TARPTAUTINIO BAUDŽIAMOJO TEISMO ROMOS STATUTAS, PRIIMTAS 1998 M

TARPTAUTINIO BAUDŽIAMOJO TEISMO ROMOS STATUTAS, PRIIMTAS 1998 M TARPTAUTINIO BAUDŽIAMOJO TEISMO ROMOS STATUTAS, Priimtas 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, skirtoje Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui PREAMBULĖ Valstybės, šio Statuto Šalys, suvokdamos, kad visas tautas jungia bendri saitai, jų kultūrų visuma sudaro bendrą paveldą, ir reikšdamos susirūpinimą tuo, kad ši trapi mozaika bet kuriuo metu gali būti suardyta, prisimindamos, kad praėjusį šimtmetį milijonai vaikų, moterų ir vyrų tapo neįsivaizduojamų piktadarysčių, smarkiai sukrėtusių žmonijos sąžinę, aukomis, pripažindamos, kad tokie sunkūs nusikaltimai kelia grėsmę taikai, saugumui ir gerovei visame pasaulyje, patvirtindamos, kad padariusieji labai sunkius nusikaltimus, verčiančius viso pasaulio visuomenę susirūpinti, neturi likti nenubausti ir baudžiamoji atsakomybė už juos turi būti užtikrinta imantis priemonių nacionaliniu lygiu bei stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą, būdamos pasiryžusios daugiau nesitaikstyti su tokius nusikaltimus padariusių asmenų nebaudžiamumu ir taip užkirsti kelią panašiems nusikaltimams, prisimindamos, kad kiekvienos valstybės pareiga yra patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, atsakingus už tarptautinių nusikaltimų padarymą, dar kartą patvirtindamos Jungtinių Tautų Chartijos tikslus ir principus, ypač principą, kad visos valstybės susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais, pabrėždamos, kad dėl to pagal šį Statutą jokiai valstybei, Statuto Šaliai, nesuteikiama teisė kištis į jokios valstybės ginkluotą konfliktą arba į jos vidaus reikalus, pasiryžusios vardan šių tikslų ir dabartinės bei būsimųjų kartų gerovės įsteigti nepriklausomą nuolatinį Jungtinių Tautų sistemai priklausantį Tarptautinį baudžiamąjį teismą, kurio jurisdikcijai priklausytų labai sunkūs nusikaltimai, verčiantys visą tarptautinę bendriją susirūpinti, pabrėždamos, kad šiuo Statutu įsteigtas Tarptautinis baudžiamasis teismas papildo nacionalinę baudžiamąją jurisdikciją, kupinos ryžto užtikrinti tęstinę pagarbą tarptautiniam teisingumui ir jo vykdymą, s u s i t a r ė: 1 DALIS. TEISMO ĮSTEIGIMAS 1 straipsnis Teismas Šiuo Statutu įsteigiamas Tarptautinis baudžiamasis teismas (toliau – Teismas). Jis yra nuolatinė institucija, įgaliota vykdyti savo jurisdikciją asmenims už labai sunkius, tarptautinę bendriją verčiančius susirūpinti nusikaltimus, nurodytus šiame Statute, ir papildanti nacionalinę baudžiamąją jurisdikciją. Teismo jurisdikciją ir jo veiklą reglamentuoja šio Statuto nuostatos. 2 straipsnis Teismo santykiai su Jungtinėmis Tautomis Teismo ir Jungtinių Tautų santykiai yra reglamentuojami susitarimu, kurį turi patvirtinti valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja ir kurį po to Teismo vardu turi pasirašyti Teismo pirmininkas. 3 straipsnis Teismo buveinė 1. Teismo buveinė yra Hagos miestas Nyderlanduose (toliau – buveinės valstybė). 2. Teismas su buveinės valstybe sudaro sutartį dėl būstinės. Ją turi patvirtinti valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja ir po to Teismo vardu ją turi pasirašyti Teismo pirmininkas. 3. Teismo pageidavimu jo posėdžiai pagal šį Statutą gali vykti ir kitur. 4 straipsnis Teismo juridinis statusas ir įgaliojimai 1. Teismas yra tarptautinės teisės subjektas. Jis taip pat turi tokį teisinį subjektiškumą, kurio gali prireikti jo funkcijoms vykdyti ir tikslams pasiekti. 2. Šiame Statute numatytas funkcijas ir įgaliojimus Teismas gali vykdyti kiekvienos valstybės, Statuto Šalies, teritorijoje, o atskiru susitarimu – ir kokios kitos valstybės teritorijoje. 2 DALIS. JURISDIKCIJA, BYLŲ PRIIMTINUMAS IR TAIKYTINA TEISĖ 5 straipsnis Teismo jurisdikcijai priklausantys nusikaltimai 1. Teismo jurisdikcijai priklauso tik labai sunkūs, visą tarptautinę bendriją verčiantys susirūpinti nusikaltimai. Pagal šį Statutą Teismo jurisdikcijai priklauso šie nusikaltimai:

1. a)genocido nusikaltimas;
2. b)nusikaltimai žmoniškumui;
3. c)karo nusikaltimai;
4. d)agresijos nusikaltimas. 2. Teismas vykdo jurisdikciją agresijos atžvilgiu tik tuo atveju, kai remiantis 121 ir 123 straipsniais bus priimta atitinkama nuostata, kurioje apibrėžiamas šis nusikaltimas ir nurodoma, kokiais atvejais Teismas vykdo jurisdikciją šio nusikaltimo atžvilgiu. Tokia nuostata neprieštarauja atitinkamoms Jungtinių Tautų Chartijos nuostatoms. 6 straipsnis Genocidas Šiame Statute genocidas – kuri nors iš toliau išvardytų veikų, padarytų siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, tai yra:
5. a)tokios grupės narių žudymas;
6. b)tokios grupės narių sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos;
7. c)tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų;
8. d)priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas;
9. e)prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei. 7 straipsnis Nusikaltimai žmoniškumui 1. Šiame Statute nusikaltimas žmoniškumui – bet kuri iš toliau išvardytų veikų, kai sąmoningai rengiami didelio masto arba sistemingi civilių užpuolimai:
10. a)nužudymas;
11. b)naikinimas;
12. c)pavergimas;
13. d)gyventojų deportavimas arba prievartinis perkėlimas;
14. e)įkalinimas arba kitoks žiaurus laisvės atėmimas, prieštaraujantis pagrindinėms tarptautinės teisės normoms;
15. f)kankinimas;
16. g)išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, vertimas užsiimti prostitucija, priverstinis apvaisinimas, priverstinė sterilizacija ar bet kokios kitos sunkios seksualinės prievartos formos;
17. h)kokios nors grupės ar bendrijos persekiojimas politiniais, rasiniais, nacionaliniais, etniniais, kultūriniais, religiniais, lyties, kaip ji apibūdinta šio straipsnio 3 dalyje, ar kitais motyvais, kuriuos, kaip visuotinai pripažinta, draudžia tarptautinė teisė, darant bet kurias šiame punkte nurodytas veikas arba Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus;
18. i)prievartinis žmonių dingimas;
19. j)apartheido nusikaltimas;
20. k)kitos panašios nežmoniškos veikos, kai tyčia sukeliamos didelės kančios, sunkūs kūno sužalojimai arba padaroma didelė žala psichinei ar fizinei sveikatai. 2. Šio straipsnio 1 dalyje:
21. a)„civilių užpuldinėjimas“ – daugybinės šio straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos bet kokių civilių atžvilgiu, kai yra vykdoma ar remiama valstybės arba organizacijos politika užpuldinėti civilius;
22. b)„naikinimas“ – tyčinis tokių gyvenimo sąlygų sudarymas, inter alia atimant galimybę gauti maisto ir vaistų, kad žūtų dalis gyventojų;
23. c)„pavergimas“ – vykdymas kurios nors ar visų galių, susijusių su nuosavybės teise asmens atžvilgiu, tarp jų ir naudojimasis tokiomis galiomis, vykdant prekybą žmonėmis, pirmiausia moterimis ir vaikais;
24. d)„gyventojų deportavimas arba prievartinis perkėlimas“ – prievartinis asmenų, kurie yra iškeldinami arba jų atžvilgiu vykdomi kiti prievartiniai veiksmai, perkėlimas iš vietos, kurioje jie teisėtai būna, be jokio tarptautinės teisės numatyto pagrindo;
25. e)„kankinimas“ – tyčinis stipraus skausmo arba psichinio ar fizinio pobūdžio kančių sukėlimas asmeniui, kurį kaltinamasis laiko suimtą arba kontroliuoja; tačiau kankinimu nelaikomas skausmas arba kančios, kurios atsiranda tik dėl teisėtų sankcijų arba yra su jomis susijusios;
26. f)„priverstinis apvaisinimas“ – bet koks neteisėtas laisvės atėmimas priverstiniu būdu apvaisintai moteriai siekiant pakeisti kokios nors gyventojų grupės etninę sudėtį arba padaryti kitus sunkius tarptautinės teisės pažeidimus. Ši sąvoka neturi jokios įtakos nacionaliniams įstatymams dėl nėštumo;
27. g)„persekiojimas“ – tyčinis ir žiaurus, prieštaraujantis tarptautinei teisei pagrindinių teisių atėmimas dėl priklausymo kokiai nors grupei arba bendrijai;
28. h)„apartheido nusikaltimas“ – nežmoniškos veikos, panašios į šio straipsnio 1 dalyje nurodytąsias, kurias, esant tam tikrai santvarkai ir ją įtvirtinančioms institucijoms, vykdo viena rasinė grupė, sistemingai engdama ir laikydama savo valdžioje kitą rasinę grupę ar grupes, kad išlaikytų tokią santvarką;
29. i)„prievartinis žmonių dingimas“ – žmonių areštas, sulaikymas arba pagrobimas, kai šią veiką padaro valstybė ar politinė organizacija arba kai tai padaroma joms leidus, su jų parama ar sutikimu, o po to atsisakoma pripažinti tokį laisvės atėmimą arba pranešti apie tų žmonių likimą ar buvimo vietą siekiant ilgam laikui atimti iš jų galimybę būti ginamiems įstatymo. 3. Šiame Statute sąvoka „lytis“ vartojama kalbant apie abi visuomenės lytis, vyrus ir moteris. Sąvoka „lytis“ jokios kitos reikšmės, išskyrus minėtąją, neturi. 8 straipsnis Karo nusikaltimai 1. Teismo jurisdikcijai priklauso karo nusikaltimai, ypač jei jie yra kokio nors plano ar politikos dalis arba plataus tokių nusikaltimų masto dalis. 2. Šiame Statute „karo nusikaltimai“ yra:
30. a)Sunkūs 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų pažeidimai, būtent kurios nors iš šių veikų prieš asmenis arba turtą, saugomus pagal atitinkamos Ženevos konvencijos nuostatas:
31. i)tyčinis nužudymas;
32. ii)kankinimas arba nežmoniškas elgesys, taip pat ir biologiniai eksperimentai; iii) tyčinis didelių kančių sukėlimas arba sunkus sužalojimas ar susargdinimas;
33. iv)neteisėtas ir beprasmis plataus masto turto naikinimas ir nusavinimas, nepateisinamas karine būtinybe;
34. v)karo belaisvio ar kito saugomo asmens vertimas tarnauti priešo valstybės ginkluotosiose pajėgose;
35. vi)tyčinis teisės į teisingą ir teisėtą teismo procesą atėmimas iš karo belaisvio arba kito saugomo asmens; vii) neteisėta deportacija ar perkėlimas arba neteisėtas laisvės atėmimas; viii) įkaitų paėmimas.
36. b)Kiti rimti, tarptautinės teisės nustatytų tarptautinių ginkluotų konfliktų įstatymų ir papročių pažeidimai, būtent šios veikos:
37. i)tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvaujančių visų arba pavienių civilių tyčinis užpuldinėjimas;
38. ii)civilinių objektų, t.y. ne karinių objektų, tyčinis užpuldinėjimas; iii) personalo, įrengimų, medžiagų, padalinių ar transporto priemonių, pagal Jungtinių Tautų Chartiją naudojamų teikiant humanitarinę pagalbą arba vykdant taikos palaikymo misiją, kol jie turi teisę į apsaugą, pagal tarptautinę ginkluotų konfliktų teisę numatytą civiliams ar civiliniams objektams, tyčinis užpuldinėjimas;
39. iv)karo ataka, kai yra žinoma, kad tokia ataka taps atsitiktinės civilių žūties ar suluošinimo priežastimi, padarys žalą civiliniams objektams, ilgalaikę ir didelę žalą gamtinei aplinkai, aiškiai didesnę nei ta, kurios reikia siekiant konkretaus ir tiesioginio laukiamo karinio pranašumo;
40. v)bet kokiu būdu vykdoma ataka prieš neginamus ir nesančius kariniais objektais miestus, kaimus, būstus ar pastatus arba jų apšaudymas;
41. vi)sudėjusio ginklus arba nebegalinčio gintis, savo valia iš mūšio pasitraukusio kombatanto nužudymas arba sužeidimas; vii) neleistinas paliaubų vėliavos, priešo ar Jungtinių Tautų vėliavos, karinių emblemų ir uniformos, taip pat skiriamųjų Ženevos konvencijų nustatytų ženklų panaudojimas, sukėlęs žmonių žūtį arba sunkius sužalojimus; viii) tiesioginis ar netiesioginis okupavusios valstybės civilių gyventojų dalies perkėlimas į jos okupuotą teritoriją arba okupuotos teritorijos visų gyventojų ar jų dalies deportacija arba perkėlimas toje teritorijoje arba už tos teritorijos ribų;
42. ix)tyčinis religijos, švietimo, meno, mokslo ar labdaros objektų, istorijos paminklų, ligoninių ir kitų vietų, kur laikomi ligoniai ir sužeistieji, užpuldinėjimas, jei šie objektai nėra kariniai;
43. x)asmenų, esančių priešo nelaisvėje, fizinis žalojimas arba jų panaudojimas bet kokios rūšies medicininiams ar moksliniams eksperimentams, nepateisinamiems to asmens medicininio, stomatologinio ar klinikinio gydymo būtinumu, kurie yra atliekami ne jo labui ir kurie tampa tokio asmens ar asmenų mirties priežastimi arba sukelia rimtą pavojų sveikatai;
44. xi)klastingas priešo šalies arba armijos asmenų žudymas ar sužeidimas; xii) pareiškimas, kad nebus jokio pasigailėjimo; xiii) priešo turto sunaikinimas arba užvaldymas, nebent tokį sunaikinimą arba užvaldymą diktuoja karinė būtinybė; xiv) pareiškimas, kad priešiškos šalies piliečių teisės ir ieškiniai yra panaikinami, laikinai sustabdomi arba nepriimtini teisme;
45. xv)priešiškos šalies piliečių vertimas dalyvauti karo veiksmuose prieš savo šalį, net jei jie prieš prasidedant karui tarnavo kariaujančiosios pusės karinėse pajėgose; xvi) miesto ar gyvenvietės plėšimas net užėmus juos šturmu; xvii) nuodingųjų medžiagų arba užnuodytų ginklų naudojimas; xviii) troškinančiųjų, nuodingųjų ar kitokių dujų ir bet kokių kitų panašių skysčių, medžiagų ar užtaisų panaudojimas; xix) naudojimas kulkų, kurios lengvai sprogsta ar deformuojasi žmogaus kūne, pvz., kulkų su kietu apvalkalu, ne visiškai uždengiančiu kulkos šerdį arba turinčių įpjovas;
46. xx)naudojimas ginklų, šaudmenų ir medžiagų bei kariavimo būdų, kurie sukelia nereikalingus sužalojimus ar kančias arba kurie veikia nesirinktinai, taip pažeidžiant tarptautinės ginkluoto konflikto teisės normas, jei tokie ginklai, šaudmenys, medžiagos ir kariavimo būdai yra visuotinai draudžiami ir, padarius atitinkamus pakeitimus ir papildymus pagal 121 ir 123 straipsnių nuostatas, yra įtraukti į šio Statuto priedą; xxi) pasikėsinimas į asmens orumą, ypač įžeidžiantis ir žeminantis elgesys; xxii) išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, privertimas užsiimti prostitucija, priverstinis apvaisinimas, kaip apibrėžta 7 straipsnio 2 dalies f punkte, priverstinė sterilizacija ir bet kokie kiti seksualinės prievartos būdai, laikomi sunkiais Ženevos konvencijų pažeidimais; xxiii) civilio asmens arba kito saugomo asmens panaudojimas, norint apsaugoti nuo karo veiksmų konkrečius objektus, zonas ar karines pajėgas; xxiv) tyčinis pastatų, medžiagų, medicinos įstaigų, transporto priemonių ir personalo, pagal tarptautinę teisę naudojančių Ženevos konvencijų nustatytas skiriamąsias emblemas, užpuldinėjimas; xxv) tyčinis civilių vertimas badauti kaip kariavimo būdas, atimant iš jų gyvybei palaikyti būtinus reikmenis, taip pat tyčia sudarant kliūtis teikti jiems pagalbą, kaip numatyta Ženevos konvencijose; xxvi) jaunesnių nei penkiolikos metų vaikų ėmimas arba verbavimas į nacionalines ginkluotąsias pajėgas arba jų panaudojimas, kad jie aktyviai dalyvautų karo veiksmuose.
47. c)Ginkluoto netarptautinio konflikto atveju rimti keturių 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų bendro 3 straipsnio pažeidimai, t.y. bet kuri iš šių veikų, padarytų aktyviai nedalyvaujančių karo veiksmuose asmenų, tarp jų ir sudėjusių ginklus karių bei asmenų, išėjusių iš rikiuotės (hors de combat) dėl ligos, sužeidimo, sulaikymo ar dėl kokios nors kitos priežasties, atžvilgiu:
48. i)pasikėsinimas į gyvybę ar asmenį, ypač bet koks žudymas, suluošinimas, žiaurus elgesys ir kankinimai;
49. ii)pasikėsinimas į žmogaus orumą, ypač įžeidžiantis ir žeminantis elgesys; iii) įkaitų paėmimas;
50. iv)nuosprendžių priėmimas ir bausmių vykdymas be nuosprendžio, priimto pagal įstatymus sudaryto teismo, užtikrinant visas teismines garantijas, kurios yra visuotinai pripažintos kaip būtinos.
51. d)Šio straipsnio 2 dalies c punktas taikomas netarptautinio pobūdžio ginkluotiems konfliktams, todėl netaikomas kilus vidaus neramumams ar įtampai, kaip antai riaušėms, pavienėms ir sporadiškoms smurto apraiškoms arba kitoms analogiškoms veikoms.
