6.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad anksčiau galiojusiame BPK, inter alia jo 131 straipsnyje (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija), numatytas atsisakymo iškelti baudžiamąją bylą institutas savaime nesudarė prielaidų pažeisti kitų asmenų, kurie nebuvo santykių, susijusių su galimybe asmeniui, pateikusiam informaciją apie nusikaltimą, skųsti atitinkamos valstybės institucijos (pareigūno) nutarimą (nutartį) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, subjektai, teisių ar teisėtų interesų.
\n
7.Vadinasi, anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalyje (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) nebuvo pareiškėjo nurodytos legislatyvinės omisijos – tokios teisinio reguliavimo spragos, kurią draudžia Konstitucija. Todėl nėra pagrindo teigti, kad anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
\n
8.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad valstybės institucijos, pareigūnai, viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio.
\n
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu procesiniuose dokumentuose vartojamos formuluotės būtų tokios, kad sudarytų prielaidas pažeisti asmens konstitucines teises ar laisves, inter alia jo nekaltumo prezumpciją, toks asmuo turi turėti teisę ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus teisme.
\n
9.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
\n
III Dėl BPK 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, BPK 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, BPK 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai.
\n
1.Pareiškėjai – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas ir Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, ar BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, ar BPK 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai.
\n
Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcijos) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
\n
Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK 407 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
\n
2.Nors pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nenurodė, kokios redakcijos BPK 407 straipsnio atitiktį Konstitucijai jis prašo ištirti, iš prašymų argumentų, kitos šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad šiam pareiškėjui, kaip ir kitiems pareiškėjams – Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui, Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui, Panevėžio miesto apylinkės teismui, kilo abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija).
\n
3.Nors pareiškėjai – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, Panevėžio miesto apylinkės teismas, Šiaulių rajono apylinkės teismas prašo ištirti viso BPK 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, iš prašymų argumentų matyti, kad pareiškėjai suabejojo šio straipsnio atitiktimi Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus.
\n
Pažymėtina, kad pareiškėjai neprašo ištirti, ar BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje yra nurodytos nusikalstamos veikos, dėl kurių baudžiamosios bylos nagrinėjamos pagal privataus kaltinimo bylų procesą, – šios nusikalstamos veikos yra numatytos atitinkamuose BK straipsniuose (jų dalyse), į kuriuos nuorodos daromos BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija).
\n
4.Nors pareiškėjai – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, Panevėžio miesto apylinkės teismas, Šiaulių rajono apylinkės teismas ginčija BPK 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija) (ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus), 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, taip pat nors pareiškėjai – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas ir Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas ginčija 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, iš prašymų argumentų matyti, kad pareiškėjams abejonių dėl minėtų BPK straipsnių (jų dalių) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai kilo dėl to, kad, jų manymu, šie straipsniai (jų dalys) prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
\n
5.Šioje byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjų – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo, Panevėžio miesto apylinkės teismo, Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymus tirs:
\n
–ar BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai;
\n
–ar BPK 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai;
\n
–ar BPK 412 straipsnio 2 ir 3 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai;
\n
–ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai;
\n
–ar BPK 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai.
\n
6.Pareiškėjų ginčijami BPK straipsniai (jų dalys) yra išdėstyti šio kodekso XXX skyriuje (407-417 straipsniai), kuriame reglamentuojamas privataus kaltinimo bylų procesas ir kuris, Seimui 2003 m. birželio 19 d. priimtu Baudžiamojo proceso kodekso 151, 168, 186, 276, 407, 409 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (įsigaliojusiu 2003 m. liepos 9 d.) pakeitus ir papildžius kai kurias BPK nuostatas, buvo išdėstytas taip: „XXX SKYRIUS. PRIVATAUS KALTINIMO BYLŲ PROCESAS
\n
407 straipsnisPrivataus kaltinimo bylos
\n
Baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148, 152, 154, 155, 165, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188, 313 straipsniuose, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus šio Kodekso 409 straipsnyje numatytus atvejus.
\n
408 straipsnisAsmenys, turintys teisę paduoti skundą ar pareiškimą ir palaikyti kaltinimą teisme
\n
1.Privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis. Teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą.
\n
2.Jeigu nukentėjusysis dėl nepilnametystės, fizinių ar psichinių trūkumų negali pasinaudoti visomis nukentėjusiojo teisėmis, paduoti pareiškimą ir palaikyti kaltinimą teisme gali jo teisėtas atstovas.
\n
3.Jeigu procesas pradėtas dėl nukentėjusiojo teisėto atstovo pareiškimo, toks atstovas teisme įgyja privataus kaltintojo statusą ir kaltinimą teisme palaiko vienas arba kartu su nukentėjusiuoju.
\n
409 straipsnisPerėjimas iš privataus kaltinimo į valstybinį kaltinimą
\n
1.Jeigu šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas.
\n
2.Prokuroras taip pat turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą. Šiuo atveju byla perduodama prokurorui. Ikiteisminis bylos tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka.
\n
3.Jeigu nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui.
\n
410 straipsnisPriešpriešinio skundo nagrinėjimas
\n
1.Kaltinamasis privataus kaltinimo byloje iki įrodymų tyrimo teisme pradžios turi teisę paduoti skundą prieš nukentėjusįjį, kaltindamas jį nusikalstamos veikos, nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, padarymu, jeigu ši veika yra susijusi su jam pareikštu kaltinimu. Jeigu tokie asmenys nesusitaiko, kaltinimai nagrinėjami vienoje byloje.
\n
2.Nagrinėjant byloje priešpriešinius kaltinimus, pirmas užduoda klausimus, duoda paaiškinimus, pasako baigiamąją kalbą kaltinamasis, kuris pirmas padavė skundą. Jam pirmam suteikiamas ir paskutinis žodis.
\n
411 straipsnisPrisijungimas prie privataus kaltinimo
\n
Privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamose bylose asmenys, nukentėję nuo kaltinamojo nusikalstamų veikų, kurios susijusios su jau pareikštu privačiu kaltinimu, turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pradžios prisidėti prie jau nagrinėjamo kaltinimo. Jeigu tokie asmenys nesusitaiko, kaltinimai nagrinėjami vienoje byloje.
\n
412 straipsnisNukentėjusiojo skundo ar teisėto atstovo pareiškimo turinys
\n
1.Skundas ar pareiškimas privataus kaltinimo tvarka paduodamas raštu.
