–Konstitucijos 137 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti užsienio valstybių karinių bazių, reiškia inter alia tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tokių karinių bazių, kurias valdo ir kontroliuoja užsienio valstybės. Toks draudimas inter alia nereiškia, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tokių karinių bazių, kurias pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, inter alia Seimo ratifikuotą kolektyvinės gynybos sutartį, valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis.
\n
Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, paisydamas konstitucinių normų ir principų, inter alia Konstitucijos sudedamojoje dalyje – Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ įtvirtintų ribojimų, gali numatyti tokį Lietuvos Respublikos teisių ir įsipareigojimų pagal kolektyvinės gynybos sutartį įgyvendinimo būdą kaip Lietuvos Respublikos sąjungininkių valstybių karinių vienetų atvykimas į Lietuvos Respubliką ir jų panaudojimas kolektyvinės gynybos operacijos tikslais.
\n
Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 137, 142 straipsnius, negalima įstatymu nustatyti, jog kolektyvinės gynybos tikslais kitų valstybių – Lietuvos Respublikos sąjungininkių – kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti panaudoti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
\n
5.3. Konstatuotina, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu („Įgyvendinant Lietuvos Respublikos teises ir įsipareigojimus pagal kolektyvinės gynybos sutartį <...> kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių – Lietuvos Respublikos sąjungininkių – kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti panaudoti Lietuvos Respublikos teritorijoje“) nėra paneigiamas (iškreipiamas) Konstitucijos 137 straipsnyje įtvirtintas draudimas būti Lietuvos Respublikos teritorijoje užsienio valstybių karinėms bazėms ir Konstitucijos 142 straipsnyje nustatytas ginkluotųjų pajėgų panaudojimas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus.
\n
5.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 137, 142 straipsniams.
\n
6.Minėta, jog pareiškėjas savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjo, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta Seimo teisė Respublikos Prezidento teikimu priimti sprendimą dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 20 punktui, pagal kurį Seimui tokia teisė nesuteikiama. Be to, pasak pareiškėjo, Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytas Respublikos Prezidento teikimas Seimui prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, kadangi šiose Konstitucijos nuostatose toks Respublikos Prezidento teikimas nėra numatytas, ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, nes riboja Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje nustatytas Seimo galias – teisę priimti tokį sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kuriam nereikalingas Respublikos Prezidento teikimas.
\n
Taigi iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis abejoja Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, nes esą:
\n
–Konstitucijoje nenumatyta Respublikos Prezidento teisė teikti Seimui priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje;
\n
–Konstitucijos nenumatyta Seimo teisė priimti sprendimą dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje;
\n
–Konstitucijoje nustatyta Seimo teisė priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, ribojama tiek, kiek Respublikos Prezidento teikimo reikia tam, kad Seimas galėtų priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose.
\n
6.1. Kaip minėta, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas („Sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje priima Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidento teikimu priimdamas nutarimą“), aiškinamas kartu su Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalimi, reiškia ir tai, kad įgyvendinant Lietuvos Respublikos teises ir įsipareigojimus pagal kolektyvinės gynybos sutartį Respublikos Prezidentas gali Seimui teikti priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje, o Seimas tokį sprendimą gali priimti nutarimu.
\n
6.2. Sprendžiant, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
\n
–Konstitucijos 67 straipsnyje įtvirtintų Seimo konstitucinių įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis; įstatymų leidėjas gali įtvirtinti ir tokius Konstitucijoje expressis verbis nenurodytus Seimo įgaliojimus, kurie atitinka Seimo konstitucinį teisinį statusą; kita vertus, įstatymuose negali būti nustatyta tokių Seimo įgaliojimų, kurie paneigtų kitų valstybės institucijų konstitucinius įgaliojimus;
\n
–Konstitucijos 84 straipsnyje įtvirtintų Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis; įstatymų leidėjas gali įtvirtinti ir tokius Konstitucijoje expressis verbis nenurodytus Respublikos Prezidento įgaliojimus, kurie atitinka Respublikos Prezidento, kaip ginkluotųjų pajėgų vado, konstitucinį teisinį statusą; kita vertus, įstatymuose negali būti nustatyta tokių Respublikos Prezidento įgaliojimų, kurie paneigtų kitų valstybės institucijų konstitucinius įgaliojimus;
\n
–iš Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas, kyla specifiniai Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai, inter alia susiję su nustatytaisiais Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje; šie specifiniai Respublikos Prezidento, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, konstituciniai įgaliojimai pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valdžios galias riboja Konstitucija, įstatymu ar kitu teisės aktu negali būti suteikti jokiam kitam subjektui.
\n
Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją negalima įstatymu nustatyti, jog vykdant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus pagal kolektyvinės gynybos sutartį Seimas Respublikos Prezidento teikimu gali nutarimu priimti atitinkamą sprendimą dėl kolektyvinės gynybos Lietuvos Respublikoje ir kitose valstybėse.
\n
6.3. Konstatuotina, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu („Sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje priima Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidento teikimu priimdamas nutarimą“) nėra paneigiami (iškreipiami) Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti Seimo konstituciniai įgaliojimai, Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte nustatyti Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai.
\n
Konstatavus, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra paneigiami (iškreipiami) Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti Seimo konstituciniai įgaliojimai ir Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte nustatyti Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai, konstatuotina ir tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nukrypstama nuo iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies kylančių valdžios galių ribojimo imperatyvų.
\n
6.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai.
\n
7.Minėta, jog pareiškėjas savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsniui grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu esą įteisinamos Konstitucijoje nenumatytos Respublikos Prezidento pareigos Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju. Pasak pareiškėjo, nustatyta Respublikos Prezidento pareiga nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo agresijos kitos ar kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai, kadangi šiose nuostatose yra numatyta tik tai, kad ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, t. y. šiose Konstitucijos nuostatose nėra numatyta kitų sąlygų, kuriomis Respublikos Prezidentas galėtų priimti sprendimus dėl gynybos nuo agresijos.
\n
Be to, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 20 punktą, 142 straipsnio 1 dalį tik Seimas priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas. Todėl, pasak pareiškėjo, nustatyta Respublikos Prezidento pareiga prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti, prieštarauja ne tik Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai, bet ir jos 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, kartu ir 5 straipsnio 2 daliai.
\n
Taigi iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis abejoja Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, nes esą:
\n
–Konstitucijoje nenumatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti;
\n
–Konstitucijoje nustatyti Seimo įgaliojimai priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas pažeidžiami tiek, kiek Respublikos Prezidentas prireikus gali priimti sprendimą panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose.
\n
7.1. Kaip minėta, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas („Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti“) reiškia ir tai, kad Respublikos Prezidentas Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju turi įgaliojimus nedelsdamas priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos (įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti).
