📄 Įstatymo tekstas
LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL STATYBOS TECHNINIO REGLAMENTO STR 2.05.01:2005 „PASTATŲ ATITVARŲ ŠILUMINĖ TECHNIKA“ PATVIRTINIMO
2005 m. kovo 18 d. Nr. D1-156
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597; 2004, Nr. 73-2545) 8 straipsnio 5 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (Žin., 2002, Nr. 22-819) 1.2 punktu,
1. Tvirtinu statybos techninį reglamentą STR 2.05.01:2005 „Pastatų atitvarų šiluminė technika“ (pridedama).
2. Nustatau, kad 1 punkte nurodyto statybos techninio reglamento nuostatos privalomos projektuojant statinius, kuriems prašymai dėl statinio projektavimo sąlygų sąvado išdavimo pateikti po šio įsakymo įsigaliojimo.
3. Laikau netekusiu galios Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 117 „Dėl statybos techninių reglamentų patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 41-1297) 1.1 punktą.
APLINKOS MINISTRAS ARŪNAS KUNDROTAS
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2005 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. D1-156
STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS
STR 2.05.01:2005
Pastatų atitvarų šiluminė technika
I. bendrosios nuostatos
1. Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) parengtas vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/91/EB 2002-12-16 dėl pastatų energinio naudingumo. Reglamentas nustato šiluminius techninius reikalavimus gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų [4.2] atitvaroms projektuoti.
2. Reglamentas taikomas projektuojant naujus ir rekonstruojamus pastatus [4.1], [4.3].
3. Reglamentas netaikomas:
3.1. Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento sprendimu pastatams, kurie saugomi kaip tam tikros aplinkos dalys arba dėl savo ypatingos architektūrinės ar istorinės vertės, jeigu laikantis Reglamento reikalavimų nepageidautinai pakistų charakteringos jų savybės ar išvaizda;
3.2. religinės paskirties pastatams [4.2];
3.3. laikiniems pastatams, skirtiems naudoti ne ilgiau kaip 3 metus;
3.4. poilsio paskirties pastatams [4.2], naudojamiems ne visą šildymo sezoną;
3.5. pastatams, kurių šildomų patalpų plotas ne didesnis kaip 50 m2;
3.6. pagalbinio ūkio paskirties, fermų paskirties, ūkio paskirties, šiltnamių paskirties, sodų paskirties pastatams [4.2];
3.7. nešildomiems pastatams;
3.8. šaldomoms patalpoms.
II. Nuorodos
4. Reglamente pateiktos nuorodos į šiuos dokumentus:
4.1. Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597);
4.2. STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (Žin., 2003, Nr. 58-2611);
4.3. STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (Žin., 2002, Nr. 119-5372);
4.4. STR 2.09.02:1998 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ (Žin., 1999, Nr. 13-333);
4.5. STR 1.01.05:2002 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai“ (Žin., 2002, Nr. 42-1586);
4.6. HN 42-2004 „Gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų mikroklimatas“ (Žin., 2004, Nr. 105-3911);
4.7. HN 69:2003 „Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose. Parametrų norminės vertės ir matavimo reikalavimai“ (Žin., 2004, Nr. 45-1485);
4.8. RSN 156-94 „Statybinė klimatologija“ (Žin., 1994, Nr. 24-394);
4.9. LST EN 12207:2004 „Langai ir durys. Oro skverbtis. Klasifikavimas“;
4.10. LST EN 13829:2002 „Šiluminės statinių charakteristikos. Pastatų pralaidumo orui nustatymas. Slėgių skirtumo metodas (modifikuotas ISO 9972:1996)“;
4.11. LST EN ISO 12569:2002 „Statinių šilumos izoliacija. Oro apykaitos pastatuose nustatymas. Žymėtųjų dujų praskiedimo metodas (ISO 12569:2000)“.
III. PAGRINDINĖS sąvokos
5. Reglamente vartojamos sąvokos:
5.1. atitvara – pastato elementas, skiriantis patalpas nuo išorės arba nuo kitų patalpų, kai oro temperatūrų skirtumas abiejose atitvaros pusėse didesnis negu 4 K;
5.1. šildoma patalpa – patalpa, kuri šildoma palaikant nustatytą temperatūrą;
5.2. šiluminis tiltelis – atitvaroje esantis šilumai laidesnės medžiagos intarpas, per kurį pereinančio šilumos srauto tankis yra didesnis negu pereinančio per šalia esančias atitvaros dalis;
5.3. ilginis šiluminis tiltelis –nekintamo skerspjūvio vienalytis šiluminis tiltelis, kurio ilgis kelis kartus viršija plotį ir yra statmenas šilumos srautui, pereinančiam per atitvarą.
IV. ŽYMENYS IR SUTRUMPINIMAI
6. Reglamente vartojami dydžiai, jų simboliai ir vienetai:
6.1. savitieji pastato atitvarų šilumos nuostoliai (HT) – šilumos srautas, pereinantis per visas pastato atitvaras iš vidaus į išorę, kai temperatūrų skirtumas 1 K, W/K;
6.2. atitvaros šilumos perdavimo koeficientas (U) – per atitvarą pereinančio šilumos srauto tankis, kai oro temperatūrų skirtumas abiejose atitvaros pusėse 1 K, W/(m2×K);
6.3. ilginio šiluminio tiltelio šilumos perdavimo koeficientas (Y) – šilumos srauto tankis, tenkantis šiluminio tiltelio ilgio vienetui, kai oro temperatūrų skirtumas abiejose atitvaros pusėse 1 K, W/(m×K);
6.4. Kiti simboliai, dydžiai ir vienetai:
UN – norminis atitvaros šilumos perdavimo koeficientas, W/(m2×K);
UMN – leistinasis atitvaros šilumos perdavimo koeficientas, W/(m2×K);
UD – projektinis atitvaros šilumos perdavimo koeficientas, W/(m2×K);
YN – norminis ilginio šiluminio tiltelio šilumos perdavimo koeficientas, W/(m×K);
YMN – leistinasis ilginio šiluminio tiltelio šilumos perdavimo koeficientas, W/(m×K);
HTN – pastato atitvarų norminiai savitieji šilumos nuostoliai, W/K;
HTD – pastato atitvarų projektiniai savitieji šilumos nuostoliai, W/K;
qi – patalpų vidaus oro temperatūra, oC;
qe – išorės oro temperatūra, oC;
A – atitvaros plotas, m2;
l – ilginio šiluminio tiltelio ilgis, m.
V. pastatų atitvarų projektavimo reikalavimai
7. Pradiniai duomenys ir sąlygos pastato atitvarų projektavimui:
7.1. išorės oro temperatūros imamos iš [4.8];
7.2. gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų patalpų vidaus oro temperatūros imamos iš [4.6]. Pramonės ir žemės ūkio pastatų vidaus oro temperatūros imamos pagal nustatytus technologinius reikalavimus.
8. Pastato atitvarų savitųjų šilumos nuostolių skaičiavimas:
8.1. pastato atitvarų norminiai savitieji šilumos nuostoliai HTN skaičiuojami taip:
(1)
čia:
A – atitinkamos atitvaros plotas, m2, nustatomas pagal Reglamento 3 priedo reikalavimus;
r, ce, fg, cc, w, wd, d, t – poraidžiai nusako atitvaros rūšį, kaip nurodyta 1 lentelėje;
UN – atitinkamos atitvaros norminis šilumos perdavimo koeficientas, W/(m2×K);
YN. t – ilginio šiluminio tiltelio norminis šilumos perdavimo koeficientas, W/(m×K);
lt – ilginio šiluminio tiltelio ilgis, m, nustatomas pagal Reglamento 3 priedo reikalavimus;
8.2. pastato atitvarų projektiniai savitieji šilumos nuostoliai HTD skaičiuojami taip:
(2)
čia:
UD – atitinkamos atitvaros projektinis šilumos perdavimo koeficientas, W/(m2×K);
YD. t – ilginio šiluminio tiltelio projektinis šilumos perdavimo koeficientas, W/(m×K).
Kiti dydžiai ir indeksai pateikti prie (1) formulės.
9. Pastato atitvarų savitųjų šilumos nuostolių ir šilumos perdavimo koeficientų normavimas:
9.1. pastato atitvarų projektiniai savitieji šilumos nuostoliai HTD turi būti ne didesni už pastato atitvarų norminius savituosius šilumos nuostolius HTN:
HTD £ HTN; (3)
9.2. pastato atitvarų norminiai savitieji šilumos nuostoliai HTN skaičiuojami pagal (1) formulę, naudojant 1 lentelėje pateiktas normines UN ir YN parametrų vertes;
9.3. pastato atitvarų projektiniai savitieji šilumos nuostoliai HTD skaičiuojami pagal (2) formulę, naudojant projektines U ir Y parametrų vertes;
9.4. atskirų atitvarų projektinės šiluminių parametrų UD ir YD vertės turi būti ne didesnės už 2 lentelėje pateiktas leistinąsias UMN ir YMN vertes;
9.5. jei pastatai nėra nuolat šildomi arba apšildomi vidinių šaltinių išskiriama šiluma, jiems taikomos 2 lentelės grafoje „Pramonės pastatai“ nurodytos koeficientų UMN ir YMN vertės.
