{"html": "<div class=\"lf-doc\"><p class=\"lf-p\">Konstitucinis Teismas, aiškindamas Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalį (1993 m. liepos 16 d. redakcija), yra konstatavęs, kad „Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“; kad „tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas“; kad „sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).</p>\n<p class=\"lf-p\">Tik šitaip aiškinant Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą jis yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">35.</span>Seimo 1993 m. gruodžio 7 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio pakeitimo“ Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija.</div>\n<p class=\"lf-p\">35.1. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio „Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo ar Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymo sąlygos“ 3 dalyje (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija) buvo nustatyta: „Lietuvių kilmės asmenys, prieš 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų vaikai, taip pat kiti asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę (jei visi nurodytieji nėra repatrijavę iš Lietuvos) ir nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukę arba ištremti iš Lietuvos, gyvenantys kitose valstybėse, Lietuvos Respublikos pilietybę atstato raštu pareiškę Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ar Lietuvos Respublikos diplomatinėms įstaigoms užsienyje, kad jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ir pateikę patvirtinančius įrodymus. Jiems netaikomos šio straipsnio pirmosios dalies ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto išlygos.“ 35.2. Palyginus Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalį (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija) su šia dalimi (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) matyti, kad pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalį (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija) teisė atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės, buvo nustatyta jau ne tik kitose valstybėse gyvenantiems Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems lietuvių kilmės asmenims, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems iš Lietuvos, ir jų vaikams, kurie su gimimu kitoje valstybėje neįgijo šios valstybės pilietybės, bet ir kitiems kitose valstybėse gyvenantiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems lietuvių kilmės asmenims, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems arba ištremtiems iš Lietuvos, ir jų vaikams, taip pat kitiems kitose valstybėse gyvenantiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems ne lietuvių kilmės asmenims (jei jie nėra repatrijavę iš Lietuvos), nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems arba ištremtiems iš Lietuvos.</p>\n<p class=\"lf-p\">Tokiu teisiniu reguliavimu buvo gerokai išplėstas asmenų, galinčių atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę ir turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, ratas.</p>\n<p class=\"lf-p\">35.3. Kita vertus, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę atstatymas buvo susietas su kitose valstybėse gyvenančių iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų nerepatrijavimu: teisė atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę buvo garantuota tik tiems iš Lietuvos išvykusiems ne lietuvių kilmės asmenims, kurie iš Lietuvos išvyko ne į etninę tėvynę.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">36.</span>Seimo 1993 m. gruodžio 14 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 23 straipsnio papildymo“ Pilietybės įstatymo 23 straipsnis „Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo akto pripažinimas negaliojančiu“ (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo papildytas tokia 3 dalimi: „Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos.“ 37. Seimo 1994 m. kovo 15 d. nutarimo 1 punktu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo 2 punktas buvo papildytas 2, 3, 4 dalimis. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo (1994 m. kovo 15 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta, kad „asmenys ir jų šeimos nariai, atstatantys Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio trečiąją dalį, prašyme atstatyti pilietybę nurodo, ar jie nėra repatrijavę iš Lietuvos, ir dėl to pateikia įrodymus“, taip pat buvo išaiškinta Pilietybės įstatyme (1991 m gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vartojama sąvoka „repatrijavimas“: repatrijavimas – tai „išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“.</div>\n<p class=\"lf-p\">37.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įsigaliojus Konstitucijai įstatymų leidėjas turėjo konstitucinę pareigą taip sureguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, inter alia pakoreguoti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo), taip pat Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ nustatytą teisinį reguliavimą, kad jis atitiktų Konstitucijos, inter alia jos 12 straipsnio, nuostatas.</p>\n<p class=\"lf-p\">37.2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad poįstatyminiu aktu – Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimu (1994 m. kovo 15 d. redakcija) yra atskleidžiamas įstatyme – Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) – vartojamos sąvokos „repatrijavimas“ turinys.</p>\n<p class=\"lf-p\">37.2.1. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu.</p>\n<p class=\"lf-p\">Taigi ir Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vartojamą sąvoką „repatrijavimas“, atsižvelgiant ir į jos paskirtį minėtame įstatyme, ir į jos vartojimo kontekstą, buvo galima apibrėžti (inter alia aiškinti) tik šiuo arba kitu įstatymu. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, kad pilietybės teisiniai santykiai turi būti reguliuojami įstatymu.</p>\n<p class=\"lf-p\">37.2.2. Tai, kad Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vartojamos sąvokos „repatrijavimas“, atsižvelgiant ir į jos paskirtį minėtame įstatyme, ir į jos vartojimo kontekstą, turinio nebuvo galima apibrėžti (inter alia aiškinti) poįstatyminiu teisės aktu, iškyla ir iš Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų.</p>\n<p class=\"lf-p\">37.2.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal formą prieštaravo Konstitucijos 12 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<p class=\"lf-p\">37.3. Minėta, kad pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę buvo neterminuotai išsaugoma tik jeigu jie nerepatrijavo, o tiems asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kurie repatrijavo iš Lietuvos, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo išsaugoma.</p>\n<p class=\"lf-p\">Taip pat minėta, kad pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalį (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija) teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę atstatymas buvo susietas su kitose valstybėse gyvenančių iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų nerepatrijavimu: teisė atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę buvo garantuota tik kitose valstybėse gyvenantiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems lietuvių kilmės asmenims, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems arba ištremtiems iš Lietuvos, ir jų vaikams, taip pat tik tiems kitose valstybėse gyvenantiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems ne lietuvių kilmės asmenims, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems arba ištremtiems iš Lietuvos, kurie išvyko iš Lietuvos ne į etninę tėvynę.