9.Pareiškėjas, teigdamas, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neatsižvelgia į Civilinio kodekso normas, nustatančias regreso teisės į atsakingą už žalą asmenį apimtį, taip pat įstatymų, nustatančių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, nuostatas.
\n
Minėta, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje, socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį; draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja reikalavimo teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.
\n
Taip aiškinant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nebelieka pareiškėjų prašymuose išdėstytų abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai, o šias abejones pagrindžiantys argumentai nebelaikytini teisiniais argumentais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Vadinasi, pareiškėjų prašymuose keliamas ne Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies atitikties Konstitucijai, o jos aiškinimo, taigi ir taikymo, klausimas.
\n
10.Minėta, kad Konstitucinis Teismas, kaip jis yra konstatavęs, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga; įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas; taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo; prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui.
\n
11.Pažymėtina, jog, kaip minėta, tai, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
\n
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
\n
Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.
\n
12.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-46/2010) ištirti, ar Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.
\n
13.Paminėtina, kad Seimas 2007 m. gegužės 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) 19 straipsnio „Išmokos mokėjimo tvarka“ 10 dalyje nustatyta: „Asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui.“ Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje, su nustatytuoju Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje pažymėtina, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje nereguliuojami socialinio draudimo išmokų įskaitymo į atlygintinos žalos dydį santykiai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje buvusios nuostatos nėra ir kitose šio įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) nuostatose. Taigi teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo ginčijamoje Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje, pareiškėjo ginčijamu aspektu pakito iš esmės.
\n
V Dėl Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Minėta, kad pareiškėjai – Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-6/2010) ir Vilniaus apygardos teismas (prašymai Nr. 1B-46/2010, 1B-71/2010, 1B-23/2011) inter alia prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tuo aspektu, kad regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą padariusių juridinių ir fizinių asmenų yra nustatyta Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu.
\n
Pareiškėjai nurodo, kad pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimą turi nustatyti įstatymas, tuo tarpu pagal ginčijamą teisinį reguliavimą regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą padariusių juridinių ir fizinių asmenų yra nustatyta Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu.
\n
2.Minėta, kad pareiškėjai – Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-6/2010) ir Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-46/2010) inter alia prašo ištirti, ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjų, jame nėra nustatyta aiškios kompensacijas pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
Pareiškėjai nurodo, kad Policijos departamentas prie VRM, išmokėjęs kompensaciją ir atlyginęs nukentėjusiajam daugiau žalos nei jos faktiškai buvo padaryta bei įgydamas reikalavimo teisę į išmokėtos sumos dalį, viršijančią nukentėjusiojo patirtus nuostolius, įgyja daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, ir tokiu atveju valstybės interesai ginami labiau nei žalą padariusio asmens.
\n
3.Vyriausybė 1991 m. gruodžio 5 d. priėmė nutarimą Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“, kuriuo patvirtino Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygas (1 punktas). Šis nutarimas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas.
\n
4.Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta: „Įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.“ 5. Sąlygų 1 punkte (2011 m. rugsėjo 7 d. redakcija) nustatyta: „Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygas (toliau vadinama – draudimo sąlygos) apdraudžiami:
\n
1.1. Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų statutinių įstaigų (Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir jiems pavaldžių padalinių, Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos dalinių) pareigūnai;
\n
1.2. Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto studentai ir Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų klausytojai (kursantai), policijos rezervo nariai jų stažuočių ir praktikos laikotarpiu;
\n
1.3. privalomosios pradinės karo tarnybos kariai;
\n
1.4. profesinės karo tarnybos kariai;
\n
1.5. kariai savanoriai ir kiti aktyviojo rezervo kariai, taip pat parengtojo rezervo kariai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių;
\n
1.6. asmenys, mobilizuoti ištikus ekologinei katastrofai, stichinei nelaimei ar iškilus pavojui valstybės saugumui;
\n
1.7. kariūnai;
\n
1.8. civilinės krašto apsaugos tarnybos valstybės tarnautojai;
\n
1.9. karo prievolininkai, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą;
\n
1.10. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnai;
\n
1.11. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai;
\n
1.12. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų ar valstybės įmonių pareigūnai;
\n
1.13. Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnai;
\n
1.14. aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai;
\n
1.15. (neteko galios); Nr. 1045, 2011-09-07, Žin., 2011, Nr. 113-5306 (2011-09-15) 1.16. sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai, teikiantys sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, sergantiems ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, ar vykdantys epidemijų profilaktikos priemones ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose.“ Kaip matyti iš Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 1 punkte esančio sąrašo, pagal Sąlygas yra apdraudžiami įvairiose valstybės statutinėse institucijose arba sistemose tarnaujantys pareigūnai, kariai ir kiti asmenys.
