1.Pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą yra būtina žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlyga ir suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; jas sudarydamas įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo bei verslo pobūdį ir paisydamas Konstitucijos, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 7 d. nutarimai). Žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą pirmiausia yra siejama su įvairiais natūraliais reikalavimais – kiekvieno asmens sugebėjimais ir galimybėmis; tokie reikalavimai gali apimti tam tikro išsilavinimo turėjimą, moralines ir kitas savybes (gydytojams, mokytojams, teisėjams, prokurorams ir t.t.), specialios teisės įgijimą (vairuotojams ir t.t.) ir kt. (Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas). Kvalifikacijos, profesinių žinių, įgūdžių reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami (Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas).
\n
2.Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja ir teisę laisvai pasirinkti ir įgyti profesiją. Ši teisė yra susijusi su teise į išsilavinimą, kuris neretai yra būtina sąlyga atitinkamai profesinei kvalifikacijai įgyti. Kai kurioms profesijoms yra būtinas aukštasis išsilavinimas, suteikiamas baigus atitinkamas aukštojo mokslo studijas.
\n
3.Pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį kiekvienas žmogus turi teisę į aukštąjį mokslą, prieinamą pagal jo sugebėjimus. Ši konstitucinė žmogaus teisė yra svarbi įvairių jo teisių bei teisėtų interesų įgyvendinimo sąlyga ir suponuoja valstybės pareigą sudaryti prielaidas įgyvendinti šią teisę (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2007 m. birželio 7 d. nutarimai). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad konstitucinė žmogaus teisė pagal sugebėjimus siekti aukštojo mokslo (išsilavinimo) ir jo konstitucinė teisė į profesiją suponuoja, be kita ko, valstybės pareigą užtikrinti, kad Konstitucija ir įstatymais grindžiamų teisės aktų, išleistų valstybės institucijų, pagrindu (taigi legaliai) veikiančių, vadinasi, valstybės pripažįstamų, aukštųjų mokyklų išduoti įgytą aukštąjį išsilavinimą (baigtas aukštojo mokslo studijas, įgytą kvalifikacinį laipsnį) patvirtinantys dokumentai (aukštojo mokslo diplomai) būtų pripažįstami įrodančiais, jog tam tikras asmuo yra įgijęs tam tikros krypties ir (arba) lygmens aukštąjį išsilavinimą (profesiją), kurio reikia, kad jis galėtų dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas.
\n
Konstitucines asmens teises į darbą, išsilavinimą ir profesiją aiškinant konstitucinių teisinio tikrumo, teisinio saugumo, viešumo, skaidrumo principų kontekste konstatuotina, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad reikalavimai, apibrėžiantys tam tikram darbui dirbti ar tam tikroms pareigoms eiti būtiną išsilavinimą, būtų vieši ir aiškūs; pagrindiniai reikalavimai neturi būti savavališkai, voliuntaristiškai kaitaliojami, antraip žmonės negalėtų tinkamai planuoti profesijos ir išsilavinimo pasirinkimo.
\n
4.Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę pagal sugebėjimus siekti aukštojo mokslo (išsilavinimo), aiškintinos atsižvelgiant į Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, ir 42 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad mokslas ir tyrinėjimai yra laisvi. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d. nutarimai).
\n
Konstatuota ir tai, kad visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką asmenybę, o aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Kita vertus, aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesai turi būti derinami; aukštųjų mokyklų autonomija turi būti derinama su jų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima; tai išplaukia ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą.
\n
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kuri valdžios institucija (ar institucijos) turi prižiūrėti valstybinės švietimo politikos vykdymą ir kokia kompetentinga vykdomosios valdžios institucija turėtų patvirtinti šios priežiūros nuostatus (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas); tai mutatis mutandis taikytina ir aukštųjų mokyklų veiklos priežiūrai. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d. nutarimai).
\n
Paminėtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija nesuponuoja to, kad atitinkami įgaliojimai gali būti suteikti visoms aukštosioms mokykloms; priešingai, aukštųjų mokyklų teisės, kuriomis jos naudojasi, gali būti (paisant Konstitucijos) diferencijuojamos pagal įvairius svarbius kriterijus, inter alia pagal tai, koks yra šių aukštųjų mokyklų statusas (ar jos yra universitetai, ar ne), kokio lygio aukštąjį išsilavinimą jos teikia jose besimokantiems asmenims, kokias studijų programas jos vykdo, koks yra jų mokslinis potencialas ir pan. (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas).
\n
5.Iš Konstitucijos kylanti legaliai veikiančių aukštųjų mokyklų teikiamo aukštojo išsilavinimo (profesijos) pripažinimo garantija suponuoja atitinkamų valstybės institucijų įgaliojimus kontroliuoti aukštojo mokslo kokybę ir užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus – ir bendruosius, ir juos sukonkretinančius standartus, apibrėžiančius reikalavimus tam tikroms studijų kryptims. Tokius standartus turi nustatyti valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją formuojančios aukštojo mokslo politiką, organizuojančios ir vykdančios aukštųjų mokyklų veiklos priežiūrą.
\n
Aukštojo išsilavinimo kokybės standartai, kuriuos turi atitikti asmuo, pretenduojantis užimti tam tikras pareigas arba užsiimti tam tikra profesine veikla turi būti nustatomi įstatymu; jų užtikrinimas, vykdymo kontrolė gali būti nustatoma ir poįstatyminiais teisės aktais, taip pat ir aukštųjų mokyklų teisės aktais; reikalavimai tam tikroms studijų kryptims taip pat gali būti nustatomi poįstatyminiais aktais, kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas negali konkuruoti su nustatytuoju įstatymuose. Ypač akivaizdi tokių standartų svarba tam tikroms profesijoms, su kurių įgijimu yra siejamas itin sudėtingas ir atsakingas darbas, inter alia valstybės kontroliuojamoms profesijoms, taip pat tokioms pareigoms viešosios valdžios institucijose, kurias einant vykdyti tam tikras su viešosios valdžios (visų pirma valstybės valdžios) įgyvendinimu susijusias funkcijas patikima tik aukštos kvalifikacijos tam tikros profesijos atstovams; nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog ypač akivaizdu, kad minėti standartai itin būtini teisininko profesijai (bet ne tik jai).
\n
6.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad demokratinėje teisinėje valstybėje teisininko profesijai – neatskiriamai teisinės sistemos daliai yra keliami dideli reikalavimai, nes užtikrinti tokias fundamentalias teisines vertybes kaip teisės viešpatavimas, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisinis saugumas ir teisinis tikrumas, teisė į teisingą teismą, teisinė pagalba ir kt. įmanoma tik tokioje teisinėje sistemoje, kurioje teisininkai turi būtiną profesinę kompetenciją, kad tinkamai parengtų, aukštos profesinės kvalifikacijos teisininkų, inter alia teisėjų, profesinė veikla lemia visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos teisine sistema. Taip pat konstatuota, kad teisininko profesija neatsiejama nuo aukštojo teisinio išsilavinimo, o aukščiausios kvalifikacijos teisininkai yra rengiami universitetuose, kad Vakarų teisės tradicijos šalyse nėra negalimas būtent universitetinio aukštojo teisinio išsilavinimo, o ne šiaip aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimas tam tikrai teisinei profesinei veiklai, taip pat ir tam, kad asmuo galėtų būti teisėju.
