BENDRASIS SUSITARIMAS

BENDRASIS SUSITARIMAS BENDRASIS SUSITARIMAS DĖL MUITŲ TARIFŲ IR PREKYBOS (GATT 1947) Australijos Sandraugos, Belgijos Karalystės, Brazilijos Jungtinių Valstijų, Birmos, Kanados, Ceilono, Čilės Respublikos, Kinijos Respublikos, Kubos Respublikos, Čekoslovakijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Indijos, Libano, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Naujosios Zelandijos, Norvegijos Karalystės, Pakistano, Pietų Rodezijos, Sirijos, Pietų Afrikos Sąjungos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės: pripažindamos, kad jų prekybiniai ir ekonominiai ryšiai turėtų padėti kelti gyvenimo lygį, užtikrinti visišką darbo jėgos panaudojimą ir nuolat augančių realių pajamų bei paklausos didėjimą, įvairiapusį pasaulinių išteklių panaudojimą ir gamybos bei prekybos plėtojimą, norėdamos prisidėti prie šių tikslų įgyvendinimo prisijungdamos prie abipusių ir visiems naudingų susitarimų, kuriais siekiama sumažinti muitų tarifų ir kitus prekybos apribojimus bei panaikinti diskriminacinį režimą tarptautinėje prekyboje, per savo atstovus susitarė: I DALIS I straipsnis Didžiausio palankumo režimas 1. Muito mokesčių ir kitų rinkliavų, taikomų importuojant ar eksportuojant, tarptautinių mokėjimų už importą arba eksportą pervedimų atžvilgiu, apmokestinimo tokiais muito mokesčiais ir rinkliavomis taikomos metodikos atžvilgiu, visų importui ir eksportui taikomų taisyklių ir formalumų atžvilgiu bei visų klausimų, apie kuriuos kalbama III straipsnio 2 ir 4 dalyse* atžvilgiu, pranašumas, palankumas, lengvatos arba atleidimas nuo mokesčių, kuriuos Susitariančioji Šalis suteiktų prekei, kurios kilmės valstybė yra ji, arba kuri yra skirta kitai valstybei, yra iš karto ir besąlygiškai suteikiami tokiai pačiai prekei, kilusiai iš visų kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijų arba skirtai joms. 2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos nereikalauja panaikinti preferencijų importo muitams ar rinkliavoms, jei jie neviršija šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dydžių ir atitinka žemiau pateiktus apibrėžimus: a) preferencijos, kurios galioja išimtinai dviejose ar daugiau teritorijų, išvardytų A priede, pagal tame pačiame priede nurodytas sąlygas; b) preferencijos, kurios galioja išimtinai dviejose ar daugiau teritorijų, kurios 1939 m. liepos 1 d. buvo susietos bendro suvereniteto arba protekcionizmo ar siuzereniteto ryšiais, ir kurios yra išvardytos B, C ir D prieduose, pagal juose nurodytas sąlygas; c) preferencijos, galiojančios išimtinai tarp JAV ir Kubos Respublikos; d) preferencijos, galiojančios išimtinai tarp kaimyninių valstybių, išvardytų E ir F prieduose. 3. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos preferencijoms tarp valstybių, kurios anksčiau yra buvusios Otomanų imperijos dalimi ir nuo jos atsiskyrė 1923 m. liepos 24 d., jei tokios preferencijos yra patvirtintos XXV straipsnio 5 dalimi#, kuris šiuo atžvilgiu yra taikomas remiantis XXIX straipsnio 1 dalies nuostatomis. 4. Preferencijos riba (marža)* prekei, kuriai preferencija leidžiama pagal šio straipsnio 2 dalį, bet nėra specialiai nustatyta kaip maksimali preferencijos riba (marža) prie šio Susitarimo pridedamame atitinkamame Tarifinių įsipareigojimų ir nuolaidų sąraše (toliau – Sąrašas) („Schedule“), neviršija: a) Sąraše nurodytos prekės taikomų muitų arba rinkliavų atžvilgiu skirtumo tarp didžiausio palankumo režimo normų ir Sąraše nurodytų preferencinių normų; jei preferencinė norma nenurodyta, šiame punkte yra taikoma 1947 m. balandžio 10 d. galiojusi preferencinė norma, o tuo atveju, kai nenurodyta didžiausio palankumo režimo norma, riba (marža) neviršija skirtumo tarp didžiausio palankumo režimo normos ir preferencinių normų, galiojusių 1947 m. balandžio 10 d.; b) muitų ar rinkliavų, taikomų nenurodytai Sąraše prekei, atžvilgiu skirtumo tarp didžiausio palankumo statuso normų ir preferencinių normų, galiojusių 1947 m. balandžio 10 d. Tuo atveju, kai Susitariančiomis Šalimis yra G priede išvardytos šalys, šios straipsnio dalies a ir b punktuose nurodyta data – 1947 m. balandžio 10 d. – yra keičiama atitinkama data, nurodyta tame priede. II straipsnis Tarifinių įsipareigojimų ir nuolaidų sąrašai („Schedules of Concessions“) 1.   a) Kiekviena Susitariančioji Šalis taiko kitoms Susitariančiosioms Šalims ne mažiau palankų prekybos režimą, negu tas, kuris yra nustatytas prie šio Susitarimo pridedamo atitinkamo Sąrašo atitinkamoje dalyje. b) Importuojant Susitariančiosios Šalies Sąrašo I dalyje aprašytas prekes į kitos Susitariančiosios Šalies teritoriją, o jei prekės yra kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijų prekės bei tame Sąraše nurodytų sąlygų ar išlygų objektai, įprastiniai muito mokesčiai, viršijantys Sąraše nurodytas normas, netaikomi. Tokioms prekėms taip pat netaikomi visi kiti importo muitai ir rinkliavos ar muitai ir rinkliavos, viršijantys šio Susitarimo sudarymo dieną nustatytus arba tuos, kuriuos tiesiogiai ar privalomai buvo reikalaujama taikyti pagal tą dieną importuojančioje teritorijoje galiojančius įstatymus. c) Importuojant Susitariančiosios Šalies Sąrašo II dalyje aprašytas prekes į kitos Susitariančiosios Šalies teritoriją, o jei prekės yra tų teritorijų prekės, kurioms pagal I straipsnį taikomas preferencinis režimas importuojant į Susitariančiosios Šalies teritoriją, bei tame Sąraše nurodytų sąlygų ar išlygų objektas, įprastiniai muito mokesčiai, viršijantys Sąrašo II dalyje nustatytus, netaikomi. Tokioms prekėms taip pat nėra taikomi visi kiti importo muitai ir rinkliavos ar muitai ir rinkliavos, viršijantys šio Susitarimo sudarymo dieną nustatytus arba tuos, kuriuos tiesiogiai ar privalomai buvo reikalaujama taikyti pagal tą dieną importuojančioje teritorijoje galiojančius įstatymus. Jokia šio straipsnio nuostata nedraudžia Susitariančiajai Šaliai išlaikyti Susitarimo sudarymo dieną galiojusius reikalavimus, pagal kuriuos nustatoma, kurioms prekėms gali būti taikomos preferencinių muito normos. 2. Jokia šio straipsnio nuostata nedraudžia Susitariančiajai Šaliai bet kuriuo metu prekės importui taikyti: a) rinkliavą, tolygią vidaus mokesčiui, kuris yra taikomas pagal III straipsnio 2 dalies nuostatas*, panašiai vietinei prekei arba gaminiui, ir pagal kurį importuotas produktas buvo visas arba iš dalies gautas arba pagamintas; b) antidempingo arba kompensacinį muitą, taikomą pagal VI straipsnio nuostatas*; c) mokesčius arba kitas rinkliavas, proporcingus suteiktų paslaugų kainai. 3. Susitariančioji Šalis nekeičia savo apmuitinamos vertės ar valiutų konvertavimo nustatymo metodų taip, kad būtų sumažinta nuolaidų vertė, nurodyta prie šio Susitarimo pridedamame atitinkamame Sąraše. 4. Jei Susitariančioji Šalis formaliai ar iš tikrųjų įkuria, remia ar suteikia prie šio Susitarimo pridedamame atitinkamame Sąraše aprašytos prekės importo monopolį, toks monopolis, išskyrus Sąraše nurodytus atvejus ir tuos atvejus, kai šalys pirminių derybų metu dėl nuolaidų yra susitarusios kitaip, turi veikti taip, kad muito vidurkio apsauga neviršytų to apsaugos kiekio, kuris yra nurodytas tame Sąraše. Šios straipsnio dalies nuostatos neriboja Susitariančiąsias Šalis teikti paramą, kuri leidžiama pagal kitas šio Susitarimo nuostatas*, vietos gamintojams. 