52. e)Kiti rimti tarptautinės teisės numatytų įstatymų ir papročių, taikomų netarptautinio pobūdžio ginkluotuose konfliktuose, pažeidimai, t. y. kokia nors iš toliau išvardytų veikų:
53. i)tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvaujančių visų arba pavienių civilių tyčinis užpuldinėjimas;
54. ii)tyčinis pastatų, medžiagų, medicinos įstaigų, transporto priemonių ir personalo, pagal tarptautinę teisę naudojančių Ženevos konvencijose nustatytas skiriamąsias emblemas, užpuldinėjimas; iii) personalo, įrengimų, medžiagų, padalinių ar transporto priemonių, pagal Jungtinių Tautų Chartiją naudojamų teikiant humanitarinę pagalbą arba vykdant taikos palaikymo misiją, kol jie turi teisę į apsaugą, pagal tarptautinę ginkluotų konfliktų teisę numatytą civiliams ar civiliniams objektams, tyčinis užpuldinėjimas;
55. iv)tyčinis religijos, švietimo, meno, mokslo ar labdaros objektų, istorijos paminklų, ligoninių ir vietų, kur laikomi ligoniai bei sužeistieji, užpuldinėjimas, jei šie objektai nėra kariniai;
56. v)miesto ar gyvenvietės plėšimas net užėmus juos šturmu;
57. vi)išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, vertimas užsiimti prostitucija, priverstinis apvaisinimas, kaip apibrėžta 7 straipsnio 2 dalies f punkte, priverstinė sterilizacija ir bet kokie kiti seksualinės prievartos būdai, rimtai pažeidžiantys keturių Ženevos konvencijų bendrą 3 straipsnį; vii) vaikų iki penkiolikos metų amžiaus ėmimas arba verbavimas į nacionalines ginkluotąsias pajėgas ar grupuotes arba jų panaudojimas, kad jie aktyviai dalyvautų karo veiksmuose; viii) įsakymas iškeldinti civilius dėl konflikto, jeigu tai nepateisinama šių civilių saugumo sumetimais ar karine būtinybe;
58. ix)klastingas priešo kombatanto nužudymas ar sužeidimas;
59. x)pareiškimas, kad nebus jokio pasigailėjimo;
60. xi)asmenų, esančių kitos konflikto pusės nelaisvėje, fizinis žalojimas arba jų panaudojimas bet kokios rūšies medicininiams ar moksliniams eksperimentams, nepateisinamiems to asmens medicininio, stomatologinio ar klinikinio gydymo būtinumu, kurie yra atliekami ne jo labui, ir kurie tampa tokio asmens ar asmenų mirties priežastimi arba sukelia rimtą pavojų sveikatai; xii) priešo turto sunaikinimas arba užvaldymas, nebent tokį sunaikinimą arba užvaldymą primygtinai diktuoja konflikto būtinybė.
61. f)2 dalies e punktas taikomas netarptautinio pobūdžio ginkluotiems konfliktams ir todėl netaikomas kilus vidaus neramumams ir įtampai, kaip antai riaušėms, pavienėms ir sporadiškoms smurto apraiškoms ar kitoms analogiškoms veikoms. Šis punktas taikomas kurios nors valstybės teritorijoje užsitęsusiems ginkluotiems konfliktams tarp valdžios ir organizuotų ginkluotų grupių arba tarp tokių grupių. 3. Šio straipsnio 2 dalies c ir e punktai neturi įtakos šalies vyriausybės atsakomybei už įstatymo ir viešosios tvarkos palaikymą ar atkūrimą valstybėje arba už valstybės vienybės ir teritorinio vientisumo gynimą visomis teisėtomis priemonėmis. 9 straipsnis Nusikaltimo požymiai 1. Nusikaltimo požymiai padeda Teismui aiškinti ir taikyti 6, 7 ir 8 straipsnius. Jie priimami valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos dviejų trečdalių balsų dauguma. 2. Nusikaltimo požymių pakeitimus ir papildymus gali siūlyti:
62. a)bet kuri valstybė, Statuto Šalis;
63. b)sprendimą priimantys teisėjai absoliučia balsų dauguma;
64. c)prokuroras. Tokie pakeitimai ir papildymai priimami valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos dviejų trečdalių balsų dauguma. 3. Nusikaltimo požymiai, jų pakeitimai ir papildymai atitinka šį Statutą. 10 straipsnis Nė viena šios dalies nuostata neturi būti aiškinama kaip ribojanti ar prieštaraujanti šiuo metu galiojančioms ar besiformuojančioms tarptautinės teisės normoms, kuriomis siekiama kitų nei šiame Statute keliamų tikslų. 11 straipsnis Jurisdikcija ratione temporis 1. Teismo jurisdikcijai priklauso tik nusikaltimai, padaryti po šio Statuto įsigaliojimo. 2. Jei valstybė šio Statuto Šalimi tampa po jo įsigaliojimo dienos, Teismas gali vykdyti jurisdikciją tik nusikaltimų, padarytų po šio Statuto įsigaliojimo tai valstybei, atžvilgiu, jei ši valstybė nepadarė pareiškimo, kaip numatyta 12 straipsnio 3 dalyje. 12 straipsnis Jurisdikcijos vykdymo prielaidos 1. Valstybė, kuri tampa šio Statuto Šalimi, pripažįsta Teismo jurisdikciją 5 straipsnyje nurodytiems nusikaltimams. 2. 13 straipsnio a arba c dalių atžvilgiu Teismas gali vykdyti savo jurisdikciją, jei viena ar keletas iš toliau nurodytų valstybių yra šio Statuto Šalys arba pagal 3 dalį pripažino Teismo jurisdikciją:
65. a)valstybė, kurios teritorijoje buvo padaryta tokia veika, arba, jei nusikaltimas buvo padarytas laive ar orlaivyje, valstybė, kurioje jis registruotas;
66. b)valstybė, kurios pilietis yra asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą. 3. Jeigu pagal šio straipsnio 2 dalį prireikia, kad valstybė, kuri nėra šio Statuto Šalis, pripažintų Teismo jurisdikciją, ši valstybė sekretoriui įteikiamu pareiškimu gali pripažinti Teismo jurisdikciją tokio nusikaltimo atžvilgiu. Pagal Statuto 9 dalies nuostatas pripažįstanti Teismo jurisdikciją valstybė nedelsdama ir be jokių išlygų bendradarbiauja su Teismu. 13 straipsnis Jurisdikcijos vykdymas Vadovaudamasis šio Statuto nuostatomis Teismas gali vykdyti savo jurisdikciją bet kurio 5 straipsnyje nurodyto nusikaltimo atžvilgiu, jei:
67. a)dėl vieno ar kelių tokių nusikaltimų pagal 14 straipsnį į prokurorą kreipiasi valstybė, Statuto Šalis;
68. b)dėl vieno ar kelių tokių nusikaltimų į prokurorą kreipiasi Saugumo Taryba, vadovaudamasi Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijos VII skyriumi; arba
69. c)pagal 15 straipsnį prokuroras yra pradėjęs tokio nusikaltimo tyrimą. 14 straipsnis Valstybės, Statuto Šalies, kreipimasis dėl nusikaltimo 1. Valstybė, Statuto Šalis, gali kreiptis į prokurorą dėl vieno ar kelių nusikaltimų, priklausančių Teismo jurisdikcijai, ir prašyti, kad prokuroras ištirtų padėtį ir nuspręstų, ar pateikti kaltinimus vienam ar keliems konkretiems asmenims už tokių nusikaltimų padarymą. 2. Kreipimesi kaip galima išsamiau išdėstomos svarbios aplinkybės ir pridedami besikreipiančios valstybės turimi pagrindžiamieji dokumentai. 15 straipsnis Prokuroras 1. Prokuroras, remdamasis informacija apie nusikaltimus, priklausančius Teismo jurisdikcijai, gali pradėti tyrimą proprio motu. 2. Prokuroras įvertina gautos informacijos pagrįstumą. Tam jis gali paprašyti valstybių, Jungtinių Tautų institucijų, tarpvyriausybinių arba nevyriausybinių organizacijų arba kitų, jo nuomone, tinkamų patikimų šaltinių pateikti papildomos informacijos ir Teismo būstinėje priimti rašytinius arba išklausyti žodinius parodymus. 3. Nusprendęs, kad yra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą, prokuroras kreipiasi į Ikiteisminio tyrimo kolegiją su prašymu leisti atlikti tyrimą ir pateikia visą surinktą pagrindžiamąją medžiagą. Pagal Proceso ir įrodinėjimo taisykles nukentėjusieji gali pateikti skundą Ikiteisminio tyrimo kolegijai. 4. Jei Ikiteisminio tyrimo kolegija, išnagrinėjusi šį prašymą ir jį pagrindžiančią medžiagą, nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas atlikti tyrimą ir kad byla priklauso Teismo jurisdikcijai, ji leidžia pradėti tyrimą, ir šis sprendimas neturi jokios įtakos Teismo vėlesniems sprendimams dėl jurisdikcijos ir bylos priimtinumo. 5. Ikiteisminio tyrimo kolegijos atsisakymas leisti atlikti tyrimą netrukdo prokurorui, remiantis naujais faktais ar įrodymais dėl tų pačių aplinkybių, pateikti kito prašymo. 6. Jeigu po šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto parengtinio nagrinėjimo prokuroras nusprendžia, kad pateikta informacija neduoda pakankamo pagrindo tyrimui, jis apie tai informuoja pateikusiuosius informaciją. Tai netrukdo prokurorui, atsižvelgiant į naujus faktus arba įrodymus, išnagrinėti jam pateiktą papildomą informaciją apie tas pačias aplinkybes. 16 straipsnis Tyrimo arba baudžiamojo persekiojimo atidėjimas Joks tyrimas arba baudžiamasis persekiojimas, kaip nustatyta šiame Statute, negali būti pradėtas arba vykdomas dvylika mėnesių nuo to momento, kai Saugumo Taryba savo rezoliucijoje, priimtoje pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių, to paprašo Teismo; Saugumo Taryba tokiomis pat sąlygomis gali dar kartą to paprašyti. 17 straipsnis Priimtinumo klausimai 1. Atsižvelgdamas į preambulės 10 dalį ir 1 straipsnį, Teismas nusprendžia, kad byla yra nepriimtina, jei:
70. a)bylą tiria arba baudžiamąja tvarka nagrinėja valstybė, kurios jurisdikcijai ji priklauso, išskyrus atvejus, kai valstybė nenori arba tikrai negali atlikti tyrimo ar nagrinėti bylos baudžiamąja tvarka;
71. b)valstybė, kurios jurisdikcijai byla priklauso, ištyrė ją ir nusprendė susijusio asmens netraukti baudžiamojon atsakomybėn, išskyrus atvejus, kai toks sprendimas priimtas dėl valstybės nenoro ar negalėjimo nagrinėti bylą baudžiamąja tvarka;
72. c)susijęs asmuo jau buvo teistas už veiką, dėl kurios yra skundžiamas, ir pagal 20 straipsnio 3 dalį Teismui neleidžiama nagrinėti šios bylos;
73. d)byla nėra pakankamai rimta ir neduoda pagrindo tolesniems Teismo veiksmams. 2. Norėdamas nustatyti, ar kokios nors konkrečios bylos atveju valstybė tos bylos nagrinėti nenori, Teismas, atsižvelgdamas į tarptautinėje teisėje pripažįstamus tinkamo teismo proceso principus, įvertina, ar nėra vienos arba keleto iš šių aplinkybių:
74. a)bylos nagrinėjimas teisme vyko ar vyksta arba valstybės sprendimas buvo priimtas siekiant apsaugoti susijusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus, kurie pagal 5 straipsnį priklauso Teismo jurisdikcijai;
75. b)bylos nagrinėjimas teisme buvo nepagrįstai vilkinamas, o tai, esant tokioms aplinkybėms, yra nesuderinama su ketinimais susijusio asmens atžvilgiu vykdyti teisingumą;
76. c)bylos nagrinėjimas nevyko arba nevyksta nepriklausomai ir nešališkai, o vyko arba vyksta tokiu būdu, kuris, esant tokioms aplinkybėms, yra nesuderinamas su ketinimais susijusio asmens atžvilgiu vykdyti teisingumą. 3. Kad nustatytų, ar valstybė kokios nors konkrečios bylos negali nagrinėti, Teismas įvertina, ar konkreti valstybė dėl visiškos arba didelės nacionalinės teismų sistemos suirutės ar šios sistemos nebuvimo negali suimti kaltinamojo arba gauti būtinų įrodymų ir liudytojų parodymų, arba dar dėl kokios nors kitos priežasties negali atlikti teisminio nagrinėjimo. 18 straipsnis Išankstiniai sprendimai dėl bylos priimtinumo 1. Kai pagal 13 straipsnio a punktą dėl tam tikro nusikaltimo kreipiamasi į Teismą ir prokuroras nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą, arba pradeda tyrimą pagal 13 straipsnio c punktą ir pagal 15 straipsnį, prokuroras praneša apie tai visoms valstybėms, Statuto Šalims, taip pat ir toms valstybėms, kurios, atsižvelgiant į turimą informaciją, įprastai vykdytų jurisdikciją atitinkamų nusikaltimų atžvilgiu. Prokuroras gali toms valstybėms apie tai pranešti konfidencialiai, taip pat, jei jis mano, kad tai būtina siekiant užtikrinti asmenų saugumą, neleisti sunaikinti įrodymų arba sutrukdyti pasislėpti asmenims, jis gali apriboti valstybėms teikiamos informacijos apimtį. 2. Per vieną mėnesį nuo tokio pranešimo gavimo valstybė gali Teismui pranešti, kad ji atlieka arba jau atliko savo piliečių ar kitų asmenų, esančių jos jurisdikcijoje, nusikalstamų veikų, kurios gali būti laikomos 5 straipsnyje minimais nusikaltimais ir yra susijusios su valstybei perduotame pranešime nurodyta informacija, tyrimą. Tos valstybės prašymu prokuroras sutinka, kad tyrimą dėl tų asmenų atliktų pati valstybė, nebent Ikiteisminio tyrimo kolegija prokuroro prašymu nusprendžia leisti pradėti tyrimą. 3. Prokuroro sutikimas perduoti tyrimą valstybei gali būti jo paties peržiūrėtas praėjus šešiems mėnesiams nuo tokio sutikimo arba bet kuriuo momentu, kai dėl tos valstybės nenoro ar nesugebėjimo tinkamai atlikti tyrimą iš esmės pasikeičia aplinkybės. 4. Ta valstybė arba prokuroras, kaip numatyta 82 straipsnyje, Ikiteisminio tyrimo kolegijos sprendimą gali apskųsti Apeliacinei kolegijai. Skundas gali būti išnagrinėtas skubos tvarka. 5. Kai prokuroras sutinka, kad, kaip numatyta šio straipsnio 2 dalyje, tyrimą atliktų pati valstybė, jis gali prašyti, kad ta valstybė reguliariai informuotų jį apie tyrimo eigą ir apie tolesnį baudžiamąjį persekiojimą. Tokį prašymą valstybės, Statuto Šalys, nedelsdamos patenkina. 6. Iki Ikiteisminio tyrimo kolegijos sprendimo priėmimo arba bet kuriuo metu po to, kai prokuroras sutinka, kad tyrimą, kaip numatyta šiame straipsnyje, atliktų pati valstybė, prokuroras gali išimties tvarka prašyti Ikiteisminio tyrimo kolegijos leisti imtis būtinų tyrimo veiksmų, kad būtų išsaugoti įrodymai, jeigu pasitaiko reta proga gauti svarbių įrodymų arba jeigu gresia pavojus, kad vėliau tų įrodymų nebebus galima gauti. 7. Valstybė, ginčijanti šiame straipsnyje numatytą Ikiteisminio tyrimo kolegijos sprendimą, paaiškėjus papildomiems svarbiems faktams arba iš esmės pasikeitus aplinkybėms pagal 19 straipsnį gali užprotestuoti bylos priimtinumą. 19 straipsnis Teismo jurisdikcijos arba bylos priimtinumo ginčijimas 1. Teismas privalo įsitikinti, kad jam perduota byla priklauso jo jurisdikcijai. Pagal 17 straipsnį Teismas gali savo iniciatyva priimti sprendimą dėl bylos priimtinumo. 2. 17 straipsnyje nurodytais pagrindais ginčyti bylos priimtinumą arba ginčyti Teismo jurisdikciją gali:
77. a)kaltinamasis arba asmuo, kurio atžvilgiu pagal 58 straipsnį išduotas suėmimo orderis arba šaukimas atvykti į Teismą;
78. b)valstybė, kurios jurisdikcijai priklauso byla, motyvuodama tuo, kad ji atlieka tyrimą ar kelia baudžiamąją bylą arba kad tyrimas ar baudžiamoji byla jau baigti; arba
79. c)valstybė, iš kurios pagal 12 straipsnį reikia gauti Teismo jurisdikcijos pripažinimą. 3. Prokuroras gali prašyti Teismo priimti sprendimą dėl jurisdikcijos ar priimtinumo. Nagrinėjant jurisdikcijos ar priimtinumo klausimą, tie, kurie pagal 13 straipsnį kreipėsi į Teismą dėl nusikaltimo, taip pat nukentėjusieji gali pateikti Teismui savo pastabas. 4. Bylos priimtinumą arba Teismo jurisdikciją bet koks šio straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo ar valstybė gali ginčyti tik vieną kartą. Protestas turi būti paduotas iki teisminio nagrinėjimo pradžios ar tik jam prasidėjus. Išimtiniais atvejais Teismas gali leisti paduoti protestą daugiau nei vieną kartą arba vėliau, jau vykstant bylos nagrinėjimui Teisme. Bylos priimtinumo ginčijimas teisminio nagrinėjimo pradžioje arba Teismui leidus ir vėliau turi remtis 17 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytu pagrindu. 5. Šio straipsnio 2 dalies b ir c punktuose nurodyta valstybė kuo anksčiau paduoda protestą. 6. Iki kaltinimų patvirtinimo su bylos priimtinumu susiję protestai arba su Teismo jurisdikcija susiję protestai perduodami Ikiteisminio tyrimo kolegijai. Patvirtinus kaltinimus jie perduodami Teisminio nagrinėjimo kolegijai. Sprendimai dėl jurisdikcijos ar bylos priimtinumo pagal 82 straipsnį gali būti apskundžiami Apeliacinei kolegijai. 7. Jei protestą pareiškia šio straipsnio 2 dalies b ir c punktuose minima valstybė, prokuroras sustabdo tyrimą, kol Teismas priims sprendimą pagal 17 straipsnį. 8. Iki Teismo sprendimo priėmimo prokuroras gali prašyti Teismo leidimo:
80. a)taikyti 18 straipsnio 6 dalyje nurodytas būtinas tyrimo priemones;
81. b)gauti liudytojų pareiškimus ar parodymus arba baigti rinkti ir išnagrinėti pradėtus rinkti iki gaunant protestą įrodymus;
