4 dalį (1996 m. birželio 20 d. redakcija), kurios tekstas sutampa su šiuo metu galiojančios Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija)) tekstu, yra konstatavęs: Konstitucija neatmeta galimybės atskirus kultūros objektus paversti valstybės nuosavybe; tai priklausytų nuo atitinkamų objektų visuomeninio reikšmingumo, vertingumo, būtinumo užtikrinti jų išlikimą bei išsaugojimą ateities kartoms; toks kultūros vertybių suvalstybinimas galėtų būti vykdomas tik laikantis Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies reikalavimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad kultūros objektų suvalstybinimas yra įmanomas tik prieš tai juos nustatytąja tvarka pripažinus turinčiais valstybinę reikšmę. Pažymėtina, kad toks valstybinės reikšmės kultūros objektų, nuosavybės teise priklausančių ne valstybei, bet kitiems subjektams, suvalstybinimas laikytinas išimtine priemone.
\nŠiame kontekste paminėtina, kad, kaip 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė gali būti paimama laikantis inter alia šių reikalavimų: visuomenės poreikiai, kuriems gali būti paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; dėl privačiai nuosavybei priklausančio turto paėmimo visuomenės poreikiams kiekvienu atveju įstatymo nustatyta tvarka turi būti priimtas individualus sprendimas; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams tuo pat metu turi būti nustatytas ir konkretus atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, tokio atlyginimo išmokėjimo savininkui tvarka; apie nuosavybės paėmimą ir apie atlyginimo už ją dydį bei kitas sąlygas savininkui turi būti pranešta dar prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei; kol institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo, ir savininkas nepasiekia susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę arba kol jų ginčo neišsprendžia teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama.
\nPažymėtina, kad iki šiol toks valstybinės reikšmės kultūros objektų sąrašas įstatymu nėra nustatytas.
\nAptartieji iš Konstitucijos kylantys reikalavimai dėl valstybinės reikšmės kultūros objektų apskaitos bei valstybės pareigos rūpintis valstybinės reikšmės kultūros objektais, užtikrinti jų apsaugą (nepriklausomai nuo to, ar minėti kultūros objektai nuosavybės teise priklauso valstybei, ar kitiems juridiniams asmenims, ar fiziniams asmenims) yra mutatis mutandis taikytini ir kitiems Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodytiems objektams.
\nValstybė (jos atitinkamos institucijos, pareigūnai), pagal Konstituciją turėdama įgaliojimus kontroliuoti, kaip yra laikomasi valstybinės reikšmės kultūros objektams nustatyto teisinio režimo, turi įgaliojimus kontroliuoti ir tai, kaip minėto teisinio režimo laikosi ir tie savininkai, kuriems šie objektai priklauso privačios nuosavybės teise, ir valstybės bei savivaldybių institucijos, kurios šiuos objektus valdo patikėjimo arba kita (ne nuosavybės) teise.
\nKai kada savininkai (pavyzdžiui, fiziniai asmenys) gali būti nepajėgus patys veiksmingai užtikrinti, kad jiems nuosavybės teise priklausantys valstybinės reikšmės kultūros objektai bus išsaugoti. Pabrėžtina, kad savininkams neturi būti užkrauta visa minėtų kultūros objektų išsaugojimo, rūpinimosi jais našta. Šioje srityje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius teisingą pusiausvyrą tarp atitinkamų savininko ir valstybės pareigų.
\nPažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užtikrinti ir valstybinės reikšmės kultūros objektų, nuosavybės teise priklausančių ne valstybei, bet kitiems asmenims, prieinamumą visuomenei (taip užtikrindamas ir kultūros vertybių prieinamumo laisvę), ir savininko teisių bei teisėtų interesų apsaugą, taip pat nesudarytų prielaidų padaryti žalą minėtiems kultūros objektams. Tais atvejais, kai valstybinės reikšmės kultūros objektai nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, savininkams taip pat neturi būti užkrauta visa minėtų kultūros objektų prieinamumo visuomenei užtikrinimo našta. Šioje srityje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius teisingą pusiausvyrą tarp savininko teisių, inter alia nuosavybės teisių bei teisės į privatumą, ir kitų asmenų teisių.
\nPažymėtina, kad tam tikrai savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas arba turtas, kuris nuosavybės teise priklauso valstybei, bet yra patikėjimo teise valdomas savivaldybės, gali būti valstybinės reikšmės kultūros objektas arba gali tokiu kultūros objektu tapti (būti pripažintas) ateityje. Tokie kultūros objektai turi būti įtraukti į įstatymu patvirtintą valstybinės reikšmės kultūros objektų sąrašą, tokiems kultūros objektams taikytinas valstybinės reikšmės kultūros objektams įstatymu nustatytas teisinis režimas, galintis apimti inter alia įvairius su šių kultūros objektų valdymu, naudojimu, disponavimu susijusius draudimus, įpareigojimus, kitokius apribojimus ar suvaržymus.
\nNurodytas iš Konstitucijos kylantis draudimas nereiškia, kad nurodytais atvejais (kai yra pakeičiamas tam tikros valstybės institucijos (įstaigos, įmonės), prisidedančios prie kultūros plėtros (inter alia įstaigos, įmonės, teikiančios viešąsias kultūros paslaugas), pavaldumas, jos valdymą perkeliant iš valstybės valdymo sistemos į savivaldą) valstybinės reikšmės kultūros objektai savivaldybėms negali būti perduodami valdyti patikėjimo arba kita (ne nuosavybės) teise, kartu nustatant ir tokį šio turto teisinį režimą (naudojimo sąlygas ir tvarką), kad ir toliau būtų užtikrinami visuomenės interesai, tautos gerovė, būtų įgyvendinamos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės. Jeigu tam tikrų valstybinės reikšmės kultūros objektų perdavimas savivaldybėms valdyti patikėjimo teise yra susijęs su tam tikros valstybės institucijos (įstaigos, įmonės), prisidedančios prie kultūros plėtros (inter alia įstaigos, įmonės, teikiančios viešąsias kultūros paslaugas), pavaldumo pakeitimu, kai jos valdymas yra perkeliamas iš valstybės valdymo sistemos į savivaldą, gali būti, o tam tikrais atvejais ir turi būti, nustatytas ir toks šio turto teisinis režimas, kad ir toliau būtų užtikrinama, jog šis turtas bus ir toliau naudojamas atitinkamai savivaldybei perduotai (nustatyta apimtimi) kultūros rėmimo ir apsaugos funkcijai vykdyti.
