JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS KONVENCIJA DĖL KOVOS SU DYKUMĖJIMU ŠALYSE, KURIOS PATIRIA DIDELES SAUSRAS IR (AR) DYKUMĖJIMĄ, YPAČ ESANČIOSE AFRIKOJE Šios Konvencijos Šalys, patvirtindamos, kad kovojant su dykumėjimu ar švelninant sausrų padarinius poveikį patiriančiose teritorijose ar teritorijose, kurioms gresia poveikis, pagrindinis dėmesys skiriamas žmonėms, atspindėdamos rimtą tarptautinės bendruomenės, įskaitant valstybes ir tarptautines organizacijas, susirūpinimą dėl neigiamo dykumėjimo ir sausros poveikio, suvokdamos, kad sausringų, pusiau sausringų ir sausų subtropinių teritorijų visuma sudaro didelę Žemės sausumos paviršiaus dalį ir yra daugumos jos gyventojų gyvenamoji aplinka ir pragyvenimo lėšų šaltinis, pripažindamos, kad dykumėjimas ir sausros yra pasaulinio masto problemos, kadangi jos apima visus pasaulio regionus, ir tai, kad kovojant su dykumėjimu ir (ar) švelninant sausrų padarinius reikalingi bendri tarptautinės bendrijos veiksmai, pažymėdamos, kad tarp šalių, kurios patiria didelių sausrų ir (ar) dykumėjimo poveikį, yra daug besivystančių šalių, ypač mažiausiai išsivysčiusių šalių, ir kad šių reiškinių padariniai ypač tragiški Afrikoje, pažymėdamos taip pat, kad dykumėjimą sukelia sudėtinga fizinių, biologinių, politinių, socialinių, kultūrinių ir ekonominių veiksnių tarpusavio sąveika, atsižvelgdamos į prekybos ir kitų tarptautinių ekonominių santykių aspektų įtaką poveikį patiriančių šalių gebėjimui tinkamai kovoti su dykumėjimu, suvokdamos, kad nuoseklus ekonomikos augimas, socialinė plėtra ir skurdo panaikinimas yra svarbiausi poveikį patiriančių besivystančių šalių, ypač Afrikoje, uždaviniai ir būtina sąlyga norint pasiekti subalansuotos plėtros tikslų, atsižvelgdamos į tai, kad dykumėjimas ir sausros neigiamai veikia subalansuotą plėtrą, nes yra susiję su svarbiomis socialinėmis problemomis, tokiomis kaip: skurdas, bloga sveikatos apsauga ir mityba, maisto produktų saugos nebuvimas, bei su problemomis, kurias sukelia migracija, asmenų perkėlimas ir demografinių veiksnių pokyčių dinamika, aukštai vertindamos valstybių ir tarptautinių organizacijų ligšiolinių pastangų ir patirties reikšmę kovojant su dykumėjimu ir švelninant sausrų padarinius, ypač įgyvendinant Jungtinių Tautų Organizacijos Kovos su dykumėjimu veiksmų planą, priimtą 1977 metais Jungtinių Tautų Organizacijos Kovos su dykumėjimu konferencijoje, suvokdamos, kad nepaisant visų ligšiolinių pastangų kovos su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimo pažanga nepateisino lūkesčių ir kad reikalingos naujos bei efektyvesnės priemonės visais lygiais siekiant subalansuotos plėtros tikslų, pripažindamos Jungtinių Tautų Organizacijos konferencijoje dėl aplinkos ir plėtros priimtų sprendimų, ypač „Darbotvarkės-2000“ bei jos 12 skirsnio, kuriame numatomas veiklos kovojant su dykumėjimu pagrindas, veiksmingumą ir aktualumą, dar kartą patvirtindamos ryšium su tuo išsivysčiusių šalių įsipareigojimus, išdėstytus „Darbotvarkė-2000“ 33 skirsnio 13 punkte, remdamosi Generalinės Asamblėjos rezoliucija 47/188, ypač tuo, kad didžiausias dėmesys joje skiriamas Afrikai, bei visomis kitomis atitinkamomis Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucijomis, sprendimais ir programomis dėl dykumėjimo ir sausrų, taip pat atitinkamais Afrikos šalių ir kitų regionų šalių pareiškimais, dar kartą patvirtindamos Rio de Žaneiro Deklaraciją dėl aplinkos ir plėtros, kurios antrasis principas numato, kad pagal Jungtinių Tautų Organizacijos Įstatus ir tarptautinės teisės principus, valstybės turi suverenią teisę naudoti savo gamtos išteklius, laikydamosi savo politikos aplinkos ir plėtros srityje, bei pareigą užtikrinti, kad priklausanti jų jurisdikcijai ar jų kontroliuojama veikla nepakenktų kitų valstybių rajonų, nepriklausančių nacionalinei jurisdikcijai, aplinkai, pripažindamos, kad šalių vyriausybės vaidina lemiamą vaidmenį kovojant su dykumėjimu ir švelninant sausrų padarinius ir kad pažanga šioje srityje priklauso nuo veiksmų programų įgyvendinimo vietiniu lygiu poveikį patiriančiose teritorijose, pripažindamos taip pat tarptautinio bendradarbiavimo ir partnerystės svarbą bei reikalingumą kovojant su dykumėjimu ir švelninant sausrų padarinius, pripažindamos dar, kad svarbu teikti poveikį patiriančioms besivystančioms šalims, ypač Afrikoje, efektyvias priemones ir ypač didelius finansinius išteklius, įskaitant naujų bei papildomų finansavimo šaltinių užtikrinimą ir leidimų naudotis technologijomis, be kurių joms bus sunku visiškai vykdyti savo įsipareigojimus pagal šią Konvenciją, suteikimo svarbą, reikšdamos susirūpinimą dėl dykumėjimo ir sausrų poveikio šių reiškinių poveikį patiriančioms Centrinės Azijos ir Užkaukazės šalims, pabrėždamos svarbų moterų vaidmenį regionuose, patyrusiuose dykumėjimą ir (ar) sausras, ypač besivystančių šalių agrariniuose rajonuose, bei visapusišką tiek vyrų, tiek moterų dalyvavimo visais lygiais kovos su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimo programose užtikrinimo svarbą, pabrėždamos ypatingą nevyriausybinių organizacijų ir kitų didelių grupių vaidmenį kovos su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimo programose, atsižvelgdamos į tarpusavio ryšį tarp dykumėjimo ir kitų pasaulinio masto ekologinių problemų, su kuriomis susiduria tarptautinės ir nacionalinės bendruomenės, atsižvelgdamos taip pat į galimą kovos su dykumėjimu indėlį, siekiant tikslų, numatytų Jungtinių Tautų Organizacijos Bendrojoje konvencijoje dėl klimato kaitos, Konvencijoje dėl biologinės įvairovės bei kitose aplinkos apsaugos konvencijose, manydamos, kad kovos su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimo strategijos bus efektyviausios tada, kai jos bus grindžiamos reikiamu sistemingu stebėjimu bei tiksliomis mokslo žiniomis ir nuolat bus peržiūrimos, pripažindamos gyvybiškai svarbų poreikį didinti tarptautinio bendradarbiavimo efektyvumą ir gerinti jo koordinavimą, siekiant prisidėti prie nacionalinių planų ir prioritetų įgyvendinimo, būdamos kupinos ryžto imtis dabartinės ir būsimų kartų labui reikiamų priemonių kovojant su dykumėjimu ir švelninant sausrų padarinius, susitarė: I DALIS ĮVADAS 1 straipsnis. Sąvokų vartojimas 1. Šioje Konvencijoje: a) „dykumėjimas“ – sausringų, pusiau sausringų ir sausų subtropinių teritorijų žemių degradavimas, kurį lemia įvairūs veiksniai, tokie kaip klimato kaita bei žmogaus veikla; b) „kova su dykumėjimu“ apima veiklą, kuri, siekiant subalansuotos plėtros, yra sausringų, pusiau sausringų ir sausų subtropinių teritorijų kompleksinio žemės išteklių plėtojimo dalis ir kuria siekiama: i) užkirsti kelią žemių degradavimui ir (ar) sumažinti jo mastus; ii) atgaivinti iš dalies degradavusias žemes; ir iii) atgaivinti dykumėjimo nualintas žemes; c) „sausra“ – natūralus reiškinys, kuris vyksta, kai kritulių kiekis yra daug mažesnis už įprastą užregistruotą lygį, kas sukelia rimtą hidrologinį disbalansą, neigiamai veikiantį žemės išteklių produktyvumą; d) „sausros padarinių švelninimas“ – su sausros prognozavimu susijusi veikla, kuria siekiama sumažinti visuomenės ir gamtos sistemų pažeidžiamumą sausra, nes tai yra kovos su dykumėjimu dalis; e) „žemė“ – biologiškai produktyvi sausumos sistema, sudaryta iš dirvožemio, augmenijos, kitų biotos komponentų, taip pat šioje sistemoje vykstančių ekologinių bei hidrologinių procesų; f) „žemės degradavimas“ – sausringose, pusiau sausringose ir sausose subtropinėse teritorijose esančių nedrėkinamų ariamų žemių, drėkinamų ariamų žemių ar ganyklų, miškų bei miškingų