5. Jei Susitariančioji Šalis mano, kad kita Susitariančioji Šalis netaiko prekei režimo, kuris, pirmosios Susitariančiosios šalies įsitikinimu, turėtų būti taikomas, remiantis nuolaidomis, kurios yra nurodytos prie šio Susitarimo pridedamame atitinkamame Sąraše, ji tiesiogiai praneša apie tai antrajai Susitariančiajai Šaliai. Jei pastaroji sutinka, kad turėtų būti taikomas režimas, kurį Susitariančioji Šalis laiko taikytinu, tačiau pareiškia, kad toks režimas negali būti taikomas, kadangi teismas ar kokia kita atitinkama institucija nutarė, kad pagal šios Susitariančiosios Šalies tarifų įstatymus ta prekė negali būti klasifikuojama taip, kad jai būtų pritaikytas šio Susitarimo numatytas režimas, abi Susitariančiosios šalys kartu su kitomis iš esmės suinteresuotomis Susitariančiosiomis Šalimis nedelsdamos pradeda tolesnes derybas dėl su tuo susijusių kompensacinių priemonių. 6.   a) Specifiniai muitai ir rinkliavos, įtraukti į tų Susitariančiųjų šalių, kurios yra Tarptautinio valiutos fondo (toliau – TVF) narės, tarifinių įsipareigojimų ir nuolaidų sąrašus, ir tų specifinių muitų ir rinkliavų, kuriuos taiko tos Susitariančiosios šalys, preferencijų ribos (maržos) yra išreikštos atitinkamos valiutos nominaline verte, kuri yra patvirtinta ar laikinai TVF pripažinta Susitarimo sudarymo dieną. Todėl, jei ši nominalinė vertė yra sumažinama, remiantis TVF steigimo sutarties straipsniais, daugiau kaip dvidešimt procentų, tokie specifiniai muitai, rinkliavos ir preferencijų ribos (maržos) gali būti koreguojamos atsižvelgiant į tokį sumažinimą; su sąlyga, kad SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS (t. y., remiantis XXV straipsniu, kartu veikiančios Susitariančiosios šalys) sutinka, kad tokie pakoregavimai nesumažins atitinkamuose Sąrašuose arba kitose šio Susitarimo nuostatose numatytos nuolaidų vertės ir kad visiems veiksniams, kurie gali turėti įtakos tokių pakoregavimų reikalingumui ar būtinumui, bus skiriamas tinkamas dėmesys. b) Tokios pat nuostatos yra taikomos Susitariančiajai šaliai, kuri nėra TVF narė, nuo tos dienos, kai ji ja tampa arba pagal XV straipsnį sudaro specialų susitarimą dėl valiutos keitimo. 7. Prie šio Susitarimo pridedami Sąrašai („Schedules“) yra laikomi šio Susitarimo I dalies neatsiejama dalimi. II DALIS III straipsnis* Nacionalinis režimas vidaus mokesčių sistemai ir taisyklėms 1. Susitariančiosios šalys pripažįsta, kad vidaus mokesčiai ir kitos vidaus rinkliavos, tai pat įstatymai, kiti teisės aktai bei reikalavimai, turintys įtakos prekių pardavimui, pasiūlai, pirkimui, transportavimui, paskirstymui ar panaudojimui valstybės viduje, taip pat vidaus kiekybinio reguliavimo taisyklės, reikalaujančios prekių sudėties, perdirbimo ar panaudojimo nustatytais kiekiais ar proporcijomis, neturėtų būti taikomi importuotoms ar vietinėms prekėms taip, kai toks taikymas leistų apsaugoti vietinę gamybą*. 2. Susitariančiosios Šalies prekėms, importuotoms į kitos Susitariančiosios šalies teritoriją, nėra tiesiogiai ar netiesiogiai taikomi jokie vidaus mokesčiai ar rinkliavos, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai viršytų vietinėms prekėms taikomus mokesčius ir rinkliavas. Be to, Susitariančioji Šalis jokiu kitu būdu netaiko vidaus mokesčių ar kitų vidaus rinkliavų importuotiems ar vietiniams produktams tokiu būdu, kuris prieštarautų šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems principams. 3. Kai dėl vidaus mokesčių, kurie nesuderinami su šio straipsnio 2 dalies nuostatomis, bet kurie yra reglamentuoti pagal prekybos sutartį, įsigaliojusią 1947 m. balandžio 10 d., pagal kurią importo muitas apmokestintai prekei yra „įšaldytas“, t. y. negali būti didinamas, mokestį taikanti Susitariančioji Šalis gali atidėti šio straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą dėl tokių mokesčių iki tol, kol ji bus atleista nuo įsipareigojimų pagal minėtą prekybos sutartį tam, kad galėtų padidinti tokį muitą iki tokio lygio, kuris yra būtinas kompensuoti mokesčio apsauginio elemento pašalinimą. 4. Susitariančiosios šalies prekėms, importuotoms į kitos Susitariančiosios šalies teritoriją, yra taikomas ne mažiau palankus režimas, negu jau taikomas vietinės kilmės panašioms prekėms įstatymų, kitų teisės aktų bei reikalavimų, turinčių įtakos jų pardavimui, pasiūlai, pirkimui, transportavimui, paskirstymui ar panaudojimui, atžvilgiu. Šios straipsnio dalies nuostatos nedraudžia skirtingų vidaus rinkliavų už prekių vežimą, kurios visiškai priklauso nuo transporto pajėgumų, bet ne nuo prekės kilmės. 5. Susitariančioji Šalis nenustato ir netaiko bet kokių vidaus kiekybinio reguliavimo taisyklių dėl prekės sudėties, perdirbimo ar panaudojimo nustatytais kiekiais ar proporcijomis, kai taisyklės tiesiogiai ar netiesiogiai reikalauja, kad prekės, esančios taisyklės objektu, nustatytas kiekis ar proporcija turi būti tiekiama iš vietinių šaltinių. Be to, Susitariančioji Šalis jokiu būdu netaiko vidaus kiekybinio reguliavimo taisyklių tokiu būdu, kuris prieštarautų šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems principams*. 6. Šio straipsnio 5 dalies nuostatos netaikomos vidaus kiekybinio reguliavimo taisyklėms, galiojusioms Susitariančiosios šalies teritorijoje 1939 m. liepos 1 d., 1947 m. balandžio 10 d. arba 1948 m. kovo 24 d. pagal Susitariančiosios šalies pasirinkimą; su sąlyga, kad bet kokia taisyklė, prieštaraujanti šio straipsnio 5 dalies nuostatoms, nebus pakeista taip, kad pakenktų importui, ir bus traktuojama kaip muito mokestis, dėl kurio galima derėtis. 7. Vidaus kiekybinio reguliavimo taisyklės, susijusios su prekės sudėties, perdirbimo ar panaudojimo nustatytais kiekiais ar proporcijomis, nėra taikomos tokiu būdu, kad tuos kiekius ar proporcijas paskirstytų išoriniams tiekimo šaltiniams. 8.   a) Šio straipsnio nuostatos netaikomos įstatymams, kitiems teisės aktams ar reikalavimams, reglamentuojantiems valdžios įstaigų prekių įsigijimą, kai prekės yra perkamos valdžios įstaigų užsakymu, ir neplanuojama jų perparduoti arba panaudoti pardavimui skirtų prekių gamybai. b) Šio straipsnio nuostatos nedraudžia mokėti subsidijų išimtinai vietiniams gamintojams, įskaitant mokėjimus iš įplaukų, atsiradusių dėka vidaus mokesčių ar rinkliavų, atitinkant šio straipsnio nuostatas, ir įskaitant subsidijas, kurios yra suteikiamos per valdžios įstaigų vietinių prekių pirkimus. 9. Susitariančiosios šalys pripažįsta, kad maksimalios kainos vidaus kontrolės priemonės, net, jei jos ir atitinka kitas šios straipsnio nuostatas, gali turėti žalingą poveikį kitoms Susitariančiosioms šalims, tiekiančioms importuojamas prekes. Todėl tokias priemones taikančios Susitariančiosios šalys, siekdamos išvengti minėto žalingo poveikio, atsižvelgia į eksportuojančių Susitariančiųjų šalių interesus. 10. Šio straipsnio nuostatos nedraudžia Susitariančiajai šaliai nustatyti ir toliau taikyti vidaus kiekybinio reguliavimo taisykles, susijusias su kino filmų demonstravimu ir atitinkančias IV straipsnio reikalavimus. _____________________________________ *       # Autentiškame tekste klaidingai nurodyta „5 dalies (a) punktu“. IV straipsnis Ypatingos nuostatos, susijusios su kino filmais Jei Susitariančioji Šalis nustato ar taiko vidaus kiekybinio reguliavimo taisykles, susijusias su kino filmų demonstravimu, tos taisyklės įgauna demonstravimo kvotų formą, kuri atitinka šiuos reikalavimus: a) turint demonstravimo kvotas, galima reikalauti, kad nacionalinio kino filmų demonstravimui būtų nustatyta minimali viso faktiško demonstravimo laiko dalis, skiriama iš ne mažesnio kaip vienerių metų laikotarpio, skirto įvairios kilmės komerciniam filmų demonstravimui, ir būtų apskaičiuota demonstravimo laiko kiekviename kino teatre per metus arba ekvivalentiškai; b) išskyrus demonstravimo laiką, paskirtą nacionaliniams filmams pagal demonstravimo kvotą, demonstravimo laikas, įskaitant tą, kurį administracija išskyrė iš demonstravimo laiko limito, skirto nacionaliniams filmams, nėra nei formaliai, nei iš tikrųjų skirstomas kitiems tiekimo šaltiniams; c) nepaisant šio straipsnio b punkto nuostatų, Susitariančiosios šalys gali taikyti demonstravimo kvotas, remiantis šio straipsnio a punkto reikalavimais, kai yra skiriama minimali demonstravimo laiko dalis nustatytos kilmės kino filmams, bet ne šias kvotas taikančios Susitariančiosios šalies kino filmams; su sąlyga, kad tokia minimali demonstravimo laiko dalis neviršytų limito, galiojusio 1947 m. balandžio 10 d.; d) demonstravimo kvotų apribojimas, liberalizavimas ar panaikinimas yra derybų objektas. V straipsnis Tranzito laisvė 1. Prekės (įskaitant bagažą), taip pat laivai ir kitos transporto priemonės, yra laikomos vykstančiomis tranzitu per Susitariančiosios šalies teritoriją, kai kelionė per tokią teritoriją su ar be perkrovimo, sandėliavimo, krovinio padalijimo ar vežimo būdo pakeitimo sudaro tik dalį visos kelionės, kuri prasideda ir baigiasi už Susitariančiosios šalies, per kurios teritoriją vežama, ribų. Šiame straipsnyje tokio tipo vežimas yra vadinamas „vežimas tranzitu“. 