9.Teisinis reguliavimas, kurio atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra (arba buvo) skirtas ne tik valstybės tarnautojų, bet ir kitų asmenų (darbuotojų plačiausia šios sąvokos prasme) – valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių – darbo apmokėjimo santykiams reguliuoti. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs ir atitinkamas doktrinines nuostatas dėl kai kurių iš šių kitų asmenų (pavyzdžiui, teisėjų, taip pat Seimo narių) darbo apmokėjimo.
\n
Nekartojant tų nuostatų šiame Konstitucinio Teismo nutarime, konstatuotina, kad konstituciniai teisingo apmokėjimo už darbą reikalavimai, taikytini šiems kitiems asmenims (darbuotojams), iš esmės nesiskiria nuo tų, kurie yra taikytini teisingam apmokėjimui už darbą valstybės tarnautojams; šiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytos ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos visiems iš valstybės (savivaldybių) biudžeto atlyginimą gaunantiems asmenims.
\n
Tai pasakytina ir apie toliau dėstomus valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių teisinio reguliavimo imperatyvus – jie taip pat mutatis mutandis taikytini kitiems iš valstybės (savivaldybių) biudžeto atlyginimą gaunantiems asmenims.
\n
10.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nėra negalimos nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis (tokį darbo užmokestį gali sudaryti ir kelios sudedamosios dalys).
\n
Pažymėtina, kad iš Konstitucijos neišplaukia, kad valstybės tarnautojams negali būti taikoma kuri nors iš minėtų darbo apmokėjimo sistemų: tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga; tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms; tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis.
\n
11.Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius reguliuoti kitaip negu kitų darbuotojų, inter alia nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims.
\n
12.Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės tarnybos sistemos vieningumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai, kad valstybės tarnybos santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
\n
Taigi iš principo nėra negalimas ne tik valstybės tarnautojų ir ne valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas, bet ir toks valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai ne visų valstybės tarnautojų atžvilgiu šie santykiai teisės aktais yra reguliuojami vienodai. Žinoma, tokiu atveju būtina paisyti konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principų.
\n
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybės tarnybos santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo galimybė suponuoja ir galimybę skirtingai reguliuoti valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius, skirtingoms (pagal tam tikrus aiškius kriterijus skiriamoms) valstybės tarnautojų grupėms taikyti inter alia skirtingas darbo apmokėjimo sistemas.
\n
V 1. Įsigaliojus Konstitucijai, valstybės tarnybos santykių (inter alia valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių) teisinis reguliavimas buvo keičiamas; jo kaitą lėmė, be kitų veiksnių, ir tai, kad (įstatymų leidėjui įgyvendinant savo diskreciją) vyko optimalaus valstybės tarnybos modelio paieškos. Šiame kontekste paminėtina, kad iš pradžių buvo įtvirtintas vadinamasis institucinis valstybės tarnybos modelis, o vėliau pereita prie vadinamojo funkcinio valstybės tarnybos modelio.
\n
2.Seimas 1995 m. balandžio 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymą, kuriame buvo įtvirtinta tam tikra valstybės tarnybos samprata. Pažymėtina, kad tuo metu valstybės tarnybos santykius reguliavo ne tik šis, bet ir kai kurie kiti įstatymai. Vėliau valstybės tarnybos santykius (su tam tikromis išimtimis) reguliavo Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (kurio 79 straipsniu buvo pripažintas netekusiu galios inter alia Valdininkų įstatymas). Abu minėti įstatymai, taip pat kiti valstybės tarnybos santykius reguliavę įstatymai buvo ne kartą keičiami ir (arba) papildomi.
\n
3.Kaip ir iki Konstitucijos įsigaliojimo išleisti valstybės tarnybos santykiams reguliuoti skirti teisės aktai, taip ir minėti įstatymai (taip pat kiti įstatymai bei su tais įstatymais susiję poįstatyminiai teisės aktai) šioje konstitucinės justicijos byloje bus analizuojami tik tiek, kiek tokios analizės reikia, kad būtų atskleisti minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos turinys bei paskirtis, tam tikru metu įtvirtinti darbo apmokėjimo santykius reguliuojančiuose teisės aktuose, taip pat MVA ir MMA paskirties kitimas (jo tendencijos) bei ypatumai.
\n
4.Seimo 1995 m. balandžio 4 d. priimtas Valdininkų įstatymas įsigaliojo 1995 m. gegužės 1 d. ir (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) galiojo iki 1999 m. liepos 30 d., kai įsigaliojo Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimtas Valstybės tarnybos įstatymas.
\n
4.1. Valdininkų įstatyme buvo įtvirtintas vadinamasis institucinis valstybės tarnybos modelis. Valstybės ir savivaldybių tarnautojais buvo laikomi įstaigų ir organizacijų darbuotojai, išskyrus valstybės politikus (Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimo narius, Ministrą Pirmininką, ministrus, savivaldybių tarybų narius), kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų; taigi asmens priskyrimą valstybės tarnautojams lėmė tai, kad jam atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto (išskyrus nurodytas išimtis). Pagal tarnautojų pagrindinio darbo turinį ir pobūdį jie buvo skirstomi į profesinius korpusus (mokytojų, policijos, teisėjų, medicinos darbuotojų, diplomatų, valdininkų ir t. t.).
\n
4.2. Minėtiems profesiniams korpusams priskiriamų tarnautojų valstybės tarnybos santykius reguliavo įvairūs teisės aktai. Pats Valdininkų įstatymas reguliavo tik vieno iš minėtų korpusų – valdininkų tarnybos santykius. Vien ūkines–technines funkcijas atliekantys tarnautojai valdininkams nebuvo priskiriami; valdininkų korpusas apėmė tik tarnautojus, vykdančius viešąjį administravimą.
\n
4.3. Valdininkai buvo skirstomi į „A“ ir „B“ lygius. „A“ lygio valstybės valdininkai buvo tarnautojai, paskirti Seimo, Prezidento, Vyriausybės ir kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai, padedantys valstybės politikams vykdyti savo funkcijas; šių valdininkų tarnyba buvo susieta su jų tiesioginių vadovų įgaliojimų trukme. „B“ lygio valstybės valdininkai buvo tarnautojai, paskirti Seimo, Prezidento, Vyriausybės, jų struktūrinių padalinių, ministerijų, Vyriausybės įstaigų (departamentų, tarnybų, inspekcijų), prie ministerijų įsteigtų departamentų, tarnybų, inspekcijų, kitų valstybės valdymo institucijų, taip pat kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai; šių valdininkų tarnyba nebuvo susieta su juos paskyrusių institucijų įgaliojimų trukme. Į „A“ ir „B“ lygius buvo suskirstyti ir savivaldybių valdininkai. Pareigybių priskyrimą „A“ lygiui pareigybių sąraše Vyriausybės teikimu turėjo tvirtinti Seimas.
