1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos Konvencijų Papildomas Protokolas Dėl tarptautinių GINKLUOTŲ konfliktų aukų apsaugos (I protokolas) PREAMBULĖ Aukštosios susitariančiosios šalys, skelbdamos savo nuoširdų norą matyti taikiai gyvenančias tautas, primindamos, kad kiekviena valstybė, laikydamasi Jungtinių Tautų Organizacijos Įstatų, tarptautiniuose santykiuose privalo susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo prieš bet kurios šalies suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, taip pat nuo kitų veiksmų, nesuderinamų su Jungtinių Tautų Organizacijos tikslais, manydamos, jog būtina patvirtinti ir išplėtoti nuostatas, užtikrinančias ginkluotų konfliktų aukų apsaugą, ir numatyti priemones, kurios būtų efektyviai vykdomos, skelbdamos, jog yra įsitikinusios, kad niekas iš šio protokolo ar 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų negali būti suprasta kaip įteisinimas ar sankcionavimas kokio nors agresijos akto ar kitokio jėgos panaudojimo, nesuderinamo su Jungtinių Tautų Organizacijos Įstatais, patvirtindamos, kad 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų ir šio protokolo nuostatos turi būti tiksliai taikomos bet kokiomis sąlygomis visiems asmenims, kurie yra ginami šių dokumentų, nepaisant ginkluoto konflikto pobūdžio ar kilmės, arba dėl priežasčių, kurias nurodo konflikto šalys ar yra joms priskiriamos, susitarė, kad: I DALIS BENDROSIOS NUOSTATOS 1 STRAIPSNIS Bendrieji principai ir taikymo sritis 1. Aukštosios susitariančiosios šalys įsipareigoja gerbti šį protokolą ir užtikrinti, kad jo būtų laikomasi bet kokiomis sąlygomis. 2. Šiame protokole ar kituose tarptautiniuose susitarimuose nenumatytais atvejais civilius ir kombatantus gina ir jiems galioja tarptautinės teisės principai, susiformavę pagal papročius, žmogiškumo principus ir visuomenės sąžinės reikalavimus. 3. Šis protokolas, papildantis 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos, taikomas šioms konvencijoms bendrame 2 straipsnyje nurodytomis situacijomis. 4. Ankstesniame punkte minimos situacijos apima tuos ginkluotus konfliktus, kai tautos kovoja su kolonijine valdžia, svetimšalių okupacija ir rasistiniais režimais, kad galėtų naudotis apsisprendimo teise, kurią užtikrina Jungtinių Tautų Įstatai ir Tarptautinės teisės principų deklaracija dėl taikių santykių ir valstybių bendradarbiavimo pagal Jungtinių Tautų Įstatus. 2 STRAIPSNIS Sąvokos Šiame protokole: a) „Pirmoji konvencija“, „Antroji konvencija“, „Trečioji konvencija“ ir „Ketvirtoji konvencija“ atitinkamai reiškia 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvenciją dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo; 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvenciją dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūrose padėties pagerinimo; 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvenciją dėl elgesio su karo belaisviais; 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvenciją dėl civilių apsaugos karo metu; „konvencijos“ reiškia visas keturias 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos; b) „tarptautinės teisės normos, taikomos vykstant ginkluotiems konfliktams“ reiškia ginkluotų konfliktų metu taikomas normas, nustatytas tarptautiniuose susitarimuose, kurių dalyvės yra konflikto šalys, taip pat visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus ir normas, taikomus vykstant ginkluotiems konfliktams; c) „valstybė globėja“ reiškia neutralią ar kitą konflikte nedalyvaujančią valstybę, kurią paskyrė viena iš konflikto šalių ir pripažino priešiška šalis, o ji pati sutiko vykdyti tas funkcijas, kurios patikimos valstybei globėjai pagal konvencijas ir šį protokolą; d) „pareigų perėmėja“ reiškia organizaciją, kuri veikia vietoj valstybės globėjos pagal 5 straipsnį. 3 STRAIPSNIS Taikymo pradžia ir pabaiga Nepažeidžiant nuostatų, kurios taikomos bet kuriuo metu: a) konvencijos ir šis protokolas taikomi prasidėjus kiekvienai situacijai, nurodytai šio protokolo 1 straipsnyje; b) konvencijos ir šis protokolas nebetaikomi konflikto šalių teritorijose, kai nutraukiami karo veiksmai, o okupuotoje teritorijoje – kai nutraukiama okupacija, išskyrus asmenis, kurių galutinis išlaisvinimas, repatriacija ir teisių atkūrimas įvyks vėliau. Šie asmenys toliau naudojasi atitinkamų Konvencijos nuostatų ir šio protokolo teikiama apsauga, iki bus galutinai išlaisvinti, repatrijuoti ar atkurtos jų teisės. 4 STRAIPSNIS Konflikto šalių teisinis statusas Konvencijų ir šio protokolo taikymas, taip pat juose numatytų susitarimų sudarymas nepakeičia konflikto šalių teisinio statuso. Nei teritorijos okupacija, nei konvencijų ir šio protokolo taikymas nepakeičia tos teritorijos teisinio statuso. 5 STRAIPSNIS Valstybių globėjų skyrimas ir jų pareigų perdavimas 1. Konflikto šalys privalo nuo pat konflikto pradžios garantuoti konvencijų ir šio protokolo taikymą bei kontrolę, naudodamosi valstybių globėjų sistema, įskaitant, inter alia, ir paskyrimą bei pripažinimą pagal toliau pateiktus punktus. Valstybės globėjos privalo saugoti konflikto šalių interesus. 2. Nuo tada, kai prasideda 1 straipsnyje minima situacija, kiekviena konflikto šalis nedelsdama paskiria valstybę globėją tam, kad būtų vykdomos konvencijos ir šis protokolas, taip pat tuo tikslu nedelsdama leidžia jos pripažintai valstybei globėjai veikti, kai ją paskyrė priešiška šalis. 3. Jeigu valstybė globėja nepaskirta ar nepripažinta nuo tada, kai prasidėjo 1 straipsnyje nurodyta situacija, Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, nepažeisdamas jokios kitos nešališkos humanitarinės organizacijos teisės taip pat elgtis, siūlo savo geranoriškas paslaugas konflikto šalims, kad nedelsiant būtų paskirta valstybė globėja, su kurios paskyrimu konflikto šalys sutinka. Tuo tikslu jis gali, inter alia, kreiptis į kiekvieną šalį su prašymu pateikti sąrašą bent penkių valstybių, kurias ta šalis laiko priimtinomis būti valstybe globėja, ir veikti jos vardu santykiuose su priešiška šalimi, ir gali prašyti kiekvienos priešiškos šalies pateikti sąrašą bent penkių valstybių, kurias ji sutiktų pripažinti pirmosios šalies valstybe globėja; tokie sąrašai turi būti perduoti šiam komitetui per dvi savaites nuo prašymo gavimo; jis lygina juos ir siekia kurios nors abiejuose sąrašuose minėtos valstybės sutikimo. 4. Jeigu, nepaisant šių pastangų, valstybė globėja neatsiranda, konflikto šalys nedelsdamos sutinka su siūlymu perimti valstybės globėjos pareigas. Šį siūlymą gali pateikti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komitetas ar bet kuri kita organizacija, kuri garantuoja savo nešališkumą ir efektyvią veiklą po atitinkamų konsultacijų su minėtomis šalimis ir atsižvelgia į šių konsultacijų rezultatus. Toks pareigų perėmėjas veikia konflikto šalių sutarimu; konflikto šalys deda visas pastangas, kad padėtų perėmėjui vykdyti konvencijose ir šiame protokole numatytas užduotis. 5. Pagal 4 straipsnį valstybių globėjų paskyrimas ir pripažinimas, kad jos galėtų vykdyti konvencijas ir šį protokolą, nekeičia konflikto šalių ar bet kurios teritorijos, taip pat okupuotos, teisinio statuso. 6. Tai, kad konflikto šalys palaiko diplomatinius santykius ar trečiajai valstybei patikima ginti vienos iš šalių ir jos piliečių interesus, laikantis tarptautinės teisės normų, reglamentuojančių diplomatinius santykius, nėra kliūtis paskirti valstybę globėją taikyti šias konvencijas ir šį protokolą. 7. Kaskart, kai šiame protokole minima valstybė globėja, turimas omenyje ir valstybės globėjos pareigų perėmėjas. 