2. Vežimui tranzitu per kiekvienos Susitariančiosios šalies teritoriją suteikiama tranzito laisvė tarptautiniam tranzitui patogiausiais maršrutais, vykdant vežimus į (iš) kitos Susitariančiosios šalies teritorijos. Nėra daromos jokios išimtys laivo vėliavos, kilmės, išvykimo, įėjimo, išėjimo ar paskirties punkto pagrindu ar dėl visų kitų aplinkybių, susijusių su prekių, laivo arba kitų transporto priemonių nuosavybe. 3. Susitariančioji Šalis gali reikalauti, kad vežimas tranzitu per jos teritoriją būtų vykdomas per atitinkamą muitinės postą, tačiau, išskyrus tuos atvejus, kai yra nesilaikoma muitinių įstatymų ir kitų teisės aktų, toks transportas, atvykstantis ar išvykstantis į (iš) kitos Susitariančiosios šalies teritoriją, nėra bereikalingai sulaikomas ar suvaržomas ir yra atleidžiamas nuo muitų ir tranzito mokesčių bei kitų tranzitui taikomų rinkliavų, išskyrus transportavimo rinkliavas arba rinkliavas, susijusias su administracinėmis išlaidomis dėl tranzito ar suteiktų paslaugų. 4. Visi apmokestinimai ir taisyklės, kurias Susitariančiosios šalys taiko vežimui tranzitu iš (į) kitos Susitariančiosios Šalies teritoriją, yra pagrįsti, atsižvelgiant į vežimo sąlygas. 5. Visoms rinkliavoms, taisyklėms ir formalumams, susijusiems su tranzitu, kiekviena Susitariančioji Šalis taiko vežimui iš (į) kitos Susitariančiosios šalies teritoriją ne mažiau palankų režimą, negu režimas, kokį ji taiko vežimui tranzitu iš (į) trečiosios šalies teritoriją*. 6. Kiekviena Susitariančioji Šalis prekei, kuri buvo vežama tranzitu per kitos Susitariančiosios Šalies teritoriją, taiko ne mažiau palankų režimą, negu režimas, kuris būtų taikomas toms pačioms prekėms, transportuojamoms iš jų kilmės valstybės tiesiogiai į paskirties punktą, aplenkiant antrosios Susitariančiosios šalies teritoriją. Tačiau Susitariančioji Šalis gali taikyti savo reikalavimus tiesioginiam prekių siuntimui, kurie galiojo šio Susitarimo sudarymo dieną, toms prekėms, kurioms tiesioginis siuntimas yra būtina sąlyga, kad prekės galėtų patekti į šalį pagal preferencines muito normas, arba toms prekėms būtų taikomas Susitariančiosios šalies nustatytas muitinio įvertinimo metodas. 7. Šio straipsnio nuostatos netaikomos lėktuvų tranzitui, bet taikomos prekių oro tranzitui (įskaitant bagažą). VI straipsnis Antidempingo ir kompensaciniai muitai 1. Susitariančiosios šalys pripažįsta, kad dempingas, pagal kurį vienos valstybės prekės yra pateikiamos kitos valstybės prekybai žemesne, negu yra jų tikroji vertė, turi būti panaikintas, jei tai sukelia arba gali sukelti esminės žalos Susitariančiosios šalies teritorijoje įsteigtai pramonės šakai arba iš esmės žlugdo vietinės pramonės kūrimą. Šiame straipsnyje prekė yra laikoma pateikta importuojančios valstybės prekybai žemesne, negu yra jos tikroji vertė, jei iš vienos valstybės į kitą eksportuojamos prekės kaina: a) yra žemesnė negu palyginamoji kaina, esant įprastiniams prekybos ryšiams, už tokią pat prekę, suvartojamą eksportuojančioje valstybėje, arba b) tuo atveju, kai nėra tokios vietinės kainos, kaina yra žemesnė už: i)  aukščiausią palyginamąją kainą už tokią pat prekę, skirtą eksportui į trečiąją šalį, esant įprastiniams prekybos ryšiams, arba ii) sumą, į kurią įeina prekės gamybos savikaina jos kilmės valstybėje ir pagrįstos pardavimo išlaidos bei pelnas. Tačiau kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į skirtingas pardavimo, apmokestinimo ir kitas sąlygas, turinčias įtakos kainų palyginamumui*. 2. Tam, kad Susitariančioji Šalis gautų kompensaciją arba galėtų užkirsti kelią dempingui, ji tokiai prekei gali taikyti antidempingo muitą, neviršijantį dempingo ribos (maržos) tos prekės atžvilgiu. Remiantis šiuo straipsniu, dempingo riba (marža) yra kainos skirtumas, nustatytas pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas*. 3. Kompensacinis muitas („countervailing duty“), taikomas Susitariančiosios šalies prekei, importuojamai į kitos Susitariančiosios šalies teritoriją, neviršija dotacijos ar subsidijos, kuri buvo tiesiogiai arba netiesiogiai suteikta tokiai prekei gaminti, perdirbti ar eksportuoti, įskaitant ir specialiąją subsidiją, skirtą konkrečios prekės vežimui. Terminas „kompensacinis muitas“ yra suprantamas kaip specialus muito mokestis, renkamas tam, kad būtų kompensuojama už tiesiogiai ar netiesiogiai suteiktą dotaciją ar subsidiją prekei gaminti, perdirbti ar eksportuoti*. 4. Susitariančiosios šalies prekė, importuojama į kitos Susitariančiosios šalies teritoriją, nėra antidempingo arba kompensacinio muito mokesčio objektas, kai tokia prekė yra atleista nuo muito mokesčių ar rinkliavų, taikomų panašioms prekėms jų kilmės ar eksporto valstybėje, arba kai tokie muitai ir rinkliavos grąžinamos. 5. Susitariančiosios šalies prekei, importuojamai į kitos Susitariančiosios šalies teritoriją, negali būti kartu taikomi antidempingo ir kompensacinis muitai norint kartu kompensuoti ir dempingą, ir eksporto subsidiją. 6.   a) Susitariančioji Šalis netaiko antidempingo ar kompensacinio muito kitos Susitariančiosios šalies prekės importui, jei ji neįrodo, kad dempingas ar subsidijavimas sukelia arba gali sukelti esminės žalos vietinės pramonės šakai arba iš esmės smukdo vietinės pramonės šakos kūrimą. b) SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS gali atsisakyti šios straipsnio dalies a punkto reikalavimų, kad Susitariančiajai šaliai būtų leista taikyti antidempingo ar kompensacinį muitą prekės importui tam, kad būtų kompensuotas dempingas ar subsidijavimas, kuris sukelia ar gali sukelti esminės žalos kitos Susitariančiosios šalies, eksportuojančios tokią pat prekę į importuojančios Susitariančiosios šalies teritoriją, pramonės šakai. SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS atsisako šios straipsnio dalies a punkto reikalavimų, kad būtų leista taikyti kompensacinį muito mokestį tais atvejais, kai jos įsitikinusios, kad subsidija sukelia ar gali sukelti esminės žalos kitos Susitariančiosios šalies, eksportuojančios tokią pat prekę į importuojančios Susitariančiosios šalies teritoriją, pramonės šakai*. c) Ypatingomis aplinkybėmis, kai delsimas galėtų sukelti žalos, kurią būtų sunku atitaisyti, Susitariančioji Šalis gali taikyti kompensacinį muitą šios straipsnio dalies b punkte nurodytais tikslais be išankstinio SUSITARIANČIŲJŲ ŠALIŲ pritarimo; su sąlyga, kad SUSITARIANČIOSIOMS ŠALIMS tuoj pat bus pranešta apie tokios priemonės įvedimą, ir kad kompensacinis muitas nedelsiant bus panaikintas, jei SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS jam nepritars. 