Įvertinus tai, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgus į Kauno LEZ valstybinę svarbą, konstatuotina, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo teigti, jog Kauno LEZ Specialųjį planą privalėjo tvirtinti būtent savivaldybės taryba. Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas pavedimas Kauno apskrities viršininko administracijai, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu, parengti ir patvirtinti Kauno laisvosios ekonominės zonos specialųjį planą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad šiuo nutarimu Vyriausybė pavedė Kauno apskrities viršininko administracijai patvirtinti Kauno LEZ Specialųjį planą. Be to, kaip jau buvo minėta, Tarybos sprendimo Nr. TS-346 aiškinamajame rašte (I t., b. l. 84–85) aiškiai nurodyta, kad Vyriausybė nutarimu Nr. 580 „pavedė Kauno apskrities viršininko administracijai parengti ir patvirtinti Kauno LEZ specialųjį planą“. Taigi rengiant Kauno LEZ Specialųjį planą Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punktas buvo suprantamas taip, kad Vyriausybės pavedimas Kauno apskrities viršininko administracijai yra skirtas patvirtinti Kauno LEZ Specialųjį planą.
\nTa aplinkybė, kad pavedimą įvykdyti nurodyta „vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu“, nesudaro pagrindo šią nuostatą aiškinti kitaip. Teritorijų planavimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 1 d.) 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad specialiųjų planų rengimo, svarstymo, derinimo, tikrinimo, tvirtinimo ir galiojimo tvarką nustato šis įstatymas, atitinkamą veiklą reglamentuojantys įstatymai ir specialiųjų planų rengimo taisyklės. Specialieji planai, kuriems nėra patvirtintų rengimo taisyklių, rengiami pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą, reikalavimus. Pagal kompetenciją ministerijos rengia atskirų rūšių specialiųjų planų rengimo taisykles ir tvirtina jas kartu su Aplinkos ministerija. Pažymėtina, kad šiuo atveju būtent Kauno LEZ Specialiojo plano rengimo taisyklės nėra patvirtintos.
\nTaigi nagrinėjamu atveju aiškių Kauno LEZ Specialiojo plano rengimo ir tvirtinimo taisyklių nebuvo nustatyta. Vyriausybė, nusprendusi, jog šiuo atveju turi būti rengiamas Kauno LEZ Specialus planas, Vyriausybės nutarimu Nr. 580 nustatė, kokie subjektai ir kokius veiksmus turi atlikti. Pažymėtina, jog ne Kauno rajono savivaldybė nusprendė rengti Specialųjį planą.
\nPirmosios instancijos teismas nepagrįstai aiškino, kad Kauno apskrities viršininko administracijai buvo pavesta organizuoti Specialiojo plano rengimo ir tvirtinimo procedūrą, tačiau ne jį tiesiogiai patvirtinti, kad priešingas aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio nuostatoms dėl teritorijų planavimo rūšių ir lygmens (Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalies 5 punktas), valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą reglamentuojančių normų turiniui bei prasmei (Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas, 35 straipsnio 1, 2, 3 punktai), savivaldybės tarybos kompetencijai, įtvirtintai Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punkte.
\nPažymėtina, jog Vyriausybės nutarimo aiškinimas dėl jo atitikties įstatymų nuostatoms nepriklauso administracinio teismo kompetencijai. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime ir kituose nutarimuose pasisakydamas dėl šio teismo kompetencijos svarstyti dėl Vyriausybės teisės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams, dėl kitų teismų kompetencijos ir kitais su tuo susijusiais klausimais yra suformulavęs tokias pagrindines nuostatas: 1) teismų įgaliojimai (jurisdikcija) turi būti konstituciškai pagrįsti, teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų; 2) pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar kuris nors Vyriausybės teisės aktas neprieštarauja kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai; 3) Vyriausybės teisės aktas yra bet kuris Vyriausybės išleistas teisės aktas, taip pat ir vienkartinio (ad hoc) taikymo teisės aktas; 4) Konstituciniame Teisme nagrinėjama dėl bet kurio Vyriausybės išleisto teisės akto, jeigu jis turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje; 5) teismų kreipimaisi į Konstitucinį Teismą yra ypatingi tuo, kad teismai, suabejoję Vyriausybės išleisto teisės akto atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bet ne patys spręsti dėl Vyriausybės nutarimo (jo dalies) panaikinimo; 6) teismas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą konkrečioje byloje dėl to Vyriausybės nutarimo, kuris toje byloje turi būti taikomas; 7) oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą, kad atitinkamas teisės aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, šis aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis nebegali būti taikomas.
