Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) buvo nustatyti prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai. Minėta, kad Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nurodytos prevencinės poveikio priemonės asmenims galėjo būti taikomos tik esant visiems Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) išvardytiems šių priemonių taikymo pagrindams, t. y. jeigu buvo gauti duomenys apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, jeigu tokie duomenys buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, jeigu minėti duomenys buvo pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus, ir kai prevencines poveikio priemones reikėjo taikyti siekiant šių tikslų: garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
\nVertinant šias Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatas pažymėtina, kad pagal jose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pirma, Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nurodyti duomenys turėjo būti gauti ne bet kaip, bet tik įstatymo nustatyta tvarka; antra, minėti duomenys turėjo liudyti esant asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ir jų nariais, t. y. šie duomenys turėjo atskleisti asmenų sąsają su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais būtent kaip su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais; trečia, Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) formuluotė „iš <...> gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus“ reiškia, kad vienas iš būtinų pagrindų asmeniui taikyti Įstatyme nustatytas prevencines poveikio priemones turi būti duomenys, kurie atspindi tokius minėtų asmenų veiksmus, kurie liudija ne tik tai, kad šie asmenys palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, bet ir tai, kad šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus.
\nPažymėtina ir tai, kad numatytos prevencinės priemonės galėjo būti taikomos tik siekiant šių tikslų: garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, t. y. siekiant apginti atitinkamas konstitucines vertybes.
\nŠiame kontekste konstatuotina, kad nepagrįstas yra pareiškėjų teiginys, esą pagal Įstatymo 4 straipsnį (2001 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu asmeniui taikyti prevencines poveikio priemones galėjo būti vien įtarimas, kad asmuo palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais.
\nĮstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste ypač pabrėžtina, kad taikant Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) numatytas prevencines poveikio priemones būtina paisyti konstitucinio proporcingumo principo, t. y. kad turi būti parinktos tokios prevencinės poveikio priemonės ir jos turi būti taikomos tik tokiu mastu, koks yra būtinas siekiant visuomenei reikšmingų teisėtų tikslų.
\nTaigi subjektai, kuriems Įstatymu yra pavesta taikyti Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) numatytas prevencines poveikio priemones, jas gali taikyti tik esant visiems minėtiems šių priemonių taikymo pagrindams, tik siekdami konstituciškai svarbių tikslų – garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves ir tik paisydami konstitucinio proporcingumo principo.
\nVertinant Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata, kai valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai. Tokia valstybė privalo sukurti ir veiksmingai taikyti nusikalstamumo, ypač organizuoto, mažinimo ir ribojimo priemonių sistemą, apimančią ir organizuoto nusikalstamumo keliamai grėsmei adekvačias prevencines poveikio priemones.
\nŠiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad, Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustačius prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus ir tikslus, yra siekiama apginti, apsaugoti konstitucines vertybes.
\nPagal Įstatymą būtinas oficialaus perspėjimo elementas – asmens supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Toks perspėjimas turėtų būti pareikštas tik esant visiems Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustatytiems pagrindams, t. y. jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju įgaliotas policijos pareigūnas oficialų perspėjimą turi pareikšti laikydamasis Įstatymo nustatytos formos ir nustatytos oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarkos. Taigi matyti, kad prevencinių poveikio priemonių rūšies – oficialaus perspėjimo esant Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustatytiems pagrindams tikslas – užkirsti kelią pavojingiausiems nusikaltimams, keliantiems grėsmę šioms konstitucinėms vertybėms: visuomenės, valstybės saugumui, viešajai tvarkai, asmenų teisėms ir laisvėms.
\nTaigi Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) numatyta prevencinių priemonių rūšimi – oficialiu perspėjimu siekiama ginti, apsaugoti minėtas konstitucines vertybes.
\nĮstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) formuluotė „teismo įpareigojimai“ – tai bendrinė sąvoka, reiškianti teismo valdingus nurodymus asmeniui laikytis tam tikrų draudimų ar atlikti tam tikrus veiksmus.
\nPažymėtina, kad pagal Įstatymą teismo įpareigojimai gali būti skiriami tik esant visiems Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustatytiems pagrindams, t. y. jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Taigi matyti, kad prevencinių poveikio priemonių rūšies – teismo įpareigojimų esant Įstatymo 4 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nustatytiems pagrindams tikslas – užkirsti kelią pavojingiausiems nusikaltimams, keliantiems grėsmę šioms konstitucinėms vertybėms: visuomenės, valstybės saugumui, viešajai tvarkai, asmenų teisėms ir laisvėms. Skiriant teismo įpareigojimą kiekvienu atveju būtina įsitikinti, kad siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves yra būtina būtent ši prevencinė poveikio priemonė.
