| Europaius

Trumpai

Šis įsakymas patvirtina taisykles, reglamentuojančias pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir finansinės atskaitomybės sudarymą bei pateikimą. Finansinė atskaitomybė pagal šias taisykles rengiama pradedant 2005 metų ir vėlesnių finansinių metų atskaitomybe.
Ką jis reguliuoja

Buhalterinės apskaitos tvarkymą pelno nesiekiantiems juridiniams asmenims.
Finansinės atskaitomybės sudarymą ir pateikimą.
Nematerialiojo turto apskaitos principus, įskaitant jo pripažinimą, įsigijimo savikainos nustatymą ir amortizacijos skaičiavimą.
Apskaitos politikos pasirinkimą ir keitimą.
Kam jis skirtas

Viešosioms įstaigoms, asociacijoms, rūmams, labdaros ir paramos fondams, daugiabučių namų savininkų bendrijoms, sodininkų bendrijoms, garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms ir kitiems pelno nesiekiantiems ribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims (išskyrus biudžetines ir viešąsias sveikatos priežiūros įstaigas).
Rekomenduojamas politinėms partijoms ir organizacijoms, profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams.
Pagrindiniai punktai

Finansinė atskaitomybė pagal šias taisykles rengiama nuo 2005 metų.
Ūkio subjektai, tvarkydami apskaitą ir rengdami finansinę atskaitomybę, vadovaujasi bendraisiais apskaitos principais ir šiomis Taisyklėmis, pasirenka ir tvirtina apskaitos politiką.
Nematerialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo (pasigaminimo) savikaina ir balanse rodomas balansine verte, atėmus sukauptą amortizaciją.
Nematerialiojo turto amortizacija skaičiuojama taikant tiesiogiai proporcingą (tiesinį) amortizacijos skaičiavimo metodą, atsižvelgiant į planuojamą turto naudingo tarnavimo laiką.
📄 Įstatymo tekstas
LIETUVOS RESPUBLIKOS FINANSŲ MINISTRO
 Į S A K Y M A S
 DĖL PELNO NESIEKIANČIŲ RIBOTOS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS JURIDINIŲ ASMENŲ BUHALTERINĖS APSKAITOS IR FINANSINĖS ATSKAITOMYBĖS SUDARYMO IR PATEIKIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO
m. lapkričio 22 d. Nr. 1K-372
 Vilnius
 Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 348 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą ir Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą“ (Žin., 2002, Nr. 28-992) 1.1 punktu,
Tvirtinu Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo taisykles (pridedama).
Nustatau, kad finansinė atskaitomybė pagal Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo taisykles rengiama pradedant 2005 metų ir vėlesnių finansinių metų atskaitomybe.
 L. E. FINANSŲ MINISTRO PAREIGAS                                             ALGIRDAS BUTKEVIČIUS
 part_3d6fd7f84c504c5fb7b900379e7d2fde_end
 part_7e0121672fb843adb7dea3de89a47dd3_end
 PATVIRTINTA
 Lietuvos Respublikos finansų ministro 
m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1K-372
 PELNO NESIEKIANČIŲ RIBOTOS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS JURIDINIŲ ASMENŲ BUHALTERINĖS APSKAITOS IR FINANSINĖS ATSKAITOMYBĖS SUDARYMO IR PATEIKIMO TAISYKLĖS
 I. BENDROSIOS NUOSTATOS
Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo taisyklės (toliau vadinama – Taisyklės) parengtos įgyvendinant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin., 2001, Nr. 99-3515) 1 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (Žin., 2001, Nr. 99-3516) 2 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Šias Taisykles taiko viešosios įstaigos, asociacijos, rūmai, labdaros ir paramos fondai, daugiabučių namų savininkų bendrijos, sodininkų bendrijos, garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ir kiti pelno nesiekiantys ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys (toliau vadinama – ūkio subjektai), išskyrus biudžetines įstaigas ir viešąsias sveikatos priežiūros įstaigas. Šios Taisyklės rekomenduojamos politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams. Politinės partijos ir politinės organizacijos neatlygintinai gautą turtą įvertina pagal šių Taisyklių 42 ir 90 punktus.
Šiose Taisyklėse vartojamos sąvokos apibrėžtos Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos ir Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymuose, taip pat šios sąvokos:
 Apskaitos politika – apskaitos principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti.
 Amortizacija – nematerialiojo turto įsigijimo savikainos priskyrimas sąnaudoms (ar kito turto savikainai) ir paskirstymas per visą planuojamą turto naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą.
 Balanso data – ataskaitinio laikotarpio, kurio finansinė atskaitomybė rengiama, paskutinė diena.
 Balansinė vertė – suma, kuria turtas yra parodomas balanse.
 Dotacija – ilgalaikiu turtu suteikta parama.
 Finansavimas – valstybės ir savivaldybės biudžetų, Europos Sąjungos, Lietuvos ir užsienio paramos fondų arba kitų asmenų parama, tikslinės lėšos ir (arba) materialinė pagalba, skirta ūkio subjekto įstatuose nustatytiems tikslams įgyvendinti.
 Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta (mokėtina) pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto, naudojamo įsigyjant ar gaminant turtą, vertė.
 Klaida – netikslumas, atsirandantis dėl neteisingo skaičiavimo, netikslaus apskaitos metodo taikymo, neteisingo ūkinės operacijos ar įvykio registravimo, dėl apgaulės ar apsirikimo.
 Lizingas (finansinė nuoma) – nuomos rūšis, kai perduodama didžioji rizikos ir naudos, susijusios su turtine nuosavybe, dalis. Nuosavybės teisė į turtą vėliau gali būti perduodama arba neperduodama.
 Nuoma – nuomotojo už mokestį suteikta teisė nuomininkui sutartą laiką valdyti ir naudoti turtą.
 Nuomininkas – juridinis ar fizinis asmuo, pagal nuomos sutartį valdantis ir naudojantis nuomotojo perduotą turtą.
 Nuomotojas – juridinis ar fizinis asmuo, pagal nuomos sutartį išnuomojantis turtą.
 Nusidėvėjimas – riboto naudojimo laiko turto nudėvimosios vertės priskyrimas sąnaudoms ir paskirstymas per visą planuojamą naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą.
 Panauda – panaudos davėjo perduota panaudos gavėjui teisė sutartą laiką neatlygintinai valdyti ir naudoti turtą.
 Panaudos davėjas – juridinis ar fizinis asmuo, pagal panaudos sutartį perduodantis panaudos gavėjui naudoti turtą.
 Panaudos gavėjas – juridinis ar fizinis asmuo, pagal panaudos sutartį valdantis ir naudojantis panaudos davėjo perduotą turtą.
 Paslaugos – uždirbanti pajamų ūkio subjekto veikla, susijusi su darbų atlikimu pirkėjui (klientui).
 Pinigai – pinigai ūkio subjekto kasoje ir bankų sąskaitose.
 Pinigų ekvivalentai – trumpalaikės (iki trijų mėnesių) likvidžios investicijos, kurios gali būti greitai iškeičiamos į pinigų sumas ir kurių vertės pasikeitimo rizika yra nereikšminga. Investicijos į nuosavybės vertybinius popierius nėra priskiriamos pinigų ekvivalentams.
 Prekės – turtas, pirktas perparduoti, ir ūkio subjekto pagaminta produkcija, skirta parduoti.
 Rizikos perdavimas – momentas, kada pardavėjas ima nebevaldyti ir nebekontroliuoti prekių, o pirkėjas tampa atsakingas už prekes ir gauna prekių nuosavybės teikiamą naudą.
 Sąnaudų kompensavimas – finansavimo, susijusio su programos (paramos) tikslų įgyvendinimu, panaudojimas.
 Tikroji vertė – suma, už kurią gali būti apsikeista atitinkamos vertės turtu arba kuri gali būti įskaityta kaip tarpusavio įsipareigojimas tarp nesusijusių šalių, ketinančių pirkti–parduoti turtą.
 Valiutiniai straipsniai – pinigai bei kitas finansinis turtas užsienio valiuta ir finansiniai įsipareigojimai, pagal kuriuos bus gauta ar sumokėta fiksuota arba aiškiai nustatoma užsienio valiutos suma.
 Valiutos kursas – oficialus lito kursas bei Lietuvos banko skelbiamas lito ir užsienio valiutos santykis.
Ūkio subjektai, tvarkydami apskaitą ir rengdami finansinę atskaitomybę, vadovaujasi bendraisiais apskaitos principais, nustatytais Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme. Vadovaudamiesi bendraisiais apskaitos principais, teisės aktais, reglamentuojančiais jų veiklą, Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų pavyzdiniu sąskaitų planu ir rekomenduojamais jo paaiškinimais (Taisyklių 1 priedas) bei kitais teisės aktais, susijusiais su buhalterinės apskaitos tvarkymu, ir šiomis Taisyklėmis, ūkio subjektai pasirenka apskaitos politiką, kurią tvirtina ūkio subjekto vadovas.
