Commission Regulation

Commission Regulation Autentiškas vertimas LR Vyriausybės kanceliarija Vertimo, dokumentacijos ir informacijos centras 1 PRIEDAS ENERGETIKOS CHARTIJOS SUTARTIS Preambulė ŠIOS SUTARTIES SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS, atsižvelgdamos į Paryžiaus chartiją dėl naujosios Europos, pasirašytą 1990 m. lapkričio 21 d., atsižvelgdamos į Europos energetikos chartiją, priimtą Hagos konferencijos dėl Europos energetikos chartijos baigiamuoju dokumentu, pasirašytu 1991 m. gruodžio 17 d. Hagoje, prisimindamos, kad visi Hagos konferencijos baigiamojo dokumento signatarai įsipareigojo siekti Europos energetikos chartijos tikslų ir vadovautis joje nustatytais principais bei kuo greičiau imti bendradarbiauti ir išplėsti savo bendradarbiavimą sąžiningai susitariant dėl Energetikos chartijos sutarties ir Protokolų, ir norėdamos suteikti toje Chartijoje numatytiems įsipareigojimams tvirtą ir juridinę galią turintį tarptautinį teisinį pagrindą, norėdamos taip pat sukurti struktūrą, būtiną Europos energetikos chartijoje suformuluotiems principams įgyvendinti, norėdamos įgyvendinti pagrindinę Europos energetikos chartijos iniciatyvos idėją, pagal kurią ekonomikos augimas būtų skatinamas taikant investavimo ir prekybos energetikos srityje liberalizuojančias priemones, patvirtindamos, kad Susitariančiosios Šalys didžiausią reikšmę teikia veiksmingam visaverčio nacionalinio režimo ir didžiausio palankumo režimo taikymui, ir kad šie įsipareigojimai bus taikomi investicijoms, atliekamoms pagal papildomą sutartį, atsižvelgdamos į Bendrajame susitarime dėl muitų tarifų ir prekybos bei susijusiuose dokumentuose suformuluotą tikslą laipsniškai liberalizuoti tarptautinę prekybą ir į principą vengti diskriminacijos tarptautinėje prekyboje, ir kitas šios Sutarties nuostatas, nusprendusios laipsniškai pašalinti technines, administracines ir kitas kliūtis prekybai energetikos medžiagomis ir produktais bei susijusia įranga, technologijomis ir paslaugomis, rengdamosi artėjančiai tų Susitariančiųjų Šalių narystei Bendrajame susitarime dėl muitų tarifų ir prekybos, kurios šiuo metu dar nėra jo šalys, ir rūpindamosi numatyti laikinus prekybos susitarimus, kurie padės toms Susitariančiosioms Šalims ir netrukdys joms rengtis tokiai narystei, atmindamos tam tikrų Susitariančiųjų Šalių, kurios taip pat yra Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos bei susijusių dokumentų šalys, teises ir pareigas; atsižvelgdamos į konkurencijos taisykles dėl įmonių susijungimo, monopolijų, antikonkurencinės veiklos ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, atsižvelgdamos taip pat į Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, Branduolinių medžiagų tiekėjų taisykles ir kitus tarptautinius branduolinių medžiagų neplatinimo įsipareigojimus ar susitarimus, pripažindamos kuo efektyvesnių energijos tyrimų, gamybos, konversijos, sandėliavimo, transportavimo, skirstymo ir naudojimo būtinybę, prisimindamos Jungtinių Tautų klimato kaitos konvenciją, Tolimų oro teršalų pernašų konvenciją ir jos protokolus bei kitus tarptautinius aplinkosaugos susitarimus, kuriuose yra su energija susijusių dalykų , ir pripažindamos vis labiau neatidėliotiną aplinkos apsaugos priemonių poreikį, įskaitant energetikos įrenginių eksploatacijos nutraukimą ir atliekų šalinimą, bei tiems tikslams tarptautiniu mastu patvirtintų siekių ir kriterijų poreikį, s u s i t a r ė: I DALIS SĄVOKOS IR TIKSLAI 1 straipsnis Sąvokos Šioje Sutartyje: 1. „Chartija“ – tai Europos energetikos chartija, priimta Hagos konferencijos dėl Europos energetikos chartijos baigiamuoju dokumentu, pasirašytu 1991 m. gruodžio 17 d. Hagoje; baigiamojo dokumento pasirašymas laikomas Chartijos pasirašymu. 2. „Susitariančioji Šalis“ – tai valstybė arba regioninė ekonominės integracijos organizacija, kuri sutiko būti įpareigota šia Sutartimi, ir kuriai ši Sutartis galioja. 3. „Regioninė ekonominės integracijos organizacija“ – tai iš valstybių sudaryta organizacija, kurios kompetencijai jos perdavė tam tikrus klausimus, kurių skaičius reglamentuojamas šia Sutartimi, įskaitant įgaliojimus priimti sprendimus, įpareigojančius jas tais klausimais. 4. „Energetikos medžiagos ir produktai“ – remiantis Muitinių bendradarbiavimo tarybos suderinta sistema ir Europos Bendrijų kombinuotąja nomenklatūra, tai yra dalykai, įtraukti į priedą EM. 5. „Ekonominė veikla energetikos sektoriuje“ – tai ekonominė veikla, susijusi su energetikos medžiagų ir produktų, išskyrus tuos, kurie įtraukti į priedą NI, tyrimais, gavyba, perdirbimu, gamyba, sandėliavimu, transportavimu žeme, perdavimu, skirstymu, prekyba, rinkodara ar pardavimu arba susijusi su šilumos paskirstymu į daugelį patalpų. 6. „Investicija“ – tai bet kokios rūšies turtas, kurį turi ar tiesiogiai arba netiesiogiai valdo ar kontroliuoja investuotojas, ir kuriam priskiriama: a) materialus ir nematerialus, kilnojamas ir nekilnojamas turtas ir bet kokios turtinės teisės, pavyzdžiui, nuoma, įkeitimas, suvaržymas ir užstatymas; b) bendrovė ar verslo įmonė arba akcijos, pajai ar kitokių formų dalyvavimas nuosavu turtu bendrovėje ar verslo įmonėje, taip pat obligacijos ir kitokia bendrovės ar verslo įmonės skola; c) piniginės ar sąlygų vykdymo pretenzijos pagal sutartį, turinčią ekonominės vertės ir susijusią su investicija; d) intelektinė nuosavybė; e) įplaukos; f) bet kokia įstatymais ar sutartimi arba bet kokia pagal įstatymus išduota licencija ar leidimu suteikta teisė užsiimti bet kokia ekonomine veikla energetikos sektoriuje. Investuojamo turto formos pakeitimas neturi įtakos jo, kaip investicijos, apibūdinimui, o sąvoka „investicija“ nusakomos visos investicijos, kurios šios Sutarties įsigaliojimo investiciją atliekančio investuotojo Susitariančiajai Šaliai dieną arba jos įsigaliojimo tai Susitariančiajai Šaliai, kurios teritorijoje ta investicija yra atliekama, dieną, pasirenkant vėlesnę iš jų (toliau – „įsigaliojimo data“), jau buvo atliktos arba buvo atliktos vėliau, tačiau Sutartis taikoma dalykams, turintiems įtakos tokioms investicijoms po įsigaliojimo datos. „Investicija“ nurodo bet kokią investiciją, susijusią su ekonomine veikla energetikos sektoriuje ir investicijomis ar investicijų rūšimis, Susitariančiosios Šalies savo teritorijoje pavadintomis „Chartijos efektyvumo projektais“, apie kuriuos pranešta sekretoriatui. 7. „Investuotojas“ – tai: a) kai tai susiję su Susitariančiąja Šalimi: i) fizinis asmuo, turintis tos Susitariančiosios Šalies pilietybę arba, pagal galiojančius įstatymus, nuolat joje gyvenantis; ii) bendrovė ar kita organizacija, įkurta pagal toje Susitariančioje Šalyje galiojančius įstatymus; b) kai tai susiję su „trečiąja valstybe“, fizinis asmuo, bendrovė ar kita organizacija, kuri vykdo, mutatis mutandis, sąlygas, a punkte keliamas Susitariančiajai Šaliai. 8. „Investuoti“ arba „investavimas“ – tai naujų investicijų sukūrimas, visų esamų investicijų ar jų dalies įsigijimas, ar perėjimas į kitas investicinės veiklos rūšis. 9. „Įplaukos“ – tai sumos, gaunamos iš investicijų ar su jomis susijusios, neatsižvelgiant į jų mokėjimo formą, įskaitant pelną, dividendus, palūkanas, kapitalo prieaugį, autorinio atlyginimo mokėjimus, vadybos, techninės pagalbos ar kitus panašius mokesčius ir mokėjimus natūra. 10. „Teritorija“ – tai, kai kalbama apie valstybę, kuri yra Susitariančioji Šalis: a) jos suvereni teritorija, susitariant, kad teritoriją sudaro žemė, vidaus vandenys ir teritorinė jūra; ir b) pagal tarptautinę jūrų teisę: jūra, jūros dugnas ir jo giluminiai sluoksniai, į kuriuos ta Susitariančioji Šalis turi suverenių teisių ir kurie yra jos jurisdikcijoje. Kai kalbama apie regioninę ekonominės plėtros organizaciją, kuri yra Susitariančioji Šalis, teritorija – tai tokios organizacijos valstybių narių teritorijos pagal nuostatas, įtvirtintas susitarime, kuriuo įsteigiama ta organizacija. 