3.Apibendrinant minėtuose tarptautinės teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį su atsakomybės juridiniams asmenims už nusikalstamą pobūdį turinčias veikas nustatymu, pažymėtina, kad valstybės yra įpareigojamos arba joms rekomenduojama (atsižvelgiant į teisės akto privalomumą) už neteisėtas, nusikalstamo pobūdžio veikas juridiniams asmenims nustatyti tokias poveikio priemones, kurios būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Taigi, viena vertus, valstybėms yra paliekama tam tikra laisvė nustatyti atsakomybės rūšį ir taikymo sąlygas juridiniams asmenims atsižvelgiant į nacionalinės teisės specifiką. Kita vertus, pagrindinis reikalavimas valstybėms nustatant atsakomybę ir poveikio priemones, taikytinas juridiniams asmenims, yra tas, kad tokios priemonės turi būti proporcingos padarytiems pažeidimams. Kitaip tariant, valstybės, nustatydamos atsakomybę juridiniams asmenims už neteisėtas veikas, turėtų įvertinti, ar tos neteisėtos veikos pagal nacionalinę teisę yra laikomos kriminaliniais nusikaltimais, ar jos pripažįstamos kitokio pobūdžio nusižengimais (civiliniais deliktais, administraciniais pažeidimais ar pan.), ir, atsižvelgdamos į tai, taikyti atitinkamas nacionalinėje teisėje už tas veikas numatytą atsakomybę ir sankcijas.
\n
4.Pažymėtina ir tai, kad kai kuriuose tarptautinės teisės aktuose yra ne tik įtvirtinti bendrieji atsakomybės nustatymo juridiniams asmenims už nusikalstamo pobūdžio veikas reikalavimai ir principai, bet ir reglamentuojamos tos atsakomybės taikymo sąlygos.
\n
Antai jau minėtos Europos Tarybos valstybių narių ir kitų valstybių 1999 m. sausio 27 d. Strasbūre pasirašytos Baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos 18 straipsnyje yra numatyta, kad už aktyviojo kyšininkavimo, prekybos poveikio ir pinigų plovimo baudžiamuosius nusikaltimus juridiniams asmenims taikoma atsakomybė, jei tuos nusikaltimus jų naudai padaro fizinis asmuo, veikdamas individualiai arba kaip juridinio asmens organo dalis, juridiniame asmenyje užimantis vadovaujančią padėtį, pagrįstą arba juridinio asmens atstovavimo teise, arba įgaliojimu priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba įgaliojimu kontroliuoti juridinį asmenį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį atsakomybėn juridinis asmuo traukiamas ir tada, kai jam pavaldus fizinis asmuo galėjo padaryti to juridinio asmens naudai baudžiamuosius nusikaltimus dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodyto fizinio asmens priežiūros ar kontrolės trūkumo.
\n
Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamose BK 20 straipsnio nuostatose yra įtvirtintas iš esmės analogiškas paminėtajam baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams asmenims sąlygų reguliavimas.
\n
IV 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjai prašo ištirti BK nuostatų, reguliuojančių juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 31 straipsniui, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
2.Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad:
\n
–Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
\n
–nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
\n
–baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas yra viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių (2003 m. birželio 10 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai);
\n
–valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi (2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
\n
–jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams. Todėl pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą (2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
\n
–valstybės nustatytos ir taikomos priemonės, užkertančios kelią nusikaltimams, ribojančios bei mažinančios nusikalstamumą, turi būti veiksmingos (2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
\n
–teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras; įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų padarymą; jais asmenys ir visuomenė saugomi nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant bausmėmis ir nustatoma, kuo remiantis nusikaltę asmenys yra baudžiami norint juos pataisyti (2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
\n
–įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas veikas. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų (2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
\n
3.Pažymėtina, kad Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kad baudžiamosios atsakomybės subjektu gali būti tik fizinis asmuo ar kad tokios atsakomybės subjektu negali būti juridinis asmuo.
\n
Minėta, kad juridinio asmens specifiškumą lemia inter alia tai, kad juridinis asmuo, turėdamas teisnumą ir veiksnumą, teisinių santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir pan.). Minėta ir tai, kad juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų, per kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, turi atsižvelgti ir į minėtą juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifiką. Juridinio asmens specifika lemia ir kai kurių baudžiamosios teisės institutų taikymo juridiniams asmenims ypatumus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad dėl tokio juridinio asmens specifiškumo, palyginti su fiziniu asmeniu, juridiniam asmeniui negalima taikyti tam tikrų fiziniams asmenims nustatytų baudžiamosios teisės normų.