6 STRAIPSNIS Kvalifikuotas personalas 1. Aukštosios susitariančiosios šalys siekia, taip pat ir taikos metu, nacionalinių Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) draugijų padedamos parengti kvalifikuotą personalą, padėsiantį taikyti konvencijas bei šį protokolą ir ypač valstybėms globėjoms atlikti savo pareigas. 2. Telkti ir parengti tokį personalą yra valstybių jurisdikcija. 3. Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas teikia aukštosioms susitariančiosioms šalims taip parengtų asmenų sąrašus, kuriuos jos galės būti sudariusios ir jam tuo tikslu perdavusios. 4. Dėl šių asmenų darbo už šalies teritorijos ribų kiekvieną kartą sprendžiama specialiais suinteresuotųjų šalių susitarimais. 7 STRAIPSNIS Susitikimai Šio protokolo depozitarijus, vienos ar kelių aukštųjų susitariančiųjų šalių prašomas ir pritariant daugumai aukštųjų susitariančiųjų šalių, sušaukia visų šių šalių susitikimą bendriems konvencijų ir šio protokolo taikymo klausimams aptarti. II DALIS Sužeistieji, ligoniai ir asmenys, patyrę laivo sudužimą I skyrius Bendroji apsauga 8 STRAIPSNIS Terminija Šiame protokole: a) „sužeistieji“ ir „ligoniai“ – asmenys, tiek kariškiai, tiek ir civiliai gyventojai, kuriems dėl traumos, ligos ar kito fizinio ar psichinio sutrikimo ar negalios reikia medicinos pagalbos ar priežiūros ir kurie susilaiko nuo bet kokių karo veiksmų. Šie terminai apima ir kūdikius, ir kitus asmenis, kuriems tuo metu reikalinga skubi medicinos pagalba arba priežiūra, pavyzdžiui, nėščias moteris ar nusilpusius, susilaikančius nuo bet kokių karo veiksmų; b) „asmenys, patyrę laivo sudužimą“ – asmenys, ir kariškiai, ir civiliai gyventojai, kuriems gresia pavojus jūroje ar kituose vandenyse dėl nelaimės, atsitikusios jiems patiems ar juos gabenusiam laivui ar orlaiviui, ir kurie susilaiko nuo bet kokių karo veiksmų. Šie gelbėjami asmenys laikomi patyrusiais laivo sudužimą iki tol, kol jie, remiantis konvencijomis ar šiuo protokolu, įgis kitokį statusą, jeigu jie ir toliau susilaikys nuo bet kokių karo veiksmų; c) „medicinos personalas“ – asmenys, paskirti konflikto šalies vien medicinos tikslams, išvardytiems e papunktyje, arba medicinos daliniams administruoti ar sanitariniam transportui valdyti ir tvarkyti. Šie paskyrimai gali būti ir nuolatiniai, ir laikini. Šis terminas apima: i) konflikto šalies medicinos personalą, ir karinį, ir civilius gyventojus, įskaitant ir personalą, nurodytą Pirmojoje ir Antrojoje konvencijose, ir personalą, paskirtą civilinės gynybos organizacijoms; ii) medicinos personalą nacionalinių Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) draugijų, taip pat kitų nacionalinių savanoriškos pagalbos draugijų, kurios yra pripažintos ir konflikto šalies įgaliotos; iii) medicinos dalinių ar sanitarinio transporto, numatytų 9 straipsnio 2 punkte, medicinos personalą; d) „religinis personalas“ – kariškiai ir civiliai, tokie kaip kapelionai, atliekantys vien savo tarnystės darbą ir skiriami į: i) ginkluotąsias konflikto šalies pajėgas; ii) medicinos dalinius ar konflikto šalies sanitarinį transportą; iii) medicinos dalinius ar sanitarinį transportą, numatytus 9 straipsnio 2 punkte; iv) konflikto šalies civilinės gynybos organizacijas. Religinis personalas gali būti paskirtas nuolatiniam arba laikinam darbui; jam taikomos atitinkamos k papunkčio nuostatos; e) „medicinos daliniai“ reiškia įstaigas ar kitus dalinius, ir karinius, ir civilinius, sukurtus medicinos tikslams, būtent – ieškoti, surinkti, transportuoti, diagnozuoti ir gydyti, įskaitant ir pirmosios pagalbos teikimą, sužeistuosius, ligonius ir asmenis, patyrusius laivo sudužimą, arba ligoms išvengti. Šis terminas apima, pavyzdžiui, ligonines ir kitus panašius dalinius, kraujo perpylimo stotis, medicinos profilaktikos centrus ir institutus, medicinos saugyklas ir tokių dalinių medicinos bei farmacijos sandėlius. Medicinos daliniai gali būti stacionarūs arba kilnojamieji, nuolatiniai arba laikinieji; f) „medicininis transportavimas“ reiškia sužeistųjų, ligonių ar asmenų, patyrusių laivo sudužimą, taip pat medicinos ir religinio personalo, medicinos įrangos bei atsargų, ginamų konvencijų ir šio protokolo, gabenimą sausuma, vandeniu ar oru; g) „sanitarinis transportas“ reiškia visokias transporto priemones, ir karines, ir civilines, nuolatines arba laikinas, skirtas vien medicininiam transportavimui ir kontroliuojamas konflikto šalies kompetentingos valdžios institucijos; h) „transporto priemonės“ reiškia visas sausumos transporto priemones, naudojamas medicininiam transportavimui sausuma; i) „sanitariniai laivai ir plaukiojančios priemonės“ reiškia visas vandens transporto priemones, naudojamas medicininiam transportavimui vandeniu; j) „sanitariniai orlaiviai“ reiškia visas oro transporto priemones, naudojamas medicininiam transportavimui oru; k) „nuolatinis medicinos personalas“, „nuolatiniai medicinos daliniai“ ir „nuolatinės sanitarinio transporto priemonės“ reiškia tai, kas skirta tik medicinos tikslams nenustatytam laikotarpiui. „Laikinasis medicinos personalas“, „laikinieji medicinos daliniai“ ir „laikinosios sanitarinio transporto priemonės“ reiškia tai, kas skirta tik medicinos tikslams nustatytiems periodams per visą tokį laikotarpį. Jei nėra nustatyta kitaip, terminai „medicinos personalas“, „medicinos daliniai“ ir „sanitarinio transporto priemonės“ apima ir nuolatines, ir laikinas kategorijas; e) „skiriamoji emblema“ reiškia skiriamąją Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ar Raudonojo Liūto ir Saulės baltame fone emblemą, naudojamą medicinos dalinių ir sanitarinio transporto ar medicinos ir religinio personalo bei įrangos ar atsargų apsaugai; m) „skiriamasis signalas“ reiškia kiekvieną signalą ar pranešimą, skirtą tik medicinos daliniams, sanitariniam transportui atpažinti, remiantis šio protokolo I priedo III skirsniu. 9 STRAIPSNIS Taikymo sritis 1. Ši dalis, kurios nuostatos skiriamos sužeistųjų, ligonių ir asmenų, patyrusių laivo sudužimą, būklei pagerinti, taikoma visiems asmenims, patenkantiems į 1 straipsnyje nurodytą situaciją, neatsižvelgiant į jokius rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos ar įsitikinimų, politinių ar kitų pažiūrų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kitokio statuso skirtumus arba kokius nors kitus analogiškus kriterijus. 2. Pirmosios konvencijos 27 ir 32 straipsnių atitinkamos nuostatos taikomos nuolatiniams medicinos daliniams ir sanitariniam transportui (išskyrus laivus-ligonines, kuriems taikomos Antrosios konvencijos 25 straipsnio nuostatos) ir jų personalui, paskirtam konflikto šaliai humanistiniais tikslais: a) neutralios valstybės ar kitos valstybės, nesančios konflikto šalimi; b) pripažintos ir įgaliotos tokios valstybės pagalbos draugijos; c) nešališkos tarptautinės humanitarinės organizacijos. 10 STRAIPSNIS Apsauga ir priežiūra 1. Visi sužeistieji, ligoniai ir asmenys, patyrę laivo sudužimą, kokiai šaliai jie bepriklausytų, turi būti gerbiami ir saugomi. 2. Bet kokiomis sąlygomis su jais turi būti elgiamasi humaniškai, jiems nedelsiant turi būti suteikta tokia visokeriopa medicinos pagalba ir priežiūra, kokia tik praktiškai įmanoma ir kokios reikia dėl jų sveikatos būklės. Jų negalima išskirti jokiu kitu pagrindu, išskyrus medicininį. 