11. a) „GATT“ – tai „1947 m. GATT“ arba „1994 m. GATT“ arba jie abu, kai abu yra taikytini. b) „1947 m. GATT“ – tai 1947 m. spalio 30 d. Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos, pridėtas prie baigiamojo akto, priimto baigiant Jungtinių Tautų konferencijos dėl prekybos ir užimtumo parengiamojo komiteto antrąją sesiją, su vėlesniais pataisymais, papildymais ar pakeitimais; c) „1994 m. GATT“ – tai Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos, apibrėžtas Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1A priede, su vėlesniais pataisymais, papildymais ar pakeitimais. Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties šalis laikoma 1994 m. GATT šalimi. d) „Susiję dokumentai“ – tai atitinkamai: i) sutartys, susitarimai ar kiti teisiniai dokumentai, įskaitant sprendimus, pareiškimus ir susitarimus, sudaryti vadovaujantis 1947 m. GATT, su vėlesniais pataisymais, papildymais ar pakeitimais; arba ii) Pasaulinės prekybos organizacijos steigimo sutartis, įskaitant jos 1 priedą (išskyrus 1994 m. GATT), jos 2, 3 ir 4 priedus ir su jais susijusius sprendimus, pareiškimus ir susitarimus su vėlesniais pataisymais, papildymais ar pakeitimais. 12. „Intelektinė nuosavybė“ – tai autorių ir gretutinės teisės, prekių ženklai, geografinės nuorodos, pramoniniai projektai, patentai, integruotų grandinių schemos ir nepagarsinamos informacijos apsauga. 13. a) „Energetikos chartijos protokolas“ arba „Protokolas“ – tai sutartis, dėl kurios derėtis įgalioja, ir kurios tekstą tvirtina Chartijos konferencija, bei kurią sudaro dvi ar daugiau Susitariančiųjų Šalių tam, kad papildytų, išplėstų ar išplėtotų šios Sutarties nuostatas dėl kurio nors konkretaus veiklos sektoriaus ar kategorijos, patenkančios į šios Sutarties taikymo sritį, arba dėl bendradarbiavimo sričių pagal Chartijos III antraštinę dalį. b) „Energetikos chartijos pareiškimas“ arba „Pareiškimas“ – tai neįpareigojantis dokumentas, dėl kurio derėtis įgalioja, ir kurio tekstą tvirtina Chartijos konferencija, bei kurį sudaro dvi ar daugiau Susitariančiųjų Šalių tam, kad papildytų šios Sutarties nuostatas. 14. „Laisvai konvertuojama valiuta“ – tai valiuta, kuria plačiai prekiaujama tarptautinėse užsienio valiutų keitimo rinkose, ir kuria plačiai atsiskaitoma tarptautiniuose sandoriuose. 2 straipsnis Sutarties tikslas Šis Sutartimi sukuriama teisinė sistema, skirta skatinti ilgalaikį bendradarbiavimą energetikos srityje, paremtą papildomumu ir abipuse nauda bei atitinkantį Chartijos tikslus ir principus. II DALIS DIDMENINĖ PREKYBA 3 straipsnis Tarptautinės rinkos Susitariančiosios Šalys dirba skatindamos patekimą į tarptautines rinkas komerciniais pagrindais ir apskritai kurdamos atvirą ir konkurencingą energetikos medžiagų ir produktų rinką. 4 straipsnis Nenukrypstamumas nuo GATT ir susijusių dokumentų Nė viena šios Sutarties nuostata santykiuose tarp konkrečių Susitariančiųjų Šalių, kurios yra GATT šalys, neleidžia nukrypti nuo GATT ir susijusių dokumentų nuostatų, taikomų tų Susitariančiųjų Šalių tarpusavio santykiams. 5 straipsnis Su prekyba susijusio investavimo priemonės 1. Susitariančioji Šalis netaiko jokių su prekyba susijusio investavimo priemonių, kurios neatitinka GATT III arba XI straipsnių nuostatų; tai daroma nepažeidžiant Susitariančiosios Šalies teisių ir pareigų pagal GATT ir susijusius dokumentus bei 29 straipsnį. 2. Tokioms priemonėms priskiriamos bet kokios investavimo priemonės, kurios yra privalomos ar taikytinos pagal vidaus teisės aktus arba pagal kurį nors administracinį sprendimą, arba kurių laikytis būtina tam, kad būtų gauta lengvata, ir pagal kurias reikalaujama: a) kad įmonė pirktų ar naudotų vietinės kilmės arba iš vietos šaltinio įsigyjamus gaminius, apibrėžiant konkrečius produktus, produktų kiekį ar vertę arba įmonės vietos gamybos kiekio ar vertės dalies išraiška; arba b) kad įmonės perkamų ar naudojamų įvežtinių gaminių kiekis būtų ribojamas tam tikru dydžiu, susijusiu su įmonės eksportuojamų vietos gaminių kiekiu ar verte; arba pagal kurias suvaržomas: c) įmonės vykdomas gaminių, naudojamų jos vietos gamyboje, ar su ja susijusių gaminių importas, taikant bendrus suvaržymus ar nustatant tam tikrą dydį, susijusį su įmonės eksportuojamos vietos produkcijos kiekiu ar verte; d) įmonės vykdomas gaminių, naudojamų jos vietos gamyboje, ar su ja susijusių gaminių importas, suvaržant jos galimybę naudotis užsienio valiuta tam tikru dydžiu, susietu su užsienio valiutos įplaukomis, priskiriamomis tai įmonei; arba e) įmonės vykdomas gaminių eksportas ar pardavimas eksportui, apibrėžiant konkrečius produktus, produktų kiekį ar vertę arba įmonės vietos produkcijos kiekio ar vertės dalies išraiška. 3. Nė viena 1 dalies nuostata neturi būti aiškinama taip, kad Susitariančioji Šalis negalėtų taikyti 2 dalies a ir c punktuose aprašytų su prekyba susijusio investavimo priemonių tam, kad skatintų eksportą, vykdytų užsienio pagalbos, prekių ar paslaugų pirkimo valdžios įstaigų užsakymu, lengvatinių muitų tarifų arba kvotų programas. 4. Neatsižvelgiant į 1 dalį, Susitariančiajai Šaliai leidžiama laikinai ir toliau taikyti su prekyba susijusio investavimo priemones, kurios galiojo daugiau kaip 180 dienų prieš jai pasirašant šią Sutartį, jeigu laikomasi TRM priede pateiktų nuostatų dėl pranešimo ir laipsniško panaikinimo. 6 straipsnis Konkurencija 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis stengiasi sumažinti ekonominėje veikloje energetikos sektoriuje esančius rinkos iškraipymus ir kliūtis konkurencijai. 2. Kiekviena Susitariančioji Šalis užtikrina, kad savo kompetencijos srityje ji turėtų ir įgyvendintų tokius teisės aktus, kurie yra būtini ir tinkami kovoti su vienašališka ir iš anksto sutarta antikonkurencine veikla, pasitaikančia ekonominėje veikloje energetikos sektoriuje. 3. Susitariančiosios šalys, turinčios konkurencijos taisyklių taikymo patirties, gavusios atitinkamą prašymą, visomis jėgomis ir panaudodamos turimus išteklius teikia kitoms Susitariančiosioms Šalims techninę pagalbą kuriant ir diegiant konkurencijos taisykles. 4. Susitariančiosios Šalys, užtikrindamos savo konkurencijos taisyklių įgyvendinimą, gali bendradarbiauti konsultuodamosi ir keisdamosi informacija. 5. Jeigu Susitariančiosios Šalies nuomone kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje vykdoma konkreti antikonkurencinė veikla turi neigiamos įtakos svarbiam interesui, susijusiam su šiame straipsnyje apibrėžtais tikslais, Susitariančioji Šalis gali apie tai pranešti tai kitai Susitariančiajai Šaliai ir gali pareikalauti, kad jos už konkurencijos priežiūrą atsakingos valdžios institucijos imtųsi deramų teisinių reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonių. Pranešanti Susitariančioji Šalis savo pranešime pateikia pakankamai informacijos, kad leistų informuojamai Susitariančiajai Šaliai nustatyti antikonkurencinę veiklą, apie kurią kalbama pranešime, pasiūlo tokios tolesnės informacijos ir tokį bendradarbiavimą, kurį pranešanti Susitariančioji Šalis pajėgi užtikrinti. Informuojamoji Susitariančioji Šalis arba, kaip gali būti tokiu atveju, atitinkamos už konkurencijos priežiūrą atsakingos valdžios institucijos gali konsultuotis su pranešančios Susitariančiosios Šalies už konkurencijos priežiūrą atsakingomis valdžios institucijomis ir turi skirti visą dėmesį nagrinėdamos pranešančios Susitariančiosios Šalies prašymą ir spręsdamos, imtis ar nesiimti teisinių reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonių prieš įtariamą antikonkurencinę veiklą, nurodytą pranešime. Informuojamoji Susitariančioji Šalis informuoja pranešančią Susitariančiąją Šalį apie savo sprendimą arba apie atitinkamų už konkurencijos priežiūrą atsakingų valdžios institucijų sprendimą ir, jeigu pati taip pageidauja, gali informuoti pranešančią Susitariančiąją Šalį apie tokio sprendimo motyvus. Jeigu imamasi teisinių reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonių, informuojamoji Susitariančioji Šalis informuoja pranešančią Susitariančiąją Šalį apie jų rezultatus ir, kiek įmanoma, apie bet kokias reikšmingas tarpines aplinkybes. 