\n
2.Skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o 408 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pareiškimas – nukentėjusiojo teisėto atstovo.
\n
3.Šio straipsnio reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.
\n
4.Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti reikalavimai taikomi ir nukentėjusiojo teisėto atstovo pareiškimui.
\n
413 straipsnisTaikinamasis posėdis
\n
1.Kai teisme privataus kaltinimo tvarka gautas nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo šaukiami pas teisėją sutaikinti. Nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui kartu su šaukimu išsiunčiamas ir skundo nuorašas.
\n
2.Taikinamasis posėdis prasideda teisėjo pranešimu apie nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo turinį ir kvietimu susitaikyti. Po to pasisako nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo. Jeigu šie asmenys susitaiko, procesas dėl skundo nutraukiamas.
\n
3.Nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo susitaikydami gali sudaryti sutartį dėl žalos atlyginimo. Pagal sutartį dėl žalos atlyginimo vėliau gali būti išduotas vykdomasis dokumentas.
\n
4.Tiek pareikštas nuomones dėl susitaikymo, tiek sutartį dėl žalos atlyginimo taikinamojo posėdžio protokole pasirašo nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo.
\n
5.Jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje.
\n
6.Jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas į taikinamąjį posėdį neatvyko be svarbios priežasties, laikoma, kad privatus kaltintojas kaltinimo atsisakė. Tokiu atveju procesas dėl skundo nutraukiamas.
\n
7.Jeigu be svarbios priežasties į taikinamąjį posėdį neatvyksta nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo, teisėjas nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą perduoda nagrinėti teisiamajame posėdyje.
\n
414 straipsnisTeismo veiksmai iki teisiamojo posėdžio
\n
1.Teismo veiksmus po nukentėjusiojo skundo perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje iki teisiamojo posėdžio nustato šio Kodekso XVIII skyriaus taisyklės su šiame straipsnyje numatytomis išimtimis.
\n
2.Teisėjas, priimdamas nutartį nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigą per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, o bylą tam laikui atidėti.
\n
3.Privataus kaltinimo bylose kaltinamajam ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teisiamojo posėdžio pradžios turi būti įteiktas nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo nuorašas.
\n
4.Dėl nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje nusprendžiama per dvidešimt dienų nuo skundo ar pareiškimo gavimo dienos, o byla teisiamajame posėdyje pradedama nagrinėti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teisėjo nutarties skundą ar pareiškimą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje priėmimo.
\n
415 straipsnisPrivataus kaltinimo bylų nagrinėjimas teisme
\n
1.Privataus kaltinimo bylų nagrinėjimas teisme vyksta pagal šio Kodekso V dalyje nustatytas taisykles su šio Kodekso 415- 417 straipsniuose numatytomis išimtimis.
\n
2.Privatus kaltintojas turi šio Kodekso 34 straipsnyje numatytas teises.
\n
3.Privataus kaltinimo bylose įrodymų tyrimas pradedamas nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo paskelbimu. Jį balsu perskaito privatus kaltintojas arba jo atstovas.
\n
416 straipsnisKaltinimo atsisakymas
\n
1.Privatus kaltintojas turi teisę iki baigiamųjų kalbų pabaigos atsisakyti kaltinimo arba susitaikyti su kaltinamuoju.
\n
2.Jeigu privatus kaltintojas į teisiamąjį posėdį neatvyksta be svarbios priežasties, laikoma, kad jis kaltinimo atsisako.
\n
3.Jei privatus kaltintojas atsisakė kaltinimo arba su kaltinamuoju susitaikė, bylos procesas teismo nutartimi nutraukiamas.
\n
417 straipsnisPerėjimas iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą
\n
1.Jeigu ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad įtariamojo veika turi šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam šio teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Dėl šios nusikalstamos veikos bendra tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas.
\n
2.Bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius.
\n
3.Kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos.“ 7. Naujajame BPK įtvirtintas privataus kaltinimo bylų procesas nėra nei Lietuvos baudžiamojo proceso teisės novela, nei Lietuvos teisės sistemos novela apskritai. Privataus kaltinimo bylų procesas buvo numatytas ir anksčiau galiojusiame BPK (126 ir 261 straipsniai) bei tarpukario Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymuose.
\n
Privataus kaltinimo bylų procesas, kaip specifinis baudžiamasis procesas, yra būdingas ir daugelio Europos valstybių teisei.
\n
Privataus kaltinimo bylų procesas – tai specifinis teisinis konfliktų sprendimo būdas, kai tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia ne valstybės institucijų (pareigūnų), bet nukentėjusiojo valia kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas, ir kai iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą. Privataus kaltinimo bylų procesas – tai toks procesas, kai dėl tam tikrų nusikalstamų veikų asmenį kaltina ne valstybės institucija (pareigūnas), o pats nukentėjusysis (ar jo atstovas). Tai anaiptol nereiškia, kad jeigu nukentėjusysis (ar jo atstovas) nekaltina asmens dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamojon atsakomybėn paprastai traukiama privataus kaltinimo tvarka, šis asmuo apskritai negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau toks procesas nėra privataus kaltinimo bylų procesas.
\n
8.Minėta, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas toks bendrasis baudžiamojo proceso modelis, jog ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra skirtingi baudžiamojo proceso etapai.
\n
Pabrėžtina, kad BPK (ir kituose įstatymuose) įtvirtintas baudžiamojo proceso modelis iš esmės atitinka bendrąjį baudžiamojo proceso konstitucinį modelį tuo atžvilgiu, kad ir įstatymuose įtvirtintas bendrasis baudžiamojo proceso modelis apima du skirtingus etapus – ikiteisminį tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme.
\n
8.1. Per ikiteisminį tyrimą atliekant įvairius proceso veiksmus yra nustatomas asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, ir tiriamos tokios veikos padarymo aplinkybės. Ikiteisminis tyrimas pradedamas prokuroro, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą. Ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo įstaigų (policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Karo policijos, Valstybės saugumo departamento ir kt.) pareigūnai, o ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokurorai.
\n
Be to, pagal BPK prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Kai kada tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjas (anksčiau galiojusiame BPK toks pareigūnas nebuvo numatytas). Priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo teisėjas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas gali apklausti įtariamąjį, liudytoją, nukentėjusįjį, patikrinti jų parodymus vietoje, daryti kratą, poėmį ar atlikti kitus proceso veiksmus. Asmuo, kuris yra sulaikytas įtarus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurią padaręs jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas pranešimas apie įtarimą, yra pripažįstamas įtariamuoju.
