LIETUVOS SVEIKATOS PROGRAMA

LIETUVOS SVEIKATOS PROGRAMA LIETUVOS SVEIKATOS PROGRAMA  Turinys 1. Įvadas............................................................................................................................ 2 2. Lietuvos demografinė situacija………………………………….................. 3 3. Programos tikslai ir siekiamo gyventojų sveikatos lygio rodikliai............................. 3 3.1.  Bendrieji tikslai ir siekiamo gyventojų sveikatos lygio rodikliai............................ 4 3.1.1. Gyventojų mirtingumo sumažinimas ir vidutinės gyvenimo trukmės prailginimas….. 4 3.1.2.Kūdikių mirtingumo sumažinimas....................................................... 6 3.1.3. Gyvenimo kokybės pagerinimas........................................................................... 7 3.2.  Specialieji tikslai ir siekiamo gyventojų sveikatos lygio  rodikliai......................... 8 3.2.1. Širdies ir kraujagyslių ligos................................................................................... 8 3.2.2. Onkologinės ligos................................................................................................. 10 3.2.3. Nelaimingi atsitikimai ir traumos......................................................................... 12 3.2.4. Psichikos ligos ir savižudybės............................................................................... 13 3.2.5. Užkrečiamosios ligos............................................................................................ 15 3.2.5.1.Tuberkuliozė....................................................................................................... 15 3.2.5.2. Lytiniu keliu plintančios ligos............................................................................ 17 3.2.5.3. Kitos užkrečiamosios ligos ............................................................................... 19 3.2.5.4. Imunoprofilaktika............................................................................................. 21 3.2.6. Burnos sveikata.................................................................................................... 23 3.2.7. Diabetas................................................................................................................ 25 4. Pagrindiniai integruoti poveikio būdai..................................................................... 26 4.1. Sveika gyvensena..................................................................................................... 27 4.1.1 Priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo mažinimas ir prevencija 27 4.1.1.1. Tabako vartojimo sumažinimas........................................................................... 27 4.1.1.2 Alkoholio vartojimo sumažinimas........................................................................ 29 4.1.1.3. Narkotikų vartojimo profilaktika................................. ........................................ 31 4.1.2  Sveika mityba........................................................................................................ 33 4.1.3. Fizinio aktyvumo didinimas................................................................................. 34 4.2. Aplinkos kokybės gerinimas................................................................................... 35 4.3. Tinkama sveikatos priežiūra .................................................................................. 38 4.3.1.Sveikatos ir sveikatos priežiūros skirtumai. Teisumas, prieinamumas, priimtinumas, tinkamumas……………………………………………………………............................. 38 4.3.2. Sveikatos priežiūros reforma............................................................................... 39 5. Sveikatos programos …………….............................................................................. 