\nTeismo įpareigojimai gali būti skiriami tik laikantis Įstatymo 7 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytos teismo įpareigojimų skyrimo tvarkos. Pagal Įstatymo 7 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 8 dalį asmuo, kuriam buvo paskirti teismo įpareigojimai, pats ar per savo advokatą, taip pat įgaliotas policijos pareigūnas turi teisę apskųsti teisėjo sprendimą aukštesniam teismui: apylinkės teisėjo – apygardos teismui, apygardos teismo teisėjo – Lietuvos apeliaciniam teismui.
\nTaigi Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta prevencinių poveikio priemonių rūšimi – teismo įpareigojimais yra siekiama apginti, apsaugoti konstitucines vertybes: visuomenės, valstybės saugumą, viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
\nTaigi pareiškėjų abejonės Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies atitiktimi Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, jų manymu, minėtoje šio straipsnio dalyje nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris, pareiškėjų teigimu, Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje turi būti nustatytas. Pareiškėjai iš esmės ginčija ne Įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje expressis verbis nustatytą teisinį reguliavimą, bet, jų manymu, 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje esančią legislatyvinę omisiją – tai, kas nurodytoje šio teisės akto straipsnio dalyje nėra nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją įstatymų leidėjo turėtų būti nustatyta, t. y. prašyme ginčijama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, draudžia Konstitucija.
\nPažymėtina ir tai, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme apskritai nėra nuostatų, reglamentuojančių santykius, susijusius su asmens, kuriam pareikštas oficialus perspėjimas, teise kreiptis į teismą.
\nŠiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų, kad asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą, kad šią teisę turi kiekvienas asmuo, kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, kad asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne, kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, kad teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.
\nPagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 4 punktą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių.
\nAdministracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas, kurio 2 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 16 punkte administraciniai teisiniai santykiai yra apibrėžiami kaip įstatymais ir kitais teisės norminiais aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys vykdant viešąjį administravimą, taip pat vidaus administravimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 punktą viešasis administravimas – tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti ir teikti. Minėto straipsnio 6 punkte yra nurodyti valstybinio administravimo subjektai: valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos, įmonės bei valstybės tarnautojai (pareigūnai), kuriems įstatymai suteikia viešojo administravimo teises.
\nPagal Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 punktą policijos pareigūnas turi viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims, taigi policijos pareigūnas yra valstybinio administravimo subjektas.
\nMinėta, kad nei Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nuostatų, reglamentuojančių santykius, susijusius su asmens, kuriam pareikštas oficialus perspėjimas, teise kreiptis į teismą. Taigi Įstatyme nenumatyta jokia speciali įgalioto policijos pareigūno sprendimo pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą (atitinkamo nutarimo, kurį patvirtina policijos įstaigos vadovas) apskundimo teismui tvarka.
\nVadinasi, Lietuvos teisinėje sistemoje yra įtvirtinta asmens, kuriam pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą yra pareikštas oficialus perspėjimas, teisė sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo apskųsti teismui.
\nĮstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas teismo įpareigojimus, teismas nustato jų trukmę. Pagal Įstatymo 7 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 7 punktą teismo įpareigojimai gali būti skiriami 1–6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu yra pagrindas, paskirti teismo įpareigojimai vieną kartą gali būti pratęsti dar 3 mėnesiams.
\nĮstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalyje nustatyti teismo įpareigojimai yra organizuoto nusikalstamumo prevencinės poveikio priemonės, taikomos siekiant konstituciškai svarbaus tikslo, kuris grindžiamas objektyviu poreikiu užtikrinti asmens, visuomenės ir valstybės saugumą nuo organizuoto nusikalstamumo. Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalyje nustatytų teismo įpareigojimų paskirtis – saugoti ir ginti nuo organizuoto nusikalstamumo keliamos grėsmės šias konstitucines vertybes: asmens teises ir laisves, visuomenės ir valstybės saugumą, viešąją tvarką.
