LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL JUSLINĖS ANALIZĖS METODIKŲ PATVIRTINIMO 2003 m. balandžio 17 d. Nr. 3D-165 Vilnius Įgyvendindamas žemės ūkio ministro 1999 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. 210 „Dėl privalomųjų kokybės reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 46-1467) bei siekdamas užtikrinti į rinką teikiamų maisto produktų kokybę ir sukurti šalyje patikimai veikiančią juslinio vertinimo sistemą, tvirtinu (pridedamas): 1. Juslinė analizė. Vertintojų ir ekspertų atrinkimo, mokymo ir tikrinimo metodiką. 2. Juslinė analizė. Juslinės aprašomosios analizės metodiką. 3. Juslinė analizė. Kvapų nustatymo ir įvertinimo metodiką. 4. Juslinė analizė. Juslinių savybių skirtumo nustatymo metodiką. 5. Juslinė analizė. Pieno ir pieno produktų juslinio vertinimo metodiką. ŽEMĖS ŪKIO Ministras                                                                                         Jeronimas Kraujelis SUDERINTA Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Kazimieras Lukauskas 2003 04 10 ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 3D-165 JUSLINĖ ANALIZĖ. VERTINTOJŲ IR EKSPERTŲ ATRINKIMO, MOKYMO IR TIKRINIMO METODIKA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Tikslas ir taikymo sritis Šioje metodikoje pateikiamos juslinės analizės vertintojų ir ekspertų atrinkimo, mokymo ir jų kvalifikacijos tikrinimo bendrosios procedūros. Metodikoje aprašoma maisto produktų juslinės analizės testai, skirti vertintojams ir ekspertams atrinkti bei mokyti, taip pat sąlygos, reikalingos tinkamai juslinei analizei atlikti. Metodika neapima kvapų aptikimo ir identifikavimo testų, kurie pateikiami atskiroje metodikoje (Juslinė analizė. Kvapų nustatymo ir įvertinimo metodika), išskyrus anosmijos bei juslinių savybių pirmumo nustatymo testus, paprastai skiriamus vertintojų grupei, galinčiai atstovauti tam tikrą gyventojų grupę, pvz. maisto produktų vartotojus sudaryti. 2. Šioje metodikoje pateiktos tokios nuorodos: 2.1. LST ISO 6658 Juslinė analizė. Metodika. Bendrosios nuorodos. 2.2. Pr. LST ISO 5492 Juslinė analizė. Žodynas. 2.3. LST ISO 8586-1 Juslinė analizė. Degustatorių atranka, mokymas ir įvertinimas. 1-oji dalis. Degustatorių parinkimas. 2.4. LST ISO 8586-2 Juslinė analizė. Degustatorių atranka, mokymas ir įvertinimas. 2-oji dalis. Ekspertai. 2.5. LST ISO 8589 Juslinė analizė Bendrieji tyrimo kambarių projektavimo reikalavimai. 2.6. LST ISO 8587 Juslinė analizė. Metodika. Rikiavimas. II. SĄVOKOS 3. Metodikoje vartojamos sąvokos: Juslinė analizė, juslinis vertinimas – produkto organoleptinių savybių tyrimas jutimo organais. Vertintojas – juslinio vertinimo dalyvis. Atrinktasis vertintojas – vertintojas, pasirinktas dėl jo sugebėjimo atlikti juslinį vertinimą. Ekspertas – asmuo, kuris dėl savo žinių ar praktinių įgūdžių yra kompetentingas patarti tose srityse, kurias jis konsultuoja. Vertintojas ekspertas – labai jautrios juslės atrinktasis vertintojas, įsisavinęs juslines metodikas ir sugebantis patikimai vertinti įvairius produktus. Specialusis vertintojas ekspertas – vertintojas ekspertas, sugebantis atlikti produkto juslinę analizę, ir turintis papildomos patirties įvertinti ar numatyti galimus su žaliava, receptūromis, gamybos procesu, laikymu, senėjimu ir kitais veiksniais susijusių pokyčių poveikius. Vertinimo komisija – grupė vertintojų, atrinktų dalyvauti jusliniame teste. Juslinės analizės sesija – vertinimo komisijos atliekamas produkto ar produktų grupės juslinis įvertinimas, apimantis mėginių paruošimą, jų vertinimą naudojant parinktus testus, duomenų apdorojimą ir protokolų parengimą. Pirmumas – vertintojo emocinės būsenos ar reakcijos išraiška, skatinanti jį pajusti, kad vienas produktas geresnis už kitą ar keletą kitų. Receptorius – specifinė jutimo organo dalis, reaguojanti į atskirą dirgiklį. Dirgiklis – tai, kas gali sužadinti receptorių. Ageuzija – jautrumo skonio dirgikliams nebuvimas. Ageuzija gali būti visiška arba dalinė, nuolatinė arba laikina. Anosmija – jautrumo kvapo dirgikliams nebuvimas. Anosmija gali būti visiška arba dalinė, nuolatinė arba laikina. Aptikimo slenkstis – mažiausias pajaučiamas juslinio dirgiklio dydis. Pojūtis gali būti neidentifikuojamas. Atpažinimo slenkstis – mažiausias identifikuojamas pajaučiamo dirgiklio dydis. Skirtumo slenkstis – mažiausias pajaučiamas dirgiklio fizinio intensyvumo skirtumas. Galutinis slenkstis – mažiausias juslinio dirgiklio intensyvumo dydis, kurį viršijus intensyvumo skirtumas nejaučiamas. Skonis – 1) pojūčiai, suvokiami tam tikromis tirpiomis medžiagomis dirginant burnos ertmėje esančius skonio organus; 2) skonio pojūtis; 3) produkto (medžiagos) savybė, sukelianti skonio pojūčius. Kvapas – organoleptinė savybė, pajuntama uostant nosimi tam tikras lakias medžiagas. Konsistencija – nuo produkto tekstūros priklausančios reologinės savybės, nustatomos dirginant mechaninius ir lytėjimo receptorius, ypač esančius burnos srityje. Tekstūra – visos produkto mechaninės, geometrinės ir paviršiaus savybės, pajuntamos mechaniniais, lytėjimo ir, jeigu įmanoma, regėjimo ir klausos receptoriais. Tiriamasis mėginys – tiriamas medžiagos pavyzdys. Skirtumo testas – bet kuris tyrimo metodas, lyginant mėginius. Pirmumo testas – testas, taikomas pirmumui iš dviejų ar kelių mėginių nustatyti. Porinio lyginimo testas – metodas, kai dirgikliai yra pateikiami poromis, kad būtų palyginti pagal tam tikrus apibrėžtus požymius. Trijų testas – skirtumo nustatymo testas, kai trys užkoduoti mėginiai, iš kurių du yra identiški, pateikiami kartu. Vertintojas prašomas atpažinti skirtingą mėginį. Du iš trijų testas – skirtumo nustatymo testas, kai pirmiausiai pateikiamas kontrolinis mėginys tada du mėginiai, iš kurių vienas yra identiškas kontroliniam. Vertintojas prašomas atpažinti skirtingą mėginį. A arba ne A testas – metodas, kai vertintojui, išmokusiam atpažinti A mėginį, pateikiamos serijos mėginių, kurie gali būti A arba ne A. Vertintojas turi atpažinti, kurie mėginiai yra A ir kurie ne A. Rikiavimas – klasifikavimo metodas, kai mėginių serijos yra išdėstomos pagal tam tikrų požymių pasireiškimo laipsnį ar intensyvumą. Tai yra įprastas rikiavimas, neįvertinant skirtumų dydžio. Poravimas [poros parinkimas] – mėginių porų dirgiklių lyginimo ar santykio nustatymo procesas, paprastai taikomas kontrolinio ir nežinomo ar nežinomų mėginių panašumo laipsniui nustatyti. Vertinimas balais – produkto ar produkto savybių įvertinimo balais, turinčiais matematinę išraišką, metodas. Juslinio vertinimo protokolai – dokumentai, kuriuose registruojami kiekvienos juslinės savybės individualūs vertintojų rezultatai ir galutinis produkto vertinimas (šiuose dokumentuose taip pat gali būti užrašyta ir produkto sudėtis). Produkto specifikacija – dokumentas, kuriame pateikiami produktui keliami reikalavimai (techninės sąlygos, standartai, reglamentai ir kt.). Deskriptoriai – reikšminiai žodžiai. III. KANDIDATŲ Į VERTINTOJUS PAIEŠKA IR ATRANKA 4. Paieškos ir atrankos tikslas – surasti kandidatus į vertintojus ir iš jų atrinkti tinkamiausius tolesniam apmokymui. 5. Paieška Juslinės analizės praktikoje taikomi du paieškos variantai: 5.1. Vidinė paieška, kai kandidatų ieškoma įmonės, institucijos viduje. 5.2. Išorinė paieška, kai kandidatų ieškoma ne tarp įmonės ar institucijos darbuotojų. Gali būti formuojama mišri kandidatų grupė, kai taikomi abu variantai. 