško aparato su krintančiu kūju dalys yra lietas plieninis blokas su pagrindu, priekalas, kolona, kreipikliai, krintantys svarsčiai, paleidžiantysis įtaisas ir mėginio laikiklis. Plieninis priekalas, kurio skersmuo 100 mm ir aukštis 70 mm, varžtais tvirtinamas ant plieninio bloko, kurio ilgis 230 mm, plotis 250 mm ir aukštis 200 mm, padėto ant lieto pagrindo, kurio ilgis 450 mm, plotis 450 mm ir aukštis 60 mm. Kolona, pagaminta iš besiūlio trauktinio plieninio vamzdžio, tvirtinama laikiklyje, priveržtame užpakalinėje plieninio bloko sienoje. Keturiais varžtais aparatas tvirtinamas prie vientiso betoninio 60´60´60 cm bloko tokiu būdu, kad kreipiklių strypai būtų vertikalūs ir krintantis svarstis kristų laisvai. Naudojami 5 ir 10 kg svarsčiai, pagaminti iš vientiso plieno. Visų svarsčių smogiamoji galvutė pagaminta iš grūdinto (HRC 60–63 kietumo) plieno, jos mažiausias skersmuo 25 mm.
\n

7.2. Mėginys dedamas į smūgiavimo įtaisą, kurį sudaro du vienas ant kito uždėti koaksialūs plieniniai cilindrai, esantys tuščiaviduriame cilindro formos plieniniame kreipiamajame žiede. Vientiso plieno cilindrai turi būti 10 (-0,003, -0,005) mm skersmens ir 10 mm aukščio, jų paviršius turi būti poliruotas, kraštai apvalinti (kreivės spindulys 0,5 mm) ir HRC 58–65 kietumo. Tuščiavidurio cilindro išorinis skersmuo turi būti 16 mm, poliruotos ištekintos angos skersmuo 10 (+0,005, +0,010) mm ir aukštis 13 mm. Smogiamasis įtaisas surinktas ant tarpinio priekalo (skersmuo 26 mm, aukštis 26 mm), pagaminto iš plieno, ir centruotas žiedu su angomis dujoms išleisti.

\n

7.3. Bandymo sąlygos 7.3.1. Mėginio tūris turi būti 40 mm3, arba tūris turi atitikti bet kokį alternatyvųjį aparatą.

\n

7.3.2. Kietos medžiagos turi būti išbandytos sausos. Jos ruošiamos taip:

\n

7.3.2.1. milteliai sijojami (sieto akučių dydis 0,5 mm); bandoma visa tai, kas išbyra per sietą;

\n

7.3.2.2. presuotos, lietos ar kitu būdu tankintos medžiagos smulkinamos į mažus gabalus ir sijojamos; bandoma sijota 0,5–1 mm skersmens dalelių frakcija, kuri turi būti reprezentatyvi pradinės medžiagos dalis.

\n

7.3.2.3. Medžiagos, kurios paprastai tiekiamos pastos pavidalo, turi būti, jei tai įmanoma, bandomos išdžiovintos arba bet kuriuo atveju pašalinus kuo didesnę dalį skiediklio.

\n

7.3.2.4. Skysčiai bandomi tarp viršutinio ir apatinio cilindro esant 1 mm tarpui.

\n

7.4. Darbo eiga. Atliekama šešių bandymų serija, metant 10 kg masės svarstį iš 0,40 m aukščio (40 J). Jei 40 J atveju šešių bandymų metu sprogimas įvyksta, turi būti atliekama kita šešių bandymų serija, metant 5 kg masės svarstį iš 0,15 m aukščio (7,5 J). Bandant kita įranga, bandinys lyginamas su pasirinktąja pamatine medžiaga naudojant nustatytą būdą (pavyzdžiui, kėlimą ir metimą).

\n

7.5. Vertinimas. Bandymų rezultatas laikomas teigiamu, jei bent vieno bandymo metu naudojant nurodytą smūgiavimo įtaisą, įvyksta sprogimas (matomi liepsnos blyksniai ir/ar girdimas garsas, prilygstantis sprogimo garsui) arba, atlikus alternatyvų jautrumo mechaniniam poveikiui (smūgiui) nustatymo bandymą, bandinys yra jautresnis nei 1,3-dinitrobenzenas ar heksogenas.

\n
8.Jautrumo mechaniniam poveikiui (trinčiai) nustatymo bandymas 8.1. Įranga 8.1.1. Bandyme naudojama įranga pateikta 5 piešinyje. Trinties aparatą sudaro lieto plieno pagrindo plokštė, ant kurios montuojamas trinties įtaisas. Jį sudaro nejudantis porcelianinis kaištis ir judanti porcelianinė plokštė. Porcelianinė plokštė privirtinta prie vežimėlio, kuris juda dviem kreipikliais. Vežimėlis prijungtas prie elektros variklio jungiamuoju strypu, ekscentriniu krumpliaračiu ir atitinkama pavara tokiu būdu, kad porcelianinė plokštė po porcelianiniu kaiščiu juda tik kartą 10 mm į priekį ir atgal. Porcelianinį kaištį galima apkrauti, pavyzdžiui, 120 arba 360 N apkrova.
\n

8.1.2. Plokščios porcelianinės plokštės pagamintos iš balto techninio porceliano (šiurkštumas nuo 9 iki 32 μm), jų matmenys yra tokie: ilgis 25 mm, plotis 25 mm, storis 5 mm. Cilindrinis 15 mm ilgio porcelianinis kaištis taip pat pagamintas iš balto techninio porceliano, jo skersmuo 10 mm, galai turi šiurkštintą sferinį paviršių, kurio kreivės spindulys lygus 10 mm.

\n

8.2. Bandymo sąlygos 8.2.1. Bandinio tūris turi būti 10 mm3 arba atitikti bet kurį alternatyvų aparatą.

\n

8.2.2. Kietosios medžiagos išbandomos sausos. Jos paruošiamos taip:

\n

8.2.2.1. milteliai sijojami (sieto akučių dydis 0,5 mm); bandoma visa tai, kas iškrenta per sietą;

\n

8.2.2.2. presuotos, lietos ar kitu būdu sutankintos medžiagos smulkinamos į mažus gabalus ir sijojamos; bandymuose naudojama sijota frakcija, kurios dalelių skersmuo mažesnis kaip 0,5 mm.

\n

8.2.3. Medžiagos, kurios paprastai tiekiamos pastos konsistencijos, jei galima, turi būti bandomos sausos. Jei sauso medžiagos pavidalo paruošti neįmanoma, pasta (pašalinus kiek įmanoma didesnį kiekį skiediklio) bandoma šablonu pagaminant 0,5 mm storio, 2 mm pločio ir 10 mm ilgio plėvelę.

\n

8.3. Darbo eiga 8.3.1. Porcelianinis kaištis uždedamas ant bandomosios medžiagos ir veikiamas apkrova. Atliekant bandymą, porcelianinės plokštės akytumo žymės turi būti skersai judėjimo krypties. Kaištis turi būti ant bandinio, po kaiščiu turi būti pakankamas kiekis bandinio medžiagos ir plokštė po kaiščiu turi judėti teisingai. Plokštelei padengti pastos pavidalo medžiaga naudojamas 0,5 mm storio saikiklis, turintis 2´10 mm griovelį. Porcelianinė plokštelė turi judėti po porcelianiniu kaiščiu 10 mm į priekį ir atgal per 0,44 sekundės. Kiekviena plokštelės ir kaiščio paviršiaus dalis turi būti naudojama tik vieną kartą; du kiekvieno kaiščio galai naudojami dviem bandymams ir kiekvienas iš dviejų plokštelės paviršių naudojamas trims bandymams.

\n

8.3.2. Atliekama šešių bandymų serija, naudojant 360 N apkrovą. Jei šių šešių bandymų metu gaunamas teigiamas rezultatas, turi būti atlikta kita šešių bandymų serija su 120 N apkrova. Kituose aparatuose bandinys lyginamas su pasirinkta pamatine medžiaga taikant nustatytą būdą (pavyzdžiui, kėlimą ir metimą).

\n

8.3.3. Vertinimas. Bandymo rezultatai laikomi teigiamais, jei kurio nors bandymo metu naudojant nustatytą trinties aparatą įvyksta bent vienas sprogimas (prilygstantis sprogimui traškesys ir/ar sprogimą primenantis garsas arba liepsnos blyksnis) arba jei jie atitinka lygiaverčius kriterijus vykdant alternatyvų trinties bandymą.

\n

II. Duomenys 9. Medžiaga laikoma kelianti sprogimo pavojų, jei terminio jautrumo nustatymo bandymo, jautrumo mechaniniam poveikiui (smūgiui) nustatymo bandymo arba jautrumo mechaniniam poveikiui (trinčiai) nustatymo bandymo rezultatas yra teigiamas.

\n

III. Ataskaitos pateikimas 10. Bandymo protokolas. Bandymo protokole, jeigu įmanoma, pateikiama tokia informacija:

\n
10.1. medžiagos specifikacija (sudėtis, grynumas, drėgmės kiekis);
\n
10.2. bandinio fizinė forma ir ar jis buvo smulkinamas, trupinamas ir/ar sijojamas;
\n

10.3. stebėjimų atliekant terminio jautrumo nustatymo bandymą duomenys, pavyzdžiui, bandinio masė, skeveldrų skaičius;

\n

10.4. stebėjimų atliekant jautrumo mechaniniam poveikiui nustatymo bandymus duomenys, pavyzdžiui, didelio dūmų kiekio susidarymas arba visiškas medžiagos suirimas be garso, liepsnos, kibirkštys, traškesiai;

\n

10.5. kiekvienos metodo dalies bandymų rezultatai;

\n

10.6. jei naudota alternatyvi įranga, turi būti pateiktas mokslinis jos naudojimo pagrindimas, taip pat duomenys apie koreliaciją tarp rezultatų, gautų šiame metode nurodyta įranga, ir rezultatų, gautų alternatyvia įranga;

\n

10.7. visa papildoma informacija, galinti padėti tinkamai paaiškinti gautus rezultatus (pavyzdžiui, nuoroda į panašių medžiagų bandymus);

\n

10.8. visa papildoma informacija, reikalinga duomenims interpretuoti.

\n
11.Duomenų įvertinimas ir interpretacija. Bandymo protokole turi būti pateikti visi rezultatai, kurie laikomi klaidingais, anomaliais arba nereprezentatyviais. Jei kokius nors rezultatus reikia atmesti, tą būtina paaiškinti ir pateikti visų alternatyvių arba papildomų bandymų rezultatus. Jei anomalus rezultatas negali būti paaiškintas, jis turi būti priimtas toks, koks yra, ir turi būti naudojamas medžiagai atitinkamai klasifikuoti.
\n

IV. Nuorodos 12. Pavojingų krovinių transportavimo rekomendacijos. Tyrimų kriterijai, 1990, Jungtinės Tautos, Niujorkas.

\n
13.Bretherick L., Chemikalų reaktyvumo pavojaus vadovas, 4 leidimas, Butterworths, Londonas, ISBN 0-750-60103-5, 1990.
\n
14.Koenen H., Ide K. H., Swart K. H., Sprogios medžiagos, 1961, 3 t., 6–13, 30–42.
\n
15.NF T 20-038 (SEPT 85). Pramoninio naudojimo chemijos produktai. Kietųjų medžiagų sprogimo pavojaus nustatymas.
\n

1 piešinys. Terminio jautrumo nustatymo bandymo įranga (Matmenys nurodyti milimetrais) Plieninis vamzdis ir jo priedaiKaitinimo ir apsauginis įtaisas 1 – vamzdis7 – dvi briaunos 36 dydžio raktui 1a – išorinė jungė8 – skeveldrų poveikiui atspari dėžė 2 – sandariklis su mažo trinties 9 – du strypai vamzdžiui laikyti koeficiento sriegiu10 – surinktas vamzdis 3 – diafragma (skersmuo a 2 arba 6 mm)11 – užpakalinio degiklio padėtis (kiti 4 – veržlė (skersmuo b 10 mm) degikliai matomi) 5 – nuožulnus paviršius12 – dvi briaunos 36 dydžio raktui 6 – dvi briaunos 41 dydžio raktui 2 piešinys. Skeveldrų susidarymo pavyzdžiai terminio jautrumo nustatymo bandyme Sprogimas neįvyko Sprogimas neįvyko Sprogimas Sprogimas Sprogimas Sprogimas 3 piešinys. Kaitinimo spartos kalibravimas terminio jautrumo nustatymo bandyme Laikas (s) Kreivės gavimas.