\n
Iš pareiškėjų – Kauno apygardos teismo prašymo Nr. 1B-6/2010 ir Vilniaus apygardos teismo prašymų Nr. 1B-46/2010, 1B-71/2010, 1B-23/2011 bei jų nagrinėjamų civilinių bylų, kuriose priimtos nutartys kreiptis į Konstitucinį Teismą, medžiagos matyti, kad Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai yra ginčijama civilinių ginčų dėl žalos padarymo tarnybines pareigas einantiems policijos pareigūnams ir įstaigų, pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių kompensacijas šiems policijos pareigūnams, regreso teisės į žalą padariusį asmenį kontekste.
\n
Atsižvelgiant į tai, Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai bus tiriama tik policijos pareigūnų socialines garantijas nustatančio teisinio reguliavimo (Vidaus tarnybos statuto) kontekste, t. y. tiek, kiek tame punkte nustatyta, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civilinio kodekso nustatyta tvarka.
\n
6.Minėta, kad Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta: „Įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.“ 7. Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas inter alia Vidaus tarnybos statuto nuostatų kontekste.
\n
7.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Vidaus tarnybos statuto nuostatos:
\n
–Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje „Kompensacijos pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais“ (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta: „1. Žuvus tarnybines pareigas vykdžiusiam pareigūnui, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tais atvejais, kai pareigūno mirties priežastis yra susijusi su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tais atvejais, kai pareigūnas nužudytas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, neatsižvelgiant į draudimo išmokas jo šeimai – vaikams (įvaikiams, taip pat vaikams, gimusiems po pareigūno mirties), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vaikams (įvaikiams), kurie mokosi nustatyta tvarka įregistruotų švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, sutuoktiniui, sugyventiniui (partneriui), tėvui ar motinai – ir nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, per vienus metus nuo pareigūno mirties lygiomis dalimis išmokama jo 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija.
\n
2.Žuvęs pareigūnas ar kursantas laidojamas valstybės lėšomis arba jo artimiesiems išmokama 40 minimalių gyvenimo lygių dydžio piniginė kompensacija laidotuvių išlaidoms padengti. Pareigūno ar kursanto, kuris žuvo užsienyje atlikdamas tarnybines pareigas ar profesinio mokymo metu, palaikų pervežimo į Lietuvą išlaidas teisės aktų nustatyta tvarka apmoka valstybė. Valstybės apmokamų laidojimo išlaidų aprašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
\n
3.Pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Nustatomos šios kompensacijos:
\n
1)netekusiems 75–100 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo – 60 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
\n
2)netekusiems 60–70 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo – 48 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
\n
3)netekusiems 45–55 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo – 36 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
\n
4)netekusiems iki 40 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo ir dėl to pripažintiems netinkamais vidaus tarnybai – 30 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
\n
5)sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju – 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
\n
6)apysunkio sveikatos sutrikdymo atveju – 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
\n
7)lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – nuo 1 iki 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio.
\n
4.Kursanto mirties, sužalojimo, susižalojimo ar jo sveikatos sutrikdymo per profesinį ar įvadinį mokymą atvejais kompensacijos mokamos šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka, išskyrus tai, kad kompensacijų dydis apskaičiuojamas pagal įvykio metu Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą.
\n
5.Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka.