42 6. Sveikatos priežiūros finansavimas.............................................................................. 43 7. Lietuvos sveikatos programos monitoringas............................................................ 46 LIETUVOS SVEIKATOS PROGRAMA 1. Įvadas Lietuvos nacionalinės sveikatos politikos formavimas prasidėjo VI atkuriamojo Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) suvažiavimo rezoliucijomis, kai medicinos visuomenė buvo įpareigota parengti naują Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją. Po išsamios diskusijos priėmus šią koncepciją VII LGS suvažiavime ir 1991 m. spalio 30 d. patvirtinus tuometinėje Lietuvos Aukščiausioje Taryboje, ji tapo pagrindiniu dokumentu, nusakančiu Lietuvos sveikatos sistemos ateitį. Koncepcijoje numatyti Lietuvos žmonių sveikatos tausojimo bei stiprinimo, ligų profilaktikos, pirminės sveikatos priežiūros plėtros bendroje sveikatos priežiūros sistemoje, sveikatos priežiūros specialistų rengimo pertvarkos pagal Europos Sąjungos standartus, brangios specializuotos medicinos pagalbos koncentravimo universitetiniuose centruose prioritetai Lietuvą įtraukė  į pažangiausiai mąstančių apie sveikatos priežiūrą ir ją plėtojančių Europos šalių gretas. Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO), aktyviai talkinanti Lietuvai formuojant sveikatos politiką, dažnai mini ją sektinu pavyzdžiu kitoms Rytų Europos šalims - ne todėl, kad Lietuvos sveikatos sistema funkcionuoja racionaliai ir efektyviai (visi žinome, jog kol kas taip nėra), bet todėl, kad įgyvendinant Nacionalinę sveikatos koncepciją, sveikatos sistemos raida, besiremianti rimtu moksliniu pagrindu bei tarptautine patirtimi ir orientuota į ateitį, šiuo sunkiu ieškojimų periodu nepradedama nuo niekuo nepagrįsto griovimo. Neatsitiktinai Pirmoji nacionalinė sveikatos politikos formavimo konferencija, įvykusi 1993 m. kovo 30-31 d.d. ir sukvietusi tartis politikus, profesinių ir visuomeninių organizacijų atstovus, medicinos bei kitų profesijų specialistus, galinčius daryti įtaką sveikatos sistemos reformai, dar kartą patvirtino pagrindines Lietuvos sveikatos sistemos raidos gaires. Tiek Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje, tiek ir Nacionalinės sveikatos politikos konferencijos rezoliucijoje yra aiškiai suformuluota būtinybė parengti ir įgyvendinti Lietuvos sveikatos programą. 1993 m. įvykusiai Nacionalinei sveikatos politikos konferencijai buvo parengtas dokumentas, kuriame pakankamai konceptualiai ir detaliai apžvelgta Lietuvos gyventojų sveikatos būklė iki 1990 metų. Šiame dokumente pateikti 1991-1993 m.m. laikotarpio Lietuvos sveikatos duomenys, ir, remiantis PSO suformuotais sveikatos siekiniais, formuojami Lietuvos  sveikatos programos pradmenys atsižvelgiant į prioritetines šalies sveikatos problemas. Šią programą rengusi specialistų grupė nutarė detalesnę Lietuvos gyventojų sveikatos būklės analizę teikti kas penkeri metai, tuo įsipareigodama reguliariai rengti tokio pobūdžio analitines publikacijas. Rengiant šią programą, nustatant prioritetus svarbus vaidmuo teko 1993 m. įkurtam Sveikatos apsaugos reformų biurui (SARB). Kuriant Lietuvos sveikatos sistemos teisinius pagrindus, didelės reikšmės turėjo 1994 m. liepos mėnesį  priimtas Sveikatos sistemos įstatymas. 1995 m. Lietuvos Respublikos Seimo surengtoje diskusijoje buvo dar kartą akcentuota būtinybė parengti Lietuvos sveikatos programą, ir šiuo klausimu priimta Seimo rezoliucija. 1996 m. birželio mėn. Lietuvos sveikatos programą aprobavo Sveikatos Ministerijos kolegija, vėliau jai pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 1997 m. balandžio mėn. įvykusioje II-je Nacionalinėje sveikatos politikos konferencijoje ši programa aptarta dalyvaujant PSO bei kitiems Europos šalių ekspertams, po ko ji pateikta svarstymui Lietuvos Respublikos Seime. Svarbus žingsnis įgyvendinant Nacionalinės sveikatos koncepcijos, Sveikatos  sistemos įstatymo bei Sveikatos programos nuostatas buvo Nacionalinės Sveikatos Tarybos bei Valstybinės Sveikatos reikalų komisijos sukūrimas. 