\n

Temperatūros ir laiko priklausomybės kreivė gauta kaitinant 27 cm3 dibutilftalato uždarame vamzdyje su 1,5 mm skersmens diafragma naudojant 3,2 litro per minutę propano. Temperatūra matuota 1 mm skersmens chromelio/aliumelio termoelementu, įdėtu į apvalkalą iš nerūdijančio plieno ir įstatytu vamzdžio viduryje 43 mm žemiau jo galo. Kaitinimo sparta 135–285 °C temperatūroje turi būti nuo 185 iki 215 K per minutę.

\n

4 piešinys. Jautrumo mechaniniam poveikiui (smūgiui) nustatymo bandymo įranga (Matmenys nurodyti milimetrais) Krintančio kūjo bendras vaizdas iš priekio ir iš šono 1 – pagrindas (matmenys: 450´450´60) 2 – plieninis blokas (matmenys: 230´250´200) 3 – priekalas (matmenys: 100´70) 4 –kolona 5 –vidurinioji skersė 6 –du kreipikliai 7 –krumplinis stovas Krintančio kūjo apatinė dalis 8 – graduotoji skalė 9 – krintantis kūjis 10 – laikantysis ir paleidžiantysis įtaisas 11 – nustatymo plokštė 12 – keičiamas tarpinis priekalas (matmenys: 26´26) 13 – nustatymo žiedas su angomis 14 – smūgiavimo įtaisas 4 piešinio tęsinys Smūgiavimo įtaisas miltelių arba pastos konsistencijos medžiagoms Smūgiavimo įtaisas skysčiams 1 – plieniniai cilindrai 2 – plieninių cilindrų kreipiamasis žiedas 3 – nustatymo žiedas su angomis (a – vertikalus pjūvis, b – horizontali projekcija) 4 – guminis žiedas 5 – skystoji medžiaga (40 mm3) 6 – tarpas be skysčio 1 – pakabos mova 2 – aukščio žymeklis 3 – padėties nustatymo griovelis 4 – cilindrinė smūgiavimo galvutė 5 – gaudyklė 5 kg masės kūjis 5 piešinys. Jautrumo mechaniniam poveikiui (trinčiai) nustatymo bandymo įranga (Matmenys nurodyti milimetrais) Trinties aparato vaizdas iš šono ir iš viršaus Kaiščio ant bandinio pradinė padėtis 1 – plieninis pagrindas 2 – judamasis vežimėlis 3 3 – porcelianinė plokštelė, dedama ant vežimėlio (matmenys: 26´26´5) 4 – nejudantis porcelianinis kaištis (matmenys: 10´15) 5 – bandinys (apytikriai 10 mm3) 6 – kaiščio laikiklis 7 – apkrovos svirtis 8 – atsvaras 9 – jungiklis 10 – ratas vežimėlio pradinei padėčiai nustatyti Rodyklė rodo kryptį į elektrinės pavaros variklį ______________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 4 d.įsakymu Nr. V-414 A15 METODAS: SKYSČIŲ IR DUJŲ SAVAIMINIO UŽSILIEPSNOJIMO TEMPERATŪRA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Įvadas 1.1. Sprogiosios medžiagos ir nuo sąlyčio su oru įprastoje aplinkos temperatūroje savaime užsiliepsnojančios medžiagos šiuo metodu netiriamos. Šis metodas taikomas dujoms, skysčiams ir garams, kurie gali užsiliepsnoti sąlytyje su oru nuo karšto paviršiaus.

\n

1.2. Savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra gali žymiai sumažėti, jei yra katalizatoriaus savybių turinčių priemaišų, dėl indo paviršiaus medžiagų savybių arba dėl didesnio bandymui naudojamo indo tūrio.

\n
2.Apibrėžimai ir vienetai. Savaiminio užsiliepsnojimo laipsnis apibūdinamas savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra. Savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra yra žemiausia temperatūra, kurioje tiriamosios medžiagos mišinys su oru užsiliepsnoja metode aprašytomis sąlygomis.
\n
3.Pamatinės medžiagos. Pamatinės medžiagos pateikiamos 6.3 punkte nurodytuose standartuose. Jos naudojamos periodinei metodo kontrolei ir leidžia palyginti tyrimo rezultatus su kitais metodais atliktų tyrimų rezultatais.
\n
4.Bandymo metodo principas. Metodu nustatoma mažiausia bandymui naudojamo indo vidinio paviršiaus temperatūra, kuri sukelia dujų, garų ar skysčio, įšvirkštų į indą, savaiminį užsiliepsnojimą.
\n
5.Kokybės kriterijai. Rezultatų pakartojamumas priklauso nuo savaiminio užsiliepsnojimo temperatūros pokyčių skalės ir tyrimo metodo. Jautrumas ir specifiškumas priklauso nuo tyrimo metodo.
\n
6.Bandymo metodo aprašymas 6.1. Priemonės. Priemonių aprašymas pateikiamas 6.3 punkte nurodytuose standartuose.
\n

6.2. Bandymo sąlygos. Tiriamosios medžiagos bandinys tiriamas 6.3 punkte išvardytuose standartuose aprašytais metodais.

\n

6.3. Bandymo eiga Bandymo eiga aprašyta šiuose standartuose ir normose: IEC 79-4, DIN 51794, ASTM-E 659-78, BS 4056, NF T 20-037.

\n

II. DUOMENYS 7. Užrašoma bandymo temperatūra, atmosferos slėgis, naudoto bandinio kiekis ir logaritminis laiko vienetas iki savaiminio užsiliepsnojimo.

\n

III. ATASKAITOS PATEIKIMAS 8. Bandymo protokole, jei įmanoma, pateikiama tokia informacija:

\n

8.1. tiksli medžiagos specifikacija (grynumas ir priemaišos);

\n

8.2. tiriamosios medžiagos bandinio kiekis, atmosferos slėgis;

\n

8.3. naudotos priemonės;

\n

8.4. matavimų rezultatai (bandymo temperatūros, su savaiminiu užsiliepsnojimu susiję rezultatai, atitinkami laiko matavimų rezultatai);

\n

8.5. visa papildoma informacija, reikalinga duomenims interpretuoti.

\n

IV. NUORODOS 9. Nuorodos pateikiamos 6.3 punkte išvardytuose standartuose ir normose. ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-414 A16 METODAS: KIETŲJŲ MEDŽIAGŲ SANTYKINĖ SAVAIMINIO UŽSILIEPSNOJIMO TEMPERATŪRA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Įvadas 1.1. Šiuo bandymu neturi būti bandomos sprogiosios medžiagos ir medžiagos, kurios sąlytyje su oru savaime užsiliepsnoja kambario temperatūroje.

\n

1.2. Šio bandymo tikslas – gauti išankstinę informaciją apie kietųjų medžiagų savaiminį užsidegimą aukštesnėje temperatūroje.

\n

1.3. Jei medžiagos reakcijos su deguonimi arba egzoterminio jos skilimo metu susidariusi šiluma aplinkoje išsisklaido gana negreitai, dėl savaiminio įkaitimo medžiaga savaime užsiliepsnoja. Taigi medžiaga savaime užsidega, kai šilumos susidarymo greitis yra didesnis už jos atidavimo greitį.

\n

1.4. Bandymo metodika yra naudinga išankstinei kietųjų medžiagų atrankai. Atsižvelgiant į sudėtingą kietųjų medžiagų užsidegimo ir degimo prigimtį, šiuo metodu nustatyta savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra turi būti naudojama tik palyginimui.

\n
2.Apibrėžimai ir vienetai. Šiuo metodu nustatyta savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra yra mažiausia aplinkos temperatūra, išreikšta °C, kurioje tam tikras medžiagos kiekis užsidega apibrėžtomis sąlygomis.
\n
3.Pamatinės medžiagos. Nėra.
\n
4.Bandymo metodo principas. Tam tikras bandomosios medžiagos kiekis kambario temperatūroje dedamas į krosnį; užrašoma bandinio viduje matuojamos temperatūros kitimo laike kreivė, krosnies temperatūrą 0,5 °C/min sparta didinant iki 400 °C arba iki lydymosi temperatūros, jei ji žemesnė. Šiame bandyme krosnies temperatūra, kurioje bandinio temperatūra dėl savaiminio įkaitimo pasiekia 400 °C, vadinama savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra.
\n
5.Kokybės kriterijai. Nenustatyti.
\n
6.Bandymo metodo aprašymas 6.1. Priemonės 6.1.1. Laboratorinė krosnis (tūris apie 2 litrus) su programuojamu temperatūros reguliavimu ir savaimine oro cirkuliacija bei sprogimo slėgio mažinimo vožtuvu. Siekiant išvengti galimo sprogimo pavojaus, bet kokios skilimo metu susidarančios dujos neturi patekti ant elektrinių kaitinimo elementų.
\n

6.1.2. Kubas iš vielos tinklelio. Iš nerūdijančio plieno pagamintas vielos tinklelis su 0,045 mm akutėmis turi būti supjaustytas pagal 1 piešinyje pateiktą pavyzdį. Tinklelis turi būti sulankstytas kubu su atviru viršumi ir sutvirtintas viela.

\n

6.1.3. Tinkami temperatūros davikliai 6.1.4. Bet koks dviejų kanalų savirašis, kalibruotas nuo 0 °C iki 600 °C arba pagal atitinkamą įtampą.

\n

6.2. Bandymo sąlygos. Medžiagos bandomos tokios, kokios yra gaunamos.

\n

6.3. Bandymo metodo aprašymas 6.3.1. Kubas užpildomas bandomąja medžiaga ir, švelniai paspaudžiant, jos pridedama vis daugiau, kol kubas visiškai prisipildo. Tada kubas kambario temperatūroje pakabinamas krosnies viduryje. Vienas temperatūros daviklis talpinamas kubo viduje, o kitas temperatūros daviklis temperatūrai krosnyje registruoti dedamas tarp kubo ir krosnies sienos.

\n

6.3.2. Krosnies ir bandinio temperatūra nuolat užrašoma, krosnies temperatūrą 0,5 °C/min sparta didinant iki 400 °C arba iki lydymosi temperatūros, jei ji yra žemesnė.

\n

6.3.3. Kai medžiaga užsiliepsnoja, bandinio viduje esantis temperatūros daviklis rodys labai staigų temperatūros padidėjimą lyginant su krosnies temperatūra.

\n

II. DUOMENYS 7. Vertinama krosnies temperatūra, kurioje bandinio temperatūra dėl savaiminio įkaitimo pasiekia 400 °C (žiūrėti 2 piešinį).

\n

III. ATASKAITOS PATEIKIMAS 8. Bandymo protokole, jei įmanoma, turi būti pateikta žemiau išvardyta informacija:

\n

8.1. tiriamosios medžiagos aprašymas;

\n

8.2. matavimo rezultatai, taip pat ir temperatūros/laiko kreivė;

\n

8.3. visa papildoma informacija, kurios reikia duomenims interpretuoti.

\n

IV. NUORODOS 9. NF T 20-036 (1985 m. rugsėjis). Pramoninio naudojimo cheminės medžiagos. Sąlyginės kietųjų medžiagų savaiminio užsidegimo temperatūros nustatymas.

\n

1 piešinys. 20 mm bandymo kubo pavyzdys 2 piešinys. Tipinė temperatūros/laiko kreivė Laikas PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-414 A17 metodas: kietųjų medžiagų oksidacinės savybės I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Įvadas 1.1. Prieš atliekant šį bandymą, reikia turėti išankstinę informaciją apie bet kurias medžiagos potencialias sprogumo savybes.

\n

1.2. Šiuo metodu netiriami skysčiai, dujos, sprogstamosios, labai degios medžiagos ir organiniai peroksidai.

\n

1.3. Šio bandymo atlikti nereikia, jei struktūrinės formulės analizė leidžia pagrįstai nustatyti, kad medžiaga negali egzotermiškai reaguoti su užsiliepsnojančia medžiaga.

\n

1.4. Norint išsiaiškinti, ar bandymas turi būti atliekamas taikant ypatingas saugumo priemones, turi būti atliekamas išankstinis bandymas.

\n
2.Apibrėžimas ir vienetai 2.1. Degimo trukmė – reakcijos laikas, per kurį reakcija veikia tiriamąją medžiagą bandymą atliekant pagal 6 punkte aprašytą metodiką.
\n

2.2. Degimo greitis – greitis, išreikštas milimetrais per sekundę.

\n

2.3. Didžiausias degimo greitis – didžiausia degimo greičio vertė, nustatyta deginant mišinius, kuriuose oksidatoriaus kiekis yra 10 %–90 % mišinio masės.