\n24.1. Vertinant Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą būtina atsižvelgti į Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) ir 7 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatas.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą asmenį tam tikrą laiką nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis teismas gali įpareigoti tik esant Įstatyme nustatytiems pagrindams, t. y. jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šio asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šis asmuo gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
\nPažymėtina, kad įpareigojimas nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis asmeniui teismo sprendimu skiriamas jau po to, kai jis įgalioto policijos pareigūno raštu buvo oficialiai perspėtas laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, buvo supažindintas su galimomis teisinėmis pasekmėmis ir nevykdė šių reikalavimų. Minėta, kad Lietuvos teisinėje sistemoje yra įtvirtinta asmens, kuriam pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą yra pareikštas oficialus perspėjimas, teisė sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo apskųsti teismui.
\nTaigi teismo įpareigojimas asmeniui tam tikrą laiką nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis pagal Įstatymą gali būti skiriamas tik esant minėtiems Įstatyme nustatytiems pagrindams ir siekiant minėtų Įstatyme nustatytų tikslų bei laikantis Įstatyme nustatytos teismo įpareigojimų skyrimo tvarkos.
\nPažymėtina ir tai, kad teismas, skirdamas teismo įpareigojimą nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis, kiekvienu atveju privalo įvertinti konkrečią situaciją, ištirti visas aplinkybes, susijusias su teismo įpareigojimo skyrimo pagrindais, išsiaiškinti, ar negalima keliamo organizuoto nusikalstamumo prevencijos tikslo pasiekti netaikant tokio teismo įpareigojimo.
\n24.2. Pareiškėjams kilo abejonių, ar Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 24 straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 4 dalims, 32 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n24.3. Minėta, jog Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą teismas gali įpareigoti asmenį tam tikrą laiką nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis. Taigi Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte numatytu teismo įpareigojimu yra ribojami asmens ryšiai su kitais asmenimis.
\nPažymėtina ir tai, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį teismas gali įpareigoti asmenį tam tikrą laiką nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis, negalima aiškinti kaip leidžiančio apriboti asmens ryšius su asmenimis, kurie yra objektyviai būtini dėl šio asmens dirbamo teisėto darbo ar verslo, kuriuo jis užsiima teisėtai. Jeigu būtų nustatyti tokie apribojimai, būtų nepagrįstai apribota asmens konstitucinė teisė į darbą bei verslą.
\nPalyginus Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, ir Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą matyti, kad juose yra reguliuojami skirtingi santykiai. Taigi Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
\n24.4. Minėta, kad Konstitucijos 24 straipsnyje yra įtvirtintas asmens būsto neliečiamumo principas.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą teismas gali įpareigoti asmenį tam tikrą laiką nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis. Minėta, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte numatytu teismo įpareigojimu yra ribojami asmens ryšiai su kitais asmenimis.
\nPalyginus Konstitucijos 24 straipsnyje ir Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą matyti, kad juose yra reguliuojami skirtingi santykiai. Taigi Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 24 straipsniui.
\n24.5. Pagal Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalį pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos, o pagal šio straipsnio 2 dalį minėtos teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu, jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą teismas gali įpareigoti asmenį tam tikrą laiką nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis. Minėta, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte numatytu teismo įpareigojimu yra ribojami asmens ryšiai su kitais asmenimis.
\nPalyginus Konstitucijos 32 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą matyti, kad juose yra reguliuojami skirtingi santykiai. Taigi Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio 1 ir 2 dalims.
\n24.6. Pagal Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalį žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, pagal šio straipsnio 3 dalį informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą, o pagal šio straipsnio 4 dalį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ar orumą.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą teismas gali įpareigoti asmenį tam tikrą laiką nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis. Minėta, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte numatytu teismo įpareigojimu yra ribojami asmens ryšiai su kitais asmenimis.
\nVertinant Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto atitiktį Konstitucijos 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims pažymėtina, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte numatytas teismo įpareigojimas asmeniui nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ir kitomis priemonėmis reiškia, kad palaikyti ryšį su asmenimis, kurie yra organizuotų nusikalstamų grupių ar nusikalstamų susivienijimų nariai, asmeniui draudžiama, jeigu dėl tokio ryšio yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus ir jeigu šią prevencinę poveikio priemonę reikia taikyti siekiant šių tikslų: garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Taigi tokį asmens ryšių su kitais asmenimis suvaržymą lemia galima grėsmė minėtoms konstitucinėms vertybėms ir siekis šias vertybes apsaugoti.
\nĮstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte numatytą įpareigojimą teismas gali skirti tik atsižvelgęs į konkrečią situaciją, tik pagal visas turinčias reikšmės aplinkybes įvertinęs, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, tik jeigu šią prevencinę poveikio priemonę reikia taikyti siekiant šių tikslų: garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves ir tik pasvėręs skiriamo draudimo atitiktį siekiamam tikslui.
\nKartu pažymėtina, kad minėtų Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto nuostatų negalima aiškinti kaip suteikiančių teismui teisę skirti asmeniui įpareigojimą nepalaikyti ryšio su asmenimis, nesusijusiais su organizuotomis grupėmis ar nusikaltimais, taip pat kaip leidžiančių drausti asmeniui palaikyti ryšius su savo šeimos nariais, artimaisiais giminaičiais. Pagal šias nuostatas taip pat negalima riboti asmens ryšių su kitais asmenimis, jeigu šie ryšiai yra būtini dėl asmens teisėto darbo ar teisėto verslo. Taip suprantant Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims.
\n24.7. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Minėta, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta asmens nekaltumo prezumpcija. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį bausmė gali būti skiriama ir taikoma tik remiantis įstatymu.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą teismas gali įpareigoti asmenį tam tikrą laiką su konkrečiai išvardytais asmenimis nepalaikyti ryšio tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis. Minėta, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte numatytu teismo įpareigojimu yra ribojami asmens ryšiai su kitais asmenimis.
\nVertinant Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai pažymėtina, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte numatytas teismo įpareigojimas yra prevencinė poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus ir šią prevencinę poveikio priemonę reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
\nTaigi minėtas teismo įpareigojimas yra ne bausmė, kuri pagal Konstituciją gali būti skiriama teismo nuosprendžiu asmeniui už nusikaltimo padarymą, bet prevencinė poveikio priemonė, taikoma siekiant riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą. Paskyrus šią prevencinę poveikio priemonę asmuo nėra pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą. Ši priemonė taikoma, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir kai tai būtina siekiant apsaugoti konstitucines vertybes: visuomenės bei valstybės saugumą, viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pažymėtina ir tai, kad, viena vertus, šios priemonės tikslas – neleisti asmeniui padaryti sunkaus (ar labai sunkaus) nusikaltimo, t. y. neleisti padaryti pavojingiausių teisės pažeidimų, už kurių padarymą ar kėsinimąsi juos padaryti asmeniui gali būti paskirta bausmė, ir, kita vertus, garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
\nTaigi Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 ir 4 dalims.
\n24.8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 24 straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 4 dalims, 32 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nĮstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte įtvirtinto teismo įpareigojimo turinį sudaro du elementai: reikalavimas asmeniui nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir reikalavimas asmeniui nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje.
\n25.1. Vertinant Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą būtina atsižvelgti į Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) ir 7 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatas.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktą teismas gali skirti asmeniui įpareigojimą nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje tik esant Įstatyme nustatytiems pagrindams, t. y. jeigu yra gauti duomenys apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, jeigu tokie duomenys yra gauti įstatymų nustatyta tvarka ir jeigu minėti duomenys sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir siekdamas šių tikslų: garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pažymėtina, kad teismas sprendimu gali skirti asmeniui įpareigojimą nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje tik po to, kai jis įgalioto policijos pareigūno raštu buvo oficialiai perspėtas laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, buvo supažindintas su galimomis teisinėmis pasekmėmis ir nevykdė šių reikalavimų. Minėta, kad Lietuvos teisinėje sistemoje yra įtvirtinta asmens, kuriam pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą yra pareikštas oficialus perspėjimas, teisė sprendimą dėl oficialaus perspėjimo apskųsti teismui.
\nTaigi teismo įpareigojimas asmeniui nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje gali būti skiriamas tik esant minėtiems Įstatyme nustatytiems pagrindams, tik siekiant Įstatyme nustatytų minėtų tikslų bei laikantis Įstatyme nustatytos teismo įpareigojimų skyrimo tvarkos.
\nPažymėtina ir tai, kad teismas, taikydamas minėtą teismo įpareigojimą, kiekvienu atveju privalo įvertinti konkrečią situaciją, ištirti visas turinčias reikšmės aplinkybes, susijusias su šio teismo įpareigojimo skyrimo pagrindais, išsiaiškinti, ar negalima keliamo organizuoto nusikalstamumo prevencijos tikslo pasiekti netaikant tokio teismo įpareigojimo.