\n
Ikiteisminis tyrimas yra baigiamas arba ikiteisminio tyrimo nutraukimu, arba kaltinamojo akto surašymu ir kartu su bylos medžiaga perdavimu teismui. Asmuo, dėl kurio prokuroras yra priėmęs kaltinamąjį aktą, laikomas kaltinamuoju.
\n
8.2. Kai kaltinamąjį aktą (kartu su bylos medžiaga) gauna teismas, prasideda kitas baudžiamojo proceso etapas – baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme. Šiame baudžiamojo proceso etape teismas, įvertinęs medžiagą, surinktą per ikiteisminį tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme, sprendžia asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimą ir priima nuosprendį. Baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme valstybinį kaltinimą palaiko prokuroras. BPK yra numatytas bylų procesas pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose. Pažymėtina, kad pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų jurisdikcija, kiti įgaliojimai yra skirtingi. Tai lemia baudžiamojo proceso ypatumus nagrinėjant bylas pirmojoje, apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje, taip pat atitinkamų teismų sprendimų teisinę reikšmę.
\n
9.Minėta, kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymu įtvirtinti ir tokias baudžiamojo proceso rūšis, kurios daugiau ar mažiau skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio. Minėta ir tai, kad bet kokių bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio išimčių nustatymas turi būti konstituciškai pagrįstas.
\n
Antai BPK, be bendrojo baudžiamojo proceso modelio, yra nustatyti baudžiamojo proceso ypatumai (kai kurie jų prilygsta specifinėms baudžiamojo proceso rūšims), kai ikiteisminis tyrimas pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, kai nagrinėjamos bylos dėl juridinių asmenų padarytų nusikalstamų veikų, kai taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, kai bylų procesas vyksta supaprastinta tvarka (bylų supaprastintas procesas), kai bylų procesas vyksta kaltinamajam nedalyvaujant ir kt. Viena iš specifinių baudžiamojo proceso rūšių, numatytų naujajame BPK, yra privataus kaltinimo bylų procesas, kurį reguliuojančių tam tikrų nuostatų atitiktis Konstitucijai yra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
\n
Pabrėžtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje naujojo BPK straipsnių (jų dalių), reglamentuojančių privataus kaltinimo bylų procesą, atitiktis Konstitucijai tiriama pareiškėjų nurodytais aspektais, ir nėra tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja kiti BPK straipsniai (jų dalys), inter alia reglamentuojantys bendrąjį baudžiamąjį procesą, išskyrus tuos bendrąjį baudžiamąjį procesą reglamentuojančius BPK straipsnius (jų dalis), kurių atitiktį Konstitucijai expressis verbis ginčija pareiškėjai. Šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tiriama ir tai, ar Konstituciją atitinka tie BPK nustatyti baudžiamojo proceso ypatumai (specifinės baudžiamojo proceso rūšys), kurių atitikties Konstitucijai neginčija pareiškėjai.
\n
10.Pagrindiniai BPK įtvirtinto privataus kaltinimo bylų proceso instituto ypatumai, palyginti su kitais šiame BPK nustatytais bylų procesais, t. y. su bendruoju baudžiamojo proceso modeliu, kai yra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir teismo procese valstybinį kaltinimą palaiko prokuroras, taip pat su įvairiomis specifinėmis baudžiamojo proceso rūšimis, yra šie: 1) baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, numatytų atitinkamuose BK straipsniuose, išvardytuose BPK, pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 2) nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, pagal kurį pradedamas privataus kaltinimo bylų procesas, paduodamas teismui; 3) yra nustatyti konkretūs reikalavimai skundo (pareiškimo), pagal kurį pradedamas privataus kaltinimo bylų procesas, turiniui; 4) šiame bylų procese nėra atliekamas ikiteisminis tyrimas; 5) privataus kaltinimo bylų procese nukentėjusysis (jo teisėtas atstovas) teisme pats palaiko kaltinimą kaip privatus kaltintojas; 6) šiame bylų procese yra ypatingas etapas – taikinamasis posėdis: nukentėjusysis (jo teisėtas atstovas) ir asmuo, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, iki teisiamojo posėdžio vykstančiame taikinamajame teismo posėdyje gali susitaikyti, ir jiems susitaikius procesas dėl skundo nutraukiamas.
\n
11.Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BPK XXX skyriuje „Privataus kaltinimo bylų procesas“ yra numatyti atvejai, kai iš privataus kaltinimo pereinama į valstybinį kaltinimą, ir atvirkščiai – iš valstybinio kaltinimo pereinama į privatų kaltinimą.
\n
11.1. Jeigu atitinkamos nusikalstamos veikos, dėl kurių baudžiamųjų bylų procesas turi vykti pagal privataus kaltinimo bylų proceso taisykles, turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras (BPK 409 straipsnio 1 dalis (2003 m. birželio 19 d. redakcija)). Prokuroras taip pat turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą (BPK 409 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija)).
\n
11.2. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad įtariamojo veika turi nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamasis procesas vyksta pagal privataus kaltinimo bylų proceso taisykles, požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam šio teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka ir dėl šios nusikalstamos veikos bendra tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas (BPK 417 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija)). Jeigu tai paaiškėja bylą nagrinėjant teisme, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos nukentėjusįjį paklausia, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius (BPK 417 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija)).
\n
12.Sprendžiant, ar BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, gali, paisydamas Konstitucijos, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pagrindu pradėti tam tikros nusikalstamos veikos tyrimą gali būti tik paties nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimasis (prašymas, pareiškimas, skundas ar kt.) dėl nusikalstamos veikos, taip pat kad bendrojo baudžiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas savaime nepanaikina galimybės baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais atvejais ikiteisminis tyrimas nebūtų atliekamas, tačiau ir tokiais atvejais privalu paisyti Konstitucijos, inter alia turi būti numatytos kitos teisinės priemonės, užtikrinančios galimybę surinkti visą teisingam teismo sprendimui priimti būtiną informaciją.
\n
13.Sprendžiant, ar BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, pažymėtina ir tai, kad BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas yra neatsiejamas nuo teisinio reguliavimo, nustatyto BPK 409 straipsnyje.
\n
Kaip minėta, BPK 409 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) buvo nustatyta, kad jeigu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas (1 dalis), kad prokuroras taip pat turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, jog šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, ir byla perduodama prokurorui, o ikiteisminis bylos tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka (2 dalis), taip pat kad jeigu nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui (3 dalis).
