TARPTAUTINIO BAUDŽIAMOJO TEISMO ROMOS STATUTAS, PRIIMTAS 1998 M

TARPTAUTINIO BAUDŽIAMOJO TEISMO ROMOS STATUTAS, PRIIMTAS 1998 M TARPTAUTINIO BAUDŽIAMOJO TEISMO ROMOS STATUTAS, Priimtas 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, skirtoje Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui PREAMBULĖ Valstybės, šio Statuto Šalys, suvokdamos, kad visas tautas jungia bendri saitai, jų kultūrų visuma sudaro bendrą paveldą, ir reikšdamos susirūpinimą tuo, kad ši trapi mozaika bet kuriuo metu gali būti suardyta, prisimindamos, kad praėjusį šimtmetį milijonai vaikų, moterų ir vyrų tapo neįsivaizduojamų piktadarysčių, smarkiai sukrėtusių žmonijos sąžinę, aukomis, pripažindamos, kad tokie sunkūs nusikaltimai kelia grėsmę taikai, saugumui ir gerovei visame pasaulyje, patvirtindamos, kad padariusieji labai sunkius nusikaltimus, verčiančius viso pasaulio visuomenę susirūpinti, neturi likti nenubausti ir baudžiamoji atsakomybė už juos turi būti užtikrinta imantis priemonių nacionaliniu lygiu bei stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą, būdamos pasiryžusios daugiau nesitaikstyti su tokius nusikaltimus padariusių asmenų nebaudžiamumu ir taip užkirsti kelią panašiems nusikaltimams, prisimindamos, kad kiekvienos valstybės pareiga yra patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, atsakingus už tarptautinių nusikaltimų padarymą, dar kartą patvirtindamos Jungtinių Tautų Chartijos tikslus ir principus, ypač principą, kad visos valstybės susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais, pabrėždamos, kad dėl to pagal šį Statutą jokiai valstybei, Statuto Šaliai, nesuteikiama teisė kištis į jokios valstybės ginkluotą konfliktą arba į jos vidaus reikalus, pasiryžusios vardan šių tikslų ir dabartinės bei būsimųjų kartų gerovės įsteigti nepriklausomą nuolatinį Jungtinių Tautų sistemai priklausantį Tarptautinį baudžiamąjį teismą, kurio jurisdikcijai priklausytų labai sunkūs nusikaltimai, verčiantys visą tarptautinę bendriją susirūpinti, pabrėždamos, kad šiuo Statutu įsteigtas Tarptautinis baudžiamasis teismas papildo nacionalinę baudžiamąją jurisdikciją, kupinos ryžto užtikrinti tęstinę pagarbą tarptautiniam teisingumui ir jo vykdymą, s u s i t a r ė: 1 DALIS. TEISMO ĮSTEIGIMAS 1 straipsnis Teismas Šiuo Statutu įsteigiamas Tarptautinis baudžiamasis teismas (toliau – Teismas). Jis yra nuolatinė institucija, įgaliota vykdyti savo jurisdikciją asmenims už labai sunkius, tarptautinę bendriją verčiančius susirūpinti nusikaltimus, nurodytus šiame Statute, ir papildanti nacionalinę baudžiamąją jurisdikciją. Teismo jurisdikciją ir jo veiklą reglamentuoja šio Statuto nuostatos. 2 straipsnis Teismo santykiai su Jungtinėmis Tautomis Teismo ir Jungtinių Tautų santykiai yra reglamentuojami susitarimu, kurį turi patvirtinti valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja ir kurį po to Teismo vardu turi pasirašyti Teismo pirmininkas. 3 straipsnis Teismo buveinė 1. Teismo buveinė yra Hagos miestas Nyderlanduose (toliau – buveinės valstybė). 2. Teismas su buveinės valstybe sudaro sutartį dėl būstinės. Ją turi patvirtinti valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja ir po to Teismo vardu ją turi pasirašyti Teismo pirmininkas. 3. Teismo pageidavimu jo posėdžiai pagal šį Statutą gali vykti ir kitur. 4 straipsnis Teismo juridinis statusas ir įgaliojimai 1. Teismas yra tarptautinės teisės subjektas. Jis taip pat turi tokį teisinį subjektiškumą, kurio gali prireikti jo funkcijoms vykdyti ir tikslams pasiekti. 2. Šiame Statute numatytas funkcijas ir įgaliojimus Teismas gali vykdyti kiekvienos valstybės, Statuto Šalies, teritorijoje, o atskiru susitarimu – ir kokios kitos valstybės teritorijoje. 2 DALIS. JURISDIKCIJA, BYLŲ PRIIMTINUMAS IR TAIKYTINA TEISĖ 5 straipsnis Teismo jurisdikcijai priklausantys nusikaltimai 1. Teismo jurisdikcijai priklauso tik labai sunkūs, visą tarptautinę bendriją verčiantys susirūpinti nusikaltimai. Pagal šį Statutą Teismo jurisdikcijai priklauso šie nusikaltimai: a) genocido nusikaltimas; b) nusikaltimai žmoniškumui; c) karo nusikaltimai; d) agresijos nusikaltimas. 2. Teismas vykdo jurisdikciją agresijos atžvilgiu tik tuo atveju, kai remiantis 121 ir 123 straipsniais bus priimta atitinkama nuostata, kurioje apibrėžiamas šis nusikaltimas ir nurodoma, kokiais atvejais Teismas vykdo jurisdikciją šio nusikaltimo atžvilgiu. Tokia nuostata neprieštarauja atitinkamoms Jungtinių Tautų Chartijos nuostatoms. 6 straipsnis Genocidas Šiame Statute genocidas – kuri nors iš toliau išvardytų veikų, padarytų siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, tai yra: a) tokios grupės narių žudymas; b) tokios grupės narių sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos; c) tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų; d) priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas; e) prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei. 7 straipsnis Nusikaltimai žmoniškumui 1. Šiame Statute nusikaltimas žmoniškumui – bet kuri iš toliau išvardytų veikų, kai sąmoningai rengiami didelio masto arba sistemingi civilių užpuolimai: a) nužudymas; b) naikinimas; c) pavergimas; d) gyventojų deportavimas arba prievartinis perkėlimas; e) įkalinimas arba kitoks žiaurus laisvės atėmimas, prieštaraujantis pagrindinėms tarptautinės teisės normoms; f) kankinimas; g) išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, vertimas užsiimti prostitucija, priverstinis apvaisinimas, priverstinė sterilizacija ar bet kokios kitos sunkios seksualinės prievartos formos; h) kokios nors grupės ar bendrijos persekiojimas politiniais, rasiniais, nacionaliniais, etniniais, kultūriniais, religiniais, lyties, kaip ji apibūdinta šio straipsnio 3 dalyje, ar kitais motyvais, kuriuos, kaip visuotinai pripažinta, draudžia tarptautinė teisė, darant bet kurias šiame punkte nurodytas veikas arba Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus; i) prievartinis žmonių dingimas; j) apartheido nusikaltimas; k) kitos panašios nežmoniškos veikos, kai tyčia sukeliamos didelės kančios, sunkūs kūno sužalojimai arba padaroma didelė žala psichinei ar fizinei sveikatai. 2. Šio straipsnio 1 dalyje: a) „civilių užpuldinėjimas“ – daugybinės šio straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos bet kokių civilių atžvilgiu, kai yra vykdoma ar remiama valstybės arba organizacijos politika užpuldinėti civilius; b) „naikinimas“ – tyčinis tokių gyvenimo sąlygų sudarymas, inter alia atimant galimybę gauti maisto ir vaistų, kad žūtų dalis gyventojų; c) „pavergimas“ – vykdymas kurios nors ar visų galių, susijusių su nuosavybės teise asmens atžvilgiu, tarp jų ir naudojimasis tokiomis galiomis, vykdant prekybą žmonėmis, pirmiausia moterimis ir vaikais; d) „gyventojų deportavimas arba prievartinis perkėlimas“ – prievartinis asmenų, kurie yra iškeldinami arba jų atžvilgiu vykdomi kiti prievartiniai veiksmai, perkėlimas iš vietos, kurioje jie teisėtai būna, be jokio tarptautinės teisės numatyto pagrindo; e) „kankinimas“ – tyčinis stipraus skausmo arba psichinio ar fizinio pobūdžio kančių sukėlimas asmeniui, kurį kaltinamasis laiko suimtą arba kontroliuoja; tačiau kankinimu nelaikomas skausmas arba kančios, kurios atsiranda tik dėl teisėtų sankcijų arba yra su jomis susijusios; f) „priverstinis apvaisinimas“ – bet koks neteisėtas laisvės atėmimas priverstiniu būdu apvaisintai moteriai siekiant pakeisti kokios nors gyventojų grupės etninę sudėtį arba padaryti kitus sunkius tarptautinės teisės pažeidimus. Ši sąvoka neturi jokios įtakos nacionaliniams įstatymams dėl nėštumo; g) „persekiojimas“ – tyčinis ir žiaurus, prieštaraujantis tarptautinei teisei pagrindinių teisių atėmimas dėl priklausymo kokiai nors grupei arba bendrijai; h) „apartheido nusikaltimas“ – nežmoniškos veikos, panašios į šio straipsnio 1 dalyje nurodytąsias, kurias, esant tam tikrai santvarkai ir ją įtvirtinančioms institucijoms, vykdo viena rasinė grupė, sistemingai engdama ir laikydama savo valdžioje kitą rasinę grupę ar grupes, kad išlaikytų tokią santvarką; i) „prievartinis žmonių dingimas“ – žmonių areštas, sulaikymas arba pagrobimas, kai šią veiką padaro valstybė ar politinė organizacija arba kai tai padaroma joms leidus, su jų parama ar sutikimu, o po to atsisakoma pripažinti tokį laisvės atėmimą arba pranešti apie tų žmonių likimą ar buvimo vietą siekiant ilgam laikui atimti iš jų galimybę būti ginamiems įstatymo. 