Byla Nr. 13/04-21/04-43/04 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 56 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 3 DALIES (2003 M. SAUSIO 21 D. REDAKCIJA), 4, 5, 6 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 57 STRAIPSNIO 3 DALIES (2003 M. SAUSIO 28 D. REDAKCIJA), 63 STRAIPSNIO 4 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 70 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 71 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 72 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 73 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 74 STRAIPSNIO 1 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 75 STRAIPSNIO 1 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 76 STRAIPSNIO 2 DALIES (2003 M. SAUSIO 21 D. REDAKCIJA), 77 STRAIPSNIO 3 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 78 STRAIPSNIO 2 DALIES (2003 M. SAUSIO 21 D. REDAKCIJA), 79 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 81 STRAIPSNIO 3, 7 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 90 STRAIPSNIO 3, 7 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 119 STRAIPSNIO 2, 5 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 120 STRAIPSNIO 3, 4 PUNKTŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 128 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO STATUTAS“ 11 STRAIPSNIO 3 DALIES 13 PUNKTO (1996 M. LIEPOS 4 D. REDAKCIJA), 17 STRAIPSNIO 1, 3 DALIŲ (1995 M. BALANDŽIO 18 D. REDAKCIJA), 4 DALIES (1996 M. LIEPOS 4 D. REDAKCIJA), 18 STRAIPSNIO 3 DALIES (1995 M. BALANDŽIO 18 D. REDAKCIJA) IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2003 M. VASARIO 10 D. DEKRETO NR. 2048 „DĖL APYGARDOS TEISMO TEISĖJO ATLEIDIMO“ 1 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2006 m. gegužės 9 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių atstovams Seimo nariams Nijolei Steiblienei (atstovaujančiai pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei, pateikusiai 2004 m. vasario 19 d. prašymą), Juliui Sabatauskui (atstovaujančiam pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei, pateikusiai 2004 m. lapkričio 2 d. prašymą), Gintarui Steponavičiui (atstovaujančiam pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei, pateikusiai 2004 m. lapkričio 2 d. prašymą), advokatui Gyčiui Kaminskui (atstovaujančiam pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei, pateikusiai 2004 m. lapkričio 2 d. prašymą), suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Gediminui Sagačiui (atstovaujančiam suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių 2004 m. vasario 19 d. ir 2004 m. lapkričio 2 d. prašymus, taip pat pagal Lietuvos apeliacinio teismo prašymą bylos dalyje dėl Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai); suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovams Respublikos Prezidento patarėjams teisės klausimais Česlovui Atkočaičiui ir Mildai Vainiūtei (atstovaujantiems suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Prezidentui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą), remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. balandžio 19 d. išnagrinėjo bylą Nr. 13/04-21/04-43/04 pagal šiuos prašymus: – pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės 2004 m. vasario 19 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis, 73 straipsnio 2 dalis, 79 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 2, 5 dalims; – pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies nuostata, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo teigimu, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas gali pats, nesikreipęs į Teismų tarybą patarimo, atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą pratęsti jo įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, ir atleisti tą teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretas Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“, kuriuo Jurgis Tautkevičius atleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai, 57 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, 70 straipsnio 2 daliai; – pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės 2004 m. lapkričio 2 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimu buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 13/04-21/04-43/04. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2004 m. vasario 19 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis, 73 straipsnio 2 dalis, 79 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 2, 5 dalims. 2. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies nuostata, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo teigimu, nustatyta, kad Respublikos Prezidentas gali pats, nesikreipęs į Teismų tarybą patarimo, atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą pratęsti jo įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, ir atleisti tokį teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretas Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“, kuriuo Jurgis Tautkevičius atleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai, 57 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, 70 straipsnio 2 daliai. 3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2004 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. II 1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės 2004 m. vasario 19 d. prašymas grindžiamas šiais argumentais. 