\n
5.Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimtas Valstybės tarnybos įstatymas (su tam tikromis išimtimis) įsigaliojo 1999 m. liepos 30 d. Jis, išdėstytas nauja – 2002 m. balandžio 23 d. – redakcija (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), galioja ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu.
\n
5.1. Valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) taip pat buvo įtvirtintas vadinamasis institucinis valstybės tarnybos modelis.
\n
5.1.1. Kita vertus, buvo atsisakyta valdininko kategorijos (sąvokos), o didžioji dalis biudžetinių įstaigų darbuotojų buvo laikomi valstybės tarnautojais: valstybės tarnautojas buvo apibrėžiamas kaip „fizinis asmuo, įgijęs šio ir kitų įstatymų nustatytą valstybės tarnautojo statusą ir valstybės (valstybinėse ir savivaldybių) institucijose ar įstaigose atliekantis viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei“. Valstybės tarnautojams nebuvo priskiriami valstybės politikai, teisėjai, prokurorai, profesinės karo tarnybos kariai ir kai kurioms kitoms kategorijoms priklausantys asmenys.
\n
5.1.2. Pagal Valstybės tarnybos įstatymą (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) valstybės tarnautojai buvo suskirstyti į viešojo administravimo (tarp jų statutinius) ir paslaugų valstybės tarnautojus. Viešojo administravimo valstybės tarnautojai buvo valstybės tarnautojai, dirbantys „valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje“ ir atliekantys „įstatymų ir jų pagrindu priimtų teisės aktų nustatytas viešojo administravimo funkcijas“; paslaugų valstybės tarnautojai buvo valstybės tarnautojai, dirbantys „valstybės institucijoje, įstaigoje ar savivaldybėje“ ir atliekantys „ūkines ar technines funkcijas ar teikiantys viešąsias paslaugas visuomenei“. Viešojo administravimo valstybės tarnautojai buvo suskirstyti į karjeros valstybės tarnautojus, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, įstaigų vadovus ir pakaitinius valstybės tarnautojus, o paslaugų valstybės tarnautojai – į įstaigų vadovus, viešųjų paslaugų (tarp jų statutinius) valstybės tarnautojus, taip pat valstybės tarnautojus, atliekančius ūkines ar technines funkcijas.
\n
Valstybės tarnybos įstatymas (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo be išlygų taikomas viešojo administravimo valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus, kuriems jis turėjo būti taikomas tiek, kiek jų statuso nereglamentavo kiti įstatymai ar statutai; paslaugų valstybės tarnautojams turėjo būti taikomos tik tam tikros šio įstatymo nuostatos, kai kurios – tik jei atskiri įstatymai ar statutai, parengti atsižvelgiant į tarnybos ypatumus, nenustatė kitaip.
\n
5.2. Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Valstybės tarnybos įstatymą (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir jį išdėstė nauja redakcija. Tą pačią dieną buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, pagal kurį minėtas naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymas (su tam tikromis išimtimis) įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.
\n
5.2.1. Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuo vadinamojo institucinio valstybės tarnybos modelio buvo pereita prie vadinamojo funkcinio valstybės tarnybos modelio, kuriame asmens buvimą valstybės tarnautoju lemia ne tai, kad jam atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, o tai, kad jis atlieka viešojo administravimo veiklą (apibrėžtą šiame įstatyme). Valstybės tarnautojais buvo laikomi fiziniai asmenys, einantys pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantys įstatyme nurodytą viešojo administravimo veiklą. Pagal šį įstatymą darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis ir gaunantys darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, nėra valstybės tarnautojai.
\n
5.2.2. Kaip ir anksčiau, valstybės tarnautojams nėra priskiriami valstybės politikai, teisėjai, prokurorai, profesinės karo tarnybos kariai ir kai kurioms kitoms kategorijoms priklausantys asmenys.
\n
Statutiniams tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas, išskyrus Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą darbo apmokėjimo tvarką.
\n
5.2.3. Valstybės tarnautojų pareigybės suskirstytos į: karjeros; politinio (asmeninio) pasitikėjimo; įstaigų vadovų; pakaitinių.
\n
5.3. Valstybės tarnybos įstatyme (ir 1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, ir 2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) valstybės tarnautojų pareigybės buvo (ir yra) skirstomos į lygius ir kategorijas. Antai pagal Valstybės tarnybos įstatymą (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) tokių lygių buvo 4 (A, B, C, D), o kategorijų – 30, o pagal Valstybės tarnybos įstatymą (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) minėtų lygių yra 3 (A, B, C), o kategorijų – 20.
\n
Pagal Valstybės tarnybos įstatymą (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) valstybės tarnautojo pareigybės lygis turi reikšmės nustatant valstybės tarnautojo pareigybės kategoriją. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad kiekvienai valstybės tarnautojų pareigybių kategorijai yra priskirti atitinkami valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai (pagal minėto įstatymo priedėlį).
\n
5.4. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) Vyriausybės pateiktą Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą, kuriame turi būti nurodyti valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos, savo nutarimu tvirtina Seimas, o pagal šio straipsnio 2 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą, kuriame nurodyti valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos, tvirtina Vyriausybė.
\n
Šiame kontekste paminėtina, kad:
\n
–Seimas 2002 m. birželio 27 d. priėmė nutarimą Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ (įsigaliojusį 2002 m. birželio 30 d.), kurio 1 straipsniu buvo patvirtintas Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašas; šis Seimo nutarimas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas;
\n
–Vyriausybė 2002 m. gegužės 20 d. priėmė nutarimą Nr. 684 „Dėl Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ (įsigaliojusį 2002 m. gegužės 23 d.), kuriuo patvirtino Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą; šis Vyriausybės nutarimas buvo ne kartą keičiamas.
\n
Šiuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
\n
5.5. Valstybės tarnybos įstatyme (ir 1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, ir 2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra įtvirtintas subsidiarumo principas: įstatymai, kiti teisės aktai, reguliuojantys darbo santykius, taip pat nustatantys socialines garantijas, valstybės tarnybos santykiams taikomi tiek, kiek tų dalykų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.
\n
Šiame kontekste paminėtina, kad vienas iš tokių darbo santykius reguliuojančių ir tik tam tikrais atvejais valstybės tarnybos santykiams taikytinų įstatymų yra Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, patvirtintas Seimo 2002 m. birželio 4 d. priimto Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 1 straipsniu ir įsigaliojęs 2003 m. sausio 1 d. (su tam tikromis išimtimis) (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
\n
6.Nors, įsigaliojus Konstitucijai, valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas buvo dažnai keičiamas, atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintos principinės nuostatos, kuriomis buvo vadovaujamasi nustatant (apskaičiuojant) valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestį, liko iš esmės nepakitusios.