\n
7.2. Sprendžiant, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsniui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
\n
–Konstitucijos 84 straipsnyje įtvirtintų Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis; įstatymų leidėjas gali įtvirtinti ir tokius Konstitucijoje expressis verbis nenurodytus Respublikos Prezidento įgaliojimus, kurie atitinka Respublikos Prezidento, kaip ginkluotųjų pajėgų vado, konstitucinį teisinį statusą; kita vertus, įstatymuose negali būti nustatyta tokių Respublikos Prezidento įgaliojimų, kurie paneigtų kitų valstybės institucijų konstitucinius įgaliojimus;
\n
–iš Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas, kyla specifiniai Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai, inter alia susiję su nustatytaisiais Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje; šie specifiniai Respublikos Prezidento, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, konstituciniai įgaliojimai pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valdžios galias riboja Konstitucija, įstatymu ar kitu teisės aktu negali būti suteikti jokiam kitam subjektui.
\n
Pažymėtina ir tai, kad, įstatyme numatant valstybės nepriklausomybę ir saugumą užtikrinti tarptautiniu mastu (lygiu), turi būti paisoma inter alia Konstitucijos 142 straipsnyje nustatytos taisyklės, kad dvi valstybės institucijos yra konstituciškai įgaliotos priimti sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais, t. y. Seimas priima galutinius sprendimus, o Respublikos Prezidentas nedelsdamas (grėsmės atveju) priima tokius sprendimus, kurie teikiami tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. Paisydamas šios Konstitucijos 142 straipsnyje įtvirtinto Seimo ir Respublikos Prezidento galių valstybės gynimo srityje atribojimo ir derinimo taisyklės, įstatymų leidėjas pagal Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį Respublikos Prezidentas būtų įgaliotas nedelsdamas priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos ne tik Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte, 142 straipsnio 2 dalyje numatyto ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju, bet ir Seimo ratifikuojamoje kolektyvinės gynybos sutartyje numatytu Lietuvos Respublikos ir jos sąjungininkės valstybės ginkluoto užpuolimo atveju, jeigu toks sprendimas nedelsiant turi būti teikiamas tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.
\n
Pabrėžtina, jog Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalyje („<...> Respublikos Prezidentas teikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukia neeilinę Seimo sesiją. <...>“) yra numatyta, kad pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju priimtas Respublikos Prezidento sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos (įskaitant inter alia sprendimą prireikus panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose) turi būti teikiamas tvirtinti Seimui.
\n
Taigi nors pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalyje, Respublikos Prezidentui ir suteikiami įgaliojimai priimti sprendimą, susijusį su ginkluotųjų pajėgų panaudojimu kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti, tai daryti leidžiama įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju ir Respublikos Prezidentas saistomas reikalavimo priimtą sprendimą nedelsiant teikti tvirtinti Seimo posėdžiui.
\n
Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją negalima įstatymu nustatyti tokių Respublikos Prezidento įgaliojimų, kurie yra įtvirtinti ginčijamoje Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje.
\n
7.3. Konstatuotina, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu („Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti“) nėra paneigiami (iškreipiami) Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte, 142 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai, taip pat Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti Seimo konstituciniai įgaliojimai.
\n
Konstatavus, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra paneigiami (iškreipiami) Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte, 142 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai, taip pat Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti Seimo konstituciniai įgaliojimai, konstatuotina ir tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nukrypstama nuo iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies kylančių valdžios galių ribojimo imperatyvų.
\n
7.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsniui.
\n
8.Minėta, jog pareiškėjas savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai grindžia tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nedelsiant turi būti vykdomas Konstitucijai prieštaraujantis (Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytas) Respublikos Prezidento sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju, nors Konstitucijoje, pasak pareiškėjo, nekalbama apie kitos ar kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atvejus. Be to, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, užtikrindamas Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymą bei ginkluotą gynybą ir pasipriešinimą ginkluotam užpuolimui, Seimas priima nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo, pasak pareiškėjo, yra ribojamos Konstitucijoje nustatytos Seimo galios, kadangi Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Seimas patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą.
\n
8.1. Kaip minėta, ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalyje („Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas Respublikos Prezidento sprendimas turi būti nedelsiant vykdomas. Respublikos Prezidentas teikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukia neeilinę Seimo sesiją. Užtikrindamas Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymą bei ginkluotą gynybą ir pasipriešinimą ginkluotam užpuolimui, Seimas priima nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo“), reiškia ir tai, kad Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju Respublikos Prezidento nedelsiant priimtas sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos (inter alia sprendimas dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti) įgyja teisinę galią nuo jo priėmimo ir turi būti nedelsiant vykdomas, tačiau šį sprendimą Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui (tarp Seimo sesijų – nedelsiant šaukiamai neeilinei Seimo sesijai), o Seimas turi teisę priimti nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo, kuriuo užtikrinamas Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymas bei ginkluota gynyba ir pasipriešinimas ginkluotam užpuolimui.
\n
8.2. Sprendžiant, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
\n
–pagal Konstituciją sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais priima dvi valstybės institucijos: Seimas ir Respublikos Prezidentas. Seimas įgaliotas priimti galutinius sprendimus įvesti karo padėtį, skelbti mobilizaciją ar demobilizaciją, priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, o Respublikos Prezidentas ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, turi įgaliojimus nedelsdamas priimti tokius sprendimus (dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties visoje valstybėje ar jos dalyje įvedimo, mobilizacijos skelbimo), kurie teikiami tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;
\n
–pagal Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidento nedelsiant priimtas sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties visoje valstybėje ar jos dalyje įvedimo, mobilizacijos skelbimo įgyja teisinę galią nuo jo priėmimo, tačiau šį sprendimą Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui (tarp Seimo sesijų – tuo tikslu nedelsiant šaukti neeilinę Seimo sesiją), o Seimas turi teisę patvirtinti arba panaikinti Respublikos Prezidento sprendimą;
\n
–įstatyme numatant valstybės nepriklausomybę ir saugumą užtikrinti tarptautiniu mastu (lygiu), turi būti paisoma inter alia Konstitucijos 142 straipsnyje nustatytos taisyklės, kad dvi valstybės institucijos yra konstituciškai įgaliotos priimti sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais, t. y. Seimas priima galutinius sprendimus, o Respublikos Prezidentas nedelsdamas (grėsmės atveju) priima tokius sprendimus, kurie teikiami tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;
\n
–Seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus Seimo konstitucinius įgaliojimus patvirtinti arba panaikinti Respublikos Prezidento sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, yra saistomas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių ir konstituciškai svarbių tikslų, inter alia valstybės nepriklausomybės, tarptautinių įsipareigojimų vykdymo;
\n
–sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas.
\n
Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją negalima įstatymu nustatyti, jog nedelsiant turi būti vykdomas Respublikos Prezidento sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos (įskaitant inter alia dalyvavimą kolektyvinės gynybos operacijoje, leidimą atvykti į Lietuvą kitų valstybių kariniams vienetams ir juos panaudoti Lietuvoje, ėmimąsi kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti) Lietuvos Respublikos, kitos ar kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju. Be to, nėra teisinio pagrindo teigti, kad tvirtinant minėtą Respublikos Prezidento sprendimą tokiu Seimo sprendimu, kuriuo užtikrinamas paties Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymas bei ginkluota gynyba ir pasipriešinimas ginkluotam užpuolimui, esą ribojamos Konstitucijoje nustatytos Seimo galios.