Jeigu ūkio subjekto finansinė atskaitomybė, parengta taikant bendruosius apskaitos principus ir šias Taisykles, teisingai neparodo ūkio subjekto turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų, ūkio subjektas vadovaujasi atitinkamais Verslo apskaitos standartais ir apie tai nurodo aiškinamajame rašte.
Jeigu ūkio subjektas keičia apskaitos politiką, apskaitos politikos pakeitimo faktas nurodomas aiškinamajame rašte. Nauja apskaitos politika taikoma nuo sprendimo ją taikyti priėmimo dienos ir būsimaisiais ataskaitiniais laikotarpiais. Poveikis, kurį daro apskaitos politikos pakeitimas ataskaitinio ir ankstesniųjų ataskaitinių laikotarpių rezultatams, parodomas ataskaitinio laikotarpio finansinėje atskaitomybėje ir aprašomas aiškinamajame rašte.
 II. NEMATERIALIOJO TURTO APSKAITA
Nematerialiajam turtui priskiriamas identifikuojamas nepiniginis turtas, neturintis materialios formos, kuriuo ūkio subjektas disponuoja ir kurį naudodamas tikisi gauti tiesioginės ir netiesioginės ekonominės naudos.
Nematerialusis turtas pripažįstamas, jeigu jis atitinka visus šiuos nematerialiojo turto pripažinimo požymius:
1. ūkio subjektas pagrįstai tikisi ateityje gauti iš turto ekonominės naudos;
2. turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina gali būti patikimai įvertinta ir atskirta nuo kito turto vertės;
3. ūkio subjektas gali tuo turtu disponuoti, jį kontroliuoti arba apriboti teisę juo naudotis kitiems.
Būsimą ekonominę naudą, gaunamą iš nematerialiojo turto, gali sudaryti prekių ir paslaugų pardavimo pajamos, išlaidų sumažėjimas ar kita nauda, gaunama iš ūkio subjekto naudojamo nematerialiojo turto.
Kai kuriais atvejais nematerialusis turtas gali būti susietas su materialia forma. Toks turtas gali būti kompaktiniame diske (kompiuterių programos), popieriuje (licencijos ar patentai), kino juostoje ar pan. Tais atvejais, kai turtas turi materialiojo ir nematerialiojo turto požymių, nustatant, kuriam turtui jį priskirti, atsižvelgiama į vyraujantį požymį. Jeigu kompiuterių programa ar kitas nematerialusis turtas yra neatskiriama materialiojo turto dalis, jis priskiriamas materialiajam turtui. Pavyzdžiui, kompiuterio operacinė sistema, be kurios kompiuteris negali veikti, priskiriama kompiuterio įsigijimo savikainai. Jeigu kompiuterio programa nėra sudedamoji įrangos dalis, ji priskiriama nematerialiajam turtui.
Ūkio subjekto galimybė kontroliuoti nematerialųjį turtą ir jo teikiamą ekonominę naudą gali būti išreikšta juridinėmis teisėmis juo naudotis. Tai gali būti autorių ar panašios teisės.
Nematerialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo (pasigaminimo) savikaina.
Nematerialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro įsigyjant šį turtą sumokėta ar mokėtina pinigų suma (ar kitokio sunaudoto turto vertė), įskaitant muitus ir kitus negrąžinamus mokesčius. Turto įsigijimo savikainai gali būti priskiriamos ir kitos tiesioginės turto paruošimo numatomam naudojimui išlaidos. Tokių išlaidų pavyzdys gali būti atlyginimai už teisines paslaugas.
Nematerialiajam turtui įsigyti arba sukurti pasiskolintų sumų palūkanos priskiriamos palūkanų sąnaudoms. Jeigu nematerialusis turtas įsigyjamas brangiau nei jo tikroji vertė išsimokėtinai per ilgesnį kaip vienerių metų laikotarpį ir sutartyje palūkanos nenurodytos arba jų dydis reikšmingai skiriasi nuo rinkos palūkanų normos, įsigijimo savikaina apskaičiuojama diskontuojant visą mokėtiną sumą iki dabartinės vertės, taikant rinkos palūkanų normą. Skirtumas pripažįstamas palūkanų sąnaudomis visą išsimokėjimo laikotarpį.
Nematerialusis turtas gali būti įsigytas mainais į kitą turtą. Mainais gauto nematerialiojo turto įsigijimo savikaina nustatoma prie mainų sandoryje numatytos vertės pridedant tiesiogines su turto mainais susijusias išlaidas.
Jeigu sudarant mainų sandorį turto vertė nenurodoma, o nematerialusis turtas įsigyjamas mainais į tokios pat ar panašios paskirties nematerialųjį turtą, kuris panašiai naudojamas toje pačioje veiklos srityje ir turi panašią tikrąją vertę, įsigijimo savikaina lygi mainais atiduodamo turto balansinei vertei. Tokiu atveju veiklos rezultato iš mainų sandorio neatsiranda.
Jeigu sudarant mainų sandorį turto vertė nenurodoma, o mainais atiduodamas kitos paskirties nematerialusis, materialusis ar finansinis turtas, mainais gauto turto įsigijimo savikaina bus atiduodamo turto tikroji vertė, pridėjus visas su turto mainais susijusias išlaidas, tenkančias ūkio subjektui.
Jeigu sudarius mainų sandorį atsiskaitoma turtu ir pinigais, toks sandoris vertinamas kaip nepanašios paskirties turto mainų sandoris.
Nematerialiojo turto naudojimo išlaidos priskiriamos to ataskaitinio laikotarpio, kurį jos buvo patirtos, sąnaudoms. Nematerialiojo turto atnaujinimo ar tobulinimo išlaidos, patirtos jį įsigijus ar sukūrus, turi būti pripažįstamos sąnaudomis tą ataskaitinį laikotarpį, kurį jos patiriamos.
Balanse nematerialusis turtas rodomas balansine verte, lygia jo likutinei vertei, kurią sudaro suma, gauta iš nematerialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus amortizacijos sumą, sukauptą per visą jo naudingo tarnavimo laiką.
Nematerialiojo turto amortizacijos suma pripažįstama amortizacijos sąnaudomis kiekvieną ataskaitinį laikotarpį. Nematerialiojo turto amortizacija skaičiuojama nuo kito mėnesio 1 dienos po jo įsigijimo ir nebeskaičiuojama nuo kito mėnesio 1 dienos po jo nurašymo arba pardavimo ir tada, kai visa ilgalaikio nematerialiojo turto vertė perkeliama į sąnaudas.
Nematerialiojo turto amortizacija skaičiuojama remiantis metine amortizacijos suma, kurią ūkio subjektas nusistato, atsižvelgdamas į:
1. planuojamą turto naudingo tarnavimo laiką;
2. informaciją apie panašaus ir panašiai naudojamo turto naudingo tarnavimo laiką;
3. techninį, technologinį ir kitokį senėjimą;
4. turto kontrolės laikotarpį ir teisinius bei kitokius veiksnius, ribojančius naudojimo laiką;
5. turto naudingo tarnavimo laiko priklausomybę nuo kito ūkio subjekto turto naudingo tarnavimo laiko.
Jeigu ūkio subjektas kontroliuoja nematerialųjį turtą turėdamas teisių, kurios buvo suteiktos ribotam laikui, nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas neturi viršyti tų teisių galiojimo laiko.
Nematerialiojo turto amortizacija skaičiuojama taikant tiesiogiai proporcingą (tiesinį) amortizacijos skaičiavimo metodą, pagal kurį metinė amortizacijos suma apskaičiuojama pagal formulę:
 , kur
 N – metinė amortizacijos suma;
 V– nematerialiojo turto įsigijimo vertė (pasigaminimo savikaina);
 T – naudingo tarnavimo laikas, metais.
Kiekvienų finansinių metų pabaigoje turi būti patikrinamas nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas. Jeigu tikėtinas turto naudingo tarnavimo laikas skiriasi nuo jo naudojimo trukmės, neamortizuoto nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikotarpis turi būti patikslintas.
Jeigu apskaitoje įregistruotas nematerialusis turtas nebeatitinka turto priskyrimo nematerialiajam turtui požymių, jis nurašomas.
Perleidus nematerialųjį turtą, veiklos rezultatų ataskaitoje parodomas jo perleidimo rezultatas. Pelnas arba nuostoliai, susidarę perleidus nematerialųjį turtą, apskaičiuojami iš gautų pajamų atimant perleisto turto likutinę vertę ir visas su perleidimu susijusias išlaidas.