11 STRAIPSNIS Asmenų apsauga 1. Jokiu nepagrįstu veiksmu ar neveikimu negali būti keliamas pavojus fizinei ar psichinei sveikatai ar neliečiamumui asmenų, kurie yra atsidūrę priešiškos šalies valdžioje arba internuoti, sulaikyti ar kuriems kitaip atimta laisvė dėl 1 straipsnyje nurodytos situacijos. Taip pat draudžiama atlikti kokias nors medicinines procedūras šiame straipsnyje išvardytiems asmenims, jei to nereikia dėl jų sveikatos būklės ir jei jos prieštarauja visuotinai priimtoms medicinos normoms, taikomoms panašiais gydymo atvejais tos šalies, kuri atlieka procedūrą, piliečiams, kurie nė jokiu būdu nėra netekę laisvės. 2. Ypač draudžiama net ir tokių asmenų sutikimu: a) juos fiziškai luošinti; b) atlikti su jais medicininius ir mokslinius eksperimentus; c) paimti jų audinius ar organus transplantavimui, išskyrus atvejus, kai tokie veiksmai, remiantis 1 punkte numatytomis sąlygomis, yra pagrįsti. 3. 2 c punkte nurodyto draudimo išimtys gali būti tik kraujo davimas perpilti arba odos paėmimas persodinti, esant sąlygai, kad tai vyksta savanoriškai, be jokios prievartos ar raginimo ir tik gydymo tikslais, laikantis visuotinai priimtų medicinos normų ir kontrolės, numatytų ir donorui, ir recipientui. 4. Kiekvienas tyčinis veiksmas ar neveikimas, galintis rimtai pakenkti fizinei ar psichinei sveikatai ir neliečiamumui asmens, esančio priešiškos šalies, kuriai jis nepriklauso, valdžioje ir kuri arba pažeidžia kurį nors 1 ir 2 punktuose išdėstytą draudimą, arba nesilaiko 3 punkto reikalavimų, yra sunkus šio protokolo pažeidimas. 5. 1 punkte minimi asmenys turi teisę atsisakyti chirurginės operacijos. Atsisakymo atveju medicinos personalas turi stengtis gauti raštišką paciento pasirašytą ar patvirtintą pareiškimą. 6. Kiekviena konflikto šalis privalo turėti medicininius įrašus apie kiekvieną atvejį, kai 1 punkte išvardyti asmenys davė kraujo perpilti arba odos persodinti, jeigu tai daroma šiai šaliai prisiimant už tai atsakomybę. Be to, kiekviena konflikto šalis privalo registruoti visas medicinines procedūras, atliktas bet kuriam asmeniui, internuotam, sulaikytam ar kitaip praradusiam laisvę patekus į 1 straipsnyje nurodytą padėtį. Tokie įrašai turi būti visada prieinami norinčiai juos patikrinti valstybei globėjai. 12 STRAIPSNIS Medicinos dalinių apsauga 1. Medicinos daliniai visada yra gerbiami ir saugomi ir negali būti puolimo objektas. 2. 1 punktas galioja civiliniams medicinos daliniams, jeigu jie: a) priklauso vienai iš konflikto šalių; b) pripažinti ir įgalioti vienos iš konflikto šalių kompetentingos valdžios institucijos arba c) įgalioti remiantis šio protokolo 9 straipsnio 2 punktu ar Pirmosios konvencijos 27 straipsniu. 3. Konflikto šalims siūloma pranešti viena kitai apie savo stacionarių medicinos dalinių išsidėstymą. Net jeigu tai nepranešama, nė viena iš konflikto šalių negali nesilaikyti 1 punkto nuostatų. 4. Jokiomis aplinkybėmis medicinos dalinių negalima naudoti kaip priedangos kariniams objektams apsaugoti nuo užpuolimo. Konflikto šalys, jei tik galima, pasirūpina medicinos dalinius išdėstyti taip, kad jie būtų saugūs karinių objektų puolimo metu. 13 STRAIPSNIS Civilinių medicinos dalinių apsaugos nutraukimas 1. Apsauga, į kurią turi teisę civiliniai medicinos daliniai, nutraukiama tik jeigu jie naudojami ne tik humanitarinėms funkcijoms atlikti, bet ir veiksmams, kenkiantiems priešininkui. Vis dėlto apsauga gali būti nutraukta tik perspėjus ir tik kai buvo duota pakankamai laiko padėčiai ištaisyti, bet į įspėjimą nereaguojama. 2. Veiksmai nelaikomi darančiais žalą priešininkui: a) jei medicinos dalinių personalas turi lengvus asmeninius ginklus savigynai ar jų prižiūrimiems sužeistiesiems ir ligoniams apginti; b) jei medicinos daliniai saugomi sargybos, sargybinių ar konvojaus; c) jei medicinos daliniuose yra šaunamųjų ginklų ir amunicijos, paimtų iš ligonių ir sužeistųjų ir dar neperduotų atitinkamoms tarnyboms; d) jei medicinos daliniuose dėl medicininių priežasčių yra ginkluotųjų pajėgų narių ar kitų kombatantų. 14 STRAIPSNIS Civilinių medicinos dalinių rekvizicijos ribojimas 1. Okupuojanti valstybė turi pasirūpinti, kad okupuotoje teritorijoje būtų tenkinamos civilių gyventojų medicininės reikmės. 2. Todėl okupuojanti valstybė negali rekvizuoti civilinių medicinos dalinių, jų įrangos, medžiagų (materiel) ar versti dirbti jų personalo, kol šie ištekliai yra būtini tinkamam civilių gyventojų medicininiam gydymui ir nuolatos gydomų sužeistųjų bei ligonių priežiūrai. 3. Jeigu laikomasi 2 punkte išdėstytos bendrosios taisyklės, okupuojanti valstybė gali minėtus išteklius rekvizuoti tokiomis sąlygomis: a) kai ištekliai būtini tinkamai ir skubiai medicinos pagalbai okupuojančios valstybės ginkluotųjų pajėgų sužeistiesiems ir ligoniams arba karo belaisviams suteikti; b) kai rekvizicija vyksta tik kol būtina; c) kai imamasi skubių priemonių ir toliau tenkinti civilių gyventojų, taip pat jau gydomų sužeistųjų ir ligonių, kurių ši rekvizicija tiesiogiai nepalietė, medicinines reikmes. 15 STRAIPSNIS Civilinio medicinos ir religinio personalo apsauga 1. Civilinis medicinos personalas yra gerbiamas ir saugomas. 2. Jei būtina, teritorijoje, kur civilinės medicinos tarnybos dėl karo veiksmų yra sugriautos, jų medicinos personalui teikiama visa įmanoma pagalba. 3. Okupuojanti valstybė civiliniam medicinos personalui okupuotose teritorijose teikia visokeriopą pagalbą, kad jis galėtų atlikti savo humanitarines funkcijas kiek įmanoma geriau. Okupuojanti valstybė negali reikalauti, kad, atlikdamas savo funkcijas, šis personalas teiktų pirmenybę kokiam nors asmeniui, tai galima tik dėl medicininių priežasčių. Šis personalas negali būti verčiamas vykdyti užduočių, prieštaraujančių jo humanitarinei misijai. 4. Civilinis medicinos personalas turi teisę vykti į bet kurią vietą, kur reikia jo paslaugų, paklusdamas tokiems kontrolės ir saugumo reikalavimams, kuriuos suinteresuotoji konflikto šalis gali laikyti būtinais. 5. Civilinis religinis personalas yra gerbiamas ir saugomas. Konvencijų ir šio protokolo nuostatos dėl medicinos personalo apsaugos ir atpažinimo taip pat tinka ir šiems asmenims. 16 STRAIPSNIS Bendroji asmenų, atliekančių medicinos pareigas, apsauga 1. Jokiomis aplinkybėmis nė vienas asmuo negali būti baudžiamas dėl to, kad atliko medicinos pareigas, neprieštaraujančias medicinos etikai, nesvarbu, kokiam asmeniui jos buvo atliekamos. 2. Asmenys, atliekantys medicinos pareigas, negali būti verčiami imtis veiksmų ar darbų, nesuderinamų su medicinos etikos normomis ar kitomis medicinos normomis, saugančiomis sužeistųjų ir ligonių interesus, ar nesuderinamų su konvencijų ar šio protokolo nuostatomis, taip pat negali būti verčiami nevykdyti tų darbų bei šiose normose ir nuostatose numatytų veiksmų. 3. Nė vienas asmuo, atliekantis medicinos pareigas, negali būti verčiamas teikti informacijos kam nors priklausančiam priešiškai ar savo šaliai, jeigu jis turi tokios informacijos apie savo prižiūrėtus ar prižiūrimus sužeistuosius ir ligonius, jeigu ši informacija, jo nuomone, galėtų pakenkti jiems patiems arba jų šeimoms. Išimtį sudaro tik atvejai, kuriuos numato šalies įstatymai. Tačiau laikomasi reikalavimų būtinai pranešti apie užkrečiamąsias ligas. 17 STRAIPSNIS Civilių gyventojų ir pagalbos draugijų vaidmuo 1. Civiliai gyventojai privalo gerbti sužeistuosius, ligonius ir asmenis, patyrusius laivo sudužimą, net jeigu jie yra iš priešiškos šalies. Jie negali imtis prieš juos jokių smurto veiksmų. Civiliai gyventojai ir pagalbos draugijos, tokios kaip nacionalinės Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) draugijos, gali net savo iniciatyva surinkti sužeistuosius, ligonius ir asmenis, patyrusius laivo sudužimą, ir rūpintis jais net priešo užnugaryje ar okupuotoje teritorijoje. Už tokius humanitarinius veiksmus nė vienas neturi nukentėti, būti persekiojamas, teisiamas ar baudžiamas. 