82. c)bendradarbiaujant su atitinkamomis valstybėmis sukliudyti pabėgti asmenims, dėl kurių prokuroras pagal 58 straipsnį jau yra paprašęs išduoti suėmimo orderį. 9. Ginčijimas neturi įtakos prokuroro jokio veiksmo, Teismo nutarties arba orderio, išduoto iki protesto pareiškimo, galiojimui. 10. Jei Teismas nusprendžia, kad pagal 17 straipsnį byla yra nepriimtina, prokuroras gali pateikti prašymą peržiūrėti šį sprendimą, jei jis yra visiškai įsitikinęs, jog, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, sprendimas pagal 17 straipsnį dėl bylos nepriimtinumo neteko pagrindo. 11. Jei prokuroras, atsižvelgęs į 17 straipsnyje nurodytus klausimus, perduoda tyrimą valstybei, jis gali kreiptis į atitinkamą valstybę su prašymu pateikti jam informaciją apie proceso eigą. Tos valstybės prašymu išsaugomas tokios informacijos konfidencialumas. Jei po to prokuroras nusprendžia tyrimą tęsti, jis informuoja valstybę, kuriai procesas buvo perduotas. 20 straipsnis Ne bis in idem 1. Išskyrus šiame Statute numatytus atvejus, joks asmuo Teismo nėra teisiamas už elgesį, sąlygojusį jo nusikaltimus, dėl kurių tas asmuo Teismo buvo nuteistas arba išteisintas. 2. Joks asmuo kito teismo nėra teisiamas už 5 straipsnyje minimą nusikaltimą, dėl kurio šis asmuo Teismo buvo nuteistas arba išteisintas. 3. Joks asmuo, kito teismo teistas už 6, 7 ir 8 straipsniuose draudžiamą elgesį, nėra teisiamas Teismo už tą patį elgesį, išskyrus atvejus, kai kitame teisme:
83. a)buvo siekiama tą asmenį apsaugoti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus, kurie priklauso Teismo jurisdikcijai; arba
84. b)bylos nagrinėjimas pagal tarptautinėje teisėje pripažintus tinkamo bylos nagrinėjimo teisme principus nebuvo nepriklausomas ar nešališkas ir visiškai nebuvo siekiama vykdyti teisingumą to asmens atžvilgiu. 21 straipsnis Taikytina teisė 1. Teismas taiko:
85. a)visų pirma šį Statutą, Nusikaltimų požymius bei savo Proceso ir įrodinėjimo taisykles;
86. b)po to, jei reikia, taikytinas sutartis, tarptautinės teisės principus ir normas, tarp jų ir pripažintus tarptautinės ginkluotų konfliktų teisės principus;
87. c)jei minėti teisės šaltiniai netinka, Teismas remiasi pasaulio teisinių sistemų nacionalinių įstatymų bendraisiais teisės principais, tarp jų – įstatymais tų valstybių, kurios paprastai vykdytų jurisdikciją tokio nusikaltimo atžvilgiu, jeigu tie principai neprieštarauja šiam Statutui, tarptautinei teisei ir tarptautiniu mastu pripažintoms normoms bei reikalavimams. 2. Teismas gali taikyti savo ankstesniuose sprendimuose išaiškintus teisės principus ir normas. 3. Teisės aiškinimas ir taikymas pagal šį straipsnį turi atitikti tarptautiniu mastu pripažintas žmogaus teises ir jame neturi būti jokios diskriminacijos dėl lyties, kaip apibrėžta 7 straipsnio 3 dalyje, amžiaus, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos ar įsitikinimų, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės, etninės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties. 3 DALIS. BENDRIEJI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS PRINCIPAI 22 straipsnis Nullum crimen sine lege 1. Pagal šį Statutą asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei tiriamas elgesys padarymo metu nėra pripažįstamas nusikaltimu, priklausančiu Teismo jurisdikcijai. 2. Nusikaltimo sąvoka aiškinama labai tiksliai, nesivadovaujant jokia analogija. Iškilus neaiškumui, sąvoka aiškinama tiriamojo, kaltinamojo ar nuteistojo naudai. 3. Šis straipsnis netrukdo kokios nors veikos laikyti nusikalstama pagal tarptautinę teisę neatsižvelgiant į šį Statutą. 23 straipsnis Nulla poena sine lege Teismo pripažintas kaltu asmuo gali būti baudžiamas tik pagal šį Statutą. 24 straipsnis Grįžtamosios galios nebuvimas ratione personae 1. Pagal šį Statutą niekas baudžiamąja tvarka neatsako už elgesį iki Statuto įsigaliojimo. 2. Jeigu prieš priimant galutinį sprendimą pakeičiamas konkrečiai bylai taikomas įstatymas, tai tiriamajam, kaltinamajam ar nuteistajam taikomas jam palankesnis įstatymas. 25 straipsnis Individuali baudžiamoji atsakomybė 1. Pagal šį Statutą Teismo jurisdikcijai priklauso fiziniai asmenys. 2. Asmuo, padaręs Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą, atsako asmeniškai, ir jam bausmė skiriama pagal šį Statutą. 3. Pagal šį Statutą asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir yra baudžiamas už Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą, jeigu jis:
88. a)padaro tokį nusikaltimą vienas, kartu su kitu asmeniu arba per jį nepriklausomai nuo to, ar kitas asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn;
89. b)įsako, sukursto arba paskatina padaryti tokį nusikaltimą, jeigu toks nusikaltimas padaromas arba jeigu pasikėsinama jį padaryti;
90. c)kad būtų lengviau padaryti tokį nusikaltimą, padeda, kursto ar kokiu nors kitokiu būdu talkina darant ar pasikėsinant daryti nusikaltimą, taip pat parūpina priemones jam padaryti;
91. d)kokiu nors kitu būdu prisideda prie to, kad tokį nusikaltimą padarytų arba pasikėsintų jį padaryti bendrą tikslą turinti asmenų grupė. Tokia pagalba yra tyčinė ir:
92. i)ja siekiama prisidėti prie grupės nusikalstamos veiklos arba nusikalstamo ketinimo, kai tokios veiklos ar ketinimo dalimi yra Teismo jurisdikcijai priklausančio nusikaltimo padarymas, arba
93. ii)ji teikiama žinant apie grupės ketinimą padaryti nusikaltimą;
94. e)genocido atveju, tiesiogiai ir viešai kitus kursto padaryti šį nusikaltimą;
95. f)pasikėsinama padaryti tokį nusikaltimą ir imasi veiksmų, kurie gali būti vertinami kaip rimtas žingsnis pradedant daryti nusikaltimą, tačiau nusikaltimas nepadaromas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo asmens ketinimų. Tačiau asmuo, kuris atsisako bandymo padaryti nusikaltimą arba kitu būdu neleidžia pabaigti nusikaltimo, pagal šį Statutą nėra baudžiamas dėl kėsinimosi padaryti šį nusikaltimą, jeigu toks asmuo visiškai ir savanoriškai atsisako nusikalstamo tikslo. 4. Jokia šio Statuto nuostata dėl individualios baudžiamosios atsakomybės neturi įtakos valstybių atsakomybei pagal tarptautinę teisę. 26 straipsnis Jurisdikcijos netaikymas asmenims iki aštuoniolikos metų amžiaus Teismo jurisdikcijai nepriklauso asmuo, kuriam įtariamo nusikaltimo padarymo metu nebuvo sukakę 18 metų. 27 straipsnis Išimčių netaikymas pareigūnams 1. Šis Statutas visiems asmenims taikomas vienodai, kad ir kokias pareigas jie eitų. Pirmiausia pagal šio Statuto nuostatas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas valstybės ar vyriausybės vadovas, vyriausybės ar parlamento narys, išrinktas atstovas ar vyriausybės pareigūnas, o pačios pareigos savaime ar dėl to, kad asmuo jas eina, nesuteikia pagrindo sušvelninti jo bausmės. 2. Imunitetai ir specialiosios proceso taisyklės, nacionalinėje ar tarptautinėje teisėje numatytos tam tikras oficialias pareigas einantiems asmenims, nedraudžia Teismui vykdyti jurisdikcijos tokio asmens atžvilgiu. 28 straipsnis Kariuomenės vadų ir kitų vadovų atsakomybė Be kitų šiame Statute numatytų baudžiamosios atsakomybės pagrindų, už Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus:
96. a)Kariuomenės vadas arba asmuo, vykdantis kariuomenės vado funkcijas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus, padarytus jo vadovaujamų ir kontroliuojamų karinių pajėgų, arba tuomet, kai jam vadovaujant toms pajėgoms ar jas kontroliuojant nusikaltimai buvo padaryti dėl jo nesugebėjimo reikiamai kontroliuoti tas pajėgas, jei:
97. i)tas kariuomenės vadas ar tas asmuo žinojo arba dėl tuometinių aplinkybių turėjo žinoti, kad tos pajėgos darė arba ketino daryti tokius nusikaltimus; ir
98. ii)tas karo vadas ar tas asmuo nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų, nuo jo priklausančių priemonių, kad užkirstų kelią nusikaltimams arba juos sustabdytų, arba perduotų šį reikalą kompetentingoms institucijoms ištirti ir pradėti baudžiamąjį persekiojimą.
99. b)Dėl a punkte neapibūdintų vado ir jam pavaldžių kariškių santykių vadas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus, kuriuos jo vadovaujami ir kontroliuojami jam pavaldūs kariškiai padarė dėl jo nesugebėjimo juos tinkamai kontroliuoti, jei:
100. i)vadas arba žinojo, arba sąmoningai ignoravo informaciją, akivaizdžiai liudijančią, kad pavaldiniai darė arba ketino daryti tokius nusikaltimus;
101. ii)nusikaltimai buvo susiję su veiksmais, už kuriuos atsakė ir kuriuos kontroliavo vadas; ir iii) vadas nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų nuo jo priklausančių priemonių, kad užkirstų kelią nusikaltimams arba juos sustabdytų, arba perduotų šį reikalą kompetentingoms institucijoms ištirti ir pradėti baudžiamąjį persekiojimą. 29 straipsnis Senaties termino netaikymas Teismo jurisdikcijai priklausantiems nusikaltimams netaikomas joks senaties terminas. 30 straipsnis Subjektyvioji nusikaltimo pusė 1. Jei nenumatyta kitaip, asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir už Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą yra baudžiamas tik tuo atveju, kai objektyvieji nusikaltimo požymiai yra tyčiniai ir sąmoningi. 2. Pagal šį straipsnį asmuo veikia tyčia, jei:
102. a)veikos atžvilgiu jis ketina būtent taip elgtis;
103. b)pasekmių atžvilgiu jis ketina sukelti būtent tokias pasekmes arba žino, kad jos atsiras įvykiams klostantis savaime. 3. Šiame straipsnyje „sąmoningumas“ – tai suvokimas, kad egzistuoja tam tikra aplinkybė arba kad pasekmės atsiras įvykiams klostantis savaime. Atitinkamai aiškinami ir terminai „suvokti“ bei „sąmoningai“. 31 straipsnis Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai 1. Be kitų šiame Statute numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei veikos padarymo momentu:
104. a)šis asmuo serga psichikos liga ar turi psichikos sutrikimą ir dėl to negali suvokti nei to, kad jo veiksmai yra neteisėti, nei savo veiksmų pobūdžio, ar nesugeba kontroliuoti savo veiksmų taip, kad jie atitiktų teisės reikalavimus;
105. b)asmuo yra apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų ir dėl to negali suvokti nei to, kad jo veiksmai yra neteisėti, nei savo veiksmų pobūdžio, ar nesugeba kontroliuoti savo veiksmų taip, kad jie atitiktų teisės reikalavimus, nebent jis pats svaiginosi psichiką veikiančiomis medžiagomis esant tokioms aplinkybėms, kai jis žinojo, kad dėl apsvaigimo jo veiksmai atitinka Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą, arba nekreipė į tai dėmesio;
106. c)asmuo pagrįstai, gindamasis ar gindamas kitą, arba karo nusikaltimų atveju – gindamas turtą, gyvybiškai būtiną jam ar kitam asmeniui arba būtiną karinei užduočiai atlikti, nuo neišvengiamo ir neteisėto jėgos pavartojimo elgiasi pagal tai, kokio laipsnio pavojus gresia jam pačiam, kitam asmeniui ar saugomam turtui. Ta aplinkybė, kad asmuo dalyvavo gynybinėje, ginkluotųjų pajėgų vykdomoje operacijoje, nesuteikia pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šį punktą;
107. d)elgesį, kuris, kaip manoma, gali būti Teismo jurisdikcijai priklausančiu nusikaltimu, sąlygojo jo paties ar kito asmens neišvengiamos mirties arba neišvengiamo sunkaus kūno sužalojimo ar tolesnio tokio žalojimo grėsmė, ir šis asmuo imasi būtinų ir pagrįstų priemonių, kad išvengtų tos grėsmės, jeigu jis neketina padaryti didesnės žalos nei ta, kurios stengėsi išvengti. Tokią grėsmę gali kelti:
108. i)kiti asmenys; arba
109. ii)kitos, nuo to asmens nepriklausančios, aplinkybės. 2. Teismas nusprendžia, ar tiriamojoje byloje galima taikyti Statute nurodytus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus. 3. Bylos nagrinėjimo metu Teismas gali apsvarstyti, ar nėra kito, nei 1 dalyje numatytasis, pagrindo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei toks pagrindas kyla iš pagal 21 straipsnį taikytinos teisės. Tokio pagrindo svarstymo tvarka nustatoma Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse. 32 straipsnis Faktinė arba teisinė klaida 1. Faktinė klaida yra pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės tik tuo atveju, kai ji šalina subjektyviąją nusikaltimo pusę, būdingą tokiam nusikaltimui. 2. Nustatant, ar tam tikras elgesio tipas laikytinas Teismo jurisdikcijai priklausančiu nusikaltimu, teisinė klaida nėra pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau teisinė klaida gali būti pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei ji šalina subjektyviąją nusikaltimo pusę, būdingą tokiam nusikaltimui, arba 33 straipsnyje numatytais atvejais. 33 straipsnis Vadovo įsakymai ir įstatymo taikymas 1. Tai, kad Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą asmuo padarė vykdydamas vyriausybės arba karinio ar civilio vadovo įsakymą, neatleidžia to asmens nuo baudžiamosios atsakomybės, išskyrus atvejus, kai:
110. a)vykdyti tos vyriausybės arba vadovo įsakymus buvo šio asmens pareiga pagal įstatymą;
111. b)šis asmuo nežinojo, kad įsakymas yra neteisėtas; ir
112. c)įsakymas nebuvo akivaizdžiai neteisėtas. 2. Pagal šį straipsnį įsakymai vykdyti genocidą arba nusikaltimus žmoniškumui yra aiškiai neteisėti. 4 DALIS. TEISMO SUDĖTIS IR ADMINISTRAVIMAS 34 straipsnis Teismo struktūra Teismą sudaro:
113. a)Prezidiumas;
114. b)Apeliacinis skyrius, Teisminio nagrinėjimo skyrius ir Ikiteisminio tyrimo skyrius;
115. c)Prokuratūra;
116. d)Sekretoriatas. 35 straipsnis Teisėjai 1. Visi teisėjai renkami darbui Teisme pagrindinėms pareigoms ir pradeda dirbti nuo savo kadencijos pradžios. 2. Prezidiumą sudarantys teisėjai nuo pat išrinkimo dienos savo funkcijas vykdo kaip einantys pagrindines pareigas. 3. Atsižvelgęs į Teismo darbo krūvį ir pasitaręs su Teismo nariais, Prezidiumas kartais gali nuspręsti, kiek kitiems teisėjams reikės dirbti visu krūviu. Joks tokio pobūdžio sprendimas nepažeidžia 40 straipsnio nuostatų. 4. Su teisėjais, kuriems nereikia dirbti visu krūviu, atsiskaitoma 49 straipsnyje nustatyta tvarka. 36 straipsnis Teisėjų kvalifikacija, jų kandidatūrų iškėlimas ir rinkimai 1. Atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalies nuostatas Teisme yra 18 teisėjų. 2.
117. a)Prezidiumas Teismo vardu gali pasiūlyti padidinti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą teisėjų skaičių, pagrindęs, kodėl tai yra būtina ir kam to reikia. Sekretorius nedelsdamas išsiuntinėja tokį pasiūlymą visoms valstybėms, Statuto Šalims.
118. b)Po to kiekvienas toks siūlymas apsvarstomas valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos posėdyje, kuris sušaukiamas 112 straipsnyje nustatyta tvarka. Pasiūlymas laikomas priimtu, jei valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos posėdyje jį patvirtina du trečdaliai valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos narių ir jis įsigalioja valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos nustatytu laiku.
119. c)
120. i)Pagal b punktą pritarus pasiūlymui padidinti teisėjų skaičių, per kitą valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos sesiją vyksta papildomų teisėjų rinkimai pagal šio straipsnio 3–8 dalis ir 37 straipsnio 2 dalį;
121. ii)pagal b punktą ir c punkto i papunktį pritarus pasiūlymui padidinti teisėjų skaičių ir jam įsigaliojus, jei leidžia Teismo darbo apimtis, Prezidiumas bet kuriuo metu gali pasiūlyti sumažinti teisėjų skaičių, jei jų lieka ne mažiau, nei numatyta šio straipsnio 1 dalyje. Pasiūlymas apsvarstomas a ir b punktuose nustatyta tvarka. Priėmus pasiūlymą, teisėjų skaičius palaipsniui mažinamas pasibaigiant esamų teisėjų kadencijoms, kol pasiekiamas reikiamas teisėjų skaičius. 3.
122. a)Teisėjai parenkami iš nepriekaištingos reputacijos, nešališkų ir sąžiningų asmenų, turinčių kvalifikaciją, atitinkančią tą, kurios jų šalyse reikalaujama iš asmenų, siekiančių užimti aukščiausius teisminės valdžios postus.
123. b)Kiekvienas kandidatas į Teismo narius privalo:
124. i)būti pripažintu baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės specialistu ir turėti reikiamą patirtį nagrinėti baudžiamąsias bylas kaip teisėjas, prokuroras, advokatas ar kitas panašaus lygio teisininkas; arba
125. ii)būti pripažintu atitinkamų tarptautinės teisės sričių, tokių kaip tarptautinė humanitarinė teisė ir žmogaus teisių teisė, specialistu ir turėti didelę profesinę teisininko patirtį, reikalingą Teismo teisėjo darbui.