Praradus ar nurašius nevisiškai amortizuotą nematerialųjį turtą, pripažįstami turto nurašymo nuostoliai, kurie veiklos rezultatų ataskaitoje parodomi kaip veiklos sąnaudos.
 III. ILGALAIKIO MATERIALIOJO TURTO APSKAITA
Ilgalaikiam materialiajam turtui priskiriamas turtas, kuris teikia ūkio subjektui ekonominės naudos ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už ūkio subjekto nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę.
Materialusis turtas priskiriamas ilgalaikiam turtui, jei jis atitinka visus šiuos požymius:
1. ūkio subjektas ketina jį naudoti ilgiau nei vienerius metus;
2. ūkio subjektas pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais;
3. ūkio subjektas gali patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą;
4. turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už minimalią ilgalaikio materialiojo turto savikainą, ūkio subjekto nusistatytą kiekvienai turto grupei;
5. ūkio subjektui yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.
Materialusis turtas, sudarantis prielaidas ūkio subjektui veikti būsimaisiais laikotarpiais, nors ir neduodantis ekonominės naudos tiesiogiai, pripažįstamas ilgalaikiu turtu. Pavyzdžiui, turtas, įsigytas darbo saugos, gamtosaugos, valdymo tikslams.
Jeigu ūkio subjektas ketina įsigyti materialiojo turto, teiksiančio jam ekonominės naudos ilgiau nei vienerius metus, tai iš anksto mokamos sumos, avansinės įmokos ir kitos panašaus pobūdžio sumos, mokamos už tokį turtą, turi būti priskiriamos ilgalaikiam turtui. Ilgalaikiam materialiajam turtui taip pat priskiriamas gautas, bet dar nepradėtas naudoti arba nebaigtas komplektuoti ilgalaikis materialusis turtas. Šiame punkte nurodytas turtas apskaitoje registruojamas atskirai. Balanse toks turtas įtraukiamas į ilgalaikio materialiojo turto atitinkamus straipsnius.
Ilgalaikis materialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo (pasigaminimo) savikaina, o balanse rodomas balansine verte – lygia jo likutinei vertei, kurią sudaro suma, gauta iš ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus nusidėvėjimo sumą, sukauptą per visą jo naudingo tarnavimo laiką.
Ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina turi būti nustatoma prie pardavėjui sumokėtos arba mokėtinos už šį turtą sumos pridedant muitą, akcizą, kitus negrąžinamus mokesčius, susijusius su šio turto įsigijimu, atsivežimo bei šio turto parengimo naudoti išlaidas (instaliavimo, bandymo, derinimo ir kitas), padarytas iki jo naudojimo pradžios. Į nekilnojamojo turto įsigijimo savikainą įskaitomas turto įregistravimo mokestis ir remonto sąnaudos, patirtos iki jo naudojimo pradžios. Į ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą neįskaitomas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus atvejus, kai pridėtinės vertės mokestis yra negrąžinamas (neatskaitomas). Negrąžinamą (neatskaitomą) pridėtinės vertės mokestį ūkio subjektas gali įskaityti į turto įsigijimo savikainą.
Ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo savikaina turi būti nustatoma prie pagrindinių žaliavų, medžiagų, komplektuojamųjų gaminių, sunaudotų gaminant ilgalaikį materialųjį turtą, įsigijimo savikainos pridedant tiesiogines darbo ir netiesiogines (pridėtines) gamybos išlaidas, padarytas gaminantis šį turtą iki jo naudojimo pradžios. Jeigu objektas (turtas) statomas (gaminamas) savoms reikmėms ir toks pat turtas gaminamas parduoti, savoms reikmėms gaminamo turto savikaina turi būti tokia pat kaip ir parduoti gaminamo turto savikaina. Į ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo savikainą neįskaitomos veiklos sąnaudos ir pelnas (nuostoliai) arba jų dalis.
Išlaidų, sudarančių ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą, pavyzdžiai:
1. įsigyjant šį turtą sumokėta ar mokėtina pinigų suma (ar kitokio sunaudoto turto vertė);
2. atvežimo išlaidos;
3. muitai, akcizai ir kiti negrąžinami mokesčiai;
4. projektavimo darbų išlaidos;
5. sumontavimo išlaidos;
6. instaliavimo išlaidos;
7. parengimo naudoti išlaidos;
8. remonto, atlikto iki turto naudojimo pradžios, išlaidos;
9. išbandymo išlaidos;
10. infrastruktūros ir turto registravimo išlaidos;
11. žemės sklypo ir statybos aikštelės paruošimo išlaidos;
12. kitos tiesiogiai su turto įsigijimu susijusios išlaidos.
Ilgalaikiam materialiajam turtui priskiriami įsigyti arba paties ūkio subjekto statomi nebaigti statyti objektai, montuojami įrengimai ir jų montavimo (instaliavimo) darbai, atlikti rangovų arba paties ūkio subjekto, bet ataskaitinio laikotarpio pabaigoje dar nebaigti. Nupirktų nebaigtų statyti objektų vertė nustatoma prie nebaigto statyti objekto (turto) pardavėjui sumokėtos arba mokėtinos už šį turtą sumos pridedant turto įsigijimo įforminimo išlaidas ir iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos jo atliktų darbų vertę. Jeigu statybos darbus atlieka rangovai, tai nebaigtų statyti darbų vertė nustatoma remiantis rangovų atliktų darbų aktais arba kitais dokumentais. Balanse nebaigtai statybai priskiriamas ir už statybos darbus sumokėtas avansas. Jeigu objektą (turtą) stato pats ūkio subjektas, tai nebaigto statyti objekto (turto) vertę sudaro sunaudotų medžiagų, komplektuojamųjų gaminių įsigijimo vertė, tiesioginio darbo ir netiesioginės gamybos išlaidos, susijusios su šio objekto (turto) statyba, atliktų projektavimo darbų vertė ir kitos išlaidos, susijusios su jo statyba. Nebaigtų statyti objektų nusidėvėjimas neskaičiuojamas.
Palūkanos į ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą neįskaitomos. Jos pripažįstamos atitinkamų laikotarpių sąnaudomis.
Jeigu ilgalaikis materialusis turtas įsigyjamas brangiau nei jo tikroji vertė išsimokėtinai per ilgesnį kaip vienerių metų laikotarpį ir sutartyje palūkanos nenurodytos arba jų dydis reikšmingai skiriasi nuo rinkos palūkanų normos, įsigijimo savikaina apskaičiuojama diskontuojant visą mokėtiną sumą iki dabartinės vertės, taikant rinkos palūkanų normą. Skirtumas pripažįstamas palūkanų sąnaudomis visą išsimokėjimo laikotarpį.
Jeigu lizingo (finansinės nuomos) sutartyje palūkanų procentas nenurodomas arba palūkanos yra labai mažos, laikomasi principo, kad palūkanų norma yra pastovi ir lygi vidutinei lizingo sutarties sudarymo laikotarpio pradžios rinkos palūkanų normai.
Jeigu ūkio subjektas ilgalaikį materialųjį turtą gauna steigėjų (savininkų, dalininkų, narių) turtinių įnašų forma, turto įsigijimo savikainą sudaro dalininkų patvirtinta investuoto turto vertė, kuri negali būti didesnė už jo tikrąją vertę, ir šio turto įregistravimo bei parengimo naudoti išlaidos.
Neatlygintinai gauto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro paramos, dovanojimo sutartyje ar kitame perdavimo dokumente nurodyta to turto vertė ir su šio turto gavimu bei paruošimu naudoti susijusios išlaidos. Kai turto vertė nenurodyta, gauto ilgalaikio materialiojo turto vertę, kuri ir bus laikoma įsigijimo savikaina, nustato ūkio subjektas, atsižvelgdamas į to turto tikrąją vertę jo gavimo metu ir su šio turto gavimu bei paruošimu naudoti susijusias išlaidas.
Lizingo (finansinės nuomos) būdu įsigyjamo ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro lizingo (finansinės nuomos) sutartyje nurodyta jo kaina, išskyrus mokėtinas palūkanas.
Pagal nuomos, panaudos sutartis valdomo ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina yra atitinkamose nuomos, panaudos sutartyse nurodytoji jo vertė.
Mainais gauto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina nustatoma prie mainų sutartyje numatytos vertės pridedant visas su to turto mainais susijusias išlaidas, susidariusias iki turto naudojimo pradžios.
Jeigu mainų sutartyje ilgalaikio materialiojo turto vertė nenurodyta, o mainomas tokios pat ar panašios paskirties, pobūdžio ir vertės turtas naudojamas tokioje pat veikloje, ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina lygi mainais atiduodamo turto balansinei vertei. Tokiu atveju pelno (nuostolių) dėl turto mainų neatsiranda. Pavyzdžiui, kopijavimo aparatas keičiamas į kitą kopijavimo aparatą.