3. Šiame Statute sąvoka „lytis“ vartojama kalbant apie abi visuomenės lytis, vyrus ir moteris. Sąvoka „lytis“ jokios kitos reikšmės, išskyrus minėtąją, neturi. 8 straipsnis Karo nusikaltimai 1. Teismo jurisdikcijai priklauso karo nusikaltimai, ypač jei jie yra kokio nors plano ar politikos dalis arba plataus tokių nusikaltimų masto dalis. 2. Šiame Statute „karo nusikaltimai“ yra: a) Sunkūs 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų pažeidimai, būtent kurios nors iš šių veikų prieš asmenis arba turtą, saugomus pagal atitinkamos Ženevos konvencijos nuostatas: i) tyčinis nužudymas; ii) kankinimas arba nežmoniškas elgesys, taip pat ir biologiniai eksperimentai; iii) tyčinis didelių kančių sukėlimas arba sunkus sužalojimas ar susargdinimas; iv) neteisėtas ir beprasmis plataus masto turto naikinimas ir nusavinimas, nepateisinamas karine būtinybe; v) karo belaisvio ar kito saugomo asmens vertimas tarnauti priešo valstybės ginkluotosiose pajėgose; vi) tyčinis teisės į teisingą ir teisėtą teismo procesą atėmimas iš karo belaisvio arba kito saugomo asmens; vii) neteisėta deportacija ar perkėlimas arba neteisėtas laisvės atėmimas; viii) įkaitų paėmimas. b) Kiti rimti, tarptautinės teisės nustatytų tarptautinių ginkluotų konfliktų įstatymų ir papročių pažeidimai, būtent šios veikos: i) tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvaujančių visų arba pavienių civilių tyčinis užpuldinėjimas; ii) civilinių objektų, t.y. ne karinių objektų, tyčinis užpuldinėjimas; iii) personalo, įrengimų, medžiagų, padalinių ar transporto priemonių, pagal Jungtinių Tautų Chartiją naudojamų teikiant humanitarinę pagalbą arba vykdant taikos palaikymo misiją, kol jie turi teisę į apsaugą, pagal tarptautinę ginkluotų konfliktų teisę numatytą civiliams ar civiliniams objektams, tyčinis užpuldinėjimas; iv) karo ataka, kai yra žinoma, kad tokia ataka taps atsitiktinės civilių žūties ar suluošinimo priežastimi, padarys žalą civiliniams objektams, ilgalaikę ir didelę žalą gamtinei aplinkai, aiškiai didesnę nei ta, kurios reikia siekiant konkretaus ir tiesioginio laukiamo karinio pranašumo; v) bet kokiu būdu vykdoma ataka prieš neginamus ir nesančius kariniais objektais miestus, kaimus, būstus ar pastatus arba jų apšaudymas; vi) sudėjusio ginklus arba nebegalinčio gintis, savo valia iš mūšio pasitraukusio kombatanto nužudymas arba sužeidimas; vii) neleistinas paliaubų vėliavos, priešo ar Jungtinių Tautų vėliavos, karinių emblemų ir uniformos, taip pat skiriamųjų Ženevos konvencijų nustatytų ženklų panaudojimas, sukėlęs žmonių žūtį arba sunkius sužalojimus; viii) tiesioginis ar netiesioginis okupavusios valstybės civilių gyventojų dalies perkėlimas į jos okupuotą teritoriją arba okupuotos teritorijos visų gyventojų ar jų dalies deportacija arba perkėlimas toje teritorijoje arba už tos teritorijos ribų; ix) tyčinis religijos, švietimo, meno, mokslo ar labdaros objektų, istorijos paminklų, ligoninių ir kitų vietų, kur laikomi ligoniai ir sužeistieji, užpuldinėjimas, jei šie objektai nėra kariniai; x) asmenų, esančių priešo nelaisvėje, fizinis žalojimas arba jų panaudojimas bet kokios rūšies medicininiams ar moksliniams eksperimentams, nepateisinamiems to asmens medicininio, stomatologinio ar klinikinio gydymo būtinumu, kurie yra atliekami ne jo labui ir kurie tampa tokio asmens ar asmenų mirties priežastimi arba sukelia rimtą pavojų sveikatai; xi) klastingas priešo šalies arba armijos asmenų žudymas ar sužeidimas; xii) pareiškimas, kad nebus jokio pasigailėjimo; xiii) priešo turto sunaikinimas arba užvaldymas, nebent tokį sunaikinimą arba užvaldymą diktuoja karinė būtinybė; xiv) pareiškimas, kad priešiškos šalies piliečių teisės ir ieškiniai yra panaikinami, laikinai sustabdomi arba nepriimtini teisme; xv) priešiškos šalies piliečių vertimas dalyvauti karo veiksmuose prieš savo šalį, net jei jie prieš prasidedant karui tarnavo kariaujančiosios pusės karinėse pajėgose; xvi) miesto ar gyvenvietės plėšimas net užėmus juos šturmu; xvii) nuodingųjų medžiagų arba užnuodytų ginklų naudojimas; xviii) troškinančiųjų, nuodingųjų ar kitokių dujų ir bet kokių kitų panašių skysčių, medžiagų ar užtaisų panaudojimas; xix) naudojimas kulkų, kurios lengvai sprogsta ar deformuojasi žmogaus kūne, pvz., kulkų su kietu apvalkalu, ne visiškai uždengiančiu kulkos šerdį arba turinčių įpjovas; xx) naudojimas ginklų, šaudmenų ir medžiagų bei kariavimo būdų, kurie sukelia nereikalingus sužalojimus ar kančias arba kurie veikia nesirinktinai, taip pažeidžiant tarptautinės ginkluoto konflikto teisės normas, jei tokie ginklai, šaudmenys, medžiagos ir kariavimo būdai yra visuotinai draudžiami ir, padarius atitinkamus pakeitimus ir papildymus pagal 121 ir 123 straipsnių nuostatas, yra įtraukti į šio Statuto priedą; xxi) pasikėsinimas į asmens orumą, ypač įžeidžiantis ir žeminantis elgesys; xxii) išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, privertimas užsiimti prostitucija, priverstinis apvaisinimas, kaip apibrėžta 7 straipsnio 2 dalies f punkte, priverstinė sterilizacija ir bet kokie kiti seksualinės prievartos būdai, laikomi sunkiais Ženevos konvencijų pažeidimais; xxiii) civilio asmens arba kito saugomo asmens panaudojimas, norint apsaugoti nuo karo veiksmų konkrečius objektus, zonas ar karines pajėgas; xxiv) tyčinis pastatų, medžiagų, medicinos įstaigų, transporto priemonių ir personalo, pagal tarptautinę teisę naudojančių Ženevos konvencijų nustatytas skiriamąsias emblemas, užpuldinėjimas; xxv) tyčinis civilių vertimas badauti kaip kariavimo būdas, atimant iš jų gyvybei palaikyti būtinus reikmenis, taip pat tyčia sudarant kliūtis teikti jiems pagalbą, kaip numatyta Ženevos konvencijose; xxvi) jaunesnių nei penkiolikos metų vaikų ėmimas arba verbavimas į nacionalines ginkluotąsias pajėgas arba jų panaudojimas, kad jie aktyviai dalyvautų karo veiksmuose. c) Ginkluoto netarptautinio konflikto atveju rimti keturių 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų bendro 3 straipsnio pažeidimai, t.y. bet kuri iš šių veikų, padarytų aktyviai nedalyvaujančių karo veiksmuose asmenų, tarp jų ir sudėjusių ginklus karių bei asmenų, išėjusių iš rikiuotės (hors de combat) dėl ligos, sužeidimo, sulaikymo ar dėl kokios nors kitos priežasties, atžvilgiu: i) pasikėsinimas į gyvybę ar asmenį, ypač bet koks žudymas, suluošinimas, žiaurus elgesys ir kankinimai; ii) pasikėsinimas į žmogaus orumą, ypač įžeidžiantis ir žeminantis elgesys; iii) įkaitų paėmimas; iv) nuosprendžių priėmimas ir bausmių vykdymas be nuosprendžio, priimto pagal įstatymus sudaryto teismo, užtikrinant visas teismines garantijas, kurios yra visuotinai pripažintos kaip būtinos. d) Šio straipsnio 2 dalies c punktas taikomas netarptautinio pobūdžio ginkluotiems konfliktams, todėl netaikomas kilus