\nIII 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai ir Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ nuostatų atitiktimi Konstitucijai bei įstatymams suabejojo nagrinėdamas administracinę bylą, kurioje apskųstas Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas likviduoti biudžetinę įstaigą Lietuvos menininkų rūmus.
\nIš bylos medžiagos matyti, kad ginčas dėl Lietuvos menininkų rūmų likvidavimo yra susijęs su pastato Vilniuje, Didžioji g. 31, kuriame yra Lietuvos menininkų rūmų buveinė, valdymu, naudojimu ir disponavimu.
\nPažymėtina, kad dar sovietų valdymo metais minėtas pastatas, pavadintas Buvusios Rotušės rūmais (tuometinis adresas M. Gorkio g. 55), kaip architektūros ir istorijos paminklas buvo įrašytas į Respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą.
\nKultūros ministras 1988 m. lapkričio 15 d. išleido įsakymą Nr. 502, kuriuo Meno darbuotojų rūmai buvo pavadinti Lietuvos TSR menininkų rūmais.
\nAukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. priėmus įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, buvo pakeisti įmonių, įstaigų, organizacijų pavadinimai, tarp jų ir Lietuvos TSR menininkų rūmų pavadinimas – jie tapo Lietuvos menininkų rūmais.
\nLaikinojo Pagrindinio Įstatymo 7, 12, 13 skirsniuose buvo nustatyti rajonų, miestų, gyvenviečių, apylinkių valstybinės valdžios organų sistema, veiklos principai, vietos savivaldybių valdymo organų sudarymas.
\nMinėtas įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau aptartasis teisinis reguliavimas liko iš esmės nepakitęs.
\nKonstitucija įtvirtino vietos savivaldos sampratą, inter alia vietos savivaldos, kaip viešosios valdžios sistemos, funkcionavimo, taip pat vietos savivaldos ir valstybės valdymo santykių pagrindus. Minėta, kad pagal Konstituciją savivaldybės yra nuosavybės teisės subjektas.
\nPažymėtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta vienpakopė vietos savivaldos sistema.
\nPagal šiuos nuostatus Lietuvos menininkų rūmai buvo biudžetinė įstaiga, kurios steigėjas – Kultūros ir švietimo ministerija (1.1 punktas). Šiame kontekste paminėtina, kad 1994 m. gegužės 31d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo įgyvendinimo“ 5 punktu Kultūros ir švietimo ministerija buvo reorganizuota į Kultūros ministeriją ir Švietimo ir mokslo ministeriją; Lietuvos menininkų rūmų steigėja tapo Kultūros ministerija.
\nKultūros ir švietimo ministerijos 1993 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 183 „Dėl Lietuvos menininkų rūmų nuostatų“ patvirtintuose Lietuvos menininkų rūmų nuostatuose buvo nustatyta, kad Lietuvos menininkų rūmai yra juridinis asmuo (1.2 punktas), jų būstinė yra Vilniuje, S. Daukanto a. 3/8 (1.3 punktas). Lietuvos menininkų rūmų uždaviniai ir funkcijos buvo apibrėžti minėtų nuostatų 2 skirsnyje; inter alia buvo nustatyta, kad pagrindinis Lietuvos menininkų rūmų uždavinys yra organizuoti meno renginius, atitinkančius laiko dvasią, vadovaujantis meniškumo, pilietiškumo kriterijais (2.1 punktas). Minėtuose nuostatuose buvo nustatyta ir tai, kad Lietuvos menininkų rūmai valdo, naudoja ir disponuoja jiems perduotu valstybės turtu (5.1 punktas), taip pat kad Lietuvos menininkų rūmai gali būti likviduoti įstatymų nustatyta tvarka (6.1 punktas).
\nŠiame kontekste pažymėtina, kad to meto Lietuvos teisės aktuose buvo vartojamos sąvokos „savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančios įstaigos (įmonės)“, kurių turinys teisės aktuose nebuvo kaip nors sukonkretintas ar kitaip atskleistas. Iš teisės aktų, kuriuose šios sąvokos buvo vartojamos, turinio matyti, kad tam tikrų įstaigų, įmonių priskyrimas savivaldybių reguliavimo sričiai reiškė, jog savivaldybės (jų institucijos) pagal Konstituciją ir įstatymus turėjo įgaliojimus priimti tam tikrus sprendimus dėl šių įstaigų, įmonių.
\nPabrėžtina, kad to meto teisės aktuose numatytas įstaigų, įmonių priskyrimas savivaldybių reguliavimo sričiai savaime nereiškė, jog atitinkamų įstaigų, įmonių patikėjimo teise valdomas valstybės turtas yra perduodamas savivaldybių nuosavybėn.
\nVietos savivaldos įstatyme buvo įtvirtinta vienpakopė vietos savivaldos sistema. Vietos savivalda buvo traktuojama kaip Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius (1 straipsnio 1 dalis). Šiame įstatyme buvo įtvirtinti inter alia tokie vietos savivaldos principai, kaip savivaldybės ir valstybės interesų derinimas, teisėtumas ir socialinis teisingumas, ekonominis savarankiškumas (2 straipsnis).