126. c)Kiekvienas kandidatas į Teismo narius privalo labai gerai mokėti bent vieną iš Teismo darbo kalbų ir ja laisvai kalbėti. 4.
127. a)Į Teismą renkamų asmenų kandidatūras gali siūlyti bet kuri valstybė, Statuto Šalis, ir kandidatūros gali būti siūlomos arba:
128. i)pagal toje valstybėje galiojančią kandidatų į aukščiausius teisminės valdžios postus skyrimo tvarką; arba
129. ii)pagal Tarptautinio Teisingumo Teismo statute numatytą kandidatūrų į šio Teismo teisėjus kėlimo tvarką. Kartu su kandidatūra pateikiamas pakankamai išsamus pagrindimas, kodėl kandidatas atitinka šio straipsnio 3 dalyje nurodytus reikalavimus.
130. b)Kiekviena valstybė, Statuto Šalis, renkant kiekvieną kartą gali iškelti po vieną kandidatą, nebūtinai tos valstybės, Statuto Šalies, pilietį, tačiau kurios nors valstybės, Statuto Šalies, pilietį.
131. c)Valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja prireikus gali nuspręsti įsteigti Konsultacinį kandidatūrų kėlimo komitetą. Komiteto sudėtį ir įgaliojimus nustato valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja. 5. Rinkimams sudaromi du kandidatų sąrašai: A sąrašas, kuriame įrašomos kandidatų, atitinkančių šio straipsnio 3 dalies b punkto i papunktyje nurodytus reikalavimus, vardai ir pavardės; ir B sąrašas, kuriame įrašomos kandidatų, atitinkančių šio straipsnio 3 dalies b punkto ii papunktyje nurodytus reikalavimus, vardai ir pavardės. Kandidatas, pagal reikiamą kvalifikaciją galintis būti įtrauktas į abu sąrašus, gali pasirinkti, kuriame sąraše jis norėtų būti. Per pirmuosius teisėjų rinkimus į Teismą iš A sąrašo išrenkami ne mažiau kaip devyni, o iš B sąrašo – ne mažiau kaip penki teisėjai. Vėlesni rinkimai rengiami taip, kad būtų išlaikytas vienodas A sąraše ir B sąraše esančių teisėjų santykis. 6.
132. a)Teisėjai renkami slaptu balsavimu pagal 112 straipsnį specialiai sušauktame valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos posėdyje. Teismo nariais pagal šio straipsnio 7 dalį išrenkama 18 kandidatų, gavusių daugiausia balsų ir du trečdalius dalyvaujančių ir balsuojančių valstybių, Statuto Šalių, balsų.
133. b)Jei per pirmąjį rinkimų turą neišrenkamas reikiamas skaičius teisėjų, kiti balsavimo turai a papunktyje nustatyta tvarka rengiami tol, kol teisėjai bus išrinkti į likusias vietas. 7. Negali būti dviejų teisėjų tos pačios valstybės piliečių. Renkant Teismo narius, asmuo, kuris galėtų būti laikomas daugiau nei vienos valstybės piliečiu, yra laikomas piliečiu tos valstybės, kurioje jis paprastai naudojasi savo pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. 8.
134. a)Rinkdamos teisėjus, valstybės, Statuto Šalys, kreipia dėmesį į tai, kad tarp Teismo narių privalo būti:
135. i)atstovaujama pagrindinėms pasaulio teisinėms sistemoms;
136. ii)teisingai atspindėtas geografinis atstovavimas; iii) teisingai atstovaujama ir moterims, ir vyrams.
137. b)Valstybės, Statuto Šalys, taip pat atsižvelgia į tai, kad būtina Teismo nariais išrinkti asmenis, turinčius teisinę patirtį specialiose srityse, tarp jų ir tokiose kaip prievarta prieš moteris ir vaikus. 9.
138. a)Pagal b punktą teisėjai savo pareigas eina devynerius metus ir, išskyrus atvejus, numatytus c punkte bei 37 straipsnio 2 dalyje, neturi teisės būti perrenkami.
139. b)Per pirmuosius rinkimus vienas trečdalis išrinktų teisėjų burtais išrenkami trejų metų kadencijai; vienas trečdalis išrinktųjų teisėjų burtais išrenkami šešerių metų kadencijai, o visi kiti teisėjai – devynerių metų kadencijai.
140. c)Pagal b punktą trejiems metams išrinktas teisėjas turi teisę būti perrinktas visai kadencijai. 10. Nepaisant šio straipsnio 9 dalies, teisėjas, pagal 39 straipsnį paskirtas į Teisminio nagrinėjimo kolegiją ar Apeliacinę kolegiją, eina savo pareigas tol, kol baigiamas tos kolegijos pradėtas teisminis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka. 37 straipsnis Laisvos teisėjų vietos 1. Atsiradus laisvai teisėjo vietai, 36 straipsnyje nustatyta tvarka rengiami rinkimai tai vietai užimti. 2. Į laisvą vietą išrinktas teisėjas dirba iki savo pirmtako kadencijos pabaigos, o jei ši kadencija yra trejų metų ar trumpesnė, į laisvą vietą išrinktas teisėjas turi teisę 36 straipsnyje nustatyta tvarka būti perrinktas visai kadencijai. 38 straipsnis Prezidiumas 1. Pirmininkas ir pirmasis bei antrasis Pirmininko pavaduotojai yra išrenkami absoliučia teisėjų balsų dauguma. Jie eina šias pareigas trejus metus arba tol, kol baigiasi jų teisėjavimo kadencija, – tai priklauso nuo to, kuris iš šių laikotarpių baigiasi anksčiau. Jie gali būti vieną kartą perrenkami. 2. Pirmininką, kai jo nėra arba jis yra nušalintas, pavaduoja pirmasis pavaduotojas. Antrasis pavaduotojas Pirmininką pavaduoja tada, kai nei Pirmininko, nei pirmojo pavaduotojo nėra arba jie abu yra nušalinti. 3. Pirmininkas kartu su pirmuoju ir antruoju pavaduotoju sudaro Prezidiumą, kuris atsako už:
141. a)tinkamą Teismo, išskyrus Prokuratūrą, administravimą ir
142. b)kitas jam pagal šį Statutą pavestas funkcijas. 4. Vykdydamas šio straipsnio 3 dalies a punkte numatytas funkcijas, Prezidiumas koordinuoja savo veiklą su prokuroru ir visais bendrai rūpimais klausimais prašo prokuroro pritarimo. 39 straipsnis Kolegijos 1. Išrinkus teisėjus, Teismas kaip galima greičiau pasiskirsto į 34 straipsnio b dalyje numatytus skyrius. Apeliacinį skyrių sudaro Pirmininkas ir dar keturi teisėjai, Teisminio nagrinėjimo skyrių – ne mažiau kaip šeši teisėjai, o Ikiteisminio tyrimo skyrių – ne mažiau kaip šeši teisėjai. Teisėjai į skyrius pagal kiekvieno skyriaus funkcijas ir išrinktų į Teismą teisėjų kvalifikaciją bei patirtį skiriami taip, kad kiekviename skyriuje būtų reikiamas skaičius teisėjų, turinčių patirtį baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso ir tarptautinės teisės srityse. Teisminio nagrinėjimo ir Ikiteisminio tyrimo skyrius daugiausia sudaro turintys baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teisme patirtį teisėjai. 2.
143. a)Teismines funkcijas kiekviename skyriuje vykdo kolegijos.
144. b)
145. i)Apeliacinę kolegiją sudaro visi Apeliacinio skyriaus teisėjai;
146. ii)Teisminio nagrinėjimo kolegijos funkcijas vykdo trys Teisminio nagrinėjimo skyriaus teisėjai; iii) Ikiteisminio tyrimo kolegijos funkcijas vykdo arba trys Ikiteisminio tyrimo skyriaus teisėjai, arba pagal šį Statutą bei Proceso ir įrodinėjimo taisykles – vienas šio skyriaus teisėjas.
147. c)Pagal šį punktą niekas netrukdo sudaryti daugiau nei vieną Teisminio nagrinėjimo ar Ikiteisminio tyrimo kolegiją, jei tai reikalinga dėl Teismo darbo krūvio. 3.
148. a)Į Teisminio nagrinėjimo skyrių ir į Ikiteisminio tyrimo skyrių paskirti teisėjai juose dirba trejus metus, o pasibaigus šiam terminui – tol, kol baigiama nagrinėti byla, jei ta byla buvo pradėta nagrinėti tame skyriuje.
149. b)Į Apeliacinį skyrių paskirti teisėjai tame skyriuje dirba visą savo kadenciją. 4. Į Apeliacinį skyrių paskirti teisėjai dirba tik tame skyriuje. Tačiau pagal šį straipsnį niekas nedraudžia laikinai paskirti Teisminio nagrinėjimo skyriaus teisėjų į Ikiteisminio tyrimo skyrių arba atvirkščiai, jeigu Prezidiumas mano, jog to reikia, kad Teismas sėkmingai susidorotų su darbo krūviu, tik ikiteisminiame bylos tyrime dalyvavęs teisėjas negalės būti tą pačią bylą svarstančios Teisminio nagrinėjimo kolegijos nariu. 40 straipsnis Teisėjų nepriklausomumas 1. Vykdydami savo funkcijas teisėjai yra nepriklausomi. 2. Teisėjai neužsiima jokia veikla, galinčia trukdyti jiems vykdyti teismines funkcijas arba galinčia priversti suabejoti jų nepriklausomumu. 3. Teisėjai, kurie Teismo būstinėje privalo dirbti visu krūviu, negali užsiimti jokia kita profesinio pobūdžio veikla. 4. Kiekvienas klausimas, susijęs su 2 ir 3 dalies taikymu, sprendžiamas absoliučia teisėjų balsų dauguma. Jei kuris nors iš tų klausimų siejasi su konkrečiu teisėju, šis teisėjas negali dalyvauti priimant sprendimą. 41 straipsnis Teisėjų nušalinimas 1. Vadovaudamasis Proceso ir įrodinėjimo taisyklėmis, Prezidiumas teisėją jo prašymu gali nušalinti nuo Statute numatytos funkcijos vykdymo. 2.
150. a)Teisėjas nedalyvauja nagrinėjant tokią bylą, kurioje yra pagrindo kilti pagrįstoms abejonėms dėl jo nešališkumo. Teisėjas šioje dalyje nustatyta tvarka nušalinamas nuo bylos, jeigu jis inter alia anksčiau yra kaip nors dalyvavęs nagrinėjant tą bylą Teisme arba nacionaliniame teisme nagrinėjant su tiriamąja byla susijusią baudžiamąją bylą, kurioje buvo tas pats tiriamasis ar kaltinamasis. Teisėjas nušalinamas ir dėl kitų panašių priežasčių, numatytų Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse.
151. b)Pagal šią dalį teisėjui nušalinimą gali pareikšti prokuroras, tiriamasis arba kaltinamasis.
152. c)Kiekvienas su teisėjo nušalinimu susijęs klausimas sprendžiamas absoliučia teisėjų balsų dauguma. Teisėjas, kuriam pareiškiamas nušalinimas, turi teisę pateikti savo pastabas šiuo klausimu, tačiau jis pats nedalyvauja priimant sprendimą. 42 straipsnis Prokuratūra 1. Prokuratūra veikia nepriklausomai kaip savarankiškas Teismo padalinys. Ji atsako už Teismui perduodamas bylas ir visą pagrindžiamąją informaciją apie Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus, jų įvertinimą, atlieka ikiteisminį tyrimą ir palaiko kaltinimą bylą nagrinėjant Teisme. Prokuratūros narys neprašo ar nevykdo už Teismo ribų esančių institucijų nurodymų. 2. Prokuratūrai vadovauja prokuroras. Prokuroras turi visus įgaliojimus kontroliuoti Prokuratūros darbą ir administravimą, taip pat jos darbuotojus, patalpas ir kitus išteklius. Prokurorui padeda vienas arba keli prokuroro pavaduotojai, turintys teisę atlikti bet kurias prokurorui šiame Statute numatytas užduotis. Prokuroras ir jo pavaduotojai yra skirtingų valstybių piliečiai. Jie dirba visu krūviu. 3. Prokuroras ir jo pavaduotojai yra nepriekaištingos reputacijos, aukštos kvalifikacijos ir turi didelę baudžiamojo persekiojimo vykdymo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teisme patirtį. Jie labai gerai moka bent vieną Teismo darbo kalbą ir ja laisvai kalba. 4. Prokuroras renkamas slaptu balsavimu absoliučia valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos balsų dauguma. Prokuroro pavaduotojai renkami tokiu pat būdu iš prokuroro pateikto kandidatų sąrašo. Prokuroras iškelia po tris kandidatūras į kiekvieną prokuroro pavaduotojo vietą. Jei per rinkimus nepriimamas sprendimas dėl trumpesnio jų įgaliojimų laikotarpio, prokuroras ir pavaduotojai pareigas eina devynerius metus ir neturi teisės būti perrinkti. 5. Nei prokuroras, nei prokuroro pavaduotojas neužsiima jokia veikla, galinčia trukdyti vykdyti jo funkcijų arba versti abejoti jų nepriklausomumu. Jie negali užsiimti jokia kita profesinio pobūdžio veikla. 6. Prezidiumas gali prokurorą arba prokuroro pavaduotoją jo paties prašymu nušalinti nuo dalyvavimo tiriant kokią nors konkrečią bylą. 7. Nei prokuroras, nei prokuroro pavaduotojas nedalyvauja nagrinėjant tokią bylą, kurioje yra pagrindo kilti pagrįstoms abejonėms dėl jų nešališkumo. Pagal šią straipsnio dalį jie yra nušalinami nuo bylos, jei inter alia anksčiau yra kaip nors dalyvavę nagrinėjant tą bylą Teisme arba nacionaliniame teisme nagrinėjant su tiriamąja byla susijusią baudžiamąją bylą, kurioje buvo tas pats tiriamasis ar kaltinamasis. 8. Prokuroro arba prokuroro pavaduotojo nušalinimo klausimus sprendžia Apeliacinė kolegija.
153. a)Nušalinimą prokurorui ar prokuroro pavaduotojui šiame straipsnyje numatytais pagrindais bet kada gali pareikšti tiriamasis arba kaltinamasis.