\n
8.3. Konstatuotina, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu (pagal kurį Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju Respublikos Prezidento nedelsiant priimtas sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos (inter alia sprendimas dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti) turi būti nedelsiant vykdomas; Respublikos Prezidentas teikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukia neeilinę Seimo sesiją; užtikrindamas Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymą bei ginkluotą gynybą ir pasipriešinimą ginkluotam užpuolimui, Seimas priima nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo) nėra iškreipiami Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju; kartu nėra paneigiami ir Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje nustatyti Seimo konstituciniai įgaliojimai priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus.
\n
8.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat į tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai, darytina išvada, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai.
\n
V Dėl Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai, Įstatymo 6 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai.
\n
1.Pareiškėjas – Seimo narių grupė, kaip minėta, abejoja, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) inter alia 6 straipsnio 2, 3, 4 dalys neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms.
\n
2.Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnyje „Kitos operacijos“, kaip minėta, nustatyta: „1. Įgyvendinant kitus negu kolektyvinės gynybos Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir teises:
\n
1)kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos kariniai vienetai gali išvykti į kitas valstybes ir būti panaudoti kitų valstybių teritorijose;
\n
2)kitos operacijos tikslais kitų valstybių kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti panaudoti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
\n
2.Sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kitos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje priima Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidento teikimu priimdamas nutarimą.
\n
3.Neatidėliotinais atvejais sprendimą dėl dalyvavimo kitoje operacijoje, įskaitant Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimą, leidimą atvykti į Lietuvos Respubliką kitų valstybių kariniams vienetams bei kitas priemones, reikalingas kitos operacijos tikslams pasiekti, priima Respublikos Prezidentas.
\n
4.Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas Respublikos Prezidento sprendimas turi būti nedelsiant vykdomas. Respublikos Prezidentas nedelsdamas teikia jį tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. Nepažeisdamas Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pagal kolektyvinės gynybos sutartį ir bendrus šios sutarties šalių sprendimus, Seimas nutarimu patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą, taip pat šiuo nutarimu priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų panaudojimo kitos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose ir (ar) kitų valstybių karinių vienetų panaudojimo kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje.
\n
5.Kitų valstybių teritorijose naudojamų kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos karinių vienetų maksimalų dydį ir maksimalų jų buvimo kitų valstybių teritorijose laiką, taip pat kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamų kitų valstybių karinių vienetų maksimalų dydį ir maksimalų jų buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laiką nustato Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidento teikimu priimdamas šio straipsnio 2 dalyje nurodytą nutarimą, arba šio straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju – Respublikos Prezidentas ir Seimas, pagal šio straipsnio 4 dalį tvirtindamas Respublikos Prezidento sprendimą. Tikslų kitų valstybių teritorijose naudojamų kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos karinių vienetų dydį ir buvimo kitų valstybių teritorijose laiką, taip pat kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamų kitų valstybių karinių vienetų dydį ir buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laiką nustato krašto apsaugos ministras, neviršydamas Seimo nutarimu nustatyto ar patvirtinto maksimalaus dydžio ir maksimalios trukmės.
\n
6.Pagal šio straipsnio 5 dalį nustatytas maksimalus Lietuvos Respublikos karinių vienetų dydis ir maksimalus jų buvimo kitų valstybių teritorijose laikas, taip pat maksimalus kitų valstybių karinių vienetų dydis ir maksimalus jų buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikas, atsižvelgiant į Lietuvos valstybės interesus, prireikus gali būti sumažintas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pagal kolektyvinės gynybos sutartį bei bendrus šios sutarties šalių sprendimus.“ 3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) „Pagrindinės Įstatymo sąvokos“ 1, 3, 4, 7 dalyse nustatyta: „1. Tarptautinė operacija – kolektyvinės gynybos arba kita karinė operacija, kuriai Lietuvos Respublikos kariniai vienetai panaudojami kartu su kitų valstybių kariniais vienetais. <...> 3. Kolektyvinės gynybos operacija – bendros gynybos operacija, vykdoma pagal kolektyvinės gynybos sutartį vienos ar kelių sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju, taip pat pasirengimas šiai operacijai.
\n
4.Kita karinė operacija (toliau – kita operacija) – bet kuri kita, nei kolektyvinės gynybos, tarptautinė operacija (taip pat pasirengimas šiai operacijai), atitinkanti Jungtinių Tautų tikslus ir principus, įskaitant šio straipsnio 3 dalyje nenurodytas kolektyvinės savigynos operacijas įgyvendinant Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsnyje pripažintą kiekvienos valstybės neatimamą teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną. <...> 7. Karinis vienetas – kiekvienas bet kokio dydžio Lietuvos ar kitos valstybės kariuomenės (ginkluotųjų pajėgų) vienetas, vadovaujamas vado ir turintis bendrą užduotį dalyvauti tarptautinėse operacijose, pratybose ar kituose renginiuose.“ 4. Taigi, kaip minėta, aiškinant Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2, 3, 4 dalis kartu su 2 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 3, 4, 7 dalimis matyti, kad ginčijamose Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2, 3, 4 dalyse yra reguliuojami santykiai, susiję su vienos iš dviejų tarptautinių operacijų – kitos (ne kolektyvinės gynybos) karinės operacijos, atitinkančios Jungtinių Tautų tikslus ir principus (įskaitant kolektyvinės savigynos operacijas įgyvendinant Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsnyje pripažintą kiekvienos valstybės neatimamą teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną), vykdymu (taip pat pasirengimu šiai operacijai), t. y. Lietuvos Respublikos karinių vienetų panaudojimu kartu su kitų valstybių kariniais vienetais pagal atitinkamus Seimo ir Respublikos Prezidento sprendimus, priimtus įgyvendinant kitus negu kolektyvinės gynybos Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus.
\n
Pažymėtina, kad nors Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2, 5, 6 straipsniuose „kolektyvinės gynybos operacija“ ir „kita karinė operacija“ įtvirtintos kaip atskiros sąvokos, t. y. tarptautinės karinės operacijos rūšys, jos yra susijusios, jų negalima supriešinti, nes tiek „kolektyvinės gynybos operacija“, tiek „kita karinė operacija“ pagal Įstatymą gali būti vykdoma įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsnyje pripažintą kiekvienos valstybės neatimamą teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną.
\n
5.Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Lietuvos Respublika nuo 1991 m. rugsėjo 17 d. yra Jungtinių Tautų – tarptautinės organizacijos, įsteigtos ir veikiančios pagal 1945 m. birželio 26 d. pasirašytą Jungtinių Tautų Chartiją (arba kitaip – Įstatus), narė ir vadovaujasi Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtintais principais, inter alia sąžiningo pagal šią chartiją prisiimtų įsipareigojimų laikymosi (2 straipsnio 2 dalis), pagalbos teikimo Jungtinių Tautų veiklai, vykdomai pagal Jungtinių Tautų Chartiją (2 straipsnio 5 dalis). Pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą patikėta Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, kuri inter alia nustato grėsmės taikai, jos pažeidimo ar agresijos akto pavojų ir teikia rekomendacijas arba sprendžia, kokių priemonių reikia imtis siekiant palaikyti arba atkurti tarptautinę taiką bei saugumą; tokiomis priemonėmis gali būti inter alia Jungtinių Tautų narių oro, jūrų bei sausumos pajėgų operacijos.