Jeigu mainų sutartyje ilgalaikio materialiojo turto vertė nenurodyta, o mainomas kitos paskirties ilgalaikis materialusis, nematerialusis ar finansinis turtas, mainais gauto turto įsigijimo savikaina bus atiduodamo turto tikroji vertė, pridėjus visas su to turto mainais susijusias išlaidas, patirtas iki turto naudojimo pradžios.
Mainais perduodamo ilgalaikio materialiojo turto tikroji vertė gali būti didesnė arba mažesnė už jo balansinę vertę. Tokiu atveju ta suma, kuria turto tikroji vertė skiriasi nuo balansinės vertės, pripažįstama ilgalaikio materialiojo turto mainų pelnu (nuostoliais).
Jeigu pagal mainų sutartį atsiskaitoma ilgalaikiu materialiuoju turtu ir pinigais, tokia sutartis vertinama kaip nepanašios paskirties turto mainų sutartis.
Kiekvieno ilgalaikio materialiojo turto vieneto naudojimo pradžia įforminama ūkio subjekto vadovo patvirtintu ilgalaikio materialiojo turto perdavimo naudoti aktu arba kitu apskaitos dokumentu.
Ribotą laiką ūkio subjekto veikloje naudojamo ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina turi būti nudėvima (įskaitoma į sąnaudas) per to turto naudingo tarnavimo laikotarpį, tačiau jeigu visiškai nudėvėtas ilgalaikis materialusis turtas ir toliau naudojamas ūkio subjekto veikloje, jo likutinė vertė, rodoma apskaitos registruose ir atskaitomybėje, negali būti mažesnė už 1 litą.
Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis metine nusidėvėjimo suma, kurią ūkio subjektai nusistato patys, atsižvelgdami į:
1. planuojamą ilgalaikio materialiojo turto naudojimo intensyvumą, turto naudojimo aplinką, naudingųjų turto savybių kitimą per visą jo naudingo tarnavimo laiką;
2. teisinius ir kitokius veiksnius, ribojančius ilgalaikio turto naudingo tarnavimo laiką;
3. ūkio subjekto nusistatytą likvidacinę ilgalaikio materialiojo turto vertę.
Žemės, bibliotekų fondų, meno kūrinių, muziejų eksponatų, į kilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtraukto ilgalaikio materialiojo turto, pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį atiduoto ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Į kultūros vertybių registrą įtrauktų pastatų nusidėvėjimas skaičiuojamas tik nuo jų padidėjimo vertės dėl pastatų rekonstravimo ir remonto tais atvejais, jeigu šie pastatai rekonstruojami ir remontuojami ir dėl to padidėja jų įsigijimo savikaina.
Nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio 1 dienos po ilgalaikio materialiojo turto perdavimo naudoti ir nebeskaičiuojamas nuo kito mėnesio 1 dienos po jo nurašymo arba pardavimo ir tuo atveju, kai visa naudojamo ilgalaikio materialiojo turto vertė (atėmus likvidacinę vertę) perkeliama į produkcijos (darbų, paslaugų) savikainą.
Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį naudojamo ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimą apskaičiuoja ir į finansinę atskaitomybę įrašo lizingo gavėjas.
Išnuomoto turto ir pagal panaudos sutartį perduoto ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimą skaičiuoja ir į sąnaudas įskaito turto savininkas (nuomotojas, panaudos davėjas).
Ilgalaikio materialiojo turto, kurio nusidėvėjimas skaičiuojamas, objektas ūkio subjekto nuožiūra gali būti grupė identiškų vienarūšių turto vienetų, atskiras turto vienetas arba turto vieneto sudėtinė dalis, jeigu jos naudingo tarnavimo laikotarpis skiriasi nuo to turto, kurio sudėtinė dalis ji yra, naudingo tarnavimo laiko, ir jeigu įmanoma įvertinti šios dalies įsigijimo arba pasigaminimo savikainą. Jeigu tokių dalių įsigijimo (pasigaminimo) savikainą galima patikimai nustatyti ir ji yra ne mažesnė už ūkio subjekto nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę, ūkio subjektas gali jas registruoti ir nudėvėti kaip atskirą ilgalaikį materialųjį turtą.
Kiekvieno įgyto ilgalaikio materialiojo turto objekto nudėvimoji vertė apskaičiuojama iš jo įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus numatomą likvidacinę vertę. Likvidacinę vertę sudaro suma, kurią ūkio subjektas tikisi gauti už šį turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinęs būsimas likvidavimo ir perleidimo išlaidas. Likvidacinę vertę nustato pats ūkio subjektas.
Taikomi šie ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai:
1. tiesiogiai proporcingas (tiesinis);
2. produkcijos.
Taikant tiesiogiai proporcingą (tiesinį) metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:
 , kur
 N – metinė nusidėvėjimo suma;
 V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina;
 V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė;
 T – naudingo tarnavimo laikas, metais.
Produkcijos metodu apskaičiuota nusidėvėjimo suma priklauso nuo tam tikru ilgalaikiu materialiuoju turtu pagamintos produkcijos (atliktų paslaugų) kiekio. Taikant šį metodą, nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:
 , kur
 N – nusidėvėjimo suma, tenkanti pagamintai produkcijai (atliktoms paslaugoms);
 V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina;
 V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė;
 P – per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos (atliktų paslaugų) kiekis;
 Pmax – maksimalus produkcijos (atliktų paslaugų) kiekis, numatomas pagaminti (atlikti) naudojant ilgalaikį materialųjį turtą per visą jo naudingo tarnavimo laiką.
Ilgalaikio materialiojo turto nudėvimoji vertė turi būti nuosekliai paskirstyta per visą jo naudingo tarnavimo laiką.
Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo suma turi būti pripažinta sąnaudomis kiekvieną ataskaitinį laikotarpį, išskyrus atvejus, kai nusidėvėjimo sąnaudos įtraukiamas į kito turto pasigaminimo savikainą.
Nusistatyta ilgalaikio materialiojo turto metinė nusidėvėjimo suma, naudingo tarnavimo laikas ir likvidacinė vertė gali būti tikslinami gavus papildomos informacijos.
Turto naudingo tarnavimo laikas turi būti periodiškai tikrinamas. Jeigu pastebėtas reikšmingas laukiamos iš to turto ekonominės naudos pasikeitimas, nusidėvėjimo skaičiavimo metodas ir (arba) naudingo tarnavimo laikas turi būti pakeisti taip, kad atitiktų pasikeitusią situaciją.
Jeigu ilgalaikio materialiojo turto vertė tikslinama dėl jo rekonstravimo ir remonto, nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo iš naujo nustatytos jo vertės. Šio turto nudėvimoji vertė, pradedant nuo laikotarpio, kurį ji buvo patikslinta, turi būti nudėvėta per likusį arba patikslintą turto naudingo tarnavimo laiką.
Patikslintas ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio 1 dienos po nusidėvėjimo sumos pakeitimo.
Ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo išlaidos priskiriamos to ataskaitinio laikotarpio, kuriuo jos buvo patirtos, veiklos sąnaudoms, jeigu jos pagal ūkio subjekto apskaitos politiką nepriskiriamos gaminamos produkcijos savikainai.
Ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimo ir remonto darbų registravimas apskaitoje priklauso nuo tų darbų suteikiamo rezultato:
1. jeigu ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas ir (arba) remontas pailgina turto naudingo tarnavimo laiką ir pagerina jo naudingąsias savybes, šių darbų verte didinama ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina ir patikslinamas turto naudingo tarnavimo laikas;
2. jeigu ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas ir (arba) remontas tik pagerina naudingąsias turto savybes, bet nepailgina šio turto naudingo tarnavimo laiko, šių darbų verte didinama ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina ir netikslinamas jo naudingo tarnavimo laikas;
3. jeigu ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas ir (arba) remontas nepagerina naudingųjų turto savybių, bet pailgina jo naudingo tarnavimo laiką, šių darbų verte padidinama turto įsigijimo savikaina ir tikslinamas turto naudingo tarnavimo laikas;
4. jeigu ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas ir (arba) remontas nepagerina naudingųjų turto savybių ir nepailgina jo naudingo tarnavimo laiko, šių darbų vertė pripažįstama ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis.
Jeigu dėl avarijos ar kitų priežasčių sugadinto ilgalaikio materialiojo turto remonto išlaidas kompensuoja draudimo įmonė, remonto išlaidos mažinamos kompensuojama suma. Jeigu kompensuojama suma viršija remonto išlaidas, skirtumas pripažįstamas ataskaitinio laikotarpio pajamomis.
Išsinuomoto ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo išlaidos (kai jų nekompensuoja nuomotojas) pripažįstamos nuomininko veiklos sąnaudomis.