1 lentelė
Pastatų atitvarų norminės šilumos perdavimo koeficiento UN, W/(m2×K), ir ilginių šiluminių tiltelių šilumos perdavimo koeficiento YN, W/(m×K), vertės
Atitvaros rūšis
Atitvarą žymintis poraidis
Gyvenamieji pastatai
Negyvenamieji pastatai
Viešosios paskirties pastatai*
Pramonės pastatai**
Stogai 1)
r
UN =0,16×k
UN =0,20×k
UN =0,25×k
Perdangos, kurios ribojasi su
išore 2)
ce
Šildomų patalpų atitvaros, kurios ribojasi su gruntu 3)
fg
UN =0,25×k
UN =0,30×k
UN =0,40×k
Perdangos virš nešildomų rūsių ir pogrindžių 4)
cc
Sienos 5)
w
UN =0,20×k
UN =0,25×k
UN =0,30×k
Langai ir kitos skaidrios
atitvaros 6)
wd
UN =1,6×k
UN =1,6×k
UN =1,9×k
Durys, vartai 7)
d
UN =1,6×k
UN =1,6×k
UN =1,9×k
Ilginiai šiluminiai tilteliai 8)
t
YN = 0,18×k
YN = 0,20×k
YN =0,25×k
Paaiškinimai:
* Viešosios paskirties pastatams priskiriami: viešbučiai, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, transporto, kultūros, mokslo, gydymo, poilsio, sporto ir specialiosios paskirties pastatai [4.2].
** Pramonės pastatams priskiriami: garažų, gamybos ir pramonės paskirties pastatai [4.2].
1) Sutapdintieji plokštieji ir šlaitiniai stogai, perdangos po nešildoma pastoge. Perdangos po nešildoma pastoge šilumos perdavimo koeficiento vertė nustatyta įvertinus nešildomos pastogės ir kitų virš jos esančių atitvarų elementų šilumines varžas bei pastogės vėdinimo sąlygas, kaip nurodyta Reglamento 1 priede.
2) Perdangos virš pravažiavimų ar praėjimų. Šiai grupei taip pat priskiriamos perdangos tarp patalpų su skirtingomis temperatūromis.
3) Besiribojančios su gruntu šildomų patalpų rūsių sienos, rūsių grindys ir pan. Šių atitvarų šilumos perdavimo koeficiento vertė nustatyta įvertinus grunto šiluminę varžą ir šildomų patalpų matmenis, kaip nurodyta Reglamento 1 priede (15 punktas (1.13) formulė ir 15.4 punktas (1.26) formulė).
4) Perdangos virš nešildomų vėdinamų ir nevėdinamų rūsių ir pogrindžių. Perdangų virš nešildomų rūsių ir pogrindžių šilumos perdavimo koeficiento vertė nustatyta įvertinus susiliečiančių su gruntu rūsio atitvarų šilumines varžas ir vėdinimo sąlygas, kaip nurodyta Reglamento 1 priede (15.3 punktas (1.23) formulė ir 15.5 punktas (1.32) formulė).
5) Visos neskaidrios vertikalios atitvaros.
6) Langai, stoglangiai, švieslangiai, įstiklintos balkonų durys ir kitos skaidrios atitvaros.
7) Išorinės viengubos ar dvigubos durys, išorinės ar vidinės durys į tambūrą, durys iš šildomų patalpų į nešildomas laiptines ir pan.
8) Sąramos virš langų ir durų, langų angokraščiai, gelžbetoninių plokščių sandūros ir pan.
Pastabos:
1. Čia: k = 20/(qi – qe) – temperatūros pataisa, qi – patalpų vidaus oro temperatūra, oC [4.4], [4.6], [4.7]; qe – šildymo sezono vidutinė išorės oro temperatūra arba gretimos patalpos projektinė vidaus oro temperatūra, oC [4.8]. Nešildomų patalpų oro temperatūra apskaičiuojama pagal Reglamento 1 priedą. Kai patalpos vidaus oro projektinė temperatūra qi = 20 oC, o išorės – qe = 0 oC, tada k = 1.
2. Kai atitvara yra šildymo sistemos dalis, tokios atitvaros vidinio paviršiaus (pavyzdžiui, šildomos grindys arba lubos), tokios atitvaros temperatūros pataisa k apskaičiuojama: k = 20/(qsi – qe); čia: qsi – atitvaros vidinio paviršiaus vidutinė šildymo sezono temperatūra, oC, qe – šildymo sezono vidutinė išorės oro temperatūra arba gretimos patalpos projektinė vidaus oro temperatūra, oC [4.4], [4.6], [4.7].
3. Jeigu gyvenamųjų pastatų langų ir kitų skaidrių atitvarų plotas didesnis už 25 % pastato sienų ploto, visų skaidrių atitvarų šilumos perdavimo koeficiento norminė vertė turi būti 1,3 W/(m2×K).
4. Jeigu viešosios paskirties pastatų langų ir kitų skaidrių atitvarų plotas didesnis už 35 % pastato sienų ploto, visų skaidrių atitvarų šilumos perdavimo koeficiento norminė vertė turi būti 1,3 W/(m2×K).
5. Parduotuvių ir panašios paskirties patalpų pirmųjų dviejų aukštų langams ir kitoms skaidrioms atitvaroms leidžiama taikyti 1,9×k vertę.
2 lentelė
Pastatų atitvarų leistinosios šilumos perdavimo koeficiento UMN, W/(m2×K), ir ilginių šiluminių tiltelių leistinosios šilumos perdavimo koeficiento YMN, W/(m×K), vertės
Atitvaros rūšis
Atitvarą žymintis poraidis
Gyvenamieji pastatai [4.2]
Negyvenamieji pastatai
Viešosios paskirties pastatai*
Pramonės pastatai**
Stogai 1)
r
UMN £0,25×k
UMN £0,25×k
UMN £0,40×k
Perdangos, kurios ribojasi su
išore 2)
ce
Šildomų patalpų atitvaros, kurios ribojasi su gruntu 3)
fg
UMN £0,35×k
UMN £0,40×k
UMN £0,50×k
Perdangos virš nešildomų rūsių ir pogrindžių 4)
cc
Sienos 5)
w
UMN £0,30×k
UMN £0,40×k
UMN £0,50×k
Langai ir kitos skaidrios
atitvaros 6)
wd
UMN £1,9×k
UMN £1,9×k
UMN £3,0×k
Durys, vartai 7)
d
UMN £1,9×k
UMN £1,9×k
UMN £3,0×k
Ilginiai šiluminiai tilteliai 8)
t
YMN £ 0,50×k
YMN £ 0,60×k
YMN £ 0,70×k
Pastaba. Žr. 1 lentelės paaiškinimus ir pastabas.
10. Reikalavimai pastatų ir jų atitvarų sandarumui:
10.1. pastato langų ir stoglangių oro pralaidumo klasės turi būti ne mažesnės už pateiktas 3 lentelėje;
3 lentelė
Reikalavimai pastato langų ir stoglangių oro pralaidumui
Pastato aukštų skaičius
Langų ir stoglangių oro pralaidumo klasės
pagal LST EN 12207 [4.9]
1 ir 2
2
3 ir daugiau
3
10.2. išorinės durys turi atitikti ne mažesnės už 2 oro pralaidumo klasės reikalavimus [4.9]. Viešbučių, prekybos ir transporto paskirties pastatų [4.2] išorinėms durims šis reikalavimas netaikomas;
10.3. kai tarp pastato vidaus ir išorės slėgių skirtumas yra 50 Pa, oro apykaita pastate, nustatyta pagal [4.10] ar [4.11], turi būti ne didesnė už:
– 3 kartus per valandą patalpose, kuriose nėra vėdinimo įtaisų;
– 1,5 karto per valandą patalpose, kuriose įrengti vėdinimo įtaisai.
Šie reikalavimai netaikomi gamybos ir pramonės paskirties pastatams [4.2].
11. Reikalavimai grindų šiluminiam imlumui:
11.1. pastatų šildomų patalpų, kuriose nuolat būna žmonės, grindų paviršiaus šiluminis imlumas YP turi būti ne didesnis už norminę YPN vertę, pateiktą 4 lentelėje;
11.2. grindų paviršiaus šiluminis imlumas YP skaičiuojamas pagal Reglamento 1 priede pateiktą metodiką;
4 lentelė
Grindų paviršiaus norminės šiluminio imlumo YPN, W/(m2×K), vertės
Eil. Nr.
Pastatų patalpos
Norminė grindų paviršiaus šiluminio imlumo vertė YPN, W/(m2×K)
1
Gyvenamųjų pastatų ir negyvenamųjų gydymo paskirties pastatų [4.2] šildomos patalpos, išskyrus vestibiulius ir pagalbines patalpas
12
2
Kitų negyvenamųjų pastatų [4.2] šildomos patalpos (išskyrus nurodytus šios lentelės 1 eilutėje), kuriose dirbamas lengvas fizinis darbas [4.8], išskyrus vestibiulius, koridorius ir pan.
14
3
Šios lentelės 2 eilutėje išvardytos pastatų patalpos, kuriose dirbamas vidutinio sunkumo fizinis darbas [4.8]
17
11.3. grindų paviršiaus šiluminis imlumas nereglamentuojamas:
– kai grindų paviršiaus temperatūra didesnė už 23 oC;
– kai patalpose nuolatinėse darbo vietose patiesiami mediniai skydai arba šilumai mažai laidūs kilimėliai.