6. Nė viena šio straipsnio nuostata nereikalaujama, kad Susitariančioji Šalis teiktų informaciją nusižengdama savo įstatymams dėl informacijos atskleidimo, slaptumo ar verslo paslapčių. 7. Šio straipsnio 5 dalyje ir 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka yra išskirtinė šioje Sutartyje numatyta priemonė visiems ginčams, kurių gali kilti dėl šio straipsnio taikymo ar aiškinimo, spręsti. 7 straipsnis Tranzitas 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis imasi reikiamų priemonių energetikos medžiagų ir produktų tranzitui palengvinti, atitinkančių laisvo tranzito principą, neišskiriant jokių energetikos medžiagų ar produktų pagal kilmę, paskirties vietą ar jų priklausomybę ar, nediskriminuojant jų kainų atžvilgiu remiantis tokiu išskyrimu, taip pat netaikant jokių nepagrįstų atidėliojimų, suvaržymų ar mokesčių. 2. Susitariančiosios Šalys skatina atitinkamus subjektus bendradarbiauti: a) modernizuojant energijos transportavimo įrangą, būtiną energetikos medžiagų ir produktų tranzitui; b) plėtojant ir eksploatuojant energijos transportavimo įrenginius, tenkinančius poreikius daugiau nei vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje; c) numatydamos priemones energetikos medžiagų ir produktų tiekimo pertrūkių pasekmėms sušvelninti; d) palengvindamos energijos transportavimo įrengimų sujungimą. 3. Kiekviena Susitariančioji Šalis įsipareigoja, kad jos nuostatose, susijusiose su energetikos medžiagų ir produktų transportavimu ir energijos transportavimo įrenginių naudojimu, tranzitinėms energetikos medžiagoms ir produktams taikomas režimas būtų ne mažiau palankus, negu režimas, jos nuostatose taikomas energetikos medžiagoms ir produktams, kilusiems jos pačios teritorijoje ar jai skirtiems, išskyrus atvejus, kai esamuose tarptautiniuose susitarimuose numatyta kitaip. 4. Jeigu energetinių medžiagų ar produktų tranzitas negali vykti komercinėmis sąlygomis naudojant energijos transportavimo įrenginius, Susitariančiosios Šalys nesudaro kliūčių naujų įrenginių statybai, išskyrus atvejus, kai galiojančiuose teisės aktuose, atitinkančiuose šio straipsnio 1 dalį, numatyta kitaip. 5. Susitariančioji Šalis, kurios teritorija gali vykti energetikos medžiagų ir produktų tranzitas, nėra įpareigota: a) leisti statyti ar modifikuoti energijos transportavimo įrenginius; arba b) leisti naują ar papildomą tranzitą per jau esamus energijos transportavimo įrenginius, jeigu tai, kaip ji įrodo kitoms suinteresuotoms Susitariančiosioms Šalims, sukeltų pavojų jos energetikos sistemų saugumui ar efektyvumui, įskaitant ir tiekimo stabilumą. Susitariančiosios Šalys, remdamosi šio straipsnio 6 ir 7 dalimis, užtikrina nustatytus energetikos medžiagų ir produktų srautus iš kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijų, į jas arba tarp jų. 6. Susitariančioji Šalis, kurios teritorija vyksta energetikos medžiagų ir produktų tranzitas, kilus ginčui dėl kurių nors klausimų, atsirandančių dėl to tranzito, nenutraukia ir nesumažina bei neleidžia jokiam savo valdomam subjektui nutraukti ar sumažinti esamų energetikos medžiagų ar produktų srautų, ir nepareikalauja, kad kuris nors jos jurisdikcijai priklausantis subjektas juos nutrauktų ar sumažintų prieš užbaigiant ginčų sprendimo procedūras, apibrėžtas šio straipsnio 7 dalyje, išskyrus atvejus, kai tai konkrečiai numatyta sutartyje ar kitame susitarime, kuriuo reguliuojamas toks tranzitas arba tai leidžiama remiantis taikintojo sprendimu. 7. Tolesnės nuostatos taikomos ginčui, aprašytam šio straipsnio 6 dalyje, tačiau tik tada, kai išnaudotos visos susijusios sutartinės ar kitos ginčų sprendimo priemonės, dėl kurių iš anksto tarpusavyje susitarė Susitariančiosios Šalys, tarp kurių kilo ginčas, arba šio straipsnio 6 dalyje minimas subjektas bei kitos Susitariančiosios Šalies subjektas, tarp kurių kilo ginčas: a) ginče dalyvaujanti Susitariančioji Šalis gali perduoti jį spręsti Generaliniam Sekretoriui, nusiųsdama pranešimą, kuriame būtų pateikta ginčijamų dalykų santrauka. Generalinis Sekretorius praneša visoms Susitariančiosioms Šalims apie bet kurį tokį perdavimą; b) per 30 nuo tokio pranešimo gavimo Generalinis Sekretorius, pasitaręs su ginčo šalimis ir kitomis suinteresuotomis Susitariančiosiomis Šalimis, paskiria taikintoją. Toks taikintojas turi turėti patirties tuose dalykuose, dėl kurių kilo ginčas, ir turi nebūti ginčo šalies ar vienos iš kitų suinteresuotųjų Susitariančiųjų Šalių pilietis arba nuolatinis jų gyventojas; c) taikintojas stengiasi, kad ginčo šalys susitartų dėl ginčo sprendimo arba dėl tvarkos, pagal kurią toks sprendimas būtų pasiektas. Jeigu per 90 dienų nuo paskyrimo jam nepavyksta užtikrinti, kad toks susitarimas būtų pasiektas, jis rekomenduoja ginčo sprendimą arba tvarką, pagal kurią toks sprendimas būtų pasiektas, ir nustato laikinus muitų tarifus ir kitas sąlygas, kurių turi būti laikomasi vykdant tranzitą nuo jo nustatytos datos iki tol, kol ginčas išsprendžiamas; d) Susitariančiosios Šalys įsipareigoja stebėti ir užtikrinti, kad joms pavaldūs ar jų jurisdikcijai priklausantys subjektai 12 mėnesių nuo taikintojo sprendimo arba iki tol, kol ginčas išsprendžiamas, atsižvelgiant į tai, kas įvyksta anksčiau, laikytųsi visų c punkte numatytų sprendimų dėl muitų tarifų ir sąlygų; e) neatsižvelgiant į b punktą, Generaliniam Sekretoriui leidžiama savo nuožiūra neskirti taikintojo, jeigu jo nuomone ginčas susijęs su tokiu tranzitu, kuris yra ar buvo nagrinėjamas šios dalies a – d punktuose numatyta ginčų sprendimo tvarka, tačiau taip nagrinėjant, ginčo išspręsti nepavyko; f) Chartijos konferencija patvirtina standartines taikinimo proceso eigos ir atlyginimo taikintojams nuostatas. 8. Nė viena šio straipsnio nuostata neleidžia nukrypti nuo Susitariančiosios Šalies teisių ir pareigų pagal tarptautinę teisę, įskaitant tarptautinę paprotinę teisę, galiojančius dvišalius ar daugiašalius susitarimus, įskaitant taisykles dėl povandeninių kabelių ir vamzdynų. 9. Šis straipsnis neturi būti aiškinamas taip, kad kuri nors Susitariančioji Šalis, neturinti tranzitui naudojamų tam tikros rūšies energijos transportavimo įrengimų, būtų įpareigota imtis kokių nors priemonių, susijusių su tos rūšies energijos transportavimo įrenginiais. Tačiau tokia Susitariančioji Šalis yra įpareigota laikytis šio straipsnio 4 dalies nuostatų. 