\n
3.Pamatinė medžiaga 3.1. Bandyme ir įvadiniame bandyme kaip pamatinė medžiaga naudojamas bario nitratas (analiziškai grynas).
\n

3.2. Pamatinis mišinys yra bario nitrato ir celiuliozės miltelių mišinys, paruoštas pagal 6 punkte nurodytą metodo aprašymą, o jo degimo greitis yra didžiausias (paprastai tai mišinys, kuriame bario nitrato yra 60 % mišinio masės).

\n
4.Bandymo metodo principas 4.1. Įvadinis bandymas atliekamas saugos tikslais. Jei išankstiniu bandymu nustatoma, kad bandomoji medžiaga turi oksidacinių savybių, toliau bandyti nereikia. Jei taip nėra, turi būti atliktas išsamus medžiagos tyrimas.
\n

4.2. Atliekant išsamų tyrimą, bandomoji medžiaga ir atitinkama degioji medžiaga maišomos įvairiais santykiais. Kiekvienas mišinys supilamas į pylimo formos krūvelę ir vienoje pusėje padegama. Nustatytas didžiausias degimo greitis lyginamas su etaloninio mišinio didžiausiu degimo greičiu.

\n
5.Kokybės kriterijai. Jei reikia, tinka bet kuris malimo ir maišymo būdas su sąlyga, kad šešių atskirų bandymų didžiausio degimo greitis nuo aritmetinio vidurkio vertės skiriasi ne daugiau kaip 10 %.
\n
6.Bandymo metodo aprašymas 6.1. Paruošimas 6.1.1. Bandomoji medžiaga 6.1.1.1. Bandinys susmulkinamas, kad dalelių dydis būtų < 0,125 mm tokiu būdu: bandomoji medžiaga sijojama, likusi dalis malama ir vėl sijojama, kol per sietą išsijoja visas bandinys. Galima taikyti bet kokį malimo ir sijojimo būdą, kuris atitinka kokybės kriterijus.
\n

6.1.1.2. Prieš ruošiant mišinį, medžiaga išdžiovinama 105°C temperatūroje iki pastoviosios masės. Jei bandomosios medžiagos skilimo temperatūra yra mažesnė kaip 105°C, medžiaga turi būti išdžiovinta atitinkamoje mažesnėje temperatūroje.

\n

6.1.2. Degioji medžiaga 6.1.2.1. Degioji medžiaga yra celiuliozės milteliai. Celiuliozės rūšis turi atitikti plonasluoksnei chromatografijai arba kolonėlės chromatografijai naudojamą celiuliozę. Nustatyta, kad bandymui tinkama celiuliozės rūšis, kurios daugiau kaip 85 % plaušelių ilgis yra 0,020–0,075 mm. Celiuliozės milteliai sijojami per sietą, kurio akučių dydis 0,125 mm. Visą bandymą turi būti naudojama tos pačios partijos celiuliozė.

\n

6.1.2.2. Prieš ruošiant mišinį, celiuliozės milteliai džiovinami 105°C temperatūroje iki pastoviosios masės.

\n

6.1.2.3. Jei įvadiniam bandymui naudojami medienos miltai, ruošiami spygliuočių medienos miltai, surinkus tą dalį, kuri nusisijoja per 1,6 mm dydžio akučių sietą. Ji gerai sumaišoma, po to ne didesnis kaip 25 mm storio sluoksnis keturias valandas džiovinamas 105°C temperatūroje. Atšaldoma ir laikoma sandariame inde, jį pripildžius kuo pilnesnį iki naudojimo. Sunaudoti paruoštus medienos miltus geriausiai per 24 valandas po džiovinimo.

\n

6.1.3 Padegimo šaltinis. Padegimo šaltinis turi būti karšta dujų degiklio (mažiausias skersmuo 5 mm) liepsna. Jei naudojamas kitas uždegimo šaltinis (pvz., bandant inertinių dujų atmosferoje), būtina pateikti jo aprašymą ir naudojimo pagrindimą.

\n

6.2. Darbo eiga 6.2.1. Oksidatorių mišiniai su celiulioze arba medienos miltais turi būti laikomi potencialiai sprogiais mišiniais ir su jais turi būti elgiamasi kiek galima atsargiau.

\n

6.2.2. Įvadinis bandymas 6.2.2.1. Išdžiovinta medžiaga gerai sumaišoma su išdžiovinta celiulioze arba medienos miltais, imant 2 masės dalis bandomosios medžiagos ir 1 masės dalį celiuliozės arba medienos miltų. Mišinys nespaudžiamas pripildant kūgio formos indą (pvz., laboratorinį stiklinį piltuvą, užkimšus jo kojelę), formuojamas į kūgio formos krūvelę, kurios pagrindo skersmuo 3,5 cm ir aukštis 2,5 cm.

\n

6.2.2.2. Krūvelė dedama ant šaltos nedegios, neakytos ir šilumai nelaidžios plokštės. Bandymas turi būti atliktas traukos spintoje, kaip aprašyta 6.2.3 punkte.

\n

6.2.2.3. Padegimo šaltiniu prisiliečiama prie kūgio. Stebimas ir užrašomas vykstančios reakcijos intensyvumas ir trukmė.

\n

6.2.2.4. Jei reakcija vyksta intensyviai, medžiaga laikoma oksiduojančia.

\n

6.2.2.5. Kiekvienu atveju, jei kyla abejonių, būtina atlikti toliau aprašytą bandinių eilės bandymą.

\n

6.2.3. Bandinių eilės bandymas 6.2.3.1. Paruošiami oksidatoriaus ir celiuliozės mišiniai, kuriuose oksidatoriaus kiekis kinta po 10 % nuo 10 % iki 90 % mišinio masės. Norint nustatyti degimo greičio didžiausią vertę tiksliau, kraštiniams eilės atvejams turi būti naudojami tarpinės sudėties oksidatoriaus ir celiuliozės mišiniai.

\n

6.2.3.2. Krūvelei paruošti naudojama iš metalo pagaminta 250 mm ilgio forma. Jos skerspjūvis yra trikampis, kurio vidinis aukštis 10 mm ir vidinis ilgis 20 mm. Abejose formos pusėse išilgine kryptimi tvirtinamos dvi šoninės metalinės plokštės, kurios yra 2 mm aukštesnės už viršutinį trikampio skerspjūvio kraštą (1 piešinys). Mišinio nespaudžiant, juo užpildoma forma, įpilant nedidelį mišinio perteklių. Forma vieną kartą numetama iš 2 cm aukščio ant kieto paviršiaus, o medžiagos perteklius nubraukiamas įstrižai pasukta plokštele. Šoninės plokštės nuimamos ir likę milteliai lyginami velenėliu. Po to ant formos viršaus uždedama nedegi, neakyta ir šilumai nelaidi plokštė, įtaisas apverčiamas ir forma nuimama.

\n

6.2.3.3. Krūvelė dedama į traukos spintą skersai traukos krypčiai.

\n

6.2.3.4. Oro greitis turi būti pakankamas, kad dūmai negalėtų patekti į laboratoriją ir bandymo metu nesikeisti. Apie įtaisą turi būti įtaisytas nuo traukos saugantis ekranas.

\n

6.2.3.5. Kadangi celiuliozė ir kai kurios bandomosios medžiagos yra higroskopiškos, bandymas turi būti atliekamas kaip galima greičiau.

\n

6.2.3.6. Viena krūvelės pusė padegama prikišus prie liepsnos. Po to, kai reakcijos zona įveikia pradinį 30 mm atstumą, reakcijos trukmė matuojama 200 mm atstumu.

\n

6.2.3.7. Bandymas atliekamas su pamatine medžiaga ir bent vieną kartą su kiekvienu iš bandomosios medžiagos mišinių su celiulioze.

\n

6.2.3.8. Jei nustatoma, kad didžiausias degimo greitis yra žymiai didesnis nei pamatinio mišinio didžiausias degimo greitis, bandymas gali būti nutrauktas; priešingu atveju bandymas turi būti pakartotas penkis kartus su kiekvienu iš trijų mišinių, kuriems nustatytas didžiausias degimo greitis.

\n

6.2.3.9. Jei kyla įtarimas, kad rezultatas yra klaidingai teigiamas, bandymas turi būti pakartotas vietoj celiuliozės naudojant inertišką medžiagą, kurios dalelių dydis yra panašus, pvz., diatomitą. Be to, bandomosios medžiagos ir celiuliozės mišinys, kurio degimo greitis yra didžiausias, turi būti pakartotinai išbandytas inertiškoje aplinkoje (deguonies kiekis < 2 % tūrio).

\n

II. DUOMENYS 7. Saugos tikslais turi būti laikoma, kad bandomosios medžiagos oksidacines savybes apibūdinantis parametras yra didžiausias degimo greitis, o ne jo vidutinė vertė.

\n
8.Vertinimui naudojama didžiausia degimo greičio vertė, gauta atlikus šešis atitinkamo mišinio bandymus.
\n
9.Nubrėžiama kiekvieno mišinio didžiausiojo degimo greičio priklausomybės nuo oksidatoriaus koncentracijos kreivė. Iš kreivės nustatoma didžiausioji degimo greičio vertė.
\n
10.Šešios išmatuotos degimo greičio vertės, nustatytos atliekant bandymus su mišiniu, kuriam nustatytas didžiausias degimo greitis, turi nesiskirti nuo aritmetinio vidurkio vertės daugiau kaip 10 %; priešingu atveju turi būti patobulinti malimo ir maišymo metodai.
\n
11.Nustatytas didžiausias degimo greitis palyginamas su pamatinio mišinio, nurodyto šio metodo 3.2 punkte, didžiausiu degimo greičiu.
\n
12.Jei bandymai atliekami inertiškoje aplinkoje, didžiausias reakcijos greitis lyginamas su pamatinio mišinio degimo inertiškoje aplinkoje didžiausiu greičiu.
\n

III. ATASKAITOS PATEIKIMAS 13. Bandymo protokolas. Bandymo protokole, jei įmanoma, turi būti pateikta tokia informacija:

\n

13.1. tiksli medžiagos specifikacija (sudėtis, grynumas, drėgnumas ar kt.;

\n

13.2. kiekvienas bandinio apdorojimo būdas (malimas, džiovinimas ir t. t.);

\n

13.3. bandymuose naudotas uždegimo šaltinis;

\n

13.4. matavimų rezultatai;

\n

13.5. reakcijos pobūdis (pvz., degimas pliūpsniais paviršiuje, degimas visoje bandinio masėje, visa informacija apie degimo produktus ir kt.);

\n

13.6. visa papildoma informacija, reikalinga duomenims interpretuoti: degimo intensyvumo aprašymas (liepsnojimas, kibirkščiavimas, rūkimas, lėtas rusenimas ar kt.), apytikrė degimo trukmė, nustatyta įvadiniame saugos (atrankos) tiriamosios ir pamatinės medžiagų bandyme;

\n

13.7. jei yra, bandymų su inertiška medžiaga rezultatai;

\n

13.8. jei yra, bandymų inertiškoje aplinkoje rezultatai.

\n
14.Duomenų interpretacija 14.1. Laikoma, kad medžiaga yra oksiduojanti, jei:
\n

14.1.1. įvadinio bandymo reakcija vyksta intensyviai;

\n

14.1.2. atliekant išsamų bandymą bandomųjų mišinių degimo greitis yra didesnis arba lygus celiuliozės ir bario nitrato pamatinio mišinio didžiausiam degimo greičiui.

\n

14.2. Norint išvengti klaidingai teigiamų rezultatų, juos aiškinant būtina atsižvelgti į rezultatus, gautus atliekant medžiagos mišinių su inertiška medžiaga bandymus ir (arba) inertiškoje aplinkoje atliktų bandymų rezultatus.

\n

IV. NUORODOS 15. NF T 20-035 (1985, rugsėjis). Pramoninio naudojimo cheminės medžiagos. Kietųjų medžiagų oksidacinių savybių nustatymas.

\n

Piešinys. Aliumininis lovelis bandiniui paruošti (Matmenys nurodyti milimetrais, šablono ilgis 250 mm) PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-414 A18 metodas: POLIMERŲ SKAITINĖS VIDUTINĖS MOLEKULINĖS MASĖS IR MOLEKULINĖS MASĖS PASISKIRSTYMAS Šis gelchromatografijos metodas atitinka Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) chemikalų tyrimo vadovo (OECD Guidelines for Testing of Chemicals) 118 metodą (1996 m. redakcija). Pagrindiniai principai ir papildoma techninė informacija pateikta dokumente, nurodytame 16 punkte.