12. Prie pastato pristatyti priestatai ar antstatai turi atitikti Reglamento 9 ir 10 punktų reikalavimus.
13. Jei iš išorinės pusės apšiltinama kuri nors iš Reglamento 5 lentelėje minima gyvenamojo ar negyvenamojo viešosios paskirties pastato (žr. Reglamento 1 lentelės paaiškinimus) atitvara ar jos dalis, tai šios apšiltinamos atitvaros ar jos apšiltinamos dalies projektinės šilumos perdavimo koeficiento vertės UD, W/(m2×K), turi būti ne didesnės už pateiktas Reglamento 5 lentelėje arba turi būti ne didesnės už ekonomiškai optimalią papildomai apšiltintos atitvaros ar jos apšiltintos dalies šilumos perdavimo koeficiento vertę, apskaičiuotą pagal reglamento 5 priede pateiktą metodiką.
5 lentelė
Papildomai apšiltinamų iš išorės gyvenamųjų ir negyvenamųjų viešosios paskirties pastatų (žr. Reglamento 1 lentelės paaiškinimus) atitvarų šilumos perdavimo koeficiento U, W/(m2×K), vertės
Atitvaros rūšis
Šilumos perdavimo koeficientas U, W/(m2×K)
Stogai 1)
0,20×k
Perdangos, kurios ribojasi su išore 2)
Šildomų patalpų atitvaros, kurios ribojasi su gruntu 3)
0,30×k
Perdangos virš nešildomų rūsių ir pogrindžių 4)
Sienos 5)
0,25×k
Pastaba. Žr. 1 lentelės paaiškinimus ir pastabas.
14. Projektuojant atitvarų apšiltinimą iš vidaus, reikia vadovautis Reglamento 6 priedu.
VI. PASTATŲ ATITVARŲ IR ilginių šiluminių tiltelių ŠILUMOS PERDAVIMO KOEFICIENTŲ NUSTATYMAS
15. Atitvarų šilumos perdavimo koeficiento U vertė apskaičiuojama pagal Reglamento 1 priede pateiktą metodiką.
16. Ilginių šiluminių tiltelių šilumos perdavimo koeficiento Y vertė nustatoma pagal Reglamento 1 priedo 17 punktą.
17. Atitvarų šilumos perdavimo koeficiento U vertė suapvalinama šimtosios dalies tikslumu, langų ir durų – dešimtosios dalies tikslumu.
VII. Atitvarų drėgminė būklė
18. Atitvaros turi būti suprojektuotos taip, kad šaltuoju metu jose susikaupusi drėgmė šiltuoju metu išgaruotų. Metų eigoje atitvaroje susikaupiantis ir išgaruojantis drėgmės kiekis nustatomas pagal Reglamento 2 priedo reikalavimus.
19. Šaltuoju metu atitvarose susikaupęs drėgmės kiekis neturi viršyti Reglamento 2 priedo reikalavimų.
20. Atitvaros turi būti suprojektuotos taip, kad nebūtų pelėsių augimo ant vidinio atitvaros paviršiaus rizikos, t. y. atitvaros paviršiuje santykinis oro drėgnis turi būti ne didesnis už 80 %. Ši rizika turi būti įvertinta pagal Reglamento 2 priede pateiktą skaičiavimo metodą.
21. Lengvos konstrukcijos, kurių vidinio paviršiaus temperatūra, keičiantis išorės oro temperatūrai, pakinta greičiau negu per parą, pvz., langų rėmai, turi atitikti Reglamento 2 priedo 12 punkto reikalavimus.
22. Kondensacija mediniuose pastato elementuose arba ant jų paviršių neleistina. Ar kondensacija galima, apskaičiuojama pagal Reglamento 2 priedo 16.5 punktą.
VIII. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
23. Reglamentas yra suderintas ir atitinka atitvarų šiluminę techniką reglamentuojančių Lietuvos standartais perimtų Europos standartų reikalavimus bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/91/EB 2002.12.16 dėl pastatų energinio naudingumo reikalavimus.
24. Jei atitvaroms projektuoti nepakanka šiame Reglamente pateiktų reikalavimų, jų projektams rengti gali būti naudojami tarptautiniai ar užsienio valstybių (nacionaliniai) normatyviniai statybos techniniai dokumentai, pritarus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pagal STR 1.01.05:2002 [4.5] nustatytą tvarką.
25. Asmenys, pažeidę Reglamento reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
______________
STR 2.05.01:2005
1 priedas
šilumos perdavimo per pastatų atitvaras Skaičiavimo metodai
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šiame Reglamento priede pateikti šilumos perdavimo per atitvaras skaičiavimo metodai.
II. NUORODOS
2. Šiame Reglamento priede pateiktos nuorodos į šiuos dokumentus:
2.1. STR 2.01.03:2003 „Statybinių medžiagų ir gaminių šiluminių techninių dydžių deklaruojamosios ir projektinės vertės“ (Žin., 2003, Nr. 80-3670);
2.2. STR 2.09.04:2002 „Pastato šildymo sistemos galia. Energijos sąnaudos šildymui“. (Žin., 2002, Nr. 118-5326);
2.3. LST EN ISO 6946:2000 „Statybiniai komponentai ir elementai. Šiluminė varža ir šilumos perdavimas. Apskaičiavimo metodas (ISO 6946:1996)“;
2.4. LST EN ISO 6946:2000/A1:2003 „Statybiniai komponentai ir elementai. Šiluminė varža ir šilumos perdavimas. Apskaičiavimo metodas (ISO 6946:1996/Amd.1:2003)“;
2.5. LST EN ISO 13370:2000 „Šiluminės pastatų charakteristikos. Šilumos perdavimas gruntu. Apskaičiavimo metodai (ISO 13370:1998)“;
2.6. LST EN 1264-2:2000 „Grindų šildymas. Sistemos ir sudedamosios dalys. 2 dalis. Šiluminės galios nustatymas“;
2.7. LST EN 1264-3:2000 „Grindų šildymas. Sistemos ir sudedamosios dalys. 3 dalis. Parinkimas“;
2.8. LST EN ISO 10077-1:2004 „Langų, durų ir užsklandų šiluminės charakteristikos. Šilumos perdavimo apskaičiavimas. 1 dalis. Supaprastintas metodas (ISO 10077-1:2000)“;
2.9. LST EN ISO 10077-2:2004 „Šiluminės langų, durų ir langinių charakteristikos. Šiluminio skaidrumo apskaičiavimas. 2 dalis. Skaitmeninis rėmų apskaičiavimo metodas (ISO 10077-2:2003)“;
2.10. LST EN ISO 10211-1:2000 „Statybinių konstrukcijų šilumos tilteliai. Šilumos srautų ir paviršiaus temperatūrų apskaičiavimas. 1 dalis. Bendrieji apskaičiavimo metodai (ISO 10211-1:1995)“;
2.11. LST EN ISO 10211-2:2002 „Statybinių konstrukcijų šilumos tilteliai. Šilumos srautų ir paviršiaus temperatūrų apskaičiavimas. 2 dalis. Ilginiai šilumos tilteliai (ISO 10211-2:2001)“;
2.12. LST EN ISO 14683+AC:2000 „Statybinių konstrukcijų šilumos tilteliai. Ilginis šilumos perdavimas. Supaprastinti metodai ir nustatomos vertės (ISO 14683:1999)“;
2.13. LST EN ISO 12567-1:2002 „Šiluminės langų ir durų charakteristikos. Šilumos perdavimo koeficiento nustatymas karštosios dėžės metodu. 1 dalis. Langų ir durų deriniai (ISO 12567-1:2000)“
III. ŽYMENYS IR SUTRUMPINIMAI
3. Šiame Reglamento priede vartojami dydžiai, jų simboliai ir vienetai:
3.1. šilumos laidumo koeficientas (λ) – šilumos srauto tankis W/m2, pereinantis per 1 m storio medžiagos sluoksnį, kai temperatūrų skirtumas tarp jo paviršių yra lygus 1K; W/(m·k);
3.2. deklaruojamasis šilumos laidumo koeficientas (λdec) – statybinės medžiagos šilumos laidumo koeficiento tikėtina vertė, nustatoma pagal [2.1]; W/(m·K);
3.3. projektinis šilumos laidumo koeficientas (λds) – statybinės medžiagos šilumos laidumo koeficiento vertė normaliomis eksploatavimo sąlygomis, atsižvelgiant į medžiagos vidutinį drėgnį ir temperatūrą, nustatoma pagal [2.1]; W/(m·K);
3.4. šiluminė varža (R) – temperatūrų skirtumas, K, tarp medžiagos sluoksnio paviršių, kuriam esant susidaro vienetinis šilumos srauto tankis W/m2; m2·K/W;
3.5. atitvaros šilumos perdavimo koeficientas (U) – šilumos srauto tankis per atitvarą, esant oro temperatūrų skirtumui abiejose atitvaros pusėse 1 K, W/(m2×K);
3.6. termiškai vienalytis sluoksnis – sluoksnis, kurio šiluminiai parametrai bet kuria kryptimi nekinta;
3.7. atitvaros vidinio paviršiaus šilumos imlumas (Ysi) – šilumos srauto tankio santykis su atitvaros vidaus paviršiaus temperatūros svyravimo amplitude; W/(m2·K);
3.8. atitvaros šiluminė inercija (D), išreiškianti šiluminį pastovumą, – atitvaros sluoksnių šiluminių varžų ir šiluminio imlumo koeficientų sandaugų suma;
3.9. šiluminio spinduliavimo geba (ε) – parametras, parodantis, kokią šiluminių spindulių dalį duotasis paviršius išspinduliuoja arba sugeria, lyginant su tokios pat temperatūros juodojo kūno paviršiumi. Šis parametras dar vadinamas paviršiaus juodumo laipsniu;
3.10. būdingas grindų matmuo (B′) – grindų plotas, padalytas iš pusės grindų perimetro ilgio.