\n
Taigi juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifiškumas lemia, kad Baudžiamajame kodekse gali būti nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, susijęs su fizinio asmens ir juridinio asmens baudžiamąja atsakomybe. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad reguliuodamas ir juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia įtvirtintų jos 31 straipsnyje.
\n
4.Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios su Konstitucijos 31 straipsnio aiškinimu susijusios doktrininės nuostatos:
\n
–Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, taip pat į tai, kad joje yra įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės ir jos turi būti saugomos ir ginamos. Viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas);
\n
–įstatymu reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją. Antai jis įstatymu gali nustatyti skirtingas baudžiamojo proceso rūšis, kartu ir baudžiamojo proceso ypatumus tiriant tam tikras nusikalstamas veikas ir (arba) nagrinėjant atskirų kategorijų baudžiamąsias bylas, inter alia skirtingas tam tikrų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo taisykles, baudžiamojo proceso dalyvių teisinio statuso ypatumus ir kt. Tačiau ir įgyvendindamas minėtą diskreciją įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų bei principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas);
\n
–baudžiamojo proceso teisinis reguliavimas turi būti pagrįstas konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų valstybės institucijų (pareigūnų), dalyvaujančių baudžiamajame procese, funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
\n
–nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
\n
–būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą yra tinkamas teismo procesas (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai);
\n
–konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas. Taigi iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Tam tikri reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas);
\n
–Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, be kita ko, reiškia, kad teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti baudžiamieji įstatymai (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai);
\n
–iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia tai, kad baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir baudžiamojoje byloje būtų priimtas teisingas sprendimas. Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso santykius nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso dalyvių teisės: procesas turi būti toks, kad būtų užtikrinta veiksminga asmens, nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos, teisių apsauga ir kad toks asmuo galėtų naudotis visomis iš Konstitucijos kylančiomis teisėmis. Baudžiamasis procesas turi būti ir toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas);
\n
–Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą, bešališką ir nepriklausomą teismą. Aiškinant 31 straipsnio 2 dalį kartu su šio straipsnio 4 dalimi, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, pažymėtina, kad pagal Konstituciją nepriklausomas ir bešališkas teismas, nagrinėdamas bylą ir tirdamas visas bylos aplinkybes, negali bausmės paskirti nesiremdamas įstatymu. Pažymėtina, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę. Neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis bei konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas);
\n
–Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas. Nustatydamas, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už jas, jis yra saistomas Konstitucijoje įtvirtinto prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės reikalavimų. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme kaip nusikalstamas gali nurodyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams.
\n
Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas bausmes, skiriamas už nusikalstamas veikas, ir šių bausmių dydžius turi nustatyti tik įstatymu; bausmės turi būti nustatytos už kiekvieną nusikalstamą veiką. Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.
\n
Bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas);
\n
–konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Be to, konstitucinis principas non bis in idem savaime nepaneigia galimybės taikyti asmeniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normose) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomąją bausmę arba pagrindinę ir papildomąją administracinę nuobaudą (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai);
\n
–Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą. Ji yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas);
\n
–Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos nustatymo byloje garantijų. Ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinant, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu svarbi asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisės į gynybą garantija yra kaltintojo, teisiamojo, gynėjo, nukentėjusiojo ir jo atstovo, taip pat civilinio ieškovo ir atsakovo, jų atstovų teisių lygybė ir rungimosi principo laikymasis (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).
\n
5.Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos aiškintinos ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančių lygiateisiškumo imperatyvų kontekste. Paminėtinos šios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygybės principo aiškinimu:
\n
–Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai);
\n
–šia Konstitucijos 29 straipsnio nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
\n
–konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
\n
–konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
\n
–vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
\n
–reguliuojant baudžiamojo proceso santykius privalu paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo; konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą; pagal Konstituciją teisinis reguliavimas turi būti toks, kad baudžiamojo proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį statusą (nukentėjusieji, asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiką, kaltinamieji, liudytojai, gynėjai ir kt.), būtų traktuojami vienodai (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
\n
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad konstitucinio lygiateisiškumo principo turi būti paisoma ir tais atvejais, kai įstatymu yra reguliuojami klausimai, susiję su baudžiamosios atsakomybės subjektais. Kartu paminėtina ir tai, kad tam tikri objektyvūs atitinkamų baudžiamosios atsakomybės subjektų teisinės padėties skirtumai gali lemti ir diferencijuotą jų baudžiamosios atsakomybės teisinį reguliavimą. Tačiau nustatant diferencijuotą teisinį reguliavimą turi būti paisoma Konstitucijos normų ir konstitucinių principų.
