{"html": "

127.11. maksimaliųjų leistinių vandens tekėjimo greičių reikšmės priklauso nuo kanalo skerspjūvio paviršiuje esamų gruntų arba tvirtinimo medžiagų ir vandens gylio kanale. Vandens greičiai nustatomi skaičiavimais arba naudojantis lentelėmis, sudarytomis remiantis eksperimentinių matavimų rezultatais;

\n

127.12. vandens gyliai bei greičiai hidrauliniu skaičiavimu turi būti nustatyti ties kiekvieno kanalo ruožo pradžia ir pabaiga, o slūgio bei patvankos zonose – kas 10–100 m. Kanalo ruožu laikoma jo atkarpa, kurios skerspjūvio parametrai (dugno plotis, šlaitų koeficientas, šiurkštumo koeficientas), dugno nuolydis ir debitas yra pastovūs;

\n

127.13. pagal apskaičiuotus maksimaliuosius gylius tikrinama, ar vanduo neišsilies iš kanalo ir ar natūraliam gruntui bus leistini vandens tekėjimo greičiai.

\n
128.Tvirtinimų bei antifiltracinių priemonių reikalavimai:
\n

128.1. kanalo dugnui ir šlaitams apsaugoti nuo išplovimo ar kitų mechaninių pažeidimų tikslinga numatyti specialius HTS ar tvirtinimus;

\n

128.2. vandens nuostoliams dėl eksfiltracijos sumažinti tikslinga numatyti antifiltracines priemones;

\n

128.3. jeigu projektuojamo kanalo maksimalusis vandens greitis viršija leistinos reikšmes, kanalo dugnas ir šlaitai turi būti sutvirtinti arba dugno nuolydis sumažintas specialiaisiais kanalų HTS (žr. šio skyriaus II skirsnį);

\n

128.4. tvirtinimo būdai ir medžiagos parenkamos pagal vandens tekėjimo greičius, grunto charakteristikas, numatomą tvirtinimo technologiją;

\n

128.5. kanalų tvirtinimas dažniausiai numatomas gyvenvietėse, HTS prieigose ar už jų, kai yra sudėtingos hidrogeologinės sąlygos ir pan.;

\n

128.6. tvirtinti naudojamas žvyras, skalda, akmenys, betono arba gelžbetonio plokštės, įvairios sintetinės medžiagos.

\n

Šių medžiagų pasirinkimas turi būti pagrįstas vandens tekėjimo greičių ir ekonominių skaičiavimų rezultatais.

\n

II skirsnis. Kanalų HTS

\n
129.Kanalų HTS tipai ir jų taikymo atvejai:
\n

129.1. pagal paskirtį kanalų HTS gali būti šie:

\n

129.1.1. reguliavimo – vandens debitams bei lygiams reguliuoti (įvairūs šliuzai reguliatoriai);

\n

129.1.2. susiejimo – skirtingiems kanalo dugno lygiams susieti ties staigesniais žemės paviršiaus pažemėjimais arba dirbtinai mažinant kanalo dugno nuolydį (greitvietės ir slenksčiai);

\n

129.1.3. pratekėjimo – vandeniui pratekėti per kanalo trasoje pasitaikančias kliūtis: daubas, upelius, kitus kanalus, kelius, kalvas ir pan. (pralaidos, tiltai, akvedukai, diukeriai, kanalai-latakai);

\n

129.1.4. laivų šliuzai, keltuvai, uostai, prieplaukos, krantų tvirtinimo ir kt. vagotvarkos bei hidrometriniai statiniai.

\n

Pastaba. 129.1.4 p. išvardyti statiniai dėl analogijos upių HTS šiame skyriuje neaptariami (žr. Reglamento XVIII sk.).

\n
130.Šliuzų reguliatorių tipai ir reikalavimai:
\n

130.1. pagrindiniai šliuzų reguliatorių tipai:

\n

130.1.1. pagal konstrukcines ypatybes šliuzai reguliatoriai būna uždarieji (vamzdiniai), atvirieji, diafragminiai ir specialieji. Vamzdiniai šliuzai reguliatoriai statomi nedideliam skaičiuotiniam debitui (iki 10 m3/s) praleisti ir kai bjefuose galimas nemažas VL svyravimas. Atvirieji reguliatoriai taikomi tais atvejais, kai yra mažas bjefų VL skirtumas;

\n

130.1.2. pagal paskirtį šliuzai reguliatoriai skirstomi į vandens patvenkimo, debito reguliavimo, debito paskirstymo, vandens nuleidimo, nešmenų praplovimo ir mišrius:

\n

130.1.3. pagal VL reguliavimo pobūdį šliuzai reguliatoriai būna neautomatiniai, pusiau automatiniai ir automatiniai;

\n

130.1.4. pagal vietą išskiriami pagrindiniai šliuzai reguliatoriai (kanalo pradžioje arba aptekėjimo kanale); vienoje vietoje pastatyti du ar daugiau reguliatorių vadinami reguliatorių mazgais;

\n

130.2. šliuzams reguliatoriams projektuoti turi būti nustatyti šie išeities duomenys:

\n

130.2.1. reguliavimo objektas (vandens lygis ar debitas) ir jo reikšmės;

\n

130.2.2. reguliavimo diapazonas (minimalieji ir maksimalieji vandens lygiai arba debitai);

\n

130.2.3. reguliavimo būdas (automatinis, pusiau automatinis, rankinis);

\n

130.2.4. maksimalieji skaičiuotini debitai;

\n

130.2.5. žemutinio bjefo debitų kreivė;

\n

130.3. šliuzų reguliatorių matmenys nustatomi hidrauliniais skaičiavimais. Įvairių tipų šliuzų reguliatorių įtekėjimo ir pratekėjimo dalių hidrauliniai skaičiavimai yra skirtingi, išsamiau aptarti specialiojoje literatūroje, pvz., [7.34];

\n

130.4. ištekėjimo dalies hidrauliniai skaičiavimai visiems atvejams analogiški – atsižvelgiant į ištekėjimo dalies skerspjūvio formą taikomos bjefų jungimosi hidraulinės formulės, kuriomis nustatomi hidraulinio šuolio parametrai, užtikrinamas jo apsėmimas, ištekėjimo dalies konstrukcijų matmenys, tvirtinimo būdai ir konstrukcijos;

\n

130.5. požeminio kontūro formavimo, geofiltracijos bei pastovumo skaičiavimo principai analogiški slenkstinių betono gravitacinių užtvankų atitinkamiems skaičiavimams.

\n
131.Slenksčių tipai ir reikalavimai:
\n

131.1. slenksčiai statomi kanaluose ties didelio nuolydžio (0,25–0,35) reljefo vietomis.

\n

Pastaba. Maži slenksčiai, pavyzdžiui, melioracijos grioviuose, statomi ir esant mažesniam žemės paviršiaus nuolydžiui;

\n

131.2. pagrindiniai kanalų slenksčių tipai:

\n

131.2.1. pagal konstrukcines ypatybes slenksčiai yra atvirieji, pusiau slėginiai ir slėginiai;

\n

131.2.2. pagal pakopų skaičių kanalų slenksčiai yra vienpakopiai, dvipakopiai ir daugiapakopiai;

\n

131.2.3. pagal skerspjūvio formą – stačiakampio, trapecinio, apvalaus ir sudėtingo profilio skerspjūvio slenksčiai;

\n

131.2.4. rečiau projektuojami ir statomi vamzdiniai slenksčiai, o ties gana dideliais ir staigiais reljefo pažemėjimais – gembiniai slenksčiai;

\n

131.3. projektuojant slenksčius kanalo trasoje, reikia užtikrinti, kad jie:

\n

131.3.1. praleistų maksimaliuosius (Qmax,1) debitus;

\n

131.3.2. kiek įmanoma apribotų slūgį ar patvanką viršutiniame bjefe;

\n

131.3.3. kuo trumpesnėje žemutinio bjefo atkarpoje slopintų persiliejusio vandens energiją;

\n

131.3.4. praleistų ledus;

\n

131.4. projektavimo ypatumai:

\n

131.4.1. skirtingai negu kitų kanalų HTS išskirtinos tik dvi jų dalys: a) įtekėjimo – kanalo ir slenksčio jungiamasis ruožas ir suspaudimo sienelė; b) ištekėjimo – slenkstis, užslenkstė, risberma ir galinis tvirtinimas;

\n

131.4.2. suspaudimo sienelė skirta apriboti slūgį ar patvanką prieš slenkstį, o jos tęsinys –kritimo sienelė – suformuoti slenksčio pakopą, jeigu reikia, praleisti ledus, sumažinti profilinę bei planinę geofiltraciją;

\n

131.4.3. slenksčio įtekėjimo dalies hidrauliniais skaičiavimais nustatomi pasirinktos formos angos slenksčio suspaudimo-kritimo sienelėje parametrai. Jie skaičiuojami pagal 10  tikimybės maksimalųjį debitą, o didžiausiasis slenksčio pralaidumas ir su tuo susiję slenksčių bei apsauginių pylimų aukščiai – pagal 1  tikimybės debitą;

\n

131.5. ištekėjimo dalies hidrauliniais skaičiavimais nustatomi užslenkstės, risbermos ir galinio tvirtinimo parametrai. Užslenkstės parametrai skaičiuojami pagal 1 tikimybės maksimalųjį vandens debitą, o risbermos ir galinio tvirtinimo – pagal 10  tikimybės debitą. Šios dalies hidrauliniai skaičiavimai analogiški kitų HTS ištekėjimo dalių hidrauliniams skaičiavimams;

\n

131.6. požeminio kontūro (PK) ir geofiltracijos skaičiavimai analogiški statinių su slėgine geofiltracija PK ir geofiltracijos skaičiavimams. Geofiltracija aplink slenksčius (ypač nedidelius) yra erdvinė, todėl, taikant paprastus inžinerinius metodus, reikia į tai atsižvelgti, nes tokia geofiltracija sumažina geofiltracinio slėgio aukščius požeminio kontūro papėdėje ir padidina juos kontūro pabaigoje.