\n25.2. Pareiškėjams kilo abejonių, ar Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 24 straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 4 dalims, 32 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n25.3. Pagal Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalį pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos, o pagal šio straipsnio 2 dalį minėtos teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu, ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.
\nMinėta, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte įtvirtinto teismo įpareigojimo turinį sudaro du elementai: reikalavimas asmeniui nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir reikalavimas asmeniui nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje.
\nĮstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte numatytu teismo įpareigojimu asmeniui nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje siekiama apriboti galimybę asmeniui palaikyti ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir sudaryti teisines prielaidas vykdančiam priežiūrą įgaliotam policijos pareigūnui žinoti asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, taip pat tai, ar asmuo nustatytu laiku yra gyvenamojoje vietoje.
\nĮstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto formuluotė „nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje“ reiškia, kad asmuo yra įpareigojamas teismo nurodytu laiku būti gyvenamojoje vietoje ir kad jis iš šios vietos tuo laiku negali pasišalinti. Formuluotės „nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje“ negalima aiškinti kaip reiškiančios, kad išimtiniais pateisinamais atvejais (liga, artimųjų mirtis ir pan.) asmuo negali tam tikram laikui pasišalinti iš gyvenamosios vietos, suderinęs tai su priežiūrą vykdančiu įgaliotu policijos pareigūnu.
\nĮstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte numatytas įpareigojimas nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje negali būti aiškinamas kaip reiškiantis teismo diskreciją nustatyti tokį įpareigojimą, kad asmuo turėtų būti gyvenamojoje vietoje teismo nurodytu laiku ir dėl to negalėtų įgyvendinti kitų savo konstitucinių teisių ir laisvių. Šis teismo paskirtas įpareigojimas turi būti protingas ir atitikti siekiamą teisėtą tikslą.
\nĮstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto formuluotės „nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo“ negalima aiškinti vien lingvistiškai. Aiškinant šią formuluotę vien lingvistiškai būtų galima teigti, esą Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kuriam teismas paskyrė įpareigojimą nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo, visais atvejais, kai šis asmuo iš tikrųjų nori pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą, turi gauti vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno leidimą, ir tol, kol leidimas nėra gautas, negali pakeisti nuolatinės gyvenamosios vietos.
\nFormuluotė „nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo“ aiškintina teleologiškai ir sistemiškai, atsižvelgiant inter alia į Įstatymo 1 straipsnį (2001 m. birželio 26 d. redakcija), pagal kurį šis Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką, į Įstatymo 2 straipsnį (2001 m. birželio 26 d. redakcija), pagal kurį prevencinės poveikio priemonės taikomos inter alia laikantis teisėtumo, asmens teisių ir laisvių apsaugos, humaniškumo principų, į Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) nuostatą, kad prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, t. y. apsaugoti, apginti konstitucines vertybes.
\nFormuluotė „nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo“ aiškintina kaip reiškianti, kad jeigu asmuo, kuriam paskirtas teismo įpareigojimas inter alia nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo, nori pakeisti savo nuolatinę gyvenamąją vietą, jis turi pareigą iš anksto pranešti vykdančiam priežiūrą įgaliotam policijos pareigūnui apie savo ketinimą pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą, kad vykdantis priežiūrą įgaliotas policijos pareigūnas galėtų patikrinti ir įsitikinti, ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikrai keičiama, taip pat ar tokiu nuolatinės gyvenamosios vietos keitimu nesiekiama išvengti teismo paskirto įpareigojimo vykdymo. Šios formuluotės dalis „be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad vykdantis priežiūrą įgaliotas policijos pareigūnas, kai asmuo jam praneša apie savo ketinimą pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą, patikrinęs ir įsitikinęs, kad šiuo nuolatinės gyvenamosios vietos keitimu nesiekiama išvengti teismo įpareigojimo vykdymo, gali neleisti minėtam asmeniui pakeisti nuolatinės gyvenamosios vietos.
\nPabrėžtina, kad asmuo, negavęs vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo, kad būtų pakeista nuolatinė gyvenamoji vieta, šio pareigūno sprendimą gali skųsti teismui. Pažymėtina, kad, asmeniui, kuriam paskirtas Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte numatytas įpareigojimas, pakeitus nuolatinę gyvenamąją vietą, teismo paskirtas įpareigojimas nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje išlieka, minėtas asmuo privalo vykdyti šį įpareigojimą. Taigi jei minėtas asmuo pakeistų nuolatinę gyvenamąją vietą, prieš tai nepranešęs vykdančiam priežiūrą įgaliotam policijos pareigūnui, t. y. nuolatinės gyvenamosios vietos keitimo nesuderinęs su šiuo pareigūnu, būtų sudarytos prielaidos šiam asmeniui išvengti teismo paskirto įpareigojimo nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje.