\n
Konstatuota ir tai, kad teisėjų veikla nubrėžia gaires visai teisininko profesijai ir teisinei praktikai šalyje, todėl asmenims, norintiems būti teisėjais, teisinėje valstybėje gali ir turi būti keliami kuo didžiausi profesinės kvalifikacijos, taip pat ir teisinio išsilavinimo, reikalavimai (net jeigu tokie didžiausi profesinės kvalifikacijos reikalavimai nėra keliami kitiems teisininko profesijos atstovams), taip pat kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus įstatymuose įtvirtinti ir tokį reikalavimą, kad pretendentai į teisėjo pareigas būtų įgiję aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, su kuriuo Vakarų teisės tradicijoje yra siejamas aukščiausios teisininko profesinės kvalifikacijos įgijimas.
\n
7.Šiame kontekste pažymėtina, kad „aukštasis teisinis išsilavinimas“ – tai konstitucinė sąvoka; ji vartojama Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalyje, kurioje apibrėžiami reikalavimai kandidatams į Konstitucinio Teismo teisėjus. Eksplicitinių nuostatų, apibrėžiančių reikalavimus kandidatams į Konstitucijos 111 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų teismų teisėjus, Konstitucijoje nėra (išskyrus Konstitucijos 112 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai). Tokį Konstitucijoje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, teisėjo ir teismų nepriklausomumo principų, konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą, kontekste, konstatuotina, kad aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimas teisėjams, taigi ir asmenims, pretenduojantiems būti teisėjais, kyla iš Konstitucijos ir yra imperatyvus, jis taikytinas visiems minėtiems pretendentams, kad ir kokio teismo teisėjais tapti jie pretenduotų.
\n
Aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimas pretendentams į teisėjus ir tai, kad įstatymuose gali būti įtvirtintas būtent aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimas šiems asmenims, išplaukia ir iš oficialios konstitucinės teismo, kaip valstybės valdžios, kuri vienintelė formuojama profesiniu pagrindu ir kuriai vienintelei patikėta vykdyti teisingumą, doktrinos nuostatų; įvairūs šios doktrinos aspektai yra plačiai atskleisti Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimuose, 2004 m. kovo 31 d. išvadoje, 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimuose, kituose Konstitucinio Teismo aktuose.
\n
8.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad nėra jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų, kad asmenims, norintiems eiti teisėjo pareigas, galėtų būti nustatyti mažesni aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai negu advokatams (teisėjo nagrinėjamoje byloje (teisiniame ginče) atstovaujantiems kuriai nors vienai šaliai).
\n
Kartu konstatuotina, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, norintiems eiti teisėjo pareigas, būtų keliami mažesni profesiniai reikalavimai, inter alia reikalaujama žemesnio išsilavinimo ir (arba) žemesnės kvalifikacijos, nei asmenims, norintiems verstis kitomis teisinėmis profesijomis (advokato, prokuroro, notaro, antstolio). Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti ne tik išskirtinį teisėjo konstitucinį statusą, bet ir konstitucinę teisingumo vykdymo sampratą.
\n
9.Oficialios konstitucinės doktrinos nuostata, kad aukštųjų mokyklų autonomija (kuri joms suteikiama pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį) apima jų teisę savarankiškai nustatyti studijų programas, aiškintina valstybės konstitucinės priedermės prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą bei konstitucinės priedermės užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus, kontekste.
\n
9.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste, atsižvelgiant į teisininko profesijos vaidmenį valstybėje ir jos teisinėje sistemoje, konstatuotina, kad nors aukštosios mokyklos pačios nustato teisės studijų programas ir dėl to šios programos gali būti gana įvairios (nes darbų pagal teisininko specialybę įvairovė yra didelė ir jai būdinga, kad skirtingiems darbams reikia skirtingo lygio aukštojo teisinio išsilavinimo), valstybė turi pareigą užtikrinti, kad pagal įvairias teisės studijų programas skirtingose aukštosiose mokyklose teikiamo aukštojo teisinio išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo teisinio išsilavinimo kokybės standartus. Žinoma, prireikus (atsižvelgiant į įvairius svarbius veiksnius, inter alia į pokyčius teisinėje sistemoje ir Europos teisinėje erdvėje, tarptautinę praktiką) šie standartai būtų koreguojami.
\n
9.2. Atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus teisinio tikrumo, teisinio saugumo principus, tai, kad asmuo yra baigęs universitetines teisės krypties studijas, verčia daryti prezumpciją, jog jis gali pretenduoti dirbti darbą, kuriam reikalingas aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas (žinoma, jeigu jis atitinka visas keliamas sąlygas, kurios gali neapsiriboti vien aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimu, bet apimti teisinio darbo stažo, atliktos praktikos ir pan. reikalavimus). Tai pasakytina inter alia apie piliečius, kurie rengiasi pretenduoti į teisėjus. Vadinasi, aukštųjų mokyklų universitetinių teisės krypties studijų programos turi būti tokios, kad šias studijas baigusių asmenų teorinis pasirengimas ir praktiniai gebėjimai (įgyti per studijų laiką) nekeltų abejonių, o jų įgyta profesinė kvalifikacija leistų jiems pretenduoti į pareigas (profesijas), kurias norint eiti (kuriomis norint verstis) reikia turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.
\n
Todėl kad ir kokios būtų studijų formos, tam pačiam kvalifikaciniam laipsniui (profesinei kvalifikacijai) įgyti skirtų studijų programos apimtis turi būti ne mažesnė už nustatytą standartą, o šis standartas savo ruožtu turi būti orientuotas į šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartą Vakarų teisės tradicijos (ypač kontinentinės teisės tradicijos) šalyse visuotinai pripažįstamą aukštųjų universitetinių teisės studijų branduolį (kuris, kaip minėta, yra universalus ir daugmaž stabilus) ir apimti visas tradiciškai ir visuotinai svarbiausiomis pripažįstamas teisės sritis – šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartus vadinamuosius pagrindinius studijų dalykus, atitinkančius visaverčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo sampratą, o ne apsiriboti kuria nors viena teisės sritimi. Tik tokiu atveju aukštąsias teisės studijas baigusiam asmeniui pagrįstai bus pripažinta teisininko kvalifikacija.
\n
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime apibūdinant vienpakopių universitetinių teisės studijų modelį konstatuota, kad studijų programa apima visų tradiciškai ir visuotinai svarbiausiomis pripažįstamų teisės sričių dalykus, o ne apsiriboja kuria nors viena teisės sritimi, taigi asmenims, siekiantiems įgyti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą pagal tokią studijų programą, nepakanka išklausyti tam tikroms teisės sritims – vienam ar keliems teisės krypties studijų moduliams priskirtus studijų dalykus ir už juos atsiskaityti – jie turi išklausyti būtent tokius teisės krypties studijų dalykus ir atsiskaityti būtent už tokius studijų dalykus, be kurių jiems negalėtų pagrįstai būti pripažinta teisininko kvalifikacija, nes jų nebūtų galima pagrįstai laikyti turinčiais tinkamą profesinį teorinį pasirengimą ir praktinius gebėjimus, reikalingus savarankiškam teisiniam darbui. Konstatuota ir tai, kad tokie pagrindiniai studijų dalykai yra teisės teorija, teisės istorija, konstitucinė teisė, administracinė ir administracinio proceso teisė, finansų teisė, baudžiamoji ir baudžiamojo proceso teisė, civilinė ir civilinio proceso teisė, darbo teisė, tarptautinė viešoji teisė; Europos Sąjungos teisė, taip pat kad paprastai turi būti studijuojama daugiau teisinių disciplinų bei tam tikrų ne teisės krypties (socialinių, humanitarinių) studijų dalykų.