\n
132.Greitviečių tipai ir reikalavimai:
\n

132.1. jas ekonomiška statyti, kai reljefe susidaro tokie nuolydžiai: 0,05–0,20 santykinai ilguose tarpuose ir ne didesni kaip 0,30 – trumpuose tarpuose;

\n

132.2. pagrindiniai greitviečių tipai:

\n

132.2.1. pagal konstrukcinius ypatumus greitvietės skirstomos į atviras ir uždaras (vamzdines), natūralaus ir dirbtinio šiurkštumo su pastoviu arba kintamu nuolydžiu, tiesias, lenktas ar vingiuotas;

\n

132.2.2. pagal vandens įtekėjimo pobūdį greitvietės projektuojamos dviejų tipų:

\n

132.2.2.1. su laisvu įtekėjimu į greitvietę;

\n

132.2.2.2. su suspaustu įtekėjimu į greitvietę;

\n

132.2.2.3. pagal skerspjūvio formą atvirų greitviečių latakas gali būti prizminis arba kintamo pločio. Latako skerspjūvis gali būti stačiakampis, trapecinis ar apvalus;

\n

132.3. hidrauliniai skaičiavimai, projektavimo principai:

\n

132.3.1. hidrauliniai skaičiavimai pagrindiniu atveju atliekami 10  tikimybės skaičiuotiniam maksimaliajam vandens debitui, kontroliniai skaičiavimai – keliems mažesniems debitams;

\n

132.3.2. įtekėjimo dalis dažniausiai daroma trapecinio skerspjūvio ištęstų sklandžių formų, kad greitvietės latake nesusidarytų smūginės bangos;

\n

132.3.3. laisvo įtekėjimo greitvietėms būdingas slūgio prieš jas susidarymas, todėl reikia suprojektuoti ir griovio dalies prieš greitvietę tvirtinimą. Dėl šios priežasties tokio tipo greitvietes tikslinga taikyti tik esant mažam debitui, kad slūgio kreivės nebūtų ilgos;

\n

132.3.4. tvirtinimo ruožo prieš greitvietę ilgiui bei tipui nustatyti turi būti apskaičiuota slūgio kreivė ir pagal gautus greičius parinktos tvirtinimo medžiagos;

\n

132.3.5. greitvietes su suspaustu įtekėjimu (su suspaudimo sienelėmis) tikslinga projektuoti tais atvejais, kada debitas viršija 7–6 m3/s, o peraukštėjimas 2–2,5 m;

\n

132.3.6. įtekėjimo dalies pabaigos – greitvietės pradžios parametrai apskaičiuojami pagal nepatvenkto plataus slenksčio profilio debito formulę. Šlaitų koeficientas parenkamas konstruktyviai, priartėjimo metodu, įtekėjimo dalies plotį artinant prie tinkamiausio greitvietės latako pločio;

\n

132.3.7. greitvietės pratekėjimo dalis – tai latakas. Norint sumažinti žemės darbų mastą, jis turi būti kuo trumpesnis, didesnio nuolydžio ir kiek įmanoma realiau atitinkantis vietovės nuolydį;

\n

132.3.8. pratekėjimo dalies hidrauliniai skaičiavimai turi savo ypatumų greitvietėms su natūralaus šiurkštumo, dirbtinio šiurkštumo, specifiniais (sekliais, siaurėjančiais, su slenksteliu) bei kreivais latakais. Šios dalies hidraulinių skaičiavimų tikslas – nustatyti reikiamus latako parametrus, užtikrinančius statinio pralaidumą, pastovumą ir ekonomiškumą;

\n

132.3.9. greitvietes su laisvu įtekėjimu rekomenduojama projektuoti iš surenkamųjų elementų. Tokiose greitvietėse didžiausiasis vandens tekėjimo greitis turėtų būti ne didesnis kaip 3 m/s. Jei greitvietės projektuojamos iš monolitinio gelžbetonio, maksimalusis tekėjimo greitis – 6 m/s. Uždarose greitvietėse (vamzdiniuose neslėginiuose latakuose) vandens tekėjimo greičiai leidžiami dar didesni;

\n

132.3.10. ištekėjimo dalis analogiška žemių užtvankų vamzdinių PVP ištekėjimo daliai, o mažų greitviečių trapecinio skerspjūvio ištekėjimo dalis projektuojama ir skaičiuojama kaip kanalų slenksčių;

\n

132.3.11. geofiltracinės tėkmės slėgiui į latako dugną sumažinti latako galiniame ruože daromos vandens ištekėjimo angos, o šalia latako projektuojamas vamzdinis drenažas, kurį dažniausiai numatoma įjungti į ištekėjimo dalį ar nutekėjimo kanalą.

\n
133.Diukerių tipai ir reikalavimai:
\n

133.1. pagrindiniai diukerių tipai:

\n

133.1.1. uždarieji – po vandentakiais, keliais ir kt. kliūtimis;

\n

133.1.2. atvirieji – nutiesti šlaitais, o per kliūtis gali būti nutiesti virš jų esančiais tiltais, specialiai pastatytomis estakadomis, vandentėkmės dugno žemiausiomis vietomis arba po kliūtimis;

\n

133.1.3. uždarieji diukeriai būna šachtiniai ir su sklandžiais posūkiais. Šachtiniai diukeriai statomi retai, dažniau mažiems debitams praleisti. Diukeriai su sklandžiais posūkiais pasitaiko dažniau, tačiau jų statyba sudėtingesnė;

\n

133.1.4. pagal medžiagas diukeriai yra surenkamieji arba (rečiau) monolitiniai gelžbetoniniai, didesnio slėgio (≥ 10 MPa) diukeriuose gali būti naudojami metaliniai arba plastikiniai gofruoti vamzdžiai;

\n

133.2. hidraulinių skaičiavimų principai:

\n

133.2.1. hidrauliniai skaičiavimai atliekami pagrindiniam skaičiuotiniam atvejui, praleidžiant Qmax, ir 2–3 kontroliniai atvejai, praleidžiant mažesnius debitus;

\n

133.2.2. pagrindinio atvejo hidraulinių skaičiavimų esmė, žinant debitą ir vandens tekėjimo greitį (diukerių vdk = 1,5–4 m/s), – parinkti vamzdžius, jų linijų skaičių, apskaičiuoti hidraulinius nuostolius. Hidrauliniu požiūriu – tai tipiškas „trumpas“ vamzdis. Techniniams sprendimams pagrįsti skaičiuojami keli variantai;

\n

133.2.3. hidraulinių skaičiavimų kontrolinių atvejų tikslas – apskaičiuoti minimaliuosius (zmin) ir atitinkamus kitus tikrinamuosius (ztik) hidraulinius nuostolius, reikiamą vandens lygio altitudę diukerio įtekėjimo dalyje, nustatyti, ar nesiformuos kanale prieš diukerį slūgio kreivė, ar nesusidarys vamzdyje pavojinga nestabili tėkmė, numatyti priemones šiems reiškiniams išvengti;

\n

133.3. geofiltracijos skaičiavimai diukeriams neaktualūs.

\n
134.Akvedukų tipai ir reikalavimai:
\n

134.1. plačiausiai paplitę gelžbetoniniai akvedukai (surenkamieji ar monolitiniai), rečiau mediniai, metaliniai arba mišrūs;

\n

134.2. pagal laikančiosios dalies konstrukcines ypatybes akvedukai skirstomi į sijinius, arkinius ir rėminius;

\n

134.3. hidraulinių skaičiavimų principai:

\n

134.3.1. pratekėjimo dalis – latakas – gali būti stačiakampio, rečiau – parabolinio ar cilindrinio skersinio profilio. Vandens tekėjimo greitis latake sudaromas didesnis negu atitekėjimo ir nutekėjimo kanaluose, t. y. 1–2,5 m/s; latakas turi praleisti ižą ir kitokius plūdmenis;

\n

134.3.2. hidrauliniai skaičiavimai atliekami tik pagrindiniam skaičiavimų atvejui, kai prateka maksimalusis skaičiuotinis kanalo debitas;

\n

134.3.3. įtekėjimo dalis apskaičiuojama kaip apsemto plataus profilio slenkstis, laiduojant nedidelius hidraulinius įtekėjimo nuostolius (zin ≤ 0,1–0,2 m);

\n

134.3.4. latakas apskaičiuojamas pagal tolyginio nusistovėjusio tekėjimo formules. Skaičiavimais reikia nustatyti tinkamiausius latako parametrus: plotį b, gylį h ir nuolydį I (b ir h paprastai pasirenkami, I apskaičiuojamas pagal Šezi formulę);

\n

134.3.5. projektuojant didelius akvedukus, nagrinėjami keli latako variantai, nes nuo b ir h priklauso jo konstrukcinės ypatybės ir kaina, o nuo I – kanalo kaina (kai nuolydis didelis, pagilėja kanalas už akveduko);

\n

134.3.6. ištekėjimo dalies dugno pažemėjimas Δ h apskaičiuojamas pagal Bernulio lygtį;

\n

134.4. geofiltracijos skaičiavimai atliekami atsižvelgiant į tai, kad geofiltracija vyksta aplink akveduko įtekėjimo ir ištekėjimo dalis. Požeminio kontūro nelaidžiąją dalį sudaro įtekėjimo ir ištekėjimo dalies betoniniai elementai, kai kada priešslenkstė ar netgi vertikali antifiltracinė sienelė. Pagrindinis filtracinės dalies ištekėjimo kontūras – drenažo atvirkštinio filtro paviršius.

\n
135.Vamzdinių kelių pralaidų reikalavimai:
\n

135.1. gelžbetoninės vamzdinės surenkamosios pylimų VP projektuojamos dažniausiai praleisti nedidelius debitus (iki 10–20 m3/s). Naudojant plieninius lanksčius gofruotus, plieninius spirališkai gofruotus ir plastmasinius gofruotus vamzdžius, pralaidos gali būti projektuojamos ir didesniems debitams (iki 180 m3/s) praleisti. Tiktai techniniai ir ekonominiai rodikliai lemia, kokių medžiagų pralaidas pasirinkti, ką – pralaidą ar tiltą – ekonomiškiau statyti;

\n

135.2. gelžbetoninės vamzdinės surenkamosios pralaidos paprastai projektuojamos pagal katalogus bei kartotinius projektus. Plieninių ir plastikinių gofruotų vamzdžių pralaidos projektuojamos pagal atskiras projektavimo ir statybos taisykles;

\n

135.3. vamzdinių kelių pralaidų skaičiuotinių debitų tikimybė pasirenkama pagal automobilių kelių projektavimo normas ir taisykles;

\n

135.4. hidraulinių skaičiavimų pagrindinis tikslas yra nustatyti vamzdžio (-ių) skersmenį, patvanką prieš pralaidą, jos leistinumą, iš pralaidos ištekančio vandens greitį bei jo leistinumą. Būtina atkreipti dėmesį, kad hidrauliniu požiūriu pralaidos gali būti slėginės, pusiau slėginės ir neslėginės;

\n

135.5. vandens tekėjimo greitis vamzdžiuose leidžiamas iki 2 m/s, nes dažniausiai kartotinių projektų žemutinių bjefų tvirtinimas numatytas tokiems ar mažesniems greičiams;

\n

135.6. geofiltracijos skaičiavimai kelių (pylimų) VP neaktualūs;

\n

135.7. pralaidų konstrukciniai ypatumai nurodyti specialiojoje literatūroje, pvz., [7.34].

\n

XIV SKYRIUS. SIURBLINĖS

\n
136.Siurblinių tipai ir konstrukcijos labai įvairios. Toliau pateiktos nuostatos daugiausia skirtos stacionariosioms su vandens ūkiu susijusioms siurblinėms projektuoti, statyti ir naudoti. Daug iš jų skiriama paviršiniam vandeniui imti ir sudaro vandens ėmyklų (žr. XV skyrių) sudėtinę dalį.
\n
137.Siurblinės pastato tipas turi būti parinktas remiantis techninių ir ekonominių variantų palyginimu, atsižvelgiant į:
\n

137.1.paskirtį, našumą, slėgio aukštį, pasirenkamą technologinę įrangą (pirmiausia siurblius – propelerinius, išcentrinius, sraigtinius ar kt.);

\n

137.2. pagrindo gruntus;

\n

137.3. statybos ir montavimo bei remonto darbų galimybes;

\n

137.4. tiekiamų skysčių debito garantijas, patikimą laikiną bei pastovų naudojimą.

\n
138.Vandens tiekimo grafikai sudaromi balansiniais skaičiavimais, atsižvelgiant į projektuojamos sistemos skaičiuotinius parametrus.
\n
139.Vandentiekos bei drėkinimo sistemose, be 137 p. nurodytų reikalavimų, dar būtina atsižvelgti į:
\n

139.1. vandens šaltinio hidrologinius parametrus;

\n

139.2. nustatytus vandentėkmės debitus žemiau siurblinės.