154. b)Prokuroras arba prokuroro pavaduotojas turi teisę pateikti savo pastabas šiuo klausimu. 9. Prokuroras skiria patarėjus, turinčius teisinę patirtį specialiose srityse, tarp jų ir tokiose kaip seksualinė prievarta ar smurtas prieš kitos lyties asmenį, arba smurtas prieš vaikus, tačiau neapsiribojant vien tik šiomis sritimis. 43 straipsnis Sekretoriatas 1. Nepažeisdamas 42 straipsnyje nustatytų prokuroro funkcijų ir įgaliojimų, Sekretoriatas atsako už neteisminius Teismo administravimo reikalus ir Teismo aptarnavimą. 2. Sekretoriatui vadovauja sekretorius, kuris yra vyriausias Teismo administravimo pareigūnas. Sekretorius savo funkcijas vykdo vadovaujamas Teismo Pirmininko. 3. Sekretorius ir sekretoriaus pavaduotojas yra nepriekaištingos reputacijos, aukštos kvalifikacijos, labai gerai moka bent vieną Teismo darbo kalbą ir laisvai ja kalba. 4. Teisėjai sekretorių išrenka absoliučia balsų dauguma slaptu balsavimu, atsižvelgę į visas valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos rekomendacijas. Prireikus ir sekretoriui rekomendavus teisėjai tokiu pat būdu išrenka sekretoriaus pavaduotoją. 5. Sekretorius pareigas eina penkerius metus, jis turi teisę būti vieną kartą perrinktas ir dirba visu krūviu. Sekretoriaus pavaduotojas pareigas eina penkerius metus arba trumpiau, jei tai nusprendžiama absoliučia teisėjų balsų dauguma; savo funkcijas jis vykdo pagal Sekretoriato poreikius. 6. Sekretoriate sekretorius įkuria Nukentėjusiųjų ir liudytojų padalinį. Konsultuodamasis su Prokuratūra, šis padalinys užtikrina apsaugos priemones ir rūpinasi saugumu, konsultuoja ir kitaip padeda į Teismą atvykusiems liudytojams, nukentėjusiesiems ir kitiems asmenims, kuriems dėl tų liudytojų duotų parodymų gresia pavojus. Padalinyje yra darbuotojų, kurie turi darbo su traumų patyrusiais asmenimis patirtį, tarp jų ir traumas dėl seksualinės prievartos. 44 straipsnis Personalas 1. Prokuroras ir sekretorius į savo padalinius skiria reikiamos kvalifikacijos darbuotojus. Prokuroras taip pat skiria tardytojus. 2. Prokuroras ir sekretorius užtikrina, kad priimti darbuotojai atitiktų didžiausius jiems keliamus reikalavimus dėl darbo efektyvumo, kompetentingumo ir sąžiningumo ir mutatis mutandis atsižvelgia į 36 straipsnio 8 dalyje išvardytus kriterijus. 3. Pritarus Prezidiumui ir prokurorui, sekretorius pasiūlo Personalo nuostatus, kuriuose yra numatytos Teismo personalo skyrimo, jų darbo apmokėjimo arba atleidimo iš darbo sąlygos. Personalo nuostatus tvirtina valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja. 4. Išimtiniais atvejais Teismas gali naudotis valstybių, Statuto Šalių, tarpvyriausybinių arba nevyriausybinių organizacijų siūlomų darbuotojų nemokama pagalba bet kurio Teismo padalinio darbe. Kiekvieną tokį pasiūlymą prokuroras gali priimti Prokuratūros vardu. Tokie neapmokami darbuotojai priimami dirbti pagal valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos nustatytus principus. 45 straipsnis Priesaika Prieš pradėdami eiti savo pareigas pagal šį Statutą, teisėjai, prokuroras, prokuroro pavaduotojai, sekretorius ir sekretoriaus pavaduotojas atvirame Teismo posėdyje iškilmingai prisiekia savo pareigas atlikti nešališkai ir sąžiningai. 46 straipsnis Atleidimas iš pareigų 1. Teisėjas, prokuroras, prokuroro pavaduotojas, sekretorius arba sekretoriaus pavaduotojas atleidžiami iš einamų pareigų, kai pagal šio straipsnio 2 dalį toks sprendimas priimamas nustačius, jog:
155. a)šis asmuo padarė rimtą tarnybinį arba kitą nusižengimą pagal šį Statutą, kaip numatyta Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse; arba
156. b)šis asmuo nesugeba vykdyti pagal Statutą jam pavestų funkcijų. 2. Sprendimas teisėją, prokurorą ar prokuroro pavaduotoją atleisti iš pareigų pagal šio straipsnio 1 dalį priimamas slaptu valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos balsavimu:
157. a)teisėją – dviejų trečdalių valstybių, Statuto Šalių, balsais dviejų trečdalių kitų teisėjų daugumos teikimu;
158. b)prokurorą – absoliučia valstybių, Statuto Šalių, balsų dauguma;
159. c)prokuroro pavaduotoją – absoliučia valstybių, Statuto Šalių, balsų dauguma prokuroro teikimu. 3. Sprendimas atleisti iš einamų pareigų sekretorių arba sekretoriaus pavaduotoją priimamas absoliučia teisėjų balsų dauguma. 4. Teisėjui, prokurorui, prokuroro pavaduotojui, sekretoriui arba sekretoriaus pavaduotojui, dėl kurio elgesio ar sugebėjimų vykdyti tarnybines funkcijas taip, kaip numatyta Statute, suabejojama pagal šį straipsnį, suteikiamos visos galimybės pagal Proceso ir įrodinėjimo taisykles pateikti ir gauti įrodymus bei teikti paaiškinimus. Pats aptariamas asmuo svarstant tą klausimą nedalyvauja. 47 straipsnis Drausminės priemonės Teisėjui, prokurorui, prokuroro pavaduotojui, sekretoriui arba sekretoriaus pavaduotojui, padariusiam lengvesnį nusižengimą, nei numatyta 46 straipsnio 1 dalyje, taikomos drausminės priemonės pagal Procedūros ir įrodinėjimo taisykles. 48 straipsnis Privilegijos ir imunitetai 1. Kiekvienos valstybės, Statuto Šalies, teritorijoje Teismas naudojasi tokiomis privilegijomis ir imunitetais, kokių reikia jo tikslui pasiekti. 2. Dalyvaudami Teismo ir su juo susijusioje veikloje, teisėjai, prokuroras, prokuroro pavaduotojai ir sekretorius naudojasi tokiomis pačiomis privilegijomis ir imunitetais, kokie taikomi diplomatinių atstovybių vadovams; pasibaigus jų įgaliojimams, jie ir toliau naudojasi imunitetu nuo bet kokio teisinio proceso dėl pareiškimų žodžiu ar raštu arba dėl veiksmų, padarytų einant savo oficialias pareigas. 3. Sekretoriaus pavaduotojas, Prokuratūros ir Sekretoriato personalas susitarime dėl Teismo privilegijų ir imunitetų nustatyta tvarka naudojasi privilegijomis, imunitetais ir lengvatomis, kurios yra būtinos jų funkcijoms vykdyti. 4. Pagal susitarimą dėl Teismo privilegijų ir imunitetų advokatui, ekspertams, liudytojams ir kitiems asmenims, kurie privalo būti Teismo būstinėje, suteikiamas toks statusas, kokio reikia, kad Teismas galėtų tinkamai funkcionuoti. 5. Privilegijos ir imunitetai:
160. a)teisėjui arba prokurorui gali būti panaikinti absoliučia teisėjų balsų dauguma;
161. b)sekretoriui gali būti panaikinti Prezidiumo;
162. c)prokuroro pavaduotojams ir Prokuratūros personalui gali būti panaikinti prokuroro;
163. d)sekretoriaus pavaduotojui ir Sekretoriato personalui gali būti panaikinti sekretoriaus. 49 straipsnis Algos, išmokos ir išlaidų atlyginimas Teisėjams, prokurorui, prokuroro pavaduotojams, sekretoriui ir sekretoriaus pavaduotojui mokamos tokios algos, išmokos ir išlaidų kompensacijos, kokias nustato valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja. Šių algų ir išmokų dydis negali būti sumažintas, iki pasibaigia jų įgaliojimų laikas. 50 straipsnis Oficialiosios ir darbo kalbos 1. Oficialiosios Teismo kalbos yra: anglų, arabų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbos. Teismo nuosprendžiai bei kiti sprendimai esminiais Teismo išnagrinėtais klausimais skelbiami oficialiosiomis kalbomis. Pagal Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse nustatytus kriterijus Prezidiumas nusprendžia, kokie Teismo sprendimai gali būti laikomi esminiais šioje straipsnio dalyje. 2. Teismo darbo kalbos yra anglų ir prancūzų kalbos. Proceso ir įrodinėjimo taisyklės numato atvejus, kai darbo kalbomis gali būti kitos oficialiosios kalbos. 3. Bet kurios bylos šalies arba valstybės, kuriai leista įstoti į nagrinėjamą bylą, prašymu Teismas leidžia tai šaliai arba valstybei vartoti ne anglų ar prancūzų kalbą, o kitą kalbą, jei Teismas mano, kad toks leidimas yra pakankamai pagrįstas. 51 straipsnis Proceso ir įrodinėjimo taisyklės 1. Proceso ir įrodinėjimo taisyklės įsigalioja jas priėmus valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos narių dviejų trečdalių balsų dauguma. 2. Proceso ir įrodinėjimo taisyklių pakeitimus ir papildymus gali siūlyti:
164. a)bet kuri valstybė, Statuto Šalis;
165. b)teisėjai absoliučia balsų dauguma; arba
166. c)prokuroras. Tokie pakeitimai ir papildymai įsigalioja juos priėmus valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos narių dviejų trečdalių balsų dauguma. 3. Priėmus Proceso ir įrodinėjimo taisykles, esant neatidėliotinai būtinybei, jei šios taisyklės nenumato kokios nors konkrečios Teismui iškilusios problemos, teisėjai dviejų trečdalių balsų dauguma gali priimti laikinąsias taisykles, kurios bus taikomos tol, kol valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja kitos eilinės arba nepaprastosios sesijos metu jos nebus priimtos, pakeistos arba atmestos. 4. Proceso ir įrodinėjimo taisyklės, jų pakeitimai bei papildymai ir laikinosios taisyklės neprieštarauja šiam Statutui. Proceso ir įrodinėjimo taisyklių pakeitimai bei papildymai ir laikinosios taisyklės netaikomos atgaline data tiriamojo, kaltinamojo ar nuteistojo nenaudai. 5. Iškilus prieštaravimui tarp Statuto ir Proceso ir įrodinėjimo taisyklių, vadovaujamasi Statutu. 52 straipsnis Teismo nuostatai 1. Pagal Statutą ir Proceso ir įrodinėjimo taisykles teisėjai absoliučia balsų dauguma priima Teismo nuostatus, kurie yra būtini jo kasdienei veiklai. 2. Rengiant Nuostatus ir jų pakeitimus ir papildymus yra konsultuojamasi su prokuroru ir sekretoriumi. 3. Nuostatai ir jų pakeitimai bei papildymai įsigalioja juos priėmus, jeigu teisėjai nenusprendžia kitaip. Priėmus nuostatus, jie nedelsiant išsiunčiami valstybėms, Statuto Šalims, kad jos pareikštų savo pastabas. Jei per šešis mėnesius dauguma valstybių, Statuto Šalių, jokių prieštaravimų nepareiškia, nuostatai lieka galioti. 5 DALIS. TYRIMAS IR BAUDŽIAMASIS PERSEKIOJIMAS 53 straipsnis Tyrimo pradžia 1. Įvertinęs jam pateiktą informaciją, prokuroras pradeda tyrimą, jeigu nenusprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo pagal Statutą imtis veiksmų. Priimdamas sprendimą, ar pradėti tyrimą, prokuroras įsitikina:
167. a)ar jo turima informacija suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad buvo padarytas arba yra daromas Teismo jurisdikcijai priklausantis nusikaltimas;
168. b)ar ši byla yra arba būtų priimtina pagal 17 straipsnį; ir
169. c)ar, atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą ir nukentėjusiųjų interesus, vis dėlto yra rimtas pagrindas manyti, kad tyrimas nebus naudingas teisingumui. Jei prokuroras nusprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo imtis veiksmų, ir jei jo sprendimas pagrįstas tik c punktu, jis apie tai praneša Ikiteisminio tyrimo kolegijai. 2. Jei viską išnagrinėjęs prokuroras nustato, kad nėra pakankamo pagrindo pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nes:
170. a)nėra pakankamo teisinio ar faktinio pagrindo prašyti išduoti orderį ar šaukimą į Teismą pagal 58 straipsnį;
171. b)ši byla nėra priimtina pagal 17 straipsnį; arba
172. c)baudžiamasis persekiojimas nepadės teisingumui, atsižvelgiant į visas aplinkybes, tarp jų ir į nusikaltimo sunkumo laipsnį, nukentėjusiųjų interesus, įtariamo vykdytojo amžių ar negalią, taip pat į jo vaidmenį darant numanomą nusikaltimą, savo nuomonę ir jos motyvus prokuroras praneša Ikiteisminio tyrimo kolegijai ir valstybei, kuri kreipėsi į Teismą pagal 14 straipsnį, arba Saugumo Tarybai, kuri kreipėsi į Teismą pagal 13 straipsnio b dalį. 3.
173. a)Valstybės, kuri į Teismą kreipėsi pagal 14 straipsnį, arba Saugumo Tarybos, kuri į Teismą kreipėsi pagal 13 straipsnio b dalį, prašymu Ikiteisminio tyrimo kolegija gali peržiūrėti prokuroro sprendimą nesiimti veiksmų pagal šio straipsnio 1 ar 2 dalis ir prašyti prokurorą persvarstyti savo sprendimą.
174. b)Be to, Ikiteisminio tyrimo kolegija savo iniciatyva gali peržiūrėti prokuroro sprendimą nesiimti veiksmų, jei šis sprendimas yra grindžiamas tik šio straipsnio 1 dalies c punktu arba 2 dalies c punktu. Tokiu atveju prokuroro sprendimas įsigalioja tik tuomet, kai jį patvirtina Ikiteisminio tyrimo kolegija. 4. Bet kuriuo metu, atsiradus naujų faktų ar informacijos, prokuroras gali persvarstyti savo sprendimą, ar pradėti tyrimą arba baudžiamąjį persekiojimą. 54 straipsnis Prokuroro pareigos ir įgaliojimai tyrimo metu 1. Prokuroras:
175. a)norėdamas nustatyti tiesą, išplečia tyrimą, kad būtų ištirti visi esminiai faktai ir įrodymai ir būtų galima nustatyti, ar pagal šį Statutą atsiranda baudžiamoji atsakomybė, o kartu vienodai kruopščiai ištirti tiek baudžiamąją atsakomybę užtraukiančias, tiek ją šalinančias aplinkybes;
176. b)imasi reikiamų priemonių efektyviam tyrimui ir baudžiamajam persekiojimui už Teismo jurisdikcijai priklausančius nusikaltimus užtikrinti, kartu atsižvelgdamas į nukentėjusiųjų ir liudytojų interesus bei asmenines aplinkybes, įskaitant amžių ir lytį, kaip apibrėžta 7 straipsnio 3 dalyje, sveikatos būklę, taip pat į nusikaltimo pobūdį, ypač tais atvejais, kai nusikaltimas yra susijęs su seksualine prievarta, smurtu prieš kitos lyties asmenį arba smurtu prieš vaikus; bei
177. c)visapusiškai gerbia Statute numatytas asmens teises. 2. Prokuroras tyrimą gali atlikti valstybės teritorijoje:
178. a)pagal Statuto 9 dalies nuostatas; arba
179. b)Ikiteisminio tyrimo kolegijos leidimu pagal 57 straipsnio 3 dalies d punktą. 3. Prokuroras gali:
180. a)rinkti ir tirti įrodymus;
181. b)reikalauti, kad atvyktų tiriamieji, nukentėjusieji ir liudytojai, ir apklausti juos;
182. c)siekti bendradarbiauti ar susitarti su bet kuria valstybe ar tarpvyriausybine organizacija, atsižvelgdamas į jų kompetenciją ar/ir turimus įgaliojimus;
183. d)sudaryti tokius neprieštaraujančius Statutui susitarimus ar sutartis, kurių gali prireikti norint palengvinti bendradarbiavimą su bet kuria valstybe, tarpvyriausybine organizacija ar asmeniu;
184. e)sutikti jokiame proceso etape neatskleisti dokumentų ar informacijos, kuriuos jis gavo pažadėjęs išsaugoti konfidencialumą ir tik siekdamas surinkti naujus įrodymus, nebent šią informaciją suteikęs asmuo duotų leidimą ją atskleisti;
185. f)imtis būtinų priemonių arba reikalauti, kad jų būtų imtasi, norint užtikrinti informacijos konfidencialumą, bet kurio asmens saugumą ar išsaugoti įrodymus. 55 straipsnis Asmenų teisės ikiteisminio tyrimo metu 1. Pagal šį Statutą ikiteisminio tyrimo metu asmuo:
186. a)neverčiamas duoti parodymus prieš save arba pripažinti savo kaltę;
187. b)nepatiria prievartos, jam nedaroma spaudimo ir negrasinama, jis nekankinamas, nepatiria žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio arba tokios bausmės;
188. c)jei yra apklausiamas kalba, kurios gerai nesupranta ir kuria nekalba, – nemokamai naudojasi kvalifikuoto vertėjo paslaugomis ir rašytiniais vertimais, kurių reikia laikantis teisingumo reikalavimų;
189. d)negali būti neteisėtai sulaikomas ar suimamas, jam neapribojama laisvė, išskyrus atvejus, kai tai daroma šiame Statute numatytais pagrindais ir tvarka. 2. Kai yra pagrindo manyti, kad asmuo padarė Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą, ir tas asmuo turi būti prokuroro ar savo valstybės pareigūnų apklaustas pagal Statuto 9 dalyje minimą prašymą, toks asmuo turi dar ir šias teises, su kuriomis yra supažindinamas prieš apklausą:
190. a)jam turi būti pranešta, kad yra pagrindo manyti, jog jis padarė Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą;
191. b)tylėti, tačiau į tokį tylėjimą neturi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar jis yra kaltas, ar ne;
192. c)naudotis savo pasirinkto gynėjo pagalba; jei gynėjo neturi, jis jam paskiriamas, jei tai reikalinga teisingumo interesais; jei asmuo neturi pakankamai lėšų apmokėti gynėjui, gynėjas jam paskiriamas nemokamai;
193. d)būti apklaustas dalyvaujant gynėjui, jei asmuo pats neatsisako teisės naudotis gynėjo paslaugomis. 56 straipsnis Ikiteisminio tyrimo kolegijos vaidmuo esant unikaliai galimybei atlikti tyrimą 1.
194. a)Jei prokuroras mano, kad tyrimas suteikia unikalią galimybę gauti liudytojų parodymus ar paaiškinimus, apžiūrėti, surinkti ar patikrinti įrodymus, kurių vėliau, bylą nagrinėjant Teisme, gali nebebūti, prokuroras apie tai informuoja Ikiteisminio tyrimo kolegiją.
195. b)Tokiu atveju prokuroro prašymu Ikiteisminio tyrimo kolegija gali imtis būtinų priemonių, užtikrinančių proceso efektyvumą ir nuoseklumą, pirmiausia apsaugančių gynybos teises.
196. c)Jei Ikiteisminio tyrimo kolegija nepriima kitokio sprendimo, prokuroras informuoja apie tai asmenį, kuris buvo suimtas arba Teismo šaukimu atvyko į Teismą, kad būtų išklausytas atliekant tyrimą pagal a punktą. 2. Šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos priemonės gali būti:
197. a)siūlymai arba nutartys dėl veiksmų, kurių turėtų būti imtasi;
198. b)nurodymas rašyti bylos nagrinėjimo protokolą;
199. c)eksperto skyrimas;
200. d)leidimas dalyvauti suimto ar Teismo šaukimu atvykusio į Teismą asmens gynėjui arba, jei asmuo nebuvo suimtas ar šaukiamas į Teismą neatvyko, arba jei gynėjas nepaskirtas, – kito gynėjo skyrimas, kad dalyvautų tyrime ir atstovautų gynybai;
201. e)paskirti vieną iš kolegijos narių arba, jei reikia, kitą Ikiteisminio tyrimo kolegijos arba Teisminio nagrinėjimo kolegijos teisėją stebėti tyrimo eigos ir teikti rekomendacijų arba priimti nutarčių dėl įrodymų rinkimo bei saugojimo ir asmenų apklausos;
202. f)imtis kitų būtinų veiksmų įrodymams surinkti ar išsaugoti. 3.
203. a)Jei prokuroras nesiėmė šiame straipsnyje numatytų priemonių, tačiau Ikiteisminio tyrimo kolegija mano, kad jų reikia imtis norint išsaugoti gynybai esminius įrodymus, reikalingus bylą nagrinėjant Teisme, ji tariasi su prokuroru, ar yra rimtas pagrindas nereikalauti imtis tokių priemonių. Jeigu, pasitarusi su prokuroru, Ikiteisminio tyrimo kolegija nutaria, kad prokuroro atsisakymas reikalauti taikyti tas priemones yra nepagrįstas, Ikiteisminio tyrimo kolegija gali imtis tų priemonių savo iniciatyva.
204. b)Ikiteisminio tyrimo kolegijos sprendimą veikti savo iniciatyva pagal šį punktą prokuroras gali apskųsti. Skundas išnagrinėjamas skubos tvarka. 4. Sprendimas dėl pagal šį straipsnį išsaugotų arba surinktų teisminiam nagrinėjimui įrodymų arba jų protokolų priimtinumo pagal 69 straipsnį priimamas bylos nagrinėjimo Teisme metu, o jų įrodomąją galią nustato Teisminio nagrinėjimo kolegija. 57 straipsnis Ikiteisminio tyrimo kolegijos funkcijos ir įgaliojimai 1. Jei šiame Statute nėra numatyta kitaip, Ikiteisminio tyrimo kolegija savo funkcijas vykdo pagal šio straipsnio nuostatas. 2.
205. a)Ikiteisminio tyrimo kolegijos nutartys ir nutarimai pagal 15, 18, 19 straipsnius, 54 straipsnio 2 dalį, 61 straipsnio 7 dalį ir 72 straipsnį priimami daugumos kolegijos teisėjų bendru sutarimu.