\n
Taip pat konstatuota, kad įvykusi teisininkų rengimo modelio – aukštojo teisinio išsilavinimo sistemos transformacija nėra pagrindas ar paskata atsisakyti šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptarto universalaus, Vakarų teisės tradicijos (ypač kontinentinės teisės tradicijos) šalyse visuotinai pripažįstamo aukštųjų universitetinių teisės studijų, atitinkančių visaverčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo sampratą, branduolio: ir pasirinkus dvipakopių teisės krypties studijų modelį būtina užtikrinti, kad būtų studijuojami aptartieji pagrindiniai teisės krypties studijų dalykai, taip pat kiti teisiniai ir tam tikri ne teisės krypties dalykai.
\n
Taigi tokie patys (kaip ir visavertėms vienpakopėms teisės krypties studijoms) profesiniai standartai taikytini ir aukštajam universitetiniam teisiniam išsilavinimui, kai studijuojama pagal kitiems aukštųjų teisės studijų modeliams priskirtas programas; įvykęs teisininkų rengimo diversifikavimas ir naujų aukštųjų teisės studijų (pirmiausia universitetinių) modelių atsiradimas negali būti pagrindas minėtus standartus sumažinti ar suvis paneigti. Atvirkščiai, teisininkų rengimo diversifikavimas, kad ir kokie nauji, anksčiau Lietuvoje nebuvę, studijų modeliai atsirastų, turi orientuotis į iš Vakarų teisės tradicijos kylančius teisininko profesijos (kvalifikacijos, profesinių žinių, gebėjimų) standartus.
\n
9.3. Minėta, kad esama ir specializuotų teisės bakalauro ir (arba) teisės magistro studijų programų, skirtų teisės bakalauro laipsnį įgijusių asmenų žinioms tam tikroje teisės srityje gilinti, taip pat tokių teisės bakalauro ir (arba) teisės magistro studijų programų, kurios ne tik apima visų tradiciškai ir visuotinai svarbiausiomis pripažįstamų teisės sričių dalykus (sudarančius didžiąją šių studijų dalį (modulį)), bet ir kitus (paprastai su teise glaudžiai susijusius) studijų dalykus, sudarančius palyginti nemažą studijų programos dalį (modulį).
\n
Pažymėtina, jog vien tai, kad studijų dalykų, apimančių tradiciškai ir visuotinai svarbiausiomis pripažįstamas teisės sritis, studijavimas yra sujungtas su tam tikrų kitų (paprastai su teise glaudžiai susijusių) studijų dalykų, sudarančių palyginti nemažą studijų programos dalį (modulį), studijavimu, taip pat tai, kad atitinkamos studijų programos yra pavadintos ne teisės studijų programomis, bet jų pavadinimai atspindi papildomą šių studijų kryptį (modulį), savaime nereiškia ir negali būti vertinama kaip pagrindas teigti, esą tokias studijas baigusiems asmenims teisės bakalauro ar teisės magistro kvalifikacinis laipsnis (taigi ir teisininko kvalifikacija) suteikiamas nepagrįstai. Svarbu, kad šios studijos apima studijų dalykus (disciplinas), kurie sudaro Vakarų teisės tradicijos (ypač kontinentinės teisės tradicijos) šalyse visuotinai pripažįstamą aukštųjų universitetinių teisės studijų branduolį.
\n
Kita vertus, konstatuota ir tai, kad yra galimos ir tokios universitetinių teisės krypties studijų magistro programos, pagal kurias studijuoti yra priimami ne teisės, bet kitos krypties bakalauro laipsnį įgiję asmenys, tačiau asmenims, baigusiems tokias magistro studijas, suteiktinas ne apskritai teisės, bet atitinkamos siauresnės teisės srities magistro laipsnis, taip pat kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą į vadinamosios plečiamosios magistrantūros studijas gali būti priimti ir tokie asmenys, kurie yra baigę kitos krypties pagrindines studijas; tokiems asmenims prieš pradedant studijuoti magistrantūroje turi būti organizuojamos papildomosios, vadinamosios išlyginamosios, studijos. Toks teisinis reguliavimas, kai minėtos papildomosios studijos yra privalomos (nors jų apimtis įvairiems asmenims yra nevienoda ir priklauso nuo jų įgyto išsilavinimo), nėra nepagrįstas.
\n
Tais atvejais, kai asmuo, turintis bakalauro laipsnį, įgytą baigus studijas ne pagal universitetinių teisės krypties bakalauro studijų programą, siekia studijuoti teisės krypties magistrantūroje, šias studijas jis gali pradėti tik tuomet, kai per „išlyginamąsias“ studijas įgyja universitetinį teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį.
\n
Taigi priimant į universitetines teisės krypties magistro studijas asmenis, kurie bakalauro laipsnį yra įgiję studijuodami ne pagal universitetinių teisės krypties bakalauro studijų programą, jiems turi būti organizuojamos atitinkamos papildomosios studijos.
\n
Pažymėtina, kad aptartasis „išlyginamųjų“ studijų reikalavimas netaikytinas situacijoms, kai asmuo, turintis universitete įgytą bet kokios studijų krypties bakalauro kvalifikacinį laipsnį, yra priimamas studijuoti pagal vientisųjų universitetinių teisės krypties studijų programą, inter alia tokią, kai baigus studijas yra suteikiamas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis.
\n
9.4. Be to, aukštosios teisės studijos (kaip ir bet kurios kitos studijos) turi būti organizuojamos taip ir trukti tiek, kad studijuojantiesiems iš tikrųjų pakaktų laiko išmokti visus studijų programoje numatytus teorinius dalykus ir įgyti praktinių gebėjimų; nesvarbu, kokia būtų studijų forma (dieninė, vakarinė, neakivaizdinė ar kitokia), studijoms, įskaitant profesinę praktiką, skiriamas laikas (studijų kreditais) turi būti vienodas.
\n
Būtina paisyti ir iš Konstitucijos kylančio reikalavimo užtikrinti, kad reikalavimai, apibrėžiantys tam tikram darbui dirbti ar tam tikroms pareigoms eiti būtiną teisinį išsilavinimą, būtų vieši ir aiškūs, kad jie nebūtų savavališkai, voliuntaristiškai kaitaliojami.
\n
9.5. Valstybės institucijos ir aukštosios mokyklos pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti, kad nustatytų aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo standartų būtų laikomasi.
\n
10.Atsižvelgiant į teisėjo profesijos svarbą teisinėje valstybėje (inter alia į tai, kad, kaip minėta, sprendžiant bylas (teisinius ginčus), kuriose šalims paprastai (o sudėtingose bylose – beveik visada) atstovauja profesionalūs teisininkai, paskutinis žodis visuomet priklauso teismui, – teisėjų veikla nubrėžia gaires visai teisininko profesijai ir teisinei praktikai šalyje) konstatuotina, kad asmeniui, pretenduojančiam į teisėjo pareigas, nepakanka vien Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytų pagrindinių – pirmosios pakopos teisės krypties studijų, skirtų tik teoriniams profesijos pagrindams perteikti ir savarankiškam darbui būtiniems profesiniams įgūdžiams suformuoti; iš Konstitucijos kylantis aukštos teisėjo profesinės kvalifikacijos reikalavimas suponuoja tai, kad teisėjais tapti siekiantys asmenys turi būti įgiję tokį aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kurį gali užtikrinti tik Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytos dvipakopės nuosekliosios teisės krypties universitetinės studijos (t. y. teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikaciniai laipsniai) arba vientisosios teisės krypties studijos, kai tęstinumu susiejamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės studijos.