1.1. Pagal Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir Aukščiausiasis Teismas), Lietuvos apeliacinio teismo (toliau – ir Apeliacinis teismas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir Vyriausiasis administracinis teismas), apygardos teismo ir apygardos administracinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus jį paskyrusi institucija gali pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų; teisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimai būtų pratęsti, kreipiasi į Respublikos Prezidentą; dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka. Pareiškėjo teigimu, įgaliojimų pratęsimo klausimą sprendžianti institucija nėra įpareigota pratęsti teisėjo įgaliojimų, nėra susaistyta jokiais formaliais kriterijais, pagal kuriuos būtų galima spręsti, pratęsti teisėjo įgaliojimus ar ne, todėl galimos situacijos, kai teisėjui, kurio įgaliojimai baigiasi, sprendžiant bylas jam gali būti daromas spaudimas, leidžiant suprasti, kad jo įgaliojimų pratęsimas priklausys nuo to, kaip bus išspręsta konkreti byla. Todėl, pareiškėjo manymu, galimybė pratęsti teisėjo įgaliojimus prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisėjo ir teismų nepriklausomumo principui. Be to, negalima pratęsti apylinkių teismų teisėjų įgaliojimų. Taip, pareiškėjo nuomone, yra pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas, iš kurio, kaip teigia pareiškėjas, kildintinas visų teisėjų vienodo statuso principas. 1.2. Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje, 79 straipsnio 2 dalyje, 81 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti Aukščiausiojo Teismo pirmininko įgaliojimai parinkti ir pasiūlyti Respublikos Prezidentui kandidatūras į Aukščiausiojo Teismo teisėjus, patarti Respublikos Prezidentui dėl Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko skyrimo ar atleidimo iš pareigų riboja minėtos specialios teisėjų institucijos kompetenciją patarti Respublikos Prezidentui teisėjų karjeros klausimais. 2. Pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. balandžio 15 d. prašymas grindžiamas šiais argumentais. 2.1. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo ir jų atleidimo iš pareigų turi patarti speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Pagal Teismų įstatymo 70 straipsnio 2 dalį ta institucija yra Teismų taryba, bet pagal šio įstatymo 57 straipsnio 3 dalį Respublikos Prezidentas gali pats, nesikreipęs į Teismų tarybą patarimo, atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą ir nepratęsti jo įgaliojimų. Taip yra pažeidžiama Konstitucijoje įtvirtinta valstybės valdžios institucijų – Respublikos Prezidento ir Teismo pusiausvyra, teismų nepriklausomumo principas, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. 2.2. Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija (kuri pagal Teismų įstatymo 70 straipsnio 2 dalį yra Teismų taryba), o pagal Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalį dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka. Vadinasi, Respublikos Prezidentas negali pats, nesikreipęs patarimo į Teismų tarybą, spręsti dėl teisėjo prašymo pratęsti įgaliojimus. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretas Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“, kuriuo Jurgis Tautkevičius buvo atleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui, neprieštarauja Konstitucijai, nes šis dekretas išleistas Respublikos Prezidentui nesikreipus patarimo į Teismų tarybą. 3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės 2004 m. lapkričio 2 d. prašymas grindžiamas šiais argumentais. Užtikrinant teismų nepriklausomumą ypač svarbus yra jų finansinis nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios. Teismų finansinį nepriklausomumą užtikrina toks teisinis reguliavimas, kai lėšos teismų sistemai ir kiekvienam teismui yra skiriamos įstatymu patvirtintame valstybės biudžete. Valstybės biudžete visos teismų sistemos aprūpinimo programai numatytų asignavimų valdytojai gali būti įvairūs įstatyme nurodyti subjektai, tačiau jie negali tvarkyti kiekvienam teismui valstybės biudžete atskirai numatytų lėšų. Teisingumo ministras (Teisingumo ministerija) nėra teismams skirtų asignavimų valdytojas ir negali nustatyti, kaip turi būti naudojamos teismams skirtos valstybės biudžeto lėšos. Todėl, pareiškėjo nuomone, Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybės investicijų programų projektus aprobuoja Teismų taryba, o valstybės investicijų programas valdo Teisingumo ministerija, neatitinka konstitucinio valdžių padalijimo principo, konstitucinio teisinės valstybės principo, konstitucinio teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, apimančio ir teismų finansavimo nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio (atstovaujančio suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjų – Seimo narių grupių 2004 m. vasario 19 d. ir 2004 m. lapkričio 2 d. prašymus, taip pat pagal Lietuvos apeliacinio teismo prašymą bylos dalyje dėl Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai), suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovės M. Vainiūtės (atstovaujančios suinteresuotam asmeniui – Respublikos Prezidentui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą) ir suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovo C. Atkočaičio (atstovaujančio suinteresuotam asmeniui – Respublikos Prezidentui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą) rašytiniai paaiškinimai. 1. G. Sagačio paaiškinimuose teigiama, kad pareiškėjų – Seimo narių grupių ir Lietuvos apeliacinio teismo ginčijami Teismų įstatymo straipsniai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Jo pozicija grindžiama šiais argumentais. 1.1. Teisėjo įgaliojimų trukmės garantija yra tik vienas iš teisėjo nepriklausomumo principo turinio elementų. Tokia garantija yra draudimas nutraukti teisėjo galiojimus nepasibaigus jų laikui, išskyrus Konstitucijoje nustatytus atvejus. Galimybė pratęsti teisėjo įgaliojimus savaime nereiškia, kad yra pažeidžiamas teisėjo nepriklausomumo principas. 1.2. G. Sagačio nuomone, Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės principui, nes šis principas nepaneigia galimybės tam tikroms asmenų, esančių skirtingose padėtyse, kategorijoms nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą. 1.3. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo manymu, tokia kandidatų į Aukščiausiojo Teismo teisėjus parinkimo tvarka, kuri susiaurina Respublikos Prezidentui Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintų įgaliojimų ribas, vertintina neigiamai. Tačiau Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalies konstitucingumo klausimas turėtų būti sprendžiamas ne tik pareiškėjų nurodytų Konstitucijos 112 straipsnio 2 ir 5 dalių, bet ir kitų Konstitucijos nuostatų (inter alia valdžių padalijimo principo) kontekste. 