\n
14.Konstatuotina, kad pagal BPK 407 straipsnį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ir BPK 409 straipsnį (2003 m. birželio 19 d. redakcija):
\n
–baudžiamasis procesas dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų pradedamas: 1) kai yra nukentėjusiojo skundas (jo teisėto atstovo pareiškimas); 2) kai prokuroras pagal BPK 409 straipsnį pradeda baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų, kurios turi visuomeninę reikšmę ar kuriomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų;
\n
–kai baudžiamasis procesas dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų pradedamas pagal nukentėjusiojo skundą (jo teisėto atstovo pareiškimą) ir per privataus kaltinimo bylos procesą (iki įrodymų tyrimo pradžios) prokuroras nepateikia teismui pareiškimo, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, ikiteisminis tyrimas neatliekamas;
\n
–kai baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų pradeda prokuroras, ikiteisminis tyrimas yra atliekamas;
\n
–ikiteisminis tyrimas atliekamas ir tais atvejais, kai prokuroras per privataus kaltinimo bylos procesą (iki įrodymų tyrimo pradžios) pagal BPK 409 straipsnį pateikia teismui rašytinį pareiškimą, kad palaikys valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų, kurios turi visuomeninę reikšmę ar kuriomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų;
\n
–ikiteisminis tyrimas taip pat atliekamas tais atvejais, kai nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, ir teismas, nutraukęs privataus kaltinimo procesą, bylos medžiagą perduoda prokurorui.
\n
15.Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras, net jei nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, turi įgaliojimus pradėti baudžiamąjį procesą dėl tokių BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, kurios turi visuomeninę reikšmę ar kuriomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų.
\n
Šios nuostatos, jų formuluotės aiškintinos ne pažodžiui, bet atsižvelgiant į privataus kaltinimo instituto, kaip specifinio baudžiamojo proceso instituto, paskirtį ir prasmę, privataus kaltinimo bylų proceso santykių visuminį teisinį reglamentavimą naujajame BPK, į baudžiamojo proceso principus ir tikslus, taip pat į prokuroro konstitucinį statusą.
\n
15.1. BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) vartojama formuluotė „dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų“ yra labai talpi. Ji apibūdina labai įvairias situacijas, būtent tokias, kai asmuo apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti (pavyzdžiui, dėl fizinės ar psichinės negalios, teisinio subjektiškumo nebuvimo ir t. t.), ir tokias, kai nors asmuo ir gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, tačiau šių veiksmų (kitų priemonių) objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti (pavyzdžiui, dėl negalėjimo gauti reikalingą informaciją, neturėjimo teisės atlikti reikalingus proceso veiksmus ir t. t.).
\n
15.2. BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ taip pat yra talpi. Ji yra sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pavyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, su nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas.
\n
15.3. BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nuostata „baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras“ negali būti aiškinama kaip leidžianti prokurorui savo nuožiūra spręsti, pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai yra kuri nors iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų (t. y. kai ta veika turi visuomeninę reikšmę ar kai ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų), ar baudžiamojo proceso nepradėti. Šią nuostatą aiškinant privataus kaltinimo bylų proceso santykių visuminio teisinio reglamentavimo naujajame BPK, baudžiamojo proceso principų ir tikslų, taip pat nuostatų, įtvirtinančių prokuroro konstitucinį statusą, kontekste konstatuotina, kad ji įtvirtina prokuroro, turinčio konstitucinę priedermę ginti inter alia asmens teises bei teisėtus interesus (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis), nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį procesą visais atvejais, kai: 1) BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, – nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 2) BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodyta nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, – nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 3) BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodyta nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir yra (pats arba per teisėtą savo atstovą) ją išreiškęs (yra pats arba per teisėtą savo atstovą įstatymų nustatyta tvarka kreipęsis į kompetentingą instituciją ar pareigūną), tačiau veiksmų, kuriuos jis gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti (kitų priemonių, kurių jis gali imtis) šiems savo teisėtiems interesams ginti, objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti.
\n
Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 168 straipsnio 4 dalį (2002 m. kovo 14 d., 2004 m. liepos 8 d. redakcijos) ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui; jeigu prokuroras nepanaikina nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jo sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui.
\n
15.4. Pabrėžtina, kad pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras neturi įgaliojimų pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nėra nė vienos iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų (ta veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nėra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų).
\n
15.5. Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras taip pat neturi įgaliojimų pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nusikalstama veika, kuri neturi visuomeninės reikšmės, buvo padaryta žala asmeniui, kuris gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus, tačiau tokios valios nei pats, nei per teisėtą savo atstovą neišreiškia, t. y. nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo.
\n
16.Analogiškai – ne pažodžiui, bet atsižvelgiant į privataus kaltinimo instituto, kaip specifinio baudžiamojo proceso instituto, paskirtį ir prasmę, privataus kaltinimo bylų proceso santykių visuminį teisinį reglamentavimą naujajame BPK, į baudžiamojo proceso principus ir tikslus, taip pat į prokuroro konstitucinį statusą – aiškintina ir BPK 409 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija, nepakitusi ir šio straipsnio 1 dalį išdėsčius nauja – 2003 m. birželio 19 d. – redakcija), pagal kurią prokuroras turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, ir byla perduodama prokurorui, o ikiteisminis bylos tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka.
\n
16.1. BPK 409 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatos negali būti aiškinamos kaip leidžiančios prokurorui savo nuožiūra spręsti, pateikti ar nepateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad atitinkamoje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, jeigu yra bent viena iš BPK numatytų sąlygų, su kuriomis yra siejama tokio rašytinio pareiškimo pateikimo teismui galimybė. Šios nuostatos aiškintinos kaip įtvirtinančios prokuroro nekvestionuojamą pareigą pateikti teismui minėtą rašytinį pareiškimą.
\n
16.2. Ypač pabrėžtina, kad aiškinant BPK 409 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) privalu atsižvelgti į šio straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nuostatas.
\n
BPK 409 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad prokuroras, sužinojęs (pavyzdžiui, iš bylą nagrinėjančio teismo), jog teisme vyksta privataus kaltinimo bylos procesas dėl tokios BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kuri turi visuomeninę reikšmę ar kuria padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) ginti teisėtų savo interesų, t. y. dėl tokios veikos, kuri atitinka bent vieną iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų, privalo pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, išskyrus iš įstatymų kylančias išimtis.
