{"html": "<div class=\"lf-doc\"><p class=\"lf-p\">Pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, esant tokiai situacijai, kai bankrutuojančios įmonės reikalavimas yra patenkinamas, o kitos prievolės šalies priešpriešinis vienarūšis reikalavimas nepatenkinamas arba patenkinamas tik iš dalies (nors abu reikalavimai prieš iškeliant bankroto bylą galėjo būti patenkinti), yra pažeidžiamas nuosavybės teisinės apsaugos principas; asmenys, esantys nemokios įmonės kreditoriais, turi būti laikomi lygiais, jiems turi būti nustatomos vienodos sąlygos; pažeidžiant konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, kreditoriai, kurie kartu yra ir nemokios įmonės skolininkai, yra diskriminuojami, palyginti su nemokia įmone, nes privalo skolas nemokiai įmonei grąžinti visiškai, o įmonės skolas gali atgauti tik Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka; ginčijamu teisiniu reguliavimu labiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ribojamos dalies bankrutuojančios įmonės kreditorių, kurie yra ir jos skolininkai, teisės; vienų kreditorių reikalavimų tenkinimas pakenkiant kitiems kreditoriams negali būti laikomas tarnavimu bendrai tautos gerovei.</p>\n<p class=\"lf-p\">Kaip minėta, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytas reguliavimas atitiktų Konstituciją tuo atveju, jei pagal jį nebūtų draudžiama po bankroto bylos įmonei iškėlimo įskaityti visų kreditorių ir skolininkų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, jei tokia įskaitymo galimybė buvo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">5.</span>Sprendžiant, ar Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, kaip minėta:</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; tam ji gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas.</div>\n<p class=\"lf-p\">5.1. Minėta, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytas draudimas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, atlikti bet kokius veiksmus ar susilaikyti nuo veiksmų, kurie reikštų finansinės prievolės, neįvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo, įvykdymą, inter alia priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą; jame nebuvo nustatyta šio draudimo išimčių.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su įmonių veikla susijusius santykius, paisydamas Konstitucijos, inter alia konstitucinių vertybių pusiausvyros, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų draudžiama įskaityti kreditoriaus ir bankrutuojančio skolininko tarpusavio finansinius reikalavimus, taip pat nustatyti tokio draudimo išimtis, kurios inter alia būtų grindžiamos teisėtu ir visuotinai reikšmingu tikslu, viešuoju interesu.</p>\n<p class=\"lf-p\">Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad antrąja eile tenkinami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu, šio 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą &lt;...&gt;, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, teisinis reguliavimas, pagal kurį kai kurių nemokaus banko kreditorių reikalavimai tenkinami pirmiau nei kitų kreditorių, yra konstituciškai pateisinamas.</p>\n<p class=\"lf-p\">Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), pagal kurį, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, vertintinas kaip nepažeidžiantis bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo. Nustačius teisinį reguliavimą, pagal kurį bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas būtų neribojamas, būtų sudarytos prielaidos iškreipti įstatyme nustatytą bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą. Teisiniu reguliavimu, pagal kurį, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, užtikrinama, kad visų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai bus tenkinami įstatymo nustatyta ir iš anksto žinoma tvarka, taigi yra laikomasi asmens ir visuomenės interesų derinimo principo.</p>\n<p class=\"lf-p\">Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytu reguliavimu nepaisoma iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančio imperatyvo šalies ūkinę finansinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.</p>\n<p class=\"lf-p\">5.2. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytu reguliavimu, pagal kurį, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, buvo draudžiama vykdyti finansines prievoles, inter alia įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, nepaneigiama įmonės kreditorių teisė reikalauti patenkinti jų reikalavimus. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytu reguliavimu pažeidžiamos kreditorių nuosavybės teisės, kylančios iš Konstitucijos 23 straipsnio.</p>\n<p class=\"lf-p\">5.3. Minėta, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nebuvo nustatyta jokių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo draudimo išimčių, t. y. jis buvo taikomas visiems asmenims. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad tokiu įstatyme nustatytu reguliavimu paneigiami Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo reikalavimai, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pažymėtina ir tai, kad, kitaip, nei nurodo pareiškėjas, tarp nemokios įmonės ir jos kreditorių yra esminių skirtumų, todėl jie negali būti lyginami tarpusavyje.</p>\n<p class=\"lf-p\">5.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek juo buvo draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">6.</span>Seimas 2011 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymą, kurio 7 straipsnio 2 dalimi pakeitė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) ir jį išdėstė taip: „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Įmonės kolektyvinės sutarties galiojimas ribojamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka;“.</div>\n<p class=\"lf-p\">6.1. Palyginus pareiškėjų ginčijamą Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) ir 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą reguliavimą matyti, kad antrajame liko draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau buvo nustatyta ir šio draudimo išimtis – išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.</p>\n<p class=\"lf-p\">6.2. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytos išlygos „išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ kontekste paminėtinos inter alia šios Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuriame inter alia yra nustatytos pagrindinės sąvokos ir taisyklės, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindiniai apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principai, įtvirtintas Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašas, nuostatos:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>„Mokesčio permoka – mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma“ (2 straipsnio 11 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>„Mokesčio skirtumas – mokesčių mokėtojui grąžintina (įskaitytina) iš biudžeto suma, kuri gali susidaryti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka pildant mokesčio deklaraciją“ (2 straipsnio 12 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>„Konkretaus mokesčių mokėtojo mokestinė prievolė įvykdoma: &lt;...&gt; 3) turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymu mokestinei nepriemokai padengti“ (82 straipsnio 3 punktas);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>„Mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti“ (87 straipsnio 1 dalis).</div>\n<p class=\"lf-p\">Aiškinant Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą reguliavimą, inter alia išlygą „išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“, cituotų Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad įmonės – mokesčių mokėtojo, kuriam iškelta bankroto byla, permokėtos mokesčių sumos, laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų, yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir tuo atveju, kai toks įskaitymas nebuvo įvykdytas iki bankroto bylos jam iškėlimo. Toks įskaitymas yra būdas įvykdyti mokesčių mokėtojo mokestinę prievolę.</p>\n<p class=\"lf-p\">6.3. Kaip minėta, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytu reguliavimu įtvirtinta išimtimi, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas nedraudžiamas, kai jis galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, įtvirtinama konstituciškai nepagrįsta valstybės institucijų privilegija įmonės bankroto atveju neribotai ir pirmiau už kitus kreditorius tenkinti savo reikalavimus, taip pažeidžiant asmenų lygybės įstatymui principą; toks teisinis reguliavimas nedera su valstybės pareiga ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; ūkio subjektų teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti.</p>\n<p class=\"lf-p\">6.4. Sprendžiant, ar Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta išlyga „išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, kaip minėta:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; tam ji gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>įstatymuose nuosavybės teisių apsauga gali būti skirtingai reguliuojama atsižvelgiant į nuosavybės teisių subjektų skirtingą padėtį siekiant apibrėžtų tikslų; pirmumo teisės esant tam tikroms sąlygoms nustatymas atitinkamiems subjektams savaime nepaneigia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės, 29 straipsnyje įtvirtintų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principų;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>mokesčiai yra valstybės finansų sistemos esminė dalis; jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį; nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti; nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas.</div>\n<p class=\"lf-p\">6.4.1. Šiame nutarime minėta, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su įmonių veikla susijusius santykius, paisydamas Konstitucijos, inter alia konstitucinių vertybių pusiausvyros, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų draudžiama įskaityti kreditoriaus ir bankrutuojančio skolininko tarpusavio finansinius reikalavimus, taip pat nustatyti tokio draudimo išimtis, kurios inter alia būtų grindžiamos teisėtu ir visuotinai reikšmingu tikslu, viešuoju interesu.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgdamas į konstitucinę mokesčių reikšmę inter alia užtikrinant valstybės biudžeto pajamų, reikalingų valstybės funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti, surinkimą, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį įmonės bankroto atveju būtų nedraudžiamas (neribojamas) valstybės ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio finansinių reikalavimų, kylančių iš įstatymuose nustatytų mokesčių permokos ir nepriemokos, įskaitymas.</p>\n<p class=\"lf-p\">6.4.2. Kaip minėta, pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą reguliavimą, kuriuo nedraudžiama įskaityti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, toks įskaitymas yra būdas įvykdyti mokesčių mokėtojo mokestinę prievolę. Taigi taip yra užtikrinamas mokesčių surinkimas į valstybės biudžetą.</p>\n<p class=\"lf-p\">Įstatymų leidėjas, nustatęs, jog valstybės institucijoms nedraudžiama, kitaip nei kitų asmenų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų atvejais, įskaityti iš mokesčių įstatymuose nustatytų mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatų kylančių reikalavimų, įgyvendino jam pagal Konstituciją suteiktą diskreciją nustatyti draudimo įskaityti kreditoriaus ir bankrutuojančio skolininko tarpusavio finansinius reikalavimus išimtį, kuri grindžiama teisėtu ir visuotinai reikšmingu tikslu, viešuoju interesu – surinkti mokesčius į valstybės biudžetą.</p>\n<p class=\"lf-p\">Šiame nutarime minėta, kad iš valstybės biudžeto finansuojamas valstybės funkcijų vykdymas, visuomenės ir valstybės viešųjų poreikių tenkinimas; nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Taigi šiuo aspektu tarp valstybės ir kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių yra konstituciškai reikšmingų skirtumų, todėl teisiniu reguliavimu, pagal kurį nedraudžiama įskaityti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, nėra paneigiamas iš Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies kylantis asmenų lygiateisiškumo principas, nenukrypstama nuo iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pažymėtina ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas, vykdydamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą, siekė sureguliuoti šalies ūkinę finansinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, užtikrinti ne tik tam tikrų kreditorių interesų apsaugą, bet ir visos visuomenės interesus.</p>\n<p class=\"lf-p\">Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytu reguliavimu, pagal kurį nedraudžiama įskaityti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, nepaneigiama bankrutuojančios įmonės kreditorių teisė reikalauti patenkinti jų reikalavimus. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamos kitų įmonės kreditorių nuosavybės teisės, kylančios iš Konstitucijos 23 straipsnio.</p>\n<p class=\"lf-p\">6.4.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) išlyga „išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">7.</span>Pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija ne tik minėtos Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) išlygos atitiktį Konstitucijai, bet ir šiame punkte nustatyto bendrojo draudimo vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) minėta apimtimi atitikties Konstitucijai.</div>\n<p class=\"lf-p\">7.1. Minėta, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), kaip ir Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), nustatytas draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, inter alia priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo.</p>\n<p class=\"lf-p\">Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<p class=\"lf-p\">Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja ir Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostata „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">8.</span>Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta pareiškėjų, atitiktis Konstitucijai.</div>\n<p class=\"lf-p\">8.1. Bankų įstatymo (2004 m. kovo 30 d. redakcija) 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta: „Teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą: &lt;...&gt; 2) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų – mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka.“ Bankų įstatymo (2004 m. kovo 30 d. redakcija) 85 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta: „Šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti draudimai netaikomi įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, bei kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo.“ Taigi Bankų įstatymo (2004 m. kovo 30 d. redakcija) 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte buvo inter alia nustatytas draudimas, teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, o 85 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytos tokio draudimo išimtys.</p>\n<p class=\"lf-p\">8.2. Seimas 2011 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 1, 2, 4, 14, 40, 48, 49, 85 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą, kurio 8 straipsniu pakeitė Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalį (2004 m. kovo 30 d. redakcija) ir ją išdėstė taip: „Šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti draudimai netaikomi įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo. Banko bankroto procedūros metu taip pat nedraudžiama įskaityti indėlininko ar investuotojo (kaip šios sąvokos apibrėžtos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 11 dalyse), kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimo, už kurį, remiantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, indėlininkui ar investuotojui nemokama draudimo išmoka, į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos, tačiau įskaitoma suma (o jeigu indėlininkui ar investuotojui buvo išmokėta draudimo išmoka, – įskaitoma suma kartu su draudimo išmoka) neturi viršyti Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimo išmokų indėlininkams ar investuotojams dydžių.“ Palyginus Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2004 m. kovo 30 d. redakcija) nustatytą reguliavimą su nustatytuoju šio straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) pažymėtina, kad Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) yra įtvirtinta dar viena išimtis, pagal kurią nedraudžiama, laikantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatų, įskaityti indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimo į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos.</p>\n<p class=\"lf-p\">8.3. Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostata, pagal kurią nedraudžiama įskaityti indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimo į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos, aiškintina Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo kontekste. Paminėtinos šios Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatos:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>„Indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį Įstatymą negali būti draudimo objektai. Kai fizinis arba juridinis asmuo (išskyrus valdymo įmonę, jei ji valdo kolektyvinio investavimo subjektus ir pensijų fondus) laikydamas indėlį veikia kaip patikėtinis, indėlininku laikomas patikėtojas. Kai reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis turi asmenų grupė, kiekvienas jos asmuo laikomas indėlininku ir lėšos padalijamos kiekvienam iš jų lygiomis dalimis, jeigu sutartyse, iš kurių atsiranda jų reikalavimo teisės, arba teismų sprendimuose nenustatyta kitaip“ (2 straipsnio (2008 m. sausio 18 d. redakcija) 3 dalis);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>„Investuotojas – fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Jeigu reikalavimo teises į pinigus ir (arba) vertybinius popierius pagal sutartis turėjo asmenų grupė, kiekvienas jos asmuo laikomas investuotoju ir vertybiniai popieriai bei pinigai padalijami kiekvienam iš jų lygiomis dalimis, jei sutartyse, iš kurių atsiranda reikalavimo teisės, ar teismų sprendimuose nenustatyta kitaip. Jeigu pinigus ar vertybinius popierius perdavęs asmuo (išskyrus valdymo įmonę, kai ji valdo kolektyvinio investavimo subjektus ir pensijų fondus) veikė kaip patikėtinis, investuotoju laikomas patikėtojas“ (2 straipsnio (2008 m. sausio 18 d. redakcija) 11 dalis);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>„Draudimo išmokos nemokamos: &lt;...&gt; 4) banko, kredito unijos ar įmonės paskolos gavėjams, jeigu indėliai ar įsipareigojimai investuotojui ne didesni už jų įsipareigojimus (negrąžintas paskolas su palūkanomis). Jeigu banko, kredito unijos ar įmonės paskolos gavėjo indėlis ar įsipareigojimai investuotojui yra didesni už šio gavėjo įsipareigojimus (negrąžintas paskolas su palūkanomis), draudimo suma skaičiuojama iš indėlio ar įsipareigojimų investuotojui atimant gavėjo įsipareigojimus, bet negali būti didesnė, negu nurodyta šio Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje“ (12 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2005 m. sausio 20 d. redakcija);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>„Draudimo išmokų indėlininkams ar investuotojams dydžiai: 1) 100 procentų įsipareigojimų investuotojams iki 3 000 eurų atitinkančios sumos litais ir 90 procentų įsipareigojimų investuotojams nuo 3 000 eurų atitinkančios sumos litais iki 22 000 eurų atitinkančios sumos litais; 2) 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų atitinkančios sumos litais“ (9 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 21 d. redakcija).</div>\n<p class=\"lf-p\">8.4. Bankų įstatymo (2004 m. kovo 30 d. redakcija) 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju šio straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) konstatuotina, kad, teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, inter alia draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų – mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, tačiau šis draudimas netaikomas įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo, indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimo įskaitymui į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) bei Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatytais atvejais ir dydžiais.</p>\n<p class=\"lf-p\">8.5. Pažymėtina, kad šių Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytų draudimo vykdyti visas finansines prievoles išimčių pareiškėjai neginčija, jų atitiktis Konstitucijai nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pareiškėjai ginčija Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai tiek, kiek juose draudžiama įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus visais kitais, nei nustatyta Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), atvejais, inter alia kai draudžiama įskaityti indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimą, viršijantį Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatytus dydžius, į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos. Taigi pareiškėjai ginčija Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai tiek, kiek juose draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.</p>\n<p class=\"lf-p\">8.6. Kaip minėta, pasak pareiškėjų, Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytas reguliavimas atitiktų Konstituciją tuo atveju, jei pagal jį nebūtų draudžiama po bankroto bylos bankui iškėlimo įskaityti visų kreditorių ir skolininkų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, jei tokia įskaitymo galimybė buvo iki bankroto bylos bankui iškėlimo.</p>\n<p class=\"lf-p\">8.7. Sprendžiant, ar Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek juose draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, palyginus Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą reguliavimą su nustatytuoju Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), matyti, jog jis yra tapatus tiek, kiek juo įtvirtintas draudimas vykdyti iki bankroto bylos iškėlimo neįvykdytas visas finansines prievoles, išskyrus nustatytas išimtis, inter alia įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus.</p>\n<p class=\"lf-p\">8.8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek juose draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<p class=\"lf-p\">Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek juose draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<p class=\"lf-p\">V Dėl Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalies, 85 straipsnio 9 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 881 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 2671 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1.</span>Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<p class=\"lf-p\">1.1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Bankų įstatymo 85 straipsnio „Banko bankroto byla“ 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta: „Iškėlus bankroto bylą bankui, kuris pagal šio Įstatymo 761 straipsnio nuostatas yra perdavęs banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus kitam bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų pagal šio Įstatymo 761 straipsnio nuostatas vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais.“ 1.2. Pareiškėjo ginčijamas Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytas reguliavimas aiškintinas kartu su šio įstatymo 761 straipsniu „Banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), kuriame nustatyta: „1. Banko, kuriam pagal šio Įstatymo 76 straipsnį paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius (toliau šiame straipsnyje – administruojamas bankas), turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami kitam bankui, jeigu:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>yra reali grėsmė, kad administruojamo banko turto grynoji vertė taps mažesnė negu banko įsipareigojimai ar bankas atitiks kitas pagal šio Įstatymo 84 straipsnio 1 dalį priežiūros institucijos priimtuose teisės aktuose nustatytas sąlygas, kada bankas gali būti pripažįstamas nemokiu, arba nustatoma, kad bankas jau atitinka sąlygas, kada bankas gali būti pripažįstamas nemokiu, ir</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas kitam bankui leistų išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą bankų sistemos stabilumu ir patikimumu ir kitaip apsaugoti viešuosius interesus, o administruojamo banko likvidavimas dėl bankroto tokiu pačiu mastu neapsaugotų šių interesų.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2.</span>Administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą priežiūros institucijos pritarimu ir atsižvelgdamas į jos duotus nurodymus organizuoja ir vykdo laikinasis administratorius.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3.</span>Jeigu priežiūros institucija pritaria administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimui, laikinasis administratorius, atsižvelgdamas į priežiūros institucijos nurodymus, organizuoja ir vykdo derybas dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perėmimo su bankais, kurie turi teisę teikti su administruojamo banko turtu, teisėmis, sandoriais ir įsipareigojimais susijusias finansines paslaugas. Derybose dalyvaujantys bankai turi teisę susipažinti su informacija apie administruojamo banko finansinę būklę, kuri, laikinojo administratoriaus manymu, reikalinga sprendimui dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perėmimo priimti. Tokios informacijos apsaugai mutatis mutandis taikomos šio Įstatymo 55 straipsnio nuostatos.