Pareiškėjas minėtų Rezoliucijos nuostatų konstitucingumą ginčija tuo aspektu, kad pagal tas nuostatas yra numatoma sustabdyti privalomąją pradinę karo tarnybą ir iš tikrųjų šios tarnybos atlikimas jau stabdomas. Tačiau, pareiškėjo manymu, veiksmingų privalomosios pradinės karo tarnybos alternatyvų, kurios sudarytų sąlygas Tautai ir piliečiams įgyvendinti Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje numatytas teises ir pareigas, susijusias su Tėvynės gynimu, įstatymų leidėjas nenumatė.
\n
2.Ginčijamose Rezoliucijos nuostatose įtvirtinti šie teiginiai:
\n
–tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės (penktoji pastraipa);
\n
–numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius (šeštoji pastraipa);
\n
–siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti kitų metų principinę kariuomenės struktūrą, įskaitant ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius (aštuntoji pastraipa).
\n
3.Pagal Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 182 straipsnio 1 dalį rezoliucija yra Seimo nenorminis aktas, priimamas, kai siekiama patvirtinti raštu Seimo nuomonę kokiu nors valstybei svarbiu klausimu.
\n
4.Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamoje Rezoliucijoje yra išdėstyta tam tikra Seimo pozicija kariuomenės organizavimo klausimu ir pateikiami pasiūlymai Vyriausybei dėl atitinkamo teisinio reguliavimo projektų sukūrimo. Taigi ši Seimo Rezoliucija nėra norminis teisės aktas, tiesiogiai sukeliantis teisinius padarinius. Tai yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalį įgalioto įstatymais reguliuoti krašto apsaugos organizavimą, priimtas teisės aktas, kuriame numatytos tam tikros karo tarnybos organizavimo politikos kryptys ir sudaromos prielaidos nustatyti tam tikrą teisinį reguliavimą. Pažymėtina ir tai, kad šio akto konstitucingumas yra viena iš jo pagrindu parengto teisinio reguliavimo konstitucingumo prielaidų.
\n
Todėl ginčijamų Rezoliucijos nuostatų, kuriose nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, konstitucingumas vertintinas jų turinio, kurio pagrindu turėtų vykti teisėkūros procesai, atitikties Konstitucijai aspektu.
\n
5.Minėta, kad pagal Konstituciją krašto apsaugos teisinis reguliavimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui. Įstatymų leidėjas privalo įvertinti galimas grėsmes valstybės saugumui, ilgalaikius politinius procesus, valstybės dalyvavimą valstybių tarpusavio pagalbos organizacijose, valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo užtikrinimo, taikos palaikymo misijose ir kt. Konstitucijai neprieštarautų tik toks krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, teisinis reguliavimas, kuris būtų nustatytas atsižvelgiant į galimas grėsmes valstybės saugumui ir užtikrintų tinkamą valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia tinkamą piliečių parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.
\n
Taigi įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktus, inter alia Rezoliuciją, kuriais numatoma pertvarkyti krašto apsaugos sistemą pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės, turi įvertinti valstybės padėtį geopolitinės realybės požiūriu ir valstybės gynybos galimybes.
\n
6.Minėta, kad Lietuvos Respublika yra NATO – kolektyvinės gynybos organizacijos – narė. Kolektyvinės savigynos principas, kurį galima laikyti visos Šiaurės Atlanto Sutarties, taip pat ir NATO veiklos pagrindu, įtvirtintas Sutarties 5 straipsnyje, pagal kurį Sutarties šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu. Tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, įsipareigoja nedelsdama suteikti pagalbą užpultai ar užpultoms šalims, individualiai ir kartu su kitomis šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti.
\n
Lietuvos Respublikai taikomos minėtos Šiaurės Atlanto Sutarties straipsnio garantijos užtikrina kitų 27 NATO narių pagalbą ginkluoto užpuolimo atveju. Ratifikavusi Šiaurės Atlanto Sutartį Lietuvos Respublika ne tik gavo papildomas kolektyvines saugumo garantijas, bet ir prisiėmė įsipareigojimus kartu su kitomis šios Sutarties šalimis teikti pagalbą užpultoms šalims.