6. Taikant vidinę paiešką, į kandidatų sąrašą neįtraukiami asmenys, tiesiogiai susiję su produktais, kurie bus tiriami (technologiniu, techniniu ar komerciniu aspektais), nes tai gali turėti įtakos vertinimo rezultatams. 7. Vidinės paieškos privalumai: 7.1. Žmonės visuomet bus darbo vietoje. 7.2. Atkrenta apmokėjimo būtinybė (tačiau, siekiant dalyvių suinteresuotumo, juos būtina paskatinti). 7.3. Geresnis konfidencialumas aptariant rezultatus. Tai ypač svarbu, jeigu atliekamas mokslinis tyrimo darbas. 7.4. Grupė ilgiau išlieka stabili. 8. Vidinės paieškos trūkumai: 8.1. Kandidatai žino produktus ir tai gali turėti įtakos jų sprendimams. 8.2. Sunkiau prireikus pakeisti kandidatus, ypač mažose įmonėse ar organizacijose. 9. Išorinę paiešką atlieka įmonės ar institucijos darbuotojai. Galimi tokie šios paieškos būdai: 9.1. Per specialius skelbimus vietinėje ar specialioje spaudoje (šiuo atveju atrankoje gali dalyvauti visų grupių gyventojai). 9.2. Atliekant viešosios nuomonės apklausas. 9.3. Atliekant vartotojų apklausas namuose. 9.4. Įtraukiant į kandidatus asmenis, besilankančius įmonėje ar organizacijoje. 9.5. Pasinaudojant asmeninėmis pažintimis. 10. Išorinės paieškos privalumai: 10.1. Plati pasirinkimo galimybė, galima nuolat rasti naujų kandidatų. 10.2. Nėra hierarchiškumo problemos. 10.3. Lengvesnė atranka. 11. Išorinės paieškos trūkumai: 11.1. Metodas brangesnis (didesnės darbo laiko ir materialinės sąnaudos). 12. Mišri grupė suformuojama, taikant vidinės ir išorinės paieškų būdus. 13. Po paieškos ir atrankos procedūrų paprastai apie pusė žmonių atkrenta kaip neatitinkantys profesinių reikalavimų, arba dėl asmeninių ir kitų priežasčių negalintys dalyvauti tolesniame grupės darbe ir pan. Atrankai surinktų dalyvių skaičius priklauso nuo: 13.1. Įmonės, organizacijos finansinių galimybių ir jos keliamų reikalavimų. 13.2. Pasirenkamų juslinės analizės testų tipų. 13.3. Numatomo taikyti duomenų apdorojimo metodo. Atrinktųjų vertintojų grupę rekomenduojama sudaryti iš ne mažiau kaip 10 narių. Norint suformuoti grupę iš tokio narių skaičiaus, rekomenduojama surasti 40 ir atrinkti 20 kandidatų. 14. Paieškos metu, pagal pokalbius su kandidatais ir jų užpildytus klausimynus surenkama pirminė informacija. Ji apima šias sritis: 14.1. Požiūris į maisto produktus Į kandidatų grupę negalima įtraukti asmenų labai nemėgstančių arba negalinčių vartoti kurių nors produktų ar gėrimų dėl moralinių, religinių įsitikinimų ar pan., ypač jei tokius produktus ar gėrimus gali tekti vertinti jusliškai. 14.2. Žinių ir sugebėjimų lygis Kad kandidatas galėtų paaiškinti ir pagrįsti savo pirminius juslinius jutimus, jis privalo turėti pakankamą fizikos žinių ir intelekto lygį, be to, gebėti susikoncentruoti ir nepasiduoti išorinių veiksnių įtakai. Jei kandidatui reikės vertinti tik vieno tipo produktus, jis privalo turėti apie juos bent minimalių žinių. Iš kandidatų, įrodžiusių savo gebėjimus kvalifikuotai vertinti produktus, atsirenkami vertintojai ekspertai. 14.3. Sveikatos būklė Kandidatai neturi jausti jokių sveikatos sutrikimų, kurie gali paveikti jų juslės organus, taip pat negali būti alergiški, neturi vartoti medikamentų, galinčių susilpninti jų jutimą ir sumažinti vertinimų patikimumą. Patartina žinoti, ar kandidatai nešioja dantų protezus, kadangi tam tikrais atvejais tai gali turėti įtakos vertinant produktų tekstūrą ar skonines savybes. Persišaldymas ar laikini organizmo pokyčiai (pvz., nėštumas) neturi būti kandidatų eliminavimo priežastimi. 14.4. Komunikabilumas Kandidatų gebėjimas bendrauti ir aprašyti savo jutimus, atsirandančius vertinant produktus, yra labai svarbi savybė, reikalinga aprašomajai juslinei analizei. Šie gebėjimai nustatomi pokalbių metu ir taikant atrankos testus. 14.5. Galėjimas dalyvauti vertinimo komisijos veikloje Kandidatai privalo reguliariai dalyvauti mokymuose bei jau suformuotos vertinimo komisijos darbe. Tie asmenys, kurių tiesioginis darbas susijęs su dažnomis komandiruotėmis ar kurie negalės reikiamu laiku pasitraukti iš savo tiesioginio darbo vietos, nepriimami. 14.6. Asmeninės savybės Kandidatai turi domėtis būsimu darbu, gebėti greitai priimti sprendimus, būti punktualūs ir drausmingi. 14.7. Kiti faktoriai Tai informacija apie kandidatų asmeninius duomenis, išsilavinimą, dabartinę profesiją, juslinės analizės patirtį ir kitus, organizatorių nuomone, svarbius veiksnius. 15. Atranka Kandidatų atrankai gali būti naudojami įvairūs toliau pateikiami testai. Šių testų ir naudotinų medžiagų pasirinkimas priklauso nuo konkrečių galimybių ir savybių, kurias reikia įvertinti. Atrankos testų tikslas – supažindinti kandidatus su juslinėje analizėje taikomais testais ir medžiagomis. Jie skirstomi į 2 tipus: testai, naudojami nustatyti juslinio jutimo pablogėjimą; testai, naudojami įvertinti kandidatų juslinį jautrumą. Testai, kurių rezultatai bus naudojami atrankoje, turi būti atliekami po preliminaraus susipažinimo ir pokalbių su kandidatais. Testai gali būti atliekami faktinėje (konkrečioje) aplinkoje, kurioje yra vertinami produktai, ir specialiai tam sudarytoje aplinkoje, kurią rekomenduoja LST ISO 8589. Kai kurie čia parinkti testai yra aprašomi LST ISO 6658. 16. Spalvų jutimo ir atskyrimo testas Kandidatai, nejuntantys, neskiriantys arba neteisingai skiriantys spalvas netinka jusliniam vertinimui, susijusiam su produktų spalva ir išvaizda. Gebėjimą atskirti spalvas nustato kvalifikuoti oftalmologai. Neturint galimybės naudotis specialistų pagalba, taikytinas Ishiharos testas[1]. Atliekant šį testą, kandidatams pateikiama serija piešinių, kuriuose išdėlioti spalvoti taškai, sudarantys vieną šabloną (figūrą, skaičių), matomą normaliai spalvas skiriančiam asmeniui ir visai kitą – matomą spalvų neskiriančiam asmeniui. 1 lentelė. Ageuzijos testui rekomenduojamos medžiagos ir jų koncentracijos Skonis Medžiaga Koncentracija, g/l Sūrus Rūgštus Saldus Kartus Natrio chloridas Vyno rūgštis Sacharozė Chinino hidrochloridas 5,0 0,2 20,0 0,0015 Testui pateikiamos 6 stiklinėlės su 30 ml tirpalo, dviejose iš jų gali būti tas pats tirpalas. Kandidatas neskubėdamas (vidutiniškai 30 s intervalais) ragauja kiekvieną tirpalą, paimdamas jo į burną po 10–15 ml. Po kiekvieno ragavimo rekomenduojama prasiskalauti burną vandeniu. Jei kandidatas nesugeba atpažinti kurio nors tirpalo skonio, jam konstatuojama to skonio ageuzija ir nebeleidžiama dalyvauti tolesniuose tyrimuose. 18. Anosmijos nustatymo testas Testui naudotinos medžiagos ir jų koncentracijos pateiktos 2 lentelėje. 2 lentelė. Anosmijos testui rekomenduojamos medžiagos ir jų koncentracijos Kvapiosios medžiagos Medžiagų koncentracijos, g/l Timolas Acto rūgštis l-mentolas Etanolis 1´10-4 10 1´10-5 50 Tirpalų pateikimo tvarką nustato testo vadovas prieš darbo pradžią. Kandidatas, paeiliui uostydamas kiekvieną tirpalą mėgintuvėlyje, turi atpažinti kvapą. Uostyti tirpalus rekomenduojama dešiniąja nosies šnerve, uždengus kairiąją, nes dėl anatominės nosies sandaros jos yra platesnis pralaidumas, lyginant su kairiąja šnerve. Kvapas įkvepiamas forsuotai (greitai ir energingai). Vadovas supažindina kandidatus su kvapais, apibūdindamas jų būdingus požymius. Po to patikrinimui imami 6 mėgintuvėliai, į kuriuos įpilama po 10 cm3 tirpalo, be to, dviejuose iš jų gali būti tas pats tirpalas. Kandidatas neskubėdamas (vidutiniškai 30 s intervalais) uosto kiekvieną tirpalą. Jei jis nesugeba teisingai atpažinti 1 iš 4 kvapų, jam konstatuojama to kvapo anosmija ir nebeleidžiama dalyvauti tolesniuose tyrimuose. 