Jeigu nuomotojas nekompensuoja nuomininko patirtų ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimo arba remonto išlaidų, šios išlaidos pripažįstamos nuomininko veiklos to ataskaitinio laikotarpio, kurį jos buvo patirtos, sąnaudomis. Jeigu rekonstravimo arba remonto išlaidų pripažinimas sąnaudomis tą patį laikotarpį, kurį jos buvo patirtos, reikšmingai paveiktų veiklos rezultatus, šios išlaidos pripažįstamos turtu ir nudėvimos per likusį to turto nuomos laikotarpį.
Jeigu nuomotojas sutinka atlikto ilgalaikio materialiojo turto remonto darbų vertę kompensuoti arba ja sumažinti nuomos mokestį, nuomininkas remonto išlaidas apskaitoje registruoja kaip gautiną sumą.
Jeigu atlikto rekonstravimo ir (arba) remonto išlaidomis didinama ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina, užbaigus darbus surašomas darbų užbaigimo aktas. Nuo kito mėnesio 1 dienos po akto surašymo nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo iš naujo nustatytos jo vertės.
Ilgalaikis materialusis turtas, laikinai nenaudojamas ūkio subjekto veikloje, apskaitoje registruojamas atskiroje sąskaitoje. Balanse šis turtas parodomas toje pačioje turto grupėje, kuriai jis buvo priskirtas, kol buvo naudojamas. Finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte turi būti pateikiama informacija apie laikinai nenaudojamą turtą.
Perleidus ilgalaikį materialųjį turtą, veiklos rezultatų ataskaitoje parodomas šio turto perleidimo rezultatas, kuris apskaičiuojamas iš gautų pajamų atimant parduoto turto likutinę vertę ir visas su perleidimu susijusias išlaidas.
Netinkamas (negalimas) naudoti ilgalaikis materialusis turtas nurašomas. Nurašius visiškai nudėvėtą turtą, gautos dalys ar medžiagos apskaitoje registruojamos kaip atsargos grynąja galimo realizavimo verte. Jeigu nurašyto turto likvidacinė vertė didesnė už gautų dalių ir medžiagų grynąją galimo realizavimo vertę, skirtumas pripažįstamas ataskaitinio laikotarpio nuostoliu dėl turto nurašymo, jeigu turto likvidacinė vertė mažesnė, – ataskaitinio laikotarpio pelnu dėl turto nurašymo.
Jeigu nurašomas turtas nevisiškai nudėvėtas, nenudėvėta suma pripažįstama ataskaitinio laikotarpio nuostoliu dėl turto nurašymo. Jeigu išmontavus turtą gaunama jo dalių ar medžiagų, jos apskaitoje registruojamos grynąja galimo realizavimo verte atsargų sąskaitoje, atitinkamai mažinant dėl turto nurašymo patirtą nuostolį.
Jeigu ilgalaikis materialusis turtas prarandamas dėl vagystės, stichinių nelaimių, gamtos reiškinių ar kitų panašių priežasčių, nuostoliai, atsiradę dėl šio turto praradimo, pripažįstami ataskaitinio laikotarpio nuostoliais dėl turto praradimo, jei nėra galimybės šių nuostolių kompensuoti. Jeigu pagrįstai tikimasi, kad nuostoliai bus atlyginti, numatoma atgauti suma registruojama kaip gautina suma. Jeigu numatoma atgauti suma yra mažesnė už prarasto ilgalaikio materialiojo turto vertę, likusi suma pripažįstama nuostoliu.
 IV. FINANSINIO TURTO APSKAITA
Ūkio subjektai gali turėti finansinio turto, jeigu pagal teisės aktų, reglamentuojančių jų veiklą, nuostatas nedraudžiama steigti kitų juridinių asmenų, pirkti vertybinių popierių.
Finansinis turtas į buhalterinę apskaitą įtraukiamas jo įsigijimo savikaina, t. y. investuota pinigų arba turtinio įnašo suma. Kai steigėjo dalis apmokama turtiniu įnašu, turtinis įnašas įvertinamas steigiamojo ūkio subjekto steigimo dokumentuose nustatyta tvarka. Jeigu ūkio subjekto įnešto turto balansinė vertė yra mažesnė už šio turtinio įnašo nustatytą vertę, skirtumas pripažįstamas kitomis pajamomis (investicinės veiklos pelnu). Jeigu įnešto turto balansinė vertė yra didesnė už šio įnašo nustatytą vertę, skirtumas pripažįstamas kitomis sąnaudomis (investicinės veiklos nuostoliais).
Įsigyti vertybiniai popieriai į apskaitą įtraukiami jų įsigijimo savikaina, kurią sudaro sumokėta arba mokėtina už vertybinius popierius suma ir kitos vertybinių popierių įsigijimo išlaidos.
Balanse finansinis turtas skirstomas į ilgalaikį ir trumpalaikį. Jeigu ūkio subjektas investicijų ir vertybinių popierių nenumato perleisti per vienerius metus, toks finansinis turtas priskiriamas ilgalaikiam finansiniam turtui. Kitas finansinis turtas: per vienerius metus gautinos sumos, trumpalaikės investicijos, terminuoti indėliai, pinigai ir pinigų ekvivalentai priskiriami trumpalaikiam finansiniam turtui.
Investicijų perleidimo rezultatas į apskaitą įtraukiamas tą ataskaitinį laikotarpį, kurį tas turtas buvo perleistas. Veiklos rezultatų ataskaitoje investicijų perleidimo rezultatas priskiriamas kitoms pajamoms, jeigu investicijos perleistos pelningai, arba kitoms sąnaudoms, jeigu investicijos perleistos nuostolingai.
 V. ATSARGŲ APSKAITA
Atsargos – trumpalaikis turtas, kurį ūkio subjektas sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną ūkio subjekto veiklos ciklą. Atsargoms priskiriamos: žaliavos, medžiagos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gaminti produkcija, pagaminta produkcija, prekės, skirtos perparduoti.
Atsargos apskaitoje įvertinamos bei registruojamos įsigijimo savikaina, sudarant finansinę atskaitomybę balanse jos rodomos įsigijimo (pasigaminimo) savikaina.
Nustatant atsargų įsigijimo savikainą, prie pirkimo kainos pridedami visi su pirkimu susiję mokesčiai bei rinkliavos (išskyrus tuos, kurie vėliau bus atgauti), gabenimo, paruošimo naudoti bei kitos tiesiogiai su atsargų įsigijimu susijusios išlaidos. Atsargų gabenimo, sandėliavimo ir kitos išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis (pardavimo savikaina) tą patį laikotarpį, kai buvo patirtos, jei sumos yra nereikšmingos.
Į atsargų įsigijimo savikainą neįskaitomas sumokėtas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai šis mokestis negrąžinamas (neatskaitomas). Jeigu pridėtinės vertės mokestis negrąžinamas (neatskaitomas), ūkio subjektas gali jį įskaityti į atsargų įsigijimo savikainą arba iš karto pripažinti mokesčių sąnaudomis.
Atsargos, įsigytos užsienio valiuta, apskaitoje registruojamos litais pagal pirkimo dieną galiojantį valiutos kursą.
Neatlygintinai gautų atsargų įsigijimo savikainą sudaro paramos, dovanojimo sutartyje arba kitame perdavimo dokumente nurodyta jų vertė. Jeigu atsargų vertė dokumente nenurodyta, gautų atsargų įsigijimo savikainą nustato ūkio subjektas, atsižvelgdamas į šių atsargų tikrąją vertę.
Nebaigtos gaminti ir pagamintos produkcijos savikainos apskaičiavimo metodus ūkio subjektas pasirenka atsižvelgdamas į savo veiklos specifiką. Jeigu pagal ūkio subjekto veiklos pobūdį teikiamos paslaugos, paslaugų teikėjai su paslaugų teikimu susijusias išlaidas kaupia kaip atsargas. Apie tai, kokios išlaidos įtraukiamos į gaminamos produkcijos (paslaugų) savikainą, turi būti nurodyta aiškinamojo rašto bendrose pastabose.
Ūkio subjektas, apskaičiuodamas veikloje sunaudotų ar parduotų atsargų savikainą, gali taikyti FIFO (angl. – first-in, first-out) būdą, svertinio vidurkio, konkrečių kainų arba kitus atsargų įkainojimo būdus.
Taikant FIFO būdą, daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos arba sunaudojamos atsargos, kurios buvo įsigytos arba pagamintos anksčiausiai, laikotarpio pabaigoje likusios atsargos buvo įsigytos ar pagamintos vėliausiai. Šį būdą rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti, kurios atsargos buvo sunaudotos pirmiausia.