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">4.</span>Priežiūros institucija, atsižvelgdama į būtinumą ypač greitai ir veiksmingai spręsti klausimą dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo, taip pat į sprendimo priėmimo metu priežiūros institucijos turimą informaciją apie Lietuvos Respublikoje finansines paslaugas turinčių teisę teikti bankų pajėgumą perimti administruojamo banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus arba dėl kitų priežasčių manydama, kad derybų organizavimas ir vykdymas pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas nebūtų tinkamas, turi teisę laikinajam administratoriui nurodyti derybas organizuoti ir vykdyti tik su kai kuriais su administruojamo banko turtu, teisėmis, sandoriais ir įsipareigojimais susijusias finansines paslaugas turinčiais teikti bankais, su vienu iš jų, arba nurodyti iš viso neorganizuoti ir nevykdyti derybų, o administruojamo banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus pasirengti perduoti ar perduoti pagal Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 71 straipsnio nuostatas galimam įsteigti arba jau įsteigtam laikinajam bankui. &lt;...&gt; 6. Administruojamo banko turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami tik po to, kai jų vertinimą atlieka laikinojo administratoriaus pasitelkta audito įmonė ir (ar) turtą vertinanti įmonė. Vertinimo išlaidas apmoka administruojamas bankas. Esant būtinumui ypač greitai spręsti klausimą dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo, administruojamo banko turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami tik laikinajam administratoriui atlikus preliminarų jų vertinimą ir jo išvadas patvirtinus priežiūros institucijai, o audito įmonei ir (ar) turtą vertinančiai įmonei vertinimą atliekant jau po turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo. Nustatant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų vertę, turi būti atsižvelgiama į priežiūros institucijos pateiktą išvadą dėl to, ar yra pagrindai administruojamo banko licencijai atšaukti, ir į šio Įstatymo 10 straipsnyje nustatytas licencijos atšaukimo pasekmes, tačiau negali būti atsižvelgiama į bankui pagal Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymą jau taikomas ar galimas taikyti finansinio stabilumo stiprinimo priemones. &lt;...&gt;“ Taigi Bankų įstatymo 761 straipsnyje nustatytos banko, kuriam paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius, turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui sąlygos ir tvarka. Pagal šią tvarką administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui organizuoja ir vykdo laikinasis administratorius priežiūros institucijos – Lietuvos banko pritarimu ir atsižvelgdamas į jos duotus nurodymus.</div>\n<p class=\"lf-p\">Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) priežiūros institucija, prižiūrinti finansų įstaigos, kuri verčiasi licencinių finansinių paslaugų teikimu, veiklą, yra Lietuvos bankas; „Finansų įstaigos bankroto procedūra gali būti atliekama tik teismo tvarka“ (Finansų įstaigų įstatymo 57 straipsnio 2 dalis).</p>\n<p class=\"lf-p\">1.3. Aiškinant pareiškėjo ginčijamą Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytą reguliavimą kartu su nustatytuoju šio įstatymo 761 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) pažymėtina, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant pagal priežiūros institucijos – Lietuvos banko nurodymus ir esant jo pritarimui banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2.</span>Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalis, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatytas draudimas reikšti reikalavimus teisme dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, taip pat reikalavimus dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų, susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) vykdymu, o tuo atveju, jei tokie reikalavimai pareiškiami, teismui uždrausta tenkinant ieškinį arba skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<p class=\"lf-p\">2.1. Seimas 2009 m. liepos 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymą, kuris įsigaliojo 2009 m. rugpjūčio 4 d. Šio įstatymo tikslas – numatyti priemones, stiprinančias bankų sistemos finansinį tvarumą, siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus (1 straipsnio 1 dalis).</p>\n<p class=\"lf-p\">Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio „Su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių administracinių ir civilinių bylų nagrinėjimo teismuose ypatumai“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta: „Teismas, išnagrinėjęs ieškinį ar skundą (prašymą) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su šiame įstatyme nustatytų finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, turi teisę, kai yra šiame įstatyme nustatytos sąlygos, priteisti atlyginti žalą, tačiau neturi teisės tenkindamas ieškinį ar skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis.“ 2.1.1. Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytas reguliavimas aiškintinas kartu su šiomis to paties įstatymo (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nuostatomis:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>„Pagal šį įstatymą gali būti taikomos šios finansinio stabilumo stiprinimo priemonės: 1) valstybės garantija; 2) banko turto išpirkimas; 3) valstybės dalyvavimas banko kapitale; 4) banko, kurio visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ir kurio tikslas – laikinai vykdyti veiklą, susijusią su iš banko, dėl kurio finansinės būklės kyla grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui, perimtu turtu, teisėmis ir įsipareigojimais, (toliau – laikinasis bankas) įsteigimas; 5) banko akcijų paėmimas visuomenės poreikiams“ (2 straipsnio 1 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>„Finansinio stabilumo stiprinimo priemones įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka taiko Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ar jos įgaliota institucija. Lietuvos bankas dalyvauja stiprinant bankų sistemos stabilumą ir taikant finansinio stabilumo stiprinimo priemones jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir šio įstatymo nustatyta tvarka“ (2 straipsnio 2 dalis);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>„Vyriausybė ar jos įgaliota institucija sprendžia klausimą dėl finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymo, jei taikyti tokias priemones prašo bankas ir (arba) banko akcininkai, turintys banko įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, suteikiančią teisę kontroliuoti banko veiklą (toliau – banką kontroliuojantys akcininkai), arba (užsienio banko filialo atveju) užsienio banko filialą Lietuvos Respublikoje įsteigęs asmuo, taip pat jei Lietuvos bankas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai pateikia šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą išvadą“ (2 straipsnio 3 dalis);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>„Finansinio stabilumo stiprinimo priemonės gali būti taikomos bankui, dėl kurio finansinės būklės kyla grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui, ar (ir) bankui, kuris reorganizavimo atveju ar kitais būdais perima tokio banko prievoles“ (2 straipsnio 6 dalis);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>„Vyriausybė ar jos įgaliota institucija taiko finansinio stabilumo stiprinimo priemones, kai yra šios aplinkybės: 1) yra Lietuvos banko išvada, kad bankas turi likvidumo problemų arba kyla reali grėsmė, kad turės likvidumo problemų, ir Lietuvos banko pagal teisės aktus galimos taikyti priemonės yra nepakankamos banko likvidumo problemoms spręsti, arba yra išvada, kad kyla reali grėsmė, jog bankas taps nemokus; 2) turėdama pagrindą daryti išvadą, kad netaikant šio įstatymo nustatytų finansinio stabilumo stiprinimo priemonių kils grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui“ (3 straipsnio 1 dalis).