\n
11.Kita vertus, nors pirmosios pakopos (pagrindinės) teisės studijos pačios savaime negali užtikrinti teisėjo darbui pakankamo išsilavinimo lygio, jos yra būtinos ir negali būti eliminuojamos iš visaverčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, reikalingo pretendentams į teisėjus, nes, kaip minėta, būtent pirmosios pakopos teisės studijos yra skiriamos profesijos pagrindams perteikti ir savarankiškam darbui būtiniems profesiniams įgūdžiams suformuoti. Kitoks aiškinimas, būtent kad pirmosios pakopos teisės studijos gali būti eliminuojamos iš visaverčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, reikalingo pretendentams į teisėjus, paneigtų ne tik konstitucinę teisėjo profesijos sampratą, bet ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose (visų pirma įstatymuose) įtvirtintą teisės krypties magistrantūros ir teisės magistro kvalifikacinio laipsnio sampratą, nes, kaip minėta, magistrantūros studijos ir magistro kvalifikacinis laipsnis yra susieti su aukštesnės profesinės kvalifikacijos įgijimu ir pasirengimu savarankiškam mokslo ar meno darbui arba darbui, kuriam atlikti reikia tvirtesnių mokslinių žinių ir gebėjimų, o siekti „aukštesnės profesinės kvalifikacijos“ gali tik toks teisės krypties studentas, kuris yra įgijęs teorinius teisininko profesijos pagrindus bei suformavęs savarankiškam darbui būtinus profesinius įgūdžius, „tvirtesnių mokslinių žinių ir gebėjimų“ taip pat gali siekti tik toks teisės krypties studentas, kuris jau turi pagrindinių šios krypties mokslinių žinių ir būtinų gebėjimų.
\n
Kitoks aiškinimas paneigtų pirmosios pakopos (pagrindinių) teisės krypties studijų bei vienpakopių teisės krypties studijų prasmę; jis reikštų, kad dėl teisėjo pareigų leidžiama konkuruoti asmenims, turintiems nelygiavertį teisinį išsilavinimą.
\n
12.Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad reikalavimas pretendentams į teisėjus turėti visavertį aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (būti baigus vienpakopes (vientisąsias) teisės krypties studijas, kai tęstinumu susiejamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės studijos, arba turėti teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius), taikytinas visiems į teisėjo pareigas pretenduojantiems asmenims, taip pat ir tiems, kurie yra baigę Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytas trečiosios pakopos teisės krypties studijas – doktorantūrą ir yra įgiję teisės daktaro mokslinį laipsnį.
\n
13.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus teisinio tikrumo, teisinio saugumo principus, tai, kad asmuo yra baigęs universitetines teisės krypties studijas, verčia daryti prezumpciją, jog jis gali pretenduoti dirbti darbą, kuriam reikalingas aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas (jeigu jis atitinka visas keliamas sąlygas, kurios gali neapsiriboti vien aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimu, bet apimti teisinio darbo stažo, atliktos praktikos ir pan. reikalavimus); tai pasakytina inter alia apie asmenis, kurie rengiasi pretenduoti į teisėjus. Konstatuotina ir tai, kad aukštųjų mokyklų universitetinių teisės krypties studijų programos turi būti tokios, kad šias studijas baigusių asmenų teorinis pasirengimas ir praktiniai gebėjimai (įgyti per studijų laiką) nekeltų abejonių, o jų įgyta profesinė kvalifikacija leistų jiems pretenduoti į pareigas (profesijas), kurioms eiti (kuriomis verstis) reikalingas aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas.
\n
Vadinasi, į teisėjus pretenduojantiems asmenims, įgijusiems visavertį aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, negali būti nustatyta dar kokia nors papildoma patikra, kad būtų išsiaiškinta, ar jie tikrai yra įvykdę visaverčiam aukštajam universitetiniam teisiniam išsilavinimui keliamus reikalavimus. Jų aukštojo mokslo diplomai, liudijantys vienpakopį universitetinį išsilavinimą arba teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius, turi būti laikomi pakankamu įrodymu, kad šie asmenys turi tokį aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kuris būtinas norint eiti teisėjo pareigas.
\n
14.Žinoma, tai nepaneigia galimybės įstatymų leidėjui nustatyti pretendentų į teisėjus žinių ir gebėjimų, būtinų teisėjo darbui, patikros (inter alia šiuos pretendentus egzaminuojant).
\n
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, Konstitucija nedraudžia nustatyti ir tokios asmenų, siekiančių tapti teisėjais, korpuso formavimo tvarkos, kai asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir pretenduojantys tapti teisėjais, turi išlaikyti specialų egzaminą ar egzaminus, kai yra patikrinama, ar asmuo turi pakankamai profesinių žinių, kad galėtų dirbti teisėjo darbą.
\n
Tai, kad įstatymu gali būti įtvirtinta tokia teisėjų korpuso formavimo tvarka, kai asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir pretenduojantys tapti teisėjais, turi išlaikyti specialų egzaminą ar egzaminus, per kuriuos patikrinamos jų profesinės žinios ir gebėjimai, reikalingi teisėjo darbui, nereiškia, kad negali būti jokių šios bendros tvarkos išimčių, tačiau visos šios išimtys turi būti konstituciškai pagrindžiamos.
\n
Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime konstatuota ir tai, kad nors dominuojantis aukštesnės grandies teismų teisėjų korpuso formavimo principas yra teisėjų profesinės karjeros principas (kai teisėjai yra paaukštinami juos atleidus iš ankstesnių pareigų ir paskyrus aukštesnės grandies teismų teisėjais), pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad aukštesnės grandies teismų teisėjais galėtų tapti tik teisėjai; tokio teisinio reguliavimo nustatymas, teisėjų profesinės karjeros principo suabsoliutinimas sudarytų prielaidas teismų sistemai tapti pernelyg uždarai, rutiniškai ir pan.
\n
Pabrėžtina, kad asmeniui, kuris nėra teisėjas ir pretenduoja tapti aukštesnės pakopos (grandies) teismo teisėju, taikytini teisinio išsilavinimo reikalavimai, ne žemesni nei nustatytieji teisėjams, siekiantiems paaukštinimo.
\n
IV 1. Su aukštuoju išsilavinimu (inter alia teisiniu) susiję santykiai tam tikrais aspektais yra ir tarptautinių teisės aktų, taip pat Europos Sąjungos teisės reguliavimo dalykas. Atsižvelgtina ir į Europoje vykdomą aukštojo mokslo pertvarką, vadinamąjį Bolonijos procesą.
\n
2.Jungtinių Tautų Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (1966 m.), kuris Lietuvai įsigaliojo 1992 m. vasario 20 d., 13 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta laisvė steigti mokymo įstaigas laikantis reikalavimo, kad suteikiamas išsimokslinimas turi atitikti minimalius valstybės nustatytus standartus.