10. Šiame straipsnyje: a) „tranzitas“ – tai: i) Susitariančiosios šalies teritorija gabenimas arba gabenimas į jos teritorijoje esantį uostą, arba iš tokio uosto krovimas ar iš jo iškrovimas tokių energetikos medžiagų ir produktų, kurių kilmės vieta yra kitos valstybės teritorijoje, ir kurių paskirties vieta yra trečiosios valstybės teritorijoje, jeigu viena iš šių valstybių yra Susitariančioji Šalis; arba ii) Susitariančiosios šalies teritorija gabenimas tokių energetikos medžiagų ir produktų, kurių kilmės vieta yra kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, ir kurių paskirties vieta yra tos kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, išskyrus atvejus, kai abi suinteresuotos Susitariančiosios Šalys nusprendžia kitaip ir įregistruoja savo sprendimą bendru įrašu N priede. Abi Susitariančiosios Šalys gali išbraukti savo įrašą iš N priedo pateikdamos bendrą rašytinį pranešimą apie savo ketinimą sekretoriatui, kuris tą pranešimą nusiunčia kitoms Susitariančiosioms Šalims. Išbraukimas įsigalioja po keturių savaičių nuo minėtojo pranešimo pateikimo; b) „energijos transportavimo įrengimai“ – tai aukšto slėgio dujotiekiai, aukštos įtampos elektros tinklai ir linijos, žalios naftos naftotiekiai, anglies suspensijos vamzdynai, naftos produktų vamzdynai ir kiti stacionarūs įrengimai, skirti būtent energetikos medžiagoms ir produktams aptarnauti. 8 straipsnis Technologijų perdavimas 1. Susitariančiosios Šalys susitaria skatinti galimybes naudotis energetikos technologijomis ir perduoti tas technologijas komerciniais ir nediskriminaciniais pagrindais, kad pagelbėtų efektyviai prekiauti energetikos medžiagomis ir produktais bei investuoti, ir įgyvendinti Chartijos tikslus remiantis  savo įstatymais ir kitais teisės aktais bei atsižvelgiant į intelektinės nuosavybės apsaugos teises. 2. Atitinkamai, tokiu mastu, koks būtinas šio straipsnio 1 daliai įvykdyti, Susitariančiosios Šalys pašalina esamas kliūtis energetikos medžiagų ir produktų bei susijusios įrangos ir paslaugų srities technologijų perdavimui ir nekuria naujų tokių kliūčių, atsižvelgdamos į neplatinimo ir kitus tarptautinius įsipareigojimus. 9 straipsnis Galimybė naudotis kapitalu 1. Susitariančiosios Šalys pripažįsta atvirų kapitalo rinkų svarbą skatinant kapitalo srautų nukreipimą į prekybos energetikos medžiagomis ir produktais finansavimą ir investavimą bei paramą, susijusią su investavimu į ekonominę veiklą energetikos sektoriuje kitų Susitariančiųjų Šalių, ypač tų, kurių ekonomikos išgyvena pereinamąjį laikotarpį, teritorijose. Kiekviena Susitariančioji Šalis atitinkamai stengiasi gerinti sąlygas kitų Susitariančiųjų Šalių bendrovėms ir piliečiams naudotis savo kapitalo rinka, kad finansuotų prekybą energetikos medžiagomis ir produktais ir investuotų į ekonominę veiklą energetikos sektoriuje tų kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijose, taikydama jiems ne mažiau palankų režimą, negu tas, kurį ji panašiomis aplinkybėmis taiko savo pačios bendrovėms ir piliečiams arba kurios nors kitos Susitariančiosios Šalies ar trečiosios valstybės bendrovėms ir piliečiams, iš šių režimų pasirinkus palankiausiąjį. 2. Susitariančioji Šalis gali patvirtinti ir taikyti programų, kuriomis suteikiama galimybė gauti valstybės paskolų, subsidijų, garantijų ar draudimo apsaugą prekybai ar investicijoms užsienyje. Ji suteikia galimybę naudotis tokiomis priemonėmis laikantis tokių investavimo į ekonominę veiklą kitų Susitariančiųjų Šalių energetikos sektoriuje arba prekybos energetikos medžiagomis ir produktais su kitomis Susitariančiosiomis Šalimis programų tikslų, suvaržymų ir kriterijų (įskaitant bet kokius tikslus, suvaržymus ar kriterijus, susijusius su tokios priemonės prašytojo veiklos vieta arba prekių ar paslaugų, tiekiamų ar teikiamų naudojantis kuria nors tokia priemone, pristatymo vieta). 3. Susitariančiosios Šalys, įgyvendindamos ekonominės veiklos energetikos sektoriuje programas, skirtas Susitariančiųjų Šalių ekonomikos stabilumui ir investicijų klimatui pagerinti, stengiasi pagal poreikį paskatinti atitinkamų tarptautinių finansinių institucijų veiklą ir pasinaudoti jų patirtimi. 4. Nė viena  šio straipsnio nuostata nekliudo: a) finansinėms institucijoms taikyti savo skolinimo ar įsipareigojimų prisiėmimo tvarką, remiantis rinkos principais ir sveiko proto logika; arba b) Susitariančiajai Šaliai imtis priemonių: i) dėl racionalių priežasčių, įskaitant investuotojų, vartotojų, indėlininkų, draudėjų ar asmenų, kuriems finansinės paslaugos tiekėjas turi patikėtinio pareigų, apsaugą; arba ii) savo finansinės sistemos ir kapitalo rinkų tvirtumui ir stabilumui užtikrinti. III DALIS INVESTICIJŲ SKATINIMAS IR APSAUGA 10 straipsnis Investicijų skatinimas, apsauga ir joms taikomas režimas 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis, remdamasi šios Sutarties nuostatomis, skatina ir sudaro stabilias, nešališkas, palankias ir aiškias sąlygas kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojams investuoti jos teritorijoje. Tokioms sąlygoms priskiriamas įsipareigojimas kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojų investicijoms visada taikyti teisingą ir nešališką režimą. Tokioms investicijoms taip pat taikoma nuolatinė apsauga ir garantijos, ir nė viena Susitariančioji Šalis jokiu būdu nekliudo nepagrįstomis ar diskriminacinėmis priemonėmis valdyti, eksploatuoti, naudoti tokias investicijas, jų turėti ar jomis disponuoti. Jokiu atveju tokioms investicijoms netaikomas mažiau palankus režimas, negu reikalaujama tarptautiniuose teisės aktuose, įskaitant sutartinius įsipareigojimus. Kiekviena Susitariančioji Šalis laikosi visų įsipareigojimų, kuriuos ji prisiėmė kitos Susitariančiosios Šalies investuotojo ar jo investicijų atžvilgiu. 2. Kiekviena Susitariančioji Šalis siekia taikyti kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams, investuojantiems jos teritorijoje, šio straipsnio 3 dalyje aprašytą režimą. 3. Šiame straipsnyje „režimas“ – tai Susitariančiosios Šalies taikomas režimas, nesantis mažiau palankus už tą, kurį ji taiko savo pačios investuotojams ar kurios nors kitos Susitariančiosios Šalies ar trečiosios valstybės investuotojams, iš šių režimų pasirinkus palankiausiąjį. 4. Papildoma sutartis pagal joje nustatytas sąlygas turi įpareigoti kiekvieną jos šalį taikyti kitų šalių investuotojams, investuojantiems jos teritorijoje, šio straipsnio 3 dalyje aprašytą režimą. Ta sutartis teikiama pasirašyti valstybėms bei regioninėms ekonominės integracijos organizacijoms, kurios pasirašė šią Sutartį ar prie jos prisijungė. Derybos dėl papildomos sutarties turi prasidėti ne vėliau kaip 1995 m. sausio 1 d., siekiant jas baigti iki 1998 m. sausio 1 d. 5. Kiekviena Susitariančioji Šalis, kai tai susiję su investicijomis jos teritorijoje, siekia: a) iki minimumo sumažinti išimčių iš šio straipsnio 3 dalyje aprašyto režimo skaičių; b) laipsniškai pašalinti esamus apribojimus, turinčius įtakos kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojams. 6. a) Susitariančioji Šalis turi teisę bet kuriuo metu savanoriškai per sekretoriatą pareikšti Chartijos konferencijai apie savo ketinimą neįvesti naujų išimčių iš šio straipsnio 3 dalyje aprašyto režimo, taikomo investicijoms jos teritorijoje; b) Susitariančioji Šalis taip pat turi teisę bet kuriuo metu savanoriškai įsipareigoti taikyti kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojams, investuojantiems į kai kurią ar visą ekonominę veiklą energetikos sektoriuje jos teritorijoje, režimą, aprašytą šio straipsnio 3 dalyje. Apie tokius įsipareigojimus pranešama sekretoriatui, jie įtraukiami į VC priedą ir tampa privalomi pagal šią Sutartį. 7. Kiekviena Susitariančioji Šalis taiko kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojų investicijoms jos teritorijoje, taip pat su jomis susijusiai veiklai, įskaitant valdymą, eksploataciją, naudojimą, turėjimą ar disponavimą, ne mažiau palankų režimą, negu tas, kurį ji taiko savo pačios investuotojų ar kurios nors kitos Susitariančiosios Šalies ar trečiosios valstybės investuotojų investicijoms ir su jomis susijusiai veiklai, įskaitant valdymą, eksploataciją, naudojimą, turėjimą ar disponavimą, iš šių režimų pasirinkus palankiausiąjį. 