</p>\n<p class=\"lf-p\">37.3.1. Minėta, kad Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) sąvoka „repatrijavimas“ nebuvo eksplicitiškai apibrėžta.</p>\n<p class=\"lf-p\">37.3.2. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo 2 punkto 4 dalyje (1994 m. kovo 15 d. redakcija) įtvirtintas repatrijavimo sąvokos apibrėžimas, atsižvelgiant ir į jos paskirtį Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), ir į jos vartojimo kontekstą, suponuoja, kad buvo laikomasi nuostatos, jog teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas priklausė nuo asmens etninės kilmės ir nuo to, į kokią šalį – etninę tėvynę ar kitą šalį – asmuo išvyko iš Lietuvos.</p>\n<p class=\"lf-p\">37.3.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad reguliuojant pilietybės santykius turi būti laikomasi ir asmenų lygiateisiškumo principo.</p>\n<p class=\"lf-p\">Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (1 dalis), taip pat kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (2 dalis).</p>\n<p class=\"lf-p\">37.3.4. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo 2 punkto 4 dalyje (1994 m. kovo 15 d. redakcija) įtvirtintas repatrijavimo sąvokos apibrėžimas, atsižvelgiant ir į jos paskirtį Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), ir į jos vartojimo kontekstą, nukrypsta nuo Konstitucijos 29 straipsnio imperatyvų tuo atžvilgiu, kad buvo suvaržyta į etninę tėvynę išvykusių ne lietuvių kilmės asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat jų vaikų teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą (teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas ir Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymas).</p>\n<p class=\"lf-p\">37.3.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<p class=\"lf-p\">37.4. Seimas 1994 m. liepos 18 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ pakeitimo ir papildymo“, kuriuo inter alia pakeitė Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punktą (1994 m. kovo 15 d. redakcija); Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalis (1994 m. kovo 15 d. redakcija) tapo šio punkto (1994 m. liepos 18 d. redakcija) 5 dalimi.</p>\n<p class=\"lf-p\">37.4.1. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal formą prieštaravo Konstitucijos 12 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 12 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal formą prieštaravo ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 5 dalies (1994 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“.</p>\n<p class=\"lf-p\">37.4.2. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal turinį prieštaravo ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 5 dalies (1994 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">38.</span>Taip pat remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija) nuostata „jei visi nurodytieji nėra repatrijavę iš Lietuvos“, taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nuostata „jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos“.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">39.</span>Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 1 straipsniu Pilietybės įstatymo 1 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo išdėstytas nauja redakcija.</div>\n<p class=\"lf-p\">39.1. Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje „Lietuvos Respublikos piliečiai“ (1995 m. spalio 3 d. redakcija) buvo nustatyta: „Lietuvos Respublikos piliečiai yra:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>asmenų, turėjusių Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3)</span>asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">4)</span>lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lietuvos teritorijos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">5)</span>asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki Pilietybės įstatymo priėmimo 1991 m. gruodžio 5 dieną;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">6)</span>kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą.</div>\n<p class=\"lf-p\">Asmenims, nurodytiems šio straipsnio pirmosios dalies 1 punkte, jų pageidavimu išduodami Lietuvos Respublikos piliečio pasai arba pagal šio įstatymo 17 straipsnį teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai.</p>\n<p class=\"lf-p\">Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės pilietis, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus.“ 39.2. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija) aiškintina atsižvelgiant inter alia į tai, kad Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 7 straipsniu nauja redakcija buvo išdėstytas Pilietybės įstatymo 17 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija).</p>\n<p class=\"lf-p\">39.3. Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje „Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas“ (1995 m. spalio 3 d. redakcija) buvo nustatyta: „Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vaikams (jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.</div>\n<p class=\"lf-p\">Lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai ir pats asmuo pripažįsta, kad laiko save lietuviu.</p>\n<p class=\"lf-p\">Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal jų prašymą išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai.</p>\n<p class=\"lf-p\">Šie asmenys su savo šeimos nariais gali atvykti į Lietuvos Respubliką be vizų, gyventi Lietuvoje netaikant jiems Imigracijos įstatymo reikalavimų bei iš jos išvykti. Įstatymai gali nustatyti ir kitas šių asmenų teises.</p>\n<p class=\"lf-p\">Asmenys, nurodyti šio straipsnio pirmosios dalies 1 punkte, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina pagal šio įstatymo 1 straipsnį.</p>\n<p class=\"lf-p\">Asmenys, nurodyti šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina, kai atsisako turimos kitos valstybės pilietybės ir grįžta nuolat gyventi į Lietuvą.“ 39.4. Minėta, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys – tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege – kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turėjo pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) nustatytus reikalavimus.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pilietybės įstatymo 17 straipsnio (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) pakeitimu, padarytu Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 7 straipsniu, nebuvo pakeista principinė nuostata, kad asmenys, turintys teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege – jie teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę galėjo įgyvendinti pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1995 m. spalio 3 d. redakcija).</p>\n<p class=\"lf-p\">39.5. Pabrėžtina, kad pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą (1995 m. spalio 3 d. redakcija) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos), įgyvendindami savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, jau neprivalėjo atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės.</p>\n<p class=\"lf-p\">Taigi tokiu teisiniu reguliavimu buvo išplėstas asmenų, galinčių įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, ratas.</p>\n<p class=\"lf-p\">39.6. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostatą „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)“ aiškinant kartu su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad asmenims, nurodytiems šio straipsnio 1 dalies 1 punkte, „jų pageidavimu išduodami Lietuvos Respublikos piliečio pasai arba pagal šio įstatymo 17 straipsnį teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai“, taip pat su šio įstatymo 17 straipsniu (1995 m. spalio 3 d. redakcija) matyti, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata apima ir asmenis, nuolat gyvenančius Lietuvoje, ir asmenis, nuolat gyvenančius užsienyje.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)“ aiškintina kaip reiškianti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege yra tie iš šiame punkte nurodytų asmenų, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, taip pat tie užsienyje nuolat gyvenantys asmenys, kurie savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendino pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1995 m. spalio 3 d. redakcija).</p>\n<p class=\"lf-p\">Šiame kontekste paminėtina, jog Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalies (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata, kad asmenims, nurodytiems šio straipsnio 1 dalies 1 punkte (t. y. asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vaikams (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)), jų pageidavimu išduodami Lietuvos Respublikos piliečio pasai arba pagal šio įstatymo 17 straipsnį teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu priklauso nuo to, ar asmeniui išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas arba kitas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas.</p>\n<p class=\"lf-p\">39.7. Palyginus Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalį (1995 m. spalio 3 d. redakcija) su Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) matyti, kad pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalį (1995 m. spalio 3 d. redakcija) Lietuvos Respublikos piliečiai yra ne tik asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės; asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai; asmenys, įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu); asmenys, įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę kitais Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) numatytais pagrindais; bet ir:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lietuvos teritorijos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>tie asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai, jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos, kurie įgijo kitos valstybės pilietybę.</div>\n<p class=\"lf-p\">Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip minėta, tie asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai, jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos, kurie įgijo kitos valstybės pilietybę, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę galėjo įgyvendinti pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1995 m. spalio 3 d. redakcija); pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą (1995 m. spalio 3 d. redakcija) jie jau neprivalėjo atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės.</p>\n<p class=\"lf-p\">39.8. Be to, Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1995 m. spalio 3 d. redakcija) neliko šios dalies 4 punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusios nuostatos, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra „asmenys, kurie įgyvendino teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstatė Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą“, tačiau liko šios dalies 5 punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusi nuostata, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra „kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą“, – ši nuostata, šiek tiek pakeitus redakciją, buvo įtvirtinta Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 punkte (1995 m. spalio 3 d. redakcija).</p>\n<p class=\"lf-p\">39.8.1. Šiame kontekste paminėtina, kad Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 8 straipsniu Pilietybės įstatymo 18 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios. Vadinasi, Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neliko Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymo instituto.</p>\n<p class=\"lf-p\">39.8.2. Atsižvelgiant inter alia į tai, kad įsigaliojus Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimtam įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neliko pilietybės atstatymo instituto, konstatuotina, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą“ apima ir tuos asmenis, kurie įgyvendino teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstatė Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punktą (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija).</p>\n<p class=\"lf-p\">39.9. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)“ ir šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vaikams (jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)“ reiškia, kad asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių Lietuvos pilietybę, ir jų vaikų teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas buvo susietas su jų bei jų vaikų nerepatrijavimu: šios teisės įgyvendinimas buvo garantuotas tik tiems iš nurodytų asmenų bei jų vaikų, kurie yra ne lietuvių kilmės ir išvyko iš Lietuvos ne į etninę tėvynę.</p>\n<p class=\"lf-p\">39.10. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“, taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">40.</span>Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 6 straipsniu Pilietybės įstatymo 16 straipsnis (1993 m. liepos 16 d. redakcija) buvo papildytas 2 dalimi.</div>\n<p class=\"lf-p\">Pilietybės įstatymo 16 straipsnio „Pilietybės suteikimas išimties tvarka“ 2 dalyje (1995 m. spalio 3 d. redakcija) buvo nustatyta: „Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių pilietybę įgijusio asmens šeimos nariams.“ 41. Seimas 1995 m. spalio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“, kuris įsigaliojo 1995 m. lapkričio 4 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta: „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje.“ Taigi sąvokos „repatrijavimas“ turinys buvo apibrėžtas taip pat, kaip ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalyje (1994 m. kovo 15 d. redakcija), šio punkto 5 dalyje (1994 m. liepos 18 d. redakcija).</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">42.</span>Tą pačią dieną (1995 m. spalio 19 d.) Seimas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ pakeitimo“, kurio 1 punktu inter alia pripažino netekusiu galios Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punktą (1994 m. liepos 18 d. redakcija).</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">43.</span>Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">44.</span>Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1995 m. spalio 19 d. redakcija).</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">45.</span>Seimo 1996 m. vasario 6 d. priimto Pilietybės įstatymo 17 ir 22 straipsnių papildymo ir 31 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo papildyta ir nauja redakcija išdėstyta šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija).</div>\n<p class=\"lf-p\">45.1. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio „Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas“ 1 dalyje (1996 m. vasario 6 d. redakcija) buvo nustatyta: „Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vaikams (jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos), gyvenantiems kitose valstybėse;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.