19. Poravimo (poros lyginimo) testas Testas naudojamas nustatyti kandidato gebėjimą atpažinti (ir aprašyti, jei to papildomai prašoma) skirtumus tarp keleto pateiktų dirgiklių, kurių intensyvumas yra gerokai aukštesnis, nei nustatytas slenkstinis lygis. Tam tikslui paruošiami gerokai aukštesnių koncentracijų nei atpažinimo slenkstis skonio ir kvapiųjų medžiagų mėginiai. Kiekvienas mėginys užkoduojamas skirtingais atsitiktiniais triženkliais skaičiais. Testo pradžioje kandidatams pateikiama pradinė (kontrolinė) serija mėginių, turinčių 3 lentelėje nurodytų skonio ar kvapiųjų medžiagų tirpalus ir leidžiama su jais susipažinti. Tada pateikiama serija (tiriamoji) tų pačių kaip ir pradinėje serijoje medžiagų tirpalų, paženklintų skirtingais atsitiktiniais skaitmenimis ir prašoma kiekvienam šios serijos mėginiui surasti porą iš mėginių, esančių pradinėje serijoje bei aprašyti patirtą pojūtį. Mėginių pateikimo seka tiriamojoje ir kontrolinėje serijose turi būti skirtinga. Siekiant geresnio rezultatų patikimumo, tiek naujai pateikti, tiek pradiniai mėginiai turi būti pateikiami vertinimui ne mažiau du kartus. Kandidatams pateikiamas beskonis, bekvapis vanduo burnai prasiskalauti. 3 lentelė. Poravimo testui rekomenduojamos medžiagos ir jų koncentracijos Skonis ir kvapas Medžiaga Koncentracija kambario temperatūros vandenyje, g/l Koncentracija kambario temperatūros etanolyje1), g/l Skonis Saldus Rūgštus Kartus Sūrus Sutraukiamasis, aitrus Metalo Sacharozė Vyno ar citrinų rūgštis Kofeinas Natrio chloridas Tanino rūgštis2 arba kalio aliuminio sulfatas (alūnas) Geležies hidrosulfatas3 16 0,2 0,5 5 1 0,5 0,01 Kvapas Citrinų Vanilės Kmynų Gėlių:lelijų, jazminų Citralis (citrinos rūgštis) Vanilinas Timolas Benzilo acetatas 1´10-3 1´10-3 5´10-4 1´10-3 1 – bazinis tirpalas ruošiamas etanolyje, tačiau galutinis skiedimas atliekamas vandenyje taip, kad alkoholio kiekis neviršytų 2 %; 2 – medžiaga yra netirpi vandenyje; 3 – siekiant išvengti dėl oksidacijos atsirandančios geltonos spalvos, būtina naudoti neutraliame ar silpnai parūgštintame vandenyje šviežiai paruoštą tirpalą. Tačiau, jeigu geltona spalva atsirado, tirpalas pateikiamas matiniame indelyje arba blankioje ar spalvotoje šviesoje. Kiekvienas mėginys užkoduojamas skirtingais atsitiktiniais triženkliais skaičiais. Tiriant 3 lentelėje nurodytų koncentracijų medžiagas, tie kandidatai, kurie surado mažiau kaip 80 proc. teisingų porų, yra laikomi netinkamais būti atrinktaisiais vertintojais. 20. Juslinių dirgiklių aptikimo ir atpažinimo testai Šio tipo atrankos testai naudojami nustatyti kandidato gebėjimą aptikti panašių savo sudėtimi ar gamybos technologija produktų skirtumus. Kandidatams pateikiamos trys ar daugiau serijos trijų testo, kai pateiktų mėginių juslinių savybių skirtumai keičiasi nuo lengvai atskiriamo iki vidutiniškai sunkiai atskiriamo. Gali būti naudojamas du iš trijų testas, taip pat rikiavimas, klasifikavimas ir pan. 20.1. Juslinių dirgiklių aptikimo testai Šie testai remiasi trijų testo principu. Vienu metu tiriama viena medžiaga (mėginys). Kandidatui pateikiami du tiriamosios medžiagos (produkto) mėginiai ir vienas mėginys vandens ar kitos neutralios terpės arba du mėginiai vandens ar kitos neutralios terpės ir vienas mėginys tiriamos medžiagos (produkto). Tiriamos medžiagos koncentracija turi būti virš aptikimo slenksčio. Tiriamos medžiagos, jų koncentracijos ir neutrali terpė (jei tokia naudojama) gali būti pasirenkamos atsižvelgiant į testą, kuris bus taikomas kandidatams atrinkti, tipo. Kandidatai turėtų surinkti 100 proc. teisingų atsakymų. Jei po keleto pakartotinių tyrimų nustatoma, kad kandidatai negali aptikti skirtumų, konstatuojama, kad testas šiam tikslui netinka. Šiuose testuose naudotinų medžiagų pavyzdžiai pateikti 4 lentelėje. 4 lentelė. Juslinių dirgiklių aptikimo testams rekomenduojamos medžiagos ir jų koncentracijos Medžiaga Koncentracija vandenyje Kofeinas Citrinų rūgštis Natrio chloridas Sacharozė cis-3-heksenas –1 ol 0,27 g/l 0,60 g/l 2,0 g/l 12,0 g/l 0,4 ml/l 20.2. Juslinių dirgiklių atpažinimo testai Jie remiasi rikiavimo testais, aprašytais LST ISO 8587. Testai atliekami tiriant skonio, kvapo (tiktai labai mažų koncentracijų), tekstūros (jaučiamos burna ir rankomis) ir spalvos dirgiklius. Kiekvieno testo metu kandidatams atsitiktine tvarka pateikiami keturi skirtingo tiriamos savybės intensyvumo mėginiai, ir prašoma juos išdėstyti savybės intensyvumo didėjimo (mažėjimo) tvarka. Mėginių pateikimo tvarka turi būti vienoda visiems testo dalyviams. Šiam testui siūlomų naudoti medžiagų pavyzdžiai yra pateikiami 5 lentelėje. 5 lentelė. Juslinių dirgiklių intensyvumo lygių atskyrimo testams rekomenduojamos medžiagos ir jų koncentracijos Testas Skonio Kvapo Medžiaga1 Koncentracija vandenyje Citrinų rūgštis, g/l Izoamilo acetatas, ml/l 0,1; 0,15; 0,2; 0,34; 5´10-6; 1´10-5; 2´10-5; 4´10-5; Spalvos Spalvų skalės Skalė, kurioje spalvų intensyvumas keičiasi nuo tamsiai raudonos iki šviesiai raudonos 1.Gali būti naudojami ir kiti produktai arba medžiagos, atitinkantys nurodytus intensyvumo lygius. IV. ATRINKTŲJŲ VERTINTOJŲ MOKYMAS 21. Mokymo tikslas – pateikti vertintojams bendrąsias žinias apie juslinėje analizėje naudojamas procedūras ir išvystyti jų gebėjimą aptikti, atpažinti ir aprašyti juslinius jutimus, išmokyti profesionaliai naudotis pateikta informacija. 22. Siekiant suformuoti reikiamo dydžio vertintojų grupę (juslinio vertinimo komisiją), rekomenduojama apmokyti nuo pusantro iki dviejų kartų daugiau vertintojų. Mokymo metu pateikiama pagrindinė informacija apie numatomus tirti produktus. Vertintojai turi žinoti, kad jusliniam vertinimui būtinas objektyvumas, nekreipiant dėmesio į tai, ar produktas mėgstamas ar ne, išskyrus tuos atvejus, kai taikomas pirmumo testas. 23. Vertinimo procedūra Ji apima mėginių paruošimą, jų pateikimo vertinti tvarką bei eiliškumą. Vertinamų produktų mėginių atrinkimas ir jų paruošimas juslinei analizei atliekamas vadovaujantis galiojančiais standartais. Labai svarbu užtikrinti tinkamą mėginių pateikimo analizei seką. Jeigu reikia ištirti juslinių savybių kompleksą, jos tiriamos tokia tvarka: spalva ir išvaizda; kvapas; tekstūra; skonis ir kvapas; liekamasis skonis. 24. Vertintojų mokymui aptikti ir atpažinti skonius bei kvapus taikomi poravimo, porinio lyginimo, trijų ir du iš trijų testai. Juose pateikiamos skonių atpažinimo ir apibūdinimo metodikos, taikytinos vertintojų mokymui. Analogiški testai gali būti naudojami, lavinant vertintojų uoslės dirgiklius. Testai gali būti atliekami naudojant nurodytų medžiagų vandeninius tirpalus arba natūralius maisto produktus ar gėrimus. 6 lentelėje pateikiamas medžiagų, kurias galima naudoti šiame etape, sąrašas. Jeigu įmanoma, dirgikliai, kuriuos reikės vertinti, parenkami, atsižvelgiant į produktus, kurie bus naudojami tolesniame darbe. 6 lentelė. Kai kurių medžiagų, rekomenduojamų naudoti mokymuose aptikti ir atpažinti juslinius dirgiklius, sąrašas 1.       3 lentelėje pateiktos medžiagos; 2.       5 lentelėje pateiktos medžiagos; 3.       Sacharinas (100 mg/l); 4.       Chinino sulfatas (0,20 g/l); 5.       Greipfrutų sultys; 6.       Sidras; 7.       Sultys su minkštimu; 8.       Šalta arbata; 9.       Sacharozė (10 g/l; 5 g/l; 1 g/l; 0,1 g/l); 10.     Heksanolis (15 mg/l); 11.     Benzilacetatas (10 mg/l); 12. Nuo 4 iki 7 punkto išvardytos medžiagos, keičiant sacharozės kiekius (pagal 9 punktą); 13.     