30.3. Pažymėtina, kad Teismų įstatymu įtvirtinęs įvairias Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivaldos institucijas (t. y. pasirinkęs tokį teisminės valdžios savivaldos modelį, pagal kurį minėtų institucijų yra keletas), įstatymų leidėjas (ypač atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės pasitikėjimą teismine valdžia, teise, valstybės teisine sistema) gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad į minėtas kitas teismų savivaldos institucijas įeitų ne vien teisėjai, bet ir kiti asmenys. Tai savaime neturėtų būti vertintina kaip teisminės valdžios savavaldiškumo, savarankiškumo, visavertiškumo paneigimas. Tačiau ir tokiu atveju kiekvienos iš šių kitų Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivaldos institucijų narių absoliučią daugumą turi sudaryti teisėjai, be to, tokių institucijų vadovai (pirmininkaujantys asmenys) taip pat gali būti tik teisėjai.
\n
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad jeigu įstatymu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad į tam tikras teisminės valdžios savivaldos institucijas įeina ne vien teisėjai, bet ir kiti asmenys, tokios institucijos pagal Konstituciją negalėtų vykdyti Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytų įgaliojimų – patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, nes būtų pažeista Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, 112 straipsnio 5 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas. Minėti įgaliojimai, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, priklauso tik Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai teisėjų institucijai, t. y. tokiai institucijai, kurią pagal Konstituciją sudaro vien teisėjai (ir kuri yra sudaryta pirmiausia šioje dalyje nurodytam tikslui).
\n
31.Konstitucinis Teismas savo 1999 m gruodžio 21 d. nutarime yra konstatavęs, kad tuometiniame Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai formuojant teisminę valdžią – tai reikšmingas valstybės vadovo konstitucinio statuso elementas, kad nurodytų Respublikos Prezidento įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kai Respublikos Prezidento veiksmai būtų saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą. Pažymėtina, kad ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl visų teismų teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų pakeitimas ar apribojimas reikštų Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos paskirties, kylančios iš pačios Konstitucijos, pakeitimą.
\n
32.Minėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos sudarymo tvarką. Tai turi būti padaryta Teismų įstatyme. Nustatydamas tokią tvarką įstatymų leidėjas negali nepaisyti inter alia tos aplinkybės, kad joks teisminės valdžios pareigūnas negali būti traktuojamas kaip visos teisminės valdžios vadovas ar atstovas santykiuose su kitomis valstybės valdžiomis ir kad savavaldė teisminė valdžia pagal Konstituciją apskritai negali būti pernelyg centralizuota. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo nepriklausomumas suponuoja vienodą visų teisėjų teisinį statusą vykdant teisingumą: negali būti nustatomos nevienodos teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), savarankiškumo garantijos; joks teisėjas vykdydamas teisingumą nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui arba kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui.
\n
Privalu paisyti ir tos aplinkybės, kad Konstitucijoje įtvirtinta Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivalda ir vienodas teisėjų teisinis statusas suponuoja inter alia tai, kad ir savivaldos institucijose visi teisėjai turi vienodą teisinį statusą, vadinasi, ir teisminės valdžios savivaldos institucijose jie yra lygūs ir nėra pavaldūs jokiam kitam teisėjui (taip pat ir aukštesnės grandies arba instancijos teismo teisėjui ar pirmininkui). Taigi teisminės valdžios savivaldos institucijose joks teisėjas negali turėti daugiau teisių nei kuris nors kitas teisėjas. Todėl įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos vadovu kuris nors teisėjas taptų ex officio (pagal pareigas).
\n
Konstatuotina, kad Konstitucija toleruoja tik tokią jos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos vadovo (pirmininkaujančio asmens) rinkimo tvarką, kai šios specialios teisėjų institucijos vadovą (pirmininkaujantį asmenį) išrenka patys šios institucijos nariai arba demokratiškai sušauktas įstatymo numatytas teisėjų (ar jų atstovų) susirinkimas (galintis rinkti ir pačios šios specialios teisėjų institucijos narius). Kitoks teisinis reguliavimas, t. y. toks, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos vadovu ex officio yra kuris nors teisėjas (kurio nors teismo pirmininkas), būtų nesuderinamas su inter alia Konstitucijoje įtvirtintu Teismo, kaip vienos iš valstybės valdžių, savivaldos principu, taip pat su konstituciniu teisinės valstybės principu.
\n
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijoje įtvirtintą Teismo, kaip vienos iš valstybės valdžių, savivaldos principą, savavaldės teisminės valdžios decentralizuotumą atitiktų ir rotacinis vadovavimas (pirmininkavimas) minėtai specialiai teisėjų institucijai.
\n
33.Šiek tiek kitaip vertintina galimybė tam tikriems teisėjams ex officio būti Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos nariais.
\n
Minėti konstituciniai imperatyvai (savavaldės teisminės valdžios decentralizuotumas, teisėjo nepriklausomumas, visų teisėjų vienodas teisinis statusas vykdant teisingumą, teisėjo nepavaldumas vykdant teisingumą jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo pirmininkui ir t. t.) suponuoja demokratišką šios specialios teisėjų institucijos formavimo tvarką. Taigi pagal Konstituciją šios specialios teisėjų institucijos narius, bent absoliučią jų daugumą, turi demokratiškai išrinkti patys teisėjai (jų atstovai); rinkimų tvarka turi būti tokia, jie turi būti organizuoti ir vykdomi taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų abejoti šių rinkimų demokratiškumu, inter alia tuo, ar kurie nors teisėjai renkant minėtą specialią teisėjų instituciją nebuvo traktuojami kaip nelygūs kitiems ir kt.
\n
Kartu paminėtina, jog Konstitucijai neprieštarautų ir toks teisinis reguliavimas, kad minėtos specialios teisėjų institucijos nariais kai kurie teisėjai (palyginti nedidelė jos narių dalis), būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, taip pat pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų aukščiausiosios grandies specializuotų teismų (šiuo metu – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) pirmininkai, taptų ex officio. Konstitucijai neprieštarautų ir toks teisinis reguliavimas, kad minėtos specialios teisėjų institucijos nariai būtų teisėjai, išrinkti pakankamai gausios Lietuvos Respublikos teismų teisėjus vienijančios visuomeninės teisėjų organizacijos; tačiau pabrėžtina, kad tokie teisėjai turėtų sudaryti palyginti nedidelę minėtos specialios teisėjų institucijos narių dalį; šiuo atveju rinkimų tvarka taip pat turi būti tokia ir jie turi būti organizuoti ir vykdomi taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų abejoti šių rinkimų demokratiškumu. Konstitucijai taip pat neprieštarautų toks teisinis reguliavimas, kad palyginti nedidelę dalį šios specialios teisėjų institucijos narių skirtų Respublikos Prezidentas ir (arba) teisingumo ministras (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas).
\n
Šiame kontekste pabrėžtina, jog tai, kad kai kuriuos specialios teisėjų institucijos narius gali paskirti Respublikos Prezidentas ir (arba) teisingumo ministras, jokiu būdu negali būti interpretuojama kaip šių teisėjų buvimas Respublikos Prezidento arba teisingumo ministro atstovais arba įgaliotiniais nurodytoje specialioje teisėjų institucijoje: pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad tokie teisėjai turėtų kaip nors atsiskaityti Respublikos Prezidentui ir (arba) teisingumo ministrui už savo veiklą Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytoje specialioje įstatymo numatytoje teisėjų institucijoje, kad Respublikos Prezidentas ir (arba) teisingumo ministras galėtų duoti jiems kokių nors pavedimų, nurodymų ir pan.
\n
Jeigu Teismų įstatymu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad kai kuriuos nurodytos specialios teisėjų institucijos narius skiria Respublikos Prezidentas ir (arba) teisingumo ministras, tie teisėjai, tapę šios specialios teisėjų institucijos nariais ne rinkimų, bet minėto paskyrimo būdu, vis tiek turi likti absoliučiai nepriklausomi nuo juos paskyrusių Respublikos Prezidento ir (arba) teisingumo ministro. Kitoks teisinis reguliavimas, t. y. toks, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos nariais ne rinkimų būdu tapę, bet Respublikos Prezidento ir (arba) teisingumo ministro paskirti teisėjai būtų traktuojami kaip šių valstybės pareigūnų atstovai arba įgaliotiniai nurodytoje specialioje teisėjų institucijoje, butų nesuderinamas su inter alia Konstitucijoje įtvirtintu Teismo, kaip vienos iš valstybės valdžių, savivaldos principu, taip pat su konstituciniu valdžių padalijimo principu, konstituciniu teisinės valstybės principu.