\n
Jungtinių Tautų Chartijos 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos Jungtinių Tautų narės, prisidėdamos prie tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo, Saugumo Tarybos reikalavimu ir remdamosi specialiu susitarimu ar susitarimais, įsipareigoja suteikti ginkluotąsias pajėgas, pagalbą bei atitinkamas aptarnavimo priemones, įskaitant tranzito teisę, kurios būtinos tarptautinei taikai bei saugumui palaikyti. Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje nustatyta: „Jokia šios Chartijos nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis individualios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas, tol, kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti.
\n
Valstybės narės nedelsdamos praneša Saugumo Tarybai apie priemones, kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos šią savigynos teisę, ir kurios jokiu būdu nedaro įtakos Saugumo Tarybos įgaliojimams bei atsakomybei pagal šią Chartiją bet kuriuo metu imtis veiksmų, kurie, jos manymu, yra reikalingi tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti.“ 6. Minėta, jog pareiškėjas – Seimo narių grupė savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą numatytas Respublikos Prezidento teikimas Seimui riboja Konstitucijoje nustatytas Seimo galias, t. y. teisę be Respublikos Prezidento teikimo priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas. Kita vertus, pasak pareiškėjo, Seimui pagal Konstituciją nesuteikta teisė priimti sprendimus dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo, taip pat ir kitos operacijos vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje tikslais. Todėl ginčijamas teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai.
\n
6.1. Taip pat minėta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalyje („Sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kitos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje priima Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidento teikimu priimdamas nutarimą“), aiškinamas kartu su Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalimi, reiškia ir tai, kad įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus Respublikos Prezidentas gali Seimui teikti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kitos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje, o Seimas tokį sprendimą gali priimti, dėl to priimdamas nutarimą.
\n
6.2. Sprendžiant, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
\n
–Konstitucijos nuostatos suponuoja, kad valstybės nepriklausomybės ir saugumo užtikrinimas, inter alia panaudojant ginkluotąsias pajėgas, pagal Konstituciją gali būti organizuojamas ir vykdomas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu (lygiu);
\n
–pagal Konstituciją, inter alia jos 135, 136, 138 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, joms įgyvendinti priimtuose įstatymuose, paisant Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ įtvirtintų ribojimų ir draudimų, gali būti numatytos įvairios valstybės nepriklausomybės ir saugumo užtikrinimo tarptautiniu mastu (lygiu) priemonės, inter alia kolektyvinė ir (ar) kitokia bendra tarptautinė ginkluota gynyba, tarptautinės taikos ir saugumo stiprinimas, kitoks tarptautinis karinio pobūdžio bendradarbiavimas, kurio pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami.
\n
Pažymėtina ir tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas („<...> kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių – Lietuvos Respublikos sąjungininkių – kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti panaudoti Lietuvos Respublikos teritorijoje“), kurį pareiškėjas dėl atitikties inter alia Konstitucijos 137 straipsniui ginčija (kolektyvinių gynybos operacijų kontekste) tuo pačiu aspektu, kaip ir Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalį dėl atitikties inter alia Konstitucijos 137 straipsniui (kitų operacijų kontekste) – dėl galimybės kitų valstybių kariniams vienetams atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti panaudotiems Lietuvos Respublikos teritorijoje, neprieštarauja inter alia Konstitucijos 137 straipsniui.
\n
Be to, šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalis („Sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje priima Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidento teikimu priimdamas nutarimą“), kurią pareiškėjas dėl atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai ginčija (kolektyvinių gynybos operacijų kontekste) tais pačiais aspektais, kaip ir Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalį dėl atitikties inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai (kitų operacijų kontekste) – dėl Konstitucijoje nenumatytos Seimo teisės priimti sprendimą dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat dėl Konstitucijoje nenumatytos (Seimo galias ribojančios) Respublikos Prezidento teisės teikti Seimui priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų panaudojimo kitų valstybių teritorijose, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai.
\n
Minėta, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, nors Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2, 5, 6 straipsniuose „kolektyvinės gynybos operacija“ ir „kita karinė operacija“ įtvirtintos kaip atskiros sąvokos, t. y. tarptautinės karinės operacijos rūšys, jos yra susijusios, jų negalima supriešinti, nes tiek „kolektyvinės gynybos operacija“, tiek „kita karinė operacija“ pagal Įstatymą gali būti vykdoma įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsnyje pripažintą kiekvienos valstybės neatimamą teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną.
\n
Pažymėtina, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte („Įgyvendinant Lietuvos Respublikos teises ir įsipareigojimus pagal kolektyvinės gynybos sutartį <...> kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių – Lietuvos Respublikos sąjungininkių – kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti panaudoti Lietuvos Respublikos teritorijoje“), 5 straipsnio 2 dalyje („Sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje priima Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidento teikimu priimdamas nutarimą“), 6 straipsnio 2 dalyje („Sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kitos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje priima Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidento teikimu priimdamas nutarimą“) reguliuojami santykiai pareiškėjo ginčijamais aspektais yra panašūs, t. y. pagal Seimo ir Respublikos Prezidento įgaliojimus priimti sprendimus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymu ir Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsnyje pripažintos kiekvienos valstybės neatimamos teisės į individualią ir kolektyvinę savigyną įgyvendinimu.
\n
6.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat į tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja inter alia Konstitucijos 137 straipsniui, o Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalis – Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, darytina išvada, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalis („Sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kitos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje priima Lietuvos Respublikos Seimas, Respublikos Prezidento teikimu priimdamas nutarimą“) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai.
\n
7.Minėta, jog pareiškėjas – Seimo narių grupė savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjo, pagal Konstituciją tik Seimas gali priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, t. y. Respublikos Prezidentui nėra suteikta teisė panaudoti ginkluotąsias pajėgas. Be to, pagal Konstituciją, pasak pareiškėjo, Respublikos Prezidentui nėra suteikta teisė duoti leidimą atvykti į Lietuvos Respubliką kitų valstybių kariniams vienetams.
\n
Taigi iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis abejoja Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, nes esą:
\n
–Konstitucijoje nustatyti Seimo įgaliojimai priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas pažeidžiami tiek, kiek Respublikos Prezidentui esą suteikta teisė panaudoti ginkluotąsias pajėgas;
\n
–Konstitucijoje nėra numatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai duoti leidimą atvykti į Lietuvos Respubliką kitų valstybių kariniams vienetams.