\n
6.Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos neatsiejamos ir nuo iš Konstitucijos 23 bei 46 straipsnių kylančių reikalavimų. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtini šie Konstitucinio Teismo aktuose suformuluoti doktrininiai teiginiai, susiję su konstitucinių nuosavybės teisės apsaugos ir ūkinės veiklos reguliavimo imperatyvų interpretavimu:
\n
–nuosavybės neliečiamumas neturi būti traktuojamas kaip absoliutus: „nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą ar apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“ (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1997 m. gegužės 6 d., 1997 m. liepos 10 d., 1997 m. spalio 1 d., 1998 m. birželio 1 d. nutarimai);
\n
–pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas);
\n
–už padarytus teisės pažeidimus yra nustatomos įvairios, taip pat ir turtinės, sankcijos: bauda, turto konfiskavimas ir kt. Bauda, kaip ir turto konfiskavimas, yra turto paėmimas iš kaltininko valstybės nuosavybėn dėl jo padaryto teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad asmeniui, padariusiam teisės pažeidimą, nuosavybės gynimas susiaurėja pagal sankcijoje numatytas ribas. Tokia nuostata gali būti pagrindžiama ir Konstitucija, ir tarptautiniais teisės aktais, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi ir kurie yra Lietuvos teisės sistemos sudedamoji dalis. Toks požiūris į nuosavybės teisių ribojimą yra laikomas priimtinu ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį. Jame nustatyta, jog valstybės turi teisę leisti tokius įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama visuomenės interesais, arba garantuotų mokesčių ar kitų rinkliavų bei baudų mokėjimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas);
\n
–iš Konstitucijos 23 ir 28 straipsnių normų turinio analizės darytina išvada, kad įstatymais galima nustatyti nuosavybės teisių ribojimus, taip pat ir nustatant teisės normose turtines sankcijas už padarytus teisės pažeidimus. Tačiau visa tai neturi paneigti pačios nuosavybės teisės esmės (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas);
\n
–Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti, ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvienas jų turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
\n
–asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, tai, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Tačiau ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai);
\n
–nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalis), sudaro konstitucines teisines prielaidas inter alia diferencijuotam teisiniam ūkinės veiklos reguliavimui, kurio pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė, taip pat suponuoja valstybės ir savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti joms kelio, jeigu ši iniciatyva ar ūkinės pastangos nėra žalingos visuomenei, net jeigu jų naudingumas visuomenei ir nėra akivaizdus (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas).
\n
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 31 straipsnį, ir teisinės valstybės principą įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su juridinio asmens baudžiamąja atsakomybe, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teismas, spręsdamas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, inter alia bausmės jam skyrimo, klausimą, galėtų atsižvelgti į visas aplinkybes, inter alia į aplinkybes, didinančias ar mažinančias juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifika (inter alia tai, kad juridinis asmuo turi savarankišką struktūrą ir teisinių santykių dalyvis yra per tam tikrus fizinius asmenis) suponuoja ir tai, kad įstatyme aplinkybėmis, didinančiomis ar mažinančiomis juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, gali būti pripažintos ir tokios aplinkybės, kurios paprastai negali būti laikomos fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą didinančiomis ar mažinančiomis aplinkybėmis.
\n
Antai juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą gali lemti juridinio asmens veiklos politika, strategija, jo organizacinė kultūra ir pan. Pavyzdžiui, vienaip juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas vertintinas, kai juridinio asmens veiklos politika, organizacinė struktūra buvo nukreipta į tai, kad juridinis asmuo negalėtų veikti nusikalstamai, kitaip – kai juridinio asmens veiklos strategija, vidaus procedūros sudaro prielaidas (ar net yra orientuotos) juridiniam asmeniui veikti nusikalstamai, kai juridinis asmuo pripažįsta jo naudai padarytos nusikalstamos veikos rezultatus ex post facto ir pan.