“ 45.2. Palyginus Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį (1996 m. vasario 6 d. redakcija) su Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi (1995 m. spalio 3 d. redakcija) matyti, kad šio straipsnio 1 dalies 1 punkte (1996 m. vasario 6 d. redakcija) liko ankstesnė nuostata, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma inter alia asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vaikams (jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos), tačiau buvo eksplicitiškai nustatyta, kad šie asmenys – tai asmenys, gyvenantys kitose valstybėse.</div>\n<p class=\"lf-p\">45.3. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies I punkto (1996 m. vasario 6 d. redakcija) nuostata „jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">46.</span>Minėta, kad pagal Pilietybės įstatymo 22 straipsnį (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti grąžinta asmeniui, Lietuvos Respublikos pilietybės netekusiam 19 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. įgijusiam kitos valstybės pilietybę, ir galėjo būti grąžinta tik tokiam asmeniui, kuris yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju jis praranda tos valstybės pilietybę.</div>\n<p class=\"lf-p\">Seimo 1996 m. vasario 6 d. priimtu Pilietybės įstatymo 17 ir 22 straipsnių papildymo ir 31 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsniu Pilietybės įstatymo 22 straipsnis buvo papildytas ir išdėstytas nauja redakcija. Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje „Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimas“ buvo numatyta galimybė Lietuvos Respublikos pilietybę grąžinti ir asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės inter alia šio įstatymo 19 straipsnio 2 punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) numatytu pagrindu, t. y. įgijus kitos valstybės pilietybę, tačiau tik jei prašymo pateikimo metu šis asmuo nuolat gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje ir atitinka šio įstatymo 12 straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalies 2, 3, 5 punktuose (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nustatytas sąlygas, inter alia sąlygą neturėti kitos valstybės pilietybės arba sąlygą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">47.</span>Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Pilietybės įstatymo 1, 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista ir nauja redakcija išdėstyta Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija).</div>\n<p class=\"lf-p\">47.1. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1997 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos); 2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai; 3) lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lietuvos teritorijos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės; 4) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki Pilietybės įstatymo priėmimo 1991 m. gruodžio 5 d.; 5) kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą.</p>\n<p class=\"lf-p\">47.2. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (1997 m. liepos 2 d. redakcija) aiškintina atsižvelgiant inter alia į tai, kad Seimo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) priimto Pilietybės įstatymo 1, 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1996 m. vasario 6 d. redakcija).</p>\n<p class=\"lf-p\">47.3. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1997 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams ir vaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos), gyvenantiems kitose valstybėse.</p>\n<p class=\"lf-p\">47.4. Palyginus Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1995 m. spalio 3 d. redakcija), atsižvelgiant į šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostatas, matyti, kad pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą (1997 m. liepos 2 d. redakcija) galimybė būti Lietuvos Respublikos piliečiais, turinčiais dar ir kitos valstybės pilietybę, buvo nustatyta ir užsienyje gyvenančių asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių Lietuvos pilietybę, vaikaičiams (jeigu jie nerepatrijavo iš Lietuvos).</p>\n<p class=\"lf-p\">47.5. Pažymėtina ir tai, kad Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnis (1995 m spalio 19 d. redakcija).</p>\n<p class=\"lf-p\">Padarius šį pakeitimą, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalyje (1997 m. liepos 2 d. redakcija) sąvokos „repatrijavimas“ turinį apibrėžianti nuostata liko ta pati, kaip ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalyje (1995 m. spalio 19 d. redakcija): „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje.“ 47.6. Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimtas Pilietybės įstatymo 1, 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymas ir tą pačią dieną priimtas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymas įsigaliojo tą pačią dieną – 1997 m. liepos 16 d.</p>\n<p class=\"lf-p\">47.7. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos“, šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos“, taip pat įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1997 m. liepos 2 d. redakcija).</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">48.</span>Apibendrinant tai, kokios galimybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo įtvirtintos tuo metu, kai jau galiojo Konstitucija, konstatuotina, kad šiame įstatyme visą laiką buvo įtvirtinta dvigubos pilietybės draudimo principas, neleidžiantis asmeniui būti tuo pat metu Lietuvos Respublikos ir kurios nors kitos valstybės piliečiu, taip pat šio draudimo išimtys.</div>\n<p class=\"lf-p\">48.1. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo) buvo įtvirtintos tik dvi minėto dvigubos pilietybės draudimo išimtys: pagal šio įstatymo 16 straipsnį (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė galėjo būti suteikta už ypatingus nuopelnus Lietuvos Respublikai, tuo pat metu galėjo būti ir kitos valstybės pilietis; pagal minėto įstatymo 18 straipsnio 3 dalį (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) kitose valstybėse gyvenantys Lietuvos Respublikos pilietybę turėję lietuvių kilmės asmenys, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukę iš Lietuvos, ir jų vaikai, kurie su gimimu kitoje valstybėje neįgijo šios valstybės pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybę galėjo atstatyti neatsisakydami turimos kitos valstybės pilietybės.</p>\n<p class=\"lf-p\">48.2. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais; tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę.</p>\n<p class=\"lf-p\">48.3. Šiuo atžvilgiu Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) įtvirtinta dvigubos pilietybės draudimo išimtis atitiko Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus.</p>\n<p class=\"lf-p\">Kitaip vertintina Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) įtvirtinta dvigubos pilietybės draudimo išimtis – atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatytas reikalavimas atstatant Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, ši išimtis sudarė prielaidas dvigubai pilietybei tapti ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu.</p>\n<p class=\"lf-p\">48.4. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo) buvo įtvirtintas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutas, kuris, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, buvo skirtas tam, kad užsienio valstybėse gyvenantys asmenys (ne tik lietuvių kilmės), iki Lietuvos valstybingumo praradimo turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų palikuonys, taip pat užsienio lietuviai neprarastų ryšio su atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybe, kad užsienyje gyvenantys lietuviai nebūtų atkirsti nuo lietuvių Tautos.</p>\n<p class=\"lf-p\">Nėra jokio teisinio pagrindo manyti, kad minėtas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutas galėtų kokiu nors atžvilgiu nederėti su kuriomis nors Konstitucijos nuostatomis, išskyrus tai, kad iš visų asmenų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenančių kitose valstybėse, buvo išskirti tie, kurie repatrijavo iš Lietuvos, – jiems teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo išsaugoma. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nuostata „jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos“ prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<p class=\"lf-p\">48.5. Ilgainiui buvo plečiamas asmenų, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, ratas: šią teisę įgijo ne tik asmenys, turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenantys kitose valstybėse (jei šie asmenys nerepatrijavo iš Lietuvos), jų vaikai, kurie gimė Lietuvoje ar pabėgėlių stovyklose, tačiau gyveno kitose valstybėse, bei kiti lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys užsienio valstybėse ar jų valdomose teritorijose, bet ir asmenų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenančių kitose valstybėse, vaikai (nepriklausomai nuo to, kur jie gimė), o vėliau – ir vaikaičiai (jei šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos).</p>\n<p class=\"lf-p\">Toks asmenų, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, rato plėtimas, išskyrus aptartąją repatrijavimo klauzulę, nelaikytinas nederančiu su kuriomis nors Konstitucijos nuostatomis.</p>\n<p class=\"lf-p\">48.6. Buvo plečiamas ir asmenų, galinčių tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, ratas; tai buvo daroma:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Seimo 1993 m. gruodžio 7 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio pakeitimo“, kuriuo buvo pakeista ir nauja redakcija išdėstyta Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 1 straipsniu, kuriuo nauja redakcija buvo išdėstytas Pilietybės įstatymo 1 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija), ir 7 straipsniu, kuriuo nauja redakcija buvo išdėstytas Pilietybės įstatymo 17 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Pilietybės įstatymo 1, 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, kuriuo buvo papildyta ir nauja redakcija išdėstyta šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Pilietybės įstatymo 1, 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu, kuriuo buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija).</div>\n<p class=\"lf-p\">Galiausiai buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad asmenų, kurie tuo pat metu galėjo būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiai, ratas buvo išplėstas taip, kad tai sudarė prielaidas dvigubai pilietybei tapti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu.</p>\n<p class=\"lf-p\">48.7. Konstatuotina, kad Pilietybės įstatymo pakeitimai, kuriais asmenų, tuo pat metu galėjusių būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiais, ratas buvo laipsniškai plečiamas taip, kad tai sudarė prielaidas dvigubai pilietybei tapti plačiai paplitusiu reiškiniu, neatitiko Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.</p>\n<p class=\"lf-p\">48.8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai prieštaravo:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta reikalavimo atstatant Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (1993 m. gruodžio 7 d.) nuostata „Jiems netaikomos šio straipsnio pirmosios dalies ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto išlygos“;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1995 m. spalio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria neliko anksčiau šiame punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusios nuostatos „jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės“;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 5 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatytas reikalavimas įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę.</div>\n<p class=\"lf-p\">48.9. Teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją tol, kol Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pabrėžtina, jog tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta reikalavimo atstatant Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, 18 straipsnio 3 dalies (1993 m. gruodžio 7 d.) nuostata „Jiems netaikomos šio straipsnio pirmosios dalies ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto išlygos“, 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1995 m. spalio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame neliko anksčiau šiame punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusios nuostatos „jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės“, 17 straipsnio 5 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatytas reikalavimas įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, negali būti interpretuojama kaip pagrindas kvestionuoti asmenų, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę (esančių Lietuvos Respublikos piliečiais) pagal atitinkamus antikonstituciniais pripažintus Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius (jų dalis) ir turinčių dar ir kitos valstybės pilietybę, turimą Lietuvos Respublikos pilietybę.</p>\n<p class=\"lf-p\">Tokie asmenys ir toliau yra Lietuvos Respublikos piliečiai.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">49.</span>Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstitucijai prieštaravo:</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 5 dalies (1994 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija) nuostata „jeigu visi nurodytieji nėra repatrijavę iš Lietuvos“, taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nuostata „jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos“;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1995 m. spalio 19 d. redakcija);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1996 m. vasario 6 d. redakcija) nuostata „jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos“;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos“;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1997 m. liepos 2 d. redakcija).</div>\n<p class=\"lf-p\">Pabrėžtina, kad minėtų įstatymų, kitų teisės aktų straipsnių (jų dalių) pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai, atsižvelgiant inter alia į tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, jog Konstitucijai prieštarauja ir Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsniai (jų dalys), įtvirtinantys tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarė prielaidas dvigubai pilietybei tapti plačiai paplitusiu reiškiniu, yra grindžiamas ne tuo, kad iš Lietuvos repatrijavusiems asmenims nebuvo nustatyta teisės, be turimos kitos valstybės pilietybės, turėti dar ir Lietuvos Respublikos pilietybę, bet tuo, kad minėtiems asmenims nebuvo išsaugota teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. jiems apskritai nebuvo palikta galimybės pagal įstatymą laisvai apsispręsti, ar atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės ir tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, ar likti tos kitos valstybės piliečiais ir netapti Lietuvos Respublikos piliečiais.