\n
7.Taigi Lietuvos Respublika, siekdama apsaugoti Konstitucijoje expressis verbis įtvirtintas vertybes – valstybės nepriklausomybę, teritorijos neliečiamybę, konstitucinę santvarką, privalo krašto apsaugos sistemą, inter alia karo tarnybą, organizuoti taip, kad valstybė turėtų gerai parengtų, reguliarių, pasirengusių operatyviai reaguoti į grėsmes valstybės saugumui karo tarnybos pagrindu sudarytų junginių. Tai gali būti savanorių karo tarnybos ir privalomosios karo tarnybos arba profesinės karo tarnybos (arba kelių minėtų tarnybos rūšių) pagrindu sudaryta kariuomenė, pajėgi vykdyti valstybės gynybos funkcijas. Pagal Konstituciją, inter alia jos 139 straipsnio 2 dalį, konkretų kariuomenės modelį turi nustatyti įstatymų leidėjas.
\n
Paminėtina ir tai, kad prievolė Lietuvos Respublikai organizuoti krašto apsaugos sistemą taip, kad būtų reguliarių, gerai parengtų karo tarnybos pagrindu sudarytų junginių, kyla ir iš Lietuvos prisiimtų tarptautinių, inter alia Lietuvos Respublikos ratifikuotoje Šiaurės Atlanto Sutartyje numatytų, įsipareigojimų dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijose, taikos palaikymo misijose ir pan. Tarptautiniuose dokumentuose, inter alia Šiaurės Atlanto Sutartyje, nėra reikalavimo valstybėms pasirinkti konkretų kariuomenės modelį.
\n
8.Kaip minėta, įstatymais reguliuojant karo tarnybos organizavimą turi būti užtikrintas Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje numatytas karo prievolės (privalomosios karo tarnybos) institutas, kurio formos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nėra apibrėžtos. Šiame kontekste pažymėtina, kad ginčijamoje Rezoliucijoje expressis verbis nėra numatytas privalomosios karo tarnybos instituto panaikinimas. Ginčijamoje Rezoliucijos šeštosios pastraipos nuostatoje įstatymų leidėjas išreiškė poziciją dėl kariuomenės pertvarkos, susijusios inter alia su privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikio reguliariu persvarstymu (kiekvienais metais įstatymu tvirtinant tokios tarnybos karių ribinį skaičių), siedamas tai ir su finansinėmis valstybės galimybėmis.
\n
9.Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos nuostatų, įtvirtintų inter alia Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje, 142 straipsnyje, taip pat išplaukia, kad įstatymų nustatyta tvarka paskelbus mobilizaciją, inter alia užsienio ginkluoto užpuolimo atveju, piliečiams kyla konstitucinė pareiga atlikti privalomąją karo tarnybą. Įstatymų leidėjas turi konstitucinę priedermę įstatymais reglamentuoti privalomosios karo tarnybos mobilizacijos atveju atlikimo tvarką, kuri užtikrintų valstybės gynimą nuo ginkluotos agresijos. Atsižvelgiant į tai taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos piliečius tinkamai parengti mobilizacijai.
\n
10.Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip jau minėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, piliečiams, atliekantiems savo konstitucines pareigas, inter alia pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, turi būti sudarytos prielaidos tinkamai pasirengti ją vykdyti. Priešingu atveju, t. y. tinkamai neparengus piliečių atlikti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia ne tik kiltų nepamatuotai didelė grėsmė piliečių, pašauktų ginti savo šalį nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, bet tam tinkamai neparengtų, sveikatai ir (ar) gyvybei, bet ir apskritai tokie piliečiai negalėtų atlikti iš Konstitucijos jiems kylančios priedermės ginti savo valstybę. Taigi įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, valstybės gynimo nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, kuris tam tikrais atvejais būtų įgyvendinamas ir Konstitucijoje numatytu mobilizacijos būdu, organizavimo teisinį reguliavimą turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į konstitucines piliečių teises, inter alia teisę pareigą ginti valstybę (inter alia privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju) atlikti tinkamai pasirengus.