\n
140.Siurblinės pastato komponavimo principai analogiški hidroelektrinių jėgainių komponavimo principams (žr. X skyrių), įvertinant siurblių ir hidraulinių turbinų konstrukcinius skirtumus, savitą siurblinės, imančios paviršinio vandens objekto vandenį, statusą vandens ėmykloje. Šios siurblinės turi turėti ir ižo, ledo, plūdmenų sulaikymo priemones, pagrindinius, avarinius bei remontinius uždorius, ir žuvisaugos bei smulkiųjų plūdmenų sulaikymo įrangą (tinklus, sietus, filtrines užtvaras ir kita). Minėtos įrangos naudojimas turi būti automatizuotas panaudojant nuotolinį valdymą.
\n
141.Polderių siurblinių veikimo režimas turi būti suderintas su į siurblinę įkomponuoto šliuzo reguliatoriaus veikimo režimu.
\n
142.Siurblinės rezervinių agregatų skaičius turi būti nustatytas atsižvelgiant į vandens tiekimo patikimumo kategoriją, pagrindinių agregatų skaičių ir galiojančių normatyvinių dokumentų reikalavimus.
\n
143.Siurblinės vandens išleistuvas turi užtikrinti sklandų vandens išleidimą į kanalą, kad nevyktų jo pradžios ardymas. Išleistuve turi būti įranga, automatiškai atjungianti kanalą nuo siurblinės slėginio vamzdžio – tai atvirkštiniai ir vakuumo šalinimo vožtuvai, automatiniai uždoriai ir kita.
\n

XV SKYRIUS. VANDENS ĖMYKLOS

\n
144.Vandens ėmyklos (toliau – VĖ) turi būti taip suprojektuotos, pastatytos ir naudojamos, kad užtikrintų:
\n

144.1. nepertraukiamą vandens praleidimą į HE, HAE bei siurblinių vandentakius, magistralinius drėkinimo kanalus, vandentiekos sistemas pagal nustatytus vandens tiekimo grafikus;

\n

144.2. visišką vandens tiekimo į vandentakius bei kanalus nutraukimą, kai pagal naudojimo planą ar dėl sutrikimų (avarijos) juos reikia apžiūrėti, remontuoti bei rekonstruoti;

\n

144.3. reikiamą žuvų apsaugą nuo patekimo į hidroturbinas bei siurblius.

\n
145.Turi būti užtikrinta VĖ apsauga nuo dugninių nešmenų ir plūdmenų (šiukšlių, ižo bei ledo), numatant atitinkamas technines bei organizacines priemones.
\n
146.Kad į vandentakius nepatektų dugninių nešmenų, reikia projektuoti vandens ėmimą iš viršutinių skaidresnių vandens sluoksnių ir (ar) panaudoti šias technines priemones:
\n

146.1. aukštus slenksčius su dugninėmis praplovimo angomis;

\n

146.2. įstrižai įtvirtintus dugninius slenksčius ir ekranuojančias sieneles;

\n

146.3. vandens ėmimo kaušus;

\n

146.4. tėkmę nukreipiančius skydus ir pentinus;

\n

146.5. upėtvarkos/vagotvarkos statinius (žr. XVI skyrių);

\n

146.6. kitas patirtimi pagrįstas priemones.

\n
147.Ižą galima praleisti per hidroturbinas, o jei tai neįmanoma, reikia numatyti specialias priemones (žr. X skyrių).
\n
148.Šiukšlių plūdmenims sulaikyti ir (ar) nukreipti į jų pralaidas ar išgriebimo ir šalinimo vietas reikia panaudoti atitvarines bei plūdriąsias užtvaras. Šių plūdmenų išgriebimo ir šalinimo vietos numatomos prie grotų ir aprūpinamos specialia elektromechanine įranga.
\n

Pastaba. Negalima statyti VĖ dreisenos lervų kaupimosi zonoje, jeigu nėra galimybių dreisenas sunaikinti.

\n
149.Reikia visapusiškai pagrįsti neužtvankinės arba užtvankinės VĖ variantą. Ekonomine prasme dažnai pranašesnės neužtvankinės VĖ, bet jos daugiau tinka tik drėkinimo sistemose; kitais atvejais tenka naudoti užtvankines VĖ arba siurblines.
\n
150.Vandentiekai skirtos VĖ, imančios vandenį iš vandens saugyklos, vieta turi būti numatyta atsižvelgiant į saugyklos krantų persiformavimą, galimus vandens kokybės pokyčius ryšium su aeracijos reiškiniais, dumblių bei vandens augmenijos vystymusi ir kt.
\n
151.Upės (vandens saugyklos) skaičiuotinis VL nustatomas taip:
\n

151.1. neužtvankinės VĖ: įprastinis arba aukščiau esančios vandens saugyklos sureguliuotas VL pratekant maksimaliajam skaičiuotiniam debitui, atitinkančiam pagrindinį skaičiavimų atvejį ir įvertinant vaginius procesus;

\n

151.2. užtvankinės VĖ: VL aukštutiniame bjefe, pratekant maksimaliajam skaičiuotiniam debitui, atitinkančiam tikrinamąjį skaičiavimų atvejį.

\n

Pastaba. Maksimalieji skaičiuotini upės debitai nustatomi pagal VII skyriaus nurodymus.

\n
152.VĖ reikia projektuoti iš kelių sekcijų, kad būtų galima atjungti bet kurią sekciją remontuoti arba valyti.
\n
153.Vandens patekimas į slėginius vandentakius turi vykti be oro įtraukimo ir su mažiausiais slėgio nuostoliais.
\n
154.Savaiminio reguliavimo vandentakių VĖ turi būti su avariniais-remontiniais uždoriais.
\n
155.Kai VĖ tiekia paviršinį vandenį į kanalą, nutiestą iškasose, bei kai giluminė VĖ su slėgine derivacija yra su uždorių kamera, leidžiama įtaisyti tik remontinius uždorius.
\n
156.Savaime nesireguliuojančių vandentakių VĖ turi būti su pagrindiniais uždoriais, pritaikytais nepertraukiamai reguliuoti slėginę tėkmę individualiais uždorių valdymo mechanizmais, ir, be to, turi turėti avarinius-remontinius uždorius.
\n
157.Hidrotechninės paskirties sėsdintuvus reikia projektuoti tik prie tų VĖ, kurios statomos šalia kalnų ir priekalnių upių, nešančių daug nešmenų, ir kurios yra skirtos drėkinimo bei derivacinių hidroelektrinių reikmėms.
\n

XVI SKYRIUS. Upėtvarkos statiniai

\n
158.Upėtvarkai keliami tokie reikalavimai:
\n

158.1. užtikrinti geriausią upės vandens tėkmės bei nešmenų režimą (tinkamiausius tėkmės gylius, greičius, nešmenų nešimą);

\n

158.2. pašalinti neleistiną upės dugno bei krantų eroziją arba, priešingai, nešmenų nuosėdų kaupimąsi;

\n

158.3. apsaugoti svarbias upės slėnio teritorijas ar atskirus objektus nuo apsėmimo ar užtvinimo.

\n
159.Kai upėtvarka atitinka 158 p. reikalavimus, sudaromos palankesnės vandens ėmimo, laivybos, rekreacijos, saugios gyvenviečių, žemės ūkio bei pramonės plėtros sąlygos upės slėnyje.
\n
160.Upėtvarkos priemonės gali būti panaudotos jau upės baseine:
\n

160.1. mažinant nešmenų nuotėkį iš baseino tinkamu augmeninės dangos tvarkymu;

\n

160.2. sulaikant nešmenis vandens saugyklose ant upės intakų, taip mažinant ir upės poplūdžių bei potvynių debitus ir vandens lygius, upės vagos eroziją, slėnio apsėmimo mastą.

\n

Pastabos: 1. Nešmenų nuotėkio reguliavimas turi būti subalansuotas – per didelis nešmenų nuotėkio sumažinimas gali skatinti upės vagos eroziją.

\n
2.Intakų vandens saugyklų hidromazgų HTS taip pat yra ir upėtvarkos HTS.
\n
161.Didesnis efektas gaunamas upėtvarkos priemones panaudojant upės slėnyje. Iš jų svarbiausios yra šios:
\n

161.1. upės vagos ištiesinimas, kuris duoda galimybę patenkinti 158.3 p. reikalavimus, padidinti slėnio naudmenų plotus;

\n

161.2. šalutinės upės vagos iškasimas, kuris gali tenkinti visus 158 p. reikalavimus;

\n

161.3. poplūdžių bei potvynių tėkmių upės slėnyje tvarkymas tėkmės nukreipimo bei atitvėrimo dambomis;

\n

161.4. dirbtinis teritorijos paaukštinimas.

\n

Pastaba. 161 p. priemonės gali būti taikomos kompleksiškai, pagrindžiant techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

\n
162.Tėkmės nukreipimo dambos statomos upės tėkmei sklandžiai nukreipti į vandens ėmyklas, tiltų angas arba nuo kranto bei statinių saugant juos nuo paplovimo; šios dambos gali būti ir apsemiamosios (per poplūdžius bei potvynius) ir neapsemiamosios; tai priklauso nuo dambos paskirties ir konkrečios situacijos.
\n
163.Atitvėrimo dambos taip pat gali būti ir apsemiamos, ir neapsemiamos. Apsemiamos atitvėrimo dambos statomos:
\n

163.1. žemoms slėnio vietoms atitverti nuo projektinės upės vagos; tai pagerina upės vandens tėkmės bei nešmenų režimą (žr. 158 p.) ir sudaro sąlygas atitverto ploto paviršiui pakilimui kaupiantis tame plote nusėdantiems nešmenims;

\n

163.2. vasariniams polderiams [7.34, 7.35] sudaryti.

\n
164.Neapsemiamos atitvėrimo dambos statomos:
\n

164.1. vertingoms teritorijoms, gyvenvietėms, kitiems svarbiems objektams apsaugoti nuo apsėmimo bei užtvinimo per poplūdžius ir potvynius;

\n

164.2. žieminiams polderiams [7.34, 7.35] sudaryti.

\n

Pastaba. Neapsemiamos atitvėrimo dambos dar vadinamos apsauginėmis dambomis.

\n
165.Dambos projektuojamos ir statomos vadovaujantis specialiaisiais statybos normaty-viniais dokumentais (žr. Reglamento 3 p. ir [7.34, 7.35]).
\n
166.Apsauginėmis dambomis atitvertų teritorijų sausinimas, sausinimo sistemų bei lietaus-liūčių vandens šalinimas reglamentuojamas specialiais statybos normatyviniais dokumentais (žr. Reglamento 3p. ir [7.34, 7.35]).
\n
167.Upėtvarkos HTS, skirti upės vagai tvarkyti (kitaip – vagotvarkos HTS), statomi:
\n

167.1. upės vagoje (tvankos, pustvankės (būnės), kiaurieji HTS, tėkmės kreiptuvai);

\n

167.2. upės krante (upių krantosaugos HTS, upių krantinės – laivų, automobilių, pėsčiųjų).

\n
168.Vagotvarkos HTS projektuojami vadovaujantis XVIII skyriaus nurodymais ir specialiaisiais statybos normatyviniais dokumentais (žr. Reglamento 3 p.).
\n

XVII SKYRIUS. UŽDARIEJI VANDENTAKIAI IR JŲ STATINIAI

\n
169.Uždarieji vandentakiai statomi hidroelektrinėse ir siurblinėse, jie gali būti savaran-kiški inžineriniai statiniai, atstoti kanalą ar kurią nors jo dalį. Jie privalo garantuoti vandens praleidimą statinio projekte nustatytu režimu.
\n
170.Slėginio vandentakio trasa ir išilginis profilis turi būti taip parinkti, kad vandentakyje nesusidarytų vakuumas esant bet kuriam veikimo režimui.
\n
171.Projektuojant vandentakius ir jų statinius reikia atlikti hidraulinius skaičiavimus, o svarbiais atvejais – ir hidraulinius laboratorinius tyrimus:
\n

171.1. ilginiams slėgio aukščio nuostoliams nustatyti;

\n

171.2. aukščiausiesiems ir žemiausiesiems vandens lygiams neslėginiame vandentakyje nustatyti, esant nenusistovėjusiam ir netolyginiam tėkmės režimams;

\n

171.3. aukščiausiajam ir žemiausiajam slėgiui vandentakio trasoje nustatyti, įvertinant galimo hidraulinio smūgio rodiklius.