4. Simboliai, dydžiai ir vienetai:
Simbolis
Dydis
Vienetai
λdec
deklaruojamasis šilumos laidumo koeficientas
W/(m·K)
λds
projektinis šilumos laidumo koeficientas
W/(m·K)
R
šiluminė varža
m2·K/W
Rg
oro tarpo šiluminė varža
m2·K/W
Rsi
vidaus paviršiaus šiluminė varža
m2·K/W
Rse
išorės paviršiaus šiluminė varža
m2·K/W
Rt
visuminė šiluminė varža
m2·K/W
Rs
suminė šiluminė varža
m2·K/W
RI
didžiausioji suminės šiluminės varžos vertė
m2·K/W
RII
mažiausioji suminės šiluminės varžos vertė
m2·K/W
Ru
nešildomos pastogės arba ertmės joje šiluminė varža
m2·K/W
Rq
plono sluoksnio (kartono, plėvelės ir pan.) šiluminė varža
m2·K/W
Rf
grindų konstrukcijos šiluminė varža
m2·K/W
U
šilumos perdavimo koeficientas
W/(m2·K)
ΔUfn
šilumos perdavimo koeficiento pataisa dėl jungčių įtakos
W/(m2·K)
Uo
grindų ant grunto šilumos perdavimo koeficiento pagrindinė dedamoji
W/(m2·K)
Uf
grindų ant grunto šilumos perdavimo koeficientas
W/(m2·K)
Ubf
rūsio grindų šilumos perdavimo koeficientas
W/(m2·K)
Ubw
įgilintos rūsio sienų dalies šilumos perdavimo koeficientas
W/(m2·K)
Uw
antžeminių pogrindžio sienų šilumos perdavimo koeficientas
W/(m2·K)
DY
kraštų įtakos pataisa
W/(m2·K)
Uwd
lango šilumos perdavimo koeficientas
W/(m2·K)
Ufr
lango rėmo šilumos perdavimo koeficientas
W/(m2·K)
Ug
įstiklintos lango dalies šilumos perdavimo koeficientas
W/(m2·K)
e
šiluminio spinduliavimo geba
–
A
plotas
m2
d
atitvaros sluoksnio storis
m
P
grindų perimetro ilgis
m
h
grindų viršaus aukštis nuo grunto paviršiaus
m
e
didžiausioji santykinė paklaida
%
Av
pogrindžio vėdinimo angų plotas perimetro metrui
m2/m
v
vidutinis vėjo greitis 10 m aukštyje
m/s
fw
užuovėjos faktorius
–
w
sienos storis
m
B′
būdingas grindų matmuo
–
dt
atstojamasis grindų storis
m
Ysi
atitvaros vidinio paviršiaus šilumos imlumas
W/(m2·K)
S
medžiagos šilumos imlumo koeficientas, esant 24 h periodui
W/(m2·K)
D
atitvaros šiluminė inercija
–
θ
temperatūra
ºC
Poraidžiai: dec – deklaruojamasis, ds – projektinis, s – suminis, t –visuminis, se – išorės paviršius, si – vidaus paviršius, fn – metalinių jungčių, w – siena, v – vėdinimas, wd – langas.
Kitų simbolių paaiškinimai pateikiami Reglamento tekste.
IV. šilumos perdavimo per pastatų atitvaras Skaičiavimo metodai
5. atitvarų visuminė šiluminė varža [2.3], [2.4]
atitvarų visuminė šiluminė varža, m2·K/W, apskaičiuojama pagal šią formulę:
Rt = Rsi + Rs + Rse
(1.1)
čia:
Rsi – atitvaros vidinio paviršiaus šiluminė varža, m2·K/W;
Rs – atitvaros sluoksnių suminė šiluminė varža, m2·K/W;
Rse – atitvaros išorinio paviršiaus šiluminė varža, m2·K/W.
6. Paviršių šiluminių varžų Rsi ir Rse vertės pateiktos 1.1 lentelėje.
1.1 lentelė
Vidinio ir išorinio paviršių šiluminės varžos Rsi ir Rse, m2·K/W
Vidinio paviršiaus šiluminė varža, Rsi, m2·K/W
Išorinio paviršiaus šiluminė varža, Rse, m2·K/W
šilumos srauto kryptis
horizontali
®
aukštyn
žemyn
¯
Visomis kryptimis
0,13
0,10
0,17
0,04
0,04
0,04
Pastabos:
1. pertvarų, skiriančių dvi patalpas su skirtingomis oro temperatūromis, suminė abiejų paviršių šiluminė varža (Rsi + Rse) prilyginama 0,25 m2·K/W.
2. Horizontaliuoju vadinamas srautas, kurio kryptis vertikaliosios plokštumos atžvilgiu nesiskiria daugiau kaip ± 30º.
Jei reikia įvertinti vėjo poveikį, išorės paviršiaus šiluminės varžos vertės imamos iš 1.2 lentelės.
1.2 lentelė
Rse vertės, esant įvairiems vėjo greičiams, m2·K/W
Vėjo greitis, m/s
1
2
3
5
7
10
Rse, m2·K/W
0,08
0,06
0,05
0,04
0,03
0,02
7. Atitvarų iš termiškai vienalyčių sluoksnių suminė šiluminė varža Rs, m2·K/W, apskaičiuojama pagal formulę:
Rs = R1 + R2 + … + Rn + (Rg + Rq + Ru); (1.2)
čia:
R1, R2, … Rn – atskirų atitvaros sluoksnių šiluminės varžos;
Rg – oro tarpo šiluminė varža;
Rq – plono sluoksnio (plėvelės) šiluminė varža;
Ru – nešildomos pastogės šiluminė varža.
Atskirų sluoksnių varžų skaičiavimo būdai ir šiluminių parametrų vertės pateiktos šio priedo 8–12 p.
8. Termiškai vienalyčio sluoksnio šiluminė varža R, m2·K/W, apskaičiuojama pagal formulę:
; (1.3)
čia:
d – sluoksnio storis, m;
λds – medžiagos sluoksnio projektinis šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K).
9. atitvaros oro tarpo šiluminė varža
šiame punkte aptariamos šių oro tarpų šiluminės varžos:
- kai oro tarpą riboja du lygiagretūs paviršiai, statmeni einančiam per juos šilumos srautui, o šių paviršių šilumos spinduliavimo geba εn ne mažesnė kaip 0,8;
- kai oro tarpo storis šilumos srauto kryptimi mažesnis kaip dešimtoji dalis vienos iš kitų dviejų matmenų (aukščio ir pločio), bet ne didesnis kaip 0,3 m;
- kai oro tarpe nesimaišo lauko ir vidaus oras.
9.1. Nevėdinamojo oro tarpo šiluminė varža Rg imama iš 1.3 lentelės.
1.3 lentelė
Nevėdinamojo oro tarpo šiluminė varža Rg, m2·K/W
Oro tarpo storis
d, mm
Šiluminė varža, Rg, m2·K/W
Šilumos srauto kryptis
Horizontali ®
Aukštyn
Žemyn ¯
5
0,11
0,11
0,11
7
0,13
0,13
0,13
10
0,15
0,15
0,15
15
0,17
0,16
0,17
25
0,18
0,16
0,19
50
0,18
0,16
0,21
100
0,18
0,16
0,22
300
0,18
0,16
0,23
9.2. Nevėdinamojo oro tarpo, ribojamo paviršiumi su atspindinčia danga, šiluminė varža
nevėdinamo oro tarpo, kai vienas iš paviršių padengtas atspindinčia danga (šilumos spinduliavimo geba 0,2 ≤ εn < 0,8), Rg vertės pateiktos 1.4 lentelėje.
1.4 lentelė
Nevėdinamojo oro tarpo šiluminė varža Rg, m2·K/W, kai vienas iš oro tarpą ribojančių paviršių yra padengtas atspindinčia danga, (spinduliavimo geba 0,2 ≤ εn < 0,8)
Oro tarpo storis
d, mm
Šiluminė varža, Rg, m2·K/W
Šilumos srauto kryptis
Horizontali ®
Aukštyn
Žemyn ¯
5
0,17
0,17
0,17
10
0,29
0,23
0,29
20
0,37
0,25
0,43
50 – 100
0,34
0,27
0,61
9.3. Atitvarų su ribotai vėdinamu oro tarpu visuminė šiluminė varža Rt, m2·K/W.
Ribotai vėdinamas oro tarpas – jeigu į oro tarpą per angas patenka iš išorės oras, kai angų plotas Av:
- 5 cm2 < Av ≤15 cm2 kiekvienam atitvaros perimetro metrui, kai oro tarpas vertikalus;
- 5 cm2 < Av ≤15 cm2 vienam kvadratiniam horizontalaus oro tarpo metrui.