\n
3.Pagal konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties 149 straipsnį Bendrija visiškai pripažįsta valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą, savo veiksmais siekia skatinti inter alia akademinį diplomų ir studijų trukmės pripažinimą.
\n
Europos Parlamentas ir Taryba 2005 m. rugsėjo 7 d. priėmė direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, kuri reglamentuoja profesinės kvalifikacijos (inter alia teisininkų) pripažinimą nedelstinam įsisteigimui pagal profesinį vardą priimančiojoje valstybėje narėje; šios direktyvos 14 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad jeigu dirbant pagal profesiją reikia gerai išmanyti nacionalinę teisę ir dirbant pagal tą profesiją konsultavimas ir (arba) pagalba nacionalinės teisės klausimais yra esminis ir pastovus tos profesinės veiklos ypatumas, priimančioji valstybė narė gali numatyti adaptacijos laikotarpį arba tinkamumo testą.
\n
Tam tikrus teisininkų profesinės kvalifikacijos aspektus reglamentuoja Europos Bendrijų Tarybos 1977 m. kovo 22 d. direktyva 77/249/EEB, skirta padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, kuria siekiama sudaryti galimybę teisininkams veiksmingai dirbti teikiant paslaugas priimančiojoje valstybėje narėje. Pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį kompetentinga priimančiosios valstybės narės valdžios institucija gali paprašyti šias paslaugas teikiantį asmenį įrodyti savo teisininko kvalifikaciją.
\n
4.Aukštųjų studijų (inter alia teisės krypties studijų) pertvarką skatina vadinamasis Bolonijos procesas, prasidėjęs už aukštąjį mokslą atsakingiems Europos valstybių ministrams (tarp jų ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrui), 1999 m. birželio 19 d. pasirašius Bolonijos deklaraciją, kurios svarbiausias siekis – sukurti Europos aukštojo mokslo erdvę. Bolonijos proceso tikslai yra inter alia lengvai suprantamos ir palyginamų laipsnių sistemos, dvipakopės studijų sistemos, kreditų sistemos, panašios į Europos kreditų perkėlimo sistemą (ECTS) (angl European Credit Transfer System), sukūrimas valstybėse narėse, studentų ir dėstytojų mobilumo skatinimas, europinio bendradarbiavimo skatinimas kokybės užtikrinimo srityje, europinių aukštojo mokslo aspektų stiprinimas, ypač daug dėmesio skiriant studijų programoms. Londono komunikate (2007 m.) buvo pabrėžta studijų programų reforma, orientuota inter alia į geriau darbo rinkos poreikius atitinkančių kvalifikacijų suteikimą.
\n
5.Paminėtina ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (ETT) jurisprudencija, kurioje taip pat yra atskleisti tam tikri teisininkų profesinės kvalifikacijos aspektai. Antai, ETT 1995 m. lapkričio 30 d. sprendime byloje Reinhard Gebhard prieš Consiglio dell'Ordine degli Avvocati e Procuratori di Milano (arrêt de la Cour du 30 novembre 1995, Reinhard Gebhard IConsiglio dell'Ordine degliAvvocati eProcuratori diMilano, affaire C-55/94, Rec. 1995, p. I-4165) konstatuota, kad jeigu priimančiojoje valstybėje tam tikros specifinės veiklos pradžia ir vykdymas priklauso nuo tokių sąlygų, kaip tam tikro diplomo, pažymėjimo ar kitokio kvalifikaciją patvirtinančio dokumento turėjimas, priklausymas tam tikram profesiniam luomui, paklusimas tam tikrai tvarkai, kitos valstybės narės pilietis, norintis užsiimti šia veikla, turi iš esmės įvykdyti minėtas sąlygas; tačiau sąlygos, kurios suvaržo ar daro mažiau patrauklią įsisteigimo laisvę, turi būti nediskriminacinės, pagrįstos būtinaisiais bendrojo intereso poreikiais, būtinos ir proporcingos siekiamam tikslui.
\n
ETT 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendime byloje Harold Price prieš Conseil des ventes volontaires de meubles aux enchère publiques (arrêt de la Cour (première chambre) du 7 septembre 2006, Harold Price / Conseil des ventes volontaires de meubles aux enchère publiąues, affaire C-149/05, Rec. 2006, p. I-7691) aptariant nacionalinių valdžios institucijų reglamentuojamas profesijas konstatuota, jog gali būti preziumuojama, kad, norint verstis reglamentuojama profesija, reikalingų mokymo ir lavinimo turinys nustatomas atsižvelgiant į reikalavimus, keliamus vertimuisi šia profesija. Todėl valstybės narės, kuri reglamentuoja šią profesiją, įtvirtintas mokymo ir lavinimo turinys yra ypač svarbus kriterijus, norint nustatyti reikalavimus, susijusius su vertimusi šia profesija.
\n
6.Apibendrinant pažymėtina, kad Lietuvos valstybė turi užtikrinti, kad suteikiamas aukštasis teisinis išsilavinimas atitiktų minimalius valstybės nustatytus standartus; Europos Bendrija visiškai pripažįsta valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą, taigi ir už aukštojo teisinio išsilavinimo turinį; asmuo, įgijęs teisinį išsilavinimą Europos Sąjungos valstybėje narėje, privalo įrodyti savo turimą teisininko kvalifikaciją, o ši kvalifikacija turi atitikti valstybės, kurioje ketinama verstis teisininko praktika, nustatytus standartus.
\n
V Dėl Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1568 „Dėl Kvalifikacinių aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimų asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, patvirtinimo“ patvirtintų Kvalifikacinių aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimų asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, inter alia jų 3 punkto, atitikties Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 18 d., 2006 m. birželio 1 d. redakcijos) nuostatai „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“, Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatai „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“.
\n
1.Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 18 d., 2006 m. birželio 1 d. redakcijos) nuostatai „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“, Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatai „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“ neprieštarauja Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarime Nr. 1568 (juo patvirtintuose Kvalifikaciniuose reikalavimuose, inter alia jų 3 punkte) įtvirtintas teisinis reguliavimas, būtent tai, kad nėra įtvirtinta eksplicitinio reikalavimo į teisėjo pareigas pretenduojantiems asmenims, įgijusiems teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, būti įgijusiems dar ir teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį.
\n
2.Teisės aktuose (taip pat ir pareiškėjo nurodytose įstatymų nuostatose) buvo ir yra įtvirtinti įvairūs reikalavimai asmenims, pretenduojantiems eiti teisėjo pareigas (išsilavinimo, stažo, nepriekaištingos reputacijos, egzaminų išlaikymo ir kt.). Šioje konstitucinės justicijos byloje keliami klausimai yra susiję su reikalavimais išsilavinimui, kurį turi būti įgiję asmenys, pretenduojantys eiti teisėjo pareigas.
\n
3.Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. vasario 6 d. priimto ir 1992 m. vasario 10 d. įsigaliojusio (su tam tikromis išimtimis) Teismų įstatymo 14 straipsnyje buvo inter alia nustatyta: „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą.“ Pažymėtina, kad tuo metu, kai buvo priimtas šis įstatymas, Lietuvoje teisininkai buvo rengiami iš esmės vien pagal vienpakopių teisės krypties studijų modelį (išskyrus Lietuvos policijos akademijos statute numatytą išimtį).