\n
34.Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti šioje dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos įgaliojimai suponuoja tokią šios specialios teisėjų institucijos sudarymo tvarką, kad jos nariais būtų įvairių grandžių bendrosios kompetencijos teismų ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų (šiuo metu – administracinių teismų) teisėjai. Tai užtikrintų toks teisinis reguliavimas, kad kiekvienai bendrosios kompetencijos teismų, taip pat pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų (šiuo metu – administracinių teismų) grandžiai nurodytoje specialioje teisėjų institucijoje būtų nustatytas tam tikras skaičius vietų ir kad šios specialios teisėjų institucijos atitinkamus narius (paisant tai teismų grandžiai nustatyto vietų skaičiaus) rinktų būtent tos grandies teismo (teismų) teisėjai.
\n
Tai, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija turi konstitucinius įgaliojimus patarti Respublikos Prezidentui inter alia dėl teisėjų paaukštinimo (kaip ir paskyrimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų), reiškia, jog ši speciali teisėjų institucija turi ir įgaliojimus vertinti teisėjų kvalifikaciją. Minėta, kad patarimai Respublikos Prezidentui turi būti duodami įvertinus atitinkamų asmenų profesinį pasirengimą. Ar žemesnės grandies teismų teisėjai turi tokią kvalifikaciją, yra taip profesiškai pasirengę, kad galėtų būti paaukštinti (inter alia paskirti aukštesnės grandies teisėjais), geriausiai spręsti gali būtent tų teismų, kurie yra aukščiausia apeliacinė ir aukščiausia kasacinė instancija, teisėjai (be abejo, ne vien jie).
\n
Todėl būtų konstituciškai pagrįstas toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytoje specialioje teisėjų institucijoje būtų nustatomas toks skaičius vietų kiekvienos bendrosios kompetencijos teismų grandžių teisėjams, taip pat kiekvienos pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų (šiuo metu – administracinių teismų) grandžių teisėjams, kad šios specialios teisėjų institucijos narių daugumą sudarytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemų aukščiausiųjų instancijų teismų (šiuo metu administracinių teismų sistemoje – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) teisėjai.
\n
35.Minėta, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija turi būti sudaryta vien iš teisėjų. Šios specialios teisėjų institucijos konstitucinis statusas suponuoja tai, kad jos nariams gali ir turi būti nustatomi tam tikri aukšti reikalavimai: jos nariais gali būti tik teisėjai, turintys aukštą kvalifikaciją, pakankamai didelę teisėjo darbo patirtį, taip pat autoritetą teisėjų profesinėje bendruomenėje. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad minėtos specialios teisėjų institucijos rinkimų tvarka turi būti tokia, jie turi būti organizuoti ir vykdomi taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų abejoti šių rinkimų demokratiškumu.
\n
36.Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija pagal Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra Teismų taryba. Teismų įstatymo 119 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad Teismų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą.
\n
Pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Teismų tarybą sudaro 24 nariai, būtent: 1) pagal pareigas (ex officio) – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras (1 punktas); 2) Visuotiniame teisėjų susirinkime išrinkti teisėjai (kurių kandidatūras Visuotiniame teisėjų susirinkime iškelia atitinkamų teismų atstovai): vienas – nuo Aukščiausiojo Teismo, vienas – nuo Apeliacinio teismo, vienas – nuo Vyriausiojo administracinio teismo, po vieną – iš penkių apygardų teismų teisėjų, po vieną – iš kiekvieno apygardos teismo teritorijoje esančių apylinkių teismų teisėjų, vienas – nuo visų apygardų administracinių teismų (2 punktas); 3) daugiausia teisėjų vienijančios teisėjų visuomeninės organizacijos išrinktas teisėjas (3 punktas).
\n
Teismų įstatyme taip pat nustatyta, kad Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas (119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija)).
\n
Taigi Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Teismų taryba yra sudaroma iš teisėjų, taip pat iš asmenų, kurie nėra teisėjai. Pagal šį įstatymą vieni teisėjai į Teismų tarybą įeina pagal pareigas (ex officio), kiti yra renkami; asmenys, kurie nėra teisėjai, Teismų tarybos nariais taip pat tampa skirtingais būdais: vieni – ex officio, kiti – kai juos į Teismų tarybą paskiria tam įgaliojimus turintys subjektai, nurodyti Teismų įstatyme. Minėta ir tai, kad pagal Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) Teismų tarybos pirmininku ex officio yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
\n
37.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad tokiu teisiniu reguliavimu, kai Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją sudaro ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, yra nepaisoma Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos konstitucinės sampratos, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo.
\n
Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustačius tokį teisinį reguliavimą, kad Teismų tarybą, kuri pagal šį įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) turi įgaliojimus patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, t. y. kuri veikia kaip Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, sudaro ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, yra nepaisoma Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, 112 straipsnio 5 dalies, konstitucinių valdžių padalijimo principo, konstitucinio teisinės valstybės principo.
\n
38.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
39.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad toks teisinis reguliavimas, kai Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos vadovas ex officio yra kuris nors teisėjas (kurio nors teismo pirmininkas), yra nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu Teismo, kaip vienos iš valstybės valdžių, savivaldos principu, su konstituciniu teisinės valstybės principu, su Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija, neleidžiančia inter alia jokiam pareigūnui įstatymu nustatyti daugiau galių, negu leidžia Konstitucija.
\n
Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) įtvirtinus nuostatą, kad Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, yra pažeidžiami Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.
\n
40.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“ prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
41.Konstatavus, kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina ir tai, kad pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) sudaryta Teismų taryba negali turėti tokių įgaliojimų, kurie Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai priklauso pagal minėtą Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį, t. y. ji negali turėti įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų.
\n
Beje, paminėtina ir tai, kad šitaip sudaryta Teismų taryba taip pat negali turėti tokių įgaliojimų, kurie kyla iš Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų, susijusių su patarimu Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, t. y. tokių kitų įgaliojimų, susijusių su teisminės valdžios, kaip profesiniu pagrindu formuojamos valstybės valdžios, dalyvavimu priimant sprendimus dėl teisėjų karjeros, taip pat su galimybių asmenims siekti teisėjo karjeros užtikrinimu. Atitinkamas teisinis reguliavimas, įtvirtinantis tokius kitus įgaliojimus, šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas.
\n
42.Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra nustatyti tokie Teismų tarybos įgaliojimai, susiję su patarimu Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų:
\n
–Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl apylinkės teismo teisėjo skyrimo (56 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Respublikos Prezidentas, gavęs Atrankos komisijos išvadą dėl pretendentų į teisėjus, ne vėliau kaip per 30 dienų pateikia Teismų tarybai svarstyti konkrečias kandidatūras, prašydamas Teismų tarybos patarimo (56 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 21 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba svarsto asmenų skyrimo į laisvą apylinkės teismo teisėjo vietą klausimą (56 straipsnio 4 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba pataria dėl konkrečios kandidatūros į apylinkės teismo teisėjo vietą Respublikos Prezidentui; į laisvą apylinkės teisėjo vietą Teismų taryba gali patarti dėl dviejų ar daugiau kandidatūrų (56 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų tarybos pirmininkas per penkias dienas raštu praneša Respublikos Prezidentui Teismų tarybos sprendimą dėl apylinkės teismo teisėjo skyrimo (56 straipsnio 6 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl apylinkės teismo, apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėjo perkėlimo (63 straipsnio 4 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl apygardos teismo, apygardos administracinio teismo teisėjo skyrimo (70 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba svarsto kandidatūras į apygardos teismo, apygardos administracinio teismo teisėjus (70 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl Vyriausiojo administracinio teismo teisėjo skyrimo (71 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba svarsto kandidatūras į Vyriausiojo administracinio teismo teisėjus (71 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo skyrimo (72 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba svarsto kandidatūras į Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus (72 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl apylinkės teismo, apygardos teismo, apygardos administracinio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo, skyriaus pirmininko skyrimo (74 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo skyrimo (75 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba svarsto kandidatūras į apylinkės teismo, apygardos administracinio teismo, apygardos teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo, skyriaus pirmininko pareigas (76 straipsnio 2 dalis (2003 m. sausio 21 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, skyriaus pirmininko skyrimo (77 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba svarsto kandidatūras į Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, skyriaus pirmininko pareigas (78 straipsnio 2 dalis (2003 m. sausio 21 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, Lietuvos apeliacinio teismo skyriaus pirmininko, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo, apygardos teismo pirmininko ir skyriaus pirmininko, apygardos administracinio teismo pirmininko ir pirmininko pavaduotojo, apylinkės teismo pirmininko ir pirmininko pavaduotojo atleidimo iš pareigų (81 straipsnio 7 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl apylinkės teismo, apygardos administracinio teismo, apygardos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų atleidimo iš pareigų (90 straipsnio 7 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų (120 straipsnio 3 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija));
\n
–Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų (120 straipsnio 4 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija)).