vidaus neramumams ar įtampai, kaip antai riaušėms, pavienėms ir sporadiškoms smurto apraiškoms arba kitoms analogiškoms veikoms. e) Kiti rimti tarptautinės teisės numatytų įstatymų ir papročių, taikomų netarptautinio pobūdžio ginkluotuose konfliktuose, pažeidimai, t. y. kokia nors iš toliau išvardytų veikų: i) tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvaujančių visų arba pavienių civilių tyčinis užpuldinėjimas; ii) tyčinis pastatų, medžiagų, medicinos įstaigų, transporto priemonių ir personalo, pagal tarptautinę teisę naudojančių Ženevos konvencijose nustatytas skiriamąsias emblemas, užpuldinėjimas; iii) personalo, įrengimų, medžiagų, padalinių ar transporto priemonių, pagal Jungtinių Tautų Chartiją naudojamų teikiant humanitarinę pagalbą arba vykdant taikos palaikymo misiją, kol jie turi teisę į apsaugą, pagal tarptautinę ginkluotų konfliktų teisę numatytą civiliams ar civiliniams objektams, tyčinis užpuldinėjimas; iv) tyčinis religijos, švietimo, meno, mokslo ar labdaros objektų, istorijos paminklų, ligoninių ir vietų, kur laikomi ligoniai bei sužeistieji, užpuldinėjimas, jei šie objektai nėra kariniai; v) miesto ar gyvenvietės plėšimas net užėmus juos šturmu; vi) išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, vertimas užsiimti prostitucija, priverstinis apvaisinimas, kaip apibrėžta 7 straipsnio 2 dalies f punkte, priverstinė sterilizacija ir bet kokie kiti seksualinės prievartos būdai, rimtai pažeidžiantys keturių Ženevos konvencijų bendrą 3 straipsnį; vii) vaikų iki penkiolikos metų amžiaus ėmimas arba verbavimas į nacionalines ginkluotąsias pajėgas ar grupuotes arba jų panaudojimas, kad jie aktyviai dalyvautų karo veiksmuose; viii) įsakymas iškeldinti civilius dėl konflikto, jeigu tai nepateisinama šių civilių saugumo sumetimais ar karine būtinybe; ix) klastingas priešo kombatanto nužudymas ar sužeidimas; x) pareiškimas, kad nebus jokio pasigailėjimo; xi) asmenų, esančių kitos konflikto pusės nelaisvėje, fizinis žalojimas arba jų panaudojimas bet kokios rūšies medicininiams ar moksliniams eksperimentams, nepateisinamiems to asmens medicininio, stomatologinio ar klinikinio gydymo būtinumu, kurie yra atliekami ne jo labui, ir kurie tampa tokio asmens ar asmenų mirties priežastimi arba sukelia rimtą pavojų sveikatai; xii) priešo turto sunaikinimas arba užvaldymas, nebent tokį sunaikinimą arba užvaldymą primygtinai diktuoja konflikto būtinybė. f) 2 dalies e punktas taikomas netarptautinio pobūdžio ginkluotiems konfliktams ir todėl netaikomas kilus vidaus neramumams ir įtampai, kaip antai riaušėms, pavienėms ir sporadiškoms smurto apraiškoms ar kitoms analogiškoms veikoms. Šis punktas taikomas kurios nors valstybės teritorijoje užsitęsusiems ginkluotiems konfliktams tarp valdžios ir organizuotų ginkluotų grupių arba tarp tokių grupių. 3. Šio straipsnio 2 dalies c ir e punktai neturi įtakos šalies vyriausybės atsakomybei už įstatymo ir viešosios tvarkos palaikymą ar atkūrimą valstybėje arba už valstybės vienybės ir teritorinio vientisumo gynimą visomis teisėtomis priemonėmis. 9 straipsnis Nusikaltimo požymiai 1. Nusikaltimo požymiai padeda Teismui aiškinti ir taikyti 6, 7 ir 8 straipsnius. Jie priimami valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos dviejų trečdalių balsų dauguma. 2. Nusikaltimo požymių pakeitimus ir papildymus gali siūlyti: a) bet kuri valstybė, Statuto Šalis; b) sprendimą priimantys teisėjai absoliučia balsų dauguma; c) prokuroras. Tokie pakeitimai ir papildymai priimami valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos dviejų trečdalių balsų dauguma. 3. Nusikaltimo požymiai, jų pakeitimai ir papildymai atitinka šį Statutą. 10 straipsnis Nė viena šios dalies nuostata neturi būti aiškinama kaip ribojanti ar prieštaraujanti šiuo metu galiojančioms ar besiformuojančioms tarptautinės teisės normoms, kuriomis siekiama kitų nei šiame Statute keliamų tikslų. 11 straipsnis Jurisdikcija ratione temporis 1. Teismo jurisdikcijai priklauso tik nusikaltimai, padaryti po šio Statuto įsigaliojimo. 2. Jei valstybė šio Statuto Šalimi tampa po jo įsigaliojimo dienos, Teismas gali vykdyti jurisdikciją tik nusikaltimų, padarytų po šio Statuto įsigaliojimo tai valstybei, atžvilgiu, jei ši valstybė nepadarė pareiškimo, kaip numatyta 12 straipsnio 3 dalyje. 12 straipsnis Jurisdikcijos vykdymo prielaidos 1. Valstybė, kuri tampa šio Statuto Šalimi, pripažįsta Teismo jurisdikciją 5 straipsnyje nurodytiems nusikaltimams. 2. 13 straipsnio a arba c dalių atžvilgiu Teismas gali vykdyti savo jurisdikciją, jei viena ar keletas iš toliau nurodytų valstybių yra šio Statuto Šalys arba pagal 3 dalį pripažino Teismo jurisdikciją: a) valstybė, kurios teritorijoje buvo padaryta tokia veika, arba, jei nusikaltimas buvo padarytas laive ar orlaivyje, valstybė, kurioje jis registruotas; b) valstybė, kurios pilietis yra asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą. 3. Jeigu pagal šio straipsnio 2 dalį prireikia, kad valstybė, kuri nėra šio Statuto Šalis, pripažintų Teismo jurisdikciją, ši valstybė sekretoriui įteikiamu pareiškimu gali pripažinti Teismo jurisdikciją tokio nusikaltimo atžvilgiu. Pagal Statuto 9 dalies nuostatas pripažįstanti Teismo jurisdikciją valstybė nedelsdama ir be jokių išlygų bendradarbiauja su Teismu. 13 straipsnis Jurisdikcijos vykdymas Vadovaudamasis šio Statuto nuostatomis Teismas gali vykdyti savo jurisdikciją bet kurio 5 straipsnyje nurodyto nusikaltimo atžvilgiu, jei: a) dėl vieno ar kelių tokių nusikaltimų pagal 14 straipsnį į prokurorą kreipiasi valstybė, Statuto Šalis; b) dėl vieno ar kelių tokių nusikaltimų į prokurorą kreipiasi Saugumo Taryba, vadovaudamasi Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijos VII skyriumi; arba c) pagal 15 straipsnį prokuroras yra pradėjęs tokio nusikaltimo tyrimą. 14 straipsnis Valstybės, Statuto Šalies, kreipimasis dėl nusikaltimo 1. Valstybė, Statuto Šalis, gali kreiptis į prokurorą dėl vieno ar kelių nusikaltimų, priklausančių Teismo jurisdikcijai, ir prašyti, kad prokuroras ištirtų padėtį ir nuspręstų, ar pateikti kaltinimus vienam ar keliems konkretiems asmenims už tokių nusikaltimų padarymą. 2. Kreipimesi kaip galima išsamiau išdėstomos svarbios aplinkybės ir pridedami besikreipiančios valstybės turimi pagrindžiamieji dokumentai. 15 straipsnis Prokuroras 1. Prokuroras, remdamasis informacija apie nusikaltimus, priklausančius Teismo jurisdikcijai, gali pradėti tyrimą proprio motu. 2. Prokuroras įvertina gautos informacijos pagrįstumą. Tam jis gali paprašyti valstybių, Jungtinių Tautų institucijų, tarpvyriausybinių arba nevyriausybinių organizacijų arba kitų, jo nuomone, tinkamų patikimų šaltinių pateikti papildomos informacijos ir Teismo būstinėje priimti rašytinius arba išklausyti žodinius parodymus. 3. Nusprendęs, kad yra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą, prokuroras kreipiasi į Ikiteisminio tyrimo kolegiją su prašymu leisti atlikti tyrimą ir pateikia visą surinktą pagrindžiamąją medžiagą. Pagal Proceso ir įrodinėjimo taisykles nukentėjusieji gali pateikti skundą Ikiteisminio tyrimo kolegijai. 4. Jei Ikiteisminio tyrimo kolegija, išnagrinėjusi šį prašymą ir jį pagrindžiančią medžiagą, nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas atlikti tyrimą ir kad byla priklauso Teismo jurisdikcijai, ji leidžia pradėti tyrimą, ir šis sprendimas neturi jokios įtakos Teismo vėlesniems sprendimams dėl jurisdikcijos ir bylos priimtinumo. 5. Ikiteisminio tyrimo kolegijos atsisakymas leisti atlikti tyrimą netrukdo prokurorui, remiantis naujais faktais ar įrodymais dėl tų pačių aplinkybių, pateikti kito prašymo. 