\n
11.Todėl, kaip minėta, įstatymų leidėjui net ir nusprendus sustabdyti (atidėti) šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą, iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kitų principų, jam kyla pareiga įtvirtinti tokį karo tarnybos sistemos teisinį reguliavimą, kurį taikant būtų nustatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą, parengimo ginti valstybę priemonės (pvz., privalomi kariniai mokymai, dalyvavimas atitinkamos organizacijos, priskiriamos krašto apsaugos sistemai, veikloje, visuotiniai krašto apsaugos sistemos renginiai ir pan.), užtikrinančios tinkamą piliečių parengimą vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (inter alia mobilizacijos atveju).
\n
12.Rezoliucijoje nėra numatyta konkrečių piliečių parengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo priemonių. Tačiau Rezoliucijoje nėra paneigiama piliečių pareiga ginti valstybę nuo ginkluoto užpuolimo, taip pat nepaneigiama įstatymų leidėjo priedermė nustatyti teisinį reguliavimą, užtikrinantį piliečių parengimą ginti valstybę.
\n
Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į Rezoliucijos, kaip ne norminio, o programinio dokumento, atspindinčio įstatymų leidėjo valią dėl tam tikrų politikos krypčių, specifiškumą, parengimo ginti valstybę priemonių sistemos teisinis reguliavimas nėra Rezoliucijos objektas. Minėti teisinio reguliavimo klausimai turi būti sprendžiami įstatymų leidėjo priimamuose norminiuose teisės aktuose.
\n
13.Kita vertus, kaip minėta, Rezoliucija yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalį įgalioto įstatymais reguliuoti krašto apsaugos organizavimą, priimtas teisės aktas, kuriame numatytos tam tikros karo tarnybos organizavimo politikos kryptys ir sudaromos prielaidos atitinkamiems teisėkūros procesams. Todėl Rezoliucijos turinio atitiktis Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams yra viena iš svarbių Rezoliucijos pagrindu sukurto teisinio reguliavimo konstitucingumo prielaidų.
\n
14.Šiame kontekste pažymėtina, jog ginčijamos Rezoliucijos septintoje pastraipoje yra pabrėžta, „kad pilietinis ir tautinis ugdymas, savanorių karo tarnybos ir Lietuvos šaulių sąjungos veiklos stiprinimas yra būtinas šalies gynybinei galiai didinti“.
\n
Taigi įstatymų leidėjas, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamomis nuostatomis išreiškęs poziciją dėl karo tarnybos pertvarkos pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės, kartu pabrėžė pilietinio ugdymo, būtino šalies gynybinei galiai stiprinti, svarbą. Tokia įstatymų leidėjo pozicija sudaro prielaidas spręsti, kad jis siekia karo tarnybos reformą vykdyti kompleksiškai spręsdamas klausimus, susijusius su kariuomenės organizavimu kitokių nei privalomoji pradinė karo tarnyba tarnybos rūšių pagrindu ir piliečių kariniu parengimu kitokiomis nei privalomoji pradinė karo tarnyba priemonėmis.
\n
15.Taigi tai, kad ginčijamoje Rezoliucijoje nėra numatyta konkrečių kitokių nei privalomoji pradinė karo tarnyba piliečių parengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo priemonių, nėra pagrindas konstatuoti, kad Rezoliucijoje įtvirtintos ginčijamos nuostatos, pagal kurias numatoma pertvarkyti karo tarnybą, kariuomenę organizuojant profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu, prieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio 2 dalies nuostatoms, įtvirtinančioms piliečių teises ir pareigas, susijusias su valstybės gynimu, taip pat ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą diskreciją reglamentuoti krašto apsaugos sistemą ir ginčijamoje Rezoliucijoje nustatydamas karo tarnybos organizavimo gaires, nenukrypo nuo iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo , šias Konstitucijos nuostatas aiškinant kartu su 139 straipsnio 1, 2 dalimis, kylančios konstitucinės pareigos numatyti valstybės gynybos teisinių priemonių sistemą atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su galimomis grėsmėmis valstybės saugumui.