\n
172.Hidroelektrinių plieniniai slėginiai vandentakiai, ištisai ar iš dalies pakloti atvirai, vandens ėmykloje turi turėti avarinius-remontinius uždorius su individualiais valdymo mechanizmais, garantuojančiais greitą slėginio trakto atjungimą trūkus vandentakiui. Prieš avarinius-remontinius uždorius turi būti numatyti ir remontiniai uždoriai. Už avarinių-remontinių uždorių turi būti numatytas oro tiekimo vamzdis. Be to, turi būti pastatyti apsauginiai statiniai, saugantys hidroelektrinės jėgainę nuo užliejimo įvykus avarijai.
\n
173.Vamzdynai, nutiesti užtvankoje ar gilioje iškasoje, taip pat plienbetonio ar gelžbetonio vamzdynai gali būti be avarinių-remontinių uždorių bei apsauginių statinių.
\n
174.Vamzdynų reikalavimai:
\n

174.1. vamzdyno tipas ir konstrukcija turi būti parinkti techniniu ir ekonominiu variantų palyginimu, atsižvelgiant į:

\n

174.1.1. vamzdyno paskirtį, 174.1.2. bendrąjį jo statinių komponavimą, 174.1.3. slėgio aukščio didumą, 174.1.4. pagrindo gruntus, 174.1.5. statybos, montavimo ir naudojimo sąlygas.

\n

174.2. kai įvairių variantų rodikliai yra vienodi, pirmenybę reikia skirti plienbetonio ar gelžbetonio vamzdynams;

\n

174.3. kai vamzdyno trasoje yra silpni – įmirkę, dumblingi, balų – gruntai, paprastai reikia numatyti antžeminį vamzdyną; reikalui esant, reikia panaudoti dirbtinį pagrindo gruntų pastiprinimą;

\n

174.4. tiesiant antžeminį vamzdyną ant neuolinio pagrindo, jame būtina įrengti kompensatorius, pirmiausia prie vandens ėmyklų ir hidroelektrinių jėgainių bei siurblinių pastatų. Tai garantuoja nepriklausomus vamzdyno ruožų nuosėdžius bei temperatūrines deformacijas. Vietoj kompensatorių gali būti daromas ištisinis gelžbetoninis vamzdyno pamatas;

\n

174.5. vamzdyno konstrukcija (matmenys, medžiagos, armavimas ir kt.) turi būti pagrįsta skaičiavimais. Tarp jų būtinais atvejais atliekami ir vamzdžių vidinių sienelių apledėjimo skaičiavimai. Jei susidariusio ledo sluoksnio storis yra didesnis negu leidžiama, reikia numatyti vamzdyno apšiltinimą;

\n

174.6. plienbetonio ir gelžbetonio vamzdynų plyšių atsivėrimas turi būti taip apribotas, kad būtų garantuotas konstrukcijos ilgaamžiškumas pagal armatūros ir betono koroziją ir kad nevyktų neleistinas vandens sunkimasis;

\n

174.7. vamzdyno posūkio spindulys turi būti ne mažesnis kaip trys vamzdžio skersmenys;

\n

174.8. vamzdyno antgaliuose ir jo trasoje reikia numatyti įtaisus pradiniam užpildymui vandeniu bei orui įleisti ir išleisti;

\n

174.9. metaliniai vamzdynai turi būti apsaugoti nuo korozijos pagal normatyvinių dokumentų reikalavimus.

\n
175.Hidrotechnikos tunelių reikalavimai:
\n

175.1. hidrotechnikos tuneliai daugiausia projektuojami ir statomi kalnuotų vietovių hidromazguose pertekliaus vandeniui praleisti esant aklinoms užtvankoms, vandeniui tiekti į HE, į drėkinimo, vandentiekos, vandens gausinimo sistemas;

\n

175.2. projektuojant hidrotechnikos tunelius vadovaujamasi atitinkamais normatyviniais dokumentais.

\n
176.Išlyginamųjų rezervuarų reikalavimai:
\n

176.1. išlyginamųjų rezervuarų ir (ar) bokštų statybos slėginiuose vamzdynuose bei hidrotechnikos tuneliuose reikmė nustatoma hidraulinio smūgio skaičiavimais, atsižvelgiant į hidroagregatų ir (ar) siurblių veikimo režimo ypatumus;

\n

176.2. išlyginamųjų rezervuarų pereinamųjų režimų hidraulinis skaičiavimas turi būti atliktas ir agregatų į(si)jungimo (apkrovos), ir agregatų iš(si)jungimo (nuokrovos) atvejams:

\n

176.2.1. didžiausiąjį VL pakilimą neslėginiame rezervuare arba didžiausiąjį slėgio padidėjimą slėginiame rezervuare reikia nustatyti išsijungus visiems HE agregatams. Laikyti, kad tuo metu aukštutiniame bjefe yra aukščiausiasis patvankos lygis, o slėgio nuostoliai vamzdyne – mažiausi iš visų galimųjų;

\n

176.2.2. didžiausiąjį VL pažemėjimą neslėginiame rezervuare reikia nustatyti pagal realiai galimą agregatų apkrovos padidėjimą. Laikyti, kad tuo metu aukštutiniame bjefe yra žemiausiasis patvankos lygis, o slėgio aukščio nuostoliai vamzdyne – didžiausi iš visų galimųjų.

\n

XVIIi SKYRIUS. VIDAUS VANDENŲ LAIVYBOS HTS 177. Vidaus vandenų laivyba gali vykti upėse, kanaluose, vandens saugyklose, ežeruose.

\n
178.Pagrindiniai laivybos kanalų projektavimo reikalavimai pateikti XIII skyriuje. Dauguma jų (vandens gyliams, greičiams, pločiams ir kt.) galioja ir laivuojamų upių ruožams. Jiems dar gali tekti panaudoti reikiamus upėtvarkos statinius (žr. Reglamento XVI skyrių).
\n
179.Kanalų (upių uostų (prieplaukų)) akvatorijos projektinį navigacinį gylį reikia numatyti atsižvelgiant į skaičiuotinio laivo grimzlę ir būtinas atsargas. Tas gylis turi būti atskaitomas nuo skaičiuotinio žemiausiojo laivybinio vandens lygio (ŽLL).
\n
180.ŽLL imamas ne aukštesnis kaip:
\n

180.1. navigacijos laikotarpio 95–99 tikimybės (atsižvelgiant į uosto/prieplaukos kategoriją) minimalusis daugiametis vandens lygis, įvertinant jo svyravimus per parą;

\n

180.2. vandens kelio artimųjų ruožų projektinis vandens lygis, įvertinant perspektyvą.

\n
181.Laivų krantinių tipus ir konstrukcijas reikia parinkti pagal krantinių paskirtį, technologinius reikalavimus, galimus statybos darbų būdus ir kt.
\n
182.Laivų krantinės teritorijos prie kordono altitudę reikia parinkti atsižvelgiant į kanalo (upės) uosto (prieplaukos) kategoriją, vandens ir ledonešio lygį, įvertinant kitas sąlygas.
\n
183.Krovininių laivų krantinių teritorijos altitudė turi būti ne žemesnė už upės potvynių pikų altitudę, nustatytą su 1–10  tikimybe, atsižvelgiant į uosto kategoriją.
\n
184.Projektuojant uostus (prieplaukas) prie vandens saugyklų:
\n

184.1. projektiniai vandens lygiai uostų (prieplaukų) teritorijoje nustatomi nuo žemiausiojo navigacijos laikotarpio vandens lygio:

\n

184.1.1. laivų krantinės teritorijos prie kordono altitudė turi būti ne mažesnė už nurodytą Reglamento 183 p., bent 2 m aukštesnė už NPL ir 0,2 m aukštesnė už 2  tikimybės ledonešio vandens lygį, įvertinant ledų susigrūdimo reiškinių įtaką.

\n
185.Laivų pralaidos (laivų šliuzo arba laivų keltuvo) tipas, projektinės altitudės, komponavimas, įranga turi būti parinkta atsižvelgiant į skaičiuotinius laivų matmenis, laivybos saugumą, krovinių bei laivų apyvartą, techninius ir ekonominius galimų variantų rodiklius, vadovaujantis atskirais normatyviniais dokumentais.
\n

XIX SKYRIUS. JŪRŲ HTS

\n

I SKIRSNIS. JŪRŲ UOSTŲ HTS

\n
186.Laivų įplaukimo–išplaukimo kanalai turi būti suderinti su bendrąja uosto situacija, projektinių laivų matmenimis, laivybos intensyvumu, atitveriamųjų statinių reikmėmis.
\n
187.Jūrų uostų HTS (krantinių, atitveriamieji ir krantosaugos) turi būti projektuojami pagal technologines reikmes, pagal kurias nustatomas uosto komponavimas, statinių ilgiai, vertikaliojo lyginimo altitudės, reprezentacinės naudojimo apkrovos ir t. t.
\n
188.Uostų HTS reikia išdėstyti taip, kad susidarytų:
\n

188.1. reikiamas teritorijos plotis ir uosto akvatorijos plotas;

\n

188.2. patogios vandens kelių, geležinkelių prieigos;

\n

188.3. palankios uosto plėtros perspektyvos;

\n

188.4. tinkamos geologinės ir kitos gamtinės bei naudojimo sąlygos, susietos su uostamiesčio užstatymo planais.

\n
189.Jūrų uosto akvatorijos projektinis navigacijos gylis turi būti nustatytas atsižvelgiant į skaičiuotinio laivo grimzlę ir būtinas atsargas. Tas gylis turi būti atskaitomas nuo atskaitinio lygio:
\n

189.1. jūrų uostų akvatorijos atskaitinis lygis turi būti nustatytas pagal daugiamečius navigacijos laikotarpio kasdieninių vandens lygių stebėjimų duomenis. Atskaitinio lygio tikimybė nustatoma iš 19.1 lentelės pagal vandens lygių skirtumą (H50–Hmin); čia H50 ir Hmin – 50 tikimybės ir minimalusis vandens lygiai;

\n

19.1 lentelė Jūrų uostų akvatorijos atskaitinio lygio tikimybės (H50–Hmin), cm Tikimybė,  be potvynių su potvyniais iki 105 iki 180 98 125 260 99 140 ir daugiau 320 ir daugiau 99,5 Pastaba. Tarpinių (H50–Hmin) reikšmių tikimybė nustatoma interpoliuojant.

\n

189.2. keičiantis esamo uosto kategorijai, atitinkamai pagrindus galima nekeisti skaičiuotinių vandens lygių bei anksčiau pastatytų statinių altitudžių ties kordonu ir akvatorijos dugno altitudžių prie laivų krantinių.

\n
190.Projektuojant uosto statinių rekonstrukciją ryšium su akvatorijos gilinimu bei naudojimo apkrovų padidinimu, reikia išnaudoti esamų statinių konstrukcijų laikymo galios rezervus.
\n
191.Laivų krantinių reikalavimai:
\n

191.1. laivų krantinės tipą ir konstrukciją reikia parinkti atsižvelgiant į krantinės paskirtį, technologines reikmes, uosto akvatorijos ir teritorijos matmenis, galimus darbų vykdymo būdus ir kita;

\n

191.2. projektuojant laivų krantines turi būti numatyti: inžinerinių tinklų paklojimas, priešgaisriniai pravažiavimo keliai, ratų atmušos tašų, lipynių, rymų, laivų atmušos ir švartavimo priemonių įtaisymas, teritorijos padengimas su paviršinio vandens nuvedimu, dugno tvirtinimas ir kita:

\n

191.2.1. keltų, sunkiųjų krovinių, naftos ir pan. laivų krantinėms, ant kurių nenumatoma kranų įranga, turi būti numatytos konstrukcinės priemonės ir įtaisai, kurie užtikrintų normalų krantinių naudojimą kintant laivo grimzlei ir akvatorijos vandens lygiams;

\n

191.2.2. plūdriųjų laivų krantinių įtvirtinimo įtaisai turi užtikrinti saugų laivo švartavimą esant kintamiems vandens lygiams.