\n
Pažymėtina ir tai, kad minėtų aplinkybių buvimas ar nebuvimas juridinio asmens padarytoje nusikalstamoje veikoje gali turėti lemiamos reikšmės juridinio asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės.
\n
V Dėl Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Kaip minėta, pareiškėjai inter alia prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui.
\n
2.BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatyta: „1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė.
\n
2.Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę:
\n
1)atstovauti juridiniam asmeniui arba
\n
2)priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba
\n
3)kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
\n
3.Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.“ 3. Minėta, jog BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad juridinis asmuo pagal BK atsako esant šioms sąlygoms: padaryta nusikalstama veika patenka į BK specialiojoje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, už kurias numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, sąrašą; nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens vardu arba individualiai veikęs fizinis asmuo, kuris atitinka šiuos požymius: jis eina juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas (priklausomai nuo juridinio asmens struktūros, valdymo tai gali būti tiek vienasmenis juridinio asmens valdymo organas – bendrovės vadovas, įmonės direktorius, prezidentas, tiek juridinio asmens kolegialiam valdymo organui vadovaujantis asmuo, pavyzdžiui, valdybos pirmininkas, tiek skyriaus ar padalinio vadovas) ir turi teisę arba atstovauti juridiniam asmeniui (tai yra nesutartinis atstovavimas, apimantis teisę veikti juridinio asmens vardu, kuri yra susijusi su atitinkamo fizinio asmens vadovaujančiomis pareigomis), arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu (tai yra teisė spręsti klausimus, susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis), arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą (tai yra teisė prižiūrėti, ar tinkamai yra vykdoma juridinio asmens veikla, taip pat teisė imtis tam tikrų priemonių, kad veikla būtų vykdoma tinkamai ir būtų pasiekti maksimalūs veiklos rezultatai), arba nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens darbuotojas (asmuo, kurį su juridiniu asmeniu sieja darbo santykiai) ar įgaliotas atstovas (kai asmenį su juridiniu asmeniu sieja sutartiniai atstovavimo santykiai, grindžiami įgaliojimu, prokūra ar pan.) dėl vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės, kuri galėjo lemti (ar net skatinti) nusikalstamos veikos padarymą; nusikalstama veika padaryta juridinio asmens naudai arba jo interesais (kai iš fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais), arba nusikalstama veika padaryta tik juridinio asmens naudai.
\n
4.BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatos yra neatsiejamos, todėl šioje konstitucinės justicijos byloje bus tiriama ne kiekvienos atskirai, bet jose įtvirtinto visuminio teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai.
\n
5.Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, grindžia tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, pasak pareiškėjų, juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kito (fizinio) asmens padarytas nusikalstamas veikas, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą.
\n
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
\n
6.Kaip jau buvo konstatuota, juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės būtinoji sąlyga pagal BK 20 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas yra tai, kad nusikalstamą veiką fizinis asmuo padaro juridinio asmens naudai arba jo interesais. Konstatuota ir tai, kad šis požymis leidžia nustatyti, kada fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio asmens nusikalstama veika, t. y. kai iš šios veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais.
\n
Juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Todėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu nėra sudaroma prielaidų juridinio asmens atsakomybei be kaltės.
\n
7.Taigi toks BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinio asmens atsakomybė siejama su fizinio asmens padaryta nusikalstama veika, nereiškia, kad juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
\n
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu nėra sudaroma prielaidų pažeisti iš Konstitucijos 31 straipsnio kylančio nekaltumo prezumpcijos reikalavimo.
\n
8.Pareiškėjų abejonės dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, grindžiamos tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, pasak pareiškėjų, kaltė dėl kito subjekto padarytos nusikalstamos veikos yra perkeliama juridiniam asmeniui ir jis baudžiamojon atsakomybėn teismo traukiamas ir nuteisiamas ne už savo padarytas nusikalstamas veikas. Be to, pasak pareiškėjų, tai reiškia, kad juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas tiesiogiai priklauso nuo fizinio asmens gynybos nuo jam pareikštų kaltinimų rezultato.
\n
Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatuota, jog konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui paskirti teisingą bausmę.
\n
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog konstitucinė teisė į teisingą teismą reiškia ir tai, kad teismui sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą turi būti nustatytos visos baudžiamajai atsakomybei taikyti įstatyme numatytos būtinos sąlygos, inter alia traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo.