Atitvarų, su ribotai vėdinamu oro tarpu visuminė šiluminė varža Rt, m2·K/W, yra lygi oro tarpo ir sluoksnių, esančių tarp išorės aplinkos ir oro tarpo, šiluminių varžų sumos pusei, pridėjus likusių sluoksnių ir paviršių šiluminių varžų sumą.
9.4. Atitvarų su vėdinamu oro tarpu visuminė šiluminė varža Rt, m2·K/W.
vėdinamas oro tarpas – vėdinamas išorės oru oro tarpas, kai angų plotas Av:
- ne mažesnis kaip 15 cm2 kiekvienam atitvaros perimetro metrui, kai oro tarpas vertikalus;
- ne mažesnis kaip 15 cm2 vienam kvadratiniam horizontalaus tarpo metrui.
Atitvarų su vėdinamu oro tarpu visuminė šiluminė varža Rt, m2·K/W, lygi sluoksnių, esančių tarp šio oro tarpo ir vidaus oro, šiluminių varžų sumai, pridėjus paviršių šilumines varžas (išorės paviršiaus šiluminė varža prilyginama vidaus paviršiaus šiluminei varžai, Rse = Rsi).
10. Nešildomų pastogių ir jų ertmių šiluminė varža Ru imama iš 1.5 lentelės.
1.5 lentelė
Pastogių ertmių šiluminė varža Ru, m2·K/W
Stogo rūšis
Ru, m2·K/W
Čerpių stogas be ritininės dangos, ištisinio lentų pakloto ir pan.
0,06
Stogas su lakštine arba čerpių danga, su ritinine danga ir lentų paklotu
0,2
Tas pats kaip ir 2 eilutėje, su papildomu aliuminio ar kitokiu atspindinčiu paviršiumi, nukreiptu į pastogės pusę
0,3
Stogas su glaudžiai suleistų lentų ir ritininės dangos paklotu
0,3
Pastaba. Šios vertės taikomos neapšiltintiems stogams ir pastogėms virš apšiltintos perdangos. Pastogė gali būti vėdinama, tačiau oro judėjimo greitis ne didesnis kaip 1 m/s.
11. Plonų sluoksnių šiluminė varža Rq imama iš 1.6 lentelės.
1.6 lentelė
Plonų sluoksnių (plėvelių, kartono ir kt.) šiluminė varža Rq, m2·K/W
Plono sluoksnio padėtis
Ru, m2·K/W
Glaudžiai prispaustas prie vieno iš atitvarinės konstrukcijų paviršių
0,02
Tarp atitvaros sluoksnių *
0,04
* Šiluminė varža Rq apibūdina plono sluoksnio šiluminę varžą, įskaitant šiluminę varžą, atsirandančią dėl nepakankamo šio sluoksnio sąlyčio su kitomis atitvaros dalimis.
12. Atitvaros iš termiškai nevienalyčių sluoksnių suminė šiluminė varža
Termiškai nevienalytės atitvaros suminė šiluminė varža Rs, m2×K/W, apskaičiuojama pagal formulę:
; (1.4)
čia:
RI – didžiausioji suminės šiluminės varžos vertė, m2×K/W;
RII – mažiausioji suminės šiluminės varžos vertė, m2×K/W.
(1.4) formulė taikytina, jeigu skaičiavimo rezultatų santykinė paklaida e, %, apskaičiuota pagal (1.5) formulę, neviršija 15%:
. (1.5)
Jei formulės (1.5) apribojimų sąlygos netenkinamos, turi būti naudojami tikslesni šiluminės varžos nustatymo metodai, pvz., temperatūros laukų skaitmeniniai skaičiavimai arba eksperimentinis modeliavimas.
Didžiausioji ir mažiausioji varžų vertės apskaičiuojamos suskirsčius termiškai nevienalytę atitvarą (1.1 pav.) į būdingąsias dalis ir sluoksnius. Pirmiausia atitvara dalijama į būdingąsias dalis plokštumomis, lygiagrečiomis šilumos srauto krypčiai (1.2 pav.) ir apskaičiuojama didžiausioji suminės šiluminės varžos vertė. Toliau atitvara skaidoma į būdinguosius sluoksnius plokštumomis, statmenomis šilumos srauto per atitvarą krypčiai (1.3 pav.), ir apskaičiuojama mažiausioji suminės šiluminės varžos vertė.
Didžiausioji atitvaros suminės šiluminės varžos vertė RI, m2×K/W, atitinkanti vidutinę atitvaros šiluminę varžą pagal būdingąsias atitvaros dalis, apskaičiuojama pagal formulę:
; (1.6)
čia:
A – nagrinėjamos termiškai nevienalytės atitvaros skerspjūvio plotas (1.2 pav.), m2:
A = Aa + Ab +…+ Am,
Aa= a×h, Ab= b×h, Am= m×h;
Ra, Rb, …, Rm – kiekvienos dalies šiluminė varža (1.2 pav.), m2×K/W:
Ra= R1a + R2a +…+ Rna,
Rb= R1b + R2b +…+ Rnb,
Rm= R1m +R2m +…+ Rnm,
, , ............. . (1.7)
1.1 pav. Termiškai nevienalytės atitvaros pavyzdys
1.2 pav. Termiškai nevienalytės atitvaros suskirstymo į būdingąsias dalis ir sluoksnius schema skaičiuojant didžiausiąją suminę šiluminę varžą RI
1.3 pav. Termiškai nevienalytės atitvaros suskirstymo į būdingąsias dalis ir sluoksnius schema, apskaičiuojant mažiausiąją suminę šiluminę varžą RII
Atitvaros mažiausioji suminės šiluminės varžos vertė RII, m2×K/W, atitinkanti būdingųjų sluoksnių vidutinių šiluminių varžų sumą, apskaičiuojama pagal formulę:
RII = R1 + R2 +…+ Rn; (1.8)
čia R1, R2, … Rn – atskirų sluoksnių vidutinės šiluminės varžos (žr. 1.3 pav.), m2×K/W.
Kiekvieno sluoksnio vidutinė šiluminė varža R1, R2... Rn, m2×K/W, apskaičiuojama taip:
,
; (1.9)
čia Rna, Rnb, …, Rnm – n-tojo nevienalyčio sluoksnio vienalyčių dalių (a, b, … m) atitinkamos šiluminės varžos, m2×K/W, apskaičiuojamos pagal (1.7) formulę.
13. atitvaros šilumos perdavimo koeficientas U, W/(m2·K), apskaičiuojamas:
; (1.10)
čia Rt – atitvaros visuminė šiluminė varža W/(m2·K).
Apskaičiuotoji šilumos perdavimo koeficiento vertė suapvalinama vieneto šimtosios dalies tikslumu (iki dviejų skaitmenų po kablelio).
14. šilumos perdavimo koeficiento pataisa ΔUfn dėl papildomo šilumos nutekėjimo per metalines jungtis
Jei termoizoliacinį sluoksnį kerta metalinės jungtys, jungiančios atitvaros vidaus ir išorės sluoksnius, atitvaros šilumos perdavimo koeficientas apskaičiuojamas pagal formulę:
; (1.11)
Pataisa ΔUfn, W/(m2·K), apskaičiuojama:
; (1.12)
čia:
a – struktūrinis daugiklis (1.7 lentelė);
lfn – metalinės jungties šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K);
nfn – jungčių skaičius viename m2;
Afn – vienos jungties skerspjūvio plotas, m2;
dfn – skaičiuojamasis jungties ilgis, prilygintas termoizoliacinio sluoksnio storiui, m.
1.7 lentelė
Struktūrinio daugiklio a vertės
Jungčių vieta
a
Sienoje tarp mūro ir medienos
0
Sienoje tarp mūro ir betono
0,5
Sienoje tarp dviejų betono sluoksnių
0,6
tvirtinantys varžtai tarp stogo ritininės dangos ir metalo lakštų
0,6
tvirtinantys varžtai tarp stogo plastikinės dangos ir metalo lakštų
0,4
varžtai tarp metalinių lakštų
0,8
15. grindų šilumos perdavimo koeficientas
čia pateikiami grindų ant grunto ir rūsių atitvarų šilumos perdavimo koeficientų skaičiavimo būdai. Kitais atvejais turi būti naudojami metodai, nurodyti [2.5], arba temperatūros laukų skaitmeniniai skaičiavimo metodai.
Grindų ant grunto šilumos perdavimo koeficientas U, W/(m2·K), bendruoju atveju apskaičiuojamas pagal formulę:
; (1.13)
čia:
U0 – grindų ant grunto šilumos perdavimo pagrindinė dedamoji, priklausanti nuo grindų, ploto, jų formos ir grindis ribojančių sienų storio, W/(m2·K);
DY – pataisa, įvertinanti pakraščių vertikaliojo ir horizontaliojo apšiltinimo įtaką. Vertė apskaičiuojama pagal (1.21) arba (1.22) formules;
B′ – būdingasis grindų matmuo, apskaičiuojamas taip:
; (1.14)
čia:
A – bendras grindų ant grunto plotas, m2;
P – grindų perimetras, m.
Dydžių A ir P vertėms apskaičiuoti imami pastato vidaus matmenys. Jei nagrinėjama patalpa turi ir vidines sienas, perimetrui apskaičiuoti imami tik išorės sienų ilgiai.