\n
Minėtų darbuotojų (valstybės tarnautojų taip pat) darbo užmokestis dar ilgai buvo nustatomas (apskaičiuojamas) vadovaujantis poįstatyminiais teisės aktais, taip pat ir išleistais iki Konstitucijos priėmimo ir įsigaliojimo, kaip antai: Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 483 „Dėl mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), reguliavusiu mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimo santykius; Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), skirtu reguliuoti valstybinių organų vadovų ir kitų pareigūnų, vykdančių valstybinės valdžios, valstybės valdymo ar teisėsaugos funkcijas, darbo apmokėjimo santykius; Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), reglamentavusiu biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, nevykdančių valstybės valdymo funkcijų, tarnybinius atlyginimus.
\n
Pagrindinę šių darbuotojų (valstybės tarnautojų taip pat) darbo užmokesčio dalį sudarė tarnybinis atlyginimas, kuris buvo reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta MMA; be to, buvo nustatyti tarnybinio atlyginimo priedai tam tikriems darbuotojams, taip pat buvo numatyta galimybė darbuotojams nustatyti priemokas bei juos premijuoti.
\n
Toks teisinis reguliavimas reiškė, kad Vyriausybės nustatyta MMA ir toliau buvo garantija, jog darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytą MMA, kartu – ir vienas iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) tam tikrų darbuotojų darbo užmokestis. Taigi valstybės tarnautojai (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojai ir toliau turėjo lūkestį, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.
\n
7.Vyriausybė savo nutarimais daug kartų didino (neretai atgaline data) minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją mėnesinę algą.
\n
8.MMA, kaip teisės instituto, vaidmuo įgavo naujų bruožų, 1995 m. sausio 12 d. įsigaliojus Vyriausybės 1995 m. sausio 4 d. nutarimui Nr. 6 „Dėl minimalių bei kitų išmokų dydžių nustatymo ir biudžetinių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo“.
\n
8.1. Šio nutarimo 1 punktu inter alia buvo nustatyta, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. (taigi atgaline data) patvirtinami: MMA – 85 litai, MVA – 0,5 lito (1.2 punktas), bazinė mėnesinė alga (toliau – ir BMA) – 65 litai, bazinis valandinis atlygis (toliau – ir BVA) – 0,38 lito (1.3 punktas); o 2.1 punkte buvo nustatyta, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. (taigi atgaline data) visų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansuojamų įstaigų bei organizacijų darbuotojų ir pareigūnų darbo apmokėjimas reguliuojamas „pagal koeficientus“ (t. y. taikant koeficientus), kurių pagrindu vietoj MMA (MVA) imama šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtinta BMA (BVA). Taip pat buvo iš dalies pakeisti ankstesni Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai (neidentifikavus nei jų pavadinimų, nei numerių, taip pat nepaisant to, kad, įsigaliojus Konstitucijai, Vyriausybė neturėjo įgaliojimų leisti kokius nors „potvarkius“), reglamentuojantys „šiame punkte nurodytų įstaigų bei organizacijų darbuotojų ir pareigūnų darbo apmokėjimą“, vietoj žodžių „minimali mėnesinė alga“, „minimalus valandinis atlygis“ įrašant žodžius „bazinė mėnesinė alga“, „bazinis valandinis atlygis“ (2.1 punktas).
\n
Taip pat buvo nustatyta, kad „kitų biudžetinių įstaigų ir organizacijų, valstybinės valdžios ir valdymo, Vyriausybės ir kitų valstybinių įstaigų, savivaldybių, teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijų darbuotojų ir pareigūnų darbo apmokėjimas peržiūrimas neviršijant joms biudžete patvirtinto darbo apmokėjimo fondo, tačiau darbuotojo (pareigūno) tarnybinio atlyginimo dydis (šiuo nutarimu patvirtintos bazinės mėnesinės algos ar bazinio valandinio atlygio koeficientais) negali būti mažesnis (išskyrus įstatymo numatytus atvejus) už nustatytą iki 1995 m. sausio 1 d. dydį“ (2.3 punktas) ir kad „valstybinėms įstaigoms, kurių darbuotojų darbo apmokėjimas nereguliuojamas šiuo nutarimu patvirtintos bazinės mėnesinės algos ar bazinio valandinio atlygio koeficientais, lieka galioti nuo 1994 m. spalio 1 d. perskaičiuotieji (atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 907 „Dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų indeksavimo“ <...> patvirtintą minimalią mėnesinę algą) tarnybinių atlyginimų (atlygių) schemų bei priedų ir priemokų, patvirtintų atitinkamais <...> Vyriausybės nutarimais, dydžiai“ (2.4 punktas).
\n
Pabrėžtina, kad minėto Vyriausybės nutarimo 2.5 punkte buvo nustatyta, kad „perskaičiuotas darbuotojo tarnybinis atlyginimas (valandinis atlygis), atsižvelgiant į šio nutarimo 2.1, 2.3 ir 2.4 punktų reikalavimus, negali būti mažesnis už šiuo nutarimu patvirtintą minimalią mėnesinę algą (minimalų valandinį atlygį)“. Taigi buvo expressis verbis įtvirtintas draudimas atitinkamiems valstybės tarnautojams (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitiems iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojams mokėti tokį mėnesinį tarnybinį atlyginimą, kuris būtų mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė (ir su kuria šie mėnesiniai tarnybiniai atlyginimai nebuvo tiesiogiai susieti).
\n
8.2. Atitinkamas Vyriausybės 1995 m. sausio 4 d. nutarimo Nr. 6 „Dėl minimalių bei kitų išmokų dydžių nustatymo ir biudžetinių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo“ nuostatas (pagal kurias tarnybinis atlyginimas turi būti reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu vietoj MMA (MVA) imama šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtinta BMA (BVA), buvo pasiūlyta taikyti Prezidentūrai, Seimui, Konstituciniam Teismui (5 punktas).
\n
8.3. Analogiškas (įtvirtinantis naują teisės institutą – BMA (BVA)) teisinis reguliavimas buvo nustatomas ir naujais Vyriausybės nutarimais (kaip antai Vyriausybės 1995 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų, taip pat biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo klausimais dalinio pakeitimo“; Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 611 „Dėl Aplinkos apsaugos ministerijai pavaldžių organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo“) pakeičiant anksčiau priimtus Vyriausybės nutarimus, kuriais buvo reguliuojami tam tikrų biudžetinių įstaigų dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo santykiai.
\n
8.4. Pabrėžtina, kad įtvirtinus minėtus teisinio reguliavimo pakeitimus atitinkamų valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų mėnesinių tarnybinių atlyginimų minimalūs dydžiai nebuvo mažesni už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė. Vyriausybės nustatyta MMA jau nebuvo vienas iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) tam tikrų darbuotojų darbo užmokestis, bet ir toliau buvo garantija, jog darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytą MMA. Valstybės tarnautojai (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojai ir toliau turėjo lūkestį, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.