\n

I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Įvadas 1.1. Polimerų savybės labai skirtingos, todėl neįmanoma parengti vieno metodo, tiksliai nustatančio atskyrimo ir vertinimo sąlygas, kurios apimtų visas galimybes ir specifinius atvejus, pasitaikančius atskiriant polimerus. Ypač sudėtingas polimerų sistemas dažnai neįmanoma paruošti gelchromatografijai (GPC). Kai GPC nenaudotina, molekulinę masę galima nustatyti 14 ir 15 punktuose išdėstytais metodais. Tokiais atvejais turi būti pateiktos visos taikyto metodo detalės ir pagrindimas.

\n

1.2. Aprašytas metodas parengtas pagal DIN 55672. Šiame standarte pateikta detali informacija, kaip atlikti bandymus ir kaip vertinti duomenis. Tuo atveju, kai būtina keisti bandymo sąlygas, šie keitimai turi būti pagrįsti. Galima taikyti kitus standartus, jei jie yra visiškai aprašyti. Aprašytame metode kalibravimui naudojami žinomo polidispersiškumo polistireno bandiniai. Metodą gali tekti keisti pritaikant kai kuriems polimerams, pavyzdžiui, vandenyje tirpiems ir ilgos šakotos grandinės polimerams.

\n
2.Apibrėžimai ir vienetai 2.1. Skaitinė vidutinė molekulinė masė Mn ir masinė vidutinė molekulinė masė Mw nustatomos taikant tokias formules: , čia:
\n

Hi – nuo pagrindo linijos išmatuotas detektoriaus signalo lygis sulaikymo tūriui Vi, Mi – sulaikymo tūrį Vi atitinkančios polimero frakcijos molekulinė masė, N – duomenų taškų skaičius.

\n

2.2. Molekulinės masės skirstinio plotį, kuris yra sistemos dispersiškumo matas, nustato Mw ir Mn santykis.

\n
3.Pamatinės medžiagos 3.1. GPC yra santykinis metodas, todėl turi būti atliekamas kalibravimas. Paprastai šiam tikslui naudojami siaurame intervale pasiskirstę linijinės sandaros polistireno etalonai, kurių vidutinės molekulinės masės Mn ir Mw ir molekulinės masės pasiskirstymas yra žinomi. Kalibravimo kreivę nežinomai bandinio molekulinei masei nustatyti galima naudoti tik tuomet, jei bandiniui ir pamatinėms medžiagoms atskirti naudotos sąlygos buvo parinktos identišku būdu.
\n

3.2. Nustatyta priklausomybė tarp molekulinės masės ir eliuavimo tūrio galioja tik konkrečiam bandymui specifinėmis sąlygomis. Svarbiausios sąlygos yra temperatūra, tirpiklis (arba tirpiklių mišinys), chromatografavimo sąlygos ir atskyrimo kolonėlė arba kolonėlių sistema.

\n

3.3. Nustatytos bandinio molekulinės masės yra santykinės vertės ir vadinamos „molekulinėmis masėmis pagal polistireną“. Tai reiškia, kad dėl sandaros ir cheminių skirtumų tarp bandinio ir pamatinių medžiagų molekulinės masės nuo absoliučiųjų verčių gali skirtis didesniu arba mažesniu laipsniu. Jei naudojamos kitos pamatinės medžiagos, pavyzdžiui, polietilenglikolis, polioksietilenas, polimetilmetakrilatas, poliakrilo rūgštis, turi būti nurodyta priežastis.

\n
4.Metodo principas 4.1. Bandinio molekulinės masės skirstinys ir vidutinės molekulinės masės (Mn, Mw) gali būti nustatyti taikant GPC. GPC yra specialus skysčių chromatografijos metodas, kuriame bandinys atskiriamas pagal atskirų komponentų hidrodinaminius tūrius.
\n

4.2. Atskyrimas vyksta, kai bandinys praeina per kolonėlę, užpildytą porėta medžiaga, dažniausiai organiniu geliu. Mažos molekulės gali įsiskverbti į poras, tuo tarpu didelės molekulės ekskliuduojamos. Todėl didelių molekulių kelias yra trumpesnis ir jos išplaunamos pirmos. Vidutinio dydžio molekulės įsiskverbia į kai kurias poras ir išplaunamos vėliau. Mažiausios molekulės, kurių vidutinis hidrodinaminis spindulys yra mažesnis nei gelio poros, gali įsiskverbti į visas poras. Šios molekulės išplaunamos paskutinės.

\n

4.3. Teoriškai atskyrimą nulemia vien tik molekulių dydis, tačiau sunku išvengti kai kurių trukdančių sugerties veiksnių. Netolygus kolonėlės užpildymas ir nenaudingi tūriai gali bloginti padėtį.

\n

4.4. Aptikimas atliekamas, pavyzdžiui, matuojant lūžio rodiklį arba ultravioletinę (UV) sugertį, taip gaunama paprasta pasiskirstymo kreivė. Norint kreivei priskirti tikrąsias molekulinės masės vertes, kolonėlę reikia kalibruoti leidžiant per ją žinomos molekulinės masės polimerus (geriausiai – panašios sandaros polimerus, pavyzdžiui, įvairius polistireno etalonus). Vertikaliojoje ašyje žymint įvairios molekulinės masės išplautų dalelių kiekį, kuris išreiškiamas mase, horizontaliojoje ašyje – molekulinės masės logaritmą, dažniausiai gaunama Gauso kreivė, kartais su nedideliu vingiu mažos molekulinės masės pusėje.

\n
5.Kokybės kriterijai. Eliuavimo tūrio pakartojamumas (variacijos koeficientas) turi būti geresnis nei 0,3%. Jei vertinant skirtingu laiku darytą chromatogramą, ji neatitinka šio kriterijaus, reikiamas analizės pakartojamumas turi būti užtikrintas atliekant pataisą vidiniu etalonu, kaip aprašyta 16 punkte nurodytame dokumente. Polidispersiškumas priklauso nuo pamatinių medžiagų molekulinės masės. Polistireno etalonų atveju tipiškos vertės yra tokios (Mp yra pamatinės medžiagos molekulinė masė, atitinkanti smailės viršūnę):
\n

Mp < 2000Mw/Mn < 1,20 2000 £ Mp £ 106Mw/Mn < 1,05 Mp >106Mw/Mn < 1,20 6. Darbo eiga 6.1. Pamatinių polistireno tirpalų ruošimas 6.1.1. Pamatiniai polistirenai ištirpinami juos kruopščiai sumaišant su pasirinktu eliuentu. Ruošiant tirpalus turi būti atsižvelgta į gamintojo rekomendacijas.

\n

6.1.2. Pasirinktų pamatinių medžiagų koncentracijos priklauso nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui, injekcijos tūrio, tirpalo klampos ir analizinio detektoriaus jautrumo. Norint išvengti perkrovos, didžiausias injekcijos tūris turi būti pritaikytas kolonėlės ilgiui. Taikant GPC medžiagų atskyrimui, tipiški injekcijos tūriai 30 cm ´ 7,8 mm kolonėlei paprastai yra 40–100 μ1. Galima naudoti didesnį tūrį, tačiau jis neturi viršyti 250 μ1. Prieš pradedant tikrąjį kolonėlės kalibravimą, turi būti nustatytas optimalus santykis tarp injekcijos tūrio ir koncentracijos.

\n

6.2. Bandinio tirpalo ruošimas 6.2.1. Iš esmės tie patys reikalavimai taikomi ruošiant bandinių tirpalus. Bandinys ištirpinamas tinkamame tirpiklyje, pavyzdžiui, tetrahidrofurane, kruopščiai maišant. Jokiu būdu negalima tirpinti naudojant ultragarsinę vonią. Jei būtina, bandinio tirpalas gryninamas, filtruojant per membraninį filtrą, kurio akučių dydis 0,2–2 μm.

\n

6.2.2. Bandymo protokole turi būti nurodyta, ar buvo neištirpusių dalelių, nes tai gali būti didelės molekulinės masės medžiagų dalelės. Ištirpusių dalelių procentinei masės daliai nustatyti turi būti taikomas tinkamas metodas. Tirpalai turi būti panaudoti per 24 valandas.

\n

6.3. Naudojama įranga 6.3.1. rezervuaras tirpikliui;

\n

6.3.2. dujų pašalinimo įtaisas (jei reikia);

\n

6.3.3. siurblys;

\n

6.3.4. pulsacijų slopintuvas (jei reikia);

\n

6.3.5. injekcijos sistema;

\n

6.3.6. chromatografinės kolonėlės;

\n

6.3.7. detektorius;

\n

6.3.8. duomenų registruotuvas-procesorius;

\n

6.3.9. atliekų indas. Turi būti užtikrinta, kad GPC sistema būtų inertiška naudojamiems tirpikliams (pavyzdžiui, naudoti plieninius kapiliarus, jei tirpiklis tertrahidrofuranas).

\n

6.4. Injekcijos ir tirpiklio tiekimo sistema. Tam tikras bandinio tirpalo tūris griežtai nustatytoje zonoje sušvirkščiamas į kolonėlę, naudojant automatinį bandinio dozatorių arba rankiniu būdu. Švirkšto plunžerio per greitas ištraukimas arba spaudimas įleidžiant rankiniu būdu gali būti molekulinių masių pasiskirstymo pokyčių priežastimi. Kiek įmanoma, tirpiklio tiekimo sistema turi būti be pulsacijų, geriausiu atveju jai reikia pulsacijų slopintuvo. Srautas yra apie 1 ml/min.

\n

6.5. Kolonėlė. Atsižvelgiant į bandinį, polimeras tiriamas naudojant vieną paprastą kolonėlę arba kelias nuosekliai sujungtas kolonėles. Prekyboje yra keletas kolonėlėms užpildyti naudojamų porėtų medžiagų su apibrėžtomis savybėmis (pavyzdžiui, porų dydžiu, ekskliudavimo ribomis). Atskyrimui naudojamo gelio arba kolonėlės aukščio pasirinkimas priklauso ir nuo bandinio savybių (hidrodinaminių tūrių, molekulinės masės pasiskirstymo) ir nuo specifinių atskyrimo sąlygų, pavyzdžiui, tirpiklio, temperatūros ir srauto.

\n

6.6. Teorinės lėkštelės. Atskyrimui naudojama kolonėlė arba kolonėlių sistema turi būti apibūdinta teorinių lėkštelių skaičiumi. Tetrahidrofurano kaip eliuento atveju reikia į žinomo ilgio kolonėlę įleisti etilbenzeno arba kito tinkamo nepolinio tirpiklio tirpalą. Teorinių lėkštelių skaičius nustatomas pagal tokią formulę: arba, čia:

\n

N – teorinių lėkštelių skaičius, Ve – smailės viršūnę atitinkantis eliuavimo tūris, W – smailės plotis pagrindo linijoje, W1/2 – smailės plotis per smailės aukščio vidurį.

\n

6.7. Atskyrimo efektyvumas 6.7.1. Be teorinių lėkštelių skaičiaus, kuris nulemia juostos plotį, tam tikrą vaidmenį atlieka atskyrimo efektyvumas, kurį apibūdina kalibracinės kreivės statumas. Kolonėlės atskyrimo efektyvumas nustatomas pagal tokią priklausomybę: ––––––––––––––––––––––– ³ 6,0 [cm3/cm2] kolonėlės skerpjūvio plotas čia:

\n

Ve, Mx – polistireno, turinčio molekulinę masę Mx, eliuavimo tūris, Ve, (10Mx) – polistireno, turinčio 10 kartų didesnę molekulinę masę, eliuavimo tūris.

\n

6.7.2. Sistemos atskiriamoji galia dažniausiai apibrėžiama taip: čia:

\n

Ve1, Ve2 – dviejų polistireno etalonų eliuavimo tūriai, atitinkantys smailės viršūnę, W1, W2 – smailių pločiai pagrindo linijoje, M1, M2 – molekulinės masės, atitinkančios smailių viršūnes (turi skirtis 10 kartų).

\n

Kolonėlės sistemai R vertė turi būti didesnė kaip 1,7.

\n

6.8. Tirpikliai. Visi tirpikliai turi būti labai gryni (tetrahidrofurano grynumas 99,5 %). Tirpiklio indas (jei reikia, su inertinių dujų atmosfera) turi būti pakankamai didelis kolonėlei kalibruoti ir kelių bandinių analizei atlikti. Tirpiklis, prieš tiekimą siurbliu į kolonėlę, turi būti degazuotas.