15.1. Grindų ant grunto su neapšiltintais pakraščiais šilumos perdavimo koeficientas
Šios grindys gali būti neapšiltintos arba su vienodu ištisiniu termoizoliaciniu sluoksniu (po grindų plokšte, jos viduje arba virš jos (1.4 pav.).
1.4 pav. Grindų ant grunto schema
Jei grindys ant grunto pakraščiuose nėra papildomai apšiltintos, tai antrasis (1.13) formulės narys lygus 0 ir formulė tampa tokia:
U = U0. (1.15)
U0 vertė apskaičiuojama taip:
- jei grindys neapšiltintos arba mažai apšiltintos (dt < B′), tai:
; (1.16)
- jei grindys gerai apšiltintos (dt ≥ B′), tai:
; (1.17)
čia:
λgr – grunto projektinis šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K), imamas iš 8 priedo;
dt – atstojamasis grindų plokštės storis, išreikštas grunto sluoksnio storiu, m:
; (1.18)
čia:
Rf – grindų šiluminė varža, m2·K/W;
w – grindis ribojančios sienos storis, (1.4 pav.), m;
lgr – grunto šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K).
Pastaba. Galima nevertinti grindų betoninės plokštės ir grindų dangos. Išlyginamojo grunto pasluoksnio λ imamas toks pats kaip ir grunto, todėl jo šiluminė varža taip pat nevertinama.
15.2. Grindų ant grunto su apšiltintais pakraščiais šilumos perdavimo koeficientas apskaičiuojamas pagal (1.13) formulę.
Pirmiausiai pagal (1.16) arba (1.17) formules apskaičiuojama U0 vertė. Po to apskaičiuojama R′ins:
R′ins = Rins – dins/lgr; (1.19)
čia:
R′ins – grindų ant grunto papildomoji šiluminė varža, esant pakraščių apšiltinimui, m2·K/W;
Rins – pakraščių termoizoliacinio sluoksnio šiluminė varža, m2·K/W;
dins – pakraščių termoizoliacinio sluoksnio storis, m;
lgr – grunto šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K).
tada apskaičiuojamas atstojamasis papildomojo apšiltinančio sluoksnio storis (išreikštas grunto sluoksnio storiu), m:
d′ = R′ins·λgr. (1.20)
po to apskaičiuojama ΔΨ vertė, priklausanti nuo papildomo pakraščių termoizoliacinio sluoksnio pločio arba gylio D, apšiltinamų pakraščių šiluminės varžos bei tokio pat storio grunto sluoksnio šiluminės varžos:
a) kai termoizoliacinis sluoksnis įrengtas pagal pastato perimetrą horizontaliai (1.5 pav.):
; (1.21)
čia:
dt – apskaičiuojamas pagal (1.18) formulę;
d’ – apskaičiuojamas pagal (1.20) formulę.
Formulė (1.21) taip pat taikoma, jei horizontalusis pakraščių termoizoliacinis sluoksnis įrengtas virš grindų plokštės arba išorinėje pamatų pusėje;
b) kai termoizoliacinis sluoksnis įrengtas pagal pastato perimetrą vertikaliai pamatų vidinėje arba išorinėje pusėje (1.6 pav.):
(1.22)
Kai pamato sienos požeminės dalies šilumos laidumo koeficientas mažesnis už grunto, priimama, kad ši pamato dalis yra vertikalusis apšiltinimas (1.7 pav.) ir apskaičiuojama pagal (1.22) formulę.
1.5 pav. Grindų ant grunto horizontalių pakraščių apšiltinimo schema
1.6 pav. Grindų ant grunto vertikaliojo pakraščių apšiltinimo schema
1.7 pav. Grindų ant grunto vertikaliojo pakraščių apšiltinimo schema (pamatų siena vertinama kaip vertikalusis termoizoliacinis sluoksnis)
15.3. Grindų su natūraliai vėdinamu pogrindžiu šilumos perdavimo koeficientas
šiuo atveju šilumos perdavimo koeficientas U, W/(m2·K), apskaičiuojamas iš formulės:
; (1.23)
čia:
Uf – perdangos tarp patalpos vidaus ir pogrindžio oro šilumos perdavimo koeficientas, W/(m2·K);
Ugr – pogrindžio grindų (grunto) šilumos perdavimo koeficientas, W/(m2·K), apskaičiuojamas pagal (1.16) formulę;
Uwv – pogrindžio sienų šilumos perdavimo koeficientas, apimantis šilumos perdavimą per antžemines pogrindžio sienas į išorę ir šio pogrindžio vėdinimo poveikį W/(m2·K).
1.8 pav. Grindų virš nešildomo natūraliai vėdinamo pogrindžio schema
paviršių šiluminių varžų vertės imamos iš 1.1 lentelės.
Ugr apskaičiuojamas pagal (1.16) formulę, kur vietoje dt įstatomas dydis dgr:
dgr = w + lgr·(Rsi + Rgr + Rse); (1.24)
čia:
Rgr –pogrindžio gringų suminė šiluminė varža, m2·K/W;
w – pogrindžio sienos storis, m;
lgr – grunto šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K).
Jei vidutinis pogrindžio gylis z yra didesnis už 0,5 m, tai skaičiuojama pagal [2.5] (F.2) formulę. pogrindžio sienų šilumos perdavimo koeficientas Uwv apskaičiuojamas:
(1.25)
čia:
h – grindų aukštis nuo grunto paviršiaus, m (1.8 pav.). Jei h yra nevienodas visu grindų perimetru, formulėje (1.25) reikia imti vidutinę h vertę;
Av – pogrindžio vėdinimo angų plotas vienam perimetro metrui, m2/m;
v – vidutinis vėjo greitis 10 m aukštyje, m/s;
fw – užuovėjos faktorius (žr. 1.8 lentelę);
Uw – pogrindžio sienų antžeminės dalies šilumos perdavimo koeficientas, W/(m2·K).
1.8 lentelė
Užuovėjos faktoriaus fw vertės
Užuovėjos lygis
fw
Pastatas apsaugotas nuo vėjo (pvz., miesto viduryje)
0,02
Vidutiniškai apsaugotas (pvz., priemiesčiuose)
0,05
Neapsaugotas (pvz., atvirose vietose)
0,10
15.4. šildomo rūsio atitvarų požeminės dalies šilumos perdavimo koeficientas
Rūsio visų atitvarų požeminės dalies šilumos perdavimo koeficientas U, W/(m2·K), apskaičiuojamas taip (1.9 pav.):
; (1.26)
čia:
z – rūsio sienos požeminės dalies aukštis, m. Kai z = 0, šilumos perdavimo koeficientas U skaičiuojamas pagal (1.15) – (1.17) formules;
Ubf – šildomo rūsio grindų šilumos perdavimo koeficientas;
Ubw – rūsio sienų požeminės dalies šilumos perdavimo koeficientas;
A – rūsio grindų plotas, m2;
P – išorinių rūsio atitvarų perimetras, m.
1.9 pav. Šildomo rūsio schema
Dydžių A ir P vertėms apskaičiuoti imami pastato vidaus matmenys. Jei nagrinėjama patalpa turi ir vidines atitvaras, perimetrui apskaičiuoti imami tik išorės atitvarų ilgiai.
Šildomo rūsio grindų šilumos perdavimo koeficientas Ubf apskaičiuojamas pagal formules:
a) neapšiltintų arba mažai apšiltintų rūsio grindų (dt + 0,5·z < B′):
; (1.27)
b) gerai apšiltintų rūsio grindų (dt + 0,5·z ≥ B′):
. (1.28)
Ubf skaičiavimui reikia nustatyti dt ir B′. Tada rūsio grindų (su termoizoliaciniu sluoksniu) atstojamasis storis lygus:
dt = w + lgr·(Rsi + Rbf+ Rse); (1.29)
čia:Rbf – rūsio grindų (su termoizoliaciniu sluoksniu) suminė varža, m2·K/W. Apskaičiuojant Rbf, galima nevertinti grindų betoninės plokštės ir plonos grindų dangos. Išlyginamojo grunto pasluoksnio λ imamas toks pats kaip ir grunto, todėl jo šiluminė varža taip pat nevertinama.
Šildomo rūsio sienų šilumos perdavimo koeficientas Ubw apskaičiuojamas pagal formulę:
; (1.30)
(1.30) formulė naudojama, kai dw ≥ dt. Jeigu dw < dt, tada vietoje dt imama dw:
; (1.31)
čia:
dw –atstojamasis rūsio požeminės dalies sienos storis, m;
Rbw – rūsio sienos požeminės dalies suminė šiluminė varža, m2·K/W.
Tuo atveju, jei tik po dalimi pastato yra rūsys, o kitoje dalyje – grindys ant grunto, skaičiuoti galima tiktai apytiksliai, tariant, kad po visu pastatu yra rūsys, tačiau jo įgilinimas imamas lygus pusei rūsio įgilinimo.