6. Jeigu po šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto parengtinio nagrinėjimo prokuroras nusprendžia, kad pateikta informacija neduoda pakankamo pagrindo tyrimui, jis apie tai informuoja pateikusiuosius informaciją. Tai netrukdo prokurorui, atsižvelgiant į naujus faktus arba įrodymus, išnagrinėti jam pateiktą papildomą informaciją apie tas pačias aplinkybes. 16 straipsnis Tyrimo arba baudžiamojo persekiojimo atidėjimas Joks tyrimas arba baudžiamasis persekiojimas, kaip nustatyta šiame Statute, negali būti pradėtas arba vykdomas dvylika mėnesių nuo to momento, kai Saugumo Taryba savo rezoliucijoje, priimtoje pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių, to paprašo Teismo; Saugumo Taryba tokiomis pat sąlygomis gali dar kartą to paprašyti. 17 straipsnis Priimtinumo klausimai 1. Atsižvelgdamas į preambulės 10 dalį ir 1 straipsnį, Teismas nusprendžia, kad byla yra nepriimtina, jei: a) bylą tiria arba baudžiamąja tvarka nagrinėja valstybė, kurios jurisdikcijai ji priklauso, išskyrus atvejus, kai valstybė nenori arba tikrai negali atlikti tyrimo ar nagrinėti bylos baudžiamąja tvarka; b) valstybė, kurios jurisdikcijai byla priklauso, ištyrė ją ir nusprendė susijusio asmens netraukti baudžiamojon atsakomybėn, išskyrus atvejus, kai toks sprendimas priimtas dėl valstybės nenoro ar negalėjimo nagrinėti bylą baudžiamąja tvarka; c) susijęs asmuo jau buvo teistas už veiką, dėl kurios yra skundžiamas, ir pagal 20 straipsnio 3 dalį Teismui neleidžiama nagrinėti šios bylos; d) byla nėra pakankamai rimta ir neduoda pagrindo tolesniems Teismo veiksmams. 2. Norėdamas nustatyti, ar kokios nors konkrečios bylos atveju valstybė tos bylos nagrinėti nenori, Teismas, atsižvelgdamas į tarptautinėje teisėje pripažįstamus tinkamo teismo proceso principus, įvertina, ar nėra vienos arba keleto iš šių aplinkybių: a) bylos nagrinėjimas teisme vyko ar vyksta arba valstybės sprendimas buvo priimtas siekiant apsaugoti susijusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus, kurie pagal 5 straipsnį priklauso Teismo jurisdikcijai; b) bylos nagrinėjimas teisme buvo nepagrįstai vilkinamas, o tai, esant tokioms aplinkybėms, yra nesuderinama su ketinimais susijusio asmens atžvilgiu vykdyti teisingumą; c) bylos nagrinėjimas nevyko arba nevyksta nepriklausomai ir nešališkai, o vyko arba vyksta tokiu būdu, kuris, esant tokioms aplinkybėms, yra nesuderinamas su ketinimais susijusio asmens atžvilgiu vykdyti teisingumą. 3. Kad nustatytų, ar valstybė kokios nors konkrečios bylos negali nagrinėti, Teismas įvertina, ar konkreti valstybė dėl visiškos arba didelės nacionalinės teismų sistemos suirutės ar šios sistemos nebuvimo negali suimti kaltinamojo arba gauti būtinų įrodymų ir liudytojų parodymų, arba dar dėl kokios nors kitos priežasties negali atlikti teisminio nagrinėjimo. 18 straipsnis Išankstiniai sprendimai dėl bylos priimtinumo 1. Kai pagal 13 straipsnio a punktą dėl tam tikro nusikaltimo kreipiamasi į Teismą ir prokuroras nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą, arba pradeda tyrimą pagal 13 straipsnio c punktą ir pagal 15 straipsnį, prokuroras praneša apie tai visoms valstybėms, Statuto Šalims, taip pat ir toms valstybėms, kurios, atsižvelgiant į turimą informaciją, įprastai vykdytų jurisdikciją atitinkamų nusikaltimų atžvilgiu. Prokuroras gali toms valstybėms apie tai pranešti konfidencialiai, taip pat, jei jis mano, kad tai būtina siekiant užtikrinti asmenų saugumą, neleisti sunaikinti įrodymų arba sutrukdyti pasislėpti asmenims, jis gali apriboti valstybėms teikiamos informacijos apimtį. 2. Per vieną mėnesį nuo tokio pranešimo gavimo valstybė gali Teismui pranešti, kad ji atlieka arba jau atliko savo piliečių ar kitų asmenų, esančių jos jurisdikcijoje, nusikalstamų veikų, kurios gali būti laikomos 5 straipsnyje minimais nusikaltimais ir yra susijusios su valstybei perduotame pranešime nurodyta informacija, tyrimą. Tos valstybės prašymu prokuroras sutinka, kad tyrimą dėl tų asmenų atliktų pati valstybė, nebent Ikiteisminio tyrimo kolegija prokuroro prašymu nusprendžia leisti pradėti tyrimą. 3. Prokuroro sutikimas perduoti tyrimą valstybei gali būti jo paties peržiūrėtas praėjus šešiems mėnesiams nuo tokio sutikimo arba bet kuriuo momentu, kai dėl tos valstybės nenoro ar nesugebėjimo tinkamai atlikti tyrimą iš esmės pasikeičia aplinkybės. 4. Ta valstybė arba prokuroras, kaip numatyta 82 straipsnyje, Ikiteisminio tyrimo kolegijos sprendimą gali apskųsti Apeliacinei kolegijai. Skundas gali būti išnagrinėtas skubos tvarka. 5. Kai prokuroras sutinka, kad, kaip numatyta šio straipsnio 2 dalyje, tyrimą atliktų pati valstybė, jis gali prašyti, kad ta valstybė reguliariai informuotų jį apie tyrimo eigą ir apie tolesnį baudžiamąjį persekiojimą. Tokį prašymą valstybės, Statuto Šalys, nedelsdamos patenkina. 6. Iki Ikiteisminio tyrimo kolegijos sprendimo priėmimo arba bet kuriuo metu po to, kai prokuroras sutinka, kad tyrimą, kaip numatyta šiame straipsnyje, atliktų pati valstybė, prokuroras gali išimties tvarka prašyti Ikiteisminio tyrimo kolegijos leisti imtis būtinų tyrimo veiksmų, kad būtų išsaugoti įrodymai, jeigu pasitaiko reta proga gauti svarbių įrodymų arba jeigu gresia pavojus, kad vėliau tų įrodymų nebebus galima gauti. 7. Valstybė, ginčijanti šiame straipsnyje numatytą Ikiteisminio tyrimo kolegijos sprendimą, paaiškėjus papildomiems svarbiems faktams arba iš esmės pasikeitus aplinkybėms pagal 19 straipsnį gali užprotestuoti bylos priimtinumą. 19 straipsnis Teismo jurisdikcijos arba bylos priimtinumo ginčijimas 1. Teismas privalo įsitikinti, kad jam perduota byla priklauso jo jurisdikcijai. Pagal 17 straipsnį Teismas gali savo iniciatyva priimti sprendimą dėl bylos priimtinumo. 2. 17 straipsnyje nurodytais pagrindais ginčyti bylos priimtinumą arba ginčyti Teismo jurisdikciją gali: a) kaltinamasis arba asmuo, kurio atžvilgiu pagal 58 straipsnį išduotas suėmimo orderis arba šaukimas atvykti į Teismą; b) valstybė, kurios jurisdikcijai priklauso byla, motyvuodama tuo, kad ji atlieka tyrimą ar kelia baudžiamąją bylą arba kad tyrimas ar baudžiamoji byla jau baigti; arba c) valstybė, iš kurios pagal 12 straipsnį reikia gauti Teismo jurisdikcijos pripažinimą. 3. Prokuroras gali prašyti Teismo priimti sprendimą dėl jurisdikcijos ar priimtinumo. Nagrinėjant jurisdikcijos ar priimtinumo klausimą, tie, kurie pagal 13 straipsnį kreipėsi į Teismą dėl nusikaltimo, taip pat nukentėjusieji gali pateikti Teismui savo pastabas. 4. Bylos priimtinumą arba Teismo jurisdikciją bet koks šio straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo ar valstybė gali ginčyti tik vieną kartą. Protestas turi būti paduotas iki teisminio nagrinėjimo pradžios ar tik jam prasidėjus. Išimtiniais atvejais Teismas gali leisti paduoti protestą daugiau nei vieną kartą arba vėliau, jau vykstant bylos nagrinėjimui Teisme. Bylos priimtinumo ginčijimas teisminio nagrinėjimo pradžioje arba Teismui leidus ir vėliau turi remtis 17 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytu pagrindu. 5. Šio straipsnio 2 dalies b ir c punktuose nurodyta valstybė kuo anksčiau paduoda protestą. 6. Iki kaltinimų patvirtinimo su bylos priimtinumu susiję protestai arba su Teismo jurisdikcija susiję protestai perduodami Ikiteisminio tyrimo kolegijai. Patvirtinus kaltinimus jie perduodami Teisminio nagrinėjimo kolegijai. Sprendimai dėl jurisdikcijos ar bylos priimtinumo pagal 82 straipsnį gali būti apskundžiami Apeliacinei kolegijai. 7. Jei protestą pareiškia šio straipsnio 2 dalies b ir c punktuose minima valstybė, prokuroras sustabdo tyrimą, kol Teismas priims sprendimą pagal 17 straipsnį. 