2. Konflikto šalys gali kreiptis į civilius gyventojus arba į 1 punkte nurodytas pagalbos draugijas su prašymu surinkti sužeistuosius, ligonius ir asmenis, patyrusius laivo sudužimą, rūpintis jais, ieškoti mirusiųjų ir pranešti apie jų buvimo vietą. Jos pasirūpina saugumu ir būtina pagalba tiems, kurie atsiliepia į jų kreipimąsi. Jeigu šalis kontroliuoja arba atgauna teritorijos kontrolę, ji taip pat rūpinasi tokiu pat saugumu ir pagalba jiems tol, kol tai būtina. 18 STRAIPSNIS Atpažinimas 1. Kiekviena konflikto šalis stengiasi, kad medicinos ir religinis personalas, taip pat medicinos daliniai bei sanitarinis transportas būtų atpažįstami. 2. Kiekviena konflikto šalis taip pat stengiasi taikyti metodus ir vykdyti procedūras, padedančius atpažinti medicinos dalinius ir sanitarinį transportą, kurie yra su skiriamosiomis emblemomis ir naudoja signalus. 3. Okupuotoje teritorijoje ir vietovėse, kur vyksta ar gali vykti mūšiai, civilinis medicinos personalas ir civilinis religinis personalas atpažįstami iš skiriamosios emblemos ir jų statusą patvirtinančio asmens pažymėjimo. 4. Kompetentingos valdžios institucijos sutikimu medicinos daliniai ir sanitarinis transportas pažymimi emblema. Laivai ir plaukiojančios priemonės, minimos šio protokolo 22 straipsnyje, pažymimi remiantis Antrosios konvencijos nuostatomis. 5. Be skiriamosios emblemos, konflikto šalis, remdamasi šio protokolo I priedo III skirsniu, gali leisti naudotis skiriamaisiais ženklais, kad būtų atpažinti medicinos daliniai ir sanitarinis transportas. Išskyrus šiame skirsnyje numatytus ypatingus atvejus, sanitarinis transportas gali naudotis skiriamaisiais ženklais nesinaudodamas skiriamąja emblema. 6. Šio straipsnio 1-5 punktų nuostatų taikymą reglamentuoja šio protokolo I priedo I-III skirsniai. Ženklai, aprašyti šio priedo III skirsnyje ir skirti tik medicinos daliniams bei sanitariniam transportui, negali būti naudojami kokiam nors kitam tikslui, išskyrus šiame skirsnyje nurodytus atvejus. Juos galima naudoti tik šiame skirsnyje nurodytiems medicinos daliniams ir sanitariniam transportui atpažinti. 7. Šio straipsnio nuostatos neleidžia taikos metu plėsti skiriamosios emblemos taikymo, nesilaikant Pirmosios konvencijos 44 straipsnio. 8. Konvencijos ir šio protokolo nuostatos dėl skiriamosios emblemos naudojimo kontrolės ir piktnaudžiavimo ja išvengimo bei nutraukimo, taikomos ir skiriamiesiems signalams. 19 STRAIPSNIS Neutralios ir kitos konflikte nedalyvaujančios valstybės Neutralios ir kitos konflikte nedalyvaujančios valstybės laikosi atitinkamų šio protokolo nuostatų dėl šios dalies saugomų asmenų, kurie gali būti priimami arba internuojami jų teritorijose, taip pat dėl mirusiųjų, priklausančių konflikto šalims, kuriuos jos gali rasti. 20 STRAIPSNIS Represalijų draudimas Represalijos prieš asmenis ir objektus, kuriems pagal šią dalį teikiama apsauga, yra draudžiamos. II skyrius Sanitarinis transportas 21 STRAIPSNIS Sanitarinio transporto priemonės Sanitarinio transporto priemonės yra gerbiamos ir saugomos kaip ir mobilieji medicinos daliniai, remiantis konvencijomis ir šiuo protokolu. 22 STRAIPSNIS Laivai-ligoninės ir pakrančių gelbėjimo laivai 1. Konvencijų nuostatos dėl: a) laivų, nurodytų Antrosios konvencijos 22, 24, 25 ir 27 straipsniuose; b) šių laivų gelbėjimo valčių ir mažų laivų; c) šių laivų personalo ir komandų; d) laive esančių sužeistųjų, ligonių ir asmenų, patyrusių laivo sudužimą, taikomos ir tada, kai šie laivai gabena sužeistuosius, ligonius ir asmenis, patyrusius laivo sudužimą, kurie nepriskiriami nė vienai iš Antrosios konvencijos 13 straipsnyje nurodytų kategorijų. Tačiau tokie civiliai neperduodami jokiai šaliai, kuri jiems nėra sava, arba neatiduodami į nelaisvę jūroje. Jeigu jie yra ne savos konflikto šalies valdžioje, jiems galioja Ketvirtoji konvencija ir šis protokolas. 2. Konvencijose numatyta laivų, minimų Antrosios konvencijos 25 straipsnyje, apsauga taikoma ir laivams-ligoninėms, duotiems konflikto šaliai humanitariniams tikslams: a) neutralios arba kitos konflikte nedalyvaujančios valstybės, arba b) nešališkos tarptautinės humanitarinės organizacijos, jei abiem atvejais laikomasi šiame straipsnyje nurodytų reikalavimų. 3. Nedideli laivai, nurodyti Antrosios konvencijos 27 straipsnyje, yra saugomi, net jeigu tame straipsnyje numatyto pranešimo nebuvo. Vis dėlto konflikto šalims siūloma viena kitą informuoti apie visus laivų duomenis, kurie padėtų laivus identifikuoti ar atpažinti. 23 STRAIPSNIS Kiti sanitariniai laivai ir plaukiojančios transporto priemonės 1. Sanitariniai laivai ir kitos plaukiojančios priemonės, išskyrus nurodytus šio protokolo 22 straipsnyje ir Antrosios konvencijos 38 straipsnyje, esantys jūroje ar kituose vandenyse, taip pat yra gerbiami ir saugomi, kaip ir mobilieji medicinos daliniai, remiantis konvencijomis ir šiuo protokolu. Kadangi ši apsauga gali būti efektyvi tik jei juos galės identifikuoti ir atpažinti kaip sanitarinius laivus ir kitas plaukiojančias priemones, jie turi būti pažymėti skiriamąja emblema ir, kiek įmanoma, turi laikytis Antrosios konvencijos 43 straipsnio 3 punkto nuostatų. 2. Laivams ir plaukiojančioms transporto priemonėms, nurodytiems 1 punkte, galioja karo įstatymai. Bet kuris karo laivas, esantis vandens paviršiuje ir galintis priversti juos vykdyti savo komandas, gali įsakyti jiems sustoti, palikti rajoną arba pasirinkti tam tikrą kursą, o šios privalo vykdyti kiekvieną tokią komandą. Tokiems ir kitiems laivams negalima kokiu nors kitu būdu trukdyti atlikti savo medicininės misijos tol, kol tai būtina esantiems laive sužeistiesiems, ligoniams ir asmenims, patyrusiems laivo sudužimą. 3. Numatyta 1 punkte apsauga nutraukiama tik Antrosios konvencijos 34 ir 35 straipsniuose numatytais atvejais. Aiškus atsisakymas vykdyti įsakymą, duotą remiantis 2 punktu, pagal Antrosios konvencijos 34 straipsnį laikomas priešininkui kenkiančiu veiksmu. 4. Konflikto šalis kiek galima anksčiau iki išplaukiant sanitariniam ar kitam laivui turi pranešti kuriai nors priešiškai šaliai to laivo pavadinimą, techninius duomenis, numatytą išplaukimo laiką, kursą ir spėjamą greitį, ypač tai pasakytina apie laivus, kurių tonažas yra didesnis nei 2 000 tonų. Ji gali pranešti bet kuriuos kitus duomenis, padėsiančius šį laivą identifikuoti ir atpažinti. Priešiška šalis patvirtina gavusi tokią informaciją. 5. Antrosios konvencijos 37 straipsnio nuostatos taikomos tokiuose laivuose esančiam medicinos ir religiniam personalui. 6. Antrosios konvencijos nuostatos taikomos tokiuose sanitariniuose ar kituose laivuose esantiems sužeistiesiems, ligoniams ir asmenims, patyrusiems laivo sudužimą, nurodytiems Antrosios konvencijos 13 straipsnyje ir šio protokolo 44 straipsnyje. Civiliai sužeistieji, ligoniai ir asmenys, patyrę laivo sudužimą, nepriklausantys nė vienai Antrosios konvencijos 13 straipsnyje nurodytai kategorijai, kol yra jūroje, neperduodami šaliai, nesančiai jiems sava, ir negali būti paimti iš tokių laivų. Tačiau jeigu jie yra konflikto svetimos šalies valdžioje, jiems galioja Ketvirtosios konvencijos ir šio protokolo nuostatos. 24 STRAIPSNIS Sanitarinių orlaivių apsauga Sanitariniai orlaiviai yra gerbiami ir saugomi remiantis šios dalies nuostatomis. 