\n
9.Vyriausybė 1995 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą Nr. 189 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio padidinimo“, kurio 1 punktu nuo 1995 m. vasario 1 d. (taigi atgaline data) patvirtino MMA – 100 litų ir MVA – 0,59 lito. Šio Vyriausybės nutarimo 2 punkte buvo nustatyta, kad „biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, kurių darbo apmokėjimas reguliuojamas pagal koeficientus bazinės mėnesinės algos (bazinio valandinio atlygio) dydžiais, tarnybiniai atlyginimai (valandiniai atlygiai) negali būti mažesni už šiuo nutarimu patvirtintą minimalią mėnesinę algą (minimalų valandinį atlygį)“. Iš esmės analogiška nuostata pakartota kai kuriuose kituose Vyriausybės nutarimuose, kaip antai Vyriausybės 1995 m. balandžio 21 d. nutarime Nr. 567 „Dėl minimalių ir kitų išmokų didinimo“, Vyriausybės 1995 m. birželio 22 d. nutarime Nr. 874 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio padidinimo“, Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 11 d. nutarime Nr. 1212 „Dėl minimalių ir kitų išmokų didinimo“, Vyriausybės 1995 m. gruodžio 28 d. nutarime Nr. 1635 „Dėl minimalių dydžių ir kitų išmokų didinimo“.
\n
Šiame kontekste primintina, kad tuo metu galiojusio Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnyje (1991 m. sausio 9 d. redakcija) buvo įtvirtintas draudimas darbuotojui mokėti valandinį (mėnesinį) darbo užmokestį, mažesnį už įstatymų nustatytą minimalų valandinį atlygį (mėnesinę algą); tuo metu galiojusio DĮK 90 straipsnyje (1972 m. birželio 1 d. redakcija) buvo nustatytas draudimas darbininkui ar tarnautojui mokėti darbo užmokestį, mažesnį už „valstybės nustatytą minimumą“.
\n
10.Seimo 1995 m. balandžio 4 d. priimto ir 1995 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Valdininkų įstatymo 22 straipsnyje buvo nustatyta, kad: valdininkų darbo užmokestį sudaro tarnybinė alga ir kitos įstatymų nustatytos išmokos (1 dalis); darbo užmokestis mokamas iš valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų (2 dalis); valdininkų darbo užmokestį nustato įstatymas, reguliuojantis visų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamų įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimą ir pareigybių priskyrimą atitinkamoms kategorijoms (3 dalis).
\n
11.Seimas 1995 m. balandžio 6 d. priėmė nutarimą Nr. I-842 „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo įgyvendinimo“, kuriuo Vyriausybei buvo pasiūlyta iki 1995 m. birželio 1 d. inter alia „pateikti Seimui įstatymo, reguliuojančio visų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamų įstaigų ir organizacijų darbo apmokėjimą ir pareigybių priskyrimą atitinkamoms kategorijoms, projektą“.
\n
11.1. Tuo laikotarpiu Vyriausybė ir toliau leido teisės aktus, kuriais buvo reguliuojami atitinkamų darbuotojų darbo apmokėjimo santykiai, tačiau dėl to, kad buvo tikimasi, jog Seimas priims Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymą, tas reguliavimas buvo traktuojamas kaip laikinas (pavyzdžiui, Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. 611 „Dėl Aplinkos apsaugos ministerijai pavaldžių organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo“).
\n
11.2. Seimas 1996 m. spalio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymą, kuris (pagal šio įstatymo 12 straipsnį) turėjo įsigalioti 1997 m. liepos 1 d. Minėto įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad jis nustato bendrą Lietuvos Respublikos valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės valdžios ir valdymo, teisminės valdžios institucijų bei visų kitų iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei iš nebiudžetinių lėšų, Respublikos Prezidento, Seimo ar Vyriausybės sprendimais įsteigtų valstybės fondų finansuojamų įstaigų ir organizacijų bei Lietuvos banko vadovų, pareigūnų, specialistų, tarnautojų ir darbininkų pareigybių (darbo) vertinimo, tarifikavimo ir apmokėjimo sistemą, atsižvelgiant į darbo sudėtingumą, socialinę reikšmę, atsakomybę, darbo sąlygas ir kitus veiksnius, taip pat darbuotojų kvalifikaciją ir darbo rezultatus.
\n
Minėtas įstatymas galėjo būti taikomas tik tris dienas: 1997 m. liepos 4 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Seimo 1997 m. birželio 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymas, kurio 1 straipsniu Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo data buvo nukelta (atgaline data) į 1998 m. sausio 1 d.
\n
Dar kartą Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo data buvo nukelta – į 1998 m. liepos 1 d. – Seimo 1997 m. gruodžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo atidėjimo įstatymo 1 straipsniu.
\n
Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo data buvo nukelta ir vėliau: Seimo 1998 m. birželio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo atidėjimo įstatymu, kurio 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo <...> įsigaliojimas atidedamas, iki įsigalios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas“. Pažymėtina, kad šis Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo atidėjimas buvo padarytas atgaline data: Seimo 1998 m. birželio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo atidėjimo įstatymas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 1998 m. liepos 8 d., t. y. praėjus savaitei po to, kai jau galiojo Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas.
\n
11.3. Tačiau pabrėžtina, kad Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas iš tikrųjų niekuomet nebuvo taikomas.
\n
11.4. Be to, įsigaliojus Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimtam Valstybės tarnybos įstatymui, Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas (kaip ir kai kurie kiti įstatymai) buvo pripažintas netekusiu galios (79 straipsnis).
\n
12.Vyriausybė savo nutarimais ne kartą didino MVA ir MMA, taip pat BVA ir BMA.
\n
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas Nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“, kurio 1 punktu nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. buvo patvirtinta MMA – 300 litų ir MVA – 1,76 lito ir buvo nustatyta, kad darbuotojams, dirbantiems darbo sutarties pagrindais ūkininkų ūkiuose, žemės ūkio bendrovėse ir kitose žemės ūkio įmonėse, įregistruotose įstatymų nustatyta tvarka, kurių metinės įplaukos už prekinę žemės ūkio produkciją ir gamybos paslaugų žemės ūkiui realizavimą sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, laikinai taikoma MMA – 210 litų ir MVA – 1,23 lito. Taip pat paminėtinas Vyriausybės 1997 m. sausio 27 d. nutarimas Nr. 60 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“, kurio 1 punktu nuo 1997 m. vasario 1 d. buvo patvirtinta MMA – 330 litų ir MVA – 1,95 lito ir buvo nustatyta, kad darbuotojams, dirbantiems darbo sutarties pagrindais ūkininkų ūkiuose, žemės ūkio bendrovėse ir kitose įstatymų nustatyta tvarka įregistruotose žemės ūkio įmonėse, kurių metinės įplaukos už prekinę žemės ūkio produkciją ir realizuotas gamybos paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, laikinai, iki 1997 m. kovo 1 d., taikoma MMA – 210 litų ir MVA – 1,23 lito.
\n
Taigi minėtuose Vyriausybės nutarimuose MVA ir MMA buvo diferencijuoti.