\n
43.Konstatavus, kad pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) sudaryta Teismų taryba negali turėti tokių įgaliojimų, kurie Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai priklauso pagal minėtą Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį (t. y. negali turėti įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų), konstatuotina, kad tokia Teismų taryba negali turėti tokių įgaliojimų, kurie jai yra nustatyti Teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalyje (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalyse (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 81 straipsnio 7 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 7 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktuose (2002 m. sausio 24 d. redakcija).
\n
44.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalis (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalys (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl apylinkės teismo, apygardos teismo, apygardos administracinio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo, skyriaus pirmininko skyrimo, 75 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo skyrimo, 76 straipsnio 2 dalis (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalis (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 81 straipsnio 7 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 7 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktai (2002 m. sausio 24 d. redakcija).
\n
45.Paminėtina, kad Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įtvirtintai Teismų tarybai šiame įstatyme yra nustatyti ne tik tie įgaliojimai, kurie yra susiję su patarimu Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų ir kurie yra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje, bet ir tam tikri kiti įgaliojimai (inter alia įgaliojimai, kylantys iš Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų, susijusių su patarimu Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, kurie, kaip minėta, yra susiję su teisminės valdžios, kaip profesiniu pagrindu formuojamos valstybės valdžios, dalyvavimu priimant sprendimus dėl teisėjų karjeros, taip pat galimybių asmenims siekti teisėjo karjeros užtikrinimu), kurie nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
\n
Atsižvelgiant į tai, kad į pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) sudarytą Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, ir konstatavus, kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštarauja Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina ir tai, kad pagal Konstituciją tokia Teismų taryba negali turėti ir vykdyti tokių įgaliojimų, kuriuos gali turėti tik teisminės valdžios savivaldos institucija, sudaryta vien iš teisėjų.
\n
Tačiau nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) sudaryta Teismų taryba negali turėti ir vykdyti visų arba tam tikros dalies įgaliojimų, nustatytų šio įstatymo 120 straipsnio 15 punkte (2003 m. sausio 21 d. redakcija), pagal kurį Teismų taryba svarsto ir aprobuoja pasiūlymus dėl teismų investicinių programų projektų ir pasiūlymus dėl apylinkių teismų, apygardų teismų, apygardų administracinių teismų biudžetų projektų ir pateikia juos Vyriausybei, 127 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), pagal kurią asignavimų valdytojai – teismai pasiūlymus dėl savo biudžetų projektų pateikia Teismų tarybai svarstyti, o ši juos pateikia svarstyti Vyriausybei, taip pat 128 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), pagal kurią Teismų taryba aprobuoja valstybės investicijų programų projektus (o valstybės investicijų programas valdo Teisingumo ministerija).
\n
46.Šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsniai (jų dalys), įtvirtinantys daugelį Teismų tarybos įgaliojimų, būtent tokius įgaliojimus, kurie nėra tiesiogiai susiję su patarimu Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų.
\n
Kartu pabrėžtina, jog tai, kad minėti kiti Teismų tarybos įgaliojimai nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje, negali būti traktuojama kaip jų „aprobavimas“ ir negali būti aiškinama, esą dėl to, kad Konstitucinis Teismas atitinkamų Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnių (jų dalių) šioje konstitucinės justicijos byloje nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai, tie kiti Teismų tarybos įgaliojimai savaime atitinka Konstituciją.
\n
47.Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad kandidatūras į Aukščiausiojo Teismo teisėjus Respublikos Prezidentui parenka ir pasiūlo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, taip pat kad šis pasiūlymas Respublikos Prezidento nesaisto.
\n
48.Sprendžiant, ar Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, pabrėžtina, kad pagal Konstituciją visų grandžių bendrosios kompetencijos teismų, taip pat pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų (šiuo metu – administracinių teismų) pirmininkai neturi jokių kitų įgaliojimų, išskyrus jiems, kaip atitinkamo teismo teisėjams, turintiems vykdyti teisingumą – spręsti bylas, priskirtus įgaliojimus, taip pat jiems, kaip atitinkamų teismų – institucijų vadovams, iš Konstitucijos ir įstatymų kylančius įgaliojimus organizuoti atitinkamo teismo darbą. Iš Konstitucijoje įtvirtintos teismų institucinės sistemos, jos hierarchijos kyla inter alia tokie aukštesnės grandies teismų pirmininkų įgaliojimai, kaip drausminių bylų (kitų panašaus pobūdžio bylų) inicijavimas atitinkamų žemesnės grandies teismų teisėjams, šių teismų pirmininkams. Tačiau iš Konstitucijos nekyla, kad kurio nors bendrosios kompetencijos teismo, neišskiriant nė Aukščiausiojo Teismo, ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto teismo (šiuo metu – administracinio teismo) pirmininkas santykiuose su kitomis valstybės institucijomis, kitais valstybės pareigūnais turėtų tokius įgaliojimus, kurie lemtų kitų valstybės institucijų, jų pareigūnų priimamus sprendimus ar nuo kurių tie sprendimai iš esmės priklausytų.
\n
49.Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje įtvirtintos nuostatos sudaro vieną visumą ir negali būti atsietos viena nuo kitos.
\n
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) yra išdėstyta taip, kad esama pagrindo ją aiškinti nevienodai, taip pat ir taip, esą joje nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Respublikos Prezidentas kandidatus į Aukščiausiojo Teismo teisėjus gali rinktis tik iš Aukščiausiojo Teismo pirmininko pateiktų kandidatūrų, o jeigu Aukščiausiojo Teismo pirmininko pateikta kandidatūra Respublikos Prezidentui yra nepriimtina, toks Aukščiausiojo Teismo pirmininko pasiūlymas Respublikos Prezidento nesaisto tik tuo atžvilgiu, kad Respublikos Prezidentas gali paprašyti Aukščiausiojo Teismo pirmininko pasiūlyti kitą kandidatą į Aukščiausiojo Teismo teisėjus.
\n
Tačiau (ypač atsižvelgiant į tai, kad Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) yra eksplicitiškai įtvirtinta, jog Aukščiausiojo Teismo pirmininko pasiūlymas Respublikos Prezidento nesaisto) nėra visiškai paneigta galimybė Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) aiškinti ir kitaip, būtent kaip nustatančią, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkas yra tik vienas iš subjektų, turinčių teisę siūlyti Respublikos Prezidentui Aukščiausiojo Teismo teisėjo kandidatūrą. Šitaip aiškinant Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalį (2004 m. sausio 24 d. redakcija) konstatuotina, kad pagal ją Aukščiausiojo Teismo pirmininkas turi pareigą pasiūlyti Respublikos Prezidentui kandidatą į atsilaisvinusią (ar netrukus atsilaisvinsiančią) Aukščiausiojo Teismo teisėjo vietą ir padaryti tai kaip galima greičiau, kad ši laisva vieta nebūtų neužimta arba būtų neužimta kuo trumpiau, bet neturi teisės primesti Respublikos Prezidentui vien savo paties parinkto kandidato.
\n
Atsižvelgiant į Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatų sąsajas, taip pat į Konstitucinio Teismo aktuose (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime) suformuluotą oficialios konstitucinės doktrinos nuostatą, kad įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kokie subjektai parenka teisėjų kandidatūras Respublikos Prezidentui, konstatuotina, kad Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas neužkerta kelio Respublikos Prezidentui pasirinkti kandidatą į Aukščiausiojo Teismo teisėjus ne tik iš Aukščiausiojo Teismo pirmininko pateiktų kandidatūrų, bet ir iš tų, kurių Aukščiausiojo Teismo pirmininkas nėra pasiūlęs ir kurie atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus asmenims, kurie gali būti paskirti Aukščiausiojo Teismo teisėjais.
\n
Tik šitaip suprantant Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą galima konstatuoti, kad Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, kaip šio teismo teisėjas ir vadovas, neįsiterpia į Respublikos Prezidento konstitucinius įgaliojimus.
\n
Taigi Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) formuluočių teisinis nekorektiškumas savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti šią dalį prieštaraujančia Konstitucijos 112 straipsnio 2, 5 dalims, 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
50.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 112 straipsnio 2, 5 dalims, 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
51.Teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš paskirtų šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, patarus Aukščiausiojo Teismo pirmininkui.
\n
52.Atskleidžiant Teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) turinį konstatuotina, jog joje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad teisę Respublikos Prezidentui patarti, kurį iš paskirtų Aukščiausiojo Teismo teisėjų skirti Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininku, turi tik Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Šiame kontekste pažymėtina, jog nei Teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, kad toks Aukščiausiojo Teismo pirmininko patarimas Respublikos Prezidentui Respublikos Prezidento nesaisto.
\n
Todėl konstatuotina, jog Teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad jei Aukščiausiojo Teismo pirmininkas nepataria Respublikos Prezidentui dėl Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko kandidatūros, Respublikos Prezidentas negali teikti Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko kandidatūros.