8. Šio straipsnio 7 dalies taikymo modalumų programų, pagal kurias Susitariančioji Šalis skiria subsidijų ar kitokios finansinės pagalbos, arba sudaro energetikos technologijų tyrinėjimų ir plėtojimo sutarčių, atžvilgiu galima numatyti tik papildomoje sutartyje, aprašytoje šios straipsnio 4 dalyje. Kiekviena Susitariančioji Šalis per sekretoriatą nuolat informuoja Chartijos konferenciją apie modalumus, kuriuos ji taiko šioje dalyje aprašytoms programoms. 9. Kiekviena Susitariančioji  Šalis arba regioninė ekonominės integracijos organizacija, kuri pasirašo šią Sutartį ar prie jos prisijungia, Sutarties pasirašymo arba savo prisijungimo dokumento deponavimo dieną pateikia sekretoriatui ataskaitą, reziumuodama visus įstatymus, teisės aktus ar kitas priemones, susijusias su: a) išimtimis iš šio straipsnio 2 dalies; arba b) šio straipsnio 8 dalyje minėtomis programomis. Susitariančioji Šalis nuolat seka, kad jos ataskaitoje būtų naujausia informacija, nedelsiant pateikdama sekretoriatui pakeitimus. Chartijos konferencija periodiškai peržiūri šias ataskaitas. Šios dalies a punkto atžvilgiu, ataskaitoje gali būti įvardytos tos energetikos sektoriaus dalys, kuriose Susitariančioji Šalis taiko kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojams šio straipsnio 3 dalyje aprašytą režimą. Šios dalies b punkto atžvilgiu, Chartijos konferencija, peržiūrėdama tokias programas, gali apsvarstyti jų įtaką konkurencijai ir investicijoms. 10. Neatsižvelgiant į jokią kitą šio straipsnio nuostatą, šio straipsnio 3 ir 7 dalyse aprašytas režimas netaikomas intelektinės nuosavybės apsaugai; jai taikomas toks režimas, kuris apibrėžtas atitinkamose taikytinų tarptautinių susitarimų dėl intelektinės nuosavybės teisių apsaugos, kurių dalyvės yra atitinkamos Susitariančiosios Šalys, nuostatose. 11. Atsižvelgiant į 26 straipsnio nuostatas, Susitariančiosios Šalies su prekyba susijusių investicijų priemonės, aprašytos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyje, taikymas kitos Susitariančiosios Šalies investuotojo investicijai, jau egzistuojančiai tokio taikymo metu, pagal 5 straipsnio 3 ir 4 dalis laikomas pirmosios Susitariančiosios Šalies įsipareigojimo pagal šią dalį pažeidimu. 12. Kiekviena Susitariančioji Šalis užtikrina, kad jos vidaus teisės aktuose būtų numatyta efektyvių priemonių pretenzijoms dėl investicijų, investavimo susitarimų ir leidimų investuoti pareikšti ir su tuo susijusioms teisėms įgyvendinti. 11 straipsnis Pagrindiniai darbuotojai 1. Susitariančioji Šalis pagal savo įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su fizinių asmenų atvykimu, buvimu ir darbu, sąžiningai išnagrinėja kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų ir pagrindinių darbuotojų, kuriuos tie investuotojai yra įdarbinę ar kurie buvo įdarbinti dėl jų investicijos, prašymus atvykti į jos teritoriją ir laikinai joje pasilikti tam, kad užsiimtų veikla, susijusia su atitinkamu investavimu ar atitinkamų investicijų plėtojimu, valdymu, eksploatacija, naudojimu, turėjimu ar disponavimu jomis, įskaitant konsultacijų ir pagrindinių techninių paslaugų teikimą. 2. Susitariančioji Šalis leidžia kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams, kurie jau turi investicijų jos teritorijoje, ir dėl tokių investuotojų investicijų įdarbinti bet kurį pagrindinį asmenį investuotojo ar investicijos nuožiūra, neatsižvelgiant į jo pilietybę, jeigu tokiam pagrindiniam asmeniui buvo leista atvykti į pirmosios Susitariančiosios Šalies teritoriją, joje pasilikti ir dirbti, ir jeigu tokio įdarbinimo sąlygos atitinka tam pagrindiniam asmeniui išduoto leidimo sąlygas ir terminus. 12 straipsnis Nuostolių kompensavimas 1. Išskyrus tuos atvejus, kai taikomas 13 straipsnis, bet kurios Susitariančiosios Šalies investuotojui, dėl kurios nors investicijos kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje patiriančiam nuostolių, kurie atsirado dėl karo ar kitokio ginkluoto konflikto, nepaprastosios padėties, pilietinių neramumų ar kito panašaus įvykio toje teritorijoje, pastaroji Susitariančioji Šalis, grąžindama turtą, atlygindama žalą, mokėdama kompensaciją ar kitaip padengdama nuostolius, taiko palankiausią iš režimų, tos Susitariančiosios Šalies taikomų bet kuriam kitam investuotojui, nesvarbu, ar tai būtų jos pačios investuotojas, kurios nors kitos Susitariančiosios Šalies investuotojas ar bet kurios trečiosios valstybės investuotojas. 2. Nepažeidžiant šio straipsnio 1 dalies, Susitariančiosios Šalies investuotojui, kuriomis nors iš toje dalyje aprašytų aplinkybių kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje patiriančiam nuostolių dėl to, kad: a) pastarosios Šalies pajėgos ar valdžios institucijos rekvizavo jo investiciją ar jos dalį; arba b) pastarosios Šalies pajėgos ar valdžios institucijos sunaikino jo investiciją ar jos dalį, nors tomis aplinkybėmis to daryti nebuvo būtina; taikoma restitucija arba skiriama kompensacija, kuri visais atvejais turi būti neatidėliotina, pakankama ir veiksminga. 13 straipsnis Ekspropriacija 1. Susitariančiosios Šalies investuotojo investicijos bet kurios kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje negali būti nacionalizuotos ar nusavintos ir joms negali būti pritaikyta priemonė ar priemonės, kurių rezultatas lygiavertis nacionalizavimui ar nusavinimui (toliau – „ekspropriacija“), išskyrus atvejus, kai tokia ekspropriacija: a) atliekama visuomenės naudai; b) nėra diskriminacinė; c) atliekama tinkama teisine tvarka; ir d) atliekama nedelsiant išmokant pakankamą ir veiksmingą kompensaciją. Tokios kompensacijos suma turi atitikti tikrą eksproprijuotos investicijos rinkos vertę, buvusią prieš pat ekspropriaciją arba prieš pat tą momentą, kai sužinojus apie gresiančią ekspropriaciją, investicijos vertė pakito (toliau – „įvertinimo diena“). Tokia tikra rinkos vertė, investuotojo prašymu, išreiškiama laisvai konvertuojama valiuta, taikant įvertinimo dieną rinkoje galiojantį tos užsienio valiutos keitimo kursą. Į kompensaciją taip pat įtraukiamos palūkanos, pagal rinkoje galiojančius komercinius tarifus priskaičiuojamos nuo ekspropriacijos datos iki kompensacijos išmokėjimo datos. 2. Investuotojas, kurio investicija eksproprijuodama, turi teisę į tai, kad ekspropriaciją vykdančios Susitariančiosios Šalies teismo ar kita kompetentinga ir nepriklausoma institucija neatidėliodama išnagrinėtų pagal tos Susitariančiosios Šalies įstatymus jo atvejį, jo investicijos įvertinimą ir kompensacijos įvertinimą, vadovaudamasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytais principais. 3. Tam, kad būtų išvengta abejonių, ekspropriacija taip pat apima situacijas, kai Susitariančioji Šalis nusavina savo teritorijoje esančios bendrovės ar įmonės, kurioje kitos Susitariančiosios Šalies investuotojas turi investicijų, įskaitant valdomas jos akcijas, turtą. 14 straipsnis Su investicijomis susiję pervedimai 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis, kai tai susiję su bet kurios kitos Susitariančiosios Šalies investuotojo investicijomis jos teritorijoje, garantuoja laisvę atlikti pervedimus į jos teritoriją ir iš jos, įskaitant atvejus, kai pervedama: a) pradinis kapitalas bei bet koks papildomas kapitalas investicijai eksploatuoti ir plėtoti; b) įplaukos; c) mokėjimai pagal sutartį, įskaitant pagrindinės paskolos sumos ir susikaupusių palūkanų grąžinimą pagal paskolos sutartį; d) neišleistas užsienyje dėl tos investicijos samdomų darbuotojų uždarbis ir kitoks atlyginimas jiems; e) pajamos, gautos pardavus ar likvidavus visą investiciją ar kurią nors jos dalį; f) mokėjimai, atliekami sprendžiant ginčus; g) kompensacijos, mokamos pagal 12 ir 13 straipsnius. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatyti pervedimai atliekami neatidėliojant ir (išskyrus, kai grąžinama natūra) laisvai konvertuojama valiuta. 3. Pervedimai atliekami taikant pervedimo dieną rinkoje nustatytą keitimo kursą, galiojantį sandoriams grynaisiais ta valiuta, kuria reikia atlikti pervedimą. Jeigu tos valiutos keitimo rinkos nėra, naudojamas naujausias kursas, taikytas vidaus investicijoms, arba naujausias keitimo kursas valiutai keisti į specialias išėmimo teises, pasirenkant investuotojui palankiausią kursą. 4. Neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 – 3 dalis, Susitariančioji Šalis turi teisę ginti kreditorių teises arba užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų, reguliuojančių vertybinių popierių išdavimą, tvarkymą ir prekybą jais bei sprendimų, priimtų civiliniuose, administraciniuose ir baudžiamuosiuose teismo procesuose, vykdymą, teisingai, nediskriminuodama ir nešališkai taikydama savo įstatymus ir kitus teisės aktus. 5. Neatsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, Susitariančiosios Šalys, kurios yra valstybės, įėjusios į buvusios Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį, tarpusavio susitarimuose gali numatyti, kad mokėjimų pervedimai atliekami tokių Susitariančiųjų Šalių valiutomis, jeigu tokiuose susitarimuose kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojų investicijoms jų teritorijoje netaikomas mažiau palankus režimas, negu tas, kuris taikomas arba tokius susitarimus sudariusių Susitariančiųjų Šalių investuotojų investicijoms, arba kurios nors trečiosios valstybės investuotojų investicijoms. 6. Neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalies b punktą, Susitariančioji Šalis gali apriboti atlyginimo natūra pervedimus tomis aplinkybėmis, kai tai Susitariančiajai Šaliai pagal 29 straipsnio 2 dalies a punktą arba GATT ir susijusius dokumentus leidžiama apriboti arba uždrausti eksportuoti arba parduoti eksportui gaminius, sudarančius atlyginimą natūra; tačiau Susitariančioji Šalis leidžia atlikti atlyginimo natūra pervedimus, kurie leidžiami ar nustatyti investavimo sutartyje, leidime investuoti ar kitame rašytiniame Susitariančiosios Šalies ir kitos Susitariančiosios Šalies investuotojo arba jo investicijos susitarime. 15 straipsnis Subrogacija 1. Jeigu Susitariančioji Šalis arba jos paskirta įstaiga (toliau – „atlyginančioji šalis“) išmoka išmoką pagal draudimą ar garantiją, suteiktą investuotojo (toliau – „atlyginamoji šalis“) investicijai kitos Susitariančiosios Šalies (toliau – „priimančioji šalis“) teritorijoje, priimančioji šalis pripažįsta: a) kad atlyginančiajai šaliai perleidžiamos visos teisės ir pretenzijos į tokią investiciją; ir b) dėl subrogacijos atlyginančiosios šalies įgytą teisę naudotis visomis tomis teisėmis ir versti patenkinti tokias pretenzijas. 2. Visomis aplinkybėmis atlyginančioji šalis turi teisę į: a) tai, kad jai būtų taikomas toks pat režimas, kai ji naudojasi tomis teisėmis ir pretenzijomis, kurios jai buvo perleistos taip, kaip minėta šio straipsnio 1 dalyje; ir b) tuos pačius mokėjimus, kurie priklauso pagal tas teises ir pretenzijas, į kuriuos pagal šią Sutartį dėl atitinkamos investicijos turėjo teisę ir atlyginamoji šalis. 3. Jokiame teisminiame procese pagal 26 straipsnį Susitariančioji Šalis negali tvirtinti siekdama apsiginti, pareikšti priešieškinį, pasinaudoti teise į priepriešinį reikalavimą ar dėl kurios nors kitos priežasties, kad atlyginimas arba kitokia kompensacija už visą reikalaujamą žalą ar jos dalį buvo gauta arba bus gauta pagal draudimo arba garantijos suteikimo sutartį. 16 straipsnis Ryšys su kitais susitarimais Jeigu dvi ar daugiau Susitariančiųjų Šalių anksčiau buvo sudariusios tarptautinį susitarimą arba vėliau sudaro tarptautinį susitarimą, kurio sąlygos abiem atvejais susiję su šios Sutarties III arba V dalies objektu; 1. Nė viena šios Sutarties III arba V dalies nuostata negali būti aiškinama taip, kad būtų nukrypstama nuo kurios nors to kito susitarimo nuostatos arba nuo kurios nors teisės spręsti dėl to kito susitarimo kylančius ginčus pagal jo nuostatas; ir 2. Ne viena kito susitarimo sąlyga negali būti aiškinama taip, kad būtų nukrypstama nuo šios Sutarties III arba V dalies kurios nors nuostatos arba nuo kurios nors teisės spręsti dėl šios Sutarties kylančius ginčus pagal jos nuostatas; kai šios Sutarties nuostatos yra palankesnės investuotojui arba investicijai. 17 straipsnis III dalies netaikymas tam tikromis aplinkybėmis Kiekviena Susitariančioji Šalis pasilieka teisę nesuteikti šioje dalyje numatytų privalumų: 1. Juridiniam asmeniui, jeigu toks asmuo yra valdomas arba kontroliuojamas trečiosios valstybės piliečių, ir jeigu tas asmuo Susitariančiosios Šalies, kurioje jis yra įsteigtas, teritorijoje neužsiima  jokia esmine verslo veikla; arba 2. Investicijai, jeigu atsakančioji Susitariančioji Šalis nustato, kad ta investicija yra investuotojo iš trečiosios valstybės, su kuria atsakančioji Susitariančioji Šalis: a) nepalaiko diplomatinių santykių; arba kuriai b) nustato ar taiko priemones, kurios: i) draudžia sandorius su tos valstybės investuotojais; arba ii) būtų pažeistos ar apeitos, jeigu šioje dalyje numatyti privalumai būtų suteikti tos valstybės investuotojams arba jų investicijoms. IV DALIS KITOS NUOSTATOS 18 straipsnis Teisė valdyti energijos išteklius 1. Susitariančiosios Šalys pripažįsta valstybės suverenitetą ir suverenias teises į energijos išteklius. Jos dar kartą patvirtina, kad tomis teisėmis turi būti naudojamasi laikantis ir vadovaujantis tarptautinės teisės normų. 2. Nepakeisdama galimybių komerciniais pagrindais naudotis energijos ištekliais, juos žvalgyti ir parengti eksploatacijai skatinimo tikslų, ši Sutartis jokiu būdu neįtakoja Susitariančiosiose Šalyse galiojančių taisyklių, reglamentuojančių energijos išteklių nuosavybės ir valdymo sistemą. 3. Kiekviena valstybė, visų pirma, išsaugo teises spręsti kuriose jos teritorijos geografinėse srityse suteikti galimybę žvalgyti ir rengti eksploatacijai jos energijos išteklius, koks turi būti optimalus jų išgavimo režimas, jų eikvojimo ar kitokios eksploatacijos sparta, nustatyti ir rinkti bet kokius mokesčius, procentinius periodinius atlyginimus ar kitokius piniginius mokėjimus, mokamus už tokią žvalgybą ir eksploataciją, bei reguliuoti aplinkosaugos ir saugumo dalykus, susijusius su tokia žvalgyba, parengimu eksploatacijai ir išgavimu jos teritorijoje, taip pat dalyvauti tokioje žvalgyboje ir eksploatacijoje, inter alia, tiesiogiai dalyvaujant vyriausybei arba per valstybės įmones. 4. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja sudaryti lengvesnių galimybių naudoti energijos išteklius, inter alia, be diskriminacijos ir pagal paskelbtus kriterijus skirstydamos leidimus, licencijas, koncesijas ir sutartis žvalgyti ir tyrinėti arba eksploatuoti energijos išteklius ar juos išgauti. 