Vyno rūgštis (0,3 g/l) + heksanolis (30 mg/l); Vyno rūgštis (0,7 g/l) + heksanolis (15 mg/l); 14.     Apelsinų skonio gėrimas, nudažytas geltonai; Apelsinų skonio gėrimas, nudažytas oranžine spalva; 13. Citrinų skonio gėrimas, nudažytas geltonai; 14.     Kofeino (0,8 g/l), vyno rūgšties (0,4 g/l) ir sacharozės (5 g/l) tirpalų seka. 15.     Kofeino (0,8 g/l), sacharozės (5 g/l); kofeino (1,6 g/l) ir sacharozės (1,5 g/l) tirpalų seka. 25. Skalių naudojimas Vertintojai turi būti supažindinti su vertinimo pagal skalę bendraisiais principais, klasifikavimo, intervalų ir santykių skalių taikymu, kai iš pradžių mėginiai išrikiuojami į serijas pagal atskirų tiriamų juslinių dirgiklių intensyvumą. Tiriamųjų savybių reikšminiai dydžiai mėginiams priskiriami, taikant įvairius vertinimo būdus. Mokymo pradžioje atskaitos tašku naudojamas vanduo, tačiau vėliau jis gali būti pakeičiamas konkrečiais maisto produktais ar gėrimais. Šiame mokymo etape siūlomų naudoti medžiagų pavyzdžiai yra pateikti 7 lentelėje. Jeigu įmanoma, dirgikliai, kuriuos reikės vertinti, parenkami, atsižvelgiant į produktus, kurie bus naudojami tolesniame darbe. 7 lentelė. Kai kurių medžiagų, rekomenduojamų taikyti naudojant skales, sąrašas 1    5 lentelėje ir 6 lentelės 9 punkte pateiktos medžiagos 2    Kofeinas, g/l                                     0,15               0,22              0,34               0,51 3    Vyno rūgštis, g/l                                0,05               0,15               0,40               0,70 4    Heksilacetatas, mg/l                           0,50               5                    20                  50 5    Sūriai, pvz., kietieji sūriai (čederas), nokinamas minkštasis sūris, (kamamberas) 6    Citrinų sultys ir praskiestos citrinų sultys, ml/l 10 50 V. KANDIDATŲ Į EKSPERTUS ATRANKA IR MOKYMAS 26. Atrankos tikslas – iš suformuotos atrinktųjų vertintojų grupės atrinkti geriausius specialistus – kandidatus į ekspertus. Ekspertai gali būti dviejų kategorijų: vertintojai ekspertai ir specialieji vertintojai ekspertai. Atrinktieji kandidatai į ekspertus turi tenkinti tokius reikalavimus: 26.1 Turi būti pasiekę gerų rezultatų ankstesnėse juslinės analizės sesijose. 26.2. Turi būti suinteresuoti kvalifikacijos kėlimu tiek juslinės analizės, tiek produkto gamybos, rinkodaros ar kitose srityse. 26.3. Privalo turėti laiko teoriniams mokymams ir reguliariems praktiniams užsiėmimams. 26.4. Specialusis vertintojas ekspertas yra aukščiausia vertintojų kategorija. Kandidatai į specialiuosius vertintojus ekspertus be minėtų reikalavimų privalo turėti tokias savybes: 26.4.1. Gerą juslinę atmintį. 26.4.2. Gebėjimą aiškiai ir logiškai mąstyti. 26.4.3. Turėti bendrųjų žinių, susijusių su tiriamaisiais produktais, pvz., įgytų teorinių užsiėmimų metu, iš specialios literatūros ir kt. 26.4.4. Turėti specialiųjų žinių, susijusių su tiriamųjų produktų žaliavomis, gamybos procesu, realizacija ir kt. 26.4.5. Gebėti kvalifikuotai aiškinti juslinio vertinimo rezultatus ir profesionaliai bendrauti su kitais ekspertais ir vertintojais. 27. Vertintojų ekspertų bei specialiųjų vertintojų ekspertų mokymo tikslas – optimizuoti ir toliau gilinti jau turimas juslinės analizės žinias. Mokymas turi apimti tokias sritis: 27.1. Juslinės atminties lavinimas Juslinė atmintis lavinama atliekant įvairius juslinės analizės testus bei jusliškai vertinant produktus. 27.2. Mėginių juslinių savybių vertinimas Ekspertai mokomi, vertinant mėginius su charakteringiausiomis savybėmis ir išdėstant juos pagal svarbiausias savybes. Po to galima paprašyti išrikiuoti tuos pačius mėginius pagal antrines savybes. Tikrinama, ar ekspertai įsiminė svarbiausias savybes. Nauji mėginiai pateikiami atsitiktine tvarka kartu su mėginiais, turinčiais arba neturinčiais tas svarbiausias savybes. 27.3. Deskriptorių įsisavinimas ir naudojimas Deskriptoriai yra puiki priemonė juslinės atminties plėtojimui ir įtvirtinimui, taip pat jie nepakeičiami tarpusavyje bendraujant ekspertams, gamintojams, klientams ir pan. Jeigu reikia, deskriptorių sudarymui gali būti naudojama speciali terminologija. 27.4. Produktų kokybę reglamentuojančių norminių dokumentų žinojimas Ekspertų mokymui, jų veiklos vertinimui, juslinės atminties vystymui svarbų vaidmenį vaidina tiriamųjų produktų kokybę reglamentuojantys norminiai dokumentai (aprašantys pagrindines ar papildomas produkto ar produktų grupės savybes arba apibrėžiantys kokybės skirtumus). Visais atvejais ekspertai turi išmokti atpažinti produkto mėginius, neatitinkančius norminių dokumentų reikalavimų. 27.5. Kintančių produkto faktorių atpažinimas ir įvertinimas Paprastai ekspertui reikia įvertinti esamą produkto būklę vertinimo momentu. Specialiajam vertintojui ekspertui gali tekti įvertinti aplinkybes, kurios gali turėti įtakos produkto dabartinei būklei arba numatyti, kokia ta būklė taps ateityje. Jis turi sugebėti įvertinti produktus atskirose jo kūrimo ar technologinio proceso stadijose, trumpai prognozuoti, kokią įtaką kokybei gali turėti jų fizikiniai cheminiai rodikliai ir pan. Jeigu galima sukaupti palyginamuosius produkto mėginius atskirose jo kūrimo ar technologinio proceso stadijose, specialieji vertintojus ekspertus turi išmokti išrikiuoti juos pagal šias stadijas ir stengtis įvertinti kiekvienos iš jų įtaką. Net tada, kai yra pateikiami vertinti atskiri mėginiai, jie turi sugebėti nustatyti iš atminties tokio mėginio vietą eilėje ir prognozuoti galimą tos stadijos ar pakopos įtaką galutinio produkto kokybei. 27.6. Rinkodaros faktorių įvertinimas Specialieji vertintojai ekspertai gali ir turi dalyvauti produkto kokybės vertinimuose, susijusiuose su komerciniais aspektais, t. y. prognozuojant realizacijos apimtis, galimas prekybos nesėkmes, konkurencingų produktų kokybę ir pan. Jie privalo gebėti įvertinti produktus pagal įvairius kriterijus, įskaitant vertinimą pagal specifinius kokybės kriterijus, tokius kaip vartotojų poreikių tenkinimas, kainos faktoriai ir kt. 27.7. Juslinio vertinimo sąlygos Ekspertai turi gebėti vertinti platų produktų asortimentą įprastomis aplinkybėmis, taip pat dirbti sunkiomis ir neįprastomis sąlygomis (kai turima labai mažai laiko, varžytynėse, aukcionuose ir t. t.). VI. JUSLINIO VERTINIMO PROTOKOLŲ RENGIMAS 28. Tikslas ir taikymo sritis Juslinio vertinimo protokole pateikiami juslinio vertinimo rezultatai, kartu apibūdinant esminius vertinimo principus, aptartus mokymo metu: 28.1. Grupinis ar individualus vertinimas. Jei grupinis, ar rezultatas priimtas sutartinai. 28.2. Produkto ar produktų savybių juslinis vertinimas atliktas profesionalių vertintojų ar vertintojų ekspertų pagal objektyvius testus arba ištirta vartotojų nuomonė pagal žinomus testus. 28.3. Taikyti vertinimo metodai (iš jų pripažinti). 28.4. Dabartinės produkto būklės vertinimas ar būsimos produkto kokybės prognozės. 29. Vertintojų mokymo ir produktų juslinio vertinimo metu būtina detaliai registruoti vertinimo procedūrą, bet kokios vertinimo metu padarytos klaidos ar netikslumai turi būti identifikuojami ir ištaisomi. 30. Tikslinga įvertinti tų reikšminių veiksnių, kurie turėtų būti identifikuojami (kaip nurodyta 27.2 punkte) lyginamąjį svorį bendroje vertinimo sistemoje, jeigu reikia, atmetant nereikšmingas detales. Kiekvienas toks veiksnių reikšmingumo lygio įvertinimas turi būti aptartas protokole. 