\n
Tokiu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepagrįstai yra išplečiami Aukščiausiojo Teismo pirmininko, kaip šio teismo teisėjo ir institucijos vadovo, įgaliojimai, suvaržomi Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai formuoti, patarus Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai, teisėjų korpusą, taip pat yra įsiterpiama į šios specialios teisėjų institucijos konstitucinę kompetenciją.
\n
53.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui (pagal kurį, kaip minėta, Respublikos Prezidentas inter alia teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką), 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
54.Teismų įstatymo 81 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, patarus Aukščiausiojo Teismo pirmininkui.
\n
55.Teismų įstatymo 81 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata, kad teisę patarti Respublikos Prezidentui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką turi Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, vertintina atsižvelgiant į tai, kad nei Teismų įstatymo 81 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, jog tokio Aukščiausiojo Teismo pirmininko patarimo Respublikos Prezidentui atleisti Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš pareigų nebuvimas Respublikos Prezidento nesaisto.
\n
Todėl konstatuotina, jog Teismų įstatymo 81 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkui nepatarus Respublikos Prezidentui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko Respublikos Prezidentas negali teikti Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko.
\n
Tokiu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepagrįstai yra išplečiami Aukščiausiojo Teismo pirmininko, kaip šio teismo teisėjo ir institucijos vadovo, įgaliojimai, suvaržomi Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai formuoti, patarus Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai, teisėjų korpusą, taip pat yra įsiterpiama į šios specialios teisėjų institucijos konstitucinę kompetenciją.
\n
56.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teismų įstatymo 81 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
57.Teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius Aukščiausiojo Teismo pirmininkui.
\n
58.Teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kad teisę pasiūlyti Respublikos Prezidentui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją turi Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, vertintinas atsižvelgiant į tai, kad nei Teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, kad tokio Aukščiausiojo Teismo pirmininko pasiūlymo Respublikos Prezidentui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų nebuvimas Respublikos Prezidento nesaisto.
\n
Todėl konstatuotina, jog Teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkui nepasiūlius Respublikos Prezidentui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėjo Respublikos Prezidentas negali teikti Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėjo.
\n
Tokiu teisiniu reguliavimu yra konstituciškai nepagrįstai išplečiami Aukščiausiojo Teismo pirmininko, kaip šio teismo teisėjo ir institucijos vadovo, įgaliojimai, suvaržomi Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai formuoti, patarus Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai, teisėjų korpusą, taip pat yra įsiterpiama į šios specialios teisėjų institucijos konstitucinę kompetenciją.
\n
59.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
60.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko įgaliojimai dalyvauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų, šio teismo skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo procedūroje yra įtvirtinti ne tik Teismų įstatyme, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statute, kurį Seimas 1995 m. balandžio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymu „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ (toliau – ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas), įsigaliojusiu 1995 m. gegužės 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.
\n
61.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 17 straipsnio 3 dalyje (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkus, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui pasiūlius, iš paskirtų teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Ši nuostata yra susijusi su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 11 straipsnio 3 dalies 13 punktu (1996 m. liepos 4 d. redakcija), pagal kurį Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Aukščiausiojo Teismo senatui pritarus, siūlo Respublikos Prezidentui iš paskirtų teisėjų teikti Seimui Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkų kandidatūras. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 17 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 4 d. redakcija) nustatyta, kad, skyriaus pirmininką atleidus iš pareigų, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas kitą skyriaus pirmininko kandidatūrą pateikia svarstyti Aukščiausiojo Teismo senatui, o Aukščiausiojo Teismo senatui pritarus, skyriaus pirmininko kandidatūra pateikiama Respublikos Prezidentui.
\n
62.Pažymėtina, kad nei nurodytuose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto straipsniuose, nei kitur šiame statute (1995 m. balandžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nėra nustatyta, jog Aukščiausiojo Teismo pirmininko pasiūlymai Respublikos Prezidentui dėl Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkų skyrimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidento nesaisto. Vadinasi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 11 straipsnio 3 dalies 13 punkte (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 3 dalyje (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalyje (1996 m. liepos 4 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkui nepateikus atitinkamo pasiūlymo Respublikos Prezidentas negali teikti Seimui skirti ar atleisti Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko.
\n
Tokiu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepagrįstai yra išplečiami Aukščiausiojo Teismo pirmininko, kaip šio teismo teisėjo ir institucijos vadovo, įgaliojimai, suvaržomi Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai formuoti, patarus Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai, teisėjų korpusą, taip pat įsiterpiama į šios specialios teisėjų institucijos konstitucinę kompetenciją.
\n
63.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad Teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš paskirtų šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, patarus Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
64.Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais darytina išvada, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 11 straipsnio 3 dalies 13 punktas (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 3 dalis (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalis (1996 m. liepos 4 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
65.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 17 straipsnio 1 dalyje (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras parenka Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
\n
66.Pažymėtina, kad nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 17 straipsnio 1 dalyje (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), nei kitur šiame statute (1995 m. balandžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nėra nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininko pasiūlymai Respublikos Prezidentui dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūrų Respublikos Prezidento nesaisto. Vadinasi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 17 straipsnio 1 dalyje (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkui nepateikus atitinkamo pasiūlymo Respublikos Prezidentas negali teikti Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo teisėjo.
\n
Tokiu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepagrįstai yra išplečiami Aukščiausiojo Teismo pirmininko, kaip šio teismo teisėjo ir institucijos vadovo, įgaliojimai, suvaržomi Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai formuoti, patarus Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai, teisėjų korpusą, taip pat yra įsiterpiama į šios specialios teisėjų institucijos konstitucinę kompetenciją.
\n
67.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad kandidatūras į Aukščiausiojo Teismo teisėjus Respublikos Prezidentui parenka ir pasiūlo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, taip pat kad šis pasiūlymas Respublikos Prezidento nesaisto, nors ir suformuluota teisiškai nekorektiškai, Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja tik jeigu ji yra aiškinama atsižvelgiant į tai, kad joje yra eksplicitiškai įtvirtinta, jog Aukščiausiojo Teismo pirmininko patarimas Respublikos Prezidento nesaisto.
\n
Konstatuota ir tai, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
68.Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais darytina išvada, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 17 straipsnio 1 dalis (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
69.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 18 straipsnio 3 dalyje (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjai ir skyrių pirmininkai atleidžiami iš pareigų Seimo nutarimu pagal Respublikos Prezidento teikimą, pasiūlius Aukščiausiojo Teismo pirmininkui.
\n
70.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad Teismų įstatymo 81 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, patarus Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, 90 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
Konstatuota ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 11 straipsnio 3 dalies 13 punktas (1996 m. liepos 4 d. redakcija), pagal kurį Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Aukščiausiojo Teismo senatui pritarus, siūlo Respublikos Prezidentui iš paskirtų teisėjų teikti Seimui Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkų kandidatūras, šio statuto 17 straipsnio 1 dalis (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras parenka Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, šio straipsnio 3 dalis (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkus, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui pasiūlius, iš paskirtų teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, šio straipsnio 4 dalis (1996 m. liepos 4 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad, skyriaus pirmininką atleidus iš pareigų, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas kitą skyriaus pirmininko kandidatūrą pateikia svarstyti Aukščiausiojo Teismo senatui, o Aukščiausiojo Teismo senatui pritarus, skyriaus pirmininko kandidatūra pateikiama Respublikos Prezidentui, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
71.Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais darytina išvada, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 18 straipsnio 3 dalis (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
72.Teismų įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo organizavimo ir veiklos klausimus nustato šis įstatymas bei įstatymu patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas. Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas Seimo buvo priimtas 1995 m. balandžio 18 d. įstatymu „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ ir įsigaliojo 1995 m. gegužės 3 d. Taigi šiuo metu galiojantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas buvo priimtas ne Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija) pagrindu, o vienos iš ankstesnių redakcijų (1994 m. birželio 17 d.) Teismų įstatymo pagrindu; jame buvo daromi tam tikri pakeitimai ir papildymai.
\n
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto preambulėje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas reguliuoja Aukščiausiojo Teismo veiklą, kurios nereglamentuoja galiojantys įstatymai.
\n
Minėta, kad pagal Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalį teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Teismų įstatymas. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad Konstitucija ne tik įpareigoja įstatymų leidėją visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų steigimą ir kompetenciją (taigi ir visų bendrosios kompetencijos teismų, neišskiriant nė Aukščiausiojo Teismo, statusą, formavimą, įgaliojimų vykdymą (veiklą) bei jo garantijas, šių teismų teisėjų statusą ir t. t.) nustatyti įstatymu, bet ir expressis verbis įtvirtina to įstatymo pavadinimą – tai Teismų įstatymas; tik tam tikri su minėtais santykiais susiję santykiai gali būti reguliuojami ir kitais įstatymais.