7. Vidaus kainų ar atlyginimo vietiniams pagrindinių prekių gamintojams stabilizavimo sistema, nepaisant eksporto kainų svyravimų, kartais gali sukelti eksportui skirtos prekės pardavimą žemesne negu palyginamoji kaina, kurią moka pirkėjai už panašią prekę vidaus rinkoje, nėra laikoma žalos, kaip ji yra suprantama šio straipsnio 6 dalyje, priežastimi, jei Susitariančiųjų šalių, suinteresuotų tokia preke, konsultacijomis buvo nustatyta, kad: a) sistema taip pat sukelia prekės, skirtos eksportui, pardavimą aukštesne negu palyginamoji kaina, kurią moka pirkėjai už tokią pačią prekę vidaus rinkoje, ir b) sistema dėl efektyvaus gamybos reguliavimo ir dėl kitų priežasčių yra naudojama nestimuliuojant eksporto, kuris būtų nepateisinamai ar kaip nors kitaip žalingas kitų Susitariančiųjų šalių interesams. VII straipsnis Muitinis įvertinimas 1. Susitariančiosios šalys pripažįsta bendrų vertės nustatymo principų, išdėstytų šio straipsnio dalyse, galiojimą ir įsipareigoja vadovautis šiais principais dėl visų prekių, kurioms yra taikomi muitai ar kitos rinkliavos* arba kurių importo ar eksporto apribojimas yra grindžiamas arba reguliuojamas vertės nustatymu. Be to, bet kuriai Susitariančiajai šaliai paprašius, Susitariančiosios šalys peržiūri, ar įstatymai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys muitinį įvertinimą, atitinka šiuos principus. SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS gali prašyti, kad Susitariančiosios šalys pateiktų ataskaitas, kokių jos ėmėsi priemonių dėl šio straipsnio nuostatų vykdymo. 2.   a) Importuojamos prekės muitinis įvertinimas turėtų būti grindžiamas faktine importuojamos prekės, kuriai taikomas muitas, verte arba panašios prekės verte, o ne nacionalinės kilmės prekės verte arba ginčytinomis bei fiktyviomis vertėmis*. b) „Faktine verte“ turėtų būti laikoma tokia kaina, už kurią importuojančios valstybės įstatymų nustatytu laiku ir nustatytoje vietoje tokia ar panaši prekė, esant įprastiniams prekybiniams ryšiams bei ryškios konkurencijos sąlygomis, yra parduodama arba siūloma parduoti. Kai tokios ar panašios prekės kaina priklauso nuo to dydžio, kuris yra nurodytas konkrečiame sandoryje, kainos nustatymas turėtų būti visada susijęs arba su i) palyginamaisiais dydžiais, arba su ii) nemažiau palankiais importuotojams dydžiais, kurie susidaro, parduodant daugiau prekių, esant eksportuojančių ir importuojančių valstybių tarpusavio prekybai*. c) Kai faktinė vertė negali būti nustatoma pagal šios straipsnio dalies b punktą, prekės muitinis įvertinimas turi būti grindžiamas artimiausiu muitinio įvertinimo nustatymo metodu*. 3. Į importuojamos prekės muitinę vertę negali būti įtraukti vidaus mokesčiai, taikomi prekės kilmės arba eksporto valstybės viduje, nuo kurių importuojama prekė buvo atleista arba kurių atžvilgiu buvo ar bus išmokėta kompensacija. 4.   a) Išskyrus šiame punkte numatytus atvejus, visais kitais atvejais, kai pagal šio straipsnio 2 dalį Susitariančiajai šaliai reikia konvertuoti į savo valiutą kainą, išreikštą kitos valstybės valiuta, valiutos keitimo kursas kiekvienos konvertuojamos valiutos atžvilgiu nustatomas nominalinės vertės pagrindu, kaip nurodo Tarptautinio valiutos fondo steigimo sutarties straipsniai, arba pagal TVF pripažintą keitimo kursą, arba pagal nominalinę vertę, nustatytą specialiu susitarimu dėl valiutos keitimo, kuris yra sudaromas, remiantis šio Susitarimo XV straipsniu. b) Tais atvejais, kai nustatytos nominalinės vertės arba pripažinto valiutos keitimo kurso nėra, valiutos keitimo kursas aiškiai atspindi tokios valiutos vertę komerciniuose sandoriuose. c) SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS sutartyje su Tarptautiniu valiutos fondu suformuluoja taisykles, kuriomis vadovaujasi Susitariančiosios šalys konvertuodamos užsienio valiutas, kurioms daugkartinės keitimo normos yra laikomos tos pačios, kaip nustatyta Tarptautinio valiutos fondo steigimo sutarties straipsniuose. Susitariančioji Šalis šias taisykles užsienio valiutai gali taikyti šio straipsnio 2 dalies tikslais kaip nominalinės vertės alternatyvą. Iki tol, kol šias taisykles priims SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS, Susitariančioji Šalis bet kokiai užsienio valiutai šio straipsnio 2 dalies tikslais gali naudoti tas konvertavimo taisykles, kurios yra sudarytos taip, kad aiškiai atspindėtų užsienio valiutos vertę komerciniuose sandoriuose. d) Jokia šios straipsnio dalies nuostata nereikalauja, kad Susitariančioji Šalis dėl muitų keistų valiutos konvertavimo metodą, kuris yra taikomas jos teritorijoje šio Susitarimo sudarymo dieną, jei dėl tokio pakeitimo bendrai padidėtų jau mokami muitai. 5. Prekių, kurioms muitas, kitos rinkliavos ar apribojimai yra nustatomi pagal jų vertę, vertės nustatymo pagrindai ir metodai turėtų būti pastovūs, viešai skelbiami, kad prekiautojai galėtų apskaičiuoti prekių muitinę vertę tiksliai. VIII straipsnis Su importu ir eksportu susiję mokėjimai ir formalumai* 1.   a) Visi mokesčiai ir rinkliavos, nesvarbu, kokios jie rūšies (išskyrus importo ir eksporto muitus bei mokesčius, apibrėžtus III straipsnyje), kuriuos Susitariančioji Šalis taiko importui ar eksportui, turi būti apriboti apytikria suteiktų paslaugų savikaina ir neturi reikšti netiesioginės vietinių prekių apsaugos ar importo bei eksporto apmokestinimo fiskaliniais tikslais. b) Susitariančiosios šalys pripažįsta, kad reikia sumažinti šios straipsnio dalies a punkte nurodytų mokesčių ir rinkliavų skaičių bei jų įvairovę. c) Susitariančiosios šalys taip pat pripažįsta, kad reikia iki minimumo sumažinti bei supaprastinti su importu ir eksportu susijusius formalumus ir dokumentų tvarkymo reikalavimus*. 2. Susitariančioji Šalis, jei yra kitos Susitariančiosios šalies arba SUSITARIANČIŲJŲ ŠALIŲ prašymas, peržiūri, ar jos įstatymai ir kitų teisės aktai atitinka šio straipsnio nuostatas. 3. Susitariančiosios šalys neskiria didelių baudų už nedidelius muitų taisyklių ar procedūrinių reikalavimų pažeidimus. Ypač, jei baudą norima skirti už praleidimą ar klaidą muitinės dokumentuose, kurie gali būti lengvai ištaisomi ir akivaizdžiai buvo padaryti ne todėl, kad buvo ketinama apgauti arba kad to priežastis buvo didelis aplaidumas; tokia bauda turėtų būti ne kas kita, o paprasčiausiai – įspėjimas. 4. Šio straipsnio nuostatos apima mokesčius, rinkliavas, formalumus ir reikalavimus, kuriuos valdžios institucijos nustato importui ir eksportui, įskaitant tuos, kurie yra susiję su: a) konsuliniais sandoriais, tokiais kaip: važtaraščiai ir sertifikatai; b) kiekybiniais apribojimais; c) licencijavimu; d) valiutos keitimo kontrole; e) statistinėmis paslaugomis; f)  dokumentais, dokumentavimu ir sertifikavimu; g) analize ir tikrinimu; ir h) karantinu, sanitarija ir dezinfekavimu. IX straipsnis Kilmės žymėjimas 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis kitos Susitariančiosios šalies prekėms žymėti taiko ne mažiau palankų režimą, negu režimas, kurį ji taiko bet kurios trečiosios šalies panašioms prekėms žymėti. 2. Susitariančiosios šalys pripažįsta, kad, priimant ir įgyvendinant įstatymus bei kitus teisės aktus dėl kilmės žymėjimo, sunkumai bei nepatogumai, su kuriais gali susidurti eksportuojančios šalies pramonė bei prekyba, turi būti sumažinti iki minimumo, atitinkamą dėmesį sutelkiant į vartotojų apsaugojimą nuo apgaulingų bei klaidinančių nuorodų ant prekių. 3. Tais atvejais, kai tai praktiškai įmanoma, Susitariančiosios šalys turi leisti, kad reikalaujami kilmės ženklai būtų pritvirtinami importavimo metu. 4. Susitariančiųjų šalių įstatymai bei kiti teisės aktai dėl importuojamų prekių žymėjimo turi atitikti prekių žymėjimo reikalavimus, kad pats žymėjimas nesugadintų prekių, nepažeistų jų vertės arba nepagrįstai nepadidintų jų kainos. 