plotų biologinio ir ekonominio produktyvumo bei sudėtingos struktūros sumažėjimas ar praradimas, kurį lemia žemės naudojimas arba vieno ar keleto procesų poveikis, įskaitant procesus, susijusius su žmogaus veikla ir natūraliais procesais, tokius kaip: i) vėjo ir (ar) vandens sukelta dirvos erozija; ii) fizinių, cheminių ir biologinių ar ekonominių dirvožemio savybių blogėjimas; ir iii) ilgalaikis natūralios augmenijos praradimas; g) „sausringos, pusiau sausringos ir sausos subtropinės teritorijos“ – teritorijos, išskyrus poliarinius ir subpoliarinius regionus, kuriose vidutinio metinio kritulių ir potencialios evatranspiracijos santykis svyruoja tarp 0,05 ir 0,65; h) „poveikį patiriančios teritorijos“ – sausringos, pusiau sausringos ir (ar) sausos subtropinės teritorijos, kurios kenčia nuo dykumėjimo ar kurioms jis gresia; i) „poveikį patiriančios šalys“ – šalys, kuriose poveikį patiriančios teritorijos apima visą ar dalį šalies teritorijos; j) „regioninė ekonominės integracijos organizacija“ – konkretaus regiono suverenių valstybių įsteigta organizacija, kurios kompetencijai priklauso šioje Konvencijoje reglamentuojami klausimai ir kuri pagal savo vidaus procedūras yra tinkamai įgaliota pasirašyti, ratifikuoti, priimti šią Konvenciją, jai pritarti ar prie jos prisijungti; k) „išsivysčiusios šalys – šios Konvencijos Šalys“ – išsivysčiusių šalių įsteigtos regioninės ekonominės integracijos organizacijos. 2 straipsnis. Tikslas 1. Šios Konvencijos tikslas – kovoti su dykumėjimu ir švelninti sausrų padarinius šalyse, kurios patiria didelių sausrų ir (ar) dykumėjimo poveikį, ypač Afrikoje, visais lygiais imantis veiksmingų priemonių, suderintų su tarptautinio bendradarbiavimo ir partnerystės, remiantis kompleksiniu požiūriu, atitinkančiu „Darbotvarkę-2000“, susitarimais, ir siekiant prisidėti prie subalansuotos plėtros poveikį patiriančiose teritorijose. 2. Siekiant šio tikslo, poveikį patiriančioms teritorijoms reikalinga ilgalaikė kompleksinė strategija, kuria vienu metu būtų siekiama didinti žemių produktyvumą, atgaivinti, išsaugoti bei subalansuotai ir racionaliai naudoti žemės bei vandens išteklius, norint pakelti gyvenimo lygį, ypač bendruomenių. 3 straipsnis. Principai Siekiant šios Konvencijos tikslų ir įgyvendinant jos nuostatas, Šalys vadovaujasi, be kita ko, šiais principais: a) Šalys užtikrina, kad gyventojai ir vietos bendruomenės dalyvautų priimant sprendimus dėl kovos su dykumėjimu ir (ar) sausrų padarinių švelninimo programų rengimo ir įgyvendinimo ir kad aukštesniu lygiu būtų sudarytos palankios sąlygos, skatinančios veiklą nacionaliniu ir vietiniu lygiu; b) Šalys tarptautinio solidarumo ir partnerystės dvasioje tobulina bendradarbiavimą ir koordinavimą subregioniniu, regioniniu ir tarptautiniu lygiu bei efektyviau telkia finansinius, žmonių, organizacinius ir techninius išteklius ten, kur jie reikalingi; c) Šalys partnerystės dvasioje plėtoja bendradarbiavimą tarp visų lygių vyriausybės, bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų ir žemės savininkų, siekdamos geriau suprasti žemės ir deficitinių vandens išteklių prigimtį bei vertę poveikį patiriančiose teritorijose ir siekti jų subalansuoto naudojimo; ir d) Šalys visiškai atsižvelgia į poveikį patiriančių besivystančių šalių – šios Konvencijos Šalių ir, ypač į mažiausiai išsivysčiusių, ypatingus poreikius ir aplinkybes. II DALIS BENDROSIOS NUOSTATOS 4 straipsnis. Bendri įsipareigojimai 1. Šalys, remdamosi esamais ar būsimais dvišaliais ir daugiašaliais susitarimais ar pagal aplinkybes jų deriniu, pavieniui ar kartu vykdo šioje Konvencijoje numatytus savo įsipareigojimus, ypatingą dėmesį skirdamos būtinybei koordinuoti pastangas ir parengti visais lygiais nuoseklią ilgalaikę strategiją. 2. Siekdamos šios Konvencijos tikslo, Šalys: a) laikosi kompleksinio požiūrio į dykumėjimo ir sausrų procesų fizinius, biologinius ir socialinius bei ekonominius aspektus; b) per atitinkamas tarptautines ir regionines institucijas skiria reikiamą dėmesį poveikį patiriančių besivystančių Šalių – šios Konvencijos Šalių padėčiai, susijusiai su tarptautine prekyba, marketingo susitarimais ir skolomis, siekdamos sudaryti palankią tarptautinę ekonominę atmosferą, padedančią siekti subalansuotos plėtros tikslų; c) sujungia strategijas, kuriomis siekiama panaikinti skurdą, ir pastangas kovojant su dykumėjimu bei švelninant sausrų padarinius; d) skatina bendradarbiavimą tarp poveikį patiriančių šalių – šios Konvencijos Šalių dėl aplinkos apsaugos ir žemės bei vandens išteklių išsaugojimo, nes tai susiję su dykumėjimu ir sausromis; e) stiprina subregioninį, regioninį ir tarptautinį bendradarbiavimą; f) bendradarbiauja su atitinkamomis tarpvyriausybinėmis organizacijomis; g) tinkamai nustato organizacinius mechanizmus, atsižvelgdamos į būtinybę išvengti dubliavimosi; ir h) remia esamų dvišalių ir daugiašalių finansinių mechanizmų bei susitarimų, kuriais mobilizuojami ir poveikį patiriančioms besivystančioms šalims – šios Konvencijos Šalims skiriami dideli finansiniai ištekliai, naudojimą kovojant su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimu. 3. Poveikį patiriančios besivystančios šalys – šios Konvencijos Šalys turi teisę gauti paramą dėl šios Konvencijos įgyvendinimo. 5 straipsnis. Poveikį patiriančių šalių – šios Konvencijos Šalių įsipareigojimai Be 4 straipsnyje numatytų įsipareigojimų, poveikį patiriančios šalys – šios Konvencijos Šalys taip pat įsipareigoja: a) skirti didžiausią dėmesį kovai su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimui ir, atsižvelgiant į jų aplinkybes bei galimybes, skirti atitinkamų išteklių; b) remiantis subalansuotos plėtros planais ir strategijomis, rengti kovos su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimo strategijas bei nustatyti jų prioritetus; c) nagrinėti priežasčių, sudarančių dykumėjimo pagrindą, pašalinimo klausimus ir skirti ypatingą dėmesį socialiniams bei ekonominiams veiksniams, skatinantiems dykumėjimo procesų vystymąsi; d) prisidėti užtikrinant vietos gyventojų, ypač moterų ir jaunimo, informuotumą bei jų dalyvavimą remiant nevyriausybinių organizacijų pastangas kovojant su dykumėjimu ir švelninant sausrų padarinius; ir e) sukurti palankias sąlygas deramai stiprinant atitinkamų šiuo metu galiojančių įstatymų veikimą, o jų nesant – priimant naujus įstatymus ir formuojant ilgalaikę politiką bei veiksmų programas. 6 straipsnis. Išsivysčiusių šalių – šios Konvencijos Šalių įsipareigojimai Be 4 straipsnyje numatytų bendrų įsipareigojimų, išsivysčiusios šalys – šios Konvencijos Šalys įsipareigoja: a) pagal susitarimą pavieniui ar kartu aktyviai remti poveikį patiriančių besivystančių šalių – šios Konvencijos Šalių, ypač Afrikos šalių, ir mažiausiai išsivysčiusių šalių pastangas kovojant su dykumėjimu ir švelninat sausrų padarinius; b) užtikrinti, kad būtų skirti dideli finansiniai ištekliai bei kitos paramos formos, siekiant padėti poveikį patiriančioms besivystančioms šalims – šios Konvencijos Šalims, ypač Afrikos šalims, efektyviai rengti ir įgyvendinti jų ilgalaikius kovos su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimo planus bei strategijas; c) pagal 20 straipsnio 2 dalies b punktą prisidėti prie naujų ir papildomų finansavimo šaltinių mobilizavimo; d) skatinti privataus sektoriaus ir kitų nevyriausybinių šaltinių finansinių lėšų mobilizavimą; ir e) teikti paramą ir prisidėti prie to, kad poveikį patiriančios šalys – šios Konvencijos Šalys, ypač poveikį patiriančios besivystančios šalys – šios Konvencijos Šalys, galėtų naudotis atitinkamomis technologijomis, žiniomis ir gamybine patirtimi. 