\nŠiame įstatyme buvo nustatyta, kad savivaldos institucijų kompetencija yra savarankiškoji ir valstybės deleguotoji (14 straipsnio 1 dalis), taip pat kad valstybės funkcijos deleguojamos savivaldybėms šiuo ir kitais įstatymais (14 straipsnio 3 dalis). Savivaldybės taryba, įgyvendindama savarankiškąją kompetenciją, turėjo įgaliojimus inter alia tvirtinti iš savivaldybės biudžeto išlaikomų įstaigų ir organizacijų bendrą asignavimų sumą ir darbo užmokesčio fondą (15 straipsnio 13 punktas), priimti sprendimus dėl iš savivaldybės biudžeto lėšų išlaikomų įstaigų, įmonių, organizacijų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo (15 straipsnio 16 punktas).
\nVietos savivaldos įstatyme buvo nustatyta, kad savivaldybės ekonominės veiklos pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė – savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas, kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba (21 straipsnio 1 ir 2 dalys). Savivaldybės nuosavybės objektus turėjo nustatyti įstatymai (21 straipsnio 3 dalis); savivaldybės nuosavybės teisė galėjo atsirasti: perduodant įstatymų nustatyta tvarka valstybės nuosavybės objektus savivaldybės nuosavybėn, šiuo atveju įstatymuose galėjo būti nustatytos disponavimo tokiais objektais apribojimo sąlygos (21 straipsnio 4 dalies 1 punktas); sukuriant naujus nuosavybės objektus (21 straipsnio 4 dalies 2 punktas); sudarant sandorius arba kitais įstatymų nustatytais atvejais (21 straipsnio 4 dalies 3 punktas).
\nMinėtu įstatymu savivaldybės mero kompetencijai buvo priskirta inter alia rūpintis gyventojų kultūros ugdymu, bendrosios ir etnokultūros puoselėjimu (17 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Savivaldybės valdybos kompetencijai buvo priskirta inter alia kontroliuoti, kaip laikomasi kraštovaizdžio, architektūros ir kultūros paminklų apsaugos reikalavimų (18 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
\nSeimo 1994 m. liepos 7 d. priimtas Vietos savivaldos įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, tačiau aptartasis teisinis reguliavimas liko iš esmės nepakitęs tol, kol 2000 m. spalio 27 d. įsigaliojo Seimo 2000 m. spalio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas, kurio 1 straipsniu Vietos savivaldos įstatymas (1994 m. liepos 7 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija.
\nŠiame kontekste paminėtinas Seimo 1994 m. gruodžio 20 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, įsigaliojęs 1995 m. sausio 4 d. Juo dalis valstybės turto buvo priskirta „aukštesniosios pakopos savivaldybių“ nuosavybėn įstatymų nustatytoms funkcijoms vykdyti (1 straipsnis); šis valstybės turtas turėjo būti perduodamas savivaldybėms neatlygintinai ir neatsižvelgiant į jo buvimo vietą vienos ar kitos savivaldybės administruojamoje teritorijoje (2 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtu įstatymu savivaldybių nuosavybėn buvo priskirtas valstybinis turtas (pagrindinės priemonės, materialinės atsargos, piniginės lėšos ir kt.), valdomas inter alia šių savivaldybių įstaigų: bibliotekų (3 straipsnio 2 dalies 3 punktas); muziejų, galerijų (3 straipsnio 2 dalies 4 punktas); laisvalaikio organizavimo (klubinių) įstaigų (klubų, kultūros namų ir centrų, sporto rūmų) (3 straipsnio 2 dalies 5 punktas); teatrų ir teatro studijų, choro studijų, koncertinių studijų (3 straipsnio 2 dalies 6 punktas).
\nBe to, pagal šį įstatymą savivaldybių nuosavybėn buvo priskiriami į savivaldybių balansą įeinantys socialinės paskirties objektai ir kitas turtas, inter alia pastatai, kuriuose yra savivaldos institucijos, arba dalis pastatų ir atskiros patalpos, reikalingos savivaldybių funkcijoms vykdyti (3 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Savivaldybių nuosavybėn priskirtą turtą Vyriausybė turėjo perduoti kiekvienai savivaldybei atskirai per Vyriausybės nutarimu įgaliotus asmenis (4 straipsnio 1 dalis); savivaldybių nuosavybės teisė į perduotą nekilnojamąjį turtą turėjo įsigalioti nuo šio turto teisinio įregistravimo (5 straipsnis).
\nPaminėtina ir tai, kad Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 199 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ 7 punktu buvo pripažintas netekusiu galios. Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ 1.1 punktu buvo patvirtintas asmenų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų perduoti savivaldybėms Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ priskirtą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą, sąrašas, o 1.2 punktu buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ savivaldybių nuosavybėn priskirto valstybės turto perdavimo joms tvarka. Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ buvo keičiamas Vyriausybės 1996 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 899 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ dalinio pakeitimo“ ir Vyriausybės 1997 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. 261 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ dalinio pakeitimo“.
\nKonstatuotina, kad ir papildžius bei pakeitus minėtus įstatymus ir Vyriausybės nutarimus šie teisės aktai Lietuvos menininkų rūmams, kaip valstybės įstaigai, kurios steigėjas buvo Kultūros ministerija, negalėjo būti taikomi, o Lietuvos menininkų rūmų valdomas turtas pagal juos negalėjo būti priskirtas ir perduotas savivaldybių nuosavybėn – jis liko valstybės nuosavybė.