\n
Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir Teismų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gegužės 31 d. redakcija), kurioje buvo inter alia nustatyta: „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> asmuo, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą.“ 4. Seimo 1994 m. lapkričio 8 d. priimtu ir 1994 m. lapkričio 18 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo“ Teismų įstatymo 22 straipsnio 1 dalis (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) buvo papildyta ir buvo nustatyta: „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> asmuo, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą.“ Taigi buvo eksplicitiškai įtvirtintas būtent universitetinio teisinio išsilavinimo, kurį turi turėti asmuo, pretenduojantis eiti apylinkės teismo teisėjo pareigas, reikalavimas.
\n
Tokia pat nuostata išliko ir Teismų įstatymo 22 straipsnio 1 dalį išdėsčius 1996 m. birželio 18 d. redakcija.
\n
5.Seimo 1998 m. balandžio 8 d. priimto ir 1998 m. balandžio 22 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 13 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Teismų įstatymo 22 straipsnis (1997 m. birželio 10 d. redakcija). Teismų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (1998 m. balandžio 8 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta:, Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> asmuo, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus kvalifikacinius reikalavimus.“ Teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad iki bus įgyvendinti Vyriausybės nustatyti kvalifikaciniai aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai, numatyti inter alia Teismų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje, šiam išsilavinimui prilyginamas vienpakopis aukštasis teisinis universitetinis išsilavinimas; iki minėtų kvalifikacinių reikalavimų įgyvendinimo įgytas vienpakopis teisinis universitetinis išsilavinimas turėjo būti laikomas atitinkančiu kvalifikacinius reikalavimus, kurie yra keliami asmenims, norintiems tapti teisėjais.
\n
Konstatuotina, kad laikas, kada turėjo netekti galios Teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo įstatymo 1 straipsnio nuostata „Iki Vyriausybės nustatytų kvalifikacinių aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimų, <...> įgytas vienpakopis teisinis universitetinis išsilavinimas laikomas atitinkančiu kvalifikacinius reikalavimus, kurie yra keliami asmenims, norintiems tapti teisėjais“, priklausė nuo žemesnės galios teisės akto – Vyriausybės teisės akto įsigaliojimo. Taigi įstatymų leidėjas savo konstitucinius įgaliojimus nustatyti šios savo išleisto Teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo įstatymo nuostatos galiojimo trukmę susaistė su kito subjekto sprendimu – padarė priklausomą nuo Vyriausybės teisės akto įsigaliojimo.
\n
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas savo 2003 m. spalio 29 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją Vyriausybė savo nutarimais negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo arba jo galios netekimo laikas priklausytų nuo kito subjekto išleisto žemesnės galios teisės akto įsigaliojimo.
\n
6.Vyriausybės 1999 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 75 „Dėl Kvalifikacinių aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimų asmenims, norintiems eiti teisėjo ir notaro pareigas bei verstis advokato praktika, patvirtinimo“ (įsigaliojusiu 1999 m. sausio 28 d.; toliau – Vyriausybės 1999 m. sausio 22 d. nutarimas Nr. 75) buvo patvirtinti Kvalifikaciniai aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai asmenims, norintiems eiti teisėjo ir notaro pareigas bei verstis advokato praktika. Juose buvo nustatyta, kad: asmenys, norintys eiti teisėjo ir notaro pareigas bei verstis advokato praktika, turi turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą, atitinkantį šiame nutarime nustatytus kvalifikacinius reikalavimus (1 punktas); teisės studijų programų struktūrą ir turinį nustato aukštosios mokyklos, numatydamos, kad socialinių mokslų srities teisės krypties bendrųjų pagrindų ir specialaus lavinimo dalykai sudaro ne mažiau kaip 50 procentų programos – iš viso ne mažiau kaip 80 kreditų (2.1 punktas); kreditas yra studijuojamųjų dalykų apimties matavimo vienetas, vienas kreditas atitinka 40 sąlyginių studento darbo (auditorinio, laboratorinio, savarankiško ir kitokio) valandų, iš kurių ne mažiau kaip 20 valandų – auditorinio darbo (2.2 punktas); studijuojantieji išklauso šiuos teisės dalykus ir išlaiko egzaminus: teisės teorijos – ne mažiau kaip 2 kreditai (2.3.1 punktas), Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės – ne mažiau kaip 3 kreditai (2.3.2 punktas), Lietuvos Respublikos administracinės teisės – ne mažiau kaip 3 kreditai (2.3.3 punktas), Lietuvos Respublikos civilinės teisės – ne mažiau kaip 4 kreditai (2.3.4 punktas), Lietuvos Respublikos civilinio proceso teisės – ne mažiau kaip 3 kreditai (2.3.5 punktas), Lietuvos Respublikos baudžiamosios teisės – ne mažiau kaip 4 kreditai (2.3.6 punktas), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso teisės – ne mažiau kaip 3 kreditai (2.3.7 punktas), Lietuvos Respublikos darbo teisės – ne mažiau kaip 3 kreditai (2.3.8 punktas), Lietuvos Respublikos finansų teisės – ne mažiau kaip 3 kreditai (2.3.9 punktas), Europos Sąjungos teisės – ne mažiau kaip 2 kreditai (2.3.10 punktas), tarptautinės viešosios teisės – ne mažiau kaip 3 kreditai (2.3.11 punktas); studijuojantieji atlieka teisinio darbo praktiką, kurios bendra trukmė yra ne mažiau kaip 2 mėnesiai – ne mažiau kaip 8 kreditai (2.4 punktas); teisės studijos užbaigiamos baigiamuoju darbu ir Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės (2.5.1 punktas) bei Lietuvos Respublikos civilinės teisės ir civilinio proceso teisės (arba Lietuvos Respublikos baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso arba Lietuvos Respublikos administracinės teisės) (2.5.2 punktas) egzaminais; 1 punkte nurodytas aukštasis teisinis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos piliečiams, baigusiems teisės studijas Lietuvos Respublikos aukštosiose mokyklose pagal studijų programą, atitinkančią 2 punkto reikalavimus, ir įgijusiems teisės mokslo krypties kvalifikacinį laipsnį (bakalauro, magistro) arba atitinkamą teisininko profesinę kvalifikaciją (3.1 punktas);
\n
Lietuvos Respublikos aukštosios mokyklos, rengiančios specialistus, turinčius teisę eiti teisėjo ir notaro pareigas bei verstis advokato praktika, užtikrina, kad aukštosios mokyklos baigimo diplomo priede būtų įrašomi 2.3, 2.5 punktuose nurodyti dalykai, jų apimtis ir egzaminų įvertinimai (4 punktas).
\n
Taigi į teisėjo pareigas galėjo pretenduoti asmuo, kuris aukštojoje mokykloje buvo įgijęs teisės mokslų krypties kvalifikacinį laipsnį (teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį, teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, teisininko profesinę kvalifikaciją) ir įvykdęs kitus Vyriausybės 1999 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 75 patvirtintuose Kvalifikaciniuose aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimuose nustatytus kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus: buvo studijavęs pagal teisės krypties studijų programą su atitinkamu bendrųjų pagrindų ir specialaus lavinimo dalykų santykiu, kurios ne mažiau kaip pusę studijuojamų dalykų apimties sudarė auditorinis darbas, išklausęs nurodytus teisės studijų dalykus ir išlaikęs egzaminus, baigęs studijas baigiamuoju darbu ir nurodytais egzaminais.