\n
192.Uostų atitvėrimo HTS reikalavimai:
\n

192.1. uostų atitvėrimo HTS projektuojami tais atvejais, kai skaičiuotinis bangų aukštis pagal STR 2.05.15:2004 [7.29] yra didesnis už leidžiamąjį laivų įplaukimo–išplaukimo kanale atliekant krovos darbus, perkėlimus keltais ir kai tai yra techniškai ir ekonomiškai tikslinga.

\n

Pastabos: 1. Laivų krantinėms, kuriose neatliekami krovos darbai, arba uostuose– slėptuvėse leistinis bangų aukštis gali būti 1,5 karto didesnis.

\n
2.Išskirtiniai leistini bangų aukščiai: keltų krantinėms – 1,0 m, lichterių stovėjimo akvatorijoms – 0,75 m, krovos darbams su lichteriais – 1,5 m;
\n

192.2. projektuojant atitvėrimo HTS reikia garantuoti:

\n

192.2.1. tinkamiausią kampą tarp atitvėrimo HTS išilginės ašies krypties ir skaičiuotinės bangos fronto;

\n

192.2.2. kampą tarp įėjimo į akvatoriją ašies ir audros vėjų krypties ne didesnį kaip 45 laipsniai;

\n

192.2.3. kampą tarp įėjimo ašies ir bendros kranto linijos krypties ne mažesnį kaip 30 laipsnių;

\n

192.2.4. įėjimo plotį ne mažesnį už skaičiuotinio laivo ar laivų sąstato ilgį.

\n

Pastaba. Kai yra laivų kanalas, įėjimo plotis gali būti mažesnis;

\n

192.2.5. reikiamą gylį ties įėjimu, įvertinant užnešimo galimybę;

\n

192.2.6. uosto akvatorijos apsaugą nuo ledų;

\n

192.2.7. pagrindo ir sąsajos su krantu atsparumą išplovimui;

\n

192.3. atitvėrimo HTS parapeto viršaus altitudę reikia numatyti 0,5 m aukštesnę už skaičiuotinės bangos keterą, įvertinant ir vėjo sampūtą.

\n

Pastaba. Švartuojant laivus iš atitvėrimo HTS vidinės pusės krovos ar keleivių operacijoms, parapeto viršaus altitudė turi būti tokia, kad per ją nesitaškytų bangų pliūpsnių vanduo;

\n

192.4. atitvėrimo HTS priekinės dalies matmenis reikia numatyti tokius, kad joje būtų galima išdėstyti uosto šviestuvus, švyturius, tarnybines patalpas ir tarnybos katerių krantines; tarp priekinės dalies ir pagrindinės dalies, numatyti deformacinę-sėdimo siūlę;

\n

192.5. atitvėrimo HTS konstrukciniai tipai ir pagrindinės jų naudojimo sąlygos pateiktos 3 priede.

\n
193.Jūrų uostų krantosaugos HTS projektuojami laikantis 3 priedo nurodymų.
\n

II SKIRSNIS. LAIVŲ STATYBOS IR REMONTO ĮMONIŲ HTS

\n
194.Projektuojant laivų statybos ir remonto HTS (stapelius, pakėlimo–nuleidimo, laivų statybos ir remonto krantinių statinius), reikia laikytis šių pagrindinių reikalavimų:
\n

194.1. pakėlimo–nuleidimo statiniai turi būti išdėstyti laivų statybos technologinio srauto pabaigoje, garantuojant patogų jų ryšį su korpusu, montavimo bei baigiamųjų darbų cechais:

\n

194.1.1. baigiamųjų darbų bei laivų remonto krantinių statinių išdėstymas turi garantuoti netrukdomą laivų perkėlimą iš pakėlimo–nuleidimo statinių ir patogų ryšį tarp plūduriuojančių laivų ir baigiamųjų darbų bei remonto cechų;

\n

194.1.2. pakėlimo–nuleidimo statinių ašį bei krantinių statinių liniją reikia stengtis numatyti stipriausių vėjų kryptimi;

\n

194.1.3. laiduojant laivų pakėlimo–nuleidimo operacijų saugumą, akvatorijos ties pakėlimo–nuleidimo statinius dydį reikia numatyti atsižvelgiant į skaičiuotinio laivo parametrus bei pasirinkto pakėlimo–nuleidimo statinio tipą;

\n

194.1.4. parenkant akvatorijos padėtį bei atplaukimo–išplaukimo kanalų trasas reikia išnaudoti natūralius vandens objektus;

\n

194.1.5. švartavimo bandymų vietas reikia parinkti taip, kad per bandymus nebūtų paplauti statiniai, išplautas dugnas ir nuosėdų persigrupavimas akvatorijoje;

\n

194.2. pamatų duobės plūdriesiems dokams įleisti turi būti mažai nutolusios nuo jų pagrindinės stovėjimo vietos arba (perduodamiems plūdriesiems dokams) nuo krantinių.

\n
195.Laivų pakėlimo–nuleidimo statiniams skaičiuotinis vandens lygis turi būti nustatytas atsižvelgiant į:
\n

195.1. statinio tipą ir klasę;

\n

195.2. įmonės gaminamos produkcijos rūšį;

\n

195.3. laivo statybos ar remonto bei jo nuleidimo (pakėlimo) ciklo trukmę;

\n

195.4. laivo pakėlimo–nuleidimo ciklo gaišaties įtaką kitų laivų statybos bei remonto technologiniams procesams ir ekonominiams rodikliams;

\n

195.5. laivų nuleidimo į užšąlančių akvatorijų eketę galimybes ir ekonominį tikslingumą;

\n

195.6. statinio gylio padidinimo ekonominį tikslingumą;

\n

195.7. statiniams, skirtiems tik laivams nuleisti, papildomai reikia įvertinti:

\n

195.7.1. skersiniams pasviriems stapeliams – galimybę laivą nuleisti su šuoliu;

\n

195.7.2. išilginiams atviriems stapeliams – laivų nuleidimo skaičiavimų rezultatus, taikant juos perspektyviems laivams;

\n

195.8. pripilamųjų dokų ir dokinių kamerų pripildymo skaičiuotinis lygis turi būti nustatytas pagal technologinius veiksnius. Mažiausiasis šių statinių sienų iškilimas aukščiau skaičiuotinio lygio turi būti 0,3–0,4 m.

\n
196.Laivų statybos ir remonto HTS parametrai turi būti parinkti pagal laivų masės ir matmenų charakteristikas, jų statybos ar remonto technologijas, suderintas su skaičiuotiniais lygiais, ir atsižvelgiant į Reglamento VI skyriaus nuorodas.
\n
197.Sausųjų ir pripilamųjų dokų reikalavimai:
\n

197.1. sausojo doko kamerą visada reikia projektuoti lengvesnio tipo, jeigu tai leidžia inžinerinės geologinės bei hidrogeologinės statybos vietos sąlygos. Jei tos sąlygos nepalankios arba jei tai ekonomiškai tikslinga, projektuojamos gravitacinio tipo konstrukcijos;

\n

197.2. sausojo doko kamera gali būti padalyta į 2 nelygias dalis tarpiniu uždoriu;

\n

197.3. projektuojant sausąjį doką reikia išnagrinėti galimybę panaudoti pamatų duobės atitvėrimo konstrukcijas doko sienoms, o kai doko dugnas numatomas be priešslėgio – ir doko antifiltraciniam ekranui;

\n

197.4. dokų pagrindiniais uždoriais tikslinga naudoti batoportus (atlenkiamuosius, atitraukiamuosius ir kt.), o tarpiniais uždoriais dvikameriuose dokuose – sekcijinius skydus su ramsčiais, plokščiuosius su atramomis, atitraukiamuosius, sekcijinius plūdriuosius;

\n

197.4.1. pagrindinio uždorio ir jo atramų remontui užtikrinti turi būti numatytas remontinis uždoris sausojo doko priekiniame antgalyje;

\n

197.4.2. įstatant remontinį uždorį iš doko kameros pusės (pagrindinio uždorio atžvilgiu), turi būti numatytos priemonės pagrindinio uždorio slenksčio remontui;

\n

197.5. siurblinė paprastai numatoma kuriame nors pagrindinio doko priekinio antgalio taure; tikslinga projektuoti vieną siurblinę grupei dokų;

\n

197.6. sausieji ir pripilamieji dokai turi būti aprūpinti švartavimo, atmušimo ir traukos įtaisais, garantuojančiais patogias ir saugias laivų dokavimo operacijas;

\n

197.7. pripilamieji dokai paprastai numatomi statinių komplekse, kurį, be to, sudaro pripilamasis baseinas (kamera) su įgilinta dalimi, pusinis šliuzas ir siurblinė.

\n

Pastaba. Pripilamasis dokas gali būti panaudotas komplekse su išplaukimo kamera, sudarančia pripilamojo doko tęsinį ir kai kada atstojančia sausąjį doką.

\n
198.Pripilamųjų dokų kamerų reikalavimai:
\n

198.1. pripilamųjų dokų kamerų elementų (įgilintos dalies, aukštutinės pakopos, atitvėrimo sienų, žemutinių ir aukštutinių antgalių) konstrukciniai sprendiniai turi garantuoti:

\n

198.1.1. pakėlimo–nuleidimo operacijų saugumą;

\n

198.1.2. geofiltracinio vandens nuvedimą iš gretimos teritorijos, kad ji nepasitvenktų;

\n

198.1.3. atvirkštinio slėgio į kameros sienas nesusidarymą kamerą ištuštinant jos naudojimo bei remonto metu;

\n

198.2. aukštutinės pakopos konstrukciniai sprendiniai turi užtikrinti stapelio funkcijas, kai yra atliekamos pakėlimo–nuleidimo operacijos;

\n

198.3. žemutiniame antgalyje paprastai reikia numatyti dvivėrius, o aukštutiniame – atitraukiamuosius uždorius; remonto atvejui numatomi šandorai.

\n
199.Kompleksai su perduodamu plūduriuoju doku:
\n

199.1. plūdriojo doko krantinė turi turėti laivų vežiojimo kelelius, švartavimo, atmušimo ir centravimo įtaisus, metalines atramines dalis (dokui atsiremti į krantinę), kanalus ir pramoninės elektros energijos prisijungimo punktus;

\n

199.2. povandeninės atramos (jūrinės ar krantinės) paprastai statomos ant natūralaus pagrindo; polinio pagrindo panaudojimas turi būti specialiai pagrįstas.

\n

Pastaba. Konstruojant povandenines atramas reikia įvertinti galimą jų nusėdimą doką naudojant.

\n
200.Pasvirųjų išilginių stapelių reikalavimai:
\n

200.1. išilginio stapelio ašis turi būti statmena krantui ar sudaryti kurį kampą su juo, atsižvelgiant į akvatorijos matmenis ir tėkmes;

\n

200.2. nuleidimo kelelių slydimo paviršius gali būti plokščias arba apskritiminis;

\n

200.2.1. plokščiojo paviršiaus nuolydžiai I priklauso nuo laivo ilgio L; kai L < 100 m, I = 1:12–1:15, kai L = 100–200 m, I = 1:15–1:18 ir kai L > 200 m, I = 1:18–1:20;

\n

200.2.2. apskritiminio paviršiaus stygos nuolydis I = 1:14–1:20, vertikalusis spindulys R = 2500–30000, o lanko įlinkis 0,20–1,25 m.

