{"html": "<div class=\"lf-doc\"><p class=\"lf-p\">6.3. Pažymėtina, kad vėliau keičiant ar papildant šio įstatymo 17 straipsnį (2009 m. liepos 22 d. redakcija), inter alia vėliau keičiant (papildant) 17 straipsnio 3 dalį (2009 m. liepos 22 d. redakcija), joje įtvirtintas teisinis reguliavimas ginčijamu aspektu, t. y. tiek, kiek privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, nepakito.</p>\n<p class=\"lf-p\">6.4. Sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštaravo Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), pažymėtina, kad joje įtvirtinta tam tikrų asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, ir jų draudėjų pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.</p>\n<p class=\"lf-p\">Minėta, jog pareiškėjo abejonės dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, autoriams, sportininkams, atlikėjams, kurių pajamų pobūdis yra kitoks nei kitų draudžiamųjų pajamų (nes jos gali būti nereguliarios, neprognozuojamos), nustačius pareigą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, valstybė nepagrįstai perskirsto jų pajamas, pažeisdama Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, konstitucinį teisinės valstybės principą.</p>\n<p class=\"lf-p\">6.4.1. Minėta, kad įgyvendindamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, ir pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti inter alia juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus. Taip pat minėta, kad reguliuojant privalomojo sveikatos draudimo santykius įstatymų leidėją saisto iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas užtikrinti visiems vienodą kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, konstituciniai solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvai, atsakingo valdymo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principai; be kita ko, tai suponuoja, kad privalomasis sveikatos draudimas turi būti visuotinis, t. y. apimantis visus visuomenės narius, jis turėtų būti nustatytas toks, kad būtų sudarytos prielaidos sukaupti pakankamam kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui užtikrinti būtinas lėšas.</p>\n<p class=\"lf-p\">6.4.2. Vertinant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą Seimas nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus; pagal 127 straipsnio 3 dalį mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.</p>\n<p class=\"lf-p\">Kaip minėta, prievolė mokėti įstatymo nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra konstitucinė pareiga, kuri pati savaime negali būti traktuojama kaip asmens teisių ribojimas, taigi ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimas.</p>\n<p class=\"lf-p\">Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nustatydamas tam tikrų asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, ir jų draudėjų pareigą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sudarė prielaidas sukaupti pakankamam kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui užtikrinti būtinas lėšas ir įgyvendino Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus ir nepažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.</p>\n<p class=\"lf-p\">6.4.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">7.</span>Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</div>\n<p class=\"lf-p\">7.1. Pažymėtina, kad Seimo 2009 m. liepos 22 d. priimto Sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 2 straipsniu pakeitus Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija) jose įtvirtintas teisinis reguliavimas iš esmės išliko tapatus anksčiau įtvirtintajam.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.2. Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnyje „Privalomojo sveikatos draudimo galiojimas“ (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. Asmenų, nurodytų šio Įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse, privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti arba jie patys pradėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2.</span>Asmenų, nurodytų šio Įstatymo 17 straipsnio 3–7 ir 9 dalyse, privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos arba jie patys mokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokas, arba nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką. 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmokos sumokėjimas neatleidžia nuo prievolės mokėti šio Įstatymo 17 straipsnyje nustatyto dydžio įmokas.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3.</span>Asmenys, nurodyti šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, apdraustaisiais laikomi nuo šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodyto statuso įgijimo dienos iki jo netekimo dienos.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">4.</span>Asmenys, nurodyti šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje ir 17 straipsnio 1–7 ir 9 dalyse, šio Įstatymo 9–12 straipsniuose nurodytas paslaugas, kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones, už kuriuos mokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, gauna dar vieną mėnesį po to, kai už juos nustota mokėti arba kai jie patys nustoja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Ši garantija neatleidžia nuo prievolės mokėti šio Įstatymo 17 straipsnyje nustatyto dydžio įmokas.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">5.</span>Už Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokėtas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugas), suteiktas asmeniui, nelaikomam apdraustuoju, šio Įstatymo 17 straipsnio 1–9 dalyse nustatytų įmokų mokėtojai moka teritorinei ligonių kasai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">6.</span>Jeigu teritorinė ligonių kasa nustato, kad draudžiamajam per kalendorinį mėnesį suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kaina viršija 100 bazinių socialinių išmokų, tos teritorinės ligonių kasos teikimu atitinkama teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija ir (arba) Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga tikrina, ar asmuo yra sumokėjęs visas privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Kiti asmenys tikrinami pasirinktinai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">7.</span>Išlaidos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, ir nesumokėtos privalomojo sveikatos draudimo įmokos iš asmenų išieškomos šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka.“ Taigi Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) ir 1, 3 dalyse (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytas skirtingas privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laikas šiuo draudimu draudžiamiems asmenims, nurodytiems atitinkamose šio įstatymo 17 straipsnio (2009 m. liepos 22 d. redakcija) dalyse ir 6 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija). Taip pat 8 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nustatytas visiems jiems vienodas vieno mėnesio po to, kai už juos nustota mokėti arba kai jie patys nustoja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, terminas, per kurį jiems dar teikiamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos paslaugos. Pažymėtina, kad ir pagal šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalį (2009 m. liepos 22 d. redakcija) sumokėjęs 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką asmuo neatleidžiamas nuo prievolės mokėti šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyto dydžio įmokas, taip pat pagal 8 straipsnio 4 dalį (2009 m. liepos 22 d. redakcija) už vieną mėnesį, per kurį asmeniui dar teikiamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos paslaugos, turi būti sumokėta atitinkamo dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmoka.</div>\n<p class=\"lf-p\">Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje (2009 m. vasario 19 d. redakcija) nustatyta, kad asmuo, kuris nėra laikomas apdraustuoju, už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugas, turi mokėti teritorinei ligonių kasai. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tam tikrais atvejais privalomai tikrinama, ar asmuo yra sumokėjęs visas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o 7 dalyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, ir nesumokėtos privalomojo sveikatos draudimo įmokos iš asmenų išieškomos įstatymų nustatyta tvarka.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.3. Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas šio straipsnio 1, 3 dalių (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija), taip pat šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 9–11 straipsnių (2005 m. liepos 5 d. redakcija), 12 straipsnio, 17, 19 straipsnių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nuostatų kontekste.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.3.1. Seimo 2009 m. liepos 22 d. priimto Sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 1 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija), kurioje buvo nurodyta 19 kategorijų asmenų, privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų valstybės lėšomis (išskyrus asmenis, kurie turi pajamų, nuo kurių pagal 17 straipsnio nuostatas turi būti mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos), tačiau 6 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas išliko tapatus anksčiau įtvirtintajam.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.3.2. Sveikatos draudimo įstatymo 9–11 straipsniuose (2005 m. liepos 5 d. redakcija), 12 straipsnyje, esančiuose šio įstatymo antrajame skyriuje „Privalomojo sveikatos draudimo paslaugos ir jų išlaidų kompensavimas“, reglamentuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir atitinkamų išlaidų apdraustiesiems kompensavimas.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.3.3. Seimo 2009 m. liepos 22 d. priimto Sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 3 straipsniu Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio (2009 m. vasario 19 d. redakcija) 1 dalį papildžius 3 punktu, 2, 3, 4, 6, 7, 8 dalis pakeitus, o 6 dalį pripažinus netekusia galios, 17 straipsnyje (2009 m. vasario 19 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu nepakito.</p>\n<p class=\"lf-p\">Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo nustatyti privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydžiai atskiroms grupėms asmenų, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka patys turi mokėti šiame straipsnyje nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat už kai kuriuos iš jų ir jų draudėjai turi mokėti dalį šių įmokų:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>šio straipsnio 1, 2 dalyse – asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, narystės pagrindu einantiems renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, narystės pagrindu dirbantiems ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, viešojo administravimo valstybės tarnautojams (1 dalies 1 punktas, 2 dalis), valstybės politikams, teisėjams ir kandidatams į teisėjus, prokuratūros pareigūnams, Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojams, valdybos nariams, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybės institucijų ar įstaigų vadovams ir kitiems pareigūnams, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų ir kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams, pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnams, jeigu jiems už darbą mokamas darbo užmokestis (1 dalies 2 punktas, 2 dalis), individualių įmonių savininkams ir ūkinių bendrijų tikriesiems nariams (1 dalies 3 punktas, 2 dalis), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, Valstybės saugumo departamento sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnams, krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariams ir Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekantiems statutiniams tarnautojams (2 dalis), taip pat visų šių asmenų draudėjams (1 dalis);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>šio straipsnio 3–8 dalyse – kitų kategorijų asmenims: asmenims, gaunantiems pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, ir jų draudėjams (3 dalis), fiziniams asmenims, kurie verčiasi tam tikra individualia veikla (4 dalis), fiziniams asmenims, kurie vykdo individualią veiklą pagal verslo liudijimus (5 dalis), nepriklausantiems minėtiems asmenims bei nedraudžiamiems valstybės lėšomis asmenims, turintiems tam tikro dydžio žemės ūkio valdas ar ūkius (7 dalis), nuolatiniams Lietuvos gyventojams (kaip jie apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme), gaunantiems Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nurodytas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų mokamas pašalpas, apmokestintas gyventojų pajamų mokesčiu (8 dalis);</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>šio straipsnio 9 dalyje – visiems kitiems, nepriklausantiems šio straipsnio 1–8 dalyse nurodytiems minėtiems asmenims ir nedraudžiamiems valstybės lėšomis.</div>\n<p class=\"lf-p\">7.3.4. Paminėtina, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 19 straipsnio „Atsakomybė už privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimą“ 1, 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), pažeidus privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, įstatymų nustatyta tvarka skiriamos baudos ir skaičiuojami delspinigiai.