5. Paprastai Susitariančioji Šalis neturi taikyti jokių specialių mokesčių ar baudų už nesugebėjimą įvykdyti žymėjimo reikalavimų iki importavimo, nebent nepagrįstai vilkinama ištaisyti žymėjimą ar buvo uždedami apgaulingi žymėjimo ženklai arba jei reikalaujamas žymėjimas nebuvo sąmoningai neatliktas. 6. Susitariančiosios šalys bendradarbiauja viena su kita, siekdamos išvengti prekės ženklo panaudojimo tokiu būdu, kuris neteisingai pateiktų tikrąją prekės kilmę ir pakenktų Susitariančiosios šalies prekės skiriamajam regiono ir geografiniam pavadinimui, kuris yra saugomas jos įstatymų. Kiekviena Susitariančioji Šalis skiria reikiamą dėmesį kitos šalies pateiktiems prašymams ir pareiškimams dėl anksčiau pateiktame sakinyje nurodytų įsipareigojimų dėl kitos Susitariančiosios šalies pateikto prekės pavadinimo. X straipsnis Prekybos taisyklių skelbimas ir taikymas 1. Įstatymai, kiti teisės aktai, teismo sprendimai ir bendro pobūdžio administraciniai nutarimai, galiojantys Susitariančiojoje šalyje ir susiję su prekių klasifikacijos, muitinio įvertinimo, muitų tarifų, mokesčių ir kitų rinkliavų bei tam tikrų reikalavimų, apribojimų ar draudimų importui/eksportui ar mokėjimų pervedimams nustatymu, turintys įtakos prekių pardavimui, paskirstymui, transportavimui, draudimui, sandėliavimui, tikrinimui, demonstravimui, perdirbimui, jungimui ar kitam panaudojimui, yra nedelsiant skelbiami, kad valdžia ir verslininkai galėtų su jais susipažinti. Tarptautinės prekybos politikai turintys įtakos susitarimai ir sutartys, sudaryti vienos Susitariančiosios šalies vyriausybės ar vyriausybinės institucijos su kitos Susitariančiosios šalies vyriausybe ar vyriausybine institucija, taip pat yra skelbiami. Šios straipsnio dalies nuostatos nereikalauja, kad Susitariančioji Šalis atskleistų konfidencialią informaciją, kuri trukdytų įstatymui įsigalioti ar kokiu kitu būdu prieštarautų visuomenės interesams, ar kenktų konkrečios valstybinės ar privačios įmonės teisėtiems komerciniams interesams. 2. Susitariančioji Šalis negali pradėti taikyti bet kokių priemonių dėl importo tarifų ir kitų importo mokesčių keitimo; naujų ar griežtesnių reikalavimų, apribojimų ar draudimo importui arba mokėjimų pervedimams įvedimo anksčiau, negu tokios priemonės yra oficialiai paskelbtos. 3.   a) Kiekviena Susitariančioji Šalis visus savo šio straipsnio 1 dalyje nurodytus įstatymus, kitus teisės aktus, sprendimus ir taisykles taiko vienodai, nešališkai ir pagrįstai. b) Kiekviena Susitariančioji Šalis remia ar, atsiradus poreikiui, įsteigia teismą, taip pat arbitražą ar administracinį teismą arba nustato procedūras, kad būtų greitai peržiūrimi ir ištaisomi su muitais susiję administraciniai veiksmai. Tokie teismai ar procedūros yra nepriklausomi nuo institucijų, kurioms yra patikėtas administracinių priemonių vykdymas, ir jų sprendimus tokios institucijos įgyvendina pagal jų nustatytą praktiką, jei nėra įteikta aukštesnės instancijos apeliacija teismui per importuotojui paskirtą apeliacijų įteikimo laikotarpį; su sąlyga, kad tokios institucijos vadovybė gali kreiptis dėl bylos peržiūrėjimo kitam teismo procesui, jei yra pagrindas manyti, kad sprendimas prieštarauja įstatymų principams arba realiems faktams. c) Šios straipsnio dalies b punkto nuostatos nereikalauja, kad būtų panaikintos ar pakeistos Susitarimo dieną Susitariančiosios šalies teritorijoje galiojusios procedūros, kurios iš tikrųjų užtikrina objektyvų ir nešališką administracinių veiksmų peržiūrėjimą, net ir tuo atveju, jei tokios procedūros nėra visiškai ar formaliai nepriklausomos nuo institucijų, kurioms yra patikėtas administracinių veiksmų vykdymas. Kiekviena Susitariančioji Šalis, taikanti tokias procedūras, jeigu yra prašymas, SUSITARIANČIOSIOMS ŠALIMS pateikia visą informaciją apie tokias procedūras, kad būtų galima nustatyti, ar jos neprieštarauja šio punkto reikalavimams. XI straipsnis* Bendras kiekybinių apribojimų panaikinimas 1. Susitariančioji Šalis neįsiveda ir netaiko jokių kitų, išskyrus muitus, mokesčius ar kitus apmokestinimus, draudimo ar apribojimo priemonių, veikiančių kvotų, importo ar eksporto licencijavimo ar kitu pavidalu, kitos Susitariančiosios šalies prekių importui ar eksportui arba prekei, kuri skirta eksportui į kitą Susitariančiąją šalį, parduoti. 2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos: a) eksporto draudimams ar apribojimams, kurie taikomi laikinai, kad eksportuojanti Susitariančioji Šalis išvengtų kritinės situacijos, susijusios su maisto produktų ar kitų būtinų prekių trūkumu; b) importo ir eksporto draudimams ar apribojimams, kurie yra būtini, kad prekių klasifikavimo, rūšiavimo ar realizavimo standartai bei taisyklės būtų pritaikyti tarptautinėje prekyboje; c) importo apribojimams, taikomiems bet kokia forma importuojamiems žemės ūkio ir žuvies produktams* ir reikalingiems vyriausybinių priemonių vykdymui, kuriomis siekiama: i)  apriboti leistos pardavinėti ar gaminti panašios vietinės prekės kiekį, arba, tuo atveju, kai panašios vietinės prekės gamyba yra nepakankama, vietinės prekės, kurią tiesiogiai gali pakeisti importuota prekė, kiekį; arba ii) pašalinti laikiną panašios vietinės prekės perteklių arba, jei panašios vietinės prekės gamyba yra nepakankama, perteklių vietinės prekės, kurią gali tiesiogiai pakeisti importuota prekė, leidžiant vietiniams vartotojams įsigyti perteklių nemokamai arba ma˛esnėmis negu rinkos kainomis; arba iii)         apriboti leidžiamus gyvulinės kilmės produkto, kurio gamyba visiškai arba didesne dalimi yra tiesiogiai priklausoma nuo importuotos prekės, gamybos kiekius, jei vietinė tokios prekės gamyba yra palyginti nedidelė. Susitariančioji Šalis, taikanti importo apribojimus, remiantis šios straipsnio dalies c punktu, viešai paskelbia visą leidžiamos importuoti prekės kiekį ar vertę per nustatytą būsimą periodą ir tokio kiekio ar vertės pakeitimus. Be to, taikant apribojimus pagal i papunktį, santykis tarp bendro importo skaičiaus ir bendros vietinės gamybos skaičiaus neturi būti mažesnis už tą, kurio pagrįstai galima būtų tikėtis, netaikant apribojimų. Nustatant tokį santykį, Susitariančioji Šalis atsižvelgia į ankstesniu laikotarpiu vyravusį santykį ir į specialias aplinkybes*, kurios galėjo ar gali turėti įtakos konkrečios prekės prekybai. XII straipsnis* Apribojimai, kuriais siekiama apsaugoti mokėjimų balansą 1. Nepaisant XI straipsnio 1 dalies nuostatų, Susitariančioji Šalis, siekdama apsaugoti savo išorinę finansinę padėtį ir mokėjimų balansą, gali apriboti leistų importuoti prekių kiekį ar vertę pagal žemiau išdėstytas šio straipsnio dalių nuostatas. 2.   a) Susitariančiosios šalies nustatyti arba sugriežtinti importo apribojimai pagal šį straipsnį neviršija tų, kurie yra reikalingi tam, kad: i)  būtų užkirstas kelias didelio valiutinių rezervų sumažėjimo grėsmei arba šis procesas būtų sustabdytas, arba ii) tuo atveju, kai Susitariančiosios šalies valiutos rezervai yra labai nedideli, būtų pasiekta pakankama rezervų didėjimo norma. Abiem atvejais tinkamas dėmesys yra skiriamas specialioms aplinkybėms, kurios gali turėti įtakos tokios Susitariančiosios šalies rezervams ar rezervų poreikiui, įskaitant tinkamą specialių kreditų ar kitų išteklių panaudojimą, kai tokie kreditai arba ištekliai yra prieinami. b) Padėčiai gerėjant, Susitariančiosios šalys, taikančios apribojimus pagal šios straipsnio dalies a punktą, nuosekliai juos mažina, palikdamos tik tiek, kiek tame punkte nurodytos sąlygos pateisina jų taikymą. Šalys panaikina apribojimus, kai jų įvedimas ir taikymas pagal a punktą daugiau negali būti pateisintas esančiomis sąlygomis. 