19 straipsnis Aplinkosaugos dalykai 1. Siekdama subalansuotos plėtros ir atsižvelgdama į savo įsipareigojimus pagal tuos tarptautinius susitarimus dėl aplinkos, kurių dalyvė ji yra, kiekviena Susitariančioji Šalis stengiasi ekonomiškai efektyviomis priemonėmis iki minimumo sumažinti žalingą poveikį aplinkai savo teritorijoje arba už jos ribų, atsirandantį dėl visų operacijų jos teritorijoje vykstančios energijos apytakos grandinėje, deramai atsižvelgdama į saugumą. Tai atlikdama, kiekviena Susitariančioji Šalis taiko ekonomiškai efektyvias priemones. Savo politika ir veiksmais kiekviena Susitariančioji Šalis stengiasi imtis atsargumo priemonių, kad neleistų blogėti aplinkos būklei arba tokį blogėjimą sumažintų iki minimumo. Susitariančiosios Šalys susitaria, kad paprastai teršėjas Susitariančiųjų Šalių teritorijose turėtų padengti su tarša, įskaitant tarpvalstybinę taršą, susijusias sąnaudas, ir tai turi būti daroma deramai paisant visuomenės interesų ir neiškraipant investicijų į energijos apytaką ar tarptautinę prekybą. Todėl Susitariančiosios Šalys: a) formuluodamos ir įgyvendindamos savo energetikos politiką atsižvelgia į aplinkosaugos aplinkybes; b) visoje energijos apytakos grandinėje skatina į rinką orientuotą kainodarą ir didesnę aplinkosaugos sąnaudų ir naudos atitiktį; c) atsižvelgdamos į 34 straipsnio 4 dalį, skatina bendradarbiauti siekiant Chartijoje numatytų aplinkosaugos tikslų ir nustatant energijos apytakai taikytinus tarptautinius aplinkosaugos standartus, atkreipiant dėmesį į žalingo poveikio ir kovos su juo sąnaudų skirtumus įvairiose Susitariančiosiose Šalyse; d) ypatingą dėmesį skiria energijos efektyvumo gerinimui, atsinaujinančių energijos šaltinių įsisavinimui ir naudojimui, švaresnio kuro propagavimui ir taršos mažinimo technologijų bei technologinių priemonių taikymui; e) skatina Susitariančiąsias Šalis rinkti informaciją apie aplinkai tinkamą ir ekonominiu požiūriu efektyvią energetikos politiką bei ekonominiu požiūriu efektyvią veiklą ir technologijas, bei keistis ja tarpusavyje; f) prisideda prie visuomenės informavimo apie energetikos sistemų poveikį aplinkai, apie veiksmų, kurių reikia imtis, kad būtų neutralizuotas ar sumažintas jų žalingas poveikis aplinkai, mastą, ir apie sąnaudas, susijusias su įvairiomis poveikio neutralizacijos ar sumažinimo priemonėmis; g) prisideda ir bendradarbiauja tyrinėjant, plėtojant ir taikant efektyvaus energijos naudojimo ir aplinkai tinkamas technologijas, būdus ir procesus, kurie ekonominiu požiūriu efektyviai iki minimumo sumažins visų energijos apytakos grandžių žalingą poveikį aplinkai; h) skatina sudaryti palankias sąlygas perleisti ir platinti tokias technologijas laikantis pakankamų ir veiksmingų intelektinės nuosavybės teisių apsaugos nuostatų; i) skatina skaidrų aplinkosaugos požiūrių svarbių energetikos investicijų projektų poveikio aplinkai įvertinimą ankstyvojoje stadijoje ir prieš priimant sprendimą, bei tolesnę jų stebėseną; j) skatina tarptautiniu mastu informuoti ir keistis informacija apie svarbias Susitariančiųjų Šalių aplinkosaugos programas ir standartus bei apie tų programų ir standartų įgyvendinimą; k) gavusios prašymą, kiek leidžia jų ištekliai, dalyvauja kuriant ir įgyvendinant tinkamas aplinkosaugos programas Susitariančiosiose Šalyse. 2. Vienos ar daugiau Susitariančiųjų Šalių prašymu ginčus dėl šio straipsnio nuostatų taikymo ar aiškinimo siekdama juos išspręsti nagrinėja Chartijos konferencija, jeigu susitarimų dėl tokių ginčų nagrinėjimo tvarkos nėra jokiame kitame atitinkamame tarptautiniame forume. 3. Šiame straipsnyje: a) „energijos apytaka“ – tai visa energijos grandinė, įskaitant veiklą, susijusią su įvairių formų energijos žvalgymu, tyrinėjimais, gamyba, konversija, laikymu, transportavimu, skirstymu ir naudojimu bei atliekų apdorojimu ir šalinimu, taip pat šios veiklos sustabdymu, nutraukimu ar pabaigimu, iki minimumo sumažinant žalingą poveikį aplinkai; b) „poveikis aplinkai“ – tai bet koks poveikis, kurį aplinkai, įskaitant žmonių sveikatą ir saugumą, florą, fauną, dirvožemį, orą, vandenį, klimatą, landšaftą ir istorijos paminklus ar kitas fizines struktūras arba šių veiksnių tarpusavio sąveiką, sukelia žinoma veikla. Tai taip pat poveikis kultūriniam paveldui ar socialinėms ir ekonominėms sąlygoms, atsirandantis dėl tų veiksnių pokyčių; c) „energijos efektyvumo gerinimas“ – tai tokio paties išeigos vieneto (prekės ar paslaugos) išlaikymas nesumažinant išeigos kokybės ar savybių, tačiau sumažinant tai išeigai pagaminti reikalingos energijos kiekį; d) „ekonominis efektyvumas“ – tai apibrėžto tikslo pasiekimas mažiausiomis sąnaudomis arba didžiausios naudos gavimas esamomis sąnaudomis. 20 straipsnis Skaidrumas 1. Bendro taikymo įstatymai ir kiti teisės aktai, teismo sprendimai ir administraciniai nutarimai, turintys įtakos prekybai energetikos medžiagomis ir produktais, pagal 29 straipsnio 2 dalies a punktą priskiriami priemonėms, kurioms taikomas GATT ir atitinkamuose susijusiuose dokumentuose numatytas metodas, įpareigojantis laikytis skaidrumo. 2. Kurios nors Susitariančiosios Šalies priimti ir įsigalioję bendro taikymo įstatymai ir kiti teisės aktai, teismo sprendimai ir administraciniai nutarimai, taip pat galiojantys Susitariančiųjų Šalių tarpusavio susitarimai, turintys įtakos šioje Sutartyje aptariamiems dalykams turi būti nedelsiant paskelbiami tokiu būdu, kuris leistų Susitariančiosioms Šalims ir investuotojams susipažinti su jais. Šios dalies nuostatos nereikalauja, kad kuri nors Susitariančioji Šalis atskleistų slaptos informacijos, kuri trukdytų taikyti įstatymus ar kitaip pakenktų visuomenės interesams, arba būtų žalinga teisėtiems kurio nors investuotojo komerciniams interesams. 3. Kiekviena Susitariančioji Šalis įvardija vieną ar daugiau informacijos teikimo padalinių, kuriems būtų adresuojami prašymai suteikti informacijos apie minėtus įstatymus ir kitus teisės aktus, teismo sprendimus ir administracinius nutarimus, bei nedelsdama praneša apie tokius padalinius sekretoriatui, kuris, gavęs prašymą, informuoja apie juos. 21 straipsnis Apmokestinimas 1. Išskyrus atvejus, kai šiame straipsnyje nustatyta kitaip, nė viena šios Sutarties nuostata nesukuria teisių ar įpareigojimų, susijusių su Susitariančiųjų Šalių apmokestinimo priemonėmis. Jeigu tarp šio straipsnio ir kurios nors kitos šios Sutarties nuostatos yra kokia nors prieštara, toje srityje, kur tokia prieštara yra, vadovaujamasi šiuo straipsniu. 2. 7 straipsnio 3 dalis taikoma toms apmokestinimo priemonėms, skirtingoms nuo pajamoms ir kapitalui taikomų priemonių, tačiau tokia nuostata netaikoma: a) palankioms sąlygoms, kurias Susitariančioji Šalis taiko pagal kurios nors konvencijos, sutarties ar susitarimo apmokestinimo nuostatas, aprašytas šio straipsnio 7 dalies a punkto ii papunktyje; arba b) visoms apmokestinimo priemonėms, skirtoms veiksmingai rinkti mokesčius, išskyrus tuos atvejus, kai  Susitariančiosios Šalies priemonė pasirinktinai diskriminuoja energetikos medžiagas arba produktus, kurių kilmės arba paskirties vieta yra kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, arba pasirinktinai suvaržo privalumus, suteikiamus pagal 7 straipsnio 3 dalį. 3. 10 straipsnio 2 ir 7 dalys taikomos toms Susitariančiosios Šalies apmokestinimo priemonėms, skirtingoms nuo pajamoms ir kapitalui taikomų priemonių, tačiau tokios nuostatos netaikomos: a) įsipareigojimams, susijusiems su didžiausio palankumo režimu, skirtu už palankias sąlygas, kurias Susitariančioji Šalis taiko pagal kurios nors konvencijos, sutarties ar susitarimo apmokestinimo nuostatas, aprašytas šio straipsnio 7 dalies a punkto ii papunktyje, arba sudaromas dėl narystės kurioje nors regioninėje ekonominės integracijos organizacijoje; arba b) visoms apmokestinimo priemonėms, skirtoms veiksmingai rinkti mokesčius, išskyrus tuos atvejus, kai  Susitariančiosios Šalies priemonė pasirinktinai diskriminuoja kitos Susitariančiosios Šalies investuotoją arba pasirinktinai suvaržo privalumus, suteikiamus pagal šios Sutarties nuostatas dėl investicijų. 4. 