\n

6.9. Temperatūros reguliavimas. Svarbių vidinių komponentų (injekcijos kilpos, kolonėlių, detektoriaus ir vamzdžių) temperatūra turi būti pastovi ir atitikti pasirinktą tirpiklį.

\n

6.10. Detektorius. Detektoriaus paskirtis – kiekybiškai registruoti iš kolonėlės išplauto bandinio koncentraciją. Norint, kad smailės nebūtų labai plačios, detektoriaus kiuvetės tūris turi būti kuo mažesnis. Jos neturi būti didesnės kaip 10 μl, išskyrus naudojamas šviesos sklaidos ir klampos detektoriuose. Detekcijai paprastai naudojama diferencinė refraktometrija. Tačiau, jei to reikalauja bandinio specifinės savybės arba eliuavimo tirpiklis, gali būti naudojami kitų tipų detektoriai, pavyzdžiui, UV/VIS, IR, klampos detektoriai ir t. t II. Duomenys 7. Išsamūs vertinimo kriterijai, taip pat duomenų kaupimui ir apdorojimui keliami reikalavimai pateikti dokumente, nurodytame 18 punkte.

\n
8.Kiekvienam bandiniui turi būti atlikti du nepriklausomi bandymai. Bandiniai turi būti analizuojami atskirai.
\n
9.Kiekvieną kartą matuojant reikia apskaičiuoti Mn, Mw, Mw/Mn ir Mp vertes. Būtina aiškiai nurodyti, kad išmatuotos vertės yra santykinės vertės, atitinkančios naudojamų pamatinių medžiagų molekulinę masę.
\n
10.Po sulaikymo tūrio arba sulaikymo trukmės verčių (kai reikia, pataisytų naudojant vidinę pamatinę medžiagą) nustatymo vienam šių dydžių atidedamos log Mp vertės (Mp yra kalibravimo pamatinės medžiagos smailės viršūnę atitinkanti vertė). Kiekvienai molekulinės masės dešimtainei skilčiai būtina turėti bent du kalibravimo taškus, o visai kalibracinei kreivei, kuri turi apimti įvertintą bandinio molekulinę masę, turi būti bent penki matavimų taškai. Mažą molekulinę masę atitinkantis kalibracinės kreivės galinis taškas nustatomas pagal n-heksilbenzeną arba kitokį tinkamą nepolinį tirpiklį. Skaitinė vidutinė ir masinė vidutinė molekulinės masės paprastai apskaičiuojamos elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis taikant 2.1 punkto formules. Atliekant apskaičiavimus rankiniu būdu, galima naudotis ASTM D 3536-91.
\n
11.Pasiskirstymo kreivė turi būti pateikta lentelės arba diagramos forma (diferencinis dažnis arba bendrojo kiekio procentinės dalys pagal log M). Vaizduojant grafiškai viena molekulinės masės dešimtainė skiltis paprastai turi būti 4 cm pločio, o smailės viršūnės aukštis turi būti apie 8 cm. Integralinių pasiskirstymo kreivių atveju atstumas ordinatėje tarp taškų, atitinkančių 0 ir 100 %, turi būti apie 10 cm.{ III. Ataskaitos pateikimas 12. Bandymo protokolas. Bandymo protokole turi būti pateikta tokia informacija:
\n

12.1. Bandomoji medžiaga 12.1.1. turima informacija apie bandomąją medžiagą (identiškumas, priedai, priemaišos);

\n

12.1.2. bandinio apdorojimo aprašymas, stebėjimų duomenys, kilę sunkumai.

\n

12.2. Įranga 12.2.1. tirpiklio rezervuaras, inertinės dujos, dujų pašalinimas iš eliuento, eliuento sudėtis (įskaitant priemaišas);

\n

12.2.2. siurblys, pulsacijų slopintuvas, injekcijos sistema;

\n

12.2.3. atskyrimo kolonėlės (gamintojas, visa informacija apie kolonėlių charakteristikas, pavyzdžiui, porų dydis, atskyrimo medžiagos rūšis ir t. t., naudotų kolonėlių skaičius, ilgis ir jungimo tvarka);

\n

12.2.4. kolonėlės (arba jų rinkinio) teorinių lėkštelių skaičius, atskyrimo efektyvumas (sistemos atskyrimo galia);

\n

12.2.5. informacija apie smailių simetriją;

\n

12.2.6. kolonėlės temperatūra, temperatūros reguliavimo būdas;

\n

12.2.7. detektorius (matavimo principas, tipas, kiuvetės tūris);

\n

12.2.8. debitmatis, jei naudotas (gamintojas, matavimo principas);

\n

12.2.9. duomenų registravimo ir apdorojimo sistema (aparatas ir programinė įranga).

\n

12.3. Sistemos kalibravimas 12.3.1. kalibracinės kreivės gavimo metodo detalus aprašymas;

\n

12.3.2. informacija apie šio metodo kokybės kriterijus (pavyzdžiui, koreliacijos koeficientą, paklaidų kvadratų sumą ir t. t.);

\n

12.3.3. informacija apie visas ekstrapoliacijas, prielaidas ir aproksimacijas, darytas bandymo metu ir vertinant bei apdorojant duomenis;

\n

12.3.4. visi matavimai, naudoti kalibracinei kreivei gauti, turi būti pateikti lentelėje, kurioje kiekvienam kalibravimo taškui nurodoma tokia informacija:

\n

12.3.4.1. bandinio pavadinimas;

\n

12.3.4.2. bandinio gamintojas;

\n

12.3.4.3. pamatinių medžiagų būdingosios vertės Mp, Mn, Mw, ir Mw/Mn, kokias pateikė gamintojas, arba gautos vėlesniais matavimais, kartu nurodant nustatymo metodo duomenis;

\n

12.3.4.4. injekcijos tūris ir injekcijos koncentracija;

\n

12.3.4.5. kalibravimui naudota Mp vertė;

\n

12.3.4.6. išmatuotas eliuavimo tūris arba pataisyta sulaikymo trukmė, atitinkantys smailės viršūnę;

\n

12.3.4.7. smailės viršūnę atitinkanti apskaičiuota Mp vertė;

\n

12.3.4.8. apskaičiuotos ir kalibravimui naudotos Mp vertės procentinė paklaida.

\n
13.Duomenų įvertinimas. Bandymo protokole turi būti pateiktas šių duomenų įvertinimas:
\n

13.1. vertinimas atsižvelgiant į laiką: metodai taikyti reikiamam pakartojamumui užtikrinti (pataisų darymo metodas, vidinis standartas ir t. t.);

\n

13.2. informacija apie tai, ar vertinimas buvo atliekamas pagal eliuavimo tūrį, ar pagal sulaikymo trukmę;

\n

13.3. informacija apie vertinimo ribas, jei smailė nėra iki galo analizuota;

\n

13.4. glodinimo metodų aprašymas, jei jie buvo taikyti;

\n

13.5. bandinio ruošimo ir išankstinio apdorojimo metodikos;

\n

13.6. duomenys apie neištirpusias daleles, jei yra;

\n

13.7. injekcijos tūris (μl) ir injekcijos koncentracija (mg/ml);

\n

13.8. stebėjimų duomenys, nurodantys veiksnius, dėl kurių buvo nukrypimų nuo teorinio GPC profilio;

\n

13.9. bandymo metodikose darytų visų keitimų detalus aprašymas;

\n

13.10. paklaidų intervalų duomenys;

\n

13.11. visa kita informacija, reikalinga duomenims interpretuoti.

\n

IV. Kiti metodai polimerų skaitinei vidutinei molekulinei masei nustatyti 14. Gelchromatografija (GPC) yra tinkamiausias būdas Mn. nustatyti, ypač, kai yra rinkinys pamatinių medžiagų, kurių sandara panaši į polimero sandarą.

\n
15.Jei taikant GPC kyla praktinių sunkumų arba, kai iš anksto tikimasi, kad medžiaga neatitiks Mn nustatyto kriterijaus (tai turi būti patvirtinta), taikytini šie alternatyvūs metodai:
\n

15.1. Koligatyviųjų savybių naudojimas 15.1.1. Ebulioskopija/krioskopija. Matuojamas tirpiklio virimo temperatūros didėjimas (ebulioskopija) arba užšalimo temperatūros mažėjimas (krioskopija), kai jame ištirpinama polimero. Metodas remiasi tuo, kad ištirpinto polimero įtaką virimo (užšalimo) temperatūros pokyčiui nulemia polimero molekulinė masė. Metodas taikomas, kai Mn < 20 000.

\n

15.1.2. Garų slėgio mažėjimas. Matuojamas pasirinkto etaloninio skysčio garų slėgis prieš įdedant polimero ir pridėjus žinomą polimero kiekį. Teoriškai metodas taikomas, kai Mn < 20 000, tačiau praktinis metodo pritaikymas ribotas.

\n

15.1.3. Membraninė osmometrija. Metodas remiasi osmoso principu, t. y. tirpiklio molekulių savaiminiu perėjimu per puslaidę membraną iš praskiesto į koncentruotą tirpalą. Bandyme praskiesto tirpalo koncentracija yra nulinė, o koncentruotame tirpale yra polimero. Dėl tirpiklio siurbimo per membraną susidaro slėgių skirtumas, kurio dydis priklauso nuo polimero koncentracijos ir molekulinės masės. Metodas taikomas, kai Mn 20 000–200 000.

\n

15.1.4. Osmometrija garų fazėje. Gryno tirpiklio aerozolio garavimo greitis lyginamas su bent trijų aerozolių, kuriuose yra skirtingos polimero koncentracijos, garavimo greičiu. Metodas taikomas, kai Mn < 20 000.

\n

15.2. Galinių grupių analizė. Norint taikyti šį metodą, reikia žinoti bendrąją polimero sandarą ir jo galinių grupių (kurias nuo pagrindinės grandinės būtų galima atskirti, pavyzdžiui, taikant branduolių magnetinio rezonanso arba titravimo (derivatizavimo) metodą) prigimtį. Pagal polimere esančių galinių grupių molekulinę koncentraciją gali būti nustatyta jo molekulinės masės vertė. Metodas, mažėjant jo duomenų patikimumui, taikomas, kai Mn neviršija 50 000.

\n

V. Nuorodos 16. DIN 55672 (1995). Skystinė chromatografija naudojant eliuentą tetrahidrofuraną, 1 d.

\n
17.Yau W. W., Kirkland J. J., Bly D. D. Šiuolaikinė skysčių atskyrimo chromatografija, J. Wiley and Sons, 1979.
\n
18.ASTM D 3536-91, (1991). Standartinis bandymas skaitinės vidutinės molekulinės masės ir molekulinės masės pasiskirstymui nustatyti naudojant skysčių atskyrimo chromatografiją, Amerikos bandymų ir medžiagų draugija, Filadelfija, Pensilvanija.
\n
19.ASTM D 5296-92, (1992). Standartinis bandymas polistireno skaitinės vidutinės molekulinės masės ir molekulinės masės pasiskirstymui nustatyti naudojant aukštos kokybės atskyrimo chromatografiją, Amerikos bandymų ir medžiagų draugija, Filadelfija, Pensilvanija.
\n

V. papildomos Nuorodos 20. Billmeyer F. W. Jr. (1984). Polimerų mokslo vadovėlis, 3 leidimas, John Wiley, Niujorkas.

\n
21.Glover C. A. (1975). Absoliučiųjų koligatyviųjų savybių nustatymo metodai, 4 skyrius (Polimerų molekulinės masės, I d., P. E. Slade Jr. leidimas. Marcel Dekker, Niujorkas).
\n
22.ASTM D 3750-79 (1979). Standartinis polimerų skaitinės vidutinės molekulinės masės nustatymas naudojant membraninę osmometriją, Amerikos bandymų ir medžiagų draugija, Filadelfija, Pensilvanija.
\n
23.Coil H. (1989). Membraninė osmometrija (Molekulinės masės nustatymas, A. R. Cooper leidimas, J. Wiley and Sons, 25–52).
\n
24.ASTM 3592-77 (1977). Rekomenduojamas standartinis molekulinės masės nustatymas atsižvelgiant į garų slėgį. Amerikos bandymų ir medžiagų draugija, Filadelfija, Pensilvanija.
\n
25.Morris C. H. M., (1989). Garų slėgio osmometrija (Molekulinės masės nustatymas, A. R. Cooper leidimas, J. Wiley and Sons).
\n
26.Schrödcr E., Müller G., Arndt K-F. (1989). Polimerų apibūdinimas, Carl Hanser Verlag, Miunchenas.
\n
27.Garmon R. G. (1975). Galinių grupių analizė, 3 d. (Polimerų molekulinės masės, I d., P. E. Slade. Jr. leidimas, Marcel Dekker, Niujorkas).
\n
28.Amiya S. ir kt. (1990). Grynoji ir taikomoji chemija, 62 t., 2139–2146.{[PP]} ______________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-414{[PP]} A 19 metodas: MAŽOS MOLEKULINĖS MASĖS MEDŽIAGŲ KIEKIS POLIMERUOSE I. Bendrosios nuostatos 1. Įvadas 1.1. Šis metodas remiasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) chemikalų tyrimo vadovo (OECD Test Guideline 119, 1996) metodu. Pagrindiniai principai aprašyti šio metodo 9, 10, 11, 12 punktuose pateiktuose dokumentuose.
\n

1.2. Kadangi polimerų savybės yra labai skirtingos, neįmanoma aprašyti vieną atskirą metodą, tiksliai nustatantį atskyrimo ir vertinimo sąlygas, kurios apimtų visas galimybes ir specifinius atvejus, pasitaikančius atskiriant polimerus. Ypač sudėtingas polimerų sistemas dažnai neįmanoma paruošti gelchromatografijai (GCH). Kai GCH nenaudotina, molekulinei masei nustatyti taikomos metodo pataisos, pateiktos šio metodo 7 punkte. Tokiais atvejais turi būti pateiktas išsamus taikyto metodo aprašymas ir pagrindimas.