\n
201.Vertikaliųjų laivų keltuvų reikalavimai:
\n

201.1. atitvėrimo konstrukcijos, sudarančios vertikaliojo laivų keltuvo kaušą, turi būti projektuojamos laivų krantinių tipo;

\n

201.2. mechaninių ir hidraulinių trumpaeigių laivų keltuvų įrangos pamatai (atramos) turi būti virš vandens paviršiaus ir įkomponuoti į kaušo atitvėrimo konstrukcijas;

\n

201.3. hidraulinių ilgaeigių laivų keltuvų atramos turi būti po vandeniu ant atskirų pamatų, atsiremiančių į natūralų ar polinį pagrindą;

\n

201.4. kai vertikalaus laivų keltuvo platforma numatoma kauše, sudarytame iš neištisinių atitvėrimo konstrukcijų, reikia garantuoti kaušo dugno atsparumą išplovimui.

\n
202.Slipų reikalavimai:
\n

202.1. dviaukščio skersinio slipo su transborderiu horizontaliuosius kelelius reikia išdėstyti žemiau įmonės teritorijos lyginimo altitudės (transborderio duobėje);

\n

202.2. skersinio slipo nuleidimo kelelių skaičius ir išdėstymas turi būti nustatyti pagal skaičiuotinio laivo ilgį, svorį, tenkantį 1 m kelelio atkarpai, atsižvelgiant į slipo konstrukcijos ir jo įrangos ypatybes;

\n

202.3. nuleidimo kelelių nuolydis I turi būti nustatytas pagal vietos sąlygas; paprastai būna: skersinio slipo I = 1:8, išilginio I = 1:12–1:20;

\n

202.4. nuleidimo kelelių bėgiai projektuojami arba ant pabėgių – balasto, arba ant gelžbetoninių sijų arba plokščių ant natūralaus ar polinio pagrindo, atsižvelgiant į bėgių apkrovas ir inžinerines geologines sąlygas;

\n

202.5. parenkant pasvirųjų nuleidimo kelelių konstrukcijos ir statybos būdą (po vandeniu ar sausai atsitvėrus užtūromis) reikia įvertinti slipo naudojimo sąlygas ir remontavimo galimybes;

\n

202.6. nuleidimo kelelių konstrukcijos horizontaliajame ir pasvirajame ruožuose gali būti skirtingos; ruožai turi būti susieti atsižvelgiant į skirtingų bėgių kelių pagrindų standumą.

\n

III SKIRSNIS. KITI JŪRŲ STATINIAI

\n
203.Navigacinės paskirties statinių reikalavimai:
\n

203.1. projektuojant stacionarius navigacinės paskirties statinius atviroje jūroje, taip pat ežere ar vandens saugykloje, pamatams turi būti naudojami:

\n

203.1.1. poliniai pagrindai;

\n

203.1.2. didelio skersmens poliai – kevalai;

\n

203.1.3. paprastų ar tuščiavidurių gelžbetoninių masyvų mūras;

\n

203.1.4. dirbtinės salos;

\n

203.2. pamatą ir apatinę statinio dalį ledų ir bangų veikimo zonoje reikia padengti stipria danga;

\n

203.3. saugantis nuo ledų poveikių taip pat reikia numatyti pasviras pamato briaunas ir (arba) sumažinti pamato skerspjūvio plotą ledų veikimo zonoje;

\n

203.4. navigacinių HTS viršvandeninė dalis paprastai daroma bokšto tipo, išdėstant joje, reikalui esant, technologinę įrangą;

\n

203.5. papildomai turi būti numatyta:

\n

203.5.1. prižiūrėjimo laivų švartavimas ir stovėjimas;

\n

203.5.2. kėlimo–transportavimo įranga priimti iš laivo įrangą ir naudojamas medžiagas;

\n

203.5.3. esant galimybei, – sraigtasparnių aikštelė;

\n

203.6. plūdrieji navigacinės paskirties įrenginiai (plūdrieji švyturiai, bujos, gairės) turi būti inkaruoti. Inkarų svoris, skaičius, lynų skersmenys, grandinių kalibrai turi būti parinkti atsižvelgiant į įrenginio tipą, svorį, išorines apkrovas.

\n
204.Dujų (naftos) gavybos jūrų HTS reikalavimai:
\n

204.1. šių HTS tipas (gruntinis, ledinis, metalinis, gelžbetoninis) ir konstrukcija turi būti parinkta lyginant galimų variantų techninius ir ekonominius rodiklius, atsižvelgiant į šių HTS paskirtį, dujų (naftos) gavybos, surinkimo, saugojimo ir transportavimo technologiją, galimo poveikio aplinkai mažinimo priemones.

\n

Pastaba. Parenkant konstrukciją, pirmenybė teiktina tokiai, kuri gali būti demontuota dujų (naftos) gavybai pasibaigus;

\n

204.2. šių HTS pamato tipas (polinis, gravitacinis, polinis-gravitacinis) turi būti parinktas atsižvelgiant į vietos inžinerines geologines sąlygas. Kai techniniai ir ekonominiai variantų rodikliai artimi, pirmenybė teiktina gravitaciniam pamatui;

\n

204.3. tarpas tarp skaičiuotinės bangos keteros (įvertinant vėjinę sampūtą bei jūros potvynių aukštį) ir kiaurųjų statinių viršvandeninės konstrukcijos apatinės briaunos turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m;

\n

204.4. salos tipo HTS viršaus (keteros) altitudė turi būti 0,5 m aukštesnė už skaičiuotinės bangos užbėgimo ant šlaito altitudę;

\n

204.5. užšąlančiose jūrose statinio platformos apačia turi būti aukščiau skaičiuotinio vandens lygio ne mažiau kaip per 8 skaičiuotinius ledo storius;

\n

204.6. laivų švartavimosi, įsodinimo–išsodinimo įtaisai turi būti 1 m aukščiau ledo dangos lygio, įrengti iš dviejų pusių, kad būtų galimybė švartuotis pavėjinėje pusėje;

\n

204.7. konstrukcijų apsauga nuo korozijos parenkama atsižvelgiant į statinio gyvavimo laiką; tikslinga sutapdinti antiadhezines ir antikorozines dangų funkcijas.

\n

XX SKYRIUS. HTS, KAIP INŽINERINIŲ STATINIŲ, ESMINIAI REIKALAVIMAI

\n
205.HTS priskirtiems pastatams taikomi visi 6 esminiai statinio reikalavimai [7.1], vadovaujantis visiems statiniams nustatytomis bendrosiomis nuostatomis [7.17, 7.18, 7.24, 7.25, 7.26, 7.27, 7.28].
\n
206.HTS priskirtiems inžineriniams statiniams taikomi šie statinio esminiai reikalavimai:
\n

206.1. mechaninis patvarumas ir pastovumas – visiems statiniams;

\n

206.2. higiena, sveikata, aplinkos apsauga – tiems statiniams ar jų dalims, kuriems galimas biologinis poveikis;

\n

206.3. naudojimo sauga – visiems statiniams;

\n

206.4. apsauga nuo triukšmo – statiniams, kurių lemti audringi vandens srautai skleidžia neleistiną triukšmą.

\n
207.Mechaninis patvarumas ir pastovumas nustatomas vadovaujantis visiems statiniams taikomomis bendrosiomis nuostatomis [7.24], tačiau, įvertinant HTS ypatumus, turi būti atsižvelgiama į šiuos papildomus reikalavimus:
\n

207.1. HTS vandens mechaniniai poveikiai ir apkrovos turi būti nustatomi vadovaujantis Reglamento 29.1.1 p., STR 2.05.15:2004 [7.29] bei kitais statybos techniniais reglamentais, nustatančiais HTS pagrindų, pamatų, konstrukcijų reikalavimus;

\n

207.2. be mechaninių vandens poveikių, turi būti atsižvelgta į fizinius, cheminius, biologinius vandens poveikius, nurodytus Reglamento 29.1.2–29.1.4 p.

\n
208.Esminis statinio reikalavimas „Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ HTS priskirtiems statiniams įgyvendinamas pagal bendruosius visiems statiniams nustatytus reikalavimus [7.25]. HTS, priskirtiems prie inžinerinių statinių, šis esminis reikalavimas taikomas tik įgyvendinant priemones, apsaugančias nuo neigiamų biologinių poveikių: organinių medžiagų kaupimosi uždoriuose ir vamzdynuose bei HTS medinių dalių puvimo. Šios priemonės pagal galimybes sutapatinamos su priemonėmis, skirtomis šio poveikio neigiamiems padariniams mechaniniam atsparumui ir pastovumui išvengti.
\n
209.Esminis statinio reikalavimas „Naudojimo sauga“ HTS įgyvendinamas taikant visiems statiniams nustatytus bendruosius reikalavimus [7.26] ir reikalavimus, nustatytus HTS naudojimo normatyviniuose dokumentuose.
\n
210.Esminis statinio reikalavimas „Apsauga nuo triukšmo“ pastatams, priskirtiems prie HTS, taikomas pagal bendruosius visiems statiniams nustatytus apsaugos nuo triukšmo reikalavimus [7.18, 7.27], vadovaujantis principu, kad naujai pastatytų, rekonstruotų ar kapitališkai suremontuotų įvairios paskirties statinių ar jų dalių į aplinką skleidžiamas triukšmas neturi bloginti šalia esamų pastatų vidaus ir išorės aplinkos garso klasių rodiklių.
\n
211.Esminis reikalavimas „Mechaninis patvarumas ir pastovumas“ įgyvendinamas projekte konstrukciniais sprendiniais bei techninėmis specifikacijomis skaičiavimų, įvertinančių 206 p. nurodytas apkrovas ir poveikius. Statiniams ir statinio dalims apsaugoti nuo fizinio, cheminio ir biologinio vandens poveikių turi būti numatyti atitinkami projekto sprendiniai ar jų naudojimo techninės priemonės (žr. VII skyrių).
\n
212.Atsižvelgiant į HTS griūties ar deformacijų potencialią žalą, kuri gali būti neadekvati ją sukėlusiai priežasčiai ir sukelti neigiamas pasekmes didelėje teritorijoje esantiems statiniams bei aplinkai:
\n

212.1. projektuojant šiuos statinius neleidžiama taikyti STR 2.01.01(1):1999 [7.24] 23 p. numatytų mechaninio patvarumo ir pastovumo išraiškos paprastesnių būdų;

\n

212.2. projektuojant HTS turi būti vadovaujamasi ne tik šių statinių projektavimą, bet ir jų naudojimą reglamentuojančiais normatyviniais dokumentais, kad projekte būtų įvertinti ir naudojimo reikalavimai (visos galimos priemonės konstrukcijų griūčiai išvengti, konstrukcijos formos, kurią mažiausiai veiktų išoriniai poveikiai, parinkimas);

\n

212.3. projektuojant HTS vandens telkiniuose su sudėtingomis hidrologinėmis sąlygomis ar naudojant naujo tipo HTS ir jų komponavimo technologines (hidraulines) schemas ar šių statinių naujus tipus, turi būti parengti šių statinių modeliai ir jų pagrindu atlikti reikalingi specialūs skaičiavimai, bandymai, tyrimai, fizinis ir (ar) kompiuterinis modeliavimas.