15.5. Nešildomo vėdinamo rūsio atitvarų šilumos perdavimo koeficientas, kai žinoma oro kaita rūsyje
Žemiau pateiktos formulės naudojamos, jei nešildomi rūsiai vėdinami išorės oru. Šilumos perdavimo koeficientas apskaičiuojamas iš formulės:
; (1.32)
čia:
Uf – pirmo aukšto grindų perdangos šilumos perdavimo koeficientas (tarp šildomos vidaus aplinkos ir rūsio), W/(m2·K), apskaičiuojamas pagal (1.1) formulę;
Uw – rūsio sienų antžeminės dalies šilumos perdavimo koeficientas, W/(m2·K), apskaičiuojamas pagal (1.1) formulę;
n – oro kaita, vėdinant išorės oru, kartais per valandą;
V – rūsio tūris, m3;
Ubf – rūsio grindų šilumos perdavimo koeficientas, W/(m2·K), apskaičiuojamas pagal (1.27) arba (1.28) formules;
Ubw – rūsio sienų požeminės dalies šilumos perdavimo koeficientas, W/(m2·K), apskaičiuojamas pagal (1.30) formulę;
h – rūsio sienų antžeminės dalies aukštis iki pirmo aukšto grindų viršaus (1.9 pav.), m;
z – rūsio sienų požeminės dalies aukštis nuo rūsio grindų plokštės apačios (1.9 pav.), m;
P – pirmo aukšto grindų perimetras, m;
A – pirmo aukšto grindų plotas, m2.
Nesant duomenų apie oro kaitą rūsyje, priimama n = 0,3 karto per valandą oro kaitą.
Vidutinė rūsio temperatūra gali būti apskaičiuojama pagal (1.34) formulę.
15.6. Šildomų grindų ant grunto šilumos perdavimo koeficientas
Šilumos perdavimo koeficientas, kai grindų plokštėje yra šildymo sistema, tolygiai paskirstanti šilumą, skaičiuojamas padarius tokius pakeitimus:
- vidaus temperatūra θi pakeičiama vidutine šildymo elementų plokštumos temperatūra θel;
- skaičiuojant dydžio dt vertę, reikia vertinti tiktai sluoksnių, esančių žemiau šildymo elementų plokštumos, šilumines varžas, sienų storį bei išorės paviršiaus varžą.
Dažniausiai šildymo elementų plokštumos temperatūra grindų plokštės viduje yra nežinoma, kadangi, reguliuojant patalpos temperatūrą, šios plokštumos temperatūra svyruoja arba periodiškai kinta per parą (naktį patalpos temperatūra sumažinama arba šildymas visiškai išjungiamas). Tuomet vidutinė grindų paviršiaus temperatūra gali būti įvertinta pagal [2.5] nurodymus, panaudojant [2.6] ir [2.7] duomenis.
16. Langų šilumos perdavimo koeficientas Uwd
Lango šilumos perdavimo koeficientas apskaičiuojamas kaip atstojamasis šilumos perdavimo koeficientas per lango rėmą ir įstiklintą dalį. Įstiklintos dalies šilumos perdavimo koeficientas priklauso nuo stiklų skaičiaus, stiklų rūšies (paprastas stiklas, su atspindinčia danga ir pan.), oro tarpų storio ir dujų rūšies stiklo paketuose.
Langų šilumos perdavimo koeficientas Uwd, W/(m2×K), turi būti apskaičiuotas pagal [2.8].
Jeigu yra žinomos lango rėmo ir įstiklintos dalies šilumos perdavimo koeficientų vertės bei lango matmenys, lango šilumos perdavimo koeficientas Uwd apskaičiuojamas, W/(m2×K):
; (1.33)
čia:
Ug – įstiklintos dalies šilumos perdavimo koeficientas, W/(m2×K);
Ufr – rėmo šilumos perdavimo koeficientas, W/(m2×K);
Yg – ilginio šiluminio tiltelio šilumos perdavimo koeficientas dėl įstiklinimo, tarpiklių ir rėmo šiluminės sąveikos, W/(m×K);
Ag – įstiklintos dalies plotas, m2;
Afr – lango rėmo plotas, m2;
lg – įstiklinimo perimetro ilgis, m.
Lango plotas Awd yra rėmo ploto Afr ir įstiklinimo ploto Ag suma.
Lango įstiklintas plotas Ag yra mažiausias matomasis plotas, žiūrint iš abiejų pusių.
Lango rėmo plotas Afr yra didesnės rėmo projekcijos į plokštumą, lygiagrečią su įstiklinimo plokšte, žiūrint iš abiejų pusių, plotas.
Įstiklinimo perimetras lg yra lango arba durų stiklo lakštų matomųjų perimetrų suma.
Ilginio šiluminio tiltelio šilumos perdavimo koeficientas dėl įstiklinimo, tarpiklių ir rėmo šiluminės sąveikos Yg, W/(m×K) imamas iš [2.8].
Įstiklintos dalies šilumos perdavimo koeficientas turi būti apskaičiuotas pagal [2.8] nurodymus arba nustatytas bandymais. Įstiklintos dalies šilumos perdavimo koeficientų vertės (kur tinka) gali būti priimtos pagal [2.8].
Langų rėmų šilumos perdavimo koeficientui apskaičiuoti gali būti naudojamos Ufr vertės, apskaičiuotos skaitmeninio skaičiavimo metodais (baigtinių elementų, baigtinių skirtumų) pagal [2.9] arba nustatytos tiesioginiais matavimais pagal [2.13].
Jeigu nėra kitokios informacijos, atitinkamų rėmų tipų vertės gali būti apskaičiuojamos naudojant [2.8] duomenis.
17. šilumos perdavimas per pastato atitvarų ilginius šiluminius tiltelius
Pagrindinės šiluminių tiltelių buvimo vietos: pastato atitvarų sandūros, sienų kampai, sienų ir perdangų jungtys, langų ir durų apvadai, pan. [2.10].
Apytikrės šilumos perdavimo koeficiento per ilginius šiluminius tiltelius vertės apskaičiuojamos pagal [2.11], [2.12]. Tiksliems skaičiavimams turi būti naudojami temperatūrinių laukų skaitmeniniai skaičiavimo metodai.
Dažnai sutinkamų ilginių šiluminių tiltelių šilumos perdavimo koeficiento vertės, apskaičiuotos pagal [2.12], imant išorinius atitvarų matmenis, pateikiamos Reglamento 7 priede.
Ilginių šiluminių tiltelių ilgiai imami pagal išorinius pastato matmenis arba atstumus tarp ašių (Reglamento 3 priedas).
18. Nešildomos patalpos temperatūros skaičiavimas
Nešildomos patalpos temperatūra skaičiuojama taip:
; (1.34)
čia:
qu – vidutinė nešildomos patalpos temperatūra šildymo laikotarpiu, oC;
qe – vidutinė išorės oro temperatūra šildymo laikotarpiu, oC;
qi – šildomos patalpos temperatūra šildymo laikotarpiu, oC;
Ai – atitvarų plotas, skiriantis šildomą patalpą nuo nešildomos, m2;
Ae – nešildomos patalpos išorės atitvarų plotas, m2;
Ui – atitvarų, skiriančių šildomą patalpą nuo nešildomos, šilumos perdavimo koeficientai, W/m2·K;
Ue – atitvarų, skiriančių nešildomą patalpą nuo išorės, šilumos perdavimo koeficientai, W/m2·K;
V – nešildomos patalpos tūris, m3;
c – savitoji oro šiluminė talpa, c = 0,279 Wh/(kg K);
r – oro tankis (apytiksliai r = 1,2 kg/m3);
n – vidutinė oro apykaita nešildomojoje patalpoje šildymo laikotarpio metu, kartais/h;
Fhg – vidutiniai šilumos pritekėjimai (vidiniai + išoriniai) į nešildomą patalpą šildymo laikotarpiu, W. Nustatoma pagal [2.2].
Skaičiavimo lygtis išvesta iš lygybės:
. (1.35)
Tai šilumos kiekių balanso lygtis, išreikšta šilumos srautais. Šilumos srautas, perduodamas iš šildomos patalpos į nešildomą, yra lygus šilumos srautui iš nešildomos patalpos į išorę, įvertinant pašildymą infiltruojamo išorės oro į nešildomą patalpą bei šilumos pritekėjimus į ją.
1.10 pav. Pastato su nešildoma patalpa schema
19. Grindų paviršiaus šilumos imlumo skaičiavimas
šiame skyriuje pateikta skaičiavimo tvarka, kuri bendruoju atveju gali būti taikoma apskaičiuoti bet kurios atitvaros vidaus paviršiaus šilumos imlumą.
19.1. Projektinis atitvaros sluoksnio šilumos imlumo koeficientas esant 24 h periodui, W/(m2·K), apskaičiuojamas pagal formulę:
; (1.36)
čia:
λds – projektinis atitvaros sluoksnio šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K);
c – atitvaros sluoksnio savitoji šilumos talpa, J/(kg·K), nustatoma taip:
; (1.37)
čia:
co – sausos medžiagos savitoji šiluminė talpa, J/(kg·K);
u – masinis medžiagos drėgnis eksploatavimo sąlygomis, %;
ρ – atitvaros sluoksnio tankis eksploatavimo sąlygomis, kg/m3.
Pagrindinių statybinių medžiagų, naudojamų grindims įrengti, c0 ir ρ vertės pateiktos [2.1] ir 8 priede.
19.2. Atitvaros šiluminė inercija D apskaičiuojama pagal formulę:
D=R1·S1+R2·S2+...+Rn·Sn (1.38)
čia:
R1, R2,..., Rn – atskirų atitvaros sluoksnių šiluminės varžos, m2·K/W, nustatomos pagal šio priedo 3 p.;
S1, S2,..., Sn – atskirų atitvaros sluoksnių projektiniai šilumos imlumo koeficientai (esant 24h periodui), W/(m2·K).