Jeigu atsargos sumaišytos ir neįmanoma atskirti, kurios įsigytos ar pagamintos pirmiau, jos gali būti įkainojamos taikant svertinio vidurkio būdą. Taikant šį būdą, atsargų savikaina nustatoma pagal atsargų vienetų laikotarpio pradžioje ir per visą laikotarpį įsigytų ar pagamintų panašių atsargų vienetų kainų svertinį vidurkį. Vidurkis gali būti apskaičiuojamas periodiškai arba gavus kiekvieną naują atsargų siuntą (pagal aplinkybes kiekviename ūkio subjekte, atsižvelgiant į atsargų naudojimo būdą).
Konkrečiam tikslui gaminamų stambių vienetinių atsargų, prekių ir teikiamų paslaugų savikaina gali būti nustatoma taikant konkrečių kainų būdą. Taikant šį būdą, konkretūs atsargų vienetai turi būti įvertinami jų savikaina. Konkrečių kainų būdas gali būti taikomas konkretiems projektams skirtoms atsargoms. Šis būdas netaikomas, jeigu yra daug atsargų vienetų, kurie gali būti lengvai keičiami vieni kitais.
Atsargų sunaudojimas arba pardavimas gali būti registruojamas taikant nuolat apskaitomų arba periodiškai apskaitomų atsargų apskaitos būdą.
Taikant nuolat apskaitomų atsargų sunaudojimo būdą, buhalterinės apskaitos sąskaitose registruojama kiekviena atsargų operacija: atsargų gavimas, atsargų perdavimas iš vieno padalinio į kitą, atsargų sunaudojimas, nepanaudotų atsargų grąžinimas, atsargų pardavimas.
Gali būti taikomas periodiškai apskaitomų atsargų būdas, kai atsargų sunaudojimas (parduotų prekių savikaina) buhalterinės apskaitos sąskaitose registruojamas tik ataskaitinio laikotarpio pabaigoje atlikus atsargų inventorizaciją.
 VI. VALIUTINIŲ OPERACIJŲ APSKAITA
Valiutinėmis operacijomis laikomos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurių vykdymas susijęs su užsienio valiuta. Prie valiutinių operacijų priskiriamos:
1. prekių, paslaugų ir kito turto pirkimas–pardavimas, už kurį mokama arba įsipareigojama sumokėti užsienio valiuta;
2. užsienio valiuta gaunamos arba suteikiamos ir grąžinamos paskolos;
3. kitu būdu įgytas arba perleistas turtas, prisiimti finansiniai įsipareigojimai ir jų įvykdymas užsienio valiuta.
Valiutinė operacija registruojama apskaitoje litais pagal ūkinės operacijos atlikimo dienos valiutos kursą. Komandiruotės išlaidos užsienio valiuta teisės aktų nustatyta tvarka įvertinamos išvykimo į komandiruotę dieną galiojusiu valiutos kursu.
Įsigijimo savikaina apskaitomas už užsienio valiutą pirktas turtas balanse turi būti įvertinamas litais, taikant pirkimo dieną galiojusį valiutos kursą. Kitos tiesiogiai su turto įsigijimu susijusios išlaidos įvertinamos paslaugų pirkimo dienos valiutos kursu.
Rengiant finansinę atskaitomybę, valiutiniai straipsniai balanse įvertinami pagal balanso sudarymo dienos valiutos kursą.
Skirtumai, susidarę valiutiniuose straipsniuose dėl valiutos kurso pasikeitimo ir atsiradę atliekant valiutines operacijas arba perkainojus balanso sudarymo dienos valiutos kursu anksčiau įregistruotus valiutinius straipsnius, pripažįstami to ataskaitinio laikotarpio, kurį jie susidarė, pajamomis arba sąnaudomis.
Jeigu valiutinės skolos grąžinamos ne jų atsiradimo ataskaitinį laikotarpį, valiutų kursų skirtumas skaičiuojamas nuo paskutinio balanso sudarymo dienos. Jeigu sudaroma tarpinė finansinė atskaitomybė, valiutiniai straipsniai perskaičiuojami tarpiniais laikotarpiais, o valiutos kurso pasikeitimo įtaka turi būti nustatoma nuo valiutinio straipsnio paskutinio perskaičiavimo dienos.
Jeigu ūkio subjekto struktūrinis padalinys yra užsienyje, jame įvykusios ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai įvertinami litais pagal kiekvienos ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio dienos kursą. Išimtiniais atvejais, kai valiutų kursų svyravimai nereikšmingi ir kiekvieną ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį atskirai įvertinti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dienos valiutos kursu netikslinga, užsienyje esančio ūkio subjekto filialo finansinės atskaitomybės rodikliai gali būti perskaičiuojami taikant vidutinį mėnesio arba ketvirčio valiutos kursą.
 VII. PAJAMŲ IR SĄNAUDŲ PRIPAŽINIMAS APSKAITOJE
Vadovaujantis kaupimo principu, pajamos apskaitoje pripažįstamos ir registruojamos tada, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą. Pajamomis laikomas tik ūkio subjekto ekonominės naudos padidėjimas.
Pajamomis nepripažįstamos trečiųjų asmenų vardu surinktos sumos, taip pat pridėtinės vertės mokestis, kadangi tai nėra ūkio subjekto gaunama ekonominė nauda ir šios sumos nedidina nuosavo kapitalo.
Į uždirbtas pajamas neįskaitomos pardavimo nuolaidos, kuriomis pirkėjai pasinaudojo arba pasinaudos vėliau.
Jeigu per ataskaitinį laikotarpį prekės grąžinamos arba nukainojamos sutikus prekių tiekėjui, turi būti grąžintų prekių suma bei nukainotu rezultatu sumažintos tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pajamos.
Pajamos už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes laikomos uždirbtomis ir turi būti rodomos finansinėje atskaitomybėje, jeigu pardavėjas užbaigė visus esminius prekių gamybos darbus, perdavė pirkėjui visą su šiomis prekėmis susijusią riziką, esamą bei būsimą naudą ir jau nebekontroliuoja šių prekių, be to, tikimybė, kad prekės bus grąžintos arba reikės patirti daug papildomų sąnaudų, susijusių su jų gamyba arba pardavimu, labai menka; arba pirkėjui suteiktos visos paslaugos (sutartyje numatyta jų dalis), o didelių papildomų sąnaudų arba nuostolių, susijusių su šių paslaugų suteikimu, tikimybė menka.
Pinigai, gauti iš anksto apmokėjus už prekes (paslaugas), apskaitoje rodomi kaip ūkio subjekto įsipareigojimų pirkėjams didėjimas. Pajamos šiuo atveju pripažįstamos tik pardavus prekes (suteikus paslaugas). Įplaukos už prenumeratą laikomos įsipareigojimu. Pajamos pripažįstamos tik tą ataskaitinį laikotarpį, kurį yra uždirbamos: išsiuntus prenumeratoriams užsakytą leidinį ar suteikus atitinkamas paslaugas.
Prekių mainų pajamos laikomos uždirbtomis, kai mainomos prekės perduodamos pirkėjui.
Jeigu prekes pagal komiso sutartį parduoda komisionierius, pajamos pripažįstamos tik po prekių pardavimo trečiajam asmeniui.
Baudos ir delspinigiai už mokėjimo termino nesilaikymą (jų dydis ir gavimo tvarka turi būti numatyti pirkimo–pardavimo sutartyje) apskaitoje pripažįstami tuo metu, kai gaunamas apskaitos dokumentas arba kai jie sumokami.
Pajamos iš mokymo veiklos, kultūrinių bei įvairių kitų panašaus pobūdžio renginių pripažįstamos suteikus šias paslaugas.
Į kitas pajamas įskaitomas ilgalaikio turto ir investicijų perleidimo pelnas, gauti ir gautini dividendai, ataskaitiniam laikotarpiui tenkančios gauti palūkanos už kredito įstaigose laikomus pinigus, valiutos kurso teigiama įtaka, baudos, delspinigiai, susiję su pirkėjų ir kitomis skolomis.
Sąnaudos, patirtos uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, registruojamos apskaitoje ir rodomos finansinėje atskaitomybėje pagal kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus.
Ne visos per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos (išleisti pinigai, sunaudotas turtas bei paslaugos, taip pat atsiradusios skolos) laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos sąnaudos turi būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis. Per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos, nelaikomos sąnaudomis, rodomos balanse kaip turtas.