8. Iki Teismo sprendimo priėmimo prokuroras gali prašyti Teismo leidimo: a) taikyti 18 straipsnio 6 dalyje nurodytas būtinas tyrimo priemones; b) gauti liudytojų pareiškimus ar parodymus arba baigti rinkti ir išnagrinėti pradėtus rinkti iki gaunant protestą įrodymus; c) bendradarbiaujant su atitinkamomis valstybėmis sukliudyti pabėgti asmenims, dėl kurių prokuroras pagal 58 straipsnį jau yra paprašęs išduoti suėmimo orderį. 9. Ginčijimas neturi įtakos prokuroro jokio veiksmo, Teismo nutarties arba orderio, išduoto iki protesto pareiškimo, galiojimui. 10. Jei Teismas nusprendžia, kad pagal 17 straipsnį byla yra nepriimtina, prokuroras gali pateikti prašymą peržiūrėti šį sprendimą, jei jis yra visiškai įsitikinęs, jog, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, sprendimas pagal 17 straipsnį dėl bylos nepriimtinumo neteko pagrindo. 11. Jei prokuroras, atsižvelgęs į 17 straipsnyje nurodytus klausimus, perduoda tyrimą valstybei, jis gali kreiptis į atitinkamą valstybę su prašymu pateikti jam informaciją apie proceso eigą. Tos valstybės prašymu išsaugomas tokios informacijos konfidencialumas. Jei po to prokuroras nusprendžia tyrimą tęsti, jis informuoja valstybę, kuriai procesas buvo perduotas. 20 straipsnis Ne bis in idem 1. Išskyrus šiame Statute numatytus atvejus, joks asmuo Teismo nėra teisiamas už elgesį, sąlygojusį jo nusikaltimus, dėl kurių tas asmuo Teismo buvo nuteistas arba išteisintas. 2. Joks asmuo kito teismo nėra teisiamas už 5 straipsnyje minimą nusikaltimą, dėl kurio šis asmuo Teismo buvo nuteistas arba išteisintas. 3. Joks asmuo, kito teismo teistas už 6, 7 ir 8 straipsniuose draudžiamą elgesį, nėra teisiamas Teismo už tą patį elgesį, išskyrus atvejus, kai kitame teisme: a) buvo siekiama tą asmenį apsaugoti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus, kurie priklauso Teismo jurisdikcijai; arba b) bylos nagrinėjimas pagal tarptautinėje teisėje pripažintus tinkamo bylos nagrinėjimo teisme principus nebuvo nepriklausomas ar nešališkas ir visiškai nebuvo siekiama vykdyti teisingumą to asmens atžvilgiu. 21 straipsnis Taikytina teisė 1. Teismas taiko: a) visų pirma šį Statutą, Nusikaltimų požymius bei savo Proceso ir įrodinėjimo taisykles; b) po to, jei reikia, taikytinas sutartis, tarptautinės teisės principus ir normas, tarp jų ir pripažintus tarptautinės ginkluotų konfliktų teisės principus; c) jei minėti teisės šaltiniai netinka, Teismas remiasi pasaulio teisinių sistemų nacionalinių įstatymų bendraisiais teisės principais, tarp jų – įstatymais tų valstybių, kurios paprastai vykdytų jurisdikciją tokio nusikaltimo atžvilgiu, jeigu tie principai neprieštarauja šiam Statutui, tarptautinei teisei ir tarptautiniu mastu pripažintoms normoms bei reikalavimams. 2. Teismas gali taikyti savo ankstesniuose sprendimuose išaiškintus teisės principus ir normas. 3. Teisės aiškinimas ir taikymas pagal šį straipsnį turi atitikti tarptautiniu mastu pripažintas žmogaus teises ir jame neturi būti jokios diskriminacijos dėl lyties, kaip apibrėžta 7 straipsnio 3 dalyje, amžiaus, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos ar įsitikinimų, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės, etninės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties. 3 DALIS. BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS PRINCIPAI 22 straipsnis Nullum crimen sine lege 1. Pagal šį Statutą asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei tiriamas elgesys padarymo metu nėra pripažįstamas nusikaltimu, priklausančiu Teismo jurisdikcijai. 2. Nusikaltimo sąvoka aiškinama labai tiksliai, nesivadovaujant jokia analogija. Iškilus neaiškumui, sąvoka aiškinama tiriamojo, kaltinamojo ar nuteistojo naudai. 3. Šis straipsnis netrukdo kokios nors veikos laikyti nusikalstama pagal tarptautinę teisę neatsižvelgiant į šį Statutą. 23 straipsnis Nulla poena sine lege Teismo pripažintas kaltu asmuo gali būti baudžiamas tik pagal šį Statutą. 24 straipsnis Grįžtamosios galios nebuvimas ratione personae 1. Pagal šį Statutą niekas baudžiamąja tvarka neatsako už elgesį iki Statuto įsigaliojimo. 2. Jeigu prieš priimant galutinį sprendimą pakeičiamas konkrečiai bylai taikomas įstatymas, tai tiriamajam, kaltinamajam ar nuteistajam taikomas jam palankesnis įstatymas. 25 straipsnis Individuali baudžiamoji atsakomybė 1. Pagal šį Statutą Teismo jurisdikcijai priklauso fiziniai asmenys. 2. Asmuo, padaręs Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą, atsako asmeniškai, ir jam bausmė skiriama pagal šį Statutą. 3. Pagal šį Statutą asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir yra baudžiamas už Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą, jeigu jis: a) padaro tokį nusikaltimą vienas, kartu su kitu asmeniu arba per jį nepriklausomai nuo to, ar kitas asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn; b) įsako, sukursto arba paskatina padaryti tokį nusikaltimą, jeigu toks nusikaltimas padaromas arba jeigu pasikėsinama jį padaryti; c) kad būtų lengviau padaryti tokį nusikaltimą, padeda, kursto ar kokiu nors kitokiu būdu talkina darant ar pasikėsinant daryti nusikaltimą, taip pat parūpina priemones jam padaryti; d) kokiu nors kitu būdu prisideda prie to, kad tokį nusikaltimą padarytų arba pasikėsintų jį padaryti bendrą tikslą turinti asmenų grupė. Tokia pagalba yra tyčinė ir: i) ja siekiama prisidėti prie grupės nusikalstamos veiklos arba nusikalstamo ketinimo, kai tokios veiklos ar ketinimo dalimi yra Teismo jurisdikcijai priklausančio nusikaltimo padarymas, arba ii) ji teikiama žinant apie grupės ketinimą padaryti nusikaltimą; e) genocido atveju, tiesiogiai ir viešai kitus kursto padaryti šį nusikaltimą; f) pasikėsinama padaryti tokį nusikaltimą ir imasi veiksmų, kurie gali būti vertinami kaip rimtas žingsnis pradedant daryti nusikaltimą, tačiau nusikaltimas nepadaromas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo asmens ketinimų. Tačiau asmuo, kuris atsisako bandymo padaryti nusikaltimą arba kitu būdu neleidžia pabaigti nusikaltimo, pagal šį Statutą nėra baudžiamas dėl kėsinimosi padaryti šį nusikaltimą, jeigu toks asmuo visiškai ir savanoriškai atsisako nusikalstamo tikslo. 4. Jokia šio Statuto nuostata dėl individualios baudžiamosios atsakomybės neturi įtakos valstybių atsakomybei pagal tarptautinę teisę. 26 straipsnis Jurisdikcijos netaikymas asmenims iki aštuoniolikos metų amžiaus Teismo jurisdikcijai nepriklauso asmuo, kuriam įtariamo nusikaltimo padarymo metu nebuvo sukakę 18 metų. 27 straipsnis Išimčių netaikymas pareigūnams 1. Šis Statutas visiems asmenims taikomas vienodai, kad ir kokias pareigas jie eitų. Pirmiausia pagal šio Statuto nuostatas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas valstybės ar vyriausybės vadovas, vyriausybės ar parlamento narys, išrinktas atstovas ar vyriausybės pareigūnas, o pačios pareigos savaime ar dėl to, kad asmuo jas eina, nesuteikia pagrindo sušvelninti jo bausmės. 2. Imunitetai ir specialiosios proceso taisyklės, nacionalinėje ar tarptautinėje teisėje numatytos tam tikras oficialias pareigas einantiems asmenims, nedraudžia Teismui vykdyti jurisdikcijos tokio asmens atžvilgiu. 