\n
7.Seimo 1999 m. vasario 9 d. priimto ir 1999 m. vasario 24 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 22, 221, 28, 77 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo įstatymo 1 straipsnio ir 8 straipsnio 2 dalies pripažinimo netekusiais galios įstatymo 1 straipsniu buvo inter alia pakeista ir nauja redakcija išdėstyta Teismų įstatymo 22 straipsnio (1998 m. balandžio 8 d. redakcija) 1 dalis; Teismų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (1999 m. vasario 9 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> asmuo, turintis teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą).“ Taigi nebeliko pavedimo Vyriausybei nustatyti kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus asmenims, skiriamiems apylinkės teismo teisėjais.
\n
Be to, palyginus Teismų įstatymo 22 straipsnio 1 dalį (1999 m. vasario 9 d. redakcija) su Teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo įstatymo (1998 m. balandžio 8 d. redakcija) 1 straipsniu matyti, kad apylinkės teismo teisėju galėjo būti skiriamas ne tik asmuo, turintis vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir asmuo, turintis teisės magistro kvalifikacinį laipsnį. Sąvoka „teisės magistro kvalifikacinis laipsnis“ šiame kontekste aiškintina kaip teisės kvalifikacinis laipsnis, lygiavertis vienpakopiam aukštajam universitetiniam teisiniam išsilavinimui; tokį vienpakopiam aukštajam universitetiniam teisiniam išsilavinimui lygiavertį aukštąjį teisinį išsilavinimą turi tik tie asmenys, kurie yra įgiję ne tik teisės magistro, bet ir (iki tol) teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį (daryti tokią išvadą skatina tai, kad svarstant Seime buvo pritarta pasiūlymui iš įstatymo projekto formuluotės „teisės magistro arba teisės bakalauro“ išbraukti žodžius „arba teisės bakalauro“, nes jie žymi nepakankamą teisinio išsilavinimo reikalavimą asmenims, pretenduojantiems eiti teisėjo pareigas; taigi vien teisės krypties magistro studijos, kurios trunka trumpiau nei bakalauro studijos ir kuriose neįgyjami teoriniai teisinio išsilavinimo pagrindai, buvo pripažintos nelaikytinomis atitinkančiomis pakankamo teisinio išsilavinimo reikalavimą).
\n
Vadinasi, formuluotė „turintis teisės magistro kvalifikacinį laipsnį“ reiškia, kad toks asmuo turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kad jis yra įgijęs ir teisės bakalauro, ir teisės magistro kvalifikacinį laipsnį.
\n
8.Seimo 2002 m. sausio 24 d. priimtu ir 2002 m. gegužės 1 d. (su tam tikra išimtimi) įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Teismų įstatymas (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais). Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.“ Tokia pat nuostata liko ir Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalį išdėsčius 2004 m. gegužės 18 d. ir 2006 m. birželio 1 d. redakcijomis.
\n
Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (kuri ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu yra išdėstyta pirmine – 2002 m. kovo 14 d. – redakcija) inter alia nustatyta: „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą).“ 9. Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 18 d., 2006 m. birželio 1 d. redakcijos) ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies sąvokos „aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas“, „teisės magistro kvalifikacinis laipsnis“ atskleistinos ir Aukštojo mokslo įstatymo nuostatų kontekste.
\n
10.Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 1568, kuriuo buvo patvirtinti šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijami Kvalifikaciniai reikalavimai, taip pat Teismų įstatymo bei Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo, kurių nuostatoms, pareiškėjo manymu, prieštarauja (nurodyta apimtimi) Kvalifikaciniai reikalavimai, inter alia jų 3 punktas, priėmimo ir įsigaliojimo metu galiojo Aukštojo mokslo įstatymas (2000 m. kovo 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nustatęs inter alia studijų, kurias baigusiam asmeniui Lietuvos Respublikoje pripažįstamas aukštasis išsilavinimas, sistemą.
\n
Minėta, jog šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2000 m. kovo 21 d. redakcija) nustatyta, kad studijų sistemą sudaro nuosekliosios universitetinės ir neuniversitetinės studijos aukštosiose mokyklose pagal studijų programas, įtrauktas į Studijų ir mokymo programų registrą, taip pat nenuosekliosios studijos, o 2 straipsnio 15 dalyje (2000 m. kovo 21 d. redakcija) – kad nuosekliosios studijos yra studijos, kurias baigus įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) suteikiama kvalifikacija, taip pat doktorantūros bei meno aspirantūros studijos. Nuosekliosios universitetinės studijos skirstomos į pakopas; minėto įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje (2000 m. kovo 21 d. redakcija) buvo nustatyta, kad universitete yra šios nuosekliųjų studijų pakopos: 1) pagrindinės studijos (pirmoji pakopa); 2) magistrantūra, rezidentūra, specialiosios profesinės studijos (antroji pakopa); doktorantūra ir meno aspirantūra (trečioji pakopa). Taigi Aukštojo mokslo įstatyme (2000 m. kovo 21 d. redakcija) buvo ir yra įtvirtinta trijų pakopų universitetinių nuosekliųjų studijų sistema: pagrindinės studijos (pirmoji pakopa), magistrantūra (antroji pakopa), doktorantūra ir meno aspirantūra (trečioji pakopa).
\n
11.Pakeitus ir nauja – 2001 m. gruodžio 21 d. – redakcija išdėsčius Aukštojo mokslo įstatymo 39 straipsnio 2 dalį, joje buvo nustatyta, kad universitete yra šios nuosekliosios studijos: 1) pagrindinės (pirmoji pakopa); 2) magistrantūros, specialiosios profesinės (antroji pakopa); 3) vientisosios (suderintos pirmoji ir antroji pakopos); 4) rezidentūros, meno aspirantūros (trečioji profesinė pakopa); 5) doktorantūros (trečioji pakopa). Taigi, nors teisinis reguliavimas ir buvo pakoreguotas, universitetinių studijų skirstymo į tris pakopas nebuvo atsisakyta.
\n
12.Aukštojo mokslo įstatymo 39 straipsnio 2 dalį dar kartą pakeitus ir išdėsčius 2003 m. balandžio 22 d. redakcija buvo nustatyta, kad trečiosios pakopos studijos yra ne tik doktorantūra, bet ir rezidentūra, meno aspirantūra (iki tol vadintos trečiąja profesine studijų pakopa, kuri Aukštojo mokslo įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) nebepaminėta).
\n
13.Minėta, kad pagal Aukštojo mokslo įstatymą (2000 m. kovo 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje yra įgyjamas aukštasis išsilavinimas (2 straipsnio 1 dalis); pagrindinių studijų programa skiriama teoriniams profesijos pagrindams perteikti ir savarankiškam darbui būtiniems profesiniams įgūdžiams suformuoti; asmenims, baigusiems pagrindines universitetines studijas, suteikiamas bakalauro kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesinė kvalifikacija (42 straipsnio 1 dalis (2000 m. kovo 21 d., 2006 m. liepos 18 d. redakcijos)); vientisosios studijos yra magistro ir (arba) profesinei kvalifikacijai įgyti skirtos studijos, kai tęstinumu susiejamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės studijos (2 straipsnio 26 dalis (2003 m. balandžio 22 d. redakcija)). Taigi pagal Aukštojo mokslo įstatymą turinčiu aukštąjį universitetinį išsilavinimą negalėjo (ir šiuo metu negali) būti laikomas asmuo, nebaigęs pagrindinių (pirmosios pakopos) arba vientisųjų studijų Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiaverčių studijų užsienio aukštojoje mokykloje.