2. Lietuvos demografinė situacija 1997 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3 mln. 707 tūkst. žmonių. Didžiausias pokario laikotarpiu gyventojų prieaugis buvo septintajame dešimtmetyje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje prieaugio tempai stabilizavosi, o nuo 1990 m. ėmė mažėti.  1992 m. pirmą kartą pokario laikotarpiu pastebėtas gyventojų skaičiaus mažėjimas. Didžiausią Lietuvos gyventojų prieaugio dalį iki 1992 m. sudarė natūralusis prieaugis. 1993 m. gimusiųjų ir mirusiųjų skaičius beveik susilygino, 1994 m. situacija dar pablogėjo - mirė 3654 žmonėmis daugiau nei gimė. Tad natūralus gyventojų prieaugis yra neigiamas jau trejus metus; 1996 m. jis siekė 1,0 iš 100 000 gyventojų. Pastarųjų metų ekonominė būklė lėmė demografinių rodiklių blogėjimą, tarp jų ir gimstamumo mažėjimą. 1990 m. Lietuvoje 1000 gyventojų teko 15,3, o 1996 m. tik 10,6 gimimo. Toks mažas gimstamumas rodo, jog moterys per visą gyvenimą nebepagimdo nei dviejų vaikų. Gimstamumo rodikliai sumažėjo visose vaisingo amžiaus moterų grupėse. Mažėja santuokų kiekis. 1990 m. tūkstančiui gyventojų teko 9,8, 1995 m. - 6,0 santuokos, 1996 m. - 5,5 santuokos. Ištuokų kiekis nemažėja: 1996 m. 100-ui santuokų teko 54 ištuokos. Amžiaus struktūrą, o kartu ir demografinės senatvės laipsnį daugiausia formuoja gyventojų reprodukcijos režimas, kuriam turi įtakos ir migracija. Dėl progresuojančio senėjimo nuolat auga 60 metų ir vyresnių gyventojų dalis, kuri 1990 m. sudarė 16,2 proc.,  1995 m. - 17.3 proc., 1996 m. - 17,6 proc. Pagal galiojančią klasifikaciją tai reiškia, jog Lietuva peržengė aukštos demografinės senatvės ribą. Gyventojų senėjimo procesą nulemia dvi pagrindinės priežastys - dėl mažo gimstamumo mažėja vaikų, o dėl pokario metais pailgėjusios vidutinės gyvenimo trukmės gausėja pagyvenusių ir senyvo amžiaus gyventojų. Kadangi Lietuvos gyventojų senėjimo procesas vyksta mažo gimstamumo sąlygomis, jo intensyvėjimo reikia tikėtis ir ateityje. Demografinio senėjimo pokyčiai nulemia socialines ir ekonomines problemas, gyventojų  socialinio aprūpinimo bei sveikatos priežiūros poreikio didėjimą. 3. Programos tikslai ir siekiamo gyventojų sveikatos lygio rodikliai Įgyvendinant Europos sveikatos politiką “Sveikata visiems XXI amžiuje” bei Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje išdėstytą ir Sveikatos sistemos įstatyme įteisintą aktyvios sveikatos politikos strategiją, pagrindiniai Lietuvos sveikatos programos tikslai yra šie: 1.   Gyventojų mirtingumo sumažinimas ir vidutinės gyvenimo trukmės prailginimas. 2.   Sveikatos santykių teisumas. 3.   Gyvenimo kokybės pagerinimas.  Mažesnį gyventojų mirtingumą galima pasiekti sumažinus mirtingumą nuo dažniausių mirties priežasčių - nelaimingų atsitikimų, traumų, širdies ir kraujagyslių ligų, piktybinių navikų, sumažinus kūdikių mirtingumą. Konkretūs siekiami rodikliai iki 2010 m. pateikiami toliau. Vienu iš aukščiau išdėstytų pagrindinių sveikatos programos tikslų yra sveikatos santykių teisumas. Kiekvienas asmuo turi teisę siekti kuo aukštesnio savo sveikatos lygio. Bet sveikatos santykių teisumas reiškia, kad kiekvienas asmuo, siekdamas kuo aukštesnio savo sveikatos lygio, nepažeistų tokių pačių kito asmens teisių, arba nesiektų šios teisės kito asmens ar visuomenės sąskaita. Todėl sveikatos santykių teisumas yra susijęs su lygiomis galimybėmis siekti sveikatos ir su maksimaliu skirtumų tarp jos siekiančiųjų sumažinimu. Konkretus siekiamas tikslas pateikiamas toliau. Pasaulio Sveikatos Organizacija ypač akcentuoja pozityvią Nacionalinės sveikatos koncepcijos pusę - siekimą ugdyti sąmoningą visuomenės požiūrį į sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą, kaip pagrindinę socialiai pilnaverčio gyvenimo sąlygą. 