Sąnaudos apskaitoje turi būti pripažintos įvykdžius šias sąlygas:
1. sąnaudomis gali būti pripažinta išlaidų dalis, susijusi su parduotų prekių (produkcijos) pagaminimu arba paslaugų suteikimu;
2. sąnaudos turi būti susijusios su ūkio subjekto turto arba kitų juridinių asmenų jam teikiamų paslaugų naudojimu arba ūkio subjekto įsipareigojimų kitiems juridiniams asmenims didėjimu, ir šie įsipareigojimai turi būti patikimai įvertinti;
3. jeigu pajamos, susijusios su tam tikrų išteklių naudojimu, bus uždirbamos per keletą būsimųjų ataskaitinių laikotarpių ir dėl to pajamų ir sąnaudų ryšys gali būti nustatytas tik apytiksliai, apskaitoje naudojami netiesioginiai sąnaudų pripažinimo ir įtraukimo į apskaitą būdai (ilgalaikio turto nusidėvėjimas, amortizacija);
4. per ataskaitinį laikotarpį ūkio subjekto padarytos išlaidos nedelsiant pripažįstamos to ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, jeigu jų neįmanoma susieti su konkrečių pajamų uždirbimu ir nenumatoma, kad per būsimuosius ataskaitinius laikotarpius iš šių išlaidų bus galima gauti pajamų.
Ūkio subjektai, atsižvelgdami į savo veiklos specifiką, savarankiškai pasirenka paslaugų ir produkcijos savikainos apskaičiavimo metodą, sąnaudų priskyrimą atskiriems tikslams ir programoms.
Sąnaudos, susijusios su atskirų programų įgyvendinimu, pripažįstamos tą ataskaitinį laikotarpį, kurį jos patirtos. Ūkio subjektas grupuoja su atskirų programų įgyvendinimu susijusias sąnaudas pagal savo pasirinktą sąnaudų grupavimo būdą. Skirto tikslinio finansavimo dalis, susijusi su programos (paramos) tikslų įgyvendinimu per ataskaitinį laikotarpį, registruojama atskiroje sąskaitoje „Kompensuotos sąnaudos“. Veiklos rezultatų ataskaitoje kompensuotos sąnaudos rodomas su minuso ženklu. Finansavimo panaudojimas pagal atskiras programas atskleidžiamas aiškinamajame rašte.
Prie kitų sąnaudų priskiriami: ilgalaikio turto ir investicijų perleidimo nuostoliai, valiutos kurso neigiama įtaka, ataskaitiniam laikotarpiui tenkančios mokėti palūkanos, baudos, delspinigiai ir sąnaudos, nesusijusios su tipine ūkio subjekto veikla.
Prie veiklos sąnaudų priskiriamos pardavimo, darbuotojų darbo apmokėjimo, ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos), patalpų išlaikymo, patalpų nuomos, draudimo, mokesčių (neatskaitomo PVM ir kt., išskyrus pelno mokestį), transporto ir ryšių, turto nurašymo, abejotinų skolų, žalos atlyginimo ir kitos veiklos sąnaudos. Prie veiklos sąnaudų priskiriami ir praėjusių ataskaitinių laikotarpių klaidų taisymo rezultatai, turėję įtakos sąnaudų dydžiui, kurie parodomi atskirame Veiklos rezultatų ataskaitos straipsnyje. Jeigu taisomos ataskaitinių metų klaidos arba praėjusių ataskaitinių laikotarpių nebaigtų programų klaidos, klaidos taisymas įtraukiamas į tą Veiklos rezultatų ataskaitos straipsnį, kuriame buvo padaryta klaida.
Ūkio subjekto pinigais, prekėmis ar paslaugomis suteikta labdara ir parama priskiriama ūkio subjekto veiklos sąnaudoms ir rodoma Veiklos rezultatų ataskaitos atskirame straipsnyje. Prekėmis ir paslaugomis suteikta labdara ir parama rodoma jų savikaina.
 VIII. NUOSAVO KAPITALO APSKAITA
Ūkio subjekto nuosavo kapitalo sudėtis priklauso nuo jo teisinės formos. Ūkio subjekto nuosavą kapitalą sudaro:
1. kapitalas;
2. perkainojimo rezervas;
3. kiti rezervai;
4. veiklos rezultatas.
Kapitalas teisės aktų nustatyta tvarka yra lygus steigėjų (savininkų, dalininkų, narių) įnašų vertei. Piniginių įnašų dydį, nepiniginių įnašų vertės nustatymo tvarką nustato teisės aktai, reglamentuojantys ūkio subjekto veiklą, steigimo dokumentai, ūkio subjekto įstatai.
Jeigu ūkio subjekto veiklą reglamentuojantys teisės aktai numato ilgalaikio turto perkainojimą ir (arba) apskaitos politikoje numatyta rodyti turtą perkainota verte, ilgalaikis turtas periodiškai perkainojamas. Turto vertės padidėjimo suma registruojama perkainoto ilgalaikio materialiojo turto ir perkainojimo rezervo sąskaitoje.
Perkainojimo rezervas mažinamas, kai perkainotas turtas nuvertėja, nurašomas, perleidžiamas, nudėvimas.
Jeigu perkainojimo rezervas mažinamas dėl anksčiau perkainoto turto nuvertėjimo, jis mažinamas to turto vertės sumažėjimo suma. Jeigu turto vertės sumažėjimo suma viršija to turto perkainojimo rezervo sumą, registruojamas nuostolis dėl turto vertės sumažėjimo.
Kai perkainojimo rezervas mažinamas dėl perkainoto turto nurašymo arba perleidimo, jis mažinamas suma, atitinkančia nurašyto arba perleisto turto vertės dalį, padidėjusią dėl jo perkainojimo. Suma, kuria sumažintas perkainojimo rezervas, didinamas pelnas (mažinami nuostoliai).
Kai perkainotas turtas nudėvimas, suma, kuria padidėjo nusidėvėjimo sąnaudos dėl to turto perkainojimo, mažinamas ir perkainojimo rezervas. Suma, kuria sumažintas perkainojimo rezervas, didinamas pelnas (mažinami nuostoliai).
Neriboto naudojimo laiko ilgalaikio turto perkainojimo rezervo dalis negali būti mažinama, išskyrus tuos atvejus, kai šis turtas nuvertėja, perleidžiamas ar perduodamas kitam ūkio subjektui.
Rezervas – laikinasis (tikslinis) pelno panaudojimo apribojimas, skirtas savininkų numatytiems tikslams. Rezervas gali būti sudaromas ūkio subjekto įstatuose nustatyta tvarka. Sudarant rezervą, apskaitoje registruojamas veiklos rezultato sumažėjimas ir rezervo padidėjimas. Panaikinus panaudotus arba nepanaudotus rezervus, apskaitoje registruojamas veiklos rezultato padidėjimas ir atitinkamo rezervo sumažėjimas.
Ūkio subjekto veiklos rezultatas – ūkio subjekto uždirbtas pelnas arba patirti nuostoliai. Ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatas ir ankstesniųjų laikotarpių veiklos rezultatas balanse rodomi atskirai. Rengiant finansinę atskaitomybę, praėjusių metų veiklos rezultatas priskiriamas ankstesnių metų veiklos rezultatui.
 IX. FINANSAVIMO APSKAITA
Ūkio subjekto finansavimas priklauso nuo jo teisinės formos, veiklos pobūdžio ir dalyvavimo programose. Ūkio subjekto finansavimo būdai gali būti:
1. dotacijos;
2. tiksliniai įnašai;
3. nario mokesčiai;
4. kiti būdai.
Dotacija įtraukiama į apskaitą gavus neatlygintinai ilgalaikio turto arba įsigijus jo iš programai skirtų pinigų. Dotacija pripažįstama ir rodoma balanse, kai ji atitinka šiuos požymius:
1. gauto turto naudojimo tikslas atitinka ūkio subjekto įstatuose nustatytus tikslus;
2. ūkio subjektas neatlygintinai gauna ilgalaikio turto arba įsigyja jo iš programai (paramai) skirtų pinigų.
Dotacijos apskaita tvarkoma kaupimo principu. Dotacija pripažįstama panaudota, kai neatlygintinai gautas ir įsigytas iš tikslinio finansavimo lėšų turtas nudėvimas. Balanse rodoma nepanaudota dotacijos dalis. Ūkio subjektas kaupia informaciją pagal dotacijos davėjus, gauto turto grupes.
Tiksliniams įnašams priskiriama iš valstybės arba savivaldybės biudžetų, Europos Sąjungos, Lietuvos ir užsienio paramos fondų, juridinių ir fizinių asmenų teikiama parama griežtai apibrėžtiems tikslams įgyvendinti. Tiksliniai įnašai pripažįstami ir rodomi apskaitoje, jeigu jie atitinka šiuos požymius:
1. įnašų gavėjas pagal savo įstatuose numatytą veiklos pobūdį atitinka teikiamos paramos sąlygas;
2. yra dokumentais patvirtintų sprendimų ir kitų įrodymų, kad įnašai bus gauti.