\n
7.1. Minėta ir tai, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas („Neatidėliotinais atvejais sprendimą dėl dalyvavimo kitoje operacijoje, įskaitant Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimą, leidimą atvykti į Lietuvos Respubliką kitų valstybių kariniams vienetams bei kitas priemones, reikalingas kitos operacijos tikslams pasiekti, priima Respublikos Prezidentas“), aiškinamas kartu su Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, reiškia ir tai, kad įgyvendinant kitus negu kolektyvinės gynybos Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus Respublikos Prezidentas neatidėliotinais atvejais yra įgaliotas priimti sprendimą dėl dalyvavimo kitoje operacijoje, įskaitant Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimą, leidimą atvykti į Lietuvos Respubliką kitų valstybių kariniams vienetams bei kitas priemones, reikalingas kitos operacijos tikslams pasiekti.
\n
7.2. Sprendžiant, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
\n
–Konstitucijos 84 straipsnyje įtvirtintų Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis; įstatymų leidėjas gali įtvirtinti ir tokius Konstitucijoje expressis verbis nenurodytus Respublikos Prezidento įgaliojimus, kurie atitinka Respublikos Prezidento, kaip ginkluotųjų pajėgų vado, konstitucinį teisinį statusą; kita vertus, įstatymuose negali būti nustatyta tokių Respublikos Prezidento įgaliojimų, kurie paneigtų kitų valstybės institucijų konstitucinius įgaliojimus;
\n
–iš Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas, kyla specifiniai Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai, inter alia susiję su nustatytaisiais Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje; šie specifiniai Respublikos Prezidento, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, konstituciniai įgaliojimai pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valdžios galias riboja Konstitucija, įstatymu ar kitu teisės aktu negali būti suteikti jokiam kitam subjektui;
\n
–įstatyme numatant valstybės nepriklausomybę ir saugumą užtikrinti tarptautiniu mastu (lygiu), turi būti paisoma inter alia Konstitucijos 142 straipsnyje nustatytos taisyklės, kad dvi valstybės institucijos yra konstituciškai įgaliotos priimti sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais, t. y. Seimas priima galutinius sprendimus, o Respublikos Prezidentas nedelsdamas (grėsmės atveju) priima tokius sprendimus, kurie teikiami tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.
\n
Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, jog pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalį neatidėliotinais atvejais Respublikos Prezidento (įgyvendinant kitus negu kolektyvinės gynybos Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus) priimtas sprendimas dėl dalyvavimo kitoje operacijoje (įskaitant Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimą, leidimą atvykti į Lietuvos Respubliką kitų valstybių kariniams vienetams bei kitas priemones, reikalingas kitos operacijos tikslams pasiekti) turi būti nedelsiant teikiamas tvirtinti Seimui.
\n
Taigi nors pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalyje, Respublikos Prezidentui ir suteikiami įgaliojimai priimti sprendimus, susijusius su ginkluotųjų pajėgų panaudojimu tarptautinės karinės operacijos tikslams pasiekti, tai leidžiama daryti neatidėliotinais Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų ir teisių įgyvendinimo atvejais ir Respublikos Prezidentas saistomas reikalavimo priimtą sprendimą nedelsiant teikti tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.
\n
Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją negalima įstatyme nustatyti tokių Respublikos Prezidento įgaliojimų, kokie yra įtvirtinti ginčijamoje Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalyje.
\n
7.3. Konstatuotina, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalyje nėra nei iškreipiami Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai, nei paneigiami Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti Seimo įgaliojimai.
\n
7.4. Konstatavus, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalyje nėra nei iškreipiami Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai, nei paneigiami Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti Seimo įgaliojimai, konstatuotina ir tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nukrypstama nuo iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies kylančių valdžios galių ribojimo imperatyvų.
\n
7.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai.
\n
8.Minėta, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjo, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą turi būti nedelsiant vykdomas Konstitucijoje neįteisintas Respublikos Prezidento sprendimas, nurodytas Įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje. Kita vertus, pagal Konstituciją, pasak pareiškėjo, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą tik dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos.
\n
8.1. Minėta ir tai, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas („Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas Respublikos Prezidento sprendimas turi būti nedelsiant vykdomas. Respublikos Prezidentas nedelsdamas teikia jį tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. Nepažeisdamas Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pagal kolektyvinės gynybos sutartį ir bendrus šios sutarties šalių sprendimus, Seimas nutarimu patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą, taip pat šiuo nutarimu priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų panaudojimo kitos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose ir (ar) kitų valstybių karinių vienetų panaudojimo kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje“) reiškia ir tai, kad Respublikos Prezidento neatidėliotinais atvejais, įgyvendinant kitus negu kolektyvinės gynybos Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, priimtas sprendimas dėl dalyvavimo kitoje operacijoje, įskaitant Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimą, leidimą atvykti į Lietuvos Respubliką kitų valstybių kariniams vienetams bei kitas priemones, reikalingas kitos operacijos tikslams pasiekti, įgyja teisinę galią nuo jo priėmimo ir turi būti nedelsiant vykdomas.
\n
Tačiau šio sprendimo teisinė galia yra sąlygiška (laikina), kadangi yra saistoma Respublikos Prezidento pareigos nedelsiant teikti šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui ir Seimo teisės priimti nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo arba panaikinimo, taip pat Seimo teisės minėtu nutarimu priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų panaudojimo kitos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose ir (ar) kitų valstybių karinių vienetų panaudojimo kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje, dėl to nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pagal kolektyvinės gynybos sutartį ir bendrų šios sutarties šalių sprendimų.
\n
8.2. Sprendžiant, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
\n
–pagal Konstituciją sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais priima dvi valstybės institucijos: Seimas ir Respublikos Prezidentas;
\n
–įstatyme numatant valstybės nepriklausomybę ir saugumą užtikrinti tarptautiniu mastu (lygiu), turi būti paisoma inter alia Konstitucijos 142 straipsnyje nustatytos taisyklės, kad dvi valstybės institucijos yra konstituciškai įgaliotos priimti sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais, t. y. Seimas priima galutinius sprendimus, o Respublikos Prezidentas nedelsdamas (grėsmės atveju) priima tokius sprendimus, kurie teikiami tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.
\n
Pažymėtina ir tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog:
\n
–Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį Respublikos Prezidentas neatidėliotinais atvejais, įgyvendinant kitus negu kolektyvinės gynybos Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, priima sprendimą dėl dalyvavimo kitoje operacijoje (įskaitant Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimą, leidimą atvykti į Lietuvos Respubliką kitų valstybių kariniams vienetams bei kitas priemones, reikalingas kitos operacijos tikslams pasiekti), neprieštarauja Konstitucijai;
\n
–Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalis („Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas Respublikos Prezidento sprendimas turi būti nedelsiant vykdomas. Respublikos Prezidentas teikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukia neeilinę Seimo sesiją. Užtikrindamas Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymą bei ginkluotą gynybą ir pasipriešinimą ginkluotam užpuolimui, Seimas priima nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo“), kurią pareiškėjas ginčija dėl atitikties Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai (kolektyvinių gynybos operacijų kontekste) inter alia tuo pačiu aspektu, kaip ir Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalies („Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas Respublikos Prezidento sprendimas turi būti nedelsiant vykdomas.