3.1. Bendrieji tikslai ir siekiamo gyventojų sveikatos lygio rodikliai 3.1.1. Gyventojų mirtingumo sumažinimas ir vidutinės gyvenimo trukmės prailginimas Situacija Socialinė ekonominė krizė, o taip pat nauji ekonominiai santykiai ir objektyvūs sutrikimai sveikatos apsaugos ir kitose valstybės infrastruktūros sistemose palietė daugelį gyventojų ir neigiamai paveikė visos visuomenės sveikatą. Nuo 1990 m. pradėjo intensyviai didėti gyventojų mirtingumas ir trumpėti vidutinė gyvenimo trukmė. 1995 m., lyginant su 1990 m., standartizuotas amžiaus atžvilgiu bendrojo mirtingumo rodiklis padidėjo 12,1 proc. (vyrų - 14,5 proc., moterų - 7,4 proc.). Mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų padidėjo 2,1 proc., nuo piktybinių navikų - 4,6 proc., nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų - net 49,1 proc. (vyrų - 53,3 proc., moterų - 37,8 proc.). Nuo 1990 m. kasmet didėję mirtingumo rodikliai 1995 m. kiek sumažėjo (1 pav.). 1996 m. bendrojo mirtingumo rodikliai toliau mažėjo pasiekdami 1541,3/100 000 rodiklį tarp vyrų, 780,8/100 000 tarp moterų ir 1095,6/100 000 tarp visų gyventojų. Šis reiškinys teikia vilčių ir leidžia tikėtis, kad gyventojų sveikatos būklė artimiausiais metais stabilizuosis ir pradės gerėti. Integruotas gyventojų sveikatos rodiklis - vidutinė gyvenimo trukmė - Lietuvoje nuo 1990 m. iki 1995 m. sumažėjo nuo 71,5 m. iki 69,3 metų. Vyrų vidutinė gyvenimo trukmė sumažėjo labiau negu moterų (2 pav.). Remiantis šio rodiklio pokyčiais, nepalankiausi sveikatai buvo 1993 metai. 1994 m. vidutinė gyvenimo trukmė toliau mažėjo, tačiau lyginant su 1993 metais, šis procesas sulėtėjo, o 1995 m. minėtas rodiklis padidėjo ir viršijo 1993 m. lygį. Intensyviausiai trumpėjo vyrų, sulaukusių 30-45 metų, vidutinė gyvenimo trukmė, kai 30 metų ir vyresnio amžiaus moterų rodiklis per 1990-1995 m.m. laikotarpį nedaug tepakito. Didžiausios įtakos vidutinės gyvenimo trukmės mažėjimui 1990-1994 m.m. turėjo nelaimingi atsitikimai ir traumos bei širdies ir kraujagyslių ligos, lėmusios atitinkamai 45 proc. ir 23 proc. vyrų bei 27 proc. ir 29 proc. moterų vidutinės gyvenimo trukmės mažėjimo. 1996 m. vidutinė gyvenimo trukmė dar padidėjo. Vyrų vidutinė gyvenimo trukmė pasiekė 65 m., moterų - 76,1 m., visų Lietuvos gyventojų - 70,5 m. Tikslai:                                                                                                                                            Iki 2010 m. sumažinti gyventojų mirtingumą ir prailginti vidutinę gyvenimo trukmę, mažinant mirtingumą nuo pagrindinių priežasčių, t.y. nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų, širdies bei kraujagyslių ligų, piktybinių navikų: 1.  Sumažinti mirtingumą nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų  30 proc. 2. Sumažinti jaunesnių nei 65 metų amžiaus gyventojų mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei piktybinių navikų 15 proc. 3. Prailginti Lietuvos gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę iki 73 metų. Įgyvendinimas Sutelkus visuomenės, valstybės, savivaldos bei sveikatos priežiūros institucijų pastangas bus siekiama mažinti Lietuvos gyventojų mirtingumą, ilginti jų vidutinę gyvenimo trukmę, kartu mažinant sveikatos skirtumus tarp regionų. Visų pirma būtina gerinti regionų, kuriuose socialinė-ekonominė situacija nepalanki, gyventojų sveikatą. Šiuo metu aukščiausi bendrojo mirtingumo rodikliai kai kuriuose administraciniuose Lietuvos regionuose nuo žemiausių skiriasi apie du kartus, o vidutinės gyvenimo trukmės skirtumai siekia beveik 7 metus. Tokie dideli sveikatos rodiklių skirtumai liudija, kad esama daug neišnaudotų galimybių Lietuvos gyventojų sveikatai gerinti. Konkrečios pirminės sveikatos priežiūros plėtojimo priemonės šiems tikslams pasiekti turi būti  numatytos valstybės bei savivaldos vykdomųjų institucijų parengtose savivaldybių sveikatos programose. 