206. b)Visais kitais atvejais Statute numatytas Ikiteisminio tyrimo kolegijos funkcijas gali vykdyti vienas teisėjas, jei kitaip nenustatyta Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse arba nenuspręsta Ikiteisminio tyrimo kolegijos teisėjų balsų dauguma. 3. Be kitų Statute apibrėžtų funkcijų, Ikiteisminio tyrimo kolegija gali:
207. a)prokuroro prašymu priimti nutartis ir išduoti orderius, kurių gali prireikti tyrimui atlikti;
208. b)pagal 58 straipsnį suimto arba Teismo šaukimu atvykusio į Teismą asmens prašymu priimti tokias nutartis, tarp jų ir dėl 56 straipsnyje nurodytų priemonių, arba siekti tokio bendradarbiavimo pagal Statuto 9 dalį, kokio gali prireikti norint padėti gynybai besirengiančiam asmeniui;
209. c)jei reikia, užtikrinti nukentėjusiųjų bei liudytojų saugumą ir privataus gyvenimo neliečiamumą, įrodymų išsaugojimą, suimtų arba Teismo šaukimu atvykusių į Teismą asmenų saugumą ir nacionaliniam saugumui svarbios informacijos apsaugą;
210. d)duoti prokurorui leidimą imtis specialių tyrimo priemonių valstybės, Statuto Šalies, teritorijoje, neužsitikrinus bendradarbiavimo su ta valstybe pagal Statuto 9 dalį, jei pagal galimybes atsižvelgdama į tos valstybės požiūrį Ikiteisminio tyrimo kolegija nustatė, kad ta valstybė aiškiai negali įvykdyti prašymo bendradarbiauti, nes toje valstybėje nėra jokios institucijos, arba jos teismų sistemoje nėra jokios grandies, kompetentingos įvykdyti prašymą bendradarbiauti pagal Statuto 9 dalį;
211. e)jei pagal 58 straipsnį yra išduotas suėmimo orderis arba šaukimas atvykti į Teismą ir atsižvelgiant į įrodymų įrodomąją galią bei suinteresuotųjų šalių teises, kaip numatyta Statute ir Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse, siekti bendradarbiauti su valstybėmis pagal 93 straipsnio 1 dalies k punktą, kad būtų imtasi apsaugos priemonių dėl konfiskavimo, ypač norint užtikrinti nukentėjusiųjų interesus. 58 straipsnis Suėmimo orderio ir šaukimo į Teismą išdavimas 1. Prasidėjus tyrimui, Ikiteisminio tyrimo kolegija, gavusi prokuroro pareiškimą, išduoda suėmimo orderį, jei, išnagrinėjusi pareiškimą ir įrodymus arba kitokią prokuroro pateiktą medžiagą, įsitikina, kad:
212. a)yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo padarė Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą; ir
213. b)suimti šį asmenį yra būtina:
214. i)norint užtikrinti jo dalyvavimą bylą nagrinėjant Teisme;
215. ii)norint užtikrinti, kad asmuo netrukdytų ar nekeltų grėsmės tyrimui arba teisminiam nagrinėjimui, arba, iii) tam tikrais atvejais užtikrinti, kad asmuo toliau nedarytų to nusikaltimo arba su juo susijusio nusikaltimo, priklausančio Teismo jurisdikcijai ir kylančio iš tų pačių aplinkybių. 2. Prokuroro pareiškime nurodoma:
216. a)asmens vardas, pavardė ir kita svarbi padedanti nustatyti tapatybę informacija;
217. b)Teismo jurisdikcijai priklausantys nusikaltimai, kuriuos padarius asmuo yra įtariamas;
218. c)glaustas faktų, kurie, manoma, kad sudaro tuos nusikaltimus, aprašymas;
219. d)įrodymų ir kitos informacijos, duodančios pakankamai pagrindo manyti, kad asmuo padarė tuos nusikaltimus, santrauka;
220. e)priežastys, dėl kurių prokuroras mano, kad šis asmuo turi būti suimtas. 3. Suėmimo orderyje nurodoma:
221. a)asmens pavardė ir visa svarbi padedanti nustatyti tapatybę informacija;
222. b)Teismo jurisdikcijai priklausantys nusikaltimai, dėl kurių norima suimti asmenį;
223. c)glaustas faktų, kurie manoma, kad sudaro tuos nusikaltimus, aprašymas. 4. Suėmimo orderis galioja tol, kol Teismas nepriima kitokio sprendimo. 5. Suėmimo orderio pagrindu Teismas gali reikalauti laikinai suimti asmenį arba jį suimti ir perduoti Teismui, kaip numatyta Statuto 9 dalyje. 6. Prokuroras gali prašyti Ikiteisminio tyrimo kolegiją pataisyti suėmimo orderį pakeičiant arba papildant jame nurodytus nusikaltimus. Įsitikinusi, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo padarė kitus ar naujus nusikaltimus, Ikiteisminio tyrimo kolegija atitinkamai pataiso suėmimo orderį. 7. Vietoj suėmimo orderio prokuroras gali įteikti prašymą, kad Ikiteisminio tyrimo kolegija išduotų asmeniui šaukimą atvykti į Teismą. Įsitikinusi, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą ir kad šaukimo į Teismą pakanka jo atvykimui užtikrinti, Ikiteisminio tyrimo kolegija tam asmeniui išduoda šaukimą atvykti į Teismą ir nustato asmens laisvę suvaržančias sąlygas, išskyrus suėmimą, jeigu tai numato tos valstybės įstatymai, arba jų nenustato. Šaukime nurodoma:
224. a)asmens vardas, pavardė ir kita svarbi padedanti nustatyti tapatybę informacija;
225. b)konkreti asmens atvykimo į Teismą data;
226. c)Teismo jurisdikcijai priklausantys nusikaltimai, kuriuos padarius asmuo yra įtariamas;
227. d)glaustas faktų, kurie, manoma, kad sudaro tuos nusikaltimus, aprašymas. Šaukimas į teismą įteikiamas šaukiamajam asmeniui. 59 straipsnis Suėmimo procedūra kalinimo šalyje 1. Valstybė, Statuto Šalis, gavusi prašymą dėl kokio nors asmens laikino suėmimo arba dėl jo suėmimo ir perdavimo, nedelsdama imasi veiksmų, kad tas asmuo būtų suimtas pagal jos įstatymus ir Statuto 9 dalies nuostatas. 2. Suimtas asmuo nedelsiant pristatomas suimančiosios valstybės kompetentingai teisminei įstaigai, kuri, vadovaudamasi tos valstybės įstatymais, įsitikina, ar:
228. a)orderis yra išduotas būtent tam asmeniui;
229. b)šis asmuo suimtas laikantis tinkamo proceso;
230. c)nepažeistos to asmens teisės. 3. Suimtas asmuo turi teisę kreiptis į kompetentingą jį suėmusios valstybės instituciją su prašymu laikinai, iki bus perduotas Teismui, jį paleisti. 4. Priimdama sprendimą dėl tokio prašymo kompetentinga asmenį suėmusios valstybės institucija sprendžia, ar, atsižvelgiant į inkriminuojamų nusikaltimų sunkumą, yra kokių nors neatidėliotinų ir ypatingų aplinkybių, pateisinančių laikiną asmens paleidimą, ir ar yra garantijų, kad suėmusi valstybė gali atlikti savo pareigą perduoti tą asmenį Teismui. Kompetentinga asmenį suėmusi valstybės institucija negali spręsti, ar suėmimo orderis išduotas tinkamai, laikantis 58 straipsnio 1 dalies a ir b punktų reikalavimų. 5. Apie kiekvieną prašymą laikinai paleisti į laisvę pranešama Ikiteisminio tyrimo kolegijai, kuri asmenį suėmusios valstybės kompetentingai institucijai pateikia savo rekomendacijas. Prieš priimdama sprendimą, kompetentinga asmenį suėmusios valstybės institucija atidžiai apsvarsto gautas rekomendacijas, tarp jų ir rekomendacijas dėl priemonių, užtikrinančių, kad asmuo nepabėgs. 6. Jei asmuo laikinai paleidžiamas į laisvę, Ikiteisminio tyrimo kolegija gali prašyti reguliariai pranešinėti apie tokio laikino paleidimo eigą. 7. Pareikalavus, kad asmenį suėmusi valstybė perduotų jį Teismui, asmuo kuo skubiau pristatomas į jį. 60 straipsnis Proceso veiksmų Teisme pradžia 1. Perdavus asmenį Teismui arba jam savanoriškai ar Teismo šaukimu atvykus į Teismą, Ikiteisminio tyrimo kolegija įsitikina, ar tam asmeniui buvo pranešta, kokį nusikaltimą padarius jis yra įtariamas, ir ar jis buvo supažindintas su savo teisėmis pagal šį Statutą, tarp jų ir teise prašyti laikinai, iki byla bus pradėta nagrinėti Teisme, būti paleidžiamas į laisvę. 2. Asmuo, dėl kurio buvo išduotas suėmimo orderis, gali prašyti laikinai, iki byla bus pradėta nagrinėti Teisme, paleisti jį į laisvę. Jei Ikiteisminio tyrimo kolegija yra įsitikinusi, kad 58 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos yra įvykdytos, asmuo lieka sulaikytas. Jei Ikiteisminio tyrimo kolegija nėra tuo įsitikinusi, asmuo yra paleidžiamas į laisvę, iškėlus tam tikras sąlygas arba jų neiškėlus. 3. Ikiteisminio tyrimo kolegija reguliariai peržiūri savo sprendimą dėl asmens paleidimo į laisvę arba jo sulaikymo, ir tai ji daro bet kuriuo metu prokuroro arba to asmens prašymu. Peržiūrėjusi savo sprendimą, kolegija gali pakeisti sprendimą dėl sulaikymo, paleidimo į laisvę arba paleidimo sąlygų, jei įsitikina, kad tai reikalinga pasikeitus aplinkybėms. 4. Ikiteisminio tyrimo kolegija užtikrina, kad, iki prasidės bylos nagrinėjimas Teisme, niekas nebus laikomas suimtas nepateisinamai ilgai dėl nepagrįsto prokuroro atliekamo tyrimo vilkinimo. Jei tyrimas vilkinamas, Teismas svarsto asmens paleidimo iškėlus tam tikras sąlygas arba jų neiškėlus klausimą. 5. Jei reikia, Ikiteisminio tyrimo kolegija gali išduoti suėmimo orderį, siekiant užtikrinti paleisto į laisvę asmens dalyvavimą. 61 straipsnis Kaltinimų patvirtinimas iki teisminio nagrinėjimo pradžios 1. Atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalies nuostatas, asmenį perdavus Teismui arba asmeniui pačiam atvykus į Teismą per pagrįstą laiką Ikiteisminio tyrimo kolegija surengia posėdį, kad būtų patvirtinti kaltinimai, dėl kurių prokuroras ketina perduoti bylą nagrinėti Teisme. Posėdis vyksta dalyvaujant prokurorui ir kaltinamajam, taip pat jo gynėjui. 2. Ikiteisminio tyrimo kolegija prokuroro prašymu arba savo nuožiūra gali surengti posėdį kaltinamajam nedalyvaujant, kad patvirtintų kaltinimus, dėl kurių prokuroras ketina perduoti bylą nagrinėti Teisme, jei:
231. a)asmuo atsisakė savo teisės dalyvauti tokiame posėdyje; arba
232. b)asmuo pabėgo ir jis nerandamas, nors buvo imtasi visų reikiamų priemonių jam pristatyti į Teismą ir pranešti jam apie kaltinimus bei apie tiems kaltinimams patvirtinti rengiamą posėdį. Tokiu atveju, jei Ikiteisminio tyrimo kolegija nusprendžia, kad tai bus naudinga teisingumui, asmeniui atstovauja gynėjas. 3. Per pagrįstą laiką iki teismo posėdžio asmeniui:
233. a)įteikiama dokumento, išdėstančio kaltinimus, dėl kurių prokuroras ketina perduoti jo bylą nagrinėti Teisme, kopija;
234. b)pranešama apie įrodymus, kuriais prokuroras ketina remtis posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo kolegija gali priimti nutartis dėl duomenų atskleidimo posėdžio metu. 4. Prokuroras gali tęsti tyrimą iki posėdžio ir keisti arba panaikinti bet kokį kaltinimą. Kaltinamajam per pagrįstą laiką iki posėdžio pranešama apie kaltinimų pakeitimą arba panaikinimą. Jei kaltinimai panaikinami, prokuroras Ikiteisminio tyrimo kolegijai praneša apie panaikinimo priežastis. 5. Posėdžio metu prokuroras kiekvieną kaltinimą pagrindžia pakankamais įrodymais, kad būtų nustatyti rimti pagrindai manyti, kad asmuo padarė nusikaltimą, kuriuo yra kaltinamas. Prokuroras gali remtis dokumentais arba įrodymų santrauka ir gali nekviesti liudytojų, kurie turėtų liudyti teisiamajame posėdyje. 6. Posėdžio metu asmuo gali:
235. a)nesutikti su kaltinimais;
236. b)ginčyti prokuroro pateiktus įrodymus;
237. c)pateikti įrodymus. 7. Ikiteisminio tyrimo kolegija, remdamasi posėdžio rezultatais, sprendžia, ar yra pakankamai rimtas pagrindas manyti, kad asmuo padarė kiekvieną nusikaltimą, kuriuo yra kaltinamas. Remdamasi tuo sprendimu Ikiteisminio tyrimo kolegija:
238. a)patvirtina kaltinimus, dėl kurių, jos nuomone, yra pakankamai įrodymų, ir perduoda asmenį Teisminio nagrinėjimo kolegijai teisti už posėdyje patvirtintus nusikaltimus;
239. b)atsisako patvirtinti kaltinimus, dėl kurių, jos nuomone, nėra pakankamai įrodymų;
240. c)atideda posėdį ir prašo prokurorą:
241. i)pateikti papildomus įrodymus arba atlikti tolesnį tyrimą dėl kurio nors konkretaus kaltinimo; arba
242. ii)pakeisti kaltinimą, nes paaiškėja, kad pateikti įrodymai liudija esant kitą Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą. 8. Jei Ikiteisminio tyrimo kolegija atsisako patvirtinti kaltinimą, tai netrukdo prokurorui dar kartą kreiptis dėl šio kaltinimo patvirtinimo, jeigu toks prašymas grindžiamas papildomais įrodymais. 9. Patvirtinus kaltinimus ir dar neprasidėjus bylos nagrinėjimui Teisme prokuroras gali, Ikiteisminio tyrimo kolegijai leidus ir apie tai pranešus kaltinamajam, kaltinimus pakeisti. Jei prokuroras ketina pateikti papildomus kaltinimus arba kaltinimus pakeisti sunkesniais kaltinimais, tai pagal šį straipsnį būtina surengti Teismo posėdį šiems kaltinimams patvirtinti. Prasidėjus nagrinėjimui Teisme, prokuroras gali, Teisminio nagrinėjimo kolegijai leidus, panaikinti kaltinimus. 10. Kiekvienas anksčiau išduotas orderis nustoja galioti Ikiteisminio tyrimo kolegijos nepatvirtintiems arba prokuroro panaikintiems kaltinimams. 11. Pagal šį straipsnį patvirtinus kaltinimus, Prezidiumas sudaro Teisminio nagrinėjimo kolegiją, kuri, atsižvelgiant į šio straipsnio 9 dalį ir 64 straipsnio 4 dalį, atsako už tolesnį teisminį nagrinėjimą ir gali vykdyti kiekvieną Ikiteisminio tyrimo kolegijos funkciją, kurios reikia ir kuri gali būti vykdytina atliekant tą nagrinėjimą. 6 dalis. TEISMINIS NAGRINĖJIMAS 62 straipsnis Teisminio nagrinėjimo vieta Jeigu nenuspręsta kitaip, teisminis nagrinėjimas vyksta Teismo būstinėje. 63 straipsnis Teisminis nagrinėjimas dalyvaujant kaltinamajam 1. Kaltinamasis dalyvauja teisminiame nagrinėjime. 2. Jeigu kaltinamasis Teisme nuolat trukdo teisminio nagrinėjimo eigai, Teisminio nagrinėjimo kolegija gali pašalinti kaltinamąjį ir suteikti jam galimybę stebėti nagrinėjimą bei tartis su gynėju nebūnant posėdžių salėje, jei reikia, pasinaudojant ryšio priemonėmis. Tokios priemonės yra naudojamos tik išskirtiniais atvejais, kai visos kitos pagrįstos priemonės pasirodė netinkamos, ir tik tol, kol to būtinai reikia. 64 straipsnis Teisminio nagrinėjimo kolegijos funkcijos ir įgaliojimai 1. Šis straipsnis nustato Teisminio nagrinėjimo kolegijos funkcijas ir įgaliojimus, kurie yra vykdomi pagal šį Statutą ir Proceso ir įrodinėjimo taisykles. 2. Teisminio nagrinėjimo kolegija užtikrina, kad nagrinėjimas būtų teisingas ir operatyvus ir kad jį atliekant būtų visiškai užtikrintos kaltinamojo teisės bei būtų deramai pasirūpinta nukentėjusiųjų ir liudytojų apsauga. 3. Pagal šį Statutą perdavus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, Teisminio nagrinėjimo kolegija, kuriai pavesta nagrinėti bylą:
243. a)pasitarusi su bylos šalimis, numato tokius proceso veiksmus, kurie padės bylą nagrinėti teisingai ir operatyviai;
244. b)nusprendžia, kokia kalba ar kalbomis vyks teisminis nagrinėjimas;
245. c)pagal visas kitas atitinkamas šio Statuto nuostatas dar gerokai prieš teisiamojo posėdžio pradžią, kad būtų tinkamai pasirengta nagrinėjimui, pasirūpina, kad būtų paskelbti anksčiau neskelbti dokumentai ir duomenys. 4. Teisminio nagrinėjimo kolegija gali, jeigu to reikia jos veiksmingam ir teisingam darbui, parengiamuosius bylos nagrinėjimo teisme klausimus pavesti spręsti Ikiteisminio tyrimo kolegijai, o jei reikia, – kitam Ikiteisminio tyrimo skyriaus teisėjui. 5. Pranešusi bylos šalims, Teisminio nagrinėjimo kolegija prireikus gali nuspręsti sujungti arba išskirti kaltinimus, pareikštus daugiau nei vienam kaltinamajam. 6. Vykdydama savo funkcijas, prieš teisiamąjį posėdį arba jo metu Teisminio nagrinėjimo kolegija prireikus gali:
246. a)vykdyti bet kokias 61 straipsnio 11 dalyje nurodytas Ikiteisminio tyrimo kolegijos funkcijas;
247. b)reikalauti, kad atvyktų ir duotų parodymus liudytojai, kad būtų pateikti dokumentai ir kitokie įrodymai, pagalbos dėl to, jei reikia, kreipiantis į kitas valstybes, kaip numatyta šiame Statute;
248. c)užtikrinti konfidencialių duomenų apsaugą;
249. d)išreikalauti, kad, be iki teisiamojo posėdžio surinktų įrodymų arba teisiamojo posėdžio metu šalių pateiktų įrodymų, būtų pateikti papildomi įrodymai;
250. e)pasirūpinti kaltinamojo, liudytojų ir nukentėjusiųjų apsauga;
251. f)priimti nutartis bet kokiais kitais svarbiais klausimais. 7. Teisminis nagrinėjimas yra viešas. Tačiau Teisminio nagrinėjimo kolegija gali nuspręsti, kad dėl ypatingų aplinkybių 68 straipsnyje nurodytais tikslais arba siekiant apsaugoti konfidencialią ar kitą neskelbtiną informaciją, kuri turi būti pateikiama kaip įrodymai, kai kurie posėdžiai bus nevieši. 8.