1.4. Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo procedūra Konstitucijoje nėra išsamiai reglamentuota. Sprendžiant, ar ginčijamos Teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalies ir 81 straipsnio 3 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, svarbu nustatyti sąvokų „teisėjo paskyrimas“ ir „teisėjo paaukštinimas“ turinį: jei jau paskirto Aukščiausiojo Teismo teisėjo skyrimas šio teismo pirmininku būtų laikomas paskyrimu ar paaukštinimu pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį, ginčijamą Teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalį būtų galima laikyti prieštaraujančia Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria nėra įtvirtinta Teismų tarybos teisė šiais klausimais patarti Respublikos Prezidentui. Tačiau jeigu „paskyrimo“ ar „paaukštinimo“ sąvokoms Teismų įstatymo kontekste būtų suteikta kitokia reikšmė, pareiškėjų argumentacija prarastų bet kokią prasmę. 1.5. Vertinant Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai, būtina apibrėžti Teisingumo ministerijai pavestos funkcijos valdyti valstybės investicijų programas turinį, taip pat valstybės investicinių programų reikšmę teismų finansavimo sistemai. Teismų finansavimas užtikrinamas dvejopai: patvirtinant ir vykdant individualų kiekvieno teismo metų biudžeto planą ir vykdant valstybės investicines programas. Vadinasi, valstybės investicinės programos gali sudaryti svarbią lėšų, skirtų tam tikram teismui išlaikyti, dalį. Valstybės investicijų programos valdomos centralizuotai, tai paprastai daro centrinės vykdomosios valdžios institucijos. Neatmestina tikimybė, kad Teisingumo ministerija, valdydama šios rūšies investicijų programas, gali daryti netiesioginę įtaką teismų veiklai ir šitaip pažeisti konstitucinį teismų nepriklausomumo principą. Tačiau ginčijama Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalies nuostata nėra susijusi su teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principų įgyvendinimu, jos santykis su teismų nepriklausomumo ir draudimo kištis į teismo veiklą principais turi būti nustatomas įvertinus galimybes rasti tinkamą pusiausvyrą tarp teisminės valdžios nepriklausomumo ir būtinumo užtikrinti sklandų jos finansavimą. 2. M. Vainiūtės paaiškinimuose teigiama, kad pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo ginčijama Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (pareiškėjo nurodyta apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai, o ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas (pareiškėjo nurodyta apimtimi) – ir šio pareiškėjo nurodytiems Teismų įstatymo straipsniams (jų dalims). Jos pozicija grindžiama šiais argumentais. 2.1. Spręsti, ar pratęsti teisėjo įgaliojimus, yra išimtinė Respublikos Prezidento kompetencija. Nei teisėjo įgaliojimų pasibaigimo, jam sukakus 65 metus, nei tuo pagrindu išleisto Respublikos Prezidento dekreto, kuriuo teisėjas atleidžiamas iš pareigų, negalima vertinti kaip teismų nepriklausomumo pažeidimo, nes Respublikos Prezidentas įgyvendina savo diskrecinę teisę nepratęsti teisėjo įgaliojimų. Taigi ir Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretas Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“, kuriuo Jurgis Tautkevičius buvo atleistas iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai. 2.2. Pagal Teismų įstatymą teisėjo įgaliojimų pratęsimas nėra imperatyvas, jis galimas tik išimtiniais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas (to teisėjo darbas yra svarbus Lietuvos teisės sistemai); tai yra papildoma teisėjo profesinės veiklos garantija. Respublikos Prezidentas, atsižvelgęs į Teismų tarybos patarimą, Jurgio Tautkevičiaus įgaliojimus buvo pratęsęs laikinai, kol bus baigtos nagrinėti trys baudžiamosios bylos. Tačiau vėliau Jurgiui Tautkevičiui teisėjo įgaliojimai nebuvo pratęsti; M. Vainiūtės teigimu, „be kita ko, buvo vertinta ir ta aplinkybė, jog J. Tautkevičius buvo baustas drausmine tvarka“; įgyvendindamas diskrecinę teisę nepratęsti šio teisėjo įgaliojimų, Respublikos Prezidentas į Teismų tarybą nesikreipė, nes tam nebuvo pagrindo – Respublikos Prezidentas neišleido dekreto dėl Jurgio Tautkevičiaus įgaliojimų pratęsimo. 3. Č. Atkočaitis pritarė M. Vainiūtės paaiškinimams. IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro G. Bužinsko, Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus R. Bakšio rašytiniai paaiškinimai. V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės, pateikusios 2004 m. vasario 19 d. prašymą, atstovė N. Steiblienė, pareiškėjo – Seimo narių grupės, pateikusios 2004 m. lapkričio 2 d. prašymą, atstovai J. Sabatauskas, G. Steponavičius, taip pat G. Kaminskas iš esmės pakartojo prašymuose išdėstytus argumentus. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas G. Sagatys iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. 3. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovai M. Vainiūtė ir Č. Atkočaitis iš esmės pakartojo M. Vainiūtės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Seimas 1994 m. gegužės 31 d. priėmė Teismų įstatymą. Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas. Seimo 2002 m. sausio 24 d. priimto ir 2002 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Teismų įstatymas (1994 m. gegužės 31 d. su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Teismų įstatymas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo keičiamas ir papildomas inter alia Seimo 2003 m. sausio 28 d. priimtu ir 2003 m. sausio 31 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio pakeitimo įstatymu. 1.1. Teismų įstatymo 57 straipsnio „Laikas, kuriam skiriami teisėjai“ 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta: „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus jį paskyrusi institucija gali pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų. Tokiais atvejais teisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimai būtų pratęsti, kreipiasi į Respublikos Prezidentą. Dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame Įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka.“ Teismų įstatymo 57 straipsnio „Laikas, kuriam skiriami teisėjai“ 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatyta: „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardos teismo ir apygardos administracinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus jį paskyrusi institucija gali pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų. Tokiais atvejais teisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimai būtų pratęsti, kreipiasi į Respublikos Prezidentą. Dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame Įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka.“ 1.2. Teismų įstatymo 73 straipsnio „Aukščiausiojo Teismo teisėjo skyrimas“ 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta: „Kandidatūras į Aukščiausiojo Teismo teisėjus Respublikos Prezidentui parenka ir pasiūlo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Šis siūlymas Respublikos Prezidento nesaisto.“ 1.3. Teismų įstatymo 79 straipsnio „Aukščiausiojo Teismo pirmininko, skyriaus pirmininko skyrimas“ 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta: „Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš paskirtų šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, patarus Aukščiausiojo Teismo pirmininkui.“ 1.4. Teismų įstatymo 81 straipsnio „Teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo, skyriaus pirmininko atleidimas iš pareigų“ 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta: „Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, patarus Aukščiausiojo Teismo pirmininkui.“ 1.5. Teismų įstatymo 128 straipsnio „Teismų materialinis techninis aprūpinimas“ 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta: „Valstybės investicijų programų projektus aprobuoja Teismų taryba, o valstybės investicijų programas valdo Teisingumo ministerija.“ 1.6. Pareiškėjas – Seimo narių grupė (2004 m. vasario 19 d. prašymas) prašo ištirti, ar Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis, 73 straipsnio 2 dalis, 79 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 2, 5 dalims. 1.7. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar inter alia Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies nuostata, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, ta apimtimi, kuria, pareiškėjo teigimu, nustatyta, kad Respublikos Prezidentas gali pats, nesikreipęs į Teismų tarybą patarimo, atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą pratęsti jo įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, ir atleisti tą teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 1.8. Pareiškėjas – Seimo narių grupė (2004 m. lapkričio 2 d. prašymas) prašo ištirti, ar Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 1.9. Iš pareiškėjų – Seimo narių grupių (2004 m. vasario 19 d., 2004 m. lapkričio 2 d. prašymai), Lietuvos apeliacinio teismo prašymų argumentų matyti, kad buvo suabejota ir Konstitucinio Teismo paprašyta ištirti, ar Teismų įstatymo: – 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, o ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo teigimu, nustatyta, kad Respublikos Prezidentas gali pats, nesikreipęs į Teismų tarybą patarimo, atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą pratęsti jo įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, ir atleisti tą teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, – dar ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 73 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 112 straipsnio 2, 5 dalims; – 79 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai; – 81 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai; – 128 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Respublikos Prezidentas 2003 m. vasario 10 d. išleido dekretą Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“, kuriame nustatyta: „1 straipsnis. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, 115 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, atleidžiu Jurgį TAUTKEVIČIŲ iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui. 2 straipsnis. Šis dekretas įsigalioja nuo 2003 m. vasario 12 dienos.“ 2.1. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar inter alia Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretas Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“, kuriuo Jurgis Tautkevičius buvo atleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai, 57 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, 70 straipsnio 2 daliai. 2.2. Iš pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymo argumentų matyti, kad buvo suabejota ir Konstitucinio Teismo paprašyta ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nuostatai, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, 70 straipsnio 2 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija). 3. Paminėtina, kad pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo, be kita ko, ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretas Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“, kuriuo Jurgis Tautkevičius buvo atleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui, neprieštarauja Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nuostatai, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, taip pat Konstitucijai. Minėta, kad tas pats pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas tuo pačiu prašymu prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja pati Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, šio pareiškėjo teigimu, nustatyta, kad Respublikos Prezidentas gali pats, nesikreipęs į Teismų tarybą patarimo, atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą pratęsti jo įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, ir atleisti tą teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui. Pažymėtina, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nėra expressis verbis įtvirtinta, kad Respublikos Prezidentas gali pats, nesikreipęs į Teismų tarybą patarimo, atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą pratęsti jo įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, ir atleisti tą teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, – minėtą nuostatą aiškindamas Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą suformulavo pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas. Iš pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymo argumentų matyti, kad, jo manymu, nuostata, jog Respublikos Prezidentas gali pats, nesikreipęs į Teismų tarybą patarimo, atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą pratęsti jo įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, ir atleisti tą teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, yra išvedama iš Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) eksplicitiškai įtvirtintos nuostatos „Dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame Įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka“. Prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir pateiktos nuorodos į įstatymus (Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra vadovaujamasi maksima, kad toks pareiškėjo pozicijos dėl įstatymo (ar kito įstatymo galią turinčio teisės akto) atitikties Konstitucijai juridinis pagrindimas, kai vienur prašyme tam tikru to įstatymo (ar kito įstatymo galią turinčio teisės akto) straipsniu yra remiamasi grindžiant abejonę dėl tam tikro poįstatyminio teisės akto atitikties Konstitucijai ir tam įstatymui (ar kitam įstatymo galią turinčiam teisės aktui), o kitur yra dėstoma abejonė būtent dėl šio įstatymo (ar kito įstatymo galią turinčio teisės akto) straipsnio atitikties Konstitucijai, vertintinas kaip prieštaringas, darantis dviprasmišką, neaiškią ir pačią tikrąją pareiškėjo poziciją dėl ginčijamų įstatymo (ar kito įstatymo galią turinčio teisės akto) nuostatų atitikties Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas). Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo pozicija dėl Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitikties (šio pareiškėjo nurodyta apimtimi) Konstitucijai yra prieštaringa, jos teisinis pagrindimas turi trūkumų. Kartu konstatuotina, kad vien minėtas prieštaringumas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas ištirti, ar Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja (šio pareiškėjo nurodyta apimtimi) Konstitucijai, neturi kitų esminių trūkumų, dėl kurių jis negali būti nagrinėjamas, neduoda pagrindo šio pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymo traktuoti kaip neatitinkančio Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį grąžinti jo pareiškėjui. Paminėtina ir tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai ginčija ir kitas pareiškėjas – Seimo narių grupė (2004 m. vasario 19 d. prašymas). II Dėl Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 112 straipsnio 2, 5 dalims, šio įstatymo 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai ir šio įstatymo 81 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai. 1. Minėta, kad pagal Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) kandidatūras į Aukščiausiojo Teismo teisėjus Respublikos Prezidentui parenka ir pasiūlo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, tačiau šis siūlymas Respublikos Prezidento nesaisto; pagal Teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš paskirtų šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, patarus Aukščiausiojo Teismo pirmininkui; pagal Teismų įstatymo 81 straipsnio 3 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, patarus Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. 2. Teismai, kurie pagal Konstituciją vykdo teisminę valdžią Lietuvoje, yra priskirtini ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai, paisant Konstitucijos, yra nustatyta atitinkamuose įstatymuose) daugiau teismų sistemų. Šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus Lietuvoje yra trys teismų sistemos: 1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; 2) Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą; 3) pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai – šiuo metu įstatymais yra įsteigta ir veikia viena specializuotų teismų, būtent administracinių, sistema, kurią sudaro Vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Ginčijamose Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ir 81 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) yra reguliuojami santykiai, susiję su bendrosios kompetencijos teismų teisėjų skyrimu ir atleidimu. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų teisėjų korpuso formavimo (paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo (darbo vietų keitimo), atleidimo iš pareigų) teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjų korpuso formavimo teisiniam reguliavimui. Tačiau minėti imperatyvai nėra taikytini santykių, susijusių su Konstitucinio Teismo sudarymu ar atnaujinimu, teisiniam reguliavimui, nes šiems santykiams yra skirtos kitos Konstitucijos nuostatos. 3. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų: teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Pažymėtina ir tai, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas nėra savitikslis dalykas – tai yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga: teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje (inter alia 109 straipsnio 2 dalyje, taip pat 30 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1997 m. spalio 1 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), savarankiškumo garantijos. Joks teisėjas vykdydamas teisingumą nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui. Kita vertus, teisėjų vienodo teisinio statuso principas nereiškia, kad teisėjų materialinės bei socialinės garantijos negali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę). Įgyvendinti savo konstitucinę priedermę ir funkciją vykdyti teisingumą teisminė valdžia gali tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valstybės valdžių – įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios, kurios yra formuojamos politiniu pagrindu. Jei teisminė valdžia nebūtų