\nŠiame kontekste paminėtina, kad Seimas 1994 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. vasario 1 d. Šiame įstatyme buvo nurodytas jo tikslas – garantuoti Lietuvos kultūros vertybių apsaugą, gausėjimą ir perdavimą ateities kartoms (2 straipsnio 1 dalis). Nustatytos ir įvertintos nekilnojamosios kultūros vertybės turėjo būti įrašomos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (8 straipsnio 4 dalis). Savivaldybės galėjo turėti vietinius nekilnojamųjų kultūros vertybių registrus, apie kuriuos turėjo būti pranešama Kultūros vertybių apsaugos departamentui (8 straipsnio 6 dalis). Minėtame įstatyme taip pat buvo nustatyta, kad valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas (10 straipsnio 1 dalis), kad reikšmingiausias nekilnojamąsias kultūros vertybes, pasiūlius Kultūros vertybių apsaugos departamentui ir pritarus Valstybinei paminklosaugos komisijai, kultūros ministro teikimu Vyriausybė skelbia kultūros paminklais (10 straipsnio 2 dalis).
\nKonstatuotina, kad Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo metu Vilniaus rotušės pastatas buvo laikomas architektūros ir istorijos paminklu.
\nŠiame kontekste paminėtina, kad Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 1996 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 66 „Dėl objektų įrašymo į registrą“ į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Statinių sąrašą buvo įrašyta inter alia Rotušė, adresas Didžioji g. 31, Vilnius, ir nurodyta architektūrinė istorinė pastato vertė.
\nPaminėtina ir tai, kad Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ Vilniaus rotušė buvo paskelbta kultūros paminklu. Tuo pačiu Vyriausybės nutarimu kultūros paminklu buvo paskelbtas ir Vilniaus senamiestis (kuriame yra ir minėtas pastatas).
\nĮstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) buvo išdėstytas taip: „Nustatyti, kad savivaldybių tarybų reguliavimo sričiai priklausančios kultūros įstaigos gali būti reorganizuotos ar likviduotos tik gavus raštišką Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sutikimą.“ 30. Konstatuotina, kad Seimo 1995 m. birželio 13 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ pakeitimo“ įsigaliojimo metu Lietuvos menininkų rūmai buvo valstybės biudžetinė įstaiga (kurios steigėjas buvo Kultūros ministerija), jų valdomas turtas buvo valstybės nuosavybė, ši įstaiga nebuvo priskirta savivaldybių tarybų reguliavimo sričiai.
\nVadinasi, tuo metu Lietuvos menininkų rūmams įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) negalėjo būti taikomas.
\nVyriausybė 1995 m. birželio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 868 „Dėl Lietuvos Respublikos prezidentūros įkurdinimo XIX a. reprezentacinių rūmų ansamblyje Vilniuje, S. Daukanto a. 3/8, Totorių g. 28, Universiteto g. 6“. Šiuo Vyriausybės nutarimu buvo inter alia nuspręsta: perduoti iš Lietuvos menininkų rūmų balanso į Lietuvos Respublikos prezidentūros balansą XIX a. reprezentacinių rūmų ansamblį Vilniuje, S. Daukanto a. 3/8, Totorių g. 28, Universiteto g. 6, su jame esančiais pastatais, statiniais bei jam priklausančia teritorija (1 punktas); perduoti j Lietuvos dailės muziejaus balansą respublikinės reikšmės architektūros paminklą – Chodkevičių rūmų ansamblį (Vilnius, Didžioji g. 4, Bokšto g. 5) (2 punkto pirmoji pastraipa); perduoti iš Lietuvos dailės muziejaus balanso į Lietuvos menininkų rūmų balansą Vilniaus rotušės pastatą (Vilnius, Didžioji g. 31). Minėtame Vyriausybės nutarime buvo nustatyta ir tai, kad Vilniaus rotušė, skirta Lietuvos menininkų rūmų funkcijoms vykdyti, taip pat naudojama Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės reprezentacinėms reikmėms (3 punktas), kad Lietuvos dailės muziejus turi inter alia išsikelti iš Vilniaus rotušės pastato (Vilnius, Didžioji g. 31) iki 1995 m. gruodžio 30 d. (5.3 punktas), o Lietuvos menininkų rūmai turi išsikelti iš pastatų Vilniuje, S. Daukanto a. 3/8, Totorių g. 28, Universiteto g. 6, iki 1995 m. gruodžio 30 d. (6 punktas).
\nŠiame kontekste paminėtina, kad Seimas 1995 m. gruodžio 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymą, kuris įsigaliojo 1996 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 1 straipsnyje yra nurodyta šio įstatymo paskirtis – nustatyti „iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų visiškai arba iš dalies išlaikomų įstaigų steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą, finansavimą ir kitus su jų veikla susijusius pagrindus“. Pagal minėto įstatymo 7 straipsnį biudžetinės įstaigos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto arba savivaldybių biudžetų, atsižvelgiant į tai, kas yra steigėjas. Biudžetinė įstaiga – tai valstybės arba savivaldybės institucija, steigiama įstatymų nustatyta tvarka, visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto ir taip įvardyta steigimo akte bei nuostatuose (2 straipsnis); biudžetinių įstaigų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto, steigimo teisinis pagrindas yra įstaigos steigimo aktas, kurį gali priimti Seimas, Vyriausybė, ministerijos, apskričių valdytojai arba kitos valstybinės institucijos (3 straipsnio 1 dalis); biudžetinių įstaigų, išlaikomų iš savivaldybių biudžetų, steigimo aktus priima vietos savivaldybių tarybos įstatymų nustatyta tvarka (3 straipsnio 2 dalis); biudžetines įstaigas reorganizuoja arba likviduoja jų steigėjai Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenumato kitaip (4 straipsnis); biudžetinės įstaigos įregistruojamos, perregistruojamos ir išregistruojamos įstatymų nustatyta tvarka (13 straipsnis).
