Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad net jeigu ir šiuo metu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) esantis teisėjų atlyginimų santykių teisinio reguliavimo neišsamumas, nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka, sudarantys prielaidas nevienodai aiškinti minėtų santykių teisinį reguliavimą ir nevienodai taikyti atitinkamas teisės nuostatas, galėtų būti vertinami kaip teisės spraga, tai yra legislatyvinė omisija ar kitokia teisės spraga, kurią ištirti (ir galimai konstatuoti antikonstitucingumą) pagal Konstituciją (inter alia jos 105 straipsnio 1, 2 dalis, 107 straipsnio 1 dalį) yra priskirta Konstitucinio Teismo kompetencijai.
\nPagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
\nPažymėtina ir tai, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas.
\nToks teisėjų atlyginimų santykių visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją, būtų visiškai aiškus, darnus, idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai taikyti jo nuostatų, ir neskatintų inter alia teisminės valdžios savivaldos institucijų savo aktais spręsti tų klausimų, kurie pagal Konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo Seimo kompetencijai.
\nIII 1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar inter alia Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nValstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, todėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu (kaip ir Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos”, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo”) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja; tai yra pagrindas pradėtą teiseną dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo atitikties Konstitucijai nutraukti.
\nKonstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu teisena dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” atitikties Konstitucijai buvo nutraukta.
\nKonstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas tebegalioja.
\nMinėta Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostata yra aiškintina kaip reiškianti, kad, įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. Būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos, taigi, ne visiškai preciziškai apibūdinant, šiuo atžvilgiu minėto Vyriausybės nutarimo galiojimas buvo pasibaigęs, nors, formaliai žvelgiant, tas Vyriausybės nutarimas nėra pripažintas netekusiu galios ir šiandien.
\nSistemiškai aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį (inter alia siedamas ją su Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi, 107 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsnio 4 dalimi, kuriose vartojama tokia pat sąvoka), Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime inter alia konstatavo: Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „sprendimai” yra bendrinė ir reiškia, kad Konstitucinis Teismas įgyvendina Konstitucijos jam priskirtą kompetenciją ir pareiškia savo valią, t. y. priima Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą; Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra ir tokie jo teisės aktai, kuriais konstitucinės justicijos byla išnagrinėjama iš esmės, ir tokie, kurie yra priimti ginčijamo teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) netyrus iš esmės, o deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakius nagrinėti prašymą arba nutraukus pradėtą teiseną (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui), arba nutraukus bylą (jeigu konstitucinės justicijos byla jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje).
\nInterpretuodamas Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (inter alia 2000 m. balandžio 5 d., 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimų nuostatas), pareiškėjas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį susieja su šio straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas; pareiškėjo nuomone, sprendimas atsisakyti priimti prašymą dėl teisės akto atitikties Konstitucijai galimas tik tuomet, kai teisės akto konstitucingumo klausimas buvo ištirtas iš esmės, o tais atvejais, kai dėl teisės akto, kurio teisėtumas kelia abejonių, atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje būtina taikyti tą teisės aktą, Konstitucinis Teismas klausimą turi tirti iš esmės, net jeigu anksčiau buvo nutraukęs teiseną dėl to teisės akto konstitucingumo.
\nPareiškėjo nuomone, tai, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo atitiktis Konstitucijai konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, nebuvo tirta iš esmės, yra pagrindas tirti minėto Vyriausybės nutarimo atitiktį Konstitucijai šioje Konstitucinės justicijos byloje.
\nKonstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime inter alia yra konstatuota: apskritai nėra neįmanoma, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje tam tikru metu (ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje) būtų ir tokių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų (doktrinos fragmentų arba užuomazgų), kurios sugretintos, bet vertinamos atsietos nuo viso oficialaus konstitucinio doktrininio konteksto (ypač jeigu atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu nėra suformuotos išsamesnės, platesnės oficialios konstitucinės doktrinos) ir (arba) bendrųjų teisės principų gali būti traktuojamos kaip konkuruojančios; jeigu Konstitucijos tekstas nepakinta, lieka stabilus, minėta tikra ar tariama šių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų konkurencija yra pašalinama toliau aiškinant ir plėtojant (naujose konstitucinės justicijos bylose) Konstitucijos nuostatų sampratą, šių nuostatų pagrindu jau suformuluotas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas;
\nKonstitucijos nuostatų sampratos, šių nuostatų pagrindu suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų tolesnis aiškinimas ir plėtojimas naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose tam tikromis aplinkybėmis gali suponuoti ir anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimą, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama; toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija; nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama – tai būtina siekiant didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus; būtinumas labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinumas plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos; oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet yra pakeičiama Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema, paneigiamas jų suderinamumas, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis; kiekvienas oficialios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte.
\nTaigi, kaip apibendrintai konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime, oficiali prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme doktrina Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje kurį laiką nebuvo galutinai suformuota; ši doktrina „byla po bylos” buvo formuojama dviem kryptimis: viena, dominavo tokia Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys arba jiems prilyginti teisės aktai; kita (rečiau), buvo tiriama ir sprendžiama, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštaravo tokie žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu nebegaliojo arba, nors atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu formaliai ir galiojo, tuo metu nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys).
\nKonstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat konstatuota, kad aptartosios dvi laipsniškai išryškėjusios prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme oficialios konstitucinės doktrinos formavimo kryptys imtos derinti diferencijavus Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytus subjektus, turinčius įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą: oficialioje konstitucinėje doktrinoje ilgainiui buvo įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas pagal Konstitucinio Teismo įstatymą (inter alia 69 straipsnio 4 dalį) neturi įgaliojimų nutraukti pradėtos teisenos (bylos) ir privalo nagrinėti bylą, o kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali nutraukti pradėtą teiseną (bylą) arba jos nenutraukti.
\nŠios doktrininės nuostatos taikytinos ir Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies aiškinimui.
\nPažymėtina, kad tokių su Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu susijusių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, bet jeigu būtų buvusios žinomos, būtų galėjusios lemti kitokį šio Konstitucinio Teismo nutarimo turinį, ir kurios Konstituciniam Teismui būtų žinomos šiuo metu, nėra.
\nBeje, tokių aplinkybių nėra nurodyta ir pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės prašyme Konstituciniam Teismui ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nVadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 107 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nusprendžia:
\nNutraukti teiseną byloje pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; Žin., 2000, Nr. 75-2271; 2000, Nr. 92-2887; 2001, Nr. 29-918; 2001, Nr. 43-1492; 2001, Nr. 48-1661, atitaisymas 2001, Nr. 49; 2002, Nr. 43-1606; 2003, Nr. 35-1464) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavimo, kuris Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” (Žin., 2001, Nr. 62-2276; 2001, Nr. 86) buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” 1 punktas (Žin., 1999, Nr. 114-3314) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nŠis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
\nSprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
\nKonstitucinio Teismo teisėjai:
\nArmanas Abramavičius Toma Birmontienė Egidijus Kūris Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Vytautas Sinkevičius Stasys Stačiokas Romualdas Kęstutis Urbaitis ______________