25 STRAIPSNIS Sanitariniai orlaiviai priešiškos šalies nekontroliuojamose teritorijose Sausumos teritorijose ir oro erdvėje virš jų, kurias kontroliuoja taikios pajėgos, arba jūros teritorijose ir erdvėje virš jų, kurių nekontroliuoja priešiška šalis, pagarba ir apsauga sanitariniams konflikto šalies orlaiviams nepriklauso nuo jokio susitarimo su priešiška šalimi. Vis dėlto konflikto šalis, besinaudojanti šiose teritorijose sanitariniais orlaiviais ir norėdama užtikrinti didesnį jų saugumą, gali informuoti priešišką šalį taip, kaip numatyta 29 straipsnyje, ypač kai tokie sanitariniai orlaiviai skrenda ten, kur juos gali pasiekti priešiškos šalies „žemė-oras“ ginklų sistemos. 26 STRAIPSNIS Sanitariniai orlaiviai sąlyčio arba panašiose zonose 1. Sąlyčio zonos dalyse, kurias fiziškai kontroliuoja taikios pajėgos, ir teritorijose, kur kurių nors pajėgų kontrolė aiškiai neapibrėžta, taip pat oro erdvėje virš jų sanitarinių orlaivių apsauga gali būti užtikrinta tik remiantis konflikto šalių kompetentingų karinės valdžios institucijų išankstiniais susitarimais, numatytais 29 straipsnyje. Nors, jei tokio susitarimo nėra ir sanitariniai orlaiviai skrenda savo pačių rizika po atpažinimo, jie privalo būti gerbiami. 2. „Sąlyčio zona“ reiškia bet kurią sausumos teritoriją, kur priešakiniai priešiškų jėgų daliniai kontaktuoja vieni su kitais, ypač ten, kur juos gali tiesiogiai apšaudyti iš sausumos. 27 STRAIPSNIS Sanitariniai orlaiviai priešiškos šalies kontroliuojamose teritorijose 1. Sanitariniai konflikto šalies orlaiviai yra saugomi, kai skraido virš sausumos ar jūros teritorijų, kontroliuojamų priešiškos šalies, jei dėl šių skrydžių iš anksto susitarta su kompetentingomis priešiškos šalies valdžios institucijomis. 2. Sanitarinis orlaivis, skrendantis virš priešiškos šalies kontroliuojamos teritorijos be 1 punkte numatyto sutikimo ar nesilaikydamas sąlygų, numatytų gaunant tokį sutikimą, ar dėl navigacijos klaidų, ar verčiamas ypatingų aplinkybių, keliančių grėsmę skrydžiui, stengiasi kuo greičiau būti atpažintas ir duoti žinią priešiškai šaliai apie šias aplinkybes. Kai tik tokį sanitarinį orlaivį atpažįsta priešiška šalis, ji turi stengtis protingai pasinaudoti teise įsakyti jam nusileisti ant žemės arba ant vandens taip, kaip numatyta 30 straipsnio 1 punkte, arba imtis kitų priemonių, apsaugančių jos interesus, ir bet kokiu atveju, prieš ryždamasi atakuoti, duoti sanitariniam orlaiviui laiko įvykdyti įsakymą. 28 STRAIPSNIS Sanitarinių orlaivių naudojimo ribojimai 1. Konflikto šalims draudžiama naudotis savo sanitariniais orlaiviais bet kokiam kariniam pranašumui prieš priešišką šalį įgyti. Sanitariniai orlaiviai negali būti naudojami karinių objektų neliečiamumui užtikrinti ir jiems nuo užpuolimo saugoti. 2. Sanitariniai orlaiviai neturi būti naudojami žvalgybos duomenims rinkti ir perduoti bei turėti kokios nors šiems tikslams skirtos įrangos. Jiems draudžiama transportuoti asmenis ar krovinius, nenurodytus 8 straipsnio f papunktyje. Tačiau nėra draudžiama gabenti asmeninius orlaiviu skrendančių žmonių daiktus ar įrangą, skirtą išimtinai pilotavimui, komunikacijai ar atpažinimui palengvinti. 3. Sanitariniai orlaiviai negali turėti jokios kitos ginkluotės, išskyrus mažus ginklus ir amuniciją, paimtus iš orlaivyje esančių sužeistųjų, ligonių ir asmenų, patyrusių laivo sudužimą, ir dar neperduotų atitinkamai tarnybai, ir tokių lengvųjų asmeninių ginklų, kurie gali būti būtini orlaivyje esančiam medicinos personalui apsiginti ir prižiūrimiems sužeistiesiems, ligoniams bei asmenims, patyrusiems laivo sudužimą, apginti. 4. Skrisdami taip, kaip numatyta 26 ir 27 straipsniuose, sanitariniai orlaiviai neturi būti naudojami sužeistųjų, ligonių ir asmenų, patyrusių laivo sudužimą, paieškai, išskyrus atvejus, numatytus išankstiniu susitarimu su priešiška šalimi. 29 STRAIPSNIS Pranešimai ir susitarimai dėl sanitarinių orlaivių 1. Pranešimuose pagal 25 straipsnį arba paklausimuose dėl išankstinio susitarimo pagal 26-28 straipsnio 4 punktą ir 31 straipsnį nurodomi duomenys apie numatomą sanitarinių orlaivių skaičių, jų skrydžių planus bei atpažinimo priemones ir tai reiškia, kad kiekvienas skrydis vyks laikantis 28 straipsnio. 2. Šalis, gavusi pranešimą pagal 25 straipsnį, tuojau pat patvirtina gavusi tokį pranešimą. 3. Šalis, gavusi paklausimą dėl išankstinio susitarimo pagal 26, 27 straipsnius, 28 straipsnio 4 punktą ar 31 straipsnį, kiek galima greičiau praneša klausiančiai šaliai: a) apie sutikimą patenkinti paklausimą; b) apie paklausimo atmetimą, arba c) apie pagrįstus alternatyvius siūlymus atsakant į paklausimą. Ji taip pat gali siūlyti šioje teritorijoje atitinkamu laiku uždrausti arba riboti kitus skrydžius. Atsiuntusioji paklausimą šalis, priėmusi alternatyvius siūlymus, praneša kitai šaliai apie savo sutikimą. 4. Šalys imasi visų būtinų priemonių, kad pranešimai ir susitarimai būtų daromi greitai. 5. Šalys taip pat imasi visų būtinų priemonių, kad kiekvienas pranešimas ar susitarimas būtų greitai perduotas atitinkamiems kariniams daliniams, ir instruktuoja tokius dalinius apie atpažinimo priemones, kurias naudos konkretūs sanitariniai orlaiviai. 30 STRAIPSNIS Sanitarinių orlaivių nusileidimas ir tikrinimas 1. Sanitariniams orlaiviams, skrendantiems virš priešiškos šalies kontroliuojamų teritorijų ir virš teritorijų, kuriose fizinė kurių nors jėgų kontrolė aiškiai neapibrėžta, gali būti įsakyta, atsižvelgiant į padėtį, nusileisti ant žemės arba ant vandens, kad būtų patikrinti pagal toliau einančius punktus. Sanitariniai orlaiviai turi paklusti kiekvienam tokiam įsakymui. 2. Orlaivis, vykdydamas įsakymą ar dėl kokių kitų priežasčių nusileidęs ant žemės arba ant vandens, gali būti tikrinamas vien siekiant nustatyti, ar jis laikosi 3 ir 4 punktuose nurodytų sąlygų. Kiekvienas toks tikrinimas atliekamas nedelsiant ir greitai. Patikrinimą atliekanti šalis nereikalauja, kad iš orlaivio būtų išlaipinti sužeistieji ir ligoniai, išskyrus atvejus, kai juos išlaipinti dėl tikrinimo būtina. Patikrinimą atliekanti šalis privalo užtikrinti, kad sužeistųjų ir ligonių būklė dėl tikrinimo ar laikino išlaipinimo iš orlaivio nepablogėtų. 3. Po patikrinimo paaiškėjus, kad orlaivis: a) yra toks sanitarinis orlaivis, kaip nurodyta 8 straipsnio j punkte; b) nepažeidžia 28 straipsnyje nurodytų sąlygų, ir c) neskrido be išankstinio susitarimo ar susitarimo nepažeidė, jei toks buvo, jam ir jame esantiems asmenims, priklausantiems priešiškai šaliai arba neutraliai valstybei ar kitai valstybei, nesančiai konflikto šalimi, nedelsiant leidžiama skristi toliau. 4. Po patikrinimo paaiškėjus, kad orlaivis: a) nėra toks sanitarinis orlaivis, kaip nurodyta 8 straipsnio j punkte; b) pažeidžia 28 straipsnyje nurodytas sąlygas, arba c) skraido be išankstinio susitarimo ar susitarimą pažeidė, jei toks buvo, jis gali būti sulaikytas su visais jame esančiais asmenimis, elgiamasi remiantis atitinkamomis konvencijų ir šio protokolo nuostatomis. Kiekvienas sulaikytas orlaivis, numatytas naudoti kaip nuolatinis sanitarinis orlaivis, po to gali būti naudojamas tik kaip sanitarinis orlaivis. 31 STRAIPSNIS Neutralios ar kitos konflikte nedalyvaujančios valstybės 1. Sanitariniai orlaiviai neturi skristi virš neutralios ar konflikte nedalyvaujančios valstybės teritorijos ir negali joje nusileisti. Tai galima daryti tik esant išankstiniam susitarimui. Jeigu dėl to iš anksto susitarta, šie orlaiviai yra gerbiami visą skridimo laiką, taip pat ir kai tokioje teritorijoje jie protarpiais nusileidžia. Vis dėlto orlaiviai turi vykdyti kiekvieną įsakymą nusileisti ant žemės arba ant vandens, atsižvelgiant į aplinkybes. 