7 straipsnis. Didžiausio dėmesio skyrimas Afrikai Įgyvendindamos šią Konvenciją, Šalys didžiausią dėmesį skiria poveikį patiriančioms Afrikos šalims – šios Konvencijos Šalims, atsižvelgdamos į ypatingą situaciją, susidariusią šiame regione, taip pat skirdamos pakankamą dėmesį ir kitų regionų poveikį patiriančioms besivystančioms šalims – šios Konvencijos Šalims. 8 straipsnis. Ryšys su kitomis konvencijomis 1. Šalys skatina veiklos, vykdomos vadovaujantis šia Konvencija bei kitais atitinkamais tarptautiniais susitarimais, ypač Jungtinių Tautų Organizacijos Bendrąja konvencija dėl klimato kaitos ir Konvencija dėl biologinės įvairovės, koordinavimą, jei jos yra tokių susitarimų šalys, siekdamos gauti didžiausią naudą iš veiklos, vykdomos remiantis kiekvienu iš susitarimų, ir vengdamos pastangų dubliavimo. Šalys remia bendrų programų vykdymą, ypač mokslinių tyrimų, specialistų rengimo, sistemingo stebėjimo ir keitimosi informacija srityse tiek, kiek tokia veikla padeda siekti tikslų, numatytų minėtuose susitarimuose. 2. Šios Konvencijos nuostatos neturi įtakos jokios Šalies teisėms ir pareigoms, numatytoms dvišaliame, regioniniame ar tarptautiniame susitarime, kurį ta Šalis sudarė iki tol, kol jai ši Konvencija įsigaliojo. III DALIS VEIKSMŲ PROGRAMOS, MOKSLINIS IR TECHNINIS BENDRADARBIAVIMAS BEI PARAMOS PRIEMONĖS 1 SKYRIUS VEIKSMŲ PROGRAMOS 9 straipsnis. Pagrindiniai principai 1. Vykdydamos savo įsipareigojimus, siekiant įgyvendinti 5 straipsnio nuostatas, poveikį patiriančios besivystančios šalys – šios Konvencijos Šalys ar bet kuri kita poveikį patirianti Šalis pagal savo priedą dėl Konvencijos įgyvendinimo regioniniu lygiu arba kitomis sąlygomis, kuri raštu informavo nuolatinį sekretoriatą apie savo ketinimą parengti nacionalinę veiksmų programą, deramai rengia, viešai skelbia ir įgyvendina nacionalines veiksmų programas, remdamosi, kiek tai įmanoma, atitinkamais esamais ir sėkmingai vykdomais planais ir programomis bei subregioninėmis ir regioninėmis veiksmų programomis, kurios yra pagrindinė kovos su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimo strategijos dalis. Tokios programos atnaujinamos nuolatinio visuomenės dalyvavimo proceso metu remiantis patirtimi, įgyta jas įgyvendinant praktikoje, bei mokslinių tyrimų rezultatais. Nacionalinių veiksmų programų rengimas glaudžiai siejamas su kitomis pastangomis formuoti nacionalinę politiką siekiant subalansuotos plėtros. 2. Išsivysčiusioms šalims – šios Konvencijos Šalims įvairiais būdais teikiant paramą pagal 6 straipsnio nuostatas pirmenybė, kaip susitarta, teikiama poveikį patiriančių besivystančių šalių – šios Konvencijos Šalių, ypač Afrikos šalių, nacionalinių, subregioninių ir regioninių veiksmų programoms remti arba tiesiogiai, arba per atitinkamas daugiašales organizacijas, arba abiem būdais. 3. Šalys skatina galinčias bendradarbiauti Jungtinių Tautų Organizacijos sistemos institucijas, fondus ir programas bei kitas atitinkamas tarptautines organizacijas, mokslo ir mokymo įstaigas, mokslininkus bei nevyriausybines organizacijas pagal savo mandatą ir galimybes teikti paramą rengiant ir įgyvendinant veiksmų programas bei vykdant tolesnes su jomis susijusias priemones. 10 straipsnis. Nacionalinės veiksmų programos 1. Nacionalinių veiksmų programų tikslas – nustatyti dykumėjimą skatinančius veiksnius ir praktines priemones, reikalingas kovai su dykumėjimu ir sausrų padariniams švelninti. 2. Nacionalinėse veiksmų programose aptariamas atitinkamas vyriausybės, vietos bendruomenių ir žemės naudotojų vaidmuo ir nustatomi turimi bei reikiami ištekliai. Jos, be kita ko: a) apima ilgalaikes kovos su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimo strategijas, akcentuoja praktines priemones ir siejasi su nacionaline subalansuotos plėtros politika; b) gali kisti atsižvelgiant į sąlygas, kurios keičiasi, ir yra pakankamai lanksčios vietiniu lygiu priimant sprendimus įvairiomis socialinėmis ir ekonominėmis, biologinėmis bei geofizinėmis sąlygomis; c) ypatingą dėmesį skiria prevencinėms priemonėms įgyvendinti dar nedegradavusiose ar nelabai degradavusiose žemėse; d) numato nacionalinės klimato, meteorologinių ir hidrologinių tyrimų bazės stiprinimą bei galimybių sukurti išankstinio perspėjimo apie sausras išplėtimą; ir e) skatina tokios politikos įgyvendinimą ir tokių organizacinių mechanizmų stiprinimą, kurie partnerystės dvasioje plėtoja donorų, vyriausybės visų lygių institucijų, vietos gyventojų ir bendruomenių grupių, bendradarbiavimą ir koordinavimą, bei imasi priemonių, palengvinančių vietos gyventojams naudotis atitinkama informacija ir technologijomis; f) numato efektyvų nevyriausybinių organizacijų ir vietos gyventojų, vyrų ir moterų, ypač išteklių naudotojų, įskaitant žemdirbius ir gyvulių augintojus bei jiems atstovaujančias organizacijas, dalyvavimą vietiniu, nacionaliniu ir regioniniu lygiu formuojant politiką, priimant sprendimus, įgyvendinant bei papildant nacionalines veiksmų programas; ir g) reikalauja reguliariai atlikti apžvalgą ir rengti pranešimus apie šio darbo eigą. 3. Nacionalinės veiksmų programos gali, be kita ko, apimti kai kurias arba visas šias priemones, skirtas sausrų padariniams švelninti: a) atsižvelgiant į aplinkybes, išankstinio perspėjimo sistemų kūrimą ir (ar) stiprinimą, įskaitant vietines ir nacionalines priemones bei bendras sistemas subregioniniu ir regioniniu lygiu, pagalbos teikimo dėl ekologinių sumetimų perkeltiems asmenims; b) pasirengimo sausroms ir jų padarinių likvidavimo potencialo stiprinimą, įskaitant vietinio, nacionalinio, subregioninio ir regioninio lygio kovos su sausromis planus ekstremalių situacijų sąlygomis, kuriuose atsižvelgiama tiek į sezonines, tiek į metines klimato prognozes; c) atsižvelgiant į aplinkybes, maisto produktų saugos sistemų kūrimą ir (ar) tobulinimą, įskaitant laikymo ir realizavimo priemones, ypač žemdirbystės rajonuose; d) alternatyvių pragyvenimo šaltinių, galinčių užtikrinti pajamų gavimą neatspariuose sausroms rajonuose, projektų sudarymą; ir e) subalansuotų drėkinimo programų rengimą tiek žemdirbystės, tiek gyvulininkystės reikmėms. 4. Atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos nukentėjusios šalies – šios Konvencijos Šalies sąlygas ir reikmes, nacionalinėse veiksmų programose, be kita ko, tinkamai numatomos priemonės kai kuriose žemiau išvardytose prioritetinėse srityse arba visose šiose srityse, atsižvelgiant į tai, kiek jos susijusios su kova dėl dykumėjimo ar sausrų padarinių švelninimu šių reiškinių poveikį patiriančiuose rajonuose ir atitinka jų gyventojų interesus: alternatyvių pragyvenimo šaltinių skatinimas ir nacionalinės ekonominės situacijos gerinimas, siekiant remti programas, kurių tikslas – skurdo panaikinimas ir maisto produktų saugos užtikrinimas; demografinės plėtros dinamika; subalansuotas gamtinių išteklių valdymas; subalansuoti žemės ūkio tvarkymo metodai; įvairių energijos šaltinių plėtojimas ir efektyvus naudojimas; institucinė ir teisinė sistema; vertinimo ir monitoringo galimybių, įskaitant hidrologijos ir meteorologijos tarnybas, stiprinimas; ir potencialo didinimas, švietimas bei visuomenės informavimas. 11 straipsnis. Subregioninės ir regioninės veiksmų programos Poveikį patiriančios šalys – šios Konvencijos Šalys konsultuojasi ir bendradarbiauja rengiant prireikus pagal atitinkamus priedus dėl Konvencijos įgyvendinimo regioniniu lygiu subregionines ir (ar) regionines veiksmų programas, kurių tikslas – suderinti, papildyti nacionalines programas bei padidinti jų efektyvumą. Subregioninėms ir regioninėms veiksmų programoms mutatis mutandis taikomos 10 straipsnio nuostatos. Toks bendradarbiavimas gali apimti suderintas bendras subalansuoto tarpvalstybinių gamtos išteklių valdymo programas, mokslinį ir techninį bendradarbiavimą bei atitinkamų institucijų stiprinimą. 