\n
Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika.
\n
Kaip jau konstatuota, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinio asmens atsakomybė siejama su fizinio asmens padaryta nusikalstama veika, nereiškia, kad juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
\n
Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tik jei įrodoma jo kaltė dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Taigi BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu nėra užkertamas kelias nepriklausomam ir bešališkam teismui išnagrinėti juridinio asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, bylą.
\n
9.Pareiškėjų manymu, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, tuo aspektu, kad ginčijamas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas juridinį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už fizinio asmens, atitinkančio BK 20 straipsnyje nustatytus požymius, padarytą nusikalstamą veiką, apie kurią pats juridinis asmuo pranešė.
\n
Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas iš esmės siejamas su fizinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, savybėmis ir teisine padėtimi. Tik fizinis asmuo gali būti šeimos ar giminystės teisinių santykių subjektas. Juridinis asmuo, nebūdamas šeimos ar giminystės teisinių santykių dalyvis, negali būti vertimo duoti parodymus prieš šeimos narius ar artimus giminaičius subjektu. Taigi Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje yra reguliuojami kitokio pobūdžio teisiniai santykiai (susiję su fizinio asmens padėtimi baudžiamosios atsakomybės taikymo procese), negu tie, kurie reguliuojami ginčijamomis BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalies nuostatomis, susijusiomis su juridinio asmens baudžiamąja atsakomybe.
\n
Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, jog fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.
\n
Taigi pats savaime juridinio asmens pranešimas apie fizinio asmens nusikalstamą veiką, net jeigu po to baudžiamojon atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo, negali būti vertinamas kaip Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo pažeidimas.
\n
BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip leidžiantis versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.
\n
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo.
\n
10.Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatyta, kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, grindžia tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn, pasak pareiškėjų, traukiamas ir nubaudžiamas už kito (fizinio) asmens padarytas nusikalstamas veikas, t. y. juridinio asmens veikoje nenustačius nusikalstamos veikos, už kurią įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, požymių. Taigi juridinis asmuo, pareiškėjų nuomone, baudžiamojon atsakomybėn patraukiamas ir nubaudžiamas nesilaikant įstatyme numatytų taisyklių.
\n
Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas; nustatydamas, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už jas, jis yra saistomas Konstitucijoje įtvirtinto prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės reikalavimų; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme kaip nusikalstamas gali nurodyti tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams.
\n
Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, juridinis asmuo yra specifinis teisinių santykių subjektas inter alia tuo aspektu, kad teisinių santykių dalyvis jis yra per fizinius asmenis. Minėta ir tai, kad juridinio asmens specifika lemia ir kai kurių baudžiamosios teisės institutų taikymo juridiniams asmenims ypatumus.
\n
Šiame kontekste pažymėtina, kad tokia juridinio asmens specifika suponuoja ir atitinkamų jo baudžiamosios atsakomybės pagrindų bei sąlygų nustatymą BK, inter alia tai, kad pagal BK juridinio asmens atsakomybė atsiranda tik tada, kai nusikalstamą veiką jo naudai arba jo interesais (arba tik jo naudai) padaro fizinis asmuo, turintis tam tikrų požymių, kurie jį sieja su juridiniu asmeniu. Taigi norint juridinį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti, ar buvo padaryta atitinkama fizinio asmens nusikalstama veika. Vadinasi, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo gali atsakyti ir nenustačius nusikalstamos veikos.
\n
Minėta, kad Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinti konstituciniai reikalavimai inter alia nusikalstamų veikų apibrėžimui, bausmės nustatymui ir jos skyrimui.
\n
Minėta ir tai, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse yra įtvirtinti juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir atsakomybės taikymo sąlygos: apibrėžta, už kurias nusikalstamas veikas atsako juridinis asmuo (1 dalis), nustatytos baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams asmenims sąlygos (2, 3 dalys). Šiose BK nuostatose nereguliuojami klausimai, susiję su nusikalstamų veikų apibrėžimu ir bausmės skyrimu. Teisiniai santykiai, susiję su bausmės juridiniam asmeniui skyrimu, yra reguliuojami BK 43 straipsnyje, 47 straipsnio 4 dalyje, 53 straipsnyje, 67 straipsnio 5 dalyje, 72 straipsnyje ir kt. Nusikalstamos veikos apibrėžiamos BK 10, 11, 12 straipsniuose ir BK specialiosios dalies straipsniuose.