31. Protokolo rengimas 31.1. Protokolo forma Protokolą po kiekvienos juslinės analizės sesijos rengia juslinio vertinimo komisijos pirmininko įgaliotas asmuo, kuris nėra komisijos narys. Paprastoje protokolo formoje suskaičiuojami atsakymai „Taip/Ne“ arba „Priimti/Atmesti“, tačiau protokole gali būti pateikti įvairių kokybės skalių, instrumentinių vertinimų (naudojant prietaisus) rezultatai, ateities vystymo ar rinkodaros strategijos prognozės. 31.2. Protokolo stilius ir duomenų pateikimas Jeigu protokole reikia pateikti daug duomenų, juos palyginti ar priešpastatyti serijas, juos tikslinga sutraukti į lenteles ar specialias formas. Tais atvejais, kai reikia pateikti logišką išvadų seką, tinkamesnis yra aprašomasis stilius. Visais atvejais reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pasirinktas protokolo modelis neturi formuoti išankstinės ar klaidingos nuomonės apie gautus rezultatus. 32. Statistinė duomenų analizė Vertintojai ir ekspertai turi būti įsisavinę statistinės analizės principus, kad įsitikintų, jog naudojami testai yra pakankamai tikslūs ir kad rezultatai nėra klaidingai aiškinami. VII. VERTINTOJŲ IR EKSPERTŲ DARBO REZULTATŲ ĮVERTINIMAS 33. Vertintojų ir ekspertų darbo rezultatai įvertinami pagal „Juslinė analizė. Pieno ir pieno produktų juslinio vertinimo metodika“ pateiktus pakartojamumo rodiklio ir nuokrypio rodiklio nustatymo metodus. ________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 3D-165 JUSLINĖ ANALIZĖ. JUSLINĖS APRAŠOMOSIOS ANALIZĖS METODIKA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Tikslas ir taikymo sritis Metodikoje pateikiamos juslinėje analizėje taikomų aprašomųjų testų atlikimo bendrosios procedūros. Šie testai naudojami apibūdinti maisto produktų ir gėrimų aromato, skonio ir kvapo, tekstūros savybių, jaučiamų burnoje, sukeliamus pojūčius, odos pojūčius, atsirandančius liečiant produktus, rankų pojūčius, atsirandančius liečiant audinius ir popieriaus gaminius, taip pat pojūčius, kuriuos sukelia produktų išvaizda ir skambesys. Aprašomieji testai yra taikomi: apibūdinti konkretaus produkto juslines savybes, kurios pritaikomos kuriant naują produktą; apibūdinti kontrolinio ar etaloninio produkto savybes, jas panaudojant kokybės analizėje ir mokslinėje tiriamojoje veikloje; aprašyti produkto savybes prieš taikant vartotojų testus, siekiant padėti atrinkti savybes, kurias būtų tikslinga įtraukti į ruošiamus klausimynus ir aiškinti vartotojų testų rezultatus; stebėti produkto juslinius pokyčius laike, priklausomai nuo laikymo trukmės ir sąlygų, pakavimo ypatumų ir t. t.; pasižymėti produkto jaučiamas savybes, kad jas būtų galima palyginti su instrumentiniais, fizikiniais cheminiais rodikliais; matuoti trumpalaikius tam tikrų savybių intensyvumo pokyčius laike (laiko intensyvumo analizė). 2. Šioje metodikoje pateiktos tokios nuorodos: 2.1. LST ISO 6658 Juslinė analizė. Metodika. Bendrosios nuorodos. 2.2. Pr. LST ISO 5492 Juslinė analizė. Žodynas. 2.3. Juslinė analizė. Vertintojų ir ekspertų atrinkimo, mokymo ir tikrinimo metodika. II. SĄVOKOS 3. Metodikoje vartojamos „Juslinė analizė. Vertintojų ir ekspertų atrinkimo, mokymo ir tikrinimo metodika“ ir LST ISO 5492 apibrėžtos sąvokos. Patogumo dėlei kai kurios šioje metodikoje dažnai vartojamos sąvokos yra pakartojamos. Aprašomoji kiekybinė analizė; profilis – aprašomųjų terminų vartojimas vertinant mėginio juslines savybes ir kiekvienos savybės intensyvumą. Būdingasis požymis – kvapo ar skoninių savybių skiriamoji ir identifikuojamoji ypatybė. Liekamasis prieskonis – uostymo ir (arba) ragavimo pojūtis, atsiradęs pašalinus produktą, skirtingas nuo pojūčio, kai su produktu sąveikaujama tiesiogiai. Išsilaikymas – tam tikrą laiką juntamas uostymo ir (arba) skonio pojūtis, panašus į pojūtį, kai su produktu buvo sąveikaujama tiesiogiai. III. BENDRIEJI JUSLINĖS APRAŠOMOSIOS ANALIZĖS PRINCIPAI 4. Juslinės analizės laboratorija Juslinės analizės laboratorija turi atitikti LST ISO 8589 keliamus reikalavimus. 5. Bendrieji juslinės aprašomosios metodikos reikalavimai. Bendruosius reikalavimus reglamentuoja LST ISO 6658. 6. Metodai Juslinės aprašomosios analizės metodai taikomi vienam ar keletui mėginių apibūdinti pagal vieną ar daugiau būdingųjų požymių, vartojant tikslias, visiems vertintojams gerai žinomas sąvokas. Šiam tikslui naudojami tokie testai: paprastieji aprašomieji; kiekybiniai aprašomieji ir juslinio profilio. 6.1. Paprastieji aprašomieji testai 6.1.1. Esmė ir taikymo sritys Vertintojai analizuoja iš anksto aptartas mėginio juslines savybes arba bendrą juslinį įspūdį ir aprašo savo jutimus, vartodami pateiktas arba pačių žinomas sąvokas. Pastaruoju atveju individualaus vertinimo rezultatai vėliau aptariami grupėje ir sudaromas dažniausiai vartojamų sąvokų sąrašas. Tos sąvokos vėliau įtraukiamos į rekomenduotinų sąvokų sąrašą ir taikomos aprašomojoje analizėje. Paprastieji aprašomieji testai taikomi: mėginio ar mėginių būdingiesiems požymiams atpažinti ir apibūdinti; šių požymių pajautimo sekai nustatyti; jusliniams skirtumams, nustatytiems kitais metodais, apibūdinti; vertintojams mokyti ir treniruoti. 6.1.2. Vertintojai Priklausomai nuo testo tikslo, rekomenduojamas vertintojų skaičius yra: būdingiesiems požymiams atpažinti ir apibūdinti: ne mažiau kaip 5 vertintojai ekspertai; būdingųjų požymių pajautimo sekai nustatyti: ne mažiau kaip 5 atrinktieji vertintojai. 6.1.3. Procedūra Vertintojai mėginį analizuoja savarankiškai ir aprašo patirtus jutimus. Kiekvienam vertintojui gali būti pateikiamas rekomenduojamas tiriamojo mėginio ar produkto būdingųjų bruožų apibūdinimų sąrašas. Po individualaus vertinimo rezultatai aptariami diskusijoje. Testas gali būti taikomas vienam ar daugiau mėginių vertinti. Jeigu vertinama daugiau kaip vienas mėginys, rekomenduojama testą kartoti, keičiant mėginių pateikimo tvarką. 6.1.4. Rezultatų analizė Rezultatai analizuojami, sudarant mėginį apibūdinančių sąvokų rinkinį, grindžiamą kiekvienos sąvokos vartojimo dažnumu. Sąvokų rinkinį rekomenduojama aptarti visiems testo dalyviams. Į tokį rinkinį įtraukiamos sąvokos, pasikartojančios dviejų ir daugiau vertintojų atsakymuose. Sudarytasis rinkinys (žodynas) naudojamas kiekybiniuose aprašomuosiuose ir juslinio profilio testuose. 6.2. Kiekybiniai aprašomieji ir juslinio profilio testai 6.2.1. Esmė ir taikymo sritys Tai juslinių savybių testai, kai vartojamos sąvokos, paimtos iš žodyno, sudaryto atliekant paprastuosius aprašomuosius testus. Atskiri būdingieji požymiai, turintys įtakos mėginio bendrajam jusliniam įspūdžiui, yra vertinami pagal intensyvumo skales. Remiantis gautais rezultatais, sudaromas produkto ar mėginio juslinis profilis. Metodas tinka skoniui ir kvapui, išvaizdai ir konsistencijai atskirai arba kartu vertinti. Pastaruoju atveju sudaromas produkto bendrasis juslinis įspūdis. Kiekybiniai aprašomieji ir juslinio profilio testai taikomi: maisto produktams kurti, modifikuoti ir tobulinti; produktų juslinio skirtumo priežastingumo ryšiui nustatyti; kokybės kontrolei, vertinant, kaip tiriamasis produktas atitinka etaloninį produktą ar norminių dokumentų reikalavimus; produktų savybių pokyčiams stebėti; juslinio ir instrumentinio vertinimo rezultatams palyginti ir analizuoti. 6.2.2. Vertintojai Šiems testams atlikti reikia ne mažiau kaip 5 atrinktųjų vertintojų ar vertintojų ekspertų, specialiai apmokytų ir treniruotų dirbti šiais metodais. 