\n
Pabrėžtina, kad pagal Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalį visi teismų, taigi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, sudarymo, jų kompetencijos, teisėjų teisinio statuso, kiti teismų funkcionavimo santykiai gali ir turi būti reguliuojami ne bet kokiu įstatymu, o būtent Teismų įstatymu, jie negali būti reguliuojami inter alia įstatymu priimtame (ar patvirtintame) kokiame nors kitame teisės akte. Šiame kontekste pažymėtina, kad minėti santykiai negali būti reguliuojami ir Seimo 1995 m. balandžio 18 d. įstatymu priimtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statute (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
\n
Ypač pabrėžtina, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statute (1995 m. balandžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra daugybė nuostatų, teismų sudarymo, teisėjų įgaliojimų trukmės bei kitus teismų funkcionavimo santykius reguliuojančių visiškai kitaip, negu šiuo metu galiojantis Teismų įstatymas, ir netgi akivaizdžiai kitaip, negu nustato Konstitucija. Antai pagal Teismų įstatymo 57 straipsnio 2 dalį (2003 m. sausio 28 d. redakcija) Aukščiausiojo Teismo teisėjo įgaliojimų laikas yra iki jam sukaks 65 metai (bet gali būti pratęstas, kol jam sukaks 70 metų), o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 17 straipsnio 6 dalį (1996 m. liepos 4 d. redakcija) – iki 70 metų.
\n
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 2 straipsnio 2 dalyje (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) nustatyta, kad prie Aukščiausiojo Teismo veikia Generalinė prokuratūra, nors pagal Konstitucijos 118 straipsnio 4 dalį Generalinė prokuratūra yra atskirta nuo Aukščiausiojo Teismo (kaip ir visa prokuratūros sistema yra atskirta nuo teismų sistemos). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statute (1995 m. balandžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra ir kitų nuostatų, kurios tam tikrus santykius reguliuoja visiškai kitaip, nei Konstitucija ir Teismų įstatymas (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Ir nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto (1995 m. balandžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) preambulėje, kaip minėta, yra nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas reguliuoja Aukščiausiojo Teismo veiklą, kurios nereglamentuoja galiojantys įstatymai, toks teisinis reguliavimas, kai Teismų įstatymas (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas (1995 m. balandžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), t. y. du įstatymai, nustato ir tokį pat, ir visiškai skirtingą tų pačių santykių teisinį reguliavimą, liudija, kad minėtų santykių teisinis reguliavimas yra apleistas ir nesuderinamas su konstituciniu teisinės valstybės principu, pagal kurį inter alia reikalaujama, kad teisinis reguliavimas būtų aiškus, neprieštaringas, kad viena teisės norma ar nuostata nepaneigtų kitos.
\n
Toks teisinis reguliavimas, kai Teismų įstatymas (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir įstatymu priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas (1995 m. balandžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustato ir tokį pat, ir visiškai skirtingą tų pačių santykių teisinį reguliavimą, su konstituciniu teisinės valstybės principu nesiderina dar ir dėl to, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus kuriuos nors Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius (jų dalis) prieštaraujančiais Konstitucijai, t. y. eliminavus atitinkamas nuostatas iš Lietuvos teisės sistemos, iš karto imamos taikyti analogiškos arba, priešingai, visiškai kitokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto (1995 m. balandžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos, reguliuojančios tuos pačius santykius, nes, kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto preambulėje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas reguliuoja Aukščiausiojo Teismo veiklą, kurios nereglamentuoja galiojantys įstatymai.
\n
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statute (1995 m. balandžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas teisinis reguliavimas, išskyrus tas jo nuostatas, kurios yra susijusios su pareiškėjų ginčijamomis Teismų įstatymo nuostatomis, nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje, tačiau negalima neatkreipti dėmesio, kad toks Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas, koks galioja šiuo metu, t. y. teisės aktas, kuriame reguliuojami Aukščiausiojo Teismo sudarymo, jo kompetencijos, teisėjų statuso, socialinių garantijų ir kiti panašaus pobūdžio santykiai, juo labiau apibrėžiama Generalinės prokuratūros vieta valstybės institucijų sistemoje, nors ir yra priimtas Seimo išleistu įstatymu, pagal Konstituciją apskritai yra negalimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statute, jeigu toks teisės aktas ir toliau būtų numatytas Teismų įstatyme, negali būti jokių nuostatų, išskyrus reglamentinio pobūdžio nuostatas, kurios reguliuotų Aukščiausiojo Teismo vidaus darbo organizavimo santykius, juo labiau negali būti jokių nuostatų, kurios konkuruotų su Konstitucija.
\n
Be to, tokį reglamentinio pobūdžio teisės aktą turėtų tvirtinti ne įstatymų leidėjas, o pats Aukščiausiasis Teismas, kuris tai darydamas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia šiame Konstitucinio Teismo nutarime bei kituose Konstitucinio Teismo aktuose suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos.
\n
III Dėl Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Teismų įstatymo 57 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatyta: „1. Asmuo į apylinkės teismo teisėjo pareigas pirmą kartą skiriamas penkeriems metams siekiant įvertinti, ar jis tinka dirbti teisėju. Skirti asmenį į teisėjo pareigas penkeriems metams galima tik vieną kartą. Pakartotiniu nelaikomas asmens skyrimas antrą kartą į apylinkės teismo teisėjo pareigas penkeriems metams, jeigu pirmą kartą paskirtas apylinkės teismo teisėjas įgaliojimus vykdė trumpiau negu penkerius metus. Pasibaigus penkerių metų terminui, Respublikos Prezidentas tokį asmenį apylinkės teismo teisėju be egzamino ir atrankos gali skirti iki to laiko, kai jam sukaks 65 metai.
\n
2.Kitų teismų teisėjai iš karto skiriami iki to laiko, kai jiems sukaks 65 metai.
\n
3.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo, apygardos teismo ir apygardos administracinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus jį paskyrusi institucija gali pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų. Tokiais atvejais teisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimai būtų pratęsti, kreipiasi į Respublikos Prezidentą. Dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka.
\n
4.Kol nesuėję šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyti terminai, teisėjo įgaliojimai gali būti nutraukti tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir šiame įstatyme numatytais teisėjo atleidimo ar pašalinimo iš pareigų atvejais.
\n
5.Jeigu bylos nagrinėjimo metu pasibaigia teisėjo įgaliojimų laikas, jo įgaliojimai pratęsiami tol, kol byla bus baigta nagrinėti arba jos nagrinėjimas bus atidėtas.“ 2. Sprendžiant, ar Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, visų pirma būtina nustatyti, ar šioje dalyje įtvirtintas teisėjo įgaliojimų pratęsimo institutas dera su inter alia Konstitucijoje įtvirtintu teisėjo nepriklausomumo principu, ar šis institutas nesudaro prielaidų kaip nors, tegul ir netiesiogiai, daryti įtakos teisingumo vykdymui ir šitaip pažeisti teisėjo nepriklausomumo principo.
\n
3.Viena iš teisėjo nepriklausomumo, įtvirtinto Konstitucijoje, garantijų yra jo įgaliojimų trukmės garantija (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Tik nepriklausomas teismas, taigi tik toks, kurio teisėjams garantuojamas jų įgaliojimų trukmės neliečiamumas, gali būti laikomas vykdančiu teisingumą taip, kaip reikalauja Konstitucija. Teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo garantija yra svarbi dar ir dėl to, kad teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, turi išlikti nepriklausomas ir nesitaikyti prie galimos politinių jėgų kaitos. Atvejai, kada teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, ir atleidimo pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 115 straipsnyje (taip pat Konstitucijos 74 ir 116 straipsniuose, numatančiuose galimybę aukštuosius teisėjus pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka). Pabrėžtina, kad šis teisėjo atleidimo pagrindų sąrašas yra išsamus (baigtinis), jis negali būti pakeistas ar papildytas įstatymu.
\n
4.Vienas iš Konstitucijoje įtvirtintų atvejų, kada teisėjas yra atleidžiamas iš pareigų, ir vienas iš teisėjo atleidimo pagrindų yra tai, kad pasibaigia teisėjo įgaliojimų laikas arba teisėjas sulaukia įstatyme nustatyto pensinio amžiaus (Konstitucijos 115 straipsnio 2 punktas).
\n
5.Teisėjų įgaliojimų laikas yra nustatytas Teismų įstatymo 57 straipsnyje: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardos teismo ir apygardos administracinio teismo teisėjai skiriami iki to laiko, kai jiems sukaks 65 metai (2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija)); asmuo, kuris buvo pirmą kartą paskirtas apylinkės teismo teisėju, pasibaigus penkerių metų terminui gali būti paskirtas apylinkės teismo teisėju iki to laiko, kai jam sukaks 65 metai (1 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija)).