\nKartu pažymėtina, kad minėta formuluotės dalis „be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo“ yra suformuluota teisiškai nekorektiškai, netiksliai ir yra koreguotina atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tačiau minėtos formuluotės dalies „be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo“ ydingumas savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas gali asmenį įpareigoti inter alia nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo, prieštarauja Konstitucijai.
\nTeismo įpareigojimu nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje tam tikru mastu gali būti įsiterpiama į Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą piliečio teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, laisvai išvykti iš Lietuvos. Minėta, kad pagal Konstitucijos 32 straipsnio 2 dalį minėtos teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu, ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte nustatytas teismo įpareigojimas vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas, kai yra gauti duomenys apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, jeigu tokie duomenys yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, jeigu minėti duomenys sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir jeigu prevencinėmis poveikio priemonėmis siekiama konstituciškai svarbių tikslų: garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
\nTaigi atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio 1 ir 2 dalims.
\n25.4. Minėta, jog Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktą teismas gali įpareigoti asmenį nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje.
\nĮstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį teismas gali įpareigoti asmenį nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje, negalima aiškinti kaip leidžiančio teismui nustatyti bet kokį laiką, kada asmuo privalo būti gyvenamojoje vietoje, neatsižvelgus į tai, ar tokiu įpareigojimu nebus kliudoma asmeniui įgyvendinti savo teisę dirbti teisėtą darbą ar užsiimti teisėtu verslu. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos sukliudyti asmeniui turėti teisėtą pragyvenimo šaltinį, kartu ir prielaidos paneigti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
\nTaip suprantant Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktas prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
\n25.5. Minėta, kad Konstitucijos 24 straipsnio nuostatose yra įtvirtintas asmens būsto neliečiamumo principas.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktą teismas gali įpareigoti asmenį nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje. Minėtu teismo įpareigojimu siekiama sudaryti teisines prielaidas vykdančiam priežiūrą įgaliotam policijos pareigūnui žinoti asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, taip pat galimybę patikrinti, ar asmuo nustatytu laiku yra savo gyvenamojoje vietoje.
\nTokiu teismo įpareigojimu tam tikru mastu gali būti įsiterpiama į Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtintą žmogaus teisę į būsto neliečiamumą, tačiau jeigu toks teismo įpareigojimas taikomas, kai įstatymų nustatyta tvarka yra gauti duomenys apie asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, jeigu minėti duomenys sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad šis asmuo gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir jeigu šiuo įpareigojimu siekiama konstituciškai svarbių tikslų – garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, šis teismo įpareigojimas vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.
\nTaip suprantant Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktas prieštarauja Konstitucijos 24 straipsniui.
\n25.6. Pagal Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalį žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, o pagal šio straipsnio 3 dalį informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą, pagal šio straipsnio 4 dalį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ar orumą.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktą teismas gali įpareigoti asmenį nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje.
\nVertinant Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto atitiktį Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 3 dalims pažymėtina, kad minimame punkte numatytu teismo įpareigojimu gali būti sudaromos prielaidos tam tikru mastu įsiterpti į asmens privatų gyvenimą, tačiau jeigu toks teismo įpareigojimas taikomas, kai įstatymų nustatyta tvarka yra gauti duomenys apie asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, jeigu minėti duomenys sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad šis asmuo gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir jeigu šiuo įpareigojimu siekiama konstituciškai svarbių tikslų – garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, šis teismo įpareigojimas vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.
\nTaigi Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims.
\n25.7. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens nekaltumo prezumpcija. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį bausmė gali būti skiriama ir taikoma tik remiantis įstatymu.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktą teismas gali įpareigoti asmenį nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje.