\n
Kartu pažymėtina, kad abiejuose šiuose Vyriausybės nutarimuose buvo įtvirtinta nuostata, kad įstaigų ir organizacijų (Vyriausybės 1997 m. sausio 27 d. nutarime Nr. 60 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ – ir įmonių) darbuotojų, kurių darbo apmokėjimas reguliuojamas BMA (BVA) koeficientais, tarnybiniai atlyginimai (valandiniai atlygiai) negali būti mažesni už atitinkamu Vyriausybės nutarimu patvirtintą MMA (MVA) (Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ 2 punkto pirmoji pastraipa; Vyriausybės 1997 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 60 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ 2 punktas).
\n
13.Pažymėtina, kad valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), inter alia pareigūnų, taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestis aptariamuoju laikotarpiu buvo didinamas ne vien didinant MVA ir MMA, o vėliau BVA ir BMA, su kuriuo buvo susieti jų tarnybinio atlyginimo dydžiai, bet ir kitais būdais, inter alia nustatant personalinius priedus (iki 100 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio), taip pat priemokas.
\n
14.Aptariamuoju laikotarpiu būta ir tokio teisinio reguliavimo, kai valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), inter alia pareigūnų, taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestis buvo susiejamas ne su MVA ar MMA arba (vėliau) su BVA ar BMA, bet su vidutiniu darbo užmokesčiu (pavyzdžiui, Seimo 1996 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. I-1273 „Dėl Lietuvos banko valdybos pirmininko atlyginimo“ 1 punktu buvo nustatytas Lietuvos banko valdybos pirmininko atlyginimas – 8 vidutiniai darbo užmokesčiai; Seimo 1998 m. gruodžio 1 d. priimto Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 26 straipsnyje buvo nustatyta, kad moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui mokamas Statistikos departamento prie Vyriausybės skelbiamo praėjusio mėnesio Lietuvos Respublikos ūkio VDU 5 dydžių atlyginimas).
\n
15.Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimto ir 1999 m. liepos 30 d. (su tam tikromis išimtimis) įsigaliojusio Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedas už tarnybos stažą; priemokos. Šio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje (1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvo nustatyta, kad: pareiginės algos dydis nustatomas pagal pareiginės algos koeficientą, kurio dydžius pareigybių kategorijoms nustato įstatymas; pareiginės algos koeficiento vieneto vertė litais ir centais yra lygi Vyriausybės patvirtintam minimalios mėnesinės algos dydžiui; pareiginės algos dydis nustatomas atitinkamą pareiginės algos koeficientą padauginus iš minimalios mėnesinės algos dydžio.
\n
16.Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 1 dalį (1999 m. liepos 8 d. redakcija) šio įstatymo šeštajame skirsnyje nustatyta darbo apmokėjimo sistema turėjo būti pradėta įgyvendinti, kai valstybės pareigybės bus priskirtos lygiams ir kategorijoms bei bus nustatyti algų koeficientai, bet ne vėliau kaip nuo 2000 m. kovo 1 d.
\n
Tačiau naujos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemos įgyvendinimas buvo daug kartų atidedamas (Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2000 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 62 ir 69 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2001 m. liepos 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 33, 62 ir 69 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2001 m. rugsėjo 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 33, 60, 62, 69, 78 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2001 m. spalio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 62 ir 69 straipsnių pakeitimo įstatymu).
\n
Galiausiai, padarius šiuos pakeitimus ir papildymus, Valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad viešojo administravimo valstybės tarnautojams naujoji valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema (tam tikra apimtimi, nes buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį apskaičiuotas anksčiau gautas darbo užmokestis turėjo būti nuosekliai artinamas prie darbo užmokesčio, priklausančio pagal minėtą įstatymą) turėjo būti taikoma nuo 2001 m. spalio 1 d., o paslaugų valstybės tarnautojams ji apskritai nebuvo pradėta taikyti – jiems ji turėjo būti taikoma nuo 2002 m. liepos 1 d.
\n
17.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, jog Valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija su pakeitimais ir papildymais, padarytais Seimo 2001 m. rugsėjo 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 33, 60, 62, 69, 78 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, taip pat vėlesniais pakeitimais) buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad atitinkamiems valstybės tarnautojams MMA ne tik buvo garantija, jog jiems nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė, bet ir vėl tapo vienu iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) jų darbo užmokestis.
\n
Konstatuotina, kad valstybės tarnautojai ir toliau turėjo lūkestį, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.
\n
18.Valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvo ne kartą daromi ir kiti pakeitimai ir papildymai, tačiau nė vienu iš jų nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad kuriems nors valstybės tarnautojams galėtų būti mokamas toks mėnesinis tarnybinis atlyginimas, kuris būtų mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.
\n
19.Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kurio 8 straipsnyje (kuris vėliau – Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsniu – buvo pripažintas netekusiu galios) buvo nustatyta, kad jis įsigalioja „nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d.“ (išskyrus atskirai nurodytą išimtį); Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2000 m. rugsėjo 7 d. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis), į tai, kad, vadovaujantis bendruoju teisės principu (įtvirtintu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje) lex retro non agit, teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį (išskyrus atvejus, kuriuos leidžia bendrasis teisės principas lex beningnior retro agit), taip pat į tai, kad pagal Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena, konstatuotina, kad Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2000 m. rugsėjo 7 d., kai šis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“, ir negalėjo būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems iki tos datos (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
\n
Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų, kuriems netaikomas Valstybės tarnybos įstatymas, darbo užmokesčio dydžius ir apmokėjimo sąlygas (1 straipsnis). Minėto įstatymo 3 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės politikų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (1 dalis), o teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestis apima ir vienkartinę priemoką (2 dalis); teisėjams šis darbo užmokesčio elementas buvo panaikintas Seimo 2002 m. liepos 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 3, 6 straipsnių ir Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsniu. Įstatymo 4 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad: valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio koeficientus (1 dalis); pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (2 dalis); savivaldybių tarybų narių, kaip valstybės politikų, pagrindinėje darbovietėje negautas atlyginimas už laiką, praleistą tarybos ar jos padalinių posėdžiuose, taip pat praleistą vykdant savivaldybės tarybos nario pareigas, mokamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nustatytais pagrindais (3 dalis).
\n
20.Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu nustatytas darbo užmokestis valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams turėjo būti mokamas nuo 2006 m. sausio 1 d. (paminėtina, kad Seimo 2001 m. kovo 27 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsniu formuluotė „nuo 2006 m. sausio 1 d.“ buvo pakeista formuluote „pasibaigus pereinamajam laikotarpiui“). Iki tol skaičiuojant valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestį turėjo būti taikomos pereinamojo laikotarpio nuostatos, pagal kurias iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis turėjo būti nuosekliai artinamas prie darbo užmokesčio, priklausančio pagal Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą.