\nPo oficialaus Konstitucinio Teismo paskelbimo aktą išleidusiam subjektui atsiranda pareiga jį panaikinti ar atitinkamai pakeisti, bet joks subjektas jo negali taikyti.
\nTaigi Konstitucinio Teismo kompetencija dėl Vyriausybės nutarimo atitikties įstatymams yra apibrėžta kaip išimtinė, todėl priklauso tik jam, o kiti teismai tokios kompetencijos neturi. Vyriausybės akto prieštaravimo ar neatitikties Konstitucijai arba įstatymams sprendimo būdas – tai kreipimasis į kompetenciją turintį teismą dėl Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymui nustatymo. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės išnagrinėjęs Vyriausybės nutarimo atitiktį įstatymų nuostatoms, peržengė savo kompetencijos ribas, prisiėmė Konstitucijoje nenustatytus įgaliojimus ir įsiterpė į Konstitucinio Teismo įgaliojimus.
\nĮvertinus tai, kas pirmiau nurodyta, darytina išvada, jog Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punktu aiškiai įtvirtintas pavedimas būtent Kauno apskrities viršininko administracijai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, parengti ir patvirtinti Kauno laisvosios ekonominės zonos specialųjį planą. Šiuo Vyriausybės nutarimu turėjo būti vadovaujamasi. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju Kauno rajono savivaldybės taryba buvo tinkamas subjektas patvirtinti Kauno LEZ Specialųjį planą.
\nBe to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad visa Kauno LEZ teritorija priklauso Kauno rajono savivaldybės teritorijai, Kauno rajono savivaldybės bendrąjį planą ir Kauno LEZ detalųjį planą patvirtino Kauno rajono savivaldybės taryba, nepagrįstai nurodė, jog buvo daug efektyviau Kauno LEZ Specialųjį planą patvirtinti Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu.
\nPagal ABTĮ 3 straipsnį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (1 dalis). Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (2 dalis).
\nPirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad Kauno LEZ Specialųjį planą patvirtino kompetentingas subjektas, t. y. Kauno rajono savivaldybės taryba, vadovavosi ir tuo, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punkte numatyta, jog kaip paprastoji savivaldybės tarybos kompetencija numatytas specialiųjų ir detaliųjų planų tvirtinimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymas nenumato, jog specialiųjų planų tvirtinimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija.
\nSavivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką, vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas ir jų kompetenciją, funkcijas nustato Vietos savivaldos įstatymas (bylai aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 29 d. iki 2010 m. sausio 1 d.). Vietos savivaldos įstatymas apibrėžia, kad vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Savivaldos teisę įgyvendina savivaldybės institucijos. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžta, kad savivaldybės institucijos – už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas; 2) savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas.
\nVietos savivaldos įstatymas savivaldybių funkcijas skirsto į savarankiškąsias (Konstitucijos ir įstatymų nustatytas (priskirtas) (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1–43 punktai) ir valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) (Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 1–33 punktai). Savivaldybės tarybos kompetenciją apibrėžia Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnis, kuris nustato, kad savivaldybės tarybos kompetencija yra išimtinė (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1–45 punktai) ir paprastoji (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1–10 punktai).
\nKonstitucinis Teismas 1998 m. vasario 18 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Savivaldybių sistema yra decentralizuota. Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarimas). Savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai.
\nKonstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiant jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.).
\nTačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
\nTaigi savivaldybės veiklos laisvė ir savarankiškumas nėra absoliutus, o yra ribojamas Konstitucijos ir įstatymų jai (savivaldybei) suteiktos kompetencijos (Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis). Be to, Vietos savivaldos įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1773 redakcija) 4 straipsnyje yra nurodyti vietos savivaldos principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, tarp jų savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principas (2 punktas); savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, pagal kurį savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (6 punktas).