252. a)Prasidėjus teisiamajam posėdžiui Teisminio nagrinėjimo kolegija kaltinamajam perskaito Ikiteisminio tyrimo kolegijos patvirtintus kaltinimus. Teisminio nagrinėjimo kolegija įsitikina, kad kaltinamasis supranta kaltinimų pobūdį. Ji suteikia kaltinamajam galimybę pagal 65 straipsnį prisipažinti arba neprisipažinti kaltu.
253. b)Vykstant teisminiam nagrinėjimui pirmininkaujantis teisėjas gali duoti nurodymus dėl proceso eigos, tarp jų ir nurodymus, užtikrinančius, kad procesas vyks teisingai ir nešališkai. Pirmininkaujančio teisėjo nurodymu šalys gali pateikti įrodymus pagal šio Statuto nuostatas. 9. Teisminio nagrinėjimo kolegija inter alia turi teisę vienos iš šalių prašymu arba savo iniciatyva:
254. a)priimti sprendimą dėl įrodymų priimtinumo arba svarbos;
255. b)imtis visų reikalingų priemonių tvarkai palaikyti teisiamojo posėdžio metu. 10. Teisminio nagrinėjimo kolegija užtikrina, kad būtų rašomas visas teisiamojo posėdžio protokolas, tiksliai atspindintis proceso eigą, ir kad jį tvarkytų bei saugotų Teismo sekretorius. 65 straipsnis Proceso veiksmai kaltinamajam prisipažinus kaltu 1. Jeigu pagal 64 straipsnio 8 dalies a punktą kaltinamasis pripažįsta savo kaltę, Teisminio nagrinėjimo kolegija sprendžia:
256. a)ar kaltinamasis suvokia prisipažinimo kaltu esmę ir padarinius;
257. b)ar kaltinamasis prisipažino kaltu savo valia, pakankamai pasikonsultavęs su savo gynėju;
258. c)ar kaltės prisipažinimą pagrindžia bylos medžiaga, išdėstyta:
259. i)prokuroro pareikštuose kaltinimuose ir kaltinamojo prisipažinime kaltu;
260. ii)kokioje nors kaltinimus papildančioje prokuroro pateiktoje medžiagoje, kurią pripažįsta kaltinamasis; iii) kokiuose kituose prokuroro arba kaltinamojo pateiktuose įrodymuose, tokiuose kaip liudytojų parodymai. 2. Jeigu Teisminio nagrinėjimo kolegija įsitikina, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti klausimai yra išspręsti, ji prisipažinimą kaltu ir kitus pateiktus papildomus įrodymus laiko atskleidžiančiais visus esminius faktus, reikalingus, kad būtų įrodytas nusikaltimas, kurį kaltinamasis prisipažino padaręs, ir gali kaltinamąjį nuteisti už tą nusikaltimą. 3. Jeigu Teisminio nagrinėjimo kolegija nėra įsitikinusi, kad yra išspręsti šio straipsnio 1 dalyje nurodyti klausimai, ji preziumuoja, kad kaltinamasis neprisipažino kaltu, ir nusprendžia tęsti bylos nagrinėjimą įprastine šiame Statute numatyta tvarka, taip pat gali perduoti bylą nagrinėti kitai Teisminio nagrinėjimo kolegijai. 4. Jeigu Teisminio nagrinėjimo kolegija mano, kad teisingumo, pirmiausia nukentėjusiųjų interesų, labui reikėtų išsamiau išdėstyti bylos aplinkybes, Teisminio nagrinėjimo kolegija gali:
261. a)prašyti prokuroro pateikti papildomus įrodymus, tarp jų ir liudytojų parodymus; arba
262. b)nuspręsti tęsti bylos nagrinėjimą įprastine šiame Statute numatyta tvarka ir preziumuoti, kad kaltinamasis neprisipažino kaltu, taip pat gali perduoti šią bylą nagrinėti kitai Teisminio nagrinėjimo kolegijai. 5. Joks prokuroro ir gynėjo pasitarimas dėl kaltinimų pakeitimo, prisipažinimo kaltu ar skirtinos bausmės Teismo nesaisto. 66 straipsnis Nekaltumo prezumpcija 1. Asmuo yra laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas Teismo pagal taikytiną teisę. 2. Kaltinamojo kaltę privalo įrodyti prokuroras. 3. Kad priimtų apkaltinamąjį nuosprendį kaltinamajam, Teismas negali turėti jokių pagrįstų abejonių dėl kaltinamojo kaltės. 67 straipsnis Kaltinamojo teisės 1. Nustatant asmens kaltę kaltinamasis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama viešai, teisingai ir nešališkai pagal šio Statuto nuostatas ir kad jam visiškos lygybės sąlygomis būtų užtikrintos šios minimalios garantijos:
263. a)ta kalba, kurią kaltinamasis gerai supranta ir kuria jis kalba, jam būtų nedelsiant ir išsamiai pranešta apie pateikto kaltinimo pobūdį, pagrindą ir turinį;
264. b)jam būtų suteikta pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai ir netrukdomai bendrauti su pasirinktu gynėju;
265. c)jis būtų teisiamas be nepagrįsto vilkinimo;
266. d)pagal 63 straipsnio 2 dalį jis dalyvautų teisminiame nagrinėjime, gintųsi pats arba per pasirinktą gynėją; kad jam, jei neturi gynėjo, būtų pranešta apie šią jo teisę ir apie tai, kad gynėją bet kuriuo atveju, kai tai reikalinga teisingumo interesais, jam gali paskirti Teismas, be to, nemokamai, jeigu kaltinamasis neturi pakankamai lėšų apmokėti gynėjui;
267. e)užduoti klausimus prieš jį liudijantiems liudytojams arba reikalauti, kad jie būtų užduoti, ir reikalauti pakviesti jo liudytojus, kurie apklausiami tokiomis pat sąlygomis kaip ir prieš jį liudiję asmenys. Kaltinamasis taip pat turi teisę pareikšti jo gynybą pagrindžiančius argumentus ir teikti kitus pagal šį Statutą priimtinus įrodymus;
268. f)jis nemokamai naudotųsi kvalifikuoto vertėjo paslaugomis ir rašytiniais vertimais, būtinais bylos nagrinėjimo teisingumui užtikrinti tais atvejais, kai kalba, vartojama nagrinėjant bylą Teisme, arba Teismui pateiktų dokumentų kalba nėra ta kalba, kurią kaltinamasis gerai supranta ir kuria jis kalba;
269. g)jis nebūtų verčiamas duoti parodymus arba prisipažinti kaltu, taip pat turėtų teisę tylėti, tačiau į tokį tylėjimą neturi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar jis yra kaltas, ar ne;
270. h)galėtų be priesaikos žodžiu ar raštu daryti gynybos pareiškimus;
271. i)jam nebūtų perkelta įrodinėjimo našta. 2. Be kitų šiame Statute numatytų bylos medžiagos atskleidimo atvejų, prokuroras per įmanomai trumpiausią laiką gynybai atskleidžia turimus įrodymus, kurie, jo nuomone, rodo ar galėtų rodyti, jog kaltinamasis yra nekaltas, arba kurie galėtų sušvelninti jo kaltę, arba kurie galėtų turėti įtakos kaltinimo įrodymų patikimumui. Kilus abejonėms dėl šios dalies taikymo, sprendimą priima Teismas. 68 straipsnis Nukentėjusiųjų ir liudytojų apsauga ir jų dalyvavimas nagrinėjant bylą 1. Teismas imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų nukentėjusiųjų ir liudytojų apsaugą, gerą fizinę ir psichinę būseną, gintų orumą ir asmeninio gyvenimo neliečiamumą. To siekdamas, Teismas atsižvelgia į visus svarbius veiksnius, tarp jų – į amžių, lytį, kaip apibrėžta 7 straipsnio 3 dalyje, sveikatos būklę, taip pat į nusikaltimo pobūdį, ypač tais atvejais, – tačiau ne tik jais, – kai nusikaltimas yra susijęs su seksualine prievarta, smurtu prieš kitos lyties asmenis ar vaikus. Šių priemonių prokuroras pirmiausia imasi tirdamas tokius nusikaltimus ir vykdydamas baudžiamąjį persekiojimą už juos. Šios priemonės neturi pažeisti kaltinamojo teisių ir neturi būti nesuderinamos su jomis arba su teisingu ir nešališku nagrinėjimu Teisme. 2. Nukentėjusiųjų ir liudytojų arba kaltinamojo apsaugai užtikrinti Teismo kolegijos, darydamos išimtį 67 straipsnyje nustatytam viešo nagrinėjimo principui, gali surengti bet kurią bylos nagrinėjimo dalį neviešame teismo posėdyje arba leisti įrodymus pateikti elektroninėmis arba kitokiomis specialiomis priemonėmis. Šios priemonės taikomos pirmiausia tais atvejais, kai nukentėjusysis yra seksualinės prievartos auka arba kai nukentėjusysis arba liudytojas yra vaikas, jeigu Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, ypač nukentėjusiojo ar liudytojo įsitikinimus, nenusprendžia kitaip. 3. Kai būna paliesti nukentėjusiųjų asmeniniai interesai, Teismas leidžia, kad jų požiūris bei jiems rūpintys dalykai būtų išdėstyti ir išnagrinėti tame proceso etape, kuris Teismui atrodo tinkamas, ir taip, kad nebūtų pakenkta ir prieštaraujama kaltinamojo teisėms ir teisingam bei nešališkam teismui. Jei Teismas mano, kad to reikia, Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse numatyta tvarka tokį požiūrį ir rūpimus dalykus gali išdėstyti ir nukentėjusiųjų atstovai pagal įstatymą. 4. Nukentėjusiųjų ir liudytojų padalinys gali patarti prokurorui ir Teismui naudoti atitinkamas apsaugos ir saugumo užtikrinimo priemones, teikti psichologinę ir kitokią 43 straipsnio 6 dalyje numatytą pagalbą. 5. Jei pagal šį Statutą atskleidus įrodymus arba informaciją gali kilti rimta grėsmė liudytojo arba jo šeimos narių saugumui, iki teisiamojo posėdžio pradžios prokuroras gali neatskleisti surinktų įrodymų ar duomenų, o pateikti tik jų santrauką. Šios priemonės yra taikomos taip, kad nebūtų pakenkta ir prieštaraujama kaltinamojo teisėms ir teisingo bei nešališko teismo principui. 6. Valstybė gali kreiptis su prašymu imtis reikalingų priemonių, užtikrinančių jos tarnautojų ar atstovų apsaugą, taip pat konfidencialios ir kitos neskelbtinos informacijos apsaugą. 69 straipsnis Įrodymai 1. Prieš duodamas parodymus kiekvienas liudytojas pagal Proceso ir įrodinėjimo taisykles prisiekia duoti teisingus parodymus. 2. Parodymus teisiamojo posėdžio metu duoda pats liudytojas, išskyrus 68 straipsnyje ir Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse numatytus atvejus. Teismas taip pat gali leisti liudytojui duoti parodymus žodžiu tiesiogiai arba pateikti jų vaizdo ar garso įrašus, taip pat teikti dokumentus arba užrašus, kaip numatyta šiame Statute bei Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse. Šios priemonės neturi riboti kaltinamojo teisių arba joms prieštarauti. 3. Pagal 64 straipsnį šalys gali teikti bylai svarbius įrodymus. Teismas turi teisę pareikalauti pateikti visus įrodymus, kurie, jo nuomone, yra būtini nustatant tiesą. 4. Vadovaudamasis Procedūros ir įrodinėjimo taisyklėmis Teismas gali priimti nutartį dėl įrodymų svarbos ir priimtinumo, inter alia atsižvelgdamas į jų įrodomąją vertę bei žalą, kurią tokie įrodymai gali padaryti teisingam teismui arba teisingam liudytojų parodymų vertinimui. 5. Kaip numatyta Procedūros ir įrodinėjimo taisyklėse, Teismas saugo informacijos slaptumą. 6. Teismas nereikalauja įrodinėti visiems žinomų faktų, tačiau gali į juos atsižvelgti. 7. Įrodymai, surinkti pažeidus šio Statuto nuostatas arba tarptautiniu mastu pripažintas žmogaus teises, yra nepriimtini, jeigu:
272. a)pažeidimas verčia rimtai abejoti įrodymų patikimumu; arba
273. b)įrodymų pripažinimas prieštarautų proceso patikimumui ir rimtai jam pakenktų. 8. Spręsdamas, ar valstybės surinkti įrodymai yra svarbūs ir priimtini, Teismas nepareiškia savo nuomonės dėl valstybės nacionalinės teisės taikymo. 70 straipsnis Nusikaltimai teisingumui 1. Teismo jurisdikcijai priklauso šie sąmoningai padaryti nusikaltimai teisingumui:
274. a)melagingi parodymai davus priesaiką sakyti tiesą, kaip numatyta 69 straipsnio 1 dalyje;
275. b)įrodymų teikimas, kai šalis žino, kad jie yra melagingi ar suklastoti;
276. c)liudytojo papirkimas, kliūčių sudarymas ar trukdymas jam atvykti į teismą arba duoti parodymus, keršijimas jam už parodymų davimą, įrodymų sunaikinimas, gadinimas ar trukdymas juos rinkti;
277. d)trukdymas Teismo pareigūnui, grasinimas jam arba jo papirkimas siekiant jį priversti ar įtikinti neatlikti savo pareigų arba atlikti jas netinkamai;
278. e)keršijimas Teismo pareigūnui dėl jo ar kito pareigūno atliekamų pareigų;
279. f)Teismo pareigūno reikalavimas duoti kyšį ar kyšio ėmimas atliekant savo pareigas. 2. Teismas, pagal šį straipsnį vykdydamas savo jurisdikciją nusikaltimams, laikosi Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse nustatytų principų ir tvarkos. Tarptautinio bendradarbiavimo su Teismu dėl proceso pagal šį straipsnį sąlygas reguliuoja prašomosios valstybės vidaus įstatymai. 3. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis Proceso ir įrodinėjimo taisyklėmis Teismas gali skirti ne ilgesnę kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausmę arba baudą, arba abi bausmes kartu. 4.