2. Sanitarinis orlaivis, skrendantis virš neutralios ar kitos konflikte nedalyvaujančios valstybės teritorijos be sutikimo ar nesilaikydamas jo sąlygų dėl navigacinės klaidos ar dėl susidariusių ypatingų aplinkybių, veikiančių skrydžio saugumą, turi imtis visų priemonių pranešti apie tokį skrydį ir būti atpažintas. Kai tik toks sanitarinis orlaivis atpažįstamas, ši šalis turi siekti protingai pasinaudoti teise įsakyti jam nusileisti ant žemės arba ant vandens taip, kaip nustatyta 30 straipsnio 1 punkte, arba imtis kitų priemonių, saugančių jos interesus, ir bet kuriuo atveju privalo duoti orlaiviui laiko įvykdyti įsakymą iki tol, kol bus pasiryžta jį pulti. 3. Sanitarinis orlaivis, remiantis susitarimu arba atsižvelgiant į 2 punkte minimas aplinkybes, vykdydamas įsakymą ar dėl kokių nors kitų priežasčių nusileidžiantis ant žemės arba ant vandens neutralios ar kitos konflikte nedalyvaujančios valstybės teritorijoje, tikrinamas siekiant nustatyti, ar jis tikrai yra sanitarinis orlaivis. Tikrinimas atliekamas nedelsiant ir greitai. Patikrinimą atliekanti šalis nereikalauja, kad iš orlaivio būtų išlaipinti šalies, kuri naudojasi orlaiviu, sužeistieji ir ligoniai, išskyrus tikrinimo atvejus, kai juos būtina išlaipinti. Patikrinimą atliekanti šalis bet kokiomis sąlygomis rūpinasi, kad sužeistųjų ir ligonių būklė po patikrinimo ar laikino išlaipinimo iš orlaivio nepablogėtų. Po patikrinimo paaiškėjus, kad orlaivis iš tiesų yra sanitarinis, šiam orlaiviui ir jame esantiems asmenims, išskyrus tuos, kurie turi būti sulaikyti remiantis tarptautinės teisės normomis, taikomomis vykstant ginkluotiems konfliktams, leidžiama skristi toliau ir sudaromos būtinos sąlygos skrydžiui tęsti. Po patikrinimo paaiškėjus, kad orlaivis nėra sanitarinis, jis sulaikomas ir su jame buvusiais asmenimis elgiamasi laikantis 4 punkto. 4. Sužeistieji, ligoniai ir asmenys, patyrę laivo sudužimą, laikinai išlaipinami iš sanitarinio orlaivio neutralios ar konflikte nedalyvaujančios valstybės teritorijoje, valdžios institucijų sutikimu yra sulaikomi tos valstybės, jei su ja konflikto šalys nėra susitarusios kitaip – kai to reikalauja tarptautinės teisės normos, taikomos vykstant ginkluotiems konfliktams – tokiu būdu, kad jie negalėtų vėl dalyvauti karo veiksmuose. Tų asmenų internavimo ir hospitalizavimo išlaidas apmoka valstybė, kuriai jie priklauso. 5. Neutralios ar kitos konflikte nedalyvaujančios valstybės taiko visas visoms konflikto šalims vienodas sąlygas ir ribojimus sanitarinių orlaivių skrydžiams virš savo teritorijų ar nusileidimui jose. III skyrius DINGUSIEJI IR MIRUSIEJI ASMENYS 32 STRAIPSNIS Bendrasis principas Taikydamos šio skyriaus nuostatas, aukštosios susitariančiosios šalys, konflikto šalys ir tarptautinės humanitarinės organizacijos, minimos konvencijose ir šiame protokole, pirmiausia atsižvelgia į šeimų teisę žinoti savo giminaičių likimą. 33 STRAIPSNIS Dingusieji asmenys 1. Kai leidžia aplinkybės, o vėliausiai – tik pasibaigus karo veiksmams, kiekviena konflikte dalyvaujanti šalis turi ieškoti asmenų, apie kuriuos priešiška šalis praneša kaip apie dingusius. Ši priešiška šalis privalo suteikti visą būtiną informaciją apie tokius asmenis, siekdama padėti jų ieškoti. 2. Kad būtų lengviau rinkti informaciją, remdamasi aukščiau pateiktu punktu, kiekviena konflikto šalis dėl asmenų, kuriems nebūtų taikomos palankesnės sąlygos pagal konvencijas ir šį protokolą, privalo: a) registruoti informaciją, numatytą Ketvirtosios konvencijos 138 straipsnyje, apie asmenis, kurie buvo sulaikyti, įkalinti arba iš jų kaip kitaip buvo atimta laisvė daugiau nei dviem savaitėms dėl karo veiksmų ar okupacijos, arba apie tuos, kurie mirė tuo metu, kai buvo sulaikyti; b) kiek įmanoma padėti atlikti tokių asmenų paiešką ir registruoti apie juos informaciją, jeigu jie mirė kitomis aplinkybėmis dėl karo veiksmų ar okupacijos, ir, jei reikia, ji pati turi vykdyti tokių asmenų paiešką ir registraciją. 3. Informacija apie asmenis, apie kuriuos remiantis 1 punktu buvo pranešta kaip apie dingusius, ir prašymas suteikti tokią informaciją turi būti perduodami arba tiesiogiai, arba per valstybę globėją, arba per Centrinę Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto paieškų agentūrą, arba per nacionalines Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) draugijas. Kai ši informacija perduodama ne per Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komitetą ir jo Centrinę paieškų agentūrą, kiekviena konflikto šalis privalo pasirūpinti, kad ji taip pat būtų pasiųsta į Centrinę paieškų agentūrą. 4. Konflikto šalys turi stengtis susitarti dėl paieškos būrių sukūrimo, mirusiųjų atpažinimo ir išvežimo iš teritorijų, kuriose vyksta karo veiksmai, taip pat, jei būtina, susitarti, kad tuos būrius lydėtų priešiškos šalies personalas, kai šios užduotys bus vykdomos priešiškos šalies kontroliuojamose teritorijose; tokių būrių personalas, vykdantis tik savo pareigas, turi būti gerbiamas ir saugomas. 34 STRAIPSNIS Mirusiųjų palaikai 1. Asmenų, mirusių dėl priežasčių, susijusių su okupacija ar buvimu nelaisvėje dėl okupacijos ir karo veiksmų, ir asmenų, nesančių šalies, kurioje jie mirė dėl karo veiksmų, piliečiais, palaikai turi būti gerbiami ir gerbiamos jų laidojimo vietos. Jos prižiūrimos ir pažymimos taip, kaip nustatyta Ketvirtosios konvencijos 130 straipsnyje, jeigu tokių asmenų palaikams ir jų laidojimo vietoms nebūtų rodoma didesnė pagarba pagal konvencijas ir šį protokolą. 2. Kai tik aplinkybės ir priešiškų šalių santykiai leidžia, aukštosios susitariančiosios šalys, kurių teritorijoje yra kapai ir galbūt kitos asmenų, kurie mirė dėl karo veiksmų ar okupacijos metu arba nelaisvėje, palaikų laidojimo vietos, turi sudaryti susitarimus, kad: a) mirusiųjų giminaičiams, oficialiems kapų registravimo tarnybos atstovams būtų lengviau pasiekti kapavietes ir kad būtų reglamentuota reikiama tvarka; b) šios kapavietės būtų nuolat saugomos ir prižiūrimos; c) būtų lengviau sugrąžinti į tėvynę palaikus ir asmeninius mirusiųjų daiktus jų šalių prašymu arba, jei šalis neprieštarauja, mirusiųjų artimų giminaičių prašymu. 3. Jei susitarimų, numatytų 2 b ir c punktuose, nėra ir šalis, esanti mirusiojo tėvynė, nesutinka tokių laidojimo vietų išlaikyti savo lėšomis, aukštoji susitariančioji šalis, kurios teritorijoje yra tokios laidojimo vietos, gali pasiūlyti savo pagalbą grąžinti tokių mirusiųjų palaikus į tėvynę. Jei toks siūlymas nepriimamas, aukštoji susitariančioji šalis, praėjus penkeriems metams nuo tokio siūlymo pateikimo dienos ir tinkamai pranešus šaliai, esančiai mirusiųjų tėvyne, dėl kapinių ir kapų gali imtis jos įstatymuose nurodytų priemonių. 4. Aukštajai susitariančiajai šaliai, kurios teritorijoje yra šiame straipsnyje minimos laidojimo vietos, leidžiama ekshumuoti tik: a) remiantis 2 c ir 3 punktais, arba b) kai ekshumacijos reikia dėl ypatingos visuomeninės būtinybės, įskaitant ir atvejus, kai to būtinai reikalauja medicina ir būtina atlikti tyrimus. Šiuo atveju aukštoji susitariančioji šalis privalo visada gerbti palaikus ir pranešti šaliai, esančiai mirusiųjų tėvyne, apie ketinimą atlikti ekshumaciją, taip pat pranešti smulkmenas apie numatomą perlaidojimo vietą. III DALIS KARIAVIMO METODAI IR PRIEMONĖS KOMBATANTŲ IR KARO BELAISVIŲ STATUSAS I SKYRIUS KARIAVIMO METODAI IR PRIEMONĖS 35 STRAIPSNIS Pagrindinės normos 1. Kilus bet kokiam ginkluotam konfliktui, konflikto šalių teisė pasirinkti kariavimo metodus ir priemones nėra neribota. 2. Draudžiama naudoti ginklus, šaudmenis, medžiagas ir kariavimo metodus, galinčius padaryti nereikalingos žalos ir sukelti nereikalingų kančių. 