28 straipsnis Kariuomenės vadų ir kitų vadovų atsakomybė Be kitų šiame Statute numatytų baudžiamosios atsakomybės pagrindų, už Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus: a) Kariuomenės vadas arba asmuo, vykdantis kariuomenės vado funkcijas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus, padarytus jo vadovaujamų ir kontroliuojamų karinių pajėgų, arba tuomet, kai jam vadovaujant toms pajėgoms ar jas kontroliuojant nusikaltimai buvo padaryti dėl jo nesugebėjimo reikiamai kontroliuoti tas pajėgas, jei: i) tas kariuomenės vadas ar tas asmuo žinojo arba dėl tuometinių aplinkybių turėjo žinoti, kad tos pajėgos darė arba ketino daryti tokius nusikaltimus; ir ii) tas karo vadas ar tas asmuo nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų, nuo jo priklausančių priemonių, kad užkirstų kelią nusikaltimams arba juos sustabdytų, arba perduotų šį reikalą kompetentingoms institucijoms ištirti ir pradėti baudžiamąjį persekiojimą. b) Dėl a punkte neapibūdintų vado ir jam pavaldžių kariškių santykių vadas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus, kuriuos jo vadovaujami ir kontroliuojami jam pavaldūs kariškiai padarė dėl jo nesugebėjimo juos tinkamai kontroliuoti, jei: i) vadas arba žinojo, arba sąmoningai ignoravo informaciją, akivaizdžiai liudijančią, kad pavaldiniai darė arba ketino daryti tokius nusikaltimus; ii) nusikaltimai buvo susiję su veiksmais, už kuriuos atsakė ir kuriuos kontroliavo vadas; ir iii) vadas nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų nuo jo priklausančių priemonių, kad užkirstų kelią nusikaltimams arba juos sustabdytų, arba perduotų šį reikalą kompetentingoms institucijoms ištirti ir pradėti baudžiamąjį persekiojimą. 29 straipsnis Senaties termino netaikymas Teismo jurisdikcijai priklausantiems nusikaltimams netaikomas joks senaties terminas. 30 straipsnis Subjektyvioji nusikaltimo pusė 1. Jei nenumatyta kitaip, asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir už Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą yra baudžiamas tik tuo atveju, kai objektyvieji nusikaltimo požymiai yra tyčiniai ir sąmoningi. 2. Pagal šį straipsnį asmuo veikia tyčia, jei: a) veikos atžvilgiu jis ketina būtent taip elgtis; b) pasekmių atžvilgiu jis ketina sukelti būtent tokias pasekmes arba žino, kad jos atsiras įvykiams klostantis savaime. 3. Šiame straipsnyje „sąmoningumas“ – tai suvokimas, kad egzistuoja tam tikra aplinkybė arba kad pasekmės atsiras įvykiams klostantis savaime. Atitinkamai aiškinami ir terminai „suvokti“ bei „sąmoningai“. 31 straipsnis Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai 1. Be kitų šiame Statute numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei veikos padarymo momentu: a) šis asmuo serga psichikos liga ar turi psichikos sutrikimą ir dėl to negali suvokti nei to, kad jo veiksmai yra neteisėti, nei savo veiksmų pobūdžio, ar nesugeba kontroliuoti savo veiksmų taip, kad jie atitiktų teisės reikalavimus; b) asmuo yra apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų ir dėl to negali suvokti nei to, kad jo veiksmai yra neteisėti, nei savo veiksmų pobūdžio, ar nesugeba kontroliuoti savo veiksmų taip, kad jie atitiktų teisės reikalavimus, nebent jis pats svaiginosi psichiką veikiančiomis medžiagomis esant tokioms aplinkybėms, kai jis žinojo, kad dėl apsvaigimo jo veiksmai atitinka Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą, arba nekreipė į tai dėmesio; c) asmuo pagrįstai, gindamasis ar gindamas kitą, arba karo nusikaltimų atveju – gindamas turtą, gyvybiškai būtiną jam ar kitam asmeniui arba būtiną karinei užduočiai atlikti, nuo neišvengiamo ir neteisėto jėgos pavartojimo elgiasi pagal tai, kokio laipsnio pavojus gresia jam pačiam, kitam asmeniui ar saugomam turtui. Ta aplinkybė, kad asmuo dalyvavo gynybinėje, ginkluotųjų pajėgų vykdomoje operacijoje, nesuteikia pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šį punktą; d) elgesį, kuris, kaip manoma, gali būti Teismo jurisdikcijai priklausančiu nusikaltimu, sąlygojo jo paties ar kito asmens neišvengiamos mirties arba neišvengiamo sunkaus kūno sužalojimo ar tolesnio tokio žalojimo grėsmė, ir šis asmuo imasi būtinų ir pagrįstų priemonių, kad išvengtų tos grėsmės, jeigu jis neketina padaryti didesnės žalos nei ta, kurios stengėsi išvengti. Tokią grėsmę gali kelti: i) kiti asmenys; arba ii) kitos, nuo to asmens nepriklausančios, aplinkybės. 2. Teismas nusprendžia, ar tiriamojoje byloje galima taikyti Statute nurodytus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus. 3. Bylos nagrinėjimo metu Teismas gali apsvarstyti, ar nėra kito, nei 1 dalyje numatytasis, pagrindo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei toks pagrindas kyla iš pagal 21 straipsnį taikytinos teisės. Tokio pagrindo svarstymo tvarka nustatoma Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse. 32 straipsnis Faktinė arba teisinė klaida 1. Faktinė klaida yra pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės tik tuo atveju, kai ji šalina subjektyviąją nusikaltimo pusę, būdingą tokiam nusikaltimui. 2. Nustatant, ar tam tikras elgesio tipas laikytinas Teismo jurisdikcijai priklausančiu nusikaltimu, teisinė klaida nėra pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau teisinė klaida gali būti pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei ji šalina subjektyviąją nusikaltimo pusę, būdingą tokiam nusikaltimui, arba 33 straipsnyje numatytais atvejais. 33 straipsnis Vadovo įsakymai ir įstatymo taikymas 1. Tai, kad Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą asmuo padarė vykdydamas vyriausybės arba karinio ar civilio vadovo įsakymą, neatleidžia to asmens nuo baudžiamosios atsakomybės, išskyrus atvejus, kai: a) vykdyti tos vyriausybės arba vadovo įsakymus buvo šio asmens pareiga pagal įstatymą; b) šis asmuo nežinojo, kad įsakymas yra neteisėtas; ir c) įsakymas nebuvo akivaizdžiai neteisėtas. 2. Pagal šį straipsnį įsakymai vykdyti genocidą arba nusikaltimus žmoniškumui yra aiškiai neteisėti. 4 DALIS. TEISMO SUDĖTIS IR ADMINISTRAVIMAS 34 straipsnis Teismo struktūra Teismą sudaro: a) Prezidiumas; b) Apeliacinis skyrius, Teisminio nagrinėjimo skyrius ir Ikiteisminio tyrimo skyrius; c) Prokuratūra; d) Sekretoriatas. 35 straipsnis Teisėjai 1. Visi teisėjai renkami darbui Teisme pagrindinėms pareigoms ir pradeda dirbti nuo savo kadencijos pradžios. 2. Prezidiumą sudarantys teisėjai nuo pat išrinkimo dienos savo funkcijas vykdo kaip einantys pagrindines pareigas. 3. Atsižvelgęs į Teismo darbo krūvį ir pasitaręs su Teismo nariais, Prezidiumas kartais gali nuspręsti, kiek kitiems teisėjams reikės dirbti visu krūviu. Joks tokio pobūdžio sprendimas nepažeidžia 40 straipsnio nuostatų. 4. Su teisėjais, kuriems nereikia dirbti visu krūviu, atsiskaitoma 49 straipsnyje nustatyta tvarka. 36 straipsnis Teisėjų kvalifikacija, jų kandidatūrų iškėlimas ir rinkimai 1. Atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalies nuostatas Teisme yra 18 teisėjų. 2. a) Prezidiumas Teismo vardu gali pasiūlyti padidinti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą teisėjų skaičių, pagrindęs, kodėl tai yra būtina ir kam to reikia. Sekretorius nedelsdamas išsiuntinėja tokį pasiūlymą visoms valstybėms, Statuto Šalims. b) Po to kiekvienas toks siūlymas apsvarstomas valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos posėdyje, kuris sušaukiamas 112 straipsnyje nustatyta tvarka. Pasiūlymas laikomas priimtu, jei valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos posėdyje jį patvirtina du trečdaliai valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos narių ir jis įsigalioja valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos nustatytu laiku. c) i) Pagal b punktą pritarus pasiūlymui padidinti teisėjų skaičių, per kitą valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos sesiją vyksta papildomų teisėjų rinkimai pagal šio straipsnio 3–8 dalis ir 37 straipsnio 2 dalį; ii) pagal b punktą ir c punkto i papunktį pritarus pasiūlymui padidinti teisėjų skaičių ir jam įsigaliojus, jei leidžia Teismo darbo apimtis, Prezidiumas bet kuriuo metu gali pasiūlyti sumažinti teisėjų skaičių, jei jų lieka ne mažiau, nei numatyta šio straipsnio 1 dalyje. Pasiūlymas apsvarstomas a ir b punktuose nustatyta tvarka. Priėmus pasiūlymą, teisėjų skaičius palaipsniui mažinamas pasibaigiant esamų teisėjų kadencijoms, kol pasiekiamas reikiamas teisėjų skaičius. 