19.3. Grindų paviršiaus šilumos imlumas Ysi
Jei grindų pirmojo sluoksnio šiluminė inercija D = R1 · S1 ≥ 0,5, tai grindų paviršiaus šilumos imlumas apskaičiuojamas pagal formulę:
Ysi= 2 · S1. (1.39)
Pirmuoju sluoksniu imama grindų danga (t. y. pirmasis atitvaros sluoksnis iš vidaus į išorę).
Jei pirmųjų grindų n sluoksnių (n ≥ 1) suminė šiluminė inercija D1 + D2 +... + Dn< 0,5, tačiau (n+1) sluoksnių šiluminė inercija D1 + D2 +... + Dn+1 ≥ 0,5, tai vidinio grindų paviršiaus šilumos imlumas Ysi nustatomas nuosekliai skaičiuojant atskirų konstrukcijos sluoksnių paviršių šilumos imlumą, pradedant n-tuoju ir baigiant pirmuoju sluoksniu:
n-tajam sluoksniui Yn apskaičiuojamas pagal šią formulę:
; (1.40)
i-tajam sluoksniui (i = n-1, n-2,..., 1) – pagal formulę:
. (1.41)
Grindų paviršiaus šilumos imlumas Ysi prilyginamas apskaičiuotam pirmojo sluoksnio šilumos imlumui.
______________
STR 2.05.01:2005
2 priedas
IŠORINIŲ ATITVARŲ DRĖGMINĖS BŪKLĖS SKAIČIAVIMO METODAI
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šiame Reglamento priede pateikiami supaprastinti skaičiavimo metodai, kaip įvertinti atitvarų paviršių ir jų sluoksnių įdrėkimą.
1.2. Galima naudotis ir kitais, tikslesniais skaičiavimo metodais. Pirmenybė teikiama sprendimui, kurio dėka gaunamas rezultatas su mažiausia rizika.
1.3. Šiame priede pateiktais metodais nustatoma, kokia turi būti atitvaros vidaus paviršiaus temperatūra, kad būtų išvengta pavojingo paviršiaus įdrėkimo, įskaitant pelėsių susidarymo galimybę. Šiais skaičiavimo metodais taip pat įvertinamas metų eigoje atitvarų viduje susikaupiantis ir išgaruojantis drėgmės kiekis.
II. NUORODOS
2. Šiame Reglamento priede pateiktos nuorodos į dokumentus:
2.1. STR 2.01.03:2003 „Statybinių medžiagų ir gaminių šiluminių techninių dydžių deklaruojamosios ir projektinės vertės“ (Žin., 2003, Nr. 80-3670);
2.2. HN 42-2004 „Gyvenamųjų ir viešojo naudojimo pastatų mikroklimatas“ (Žin., 2004, Nr. 105-3911);
2.3. RSN 156-94 „Statybinė klimatologija“ (Žin., 1994, Nr. 24-394; 2002, Nr. 96-4230);
2.4. LST EN ISO 13788:2002 „Higroterminės statybinių komponentų ir dalių charakteristikos. Vidinio paviršiaus temperatūra siekiant išvengti pavojingo paviršiaus drėgnio ir kondensacijos plyšiuose. Apskaičiavimo metodai (ISO 13788:2001)“;
2.5. LST EN ISO 10211-1:2000 „Statybinių konstrukcijų šilumos tilteliai. Šilumos srautų ir paviršiaus temperatūrų apskaičiavimas. 1 dalis. Bendrieji apskaičiavimo metodai (ISO 10211-1:1995)“;
2.6. LST EN ISO 9346:1999 „Termoizoliacija. Masės pernaša. Fizikiniai dydžiai ir apibrėžimai (ISO 9346:1987“;
2.7. LST EN 12524:2000 „Statybinės medžiagos ir gaminiai. Higroterminės savybės. Projektinių verčių lentelės“;
2.8. LST EN ISO 10456:2000 „Statybinės medžiagos ir gaminiai. Šiluminių dydžių deklaruojamųjų ir projektinių verčių nustatymas (ISO 10456:1999)“;
2.9. LST EN ISO 12572:2002 „Higroterminės statybinių medžiagų ir gaminių charakteristikos. Pralaidumo vandens garams savybių nustatymas (ISO 12572:2001)“;
2.10. LST EN ISO 6946:2000 „Statybiniai komponentai ir elementai. Šiluminė varža ir šilumos perdavimas. Apskaičiavimo metodas (ISO 6946:1996)“.
III. ŽYMENYS IR SUTRUMPINIMAI
3. Šiame Reglamento priede vartojami dydžiai, jų simboliai ir vienetai:
3.1. Atitvaros vidaus paviršiaus temperatūrinis faktorius (¦Rsi) – atitvaros vidaus paviršiaus ir išorės temperatūrų skirtumas, padalytas iš vidaus ir išorės oro temperatūrų skirtumo, apskaičiuotas įvertinant vidaus paviršiaus šiluminės varžos vertę Rsi [2.4]:
;
(2.1)
čia: qsi – apskaičiuojama iš formulės .
Atitvaros vidaus paviršiaus temperatūrinio faktoriaus apskaičiavimo metodas sudėtingoms konstrukcijoms pateiktas [2.5];
3.2. Projektinis atitvaros vidaus paviršiaus temperatūrinis faktorius (¦Rsi. min) – minimali priimtina atitvaros vidaus paviršiaus temperatūrinio faktoriaus vertė [2.4]:
;
(2.2)
3.3. Minimali priimtina atitvaros vidaus paviršiaus temperatūra – mažiausia atitvaros vidinio paviršiaus temperatūra, kuriai esant pradeda augti pelėsiai [2.4];
3.4. Vidinis drėgmės prieaugis Dn – į patalpą patenkantis drėgmės srautas, padalytas iš oro pasikeitimo dažnio patalpoje ir patalpos tūrio [2.4]:
, kg/m3;
(2.3)
čia:
G – į patalpą patenkantis drėgmės srautas, kg/h;
n – oro pasikeitimo dažnis patalpoje, h-1;
V – patalpos tūris, m3;
3.5. Vidaus oro dalinio vandens garų slėgio prieaugis (Dp) – į patalpą patenkantis drėgmės srautas, padaugintas iš dujų konstantos vandens garams ir temperatūros vidurkio tarp vidaus ir išorės oro, padalytas iš oro pasikeitimo dažnio patalpoje ir patalpos tūrio [2.4]:
, Pa;
(2.4)
čia:
Rv – dujų konstanta vandens garams, Rv=462 Pa×m3/(K×kg);
Ti ir Te – vidaus ir išorės oro temperatūra, K.
Pagal vidaus oro dalinį vandens garų slėgio prieaugį patalpos gali būti klasifikuojamos į penkias drėgnumo klases (žr. Reglamento 4 priedą);
3.6. Medžiagos sluoksnio garinei varžai lygiavertis oro sluoksnio storis sd (sutrumpintai – lygiavertis oro sluoksnio storis sd) – atitinkamo storio nejudančio oro sluoksnis, turintis tokią pačią garinę varžą kaip ir medžiagos sluoksnis [2.4]:
, m;
(2.5)
3.7. Santykinis oro drėgnis (j) – dalinio vandens garų slėgio santykis su vandens garų soties slėgiu esant tam tikrai temperatūrai [2.4]:
, %;
(2.6)
3.8. Vandens garų soties slėgis (psat) – maksimalus vandens garų slėgis esant normaliam barometriniam slėgiui ir tam tikrai temperatūrai [2.4]:
, kai temperatūra q³0 °C;
(2.7)
, kai temperatūra q<0 °C;
(2.8)
3.9. Sočiųjų vandens garų temperatūra – sočiųjų vandens garų temperatūra esant normaliam barometriniam slėgiui [2.4]:
, kai psat³610,5 Pa;
(2.9)
, kai psat<610,5 Pa;
(2.10)
3.10. Kritinis paviršiaus drėgnis – oro santykinis drėgnis prie paviršiaus, kuris skatina paviršiaus gadinimą, ypač pelėsių augimą [2.4].
4. Kiti simboliai, dydžiai ir vienetai [2.6]:
Simbolis
Dydis
Vienetai
G
į patalpą patenkantis drėgmės srautas
kg/h
Ma
plokštumoje ploto vienete susikaupęs drėgmės kiekis
kg/m2
R
šiluminė varža
m2×K/W
Rv
dujų konstanta vandens garams =462
Pa×m3/(K×kg)
T
temperatūra
K
U
šilumos perdavimo koeficientas
W/(m2×K)
V
pastato vidaus tūris
m3
d
medžiagos sluoksnio storis
m
¦Rsi
atitvaros vidaus paviršiaus temperatūrinis faktorius
-
¦Rsi. min
projektinis atitvaros vidaus paviršiaus temperatūrinis faktorius
-
g
vandens garų srauto tankis
kg/(m2×s)
n
oro pasikeitimo dažnis
h-1
p
dalinis vandens garų slėgis
Pa
pi
vidaus oro dalinis vandens garų slėgis
Pa
pe
išorės oro dalinis vandens garų slėgis
Pa
psat
vandens garų s …
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.