\n
16.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Rezoliucijos penktosios pastraipos nuostata „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
V Dėl Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostatos atitikties Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Pareiškėjas prašo ištirti Koncepcijos 18 punkto nuostatos „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“ atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
2.Pareiškėjas minėtos Koncepcijos nuostatos konstitucingumą ginčija tuo aspektu, kad Vyriausybei numačius galimybę Lietuvos Respublikos piliečiams neatlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, jie gali būti neparengti vykdyti konstitucinę pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.
\n
3.Minėta, kad Koncepcijoje, kurios 18 punkto nuostata yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra aptarta siūlomo parengti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo reguliavimo dalyko ir tikslų bendroji charakteristika; nurodyti teisės aktai, šiuo metu reguliuojantys karo prievolę; pateikta siūlomų naikinti arba pakeisti teisės normų nepakankamo efektyvumo analizė, užsienio valstybių teisėkūros apžvalga, tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės normų ir principų analizė; aptartos pagrindinės visuomeninių santykių reguliavimo nuostatos, numatomo teisinio reguliavimo padariniai, finansinis ir ekonominis pagrindimas, numatoma įstatymo struktūra, numatomi pakeisti ar panaikinti teisės aktai.
\n
4.Koncepcija buvo parengta įgyvendinant Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliuciją „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ ir Vyriausybės 2006 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1020 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ patvirtintų Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių 880 punktą, kuriame numatyta priemonė – parengti Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo pakeitimo įstatymo projektą atsižvelgiant į kintančius karo prievolės administravimo sistemos poreikius ir verbavimo bei skatinimo sistemos sukūrimą.
\n
5.Koncepcija yra nenorminis teisės aktas, kuriame numatytos tik tam tikros teisėkūros, susijusios su karo prievolės reguliavimu, gairės. Koncepcijoje yra apibrėžta, kokios konkrečios nuostatos turėtų būti įtvirtintos naujos redakcijos Karo prievolės įstatyme, kokie teisės aktų pakeitimai ir papildymai yra būtini siekiant įgyvendinti naujos redakcijos Karo prievolės įstatymą, nurodyta, kokia institucija (Krašto apsaugos ministerija) būtų atsakinga už Koncepcijoje nurodytų teisės aktų projektų rengimą (Koncepcijos 42 punktas). Taigi šiuo aktu yra įtvirtintas tam tikrų teisinio reguliavimo, susijusio su karo tarnybos organizavimu, pakeitimų ir įpareigojimų teisėkūros subjektams nustatymo pagrindas. Taigi Koncepcijos atitiktis Konstitucijai yra svarbi teisės aktų, kurie turėtų būti rengiami ir priimami įgyvendinant šią Koncepciją, konstitucingumo požiūriu.
\n
Todėl ginčijamos Koncepcijos nuostatos, kurioje nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, konstitucingumas vertintinas jos turinio, kurio pagrindu turėtų vykti teisėkūros procesai, atitikties Konstitucijai aspektu.
\n
6.Koncepcijoje siūlomi karo prievolės sistemos organizavimą reguliuojančių įstatymų pakeitimai yra susiję ir su šioje byloje ginčijamos Seimo Rezoliucijos nuostatomis (Koncepcijos 3.1 punktas), inter alia nuostatomis, pagal kurias numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius (Rezoliucijos šeštoji pastraipa); siūloma Vyriausybei parengti reikiamus įstatymų pakeitimo projektus (Rezoliucijos aštuntoji pastraipa).
\n
Taigi ginčijama Koncepcija buvo parengta įgyvendinant įstatymų leidėjo pasiūlymus, susijusius inter alia su karo tarnybos sistemos pertvarka.