12 straipsnis. Tarptautinis bendradarbiavimas Poveikį patiriančios šalys – šios Konvencijos Šalys kartu su kitomis Šalimis ir tarptautine bendrija turi bendradarbiauti dėl to, kad, įgyvendinant šios Konvencijos nuostatas bei Priedus, dėl jų įgyvendinimo regioniniu lygiu būtų užtikrinta palanki tarptautinė padėtis. Toks bendradarbiavimas turi apimti ir tokias sritis, kaip antai: technologijų perdavimas, taip pat moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra, informacijos rinkimas ir skleidimas bei finansiniai ištekliai. 13 straipsnis. Parama veiksmų programoms rengti ir joms įgyvendinti 1. Priemonės veiksmų programoms remti pagal 9 straipsnį, be kita ko, apima: a) finansinį bendradarbiavimą siekiant užtikrinti veiksmų programų prognozavimą, numatantį būtiną ilgalaikį planavimą; b) bendradarbiavimo mechanizmų, leidžiančių teikti efektyvesnę paramą vietiniu lygiu, tarp jų per nevyriausybines organizacijas, rengimą ir taikymą, siekiant prisidėti tam tikrais atvejais prie programose numatytų, sėkmingai išmėgintų, eksperimentinių veiklos rūšių patirties skleidimo; c) lankstumo didinimą rengiant, finansuojant ir įgyvendinant projektus, remiantis eksperimentiniu tipiniu metodu, į numatytą veiklą įtraukiant gyventojus vietos bendruomenių lygiu; ir d) būtinas administracines ir biudžetines procedūras, leidžiančias padidinti bendradarbiavimo ir paramos programų efektyvumą. 2. Teikiant tokią paramą poveikį patiriančioms besivystančioms šalims – šios Konvencijos Šalims, pirmenybė teikiama Afrikos šalims – šios Konvencijos Šalims bei mažiausiai išsivysčiusioms šalims – šios Konvencijos Šalims. 14 straipsnis. Veiksmų programų rengimo ir jų įgyvendinimo koordinavimas 1. Susitariančiosios Šalys tiesiogiai arba per atitinkamas tarpvyriausybines organizacijas glaudžiai bendradarbiauja rengdamos ir įgyvendindamos veiksmų programas. 2. Šalys kuria, ypač nacionaliniu ir vietos lygiu, veiksmingus mechanizmus, skirtus užtikrinti kuo geresnį koordinavimą tarp išsivysčiusių šalių – šios Konvencijos Šalių, besivystančių šalių – šios Konvencijos Šalių ir atitinkamų tarpvyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų, siekdamos išvengti dubliavimosi, suderinti veiksmus bei požiūrius ir užtikrinti didžiausią paramos efektą. Poveikį patiriančiose besivystančiose šalyse – šios Konvencijos Šalyse didžiausias dėmesys bus skiriamas veiklai, susijusiai su tarptautiniu bendradarbiavimu, koordinuoti, siekiant maksimaliai efektyvaus išteklių naudojimo, užtikrinant efektyvią pagalbą ir geresnį nacionalinių veiksmų programų bei prioritetų įgyvendinimą. 15 straipsnis. Priedai dėl Konvencijos įgyvendinimo regioniniu lygiu Elementai, kurie skirti įtraukti į veiksmų programas, atrenkami ir koreguojami atsižvelgiant į socialinius bei ekonominius, geografinius ir klimato veiksnius, taikytinus poveikį patiriančioms šalims – šios Konvencijos Šalims ar regionams, bei atsižvelgiant į jų išsivystymo lygį. Veiksmų programų rengimo direktyviniai principai ir konkreti kryptis bei turinys dėl atskirų subregionų ir regionų išdėstomi Prieduose dėl Konvencijos įgyvendinimo regioniniu lygiu. 2 SKYRIUS MOKSLINIS IR TECHNINIS BENDRADARBIAVIMAS 16 straipsnis. Informacijos rinkimas ir analizė bei keitimasis informacija Atsižvelgdamos į savo atitinkamas galimybes, Šalys susitaria kompleksiškai vykdyti ir koordinuoti reikiamų trumpalaikių ir ilgalaikių duomenų bei informacijos rinkimą ir analizę bei keitimąsi jais, siekiant užtikrinti sistemingą žemių degradacijos stebėjimą nukentėjusiose teritorijose, ir geriau suvokti bei išanalizuoti sausrų ir dykumėjimo procesus bei jų padarinius. Tai užtikrintų, be kita ko, išankstinį perspėjimą apie nepalankių klimato pokyčių periodus ir leistų iš anksto planuoti tiems laikotarpiams priemones, kurias galėtų praktiškai taikyti visų lygių vartotojai, pirmiausia vietos gyventojai. Siekiant šių tikslų, jos deramai: a) remia ir stiprina pasaulinio įstaigų ir tarnybų, skirtų informacijai rinkti, keistis ja bei ją analizuoti, taip pat sistemingai stebėti visais lygiais, tinklo funkcionavimą. Šios įstaigos ir tarnybos, be kita ko: i) siekia naudoti lyginamuosius standartus ir sistemas; ii) apima atitinkamus duomenis ir stotis, įskaitant tolimuosiuose rajonuose; iii) naudoja ir platina šiuolaikinę duomenų apie žemių degradaciją rinkimo, perdavimo ir vertinimo technologiją; ir iv) palaiko glaudesnius ryšius tarp nacionalinių, subregioninių ir regioninių duomenų bei informacijos apdorojimo centrų ir pasaulinių informacijos šaltinių; b) užtikrina, kad informacijos rinkimas ir analizė bei keitimasis ja atitiktų vietos bendruomenių ir sprendimus priimančių institucijų poreikius, siekiant išspręsti konkrečias problemas, ir kad šioje veikloje dalyvautų vietos bendruomenės; c) remia ir toliau plėtoja dvišales ir daugiašales programas bei projektus, kurių tikslas – apibūdinti, atlikti, įvertinti ir finansuoti duomenų ir informacijos rinkimą, analizę bei keitimąsi jais, įskaitant, be kita ko, fizinių, biologinių ir socialinių bei ekonominių rodiklių kompleksus; d) visiškai panaudoja specialias kompetentingų tarpvyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų žinias, ypač skleidžiant atitinkamą informaciją ir patirtį tarp vartotojų grupių įvairiuose regionuose; e) skiria reikiamą dėmesį socialinių bei ekonominių duomenų rinkimui ir analizei, keitimuisi tokiais duomenimis ir jų susiejimui su fiziniais ir biologiniais duomenimis; f) keičiasi informacija ir užtikrina visišką, atvirą ir operatyvų naudojimąsi informacija iš visų prieinamų šaltinių, susijusių su kova su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimu; ir g) atsižvelgdamos į savo atitinkamus nacionalinius įstatymus ir (ar) politiką, keičiasi informacija apie žinias, kurias turi vietos gyventojai, ir apie perduodamas iš kartos į kartą žinias, užtikrindamos deramą jų apsaugą bei imdamosi priemonių, kad vietos gyventojai galėtų tinkamai teisėtu pagrindu ir abipusiai priimtinomis sąlygomis pasinaudoti šių žinių teikiama nauda. 17 straipsnis. Tyrimai ir technologijų plėtra 1. Atsižvelgdamos į savo atitinkamas galimybes, Šalys įsipareigoja skatinti mokslinį ir techninį bendradarbiavimą kovojant su dykumėjimu ir švelninant sausrų padarinius per atitinkamas nacionalines, subregionines, regionines ir tarptautines institucijas. Siekdamos šių tikslų, jos remia tiriamąją veiklą, kuria: a) įtvirtinamos žinios apie procesus, lemiančius dykumėjimą ir sausras, ir priežastinių tiek gamtinio, tiek antropogeninio pobūdžio veiksnių poveikį, siekiant kovoti su dykumėjimu ir švelninti sausrų padarinius bei didinti produktyvumą, taip pat taip pat siekiant didesnio produktyvumo ir subalansuoto gamtos išteklių naudojimo ir valdymo; b) užsibrėžiami aiškūs tikslai ir jų siekiama, atsižvelgiama į konkrečias vietos gyventojų reikmes, surandami ir praktiškai įgyvendinami sprendimai, leidžiantys pakelti nukentėjusių rajonų gyventojų gyvenimo lygį; c) apsaugomos, apibendrinamos, įtvirtinamos ir patvirtinamos tradicinės ir vietos žinios, gamybinė patirtis ir praktika užtikrinant, kad pagal atitinkamus nacionalinius įstatymus ir (ar) politiką tokių žinių turėtojai teisėtu pagrindu ir abipusiai priimtinomis sąlygomis turėtų tiesioginės naudos iš bet kokio komercinio tokių žinių panaudojimo ar iš bet kokio jų dėka įmanomo technikos laimėjimo; d) plėtojama ir stiprinama poveikį patiriančių besivystančių šalių – šios Konvencijos Šalių, ypač Afrikoje, nacionalinė, subregioninė, regioninė tyrimų bazė, įskaitant praktinių įgūdžių ugdymą ir atitinkamų galimybių išplėtimą, ypač šalyse, kuriose labai silpna mokslinių tyrimų bazė, skiriant ypatingą dėmesį įvairių sričių bei socialiniams ir ekonominiams tyrimams, pasitelkiant vietos gyventojus; e) atsižvelgiama, kur to reikia, į skurdo, ekologinių veiksnių sukeltos migracijos ir dykumėjimo tarpusavio sąveiką; f) skatinamas bendrų tyrimo programų vykdymas tarp nacionalinių, subregioninių, regioninių ir tarptautinių tyrimų organizacijų tiek valstybės, tiek privačiame sektoriuje, siekiant tobulesnių, priimtinų dėl kainos ir prieinamų technologijų plėtros, norint užtikrinti subalansuotą pažangą, pagrįstą efektyviu vietos gyventojų ir bendruomenių dalyvavimu; ir g) didinami vandens ištekliai poveikį patiriančiose teritorijose, taikant, be kita ko, debesims cheminio poveikio priemones. 