\nVertinant Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai pažymėtina, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte numatytas teismo įpareigojimas yra prevencinė poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus ir šią prevencinę poveikio priemonę reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
\nMinėtas teismo įpareigojimas yra ne bausmė, kuri pagal Konstituciją gali būti skiriama teismo nuosprendžiu asmeniui už nusikaltimo padarymą, bet prevencinė poveikio priemonė, taikoma siekiant riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą. Paskyrus šią prevencinę poveikio priemonę asmuo nėra pripažįstamas kaltas padaręs nusikaltimą, ši priemonė taikoma, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir kai tai būtina siekiant apsaugoti konstitucines vertybes: visuomenės bei valstybės saugumą, viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pažymėtina ir tai, kad, viena vertus, šios priemonės tikslas – neleisti asmeniui padaryti sunkaus (ar labai sunkaus) nusikaltimo, t. y. neleisti padaryti pavojingiausių teisės pažeidimų, už kurių padarymą ar kėsinimąsi juos padaryti asmeniui gali būti paskirta bausmė, ir, kita vertus, garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
\nTaigi Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 ir 4 dalims.
\n25.8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 24 straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 4 dalims, 32 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nŠiuo teismo įpareigojimu, nustatančiu vietas, kuriose draudžiama lankytis, asmeniui ribojama teisė laisvai pasirinkti savo buvimo vietą.
\n26.1. Vertinant Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą būtina atsižvelgti į Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) ir 7 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatas. Teismas gali įpareigoti asmenį nesilankyti nurodytose vietose tik esant Įstatyme nustatytiems pagrindams, t. y. jeigu yra gauti duomenys apie šio asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, jeigu tokie duomenys yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, jeigu minėti duomenys sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad šis asmuo gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir tik siekdamas konstituciškai svarbių tikslų: garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Šiame kontekste pažymėtina, kad organizuotas nusikalstamumas yra socialinis blogis, todėl atitinkamų prevencinių poveikio priemonių nustatymas yra objektyvus visuomenės poreikis.
\nPažymėtina, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu skiriamas įpareigojimas nesilankyti nurodytose vietose jau po to, kai jis įgalioto policijos pareigūno raštu buvo oficialiai perspėtas laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, buvo supažindintas su galimomis teisinėmis pasekmėmis ir nevykdė šių reikalavimų. Minėta, kad Lietuvos teisinėje sistemoje yra įtvirtinta asmens, kuriam pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą yra pareikštas oficialus perspėjimas, teisė tokį sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo apskųsti teismui.
\nTaigi teismo įpareigojimas nesilankyti nurodytose vietose asmeniui gali būti skiriamas tik esant minėtiems Įstatyme nustatytiems pagrindams, tik siekiant minėtų Įstatyme nustatytų tikslų ir tik laikantis Įstatyme nustatytos teismo įpareigojimų skyrimo tvarkos.
\n26.2. Pareiškėjams kilo abejonių, ar Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 24 straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 4 dalims, 32 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n26.3. Minėta, kad pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktą teismas gali įpareigoti asmenį nesilankyti nurodytose vietose. Minėta, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte numatytu teismo įpareigojimu, nustatančiu vietas, kuriose asmeniui draudžiama lankytis, yra ribojama asmens teisė laisvai pasirinkti savo buvimo vietą.
\nKartu pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį teismas gali įpareigoti asmenį nesilankyti nurodytose vietose, negalima aiškinti kaip leidžiančio įpareigoti asmenį nesilankyti ir tokiose vietose, kuriose asmens buvimas yra objektyviai būtinas dėl jo teisėto darbo bei teisėto verslo. Priešingu atveju būtų nepagrįstai apribota asmens konstitucinė teisė į darbą bei verslą.
\nPalyginus minėtą Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje ir Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą matyti, kad juose yra reguliuojami skirtingi santykiai. Taigi Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
\n26.4. Minėta, kad Konstitucijos 24 straipsnio nuostatose yra įtvirtintas asmens būsto neliečiamumo principas.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktą teismas gali įpareigoti asmenį nesilankyti nurodytose vietose. Minėta, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte numatytu teismo įpareigojimu, nustatančiu vietas, kuriose asmeniui draudžiama lankytis, yra ribojama asmens teisė laisvai pasirinkti savo buvimo vietą.
\nPalyginus Konstitucijos 24 straipsnyje bei Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą matyti, kad juose yra reguliuojami skirtingi santykiai. Taigi Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 24 straipsniui.
\n26.5. Pagal Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalį pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos, o pagal šio straipsnio 2 dalį minėtos teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu, ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktą teismas gali įpareigoti asmenį nesilankyti nurodytose vietose. Minėta, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte numatytu teismo įpareigojimu, nustatančiu vietas, kuriose draudžiama lankytis, asmeniui ribojama teisė laisvai pasirinkti savo buvimo vietą.