\n
7.Pareiškėjo ginčijamoje Koncepcijos 18 punkto nuostatoje numatyta įstatyme nustatyti papildomą naują privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindą, numatantį, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0.
\n
8.Taigi ginčijamoje Koncepcijos nuostatoje yra pateiktas siūlymas įstatyme numatyti galimybę atidėti privalomąją pradinę karo ir alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą visiems šauktiniams, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0. Toks Koncepcijoje pateiktas pasiūlymas savo turiniu atitinka šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Seimo Rezoliucijos nuostatas dėl privalomosios karo tarnybos išsaugojimo tik mobilizacijos atveju ir privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikio persvarstymo kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius. Taigi ginčijamoje Koncepcijos nuostatoje buvo pasiūlytas teisėkūros modelis, iš esmės atkartojantis Seimo Rezoliucijoje išdėstytą įstatymų leidėjo poziciją.
\n
9.Pažymėtina, kad, kaip minėta, Koncepcija buvo parengta įgyvendinant įstatymų leidėjo, turinčio diskreciją nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos organizavimo, teisinį reguliavimą, priimtoje Rezoliucijoje išdėstytus pasiūlymus Vyriausybei parengti reikiamus įstatymų projektus. Be to, Koncepcijoje nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, tai yra nenorminis teisės aktas, kuriame numatytos tik tam tikros teisėkūros, susijusios su karo prievolės reguliavimu, gairės. Taigi Vyriausybė, patvirtindama Koncepciją, kurios nuostata yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, neperžengė savo kompetencijos ribų ir nepažeidė konstitucinių valdžios galių ribojimo, valdžių padalijimo, teisinės valstybės principų.
\n
10.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Rezoliucijos, kurią įgyvendinant buvo parengta Koncepcija, ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
11.Taigi nėra pakankamo pagrindo teigti, kad ginčijama Koncepcijos nuostata paneigia iš Konstitucijos, inter alia jos 3 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio 1, 2 dalių, kylančią piliečių pareigą ginti valstybę, pažeidžia Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą.
\n
12.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Koncepcijos 18 punkto nuostata „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“ neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
VI Dėl Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikties Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
1.Pareiškėjas prašo ištirti Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, pagal kuriuos nustatytas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius atitinkamai 2013 ir 2014 metais yra 0, atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
Pareiškėjo teigimu, pagal ginčijamas minėtų įstatymų nuostatas 2013 ir 2014 metais pradinės karo prievolės nebus, todėl piliečiai nebus parengti įgyvendinti Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių ir pareigų, susijusių su Tėvynės gynimu.
\n
2.Ginčijamame Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad 2013 metais ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0. Ginčijamame Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad 2014 metais ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0.
\n
3.Kaip minėta, pagal Rezoliuciją ir Koncepciją numatoma privalomąją karo tarnybą išsaugoti mobilizacijos atveju, privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, atidėti privalomąją pradinę karo ir alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą visiems šauktiniams, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojančiame įstatyme nustatyta, kad ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0. Kaip minėta, pagal ginčijamas Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo, Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo nuostatas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius atitinkamai 2013 ir 2014 metais yra 0. Taigi šiuose įstatymuose yra numatytas šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą atidėjimas 2013 ir 2014 metais, tačiau privalomosios pradinės karo tarnybos institutas nėra panaikinamas.