2. Prioritetinės tyrimų kryptys, atspindinčios vietos sąlygų specifiką, konkretiems regionams ir subregionams turi būti įtrauktos į veiksmų programas. Šios Konvencijos Šalių Konferencija, remdamasi Mokslo ir technologijų komiteto rekomendacija, periodiškai atlieka prioritetinių tyrimų krypčių apžvalgą. 18 straipsnis. Technologijų perdavimas, įsigijimas, pritaikymas ir plėtojimas 1. Abipusiu sutarimu bei remdamosi savo atitinkamais nacionaliniais įstatymais ir (ar) politika, Šalys įsipareigoja skatinti, taip pat finansuoti ekologiškai švarių, ekonominiu požiūriu patikimų bei socialiniu požiūriu priimtinų technologijų, tinkamų kovai su dykumėjimu ir (ar) sausrų padariniams švelninti, perdavimą, įsigijimą, pritaikymą ir plėtojimą ir (ar) palengvinti jų finansavimą, siekiant prisidėti prie subalansuotos plėtros poveikį patiriančiose teritorijose. Atsižvelgiant į aplinkybes, bendradarbiaujama dvišaliu arba daugiašaliu pagrindu, visiškai panaudojant specialias vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų žinias. Šalys, be kita ko: a) visiškai panaudoja atitinkamas esamas nacionalines, subregionines, regionines ir tarptautines informacines sistemas bei koordinavimo ir informavimo mechanizmus informacijai apie turimas technologijas ir šaltinius, susijusius su jų naudojimo pavojumi aplinkai ir apie pagrindines jų įsigijimo sąlygas, skleisti; b) palankiomis sąlygomis, pavyzdžiui, taikant nuolaidas ar privilegijas, abipusiu sutarimu, atsižvelgiant į būtinybę apsaugoti intelektinės nuosavybės teises, palengvina galimybę, ypač poveikį patiriančioms besivystančioms šalims – šios Konvencijos Šalims, naudotis technologijomis, labiausiai tinkamomis praktiniam naudojimui, siekiant patenkinti specifines vietos gyventojų reikmes, didžiausią dėmesį skirdamos socialiniam, kultūriniam, ekonominiam ir ekologiniam tokios technologijos poveikiui; c) teikdamos finansinę paramą arba kitomis atitinkamomis priemonėmis palengvina poveikį patiriančių šalių – šios Konvencijos Šalių bendradarbiavimą technologijų srityje; d) plėtoja techninį bendradarbiavimą su poveikį patiriančiomis besivystančiomis šalimis – šios Konvencijos Šalimis, įskaitant, kai tai tikslinga, bendras įmones, ypač sektoriuose, kurie skatina alternatyvių pragyvenimo šaltinių formavimą; ir e) imasi reikiamų priemonių kuriant vidaus rinkos sąlygas bei finansinio ar kitokio pobūdžio stimulus, kurie skatintų tinkamų technologijų ir žinių plėtojimą, perdavimą, įgijimą ir pritaikymą, įskaitant priemones, užtikrinančias adekvačią ir efektyvią intelektinės nuosavybės teisių apsaugą. 2. Šios Konvencijos Šalys pagal savo atitinkamas galimybes ir atsižvelgdamos į savo atitinkamus nacionalinius įstatymus ir (ar) politiką gina, skatina ir naudoja, be kita ko, atitinkamas tradicines ir vietos technologijas, žinias, gamybinę patirtį ir praktiką ir to siekdamos įsipareigoja: a) dalyvaujant vietos gyventojams, sudarinėti tokių technologijų, žinių, gamybinės patirties ir praktikos bei jų panaudojimo galimybių registrus ir deramai skleisti šią informaciją bendradarbiaujant su atitinkamomis tarpvyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis; b) užtikrinti, kad tokios technologijos, žinios, gamybinė patirtis ir praktika būtų tinkamai apsaugotos ir kad vietos gyventojai gautų teisėtai ir abipusiai priimtinomis sąlygomis naudą už kokių nors komercinių žinių panaudojimą ar už bet kokią jų pagrindu technikos plėtrą; c) skatinti ir aktyviai remti tokių technologijų, žinių, gamybinės patirties ir praktikos ar jų pagrindu rengiamų naujų technologijų tobulinimą ir platinimą; ir d) tinkamai skatinti tokių technologijų, žinių, gamybinės patirties ir praktikos pritaikymą plačiam naudojimui ir atitinkamai užtikrinti jų integraciją su šiuolaikinėmis technologijomis. 3 SKYRIUS PARAMOS PRIEMONĖS 19 straipsnis. Potencialo kūrimas, švietimas ir visuomenės informavimas 1. Šios Konvencijos Šalys pripažįsta potencialo kūrimo, t. y. institucijų įkūrimo, specialistų rengimo ir atitinkamų vietinių galimybių plėtros svarbą, kovojant su dykumėjimu ir švelninant sausrų padarinius. Jos deramai prisideda prie potencialo kūrimo šiomis priemonėmis: a) užtikrindamos visišką vietos gyventojų, ypač moterų ir jaunimo, dalyvavimą bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis ir vietos organizacijomis visais lygiais, o ypač vietiniu lygiu; b) nacionaliniu lygiu stiprindamos mokslo ir tyrimų potencialą dykumėjimo ir sausrų srityje; c) steigdamos ir (ar) stiprindamos, atsižvelgiant į aplinkybes, pagalbines ir žinių bei patirties skleidimo tarnybas, skirtas efektyvesniam atitinkamų technologinių metodų ir būdų platinimui bei šios srities darbuotojų ir žemės ūkio organizacijų narių rengimui klausimais, susijusiais su gamtos išteklių apsaugos ir racionalaus naudojimo metodais, dalyvaujant gyventojams; d) labiau plėtodamos veiklą, susijusią su vietos gyventojų žinių, gamybinės patirties ir praktikos naudojimu ir skleidimu, remiantis techninės pagalbos programomis; e) prireikus taikydamos atitinkamą ekologiniu požiūriu priimtiną technologiją ir tradicinius žemės ūkio bei gyvulininkystės tvarkymo metodus prie šiuolaikinių socialinių bei ekonominių sąlygų; f) organizuodamos tinkamą specialistų rengimą ir teikdamos atitinkamą alternatyvių energijos šaltinių, o ypač atnaujinamų energijos šaltinių, naudojimo technologiją, tuo siekiant sumažinti priklausomybę nuo medienos naudojimo kurui; g) abipusiu sutarimu bendradarbiaudamos, tuo siekiant sustiprinti poveikį patiriančių besivystančių šalių – šios Konvencijos Šalių gebėjimą rengti ir įgyvendinti pagal 16 straipsnį informacijos rinkimo, analizės ir keitimosi ja programas; h) novatoriškais metodais plėtodamos alternatyvius pragyvenimo lėšų šaltinius, įskaitant pasirengimą naujiems įgūdžiams įgyti; i) rengdamos reikalingą vadovaujantį ir valdantį personalą bei darbuotojus, atsakingus už duomenų rinkimą ir analizę, už informacijos, susijusios su išankstiniu perspėjimu dėl sausros sąlygų, skleidimą ir naudojimą bei už maisto produktų gamybą; j) skatindamos efektyvesnį esamų nacionalinių institucijų ir veikiančios teisinės sistemos funkcionavimą ir, kai to reikia, naujų nacionalinių institucijų įsteigimą ar naujos teisinės sistemos sukūrimą, kartu stiprinant strateginį planavimą bei valdymą; ir k) panaudodamos keitimosi pažintinėmis kelionėmis programas, kurių tikslas – ilgalaikio, tarpusavyje sąveikaujančio mokslo ir studijų proceso pagalba suaktyvinti poveikį patiriančių šalių potencialo kūrimą. 