\n

1.3. Aprašytas metodas paruoštas DIN 55672 standarto, nurodyto šio metodo 10 punkte, pagrindu. Visą informaciją, kaip atlikti bandymus ir kaip vertinti duomenis, galima rasti šiame standarte. Tuo atveju, kai būtina keisti bandymo sąlygas, šie keitimai turi būti pagrįsti ir aprašyti. Galima taikyti kitus standartus, jei jie yra visiškai aprašyti. Aprašytame metode kalibravimui naudojami žinomo polidispersiškumo polistireno bandiniai, metodas gali būti keičiamas pritaikant kai kuriems polimerams, pavyzdžiui, vandenyje tirpiems ir ilgagrandiniams polimerams.

\n
2.Apibrėžimai ir matavimo vienetai 2.1. Maža molekulinė masė – molekulinė masė mažesnė nei 1000 daltonų.
\n

2.2. Skaitinė vidutinė molekulinė masė Mn ir masinė vidutinė molekulinė masė Mw nustatomos taikant tokias formules:

\n

(1)

\n
(2)čia:
\n

Hi – nuo pagrindo linijos išmatuotas detektoriaus signalas sulaikymo tūriui Vi, Mi – sulaikymo tūrį Vi atitinkančios polimero frakcijos molekulinė masė, N – duomenų taškų skaičius.

\n

2.3. Molekulinės masės skirstinio plotį, kuris yra sistemos sklaidos matas, nusako Mw ir Mn santykis.

\n
3.Pamatinės medžiagos 3.1. GCH yra reliatyvus metodas, jį taikant turi būti atliekamas kalibravimas. Šiuo tikslu taikomi siaurame intervale pasiskirstę linijinės sandaros polistireno etalonai, kurių vidutinės molekulinės masės Mn ir Mw ir jų masės pasiskirstymas yra žinomi. Kalibravimo kreivę nežinomo bandinio molekulinei masei nustatyti galima naudoti tik tuomet, jei bandinys buvo išskirtas ir etalonams parinktas tokiu pat būdu.
\n

3.2. Nustatyta priklausomybė tarp molekulinės masės ir išplovimo tūrio galioja tik konkretaus bandymo specifinėmis sąlygomis. Svarbiausios sąlygos yra temperatūra, tirpiklis (arba tirpiklių mišinys), chromatografavimo sąlygos ir atskyrimo kolonėlė arba kolonėlių sistema. Taip nustatytos bandinio molekulinės masės yra reliatyvios vertės ir vadinamos „molekulinėmis masėmis pagal polistireną“. Tai reiškia, kad dėl sandaros ir cheminių skirtumų tarp bandinio ir etalonų molekulinės masės nuo absoliučiųjų verčių gali skirtis didesniu arba mažesniu laipsniu. Jei naudojamos kitos etaloninės medžiagos, pavyzdžiui, polietilenglikolis, polioksietilenas, polimetilmetakrilatas, poliakrilo rūgštis, turi būti nurodyta jų taikymo priežastis.

\n
4.Bandymo metodo principas 4.1. Bandinio molekulinės masės skirstinys ir vidutinės molekulinės masės (Mn, Mw) gali būti nustatyti taikant GCH. GCH yra specialus skysčių chromatografijos metodas, kuriame bandinys atskiriamas pagal atskirų komponentų hidrodinaminius tūrius pagal šio metodo 11 punkte pateiktą dokumentą.
\n

4.2. Atskyrimas vyksta, kai bandinys praeina per kolonėlę, užpildytą akyta medžiaga, dažniausiai organiniu geliu. Mažos molekulės gali įsiskverbti į akutes, o didelės molekulės – ne. Todėl didelių molekulių kelias yra trumpesnis ir jos išplaunamos pirmos. Vidutinio dydžio molekulės įsiskverbia į kai kurias akutes ir išplaunamos vėliau. Mažiausios molekulės, kurių vidutinis hidrodinaminis spindulys yra mažesnis nei gelio akutės, gali įsiskverbti į visas akutes. Šios molekulės išplaunamos paskutinės. Teoriškai atskyrimą nulemia vien tik molekulių dydis, tačiau praktikoje sunku išvengti kai kurių trukdančių sugerties veiksnių, pavyzdžiui, netolygaus kolonėlės užpildymo ir nenaudingų tūrių.

\n

4.3. Aptikimas atliekamas, pavyzdžiui, matuojant lūžio rodiklį arba UV sugertį, panaudojant paprastą pasiskirstymo kreivę. Tačiau norint kreivei priskirti tikrąsias molekulinės masės vertes, kolonėlę reikia kalibruoti leidžiant per ją žinomos molekulinės masės polimerus ir geriausiai apskritai panašios sandaros polimerus, pavyzdžiui, įvairius polistirenus. Vertikaliojoje ašyje žymint įvairios molekulinės masės išplautų dalelių kiekį, kuris reiškiamas mase, o horizontaliojoje ašyje – molekulinės masės logaritmą, gaunama Gauso kreivė, kartais mažos molekulinės masės pusėje iškreipta nedidele atšaka. Pagal šią kreivę nustatomas mažos molekulinės masės medžiagų kiekis. Apskaičiavimas gali būti tikslus tik tuo atveju, jei mažos molekulinės masės dalelių atsakas yra ekvivalentiškas jų masės daliai polimere.

\n
5.Kokybės kriterijai 5.1. Išplovimo tūrio pakartojamumas (variacijos koeficientas) turi būti geresnis nei 0,3 %. Skirtingu laiku darytų chromatogramų analizės pakartojamumas garantuojamas vertinant kriterijaus vertes pagal vidaus etalono pataisas.
\n

5.2. Polidispersiškumas priklauso nuo etaloninių medžiagų molekulinės masės, pavyzdžiui, polistireno atveju tipinės vertės yra tokios:

\n

Mp < 2000Mw/Mn < 1,20 2000 £ Mp £ 106Mw/Mn < 1,05 Mp >106Mw/Mn < 1,20 čia: Mp yra etaloninės medžiagos molekulinė masė, atitinkanti smailės viršūnę.

\n
6.Bandymo metodo aprašymas 6.1. Etaloninių polistireno tirpalų ruošimas. Polistirenas ištirpinamas kruopščiai sumaišant su pasirinktu tirpikliu. Ruošiant tirpalus, turi būti atsižvelgta į gamintojo rekomendacijas. Pasirinktų etaloninių tirpalų koncentracijos priklauso nuo įvairių aplinkybių, pavyzdžiui, injekcijos tūrio, tirpalo klampos ir analizinio detektoriaus jautrio. Norint išvengti perkrovos, didžiausias injekcijos tūris turi būti pritaikytas kolonėlės ilgiui. Taikant GCH metodą medžiagų atskyrimui, injekcijos tūriai 30 cm ´ 7,8 mm dydžio kolonėlei paprastai yra 40–100 μ1. Galima naudoti didesnį tūrį, tačiau jis neturi viršyti 250 μ1. Prieš pradedant tikrąjį kolonėlės kalibravimą, turi būti nustatytas optimalus santykis tarp injekcijos tūrio ir koncentracijos.
\n

6.2. Bandinio tirpalo ruošimas. Iš esmės tie patys reikalavimai taikomi ruošiant bandinių tirpalus. Bandinys ištirpinamas tinkamame tirpiklyje, pavyzdžiui, tetrahidrofurane, kruopščiai maišant. Jokiu būdu negalima tirpinti naudojant ultragarsinę vonią. Jei būtina, bandinio tirpalas gryninamas, filtruojant per membraninį filtrą, kurio akučių dydis 0,2–2 μm. Galutinėje ataskaitoje turi būti pažymėta, ar buvo neištirpusių dalelių, nes tai gali būti didelės molekulinės masės medžiagų dalelės. Ištirpusių dalelių procentinei masės daliai nustatyti turi būti taikomas tinkamas metodas. Tirpalai turi būti panaudoti per 24 valandas.

\n

6.3. Pataisos atsižvelgiant į priemaišų ir priedų kiekį 6.3.1. Paprastai būtina daryti medžiagų, kurių molekulinė masė M < 1 000, kiekio pataisas atsižvelgiant į esančių nepolimerinių medžiagų (pavyzdžiui, priemaišų ir/arba priedų) indėlį, išskyrus kai nustatytas kiekis ir taip jau < 1 %. Tai daroma polimero tirpalo arba GCH tirpalo tiesioginės analizės būdu.

\n

6.3.2. Tais atvejais, kai išėjusio iš kolonėlės tirpalo medžiagos koncentracija tolesnei analizei per maža, jis turi būti koncentruojamas. Gali prireikti tirpalą išgarinti iki sauso likučio ir vėl jį ištirpinti. Tirpalo koncentravimas turi būti atliktas tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų, kad tirpalas išliks nepakitęs. Tirpalo apdorojimas po GCH pakopos priklauso nuo kiekybiniam nustatymui taikomo metodo.

\n

6.4. Aparatūra 6.4.1. GCH metodui taikyti būtina tokia aparatūra:

\n

6.4.1.1. rezervuaras tirpikliui;

\n

6.4.1.2. degazavimo įtaisas (jei reikia);

\n

6.4.1.3. siurblys;

\n

6.4.1.4. pulsacijų slopintuvas (jei reikia);

\n

6.4.1.5. injekcijos sistema;

\n

6.4.1.6. chromatografinės kolonėlės;

\n

6.4.1.7. detektorius;

\n

6.4.1.8. duomenų registruotuvas-procesorius;

\n

6.4.1.9. atliekų indas.

\n

6.4.2. Turi būti užtikrinta, kad GCH sistema būtų inertiška naudojamiems tirpikliams (pavyzdžiui, naudojant plieninius kapiliarus, o tirpikliu – tetrahidrofuraną).

\n

6.5. Įšvirkštimas ir tirpiklio tiekimo sistema. Nustatytas bandinio tūris įšvirkščiamas į kolonėlę griežtai nustatytoje zonoje automatiniu arba rankiniu būdu. Švirkšto stūmoklio per greitas ištraukimas arba spaudimas įšvirkščiant rankiniu būdu gali būti molekulinių masių pasiskirstymo pokyčių priežastis. Tirpiklis turi būti tiekiamas tolygiai, be pulsacijų, tuo tikslu įrengiamas pulsacijų slopintuvas. Srautas yra apie 1 ml/min.

\n

6.6. Kolonėlė. Atsižvelgiant į bandinį, polimeras tiriamas naudojant vieną paprastą kolonėlę arba kelias nuosekliai sujungtas kolonėles. Prekyboje yra keletas kolonėlėms užpildyti naudojamų akytų medžiagų su būdingomis savybėmis, pavyzdžiui, akučių dydžiu, ekskliudavimo ribomis). Atskyrimui naudojamo gelio arba kolonėlės aukščio pasirinkimas priklauso ir nuo bandinio savybių (hidrodinaminių tūrių, molekulinės masės pasiskirstymo), ir nuo specifinių atskyrimo sąlygų, pavyzdžiui, tirpiklio, temperatūros ir srauto, pateiktų šio metodo 10, 11, 12 punktuose nurodytuose dokumentuose.