\n

XXI SKYRIUS. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

\n
213.Ginčai dėl Reglamento taikymo nagrinėjami įstatymų numatyta tvarka. ______________ STR 2.02.06:2004 1 priedas HTS PASEKMIŲ KLASĖS NUSTATYMAS 1. Pagrindinių HTS pasekmių klasė turi būti nustatyta pagal aukščiausiąją jų vertę, vadovaujantis šio priedo 1–4 lentelėmis.
\n
2.Antraeilių HTS pasekmių klasė turi būti imama vienetu mažesnė už nagrinėjamo hidromazgo pagrindinių statinių pasekmių klasę, bet ne aukštesnė kaip CC2.
\n
3.Laikini HTS dažniausiai priskiriami CC1 pasekmių klasei. Tais atvejais, kai laikinųjų HTS griūtys gali sukelti katastrofą arba sutrikdyti pagrindinių CC3 ar CC4 pasekmių klasės HTS statybą, reikiamai pagrindus, jie gali būti priskirti CC2 pasekmių klasei.
\n
4.Hidromazgo su įvairios paskirties (hidroenergetikos, transporto, melioracijos, vandentiekos, apsaugos nuo potvynių/atitvėrimo ir kt.) HTS, pasekmių klasė nustatoma pagal statinį, kuriam priskirtina aukštesnė klasė.
\n
5.Kai tas pats HTS atlieka dvi ar daugiau skirtingų funkcijų, pvz., krantinės ir atitvėrimo statinio pasekmių klasė nustatoma pagal didesnę iš jų.
\n
6.Pagrindinių slėgio frontą (aukštutinio bjefo pusėje) sudarančių HTS pasekmių klasė nustatoma pagal vieno iš jų, kurio pasekmių klasė yra aukščiausia.
\n
7.Jeigu pagrindinio statinio griūtis gali sukelti katastrofinius padarinius žemiau esantiems miestams, stambioms pramonės įmonėms, hidromazgams, automagistralėms ir pan., statinio pasekmių klasę, nustatytą pagal 1 lentelę, o kanalų – pagal 3 lentelę, reikiamai pagrindus, leidžiama vienu punktu padidinti.
\n
8.Specialiųjų konstrukcijų iki 15 m aukščio užtvankos (pralaidžiosios, su pripučiamais ar skysčiu užpildomais sintetiniais uždoriais bei užliejamosios arba neslėginės dambos) priskirtinos CC1 pasekmių klasei.
\n
9.HE arba šiluminių elektrinių, kurių galia mažesnė kaip 1,5 mln. kW, pagrindinių HTS pasekmių klasę, nustatytą pagal 3 lentelę, leidžiama vienetu padidinti tokiu atveju, jeigu šios elektrinės neįjungtos į energetinę sistemą ir skirtos stambių gyvenviečių, pramonės įmonių, transporto ar kitų vartotojų reikmėms arba jeigu tokios elektrinės tiekia šilumą, karštą vandenį ar garą stambioms gyvenvietėms ar pramonės įmonėms.
\n
10.Mažos HE, neįeinančios į hidromazgo sudėtį, priskirtinos CC2 pasekmių klasei.
\n
11.1-osios, 2-osios ir 3-iosios kategorijų upių uostų pagrindiniai HTS priskirtini CC2 pasekmių klasei, kiti HTS – CC1 pasekmių klasei.
\n

Pastabos: 1. Uosto kategorija nustatoma pagal 4 lentelę.

\n
2.Keliamų krovinių ir keleivių intensyvumas nustatomas pagal upių uostų projektavimo technologinius normatyvus.
\n
12.Kanalo ruožo pasekmių klasė gali būti vienu punktu sumažinta, jeigu jo avarijos metu vanduo pagrindiniam naudotojui galės būti tiekiamas iš netoliese esančios vandens saugyklos jos reguliuojamojo tūrio sąskaita.
\n
13.Krantosaugos statiniai priskirtini CC2 pasekmių klasei. Jeigu krantų tvirtinimo statinių avarija gali sukelti katastrofą (įvykus nuošliaužoms, paplovimams ir pan.), statinių pasekmių klasę galima vienetu padidinti.
\n

1 lentelė Pagrindinių nuolatinių HTS pasekmių klasė pagal galimų avarijų padarinius, atsižvelgiant į jų statybos produktus, aukštį ir pagrindo gruntą Statinys Pagrindo grunto tipas Statinių aukštis, m, kai pasekmių klasė CC1 CC2 CC3 CC4 1. Žemių užtvankos A B C iki 25 iki 15 iki 15 25–70 15–35 15–25 > 70–100 > 35–75 > 25–50 > 100 > 75 > 50 2. Betono ir gelžbetonio užtvankos, hidroelektrinių jėgainių povandeninės konstrukcijos, laivybos šliuzai, kiti patvanką sudarantys betono ir gelžbetonio statiniai A B C iki 25 iki 10 iki 10 25–60 10–25 10–20 > 60–100 > 25–50 > 20–25 > 100 > 50 > 25 3. Atraminės sienos A B C iki 15 iki 12 iki 10 15-25 12-20 10-18 > 25–40 > 20–30 > 18–25 > 40 > 30 > 25 4. Pagrindinės paskirties jūrų laivų krantinės (krovinių, keleivių, laivų statybos, remonto) A B C – iki 20 20–25 > 25 5. Jūrų uostų vidaus atitvėrimo statiniai, pasyviosios krantosaugos statiniai, tėkmių reguliavimo ir nešmenų sulaikymo dambos ir kt.

\n

A B C – iki 15 >15 – 6. Atitvėrimo statiniai (molai, bangolaužiai ir dambos), apsaugos nuo ledo statiniai A B C – iki 5 5–25 > 25 7. Sausieji ir pripilamieji dokai, pripilamosios dokų kameros A B C – iki 15 iki 10 > 15 > 10 – – 8. Stacionariosios naftos ir dujų gręžinių platformos šelfe, estakados atviroje jūroje, dirbtinės salos A B C – – iki 25 > 25 Pastabos: 1. Pagrindo gruntas: A – uolinis; B – smėlio, žvyro ir molinis kietos ar pusiau kietos konsistencijos, C – molinis, prisotintas vandens, plastinės konsistencijos.

\n
2.HTS aukštis ir pagrindo gruntai įvertinami pagal atskirų HTS projektavimo normatyvinių dokumentų reikalavimus (žr. Reglamento 3 p.).
\n
3.Lentelės 4 ir 6 p. vietoj statinio aukščio imamas gylis prie statinio, o 8 p. – gylis statybos vietoje.
\n

2 lentelė HTS pasekmių klasė pagal jų naudojimo sutrikimų padarinius Statiniai Pasekmių klasė 1. Hidroelektrinių, hidroakumuliacinių ir šiluminių elektrinių HTS, kai elektrinių galingumas, mln. kW:

\n
–1,5 ir daugiau
\n
–iki 1,5 CC4 CC1–CC4 2. Atominių elektrinių HTS (neatsižvelgiant į jų galingumą) CC4 3. HTS ir laivybos kanalai vidaus vandens keliuose (išskyrus upių uostų statinius) CC2 4. Melioracijos sistemų HTS CC1 5. Melioracinės paskirties vandens saugyklų patvenkimo HTS CC1 6. Kompleksinės paskirties kanalai ir jų statiniai CC1–CC3 7. Upių uostų atitvėrimo ir laivų statybos bei remonto įmonių statiniai CC2 8. Jūrų atitvėrimo statiniai ir jūrų kanalų bei uostų HTS, kai krovinių apyvarta ir įplaukiančių laivų skaičius:
\n
–> 6 mln. t sausojo krovinio (> 12 mln. t skystojo krovinio) ir 800 transportinių laivų per navigaciją
\n
–1,5–6 mln. t sausojo krovinio (6–12 mln. t skystojo krovinio) ir 600–800 transportinių laivų per navigaciją
\n
–iki 1,5 mln. t sausojo krovinio (iki 1,5 mln. t skystojo krovinio) ir iki 600 transportinių laivų per navigaciją CC4 CC3 CC2 9. Jūrų atitvėrimo statiniai ir laivų statybos bei remonto įmonių ir bazių HTS, atsižvelgiant į įmonės klasę CC2–CC3 10. Jūrų laivų krantinės, geležinkelio perkėlų į krovininius laivus HTS, kai krovinių apyvarta:
\n
–> 0,5 mln. t
\n
–iki 0,5 mln. t CC3 CC2 11. Laivų stovėjimo, einamojo remonto ir laivų priežiūros krantinės CC2 12. Laivų statybos bei remonto įmonių krantinės, jei laivų vandentalpa:
\n
–> 3,5 tūkst. t
\n
–iki 3,5 tūkst. t CC3 CC2 13. Laivų pakėlimo ir nuleidimo statiniai, kai keliamoji jėga kN:
\n
–>300
\n
–> 35–300
\n
–iki 35 CC4 CC3 CC2 14. Navigacijos vietų ženklinimo pastovieji HTS CC4 3 lentelė Atitvėrimo (apsaugos nuo apsėmimo) HTS pasekmių klasės Saugomos teritorijos Maksimalusis skaičiuotinis statinių slėgio aukštis, m, kai jų pasekmių klasė CC1 CC2 CC3 CC4 1. Užstatytosios. Gyvenamojo fondo tankis gyvenamojo rajono teritorijoje, m2/ha: > 2500 2100–2500 1800–2100 iki 1800 – iki 2 iki 5 iki 8 iki 3 iki 5 iki 8 iki 10 iki 5 iki 8 iki 10  10 * – – – 2. Sveikatingumo-rekreacijos ir sanitarinės-apsauginės paskirties iki 10 > 10 – – 3. Pramonės įmonių ** iki 5 iki 8 > 8 * 4. Komunalinės paskirties ir sandėliavimo: komunalinės ir sandėliavimo, miesto bendrosios paskirties įmonės; kitos komunalinės ir sandėliavimo įmonės iki 2 iki 5 iki 5 iki 8 iki 8 > 8 – – 5. Kultūros ir gamtos paminklai – – iki 3 – Pastabos: 1.*atitinkamai pagrindus, atitvėrimo statinius leidžiama priskirti CC4 pasekmių klasei, jeigu jų griūtis/avarija sukeltų saugomiems miestams ar stambioms įmonėms katastrofinius padarinius;
\n
2.**nurodyti maksimalieji slėgio aukščiai; atitinkamai suderinus, jie gali būti mažinami atsižvelgiant į pramonės įmonės apyvartą.
\n

4 lentelė Upių uostų kategorijos Uosto kategorija Vidutinė paros krovinių apyvarta, sutartinių tonų keleivių pervežimo apyvarta, sutartinių keleivių 1 > 15 000 > 2000 2 3501–15 000 501–2000 3 751–3500 201–500 4 ≤ 750 ≤ 200 ______________ STR 2.02.06:2004 2 priedas HTS POVEIKIAI IR APKROVOS 1 lentelė HTS būdingiausi poveikiai ir apkrovos 1. Nuolatiniai (G) (1.1–1.6 p.) ir kintamieji (Q) (1.7–1.16 p.) pagrindiniams poveikių ir apkrovų deriniams 2. Nuolatiniai (G) (2.1–2.6 p.), kintamieji (Q) (2.7–2.16 p.) ir ypatingieji (A) (2.17–2.18 p.) ypatingiesiems poveikių ir apkrovų deriniams 1.1. statinio ir konstrukcijų savasis svoris;

\n

1.2. įtvirtintos įrangos (uždorių, hidroagregatų ir pan.) svoris 2.1. tas pats kaip ir 1.1 p.;

\n

2.2. tas pats kaip ir 1.2 p.