\n
Respublikos Prezidentas nedelsdamas teikia jį tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. Nepažeisdamas Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pagal kolektyvinės gynybos sutartį ir bendrus šios sutarties šalių sprendimus, Seimas nutarimu patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą, taip pat šiuo nutarimu priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų panaudojimo kitos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose ir (ar) kitų valstybių karinių vienetų panaudojimo kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje“) atitiktį Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai (kitų operacijų kontekste) – dėl to, kad nedelsiant turi būti vykdomas Konstitucijoje nenumatytas Respublikos Prezidento sprendimas, neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai.
\n
Pažymėtina, kad, kaip minėta, nors Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2, 5, 6 straipsniuose „kolektyvinės gynybos operacija“ ir „kita karinė operacija“ įtvirtintos kaip atskiros sąvokos, t. y. tarptautinės karinės operacijos rūšys, jos yra susijusios, jų negalima supriešinti, nes tiek „kolektyvinės gynybos operacija“, tiek „kita karinė operacija“ pagal Įstatymą gali būti vykdoma įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsnyje pripažintą kiekvienos valstybės neatimamą teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną.
\n
Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalyje („Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas Respublikos Prezidento sprendimas turi būti nedelsiant vykdomas. Respublikos Prezidentas teikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukia neeilinę Seimo sesiją. Užtikrindamas Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymą bei ginkluotą gynybą ir pasipriešinimą ginkluotam užpuolimui, Seimas priima nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo“) ir 6 straipsnio 4 dalyje („Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas Respublikos Prezidento sprendimas turi būti nedelsiant vykdomas.
\n
Respublikos Prezidentas nedelsdamas teikia jį tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. Nepažeisdamas Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pagal kolektyvinės gynybos sutartį ir bendrus šios sutarties šalių sprendimus, Seimas nutarimu patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą, taip pat šiuo nutarimu priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų panaudojimo kitos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose ir (ar) kitų valstybių karinių vienetų panaudojimo kitos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje“) reguliuojami santykiai pareiškėjo ginčijamais aspektais yra panašūs, t. y. pagal Seimo ir Respublikos Prezidento įgaliojimus priimti sprendimus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymu ir Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsnyje pripažintos kiekvienos valstybės neatimamos teisės į individualią ir kolektyvinę savigyną įgyvendinimu.
\n
8.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat į tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalis, 6 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai, darytina išvada, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai.
\n
VI Dėl Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai.
\n
1.Pareiškėjas – Seimo narių grupė, kaip minėta, abejoja, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) inter alia 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai.
\n
2.Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnyje (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) „Sprendimų siųsti Lietuvos Respublikos karinius vienetus, karius ir civilius krašto apsaugos sistemos tarnautojus į pratybas ir kitus renginius užsienyje priėmimas“, kaip minėta, nustatyta: „1. Sprendimas siųsti į kitą valstybę Lietuvos Respublikos karinius vienetus, kurių bendras karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius yra ne mažesnis kaip 800, dalyvauti pratybose ir kituose renginiuose priimamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymu Seimo nutarimu. Šiame nutarime nustatomas maksimalus galinčių išvykti Lietuvos karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius, taip pat maksimali jų buvimo kitų valstybių teritorijose trukmė.
\n
2.Išskyrus šio straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies 2 punkte numatytus atvejus, sprendimas siųsti į kitą valstybę Lietuvos Respublikos karinius vienetus, kurių bendras karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius yra ne mažesnis kaip 150, dalyvauti pratybose ir kituose renginiuose priimamas krašto apsaugos ministro siūlymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Šiame nutarime nustatomas maksimalus galinčių išvykti Lietuvos karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius, taip pat maksimali jų buvimo kitų valstybių teritorijose trukmė.
\n
3.Krašto apsaugos ministras priima sprendimą siųsti Lietuvos Respublikos karinius vienetus, karius ir civilius krašto apsaugos sistemos tarnautojus dalyvauti pratybose ir kituose renginiuose šiais atvejais:
\n
1)jeigu pratybose ar kitame renginyje vienu metu gali dalyvauti mažiau kaip 150 Lietuvos karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų;
\n
2)jeigu rengiamos bendro su kita valstybe (valstybėmis) karinio vieneto pratybos ar kitas renginys, kuriame vienu metu gali dalyvauti mažiau kaip 800 Lietuvos karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų, arba bendros su NATO ar Europos Sąjungos institucijomis arba valstybėmis pratybos ar kitas renginys, kuriame vienu metu gali dalyvauti mažiau nei 800 Lietuvos karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų. <...>“ 3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2 straipsnyje „Pagrindinės Įstatymo sąvokos“ (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) nustatyta: „1. Tarptautinė operacija – kolektyvinės gynybos arba kita karinė operacija, kuriai Lietuvos Respublikos kariniai vienetai panaudojami kartu su kitų valstybių kariniais vienetais. <...> 5. Tarptautinės karinės pratybos (toliau – pratybos) – pasirengimo tarptautinėms operacijoms ir kitos kovinio parengimo pratybos, kuriose Lietuvos Respublikos kariniai vienetai dalyvauja kartu su kitų valstybių kariniais vienetais arba užsienio valstybių kariniai vienetai naudojasi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos reikmėms skirtais infrastruktūros objektais ir karinio mokymo teritorijomis.
\n
6.Kiti karinio bendradarbiavimo renginiai (toliau – kiti renginiai) – tarptautinei operacijai ir pratyboms nepriskiriami karinio bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis ar (ir) tarptautinėmis institucijomis renginiai.“ 4. Taigi aiškinant Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalis kartu su 2 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 5, 6 dalimis matyti, kad ginčijamose Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalyse reguliuojami santykiai, susiję su Lietuvos Respublikos karinių vienetų ir kitų valstybių karinių vienetų dalyvavimu pasirengimo tarptautinėms operacijoms ir kitose kovinio parengimo pratybose, taip pat dalyvavimu kituose karinio bendradarbiavimo renginiuose, kurie nepriskiriami tarptautinei operacijai ir pratyboms, ir su tuo susijusių Seimo, Vyriausybės ir krašto apsaugos ministro įgaliojimų įgyvendinimu.
\n
5.Minėta, jog pareiškėjas – Seimo narių grupė savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjo, Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje nėra nustatytas Seimo sprendimu panaudojamų ginkluotųjų pajėgų dydis. Todėl, pasak pareiškėjo, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1 dalyje nustačius, dėl kokio dydžio ginkluotųjų pajėgų panaudojimo yra reikalingas Seimo nutarimas, yra ribojamos Seimo galios. Be to, pasak pareiškėjo, Seimo galios yra ribojamos ir Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1 dalyje nustačius, kad Seimas pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nurodytą nutarimą priima Vyriausybės siūlymu, nes toks siūlymas nėra numatytas Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje.
\n
Pasak pareiškėjo, tik Seimui Konstitucijoje suteiktą teisę priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas riboja ir tai, kad pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 2 dalį krašto apsaugos ministro siūlymu Vyriausybė nutarimu priima sprendimą išsiųsti į kitą valstybę Lietuvos Respublikos karinius vienetus, o pagal 3 dalį sprendimus išsiųsti Lietuvos Respublikos karinius vienetus priima krašto apsaugos ministras.