\n

6.7. Teorinės lėkštės. Atskyrimui naudojama kolonėlė arba kolonėlių sistema turi būti apibūdinta teorinių lėkščių skaičiumi. Tetrahidrofurano kaip tirpiklio atveju reikia į žinomo ilgio kolonėlę įšvirkšti etilbenzeno arba kito tinkamo nepolinio tirpiklio. Teorinių lėkščių skaičius apskaičiuojamas pagal tokią formulę:

\n
(3)arba
\n
(4)čia:
\n

N – teorinių lėkščių skaičius, Ve – smailės viršūnę atitinkantis tirpalas tūris, W – smailės plotis pagrindo linijoje, W1/2 – smailės plotis per smailės aukščio vidurį.

\n

6.8. Atskyrimo efektyvumas. Be teorinių lėkščių skaičiaus, kuris nulemia juostos plotį, tam tikrą reikšmę turi atskyrimo efektyvumas, kurį apibūdina kalibravimo kreivės statumas. Kolonėlės atskyrimo efektyvumas nustatomas pagal tokią formulę: ––––––––––––––––––––––– ³ 6,0 [cm3/cm2](5) kolonėlės skerpjūvio plotas čia:

\n

Ve, Mx – polistireno, turinčio molekulinę masę Mx, tirpalo tūris, Ve, (10Mx) – polistireno, turinčio 10 kartų didesnę molekulinę masę, tirpalo tūris.

\n

6.8.2. Sistemos atskiriamoji galia dažniausiai nustatoma pagal tokią formulę:

\n
(6)čia:
\n

Ve1, Ve2 – dviejų polistirenų etaloninių tirpalų tūriai, atitinkantys smailės viršūnę, W1, W2 – smailių pločiai pagrindo linijoje, M1, M2 – molekulinės masės, atitinkančios smailių viršūnes (turi skirtis 10 kartų).

\n

6.8.3. Kolonėlės sistemai R vertė turi būti didesnė kaip 1,7, kaip pateikta šio metodo 13 punkte nurodytame dokumente.

\n

6.9. Tirpikliai. Visi tirpikliai turi būti aukštos grynumo klasės (tetrahidrofurano grynumas 99,5%). Tirpiklio indas (jei reikia, inertinių dujų atmosferoje) turi būti pakankamai didelis kolonėlei kalibruoti ir kelių bandinių analizei atlikti. Tirpiklis, prieš tiekimą siurbliu į kolonėlę, turi būti degazuotas.

\n

6.10. Temperatūros reguliavimas. Svarbių vidinių komponentų (injektoriaus kilpos, kolonėlės, detektorius ir vamzdeliai) temperatūra turi būti pastovi ir atitikti pasirinktą tirpiklį.

\n

6.11. Detektorius. Detektoriaus paskirtis – kiekybiškai registruoti iš kolonėlės išplauto bandinio koncentraciją. Norint, kad smailės nebūtų labai plačios, detektoriaus kiuvetės tūris turi būti kuo mažesnis. Jis neturi būti didesnis kaip 10 μl, išskyrus šviesos sklaidos ir klampos detektorius. Nustatymui paprastai naudojama diferencinė refraktometrija. Tačiau, jei to reikalauja bandinio specifinės savybės arba tirpiklis, gali būti naudojami kitų tipų detektoriai, pavyzdžiui, UV/VIS, IR, klampos detektoriai ir kt.

\n
7.Mažos molekulinės masės medžiagos kiekio pataisos dėl netirpaus polimero buvimo 7.1. Kai bandinyje yra netirpaus polimero, GCH analizės metu prarandama masė. Netirpus polimeras negrįžtamai sulaikomas kolonėlėje arba ant bandinio filtro, o tirpioji bandinio dalis praeina per kolonėlę. Jei galima įvertinti arba išmatuoti polimero lūžio rodiklio pokytį (dn/dc), tai galima įvertinti kolonėlėje prarastą masę. Tokiu atveju pataisa apskaičiuojama naudojant išorinį kalibravimą žinomos koncentracijos etaloninėmis medžiagomis bei dn/dc refraktometro atsakui kalibruoti. Norint akrilo polimerų analizėje atlikti išorinį kalibravimą, GPC metodu analizuojamas žinomos koncentracijos pMMA tirpalas tetrahidrofurane ir gauti duomenys naudojami refraktometro konstantai nustatyti pagal formulę:
\n

K = R/(C ´ V ´ dn/dc)(7) čia:

\n

K – refraktometro konstanta (mikrovoltas iš sekundės mililitrui), R – pMMA etalono atsakas (mikrovoltas iš sekundės), C – pMMA etalono koncentracija (mg/ml), V – injekcijos tūris (ml) ir dn/dc tetrahidrofurane ištirpinto pMMA lūžio rodiklio pokytis (ml/mg).

\n

Tipiniai pMMA etalono duomenys:

\n

R = 2937891, C = 1,07 mg/ml, V = 0,1 ml, dn/dc = 9 ´ 10-5 ml/mg.

\n

Toliau gautoji K vertė 3,05 x 1011 naudojama apskaičiuoti teoriškam detektoriaus atsakui, jei pro detektorių būtų išplauta 100 % įšvirkšto polimero kiekio.

\n

II. DUOMENYS IR ATASKAITos pateikimas 8. Duomenys 8.1. Išsamių vertinimo kriterijų, taip pat duomenų kaupimui ir apdorojimui keliamų reikalavimų reikia ieškoti standarte, nurodytame šio metodo 10 punkte.

\n

8.2. Kiekvienam bandiniui turi būti atlikti du nepriklausomi tyrimai. Bandiniai turi būti analizuojami atskirai. Visais atvejais taip pat yra svarbu apskaičiuoti tuščiųjų bandinių, apdorojamų vienodai su bandiniu, duomenis.

\n

8.3. Būtina aiškiai nurodyti, kad išmatuotos vertės yra reliatyvios vertės, atitinkančios naudojamų etaloninių medžiagų molekulinę masę.

\n

8.4. Nustačius sulaikytą tūrį arba delsimo trukmę, pažymimos atitinkančios log Mp vertės (Mp yra kalibravimo etalono smailės viršūnė). Kiekvienai molekulinės masės dešimtainei skilčiai būtina turėti bent du kalibravimo taškus, o visai kalibravimo kreivei, kuri turi apimti įvertintą bandinio molekulinę masę, turi būti mažiausiai penki matavimų taškai. Mažą molekulinę masę atitinkantis kalibravimo kreivės galinis taškas nustatomas pagal n-heksilbenzeną arba kitokį tinkamą nepolinį tirpiklį. Kreivės dalis, atitinkanti mažesnę nei 1000 molekulinę masę, apskaičiuojama ir prireikus pataisoma atsižvelgiant į priemaišas ir priedus. Išplovimo kreivės paprastai vertinamos elektroniniu duomenų apdorojimo būdu. Atliekant apskaičiavimus rankiniu būdu, galima pasinaudoti ASTM D 3536-91, nurodytu šio metodo 12 pukte.

\n

8.5. Jei kolonėlėje sulaikomas koks nors netirpus polimeras, jo molekulinė masė greičiausiai yra didesnė nei tirpiosios dalies ir, jei į jo kiekį neatsižvelgiama, gaunamas mažos molekulinės masės medžiagų kiekio pervertinimas. Šio metodo 7 punkte pateikiamos rekomendacijos, kaip apskaičiuoti mažos molekulinės masės medžiagų kiekio pataisą atsižvelgiant į netirpų polimerą.

\n

8.6. Pasiskirstymo kreivė turi būti pateikta lentelės arba grafiko pavidalu (skirtingas dažnis arba bendrojo kiekio procentinės dalys pagal log M). Vaizduojant grafiškai, viena molekulinės masės dešimtainė skiltis paprastai turi būti 4 cm pločio, o smailės viršūnės aukštis turi būti apie 8 cm. Integralinių pasiskirstymo kreivių atveju atstumas ordinatėje tarp taškų, atitinkančių 0 ir 100 %, turi būti apie 10 cm.

\n
9.Bandymų ataskaita. Bandymo protokole turi būti tokia informacija:
\n

9.1. informacija apie medžiagą 9.1.1. Turima informacija apie bandomąją medžiagą (identiškumas, priedai, priemaišos).

\n

9.1.2. Bandinio apdorojimo aprašymas, pastebėjimai, problemos.

\n

9.2. Aparatūra 9.2.1. Tirpiklio rezervuaras, inertinės dujos, tirpiklio degazavimas, tirpalo sudėtis, priemaišos.

\n

9.2.2. Siurblys, pulsacijų slopintuvas, įšvirkštimo sistema.

\n

9.2.3. Atskyrimo kolonėlės (gamintojas, visa informacija apie kolonėles, pavyzdžiui, akučių dydis, atskyrimo medžiagos rūšis, naudotų kolonėlių skaičius, ilgis ir jungimo tvarka).

\n

9.2.4. Kolonėlės (arba jų rinkinio) teorinių lėkščių skaičius, atskyrimo efektyvumas (sistemos atskyrimo galia).

\n

9.2.5. Informacija apie smailių simetriją.

\n

9.2.6. Kolonėlės temperatūra, temperatūros reguliavimo būdas.

\n

9.2.7. Detektorius (matavimo principas, tipas, kiuvetės tūris).

\n

9.2.8. Debitmatis, jei buvo naudotas (gamintojas, matavimo principas).

\n

9.2.9. Duomenų registravimo ir apdorojimo sistema (aparatinė ir programinė įranga).

\n

9.3. Sistemos kalibravimas 9.3.1. Kalibracinės kreivės braižymo metodo detalus aprašymas.

\n

9.3.2. Informacija apie šio metodo kokybės kriterijus (koreliacijos koeficientas, paklaidų kvadratų suma ir t. t.).

\n

9.3.3. Informacija apie visas ekstrapoliacijas, prielaidas ir aproksimacijas, darytas bandymo metu ir vertinant bei apdorojant duomenis.

\n

9.3.4. Visi matavimai, naudoti kalibravimo kreivei gauti, turi būti pateikti lentelėje, kurioje kiekvienam kalibravimo taškui būtų pateikta tokia informacija:

\n

9.3.4.1. bandinio pavadinimas;

\n

9.3.4.2. bandinio gamintojas;

\n

9.3.4.3. etaloninių medžiagų būdingosios vertės Mp, Mn, Mw, ir Mw/Mn, pateiktos gamintojo arba gautos vėlesniuose matavimuose, kartu nurodant nustatymo metodo detales;

\n

9.3.4.4. įšvirkščiamas tūris ir tirpalo koncentracija;

\n

9.3.4.5. kalibravimui naudota Mp vertė;

\n

9.3.4.6. išmatuotas išplovimo tūris arba pataisyta delsimo trukmė, atitinkantys smailės viršūnę;

\n

9.3.4.7. smailės viršūnę atitinkanti apskaičiuota Mp vertė;

\n

9.3.4.8. apskaičiuotos ir kalibravimui naudotos Mp vertės procentinė paklaida.

\n

9.4. Informacija apie mažą molekulinę masę turinčio polimero kiekį 9.4.1. Analizei taikytų metodų aprašymas ir bandymų atlikimo eiga.

\n

9.4.2. Informacija apie mažos molekulinės masės medžiagų procentinę dalį (m/m), apskaičiuotą viso bandinio masei.

\n

9.4.3. Informacija apie priemaišų, priedų ir kitų nepolimerinių medžiagų masės procentinę dalį, apskaičiuotą viso bandinio masei.

\n

9.5. Vertinimas 9.5.1. Vertinimas laiko pagrindu: visi metodai taikyti reikiamam pakartojamumui užtikrinti (pataisų įvedimo metodas, vidinis etalonas).

\n

9.5.2. Informacija apie tai, ar vertinimas buvo atliekamas pagal išplovimo tūrį ar pagal sulaikymo trukmę.

\n

9.5.3. Informacija apie vertinimo ribas, jei smailė nėra iki galo analizuota.

\n

9.5.4. Sulyginimo metodų aprašymas, jei jie buvo taikyti.

\n

9.5.5. Bandinio ruošimo ir išankstinio apdorojimo metodikos.

\n

9.5.6. Duomenys apie neištirpusias daleles, jei yra.

\n

9.5.7. Įšvirkštimo tūris (μl) ir tirpalo koncentracija (mg/ml).