\n
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 409 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prokuroras taip pat neturi įgaliojimų pateikti teismui rašytinio pareiškimo, kad palaikys valstybinį kaltinimą byloje dėl tokios BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kuri neturi visuomeninės reikšmės, tačiau asmuo (jo teisėtas atstovas), kuriam ta nusikalstama veika buvo padaryta žala, gali išreikšti ir yra išreiškęs valią savo teisėtus interesus ginti teisme privataus kaltinimo bylų proceso tvarka (pats arba per savo teisėtą atstovą), nors kad ir kokius veiksmus tas asmuo (jo teisėtas atstovas) atliktų (kitų priemonių imtųsi), tų veiksmų (kitų priemonių) objektyviai negalės pakakti tiems interesams apginti.
\n
16.3. Konstatuotina, kad tik šitaip aiškinant BPK 409 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) joje nustatytas teisinis reguliavimas gali būti vertinamas kaip toks, kuriuo siekiama užtikrinti, kad prokurorai vykdytų savo konstitucinę priedermę ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis).
\n
16.4. Pabrėžtina, kad pagal BPK 409 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prokuroras neturi įgaliojimų pateikti teismui rašytinio pareiškimo, kad palaikys valstybinį kaltinimą byloje dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nėra nė vienos iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų (ta veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nėra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų).
\n
17.Pažymėtina, kad visais atvejais, kai prokuroras įgyvendina savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ar 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), taip pat visais atvejais, kai prokuroras atsisako šiuos įgaliojimus įgyvendinti (t. y. kai jis atsisako pradėti baudžiamąjį procesą dėl tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios baudžiamasis procesas paprastai vyksta privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, arba kai jis atsisako privataus kaltinimo bylos proceso metu pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, nors yra sužinojęs (pavyzdžiui, iš bylą nagrinėjančio teismo), kad ta byla vyksta dėl tokios BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kuri turi visuomeninę reikšmę ar kuria padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų), jo sprendimas turi būti pagrįstas teisiniais argumentais.
\n
18.Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) formuluotė „baudžiamąjį procesą <...> turi teisę pradėti ir prokuroras“ ir šio straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) formuluotė „prokuroras taip pat turi teisę“ teisės požiūriu nėra nepriekaištingos ir yra taisytinos, nes prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai (kiti valstybės pareigūnai) ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos.
\n
Tačiau vien nurodytas BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) formuluotės „baudžiamąjį procesą <... > turi teisę pradėti ir prokuroras“ ir 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) formuluotės „prokuroras taip pat turi teisę“ teisinis nekorektiškumas nėra pakankamas pagrindas pripažinti šias dalis (kokia nors apimtimi) prieštaraujančiomis Konstitucijai.
\n
Pažymėtina ir tai, kad taisyklė, jog valstybės pareigūnų įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, mutatis mutandis taikytina ne tik prokurorams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams, inter alia teisėjams, taip pat savivaldybių pareigūnams, viešosios valdžios institucijoms.
\n
19.Seimo 2004 m. liepos 8 d. priimto Baudžiamojo proceso kodekso 65, 94, 103, 109, 139, 151, 154, 158, 168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360, 364, 370, 377, 403, 409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 456, 457, 458 straipsnių ir XXXV skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymo (įsigaliojusio 2004 m. liepos 24 d.) 26 straipsniu BPK 409 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) buvo papildytas nauja 3 dalimi; buvusi 3 dalis tapo 4 dalimi.
\n
19.1. BPK 409 straipsnio 3 dalyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų šio kodekso 407 straipsnyje, atliekamas bendra tvarka, jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nėra žinomas.
\n
19.2. Pagal BPK 409 straipsnį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nukentėjusysis (jo atstovas), negalintis skunde (pareiškime) nurodyti asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), turėjo būti traktuojamas kaip asmuo, dėl svarbių priežasčių negalintis ginti teisėtų savo interesų, ir tokiam asmeniui (jo atstovui) padavus skundą (pareiškimą) prokurorui, šis turėjo pareigą pradėti baudžiamąjį procesą.
\n
Palyginus teisinį reguliavimą, įtvirtintą BPK 409 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija), su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu BPK 409 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), matyti, kad BPK 409 straipsnį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) papildžius nauja 3 dalimi BPK 409 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) buvo ne įtvirtinta tokia iš esmės nauja nuostata, kurios nebūtų buvę galima kildinti iš ankstesnių šio straipsnio formuluočių, bet teisinis reguliavimas buvo sukonkretintas tuo aspektu, kad buvo expressis verbis nurodyta viena iš svarbių priežasčių, dėl kurių asmuo negali ginti teisėtų savo interesų ir dėl to prokuroras, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, privalo pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos.
\n
20.Taigi konstatuotina, kad BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ir BPK 409 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d., 2004 m. liepos 8 d. redakcijos) nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leidžia (leido) nuo nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), nukentėjusiam asmeniui (jo atstovui) pažeistas teises ar teisėtus interesus ginti arba privataus kaltinimo bylų proceso tvarka (t. y. nukentėjusiam asmeniui arba jo teisėtam atstovui kreipiantis į teismą), arba bendra tvarka (t. y. nukentėjusiam asmeniui arba jo teisėtam atstovui kreipiantis į prokurorą).
\n
Vadinasi, BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiama nuo minėtų nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų konstitucinė teisė kreiptis į teismą – ši konstitucinė teisė nėra dirbtinai suvaržoma, jos įgyvendinimas nėra nepagrįstai pasunkinamas.
\n
Kartu konstatuotina, kad nors nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos teisiniam reguliavimui yra būdingi tam tikri ypatumai, įtvirtinti inter alia BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), tai nereiškia, kad yra nukrypstama nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.
\n
21.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai.
\n
22.Sprendžiant, ar BPK 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis ir kad teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, konstatuotina, kad:
\n
–kaip minėta, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrose baudžiamosiose bylose kaltinimą palaiko ne prokurorai, o privatūs asmenys (jų atstovai), ir toks teisinis reguliavimas savaime nesudaro prielaidų pažeisti asmens teisės į teisminę gynybą;
\n
–tai, kad tam tikrose baudžiamosiose bylose kaltinimą palaiko nukentėjusieji (jų atstovai), yra specifinė asmens konstitucinės teisės ginti savo teises ir laisves, teisėtus interesus teisme įgyvendinimo forma ir savaime nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar yra nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas;
\n
–BPK 408 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas taikytinas visiems asmenims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų veikų, tad nors nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos teisiniam reguliavimui yra būdingi tam tikri ypatumai, įtvirtinti inter alia BPK 408 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), tai nereiškia, kad yra nukrypstama nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.