\nSeimas 1995 m. gruodžio 5 d. priėmė ir Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. gruodžio 22 d. Šiame įstatyme buvo inter alia nustatyta, kad Vyriausybė iki 1996 m. kovo 1 d. patvirtina Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo bei jų materialinių vertybių nurašymo ar realizavimo tvarką (1 punktas), taip pat užtikrina, kad iki 1996 m. liepos 1 d. ministerijos, kitos valstybės institucijos bei savivaldybių vykdomosios institucijos – biudžetinių įstaigų steigėjos patikslintų pavaldžių biudžetinių įstaigų nuostatus pagal Biudžetinių įstaigų įstatymą (2 punktas).
\nĮsigaliojus Biudžetinių įstaigų įstatymui ir Biudžetinių įstaigų įgyvendinimo įstatymui, su iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių lėšų visiškai arba iš dalies išlaikomų įstaigų steigimu, reorganizavimu ir likvidavimu, valdymu, finansavimu ir kita jų veikla susiję sprendimai galėjo būti priimami vadovaujantis šiais įstatymais, jeigu kiti įstatymai šių santykių nereguliavo kitaip.
\nVyriausybės 1996 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 227 „Dėl Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendruosiuose nuostatuose buvo inter alia nustatyta: jie reglamentuoja kultūros įstaigų ir organizacijų, kurių pagrindinė veikla yra kultūros kūrimas, skleidimas ir apsauga, visiškai arba iš dalies išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, steigimą, registravimą, finansavimą, valdymą, reorganizavimą ir likvidavimą, taip pat kultūros įstaigų teises ir pareigas (1 punktas); kultūros įstaigos skirstomos į nacionalines, respublikines, apskričių ir vietines (savivaldybių) (5 punktas); kiekviena kultūros įstaiga, nesvarbu, ar ji turi juridinio asmens teises, veikia pagal steigėjo patvirtintus nuostatus (6 punkto pirmoji pastraipa); nacionalinės kultūros įstaigos nuostatus tvirtina Vyriausybė (6 punkto antroji pastraipa); nacionalines kultūros įstaigas steigia Kultūros ministerija, o sprendimą dėl nacionalinės kultūros įstaigos steigimo arba kultūros įstaigos reorganizavimo į nacionalinę priima Vyriausybė Kultūros ministerijos teikimu (7.1 punktas); respublikines kultūros įstaigas steigia Kultūros ministerija arba kitos valstybės valdymo institucijos (7.2 punktas); apskričių kultūros įstaigas steigia apskričių valdytojai arba Kultūros ministerija (7.3 punktas); vietines (savivaldybių) kultūros įstaigas steigia savivaldybės įstatymų nustatyta tvarka (7.4 punktas); laikoma, jog kultūros įstaiga įsteigta, kai steigėjas priima sprendimą dėl jos steigimo ir patvirtina įstaigos nuostatus (22 punktas); kultūros įstaigas registruoja Kultūros ministerija Kultūros įstaigų registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės, nustatyta tvarka (23 punktas).
\nMinėtuose bendruosiuose nuostatuose buvo nustatyta ir tai, kad kultūros įstaiga gali būti reorganizuojama arba likviduojama tik gavus Kultūros ministerijos leidimą (9 punkto pirmoji pastraipa), taip pat kad nacionalinė kultūros įstaiga reorganizuojama Vyriausybės sprendimu, pasiūlius Kultūros ministerijai (10 punktas).
\nVyriausybės 1996 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 227 „Dėl Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendruosiuose nuostatuose kultūros įstaigos reorganizavimas buvo apibrėžiamas kaip prijungimas, padalijimas arba sujungimas, taip pat jos veiklos pobūdžio ir tikslų pakeitimas, susijęs su kultūros įstaigos darbo organizavimo pertvarkymu (9 punkto antroji pastraipa). Kultūros įstaigos steigėjas, norėdamas reorganizuoti kultūros įstaigą, turėjo parengti jos reorganizavimo projektą ir prieš mėnesį iki sprendimo dėl kultūros įstaigos reorganizavimo priėmimo dienos pateikti jį Kultūros ministerijai ir gauti jos leidimą; reorganizavimo projekte turėjo būti nurodytas įstaigos pavadinimas, adresas, reorganizavimo tikslas ir būdas, laikas, reorganizavimo pagrindimas, turto įvertinimas, prievolių perėmimas ir jų terminai, reorganizuojamos bei reorganizuotos įstaigos pagrindiniai uždaviniai ir funkcijos; kartu su reorganizavimo projektu turėjo būti pateiktas po reorganizavimo veiksiančios kultūros įstaigos nuostatų projektas (11 punkto pirmoji pastraipa).
\nKultūros ministerija per 2 savaites nuo kreipimosi gavimo dienos turėjo priimti sprendimą dėl įstaigos reorganizavimo (12 punkto pirmoji pastraipa); Kultūros ministerijos atsisakymą leisti reorganizuoti kultūros įstaigą steigėjas turėjo teisę apskųsti teismui (12 punkto antroji pastraipa).
\nVyriausybės 1996 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 227 „Dėl Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendruosiuose nuostatuose kultūros įstaigos likvidavimas buvo apibrėžiamas kaip įstaigos veiklos nutraukimas (13 punktas); kultūros įstaigos steigėjas, norėdamas likviduoti kultūros įstaigą, turėjo parengti jos likvidavimo projektą ir prieš 1,5 mėnesio iki sprendimo dėl kultūros įstaigos likvidavimo priėmimo dienos pateikti jį Kultūros ministerijai ir gauti jos leidimą likviduoti kultūros įstaigą; likvidavimo projekte turėjo būti nurodytas įstaigos pavadinimas, adresas, likvidavimo laikas ir pagrindimas, turto įvertinimas (14 punkto pirmoji pastraipa); Kultūros ministerija per mėnesį nuo kreipimosi gavimo dienos turėjo priimti sprendimą dėl kultūros įstaigos likvidavimo; jeigu likviduoti kultūros įstaigą nesutinkama, pareiškėjui turėjo būti pateikiami šio sprendimo motyvai (15 punktas); Kultūros ministerijos atsisakymą leisti likviduoti kultūros įstaigą steigėjas turėjo teisę apskųsti teismui (15 punktas).