\n
4.Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta:
\n
–pagal Konstituciją krašto apsaugos teisinis reguliavimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui. Įstatymų leidėjas privalo įvertinti galimas grėsmes valstybės saugumui, ilgalaikius politinius procesus, valstybės dalyvavimą valstybių tarpusavio pagalbos organizacijose, valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo užtikrinimo, taikos palaikymo misijose ir pan.;
\n
–Konstitucijai neprieštarautų tik toks krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, teisinis reguliavimas, kuris būtų nustatytas atsižvelgiant į galimas grėsmes valstybės saugumui ir užtikrintų tinkamą valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia tinkamą piliečių parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo;
\n
–Lietuvos Respublika, tiek siekdama apsaugoti Konstitucijoje expressis verbis įtvirtintas vertybes – valstybės nepriklausomybę, teritorijos neliečiamybę, konstitucinę santvarką, tiek vykdydama iš tarptautinių sutarčių kylančius konstituciškai pagrįstus įsipareigojimus, privalo krašto apsaugos sistemą, inter alia karo tarnybą, organizuoti taip, kad valstybė turėtų gerai parengtų, reguliarių, pasirengusių operatyviai reaguoti į grėsmes valstybės saugumui ir galinčių dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijose, taikos palaikymo misijose ir pan. karo tarnybos pagrindu sudarytų junginių;
\n
–aiškinant Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą formuluotę „Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo <...> tarnybą“ reikia paisyti konstitucinės karo tarnybos instituto prasmės ir paskirties; Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatytos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti pradinę privalomąją karo tarnybą;
\n
–įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su krašto apsaugos, inter alia kariuomenės, organizavimu, turi gana plačią diskreciją; paisydamas Konstitucijos normų ir principų, jis gali pasirinkti įvairius kariuomenės modelius ir karo tarnybos formas;
\n
–privalomoji karo tarnyba yra būtina tam, kad piliečiai būtų parengti ginti valstybę, tačiau tai nereiškia, kad parengimas gali būti vykdomas tik vienu būdu – atliekant pradinę privalomąją karo tarnybą ir kad kiekvienas pilietis turi pareigą atlikti būtent privalomąją pradinę karo tarnybą; konstitucinė piliečių pareiga atlikti karo tarnybą ir pasirengti ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo gali būti įgyvendinama įvairiomis formomis, kurių įvairovę suponuoja inter alia valstybės gynybos priemonių įvairovė;
\n
–Konstitucija nedraudžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kurį taikantLietuvos kariuomenė, kurios paskirtis – saugoti ir ginti valstybę bei jos piliečius nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, būtų organizuota vien profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu; Konstitucijos 139 straipsnis negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad kariuomenė turi būti organizuota tik privalomosios karo tarnybos pagrindu;
\n
–įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktus, kuriuose numatoma pertvarkyti krašto apsaugos sistemą, inter alia pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės ir numatant papildomus privalomosios karo tarnybos atidėjimo pagrindus, privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės sistemoje būtų numatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą, parengimo ginti valstybę priemonės.
\n
5.Ginčijamos įstatymų nuostatos nepaneigia konstitucinio privalomosios karo tarnybos instituto – jis išlieka mobilizacijos atveju, taip pat nepaneigia ir piliečių konstitucinės pareigos ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Be to, ginčijamomis įstatymų nuostatomis, pagal kurias į Lietuvos kariuomenę 2013 ir 2014 metams nenumatoma šaukti privalomosios pradinės karo tarnybos karių, iš esmės nepaneigiamas ir privalomosios pradinės karo tarnybos institutas.
\n
6.Pažymėtina ir tai, kad ginčijamų įstatymų tikslas yra nustatyti principinę kariuomenės struktūrą tik atitinkamam laikotarpiui – 2013 ir 2014 metams. Šiais įstatymais nėra reguliuojami santykiai, susiję su piliečių parengimu privalomajai karo tarnybai inter alia mobilizacijos atveju.