Jeigu tiksliniai įnašai atitinka šių Taisyklių 138 punkte nustatytus kriterijus, jie registruojami apskaitoje kaip gautini. Jeigu tiksliniai įnašai neatitinka pripažinimo kriterijų, apskaitoje registruojami po jų faktiško gavimo kaip gauti tiksliniai įnašai. Tiksliniais įnašais gali būti pripažįstamos negrąžintinos paskolos, jeigu ūkio subjektas gali garantuoti, kad bus įvykdytos visos paskolos panaudojimo sąlygos ir jos grąžinti nereikės. Tikslinių įnašų pavyzdžiai gali būti gauta parama išlaidų sąmatoje numatytiems tikslams įgyvendinti, tiksliniai įnašai namo remontui bei renovacijai, parama renginiui organizuoti.
Tiksliniai įnašai pripažįstami panaudotais tiek, kiek patirtų sąnaudų pripažinta kompensuotomis. Panaudojus tikslinių įnašų lėšas ilgalaikiam turtui įsigyti, keičiasi tik finansavimo straipsnis: didėja dotacija, mažėja tikslinis finansavimas.
Nario mokesčiai renkami ir naudojami ūkio subjekto visuotinio narių susirinkimo arba įstatuose nustatyta tvarka. Kadangi įstatai nustato nario mokesčių mokėjimą ir tikimasi, kad per įstatuose nustatytą laikotarpį jie bus sumokėti, atsiradus prievolei ūkio subjekto nariams mokėti nario mokestį, ši ūkinė operacija į apskaitą įtraukiama kaip gautini nario mokesčiai, o sumokėjus nario mokestį apskaitoje rodomi gauti nario mokesčiai. Jeigu nesitikima surinkti nario mokesčių, į apskaitą jie gali būti įtraukiami tik juos gavus ir gautini nario mokesčiai apskaitoje nerodomi. Nario mokesčiai pripažįstami panaudotais tokia pat tvarka kaip pagal šių Taisyklių 140 punktą – tiksliniai įnašai.
Ūkio subjektas gali būti finansuojamas ir kitais būdais, nepriskirtinais dotacijai, tiksliniams įnašams, nario mokesčiams. Tokio finansavimo pavyzdys gali būti prekių teikimas, kai davėjas nustato jų panaudojimo tikslą, aukų skyrimas ar kita parama, kai davėjas nenurodo jų konkretaus panaudojimo tikslo. Jeigu davėjas nenurodo paramos panaudojimo tikslo, ūkio subjektas su šia parama gali elgtis savo nuožiūra.
Parama, gauta nurodžius arba nenurodžius jos tikslo, pripažįstama panaudota tokia pat tvarka kaip pagal šių Taisyklių 140 punktą – tiksliniai įnašai. Parama, gauta prekėmis, įvertinama tikrąja verte šių Taisyklių 90 punkte nustatyta tvarka ir rodoma kaip atsargos. Tokia parama pripažįstama panaudota (sąnaudos pripažįstamos kompensuotomis) tą ataskaitinį laikotarpį, kurį gautos atsargos sunaudojamos.
Paslaugomis arba savanorių darbu gauta parama finansavimu nepripažįstama. Sumos, kurias ūkio subjektas turėtų sumokėti, jei tas paslaugas pirktų, parodomos aiškinamajame rašte.
 X. ĮSIPAREIGOJIMŲ APSKAITA
Įsipareigojimai gali atsirasti dėl sutarčių sąlygų arba kaip įstatymų nustatyti reikalavimai. Įsipareigojimų atsiradimo pavyzdžiai:
1. gavus banko paskolą, atsiranda įsipareigojimas grąžinti paskolą;
2. įsigijus prekių arba gavus paslaugų, jeigu už jas dar nesumokėta, atsiranda mokėtina suma;
3. gavus avansą, atsiranda įsipareigojimas suteikti paslaugą;
4. gavus išsimokėtinai turto, atsiranda įsipareigojimas per sutartyje numatytą laikotarpį sumokėti pinigus ir palūkanas;
5. pagal mokesčių įstatymus mokesčių mokėtojams atsiranda įsipareigojimas mokėti mokesčius;
6. pagal Darbo kodeksą atsiranda įsipareigojimas darbuotojams mokėti atlyginimą.
Finansinėje atskaitomybėje įsipareigojimai skirstomi į dvi grupes:
1. po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai;
2. per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai.
Ilgalaikiai įsipareigojimai yra tie, kuriuos ūkio subjektas turės įvykdyti per ilgesnį nei vieneri metai laikotarpį nuo balanso sudarymo datos. Ilgalaikiai įsipareigojimai apima ūkio subjekto įsiskolinimus bei įsipareigojimus tiekėjams, kredito įstaigoms, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims. Ilgalaikiams įsipareigojimams taip pat priskiriamos trumpalaikės paskolos, jeigu jų grąžinimo terminas pratęstas arba yra sudaryta pakartotinio finansavimo sutartis ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui.
Trumpalaikiai įsipareigojimai yra tie, kuriuos ūkio subjektas turės įvykdyti per vienerius metus nuo balanso sudarymo datos. Trumpalaikiai įsipareigojimai apima ūkio subjekto įsiskolinimus bei įsipareigojimus tiekėjams, kredito įstaigoms, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims. Trumpalaikiams įsipareigojimams taip pat priskiriama ilgalaikių įsiskolinimų ir įsipareigojimų dalis, kuri turės būti apmokėta (įvykdyta) per vienerius metus.
Trumpalaikio įsipareigojimo pavyzdys gali būti atostoginių kaupimas darbuotojams, t. y. įsipareigojimas suteikti darbuotojams apmokamas atostogas, kuriomis jie nepasinaudojo ataskaitinį laikotarpį. Įsipareigojimo suma nustatoma atlikus uždirbtų ir nepanaudotų atostogų dienų inventorizaciją. Nustačius kiekvieno darbuotojo nepanaudotų atostogų dienų skaičių ir padauginus jį iš jo darbo dienos atlyginimo, nustatomas įsipareigojimas darbuotojams.
Priklausomai nuo įsipareigojimų rūšies (skolos tiekėjams, kredito įstaigoms, biudžetui, darbuotojams) ir įvykdymo trukmės įsipareigojimai grupuojami atskirose buhalterinėse sąskaitose jų atsiradimo metu arba tuoj pat po jų atsiradimo.
 XI. FINANSINĖS ATSKAITOMYBĖS SUDĖTIS IR PATEIKIMO TVARKA
Finansinę atskaitomybę sudaro šios finansinės ataskaitos:
1. balansas (pagal 2 priedą);
2. veiklos rezultatų ataskaita (pagal 3 priedą);
3. aiškinamasis raštas.
Balanse nurodomas ūkio subjekto turtas, nuosavas kapitalas, finansavimas ir įsipareigojimai balanso sudarymo datą.
Veiklos rezultatų ataskaitoje nurodomos visos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos ir sąnaudos, patirtos uždirbant šias pajamas, kompensuotos sąnaudos ir veiklos rezultatas – pelnas arba nuostoliai.
Aiškinamajame rašte pateikiama finansinių ataskaitų straipsnių išsamesnė analizė, papildoma informacija ir paaiškinimai, susiję su ūkio subjekto veikla per ataskaitinį laikotarpį.
Finansinė atskaitomybė sudaroma naudojant Lietuvos Respublikos piniginį vienetą – litą.
Finansinė atskaitomybė sudaroma lietuvių kalba, o prireikus – ir užsienio kalba.
Ūkio subjekto metinę finansinę atskaitomybę, kurią sudaro šių Taisyklių 151 punkte nurodytos finansinės ataskaitos, pasirašo ūkio subjekto vadovas. Jeigu įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka finansinė atskaitomybė tvirtinama visuotinio (savininkų, dalininkų, narių) susirinkimo arba kito valdymo organo, finansinių ataskaitų titulinėje dalyje (tvirtinimo žyma) įrašomas protokolo numeris ir data. Finansinė atskaitomybė skelbiama viešai įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka.
Prireikus gali būti rengiama tarpinė finansinė atskaitomybė.
Ūkio subjekto steigimo dienos, sprendimo reorganizuoti ūkio subjektą priėmimo dienos ir likvidatoriaus paskyrimo dienos duomenimis sudaromas balansas. Jeigu ūkio subjektas įsteigiamas antroje finansinių metų pusėje, steigimo metų metinės finansinės atskaitomybės sudaryti neprivaloma. Ūkio subjekto steigimo metų ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai įtraukiami į kitų finansinių metų finansinę atskaitomybę. Ūkio subjektų, pradedančių ūkinę veiklą, reorganizuojamų, likviduojamų arba keičiančių finansinius metus, finansiniai metai gali būti trumpesni arba ilgesni negu 12 mėnesių, bet negali viršyti 18 mėnesių.
Jeigu ūkio subjektai pagal jų veiklą re …
🔗 Į oficialų šaltinį
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.