\n
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai.
\n
11.Pareiškėjų nuomone, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja ir Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Savo abejones dėl ginčijamų nuostatų atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai pareiškėjai grindžia tuo, kad pagal ginčijamų nuostatų prasmę juridinis asmuo traukiamas baudžiamoj on atsakomybėn, jeigu baudžiamoj on atsakomybėn traukiamas fizinis asmuo, o tai reiškia, kad už tą patį nusikaltimą baudžiamojon atsakomybėn traukiami ir teisiami du asmenys.
\n
Minėta, jog aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn. Be to, konstitucinis principas non bis in idem savaime nepaneigia galimybės taikyti asmeniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomąją bausmę arba pagrindinę ir papildomąją administracinę nuobaudą.
\n
Aiškinant Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą konstitucinį principą šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad principas non bis in idem reiškia, kad yra draudžiama bausti tą patį asmenį antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką, tačiau šis konstitucinis principas nepaneigia galimybės už tą pačią nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn patraukti du ar daugiau asmenų, kurių kaltė yra įrodyta.
\n
Kaip jau konstatuota, traukiant baudžiamojon atsakomybėn už tam tikrus požymius turinčio fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką tą veiką padariusį fizinį asmenį ir juridinį asmenį, kuris pripažįstamas kaltu dėl to, kad tam tikrus požymius turintis fizinis asmuo jo naudai (ar interesais) padarė nusikalstamą veiką, baudžiamojon atsakomybėn už vieną veiką yra traukiami skirtingi subjektai: fizinis asmuo ir juridinis asmuo. Taigi fizinis asmuo ir juridinis asmuo, kaip baudžiamosios atsakomybės subjektai, negali būti tapatinami.
\n
Todėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyto draudimo.
\n
12.Pareiškėjų abejonės dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai, kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir turėti advokatą, grindžiamos tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas tiesiogiai priklauso nuo fizinio asmens, esą padariusio nusikalstamą veiką, teisės į gynybą realizavimo, t. y. vienintelis juridinio asmens gynybos būdas nuo jam pareikštų kaltinimų yra fizinio asmens nekaltumo įrodymas.
\n
Kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduojama kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja tai, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo ir užtikrinta galimybė jomis naudotis; kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos byloje nustatymo garantijų; ši teisė laikoma būtina sąlyga baudžiamojo proceso uždaviniui teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį įgyvendinti ir užtikrinti, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas.
\n
Taigi Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintos garantijos, baudžiamajame procese taikomos įtariamajam ar kaltinamajam.
\n
Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nėra reguliuojami santykiai, susiję su įtariamojo arba kaltinamojo teise į gynybą. Lietuvos teisės sistemoje santykiai, susiję su įtariamojo arba kaltinamojo teise į gynybą, yra reguliuojami ne BK, o kituose teisės aktuose, inter alia Baudžiamojo proceso kodekse. Kitų teisės aktų, inter alia Baudžiamojo proceso kodekso, nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
\n
Taigi BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas pats savaime negali būtų vertinamas kaip pažeidžiantis iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies kylančius reikalavimus.
\n
13.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui.
\n
14.Minėta, kad pareiškėjai inter alia prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą jo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui aspektu pažymėtina, kad pareiškėjų prašymuose išskirtinos dvi esminės argumentų, kuriais grindžiamos abejonės dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, grupės, t. y. baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindų nevienodas traktavimas juridinių asmenų ir fizinių asmenų atžvilgiu (pareiškėjų teigimu, juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas už kito (fizinio) asmens nusikalstamą veiką, o fizinis asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už jo paties padarytą nusikalstamą veiką ir tik esant jo kaltei) ir procesinis nelygiateisiškumas (baudžiamosios atsakomybės taikymas juridiniam asmeniui priklauso nuo fizinio asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, gynybos rezultatų).
\n
14.1. Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą pirmuoju pareiškėjų nurodytu aspektu pažymėtina, kad, kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
\n
Taip pat minėta, kad Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota: konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes.
\n
Minėta ir tai, kad konstitucinio lygiateisiškumo principo turi būti paisoma ir tais atvejais, kai įstatymu yra reguliuojami klausimai, susiję su baudžiamosios atsakomybės subjektais; tam tikri objektyvūs atitinkamų baudžiamosios atsakomybės subjektų teisinės padėties skirtumai gali lemti ir diferencijuotą jų baudžiamosios atsakomybės teisinį reguliavimą.