3. a) Teisėjai parenkami iš nepriekaištingos reputacijos, nešališkų ir sąžiningų asmenų, turinčių kvalifikaciją, atitinkančią tą, kurios jų šalyse reikalaujama iš asmenų, siekiančių užimti aukščiausius teisminės valdžios postus. b) Kiekvienas kandidatas į Teismo narius privalo: i) būti pripažintu baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės specialistu ir turėti reikiamą patirtį nagrinėti baudžiamąsias bylas kaip teisėjas, prokuroras, advokatas ar kitas panašaus lygio teisininkas; arba ii) būti pripažintu atitinkamų tarptautinės teisės sričių, tokių kaip tarptautinė humanitarinė teisė ir žmogaus teisių teisė, specialistu ir turėti didelę profesinę teisininko patirtį, reikalingą Teismo teisėjo darbui. c) Kiekvienas kandidatas į Teismo narius privalo labai gerai mokėti bent vieną iš Teismo darbo kalbų ir ja laisvai kalbėti. 4. a) Į Teismą renkamų asmenų kandidatūras gali siūlyti bet kuri valstybė, Statuto Šalis, ir kandidatūros gali būti siūlomos arba: i) pagal toje valstybėje galiojančią kandidatų į aukščiausius teisminės valdžios postus skyrimo tvarką; arba ii) pagal Tarptautinio Teisingumo Teismo statute numatytą kandidatūrų į šio Teismo teisėjus kėlimo tvarką. Kartu su kandidatūra pateikiamas pakankamai išsamus pagrindimas, kodėl kandidatas atitinka šio straipsnio 3 dalyje nurodytus reikalavimus. b) Kiekviena valstybė, Statuto Šalis, renkant kiekvieną kartą gali iškelti po vieną kandidatą, nebūtinai tos valstybės, Statuto Šalies, pilietį, tačiau kurios nors valstybės, Statuto Šalies, pilietį. c) Valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja prireikus gali nuspręsti įsteigti Konsultacinį kandidatūrų kėlimo komitetą. Komiteto sudėtį ir įgaliojimus nustato valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja. 5. Rinkimams sudaromi du kandidatų sąrašai: A sąrašas, kuriame įrašomos kandidatų, atitinkančių šio straipsnio 3 dalies b punkto i papunktyje nurodytus reikalavimus, vardai ir pavardės; ir B sąrašas, kuriame įrašomos kandidatų, atitinkančių šio straipsnio 3 dalies b punkto ii papunktyje nurodytus reikalavimus, vardai ir pavardės. Kandidatas, pagal reikiamą kvalifikaciją galintis būti įtrauktas į abu sąrašus, gali pasirinkti, kuriame sąraše jis norėtų būti. Per pirmuosius teisėjų rinkimus į Teismą iš A sąrašo išrenkami ne mažiau kaip devyni, o iš B sąrašo – ne mažiau kaip penki teisėjai. Vėlesni rinkimai rengiami taip, kad būtų išlaikytas vienodas A sąraše ir B sąraše esančių teisėjų santykis. 6. a) Teisėjai renkami slaptu balsavimu pagal 112 straipsnį specialiai sušauktame valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos posėdyje. Teismo nariais pagal šio straipsnio 7 dalį išrenkama 18 kandidatų, gavusių daugiausia balsų ir du trečdalius dalyvaujančių ir balsuojančių valstybių, Statuto Šalių, balsų. b) Jei per pirmąjį rinkimų turą neišrenkamas reikiamas skaičius teisėjų, kiti balsavimo turai a papunktyje nustatyta tvarka rengiami tol, kol teisėjai bus išrinkti į likusias vietas. 7. Negali būti dviejų teisėjų tos pačios valstybės piliečių. Renkant Teismo narius, asmuo, kuris galėtų būti laikomas daugiau nei vienos valstybės piliečiu, yra laikomas piliečiu tos valstybės, kurioje jis paprastai naudojasi savo pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. 8. a) Rinkdamos teisėjus, valstybės, Statuto Šalys, kreipia dėmesį į tai, kad tarp Teismo narių privalo būti: i) atstovaujama pagrindinėms pasaulio teisinėms sistemoms; ii) teisingai atspindėtas geografinis atstovavimas; iii) teisingai atstovaujama ir moterims, ir vyrams. b) Valstybės, Statuto Šalys, taip pat atsižvelgia į tai, kad būtina Teismo nariais išrinkti asmenis, turinčius teisinę patirtį specialiose srityse, tarp jų ir tokiose kaip prievarta prieš moteris ir vaikus. 9. a) Pagal b punktą teisėjai savo pareigas eina devynerius metus ir, išskyrus atvejus, numatytus c punkte bei 37 straipsnio 2 dalyje, neturi teisės būti perrenkami. b) Per pirmuosius rinkimus vienas trečdalis išrinktų teisėjų burtais išrenkami trejų metų kadencijai; vienas trečdalis išrinktųjų teisėjų burtais išrenkami šešerių metų kadencijai, o visi kiti teisėjai – devynerių metų kadencijai. c) Pagal b punktą trejiems metams išrinktas teisėjas turi teisę būti perrinktas visai kadencijai. 10. Nepaisant šio straipsnio 9 dalies, teisėjas, pagal 39 straipsnį paskirtas į Teisminio nagrinėjimo kolegiją ar Apeliacinę kolegiją, eina savo pareigas tol, kol baigiamas tos kolegijos pradėtas teisminis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka. 37 straipsnis Laisvos teisėjų vietos 1. Atsiradus laisvai teisėjo vietai, 36 straipsnyje nustatyta tvarka rengiami rinkimai tai vietai užimti. 2. Į laisvą vietą išrinktas teisėjas dirba iki savo pirmtako kadencijos pabaigos, o jei ši kadencija yra trejų metų ar trumpesnė, į laisvą vietą išrinktas teisėjas turi teisę 36 straipsnyje nustatyta tvarka būti perrinktas visai kadencijai. 38 straipsnis Prezidiumas 1. Pirmininkas ir pirmasis bei antrasis Pirmininko pavaduotojai yra išrenkami absoliučia teisėjų balsų dauguma. Jie eina šias pareigas trejus metus arba tol, kol baigiasi jų teisėjavimo kadencija, – tai priklauso nuo to, kuris iš šių laikotarpių baigiasi anksčiau. Jie gali būti vieną kartą perrenkami. 2. Pirmininką, kai jo nėra arba jis yra nušalintas, pavaduoja pirmasis pavaduotojas. Antrasis pavaduotojas Pirmininką pavaduoja tada, kai nei Pirmininko, nei pirmojo pavaduotojo nėra arba jie abu yra nušalinti. 3. Pirmininkas kartu su pirmuoju ir antruoju pavaduotoju sudaro Prezidiumą, kuris atsako už: a) tinkamą Teismo, išskyrus Prokuratūrą, administravimą ir b) kitas jam pagal šį Statutą pavestas funkcijas. 4. Vykdydamas šio straipsnio 3 dalies a punkte numatytas funkcijas, Prezidiumas koordinuoja savo veiklą su prokuroru ir visais bendrai rūpimais klausimais prašo prokuroro pritarimo. 39 straipsnis Kolegijos 1. Išrinkus teisėjus, Teismas kaip galima greičiau pasiskirsto į 34 straipsnio b dalyje numatytus skyrius. Apeliacinį skyrių sudaro Pirmininkas ir dar keturi teisėjai, Teisminio nagrinėjimo skyrių – ne mažiau kaip šeši teisėjai, o Ikiteisminio tyrimo skyrių – ne mažiau kaip šeši teisėjai. Teisėjai į skyrius pagal kiekvieno skyriaus funkcijas ir išrinktų į Teismą teisėjų kvalifikaciją bei patirtį skiriami taip, kad kiekviename skyriuje būtų reikiamas skaičius teisėjų, turinčių patirtį baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso ir tarptautinės teisės srityse. Teisminio nagrinėjimo ir Ikiteisminio tyrimo skyrius daugiausia sudaro turintys baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teisme patirtį teisėjai. 2. a) Teismines funkcijas kiekviename skyriuje vykdo kolegijos. b) i) Apeliacinę kolegiją sudaro visi Apeliacinio skyriaus teisėjai; ii) Teisminio nagrinėjimo kolegijos funkcijas vykdo trys Teisminio nagrinėjimo skyriaus teisėjai; iii) Ikiteisminio tyrimo kolegijos funkcijas vykdo arba trys Ikiteisminio tyrimo skyriaus teisėjai, arba pagal šį Statutą bei Proceso ir įrodinėjimo taisykles – vienas šio skyriaus teisėjas. c) Pagal šį punktą niekas netrukdo sudaryti daugiau nei vieną Teisminio nagrinėjimo ar Ikiteisminio tyrimo kolegiją, jei tai reikalinga dėl Teismo darbo krūvio. 