\n
6.Pažymėtina, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo nepriklausomumo principas suponuoja tik tokį teisėjų įgaliojimų trukmės įstatyminį reguliavimą, kad skiriant teisėją jam būtų žinoma, kokia yra jo įgaliojimų trukmė (iki įstatyme nustatyto laiko arba kol sulauks įstatyme nustatyto pensinio amžiaus). Taigi teisėjo įgaliojimų trukmė negali priklausyti nuo jį paskyrusių valstybės valdžios institucijų būsimų sprendimų, grindžiamų laisva nuožiūra.
\n
Toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti teisėjų įgaliojimus pasibaigus jų laikui (nesvarbu, kuriam laikui yra pratęsiami teisėjo įgaliojimai ir kokios grandies teismo teisėjui jie yra pratęsiami), gali sudaryti prielaidas kitiems asmenims bandyti daryti teisėjui tiesioginę ar netiesioginę įtaką, idant jis, siekdamas, kad jo įgaliojimai būtų pratęsti, priimtų tam tikrus sprendimus savo nagrinėjamose bylose; toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip galintis teikti paskatą teisėjui bylas nagrinėti ir sprendimus jose priimti ne tik vadovaujantis įstatymu, kaip reikalauja Konstitucija (109 straipsnio 3 dalis), bet ir paisant to, kaip jo nagrinėjamose bylose priimti sprendimai atsilieps galimybei ateityje pratęsti jo įgaliojimus. Kitaip tariant, toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas teisėjui savo nagrinėjamose bylose priimti tokius sprendimus, kurie atitiks ne paties teisėjo, bet kurių nors kitų asmenų teisingumo sampratą.
\n
Taigi toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti teisėjų įgaliojimus pasibaigus jų laikui, išskyrus pačios Konstitucijos leidžiamas išimtis, yra nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu, su Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, ir šio straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, su konstituciniu teisinės valstybės principu.
\n
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad: Konstitucija iš esmės neužkerta kelio tokiam įstatymu nustatomam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas, nors pasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos (jose bus priimti baigiamieji sprendimai), kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; toks išimtinis teisinis reguliavimas būtų konstituciškai pateisinamas dėl to, kad priešingu atveju, t. y. nenustačius tokio teisinio reguliavimo, sulėtėtų atitinkamų bylų sprendimas – teisingumo vykdymas ir taip galėtų būti sudarytos prielaidos pakenkti asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, pažeistos tam tikros konstitucinės vertybės; kiekvienu atveju dėl tokio tik išimtiniais atvejais leistino teisėjo įgaliojimų pratęsimo turi būti išleistas atitinkamas teisės aktas – Respublikos Prezidento dekretas arba (jeigu pratęsiami Aukščiausiojo Teismo teisėjo įgaliojimai) Seimo nutarimas; kiekvienu tokiu atveju būtinas Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimas dėl įgaliojimų pratęsimo; toks minėtos specialios teisėjų institucijos patarimas pratęsti teisėjo įgaliojimus kartu reiškia ir jos patarimą atleisti teisėją, kai tik įvyks atitinkamas teisinis faktas – bus baigtos nagrinėti atitinkamos bylos; teisėjo įgaliojimai turi būti nustatyta tvarka nutraukti, kai tik įvyksta atitinkamas teisinis faktas, su kuriuo siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimas, – baigiamos nagrinėti atitinkamos bylos; įvykus šiam teisiniam faktui, su kuriuo siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimas, dėl teisėjo atleidimo pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją Respublikos Prezidentui dar kartą kreiptis nebereikia (nes atitinkamas patarimas jau yra gautas).
\n
7.Paminėtina ir tai, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad jeigu bylos nagrinėjimo metu pasibaigia teisėjo įgaliojimų laikas, jo įgaliojimai pratęsiami tol, kol byla bus baigta nagrinėti arba jos nagrinėjimas bus atidėtas. Atsižvelgiant į tai, kad tokiu išimtiniu teisiniu reguliavimu siekiama sudaryti prielaidas nesulėtinti atitinkamų bylų sprendimo – teisingumo vykdymo ir nesudaryti prielaidų pakenkti asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, nepažeisti kitų konstitucinių vertybių, minėta Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata vertintina kaip konstituciškai pateisinama.
\n
8.Minėta, kad pagal Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalį (2003 m. sausio 28 d. redakcija) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo, apygardos teismo ir apygardos administracinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų; nurodytų teismų teisėjo įgaliojimus gali pratęsti teisėją paskyrusi institucija; teisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimai būtų pratęsti, kreipiasi į Respublikos Prezidentą, o dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama Teismų įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka.
\n
9.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui, išskyrus pačios Konstitucijos leidžiamas išimtis, yra nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu, su Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, ir šio straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, su konstituciniu teisinės valstybės principu.
\n
10.Tai konstatavus, darytina išvada, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija), kurioje yra nustatyta galimybė pratęsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo, apygardos teismo ir apygardos administracinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
11.Konstatavęs, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja pareiškėjų – Seimo narių grupės (pateikusios 2004 m. vasario 19 d. prašymą) ir (arba) Lietuvos apeliacinio teismo nurodytoms Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 112 straipsnio 5 daliai.
\n
IV Dėl Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nuostatai, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, 70 straipsnio 2 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija).
\n
1.Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretu Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ Jurgis Tautkevičius buvo atleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui (1 straipsnis); šis Respublikos Prezidento dekretas įsigaliojo 2003 m. vasario 12 d. (2 straipsnis).
\n
2.Iš Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos, kurioje buvo priimta nutartis su prašymu Konstituciniam Teismui ištirti, ar inter alia Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretas Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“, kuriuo Jurgis Tautkevičius buvo atleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai, 57 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, 70 straipsnio 2 daliai, medžiagos matyti, kad:
\n
–Respublikos Prezidentas 1993 m. lapkričio 3 d. dekretu Nr. 160 „Dėl apylinkių teismų teisėjų paskyrimo“ paskyrė Jurgį Tautkevičių Šakių rajono apylinkės teismo teisėju;
\n
–Respublikos Prezidentas 1998 m. spalio 28 d. dekretu Nr. 217 „Dėl apylinkės teismų teisėjų skyrimo iki 65 metų amžiaus“ paskyrė Jurgį Tautkevičių apylinkės teismo teisėju iki 65 metų amžiaus;
\n
–Respublikos Prezidentas 1999 m. balandžio 28 d. dekretu Nr. 412 „Dėl apygardos teismo teisėjo skyrimo“ paskyrė Jurgį Tautkevičių Panevėžio apygardos teismo teisėju;
\n
–Jurgis Tautkevičius 2002 m. rugpjūčio 14 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinę teismų administraciją prašydamas tarpininkauti, kad jo teisėjo įgaliojimai būtų pratęsti iki bus baigtos nagrinėti baudžiamosios bylos Nr. 1-70-07/2002, Nr. 1-72-08/2002 ir Nr. 1-75-07/2002 (J. Tautkevičiaus 2002 m. rugpjūčio 14 d. raštas Nr. 3721-01-14);
\n
–Panevėžio apygardos teismas Nacionalinei teismų administracijai taip pat pateikė prašymą tarpininkauti, kad Jurgio Tautkevičiaus teisėjo įgaliojimai būtų pratęsti iki bus baigtos nagrinėti baudžiamosios bylos Nr. 1-70-07/2002, Nr. 1-72-08/2002 ir Nr. 1-75-07/2002 (Panevėžio apygardos teismo pirmininko raštas Nr. 3646-01-14 (rašto data nenurodyta); Nacionalinėje teismų administracijoje prašymas gautas 2002 m. rugpjūčio 19 d.);
\n
–Teismų taryba 2002 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 27 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui pratęsti apygardos teismo teisėjo įgaliojimus“ patarė Respublikos Prezidentui pratęsti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo Jurgio Tautkevičiaus įgaliojimus iki bus baigtos nagrinėti baudžiamosios bylos Nr. 1-70-07/2002, Nr. 1-72-08/2002 ir Nr. 1-75-07/2002;
\n
–2002 m. rugsėjo 8 d. teisėjui Jurgiui Tautkevičiui sukako 65 metai;
\n
–atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, Respublikos Prezidentas 2002 m. rugsėjo 27 d. dekretu Nr. 1918 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ pratęsė Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo Jurgio Tautkevičiaus įgaliojimus iki kol bus baigtos nagrinėti minėtos baudžiamosios bylos;
\n
–tebegaliojant Respublikos Prezidento 2002 m. rugsėjo 27 d. dekretui Nr. 1918 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“, kuriuo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo Jurgio Tautkevičiaus įgaliojimai buvo pratęsti iki kol bus baigtos nagrinėti minėtos baudžiamosios bylos, Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2003 m. sausio 31 d.), kurio 1 straipsniu buvo pakeista ir nauja redakcija išdėstyta šio straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija); buvo nustatyta, kad teisėjo įgaliojimai gali būti pratęsti ir apygardų teismų bei apygardų administracinių teismų teisėjams;
\n
–Panevėžio apygardos teismo pirmininkas 2003 m. vasario 5 d. raštu Respublikos Prezidentą informavo, kad teisėjas J. Tautkevičius baigė nagrinėti baudžiamąsias bylas Nr. 1-70-07/2002, Nr. 1-72-08/2002 ir Nr. 1-75-07/2002, ir prašė nuo 2003 m. vasario 12 d. atleisti Jurgį Tautkevičių iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui (Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2003 m. vasario 5 d. raštas Nr. SD-639);
\n
–Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Tautkevičius 2003 m. vasario 5 d. Respublikos Prezidentui pateikė prašymą pratęsti jo teisėjo įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų (J. Tautkevičiaus 2003 m. vasario 5 d. prašymas, pateiktas faksu; Nacionalinėje teismų administracijoje prašymas gautas 2003 m. vasario 7 d.);
\n
–Respublikos Prezidentas 2003 m. vasario 10 d. dekretu Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ atleido Jurgį Tautkevičių iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui.