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.3.5. Taigi, aiškinant ginčijamose Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą šio straipsnio 1, 3 dalių (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija), taip pat kitų šio įstatymo nuostatų kontekste, pažymėtina, kad:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nurodytų asmenų, t. y. įstatymo 17 straipsnio 3–7 ir 9 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija) išvardytų asmenų, inter alia asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, privalomasis sveikatos draudimas, kitaip negu 8 straipsnio 1, 3 dalyse (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) nurodytų asmenų, įsigalioja kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką; taigi, jeigu šie asmenys nesumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmokos, jų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik ketvirtą mėnesį pradėjus mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kai šio straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmenų, nurodytų šio įstatymo 17 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija), privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo pirmos dienos, kurią už juos pradedamos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradeda jas mokėti, o 8 straipsnio 3 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta, kad valstybės lėšomis draudžiamų asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo jų atitinkamo statuso įgijimo dienos;</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">–</span>šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nurodytiems visiems apdraustiems (apsidraudusiems) asmenims, t. y. šio įstatymo 17 straipsnio (2009 m. liepos 22 d. redakcija) 1–7 ir 9 dalyse išvardytiems asmenims, kurie patys (už kai kuriuos iš jų – ir jų draudėjai) turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, inter alia asmenims, gaunantiems pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, ir 6 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) išvardytiems asmenims, t. y. valstybės lėšomis draudžiamiems asmenims, nustatytas vienodas vieno mėnesio atitinkamai po to, kai jie patys ar už kai kuriuos iš jų – jų draudėjai nustoja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas arba kai jie praranda valstybės lėšomis draudžiamų asmenų statusą, terminas, per kurį jiems dar teikiamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos paslaugos, taigi nustatytas visiems apdraustiems (apsidraudusiems) asmenims vienodas privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laikas.</div>\n<p class=\"lf-p\">7.4. Sprendžiant, ar Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), pažymėtina, kad joje buvo nustatyta, jog asmenų, nurodytų šio įstatymo 17 straipsnio 3–7 ir 9 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija), inter alia asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kai jie sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, arba ketvirtą mėnesį pradėjus mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.4.1. Minėta, kad pareiškėjas Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui ginčija tik tuo aspektu, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos.</p>\n<p class=\"lf-p\">Konstatavus, kad Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), kurioje nustatyta asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra argumentų, kuriais būtų galima pagrįsti, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) negalėjo būti nustatytas tokių asmenų privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laikas.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.4.2. Kitaip vertintina tai, kad visų Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nurodytų minėtų asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kai jie sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, arba ketvirtą mėnesį pradėjus mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kitaip nei šio straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) nurodytų asmenų privalomasis sveikatos draudimas, kuris įsigalioja nuo pirmos dienos, kai už juos pradedamos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradeda jas mokėti.</p>\n<p class=\"lf-p\">Minėta, kad pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti inter alia juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus, draudimo galiojimo laiką. Kaip minėta, reguliuojant santykius, susijusius su privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laiku, privalu paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinių visuomenės solidarumo, teisingumo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, kylančių reikalavimų.</p>\n<p class=\"lf-p\">Taip pat minėta, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.</p>\n<p class=\"lf-p\">Kaip minėta, ir asmenims, nurodytiems Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija), ir asmenims, nurodytiems šio straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija), šiame įstatyme nustatyta pareiga patiems mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, už kai kuriuos iš jų dalį įmokų turi mokėti ir jų draudėjai.</p>\n<p class=\"lf-p\">Taigi tarp asmenų, nurodytų Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) ir 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija), jų pareigos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas požiūriu nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas – skirtingas jų privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laikas – būtų objektyviai pateisinamas.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją, paisydamas iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų, konstitucinių visuomenės solidarumo, teisingumo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, nustatyti privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laiką, tačiau negali būti nustatytas skirtingas tam tikrų asmenų grupių draudimo įsigaliojimo laikas, jeigu tarp šių asmenų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.</p>\n<p class=\"lf-p\">Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatęs, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šio straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nustatydamas kitokį, mažiau palankų, joje nurodytų asmenų privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laiką, nepaisė iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio draudimo tam tikrus asmenis ar jų grupes traktuoti skirtingai, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.</p>\n<p class=\"lf-p\">Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, įstatymų leidėjui nustačius, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šioje dalyje buvo nustatyta, kad joje nurodytiems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.5. Seimo 2011 m. gruodžio 13 d. priimto Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2012 m. sausio 1 d., 2 straipsniu buvo pakeistos Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) ir 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 13 d. redakcija), o ne šio straipsnio 2 dalyje (2011 m. gruodžio 13 d. redakcija) nurodžius Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 13 d. redakcija) išvardytų asmenų privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laiką – nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti.</p>\n<p class=\"lf-p\">Pažymėtina, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2011 m. gruodžio 13 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, išskyrus minėtus pakeitimus, buvo tapatus įtvirtintajam atitinkamai 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) ir 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija).</p>\n<p class=\"lf-p\">Taigi konstatavus, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, įstatymų leidėjui nustačius, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šioje dalyje buvo nustatyta, kad joje nurodytiems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2011 m. gruodžio 13 d. redakcija) tiek, kiek, įstatymų leidėjui nustačius, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šioje dalyje buvo nustatyta, kad joje nurodytiems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.6. Seimo 2012 m. lapkričio 13 d. priimto Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 8, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2013 m. balandžio 1 d., 1 straipsniu pakeista Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2011 m. gruodžio 13 d. redakcija), joje nustačius minėtą privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laiką ir šio Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 91 dalyje (2012 m. lapkričio 13 d. redakcija) išvardytiems asmenims, t. y. žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų, teikiamų pagal įstatymo nustatytą paslaugų kvitą, teikėjams (už kuriuos privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka šių paslaugų gavėjai), tačiau Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2012 m. lapkričio 13 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje byloje tiriamu aspektu yra tapatus įtvirtintajam šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija).</p>\n<p class=\"lf-p\">Taigi konstatavus, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, įstatymų leidėjui nustačius, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šioje dalyje buvo nustatyta, kad joje nurodytiems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2012 m. lapkričio 13 d. redakcija) tiek, kiek, įstatymų leidėjui nustačius, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šioje dalyje nustatyta, kad joje nurodytiems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.7. Sprendžiant, ar Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), pažymėtina, kad joje nustatytas visiems apdraustiems (apsidraudusiems) asmenims vienodas privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laikas – vienodas vieno mėnesio po to, kai jie patys ar už kai kuriuos iš jų – jų draudėjai nustoja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas arba kai jie praranda valstybės lėšomis draudžiamų asmenų statusą, terminas, per kurį jiems dar teikiamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis finansuojamos paslaugos.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.7.1. Pažymėtina, kad pareiškėjas Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui ginčija tik tuo aspektu, kad šioje dalyje nustatytas ir asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, kurie neturėtų būti draudžiami, privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laikas.</p>\n<p class=\"lf-p\">Konstatavus, kad Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), kurioje nustatyta asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra argumentų, kuriais būtų galima pagrįsti, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) negalėjo būti nustatytas tokių asmenų privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laikas.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.7.2. Minėta, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nustatytas visiems apdraustiems (apsidraudusiems) asmenims vienodas privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laikas – vieno mėnesio Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis finansuojamų paslaugų teikimo terminas po to, kai apdraustieji patys ar už kai kuriuos iš jų – jų draudėjai nustoja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas arba kai jie praranda valstybės lėšomis draudžiamų asmenų statusą.</p>\n<p class=\"lf-p\">Kaip minėta, pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti inter alia juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus, draudimo galiojimo laiką. Taip pat minėta, kad reguliuojant santykius, susijusius su privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laiku, privalu paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinių visuomenės solidarumo, teisingumo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, kylančių reikalavimų.</p>\n<p class=\"lf-p\">Konstatuotina, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nustatytas minėtas privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laikas pats savaime negali būti vertinamas kaip nepakankamas, neprotingas, sudarantis prielaidas pažeisti iš Konstitucijos kylančius reikalavimus.</p>\n<p class=\"lf-p\">7.7.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.</p>\n<p class=\"lf-p\">Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas n u t a r i a:</p>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">1.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 93-3981) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">2.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 93-3981) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">3.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 117-4992) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">4.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 117-4992) 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">5.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 25-985) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">6.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 93-3983) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">7.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 93-3983; 2011 m. gruodžio 13 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 160-7564; 2012 m. lapkričio 13 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 136-6967) tiek, kiek, įstatymų leidėjui nustačius, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šioje dalyje nustatyta, kad joje nurodytiems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.</div>\n<div class=\"lf-abs\"><span class=\"lf-abs-num\">8.</span>Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 93-3983) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.</div>\n<p class=\"lf-p\">Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.</p>\n<p class=\"lf-p\">Konstitucinio Teismo teisėjai:</p>\n<p class=\"lf-p\">Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Gediminas Mesonis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas _________________</p></div>", "next": 0}