\n
Kai kuriems valstybės politikams buvo nustatyta kitokia minėto įstatymo įgyvendinimo tvarka; pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad „Seimo Pirmininko, Seimo pareigūnų ir Seimo narių darbo užmokesčio dydis ir apmokėjimo sąlygos pradedamos taikyti nuo kito naujai išrinkto Seimo pirmojo posėdžio dienos“ (7 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija)).
\n
21.Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo, Aukštesniojo administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (iš viso vienuolika šių pareiškėjų prašymų, kurie čia yra apibendrinti) ištirti, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnis, 5 straipsnio 1 ir 3 dalys, 7 straipsnis, šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlis, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 113 straipsnio 1 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2001 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo:
\n
–7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis), ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
\n
–7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
22.Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau nė vienu iš tų pakeitimų ar papildymų nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad kuriems nors valstybės politikams, teisėjams ar valstybės pareigūnams galėtų būti mokamas toks mėnesinis tarnybinis atlyginimas, kuris būtų mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.
\n
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, jog Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybės tarnautojams MMA vėl tapo vienu iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) jų darbo užmokestis.
\n
Konstatuotina, kad valstybės politikai, teisėjai ir valstybės pareigūnai ir toliau turėjo lūkestį, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.
\n
23.Minėta, kad Seimo 2002 m. balandžio 23 d. priimto ir 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusio (su tam tikromis išimtimis) Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Valstybės tarnybos įstatymas (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
\n
24.Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Šio įstatymo 24 straipsnyje inter alia buvo nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms (1 dalis); pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą; koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (priedėlis); pareiginės algos koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos MMA dydžio; pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš MMA (2 dalis).
\n
25.Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas buvo daug kartų keičiamas ir papildomas, tačiau nė vienu iš tų pakeitimų ar papildymų nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad kuriems nors valstybės tarnautojams galėtų būti mokamas toks mėnesinis tarnybinis atlyginimas, kuris būtų mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.
\n
26.Šiame kontekste paminėtina, kad tokio teisinio reguliavimo nebuvo nustatyta ir Seimo 2002 m. balandžio 23 d. priimtame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme. Kita vertus, šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad „Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis 2002 metais mokamas iš 2002 metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų“.
\n
27.Vyriausybė 2002 m. gegužės 20 d. priėmė nutarimą Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“, kuriuo, kaip teigiama šiame Vyriausybės nutarime, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, nutarė patvirtinti Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisykles, pagal kurias, jeigu nustatytas 2002 m. II pusmečio lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršytų Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, turėjo būti skaičiuojamas valstybės tarnautojo darbo užmokestis; šį valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimą turėjo atlikti valstybės ir savivaldybės institucijos arba įstaigos pagal indeksavimo koeficientą.
\n
Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėse yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį tais atvejais, kai valstybės ar savivaldybės institucijai nepakanka paskirtų lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui mokėti, valstybės tarnautojams turėjo būti apskaičiuojamas – taikant indeksavimo koeficientą – mažesnis darbo užmokestis negu priklausė pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus ir jiems už jų atliktą darbą galėjo būti išmokėta tik dalis pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausančio darbo užmokesčio (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
\n
28.Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos administracinio teismo, Alytaus rajono apylinkės teismo prašymus ištirti, ar kai kurie teisės aktai, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams (iš viso šeši šių pareiškėjų prašymai, kurie čia yra apibendrinti), 2004 m. gruodžio 13 d. priėmė nutarimą „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“, kuriuo inter alia pripažino, kad Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
29.Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu pakeitus ir kitaip išdėsčius Valstybės tarnybos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), buvo nustatyta, kad „Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų“ ir kad „jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ 30. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata „Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
31.Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, kuriuo buvo nustatytas iš esmės toks pats valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo principas, kuris turėjo būti taikomas, jeigu nustatytas valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui lėšų poreikis viršys Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, kaip ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
\n
32.Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 1, 2 punktai bei šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės buvo pripažintos prieštaraujančiais Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
33.Pažymėtina, kad minėtas teisinis reguliavimas, kuris buvo pripažintas antikonstituciniu, atsižvelgiant į visuminį to meto teisinį reguliavimą, nesudarė prielaidų kuriems nors valstybės tarnautojams mokėti tokį mėnesinį tarnybinį atlyginimą, kuris būtų mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.
\n
34.Valstybės tarnybos įstatyme (ir 1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, ir 2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas neapėmė visų iš biudžeto apmokamų dirbančių asmenų darbo apmokėjimo santykių.
\n
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad kai kuriuos iš šių santykių, būtent karių (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose) darbo apmokėjimo santykius, ir toliau reguliavo poįstatyminiai teisės aktai; juose nustatytas teisinis reguliavimas buvo keičiamas pereinant prie tokio pareiginės algos apskaičiavimo, kai ši pareiginė alga buvo susiejama su Vyriausybės nustatyta minimaliąja mėnesine alga. Antai profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybinių atlyginimų dydžiai ir toliau buvo apskaičiuojami vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“, pagal kurį apskaičiuojant minėtų asmenų tarnybinius atlyginimus koeficiento vienetu buvo imama Vyriausybės patvirtinta bazinė mėnesinė alga;
\n
Vyriausybei 2004 m. kovo 18 d. priėmus nutarimą Nr. 301 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ pakeitimo“ tokio koeficiento vienetu buvo imama Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Krašto apsaugos sistemos operatyvinių tarnybų karių ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų tarnybinių atlyginimų dydžiai buvo apskaičiuojami vadovaujantis Vyriausybės 2000 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 879 „Dėl krašto apsaugos sistemos operatyvinių tarnybų karių ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų tarnybos apmokėjimo“, kuriame apskaičiuojant atitinkamų karių (ir statutinių valstybės tarnautojų) tarnybinius atlyginimus koeficiento vienetu buvo imama Vyriausybės patvirtinta BMA, o Vyriausybei 2004 m. birželio 10 d. priėmus nutarimą Nr. 716 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl krašto apsaugos sistemos operatyvinių tarnybų karių ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų tarnybos apmokėjimo“ pakeitimo“ tokio koeficiento vienetu imama Vyriausybės patvirtinta MMA.
\n
Taigi ir šiems asmenims – kariams (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose) MMA buvo ne tik garantija, jog jiems nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė, bet ir vėl tapo vienu iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) jų darbo užmokestis.
\n
35.Minėta, kad pagal Darbo kodekso, įsigaliojusio (su tam tikromis išimtimis) 2003 m. sausio 1 d., 187 straipsnio 1 dalį Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustato MVA ir MMA, o atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus MVA ir MMA dydžius. Nuostatos, kad atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus MVA ir MMA dydžius atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje.
\n
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra įtvirtintas subsidiarumo principas: įstatymai, kiti teisės aktai, reguliuojantys darbo santykius, inter alia Darbo kodeksas, valstybės tarnybos santykiams taikomi tiek, kiek tų dalykų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.