\n

9.5.8. Stebėjimų duomenys, nurodantys veiksnius, kurie yra nukrypimų nuo teorinio GCH profilio priežastis.

\n

9.5.9. Bandymo metodikose darytų visų keitimų detalus aprašymas.

\n
9.5.10. Duomenys apie paklaidų intervalus.
\n

9.5.11. Visa kita informacija, kuri yra svarbi duomenims interpretuoti.

\n

IV. NUORODOS 10. DIN 55672 (1995). Gelchromatografija tetrahidrofurano pagrindu. 1 dalis.

\n
11.Yau, W. W. Kirkland, J. J., Bly, D. D. leid., 1979. Šiuolaikinė skysčių chromatografija pagal molekulių dydį.
\n
12.ASTM D 3536-91, 1991. Standartiniai bandymų metodai molekulinių masių vidurkiams ir molekulinių masių pasiskirstymui nustatyti skysčių chromatografijos metodais. Amerikos organizacija bandymams ir medžiagoms, Filadelfija, Pensilvanija.
\n
13.ASTM D 5296-92, (1992). Standartiniai bandymų metodai polistireno molekulinių masių vidurkiams ir molekulinių masių pasiskirstymui nustatyti aukšto tikslumo chromatografijos metodais. Amerikos organizacija bandymams ir medžiagoms, Filadelfija, Pensilvanija. ______________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-414 A20 metodas: Polimerų tirpumas vandenyje ir ekstrahavimas iš vandens I. Bendrosios nuostatos 1. Įvadas 1.1. Šis metodas remiasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) chemikalų tyrimo vadovo (OECD Test Guideline 120, 1997) metodu. Pagrindiniai principai pateikti 10 punkte nurodytame dokumente.
\n

1.2. Taikant šį metodą kai kuriems polimerams, pvz., emulsiniams polimerams, gali būti reikalingi paruošiamieji darbai. Metodas netaikomas skystiesiems polimerams ir polimerams, kurie bandymo sąlygomis reaguoja su vandeniu. Kai metodą taikyti netikslinga arba neįmanoma, polimerų tirpumas (ekstrahavimas) gali būti tiriamas kitais metodais. Tokiais atvejais turi būti pateiktas parinkto metodo pagrindimas ir jo detalus aprašymas.

\n
2.Pamatinės medžiagos. Nėra.
\n
3.Bandymo metodo principas. Polimerų tirpumas vandenyje nustatomas pagal A6 metodą: Tirpumas vandenyje (Kolbos metodas), taikant žemiau aprašytus keitimus.
\n
4.Kokybės kriterijai. Nenustatyti.
\n
5.Bandymo metodo aprašymas 5.1. Įranga. Bandant šiuo metodu reikalinga tokia įranga:
\n

5.1.1. trupintuvas (maliklis žinomo dydžio dalelėmis);

\n

5.1.2. reguliuojamos temperatūros purtyklė;

\n

5.1.3. membraninių filtrų sistema;

\n

5.1.4. tinkama analizinė įranga;

\n

5.1.5. standartiniai sietai.

\n

5.2. Bandinių ruošimas. Tinkamai atrinktas bandinys iš pradžių turi būti susmulkintas iki 0,125–0,25 mm dydžio dalelių, kurioms persijoti naudojami atitinkami sietai. Bandinio patvarumui užtikrinti arba malimo procese gali būti reikalingas aušinimas. Medžiagos, kurių pagrindas guma, gali būti trupinamos skystojo azoto temperatūroje pagal 10 punkte nurodytą dokumentą. Jei negalima bandinio susmulkinti iki reikiamo dydžio dalelių, susmulkinama tiek, kiek įmanoma, ir tie veiksmai aprašomi ataskaitoje. Ataskaitoje turi būti nurodytas būdas, kaip sutrupintas bandinys buvo laikomas prieš bandymą.

\n

5.3. Bandymo eiga.

\n

5.3.1. Trys bandomosios medžiagos mėginiai po 10 g sudedami į tris indus su stikliniais kamščiais ir į kiekvieną indą įpilama po 1000 ml vandens. Jei paaiškėja, kad 10 g polimero apdoroti neįmanoma, turi būti paimamas kitas didžiausias kiekis, kurį galima apdoroti, o vandens tūris atitinkamai keičiamas. Indai užkemšami kamščiais ir purtomi 24 val. reguliuojamos temperatūros purtyklėje, kurioje palaikoma 20°C temperatūra. Po 24 valandų kiekvieno indo turinys centrifuguojamas arba filtruojamas ir atitinkamu analizės metodu skaidrioje vandeninėje fazėje nustatoma polimero koncentracija. Jei tinkamų metodų analizuoti vandeninėje terpėje nėra, bendrasis tirpumas gali būti nustatytas pagal sausų likučių ant filtro arba sausų centrifugavimo nuosėdų masę. Paprastai būtina kiekybiškai atskirti priemaišas ir priedus nuo mažos molekulinės masės medžiagų.

\n

5.3.2. Gravimetrinio nustatymo atveju, atsižvelgiant į likutį, atsirandantį dėl bandymo metodikos taikymo, svarbu atlikti tuščiąjį bandymą be bandomosios medžiagos. Polimerų tirpumas vandenyje 37°C temperatūroje ir esant pH 2 bei pH 9 gali būti nustatytas tokiu pat būdu, kuris aprašytas atliekant bandymą 20°C temperatūroje. pH vertė gali būti reguliuojama pridedant tinkamo buferinio tirpalo arba tinkamų rūgščių ar šarmų, pavyzdžiui, druskos rūgšties, acto rūgšties, analiziškai gryno natrio ar kalio hidroksido arba amoniako.

\n

5.3.3. Atsižvelgiant į taikomą analizės metodą, turi būti atliekami vienas arba du bandymai. Kai yra specifiniai tiesioginės polimerų komponentų analizės vandeninėje terpėje metodai, turi pakakti vieno anksčiau aprašyto bandymo. Tačiau kai tokių metodų nėra, o polimero tirpumo nustatymas apribotas tik netiesiogine analize, vandeniniame ekstrakte nustatant tik bendrosios organinės anglies kiekį (BOA), turi būti atliktas papildomas bandymas. Be to, šis papildomas bandymas turi būti atliekamas tris kartus, naudojant 10 kartų mažesnius polimero mėginius ir tuos pačius vandens kiekius, kurie buvo naudojami pirmajame bandyme.

\n

5.4. Analizė 5.4.1. Vieno dydžio bandinio analizė 5.4.1.1. Gali būti tiesioginės polimero komponentų analizės vandeninėje terpėje metodai. Kaip alternatyvą galima svarstyti galimybę netiesiogiai analizuoti ekstrahuotų polimerų komponentus nustatant bendrąjį tirpiųjų dalių kiekį ir darant pataisas dėl polimerams nebūdingų komponentų buvimo. Analizė vandeninėje fazėje visų polimerinių medžiagų bendrajam kiekiui nustatyti galima: kai taikomas pakankamai jautrus metodas, pavyzdžiui, BOA nustatymas taikant suardymą persulfatu arba dichromatu CO2 gauti, kurio kiekis apskaičiuojamas IR arba cheminės analizės metodu; arba atominė absorbcinė analizė (AAS) arba jos induktyviai sužadintos plazmos (ISP) emisijos atitikmuo silicio arba metalų turintiems polimerams nustatyti; arba UV absorbcija arba spektrofluorimetrija polimerams su vienvalente aromatine grupe; arba SC-MS (skysčių chromatografija – masių spektroskopija) mažos molekulinės masės bandiniams; arba vandeninio ekstrakto garinimas vakuume iki sauso likučio ir jo spektrinė analizė (IR, UV) arba likučio AAS (ISP) analizė.

\n

5.4.1.2. Jei pačios vandeninės fazės analizė neįmanoma, vandeninis ekstraktas turi būti ekstrahuojamas organiniu tirpikliu, kuris nesimaišo su vandeniu, pavyzdžiui, chlorintuoju angliavandeniliu. Tirpiklis vėliau išgarinamas, o likutis analizuojamas, kaip anksčiau nurodyta, polimero kiekiui nustatyti. Visų šio likučio komponentų, kurie identifikuojami kaip priemaišos arba priedai, kiekis turi būti atimtas, kad būtų galima nustatyti paties polimero tirpumo laipsnį. Kai tokių medžiagų kiekis yra gana didelis, likutį gali tekti analizuoti, pavyzdžiui, aukšto slėgio skysčių chromatografijos arba gelchromatografijos metodais, kuriais priemaišos atskiriamos nuo monomero ir jo darinių, kad būtų galima nustatyti tikrąjį pastarųjų medžiagų kiekį. Atskirais atvejais pakanka tiesiog išgarinti organinį tirpiklį iki sauso likučio ir jį pasverti.

\n

5.4.2. Bandymas su dviem skirtingo dydžio bandiniais. Visuose vandeniniuose ekstraktuose atliekama BOA analizė. Neištirpusi bandinio dalis (likutis po ekstrahavimo) analizuojama gravimetriškai. Jei po kiekvieno indo turinio centrifugavimo arba filtravimo polimero likučiai lieka ant indo sienelių, indas turi būti skalaujamas filtratu tol, kol inde nelieka jokių matomų likučių. Toliau filtratas vėl centrifuguojamas arba filtruojamas. Ant filtro arba centrifugavimo mėgintuvėlyje esantis likutis džiovinamas vakuume 40oC temperatūroje ir sveriamas. Džiovinama tol, kol gaunama pastovi masė.{[PP]}II. DUOMENYS{[PP]}6. Bandymas, atliktas naudojant vieno dydžio bandinį. Turi būti pateikti kiekvienai iš trijų kolbų gauti atskiri rezultatai ir jų vidutinės vertės, išreiškiant masės vienetais tirpalo tūriui (paprastai mg/1) arba masės vienetais polimero masei (paprastai mg/g). Taip pat papildomai turi būti pateiktas bandinio masės nuostolis (apskaičiuotas tirpinio masę dalijant iš pradinio bandinio masės). Turi būti apskaičiuoti variacijos koeficientai. Atskiri skaičiai turi būti pateikti visai medžiagai (polimeras + pagrindiniai priedai) ir tik polimerui, t. y. atimant tokių priedų indėlį.

\n
7.Bandymas, atliktas naudojant du skirtingus bandinio dydžius. Turi būti pateiktos atskiros BOA kiekio vandeniniuose ekstraktuose vertės, gautos dviejuose trigubuose bandymuose, ir kiekvieno bandymo vidutinė vertė, išreiškiant masės vienetais tirpalo tūriui (paprastai mgC/l), taip pat masės vienetais pradinio bandinio masei (paprastai mgC/g). Jei tarp rezultatų, gautų dideliam ir mažam bandinio masės bei vandens santykiui, skirtumo nėra, tai rodo, kad visi ekstrahuojami komponentai buvo iš tikrųjų ekstrahuoti. Tokiu atveju tiesioginė analizė nebūtina.
\n
8.Turi būti pateiktos likučio atskiros masės ir išreikštos pradinės bandinio masės procentais. Turi būti apskaičiuojamos bandymo metu gautos vidutinės vertės. Skirtumas tarp 100 ir nustatyto procentinio kiekio rodo tirpios ir ekstrahuojamos medžiagos procentinį kiekį pradiniame bandinyje.{[PP]}III. ATASKAITOS pateikimas{[PP]}9. Bandymų protokolas. Bandymų protokole turi būti tokia informacija:
\n

9.1 turima informacija apie bandomąją medžiagą (identiškumas, priedai, priemaišos, mažos molekulinės masės medžiagų kiekis);

\n

9.2. taikytų metodikų ir bandymų sąlygų aprašymas, analizės ir aptikimo metodų aprašymas;

\n

9.3. tirpumo duomenys, mg/1, atskiros ir vidutinės vertės ekstrahavimo bandymuose įvairiuose tirpaluose, suardyto polimero kiekis ir priemaišos, priedai; tirpumo rezultatai mg/g polimero; vandeninių ekstraktų BOA vertės, tirpalo masė ir apskaičiuotas kiekis procentais, jei matuotas; kiekvieno bandinio pH; informacija apie tuščiajame bandyme gautas vertes; jei būtina, nuorodos į bandymo medžiagos nepatvarumą bandymo ir analizės eigoje;

\n

9.4. visa informacija, kuri yra svarbi duomenims interpretuoti.

\n

IV. NUORODOS 10. DIN 53733 (1976) Plastikų trupinimas. ______________

", "next": 0}