\n
14.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Lietuvoje teisininkus rengia – aukštąjį teisinį išsilavinimą teikia aukštosios universitetinės mokyklos ir aukštosios neuniversitetinės mokyklos (valstybinės ir nevalstybinės) pagal registruotas teisės krypties studijų programas. Aukštasis teisinis išsilavinimas gali būti įgyjamas įvairiai: baigus vienpakopes teisės krypties studijas, baigus pagrindines teisės krypties bakalauro studijas, baigus pagrindines teisės krypties bakalauro studijas ir teisės krypties magistro studijas, taip pat baigus pagrindines ne teisės krypties bakalauro studijas ir teisės krypties magistro studijas.
\n
15.Aiškinantis, koks asmuo, įgijęs aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, laikytinas įgijusiu aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, nustatytą Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 18 d., 2006 m. birželio 1 d. redakcijos) nuostatoje „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“ ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatoje „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pagal Konstituciją:
\n
–asmeniui, pretenduojančiam į teisėjo pareigas, nepakanka vien Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytų pagrindinių – pirmosios pakopos teisės krypties studijų, skirtų tik teoriniams profesijos pagrindams perteikti ir savarankiškam darbui būtiniems profesiniams įgūdžiams suformuoti; teisėjais tapti siekiantys asmenys turi būti įgiję tokį aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kurį gali užtikrinti tik Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytos dvipakopės nuosekliosios teisės krypties universitetinės studijos (t. y. teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikaciniai laipsniai) arba vientisosios teisės krypties studijos, kai tęstinumu susiejamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės teisės studijos;
\n
–nors pirmosios pakopos (pagrindinės) teisės studijos pačios savaime negali užtikrinti teisėjo darbui pakankamo išsilavinimo lygio, jos yra būtinos ir negali būti eliminuojamos iš visaverčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, kurio reikia pretendentams į teisėjo pareigas, nes būtent pirmosios pakopos teisės studijos yra skiriamos profesijos pagrindams perteikti ir savarankiškam darbui būtiniems profesiniams įgūdžiams suformuoti; kitoks aiškinimas, būtent kad pirmosios pakopos teisės studijos gali būti eliminuojamos iš visaverčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, reikalingo pretendentams į teisėjo pareigas, paneigtų konstitucinę teisėjo profesijos sampratą, Lietuvos Respublikos teisės aktuose (visų pirma įstatymuose) įtvirtintą teisės krypties magistrantūros ir teisės magistro kvalifikacinio laipsnio sampratą, pirmosios pakopos (pagrindinių) teisės krypties studijų bei vienpakopių teisės krypties studijų prasmę ir reikštų, kad konkuruoti dėl teisėjo pareigų yra leidžiama asmenims, turintiems nelygiavertį teisinį išsilavinimą.
\n
16.Todėl Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 18 d., 2006 m. birželio 1 d. redakcijos) nuostata „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“ ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“ aiškintinos kaip reiškiančios, jog pretenduoti į apylinkės teismo (kaip ir bet kurio kito teismo) teisėjo pareigas gali tik toks asmuo, kuris yra baigęs universitetines teisės krypties studijas ir įgijęs teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius arba yra baigęs vientisąsias universitetines teisės krypties studijas ir įgijęs teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą); pagal šias nuostatas pretenduoti į apylinkės teismo (kaip ir bet kurio kito teismo) teisėjo pareigas negali asmuo, kuris turi tik teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir neturi teisės magistro kvalifikacinio laipsnio arba kuris turi tik teisės magistro kvalifikacinį laipsnį ir neturi teisės bakalauro kvalifikacinio laipsnio.
\n
Tik šitaip aiškinamos minėtos įstatymų nuostatos – nors jose ir nėra įtvirtinta eksplicitinio reikalavimo, kad asmenys, įgiję teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, būtų įgiję dar ir teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį – atitinka konstitucinę teisėjo profesijos sampratą, Lietuvos Respublikos teisės aktuose (visų pirma įstatymuose) įtvirtintą teisės krypties magistrantūros ir teisės magistro kvalifikacinio laipsnio sampratą, pirmosios pakopos (pagrindinių) teisės krypties studijų bei vienpakopių (vientisųjų) teisės krypties studijų prasmę.
\n
17.Minėta, kad Vyriausybė pagal Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį turėjo įgaliojimus, atsižvelgdama į aukštųjų mokyklų, suteikiančių teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį, nuomonę, nustatyti kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas.
\n
18.Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalį (2002 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 18 d., 2006 m. birželio 1 d. redakcijos) ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pretenduoti į apylinkės teismo (kaip ir bet kurio kito teismo) teisėjo pareigas gali tik toks pilietis, kuris yra baigęs universitetines teisės krypties studijas ir įgijęs teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius arba yra baigęs vientisąsias universitetines teisės krypties studijas ir įgijęs teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą), ir į šias pareigas negali pretenduoti asmuo, kuris turi tik teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir neturi teisės magistro kvalifikacinio laipsnio arba kuris turi tik teisės magistro kvalifikacinį laipsnį ir neturi teisės bakalauro kvalifikacinio laipsnio, konstatuotina, kad ir pagal Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1568 patvirtintus Kvalifikacinius reikalavimus pretenduoti į teisėjo pareigas gali tik toks asmuo, kuris yra baigęs universitetines teisės krypties studijas ir įgijęs teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius arba yra baigęs vientisąsias universitetines teisės krypties studijas ir įgijęs teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą); į šias pareigas negali pretenduoti asmuo, kuris turi tik teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir neturi teisės magistro kvalifikacinio laipsnio arba kuris turi tik teisės magistro kvalifikacinį laipsnį ir neturi teisės bakalauro kvalifikacinio laipsnio.
\n
19.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytinos išvados, kad Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1568 „Dėl Kvalifikacinių aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimų asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, patvirtinimo“ patvirtinti Kvalifikaciniai aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, inter alia jų 3 punktas, ta apimtimi, kuria expressis verbis nenustatyta, kad asmenys, norintys įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas ir neturintys vienpakopio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, turi būti įgiję ir teisės bakalauro, ir teisės magistro kvalifikacinį laipsnį:
\n
–neprieštaravo Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 daliai (2002 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 18 d. redakcijos);
\n
–neprieštarauja Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 daliai (2006 m. birželio 1 d. redakcija), Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 daliai (2002 m. kovo 14 d. redakcija).
\n
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:
\n
1.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1568 „Dėl Kvalifikacinių aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimų asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 97-4288) patvirtinti Kvalifikaciniai aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas (inter alia jų 3 punktas), ta apimtimi, kuria expressis verbis nenustatyta, kad asmenys, norintys įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas ir neturintys vienpakopio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, turi būti įgiję ir teisės bakalauro, ir teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, neprieštaravo Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 51 straipsnio 1 daliai (2002 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 18 d. redakcijos).
\n
2.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1568 „Dėl Kvalifikacinių aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimų asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 97-4288) patvirtinti Kvalifikaciniai aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas (inter alia jų 3 punktas), ta apimtimi, kuria expressis verbis nenustatyta, kad asmenys, norintys įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas ir neturintys vienpakopio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, turi būti įgiję ir teisės bakalauro, ir teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 51 straipsnio 1 daliai (2006 m. birželio 1 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 daliai.
\n
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
\n
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
\n
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Egidijus Kūris Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Vytautas Sinkevičius Romualdas Kęstutis Urbaitis _________________