\n
6.Šiame straipsnyje nustatytos kompensacijos nemokamos, jeigu:
\n
1)darydamas tyčinį nusikaltimą ar tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, pareigūnas ar kursantas žuvo, susižalojo, buvo sužalotas ar jo sveikata buvo sutrikdyta;
\n
2)pareigūno mirties, sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo priežastis buvo su tarnybinių pareigų atlikimu nesusijęs apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių arba kitų svaigiųjų medžiagų, o kursanto mirties, sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo priežastis buvo nesusijusi su jo profesiniu ar įvadiniu mokymu;
\n
3)pareigūnas ar kursantas nusižudė, kėsinosi nusižudyti ar tyčia susižalojo;
\n
4)pareigūnas ar kursantas žuvo, susižalojo, buvo sužalotas ar jo sveikata buvo sutrikdyta eismo įvykio metu, jei šis pareigūnas ar kursantas vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės jos vairuoti arba perdavė ją vairuoti asmeniui, apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų arba neturinčiam teisės jos vairuoti;
\n
5)pareigūno ar kursanto sveikata sutriko ar jis mirė dėl ligos ir tai nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu arba profesiniu ar įvadiniu mokymu;
\n
6)pareigūno ar kursanto mirties arba susižalojimo priežastis buvo sąmoningas, su tarnybiniu būtinumu nesusijęs saugumo taisyklių pažeidimas.
\n
7.Ginčai dėl atsisakymo mokėti kompensaciją nagrinėjami teisės aktų nustatyta tvarka.
\n
8.Pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija, vadovaudamasi Vyriausybės tvirtinamu Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu Vyriausybės nustatyta tvarka.“;
\n
–Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnyje „Pareigūnų ir kursantų draudimas ir pareigūnų pensijos“ (2006 m. liepos 19 d. redakcija) nustatyta: „1. Pareigūnų sveikata ir gyvybė visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos. Pareigūnų sveikatos ir gyvybės draudimo suma lygi jo darbo užmokesčiui, mokamam draudiminio įvykio mėnesį, padaugintam iš 12, ir negali būti didesnė už 48 Vyriausybės nustatytas minimalias mėnesines algas.
\n
2.Kursantų sveikata ir gyvybė visam jų profesinio ar įvadinio mokymo laikotarpiui valstybės biudžeto lėšomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu. Kursanto sveikatos ir gyvybės draudimo suma lygi draudiminio įvykio mėnesį Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš 12.
\n
3.Pareigūnų ir kursantų sveikatos ir gyvybės draudimo, draudiminių įvykių pripažinimo tvarką, draudimo išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, taip pat nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu tyrimo ir apskaitos tvarką nustato vidaus reikalų ministras.
\n
4.Draudimo išmokos nemokamos šio Statuto 40 straipsnio 6 dalyje nustatytais atvejais.
\n
5.Pareigūnai Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka privalomai draudžiami valstybinių socialinio draudimo pensijų draudimu.
\n
6.Pareigūnai turi teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją pagal įstatymą, reglamentuojantį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką.
\n
7.Pareigūnai Nedarbo socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka privalomai draudžiami nedarbo socialiniu draudimu.“ 7.2. Pažymėtina, kad pagal cituotą teisinį reguliavimą tiek kompensacijos pareigūno mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais, tiek draudimo išmokos apskaičiuojamos Vidaus tarnybos statuto nustatyta tvarka ir jų dydis siejamas su pareigūnų darbo užmokesčiu.
\n
7.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: „Konstitucijos 141 straipsnis suponuoja tai, kad statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos“ (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas).
\n
7.4. Konstitucinis Teismas, tirdamas Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, yra konstatavęs, kad jame „inter alia eksplicitiškai įtvirtintas privalomas pareigūnų gyvybės ir sveikatos visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos; skiriasi tik kompensacijų pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais mokėjimo sąlygos. Pagal Statuto 49, 40 straipsnius (2006 m. liepos 19 d. redakcija) draudimo išmokos mokamos visais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), o kompensacijos – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso. Toks šių socialinių garantijų tarpusavio santykis matyti ir iš Vidaus tarnybos statuto ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamojo rašto“ (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimas).