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">50.</span>Minėta, kad Seimas 2002 m. rugsėjo 17 d. priėmė Pilietybės įstatymą; jis įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.; nuo tos dienos neteko galios iki tol galiojęs Pilietybės įstatymas (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).</div>\n<p class=\"lf-p\">Minėta ir tai, kad Seimas 2002 m. rugsėjo 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymą; jis įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.; nuo tos dienos neteko galios iki tol galiojęs įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ (1995 m. spalio 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais).</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">51.</span>Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) „Lietuvos Respublikos piliečiai“, kuriame nustatytas teisinis reguliavimas yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „Lietuvos Respublikos piliečiai yra:</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3)</span>lietuvių kilmės asmenys, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">4)</span>asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą Pilietybės įstatymą;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">5)</span>kiti asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimtą Pilietybės įstatymą.“ 52. Taip pat, remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, konstatuotina, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai prieštarauja ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">53.</span>Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo“.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">54.</span>Konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar šio įstatymo 1 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo)“ ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, įtvirtinta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai repatrijavo, nėra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisingumo principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">55.</span>Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) „Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas“, kurio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „1. Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma:</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2.</span>Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3.</span>Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina pagal šio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą arba yra lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse.“ 56. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 5 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatytas reikalavimas įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai prieštarauja ir Pilietybės įstatymo 17 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta reikalavimo įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">57.</span>Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo“.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">58.</span>Konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse“ ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, įtvirtinta, kad asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai repatrijavo, gyvenantiems kitose valstybėse, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neišsaugoma, neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisingumo principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">59.</span>Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio „Pilietybės įstatymo taikymo nuostatos“ 2 dalyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nustatyta: „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę ir apsigyvenimas etninėje tėvynėje.“ 60. Palyginus Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) su įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalimi (1995 m. spalio 19 d., 1997 m. liepos 2 d. redakcijos), kurioje nustatyta, kad „repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“, matyti, kad sąvokos „repatrijavimas“ apibrėžimo formuluotės pakeitimas (jungtuką „arba“ pakeitus jungtuku „ir“) nereiškia, jog pakito įstatymų leidėjo nuostata, kad teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas priklauso nuo asmens etninės kilmės ir nuo to, į kokią šalį – etninę tėvynę ar kitą šalį – asmuo išvyko iš Lietuvos.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">61.</span>Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (kaip ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1995 m. spalio 19 d., 1997 m. liepos 2 d. redakcijos)), konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija).</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">62.</span>Konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar ši dalis neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisingumo principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">63.</span>Pilietybės įstatymo 18 straipsnyje „Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas“ (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija), kurio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>įgijus kitos valstybės pilietybę;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3)</span>Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2.</span>Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas:</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3.</span>Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje, neturėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo.“ 64. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), taip pat lietuvių kilmės asmenys, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu, įgiję kitos valstybės pilietybę, nepraranda Lietuvos Respublikos pilietybės; taigi šie asmenys tuo pat metu gali būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiai. Taip sudaromos prielaidos dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu.</div>\n<p class=\"lf-p\">Toks Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">65.</span>Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">66.</span>Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas: &lt;...&gt; 2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) netaikomas tik lietuvių kilmės asmenims ir yra taikomas ne lietuvių kilmės asmenims, neprieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, 29 straipsniui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">67.</span>Seimo 2006 m. balandžio 6 d. priimto Pilietybės įstatymo 12, 18, 20, 26, 28, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeista Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) ir šis straipsnis buvo papildytas nauja 4 dalimi.</div>\n<p class=\"lf-p\">67.1. Pilietybės įstatymo 18 straipsnyje (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatyta: „1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>įgijus kitos valstybės pilietybę;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3)</span>Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2.</span>Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas Lietuvos Respublikos piliečiui, įgijusiam kitos valstybės pilietybę po 2003 m. sausio 1 d., jeigu jis yra:</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1)</span>asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis (jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2)</span>lietuvių kilmės asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3.