\nTeisėjų kolegija neneigia to, kad savivaldybė yra viešojo administravimo subjektas, kuris turi teisę priimti norminius administracinius aktus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, ir kad savivaldybės tarybos paprastajai kompetencijai, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punktu, yra priskirta tvirtinti specialiuosius planus, tačiau tokia teisė turi būti įgyvendinama įstatymų leidėjo suteiktos kompetencijos ribose bei neturi pažeisti kitų teisės aktų nuostatų, t. y. nagrinėjamu atveju tvirtinant būtent Kauno LEZ Specialųjį planą nepažeisti Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punktu nustatyto nurodymo, kad Kauno apskrities viršininko administracijai, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu, pavedama patvirtinti Kauno LEZ Specialųjį planą. Pažymėtina, jog nėra nustatyta, kad nagrinėjamu atveju buvo galimas šio pavedimo perįgaliojimas Kauno rajono savivaldybės tarybai.
\nVietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1–12 punktai). Vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų – teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas). Kaip jau buvo minėta, savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto (savivaldybės tarybos) nuo pareigos laikytis visų kitų teisės aktų nuostatų bei viešosios teisės principų, tarp jų – teisėtumo principo.
\nSavivaldybės taryba turi viešojo administravimo teises ir pareigas (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai, tarp jų – nepiktnaudžiavimo valdžia. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas).
\nPagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas priimtą aktą pripažinti neteisėtu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-880/2013).
\nTeisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. TS-346 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos specialiojo plano tvirtinimo“, dalis, kuria Kauno rajono savivaldybės taryba patvirtino Kauno laisvosios ekonominės zonos specialųjį planą, neturėdama tam įgaliojimų, pažeisdama Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punktu pavestą įgaliojimą šiuos veiksmus, t. y. Specialiojo plano tvirtinimą, atlikti Kauno apskrities viršininko administracijai, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punktui.
\nĮvertinus tai, jog Kauno LEZ įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad Kauno LEZ teritorijos ribas nustato Vyriausybė, o šis klausimas nesusijęs su subjekto, kuris šiuo atveju buvo kompetentingas patvirtinti Kauno LEZ Specialųjį planą, nustatymu, darytina išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad Tarybos sprendimo Nr. TS-346 dalis, kuria patvirtintas Kauno LEZ Specialusis planas, prieštarauja Kauno LEZ įstatymo 4 straipsniui.
\nTeisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo pripažinti Tarybos sprendimo Nr. TS-346 dalį, kuria patvirtintas Specialusis planas, prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punktui, kuriame įtvirtinta paprastoji savivaldybės tarybos kompetencija tvirtinti specialiuosius ir detaliuosius planus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Specialųjį planą Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punktu buvo pavesta tvirtinti Kauno apskrities viršininko administracijai, tačiau jį nepagrįstai patvirtino Kauno rajono savivaldybės taryba, pažeidusi minėtą Vyriausybės nutarimu nustatytą pavedimą.
\nNustačius, kad Kauno rajono savivaldybės taryba, priimdama Tarybos sprendimą Nr. TS-346, t. y. patvirtindama Kauno LEZ Specialųjį planą, viršijo savo įgaliojimų ribas, nebelieka pagrindo ir teisinės prasmės tirti, ar šis aktas atitinka kitų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1917/2012, 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-880/2013), todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų pareiškėjų skundo bei apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiamas Tarybos sprendimo Nr. TS-346 neteisėtumas.
\nPagal ABTĮ 116 straipsnio 1 dalį norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šios teisinės pasekmės iškyla nepriklausomai nuo to, vienam ar keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams ar jų dalims prieštarauja ginčijamas norminis administracinis aktas. Todėl, kai yra keliamas norminio administracinio akto atitikties keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms klausimas, norminio administracinio akto teisėtumo bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės teisinės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu. Tokios pačios praktikos laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl norminio administracinio akto teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-3/2008, 2006 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-2/2006).
\nTeisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiame sprendime nurodytus argumentus, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas iš esmės tenkinamas, t. y. pripažįstama, kad Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. TS-346 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos specialiojo plano tvirtinimo“ dalis, kuria patvirtintas Kauno laisvosios ekonominės zonos specialusis planas, prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 580 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos ribų patvirtinimo ir specialiojo plano rengimo“ 2 punktui. Ši minėto sprendimo dalis pagal ABTĮ 115 straipsnio 1 dalies 2 punktą laikoma panaikinta ir, vadovaujantis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi, ji negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas šis įsiteisėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas.
\nVadovaujantis ABTĮ 116 straipsnio 2 dalimi administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybių visumą, tai, kad šiuo atveju nagrinėjamas abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, daro išvadą, jog nėra pagrindo taikyti ABTĮ 116 straipsnio 2 dalį.