2. Poveikį patiriančios besivystančios šalys – šios Konvencijos Šalys, bendradarbiaudamos su kitomis šios Konvencijos Šalimis ir kompetentingomis tarpvyriausybinėmis bei nevyriausybinėmis organizacijomis, deramai vykdo esamų vietinių ir nacionalinių potencialo ir priemonių bei jų stiprinimo galimybių tarpdisciplininę apžvalgą. 3. Šalys dalyvės bendradarbiauja tarpusavyje ar per kompetentingas tarpvyriausybines organizacijas, taip pat bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, vykdant bei remiant visuomenės informavimo ir švietimo tiek poveikį patiriančiose, tiek ir prireikus nenukentėjusiose šalyse – šios Konvencijos Šalyse programas, kuriomis siekiama užtikrinti geresnį dykumėjimo ir sausrų priežasčių bei jų padarinių supratimą bei šios Konvencijos tikslų įgyvendinimo svarbos suvokimą. To siekdamos, jos: a) organizuoja informavimo kampanijas, skirtas plačiajai visuomenei; b) nuolat prisideda prie to, kad visuomenė galėtų naudotis reikiama informacija bei plačiai dalyvautų mokomojoje ir švietėjiškoje veikloje; c) skatina asociacijų, kurios prisideda prie informacijos skleidimo visuomenėje, kūrimąsi; d) rengia švietėjišką bei informacinę medžiagą pagal galimybę vietos kalbomis ir keičiasi ja; keičiasi ir skiria ekspertus, kurie poveikį patiriančiose besivystančiose šalyse – šios Konvencijos Šalyse moko specialistus atitinkamų mokymo ir informacijos skleidimo programų vykdymo ir visiškai panaudoja kompetentingose tarptautinėse institucijose esančią atitinkamą mokomąją medžiagą; e) įvertina švietimo reikmes poveikį patiriančiose teritorijose ir rengia mokykloms atitinkamus mokymo planus bei prireikus plečia mokymo programas ir suaugusiųjų rašto mokymo programas bei suteikia galimybes visiems, o ypač mergaitėms ir moterims, dalyvauti nustatant poveikį patiriančių rajonų gamtos išteklių pobūdį, juos saugant ir tvariai naudojant bei valdant; ir f) rengia tarpdisciplinines visuomenės dalyvavimo programas, kuriomis informacija apie dykumėjimą ir sausras įtraukiama į švietimo sistemas ir į neformalaus mokymo programas, suaugusiųjų mokymo programas bei į neakivaizdinio ir praktinio mokymo programas. 4. Šios Konvencijos Šalių Konferencija įkuria ir (ar) stiprina mokymo bei specialistų rengimo regioninių centrų tinklus, skirtus kovai su dykumėjimu ir sausrų padariniams švelninti. Šių tinklų darbą koordinuoja institucija, tuo tikslu įkurta ar tam tinkamai įgaliota, siekiant parengti reikiamus mokslo, technikos ir valdymo sričių specialistus bei prireikus stiprinti institucijas, atsakingas už mokymą ir specialistų rengimą poveikį patiriančiose šalyse – šios Konvencijos Šalyse, suderinti programas ir organizuoti keitimąsi patirtimi. Tokie centrai glaudžiai bendradarbiauja su atitinkamomis tarpvyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, kad būtų išvengta pastangų dubliavimosi. 20 straipsnis. Finansiniai ištekliai 1. Turint omenyje didžiulę finansavimo svarbą, siekiant šios Konvencijos tikslų, Šalys pagal savo galimybes visomis išgalėmis siekia užtikrinti, kad kovos su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimo programoms būtų skiriami adekvatūs finansiniai ištekliai. 2. Į tai atsižvelgdamos, išsivysčiusios šalys – šios Konvencijos Šalys, suteikdamos prioritetą poveikį patiriančioms Afrikos šalims – šios Konvencijos Šalims, tačiau skirdamos pakankamą dėmesį ir kitų regionų poveikį patiriančioms besivystančioms šalims – šios Konvencijos Šalims, pagal 7 straipsnį įsipareigoja: a) mobilizuoti didelius finansinius išteklius, įskaitant subsidijas ir lengvatines paskolas, siekiant paremti kovos su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimo programų įgyvendinimą; b) skatinti adekvačių, laiku paskirtų bei prognozuojamų finansinių išteklių mobilizavimą, įskaitant naujas ir papildomas finansines lėšas, gaunamas iš Pasaulinio aplinkos fondo, siekiant padengti papildomas tokios veiklos, kuri susijusi su dykumėjimu ir kuri pagal atitinkamas Pasaulinio aplinkos fondo įsteigimo dokumento nuostatas atitinka keturias pagrindines jo remiamas sritis, lėšas; c) pasitelkiant tarptautinį bendradarbiavimą, palengvinti technologijų, žinių bei gamybinės patirties perdavimą; ir d) bendradarbiaujant su poveikį patiriančiomis besivystančiomis šalimis – šios Konvencijos Šalimis, ieškoti naujų išteklių mobilizavimo ir metodų bei stimulų skyrimo, įskaitant tuos, kuriuos teikia fondai, nevyriausybinės organizacijos ir kitos privataus sektoriaus organizacijos, atkreipiant ypatingą dėmesį į išlaidų padengimo iš skolų apskaitą bei kitas naujas priemones, kurios, mažindamos poveikį patiriančių besivystančių šalių – šios Konvencijos Šalių, ypač Afrikos šalių, užsienio skolų naštą, didina finansavimą. 3. Poveikį patiriančios besivystančios šalys – šios Konvencijos Šalys pagal savo galimybes įsipareigoja mobilizuoti adekvačius finansinius išteklius savo nacionalinėms veiksmų programoms įgyvendinti. 4. Mobilizuodamos finansinius išteklius, Šalys siekia visiškai panaudoti visus nacionalinius, dvišalius ir daugiašalius finansavimo šaltinius bei mechanizmus ir nuolat gerinti jų kokybę, panaudodamos konsorciumus, bendras programas ir lygiagretų finansavimą, taip pat stengiasi pritraukti privataus sektoriaus, įskaitant nevyriausybines organizacijas, finansavimo šaltinius ir sistemas. To siekdamos Šalys visiškai panaudoja pagal 14 straipsnį sudaromus operatyvinius mechanizmus. 5. Siekdamos mobilizuoti finansinius išteklius, reikalingus poveikį patiriančioms besivystančioms šalims – šios Konvencijos Šalims kovojant su dykumėjimu ir švelninant sausrų padarinius, Šalys: a) racionalizuoja ir stiprina išteklių, jau paskirtų kovai su dykumėjimu ir sausrų padariniams švelninti, valdymą, efektyviau ir veiksmingiau juos naudojant, įvertinant laimėjimus ir trūkumus, šalinant kliūtis, trukdančias efektyviai juos naudoti, ir prireikus perorientuojant programas, atsižvelgiant į pagal šią Konvenciją priimtą integruotą ilgalaikį požiūrį; b) per daugiašalių finansų įstaigų vadovaujančias institucijas, tarp jų tarptautines ir regionines finansų įstaigas, institucijas ir fondus, įskaitant regioninius plėtros bankus ir fondus, teikia didžiausią reikšmę ir skiria reikiamą dėmesį poveikį patiriančioms besivystančioms šalims – šios Konvencijos Šalims, ypač Afrikos šalims, remti, vykdant veiklą, skatinančią šios Konvencijos, ypač veiksmų programų, vykdomų pagal įgyvendinimo regioniniu lygiu priedus, įgyvendinimą; ir c) ieško būdų, kaip stiprinti regionų ir subregionų bendradarbiavimą, skirtą remti pastangas, kurių imamasi nacionaliniu lygiu. 6. Kitos šios Konvencijos Šalys yra skatinamos savanoriškai teikti poveikį patiriančioms besivystančioms šalims – šios Konvencijos Šalims žinias, gamybinę patirtį bei technologijas, susijusias su dykumėjimu, ir (ar) finansinius išteklius. 7. Išsivysčiusios šalys – šios Konvencijos Šalys, vykdydamos šioje Konvencijoje numatytus įsipareigojimus, ypač susijusius su finansiniais ištekliais ir technologijų perdavimu, itin padės poveikį patiriančioms besivystančioms šalims – šios Konvencijos Šalims, ypač Afrikos šalims, visiškai įgyvendinti šioje Konvencijoje numatytus jų įsipareigojimus. Išsivysčiusios šalys – šios Konvencijos Šalys, vykdydamos šioje Konvencijoje numatytus įsipareigojimus, turi ypač atsižvelgti į tai, kad ekonominė plėtra ir socialinis vystymasis bei skurdo panaikinimas poveikį patiriančių besivystančių šalių – šios Konvencijos Šalių, ypač Afrikos šalių, yra svarbiausi prioritetai. 