6.2.2.1. Juslinio vertinimo komisijos atrinkimas Atrenkant narius į juslinio vertinimo komisiją, rekomenduojama tikrinti ne mažesnė kaip 25 kandidatų grupė. Kiekvienam kandidatui pateikiama ne mažiau kaip keturi mėginiai savybėms, kurios bus tiriamos testo metu, įvertinti. Kandidatai turi išdėstyti juos tinkama tvarka. Įvertinus gautus rezultatus ir patikrinus motyvaciją kalbantis, iš pradinės grupės treniravimui rekomenduojama atrinkti nuo 10 iki 15 kandidatų. 6.2.2.2. Vertintojų treniravimas Treniravimas padeda įsiminti juslinių savybių sąvokas ir užtikrina rezultatų atkartojamumą. Treniravimo apimtis ir trukmė priklauso nuo juslinio vertinimo komisijai keliamų tikslų. Jeigu šią komisiją sudaro ne specialistai (galintys vertinti ir aprašyti įvairių tipų produktus), treniravimo trukmė yra ne mažiau kaip vieneri metai. Treniravimas atskirai maisto produktų grupei aprašyti, priklausomai nuo treniruočių dažnumo, gali trukti tris – šešis mėnesius. Naujai atrinktieji vertintojai pradeda treniruotis anksčiau, o po vieno – dviejų mėnesių jie įtraukiami į atrinktųjų vertintojų ar ekspertų grupę ir treniruojami kartu su jais. 6.2.3. Taikomi metodai Jie skirstomi į dvi kategorijas: susitarimo metodas, kurį taikant sudaromas vieningas produkto skonio ir kvapų aprašymas; nepriklausomas metodas, kurį taikant nereikalaujama susitarimo. 6.2.3.1. Taikant susitarimo metodą, vertintojai dirba grupėje ir sudaromas bendras produkto tiriamų savybių aprašymas. Komisijos vadovas pats dalyvauja vertinime ir vadovauja diskusijai, kol pasiekiamas susitarimas, leidžiantis vienodai aprašyti produkto savybę ar savybes. Jeigu susitarimas nepasiekiamas, gali būti naudojamos etaloninės medžiagos ir tiriamasis produktas ar mėginys analizuojamas pakartotinai. 6.2.3.2. Taikant nepriklausomą metodą, vertintojai aptaria dirgiklių sukeliamus jutimus ir individualiai juos aprašo. Komisijos vadovas, kuris neįeina į komisijos sudėtį, kaupia ir analizuoja šiuos individualius rezultatus. 6.2.4. Procedūra Prieš pradedant testą, reikalingas paruošiamasis periodas, kurio metu aptariami numatomi tirti produktai, sudaromas kiekvienam produktui būdingų požymių skiriamųjų bruožų sąrašas, apibrėžiamos būdingų požymių skiriamųjų bruožų aprašymo sąvokos, apsisprendžiama dėl etaloninių medžiagų (ar bus naudojami etaloninių medžiagų mišiniai ar natūralūs produktai), aptariami ir pasirenkami produktų ar mėginių pateikimo ir vertinimo metodai. Tuomet juslinio vertinimo komisija pritaiko metodus ir, ypač sąvokas. 6.2.4.1. Jei paruošiamuoju periodu nusprendžiama naudoti etalonines medžiagas, jos privalo turėti būdingų požymių skiriamuosius bruožus. 6.2.4.2. Vertinimas Kiekvieno produkto būdingų požymių skiriamiesiems bruožams aprašyti turi būti suformuluotos sąvokos. Tradiciškai tai atliekama komisijai vertinant keletą mėginių, kuriuose skiriamųjų bruožų intensyvumo kitimas apima visus naudojamos skalės intervalus. Tyrimo pradžioje rekomenduojama pateikti vertintojams išsamų sąvokų sąrašą su glaustais jų apibūdinimais, siekiant užtikrinti, jog tos pačios sąvokos bus vienodai suprantamos. Sąvokos aptariamos vadovaujant komisijos vadovui. Sudaromas tinkamiausių sąvokų ir jų apibrėžimų sąrašas. Turėtų būti aptarti šie punktai: ar sąvokos apima visus tiriamojo produkto ar mėginio būdinguosius bruožus; ar kai kurios sąvokos turi tas pačias reikšmes ir dėl to gali būti sujungtos ar išbrauktos; ar visi komisijos nariai sutinka su kiekvienos sąvokos ir jos apibrėžimo vartojimu. Vertinant identifikuojamos juntamos savybės ir jos apibūdinamos pagal žodyno sąvokas, nustatoma tų savybių pajautimo seka, įvertinamas kiekvienos savybės intensyvumo laipsnis, liekamasis prieskonis ir/ar išsilaikymas ir bendrasis tiriamojo produkto sukeltas įspūdis. Savybės vertinamos pagal intensyvumo skales. Bendrasis įspūdis yra apibendrintas produkto įvertinimas, apimantis būdingų požymių skiriamuosius bruožus, jų intensyvumą, identifikuojamą skonio ir kvapo foną bei skonių ir kvapų mišinį. Jis paprastai yra vertinamas 3-jų balų skale. Taikydama susitarimo metodą, vertinimo komisija aptaria bendrojo įspūdžio suformavimą. Taikydamas nepriklausomus metodus, kiekvienas vertintojas atskirai vertina bendrąjį įspūdį ir tada apskaičiuojamas vidurkis. Jusliniam profiliui sudaryti taikomos kategorijų, linijų ir santykių skalės. Kai komisija vertina kiekvieną etaloninių produktų seriją, ji turi nuspręsti, kurią naudojamos skalės vietą pasirinks produktams apibūdinti. Kiekvienai savybei būdingi etaloniniai mėginiai pateikiami arba juslinio vertinimo kabinoje kartu su tiriamaisiais mėginiais, arba per trumpą treniruotę prieš patį vertinimą. 6.2.4.3. Rezultatų analizė Tiksliai apibrėžti atskiro duomenų analizės metodo negalima, nes profilio sudarymas priklauso nuo pasirinkto eksperimento plano ir taikomo metodo. Rezultatai gali būti analizuojami dviem principais. Vienu atveju, komisijos nariai vertina produktus, jų savybes aptaria grupėje ir priima bendrą sprendimą, kaip kiekvienas produktas galėtų būti vertinamas balais lyginant su etaloniniais produktais. Diskusijos dalyviams keičiantis nuomonėmis ir, jeigu reikia, pakartotinai vertinant mėginius, priimamas bendras sprendimas. Kitu atveju, gautieji rezultatai gali būti aptariami labai trumpai ir galutinis juslinis profilis sudaromas pagal vertintojų balų vidurkį. Kiekybinių aprašomųjų ir juslinio profilio testų rezultatų statistiniam apdorojimui gali būti taikomi daugiamatės statistinės analizės metodai (ANOVA[2], apimantis dviejų ir daugiau produktų ar mėginių vertinimo rezultatų vidurkių palyginimą, neparametriniai metodai ir kt.). _________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro 2003 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 3D-165 JUSLINĖ ANALIZĖ. KVAPŲ NUSTATYMO IR ĮVERTINIMO METODIKA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Tikslas ir taikymo sritis Šioje metodikoje pateikiamos kvapiųjų medžiagų skleidžiamų kvapų aptikimo ir atpažinimo procedūros, skirtos nustatyti vertintojų gebėjimą aptikti ir atpažinti įvairius kvapus bei vertintojų mokymui. 2. Metodikos esmė Pagal aprašytą procedūrą vertintojams pateikiamos įvairių pavidalų ir koncentracijų kvapiosios medžiagos. Vertintojai turi aptikti ir identifikuoti šių medžiagų skleidžiamus kvapus. 3. Nuorodos Šioje metodikoje pateiktos tokios nuorodos: 3.1. LST ISO 6658 Juslinė analizė. Metodika. Bendrosios nuorodos. 3.2. Pr LST ISO 5492 Juslinė analizė. Žodynas. 3.3. LST ISO 5496 Juslinė analizė. Metodika. Vertintojų atranka ir mokymas, aptinkant ir atpažįstant kvapus. 3.4. LST ISO 8589 Juslinė analizė. Bendrieji tyrimo kambarių projektavimo reikalavimai. II. SĄVOKOS 4. Čia vartojamos Juslinė analizė. Vertintojų ir ekspertų atrinkimo, mokymo ir tikrinimo metodikoje apibrėžtos ir šios sąvokos: Kvapas – organoleptinė savybė, pajuntama nosimi uostant tam tikras lakias medžiagas. Kvapioji medžiaga – medžiaga, galinti sukelti kvepėjimo pojūtį. Uoslės, uoslinis – priklausantis uoslės pojūčiams. Uosti, uostyti – pajusti arba stengtis pajusti kvapą. III. BENDRIEJI KVAPŲ APTIKIMO IR IDENTIFIKAVIMO PRINCIPAI 5. Juslinės analizės laboratorija Juslinės analizės laboratorija turi atitikti LST ISO 8589 keliamus reikalavimus. PASTABA. Laboratorijos patalpa turi būti ypač gerai vėdinama. 6. Bendrieji reikalavimai vertintojams Bendruosius reikalavimus vertintojams reglamentuoja LST ISO 6658. Be šių reikalavimų vertintojai, dalyvaudami kvapų aptikimo ir atpažinimo testuose, 20 min iki jų pradžios negali dalyvauti jokiuose kituose testuose, susijusiuose su kvapų ar kvapių medžiagų aptikimu ir įvertinimu. PASTABA. Siekiant išvengti juslinio nuovargio, rekomenduojama per 1 sesiją analizuoti ne daugiau kaip 10 kvapiųjų medžiagų. 