\n
6.Minėta, jog Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad:
\n
–pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1 dalį Vyriausybė turi teisę siūlyti Seimui priimti sprendimą siųsti į kitą valstybę nustatyto dydžio Lietuvos Respublikos karinius vienetus dalyvauti tik pratybose ir kituose renginiuose, o Seimas – teisę Vyriausybės pasiūlytą sprendimą priimti nutarimu;
\n
–pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 2 dalį krašto apsaugos ministras turi teisę siūlyti Vyriausybei priimti sprendimą išsiųsti į kitą valstybę nustatyto dydžio Lietuvos Respublikos karinius vienetus tik dalyvauti pratybose ir kituose renginiuose, o Vyriausybė – teisę krašto apsaugos ministro pasiūlytą sprendimą priimti nutarimu;
\n
–pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 3 dalį krašto apsaugos ministras turi teisę tam tikrais atvejais priimti sprendimą išsiųsti į kitą valstybę nustatyto dydžio Lietuvos Respublikos karinius vienetus, karius ir civilius krašto apsaugos sistemos tarnautojus tik dalyvauti pratybose ir kituose renginiuose.
\n
7.Sprendžiant, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
\n
–pagal Konstituciją, inter alia jos 140 straipsnį, svarstant ir sprendžiant valstybės gynimo klausimus dalyvauja įvairios valstybės institucijos ir pareigūnai;
\n
–Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, joms įgyvendinti priimtuose įstatymuose paisant Konstitucijos gali būti numatytos įvairios valstybės nepriklausomybės ir saugumo užtikrinimo tarptautiniu mastu (lygiu) priemonės, inter alia kolektyvinė ir (ar) kitokia bendra tarptautinė ginkluota gynyba, tarptautinės taikos ir saugumo stiprinimas, kitoks tarptautinis karinio pobūdžio bendradarbiavimas.
\n
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 135, 136 straipsnius, įstatymų leidėjas, reglamentuodamas Lietuvos Respublikos teisių ir įsipareigojimų, galinčių kilti ar kylančių iš Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, inter alia Seimo ratifikuojamos kolektyvinės gynybos sutarties, įgyvendinimą (vykdymą), paisant Konstitucijos 142 straipsnyje nustatytų Seimo ir Respublikos Prezidento įgaliojimų, susijusių su ginkluotųjų pajėgų panaudojimu, turi diskreciją nustatyti ir kitas valstybės institucijas, galinčias priimti sprendimus dėl ginkluotųjų pajėgų dalinių dalyvavimo tarptautinėse karinėse pratybose.
\n
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 140 straipsnio 3 dalį už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas.
\n
Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuriuo Seimui, Vyriausybei, krašto apsaugos ministrui suteikiami įgaliojimai siųsti atitinkamo dydžio Lietuvos Respublikos karinius vienetus į kitą valstybę dalyvauti tarptautinėse karinėse pratybose ar kituose tarptautiniuose kariniuose renginiuose.
\n
8.Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu ribojami Seimo konstituciniai įgaliojimai priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai reikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus.
\n
9.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai.
\n
VII Dėl Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalių atitikties Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui.
\n
1.Pareiškėjas – Seimo narių grupė, kaip minėta, abejoja, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) inter alia 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui.
\n
2.Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio „Apribojimai, susiję su Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatomis“ 2, 3, 5 dalyse, kaip minėta, nustatyta: „2. NVS valstybių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti tik tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius.
\n
3.NVS valstybių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti Lietuvos Respublikos teritorijoje tik pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose, jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius. Šios sąlygos netaikomos NVS šalių kariniams pareigūnams, kuriuos Lietuvos Respublika yra pakvietusi stebėtojais. <...> 5. NVS šalių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuojamuose kituose renginiuose, jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius. NVS šalių kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respublikoje organizuojamus kitus renginius ne daugiau kaip dviem savaitėms.“ 3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės Įstatymo sąvokos“ (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 6, 7 dalyse nustatyta: „6. Kiti karinio bendradarbiavimo renginiai (toliau – kiti renginiai) – tarptautinei operacijai ir pratyboms nepriskiriami karinio bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis ar (ir) tarptautinėmis institucijomis renginiai.
\n
7.Karinis vienetas – kiekvienas bet kokio dydžio Lietuvos ar kitos valstybės kariuomenės (ginkluotųjų pajėgų) vienetas, vadovaujamas vado ir turintis bendrą užduotį dalyvauti tarptautinėse operacijose, pratybose ar kituose renginiuose. <...>“ 4. Taigi, kaip minėta, aiškinant Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalis kartu su Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 6, 7 dalimis matyti, kad ginčijamose Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalyse yra reguliuojami santykiai, inter alia susiję su NVS valstybių karinių vienetų, karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų dalyvavimu Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstančiose tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose, pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose, kituose tarptautinei operacijai ir pratyboms nepriskiriamuose karinio bendradarbiavimo renginiuose.
\n
5.Minėta, kad iš pareiškėjo prašymo matyti, jog jis savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjo, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2 dalies nuostata „NVS valstybių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti tik tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose Lietuvos Respublikos teritorijoje“, 3 dalies nuostata „NVS valstybių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti Lietuvos Respublikos teritorijoje tik pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose“, 5 dalies nuostata „NVS šalių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuojamuose kituose renginiuose“ paneigia Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 punktą, kuriame įtvirtinta, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių“.
\n
6.Minėta ir tai, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalyse nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas inter alia reiškia, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje NVS valstybių kariniams vienetams, kariams ir karinėms pajėgoms priskirtiems civiliams tarnautojams leidžiama dalyvauti:
\n
–tik tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose, jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius neviršija Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2 dalyje nustatyto leistino dydžio, t. y. yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius;
\n
–tik pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose, jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius neviršija Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 3 dalyje nustatyto leistino dydžio, t. y. yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius, netaikant šių sąlygų NVS šalių kariniams pareigūnams, kuriuos Lietuvos Respublika yra pakvietusi stebėtojais;
\n
–kituose organizuojamuose renginiuose, kurie nepriskiriami tarptautinei operacijai ir pratyboms, jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius neviršija Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 5 dalyje nustatyto leistino dydžio, t. y. yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius, ir jeigu NVS šalių kariniai vienetai į tokius Lietuvos Respublikoje organizuojamus kitus renginius, kurie nepriskiriami tarptautinei operacijai ir pratyboms, atvyksta ne daugiau kaip dviem savaitėms.
\n
Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalyse, apima tris galimas situacijas:
\n
–NVS valstybių kariniai vienetai gali dalyvauti tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose Lietuvos Respublikos teritorijoje;
\n
–NVS valstybių kariniai vienetai gali dalyvauti pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose Lietuvos Respublikos teritorijoje;
\n
–NVS valstybių kariniai vienetai gali dalyvauti „Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuojamuose kituose renginiuose“.