\n
23.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai.
\n
24.Sprendžiant, ar BPK 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pagal kurią privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamame skunde ar pareiškime turi būti nurodyta teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas, nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės, duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes, nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta, ir skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o 408 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pareiškimas – nukentėjusiojo teisėto atstovo, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, konstatuotina, kad:
\n
–kaip minėta, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą neužkerta kelio įstatymų leidėjui nustatyti formalius reikalavimus, taikomus teismui paduodamam asmens kreipimuisi, pagal kurį gali būti pradedamas nusikalstamos veikos tyrimas ir (arba) baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme, ir pats savaime tokių formalių reikalavimų nustatymas dar nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržyta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar yra nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas, tačiau nustatydamas tokius reikalavimus įstatymų leidėjas negali nepagrįstai pasunkinti asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo ar padaryti jo apskritai neįmanomo;
\n
–BPK 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas reikalavimas teismui privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamame skunde ar pareiškime nurodyti teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimą, nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vietą, laiką, padarinius ir kitas esmines aplinkybes, duomenis, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes, nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardus, pavardes ir gyvenamąją vietą yra būtinas tam, kad būtų galima pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, ir dėl to tas reikalavimas vertintinas kaip pagrįstas, racionalus;
\n
–minėti reikalavimai teismui privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamam skundui (pareiškimui) yra didesni negu reikalavimai kreipimuisi, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas (BPK 166, 167, 168 straipsniai);
\n
–reikalavimų, nustatytų skundui (pareiškimui), pagal kurį pradedamas privataus kaltinimo bylų procesas, skirtumai nuo reikalavimų kreipimuisi, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas, yra pagrįsti, nes, kitaip nei kreipimasis, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas, privataus kaltinimo tvarka teismui raštu paduodamo skundo (pareiškimo) paskirtis ir funkcija – ne tik pranešimas (kompetentingos institucijos, pareigūno informavimas) apie nusikalstamą veiką, bet ir asmens apkaltinimas: tokiu skundu (pareiškimu) asmeniui yra pareiškiamas kaltinimas, kad būtų nagrinėjamas teisme (panašiai, kaip kaltinamuoju aktu bylose, kuriose yra atliekamas ikiteisminis tyrimas), todėl tokiems skundams (pareiškimams) keltini didesni formalūs reikalavimai negu kreipimamsi, pagal kuriuos ikiteisminis tyrimas dar bus atliekamas;
\n
–BPK 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nėra nustatyta, kas turi būti daroma su skundu (pareiškimu), kuris neatitinka šioje dalyje nustatytų reikalavimų.
\n
25.Taigi tai, kad skundui (pareiškimui), pagal kurį pradedamas privataus kaltinimo bylų procesas, BPK 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) yra nustatyti didesni reikalavimai, negu kreipimuisi, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas, savaime nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar yra nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas, taip pat kad yra nukrypstama nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.
\n
26.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai.
\n
27.Sprendžiant, ar BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pagal kurią BPK 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, konstatuotina, kad:
\n
–BPK 412 straipsnio 3 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad BPK 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, suponuoja tai, kad asmeniui, kurio skundas nepriimamas, turi būti nurodyti skundo trūkumai, kuriuos reikia pašalinti;
\n
–BPK 412 straipsnio 3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas apima įvairias teisines situacijas, kurioms esant BPK 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui: 1) skundas gali būti nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui dėl tokių šio skundo trūkumų, kuriuos gali pašalinti pats jį padavęs asmuo; 2) skundas gali būti nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui dėl tokių šio skundo trūkumų, kurių jį padavęs asmuo negali pašalinti – jie gali būti pašalinti tik atlikus ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus;
\n
–tai, kad nepriimamas ir skundą padavusiam asmeniui grąžinamas toks skundas, kurio trūkumus gali pašalinti pats jį padavęs asmuo, yra visiškai pagrįsta ir pateisinama, nes, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamas skundas atlieka ir kaltinamojo akto funkciją, todėl jam keltini didesni formalūs reikalavimai negu kreipimuisi, pagal kurį dar bus atliekamas ikiteisminis tyrimas;
\n
–tai, kad nepriimamas ir skundą padavusiam asmeniui grąžinamas toks skundas, kurio trukumų jį padavęs asmuo negali pašalinti, nes jie gali būti pašalinti tik atlikus ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus, suponuoja tai, kad yra viena iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų, kurioms esant baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų turi pradėti prokuroras, jeigu yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, – padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų;
\n
–taigi nei tada, kai pagal BPK 412 straipsnio 3 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui dėl tokių šio skundo trūkumų, kuriuos gali pašalinti pats jį padavęs asmuo, nei tada, kai pagal šią dalį skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui dėl tokių šio skundo trūkumų, kurių jį padavęs asmuo negali pašalinti, nes jie gali būti pašalinti tik atlikus ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus, nuo nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), nukentėjusiam asmeniui (jo atstovui) neužkertamas kelias ginti pažeistas teises ar teisėtus interesus teisme – pirmuoju atveju nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo (jo atstovas), pašalinęs nurodytus trūkumus, vėl gali kreiptis į teismą privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, antruoju atveju nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo (jo atstovas) savo pažeistas teises ar teisėtus interesus gali ginti kreipdamasis į prokurorą;
\n
–BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškinama ne vien pažodžiui, bet ir atsižvelgiant į privataus kaltinimo instituto, kaip specifinio baudžiamojo proceso instituto, paskirtį ir prasmę, taip pat į baudžiamojo proceso principus ir tikslus, nereiškia, kad jeigu privataus kaltinimo tvarka paduotas skundas turi tik nedidelių, neesminių, formalių nukrypimų nuo nustatytų reikalavimų, teismas apskritai neturi įgaliojimų tokio skundo priimti.
\n
28.Taigi BPK 412 straipsnio 3 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad BPK 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar yra nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas, taip pat kad yra nukrypstama nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.
\n
29.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai.