</span>Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje, neturėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">4.</span>Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, įgiję kitos valstybės pilietybę ar gavę kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą iki 2002 m. gruodžio 31 d., laikomi netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos.“ 67.2. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas reiškia iš esmės tą patį, ką ir nustatytasis Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija): asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), taip pat lietuvių kilmės asmenys, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu, įgiję kitos valstybės pilietybę, nepraranda Lietuvos Respublikos pilietybės ir tuo pat metu gali būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiai. Taip sudaromos prielaidos dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu.</div>\n<p class=\"lf-p\">Toks Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.</p>\n<p class=\"lf-p\">67.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">68.</span>Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pareiškėjų – Seimo narių grupės ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymuose keliamos abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai yra susijusios inter alia su tuo, kokios yra įstatyminės galimybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, kaip yra reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykiai (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė).</div>\n<p class=\"lf-p\">Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad tam tikri Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsniai (jų dalys) sudaro prielaidas dvigubai pilietybei tapti ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu minėti straipsniai (jų dalys) yra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pažymėtina, kad prielaidų atsirasti dvigubai pilietybei įstatyminis įtvirtinimas sietinas ne tik su Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsniais (jų dalimis), kuriuose, pažeidžiant Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, apibrėžiamas Lietuvos Respublikos piliečių korpusas, įtvirtinamas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutas, reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykiai. Tokios prielaidos gali atsirasti reguliuojant ir kitus santykius, inter alia Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo santykius.</p>\n<p class=\"lf-p\">Prielaidos pažeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį gali atsirasti ne tik tada, kai nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad dviguba pilietybė tampa ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu, bet ir tada, kai Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama (taip pat ir išimties tvarka) tokiems kitos valstybės pilietybę turintiems asmenims, kurie nėra susiję su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsi į Lietuvos visuomenę. Ir vienu, ir kitu atveju Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nuvertinama.</p>\n<p class=\"lf-p\">Sistemiškai vertinant Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai prieštarauja tam tikri šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu galioję minėto įstatymo straipsniai (jų dalys), leidę Lietuvos Respublikos piliečiams tuo pat metu būti ir kitų valstybių piliečiais, būtent 1 straipsnio 1 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, 17 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta reikalavimo įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, 18 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija), nėra visiškai pašalinamos įstatyminės prielaidos pagal kitus Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius, leidžiančius Lietuvos Respublikos piliečiams tuo pat metu būti ir kitų valstybių piliečiais, pažeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies imperatyvus. Šiuo atžvilgiu ydingos yra ir minėto įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) bei 16 straipsnio 1 dalis (2006 m. liepos 18 d. redakcija).</p>\n<p class=\"lf-p\">68.1. Pilietybės įstatymo 20 straipsnio „Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimas“ 2 dalyje (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatyta: „Asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės iki šio Įstatymo įsigaliojimo dienos, taip pat šio Įstatymo 18 straipsnio 1, 3 ar 4 dalyje, Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje numatytais pagrindais ir atitinkančiam šio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 3 punkto sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta pagal tokio asmens prašymą, netaikant jam šio Įstatymo 12 straipsnyje nustatytų sąlygų.“ 68.1.1. Toks teisinis reguliavimas, kai iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama inter alia atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, sudaromos prielaidos dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu ir yra nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.</p>\n<p class=\"lf-p\">68.1.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</p>\n<p class=\"lf-p\">68.2. Pilietybės įstatymo 16 straipsnio „Pilietybės suteikimas išimties tvarka“ 1 dalyje (2006 m liepos 18 d. redakcija) nustatyta: „Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo Įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai ir integravusiems į Lietuvos visuomenę užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų. Nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo. Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai.“ 68.2.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka asmens nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių, kad net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.</p>\n<p class=\"lf-p\">68.2.2. Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai“ reiškia, kad kitos valstybės pilietybę turinčiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta nepaisant to, ar šis asmuo jau turi, ar neturi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, ar jis jau yra, ar nėra susijęs su Lietuvos valstybe faktiniais ryšiais, ar jis jau yra, ar nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę.</p>\n<p class=\"lf-p\">Toks teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos pilietybės konstitucine samprata, jis nepagrįstai išplečia galimybes asmenims, turintiems kitos valstybės pilietybę, įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę netaikant jiems Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatytų sąlygų.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai“ yra nesuderinama su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.</p>\n<p class=\"lf-p\">68.2.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai“ prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">69.</span>Tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, Pilietybės įstatymo 17 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatytas reikalavimas įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, 18 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija), 20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, 16 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai“ prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, taip pat kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, negali būti interpretuojama kaip pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima kvestionuoti asmenų, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę (esančių Lietuvos Respublikos piliečiais) pagal atitinkamas antikonstituciniais pripažintus Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius (jų dalis) ir turinčių dar ir kitos valstybės pilietybę, turimą Lietuvos Respublikos pilietybę.