\n
7.5. Taigi Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas minėtų Vidaus tarnybos statuto nuostatų kontekste reiškia, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), ar kompensacijas – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civilinio kodekso nustatyta tvarka.
\n
8.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad pagal Civiliniame kodekse nustatytą žalos atlyginimo teisinį reguliavimą padarytą žalą turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šiame nutarime taip pat minėta, kad pagal Civiliniame kodekse nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, atlyginęs dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka išreikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumą, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo. Tai reiškia, kad regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį asmenį yra nustatyta įstatyme – Civiliniame kodekse.
\n
Taigi Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata „įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civilinio kodekso nustatyta tvarka“ reiškia, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas nukentėjusiam pareigūnui ar jo šeimos nariams, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo.
\n
9.Vadinasi, pagal pareiškėjų ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), ar kompensacijas – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo.
\n
10.Minėta, kad pagal pareiškėjų – Kauno apygardos teismo (prašymas Nr. 1B-6/2010) ir Vilniaus apygardos teismo (prašymai Nr. 1B-46/2010, 1B-71/2010, 1B-23/2011) prašymus šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civilinio kodekso nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
10.1. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“ Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje expressis verbis minimos dvi žalos rūšys: materialinė ir moralinė žala, t. y. (atitinkamai) turtiniai praradimai ir dvasinio (neturtinio) pobūdžio skriaudos (jas gali sukelti ir fizinis skausmas), kurias tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Įstatymų leidėjas privalo paisyti šios konstitucinės distinkcijos. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardijamos ir kitais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
\n
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, yra konstatavęs, kad šioje dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, kad įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat kad Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
\n
Minėti bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų.
\n
Konstitucinis būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Taigi pagal Konstituciją imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo jos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.
\n
10.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
\n
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimai). Konstitucija draudžia žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).
\n
11.Sprendžiant, ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civilinio kodekso nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, kad įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga. Šiame nutarime taip pat minėta, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai.
\n
Šiame nutarime konstatuota, kad regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį asmenį yra nustatyta įstatyme – Civiliniame kodekse.
\n
Taigi policijos įstaigų, išmokėjusių draudimo sumas ir kompensacijas, reikalavimo (regreso) teisė į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis yra nustatyta ne tik ginčijamame Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), bet ir įstatyme.
\n
Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį inter alia policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civilinio kodekso nustatyta tvarka, pažeidžia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančią teisės aktų hierarchiją ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.
\n
12.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civilinio kodekso nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
13.Minėta, kad pareiškėjai – Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-6/2010) ir Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-46/2010) inter alia prašo ištirti, ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjų, jame nėra nustatyta aiškios kompensacijas pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
Pareiškėjai preziumuoja, kad pagal Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte nustatytą teisinį reguliavimą Policijos departamentas prie VRM, išmokėjęs kompensaciją ir atlyginęs nukentėjusiajam daugiau žalos nei jos faktiškai buvo padaryta bei įgydamas reikalavimo teisę į išmokėtos sumos dalį, viršijančią nukentėjusiojo patirtus nuostolius, įgyja daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, ir tokiu atveju valstybės interesai ginami labiau nei žalą padariusio asmens.
\n
14.Pareiškėjai, teigdami, kad Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nėra nustatyta aiškios kompensacijas pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, neatsižvelgia į Civilinio kodekso normas, nustatančias regreso teisės į atsakingą už žalą asmenį apimtį.
\n
Minėta, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), ar kompensacijas – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo.
\n
Taip aiškinant Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą nebelieka pareiškėjų prašymuose išdėstytų abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai, o šias abejones pagrindžiantys argumentai nebelaikytini teisiniais argumentais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Vadinasi, pareiškėjų prašymuose keliamas ne Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, o jo aiškinimo, taigi ir taikymo, klausimas.
\n
15.Minėta, kad Konstitucinis Teismas, kaip jis yra konstatavęs, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga; įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas; taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo; prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui.