\nMinėta, kad Lietuvos menininkų rūmų steigėjas buvo Kultūros ministerija. Minėta ir tai, kad Kultūros ir švietimo ministerijos 1993 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 183 „Dėl Lietuvos menininkų rūmų nuostatų“ buvo patvirtinti Lietuvos menininkų rūmų nuostatai. Pagal Vyriausybės 1996 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 227 „Dėl Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ visų kultūros įstaigų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų (taigi ir Lietuvos menininkų rūmų), steigėjai iki 1996 m. liepos 1 d. turėjo suderinti atitinkamų kultūros įstaigų nuostatus su Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendraisiais nuostatais.
\nKultūros ministerijos 1996 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 186 „Dėl Lietuvos menininkų rūmų“ buvo pripažintas netekusiu galios Kultūros ir švietimo ministerijos 1993 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 183 „Dėl Lietuvos menininkų rūmų nuostatų“ ir buvo patvirtinti nauji Lietuvos menininkų rūmų nuostatai.
\nPagal naujuosius Lietuvos menininkų rūmų nuostatus Lietuvos menininkų rūmai yra biudžetinė įstaiga, kurios steigėjas – Kultūros ministerija (2 punktas), jų buveinė yra Vilniuje, Didžioji g. 31 (3 punktas), jie finansuojami iš Lietuvos valstybės iždo (8 punktas). Šiuose nuostatuose nurodyta: pagrindinis Lietuvos menininkų rūmų tikslas yra populiarinti meną, rengti kokybiškus renginius (6 punktas); Lietuvos menininkų rūmai, siekdami šio tikslo, inter alia organizuoja įvairius kultūros renginius, populiarina naujausius ir reikšmingiausius meno pasiekimus, organizuoja forumus, konferencijas kūrybinės praktikos ir meno teorijos klausimais, propaguoja Lietuvos ir kitų kraštų meną, plečia tarptautinius menininkų ryšius, organizuoja Lietuvos menininkų susitikimus su svetur gyvenančiais tautiečiais menininkais (7 punktas); Lietuvos menininkų rūmų valdyme patariamojo balso teise dalyvauja 7 narių Lietuvos menininkų rūmų taryba, į kurią lygiomis dalimis įeina išrinkti visuotiniame kolektyvo susirinkime nariai ir administracijos paskirti atstovai; steigėjas į Lietuvos menininkų rūmų tarybą skiria savo atstovą (15 punktas).
\nMinėtos tvarkos 1 punkte nustatyta, kad ji taikoma visoms valstybės ir savivaldybių biudžetinėms įstaigoms, o 5 punkte – kad biudžetinės įstaigos reorganizuojamos ar likviduojamos steigėjų sprendimu, jeigu ko kito nenumatyta įstatymuose.
\nVyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkoje buvo nustatyta: biudžetinės įstaigos liaujasi egzistavusios reorganizavimo būdu (kai jos sujungiamos, padalijamos, prijungiamos prie kitų ir pan.) (3 punktas); biudžetinės įstaigos steigėjas, norėdamas reorganizuoti įstaigą, turi parengti jos reorganizavimo projektą ir pateikti jį atitinkamai ministerijai, apskrities valdytojui ar kitai valstybės institucijai įstatymų nustatytais atvejais (6 punktas); biudžetinės įstaigos reorganizavimo projekte turi būti nurodytas įstaigos pavadinimas, adresas, reorganizavimo tikslas ir būdas, etapai ir laikas, reorganizavimo pagrindimas, turto įvertinimas, turto įvertinimo ir inventorizavimo, turto paskirstymo, apskaitos dokumentų ir finansinės atskaitomybės perėmimo saugoti tvarka, prievolių perėmimas ir jų terminai, reorganizuojamos įstaigos uždaviniai ir funkcijos bei struktūra; prie šio projekto turi būti pridėtas po reorganizavimo veiksiančios įstaigos nuostatų projektas (7 punktas); biudžetinių įstaigų reorganizavimo projektų pateikimo terminą nustato atitinkama ministerija, apskrities valdytojas ar kita valstybės institucija (7 punktas).
\nVyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkoje taip pat nustatyta, kad biudžetinės įstaigos likviduojamos, kai jų veikla visiškai nutraukiama (4 punktas); biudžetinės įstaigos steigėjas, norėdamas likviduoti įstaigą, turi parengti jos likvidavimo projektą, pateikti jį atitinkamai ministerijai, apskrities valdytojui ar kitai valstybės institucijai įstatymų nustatytais atvejais ir gauti jų leidimą; biudžetinės įstaigos likvidavimo projekte turi būti nurodytas įstaigos pavadinimas, adresas, likvidavimo pagrindimas, terminas, turto įvertinimas ir inventorizavimo, turto paskirstymo, apskaitos dokumentų ir finansinės atskaitomybės perėmimo saugoti tvarka (10 punktas); biudžetinių įstaigų likvidavimo projektų pateikimo terminą nustato atitinkama ministerija, apskrities valdytojas ar kita valstybės institucija (10 punktas); biudžetinei įstaigai likviduoti sudaroma likvidavimo komisija, ją sudaro ir jos pirmininką skiria steigėjas (11 punktas); biudžetinė įstaiga įgyja likviduojamosios statusą nuo sprendimo ją likviduoti priėmimo dienos; apie įstaigos likvidavimą paskelbiama didžiausiuose dienraščiuose ar kitose visuomenės informavimo priemonėse (11 punktas).