7. Medžiagos: 7.1. Bekvapis ir beskonis vanduo. 7.2. 96,9 proc. (pagal tūrį) etanolis, neturintis pašalinių kvapų. 7.3. Kitos terpės, atitinkančios maisto pramonei keliamus reikalavimus. 7.4. Kiek galima didesnio grynumo laipsnio kvapiosios medžiagos: 7.4.1. pasirenkamos iš pateiktų A priedo 2 lentelėje ir naudojamos siūlomomis koncentracijomis; 7.4.2. bet kurios kitos, atsižvelgiant į keliamą tikslą ar pramonės reikalavimus. 8. Mokymo metu vertintojams turi būti pateikiamos skirtingų kvapų grupėms (pvz., dervų, gėlių), priklausančios kvapiosios medžiagos ir tos medžiagos, kurias vertintojai numato tirti vėliau (norint įsitikinti, ar jie neturi šiems kvapams anosmijos). 9. Rekomenduojama įtraukti į testą ir tokius kvapus, kurie apibūdina tam tikras ydas, gedimus (pvz. tipiški plovimo priemonių, chemikalų ir pan. kvapai). 10. Kvapiosios medžiagos, kurios gali būti laikomos kaip etaloninės (pamatinės), turi išsilaikyti nepakisdamos laiko tarpą, nurodytą jų kokybę reglamentuojančiuose dokumentuose. Jos turi būti laikomos vėsioje vietoje (apie +5oC), apsaugotos nuo oro ir šviesos. IV. KVAPŲ ANALIZĖS METODAI 11. Tiesioginio uostymo metodai 11.1. Kvapų, esančių flakonuose, uostymas 11.1.1. Procedūra Vertintojams pateikiama serija flakonų (tai gali būti kolbos) su įvairiomis nustatytų koncentracijų kvapiosiomis medžiagomis. 11.1.2. Medžiagos Šiam tikslui naudojamos nustatytų koncentracijų kvapiosios medžiagos, pateiktos A priedo 2 lentelėje. 11.1.3. Laboratorinė įranga Spalvoto stiklo flakonai su šlifuotais matinio stiklo kamšteliais. Jų talpa turi būti tokia, kad užtektų tiriamai medžiagai (jos kiekis gali svyruoti nuo 20 iki 125 ml) ir liktų pakankamai erdvės jų viršuje, siekiant palaikyti garų slėgio pusiausvyrą. Kaip alternatyva gali būti naudojami laboratoriniai mėgintuvėliai, uždengiami laikrodžio stiklu, arba kitokie tinkami indai. Jeigu naudojami plastmasiniai indai, būtina įsitikinti, kad jie pagaminti iš bekvapės, neabsorbuojančios kvapų ir nereaguojančios su tiriamaisiais mėginiais medžiagos. 11.1.4. Mėginių paruošimas Pagal A priedo 2 lentelėje pateiktą instrukciją kvapiosios medžiagos yra skiedžiamos, norint gauti jų koncentracijas, pateiktas šio priedo 1 lentelėje. Mėginiai paruošiami likus ne mažiau kaip 30 min. iki testo pradžios, kad esamoje kambario temperatūroje susidarytų garų slėgio pusiausvyra. Flakonai ir kamšteliai užkoduojami. Nustatytas kvapiosios medžiagos kiekis įpilamas į užkoduotą flakoną, kad jo viršuje liktų pakankamai erdvės. Medžiagos gali būti įpilamos tiesiai į flakonus, uždedamos ant terpės (pvz., medvilninio audinio ar absorbuojančio popieriaus), įdėtos į flakoną, arba sumaišomos su terpe (pvz., riebalais). Flakonai uždengiami kamšteliais. 11.1.5. Vertinimo eiga Kiekvienam vertintojui pateikiamos paruoštų flakonų serijos. Vertintojas vienas po kito atkemša flakonus ir, užčiaupęs burną, įtraukia nosimi garus. Nėra griežtos metodikos, reikalaujančios, kad flakonai būtų vertinami vienodais laiko intervalais ir tokiu pačiu būdu, t. y. trumpais įkvėpimais arba giliai įkvepiant ar pan. Po to, kai vertintojas identifikuoja kvapą, jis uždaro flakoną ir atsako į pateiktus klausimus (žr. 13.1 punktą). Galimos atsakymo formos pateiktos B priede. PASTABA. Priklausomai nuo vertintojų profesinės patirties (ar jie yra praėję tiktai atrankos, ar jau ir mokymo stadijas) jiems gali būti leidžiama arba neleidžiama uostyti kiekvieną medžiagą keletą kartų arba pakartotinai analizuoti tuos pačius flakonus. 11.1.6. Rezultatų analizė Rezultatų analizė pateikiama 14 punkte. 11.2. Kvapų, esančių ant specialių juostelių, vertinimas 11.2.1. Procedūra Vertintojams pateikiamos kvepiančių juostelių, prisotintų kvapiosiomis medžiagomis, serijos. 11.2.2. Medžiagos Šiam tikslui naudojamos nustatytų koncentracijų kvapiosios medžiagos, pateiktos A priedo 2 lentelėje. 11.2.3. Laboratorinė įranga: 11.2.3.1. Specialios uostomosios juostelės, t. y. mažos įvairaus tankio filtruojamojo popieriaus juostelės, įvairios formos (apvalios, įstrižos) su esančia apačioje 50–100 mm žyma. 11.2.3.2. Iš bekvapės medžiagos pagaminti juostelių laikikliai ar žnyplės. 11.2.3.3. Matinio stiklo flakonai kvapioms medžiagoms laikyti (1 flakonas vienai medžiagai). 11.2.3.4. Lašintuvai. 11.2.4. Mėginių paruošimas 11.2.4.1 Pagal A priedo 2 lentelėje pateiktą instrukciją paruošiami kvapiųjų medžiagų tirpalai. 11.2.4.2. Vienu metu ruošiamas vienos medžiagos tirpalas, kuris paruoštas supilamas į flakoną ar kolbą. 11.2.4.3. Kiekvienos juostelės apatinis galas greitai pamerkiamas į flakoną iki žymos arba ant jo užlašinamas lašas kvapiosios medžiagos. 11.2.4.4. Juostelės nereikia per daug sudrėkinti tirpalu, skysčio išsiplėtimas turi būti nuo 5 iki 10 mm nuo juostelės apačios. 11.2.4.5. Juostelės uždedamos ant laikiklių arba suimamos pincetu, stebint, kad jos nesusiliestų viena su kita ir paliekamos keletui sekundžių, kad dalis tirpalo išgaruotų. 11. 2.5. Vertinimo eiga 11.2.5.1. Vertintojas uosto kvepiančią juostelę, atsargiai laikydamas ją per keletą centimetrų nuo nosies. Juostelė jokiu būdu negali paliesti nosies, ūsų ar odos. PASTABA. Lakieji junginiai išsiskiria po tam tikro laiko, kuris priklauso nuo medžiagos tipo, tuomet kvapas pajuntamas labiausiai. 11.2.5.2. Identifikavus kvapą, juostelė išmetama ir vertintojas atsako į pateiktus klausimus (žr. 13.1 punktą). Galimos atsakymo formos pateiktos B priede. 11.2.5.3. Panaudotos juostelės surenkamos ir sudedamos į sandariai uždaromus konteinerius, kad kvapai nepatektų į aplinką. 11.2.6. Rezultatų analizė Rezultatų analizė pateikiama 14 punkte. 11.3. Kvapų kapsulėse vertinimas 11.3.1. Procedūra Vertintojams pateikiamos mikrokapsulėse esančių kvapiųjų medžiagų serijos. 11.3.2. Medžiagos Kvapiosios medžiagos kapsulėse gaminamos pramoniniu būdu, pvz., ant popierinių nuplėšiamų juostelių ar etikečių ir pan. PASTABA. Taikant šį testą, atkrenta mėginių paruošimas, nes jie jau būna paruošti vertinimui. 11.3.3. Vertinimo eiga: 11.3.3.1. Iš kapsulės kvapioji medžiaga išimama laikantis gamintojo instrukcijų. Po to kvapas tiriamas analogiškai kaip ir taikant juostelių metodą, aprašytą 11.1.2 punkte. PASTABA. Taikant šį testą, negalima mėginių vertinimo pakartoti. 11.3.3.2. Identifikavęs kvapą, vertintojas atsako į pateiktus klausimus (žr. 13.1 punktą). Galimos atsakymo formos pateiktos B priede. 11.3.3.3. Panaudotos mikrokapsulės surenkamos ir sudedamos į hermetiškai uždaromus konteinerius, kad kvapai nepatektų į aplinką. 11.3.4. Rezultatų analizė Rezultatų analizė pateikiama 14 punkte. 12. Netiesioginio uostymo (burna–nosimi) testai 12.1. Dujinės būklės kvapų vertinimas. 12.1.1. Metodo esmė Dujinės būklės kvapiosios medžiagos vertinamos įkvepiant dujas į burnos ertmę ir iškvepiant jas per nosį. 12.1.2. Medžiagos Šiam metodui naudojamos nustatytų koncentracijų kvapiosios medžiagos, pateiktos A priedo 2 lentelėje. 12.1.3. Laboratorinė įranga Gali būti naudojami stikliniai ar plastmasiniai laboratoriniai indai. Jeigu naudojama plastmasinė įranga, būtina kontroliuoti, kad plastmasė neabsorbuotų kvapo ir nereaguotų su tiriamomis medžiagomis: 12.1.3.1. Laboratorinės stiklinės, ne mažesnės kaip 100 ml talpos; 12.1.3.2. Plastmasinė plėvelė, bekvapė ir neabsorbuojanti kvapų; 12.1.3.3. Šiaudeliai. 