\n
16.Pažymėtina, jog, kaip minėta, tai, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
\n
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
\n
Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.
\n
17.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjų – Kauno apygardos teismo (prašymas Nr. 1B-6/2010) ir Vilniaus apygardos teismo (prašymas Nr. 1B-46/2010) prašymus ištirti, ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjų, jame nėra nustatyta aiškios kompensacijas pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.
\n
VI Dėl Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-46/2010) inter alia prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2008 m. vasario 24 d. redakcija) patvirtintų Taisyklių 55 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokos, ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos ar kompensacijos, mokamos pagal teisės aktus dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.1. Vyriausybė 2004 m. birželio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisykles. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2004 m. birželio 30 d.
\n
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (2004 m. birželio 23 d. redakcija) 49 punkte buvo nustatyta: „Socialinio draudimo išmokos, mokamos dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Atsakingas draudikas ar Biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio išmoką, kiek jos nepadengia socialinis draudimas ir privalomasis sveikatos draudimas. Jeigu asmuo dėl eismo įvykio miršta, jo laidojimo išlaidos atlyginamos mirusiojo šeimos nariams arba kitiems jį laidojusiems asmenims tiek, kiek jos viršija laidojimo pašalpas, gautas pagal teisės aktus.“ 1.2. Vyriausybė 2008 m. vasario 13 d. priėmė nutarimą Nr. 122 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeitė Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimą Nr. 795 ir jį išdėstė nauja redakcija. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2008 m. vasario 24 d.
\n
Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2008 m. vasario 24 d. redakcija) patvirtintų Taisyklių 55 punktas. Taigi pareiškėjo prašyme nurodyta ne Vyriausybės nutarimo priėmimo, bet jo įsigaliojimo data.
\n
Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 55 punkte nustatyta: „Socialinio draudimo išmokos, ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos ar kompensacijos, mokamos pagal teisės aktus dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Atsakingas draudikas ar Biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio draudimo išmoką, kiek jos nepadengia socialinis draudimas ir privalomasis sveikatos draudimas. Jeigu asmuo dėl eismo įvykio miršta, jo laidojimo išlaidos atlyginamos mirusiojo šeimos nariams arba kitiems jį laidojusiems asmenims tiek, kiek jos viršija laidojimo pašalpas, gautas pagal teisės aktus.“ 1.3. Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 49 punkte, su nustatytuoju Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. redakcija) patvirtintų Taisyklių 55 punkte matyti, jog jis skiriasi tik tuo, kad Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. redakcija) patvirtintų Taisyklių 55 punkte yra išvardyta daugiau išmokų, mokamų dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, kurios yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, – dar nurodytos ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos ir kompensacijos.
\n
1.4. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. redakcija) patvirtintų Taisyklių 55 punkto atitinkama apimtimi atitiktį Konstitucijai, tačiau iš jo prašymo ir nagrinėjamos civilinės bylos medžiagos matyti, kad eismo įvykis, dėl kurio atsirado žala ir dėl jos atlyginimo ir regresinio reikalavimo kilo ginčas, įvyko 2006 m. vasario 10 d. Todėl pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje taikytinas ne ginčijamas Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. redakcija) patvirtintų Taisyklių 55 punkte, o Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 49 punkte nustatytas reguliavimas.
\n
1.5. Taigi Konstitucinis Teismas toliau tirs, ar Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokos ir laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
2.Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 preambulėje nurodyta, kad nutarimas priimamas vadovaujantis inter alia Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 16 dalimi. Paminėtina, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio „Išmokos mokėjimo tvarka“ 16 dalyje nustatyta: „Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė.“ Taigi Vyriausybė Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisykles patvirtino įgyvendindama įstatymą.