\n
7.Vertinant, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui, pažymėtina, kad, kaip minėta, šiame straipsnyje nustatytas imperatyvas, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių, t. y.:
\n
–konstitucinis draudimas Lietuvos Respublikos teritorijoje būti Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinėms bazėms;
\n
–konstitucinis draudimas Lietuvos Respublikos teritorijoje būti Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių kariuomenės daliniams.
\n
Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalyse, kurios yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, nėra reguliuojami santykiai, susiję su NVS valstybių karinių bazių buvimu Lietuvos Respublikos teritorijoje.
\n
8.Sprendžiant, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnio imperatyvui, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių <...> kariuomenės dalinių“, pažymėtina, kad šis draudimas, kaip minėta:
\n
–reiškia inter alia tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tokių kariuomenės vienetų, kurių buvimą (dislokaciją, panaudojimą) valdo ir kontroliuoja Rusija, Nepriklausomų valstybių sandrauga ar į ją įeinančios valstybės;
\n
–nereiškia, kad pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, inter alia Seimo ratifikuotą kolektyvinės gynybos sutartį, ir joms įgyvendinti priimtus įstatymus esą nėra galimas ir toks Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstančiose tarptautinėse karinėse pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis;
\n
–nereiškia, kad pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir joms įgyvendinti priimtus įstatymus esą negalima numatyti ir tokio Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikio pasitelkimo tarptautinėms katastrofų, epidemijų, gaivalinių ir kitų didelių nelaimių padarinių šalinimo priemonėms Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti, kai tokio pasitelkimo pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami ir tas priemones valdo bei kontroliuoja Lietuvos Respublika.
\n
Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta:
\n
–Konstitucijoje įtvirtintiems valstybės tarptautinio bendradarbiavimo, susijusio su inter alia valstybės gynyba, pagrindams būdinga inter alia tai, kad yra nustatyta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos integracijoje būnant Europos Sąjungos nare, siekis užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą prisidedant prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo;
\n
–Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos integracijoje neatsiejama nuo kitų Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, kylančių iš Lietuvos narystės kitose tarptautinėse organizacijose, inter alia Jungtinėse Tautose ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje; ši narystė teikia Lietuvai ne tik papildomas saugumo garantijas, bet ir suponuoja būtinumą laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.
\n
Taigi, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 135 straipsnį, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nustatytų ribojimų ir draudimų, gali nustatyti ir tokį Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, inter alia Seimo ratifikuojamai kolektyvinės gynybos sutarčiai, įgyvendinti skirtą teisinį reguliavimą, pagal kurį inter alia numatomas griežtai ribotų Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikis dalyvavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje rengiamose kolektyvinės gynybos sutarties šalių ir kitų valstybių pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis, taip pat tokių kariuomenės vienetų pasitelkimas tarptautinėms katastrofų, epidemijų, gaivalinių ir kitų didelių nelaimių padarinių šalinimo priemonėms Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti, kai tokio pasitelkimo pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami ir tas priemones valdo bei kontroliuoja Lietuvos Respublika.
\n
Tačiau pagal Konstituciją, inter alia Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnį, negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį numatomas Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikis dalyvavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstančiuose tarptautiniuose kariniuose renginiuose, tačiau nenustatomi aiškūs, konstituciškai pateisinami tokio dalyvavimo pagrindas, tikslas, pobūdis.
\n
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad:
\n
–iš Įstatymo travaux préparatoires matyti, jog tai, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3 dalyse numatytas NVS valstybių karinių vienetų, karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų dalyvavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstančiose tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose, pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose, lemia Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) priėmimo tikslai, inter alia Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) preambulėje nurodytas Lietuvos siekis tapti visateise kolektyvinės transatlantinės gynybos organizacijos – Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos – nare ir prisiimti savąją bendros atsakomybės dalį šioje organizacijoje bei dalyvauti vykdant bendrą Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politiką;
\n
–Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) projekto Nr. IXP-1296 aiškinamajame rašte inter alia nurodyta, kad „projekto 14 straipsnyje, laikantis esamų konstitucinių apribojimų, išplėtojamos karinio bendradarbiavimo su NVS šalimis galimybės. Nustatomos dvi esminės sąlygos tokio bendradarbiavimo plėtrai: pirma, jis neturi būti plėtojamas priklausomybės buvusios SSRS valdytoms teritorijoms pagrindu ir gali vykti tik kartu su NATO, ES ar VES valstybėmis ar kitomis NVS nepriklausančiomis Partnerystės taikos labui programos dalyvėmis; antra, būtina išvengti NVS šalių karinių dalinių buvimo Lietuvos teritorijoje galimybės, leidžiant atvykti į Lietuvoje vykdomas pratybas ir kitus karinio bendradarbiavimo renginius tik mažesnio dydžio NVS šalių kariniams vienetams“.
\n
Pažymėtina, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3 dalyse:
\n
–griežtai riboja NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų, galinčių būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, bendrą skaičių: „<...> jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius“ (Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2 dalis), „<...> jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius. Šios sąlygos netaikomos NVS šalių kariniams pareigūnams, kuriuos Lietuvos Respublika yra pakvietusi stebėtojais“ (Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 3 dalis);
\n
–sieja NVS valstybių karinių vienetų, karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje tik su jų dalyvavimu „tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose“ (Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2 dalis), „pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose“ (Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 3 dalis).
\n
Taigi pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3 dalyse, numatomas griežtai ribotų NVS valstybių karinių vienetų trumpalaikis buvimas (dalyvavimas) Lietuvos Respublikos teritorijoje:
\n
–tokiose pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis;
\n
–tokiose tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose, kurių pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami. Toks minėtų operacijų teisinis reguliavimas suponuoja, kad šias Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomas operacijas valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika.
\n
Vadinasi, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3 dalyse, nėra sudaroma prielaidų paneigti Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą.
\n
9.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui.
\n
10.Kitaip vertintinas ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 5 dalyje („NVS šalių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuojamuose kituose renginiuose, jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius. NVS šalių kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respublikoje organizuojamus kitus renginius ne daugiau kaip dviem savaitėms“), pagal kurį numatomas NVS šalių karinių vienetų, karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų dalyvavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuojamuose „kituose renginiuose“, tačiau nenustatomi tokio dalyvavimo aiškūs, konstituciškai pateisinami pagrindas, tikslas, pobūdis.
\n
Vadinasi, teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 5 dalyje, iš esmės sudaromos prielaidos paneigti Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių <...> kariuomenės dalinių“.
\n
11.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 5 dalis prieštarauja Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui.
\n
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas n u t a r i a:
\n
1.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 13-465) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2, 3, 4 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
2.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 13-465) 6 straipsnio 2, 3, 4 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
3.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 13-465) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija; Žin., 2005, Nr. 66-2351) 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
4.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 13-465) 14 straipsnio 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
5.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 13-465) 14 straipsnio 5 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui.
\n
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
\n
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
\n
Konstitucinio Teismo teisėjai:
\n
Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Pranas Kuconis Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis _________________