12.1.4. Mėginių paruošimas 12.1.4.1. Pagal A priedo 2 lentelėje pateiktą instrukciją kvapiosios medžiagos yra skiedžiamos, norint gauti jų koncentracijas, pateiktas šio priedo 1 lentelėje. 12.1.4.2. Vienu metu ruošiamas vienos medžiagos tirpalas. 12.1.4.3. 50 ml paruošto tirpalo įpilama į mėgintuvėlį ir uždengiama plastmasine plėvele. 12.1.5. Vertinimo eiga: 12.1.5.1. Vertintojui pateikiama viena stiklinė su tiriamosios medžiagos tirpalu. Jis su šiaudeliu praduria plastmasinę plėvelę ir įtraukia per burną (įkvepia) garų, susikondensavusių virš skysčio, ir giliai iškvepia juos per nosį. Šiaudelis jokiu būdu negali paliesti skysčio. Jeigu taip atsitiko, vertintojui paduodama kita stiklinė. 12.1.5.2. Identifikavęs kvapą, vertintojas atsako į pateiktus klausimus (žr. 13.1 punktą). Galimos atsakymo formos pateiktos B priede. 12.1.6. Rezultatų analizė Rezultatų analizė pateikiama 14 punkte. 12.2. Kvapų vertinimas, nuryjant vandeninius tirpalus 12.2.1. Procedūra Vertintojams pateikiamos flakonėlių su įvairiomis kvapiosiomis medžiagomis serijos. Vertinamas pojūtis, pajaučiamas netiesioginio uostymo (burna-nosimi) būdu, nuryjant medžiagą. PASTABA. Normaliomis sąlygomis produkto pojūtis burnoje apima skonio ir kvapo jutimus, kurie yra vertinami kartu. 12.2.2. Medžiagos Šiam testui naudojamos nustatytų koncentracijų kvapiosios medžiagos, pateiktos A priedo 2 lentelėje. 12.2.3. Laboratoriniai indai Flakonai (kolbos), pageidautina su kamšteliais ir šiaudeliais. 12.2.4. Mėginių paruošimas: 12.2.4.1 Pagal A priedo 2 lentelėje pateiktą instrukciją kvapiosios medžiagos yra skiedžiamos, norint gauti jų koncentracijas, pateiktas šio priedo 1 lentelėje. PASTABA. Taikant šį testą, naudojamos gerokai mažesnės koncentracijos, negu taikant tiesioginio uostymo testą. 12.2.4.2. Tirpalai supilami į flakonus ir uždengiami kamšteliais, jeigu tokie naudojami. 12.2.5. Vertinimo eiga 12.2.5.1. Vertintojui pateikiamos serijos paruoštų flakonų. 12.2.5.2. Jeigu flakonai neuždengti, vertintojas suspaudžia savo nosį, įtraukia į burną tirpalo ir tada iš karto, kai tiktai atitraukia flakoną, ir tirpalas jau yra burnoje, atpalaiduojama nosis. Tirpalas nuryjamas. Kvapas vertinamas, iškvepiant orą. Jeigu flakonai yra su kamšteliais ir šiaudeliais, nosį užspausti nebūtina. 12.2.5.3. Identifikavęs kvapą, vertintojas atsako į pateiktus klausimus (žr. 13.1 punktą). Galimos atsakymo formos pateiktos B priede. 12.2.6. Rezultatų analizė Rezultatų analizė pateikiama 14 punkte. 13. Atsakymo formos 13.1. Atsakymo formoje gali būti tokie klausimai: ar jūs jaučiate kvapą? ar jūs atpažįstate šį kvapą? 13.2. Vertintojo taip pat prašoma įvardinti arba aprašyti kvapą, arba kilusias asociacijas. 13.3. Formoje rekomenduojama palikti vietos vertintojų pastaboms. PASTABA. Atsakymų formos gali būti spausdintos arba pateiktos elektronine versija. 14. Rezultatų analizė 14.1. Testo vadovas analizuoja rezultatus, atsižvelgdamas į keliamą tikslą (atrinkti, priimti ar apmokyti vertintojus ir t. t.). 14.2. Reikalavimai, kaip teisingai apibūdinti tiriamas medžiagas taip pat priklauso nuo keliamo tikslo. Vertintojų atrankos ir mokymo laikotarpiu atsakymo forma gali keistis pagal laikotarpio stadijas. 14.3. Įvadinėje (paieškos ir pirminės atrankos) stadijoje gali reikėti nurodyti medžiagos cheminį (jeigu jis yra žinomas) ar bendrinį pavadinimą arba aprašyti kilusias asociacijas. 14.4. Po to, kai vertintojai užrašo savo rezultatus atsakymo formoje, testo vadovas jiems įvardija kiekvienos tirtos medžiagos cheminį pavadinimą ar deskriptorių. 14.5. Vadovas pateikia vertintojams tirtas medžiagas pakartotinai, kad jie atsakytų į kilusius klausimus ir padėtų jiems atsiminti asociacijas (pojūčius) tarp cheminės medžiagos ir jos skleidžiamo kvapo. 14.6. Šiuo momentu testo vadovas privalo pastebėti ir įsidėmėti galimus anosmijos atvejus. 14.7. Kad vertintojai galėtų įsiminti daug kvapų, reikia keleto sesijų. 14.8. Mokymo ar atrankos stadijoje atsakymuose gali būti prašoma nurodyti medžiagos cheminį pavadinimą arba atitinkamus deskriptorius. Jos metu vertintojas privalo identifikuoti medžiagos cheminį pavadinimą arba jos deskriptorių. 14.9. Testo vadovas analizuoja kiekvieno vertintojo atsakymus. 14.10. Mokymo metu turi būti vertinama kiekvieno vertintojo daroma pažanga ir paties mokymo proceso efektyvumas. 14.11. Atranka 14.11.1. Informacija, gaunama mokymo metu, padeda testo vadovui atmesti tuos vertintojus, kurie daro pakartotinas klaidas. 14.11.2. Ši informacija taip pat naudojama sudarant specializuotas grupes, kurios sprendžia įvairias specifines juslinės analizės problemas. __________________ Juslinė analizė. Kvapų nustatymo ir įvertinimo metodikos A priedas Kvapiųjų medžiagų tirpalų paruošimas A.1. Įranga. A1.1. Stiklinės pipetės, pageidautina, graduotos, tirpalams ruošti. A. 2. Tirpalų ruošimas. A.2.1. Pagrindinio tirpalo (PT) ruošimas. 1 g medžiagos skiedžiamas su 100 g etanolio (7.2 p.). A.2.2. Darbinio tirpalo (DT) ruošimas. 1 g pagrindinio tirpalo (PT) skiedžiamas su 100 g etanolio (7.2.). A.2.3. Didesnio skiedimo tirpalų ruošimas (žr. 1 lentelę). A.3. Kvapiųjų medžiagų, rekomenduojamų naudoti apmokant vertintojus aptikti ir identifikuoti kvapus, pavyzdžiai pateikti 2 lentelėje. 2 lentelėje taip pat pateikiami skiedimo dydžiai, kurie taikomi priklausomai nuo mėginių paruošimo būdo. 1 lentelė. Tirpalų paruošimas Praskiedimo Nr. Paruošimo būdas Koncentracija, g/l 1 2 3 4 5 6 71) 81) 0,1 g darbinio tirpalo (DT), skiestas 1l vandens 0,5 g darbinio tirpalo (DT), skiestas 1l vandens 1 g darbinio tirpalo (DT), skiestas 1l vandens 5 g darbinio tirpalo (DT), skiestas 1l vandens 10 g darbinio tirpalo (DT), skiestas 1l vandens 15 g darbinio tirpalo (DT), skiestas 1l vandens 1 g pagrindinio tirpalo (PT), skiestas 1l vandens 5 g pagrindinio tirpalo (PT), skiestas 1l vandens 10-5 5´10-5 10-4 5´10-4 10-3 5´10-3 10-2 5´10-2 1) Jeigu reikia, pagrindinį tirpalą galima skiesti iš karto, kad galutiniame tirpale būtų gauta etanolio koncentracija, mažesnė kaip 2 proc. (pagal masę). 2 lentelė. Kvapiųjų medžiagų, rekomenduojamų naudoti kvapų aptikimo ir atpažinimo testuose, pavyzdžiai Eil. Nr. Cheminis pavadinimas ar santrumpa1) Molekulinė formulė Kvapo ar asociacijos apibūdinimas (deskriptorius) Iš 1 lentelės pasirenkamas praskiedimo Nr 2). Tiesioginis metodas Netiesioginis (burna-nosimi) metodas flakonėliai juostelės dujinė būklė nuryjant 1 d-Limonenas C10 H16 citrina, apelsinas 6 PT 7 5 2 Citralis C10 H16 O šviežia citrina 5 PT 6 4 3 Geraniolis C10 H18 O rožė 5 PT 6 4 4 Cis-3-Hek- senas-1-ol C6 H12 O traiškyta žolė, žalios pupelės 6 PT 7 5 5 Benzaldehidas C7 H6 O kartusis migdolas 6 PT 7 5 6 Butano rūgštis C4 H8 O2 apkartęs sviestas, sūris ir kt. 5 PT 6 4 7 Etilo butanatas C6 H12 O2 bananai, žemuogė 4 PT 5 3 8 Benzilacetatas C9 H10 O2 gėlės: lelijos, jazminai, alyvos 5 PT 8 6 9 g-undekalak- tonas C11 H20 O2 vaisiai, persikai 6 PT 7 5 10 2-feniletanolis C8 H10 O gėlių kvapo plovik- liai, rožė 8 PT 8 7 11 Metilantrani- latas C8 H9 NO2 apelsinų žiedai 4 PT 5 3 12 Etilfenil- acetatas C10 H12 O2 abrikosas, medus 4 PT 5 3 13 Anetolas C10 H12 O anyžiai, aperityvas su jų prieskoniu 3 PT 4 2 14 Cinamaldehi- das C9 H8 O cinamonas 6 PT 7 5 15 Vanilinas C8 H8 O3 vanilė 5 PT 6 4 16 l-Mentolas C10 H20 O mėta3) 6 PT 8 5 17 Terpinil- acetatas C12 H20 O2 aštrus, pušis 4 PT 5 3 18 Timolas C10 H14 O aštrus, švieži kmynai, žolė 4 PT 5 …