Todėl tiriant, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) (tam tikra apimtimi) nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeistas Konstitucijos 52 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas, būtina atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui aspektu įvertinti ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnyje (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, būtent tai, ar šio straipsnio 7 dalies (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) nuostata „Darbingumas įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais, t. y. <...> 2) jei asmeniui nustatoma 30–55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu; <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad asmuo laikomas iš dalies darbingu, jeigu jam nustatoma ne daugiau kaip 55 procentai darbingumo, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nŠiame nutarime minėta, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga; konstatuota ir tai, kad konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvas, konstituciniai teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimai, Konstitucijoje įtvirtinta įgytų teisių apsauga bei teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia inter alia tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokių asmens įgytų teisių, kylančių iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai ar iš dalies apsaugotos ir apgintos (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
\nMinėta, kad sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintoje Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo įtvirtintas reikalavimas turėti 30 procentų minimalų profesinio darbingumo netekimo laipsnį, kurį asmeniui nustačius jis galėjo įgyti teisę į invalidumo pensiją.
\nKonstatuotina, kad asmens, kuris pagal poįstatyminį teisės aktą buvo įgijęs teisę į invalidumo pensiją, įgytosios teisės turi būti saugomos ir ginamos.
\nMinėta, kad Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) yra įtvirtintas 45 procentų netekto darbingumo lygis, kurį asmeniui nustačius jis gali įgyti teisę į netekto darbingumo pensiją.
\nŠiame nutarime konstatuota, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą nustatytas netekto darbingumo pensijai gauti būtinas minimalus netekto darbingumo lygis (45 procentai netekto darbingumo) taikytinas ir asmenims, kuriems nustatomas darbingumo lygis, susijęs su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais, inter alia asmenims, kuriems iki 2005 m. liepos 1 d. nustačius minimalų 30 procentų darbingumo netekimo laipsnį buvo paskirta ir mokama invalidumo pensija.
\nPaminėtina, kad pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinąjį įstatymą (1997 m. liepos 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) asmenys, kuriems nustatytas darbingumo netekimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba dėl susirgimo profesine liga, tam tikrais atvejais turi teisę gauti periodinę netekto darbingumo kompensaciją, jeigu jie neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo.
\nMinėta, kad 2005 m. pertvarkant invalidumo pensijų sistemą nauja redakcija išdėstytame Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), taip pat Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) buvo nustatytos tam tikros garantijos asmenims, kuriems pagal ankstesnį teisinį reguliavimą buvo paskirtos ir mokėtos valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos.
\nMinėta, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (1994 m. liepos 18 d. redakcija) įtvirtintos invalidumo pensijos paskirtis buvo atitinkamai kompensuoti asmeniui dėl jo netekto darbingumo prarastas pajamas.
\nMinėta, kad pagal teisinį reguliavimą, įsigaliojusį nuo 2005 m. liepos 1 d., darbingumo lygis nustatomas pagal sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro teisės aktuose įtvirtintus darbingumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką, pirmiausia pagal nustatytus medicininius kriterijus (bazinį asmens darbingumą, vertinamą bazinio darbingumo procentais, kuris yra koreguojamas įvertinus kitus veiksnius (funkcinius, profesinius ir kitus kriterijus)); taip pat yra nustatyta, kad būtina įvertinti visas asmens darbingumui įtakos turinčias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus.
\nŠiame kontekste paminėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pertvarkius invalidumo nustatymo modelį, invalidumo (netekto darbingumo) pensijų gavėjų skaičius nuo 210,7 tūkst. 2005 m. pabaigoje padidėjo iki 211,2 tūkst. 2006 m. pabaigoje ir 213,8 tūkst. 2007 m. pabaigoje (Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys, www.stat.gov.lt).
\nMinėta, kad Konstitucija saugo įgytąsias teises; teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, o tam tikrais ypatingais atvejais – ir pagal teisės aktus (inter alia poįstatyminius aktus), vėliau pripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams.
\nŠiame nutarime konstatuota, kad jeigu asmeniui pagal įstatymą invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama, ji turi būti mokama ir toliau, t. y. negalima nustatytu laikotarpiu nutraukti jos mokėjimo. Asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų.
\nMinėta, kad invalidumo pensijos pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą buvo skiriamos ir mokamos terminuotai ir neterminuotai.
\nAsmuo, kuriam invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama neterminuotai, įgijo teisėtą lūkestį, kad jam paskirta pensija bus mokama neterminuotai visą laiką. Minėta, kad asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, kuriems buvo nustatytas invalidumas neterminuotam laikui, pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo, įsigaliojusio 2005 m. liepos 1 d., 31 straipsnio 2 dalį (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) ir toliau mokama invalidumo pensija.
\nNagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad asmuo, kuriam invalidumo pensija buvo paskirta terminuotai, įgijo teisėtą lūkestį, kad jam paskirta pensija bus mokama iki nustatyto termino pabaigos. Toks asmuo negali turėti teisėtų lūkesčių gauti invalidumo pensiją pasibaigus šios pensijos mokėjimo terminui, jis negali pagrįstai tikėtis, kad jeigu jam nustatytą terminą buvo paskirta ir mokama invalidumo pensija, ji ir toliau bus skiriama bei mokama pasibaigus šios pensijos mokėjimo terminui. Tokie lūkesčiai negali būti laikomi teisėtais, pagal Konstituciją jie nėra valstybės ginami ir saugomi.