21 straipsnis. Finansiniai mechanizmai 1. Šios Konvencijos Šalių Konferencija siekia užtikrinti finansinius mechanizmus ir kad tie mechanizmai maksimaliai užtikrintų finansinius išteklius poveikį patiriančioms besivystančioms šalims – šios Konvencijos Šalims, ypač Afrikos šalims, siekiant šios Konvencijos įgyvendinimo. To siekdama šios Konvencijos Šalių Konferencija svarsto, be kita ko, tokių metodų ir politikos taikymą, kurie: a) padeda užtikrinti nacionaliniu, subregioniniu, regioniniu ir pasauliniu lygiu reikiamus finansinius išteklius veiklai, skirtai įgyvendinti atitinkamas šios Konvencijos nuostatas; b) skatina metodus, mechanizmus ir susitarimus, kuriuose numatomas daugelio finansavimo šaltinių panaudojimas, bei skatina jų įvertinimą pagal 20 straipsnį; c) nuolat teikia suinteresuotoms šalims bei atitinkamoms tarpvyriausybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms informaciją apie turimus finansavimo lėšų šaltinius ir apie finansavimo sąlygas siekiant skatinti koordinavimą tarp jų; d) teikia pagalbą tinkamai steigiant mechanizmus, tokius kaip nacionaliniai kovos su dykumėjimu fondai, įskaitant mechanizmus, kuriuose dalyvauja nevyriausybinės organizacijos, skirtus operatyviai ir efektyviai nukreipti finansinius išteklius į konkrečias vietoves poveikį patiriančiose besivystančiose šalyse; ir e) stiprina esamus subregioninio ir regioninio lygio fondus ir finansinius mechanizmus, ypač Afrikos šalyse, siekiant efektyviau remti šios Konvencijos įgyvendinimą. 2. Šios Konvencijos Šalių Konferencija per įvairius Jungtinių Tautų Organizacijos sistemos mechanizmus ir daugiašales finansų įstaigas nacionaliniu, subregioniniu ir regioniniu lygiu taip pat skatina paramos, leidžiančios besivystančioms šalims – šios Konvencijos Šalims įvykdyti šioje Konvencijoje joms numatytus įsipareigojimus, teikimą. 3. Poveikį patiriančios besivystančios šalys – šios Konvencijos Šalys naudoja, o prireikus steigia ir (ar) stiprina nacionalinius koordinavimo mechanizmus, integruotus į nacionalines plėtros programas, tuo užtikrindamos efektyvų visų turimų finansinių išteklių naudojimą. Jos taip pat pasitelkia nevyriausybines organizacijas, vietos grupes ir privatų sektorių lėšoms rinkti, rengiant ir įgyvendinant programas bei užtikrinant galimybę vietos grupėms naudotis finansinėmis lėšomis. Šiuos veiksmus gali paspartinti ir teikiantieji paramą gerindami koordinavimą ir užtikrindami lankstesnį programų rengimą. 4. Siekiant didinti esamų finansinių mechanizmų efektyvumą ir našumą, šiuo dokumentu įsteigiamas Bendrasis mechanizmas, kuris skatina priemones, skirtas dideliems finansiniams ištekliams telkti ir perduoti, įskaitant technologijų perdavimą neatlygintinai ir (ar) lengvatinėmis sąlygomis poveikį patiriančioms besivystančioms šalims – šios Konvencijos Šalims. Šiam Bendrajam mechanizmui vadovauja ir jį valdo šios Konvencijos Šalių Konferencija ir kuriai jis atsiskaito. 5. Šios Konvencijos Šalių Konferencija savo pirmojoje eilinėje sesijoje nustato organizaciją, kuriai bus priskiriamas Bendrasis mechanizmas. Šios Konvencijos Šalių Konferencija ir organizacija, kurią ji nustatys, suderina šio Bendrojo mechanizmo funkcionavimo sąlygas siekiant užtikrinti, be kita ko, kad toks Mechanizmas: a) identifikuotų atitinkamas dvišalio ir daugiašalio bendradarbiavimo programas, skirtas šiai Konvencijai įgyvendinti, ir tvarkytų jų apskaitą; b) pagal pareikalavimą konsultuotų šios Konvencijos Šalis dėl naujų finansavimo metodų ir finansinės paramos šaltinių bei dėl bendradarbiavimo nacionaliniu lygiu koordinavimo tobulinimo; c) suinteresuotoms šios Konvencijos Šalims bei atitinkamoms tarpvyriausybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms teiktų informaciją apie turimus finansinių lėšų šaltinius ir būdus siekiant koordinavimo tarp jų; ir d) šios Konvencijos Šalių Konferencijoje darytų pranešimus apie savo veiklą pradedant nuo jos antrosios eilinės sesijos. 6. Šios Konvencijos Šalių Konferencija savo pirmojoje sesijoje imasi reikiamų priemonių dėl savo nustatytos organizacijos, kuriai priskirtas Bendrasis mechanizmas, siekdama užtikrinti tokio mechanizmo administracinį funkcionavimą, remdamasi, kai tai įmanoma, esamomis biudžeto lėšomis ir turimais žmonių ištekliais. 7. Šios Konvencijos Šalių Konferencija savo trečiojoje eilinėje sesijoje svarstys pagal 4 dalį jai atsiskaitančio Bendrojo mechanizmo politiką, veikimo sąlygas ir veiklą, atsižvelgiant į 7 straipsnio nuostatas. Remdamasi šia peržiūra, ji tai apsvarstys ir imsis reikiamų priemonių. IV DALIS INSTITUCIJOS 22 straipsnis. Šios Konvencijos Šalių Konferencija 1. Šiuo dokumentu įsteigiama šios Konvencijos Šalių Konferencija. 2. Šios Konvencijos Šalių Konferencija yra aukščiausia šios Konvencijos institucija. Pagal savo įgaliojimus ji priima sprendimus, reikalingus efektyviam šios Konvencijos įgyvendinimui remti. Ji, be kita ko: a) atsižvelgdama į nacionaliniu, subregioniniu, regioniniu bei tarptautiniu lygiu sukauptą patirtį ir remdamasi mokslo bei technologijų žinių plėtra, reguliariai atlieka šios Konvencijos įgyvendinimo ir jos susitarimų funkcionavimo apžvalgą; b) skatina ir palengvina keitimąsi informacija apie priemones, kurių imasi šios Konvencijos Šalys, bei nustato informacijos pateikimo pagal 26 straipsnį formą ir periodiškumą, svarsto pranešimus ir teikia pagal šiuos pranešimus rekomendacijas; c) įsteigia pagalbines institucijas, reikalingas šiai Konvencijai įgyvendinti; d) svarsto pranešimus, kuriuos pateikia jos pagalbinės institucijos, bei vadovauja jų veiklai; e) derina ir sutarimo pagrindu priima savo bei bet kurių pagalbinių institucijų procedūros ir finansavimo taisykles; f) pagal 30 ir 31 straipsnius priima Konvencijos pakeitimus; g) tvirtina savo ir savo pagalbinių institucijų veiklos programą ir biudžetą bei numato būtinas organizacines priemones joms finansuoti; h) kiek tai būtina, kreipiasi dėl paramos į nacionalines, tarptautines, tarpvyriausybines ir nevyriausybines kompetentingas institucijas ir įstaigas bei naudojasi jų teikiamomis paslaugomis ir informacija; i) skatina ir stiprina ryšius su kitomis atitinkamomis konvencijomis, tuo pačiu vengdama pastangų dubliavimo; ir j) atlieka taip pat kitas funkcijas, kurių gali prireikti siekiant šios Konvencijos tikslų. 3. Šalių Konferencija savo pirmojoje sesijoje sutarimo pagrindu priima savo procedūros taisykles, kurios apima sprendimų priėmimo procedūras tais klausimais, kurių neapima sprendimų priėmimo procedūros, numatytos šioje Konvencijoje. Tokiose procedūrose gali būti aptariama, kokia balsų dauguma reikalinga norint priimti konkrečius sprendimus. 4. Pirmąją šios Konvencijos Šalių Konferencijos sesiją šaukia 35 straipsnyje nurodytas laikinasis sekretoriatas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo šios Konvencijos įsigaliojimo. Antroji, trečioji ir ketvirtoji eilinės sesijos vyksta kasmet, o kitos eilinės sesijos – kas dveji metai, jei šios Konvencijos Šalių Konferencija nenusprendžia kitaip. 5. Neeilinės šios Konvencijos Šalių Konferencijos sesijos šaukiamos tada, kai taip nusprendžia Konvencijos Šalių Konferencija eilinės sesijos metu arba kai to raštu prašo bet kuri šios Konvencijos Šalis tik tuo atveju, kai per tris mėnesius nuo nuolatinio sekretoriato pranešimo apie šį prašymą Šalims, jį palaikys ne mažiau kaip trečdalis visų šios Konvencijos Šalių. 6. Kiekvienos eilinės sesijos metu šios Konvencijos Šalių Konferencija išrenka Prezidiumą. Prezidiumo sudėtis ir funkcijos nustatomos procedūros taisyklėmis. Renkant Prezidiumą, deramas dėmesys skiriamas teisingam geografiniam pasiskirstymui ir adekvačiam šalių, kenčiančių nuo sausrų ir (ar) dykumėjimo, ypač Afrikos šalių, atstovavimui. 