3.   a) Susitariančiosios šalys įsipareigoja savo vidaus politikoje skirti tinkamą dėmesį tam, kad jų mokėjimų balanso pusiausvyra būtų išlaikyta ar atkuriama tvirtu ir ilgalaikiu pagrindu ir kad būtų išvengta neekonomiško gamybinių išteklių panaudojimo. Šalys pripažįsta, kad, norint pasiekti šių tikslų, reikėtų kaip galima plačiau taikyti priemones, kurios padeda plėsti, o ne siaurinti tarptautinę prekybą. b) Susitariančiosios šalys, taikydamos apribojimus pagal šį straipsnį, gali nustatyti apribojimų dydį skirtingų prekių ar prekių klasių importui tokiu būdu, kuris leistų suteikti prioritetą labiau reikalingų prekių importui. c) Susitariančiosios šalys, taikydamos apribojimus pagal šį straipsnį, įsipareigoja: i)  vengti bereikalingos žalos kitos Susitariančiosios šalies komerciniams ir ekonominiams interesams*; ii) netaikyti apribojimų taip, kad būtų nepagrįstai trukdomas bet kokių prekių importas minimaliais komerciniais kiekiais, nes tai sutrikdytų reguliarius prekių srautus; ir iii)         netaikyti apribojimų, kurie trukdytų komercinių pavyzdžių importui ar procedūrų, susijusių su patentu, prekės ženklu, autorinėmis teisėmis ir pan., vykdymui. d) Susitariančiosios šalys pripažįsta, kad Susitariančioji Šalis dėl savo vidaus politikos, nukreiptos į visiško ir efektyvaus užimtumo siekimą ir išlaikymą ar ekonominių išteklių plėtrą, gali pajusti poreikį importui, kuris gali sukelti šio straipsnio 2 dalies a punkte nurodytą grėsmę šalies valiutos rezervams. Todėl iš Susitariančiosios šalies, kuri visais kitais atžvilgiais vykdo šio straipsnio nuostatas, nereikalaujama panaikinti ar pakeisti apribojimų todėl, kad jos politikos pakeitimas sukeltų bereikalingus apribojimus, kurie pagal šį straipsnį gali būti taikomi. 4.   a) Susitariančioji Šalis, kuri įveda naujus apribojimus arba didina jau esamus, iš esmės sustiprindama priemones, taikomas pagal šį straipsnį, iš karto po tokių apribojimų įvedimo ar sustiprinimo (arba prieš tai, kai yra praktikuojamos išankstinės konsultacijos) konsultuojasi su SUSITARIANČIOSIOMIS ŠALIMIS dėl mokėjimų balanso sunkumų prigimties, galimų alternatyvių korekcinių priemonių ir dėl galimo apribojimų poveikio kitų Susitariančiųjų šalių ekonomikai. b) SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS jų pačių nustatytą dieną* peržiūri visus apribojimus, kurie pagal šį straipsnį tebėra taikomi tą dieną. Praėjus metams nuo tos dienos, Susitariančiosios šalys, taikančios importo apribojimus pagal šį straipsnį, kasmet turi surengti šios straipsnio dalies a punkte numatytas kasmetes konsultacijas su SUSITARIANČIOSIOMIS ŠALIMIS. c) i)  Jeigu konsultacijų su Susitariančiąja šalimi pagal šios straipsnio dalies a ir b punktus eigoje SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS nustato, kad taikomi apribojimai prieštarauja šio arba XIII straipsnių nuostatoms (atsižvelgiant į XIV straipsnio nuostatas), jos nurodo tokio prieštaravimo prigimtį ir gali patarti, kad tokie apribojimai būtų tinkamai pakeisti. ii)     Tačiau, jei per konsultacijas SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS nustato, kad apribojimų taikymas rimtai prieštarauja šio ar XIII straipsnių nuostatoms (atsižvelgiant į XIV straipsnio nuostatas) ir dėl to buvo padaryta arba gresia žalos Susitariančiosios šalies prekybai, jos praneša apie tai tuos apribojimus taikančiai Susitariančiajai šaliai ir pateikia tinkamų rekomendacijų dėl apribojimų taikymo atitikimo užtikrinimo per nurodytą laiką. Jei Susitariančioji Šalis neatsižvelgia į tokias rekomendacijas per nurodytą laikotarpį, SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS gali atleisti nuo įsipareigojimų bet kurią Susitariančiąją šalį, kurios prekyba yra priešiškai veikiama apribojimų, kuriuos pagal šį Susitarimą nustato kita Susitariančioji Šalis, taikanti tuos apribojimus pagal esamas aplinkybes. d) SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS pakviečia apribojimus pagal šį straipsnį taikančią Susitariančiąją šalį konsultacijoms, kai to prašo kita Susitariančioji Šalis, kuri gali pateikti prima facie įrodymus, kad apribojimai prieštarauja šio ar XIII straipsnių nuostatoms (atsižvelgiant į XIV straipsnio nuostatas) ir turi žalingą poveikį jos prekybai. Tačiau SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS tokio kvietimo nepateikia tol, kol jos neįsitikina, kad suinteresuotų Susitariančiųjų šalių tiesioginės diskusijos negali būti sėkmingos. Jeigu per konsultacijas su SUSITARIANČIOSIOMIS ŠALIMIS nėra pasiektas susitarimas, ir yra nuspręsta, kad taikomi apribojimai prieštarauja minėtoms nuostatoms, taip pat, kad buvo padaryta ar gresia žalos šią procedūrą inicijavusios Susitariančiosios šalies prekybai, šalys turi rekomenduoti atsisakyti arba pakeisti apribojimus. Jei nuo apribojimų nėra atsisakoma arba jei jie nėra pakeičiami per SUSITARIANČIŲJŲ ŠALIŲ nurodytą laikotarpį, šalys gali atleisti procedūrą inicijavusią Susitariančiąją šalį nuo įsipareigojimų pagal šį straipsnį apribojimus taikančiai Susitariančiajai šaliai taip, kaip jos laiko tinkama esamomis aplinkybėmis. e) Vykdydamos šio punkto reikalavimus, SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS atsižvelgia į išorinius veiksnius, neigiamai veikiančius apribojimus taikančios Susitariančiosios šalies eksportą*. f)  Sprendimas pagal šį punktą yra pateikiamas operatyviai ir, jei tai yra įmanoma, per 60 dienų nuo konsultacijų pradžios. 5. Jei apribojimai pagal šį straipsnį yra atkakliai ir plačiai taikomi, ir dėl pusiausvyros sutrikimo pradedama riboti tarptautinė prekyba, SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS inicijuoja diskusijas dėl kitų priemonių, kurias galėtų taikyti Susitariančiosios šalys (kurios turi sunkumų su mokėjimų balansu arba kurių mokėjimų balansas yra labai palankus) arba atitinkama tarpvyriausybinė institucija tam, kad būtų pašalintos pusiausvyrą trikdančios priežastys. Jei yra SUSITARIANČIŲJŲ ŠALIŲ kvietimas, Susitariančiosios šalys dalyvauja tokiose diskusijose. XIII straipsnis* Nediskriminacinis kiekybinių apribojimų taikymo principas 1. Susitariančioji Šalis netaiko draudimų ar apribojimų kitos Susitariančiosios šalies prekių importui ar prekių eksportui į kitos Susitariančiosios šalies teritoriją, jei tokių prekių importui iš visų trečiųjų šalių arba jų eksportui į trečiąsias šalis nėra taikomi panašūs draudimai ar apribojimai. 2. Taikydamos importo apribojimus tam tikrai prekei, Susitariančiosios šalys siekia tokio prekybos tai prekei paskirstymo, kuris leistų, kad visos Susitariančiosios šalys gautų tą prekių dalį, kurią būtų galima įsigyti nesant tokių apribojimų, ir dėl to šalys laikosi šių nuostatų: a) tais atvejais, kai kvotos, rodančios bendrą leistiną importo kiekį (paskirstytos ar nepaskirstytos tiekiančioms šalims), yra reikalingos, jos yra fiksuojamos, ir apie jas yra pranešama, remiantis šio straipsnio 3 dalies b punktu; b) tais atvejais, kai kvotų taikymas nėra būtinas, apribojimai gali būti taikomi importo licencijų ar leidimų be kvotų nustatymo forma; c) Susitariančiosios šalys nereikalauja, kad (išskyrus šios straipsnio dalies d punktu nustatytas kvotas) importo licencijos ar leidimai būtų naudojami konkrečios prekės iš konkrečios šalies ar šaltinio importui; d) tais atvejais, kai kvota yra paskirstyta tiekiančioms šalims, apribojimus taikanti Susitariančioji Šalis gali siekti susitarimo dėl kvotos paskirstymo visoms kitoms Susitariančiosioms šalims, kurios iš esmės suinteresuotos tos prekės tiekimu; tais atvejais, kai šis metodas nėra praktiškas, apribojimus taikanti Susitariančioji Šalis kitoms Susitariančiosioms šalims, kurios yra iš esmės suinteresuotos tos prekės tiekimu, suteikia tokią kvotos dalį, kuri nustatoma pagal tai, kokia bendro importuojamos prekės kiekio ar vertės dalis priklausė tai tiekiančiajai Susitariančiajai šaliai ankstesniu laikotarpiu, ir atitinkamą dėmesį skiria ypatingoms aplinkybėms, kurios galėjo ar gali turėti įtakos prekybai ta preke; negali būti nustatyta jokių kitų sąlygų ar papildomų reikalavimų, kurie trukdytų Susitariančiajai šaliai visiškai panaudoti jai skirtą visą kiekio ar vertės dalį, leistą importuoti per tą laikotarpį, kuriam nustatyta kvota*. 