1 pav. Standartizuoti Lietuvos gyventojų bendrojo mirtingumo rodikliai 1990 - 1995 metais. 2 pav. Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė 1990 - 1995 metais. Monitoringas Įvairių mirtingumo parametrų monitoringas grindžiamas medicininių mirties liudijimų duomenimis, kuriuos surenka ir parengia analizei Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Standartizuoti amžiaus atžvilgiu bendrojo mirtingumo, mirtingumo dėl svarbiausių priežasčių ir vidutinės gyvenimo trukmės rodikliai reguliariai stebimi nuo 1970 metų. Įvairių Lietuvos administracinių regionų gyventojų mirtingumo ir vidutinės gyvenimo trukmės monitoringas pradėtas 1988 metais. 3.1.2. Kūdikių mirtingumo sumažinimas Situacija Kūdikių mirtingumas 1995 m. buvo 12,5 iš 1000 gyvų gimusiųjų. Stebint dinamiką nuo 1991 metų (tų metų pradžioje pakeista naujagimių registravimo tvarka, t.y. juos pradėta registruoti nuo 500 gramų svorio ir 22-os nėštumo savaitės) 1996 metais kūdikių bei perinatalinis mirtingumas toliau mažėjo (kūdikių mirtingumas 10 iš 1000 gyvų gimusiųjų, perinatalinis mirtingumas 10.2 iš 1000 gimusiųjų), tačiau šie rodikliai tebėra kur kas didesni negu kitose Europos valstybėse. Metai Mirtingumo rodiklis 19901 19912 1992 1993 1994 1995 Kūdikių mirtingumas iš 1000 gyvų gimusiųjų 10, 2 14, 2 16,4 15,6 13,8 12,5 Perinatalinis mirtingumas iš 1000 gimusiųjų 9, 33 13, 5 17,3 15,1 13,4 12,5 1 - pagal senąją kūdikių mirtingumo registravimo tvarką; 2 - pagal naująją kūdikių mirtingumo registravimo tvarką. Pagrindinės kūdikių mirties priežastys - perinatalinio ir neonatalinio periodo patologinės būklės (42,6 proc.; šį periodą sudaro laikas nuo nėštumo pradžios iki 27 dienų po gimimo) bei įgimtos anomalijos (33,3 proc.). Šios priežasčių grupės glaudžiai susijusios su moterų sveikata ir nėštumo eiga. Tebėra aukštas neišnešiotumo procentas (5,5 proc.) bei gimdyvių mirtingumas (22 iš 100 000 gyvų gimusių). Tai daugiau kaip dvigubai didesnis rodiklis nei Europos šalių vidurkis. Tikslas: Iki 2010 m. sumažinti kūdikių mirtingumą  30 procentais. Įgyvendinimas Minėtam tikslui pasiekti reikia: ·    sumažinti didelės rizikos ir nepageidaujamų nėštumų skaičių 10 proc.; ·    sumažinti neišnešiotų naujagimių gimimų skaičių 10 proc.; ·    sumažinti perinatalinį ir neonatalinį mirtingumą 30 proc.; ·    pasiekti, kad 40 proc. kūdikių iki 4-6 mėnesių būtų maitinami motinos pienu; ·    pasiekti, kad 97 proc. kūdikių būtų profilaktiškai paskiepyti (pagal patvirtintą skiepų kalendorių); ·    visuose gimdymo stacionaruose užtikrinti ankstyvą naujagimių maitinimą krūtimi, pasiekti, kad motina būtų su kūdikiu visą parą; ·    numatyti priemones, kuriomis būtų galima užtikrinti visoms moterims prieinamą ir kvalifikuotą  nėščiųjų priežiūrą, gimdymo pagalbą bei šeimos planavimo paslaugas; ·    sudaryti naujagimiams adekvačias jų būklei gydymo bei slaugos sąlygas; ·    sukurti ankstyvos nepertraukiamos kūdikių vystymosi sutrikimų diagnostikos bei korekcijos sistemą; ·    pagerinti stacionarinių įstaigų techninę ir materialinę bazę, kuri leistų diegti bei naudoti pažangias technologijas; Šios priemonės numatomos realizuoti vykdant konkrečias sveikatos programas, atsižvelgiant į bendruosius sveikatos sistemos reformos principus ir tikslus. Nuo 1992 m. pradėta vykdyti Motinos ir vaiko sveikatos programa, kurią sudaro daugelis projektų. Dauguma jų - tarpžinybiniai, todėl labai svarbu siekti glaudaus bendradarbiavimo su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijomis, Vaiko teisių apsaugos, paramos šeimai, globos ir rūpybos tarnybomis. Taip pat  didelę įtaką gali daryti visuomenės organizacijų, ginančių vaikų teises, veikla. Monitoringas Kūdikių mirtingumo rodikliai bus stebimi pagal Naujagimių sveikatos registrą. Duomenys apie detalius naujagimių sveikatos būklės pokyčius bus kaupiami Nacionaliniame įgimtų vystymosi defektų ir paveldimų ligų registre (LIRECA). Naujagimių sveikatos registras (rodantis ir perinatalinį mirtingumą) integruojamas į Šiaurės šalių naujagimių sveikatos registrą. 