\n
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta: juridinis asmuo yra specifinis teisinių santykių subjektas; juridinis asmuo, kaip teisinių santykių, inter alia baudžiamųjų, subjektas, pagal savo požymius skiriasi nuo fizinio asmens, kaip teisinių santykių, inter alia baudžiamųjų, subjekto; juridinio asmens ir fizinio asmens teisinė padėtis yra skirtinga.
\n
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinis asmuo atsako tik tada, kai atitinkamas fizinis asmuo jo naudai arba jo interesais (arba tik jo naudai) padaro nusikaltimą, negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo atsako be kaltės. Jau minėta juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifika (tai, kad juridinio asmens veikla neatsiejama nuo fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, veiklos) suponuoja ir tai, kad šiuo atveju juridinio asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo neatsiejama nuo fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, kaltės, tam tikru aspektu nulemiančios juridinio asmens kaltės dėl jo naudai padarytos nusikalstamos veikos turinį.
\n
14.2. Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą antruoju pareiškėjų nurodytu (procesinio nelygiateisiškumo) aspektu pažymėtina, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nėra reguliuojami baudžiamojo proceso santykiai. Šiuos santykius reguliuoja Baudžiamojo proceso kodeksas.
\n
Šiame kontekste paminėtina BPK 388 straipsnio 4 dalies nuostata, kad „juridinio asmens atstovas procese naudojasi visomis teisėmis, kurias šis Kodeksas suteikia įtariamajam ir kaltinamajam, taip pat atlieka šių proceso dalyvių pareigas“.
\n
Kartu pažymėtina, kad BPK normos, inter alia BPK 388 straipsnio 4 dalis, nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
\n
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, įtvirtinantis juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę, nepažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.
\n
15.Pareiškėjai prašo ištirti BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitiktį ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai savo abejones dėl ginčijamų nuostatų atitikties šiam principui grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo abejones dėl tų nuostatų atitikties Konstitucijos 29, 31 straipsniams. Pareiškėjų teigimu, tai, kad ginčijamas teisinis reguliavimas pažeidžia iš Konstitucijos 29, 31 straipsnių kylančius reikalavimus, kartu reiškia ir tai, kad yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.
\n
Šiame nutarime konstatuota, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29, 31 straipsniams. Taigi nėra pakankamų argumentų teigti, kad minėtas ginčijamas reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
VI Dėl Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Kaip minėta, BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyta, jog pagal BK neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. Taigi pagal BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą yra išskiriami tam tikri viešieji juridiniai asmenys, kurie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
\n
2.Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) atitikties konstituciniams teisinės valstybės ir lygybės įstatymui principams grindžia tuo, kad šioje BK nuostatoje nepagrįstai numatyta skirtinga ūkio subjektų baudžiamoji atsakomybė, kai atskiri ūkio subjektai, pažeidžiant iš Konstitucijos kylančius konstitucinius teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo imperatyvus, yra visiškai atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės.
\n
BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) prieštaravimą Konstitucijos 23, 31, 46 straipsnių nuostatoms pareiškėjai grindžia tuo, kad pažeidžiami konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo principai. Todėl pirmiausia bus sprendžiama, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.
\n
3.Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, pažymėtina, kad:
\n
–kaip minėta, konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu;
\n
–minėta, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;
\n
–minėta ir tai, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes;
\n
–minėta, kad BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nurodyti subjektai – tam tikri viešieji juridiniai asmenys: valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija, pagal BK neatsakantys, palyginti su kitais viešaisiais juridiniais asmenimis, kurie gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, yra specifiniai ir pagal savo teisinę padėtį, ir pagal funkcijas;
\n
–taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) išvardytų viešųjų juridinių asmenų: valstybės, savivaldybės, valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos bei tarptautinės viešosios organizacijos teisinė padėtis, palyginti su kitų viešųjų juridinių asmenų teisine padėtimi, yra skirtinga. Tarp šių viešųjų juridinių asmenų yra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas tuo aspektu, jog vieni iš šių viešųjų juridinių asmenų gali būti, o kiti negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, yra objektyviai pateisinamas;
\n
–nėra jokių teisinių argumentų teigti, kad BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principams.
\n
4.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis neprieštarauja konstituciniams lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams.