29 straipsnio 2 – 6 dalys taikomos toms apmokestinimo priemonėms, skirtingoms nuo pajamoms ir kapitalui taikomų priemonių. 5. a) 13 straipsnis taikomas mokesčiams. b) jeigu dėl 13 straipsnio kyla klausimų, toje jų srityje, kurioje neaišku, ar mokestis sudaro ekspropriaciją, arba neaišku, ar mokestis tariamai sudaro ekspropriaciją, yra diskriminacinis, taikomos tokios nuostatos: i) investuotojas arba Susitariančioji Šalis, teigianti, kad esama ekspropriacijos, nuspręsti, ar mokestis yra ekspropriacija, arba ar mokestis yra diskriminacinis, paprašo atitinkamos kompetentingos mokesčių institucijos. Jeigu investuotojas arba Susitariančioji Šalis tokio prašymo nepateikia, įstaigos, kviečiamos spręsti ginčų pagal 26 straipsnio 2 dalies c punktą arba 27 straipsnio 2 dalį, kreipiasi į atitinkamas kompetentingas mokesčių institucijas; ii) kompetentingos mokesčių institucijos stengiasi išspręsti joms perduotus klausimus per šešis mėnesius nuo tokio kreipimosi. Jeigu nagrinėjami nediskriminavimo klausimai, kompetentingos mokesčių institucijos taiko atitinkamos mokesčių konvencijos nuostatas dėl nediskriminavimo, arba, jeigu atitinkamoje mokesčių konvencijoje, taikytinoje tam mokesčiui, nėra nuostatos dėl nediskriminavimo, arba nėra tokios galiojančios suinteresuotų Susitariančiųjų Šalių sudarytos mokesčių konvencijos, jos taiko nediskriminavimo principus, numatytus Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos pavyzdinėje mokesčių konvencijoje pajamoms ir kapitalui; iii) įstaigos, kviečiamos spręsti ginčų pagal 26 straipsnio 2 dalies c punktą ar 27 straipsnio 2 dalį, gali atsižvelgti į kompetentingų mokesčių institucijų išvadas dėl to, ar mokestis yra ekspropriacija. Tokios įstaigos atsižvelgia į visas kompetentingų mokesčių institucijų per šešių mėnesių laikotarpį, numatytą šios dalies b punkto ii papunktyje, padarytas išvadas dėl to, ar mokestis yra diskriminacinis. Tokios įstaigos taip pat gali atsižvelgti į bet kokias  kompetentingų mokesčių institucijų išvadas, padarytas praėjus šešių mėnesių laikotarpiui; iv) jokiomis aplinkybėmis dėl kompetentingų mokesčių institucijų įsikišimo pasibaigus šios dalies b punkto ii papunktyje numatytam šešių mėnesių laikotarpiui neturi būti vilkinami 26 ir 27 straipsniuose numatyti procesai. 6. Tam, kad nekiltų abejonių, 14 straipsnis neapriboja Susitariančiosios Šalies teisės skirti ar rinkti mokesčius išskaičiavimų būdu ar kitomis priemonėmis. 7. Šiame straipsnyje: a) sąvoka „apmokestinimo priemonė“ apima: i) bet kurią nuostatą, susijusią su Susitariančiosios Šalies ar jos politinio padalinio vidaus teisės aktuose arba vietos valdžios institucijų nustatytais mokesčiais; ir ii) bet kurią nuostatą, susijusią su mokesčiais, nustatytais kurioje nors konvencijoje dvigubam apmokestinimui išvengti arba kurioje nors kitoje tarptautinėje sutartyje ar susitarime, kuris Susitariančiąją Šalį įpareigoja; b) visi mokesčiai, taikomi bendrajai pajamų sumai, bendrajai kapitalo sumai, arba pajamų ar kapitalo dalims, įskaitant mokesčius nuo pajamų iš nuosavybės perleidimo, paveldimo, dovanojamo turto mokesčius ar iš esmės panašius mokesčius, mokesčius nuo visos įmonių mokamų atlyginimų ar darbo užmokesčio sumos, taip pat kapitalo vertinimo mokesčius, laikomi pajamų ar kapitalo mokesčiais; c) „kompetentinga mokesčių institucija“ – tai kompetentinga valdžios įstaiga, nustatyta galiojančiame Susitariančiųjų Šalių tarpusavio susitarime dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, arba, jeigu tokio galiojančio susitarimo nėra, už mokesčių sistemą atsakingas ministras ar ministerija arba jų įgalioti atstovai; d) tam, kad nekiltų abejonių, sąvokos „mokesčių nuostatos“ ir „mokesčiai“ nevartojamos muitų mokesčiams įvardyti. 22 straipsnis Valstybės ir privilegijuotos įmonės 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis užtikrina, kad bet kuri valstybės įmonė, kurią ji eksploatuoja ar įsteigia, prekių tiekimo ar paslaugų teikimo veikla jos teritorijoje užsiimtų Susitariančiosios Šalies įsipareigojimus pagal šios Sutarties III dalį atitinkančia tvarka. 2. Nė viena Susitariančioji Šalis neskatina ir nereikalauja, kad tokia valstybės įmonė savo veikla jos teritorijoje užsiimtų tokia tvarka, kuri neatitiktų Susitariančiosios Šalies įsipareigojimų, numatytų kitose šios Sutarties nuostatose. 3. Kiekviena Susitariančioji Šalis užtikrina, kad, jeigu ji įsteigia ar eksploatuoja kokį nors subjektą ir suteikia tam subjektui reguliavimo, administravimo ar kitokių valdžios įgaliojimų, toks subjektas naudotųsi tais įgaliojimais Susitariančiosios Šalies įsipareigojimus, numatytus šioje Sutartyje, atitinkančia tvarka. 4. Nė viena Susitariančioji Šalis neskatina ir nereikalauja, kad subjektas, kuriam ji suteikia išskirtinių ar specialių privilegijų, savo veikla jos teritorijoje užsiimtų Susitariančiosios Šalies įsipareigojimų, numatytų šioje Sutartyje, neatitinkančia tvarka. 5. Šiame straipsnyje sąvoka „subjektas“ taikoma bet kokiai įmonei, įstaigai ar kitai organizacijai arba fiziniam asmeniui. 23 straipsnis Regioninių valdžios institucijų paklusnumas 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis pagal šią Sutartį visiškai atsako už tai, kad būtų laikomasi visų šios Sutarties nuostatų, ir imasi visų tinkamų ir įmanomų priemonių užtikrindama, kad tų nuostatų laikytųsi ir jos teritorijoje esanti regioninė bei vietinė valdžia ir valdžios institucijos. 2. Šios Sutarties II, IV ir V dalyje pateiktomis ginčų sprendimo nuostatomis galima remtis, kai nagrinėjamos priemonės, turinčios įtakos tam, kaip Susitariančioji Šalis laikosi šios Sutarties, ir kurias pritaikė Susitariančiosios Šalies teritorijoje esanti regioninė ar vietinė valdžia arba valdžios institucijos. 24 straipsnis Išimtys 1. Šis straipsnis netaikomas 12, 13 ir 29 straipsniui. 2. Šios Sutarties nuostatos, išskyrus: a) minimas šio straipsnio 1 dalyje; ir b) susijusias su Sutarties III dalies i papunkčiu; jokiai Susitariančiajai Šaliai nekliudo priimti ar taikyti kokios nors priemonės: i) būtinos žmonių, gyvūnų ar augalų gyvybei ar sveikatai apsaugoti; ii) kuri yra esminė įsigyjant ar skirstant energetikos medžiagas ir produktus trūkumo sąlygomis, kurios susidaro dėl priežasčių, kurioms ta Susitariančioji Šalis neturi įtakos, jeigu bet kuri tokia priemonė yra suderinama su principais, numatančiais, kad: A) visos kitos Susitariančiosios Šalys turi teisę į teisingą tarptautinės tokių energetikos medžiagų ir produktų pasiūlos dalį; ir B) visų priemonių, kurios neatitinka šios Sutarties, taikymas nutraukiamas tuojau pat po to, kai išnyko aplinkybės, dėl kurių tos priemonės buvo įvestos; arba iii) numatytos investuotojų, kurie yra vietiniai gyventojai arba nepalankioje socialinėje ar ekonominėje padėtyje esantys asmenys ar grupės, arba jų investicijų naudai, kai sekretoriatui pranešta apie tokią jų padėtį, ir jeigu tokia priemonė: A) neturi jokios esminės įtakos tos Susitariančiosios Šalies ekonomikai; ir B) nesudaro diskriminacinių sąlygų bet kurios kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams, palyginti su pirmosios Susitariančiosios Šalies investuotojais, kuriems ta priemonė nėra skirta; jeigu jokia tokia priemonė nėra paslėptas ekonominės veiklos energetikos sektoriuje suvaržymas arba pasirinktinis ar nepagrįstas Susitariančiųjų Šalių ar jų investuotojų ar kitų suinteresuotų asmenų diskriminavimas. Tokios priemonės turi būti tinkamai pagrįstos ir neturi panaikinti ar pabloginti kokių nors palankių sąlygų, kurių viena ar daugiau kitų Susitariančiųjų Šalių gali pagrįstai tikėtis pagal šią Sutartį, labiau, negu griežtai būtina nurodytam tikslui …