7. Jungtinių Tautų Organizacija, jos specializuotos institucijos ir bet kuri valstybė – šių organizacijų narė arba bet kuri prie jų esanti stebėtoja, kuri nėra šios Konvencijos Šalis, gali būti pristatyta šios Konvencijos Šalių Konferencijos sesijose kaip stebėtoja. Bet kuriai tiek nacionalinei ar tarptautinei, vyriausybinei ar nevyriausybinei institucijai ar bet kuriai įstaigai, kompetentingai klausimais, priklausančiais šios Konvencijos reglamentavimo sričiai, pranešusiai nuolatiniam Sekretoriatui apie savo pageidavimą būti pristatyti šios Konvencijos Šalių Konferencijos sesijoje kaip stebėtoja, gali būti leista joje dalyvauti, jei tam neprieštarauja bent trečdalis dalyvaujančių šios Konvencijos Šalių. Leidimą dalyvauti stebėtojoms ir jų dalyvavimą nustato šios Konvencijos Šalių Konferencijos priimtos procedūros taisyklės. 8. Šios Konvencijos Šalių Konferencija gali kreiptis į kompetentingas nacionalines ir tarptautines organizacijas, turinčias atitinkamos patirties, prašydamos teikti jai informaciją, numatytą 16 straipsnio g punkte, 17 straipsnio 1 dalies c punkte ir 18 straipsnio 2 dalies b punkte. 23 straipsnis. Nuolatinis Sekretoriatas 1. Šiuo dokumentu įsteigiamas nuolatinis Sekretoriatas. 2. Nuolatinis Sekretoriatas atlieka šias funkcijas: a) organizuoja šios Konvencijos Šalių Konferencijos ir jos pagalbinių institucijų, steigiamų pagal šią Konvenciją, sesijas bei teikia joms reikalingas paslaugas; b) užtikrina pateiktų jam pranešimų kompiliavimą ir perdavimą; c) poveikį patiriančių besivystančių šalių – šios Konvencijos Šalių, ypač Afrikos šalių, prašymu teikia pagalbą kompiliuojant ir perduodant informaciją, reikalingą pagal šią Konvenciją; d) savo veiklą koordinuoja su kitų atitinkamų tarptautinių institucijų ir konvencijų sekretoriatais; e) šios Konvencijos Šalių Konferencijai vadovaujant, užmezga administracinius ryšius ir ryšius sutarčių pagrindu, kurių gali prireikti efektyviam savo funkcijų vykdymui; ir f) rengia pranešimus apie šios Konvencijos jam priskirtų funkcijų vykdymą ir teikia juos šios Konvencijos Šalių Konferencijai; ir g) atlieka visas kitas Sekretoriato funkcijas, kurias gali nustatyti šios Konvencijos Šalių Konferencija. 3. Šios Konvencijos Šalių Konferencija savo pirmojoje sesijoje paskiria nuolatinį Sekretoriatą ir imasi priemonių jo funkcionavimui užtikrinti. 24 straipsnis. Mokslo ir technologijų komitetas 1. Šiuo dokumentu įsteigiamas Mokslo ir technologijų komitetas – pagalbinė šios Konvencijos Šalių Konferencijos institucija, teikianti jai informaciją ir konsultacijas mokslo bei technologijų klausimais, susijusiais su kova su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimu. Šio komiteto sesijos vyksta kartu su šios Konvencijos Šalių Konferencijos eilinėmis sesijomis ir yra daugiadisciplininio pobūdžio; jose gali dalyvauti visos šios Konvencijos Šalys. Komitetą sudaro kompetentingi atitinkamų sričių vyriausybių atstovai. Šios Konvencijos Šalių Konferencija savo pirmojoje sesijoje nustato Komiteto kompetenciją. 2. Šios Konvencijos Šalių Konferencija sudaro ir tvarko nepriklausomų, patyrusių bei kompetentingų atitinkamų sričių ekspertų registrą. Šis registras sudaromas remiantis šios Konvencijos Šalių rašytiniais teikimais skirti ekspertus, atsižvelgiant į daugiadisciplininio principo ir plataus geografinio atstovavimo būtinybę. 3. Šios Konvencijos Šalių Konferencija prireikus gali skirti specialias grupes, kurios per Komitetą teiktų jai informaciją ir konsultacijas kai kuriais dabartinės situacijos klausimais, mokslo ir technikos žinių, susijusių su kova su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimu, srityse. Tokios grupės bus sudaromos iš atskirų ekspertų, kurių pavardės įrašytos į registrą, atsižvelgiant į daugiadisciplininio principo ir plataus geografinio atstovavimo būtinybę. Šie ekspertai turės mokslinio ir praktinio darbo vietose patirties, o juos skirs Komiteto rekomendavimu šios Konvencijos Šalių Konferencija. Šios Konvencijos Šalių Konferencija nustato šių grupių kompetenciją ir darbo sąlygas. 25 straipsnis. Institucijų, įstaigų ir tarnybų tinklo kūrimas 1. Mokslo ir technologijų komitetas, kuriam vadovauja šios Konvencijos Šalių Konferencija, numato ištirti ir įvertinti atitinkamus esamus tinklus, institucijas, įstaigas ir tarnybas, kurios nori priklausyti šiam tinklui. Toks tinklas prisidės prie šios Konvencijos įgyvendinimo. 2. Remiantis 1 dalyje minėto tyrimo ir įvertinimo rezultatais, Mokslo ir technologijų komitetas teikia šios Konvencijos Šalių Konferencijai rekomendacijas dėl būdų ir priemonių, kuriais prisidedama prie tinklo sudedamųjų dalių kūrimo ir stiprinimo vietiniu, nacionaliniu ir kitu lygiu, siekiant patenkinti 16–19 straipsniuose išvardytus teminius poreikius. 3. Atsižvelgdama į šias rekomendacijas, šios Konvencijos Šalių Konferencija: a) nustato tinkamiausias tinklui kurti nacionalines, subregionines, regionines ir tarptautines sudedamąsias dalis ir rekomenduoja joms operatyvines procedūras bei darbo grafiką; ir b) nustato sudedamąsias dalis, tinkamiausias teikti paramą tinklui kurti ir stiprinti tokį tinklą visais lygiais. V DALIS PROCEDŪROS 26 straipsnis. Informacijos teikimas 1. Kiekviena šios Konvencijos Šalis per nuolatinį Sekretoriatą teikia šios Konvencijos Šalių Konferencijai svarstyti jos eilinėse sesijose pranešimus apie priemones, kurių ji imasi siekdama įgyvendinti šią Konvenciją. Šios Konvencijos Šalių Konferencija nustato tokių pranešimų teikimo grafiką ir formą. 2. Poveikį patiriančios šalys – šios Konvencijos Šalys pateikia, vadovaudamosi 5 straipsniu, priimtų strategijų aprašymą bei bet kokią reikalingą informaciją apie jų įgyvendinimą. 3. Poveikį patiriančios šalys – šios Konvencijos Šalys, kurios įgyvendina veiksmų programas vykdydamos 9–15 straipsnius, pateikia išsamų tokių programų ir priemonių joms įgyvendinti aprašymą. 4. Bet kuri poveikį patiriančių šalių – šios Konvencijos Šalių grupė, remiantis veiksmų programomis, gali perduoti bendrą pranešimą apie priemones, kurių imamasi subregioniniu ir (ar) regioniniu lygiu. 5. Išsivysčiusios šalys – šios Konvencijos Šalys teikia pranešimus apie priemones, kurių buvo imtasi siekiant prisidėti prie veiksmų programų rengimo ir įgyvendinimo, įskaitant informaciją apie finansinius išteklius, kuriuos jos suteikė ar teikia pagal šią Konvenciją. 6. Informaciją, teikiamą įgyvendinant 1–4 dalis, nuolatinis Sekretoriatas kaip galima greičiau persiunčia šios Konvencijos Šalių Konferencijai ir bet kuriai atitinkamai pagalbinei institucijai. 7. Poveikį patiriančių besivystančių šalių – šios Konvencijos Šalių, ypač Afrikos šalių, prašymu šios Konvencijos Šalių Konferencija teikia joms techninę ir finansinę paramą rengiant ir teikiant informaciją pagal šį straipsnį, taip pat nustatant techninius ir finansinius poreikius, susijusius su veiksmų programomis. 27 straipsnis. Klausimų dėl įgyvendinimo sprendimo priemonės Šios Konvencijos Šalių Konferencija nagrinėja ir priima procedūras bei institucinius mechanizmus, skirtus spręsti klausimams, kurie gali kilti dėl šios Konvencijos įgyvendinimo. 28 straipsnis. Ginčų sprendimas 1. Šios Konvencijos Šalys derybų keliu arba kitu savo pačių pasirinktu taikiu būdu sprendžia bet kokius dėl šios Konvencijos interpretavimo ar taikymo kilusius ginčus. 2. Ratifikuojant, priimant šią Konvenciją, jai pritariant ar prie jos prisijungiant arba bet kada po to, šios Konvencijos Š …