3. Draudžiama naudoti tuos kariavimo metodus ir priemones, kurie padarys arba, galima tikėti, padarytų ilgalaikę, didelę ir rimtą žalą aplinkai. 36 STRAIPSNIS Naujos ginklų rūšys Tirdama, rengdama, įsigydama arba pripažindama tinkamomis naujas ginklų rūšis, kariavimo priemones ir metodus, aukštoji susitariančioji šalis turi nustatyti, ar juos panaudoti tam tikromis ar bet kuriomis aplinkybėmis nėra draudžiama šio protokolo ar kokių nors kitų aukštajai susitariančiajai šaliai taikomų tarptautinės teisės normų. 37 STRAIPSNIS Apgaulės draudimas 1. Draudžiama užmušti, sužeisti arba paimti priešininką į nelaisvę, naudojantis apgaule. Apgaulė – tai veiksmai, kuriais siekiama įgyti priešininko pasitikėjimą ir priversti jį patikėti, kad jis turi teisę į apsaugą arba privalo gauti tokią apsaugą remiantis tarptautinės teisės normomis, taikomomis ginkluotų konfliktų metu, tam, kad būtų galima pasinaudoti šiuo pasitikėjimu. Pavyzdžiui, apgaulė yra šie veiksmai: a) apsimetimas, kad yra ketinama derėtis arba pasiduoti, iškėlus paliaubų vėliavą (baltą); b) apsimetimas, kad yra išeinama iš rikiuotės dėl žaizdų ar ligos; c) apsimetimas civiliu, ne kombatantu ir apsimetimas, kad turi saugomo asmens statusą, tam naudojant Jungtinių Tautų Organizacijos arba neutralių ar kitų valstybių, nedalyvaujančių konflikte, ženklus, emblemas ar uniformas. 2. Karinės gudrybės nedraudžiamos. Šios gudrybės – tai veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti priešininką arba paskatinti jį veikti neapgalvotai, tačiau jie nepažeidžia jokių tarptautinės teisės normų, taikomų ginkluotų konfliktų metu, ir nėra išdavikiški, nes nepasinaudojama priešininko šalies pasitikėjimu, saugumu, kurį užtikrina šios teisės. Pavyzdžiui, tokių gudrybių veiksmai yra šie: maskuotės, spąstų naudojimas, tariamos operacijos ir dezinformacija. 38 STRAIPSNIS Emblemos pripažinimas 1. Draudžiama ne pagal paskirtį naudoti skiriamąją Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ar Raudonojo Liūto ir Saulės emblemą ar kitas emblemas, ženklus ar signalus, numatytus konvencijose ir šiame protokole. Taip pat draudžiama ginkluoto konflikto metu apgalvotai piktnaudžiauti kitais, tarptautinį pripažinimą turinčiais saugomaisiais ženklais, emblemomis arba signalais, taip pat balta vėliava ir kultūros vertybes saugančia emblema. 2. Draudžiama naudoti skiriamąją Jungtinių Tautų Organizacijos emblemą be šios organizacijos sutikimo. 39 STRAIPSNIS Nacionalinės emblemos 1. Ginkluotame konflikte draudžiama naudoti neutralių ar kitų valstybių, nesančių konflikto šalimis, vėliavas, karines emblemas, karinius skiriamuosius ženklus ir uniformas. 2. Draudžiama naudoti priešiškų šalių vėliavas, karines emblemas, karinius skiriamuosius ženklus ar uniformas puolant arba dengiant, pradedant, apsaugant ar sunkinant karo veiksmus. 3. Niekas iš šio straipsnio ar 37 straipsnio 1 d punkto nepaveikia visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, taikomų šnipinėjimui ar vėliavų naudojimui ginkluotų konfliktų jūroje metu. 40 STRAIPSNIS Pasigailėjimas Draudžiama įsakyti nepalikti nė vieno gyvo žmogaus, grasinti tuo priešininkui ar tuo remiantis kariauti. 41 STRAIPSNIS Garantijos išėjusiems iš rikiuotės (hors de combat) priešiškos šalies asmenims 1. Draudžiama pulti asmenį, kuris pripažįstamas išėjusiu iš rikiuotės asmeniu ar kurį esamomis aplinkybėmis reikėtų tokiu pripažinti. 2. Išėjusiu iš rikiuotės asmeniu laikomas kiekvienas asmuo, jeigu jis: a) yra priešiškos šalies valdžioje; b) aiškiai pareiškia norą pasiduoti į nelaisvę, ar c) yra be sąmonės ar kokiu nors kitu būdu išėjęs iš rikiuotės dėl sužeidimo ar ligos ir todėl negalintis gintis. Tačiau yra sąlyga, kad bet kuriuo atveju asmuo susilaiko nuo bet kokių priešiškų veiksmų ir nesistengia pabėgti. 3. Asmenys, turintys teisę į apsaugą kaip karo belaisviai, patekę į priešiškos šalies rankas neįprastomis karo veiksmų sąlygomis, kai jų evakuacija, kaip numatyta Trečiosios konvencijos III dalies I skyriuje, negalima, imasi visų įmanomų atsargumo priemonių. 42 STRAIPSNIS Asmenys orlaiviuose 1. Nė vienas asmuo, iššokęs su parašiutu iš katastrofą patyrusio orlaivio, besileidžiantis ant žemės neturi būti puolamas. 2. Asmeniui, iššokusiam iš orlaivio su parašiutu iš katastrofą patyrusio orlaivio ir nusileidusiam priešiškos šalies kontroliuojamoje teritorijoje, suteikiama galimybė pasiduoti į nelaisvę, kol jis taps puolimo objektu, jeigu nėra akivaizdu, kad jis atlieka priešiškus veiksmus. 3. Oro desantininkų būriai šio straipsnio nėra saugomi. II skyrius Kombatantų ir karo belAISvių statusas 43 STRAIPSNIS Ginkluotosios pajėgos 1. Konflikto šalies ginkluotąsias pajėgas sudaro visos organizuotos ginkluotosios pajėgos, grupės ir daliniai, kuriems vadovauja asmuo, atsakingas šaliai už savo pavaldinių elgesį, net jei tai šaliai atstovauja vyriausybė ir valdžia, kurios nepripažįsta priešiška šalis. Tokios ginkluotosios pajėgos paklūsta vidaus disciplinos sistemai, kuri, inter alia, privalo užtikrinti tarptautinės teisės normų, taikomų ginkluotų konfliktų metu, laikymąsi. 2. Konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų nariai (išskyrus medicinos ir religinį personalą, apie kurį kalbama Trečiosios konvencijos 33 straipsnyje) yra kombatantai, t. y. turi teisę tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose. 3. Kaskart konflikto šalis, įtraukusi į savo ginkluotąsias pajėgas paramilitarinę ar ginkluotą teisėsaugos organizaciją, apie tai informuoja kitas konflikto šalis. 44 STRAIPSNIS Kombatantai ir karo belaisviai 1. Kiekvienas kombatantas, kaip numatyta 43 straipsnyje, patenkantis į priešiškos šalies nelaisvę, tampa karo belaisviu. 2. Nors visi kombatantai privalo laikytis tarptautinės teisės normų, taikomų vykstant ginkluotiems konfliktams, šių normų pažeidimas neatima iš kombatanto teisės būti kombatantu ar, jeigu jis patenka į priešiškos šalies nelaisvę, jo teisės būti karo belaisviu, išskyrus 3 ir 4 punktuose nurodytus atvejus. 3. Siekdami padėti geriau apsaugoti civilius gyventojus nuo karo veiksmų padarinių, kombatantai privalo išsiskirti iš civilių gyventojų, kai jie dalyvauja puolime arba karinėje operacijoje, kai rengiamasi puolimui. Kadangi ginkluotų konfliktų metu būna situacijų, kai dėl karo veiksmų pobūdžio ginkluotas kombatantas negali išsiskirti iš civilių gyventojų, jis išsaugo kombatanto statusą tik jei tokiomis aplinkybėmis atvirai nešiojasi ginklą: a) kiekvieno karinio susidūrimo metu ir b) tada, kai jį, vykstant pajėgų išsidėstymui prieš puolimą, kuriame jis turi dalyvauti, mato priešininkas. Veiksmai, atitinkantys šio punkto reikalavimus, nelaikomi apgaulingais pagal 37 straipsnio 1 c punktą. 4. Kombatantas, atsidūręs priešiškos šalies valdžioje, kai nesilaiko 3 punkto antrajame sakinyje išdėstytų reikalavimų, netenka teisės būti karo belaisviu, tačiau jis vis tiek saugomas visais atžvilgiais, kaip ir karo belaisviai remiantis Trečiąja konvencija ir šiuo protokolu. Šiai apsaugai galioja ir apsauga, kuri yra ekvivalentiška apsaugai, teikiamai Trečiosios konvencijos asmeniui, kuris yra teisiamas ir baudžiamas už bet kokius jo padarytus nusikaltimus. 5. Kiekvienas kombatantas, atsidūręs priešiškos šalies valdžioje ne karinės operacijos metu ar rengiantis jai, dėl savo ankstesnės veiklos nepraranda savo teisės būti kombatantu ir karo belaisviu. 6. Šis straipsnis nepažeidžia jokio asmens teisės būti karo belaisviu, remiantis Trečiosios konvencijos 4 straipsniu. 