3. a) Į Teisminio nagrinėjimo skyrių ir į Ikiteisminio tyrimo skyrių paskirti teisėjai juose dirba trejus metus, o pasibaigus šiam terminui – tol, kol baigiama nagrinėti byla, jei ta byla buvo pradėta nagrinėti tame skyriuje. b) Į Apeliacinį skyrių paskirti teisėjai tame skyriuje dirba visą savo kadenciją. 4. Į Apeliacinį skyrių paskirti teisėjai dirba tik tame skyriuje. Tačiau pagal šį straipsnį niekas nedraudžia laikinai paskirti Teisminio nagrinėjimo skyriaus teisėjų į Ikiteisminio tyrimo skyrių arba atvirkščiai, jeigu Prezidiumas mano, jog to reikia, kad Teismas sėkmingai susidorotų su darbo krūviu, tik ikiteisminiame bylos tyrime dalyvavęs teisėjas negalės būti tą pačią bylą svarstančios Teisminio nagrinėjimo kolegijos nariu. 40 straipsnis Teisėjų nepriklausomumas 1. Vykdydami savo funkcijas teisėjai yra nepriklausomi. 2. Teisėjai neužsiima jokia veikla, galinčia trukdyti jiems vykdyti teismines funkcijas arba galinčia priversti suabejoti jų nepriklausomumu. 3. Teisėjai, kurie Teismo būstinėje privalo dirbti visu krūviu, negali užsiimti jokia kita profesinio pobūdžio veikla. 4. Kiekvienas klausimas, susijęs su 2 ir 3 dalies taikymu, sprendžiamas absoliučia teisėjų balsų dauguma. Jei kuris nors iš tų klausimų siejasi su konkrečiu teisėju, šis teisėjas negali dalyvauti priimant sprendimą. 41 straipsnis Teisėjų nušalinimas 1. Vadovaudamasis Proceso ir įrodinėjimo taisyklėmis, Prezidiumas teisėją jo prašymu gali nušalinti nuo Statute numatytos funkcijos vykdymo. 2. a) Teisėjas nedalyvauja nagrinėjant tokią bylą, kurioje yra pagrindo kilti pagrįstoms abejonėms dėl jo nešališkumo. Teisėjas šioje dalyje nustatyta tvarka nušalinamas nuo bylos, jeigu jis inter alia anksčiau yra kaip nors dalyvavęs nagrinėjant tą bylą Teisme arba nacionaliniame teisme nagrinėjant su tiriamąja byla susijusią baudžiamąją bylą, kurioje buvo tas pats tiriamasis ar kaltinamasis. Teisėjas nušalinamas ir dėl kitų panašių priežasčių, numatytų Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse. b) Pagal šią dalį teisėjui nušalinimą gali pareikšti prokuroras, tiriamasis arba kaltinamasis. c) Kiekvienas su teisėjo nušalinimu susijęs klausimas sprendžiamas absoliučia teisėjų balsų dauguma. Teisėjas, kuriam pareiškiamas nušalinimas, turi teisę pateikti savo pastabas šiuo klausimu, tačiau jis pats nedalyvauja priimant sprendimą. 42 straipsnis Prokuratūra 1. Prokuratūra veikia nepriklausomai kaip savarankiškas Teismo padalinys. Ji atsako už Teismui perduodamas bylas ir visą pagrindžiamąją informaciją apie Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus, jų įvertinimą, atlieka ikiteisminį tyrimą ir palaiko kaltinimą bylą nagrinėjant Teisme. Prokuratūros narys neprašo ar nevykdo už Teismo ribų esančių institucijų nurodymų. 2. Prokuratūrai vadovauja prokuroras. Prokuroras turi visus įgaliojimus kontroliuoti Prokuratūros darbą ir administravimą, taip pat jos darbuotojus, patalpas ir kitus išteklius. Prokurorui padeda vienas arba keli prokuroro pavaduotojai, turintys teisę atlikti bet kurias prokurorui šiame Statute numatytas užduotis. Prokuroras ir jo pavaduotojai yra skirtingų valstybių piliečiai. Jie dirba visu krūviu. 3. Prokuroras ir jo pavaduotojai yra nepriekaištingos reputacijos, aukštos kvalifikacijos ir turi didelę baudžiamojo persekiojimo vykdymo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teisme patirtį. Jie labai gerai moka bent vieną Teismo darbo kalbą ir ja laisvai kalba. 4. Prokuroras renkamas slaptu balsavimu absoliučia valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos balsų dauguma. Prokuroro pavaduotojai renkami tokiu pat būdu iš prokuroro pateikto kandidatų sąrašo. Prokuroras iškelia po tris kandidatūras į kiekvieną prokuroro pavaduotojo vietą. Jei per rinkimus nepriimamas sprendimas dėl trumpesnio jų įgaliojimų laikotarpio, prokuroras ir pavaduotojai pareigas eina devynerius metus ir neturi teisės būti perrinkti. 5. Nei prokuroras, nei prokuroro pavaduotojas neužsiima jokia veikla, galinčia trukdyti vykdyti jo funkcijų arba versti abejoti jų nepriklausomumu. Jie negali užsiimti jokia kita profesinio pobūdžio veikla. 6. Prezidiumas gali prokurorą arba prokuroro pavaduotoją jo paties prašymu nušalinti nuo dalyvavimo tiriant kokią nors konkrečią bylą. 7. Nei prokuroras, nei prokuroro pavaduotojas nedalyvauja nagrinėjant tokią bylą, kurioje yra pagrindo kilti pagrįstoms abejonėms dėl jų nešališkumo. Pagal šią straipsnio dalį jie yra nušalinami nuo bylos, jei inter alia anksčiau yra kaip nors dalyvavę nagrinėjant tą bylą Teisme arba nacionaliniame teisme nagrinėjant su tiriamąja byla susijusią baudžiamąją bylą, kurioje buvo tas pats tiriamasis ar kaltinamasis. 8. Prokuroro arba prokuroro pavaduotojo nušalinimo klausimus sprendžia Apeliacinė kolegija. a) Nušalinimą prokurorui ar prokuroro pavaduotojui šiame straipsnyje numatytais pagrindais bet kada gali pareikšti tiriamasis arba kaltinamasis. b) Prokuroras arba prokuroro pavaduotojas turi teisę pateikti savo pastabas šiuo klausimu. 9. Prokuroras skiria patarėjus, turinčius teisinę patirtį specialiose srityse, tarp jų ir tokiose kaip seksualinė prievarta ar smurtas prieš kitos lyties asmenį, arba smurtas prieš vaikus, tačiau neapsiribojant vien tik šiomis sritimis. 43 straipsnis Sekretoriatas 1. Nepažeisdamas 42 straipsnyje nustatytų prokuroro funkcijų ir įgaliojimų, Sekretoriatas atsako už neteisminius Teismo administravimo reikalus ir Teismo aptarnavimą. 2. Sekretoriatui vadovauja sekretorius, kuris yra vyriausias Teismo administravimo pareigūnas. Sekretorius savo funkcijas vykdo vadovaujamas Teismo Pirmininko. 3. Sekretorius ir sekretoriaus pavaduotojas yra nepriekaištingos reputacijos, aukštos kvalifikacijos, labai gerai moka bent vieną Teismo darbo kalbą ir laisvai ja kalba. 4. Teisėjai sekretorių išrenka absoliučia balsų dauguma slaptu balsavimu, atsižvelgę į visas valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos rekomendacijas. Prireikus ir sekretoriui rekomendavus teisėjai tokiu pat būdu išrenka sekretoriaus pavaduotoją. 5. Sekretorius pareigas eina penkerius metus, jis turi teisę būti vieną kartą perrinktas ir dirba visu krūviu. Sekretoriaus pavaduotojas pareigas eina penkerius metus arba trumpiau, jei tai nusprendžiama absoliučia teisėjų balsų dauguma; savo funkcijas jis vykdo pagal Sekretoriato poreikius. 6. Sekretoriate sekretorius įkuria Nukentėjusiųjų ir liudytojų padalinį. Konsultuodamasis su Prokuratūra, šis padalinys užtikrina apsaugos priemones ir rūpinasi saugumu, konsultuoja ir kitaip padeda į Teismą atvykusiems liudytojams, nukentėjusiesiems ir kitiems asmenims, kuriems dėl tų liudytojų duotų parodymų gresia pavojus. Padalinyje yra darbuotojų, kurie turi darbo su traumų patyrusiais asmenimis patirtį, tarp jų ir traumas dėl seksualinės prievartos. 44 straipsnis Personalas 1. Prokuroras ir sekretorius į savo padalinius skiria reikiamos kvalifikacijos darbuotojus. Prokuroras taip pat skiria tardytojus. 2. Prokuroras ir sekretorius užtikrina, kad priimti darbuotojai atitiktų didžiausius jiems keliamus reikalavimus dėl darbo efektyvumo, kompetentingumo ir sąžiningumo ir mutatis mutandis atsižvelgia į 36 straipsnio 8 dalyje išvardytus kriterijus. 3. Pritarus Prezidiumui ir prokurorui, sekretorius pasiūlo Personalo nuostatus, kuriuose yra numatytos Teismo personalo skyrimo, jų darbo apmokėjimo arba atleidimo iš darbo sąlygos. Personalo nuostatus tvirtina valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja. 4. Išimtiniais atvejais Teismas gali naudotis valstybių, Statuto Šalių, ta …