280. a)Kiekviena valstybė, Statuto Šalis, savo baudžiamuosius įstatymus dėl nusikaltimų bylos tyrimui ir nagrinėjimui teisme papildo šiame straipsnyje išvardytais jos teritorijoje arba jos piliečių padarytais nusikaltimais teisingumui;
281. b)Teismo prašymu, jei ji mano, kad to reikia, valstybė, Statuto Šalis, perduoda bylą jos kompetentingoms institucijoms, kad būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Šios institucijos tokias bylas nagrinėja itin kruopščiai ir skiria pakankamai resursų, kad bylos būtų operatyviai išspręstos. 71 straipsnis Sankcijos už nepagarbą teismui 1. Teismo proceso dalyviams už nepagarbą Teismui, taip pat ir už trukdymą bylą nagrinėti Teisme ar sąmoningą nepaklusimą jo nurodymams Teismas gali taikyti administracines poveikio priemones, išskyrus laisvės atėmimą, tokias kaip pašalinimas trumpam ar visam laikui iš teismo salės, bauda, arba kitas panašias priemones, numatytas Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų poveikio priemonių skyrimo tvarka yra ta, kuri nustatyta Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse. 72 straipsnis Su nacionaliniu saugumu susijusios informacijos apsauga 1. Šis straipsnis taikomas tuomet, kai atskleidus valstybės turimą informaciją ar dokumentus, tos valstybės nuomone, būtų pakenkta jos saugumo interesams. Šiems atvejams priskiriami 56 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 61 straipsnio 3 dalyje, 64 straipsnio 3 dalyje, 67 straipsnio 2 dalyje, 68 straipsnio 6 dalyje, 87 straipsnio 6 dalyje ir 93 straipsnyje nurodyti atvejai, taip pat bet kurio kito bylos nagrinėjimo Teisme etapo atvejai, kai iškyla informacijos atskleidimo klausimas. 2. Šis straipsnis taip pat taikomas, kai asmuo, paprašytas pateikti duomenis ar įrodymus, atsisako tai daryti arba perduoda šį klausimą valstybei, nes atskleidus informaciją būtų pakenkta tos valstybės nacionalinio saugumo interesams ir pati valstybė patvirtina mananti, kad atskleidus informaciją būtų pakenkta jos nacionalinio saugumo interesams. 3. Šis straipsnis nepažeidžia nei reikalavimų išsaugoti konfidencialumą pagal 54 straipsnio 3 dalies e ir f punktus, nei 73 straipsnio taikymo. 4. Jei valstybė sužino, kad kuriame nors bylos nagrinėjimo etape yra atskleidžiama ar gali būti atskleista jos turima informacija bei dokumentai, ir mano, kad dėl tokio atskleidimo bus pakenkta jos nacionalinio saugumo interesams, ji turi teisę prašyti išspręsti tą klausimą pagal šį straipsnį. 5. Jeigu valstybė mano, kad atskleidus informaciją bus pakenkta jos nacionalinio saugumo interesams, ji imasi visų pagrįstų priemonių ir, atsižvelgdama į situaciją, bendradarbiaudama su prokuroru, gynyba arba su Ikiteisminio tyrimo kolegija ar Teisminio nagrinėjimo kolegija, stengiasi išspręsti tą klausimą. Priemonės gali apimti:
282. a)prašymo pakeitimą ar patikslinimą;
283. b)Teismo sprendimą, ar pageidaujama informacija arba įrodymai yra svarbūs bylai, arba sprendimą, ar tie įrodymai, nors ir svarbūs, galėtų būti ar buvo gauti ne iš prašomosios valstybės, bet iš kito šaltinio;
284. c)informacijos ar įrodymų gavimą iš kito šaltinio arba kita forma;
285. d)susitarimą, kokiomis sąlygomis galima teikti pagalbą, be kita ko, numatyti teikti santraukas bei kitas tekstų redakcijas, nustatyti apribojimus tam tikros informacijos atskleidimui, atskleisti informaciją neviešame teismo posėdyje arba dalyvaujant tik vienai šaliai, arba imtis kitų Statute ir Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse leidžiamų apsaugos priemonių. 6. Kai ėmusis visų pagrįstų priemonių, kad šis klausimas būtų išspręstas bendradarbiaujant, valstybė vis vien mano, jog jokiais būdais nei sąlygomis informacija ar dokumentai negali būti pateikti ar atskleisti nepakenkiant jos nacionaliniams saugumo interesams, ji Teismui ar prokurorui praneša, dėl kokių konkrečių priežasčių ji taip nusprendė, jei tik toks pranešimas apie konkrečias priežastis nepažeidžia valstybės nacionalinio saugumo interesų. 7. Nusprendęs, kad įrodymai yra svarbūs ir būtini nustatant kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą, Teismas gali imtis šių veiksmų:
286. a)jeigu informaciją ar dokumentą norima gauti pateikus prašymą bendradarbiauti pagal šio Statuto 9 dalį arba, esant šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, valstybė atsisako tai padaryti remdamasi 93 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu:
287. i)prieš priimdamas sprendimą pagal šio straipsnio 7 dalies a punkto ii papunktį, Teismas gali prašyti toliau konsultuotis, kad būtų aptarta, kokiais būdais valstybė pateiks duomenis, tarp jų, jei reikia, neviešame posėdyje ar posėdyje dalyvaujant tik vienai bylos šaliai;
288. ii)nusprendęs, kad prašymą gavusi valstybė, 93 straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais atsisakiusi jį vykdyti, esant tokioms bylos aplinkybėms nesilaiko savo įsipareigojimų pagal šį Statutą, Teismas gali perduoti klausimą pagal 87 straipsnio 7 dalį, nurodydamas tokio savo sprendimo motyvus; iii) Teismas gali kaltinamojo bylos nagrinėjimo Teisme metu padaryti išvadą, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, faktas buvo ar nebuvo; arba
289. b)esant visoms kitoms aplinkybėms:
290. i)priimti nutartį dėl informacijos atskleidimo; arba
291. ii)jei tokios nutarties nepriima, kaltinamojo bylos nagrinėjimo Teisme metu padaryti išvadą, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, faktas buvo arba jo nebuvo. 73 straipsnis Trečiųjų šalių informacija arba dokumentai Jeigu Teismas paprašo valstybės, Statuto Šalies, pateikti jos saugomą, turimą ar kontroliuojamą dokumentą arba informaciją, kuriuos jai konfidencialiai atskleidė valstybė, tarpvyriausybinė ar tarptautinė organizacija, ji, jei nori atskleisti tą dokumentą ar informaciją, stengiasi gauti kilmės valstybės – to dokumento ar informacijos turėtojos sutikimą. Jeigu ta kilmės valstybė yra Statuto Šalis, ji arba duoda sutikimą atskleisti dokumentą ar informaciją, arba imasi spręsti šį klausimą su Teismu pagal 72 straipsnio nuostatas. Jeigu kilmės valstybė nėra Statuto Šalis ir ji atsisako duoti sutikimą atskleisti dokumentą ar informaciją, prašomoji valstybė Teismui praneša, kad ji dėl anksčiau prisiimto įsipareigojimo kilmės valstybei saugoti konfidencialumą negali pateikti dokumento ar informacijos. 74 straipsnis Reikalavimai nuosprendžiui 1. Visi Teisminio nagrinėjimo kolegijos teisėjai dalyvauja kiekviename bylos nagrinėjimo Teisme etape ir visuose Teismo pasitarimuose. Kiekvienu konkrečiu atveju Prezidiumas gali paskirti vieną ar kelis iš esančių pakaitinių teisėjų dalyvauti kiekviename teisminio nagrinėjimo etape ir pakeisti negalintį dalyvauti Teisminio nagrinėjimo kolegijos narį. 2. Teisminio nagrinėjimo kolegijos nuosprendis grindžiamas įrodymų ir viso nagrinėjimo Teisme įvertinimu. Nuosprendis grindžiamas tik kaltinimuose ir kaltinimų pakeitimuose pateiktais faktais bei aplinkybėmis. Nuosprendyje Teismas gali remtis tik teisminio nagrinėjimo metu pateiktais ir išnagrinėtais įrodymais. 3. Nuosprendį teisėjai stengiasi priimti bendru sutarimu; jei tai nepavyksta, nuosprendis priimamas teisėjų balsų dauguma. 4. Teisminio nagrinėjimo kolegijos pasitarimai yra slapti. 5. Surašomas nuosprendis ir jame išdėstoma išsami ir motyvuota Teisminio nagrinėjimo kolegijos nuomonė, pagrįsta įrodymais ir išvadomis. Teisminio nagrinėjimo kolegija priima vieną nuosprendį. Jeigu nėra bendro sutarimo, Teisminio nagrinėjimo kolegijos nuosprendyje pateikiama daugumos ir mažumos nuomonė. Po to nuosprendis arba jo santrauka paskelbiama viešame teismo posėdyje. 75 straipsnis Žalos nukentėjusiesiems atlyginimas 1. Teismas nustato žalos atlyginimo nukentėjusiesiems, įskaitant restituciją, kompensaciją ir teisių atkūrimą, principus. Tuo remdamasis savo nuosprendyje Teismas gali arba paprašytas, arba, esant išimtinėms aplinkybėms, savo paties iniciatyva nustatyti nukentėjusiesiems padarytos ar juos liečiančios žalos, nuostolių ir sužalojimų mastą ir dydį bei išdėstyti, kokiais principais vadovaudamasis tai nustatė. 2. Teismas gali priimti nutartį, kurioje tiesiogiai nustatoma, kokio dydžio žalą, padarytą nukentėjusiajam ar jį liečiančią, atlygina nuteistasis, įskaitant restituciją, kompensaciją ir teisių atkūrimą. Jei reikia, Teismas gali priimti nutartį, kad žala atlygintina per 79 straipsnyje numatytą Patikos fondą. 3. Prieš priimdamas nutartį pagal šį straipsnį, Teismas gali pasiūlyti išklausyti nuteistąjį, nukentėjusiuosius, kitus suinteresuotus asmenis ar valstybes arba jų atstovus ir atsižvelgti į jų pareiškimus. 4. Asmenį nuteisus už Teismo jurisdikcijai priklausantį nusikaltimą, Teismas, vykdydamas savo įgaliojimus pagal šį straipsnį, gali spręsti, ar tam, kad būtų vykdoma nutartis, kurią jis gali priimti pagal šį straipsnį, reikia prašyti taikyti 93 straipsnio 1 dalyje numatytas priemones. 5. Valstybė, Statuto Šalis, nuosprendį pagal šį straipsnį vykdo taip, lyg šiam straipsniui būtų taikomos 109 straipsnio nuostatos. 6. Šis straipsnis nepažeidžia pagal nacionalinę ar tarptautinę teisę nukentėjusiųjų turimų teisių. 76 straipsnis Bausmės skyrimas 1. Nuteisimo atveju Teisminio nagrinėjimo kolegija, atsižvelgusi į nuosprendžiui reikšmingus pateiktus įrodymus ir teisminio nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus, sprendžia, kokią bausmę skirti. 2. Išskyrus atvejį, kai taikomas 65 straipsnis, ir iki pasibaigiant teisminiam nagrinėjimui Teisminio nagrinėjimo kolegija savo nuožiūra gali, o prokuroro ar kaltinamojo prašymu privalo, vadovaudamasi Proceso ir įrodinėjimo taisyklėmis, surengti papildomą posėdį ir išnagrinėti reikšmės nuosprendžiui turinčius papildomus įrodymus arba pareiškimus. 3. Tais atvejais, kai taikoma šio straipsnio 2 dalis, kiekvienas pagal 75 straipsnį padarytas pareiškimas nagrinėjamas 2 dalyje minimo papildomo posėdžio metu, o jei reikia – kito naujo posėdžio metu. 4. Nuosprendis skelbiamas viešai ir, jei įmanoma, dalyvaujant kaltinamajam. 7 DALIS. BAUSMĖS 77 straipsnis Taikytinos bausmės 1. Asmeniui, nuteistam už šio Statuto 5 straipsnyje nurodytą nusikaltimą, Teismas, atsižvelgdamas į 110 straipsnį, gali skirti vieną iš šių bausmių:
292. a)laisvės atėmimą nustatytą skaičių metų, bet ne ilgiau kaip 30 metų; arba
293. b)laisvės atėmimą iki gyvos galvos, jei tai pateisinama labai sunkiu nusikaltimu ir nuteistojo asmenybe. 2. Be laisvės atėmimo, Teismas gali skirti:
294. a)baudą pagal Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse nustatytus kriterijus;
295. b)tiesiogiai ar netiesiogiai dėl nusikalstamu būdu gautų pajamų, nuosavybės ir turto konfiskavimą nepažeidžiant trečiųjų šalių bona fide teisių. 78 straipsnis Bausmės skyrimas 1. Skirdamas bausmę, Teismas pagal Proceso ir įrodinėjimo taisykles atsižvelgia į tokius veiksnius kaip nusikaltimo sunkumas ir nuteistojo asmenybė. 2. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, Teismas atima tą laiką, kurį asmuo Teismo nutartimi buvo suimtas. Teismas gali atimti ir kitą laiką, kurį asmuo buvo suimtas dėl nusikaltimą sąlygojusio elgesio. 3. Jei asmuo nuteisiamas daugiau nei už vieną nusikaltimą, Teismas skiria bausmę už kiekvieną nusikaltimą ir subendrintą bausmę, nurodančią visą laisvės atėmimo trukmę. Šis terminas yra ne trumpesnis už tą, kuris yra numatytas pačiame griežčiausiame atskirame nuosprendyje, ir ne ilgesnis negu laisvės atėmimas 30 metų ar įkalinimas iki gyvos galvos pagal 77 straipsnio 1 dalies b punktą. 79 straipsnis Patikos fondas 1. Valstybių, Statuto Šalių, Asamblėja įsteigia Patikos fondą nukentėjusiems nuo Teismo jurisdikcijai priklausančių nusikaltimų asmenims ir jų šeimoms remti. 2. Teismas nutartimi gali įpareigoti pinigus ir kitą turtą, gautą iš baudų ar konfiskavimo, pervesti į Patikos fondą. 3. Patikos fondas valdomas laikantis valstybių, Statuto Šalių, Asamblėjos nustatytų kriterijų. 80 straipsnis Nekliudymas taikyti nacionalinius įstatymus ir juose numatytas bausmes Ši Statuto dalis nekliudo valstybėms taikyti jų nacionaliniuose įstatymuose numatytų bausmių ir valstybių įstatymų, nenumatančių šioje Statuto dalyje nurodytų bausmių. 8 DALIS. APELIACIJA IR NUOSPRENDŽIO PERŽIŪRĖJIMAS 81 straipsnis Apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio ar bausmės apskundimas 1. Pagal 74 straipsnį priimtas nuosprendis gali būti apskųstas Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse nustatyta tvarka:
296. a)Apeliacinį skundą gali paduoti prokuroras šiais pagrindais:
297. i)dėl proceso klaidos,
298. ii)dėl faktinės klaidos, arba iii) dėl teisinės klaidos;
299. b)Apeliacinį skundą gali paduoti nuteistasis arba jo vardu – prokuroras šiais pagrindais:
300. i)dėl proceso klaidos,
301. ii)dėl faktinės klaidos, iii) dėl teisinės klaidos, arba
302. iv)kitu pagrindu, turinčiu įtakos proceso ar nuosprendžio teisingumui ar patikimumui. 2.
303. a)Pagal Proceso ir įrodinėjimo taisykles bausmę apskųsti gali prokuroras arba nuteistasis bausmės neproporcingumo nusikaltimui pagrindu;
304. b)jei Teismas, gavęs apeliacinį skundą dėl bausmės, mano, kad tam tikrais pagrindais visas nuosprendis ar jo dalis gali būti panaikintas, jis gali paprašyti prokuroro ar nuteistojo pagal 81 straipsnio 1 dalies a ir b punktus pateikti motyvus arba gali pagal 83 straipsnį priimti sprendimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio;
305. c)tokia pat tvarka taikoma, jei Teismas, gavęs apeliacinį skundą tik dėl apkaltinamojo nuosprendžio, mano, kad yra pagrindai pagal šio straipsnio 2 dalies a punktą sušvelninti bausmę; 3.
306. a)Jei Teisminio nagrinėjimo kolegija nenusprendžia kitaip, nuteistasis, kol yra nagrinėjamas apeliacinis skundas, laikomas suimtas;
307. b)jei nuteistasis laikomas suimtas ilgiau, nei turėtų būti kalinamas pagal jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą, jis paleidžiamas, išskyrus atvejį, kai jo išlaisvinimas priklauso nuo c punkte nurodytų sąlygų, nes ir prokuroras yra padavęs apeliacinį skundą;
308. c)paskelbus išteisinamąjį nuosprendį, kaltinamasis nedelsiant paleidžiamas, išskyrus:
309. i)išimtinius atvejus, kai inter alia atsižvelgiant į realų pavojų, kad suimtasis gali pabėgti, kad jis yra kaltinamas padaręs sunkų nusikaltimą ir kad apeliacinis skundas gali būti patenkintas, prokuroro prašymu Teisminio nagrinėjimo kolegija gali palikti asmenį suimtą, iki bus išnagrinėtas apeliacinis skundas;
310. ii)pagal c punkto i papunktį priimtas Teisminio nagrinėjimo kolegijos sprendimas gali būti apskųstas pagal Proceso ir įrodinėjimo taisykles. 4. Pagal šio straipsnio 3 dalies a ir b punktus per apeliacinio skundo padavimo terminą ir tol, kol nagrinėjamas apeliacinis skundas, sprendimo arba nuosprendžio vykdymas yra atidedamas. 82 straipsnis Kitų sprendimų apskundimas 1. Bet kuri bylos šalis pagal Proceso ir įrodinėjimo taisykles gali apskųsti bet kurį iš šių sprendimų:
311. a)sprendimą dėl jurisdikcijos ar bylos priimtinumo;
312. b)sprendimą paleisti ar nepaleisti iš suėmimo tiriamą arba baudžiamąja tvarka persekiojamą asmenį;
313. c)Ikiteisminio tyrimo kolegijos sprendimą veikti savo iniciatyva pagal 56 straipsnio 3 dalį;
314. d)sprendimą klausimu, galinčiu turėti įtakos teisingam ir operatyviam nagrinėjimui teisme arba to nagrinėjimo baigčiai, todėl, Ikiteisminio tyrimo kolegijos ar Teisminio nagrinėjimo kolegijos nuomone, Apeliacinei kolegijai neatidėliojant priėmus nutarimą galėtų būti gerokai paspartintas bylos nagrinėjimas. 2. Ikiteisminio tyrimo kolegijos sprendimą, priimtą pagal 57 straipsnio 3 dalies d punktą, Ikiteisminio tyrimo kolegijos leidimu gali apskųsti suinteresuota valstybė arba prokuroras. Apeliacinis skundas nagrinėjamas skubos tvarka. 3. Pats skundas savaime negali sustabdyti nuosprendžio vykdymo, jeigu Apeliacinė kolegija, gavusi prašymą, nepriima tokios nutarties pagal Proceso ir įrodinėjimo taisykles. 4. Nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą, nuteistasis arba bona fide teisėtas turto savininkas, galintis nukentėti dėl pagal 75 straipsnį priimtos nutarties, kaip numatyta Proceso ir įrodinėjimo taisyklėse, gali apskųsti nutartį dėl žalos atlyginimo. 83 straipsnis Apeliacinis procesas 1. Vykstant procesui pagal 81 ir šį straipsnį, Apeliacinė kolegija turi visus Teisminio nagrinėjimo kolegijos įgaliojimus. 2. Jeigu Apeliacinė kolegija nustato, kad nagrinėjimas Teisme buvo neteisingas ir turėjo įtakos nuosprendžio ar bausmės patikimumui arba kad apskųstajam nuosprendžiui ar bausmei esminės įtakos turėjo faktinė, teisinė ar proceso klaida, kolegija gali:
315. a)panaikinti arba pakeisti nuosprendį ar bausmę; arba
316. b)perduoti bylą nagrinėti iš naujo naujos sudėties Teisminio nagrinėjimo kolegijai. Tuo tikslu Apeliacinė kolegija gali perduoti faktinį klausimą spręsti ankstesniajai Teisminio nagrinėjimo kolegijai, kuri turi pranešti apie sprendimą arba pati Apeliacinė kolegija gali prašyti pateikti įrodymus, kad galėtų išspręsti klausimą. Kai nuosprendį ar bausmę apskundžia tik nuteistasis arba prokuroras to asmens vardu, nuosprendis negali būti pakeistas jo nenaudai. 3. Jeigu gavusi skundą dėl bausmės Apeliacinė kolegija nustato, kad bausmė yra neproporcinga nusikaltimui, ji pagal šio Statuto 7 dalį gali pakeisti bausmę. 4. Apeliacinė kolegija nutartį priima teisėjų balsų dauguma ir paskelbia jį viešame posėdyje. Nuosprendyje išdėstomi motyvai, kuriais grindžiamas nuosprendis. Jeigu Apeliacinė kolegija negali pasiekti bendro sutarimo, jos nuosprendyje išdėstoma daugumos ir mažumos nuomonė, o teisėjas gali pareikšti atskirąją ar kitą nuomonę teisės klausimu. 5. Apeliacinė kolegija gali paskelbti savo sprendimą ir nedalyvaujant išteisintajam ar nuteistajam. 84 straipsnis Apkaltinamojo nuosprendžio ar bausmės peržiūrėjimas 1. Nuteistasis arba, jam mirus, jo sutuoktinis, vaikai, tėvai ar asmuo, buvęs gyvas nuteistojo mirties momentu, kuriam nuteistasis davė rašytinį pavedimą paduoti tokį pareiškimą, arba jo vardu prokuroras gali kreiptis į Apeliacinę kolegiją su prašymu peržiūrėti galutinį apkaltinamąjį nuosprendį arba bausmę šiais pagrindais:
317. a)buvo rasti nauji įrodymai:
318. i)kurių teisminio nagrinėjimo metu nebuvo ir tai nebuvo visiškai ar iš dalies susiję su pareiškimą paduodančia šalimi;
319. ii)kurie yra pakankamai svarbūs, ir jei į juos būtų buvę atsižvelgta bylą nagrinėjant Teisme, nuosprendis greičiausiai būtų buvęs kitoks;
320. b)nustatyta, kad lemiami įrodymai, į kuriuos buvo atsižvelgta bylą nagrinėjant Teisme ir kurie lemia apkaltinamąjį nuosprendį, buvo melagingi, padirbti ar suklastoti;
321. c)vienas ar daugiau teisėjų, dalyvavusių priimant apkaltinamąjį nuosprendį ar patv