\n
3.Minėta, kad Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 49 punkte buvo nustatyta: „Socialinio draudimo išmokos, mokamos dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Atsakingas draudikas ar Biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio išmoką, kiek jos nepadengia socialinis draudimas ir privalomasis sveikatos draudimas. Jeigu asmuo dėl eismo įvykio miršta, jo laidojimo išlaidos atlyginamos mirusiojo šeimos nariams arba kitiems jį laidojusiems asmenims tiek, kiek jos viršija laidojimo pašalpas, gautas pagal teisės aktus.“ Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat minėta, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje buvo nustatyta: „Socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Draudikas ar Biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio išmoką, kiek jos nepadengė socialinis draudimas ar privalomasis sveikatos draudimas. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį.“ Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkte, su nustatytuoju Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje konstatuotina, kad pareiškėjo ginčijamu aspektu jis yra toks pat.
\n
4.Pareiškėjas, ginčydamas Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitiktį Konstitucijai, nurodo, kad dalis pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą ir Vidaus tarnybos statutą nukentėjusiajam mokamų išmokų nėra žalos atlyginimas civilinės deliktinės atsakomybės požiūriu, nes jų dydis nepriklauso nuo faktiškai patirtos žalos dydžio, todėl Vyriausybė, nenustatydama, kiek nukentėjusiajam išmokėtos socialinio draudimo ir kitos teisės aktuose numatytos išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, taip pat kiek jos gali būti išieškotos regreso tvarka iš žalą padariusio asmens, nukrypo nuo Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų žalos atlyginimo instituto principų, konstitucinių asmenų lygybės, teisinės valstybės principų, žalą padariusiam asmeniui perkėlė Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintą valstybės pareigą teikti socialinę paramą.
\n
Pareiškėjo prašymas ištirti Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitinkama apimtimi atitiktį Konstitucijai yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir prašymas ištirti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies atitiktį Konstitucijai.
\n
5.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, jog teisinį reguliavimą, nustatytą Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje, aiškinant kartu su nustatytuoju CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalyse pažymėtina, kad:
\n
–socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį;
\n
–draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja reikalavimo teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat minėta, jog taip aiškinant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nebelieka pareiškėjų prašymuose išdėstytų abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai, o šias abejones pagrindžiantys argumentai nebelaikytini teisiniais argumentais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą; vadinasi, pareiškėjų prašymuose keliamas ne Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies atitikties Konstitucijai, o jos aiškinimo, taigi ir taikymo, klausimas.
\n
Paminėtina, kad šios konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-46/2010) ištirti, ar Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutraukta.
\n
6.Konstatavus, kad teisinis reguliavimas, nustatytas Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkte, ir teisinis reguliavimas, nustatytas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje, pareiškėjo ginčijamu aspektu yra toks pat ir kad pareiškėjo prašymas ištirti Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitinkama apimtimi atitiktį Konstitucijai yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir prašymas ištirti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies atitiktį Konstitucijai, konstatuotina ir tai, kad, remiantis tais pačiais argumentais, kurių pagrindu nutraukta šios konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo (prašymas Nr. 1B-46/2010) prašymą ištirti, ar Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina ir konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-46/2010) ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokos ir laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:
\n
1.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 124-5662) tiek, kiek jame nustatyta, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
2.Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 74-2262) 6.290 straipsnio 1 dalies tiek, kiek, pasak pareiškėjų, joje nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribos, ir tiek, kiek, pasak pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo (prašymas Nr. 1B-46/2010), joje nėra nustatyta aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, sąvokos, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
3.Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 74-2262) 6.290 straipsnio 3 dalies tiek, kiek, pasak pareiškėjų, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties, ir tiek, kiek, pasak pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo (prašymas Nr. 1B-46/2010), joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų sąvokos, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
4.Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 74-2262) 6.1015 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje draudžiama draudiko subrogacija į žalą padariusį asmenį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų atveju, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
5.Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 46-1498) 19 straipsnio 10 dalies tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, taip pat laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
6.Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 124-5662) tiek, kiek, pasak pareiškėjų, jame nėra nustatyta aiškios kompensacijas pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
7.Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto (Žin., 2004, Nr. 100-3718) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokos ir laidojimo pašalpos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį bei atlygintinos žalos rūšį (turtinę ir (ar) neturtinę) ribų ir apimties, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
\n
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
\n
Konstitucinio Teismo teisėjai:
\n
Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Egidijus Šileikis Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas _________________