\n
30.Sprendžiant, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstatuotina, kad:
\n
–kaip minėta, privataus kaltinimo bylų procesas – tai procesas, kuriame iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą;
\n
–BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) yra skirta reglamentuoti ypatingam privataus kaltinimo bylų proceso, kaip specifinės baudžiamojo proceso rūšies, etapui – taikinamajam posėdžiui, kurio paskirtis – suteikti galimybę nukentėjusiajam (jo teisėtam atstovui) ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui susitaikyti, kad būtų galima nutraukti baudžiamąjį procesą;
\n
–jeigu nukentėjusysis (jo teisėtas atstovas) ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, skundas perduodamas nagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriame dėl jo sprendžiama iš esmės;
\n
–tai, kad teismas vadovaujasi BPK straipsniais (jų dalimis), apskritai negali reikšti, kad paneigiamas teisėjo ar teismo nepriklausomumas.
\n
31.Taigi BPK 413 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiama nei asmens teisė į nepriklausomą teismą, nei konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.
\n
32.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai.
\n
33.Sprendžiant, ar BPK 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad teisėjas, priimdamas nutartį nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigą per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, o bylą tam laikui atidėti, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime: yra galimos tokios teisinės situacijos, kai teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas, iškyla ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų atlikimo reikalingumo klausimas; iš Konstitucijos kylanti teismo priedermė nustatyti objektyvią tiesą ir teisingai išspręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog neatlikus ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų, kurių neįmanoma atlikti teisme, jis negalės teisingai išnagrinėti baudžiamosios bylos ir priimti teisingo sprendimo, teismas turi turėti įgaliojimus nuspręsti ir tai, kad toje byloje turi būti atliktas ikiteisminis tyrimas ar atskiri proceso veiksmai ir turi būti duoti tam tikri pavedimai atitinkamiems subjektams; tokie teismo pavedimai yra privalomi visiems asmenims (pareigūnams, institucijoms), kuriems jie adresuoti; tai, kad teismas gali pavesti atlikti atskirus proceso veiksmus ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms (pareigūnams), negali būti interpretuojama kaip teismo vadovavimas ikiteisminiam tyrimui; įstatymu gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kad teismas turėtų įgaliojimus įpareigoti prokurorus kontroliuoti, kaip yra vykdomi tokie teismo pavedimai; tuo atveju, kai teismas nusprendžia pavesti tam tikriems pareigūnams ar institucijoms atlikti atskirus proceso veiksmus, o ne visą ikiteisminį tyrimą, baudžiamoji byla lieka teisme. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad duodamas minėtus pavedimus teismas turi veikti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų manyti, jog teismas yra šališkas (antai teismas, duodamas pavedimą atlikti atskirus proceso veiksmus, neturi nurodyti, kaip toks pavedimas privalo būti vykdomas, kokį rezultatą norima gauti ir pan.).
\n
Konstatuota ir tai, kad teismo sprendimas pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą ir teismo sprendimas pavesti atlikti atskirus proceso veiksmus sukelia skirtingus teisinius padarinius; tuo atveju, kai teismas nusprendžia pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, baudžiamoji byla pagal Konstituciją turi būti perduota atitinkamam prokurorui, išskyrus kurį pagal Konstituciją niekas kitas negali organizuoti ikiteisminio tyrimo ir jam vadovauti; kai teismas priima sprendimą pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme nutrūksta, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir, jeigu taip bus nuspręsta, kaltinamasis aktas su bylos medžiaga bus perduoti teismui.
\n
34.Sprendžiant, ar BPK 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai, konstatuotina:
\n
–BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas į ikiteisminio tyrimo įstaigą su prašymu per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes kreiptųsi tik tais atvejais, kai teismas tų aplinkybių negali nustatyti pats;
\n
–BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytas teisėjo prašymas ikiteisminio tyrimo įstaigai per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, nėra ikiteisminio tyrimo organizavimas, kuris pagal Konstituciją yra priskirtas prokurorų kompetencijai;
\n
–pagal BPK 414 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ikiteisminio tyrimo įstaiga (pareigūnas), gavusi teismo prašymą per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, privalo šį prašymą įvykdyti tinkamai ir per teismo nustatytą terminą.
\n
35.Pagal Konstituciją teismas, nagrinėjantis bylą, yra teisminė valdžia – viena iš valstybės valdžių.
\n
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) formuluotė „teisėjas <... > turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigą“ teisės požiūriu nėra nepriekaištinga ir yra taisytina, nes, kaip minėta, pagal Konstituciją teismo, vadinasi, ir bylą nagrinėjančio teisėjo, pavedimai yra privalomi visiems asmenims (pareigūnams, institucijoms), kuriems jie adresuoti, taigi ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms; tokie pavedimai negali būti traktuojami kaip prašymai, kuriuos asmenys, kuriems atitinkami pavedimai adresuoti, savo nuožiūra gali vykdyti arba jų nevykdyti, arba vykdyti ne per nustatytą terminą, arba kaip nors kitaip nukrypti nuo pavedime suformuluotų užduočių.
\n
Tačiau vien nurodytas BPK 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) formuluotės „teisėjas <...> turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigą“ teisinis nekorektiškumas nėra pakankamas pagrindas pripažinti šią dalį (kokia nors apimtimi) prieštaraujančia Konstitucijai.
\n
Pažymėtina ir tai, kad taisyklė, jog teismo, vadinasi, ir bylą nagrinėjančio teisėjo, įgaliojimai duoti pavedimus ikiteisminio tyrimo įstaigoms teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip prašymai, kuriuos asmenys, kuriems atitinkami pavedimai adresuoti, savo nuožiūra gali vykdyti arba jų nevykdyti, arba vykdyti ne per nustatytą terminą, arba kaip nors kitaip nukrypti nuo pavedime suformuluotų užduočių, mutatis mutandis taikytina reglamentuojant ir santykius, susijusius su teismo (teisėjo) pavedimų (paisant Konstitucijos, inter alia konstitucinio valdžių padalijimo principo) davimu kitoms institucijoms ar pareigūnams.
\n
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų galima užtikrinti, kad minėti teismo (teisėjo) pavedimai visada būtų vykdomi laiku ir tinkamai.
\n
36.Taigi BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyti teismo įgaliojimai prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigos per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, nereiškia, kad teismui yra priskirta tokia funkcija, kuri pagal Konstituciją yra priskirta prokurorui ir yra nebūdinga teismui, būtent ikiteisminio tyrimo organizavimo funkcija.
\n
Kartu konstatuotina, kad BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad yra sudaromos kokios nors prielaidos teismui nebūti nepriklausomam ar nešališkam arba kad teismas, įgyvendindamas šioje dalyje nustatytus įgaliojimus, nevykdys teisingumo.