\n
7.Todėl vien tai, kad ginčijamuose įstatymuose nėra numatyta konkrečių kitokių nei privalomoji pradinė karo tarnyba piliečių parengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo priemonių, nėra pagrindas teigti, kad ginčijamos įstatymų nuostatos prieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio 1, 2 dalies nuostatoms, įtvirtinančioms piliečių teises ir pareigas, susijusias su valstybės gynimu, taip pat ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
8.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\n
VII 1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota:
\n
–iš Konstitucijos, inter alia jos 3, 139 straipsnių nuostatų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublika turėtų reguliarią, gerai organizuotą kariuomenę, kuri būtų pajėgi vykdyti konstitucines funkcijas, inter alia priedermę ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo;
\n
–įstatymų leidėjas, įstatyme įtvirtinęs tokį kariuomenės organizavimo modelį, pagal kurį kariuomenė yra organizuojama profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu, turi paisyti Konstitucijos nuostatų, inter alia Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga; profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės suformavimas nepaneigia piliečių konstitucinės priedermės ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, kartu įstatymų leidėjas nėra atleidžiamas nuo pareigos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos tinkamai parengti pilietį vykdyti šią konstitucinę priedermę;
\n
–piliečių pasirengimas ginti valstybę yra gana plati sąvoka, apimanti ne tik piliečių pasirengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ginklu; šalies gynybos poreikiai ir priemonės gali būti labai įvairūs; ta įvairovė lemia ir piliečių parengimo ginti valstybę konkrečių būdų įvairovę;
\n
–piliečiams, vykdantiems savo konstitucines pareigas, inter alia pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, turi būti sudarytos prielaidos tinkamai pasirengti vykdyti šią pareigą; priešingu atveju, t. y. tinkamai neparengus piliečių vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia ne tik kiltų nepamatuotai didelė grėsmė piliečių, pašauktų ginti savo šalį nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, bet tam tinkamai neparengtų, sveikatai ir (ar) gyvybei, bet ir apskritai tokie piliečiai negalėtų atlikti iš Konstitucijos jiems kylančios priedermės ginti savo valstybę ir taip būtų paneigta Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga;
\n
–įstatymų leidėjui pertvarkant krašto apsaugos sistemą inter alia pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės ir numatant papildomus privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindus, jam iš Konstitucijos, inter alia jos 3, 139 straipsnių, kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės sistemoje būtų numatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą (karo prievolininkų), parengimo ginti valstybę priemonės (pvz., privalomi kariniai mokymai, dalyvavimas atitinkamos organizacijos, priskiriamos krašto apsaugos sistemai, veikloje, visuotiniai krašto apsaugos sistemos renginiai ir pan.), užtikrinančios tinkamą piliečių parengimą vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (inter alia mobilizacijos atveju).
\n
2.Atsižvelgiant į paminėtas doktrinines nuostatas konstatuotina, jog šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamų teisės aktų pripažinimas neprieštaraujančiais Konstitucijai nereiškia, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, organizavimo pertvarką, inter alia pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės, neturi konstitucinės pareigos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurį taikant būtų numatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą, parengimo ginti valstybę konkrečios priemonės. Iš Konstitucijos, inter alia jos 3 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio, įstatymų leidėjui kyla pareiga pertvarkant karo tarnybos sistemą ir kariuomenės struktūrą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų tinkamą kariuomenės organizavimą, nepertraukiamą kariuomenės funkcijų, susijusių su valstybės gynybos užtikrinimu, vykdymą ir piliečių tinkamą parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo inter alia kitokiomis nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingomis priemonėmis, įstatymuose numatant konkrečius piliečių parengimo būdus, jų įgyvendinimo tvarką ir pan.
\n
3.Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kadangi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamais įstatymais, inter alia nustatančiais principinę kariuomenės struktūrą 2013 ir 2014 metais, yra atidedamas šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą 2013 ir 2014 metais, jeigu toks teisinis reguliavimas išliktų ir nebūtų pakeistas, įstatymų leidėjas būtent iki to laiko įstatymuose privalo įtvirtinti kitokius nei privalomoji pradinė karo tarnyba konkrečius piliečių parengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo būdus, jų įgyvendinimo tvarką ir pan.
\n
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas n u t a r i a:
\n
1.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ (Žin., 2008, Nr. 47-1753) penktosios pastraipos nuostata „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
2.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 75-2942) patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostata „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
3.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 87-3460) 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
4.Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 87-3461) 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
\n
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
\n
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
\n
Konstitucinio Teismo teisėjai:
\n
Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Pranas Kuconis Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis _________________