\n
3.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui, išskyrus pačios Konstitucijos leidžiamas išimtis, yra nesuderinamas su Konstitucija ir kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
Konstatuota ir tai, kad: Konstitucija iš esmės neužkerta kelio tokiam įstatymu nustatomam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas, nors pasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos (jose bus priimti baigiamieji sprendimai), kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; toks išimtinis teisinis reguliavimas būtų konstituciškai pateisinamas dėl to, kad priešingu atveju, t. y. nenustačius tokio teisinio reguliavimo, sulėtėtų atitinkamų bylų sprendimas – teisingumo vykdymas ir taip galėtų būti sudarytos prielaidos pakenkti asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, pažeistos tam tikros konstitucinės vertybės; kiekvienu atveju dėl tokio tik išimtiniais atvejais leistino teisėjo įgaliojimų pratęsimo turi būti išleistas atitinkamas teisės aktas – Respublikos Prezidento dekretas arba (jeigu pratęsiami Aukščiausiojo Teismo teisėjo įgaliojimai) Seimo nutarimas; kiekvienu tokiu atveju būtinas Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimas dėl įgaliojimų pratęsimo; toks minėtos specialios teisėjų institucijos patarimas pratęsti teisėjo įgaliojimus kartu reiškia ir jos patarimą atleisti teisėją, kai tik įvyks atitinkamas teisinis faktas – bus baigtos nagrinėti atitinkamos bylos; teisėjo įgaliojimai turi būti nustatyta tvarka nutraukti, kai tik įvyksta atitinkamas teisinis faktas, su kuriuo siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimas, – baigiamos nagrinėti atitinkamos bylos; įvykus šiam teisiniam faktui, dėl teisėjo atleidimo pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją Respublikos Prezidentui dar kartą kreiptis nebereikia (nes atitinkamas patarimas jau yra gautas).
\n
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota ir tai, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija), kurioje yra nustatyta galimybė pratęsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo, apygardos teismo ir apygardos administracinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
4.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad Teismų įstatymo 70 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
5.Konstatavus, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) ir 70 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijai, ir atsižvelgus į pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes (inter alia į tai, kad Teismų taryba 2002 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 27 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui pratęsti apygardos teismo teisėjo įgaliojimus“ patarė Respublikos Prezidentui Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo Jurgio Tautkevičiaus įgaliojimus pratęsti iki bus baigtos nagrinėti baudžiamosios bylos Nr. 1-70-07/2002, Nr. 1-72-08/2002 ir Nr. 1-75-07/2002) konstatuotina:
\n
–Respublikos Prezidentas buvo gavęs Teismų tarybos patarimą, kad Jurgis Tautkevičius būtų atleistas iš pareigų, kai bus baigtos nagrinėti baudžiamosios bylos Nr. 1-70-07/2002, Nr. 1-72-08/2002 ir Nr. 1-75-07/2002 (nes, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos, kuri pagal Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra Teismų taryba, patarimas pratęsti teisėjo, kurio įgaliojimų laikas pasibaigė arba kuris sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, įgaliojimus tol, kol bus baigtos nagrinėti atitinkamos bylos, kartu reiškia ir jos patarimą atleisti teisėją, kai tik įvyks atitinkamas teisinis faktas – tos bylos bus baigtos nagrinėti);
\n
–tolesnis tyrimas, ar ginčijamas Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnis neprieštarauja Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 daliai (2003 m. sausio 28 d. redakcija) ir 70 straipsnio 2 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija), kurios pačios prieštarauja Konstitucijai, konstitucinės justicijos požiūriu yra beprasmis; jeigu toks tyrimas būtų tęsiamas, būtų iškreipta pati konstitucinės justicijos esmė, nes būtų daroma iš esmės klaidinga, Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchijos, kurios viršūnėje yra Konstitucija, sampratą paneigianti prezumpcija, esą poįstatyminis teisės aktas turi atitikti antikonstitucinį įstatymą; šioje bylos dalyje nebeliko tyrimo dalyko, todėl ši bylos dalis (teiseną joje) nutrauktina;
\n
–kartu nutrauktina ir bylos dalis (teisena joje) dėl Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad teisėją skirti, perkelti, atleisti ar pašalinti iš pareigų galima tik Konstitucijoje ir šiame įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka;
\n
–kadangi toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui, yra nesuderinamas su Konstitucija (atsižvelgiant inter alia į tai, kad Respublikos Prezidentas buvo gavęs Teismų tarybos patarimą Jurgį Tautkevičių atleisti iš pareigų, kai bus baigtos nagrinėti baudžiamosios bylos Nr. 1-70-07/2002, Nr. 1-72-08/2002 ir Nr. 1-75-07/2002), Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnis (kuriuo Jurgis Tautkevičius buvo atleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui) negali prieštarauti Konstitucijai, inter alia pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo nurodytiems Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
6.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
V Dėl Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Teismų įstatymo 128 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta: „1. Teismų materialinį techninį aprūpinimą pagal patvirtintas išlaidų sąmatas organizuoja ir užtikrina teismų pirmininkai. Aprūpinimą centralizuotai teismų ir Nacionalinės teismų administracijos poreikiams įsigyjamomis prekėmis ir paslaugomis organizuoja ir užtikrina Nacionalinė teismų administracija.
\n
2.Valstybės investicijų programų projektus aprobuoja Teismų taryba, o valstybės investicijų programas valdo Teisingumo ministerija.
\n
3.Teismai informacinį bei organizacinį savo veiklos aprūpinimą atlieka savarankiškai.
\n
4.Pastatai ir kitas turtas, kuriuo naudojasi teismai ir Nacionalinė teismų administracija, yra valstybės nuosavybė. Teismai ir Nacionalinė teismų administracija šį turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja turto patikėjimo teise. Teismams ir Nacionalinei teismų administracijai perduotas turtas negali būti paimtas be Teismų tarybos sutikimo.
\n
5.Atskirais atvejais teismai savo funkcijoms atlikti reikalingas patalpas gali nuomotis.“ 2. Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) susideda iš dviejų nuostatų: 1) valstybės investicijų programų projektus aprobuoja Teismų taryba; 2) valstybės investicijų programas valdo Teisingumo ministerija.
\n
Taigi Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) yra įtvirtinti dviejų institucijų – Teismų tarybos ir Teisingumo ministerijos – įgaliojimai valstybės investicijų programų atžvilgiu.
\n
Minėtos Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai suabejojo būtent šioje dalyje nurodytų dviejų institucijų – Teismų tarybos ir Teisingumo ministerijos – įgaliojimų santykio valstybės investicijų programų atžvilgiu aspektu.
\n
3.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat kad pagal Konstituciją tokia Teismų taryba negali turėti ir vykdyti tokių įgaliojimų, kuriuos gali turėti tik teisminės valdžios savivaldos institucija, sudaryta vien iš teisėjų; pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) sudaryta Teismų taryba negali turėti ir vykdyti visų arba tam tikros dalies įgaliojimų, nustatytų šio įstatymo 120 straipsnio 15 punkte (2003 m. sausio 21 d. redakcija), pagal kurį Teismų taryba svarsto ir aprobuoja pasiūlymus dėl teismų investicinių programų projektų ir pasiūlymus dėl apylinkių teismų, apygardų teismų, apygardų administracinių teismų biudžetų projektų ir pateikia juos Vyriausybei, 127 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), pagal kurią asignavimų valdytojai – teismai pasiūlymus dėl savo biudžetų projektų pateikia svarstyti Teismų tarybai, o ši juos pateikia svarstyti Vyriausybei, taip pat 128 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), pagal kurią Teismų taryba aprobuoja valstybės investicijų programų projektus (o valstybės investicijų programas valdo Teisingumo ministerija).