savarankiška, nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, ji nebūtų visavertė. Teisminės valdžios savarankiškumą, nepriklausomumą nuo kitų valstybės valdžių lemia ir tai, kad ji, kitaip nei kitos valstybės valdžios, yra formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo aktuose (inter alia 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose) yra ne kartą konstatavęs: teisminės valdžios visavertiškumas ir nepriklausomumas suponuoja jos savireguliaciją ir savivaldą, apimančią inter alia teismų darbo organizavimą, teisėjų profesinio korpuso veiklą; užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios; teismų veikla nėra ir negali būti laikoma valdymo sritimi, priskirta kuriai nors vykdomosios valdžios institucijai; iš teisėjo negali būti reikalaujama vykdyti kokios nors politikos krypties; tik nepriklausoma teismų institucinė sistema gali laiduoti teismų organizacinį savarankiškumą, kartu ir teisėjo procesinį savarankiškumą – būtiną nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygą; teismų administravimas turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų pažeidžiamas tikrasis teisėjų nepriklausomumas. Taip pat paminėtina, jog nurodyti konstituciniai imperatyvai lemia tai, kad įstatymu gali ir turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad tam tikros valstybės institucijos, užtikrinančios nepriklausomą teismų administravimą, būtų sudarytos prie teisminės valdžios (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatavęs, kad „iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip hierarchinės, nes nė vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu arba organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instancijos teismui: pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai nėra pavaldūs nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismams, o Lietuvos apeliacinis teismas nėra pavaldus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui“. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota: „Iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti ir kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą: nors <...> pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Kitoks Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių bendrosios kompetencijos teismų instancinę sistemą, aiškinimas, taip pat tuo kitokiu šių Konstitucijos nuostatų aiškinimu grindžiamas teisinis reguliavimas sudarytų prielaidas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (ar jų teisėjams) prisiimti Konstitucijoje jiems nenumatytas funkcijas, Konstitucijoje nenustatytus įgaliojimus, paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teismų nepriklausomumą, pažeistų Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, šio straipsnio 3 dalies nuostatą, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“ Šiame kontekste pažymėtina, kad Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivalda suponuoja ir tai, kad joks pavienis šios valdžios pareigūnas negali būti traktuojamas kaip visos teisminės valdžios vadovas ar atstovas santykiuose su kitomis valstybės valdžiomis, jokia teisėjų (teisminės valdžios) institucija negali būti traktuojama kaip visai teisminei valdžiai vadovaujanti institucija. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad savavaldė teisminė valdžia pagal Konstituciją apskritai negali būti pernelyg centralizuota; jeigu teisminė valdžia būtų itin centralizuota, juo labiau jeigu joje įsigalėtų vienvaldystė, būtų iš esmės paneigta jos savivalda ir galėtų kilti grėsmė teisėjo ir teismų nepriklausomumui sprendžiant bylas, t. y. vykdant teisingumą. Kuriant Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivaldos institucijų sistemą, šito būtina vengti. 4. Teisminės valdžios savarankiškumas, nepriklausomumas nereiškia, kad ji ir kitos valstybės valdžios – įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji – negali bendradarbiauti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įgyvendinant bendruosius valstybės uždavinius, vykdant jos bendrąsias funkcijas tarp valstybės institucijų yra tarpfunkcinė partnerystė, taip pat tarpusavio kontrolė ir atsvara (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 1998 m. balandžio 21 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, ir stabdžiai bei atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai. Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį apibūdina ir valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė bei atsvara, neleidžianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą. 5. Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo turi būti paisoma ir įstatymais nustatant teisėjų paskyrimo, paaukštinimo (t. y. paskyrimo aukštesnės grandies teismo teisėju atleidus iš ankstesnių pareigų arba paskyrimo į vadovaujančias ar aukštesnes vadovaujančias pareigas tame pačiame teisme), perkėlimo (darbo vietos keitimo) ar atleidimo iš pareigų tvarką, reguliuojant kitus santykius, susijusius su teisėjų paskyrimu, paaukštinimu, perkėlimu ar atleidimu iš pareigų. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad teisminės valdžios savireguliacija ir savivalda apima ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos dalyvavimą formuojant teisėjų korpusą. Konstitucinis Teismas savo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime yra konstatavęs, kad „Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatyta speciali teisėjų institucija interpretuotina kaip svarbus Teismo – savarankiškos valstybės valdžios – savivaldos elementas“. Įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su teisėjų paskyrimu, paaukštinimu, perkėlimu ar atleidimu iš pareigų, negalima paneigti nurodytos specialios teisėjų institucijos kompetencijos, konstitucinės prigimties ir paskirties. 