\nMinėta ir tai, kad 2005 m. liepos 1 d. pertvarkant invalidumo pensijų sistemą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatyta, kad asmenims, kuriems pagal ankstesnį teisinį reguliavimą invalidumas buvo nustatytas terminuotam laikui, invalidumo pensijos mokamos iki termino pabaigos: nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims invalidumo pensijos mokamos iki įstatyme nustatyto pereinamojo laikotarpio pabaigos (2007 m. birželio 30 d.), iki kurios turi būti nustatytas darbingumo lygis (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalys (2004 m. gegužės 11 d. redakcija); asmenims iki 18 metų, asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, kuriems pagal ankstesnį teisinį reguliavimą terminuotam laikui buvo nustatytas invalidumas, iki termino pabaigos šios pensijos mokamos ne mažesnės negu nustatytosios iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) 30 straipsnio 2 dalis, 31 straipsnio 1 dalis).
\nMinėta ir tai, kad Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo nustatyta, jog terminuotai nustatomo invalidumo terminas – 6 mėnesiai, vieneri metai, dveji metai. Todėl darytina išvada, kad pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą invalidumo pensijų maksimalus nustatytas invalidumo grupės terminas galėjo būti 2 metai. Vadinasi, invalidumo pensijos, kurios buvo skiriamos terminuotai, galėjo būti skiriamos ne ilgesniam kaip 2 metų terminui. Taigi asmuo, kuriam invalidumo pensija buvo paskirta 2 metų terminui, įgijo teisėtą lūkestį, kad jam paskirta pensija bus mokama iki jam nustatyto invalidumo grupės termino, kuris negalėjo būti ilgesnis kaip 2 metai, pabaigos.
\nAtsižvelgiant į tai, kad šiems asmenims terminuotai paskirtų ir mokėtų invalidumo pensijų mokėjimas buvo garantuotas iki pat nustatytos invalidumo grupės termino pabaigos, konstatuotina, kad asmenims jų įgytos teisės jiems paskirtą invalidumo pensiją gauti nustatytą terminą buvo išlaikytos, nebuvo pažeistas jų teisėtas lūkestis, kad paskirtoji pensija bus mokama iki nustatytos invalidumo grupės termino pabaigos.
\nAtsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalies (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) nuostata „Darbingumas įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais, t. y. <...> 2) jei asmeniui nustatoma 30–55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu; <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad asmuo laikomas iš dalies darbingu, jeigu jam nustatoma ne daugiau kaip 55 procentai darbingumo, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
\nMinėta, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 4 dalį (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) asmeniui netekto darbingumo pensija yra apskaičiuojama, jei jis yra netekęs ne mažiau kaip 45 procentų darbingumo (t. y. jam nustatyta ne daugiau kaip 55 procentai darbingumo), o Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) yra įtvirtintas reikalavimas turėti ne didesnį kaip 55 procentų darbingumą (t. y. ne mažiau kaip 45 procentus netekto darbingumo), kurį nustačius asmuo įgyja teisę į netekto darbingumo pensiją.
\nTaigi šiuose įstatymuose yra įtvirtintas toks pat – ne didesnis kaip 55 procentų – darbingumo lygis ir toks pat – ne mažesnis kaip 45 procentų – netekto darbingumo lygis, kurį nustačius asmuo įgyja teisę į netekto darbingumo pensiją.
\nDarbingumo lygio nustatymo kriterijai yra reglamentuojami socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V179 „Dėl Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio 1 punktu buvo patvirtinti Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašas ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas.
\nPagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (1 dalis), taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai (2 dalis).
\nVertinti ministrų teisės aktų, kuriuose įtvirtinta invalidumo ir netekto darbingumo (darbingumo lygio) nustatymo tvarka, taip pat ir bet kurių kitų ministrų išleistų teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir (arba) įstatymams nėra Konstitucinio Teismo kompetencijos dalykas.
\nTačiau, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime, pagal Konstituciją negalimos tokios teisinės situacijos, kad nebūtų įmanoma teisme patikrinti, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat vietos savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai.
\nKonstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatavo, jog šiuo metu Administracinių bylų teisenos ir kitais įstatymais yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai; jeigu administracinis teismas tokį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją ir įstatymus turi erga omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo praktikai.
\nTaigi vertinti ministrų išleistų teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir (arba) įstatymams yra atitinkamo (kompetentingo) administracinio teismo kompetencijos dalykas. Šis teismas yra saistomas Konstitucinio Teismo doktrininių nuostatų, inter alia to, kad poįstatyminiu aktu negalima nustatyti asmens teisės į invalidumo pensiją atsiradimo sąlygų, taip pat riboti ar išplėsti (palyginti su ta, kuri nustatyta įstatymu) šios teisės apimties.
\nVadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:
\nŠis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
\nNutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
\nKonstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Pranas Kuconis Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis _________________