\n
4.Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje neliko pagrindo tirti, koks yra Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nurodytų dviejų institucijų – Teismų tarybos ir Teisingumo ministerijos – įgaliojimų santykis valstybės investicijų programų atžvilgiu. To neištyrus, nėra galimybės tirti, ar Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 128 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai, nes byloje nebeliko tyrimo dalyko. Ši bylos dalis (teisena joje) nutrauktina.
\n
5.Kartu pažymėtina, kad, kaip savo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teismų nepriklausomumo principas apima ir teismų finansavimo nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios; finansinį teismų nepriklausomumą užtikrina toks teisinis reguliavimas, kai lėšos teismų sistemai ir kiekvienam teismui yra skiriamos įstatymu patvirtintame valstybės biudžete; valstybės biudžete turi būti nustatoma, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui, kad butų sudarytos tinkamos sąlygos vykdyti teisingumą.
\n
Valstybės investicijų programos – vienas iš teismų finansavimo šaltinių. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas teismams numatytų valstybės investicijų programų projektų rengimą, pateikimą Vyriausybei, asignavimų valstybės investicijų programoms skyrimą, perskirstymą, kitus su teismams numatytomis valstybės investicijų programomis susijusius santykius, turi tam tikrą diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad kokia nors valstybės valdymo institucija turėtų įgaliojimus sudaryti tokių valstybės investicijų programų projektus ir teikti juos Vyriausybei, jų neaprobavus (t. y. jiems nepritarus) įstatyme numatytai teisminės valdžios savivaldos institucijai, tokio teisinio reguliavimo, kad kuri nors valstybės valdymo institucija be tokio išankstinio aprobavimo turėtų teisę teikti pasiūlymus Vyriausybei dėl asignavimų skyrimo teismams numatytoms valstybės investicijų programoms po to, kai Seimas valstybės biudžete numato lėšas tokioms programoms, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kad kokia nors valstybės valdymo institucija be minėto išankstinio aprobavimo turėtų teisę teikti pasiūlymus Vyriausybei dėl paskirtų asignavimų teismams numatytoms valstybės investicijų programoms perskirstymo.
\n
VI 1. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
\n
2.Tai, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, jokiu būdu nereiškia, kad Teismų tarybos, sudarytos pagal minėtus Teismų įstatymo straipsnius (jų dalis), priimti sprendimai patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, atleidimo iš pareigų ar kurie nors kiti tokios Teismų tarybos sprendimai gali būti kvestionuojami vien šiais pagrindais.
\n
3.Tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime išaiškinta, jog pagal Konstituciją jos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos nariais ex officio gali būti tik labai nedaug teisėjų, taip pat nereiškia, kad vien šiuo pagrindu galima kvestionuoti Teismų tarybos, sudarytos pagal Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), priimtus sprendimus patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, atleidimo iš pareigų ar kuriuos nors kitus tokios Teismų tarybos sprendimus, taip pat kad vien šiuo pagrindu galima kvestionuoti pagal dar ankstesnės redakcijos Teismų įstatymą sudarytos Teisėjų tarybos priimtus sprendimus.
\n
4.Pažymėtina, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjai, skyrių pirmininkai, šio teismo pirmininkas buvo paskirti laikantis tuo metu galiojusio Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatų ir (arba) dar ankstesnės redakcijos Teismų įstatymo nuostatų, kurios iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdžių salėje nereikalavo, kad skiriant Aukščiausiojo Teismo teisėjus, skyrių pirmininkus, šio teismo pirmininką, taip pat atleidžiant juos iš pareigų Respublikos Prezidentui patartų Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija.
\n
Tai, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalys (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalys (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktai (2002 m. sausio 24 d. redakcija) yra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jokiu būdu nereiškia, kad vien šiais pagrindais gali būti kvestionuojami Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir skyrių pirmininkų, šio teismo pirmininko, paskirtų galiojant dar ankstesnės redakcijos Teismų įstatymui, įgaliojimai, kad šie įgaliojimai gali vien minėtais pagrindais nutrūkti ar būti nutraukti.
\n
5.Čia išdėstytos nuostatos dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų, skyrių pirmininkų, šio teismo pirmininko įgaliojimų nekvestionavimo mutatis mutandis taikytinos ir kitų Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, skyrių pirmininkų, šių teismų pirmininkų įgaliojimams.
\n
6.Tai, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, jokiu būdu nereiškia, kad Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo, apygardų teismų, Vyriausiojo administracinio teismo, apygardų administracinių teismų teisėjų įgaliojimai, kurie buvo pratęsti pagal tuo metu galiojusį Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija), gali būti vien šiuo pagrindu kvestionuojami, kad šie įgaliojimai gali vien minėtu pagrindu nutrūkti ar būti nutraukti.
\n
VII 1. Minėta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
\n
2.Oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsniai (jų dalys), kurie šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negalės būti taikomi.
\n
Taigi susidaro tam tikras teisinio reguliavimo, susijusio inter alia su Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos funkcionavimu (įgaliojimų vykdymu), vakuumas. Nelikus Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvusio teisinio reguliavimo, kai šiame įstatyme nurodyta Teismų taryba galėjo patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, susidaro tokia situacija, kad Respublikos Prezidentas negali vykdyti jam Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte ir 112 straipsnyje nustatytų įgaliojimų, susijusių su teisėjų korpuso formavimu, nes, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, tol, kol nėra gautas minėtos specialios teisėjų institucijos patarimas, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų. Savo konstitucinių įgaliojimų formuojant teisėjų korpusą negalės vykdyti ir Seimas.
\n
3.Akivaizdu, kad tokia situacija galima tik labai trumpą laiką, nes kitaip gali būti sutrikdytas Konstitucijoje nustatytas teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, atleidimo iš pareigų procesas. Kad to būtų išvengta, įstatymų leidėjui kyla pareiga nedelsiant užpildyti susidariusį teisinio reguliavimo vakuumą.
\n
Minėtas teisinio reguliavimo vakuumas gali būti visiškai likviduotas tik Seimui padarius atitinkamus Teismų įstatymo pakeitimus ir (arba) papildymus, paisant Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos konstitucinės sampratos, kitų Konstitucijos nuostatų (inter alia atsižvelgiant į šiame Konstitucinio Teismo nutarime, kituose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktą jų aiškinimą). Jeigu tam prireiktų daugiau laiko, Seimui kyla pareiga įstatymu nustatyti laikiną teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis, atsižvelgiant į šiame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktą Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos konstitucinio statuso, įgaliojimų bei sudarymo tvarkos sampratą, kitas Konstitucijos nuostatas, būtų sudaryta laikina minėta speciali teisėjų institucija. Ji turėtų turėti įgaliojimus patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų tol, kol įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktą minėtos specialios teisėjų institucijos konstitucinio statuso, įgaliojimų bei sudarymo tvarkos sampratą, kitas Konstitucijos nuostatas, šiuos santykius reglamentuos pataisytame Teismų įstatyme.
\n
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, 80 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:
\n
1.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649), 3 dalis (2003 m. sausio 21 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 17-700), 4, 5, 6 dalys (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
2.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 12-440) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
3.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 63 straipsnio 4 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649), 70 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649), 71 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649), 72 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
4.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
5.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 74 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl apylinkės teismo, apygardos teismo, apygardos administracinio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo, skyriaus pirmininko skyrimo, 75 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Teismų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo skyrimo, 76 straipsnio 2 dalis (2003 m. sausio 21 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 17-700), 77 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649), 78 straipsnio 2 dalis (2003 m. sausio 21 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 17-700) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
6.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649), 81 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
7.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 81 straipsnio 7 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
8.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
9.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
10.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
11.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) nuostata „Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
12.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 120 straipsnio 3, 4 punktai (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
13.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punktas (1996 m. liepos 4 d. redakcija; Žin., 1996, Nr. 67-1601), 17 straipsnio 1, 3 dalys (1995 m. balandžio 18 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 36-887), 4 dalis (1996 m. liepos 4 d. redakcija; Žin., 1996, Nr. 67-1601), 18 straipsnio 3 dalis (1995 m. balandžio 18 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 36-887) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
14.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ (Žin., 2003, Nr. 16-656) 1 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
15.Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) 128 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
16.Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ (Žin., 2003, Nr. 16-656) 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649), 57 straipsnio 3 daliai (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 12-440), 70 straipsnio 2 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649).
\n
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
\n
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
\n
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Egidijus Kūris Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Vytautas Sinkevičius Stasys Stačiokas Romualdas Kęstutis Urbaitis ______________