\nVIII.
\nPareiškėjai taip pat prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 dalis tiek, kiek paveda Kauno apskrities viršininko administracijai parengti ir patvirtinti Kauno LEZ Specialųjį planą (ir dėl šios priežasties Kauno apskrities viršininko administracija yra ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentų organizatorius, ir valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija), neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsniui, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punktui, Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 34 straipsnio 1 daliai, 35 straipsniui; 2) ar Vyriausybės nutarimo Nr. 580 1 dalis tiek, kiek patvirtina Kauno LEZ ribas, kurios pažeidžia žemės savininkų teises suskaidydamos žemės sklypus ir žemės savininkams palikdamos tik mažus žemės sklypus, kuriuose dėl natūralių gamtos kliūčių (upeliai, pelkės ir kt.) bei dėl įvairių teisinių apribojimų (aukštos įtampos linijų zonos, keliai, įvairios kitos apsaugos zonos) nėra įmanoma vykdyti jokios veiklos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui; 3) ar Vyriausybės nutarimu Nr. 1515 patvirtintas Karmėlavos kadastrinėje vietovėje, Kauno rajone, 458,6999 hektaro teritorijos planas su nustatytais teritorijos ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje tiek, kiek iš Kauno LEZ iškelia 22,86 hektarų teritoriją ir dėl šios priežasties Kauno LEZ teritorijos apsuptyje žemės savininkams palieka mažus bei elektros linijų ir dujotiekio apsaugos zonomis apribotus žemės sklypus (kuriuose nėra įmanoma vykdyti jokios veiklos), taip pat nenustato aiškių kriterijų, pagal kuriuos žemė yra priskiriama arba iškeliama iš Kauno LEZ teritorijos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir teisinės valstybės principui; 4) ar Vyriausybės nutarimu Nr. 1515 patvirtintas Karmėlavos kadastrinėje vietovėje, Kauno rajone, 458,6999 hektaro teritorijos planas su nustatytais teritorijos ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje tiek, kiek jis buvo paskelbtas labai prastos poligrafijos kokybės, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 31 straipsnio 1 daliai ir 9 straipsnio 1 daliai.
\nPagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią procesinės teisės normą, pažymėtina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
\nTeisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, bylos teisinius ir faktinius aspektus, atsižvelgusi į taikytiną teisinį reguliavimą, į tai, ką išnagrinėjo, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų nurodyto Vyriausybės nutarimo Nr. 580 ta apimtimi, kuria jis buvo taikytas nagrinėjant bylą, neatitikimo Konstitucijai, joje įtvirtintiems principams bei įstatymų nuostatoms. Pažymėtina, jog kita Vyriausybės nutarimo Nr. 580 dalis bei Vyriausybės nutarimas Nr. 1515 nebuvo taikomi priimant šį apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Visa tai įvertinusi, teisėjų kolegija, pasinaudodama jai suteikta diskrecijos teise, pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkina (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis).
\nIX.
\nPagal ABTĮ 117 straipsnio 1 dalį administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas „Valstybės žiniose“, taip pat turi būti skelbiamas ir kitame spaudos leidinyje, kuriame oficialiai toks aktas buvo paskelbtas. Byloje yra duomenų, jog Kauno LEZ Specialusis planas buvo skelbiamas Kauno rajono laikraštyje „Naujos tėviškės žinios“, todėl šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas turi būti skelbiamas ir šiame spaudos leidinyje.
\nVadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a: pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Remigijaus Žemaitaičio, Vytenio Povilo Andriukaičio, Egidijaus Klumbio apeliacinį skundą tenkinti.
\nKauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
\nPareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Remigijaus Žemaitaičio, Vytenio Povilo Andriukaičio, Egidijaus Klumbio pareiškimą tenkinti.
\nPripažinti, kad Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. TS-346 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos specialiojo plano tvirtinimo“ dalis, kuria patvirtintas Kauno laisvosios ekonominės zonos specialusis planas, prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 580 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos ribų patvirtinimo ir specialiojo plano rengimo“ 2 punktui.
\nSprendimą paskelbti leidinyje „Valstybės žinios“ bei Kauno rajono laikraštyje „Naujos tėviškės žinios“.
\nSprendimas neskundžiamas.
\nTeisėjai Artūras Drigotas Dalia Višinskienė Virginija Volskienė