7. Šis straipsnis nėra skirtas pakeisti visuotinai pripažintą valstybių praktiką dėl kombatantų aprengimo uniformomis, jei jie yra konflikto šalių uniformuotos reguliariosios armijos ginkluotuose padaliniuose. 8. Be kategorijos asmenų, minimų Pirmosios ir Antrosios konvencijų 13 straipsnyje, visi asmenys, esantys konflikto šalies ginkluotosiose pajėgose, kaip tai numatyta šio protokolo 43 straipsnyje, turi teisę būti saugomi remiantis šiomis konvencijomis, jeigu jie sužeisti ar ligoti, arba remiantis Antrąja konvencija, jeigu jie patyrė laivo sudužimą jūroje ar kituose vandenyse. 45 STRAIPSNIS Karo veiksmuose dalyvaujančių asmenų apsauga 1. Asmuo, dalyvaujantis karo veiksmuose ir atsidūręs priešiškos šalies valdžioje, laikomas karo belaisviu ir todėl yra saugomas remiantis Trečiąja konvencija, jeigu jis pretenduoja į karo belaisvio statusą arba jeigu paaiškėja, kad jis turi teisę į šį statusą, ar jeigu šalis, kuriai jis priklauso, reikalauja jam suteikti šį statusą pranešdama apie tai sulaikiusiai jį valstybei ar valstybei globėjai. Kilus bet kokių abejonių, ar toks asmuo turi teisę į karo belaisvio statusą, jo statusas toks lieka ir jis yra saugomas remiantis Trečiąja konvencija ir šiuo protokolu tol, kol jo statuso nenustatys kompetentingas tribunolas. 2. Jeigu asmuo, atsidūręs priešiškos šalies valdžioje, nėra sulaikomas kaip karo belaisvis, o yra tos šalies teisiamas už pažeidimus, susijusius su karo veiksmais, jis turi teisę reikalauti, kad tribunolas jam pripažintų karo belaisvio statusą. Kai tik įmanoma tai padaryti, pagal priimtą procedūrą šis sprendimas turi būti paskelbtas iki įvyksiant teismui už pažeidimus. Valstybės globėjos atstovai turi teisę dalyvauti teismo procese, kuriame paskelbiamas nuosprendis šiuo klausimu, jeigu tik išimties tvarka jis nevyksta in camera (uždarai) valstybės saugumo sumetimais. Šiuo atveju sulaikiusi valstybė turi atitinkamai informuoti apie tai valstybę globėją. 3. Kiekvienas asmuo, kuris dalyvavo karo veiksmuose, bet neturi teisės į karo belaisvio statusą ir kuriam netaikomos palankesnės sąlygos remiantis Ketvirtąja konvencija, bet kuriuo atveju turi teisę į šio protokolo 75 straipsnyje numatytą apsaugą. Okupuotoje teritorijoje bet kuris asmuo, jei tik jis nesulaikytas kaip šnipas, nepaisant Ketvirtosios konvencijos 5 straipsnio nuostatų, taip pat turi teisę, kaip numato konvencija, susisiekti. 46 STRAIPSNIS Šnipai 1. Nepaisant bet kurios kitos konvencijų ar šio protokolo nuostatos, kiekvienas konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų narys, atsidūręs priešiškos šalies valdžioje tuo metu, kai jis šnipinėjo, neturi teisės į karo belaisvio statusą ir su juo galima elgtis kaip su šnipu. 2. Asmuo, priklausantis konflikto šalies ginkluotosioms pajėgoms ir šios šalies vardu renkantis ar mėginantis rinkti informaciją priešiškos šalies kontroliuojamoje teritorijoje, nelaikomas šnipinėjančiu, jeigu taip elgdamasis jis vilki savo ginkluotųjų pajėgų uniformą. 3. Konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų narys, nuolat gyvenantis priešiškos šalies okupuotoje teritorijoje ir šalies, kuriai jis priklauso, vardu renkantis ar mėginantis šioje teritorijoje rinkti informaciją, turinčią karinę vertę, nelaikomas šnipinėjančiu, jei informaciją renka neapsimetinėdamas ir sąmoningai nesislėpdamas. Be to, toks asmuo nepraranda teisės į karo belaisvio statusą ir su juo negalima elgtis kaip su šnipu, jei tik jis nesugautas šnipinėjantis. 4. Konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų narys, nuolat negyvenantis priešiškos šalies okupuotoje teritorijoje ir šnipinėjantis šioje teritorijoje, nepraranda savo teisės į karo belaisvio statusą ir su juo negalima elgtis kaip su šnipu, išskyrus atvejus, kai jis sugaunamas nespėjęs prisijungti prie ginkluotųjų pajėgų, kurioms priklauso. 47 STRAIPSNIS Samdiniai 1. Samdinys neturi teisės į kombatanto ar karo belaisvio statusą. 2. Samdinys – tai asmuo, kuris: a) specialiai užverbuotas vietoje arba užsienyje kovoti ginkluoto konflikto metu; b) iš tikrųjų tiesiogiai dalyvauja karo veiksmuose; c) karo veiksmuose dalyvauja daugiausia dėl asmeninės naudos ir iš tikrųjų konflikto šalies ar jos vardu jam yra pažadėtas materialinis atlyginimas, gerokai viršijantis atlyginimą, pažadėtą ar mokamą to paties rango ir atliekantiems tokias pat funkcijas kombatantams, priklausantiems tos šalies ginkluotosioms pajėgoms; d) nėra nei konflikto šalies pilietis, nei asmuo, nuolat gyvenantis konflikto šalies kontroliuojamoje teritorijoje; e) nėra konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų narys; ir f) nėra siųstas valstybės, nesančios konflikto šalimi, kaip jos ginkluotųjų pajėgų narys oficialiai užduočiai įvykdyti. IV DALIS CIVILIAI GYVENTOJAI I SKYRIUS BENDROJI APSAUGA NUO KARO VEIKSMŲ PADARINIŲ I skirsnis PAGRINDINĖ TAISYKLĖ IR TAIKYMO SRITIS 48 STRAIPSNIS Pagrindinė taisyklė Kad civiliams gyventojams ir civiliniams objektams būtų užtikrinta pagarba ir apsauga, konflikto šalys visuomet turi skirti civilius gyventojus ir kombatantus, taip pat civilinius ir karinius objektus ir atitinkamai imtis veiksmų tik prieš karinius objektus. 49 STRAIPSNIS Puolimų sąvoka ir taikymo sritis 1. „Puolimai“ reiškia prievartos veiksmus priešininko atžvilgiu, nepaisant, ar tai daroma puolant ar ginantis. 2. Šio protokolo nuostatos dėl puolimų taikomos visiems puolimams, nepaisant, kokioje teritorijoje jie vyksta, įskaitant ir nacionalinę teritoriją, priklausančią konflikto šaliai, bet kontroliuojamą priešiškos šalies. 3. Šio skyriaus nuostatos taikomos visiems karo veiksmams sausumoje, ore ar jūroje, galintiems paveikti civilius gyventojus, paskirus civilius ar civilinius objektus, esančius sausumoje. Jos taip pat taikomos visiems sausumos objektų puolimams iš jūros ar iš oro, bet niekaip nepaveikia tarptautinės teisės normų, taikomų vykstant ginkluotiems konfliktams jūroje ar ore. 4. Šio skyriaus nuostatos papildo humanitarinės apsaugos normas, pateiktas Ketvirtojoje konvencijoje, ypač jos antrojoje dalyje, ir kituose tarptautiniuose susitarimuose, kurių privalo laikytis aukštosios susitariančiosios šalys. Jos taip pat papildo kitas tarptautinės teisės normas dėl civilių gyventojų ir civilinių objektų sausumoje, jūroje ir ore apsaugos nuo karo veiksmų poveikio. II SKYRIUS PAVIENIAI CIVILIAI IR CIVILIAI GYVENTOJAI 50 STRAIPSNIS Civilių ir civilių gyventojų sąvoka 1. Civilis yra bet kuris asmuo, nepriklausantis nė vienai kategorijai asmenų, nurodytų Trečiosios konvencijos 4 straipsnyje (A.1, A. 2, A. 3 ir A. 6) ir šio protokolo 43 straipsnyje. Jei abejojama, ar asmuo yra civilis, jis laikomas civiliu. 2. Civilius gyventojus sudaro visi civiliai asmenys. 3. Paskirų asmenų, nelaikomų civiliais, buvimas tarp civilių gyventojų netrukdo pastarųjų laikyti civiliais gyventojais. 51 STRAIPSNIS Civilių gyventojų apsauga 1. Civiliai gyventojai ir pavieniai civiliai turi būti saugomi nuo pavojų, kylančių dėl karo veiksmų. Kad ši apsauga būtų veiksminga, bet kuriomis sąlygomis turi būti laikomasi šių normų, papildančių kitas taikomas tarptautinės teisės normas. 2. Civiliai gyventojai, taip pat pavieniai civiliai neturi būti puolimo objektu. Prievartos aktai ar grasinimai, prievarta siekiant įbauginti civilius gyventojus, draudžiami. 3. Civiliai saugomi taip, kaip numatyta šiame skyriuje, išskyrus atvejus ir laiką, kai jie tiesiogiai dalyvauja karo veiksmuose. 4. Puolimai be atrankos yra draudžiami. Puolimai be atrankos yra: a) puolimai, nenukreipti į konkrečius karinius objektus; b) puolimai, kai naudojami metodai ir …