</div>\n<p class=\"lf-p\">Apibendrinant cituotą Finansinio tvarumo įstatyme nustatytą reguliavimą pažymėtina, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, dalyvaujant Lietuvos bankui, esant įstatyme nustatytoms aplinkybėms, bankui, dėl kurio finansinės būklės kyla grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui, arba (ir) bankui, kuris reorganizavimo atveju ar kitais būdais perima tokio banko prievoles, gali taikyti finansinio stabilumo stiprinimo priemones (valstybės garantija; banko turto išpirkimas; valstybės dalyvavimas banko kapitale; banko, kurio visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ir kurio tikslas – laikinai vykdyti veiklą, susijusią su iš banko, dėl kurio finansinės būklės kyla grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui, perimtu turtu, teisėmis ir įsipareigojimais; banko akcijų paėmimas visuomenės poreikiams).</p>\n<p class=\"lf-p\">2.1.2. Taigi Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje nustatytu reguliavimu teismui, išnagrinėjusiam ieškinį ar skundą (prašymą) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių, inter alia banko akcijų paėmimo visuomenės poreikiams, taikymu, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis; tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, turi teisę priteisti atlyginti žalą.</p>\n<p class=\"lf-p\">2.2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija inter alia Bankų įstatymo 72 straipsnio „Poveikio priemonės“ 10 dalį (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), kurioje nustatyta: „Teismas, išnagrinėjęs skundą (prašymą) dėl Lietuvos banko sprendimo taikyti šio straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 8 punktuose ir 3 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytas poveikio priemones, turi teisę, kai yra šiame Įstatyme nustatytos sąlygos, priteisti atlyginti žalą, tačiau neturi teisės tenkindamas skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą sprendimą, įpareigoti Lietuvos banką atlikti bet kokius veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo sprendimo galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki sprendimo priėmimo padėtis.“ Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytas reguliavimas aiškintinas kartu su jame nurodytomis šio įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi (2004 m. kovo 30 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), 3 dalimi (2004 m. kovo 30 d. redakcija), kuriose nustatyta: „1. Priežiūros institucija turi teisę licenciją turintiems bankui ar užsienio banko filialui taikyti šias poveikio priemones:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>įspėti dėl šio Įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių saugią ir patikimą veiklą, pažeidimo arba priežiūros institucijos nurodymų nevykdymo;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>skirti šio Įstatymo nustatytas baudas;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3)</span>laikinai nušalinti banko stebėtojų tarybos narį (narius), banko valdybos narį (narius), banko administracijos vadovą (vadovus), užsienio banko filialo vadovą (vadovus) nuo pareigų arba nušalinti banko stebėtojų tarybos narį (narius), banko valdybos narį (narius), banko administracijos vadovą (vadovus), užsienio banko filialo vadovą (vadovus) nuo pareigų ir reikalauti, kad jie būtų atšaukti iš pareigų ir (ar) su jais būtų nutraukta sutartis ar būtų panaikinti jų įgaliojimai;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">4)</span>laikinai uždrausti teikti vieną ar kelias finansines paslaugas;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">5)</span>laikinai ar visam laikui uždrausti vieno ar kelių banko filialų ar kitų banko ar užsienio banko filialo padalinių veiklą. Priežiūros institucijai priėmus sprendimą laikinai uždrausti filialo ar kito padalinio veiklą, filialas ar kitas padalinys neturi teisės teikti finansinių paslaugų, o priėmus sprendimą visam laikui uždrausti filialo ar kito padalinio veiklą, bankas, be to, privalo nedelsdamas priimti sprendimą nutraukti tokio filialo ar kito padalinio veiklą;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">6)</span>paskelbti banko ar užsienio banko filialo veiklos apribojimą (moratoriumą);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">7)</span>laikinai apriboti teisę disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitose Lietuvos banke bei kitose kredito įstaigose, ir kitu turtu;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">8)</span>atšaukti išduotą licenciją ar laikinai sustabdyti jos galiojimą tol, kol egzistuoja pagrindas licenciją sustabdyti; išnykus licencijos sustabdymo pagrindui, priežiūros institucija nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo tada, kai įsitikino, kad pagrindas išnyko, atnaujina licencijos galiojimą. &lt;...&gt; 3. Europos Sąjungos valstybėje narėje licencijuotam užsienio bankui, teikiančiam finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, ar Europos Sąjungos licencijuoto užsienio banko Lietuvos Respublikoje įsteigtam filialui priežiūros institucija turi teisę taikyti šias poveikio priemones:</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>įspėti dėl šio Įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių saugią ir patikimą bankų veiklą, pažeidimo ar veiklos trūkumų;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>užsienio banko filialui laikinai apriboti teisę disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitose Lietuvos banke bei kitose kredito įstaigose, ir kitu turtu;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3)</span>laikinai ar visam laikui uždrausti teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje.“ Taigi Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytu reguliavimu teismui, išnagrinėjusiam skundą (prašymą) dėl kai kurių priežiūros institucijos – Lietuvos banko poveikio priemonių taikymo, inter alia dėl banko ar užsienio banko filialo veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo, teisės disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitose Lietuvos banke bei kitose kredito įstaigose, ir kitu turtu laikino apribojimo, išduotos licencijos atšaukimo ar jos galiojimo laikino sustabdymo, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą sprendimą, įpareigoti Lietuvos banką atlikti bet kokius veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo sprendimo galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki sprendimo priėmimo padėtis; tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, turi teisę priteisti atlyginti žalą.</div>\n<p class=\"lf-p\">Paminėtina, kad pagal Bankų įstatymo 73 straipsnio 1 dalį priežiūros institucija turi teisę taikyti šiame įstatyme nustatytas poveikio priemones, išskyrus šiame įstatyme nustatytas baudas, jei yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) per nustatytus terminus nepateikiama šio įstatymo ar priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta arba pareikalauta informacija, reikalinga priežiūrai vykdyti, ar pateikiama neteisinga informacija; 2) nustatyta tvarka nevykdomi remiantis šiuo įstatymu priežiūros institucijos duoti nurodymai; 3) nebetenkinami reikalavimai, nustatyti leidimui įsteigti banką ar užsienio banko filialą ar licencijai gauti; 4) pažeidžiami įstatymų, reglamentuojančių saugią ir patikimą bankų veiklą, bei priežiūros institucijos teisės aktų reikalavimai arba yra grėsmė, kad dėl banko ar užsienio banko filialo veiklos arba finansinės būklės būtų pažeisti visuomenės ir (arba) klientų interesai arba sutriktų Lietuvos Respublikos bankų sistemos funkcionavimas.</p>\n<p class=\"lf-p\">Be to, pagal Bankų įstatymo 72 straipsnio 6 dalį priežiūros institucija, priimdama sprendimą taikyti poveikio priemones ir parinkdama konkrečią poveikio priemonę (priemones), atsižvelgia į nustatytų pažeidimų ir veiklos trūkumų turinį, apimtį, kartotinumą, jų įtaką indėlininkų ir kitų kreditorių interesams, asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė, finansinę būklę, steigėjo, akcininkų ir vadovų pasirengimą bei galimybes pašalinti pažeidimus ir trūkumus, nustatytų pažeidimų bei veiklos trūkumų ir numatomos taikyti poveikio priemonės (priemonių) pasekmes asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė, ir bankų sistemos stabilumui ir patikimumui.</p>\n<p class=\"lf-p\">2.3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Bankų įstatymo 761 straipsnio „Banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje nustatyta: „Teismuose nagrinėjant ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio nuostatos.“ Pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Bankų įstatymo 761 straipsnyje nustatytą banko, kuriam paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius, turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui tvarką administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui organizuoja ir vykdo laikinasis administratorius priežiūros institucijos – Lietuvos banko pritarimu, atsižvelgdamas į jos duotus nurodymus.</p>\n<p class=\"lf-p\">Aiškinant pareiškėjo ginčijamą Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje nustatytą reguliavimą kartu su nustatytuoju Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje pažymėtina, kad pagal jį teismui, išnagrinėjusiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis; tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, turi teisę priteisti atlyginti žalą.</p>\n<p class=\"lf-p\">2.4. Seimas 1999 m. sausio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnyje „Sprendimai, kurie galėtų turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta: „Kiti įstatymai gali numatyti atvejus, kuriais teismo sprendimai, kurie galėtų turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui, priimami tik dėl žalos priteisimo.“ 2.5. Seimas 2002 m. vasario 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Civilinio proceso kodeksą. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio proceso kodeksas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnyje „Sprendimai, kurie galėtų turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta: „Kiti įstatymai gali numatyti atvejus, kuriais teismo sprendimai, kurie galėtų turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui, priimami tik dėl žalos priteisimo.“ 2.6. Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nurodytos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonės, kaip minėta, yra numatytos Finansinio tvarumo įstatyme. Paminėtina, kad Bankų įstatymo 72 straipsnyje nustatytos poveikio priemonės inter alia sudaro prielaidas stiprinti bankų sistemos stabilumą ir patikimumą.</p>\n<p class=\"lf-p\">Taigi pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytą reguliavimą kituose įstatymuose, inter alia Finansinio tvarumo įstatyme, Bankų įstatyme, gali būti numatyti atvejai, kuriais teismo sprendimai, galintys turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui, priimami tik dėl žalos priteisimo, t. y. teismui nesuteikiami įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis.</p>\n<p class=\"lf-p\">2.7. Apibendrinant Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytą reguliavimą tiek, kiek jį ginčija pareiškėjas, pažymėtina, kad pagal jį teismui, išnagrinėjusiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis; tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, turi teisę priteisti atlyginti žalą.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3.</span>Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek jose, pasak pareiškėjo, nustatytas draudimas teismams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<p class=\"lf-p\">3.1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio „Su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių administracinių ir civilinių bylų nagrinėjimo teismuose ypatumai“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta: „Bylose, kuriose nagrinėjami ieškiniai ar skundai (prašymai) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su šiame įstatyme nustatytų finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, negali būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 6, 7, 12 ir 13 punktuose numatytos ar kitos laikinosios apsaugos priemonės, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą (kai byla nagrinėjama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka), arba Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktuose numatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės (kai byla nagrinėjama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka).“ 3.1.1. Pareiškėjo ginčijamas Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas reguliavimas aiškintinas kartu su jame nurodyta Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalimi, kurioje nustatyta: „1. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>atsakovo nekilnojamojo daikto areštas;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3)</span>kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">4)</span>atsakovui priklausančio daikto sulaikymas;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">5)</span>atsakovo turto administratoriaus paskyrimas;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">6)</span>draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">7)</span>draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">8)</span>išimtiniais atvejais draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir (arba) draudimas išvežti vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">9)</span>turto realizavimo sustabdymas, kai pareikštas ieškinys dėl arešto šiam turtui panaikinimo;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">10)</span>išieškojimo vykdymo procese sustabdymas;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">11)</span>laikino materialinio išlaikymo priteisimas ar laikinų apribojimų nustatymas;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">12)</span>įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">13)</span>kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.“ 3.1.2. Pareiškėjo ginčijamas Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas reguliavimas aiškintinas kartu su jame nurodyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalimi (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), kurioje nustatyta: „3. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti:</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3)</span>ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.“ 3.1.3. Apibendrinant Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytą reguliavimą pažymėtina, kad pagal jį bylose, kuriose nagrinėjami ieškiniai ar skundai (prašymai) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su Finansinio tvarumo įstatyme nustatytų finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, teismui nesuteikti įgaliojimai taikyti Civilinio proceso kodekse numatytas laikinąsias apsaugos priemones ir Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą.</div>\n<p class=\"lf-p\">3.2. Kaip minėta, pareiškėjo ginčijamoje Bankų įstatymo 761 straipsnio „Banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas“ (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje nustatyta: „Teismuose nagrinėjant ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio nuostatos.“ Taigi aiškinant pareiškėjo ginčijamą Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje nustatytą reguliavimą kartu su nustatytuoju Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje pažymėtina, kad pagal jį teismui, nagrinėjančiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, nesuteikti įgaliojimai taikyti Civilinio proceso kodekse numatytas ar kitas laikinąsias apsaugos priemonės ir Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimą ir vykdymą.</p>\n<p class=\"lf-p\">3.3. Pareiškėjo ginčijamoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio „Reikalavimo užtikrinimo priemonės“ 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta: „Teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu ar savo iniciatyva negali taikyti šio straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jeigu tai numatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą bankams.“ 3.4. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio „Laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, jų taikymas ir atsakomybė už teismo nustatytus draudimus“ 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta: „Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu ar savo iniciatyva negali taikyti šio straipsnio 1 dalies 6, 7, 12 ir 13 punktuose nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, jei tai yra numatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą bankams.“ 3.5. Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) minimos finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonės, kaip minėta, yra numatytos Finansinio tvarumo įstatyme. Paminėtina ir tai, kad pagal Bankų įstatymo 72 straipsnio 9 dalį (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) bylose, kuriose nagrinėjami skundai (prašymai) dėl Lietuvos banko sprendimo taikyti poveikio priemones, negali būti taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, numatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktuose.</p>\n<p class=\"lf-p\">Taigi Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta, kad teismas arba teisėjas negali taikyti tam tikrų reikalavimo užtikrinimo priemonių, laikinųjų apsaugos priemonių, jei tai yra numatyta inter alia Finansinio tvarumo įstatyme, Bankų įstatyme.</p>\n<p class=\"lf-p\">3.6. Apibendrinant Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytą reguliavimą tiek, kiek jį ginčija pareiškėjas, pažymėtina, kad pagal jį teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">4.</span>Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas Bankų įstatymo, Finansinio tvarumo įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymuose, kurie Seime buvo svarstyti ir priimti 2011 m. lapkričio 17 d., o įsigaliojo lapkričio 18 d. Šių įstatymų travaux préparatoires, inter alia jų projekto aiškinamajame rašte, teigiama: „Šiais siūlomais įstatymų pakeitimais nėra paneigiama asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos ir kitos konstitucinės vertybės. Jais siekiama tik nustatyti būtinas sąlygas tam, kad valstybės institucijos, siekdamos apsaugoti svarbius viešuosius interesus, turėtų galimybę laiku ir veiksmingomis priemonėmis spręsti dėl gresiančio banko nemokumo kylančias problemas. &lt;...&gt; laiku ir veiksmingai nesprendžiant su mokumo problemomis susidūrusio visai bankų sistemai svarbaus banko problemų, tokio banko problemos ir jų įtaka visos bankų sistemos stabilumui ir patikimumui labai sparčiai didėtų ir dėl to vėliau problemų sprendimas būtų žymiai sudėtingesnis ar net neįmanomas ir viešiesiems interesams būtų padaryta nepalyginamai didesnė žala.“ 5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog pagal nusistovėjusią bylų nagrinėjimo praktiką teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, jeigu siekiama teisėto tikslo ir priemonės taikomos tokiam tikslui pasiekti yra proporcingos; tokie apribojimai ypač leistini bankrotų atvejais (2004 m. balandžio 1 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Camberrow MM5 AD prieš Bulgariją (peticijos Nr. 50357/99). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad tokioje opioje ekonomikos srityje kaip bankininkystės stabilumas valstybės Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos dalyvės turi platesnę diskreciją (inter alia 2002 m. lapkričio 7 d. galutinis nutarimas dėl priimtinumo byloje Olczak prieš Lenkiją (peticijos Nr. 30417/96), o tam tikrais atvejais jos gali veikti nedelsdamos ir iš anksto neperspėjusios tam, kad būtų išvengta neatitaisomos žalos bankui, jo indėlininkams ir kitiems kreditoriams arba bankų ir finansų sistemai apskritai (2005 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Capital Bank AD prieš Bulgariją (peticijos Nr. 49429/99).</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">6.</span>Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama minėtų Bankų įstatymo, Finansinio tvarumo įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso nuostatų atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">7.</span>Kaip minėta, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, jos ginčijamu Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 881 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 2671 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytu reguliavimu nepagrįstai apribojus asmens teisę kreiptis į teismą ir teismo galias, iš esmės suvaržomos tiek banko administratoriaus, tiek banko kreditorių ir kitų asmenų galimybės ginti galbūt neteisėtais Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus ar kitų institucijų ar subjektų veiksmais (aktais) pažeidžiamas nuosavybės teises. Pašalinus teismams galimybę spręsti, kuri procesinė ir (ar) pažeistų teisių gynimo priemonė konkrečiu atveju yra tinkamiausia, nepagrįstai apribotos tiek šių asmenų teisės, tiek teisminės valdžios įgaliojimai. Tai, pasak pareiškėjo, sudaro pagrindą manyti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">8.</span>Sprendžiant, ar Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nurodyta apimtimi, Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalis, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nurodyta apimtimi, Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją:</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus; viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai, neapribojus teisės į nuosavybę, dėl turto pobūdžio ir (arba) dėl kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; įstatymų leidėjas gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą inter alia sąlygas, tvarką, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia inter alia viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti pažeistų teisių gynimo būdus, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta galimybė ginti pažeistas asmens teises bei laisves, paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, nagrinėdamas bylą, vadovaujasi atitinkamomis proceso teisės normomis, savaime neprieštarauja konstituciniam teisėjų ir teismų nepriklausomumo principui, nepažeidžia asmenų, kurie kreipėsi į teismą, teisių.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">9.</span>Vertinant, ar Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal šį pareiškėjo ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, kaip minėta;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant pagal priežiūros institucijos – Lietuvos banko nurodymus ir esant jo pritarimui banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>teismui, išnagrinėjusiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis; tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, turi teisę priteisti atlyginti žalą;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>išnagrinėjęs ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali priteisti atlyginti žalą.</div>\n<p class=\"lf-p\">9.1. Pažymėtina, kad Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) įtvirtintas banko administratoriaus teisės tikrinti sandorius, sudarytus pagal šio įstatymo 761 straipsnio nuostatas vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, ir reikšti ieškinius teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais ribojimas yra susijęs su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus. Minėtos priemonės yra taikomos bankui, dėl kurio finansinės būklės kyla grėsmė bankų sistemos stabilumui ir patikimumui, arba (ir) bankui, kuris reorganizavimo atveju ar kitais būdais perima tokio banko prievoles.</p>\n<p class=\"lf-p\">Taigi tiek teisiniu reguliavimu, nustatančiu sandorius, sudaromus pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nuostatas vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, tiek teisiniu reguliavimu, pagal kurį bankų administratorius neturi teisės tikrinti tokių sandorių ir reikšti ieškinių teisme dėl jų pripažinimo negaliojančiais, siekiama apsaugoti viešąjį interesą – šalies finansų sistemos stabilumą.</p>\n<p class=\"lf-p\">9.2. Pažymėtina ir tai, kad pagal Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) įtvirtintą reguliavimą banko administratorius neturi teisės reikšti ieškinių teisme dėl sandorių, sudarytų pagal šio įstatymo 761 straipsnio nuostatas vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, pripažinimo negaliojančiais, tačiau šiuo reguliavimu banko administratoriui nedraudžiama kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos tokiais sandoriais, atlyginimo. Šiuo teisiniu reguliavimu nedraudžiama kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos tokiais sandoriais, atlyginimo ir kitiems asmenims, manantiems, kad tokiais sandoriais jiems buvo padaryta žala. Taigi vien tai, kad pagal Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytą reguliavimą banko administratorius neturi teisės reikšti ieškinių teisme dėl sandorių, sudarytų pagal šio įstatymo 761 straipsnio nuostatas vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, pripažinimo negaliojančiais, nereiškia, kad dėl pažeistų teisių gynimo draudžiama kreiptis į teismą. Teisiniu reguliavimu, pagal kurį gali būti priteistas žalos, padarytos dėl sandorių, sudarytų vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, atlyginimas, užtikrinama asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės yra pažeistos, teisė kreiptis į teismą, sudaromos prielaidos užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą.</p>\n<p class=\"lf-p\">9.3. Konstatuotina, kad Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytu reguliavimu yra siekiama įgyventi viešąjį interesą – šalies finansų sistemos stabilumą. Šiuo teisiniu reguliavimu nėra paneigiama asmens, manančio, kad jo teisės pažeistos, teisė ginti savo teises, inter alia nuosavybės teises, teisme, taip pat nėra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.</p>\n<p class=\"lf-p\">9.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">10.</span>Vertinant, ar Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalis, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatytas draudimas reikšti reikalavimus teisme dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, taip pat reikalavimus dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų, susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) vykdymu, o tuo atveju, jei tokie reikalavimai pareiškiami, teismui uždrausta tenkinant ieškinį arba skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal šį pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, kaip minėta:</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>teismui, išnagrinėjusiam ieškinį ar skundą (prašymą) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių, inter alia banko akcijų paėmimo visuomenės poreikiams, taikymu, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>teismui, išnagrinėjusiam skundą (prašymą) dėl kai kurių priežiūros institucijos – Lietuvos banko poveikio priemonių taikymo, inter alia dėl banko ar užsienio banko filialo veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo, teisės disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitose Lietuvos banke bei kitose kredito įstaigose, ir kitu turtu laikino apribojimo, išduotos licencijos atšaukimo ar jos galiojimo laikino sustabdymo, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą sprendimą, įpareigoti Lietuvos banką atlikti bet kokius veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo sprendimo galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki sprendimo priėmimo padėtis;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>teismui, išnagrinėjusiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>išnagrinėjęs ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, taip pat dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali priteisti atlyginti žalą.</div>\n<p class=\"lf-p\">10.1. Pažymėtina, kad Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje, kitose šio įstatymo nuostatose, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytas reguliavimas tiek, kiek jį ginčija pareiškėjas, yra susijęs su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu siekiant apsaugoti viešąjį interesą – šalies finansų sistemos stabilumą.</p>\n<p class=\"lf-p\">10.2. Taip pat pažymėtina, kad teisiniu reguliavimu, pagal kurį teismui nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, tačiau, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, teismas gali priteisti atlyginti žalą, yra nustatytas pažeistų teisių gynimo būdas, kurį lemia viešasis interesas – šalies finansų sistemos stabilumas. Tokiu teisiniu reguliavimu, priešingai, nei teigia pareiškėjas – Seimo narių grupė, nėra paneigiama asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė kreiptis į teismą. Pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą asmuo, manantis, kad Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmais (aktais), susijusiais su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmais (aktais), susijusiais su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, yra pažeistos jo teisės ir laisvės, gali kreiptis į teismą ir reikalauti atlyginti žalą. Tokiu teisiniu reguliavimu nėra paneigiami ir teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą.</p>\n<p class=\"lf-p\">10.3. Pažymėtina ir tai, kad Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalyje, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytu reguliavimu nepaneigiama asmens teisė reikalauti patenkinti jo turtinius reikalavimus, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad tokiu reguliavimu nepaisoma iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų, pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.</p>\n<p class=\"lf-p\">10.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalis, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek pagal juose nustatytą reguliavimą teismui, išnagrinėjusiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, juos tenkinant nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, tačiau tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali priteisti atlyginti žalą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">11.</span>Vertinant, ar Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek jose, pasak pareiškėjo, nustatytas draudimas teismams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą.</div>\n<p class=\"lf-p\">11.1. Pažymėtina, kad Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje, kitose šio įstatymo nuostatose, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytas reguliavimas tiek, kiek jį ginčija pareiškėjas, yra susijęs su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu siekiant apsaugoti viešąjį interesą – šalies finansų sistemos stabilumą.</p>\n<p class=\"lf-p\">11.2. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu yra nustatytas ne draudimas asmeniui kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo, o draudimas teismams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą. Taigi nėra teisinio pagrindo teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra paneigiama asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė kreiptis į teismą.</p>\n<p class=\"lf-p\">11.3. Taip pat pažymėtina, kad Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalyje, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatytu reguliavimu tiek, kiek pagal jį teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, nepaneigiama asmens teisė reikalauti patenkinti jo turtinius reikalavimus, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų, pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.</p>\n<p class=\"lf-p\">11.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek pagal jose nustatytą reguliavimą teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<p class=\"lf-p\">Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 54-1832), 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 163-7760) tiek, kiek juose draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6554) tiek, kiek joje nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 54-1832) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">4.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 171-6297) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą &lt;...&gt;, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">5.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 50-1799) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">6.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 4-112) nuostata „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">7.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6553) 2 dalis, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6554), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6554) 14 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6549), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6551) tiek, kiek pagal juose nustatytą reguliavimą teismui, išnagrinėjusiam ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, juos tenkinant nesuteikti įgaliojimai panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, tačiau tokiu atveju teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali priteisti atlyginti žalą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">8.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6553) 1 dalis, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6554) 14 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6549), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 139-6551) tiek, kiek pagal jose nustatytą reguliavimą teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">9.</span>Nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-22/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 65-2456) nuostata „antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą &lt;...&gt;; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<p class=\"lf-p\">Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.</p>\n<p class=\"lf-p\">Konstitucinio Teismo teisėjai:</p>\n<p class=\"lf-p\">Egidijus Bieliūnas Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis _________________</p></div>", "next": 0}