\nMinėtos tvarkos 15 punkte nustatyta, kokia tvarka priimami sprendimai dėl biudžetinių įstaigų pavaldumo pasikeitimo. Jeigu įstaiga perduodama iš vienų ministerijų, kitų valstybės institucijų bei apskričių reguliavimo srities į kitų ministerijų, valstybės institucijų bei apskričių reguliavimo sritį, sprendimą dėl jos pavaldumo pasikeitimo priima Vyriausybė suinteresuotų institucijų teikimu, suderintu su Finansų ministerija (15.1 punktas); jeigu biudžetinė įstaiga perduodama iš vieno rajono, miesto savivaldybės reguliavimo srities į kito rajono, miesto savivaldybės reguliavimo sritį: deleguotoms valstybės funkcijoms vykdyti, sprendimą dėl jos pavaldumo pasikeitimo priima Vyriausybė miestų, rajonų savivaldybių teikimu, suderintu su Finansų ministerija (15.2.1 punktas), arba savivaldybėms perduotoms savarankiškoms funkcijoms vykdyti – sprendimas dėl jos pavaldumo pasikeitimo priimamas įstatymų nustatyta tvarka (15.2.2 punktas); jeigu biudžetinė įstaiga iš valstybės reguliavimo srities perduodama į savivaldybių reguliavimo sritį ir iš savivaldybės reguliavimo srities – į valstybės reguliavimo sritį, sprendimas dėl jos pavaldumo pasikeitimo priimamas įstatymų nustatyta tvarka (15.3 punktas).
\nTuo tarpu Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkoje yra atskiri skirsniai „Įstaigų reorganizavimas ir likvidavimas“ ir „Įstaigų pavaldumo pasikeitimas“.
\nVadinasi, Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkoje biudžetinių įstaigų pavaldumo pasikeitimas, inter alia jų pavaldumo pasikeitimas iš valstybės reguliavimo srities į savivaldybių reguliavimo sritį ir iš savivaldybės reguliavimo srities – į valstybės reguliavimo sritį, yra laikomas savarankišku teisės institutu, kurio neapima biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo institutai.
\nVyriausybė yra saistoma savo pačios priimtų nutarimų (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarimas). Kol Vyriausybės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas, Vyriausybė turi laikytis jame nustatytų reikalavimų.
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo metu, kai buvo priimtas ir įsigaliojo Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimas Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“, kurio 2.4 punkto atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, nebuvo išleista tokio įstatymo, kuris reguliuotų biudžetinių įstaigų perdavimą iš valstybės reguliavimo srities į savivaldybių reguliavimo sritį.
\nTaigi Lietuvos menininkų rūmai ir toliau turėjo likti biudžetine kultūros įstaiga; jų pagrindinis tikslas ir toliau turėjo būti populiarinti meną, rengti kokybiškus renginius; Lietuvos menininkų rūmai, siekdami šio tikslo, ir toliau turėjo inter alia organizuoti įvairius kultūros renginius, populiarinti naujausius ir reikšmingiausius meno pasiekimus, organizuoti forumus, konferencijas kūrybinės praktikos ir meno teorijos klausimais, propaguoti Lietuvos ir kitų kraštų meną, plėsti tarptautinius menininkų ryšius, organizuoti Lietuvos menininkų susitikimus su svetur gyvenančiais tautiečiais menininkais; prie Lietuvos menininkų rūmų valdymo patariamojo balso teise ir toliau turėjo prisidėti Lietuvos menininkų rūmų taryba; ir t. t.
\nVyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2 punkto nuostata „Pavesti Vilniaus miesto savivaldybei <....> vykdant Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas, nekeisti šių rūmų paskirties, veiklos pobūdžio bei statuso ir tai įforminti trišale Vilniaus miesto valdybos, Kultūros ministerijos ir Lietuvos menininkų rūmų bendradarbiavimo sutartimi“ reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi minėta trišale sutartimi įsipareigoti nesiimti jokių veiksmų ir nepriimti jokių sprendimų, kuriais galėtų būti pakeisti Lietuvos menininkų rūmų paskirtis, veiklos pobūdis ar statusas arba būtų sudarytos prielaidos ateityje pakeisti Lietuvos menininkų rūmų paskirtį, veiklos pobūdį ar statusą.
\nVyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punkto formuluotė „trišalė <....> bendradarbiavimo sutartis“ suponuoja tai, kad Lietuvos menininkų rūmų veikla turi būti grindžiama Vilniaus miesto savivaldybės, Kultūros ministerijos ir Lietuvos menininkų rūmų bendradarbiavimu, taip pat kad minėtos bendradarbiavimo sutarties šalys gali susitarti dėl bendradarbiavimo formų ir procedūrų. Tokiu bendradarbiavimu turi būti siekiama Lietuvos menininkų rūmų veiklą plėtoti taip, kad būtų užtikrintas šiame Vyriausybės nutarime įtvirtintas Lietuvos menininkų rūmų paskirties, veiklos pobūdžio ir statuso tęstinumas. Minėto Vyriausybės nutarimo nuostata dėl trišalės bendradarbiavimo sutarties tarp Vilniaus miesto valdybos, Kultūros ministerijos ir Lietuvos menininkų rūmų sudarymo vertintina kaip papildoma garantija, kad Lietuvos menininkų rūmų status quo nebus pakeistas -jų paskirtis, veiklos pobūdis ir statusas liks tokie patys, kaip ir šio Vyriausybės nutarimo priėmimo metu.