\n
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog gali būti nustatytas toks visuminis teisinis reguliavimas, kad, Vyriausybei nustačius skirtingus MVA arba MMA atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, nebeliktų garantijos, kad kuris nors valstybės tarnautojas (ar kitas iš biudžeto finansuojamos institucijos darbuotojas) negaus mėnesinio darbo užmokesčio, mažesnio už didžiausią MMA, kurią Vyriausybė tam tikru laikotarpiu yra nustačiusi kitiems dirbantiems asmenims.
\n
36.Minėta, kad:
\n
–Vyriausybė savo 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2003 m. rugsėjo 1 dienos: MVA – 2,67 lito ir MMA – 450 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, išskyrus žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojus, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per praėjusius kalendorinius metus sudaro daugiau kaip 50 procentų visų pajamų, ūkininkų samdomus darbuotojus, taip pat ūkininkus, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, bei valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, karius ir valstybės tarnautojus, kuriems buvo patvirtinti MVA – 2,55 lito, o MMA – 430 litų;
\n
–Vyriausybė savo 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2004 m. gegužės 1 dienos: MVA – 2,95 lito ir MMA – 500 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, išskyrus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, karius ir valstybės tarnautojus, kuriems buvo patvirtinti MVA – 2,55 lito ir MMA – 430 litų;
\n
–Vyriausybė savo 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2005 m. liepos 1 dienos: MVA – 3,28 lito ir MMA – 550 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, karius ir valstybės tarnautojus, kuriems buvo patvirtinti MVA – 2,57 lito ir MMA – 430 litų;
\n
–Vyriausybė savo 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, iš dalies pakeisdama teisinį reguliavimą, nustatytą Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarime Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, patvirtino nuo 2006 m. balandžio 1 d.: MVA – 3,35 lito darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, karius ir valstybės tarnautojus, kuriems buvo patvirtinti MVA – 2,62 lito;
\n
–Vyriausybė savo 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2006 m. liepos 1 dienos: MVA – 3,65 lito ir MMA – 600 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, karius ir valstybės tarnautojus, kuriems buvo patvirtinti MVA – 2,62 lito ir MMA – 430 litų.
\n
37.Tokiu minėtuose Vyriausybės nutarimuose nustatytu teisiniu reguliavimu MVA ir MMA buvo diferencijuoti, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (o pagal Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimą Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojams, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per praėjusius kalendorinius metus sudaro daugiau kaip 50 procentų visų pajamų, ūkininkų samdomiems darbuotojams, taip pat ūkininkams, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA) nustačius mažesnius MVA ir MMA dydžius nei kitiems dirbantiems asmenims.
\n
Kartu pabrėžtina, kad valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams MMA buvo vienu iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) jų darbo užmokestis.
\n
Todėl, atsižvelgiant į visuminį teisinį reguliavimą, nėra pagrindo teigti, kad valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (kuriems nustatytos atitinkamos išimtys) pagal šiuos Vyriausybės nutarimus būtų galima mokėti tokį mėnesinį tarnybinį atlyginimą, kuris būtų mažesnis ne tik už tą MMA, kurią jiems atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė, bet ir už tą – didesnę – MMA, kurią Vyriausybė tuo laikotarpiu buvo nustačiusi kitiems dirbantiems asmenims.
\n
Konstatuotina, kad tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.
\n
Taip pat konstatuotina, kad valstybės politikai, teisėjai, valstybės pareigūnai, kariai ir valstybės tarnautojai ir toliau turėjo (ir turi) lūkestį, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią visiems kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.
\n
38.Valstybės tarnybos įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeisti Seimo 2006 m. liepos 19 d. priimtu ir 2006 m. rugpjūčio 8 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu.
\n
38.1. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatyme buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojų, valstybės politikų, teisėjų, prokurorų, valstybės pareigūnų pareiginės algos dydžiai (pagal atitinkamus minėtų įstatymų priedėlius) yra apskaičiuojami taikant pareiginės algos koeficientą, pareiginės algos koeficiento vienetu imant pareiginės algos bazinį dydį (toliau – ir PABD).
\n
38.2. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo trečiojo skirsnio 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „2006 metų bazinis dydis, kuris taikomas apskaičiuojant valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareigines algas, yra lygus 430 litų“.
\n
38.3. Tokiu teisiniu reguliavimu, kai sąvoka „minimalios mėnesinės algos dydis“ buvo pakeista sąvoka „pareiginės algos bazinis dydis“, iki tol buvusio teisinio reguliavimo esmė nepakito: valstybės tarnautojų, valstybės politikų, teisėjų, prokurorų, valstybės pareigūnų pareiginės algos dydžiai ir toliau yra apskaičiuojami pagrindu imant tam tikrą nustatytą dydį, kuris dauginamas iš atitinkamo koeficiento. Be to, valstybės tarnautojams, valstybės politikams, teisėjams, prokurorams, valstybės pareigūnams MMA ir toliau yra garantija, jog jiems nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytą MMA; atsižvelgiant į visuminį teisinį reguliavimą konstatuotina, kad minėtais Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimais nebuvo sudaryta prielaidų kuriam nors valstybės tarnautojui, valstybės politikui, teisėjui, prokurorui, valstybės pareigūnui mokėti pareiginę algą, mažesnę už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu yra nustačiusi Vyriausybė.
\n
38.4. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo trečiojo skirsnio 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Vyriausybė, teikdama Seimui 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, kartu pateikia ir siūlomą tvirtinti 2007 metų pareiginės algos bazinį dydį, kurį, numatydama reikalingus asignavimus 2007 metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose, apskaičiuoja įvertinusi 2005 metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką“; 3 dalyje – kad „Vyriausybė siūlomą tvirtinti 2008 ir vėlesnių metų bazinį dydį, kuris taikomas apskaičiuojant valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareigines algas, pateikia Seimui kasmet iki gegužės 1 dienos“; 4 dalyje – kad „Vyriausybė per tris mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo turi peržiūrėti ir pakeisti galiojančius teisės aktus, nustatydama, kad apskaičiuojant darbo užmokestį vietoj minimalios mėnesinės algos taikomas pareiginės algos bazinis dydis“.
\n
38.4.1. Pažymėtina, kad buvo priimami Vyriausybės nutarimai, kuriais buvo atitinkamai keičiami ankstesni Vyriausybės nutarimai, reguliavę atskirų darbuotojų grupių darbo apmokėjimo santykius, vietoj tarnybinio atlyginimo koeficiento vieneto – MMA imant tarnybinio atlyginimo koeficiento vienetą – PABD, lygų Seimo patvirtintam atitinkamų metų PABD, taikomą apskaičiuojant valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareigines algas (pavyzdžiui, Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 15 d. nutarimas Nr. 893 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ pakeitimo“; Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimas Nr. 1066 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos tarnaujančių profesinės karo tarnybos karių tarnybos apmokėjimo“ pakeitimo“).