\n
37.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai.
\n
IV Dėl BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai.
\n
1.Pareiškėjai – Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, Panevėžio miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai.
\n
Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai.
\n
2.Iš pareiškėjų prašymų matyti, kad abejojama, ar Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai neprieštarauja (neprieštaravo) BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“ bei analogiška BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <... > atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <...> numatytais atvejais“.
\n
3.Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.“ Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis aiškintina atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Sistemiškai aiškinant šių dalių nuostatas pažymėtina, kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisinis aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisinis aktas) atitinka Konstituciją, ir kol Konstitucinis Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali būti tęsiamas – jis yra sustabdomas. Pažymėtina, kad nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, nei kitur Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, kokiu procesiniu sprendimu turėtų būti sustabdomas bylos nagrinėjimas. Tai nustatyti turi įstatymų leidėjas.
\n
Pažymėtina, jog įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sustabdytoji byla, iš kurios matyti aplinkybės, dėl kurių ginčijamas teisės aktas turi būti taikomas toje byloje, turi būti prieinama Konstituciniam Teismui. Tik šitaip gali būti sudarytos sąlygos, būtinos tam, kad Konstitucinis Teismas galėtų vykdyti konstitucinį teisingumą ir spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, neprieštarauja Konstitucijai (o Seimo poįstatyminis aktas, Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas – Konstitucijai ir (arba) įstatymams).
\n
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas.
\n
4.Pareiškėjų abejonės dėl BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) nuostatos „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostatos „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“ bei analogiškos BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostatos „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <...> numatytais atvejais“ atitikties Konstitucijai yra grindžiamos tuo, kad, pasak pareiškėjų, šiose nuostatose, kitaip nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, numatytas ne bylos nagrinėjimo sustabdymas, o atidėjimas. Pareiškėjų nuomone, sąvokos „bylos nagrinėjimo atidėjimas“ ir „bylos nagrinėjimo sustabdymas“ nėra tapačios. Jų skirtumus pareiškėjai aiškina remdamiesi proceso įstatymuose vartojamomis sąvokomis „bylos nagrinėjimo atidėjimas“ ir „bylos nagrinėjimo sustabdymas“.
\n
5.Sprendžiant, ar BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“ bei analogiška BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <...> numatytais atvejais“ neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, pažymėtina, kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitus žodžius ar formuluotes negu vartojami Konstitucijos tekste.
\n
6.Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką, tačiau kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, taip ir Konstitucijos negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Šiame kontekste paminėtina, kad kalba, inter alia teisinė terminija, nuolat vystosi. Tad reikalavimas, kad įstatymuose, kituose teisės aktuose tie patys reiškiniai visada būtų apibūdinami tik tais pačiais žodžiais ir formuluotėmis kaip Konstitucijoje, jeigu jis būtų suabsoliutintas, reikštų, jog, viena vertus, siekiama dirbtinai varžyti, netgi stabdyti tokį kalbos, inter alia teisinės terminijos, vystymąsi, kai įstatymuose, kituose teisės aktuose yra vartojami ne tik kiti nei Konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės), apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet ir apskritai nauji terminai (formuluotės), kurių nebuvo tuo metu, kai buvo kuriamas Konstitucijos tekstas. Kita vertus, toks reikalavimas, jeigu jis būtų suabsoliutintas, galėtų provokuoti Konstitucijos teksto koregavimą pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose įtvirtintą terminiją (žodžius, formuluotes) net tokiais atvejais, kai intervencija į Konstitucijos, kuri, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas, tekstą nėra teisiškai būtina.
\n
Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą.
\n
7.Pagal BPK 234 straipsnio 5 dalį (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) bylos nagrinėjimas turi (turėjo) būti atidėtas, kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl toje byloje taikytino teisės akto konstitucingumo. BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) formuluotė „bylos nagrinėjimas atidedamas“ ir BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) formuluotė „bylos nagrinėjimas <...> atidedamas“ aiškintinos atsižvelgiant į tai, kad pagal šias dalis bylos nagrinėjimas atidedamas dėl to, kad būtų sulaukta Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo nusprendžiama, ar įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, atitinka Konstituciją.
\n
Taigi šios formuluotės reiškia iš esmės tą patį, ką ir Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalies formuluotė „sustabdo <...> bylos nagrinėjimą“, nes ir pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį bylos nagrinėjimas sustabdomas dėl to, kad būtina gauti Konstitucinio Teismo sprendimą, ar įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje ir kurio atitiktimi Konstitucijai suabejojo teismas, neprieštarauja Konstitucijai.
\n
8.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytinos išvados, kad:
\n
–BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <... > atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“ neprieštaravo Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai;
\n
–BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <...> numatytais atvejais“ neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai.
\n
V Dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar BPK 410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
\n
1.Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 14 d. prašymu (Konstituciniame Teisme gautu 2005 m. kovo 14 d.), 2005 m. vasario 25 d. prašymu (Konstituciniame Teisme gautu 2005 m. kovo 23 d.) ir 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymu (Konstituciniame Teisme gautu 2005 m. rugsėjo 21 d.) prašo ištirti, ar inter alia naujojo BPK 410 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
\n
2.Konstatuotina, kad nė viename iš šių prašymų nėra pateikta aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, kuriais grindžiama pareiškėjo abejonė dėl šio BPK straipsnio konstitucingumo.
\n
3.Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.
\n
Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai teisinius argumentus reiškia, kad teismai, kurie kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, o privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas).
\n
4.Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį, jeigu prašymas arba jo priedai neatitinka inter alia šio įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, prašymas yra grąžintinas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
\n
5.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bylos dalis dėl BPK 410 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijai nutrauktina ir pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d., 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymai (Konstituciniame Teisme gauti atitinkamai 2005 m. kovo 14 d., 2005 m. kovo 23 d., 2005 m. rugsėjo 21 d.) šia apimtimi grąžintini pareiškėjui.
\n
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 67, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:
\n
1.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 82-2830) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
2.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1734) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1734) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
3.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1734, Nr. 92-4138) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 92-4138) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <... > numatytais atvejais“, 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 68-3070) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus šio kodekso 409 straipsnyje numatytus atvejus, 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341), 412 straipsnio 2 ir 3 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341), 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
4.Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 410 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d., 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymus šia apimtimi grąžinti pareiškėjui.
\n
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
\n
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
\n
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Egidijus Kūris Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Stasys Stačiokas Romualdas Kęstutis Urbaitis ______________