\n
5.Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, pažymėtina, kad:
\n
–kaip minėta, Konstitucijos 23 straipsnyje, inter alia jo 1, 2 dalyse, įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją; minėta ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata inter alia reiškia, jog įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises;
\n
–BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tam tikri viešieji juridiniai asmenys negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, jog yra reguliuojami teisiniai santykiai, susiję su nuosavybės neliečiamumu ir apsauga;
\n
–taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai, negu tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalyse;
\n
–vadinasi, minėtas teisinis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis iš Konstitucijos 23 straipsnio, inter alia jo 1, 2 dalių, kylančius nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvus.
\n
6.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims.
\n
7.Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, pažymėtina, kad:
\n
–kaip minėta, Konstitucijos 46 straipsnyje, inter alia šio straipsnio 1, 2, 3 dalyse, įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą;
\n
–minėta ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas tautos ūkio pagrindas, kurį sudaro šios vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva; 46 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių; 46 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas;
\n
–BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nėra reguliuojami su ūkine veikla ir apskritai su šalies ūkiu susiję santykiai – šioje BK nuostatoje yra reguliuojami santykiai, susiję su tam tikrų viešųjų juridinių asmenų baudžiamąja atsakomybe;
\n
–taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai, negu tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalyse.
\n
8.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims.
\n
9.Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, pažymėtina, kad:
\n
–kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas asmens, inter alia kaltinamo padarius nusikaltimą, teisės į tinkamą teismo procesą principas; iš Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tas veikas;
\n
–taigi iš Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalių kylantys imperatyvai taikomi inter alia reguliuojant teisinius santykius, susijusius su asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisėmis ir baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų padarymą įtvirtinimu įstatyme;
\n
–BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nėra reguliuojami santykiai, susiję su asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisėmis ir baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų padarymą nustatymu, – priešingai, BK 20 straipsnio 5 dalyje yra nurodyti atitinkami viešieji juridiniai asmenys, kurie negali būti baudžiamosios atsakomybės subjektais pagal BK;
\n
–taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai, negu tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalyse.
\n
10.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims.
\n
VII Dėl Baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.BK 43 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijose nenurodomos ir kad teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytu bausmių sąrašu.
\n
2.Pareiškėjai savo abejones dėl BK 43 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tuo, kad ginčijamoje BK nuostatoje įstatymų leidėjas nenurodo kriterijų, pagal kuriuos juridiniam asmeniui turėtų būti skiriama bausmė, parenkama jos rūšis bei dydis, inter alia nėra reglamentuoti ir baudos, kaip bausmės, dydžio nustatymo kriterijai.
\n
3.Sprendžiant, ar BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad:
\n
–kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas bausmes, skiriamas už nusikalstamas veikas, ir šių bausmių dydžius turi nustatyti tik įstatymu; bausmės turi būti nustatytos už kiekvieną nusikalstamą veiką; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui paskirti teisingą bausmę;
\n
–minėta ir tai, kad neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, jog yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas;
\n
–minėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo inter alia kyla teisinio reguliavimo aiškumo, tikslumo, nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo reikalavimai;
\n
–juridiniams asmenims už nusikalstamas veikas skiriamos bausmės ir jų dydžiai yra numatyti Baudžiamajame kodekse, inter alia BK 43, 47, 52, 53 straipsniuose;
\n
–minėta, jog tai, kad BK 43 straipsnyje, inter alia šio straipsnio 4 dalyje, nėra nurodyti kriterijai, pagal kuriuos juridiniam asmeniui turėtų būti parenkama bausmės rūšis ir jos dydis, savaime nereiškia, jog teismui užkertamas kelias, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes ir remiantis kitomis BK nuostatomis, įtvirtinančiomis bausmės paskirtį, bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, inter alia bausmių individualizavimo, bausmių subendrinimo taisykles ir kt., nusikalstamą veiką padariusiam juridiniam asmeniui paskirti teisingą bausmę.
\n
Taigi BK 43 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas savaime negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis iš Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus.
\n
4.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
5.Konstatavus, kad BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra jokio teisinio pagrindo teigti ir tai, kad BK 43 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui.
\n
6.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
\n
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:
\n
1.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
2.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 108-4030) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
3.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 43 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741) 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
\n
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
\n
Konstitucinio Teismo teisėjai:
\n
Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Pranas Kuconis Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis _________________