3.   a) Tais atvejais, kai dėl importo apribojimų yra išduodamos importo licencijos, apribojimus taikanti Susitariančioji Šalis suteikia visą reikiamą informaciją apie apribojimų taikymą, importo licencijų per paskutinį laikotarpį išdavimą ir tokių licencijų paskirstymą tiekiančioms šalims, kai to prašo konkrečios prekės prekyba suinteresuota Susitariančioji Šalis; su sąlyga, kad nėra įsipareigojama teikti informaciją, susijusią su importuojančių ar tiekiančių įmonių pavadinimais. b) Tais atvejais, kai importo apribojimai yra susiję su kvotų nustatymu, apribojimus taikanti Susitariančioji Šalis viešai paskelbia prekės ar prekių kiekį ar vertę, leidžiamą importuoti per nustatytą būsimą laikotarpį, ir apie tokio kiekio ar vertės pakeitimus. Nėra trukdoma įvežti tą prekės kiekį, kuris kvotų paskelbimo metu jau buvo kelyje (en route); su sąlyga, jei tokie kiekiai yra galimi dėl leistino importo kiekio konkrečiu laikotarpiu, taip pat, kai yra reikalinga, dėl leistinų importo kiekių kitu laikotarpiu ar laikotarpiais; ir toliau su sąlyga, kad jeigu Susitariančioji Šalis paprastai netaiko tokių apribojimų vartoti pateiktoms ar iš sandėlio vartoti paimtoms prekėms 30 dienų po apribojimo paskelbimo, tokia praktika turi būti laikoma visiškai atitinkančia šio punkto reikalavimus. c) Tais atvejais, kai kvotos yra paskirstytos tiekiančioms šalims, apribojimus taikanti Susitariančioji Šalis nedelsdama informuoja visas kitas šios konkrečios prekės tiekimu suinteresuotas Susitariančiąsias šalis apie kvotos dalį (kiekį ar vertę), paskirtą įvairioms tiekiančioms šalims, ir apie tai viešai paskelbia. 4. Kai dėl apribojimų, taikomų pagal šio straipsnio 2 dalies d punktą arba XI straipsnio 2 dalies c punktą, prekės parodomojo laikotarpio parinkimas ir specialių aplinkybių*, turinčių įtakos tos prekės prekybai, įvertinimas pirmiausia turi būti pateiktas apribojimus taikančios Susitariančiosios šalies; su sąlyga, kad tokia Susitariančioji Šalis, kitai turinčiai esminį suinteresuotumą tokios prekės tiekimu Susitariančiajai šaliai arba SUSITARIANČIOSIOMS ŠALIMS prašant, nedelsdama konsultuojasi su kita Susitariančiąja šalimi arba SUSITARIANČIOSIOMIS ŠALIMIS dėl nustatytos kvotos dalies, pasirinkto parodomojo laikotarpio tikslinimo, arba dėl specialių aplinkybių įvertinimo iš naujo, arba dėl sąlygų, formalumų ir kitų, vienpusiškai priimtų nuostatų, susijusių su atitinkamos kvotos paskirstymu ar jos neribotu taikymu, panaikinimo. 5. Šio straipsnio nuostatos yra taikomos Susitariančiosios šalies nustatytoms arba taikomoms tarifinėms kvotoms, taip pat, kiek tai yra taikytina pagal šio straipsnio principus, eksporto apribojimams. XIV straipsnis* Nediskriminacinio principo taikymo išimtys 1. Susitariančioji Šalis, kuri taiko apribojimus pagal XII straipsnį arba pagal XVIII straipsnio B skyrių, gali nukrypti nuo XIII straipsnio nuostatų tokiu būdu, kad būtų pasiektas tolygus efektas mokėjimų ir pervedimų už einamuosius tarptautinius sandorius apribojimų atžvilgiu, kuriuos ta Susitariančioji Šalis gali tuo metu taikyti remdamasi Tarptautinio valiutos fondo steigimo sutarties VII arba XIV straipsniais arba analogiškomis specialios sutarties dėl valiutos keitimo, sudarytos pagal XV straipsnio 6 dalį, nuostatomis*. 2. Susitariančioji Šalis, kuri taiko importo apribojimus pagal XII straipsnį arba pagal XVIII straipsnio B skyrių, esant SUSITARIANČIŲJŲ ŠALIŲ sutikimui, gali laikinai nukrypti nuo XIII straipsnio nuostatų savo užsienio prekybos nedidelės dalies atžvilgiu tais atvejais, kai suinteresuotos Susitariančiosios šalies ar Susitariančiųjų šalių pelnas gerokai viršija nuostolius, kuriuos gali patirti kitos Susitariančiosios šalys*. 3. XIII straipsnio nuostatos nedraudžia grupei teritorijų, turinčių bendrą kvotą Tarptautiniame valiutos fonde, taikyti apribojimus ne tarpusavio prekybai, o importui iš kitų šalių, remiantis XII straipsnio arba XVIII straipsnio B skyriaus nuostatomis, tuo atveju, kai tokie apribojimai visais kitais atžvilgiais atitinka XIII straipsnio nuostatas. 4. Pagal šio Susitarimo XI–XV straipsnius arba XVIII straipsnio B skyrių Susitariančiajai šaliai, taikančiai importo apribojimus pagal XII straipsnį arba pagal XVIII straipsnio B skyrių, nedraudžiama taikyti eksportą reguliuojančias priemones taip, kad padidėtų jos valiutinės pajamos, kurias ji gali naudoti, nenukrypdama nuo XIII straipsnio nuostatų. 5. Pagal šio Susitarimo XI–XV straipsnius arba XVIII straipsnio B dalį Susitariančiajai šaliai nedraudžiama taikyti kiekybinius apribojimus: a) turinčius tolygų poveikį valiutos keitimo apribojimams, kurie yra leidžiami remiantis Tarptautinio valiutos fondo steigimo sutarties VII straipsnio 3 dalies b punktu, arba b) pagal preferencinius susitarimus, pasiektus derybomis, kurias numato šio Susitarimo A priedas. XV straipsnis Susitarimai dėl valiutos keitimo 1. SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS siekia bendradarbiavimo su Tarptautiniu valiutos fondu tam, kad SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS ir Fondas galėtų vykdyti suderintą politiką – dėl valiutos keitimo laikomasi Fondo jurisdikcijos, dėl kiekybinių apribojimų bei kitų prekybos reguliavimo priemonių – laikomasi SUSITARIANČIŲJŲ ŠALIŲ jurisdikcijos. 2. Visais atvejais, kai SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS kviečiamos apsvarstyti ar imtis priemonių dėl problemų, susijusių su valiutos rezervais, mokėjimų balansais, užsienio valiutos keitimu, jos konsultuojasi su Tarptautiniu valiutos fondu. Tokiose konsultacijose SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS priima Fondo pateiktus statistinius duomenis ir kitus faktus, susijusius su valiutos keitimu, valiutos rezervais, mokėjimų balansais, ir priima Fondo sprendimą, ar Susitariančiosios šalies veiksmai valiutos keitimo klausimais atitinka Tarptautinio valiutos fondo steigimo sutarties straipsnius ar specialios sutarties dėl valiutos keitimo, sudarytos Susitariančiosios šalies ir SUSITARIANČIŲJŲ ŠALIŲ, sąlygas. SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS, priimdamos galutinį sprendimą dėl atvejų, numatytų XII straipsnio 2 dalies a punkte arba XVIII straipsnio 9 punkte, vadovaujasi Fondo apibrėžimais apie tai, kas yra laikoma rimtu Susitariančiosios šalies valiutos rezervų sumažėjimu, labai žemu valiutos rezervų lygiu arba pakankama valiutos rezervų didėjimo norma, ir dėl kitų konsultacijose nagrinėjamų klausimų, finansinių aspektų. 3. SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS siekia susitarimo su Fondu dėl šio straipsnio 2 dalyje numatytų konsultacijų darbo tvarkos. 4. Susitariančiosios šalys valiutos keitimo operacijomis negali žlugdyti* šio Susitarimo nuostatomis siekiamų tikslų, o savo prekybine veikla – Tarptautinio valiutos fondo steigimo sutarties nuostatomis siekiamų tikslų. 5. Jei SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS mano (bet kuriuo metu), kad Susitariančioji Šalis taiko valiutos keitimo apribojimus mokėjimams ir mokėjimų pervedimams už importą tokiu būdu, kuris prieštarauja šio Susitarimo numatomoms kiekybinių apribojimų išimtims, šalys tai praneša Fondui. 