</div>\n<p class=\"lf-p\">Tokie asmenys ir toliau yra Lietuvos Respublikos piliečiai.</p>\n<p class=\"lf-p\">IV 1. Deramas, Konstitucija grindžiamas Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinis reguliavimas – svarbi valstybingumo stiprinimo sąlyga, Lietuvos pilietinę Tautą – valstybinę bendruomenę vienijantis veiksnys.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2.</span>Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinis reguliavimas turi būti stabilus. Tai ypač pasakytina apie įstatymines nuostatas, apibrėžiančias Lietuvos Respublikos piliečių korpusą.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3.</span>Vertinant šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme (2002m rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad jis yra labai prieštaringas, nenuoseklus, painus. Šiame įstatyme nemaža nuostatų, kurios sunkiai dera vienos su kitomis. Kai kurios formuluotės yra dviprasmiškos.</div>\n<p class=\"lf-p\">Šis įstatymas taisytinas iš esmės.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">4.</span>Įstatymų leidėjas, nepaisydamas Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, tolydžio plėtė įstatymines galimybes Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę.</div>\n<p class=\"lf-p\">Galiausiai buvo nustatytas toks įstatyminis reguliavimas, kai didžiulė dalis Lietuvos Respublikos piliečių tuo pat metu gali būti ir kitų valstybių piliečiais. Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas teisinis reguliavimas ne tik neužkerta tam kelio, bet net ir skatina tokią tendenciją.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pagal Konstituciją tai nepateisinama.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">5.</span>Pabrėžtina, kad jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, kad dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, revizijos ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri yra nustatyta pačioje Konstitucijoje.</div>\n<p class=\"lf-p\">Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 12 straipsnis, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pagrindus, yra Konstitucijos – vientiso akto – I skirsnyje „Lietuvos valstybė“, kurio nuostatoms yra nustatyta ypač didelė konstitucinė apsauga: pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį Konstitucijos I skirsnio nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">6.</span>Kad ir kaip ateityje būtų koreguojamas Lietuvos Respublikos pilietybės santykių įstatyminis reguliavimas, turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, inter alia tų, kurios įtvirtina visų asmenų lygiateisiškumą ir nediskriminavimą dėl etninės kilmės.</div>\n<p class=\"lf-p\">Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija; Žin., 1991, Nr. 36-977) nuostata „jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija; Žin., 1991, Nr. 36-981) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta reikalavimo atstatant Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija; Žin., 1993, Nr. 70-1303) nuostata „jei visi nurodytieji nėra repatrijavę iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (1993 m. gruodžio 7 d.; Žin., 1993, Nr. 70-1303) nuostata „Jiems netaikomos šio straipsnio pirmosios dalies ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto išlygos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">4.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 86-1940) nuostata „jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1995 m. spalio 3 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 86-1940) ta apimtimi, kuria neliko anksčiau šiame punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija; Žin., 1991, Nr. 36-977) buvusios nuostatos „jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės“, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">5.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 86-1940) nuostata „jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">6.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 5 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 86-1940) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta reikalavimo įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">7.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1996 m. vasario 6 d. redakcija; Žin., 1996, Nr. 16-415) nuostata „jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">8.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 67-1668) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">9.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 67-1668) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">10.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 67-1668) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">11.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1995 m. spalio 19 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 90-2014) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">12.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1997 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 67-1669) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">13.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4087) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">14.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4087) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">15.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4087) 3 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta reikalavimo įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">16.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4087) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">17.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4087) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">18.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 46-1645) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">19.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 46-1645) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">20.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 81-3186) nuostata „Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">21.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4088) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">22.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija; Žin., 1994, Nr. 22-347) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal formą prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pagal turinį prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">23.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 5 dalies (1994 m. liepos 18 d. redakcija; Žin., 1994, Nr. 56-1098) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal formą prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pagal turinį prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<p class=\"lf-p\">Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.</p>\n<p class=\"lf-p\">Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.</p>\n<p class=\"lf-p\">Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Egidijus Kūris Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Vytautas Sinkevičius Stasys Stačiokas Romualdas Kęstutis Urbaitis</p></div>", "next": 0}