\n

1.3. tiesioginis vandens slėgis į statinio paviršius, kai normaliai veikia antifiltracinės priemonės ir drenažas ir kai praleidžiamas pagrindinio hidraulinių skaičiavimų atvejo skaičiuotinės tikimybės maksimalusis debitas:

\n

1.3.1. esant NPL;

\n

1.3.2. esant ABVL, aukštesniam už NPL;

\n

1.3.3. kai praleidžiamas minimalusis debitas esant NPL 10.196. analogiška 1.3, bet su tokiais skirtumais:

\n

2.3.0. kai, esant MaksPL, praleidžiamas tikrinamojo hidraulinių skaičiavimų atvejo skaičiuotinės tikimybės maksimalusis debitas;

\n

2.3.1, 2.3.2, 2.3.3. kai praleidžiami 1.3.1, 1.3.2 ir 1.3.3 p. sąlygas atitinkantys debitai, bet yra sutrikę: a) antifiltracinės priemonės arba

\n
b)drenažas 1.4. geofiltracijos slėgis į statinio požeminį kontūrą, poveikiai masyvui, pagrindo gruntams, galiojant 1.3 p. sąlygoms;
\n

1.5. grunto svoris ir jo šoninis slėgis, galiojant 1.3 ir 1.4 p. sąlygoms 2.4. analogiška 1.4 p., bet galiojant 2.3 p. sąlygoms;

\n

2.5. analogiška 1.5 p., bet galiojant 2.3 ir 2.4 p. sąlygoms 1.6. apkrovos dėl konstrukcijos išankstinio įtempimo 2.6. tas pats, kaip ir 1.6 p.

\n

1.7. susikaupusių nuosėdų slėgis;

\n

1.8. apkrovos, susidarančios dėl perteklinio slėgio įmirkusio grunto porose tebesitęsiant konsolidacijai, kai galioja 1.3 ir 1.4 p. sąlygos 2.7. tas pats kaip ir 1.7 p.;

\n

2.8. analogiška 1.8 p., bet galiojant 2.3 ir 2.4 p. sąlygoms 1.9. statybos ir naudojimo laikotarpio temperatūros poveikiai pagal lauko oro vidutines mėnesių temperatūras metams su vidutine temperatūrų svyravimo amplitude 2.9. analogiška 1.9 p. bet imant metus su didžiausia temperatūrų svyravimo amplitude 1.10. krovos ir transporto priemonių, sandėliuojamų krovinių apkrovos, kitos apkrovos, susijusios su HTS naudojimu;

\n

1.11. bangų slėgis, nustatomas pagal vidutinį daugiametį vėjo greitį; uostų statiniams nustatomas pagal STR 2.05.15:2004;

\n

1.12. ledo slėgis, nustatomas pagal jo vidutinį daugiametį storį; uostų statiniams – nustatomas pagal STR 2.05.15:2004 2.10. tas pats kaip ir 1.10;

\n

2.11. bangų slėgis, nustatomas pagal didžiausiąjį skaičiuotinį vėjo greitį; uostų statiniams ypatingojo statuso neturi;

\n

2.12. ledo apkrovos, nustatomos pagal jo didžiausiąjį daugiametį storį arba pagal ledų sangrūdos pralaužimo atvejį; uostų statiniams ypatingojo statuso neturi 1.13. laivų ir kitų plūduriuojančių objektų apkrovos (atsirėmimo, švartavimosi ir kt.) 2.13. tas pats kaip ir 1.13 p.

\n

1.14. sniego apkrovos;

\n

1.15. vėjo apkrovos 2.14. tas pats kaip ir 1.14 p.;

\n

2.15. tas pats kaip ir 1.15 p.

\n

1.16. hidraulinio smūgio slėgis normalaus naudojimo metu 2.16. hidraulinio smūgio slėgis ypatingomis naudojimo sąlygomis 1.17. dinaminės apkrovos praleidžiant debitus slėginiais ir neslėginiais vamzdynais esant NPL 2.17. analogiška 1.17 p., bet esant Maks PL;

\n

2.18. seisminiai poveikiai;

\n

2.19. dinaminės apkrovos dėl sprogimų 2 lentelė Upių nuolatinių HTS skaičiuotinės maksimaliųjų debitų tikimybės Skaičiavimų atvejai Tikimybė P , atsižvelgiant į HTS pasekmių klasę CC1 CC2 CC3 CC4 Pagrindinis 5,0 3,0 1,0 0,1 Kontrolinis 1,0 0,5 0,1 0,01* * Įvertinant garantinę pataisą Q pagal hidrologinių skaičiavimų normatyvinį dokumentą.

\n

3 lentelė Upių nuolatinių HTS skaičiuotinės maksimaliųjų debitų tikimybės laikino naudojimo (statybos, rekonstrukcijos) laikotarpiu kontrolinių skaičiavimų atvejais Laikino naudojimo trukmė metais Tikimybė P , atsižvelgiant į HTS pasekmių klasę CC1 CC2 CC3 CC4 1 10,0 5,0 3,0 1,0 2 10,0 5,0 3,0 0,5 3 10,0 5,0 3,0 0,3 5 10,0 5,0 2,0 0,2 10 5,0 3,0 1,0 0,1 Pastabos: 1. Pagrindiniu skaičiavimų atveju remiamasi 2 lentele.

\n
2.Šia lentele remiamasi tik reikiamai pagrindus; jei pagrindimo nėra, remiamasi 2 lentele.
\n

4 lentelė Upių laikinųjų HTS skaičiuotinės maksimaliųjų debitų tikimybės pagrindiniam skaičiavimų atvejui* Tikimybė P , atsižvelgiant į HTS pasekmių klasę ir naudojimo trukmę CC1 CC2 Naudojimo trukmė metais Naudojimo trukmė metais ≤ 3 ≤ 2 ≤2 > 3 10 10 10 5 * Upių laikiniesiems HTS kontrolinis skaičiavimų atvejis nenumatomas.

\n

5 lentelė HTS poveikių ir apkrovų daliniai koeficientai saugos ribiniams būviams Poveikiai ir apkrovos Daliniai koeficientai gf 1.1. Statinio ir konstrukcijų savasis svoris (be grunto) 1,05 (0,95) 1.2. Įtvirtintos įrangos (uždorių, hidroagregatų ir pan.) svoris 1,05 (0,95) 1.3. Tiesioginis vandens slėgis į HTS paviršius 1,0 1.4. Geofiltracijos slėgis į HTS požeminį kontūrą 1,0 (1,05) 1.5I. Grunto svoris (grunto vertikalusis slėgis) 1,1 (0,9) 1.5II. Grunto šoninis slėgis 1,2 (0,8) 1.6. Apkrovos dėl išankstinio konstrukcijos įtempimo 1,0 1.7. Susikaupusių nuosėdų slėgis 1,2 1.8. Apkrovos, susidarančios dėl perteklinio slėgio įmirkusio grunto porose tebesitęsiant konsolidacijai 1,0 (1,05) 1.9. Temperatūros poveikiai 1,1 1.10. Transporto ar krovos priemonių naudojimo apkrovos ir kt. žr. [7.21] 1.11. Bangų slėgiai į vertikaliuosius ir šlaitinius HTS 1,0 1.12. Ledo slėgis nuo suirusių ir ištisinių ledo laukų 1,1 1.13. Laivų ir kitų plūduriuojančių objektų apkrovos (atsirėmimo, švartavimosi ir kt.) 1,2 1.14. Sniego apkrovos žr. [7.21] 1.15. Vėjo apkrovos žr. [7.21] 1.16. Hidraulinio smūgio slėgis 1,1 1.17. Dinaminės vamzdynų apkrovos 1,1 1.18. Seisminiai poveikiai 1,0 1.19. Dinaminės apkrovos nuo sprogimų * Pastabos: 1. Poveikių ir apkrovų numeravimas toks pat, kaip ir 1 lentelėje.

\n
2.Skliausteliuose nurodytos gf reikšmės naudojamos tada, kai jos sudaro nepalankiausią apkrovos atvejį.
\n
3.Konstrukcijų savojo svorio, grunto apkrovų gf = 1,0, jei jų charakteristikos nustatytos statistiniais metodais.
\n
4.* žr. Reglamento 3 p. _____________ STR 2.02.06:2004 3 priedas UOSTŲ ATITVĖRIMO ir jūrų krantosaugos HTS 1 lentelė Uostų atitvėrimo HTS konstrukciniai tipai, pagrindinės jų taikymo sąlygos Atitvėrimo HTS Pagrindinės taikymo sąlygos 1. Vertikalieji:
\n

Ankštos akvatorijos; atitvėrimo HTS vidinį šoną reikia pritaikyti laivų krantinei 1.1. iš paprastų masyvų Pagrindo gruntai A ir B tipų. Bangos aukštis iki 7 m 1.2. iš masyvų (gigantų) didelio skersmens kevalų, gardeliniai, iš porinių suinkaruotų polinių ar įlaidinių sienų Pagrindo gruntai C tipo, bet esant reikalui specialiai sustiprinti apkrovoms atlaikyti. Bangos aukštis iki 4 m 2. Šlaitiniai:

\n

Yra pakankamai akmenų. Galima sudaryti grūstį atitveriamoje akvatorijoje. Galima statyti seisminiame regione 2.1. nerūšiuotų akmenų Bangos aukštis iki 2 m. Padengiant sampyną masyvais, bangos aukštis iki 4 m 2.2. iš rūšiuotų akmenų, paprastų (iki 100 t) masyvų ir fasoninių blokų Bet kokios natūralios sąlygos 3. Mišrieji Gylis > 20 m. Yra vietinių statybos medžiagų. Dalinė natūrali apsauga; mažai nešmenų; laikina arba papildoma akvatorijos ar atskirų objektų apsauga 4. Specialieji:

\n

Yra dalinė natūrali apsauga; mažai nešmenų; laikina arba papildoma akvatorijos ar atskirų objektų apsauga 4.1. kiaurieji Į pagrindą galima įkalti polius. Bangos aukštis – iki 4 m, ilgis – iki 80 m, vandens gylis – 10–25 m 4.2. plūdrieji Neužšąlanti akvatorija. Bangos aukštis hb < 3,5 m, ilgis – iki 70 m, vandens gylis > 4 hb 4.3. pneumatiniai Bangos aukštis iki 3 m, ilgis – iki 40 m Pastaba. Pagrindo gruntų tipai A, B ir C nurodyti Reglamento 1 priede.

\n

2 lentelė Jūrų krantosaugos HTS tipai, pagrindinės jų taikymo sąlygos Krantosaugos HTS Pagrindinės taikymo sąlygos 1. Paplūdimiai:

\n

Paplūdimio sudarymo ir išplėtimo reikmė; skaičiuotinio pločio paplūdimio stabilumo garantija; įlankose ar ribotuose kranto ruožuose, kai yra pakankamai karjerinių medžiagų 1.1. be HTS:

\n

1.1.1. periodiškai papildant Periodiniai sezoniniai paplūdimio, povandeninio šlaito išplovimai bangų mūšos bei kranto linijos zonose; nepakankamas natūralus nešmenų atnešimas 1.1.2. nuolat papildant Nuolatinis kranto linijos atsitraukimas; praktiškai neatnešama nešmenų; atskiruose ribotuose pakrantės ruožuose 1.2. su HTS:

\n

1.2.1. su būnėmis Povandeninio šlaito, sudaryto iš gargždo ir smėlio, išplovimas bangų mūšos bei kranto linijos zonoje; nepakankamai atnešama nešmenų arba paplūdimio žemutinė dalis papildoma periodiškai 1.2.2. su povandeniniais bangolaužiais Povandeninio šlaito su nuolydžiu iki 0,05 išplovimas bangų mūšos bei kranto linijos zonoje; nepakankamai atnešama nešmenų; įstrižai (> 150) atbėgančios bangos; ruožuose su nuošliaužomis, derinantis su dirbtiniu paplūdimiu ar nuolatiniu jo papildymu 2. Šlaitiniai HTS Lėkšti krantai, kurių povandeninė dalis paplaunama ir ardoma 3. Pusiau šlaitiniai ar pusiau vertikalūs HTS Lėkšti krantai panaudojant šiuos HTS kaip laivų krantines; siekiant sumažinti tvirtinamo šlaito ilgį; uostų vidaus bei miestų krantinėms 4. Atraminės sienos Tas pats, kaip ir 3 p., daugiausia krantams su stačiais šlaitais ______________

", "next": 0}