6. Susitariančioji Šalis, kuri nėra Fondo narė, per laikotarpį, kurį nustato su Fondu pasikonsultavusios SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS, tampa Fondo nare arba, jei ja netampa, su SUSITARIANČIOSIOMIS ŠALIMIS sudaro specialią sutartį dėl valiutos keitimo. Susitariančioji Šalis, kuri nustoja būti Fondo nare, su SUSITARIANČIOSIOMIS ŠALIMIS nedelsdama sudaro specialią sutartį dėl valiutos keitimo. Speciali sutartis dėl valiutos keitimo, kurią Susitariančioji Šalis sudaro remdamasi šia straipsnio dalimi, tampa jos įsipareigojimų pagal šį Susitarimą dalimi. 7.   a) Speciali sutartis dėl valiutos keitimo, kurią Susitariančioji Šalis su SUSITARIANČIOSIOMIS ŠALIMIS sudaro pagal šio straipsnio 6 dalį, užtikrina, kad nebus žlugdomi šio Susitarimo tikslai dėl Susitariančiosios šalies valiutos keitimo operacijų. b) Tokios sutarties sąlygos Susitariančiajai šaliai nenustato tokių įsipareigojimų dėl valiutos keitimo, kurie apskritai būtų labiau ribojantys negu Tarptautinio valiutos fondo steigiamosios sutarties straipsniais nustatyti įsipareigojimai Fondo nariams. 8. Susitariančioji Šalis, kuri nėra Fondo narė, pagal Tarptautinio valiutos fondo steigimo sutarties VIII straipsnio 5 dalies nuostatas turi pateikti tokią informaciją, kurios gali pareikalauti SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS tam, kad galėtų vykdyti savo funkcijas pagal šį Susitarimą. 9. Jokia šio Susitarimo nuostata nedraudžia: a) Susitariančiajai šaliai kontroliuoti valiutos keitimą arba taikyti apribojimus pagal Tarptautinio valiutos fondo steigimo sutarties arba specialios sutarties dėl valiutos keitimo, sudarytos Susitariančiosios šalies ir SUSITARIANČIŲJŲ ŠALIŲ, sąlygomis arba b) Susitariančiajai šaliai taikyti importo arba eksporto apribojimus ar kontrolę, kurių vienintelis tikslas, papildomai prie leidžiamų pagal XI, XII, XIII ir XIV straipsnius, yra valiutos keitimo kontrolės ar apribojimų dėl valiutos keitimo veiksmingumo siekimas. XVI straipsnis* Subsidijos A skyrius Bendros subsidijos 1. Jei Susitariančioji Šalis suteikia arba palaiko subsidijas, įskaitant bet kokio pobūdžio paramą kainoms ar pajamoms, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai didina prekės eksportą arba mažina prekės importą į (iš) jos teritoriją (-os), šalis raštu praneša SUSITARIANČIOSIOMS ŠALIMS apie subsidijos dydį bei pobūdį, apie subsidijos poveikį prekės ar prekių, kurios yra importuojamos į ar eksportuojamos iš jos teritorijos, kiekiui ir apie aplinkybes, verčiančias taikyti subsidijavimą. Tuo atveju, kai yra nustatoma, kad toks subsidijavimas gresia arba yra žalingas kitos Susitariančiosios šalies interesams, subsidijas taikanti Susitariančioji Šalis, esant prašymui, su kita suinteresuota Susitariančiąja šalimi (šalimis) arba su SUSITARIANČIOSIOMIS ŠALIMIS aptaria subsidijos taikymo apribojimo galimybes. B skyrius Papildomos nuostatos dėl eksporto subsidijų* 2. Susitariančiosios šalys pripažįsta, kad subsidijos suteikimas prekės eksportui gali turėti žalingų pasekmių kitoms Susitariančiosioms šalims, ir eksportuojančioms, ir importuojančioms, gali netinkamai sutrikdyti jų normalius komercinius interesus ir trukdyti šiuo Susitarimu siekiamų tikslų įgyvendinimui. 3. Todėl Susitariančiosios šalys turėtų vengti pagrindinių produktų eksporto subsidijavimo. Tačiau, jei Susitariančioji Šalis tiesiogiai ar netiesiogiai suteikia bet kokios formos subsidiją, kuri didina pagrindinių produktų eksportą iš jos teritorijos, tokia subsidija nėra naudojama tokiu būdu, kuris leistų Susitariančiajai šaliai turėti didesnę už jai prideramą eksporto dalį pasaulinėje prekyboje tuo produktu, atsižvelgiant į Susitariančiųjų šalių dalis prekyboje tokiu produktu per ankstesnį parodomąjį laikotarpį ir į specialias aplinkybes, kurios galėjo ar gali turėti įtakos prekybai tokiu produktu*. 4. Be to, nuo 1958 m. sausio 1 d. arba tuojau pat po šios datos Susitariančiosios šalys nebeteikia tiesiogiai ar netiesiogiai jokių subsidijų kitų prekių, išskyrus pagrindinių produktų, eksportui, kurio dėl subsidijavimo eksportuojamas produktas parduodamas vietinės rinkos pirkėjams ma˛esne už palyginamąją panašaus produkto kainą. Iki 1957 gruodžio 31 d. jokia Susitariančioji Šalis neišplečia 1955 m. sausio 1 d. įvestų tokio subsidijavimo mastų, įvesdama naujas arba išplėsdama jau esančias subsidijas*. 5. SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS nuolat peržiūri šio straipsnio nuostatų veikimą, kad, remiantis praktine patirtimi, nustatytų jo efektyvumą, siekiant šio Susitarimo tikslų ir vengiant subsidijavimo, kuris iš tikrųjų būtų žalingas Susitariančiųjų šalių prekybai ar interesams. XVII straipsnis Valstybinės prekybos įmonės 1.* a) Kiekviena Susitariančioji Šalis įsipareigoja, kad, jeigu ji įsteigia ar išlaiko valstybinę įmonę, nesvarbu, kur ji bebūtų, arba suteikia įmonei, formaliai ar iš tikrųjų, išimtines ar ypatingas teises*, tokia įmonė, pirkdama arba parduodama importo arba eksporto prekes, vadovaujasi bendrais nediskriminacinio režimo principais, kuriuos šis Susitarimas nustato vald˛ios priemonėms, veikiančioms privačių pardavėjų eksportą ar importą. b) Šios straipsnio dalies a punkto nuostatos yra suprantamos taip, kad tokios įmonės, tinkamai atsižvelgdamos į kitas šio Susitarimo sąlygas, prekiauja tik vadovaudamosi komercinio pagrįstumo principais*, įskaitant kainą, kokybę, tinkamumą, perkamumą, transportavimą ir kitas pirkimo-pardavimo sąlygas, ir kitų Susitariančiųjų šalių įmonėms suteikia adekvačią galimybę, esant tradicinei verslo praktikai, konkuruoti dėl dalyvavimo tokioje prekyboje. c) Susitariančioji Šalis netrukdo jos jurisdikcijai priklausančių įmonių (nesvarbu, ar aprašyta ar neaprašyta šios straipsnio dalies a punkte) veiklai pagal šios straipsnio dalies a ir b punktų principus. 2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos nėra taikomos tokių prekių importui, kurios yra skirtos ne perparduoti arba parduoti skirtų prekių gamybai*, bet vald˛ios poreikiams ir yra greitai ir galutinai suvartojamos. Tokiam importui kiekviena Susitariančioji Šalis kitų Susitariančiųjų šalių prekyboje taiko teisingą ir vienodą režimą. 3. Susitariančiosios šalys pripažįsta, kad šio straipsnio 1 dalies a punkte aprašytos įmonės gali veikti tokiu būdu, kad tai gali sukelti rimtų kliūčių prekybai; taigi derybos, rengiamos lygiateisiškumo ir abipusio naudingumo pagrindais, kuriomis siekiama apriboti arba sumažinti tokias kliūtis, yra labai svarbios tarptautinei prekybai plėtoti*. 4.   a) Susitariančiosios šalys praneša SUSITARIANČIOSIOMS ŠALIMS apie prekes, kurias šio straipsnio 1 dalies a punkte aprašytos įmonės importuoja į arba eksportuoja iš jų teritorijų. b) Susitariančioji Šalis, įvedusi, palaikanti ar sankcionuojanti prekės, kuri nėra nuolaidos, taikomos pagal II straipsnį, objektas, importo monopolį, prašant kitai ta preke plačiai prekiaujančiai Susitariančiajai šaliai, informuoja SUSITARIANČIĄSIAS ŠALIS apie tokios prekės importo kainos pakėlimą* per pastarąjį parodomąjį laikotarpį arba, kai to padaryti neįmanoma, apie kainą, kurios reikalaujama, kai tokia prekė yra perparduodama. c) SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS gali, jei to prašo Susitariančioji Šalis, kuri turi pagrindo manyti, kad 1 dalies a punkte aprašytos įmonės veikla kenkia jos interesams pagal šį Susitarimą, paprašyti, kad Susitariančioji Šalis, įkūrusi, palaikanti arba sankcionuojanti tokią įmonę, pateiktų informaciją apie įmonės veiklą dėl šio Susitarimo nuostatų vykdymo. d) Šio punkto nuostatos nereikalauja, kad Susitariančio …