\nKonstatavus, kad Vyriausybė 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ nutarė pakeisti Lietuvos menininkų rūmų pavaldumą ir kad Lietuvos menininkų rūmai iš valstybės biudžetinės įstaigos – respublikinės kultūros įstaigos turėjo tapti savivaldybės biudžetine įstaiga -vietine (savivaldybės) kultūros įstaiga, konstatuotina ir tai, kad minėtu Vyriausybės nutarimu ši įstaiga iš valstybės reguliavimo srities buvo priskirta (perduota) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reguliavimo sričiai.
\nVyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punkte įtvirtintas draudimas Vilniaus miesto savivaldybei keisti Lietuvos menininkų rūmų statusą reiškia ir tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė, kaip Lietuvos menininkų rūmų steigėjas, neturėjo teisės likviduoti Lietuvos menininkų rūmų, taigi neturėjo ir teisės kreiptis į Kultūros ministeriją su prašymu leisti likviduoti Lietuvos menininkų rūmus. Jeigu Vilniaus miesto savivaldybė vis dėlto kreiptųsi į Kultūros ministeriją su tokiu prašymu, Kultūros ministerija pagal minėtą Vyriausybės nutarimo punktą privalėtų neduoti tokio sutikimo (nors pagal įstatymą „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) ji ir turėjo įgaliojimus spręsti, ar sutikti, kad Lietuvos menininkų rūmai, kaip Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reguliavimo sričiai priskirta kultūros įstaiga, būtų likviduoti).
\nIV Dėl įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.
\nTokiu teisiniu reguliavimu nėra nepaisoma savivaldybių interesų, nėra pažeidžiami konstituciniai savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją ir savivaldybių bei valstybės interesų derinimo principai, vietos savivaldos konstitucinė samprata.
\nV Dėl Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktų atitikties Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nKonstatuota, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Konstatuota ir tai, kad Vyriausybė yra saistoma savo pačios priimtų nutarimų ir kad kol Vyriausybės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas, Vyriausybė turi laikytis jame nustatytų reikalavimų.
\nŠiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota:
\nTaigi Vyriausybė, 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ įpareigojusi Kultūros ministeriją perduoti Vilniaus miesto savivaldybei Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas (1 punktas) ir nustačiusi, kad Lietuvos menininkų rūmų steigėju tampa Vilniaus miesto savivaldybė (1 ir 2.4 punktai), t. y. pakeitusi Lietuvos menininkų rūmų pavaldumą ir juos iš valstybės reguliavimo srities perdavusi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reguliavimo sričiai, nepaisė savo pačios nustatytų reikalavimų – Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos 15.3 punkto nuostatos, kad jeigu biudžetinė įstaiga iš valstybės reguliavimo srities perduodama į savivaldybių reguliavimo sritį, sprendimas dėl jos pavaldumo pasikeitimo priimamas įstatymų nustatyta tvarka.
\nKonstatuota ir tai, kad minėtas pereinamasis laikotarpis, kai buvo susiklosčiusi nurodyta ypatinga teisinė situacija, yra jau seniai pasibaigęs.
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad šis laikotarpis buvo pasibaigęs dar iki Vyriausybei išleidžiant 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimą Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“.
\nKonstatuotina ir tai, kad tai, kas buvo nuspręsta minėtu Vyriausybės nutarimu, nėra laikytina sprendimais, kuriuos lėmė būtinumas Vyriausybei, pagal Konstituciją turinčiai įgaliojimus tvarkyti krašto reikalus, nedelsiant įgyvendinti kurias nors Konstitucijos nuostatas.
\nMinėta ir tai, kad pareiškėjo ginčijamas Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punktas reguliuoja santykius, susijusius su Lietuvos menininkų rūmais, jis yra neatskiriamai susijęs su šio Vyriausybės nutarimo 1 ir 2.3 punktais.
\nŠiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1 ir 2.4 punktai prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nTai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.3 punktas.
\nVI 1. Po to, kai įsigaliojo Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimas Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“, buvo keičiamas įstatymais ir Vyriausybės nutarimais nustatytas valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių teisinis reguliavimas.
\nTuo laikotarpiu įvairios valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės institucijos (jų pareigūnai) atliko veiksmus, priėmė sprendimus, susijusius su Lietuvos menininkų rūmais, taip pat su pastatu Vilniuje, Didžioji g. 31, kuriame yra Lietuvos menininkų rūmų buveinė.
\nMinėta, kad pastatas Vilniuje, Didžioji g. 31, yra istorinė Vilniaus miesto rotušė, kultūros paminklas. Iš bylos medžiagos matyti, kad šis pastatas nuosavybės teise priklausė valstybei ne tik Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ priėmimo ir įsigaliojimo metu, bet ir kurį laiką po to, o 1997 m. gruodžio 29 d. buvo įregistruotas kaip nuosavybės teise priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei.
\nPabrėžtina, kad pastatas Vilniuje, Didžioji g. 31, pereiti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn galėjo tik įstatymo pagrindu.
\nKonstitucija netoleruoja jokių sprendimų ir veiksmų, kuriais toks kultūros objektas, kaip Vilniaus miesto rotušės pastatas (turintis inter alia istorinę architektūrinę vertę), galėtų iš valstybės nuosavybės pereiti savivaldybės nuosavybėn ne įstatymo pagrindu.
\nKonstitucija taip pat netoleruoja jokių sprendimų ir veiksmų, kuriais sudaromos prielaidos tokiam kultūros objektui kaip Vilniaus miesto rotušės pastatas ilgainiui tapti ne valstybės ar savivaldybės, bet kitų asmenų nuosavybe.
\nVadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:
\nŠis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
\nNutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
\nKonstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Egidijus Kūris Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Vytautas Sinkevičius Stasys Stačiokas Romualdas Kęstutis Urbaitis ______________