6. Kartu pabrėžtina, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumas nesudaro jokių prielaidų teisėjui vengti tinkamai atlikti savo pareigas, o teismams – teisingumą vykdyti taip, kaip reikalauja Konstitucija. Iš Konstitucijos kylanti teisminės valdžios savireguliacija ir savivalda, inter alia Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos įgaliojimai formuojant teisėjų korpusą, negali būti dingstis ignoruoti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose įtvirtintus kitų valstybės valdžių (jų institucijų) įgaliojimus šioje srityje, sudaryti prielaidas nepaisyti konstituciškai pagrįsto ir Konstitucijos ginamo visuomenės intereso, kad teisėjų korpusas būtų formuojamas sąžiningai ir skaidriai, kad asmenys teisėjo darbui būtų parenkami, teisėjai būtų paskiriami, paaukštinami, perkeliami (keičiamos jų darbo vietos) ar atleidžiami iš pareigų vien pagal jų profesinį pasirengimą ir tokias asmenines savybes, kitas aplinkybes, kurios lemia jų tinkamumą ar netinkamumą šiai veiklai (teisėjo pareigoms tam tikrame teisme). Konstitucijoje įtvirtinti atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir teisingumo principai, kiekvieno asmens teisė į teisingą teismą, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokią Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos sudarymo tvarką ir tokius jos įgaliojimų vykdymo (darbo organizavimo) pagrindus, kad būtų galima užtikrinti šios specialios teisėjų institucijos (ir jos narių) atskaitomybę ir (jeigu yra įstatyme numatyti pagrindai) atsakomybę už priimtus sprendimus, kad teisminės valdžios savivalda negalėtų virsti nuo bet kokios kontrolės ir atsvarų laisva savivale. Tai nustatydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia nepaneigti teisminės valdžios savarankiškumo, visavertiškumo; jis negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija taptų subordinuota įstatymų leidžiamajai ir (arba) vykdomajai valdžiai, t. y. politiniu pagrindu formuojamoms valstybės valdžioms. 7. Subjektai, turintys įgaliojimus paskirti, paaukštinti, atleisti iš pareigų teisėjus, taip pat perkelti teisėjus (keisti jų darbo vietas), yra nustatyti Konstitucijoje. Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalį Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu; Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu (112 straipsnio 3 dalis); apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas (112 straipsnio 4 dalis). Konstitucijos 112 straipsnio 2, 3, 4 dalys, reglamentuojančios teisėjų skyrimą, perkėlimą, atleidimą iš pareigų, yra susijusios su Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, pagal kurį Respublikos Prezidentas inter alia: teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus. Šiame kontekste paminėtina, kad nors Konstitucijos 112 straipsnio 3 dalyje expressis verbis yra reguliuojami tik Apeliacinio teismo teisėjų ir (paskyrus Apeliacinio teismo teisėjus) šio teismo pirmininko skyrimo santykiai, šios dalies sisteminis aiškinimas (kai jos nuostatos siejamos su inter alia Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir konstituciniu teisinės valstybės principu) suponuoja tai, kad Apeliacinio teismo teisėjai ir šio teismo pirmininkas turi būti atleidžiami tokia pat tvarka, kaip ir skiriami, t. y. įgaliojimus juos atleisti, jeigu tam pritaria Seimas, turi Respublikos Prezidentas. Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 74 ir 116 straipsnius kai kurie bendrosios kompetencijos teismų teisėjai, būtent Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai (kaip, beje, ir Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai), šiurkščiai pažeidę Konstituciją arba sulaužę priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, gali būti pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. 8. Konstatuotina, jog Konstitucijoje yra nustatyta tokia įvairių grandžių bendrosios kompetencijos teismų teisėjų ir teismų pirmininkų skyrimo ir atleidimo tvarka, kad šiuos teisėjus ir teismų pirmininkus skiria ir atleidžia kitų valstybės valdžių – vykdomosios valdžios ir įstatymų leidžiamosios valdžios – institucijos, atitinkamai Respublikos Prezidentas ir Seimas, t. y. institucijos, kurios formuojamos politiniu pagrindu. Vienų bendrosios kompetencijos teismų teisėjus ir teismų pirmininkus skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas, dėl to neturintis kreiptis į Seimą; kitų bendrosios kompetencijos teismų teisėjus ir teismų pirmininkus Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia prieš tai gavęs Seimo pritarimą; dar kitų bendrosios kompetencijos teismų teisėjus ir teismų pirmininkus Respublikos Prezidento teikimu skiria ir atleidžia Seimas. Pabrėžtina, kad Seimas dalyvauja skiriant ir atleidžiant ne visų, o tik dviejų aukščiausių grandžių bendrosios kompetencijos teismų teisėjus ir šių teismų pirmininkus, tuo tarpu Respublikos Prezidentas dalyvauja (Konstitucijos 112 straipsnio 2, 3, 4 dalyse, 84 straipsnio 11 punkte nustatytais būdais) skiriant ir atleidžiant visų grandžių bendrosios kompetencijos teismų (pradedant žemiausia grandimi – apylinkių teismais ir baigiant aukščiausia grandimi – Aukščiausiuoju Teismu) teisėjus, tačiau jo įgaliojimai skirtingų bendrosios kompetencijos teismų teisėjų atžvilgiu yra skirtingi: 1) kad būtų paskirtas arba atleistas apylinkės ar apygardos teismo teisėjas arba apylinkės ar apygardos teismo pirmininkas, reikia Respublikos Prezidento sprendimo, o Seimas šioje srityje pagal Konstituciją neturi jokių įgaliojimų; 2) kad būtų paskirtas arba atleistas Apeliacinio teismo teisėjas arba šio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidentas privalo kreiptis į Seimą ir, jeigu gauna Seimo pritarimą, gali atitinkamą asmenį paskirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba atleisti atitinkamą Apeliacinio teismo teisėją ar šio teismo pirmininką, taip pat (inter alia jeigu paaiškėja tam tikros tokiam paskyrimui arba atleidimui reikšmės turinčios aplinkybės) gali to asmens nepaskirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku, o teikti Seimui kitą kandidatūrą, arba neatleisti atitinkamo Apeliacinio teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko (jeigu pagal Konstituciją atleisti tą teisėją nėra privaloma); 3) kad būtų paskirtas arba atleistas Aukščiausiojo Teismo teisėjas arba šio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidentas privalo teikti Seimui atitinkamą asmenį paskirti arba atleisti, o galutinį sprendimą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo arba šio teismo pirmininko paskyrimo arba atleidimo priima Seimas. 9. Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktas (jo nuostatos dėl teisėjų paskyrimo ir atleidimo), 112 straipsnio 2, 3, 4 dalys turi būti aiškinamos neatsiejamai nuo Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies, kurioje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. 10. Pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją, formuoti oficialią konstitucinę doktriną turi tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos ir principai. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), todėl oficiali konstitucinė doktrina yra formuojama vadovaujantis tuo, kad visos Konstitucijos nuostatos tarpusavyje yra susijusios ne tik formaliai, bet ir pagal turinį: vienų Konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų jos nuostatų turinį. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos sudaro darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti vien pažodžiui, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms, aiškinti taip, kad būtų iškreiptas ar paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes tuomet būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Oficialioje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Oficiali konstitucinė doktrina formuojama Konstituciniam Teismui tiriant, ar kuris nors konstitucinis įstatymas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, ar kuris nors įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar kuris nors Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui, ar kuris nors Respublikos Prezidento aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar kuris nors Vyriausybės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatavęs, jog konstitucinės jurisprudencijos ir joje formuojamos oficialios konstitucinės doktrinos raidai būdinga tai, kad oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus tos doktrinos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose. Oficialios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) formavimas – tai ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas, kuris yra nenutrūkstamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas. Aiškinant Konstitucijos normas bei principus, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintus Konstitucijos tekste, visuomet yra galimybė – jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos – formuluoti tokias oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas (t. y. atskleisti tokius konstitucinio teisinio reguliavimo aspektus), kurios dar nebuvo suformuluotos ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose. Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais. Taigi formuluojant vis naujas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje – aukščiausiosios teisės akte įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat yra konstatuota, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, kad jurisprudencijos tęstinumą turi užtikrinti ne tik bendrosios kompetencijos teismai, inter alia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, taip pat pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemų aukščiausiųjų instancijų teismai (administracinių teismų sistemoje – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas), bet ir Konstitucinis Teismas. 11. Aiškindamas Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią teisminės valdžios oficialią konstitucinę doktriną, atskleidęs daugelį jos aspektų, inter alia susijusių su teisėjo ir teismų nepriklausomumu, teismų sistemos organizacija, teisminės valdžios santykiais su įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja valdžiomis, teisėjų korpuso formavimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, pagal pareiškėjų prašymus tirdamas, ar tam tikrų įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, savo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. birželio 2 d. nutarimuose yra atskleidęs ir kai kuriuos Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos konstitucinio statuso elementus – būtent tuos, kurie atitinkamose konstitucinės justicijos bylose buvo būtini sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštarauja pareiškėjų ginčijamos įstatymų nuostatos, inter alia Teismų įstatymo (1998 m. balandžio 8 d. redakcija) nuostatos, pagal kurias teisingumo ministras turėjo įgaliojimus teikti Respublikos Prezidentui skirti apylinkių, apygardų teismų, Apeliacinio teismo teisėjus, šių teismų pirmininkus. Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos konstitucinį statusą atskleidžianti oficiali konstitucinė doktrina šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra toliau plėtojama taip, kad būtų išryškinti ir tokie minėtos specialios teisėjų institucijos konstitucinio statuso elementai, kuriuos atskleisti yra būtina tam, kad būtų išspręsta, ar Konstitucijai neprieštarauja pareiškėjų ginčijami Teismų įstatymo straipsniai (jų dalys), taip pat ar Konstitucijai ir pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo nurodytiems Teismų įstatymo straipsniams (jų dalims) neprieštarauja Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnis. Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos konstitucinį statusą atskleidžianti oficiali konstitucinė doktrina šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra plėtojama ir de lege ferenda atžvilgiu, idant įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų paskyrimu, paaukštinimu, perkėlimu ar atleidimu iš pareigų, nenukryptų nuo Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos konstitucinės sampratos. 12. Minėta, kad formuojant teisėjų korpusą dalyvauja (taigi tam tikrus konstitucinius įgaliojimus turi) ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Formuojant teisėjų korpusą ši speciali teisėjų institucija (kuri, kaip minėta, yra svarbus Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivaldos elementas) yra atsvara Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konst …