\nAtsižvelgiant į šios prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindus konstatuotina, kad ji asmeniui gali būti taikoma tik jeigu įstatymų nustatyta tvarka yra gauti duomenys apie šio asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, kai tokie ryšiai yra pakankamas pagrindas manyti, kad šis asmuo gali daryti sunkius nusikaltimus, ir tokias prevencines poveikio priemones būtina taikyti siekiant šių tikslų: garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
\nVertinant ginčijamame Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte numatytą teismo įpareigojimą nesilankyti nurodytose vietose taip pat pažymėtina, kad šis įpareigojimas teismo sprendime turi būti formuluojamas aiškiai nurodant konkrečią, individualiais požymiais apibrėžtą vietą, kurioje asmuo negali lankytis dėl to, kad jo buvimas būtent toje vietoje sudaro prielaidas šiam asmeniui palaikyti ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, sudarančius pakankamą pagrindą manyti, kad šis asmuo gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus. Tokį įpareigojimą būtina taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
\nTaip suprantant Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą šis punktas neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio 1 ir 2 dalims.
\n26.6. Pagal Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalį žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, pagal šio straipsnio 3 dalį informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą, o pagal šio straipsnio 4 dalį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ar orumą.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktą teismas gali įpareigoti asmenį nesilankyti nurodytose vietose. Minėta, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte numatytu teismo įpareigojimu, nustatančiu vietas, kuriose asmeniui draudžiama lankytis, yra ribojama asmens teisė laisvai pasirinkti savo buvimo vietą.
\nVertinant Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 3 dalims pažymėtina, kad minėtame Įstatymo punkte numatytu teismo įpareigojimu gali būti sudaromos prielaidos tam tikru mastu įsiterpti į asmens privatų gyvenimą, tačiau jeigu toks teismo įpareigojimas taikomas, kai įstatymų nustatyta tvarka yra gauti duomenys apie asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, jeigu minėti duomenys sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad šis asmuo gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir jeigu šiuo įpareigojimu siekiama konstituciškai svarbių tikslų – garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, šis teismo įpareigojimas vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.
\nTaigi Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims.
\n26.7. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta asmens nekaltumo prezumpcija. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį bausmė gali būti skiriama ir taikoma tik remiantis įstatymu.
\nPagal Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktą teismas gali įpareigoti asmenį nesilankyti nurodytose vietose. Minėta, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte numatytu teismo įpareigojimu, nustatančiu vietas, kuriose asmeniui draudžiama lankytis, yra ribojama asmens teisė laisvai pasirinkti savo buvimo vietą.
\nVertinant Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai pažymėtina, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte nustatytas teismo įpareigojimas yra prevencinė poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir šią prevencinę poveikio priemonę reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
\nTaigi minėtas teismo įpareigojimas yra ne bausmė, kuri pagal Konstituciją gali būti skiriama teismo nuosprendžiu asmeniui už nusikaltimo padarymą, bet prevencinė poveikio priemonė, taikoma siekiant riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą. Paskyrus šią prevencinę poveikio priemonę asmuo nėra pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą. Ši priemonė taikoma, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir kai tai būtina siekiant apsaugoti konstitucines vertybes: visuomenės bei valstybės saugumą, viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pažymėtina ir tai, kad, viena vertus, šios priemonės tikslas – neleisti asmeniui padaryti sunkaus (ar labai sunkaus) nusikaltimo, t. y. neleisti padaryti pavojingiausių teisės pažeidimų, už kurių padarymą ar kėsinimąsi juos padaryti asmeniui gali būti paskirta bausmė, ir, kita vertus, garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
\nTaigi Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 ir 4 dalims.
\n26.8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 24 straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 4 dalims, 32 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Įstatymo 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nKartu pabrėžtina ir tai, kad Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos), 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies nuostatų negalima aiškinti kaip draudžiančių asmeniui, kuriam yra paskirtos Įstatyme numatytos organizuoto nusikalstamumo prevencinės poveikio priemonės, įskaitant oficialų perspėjimą, kreiptis į teismą dėl Įstatyme numatytos prevencinės poveikio priemonės skyrimo pagrįstumo.
\nVadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:
\nPripažinti, kad Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnis (2001 m. birželio 26 d. redakcija), 4 straipsnis (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos), 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ir 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\nŠis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
\nNutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
\nKonstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius Egidijus Jarašiūnas Egidijus Kūris Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Jonas Prapiestis Vytautas Sinkevičius Stasys Stačiokas ______________