\n
38.4.2. Seimas 2006 m. gruodžio 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Šis įstatymas įsigaliojo 2006 m. gruodžio 19 d. 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojų, valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų pareiginės algos bazinis dydis 2007 metais – 442 litai.
\n
38.5. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatyme nustačius, kad valstybės tarnautojų, valstybės politikų, teisėjų, prokurorų, valstybės pareigūnų pareiginės algos dydžiai yra apskaičiuojami taikant pareiginės algos koeficientą, pareiginės algos koeficiento vienetu imant PABD, Vyriausybės nustatyta MMA jau nebuvo vienas iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) atitinkamų dirbančiųjų asmenų darbo užmokestis (bet ir toliau buvo garantija, jog darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už MMA, Vyriausybės nustatytą atitinkamu laikotarpiu). Tokiu elementu tapo PABD, kurio dydis buvo lygus iki tol taikytam MMA dydžiui.
\n
39.Minėta, kad Vyriausybės 2006 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1301 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ pakeitimo“ patvirtinti nuo 2007 m. sausio 1 d. minimalusis valandinis atlygis – 3,66 lito ir minimalioji mėnesinė alga – 600 litų.
\n
40.Iš visų valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų kategorijų mažiausias pareiginės algos koeficientas yra 2,35 – tai Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) priedėlyje „Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojų pareigybių kategorijos ir pareiginių algų koeficientai“ (2006 m. liepos 19 d. redakcija) nustatytas 1 kategorijos valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientas.
\n
Konstatuotina, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimą susiejus su koeficientais, kurių pagrindu imamas Seimo patvirtintas pareiginės algos bazinis dydis (442 litai), valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų mėnesinių tarnybinių atlyginimų minimalūs dydžiai ne tik nėra mažesni už tą MMA, kuris nuo 2007 m. sausio 1 d. nustatytas Vyriausybės 2006 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1301 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ pakeitimo“ (ir su kuriuo šie tarnybiniai atlyginimai nėra tiesiogiai susieti), bet ir gerokai jį viršija.
\n
VI Dėl Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostatos „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Pareiškėjai – Seimo narių grupė, Klaipėdos apygardos administracinis teismas, Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
2.Sprendžiant, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime:
\n
–atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pradėjus kurti autentišką Lietuvos nacionalinę teisės sistemą, nuo pat šios sistemos kūrimo pradžios valstybės tarnybos (sinonimiškai vadinamos ir viešąja tarnyba) santykių teisinis reguliavimas buvo ir iki šiol yra grindžiamas principine nuostata, kad valstybės tarnybos santykiai savo prigimtimi ir turiniu iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių (nors tarp šių santykių yra ir tam tikrų panašumų);
\n
–valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis;
\n
–galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims;
\n
–valstybės tarnybos santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo galimybė suponuoja ir galimybę skirtingai reguliuoti valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius, skirtingoms (pagal tam tikrus aiškius kriterijus skiriamoms) valstybės tarnautojų grupėms taikyti inter alia skirtingas darbo apmokėjimo sistemas;
\n
–diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.
\n
3.Be to, tokia darbo apmokėjimo santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo galimybė kyla ir iš tarptautinių teisės aktų, inter alia iš ES teisės.
\n
4.Minėta, kad konstituciniai valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir kitiems iš valstybės (savivaldybių) biudžeto atlyginimą gaunantiems asmenims.
\n
5.Ginčijama Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ įtvirtina tik minėtą darbo apmokėjimo santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo galimybę.
\n
6.Pabrėžtina, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
\n
7.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
VII Dėl Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų (2005 m. balandžio 4 d., 2006 m. kovo 27 d. redakcijos), Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punkto (2006 m. kovo 27 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Sprendžiant, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, taip pat ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime:
\n
–pagal atitinkamų Vyriausybės nutarimų, kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, priėmimo metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams, kitaip, nei darbuotojams, dirbantiems pagal samdos (darbo) sutartis, MMA buvo vienu iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) jų darbo užmokestis;
\n
–ginčijamu minėtuose Vyriausybės nutarimuose nustatytu teisiniu reguliavimu MVA ir MMA buvo diferencijuoti, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams nustačius mažesnius MVA ir MMA dydžius nei kitiems dirbantiems asmenims, tačiau, atsižvelgiant į visuminį teisinį reguliavimą, nėra pagrindo teigti, kad valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams pagal šiuos Vyriausybės nutarimus būtų galima mokėti tokį mėnesinį tarnybinį atlyginimą, kuris būtų mažesnis ne tik už tą MMA, kurią jiems atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė, bet ir už tą – didesnę – MMA, kurią Vyriausybė tuo laikotarpiu buvo nustačiusi kitiems dirbantiems asmenims;
\n
–tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.
\n
2.Kartu pažymėtina, kad Vyriausybės nutarimuose, kurių nuostatos yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, MMA sąvoka yra (buvo) vartojama teisiškai nekorektiškai. Tai klaidina teisės subjektus, kelia tam tikrą painiavą. Tačiau vien tai negali būti pagrindas pripažinti, kad atitinkamos nuostatos prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
3.Atsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnautojams ar kai kuriems kitiems darbuotojams nustatyta MMA yra vienas iš elementų, kurį dauginant iš atitinkamo koeficiento yra nustatomas (apskaičiuojamas) valstybės tarnautojo ar tam tikro kito darbuotojo darbo užmokestis, konstatuotina, kad pareiškėjų – Seimo narių grupės, Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai ištirti atitinkamų Vyriausybės nutarimų nuostatų atitikį Konstitucijai iš esmės reiškia, kad Konstitucinio Teismo prašoma spręsti valstybės tarnautojų ir kai kurių kitų darbuotojų atlyginimų padidinimo klausimą. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas nesprendžia, kokio dydžio MMA ar kokio dydžio darbo užmokestis turi būti nustatyti kuriems nors darbuotojams inter alia valstybės tarnautojams. Darbuotojų atlyginimai nustatomi atsižvelgiant į įvairius ekonominius, socialinius, kitus veiksnius, kurių vertinimas nėra konstitucinės kontrolės dalykas.
\n
4.Visa tai yra pasakytina ir apie teisinį reguliavimą, kuriuo nustatomas MVA kuriems nors darbuotojams.
\n
5.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytinos išvados, kad:
\n
–Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui;
\n
–Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1,2 punktai ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui;
\n
–Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui;
\n
–Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui;
\n
–Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:
\n
1.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies (Žin., 2002, Nr. 64-2569) nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
2.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (Žin., 2003, Nr. 73-3371) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
3.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (Žin., 2004, Nr. 46-1511) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
4.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija; Žin., 2005, Nr. 45-1444) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
5.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 35-1251) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
6.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 35-1251) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
\n
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
\n
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Egidijus Kūris Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Vytautas Sinkevičius Stasys Stačiokas Romualdas Kęstutis Urbaitis ______________