3.1.3. Gyvenimo kokybės pagerinimas  Situacija Gyvenimo kokybė - svarbi visos sveikatos sistemos problema, reikalaujanti esminio prioritetų koregavimo ir sveikatos priežiūros išteklių perskirstymo. Turimų lėšų negalima naudoti vien ligoms gydyti ar gyvenimui prailginti. Būtina sudaryti sąlygas socialiai remtinų, invalidų ir žmonių, sergančių lėtinėmis ligomis gyvenimo kokybei pagerinti. Šiuo metu sukurta ne viena metodika gyvenimo kokybei įvertinti. Lietuvoje gyvenimo kokybė kol kas nėra nustatoma ir stebima, todėl reikalingi išsamūs moksliniai tyrimai nustatyti ją pagal standartą ir vykdyti nuolatinį jos monitoringą. Gyvenimo kokybė turi būti sistemingai stebima ne tik visoje visuomenėje, bet ir nepalankiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis gyvenančių žmonių grupėse. Pagal PSO "Sveikata visiems XXI amžiuje" politiką, Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę galima pagerinti, jeigu: ·    Bus pradėtas bei nuolat vykdomas gyvenimo kokybės monitoringas. ·    Suaktyvės individų dalyvavimas visuomenės gyvenime ir sveikatos politikos formavime. ·    Sveikatą lemiantys veiksniai, tokie, kaip  išsilavinimas, taps visiems labiau prieinami. ·    Sveika gyvensena bus pripažinta socialine norma. ·    Pirminė, antrinė ir tretinė sveikatos priežiūra daugiau dėmesio skirs gyvenimo kokybei pagerinti. Tikslas: Iki 2005 m. parengti ir įgyvendinti Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybės monitoringo ir analizės sistemą. Atsižvelgiant į gautus rezultatus bus nustatytas tikslas iki 2010 m. Įgyvendinimas Gyvenimo kokybės nustatymą bei stebėjimą reikia įtraukti į esamas sveikatos monitoringo programas. Remiantis monitoringo duomenimis turi būti parengta programa gyvenimo kokybei pagerinti. Ją rengiant turi dalyvauti visos valstybės, mokslo ir sveikatos priežiūros institucijos. 3.2. Specialieji tikslai ir siekiamo gyventojų sveikatos lygio rodikliai 3.2.1. Širdies ir kraujagyslių ligos Situacija Širdies ir kraujagyslių ligos yra viena svarbiausių ne tik medicinos, bet ir socialinių problemų. Minėtos ligos sudaro apie pusę visų mirties, vieną trečdalį invalidumo priežasčių bei nulemia 15-20 proc. apsilankymų sveikatos priežiūros įstaigose. 1995 m. Lietuvoje nuo širdies ir kraujagyslių ligų mirė 24 305 žmonės (654 iš 100 000 gyv.). Tai sudarė 53,6 proc. visų mirusiųjų. Mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų struktūroje didžiausią dalį sudarė ischeminė širdies liga ir galvos smegenų insultas (1995 m. atitinkamai 67 proc. ir 21,1 proc.). Standartizuoti pagal amžių mirtingumo nuo visų širdies ir kraujagyslių ligų rodikliai 1990-1995 m.m. šiek tiek didėjo. Didžiausi jie buvo 1993-1994 m.m., o 1995 m. sumažėjo beveik iki 1990 m. lygio. Panašiai kito vyrų ir moterų mirtingumas nuo galvos smegenų insulto, kai vyrų mirtingumas nuo ischeminės širdies ligos nuo 1994 m. pradėjo mažėti, o moterų laipsniškai mažėjo nuo 1990 m. (3 pav.). 1996 m. vyrų ir moterų standartizuotas mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, tame tarpe ischeminės širdies ligos ir galvos smegenų insulto toliau mažėjo. Lyginant su 1995 m. vyrų standartizuotas pagal amžių mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų sumažėjo nuo 746/100 000 iki 729/100 000, nuo ischeminės širdies ligos - nuo 519/100 000 iki 503/100 000 ir nuo galvos smegenų insulto - nuo 136/100 000 iki 134/100 000 gyventojų 1996 m. Moterų standartizuotas mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų sumažėjo nuo 494/100 000 1995 m. iki 467/100 000 1996 m., nuo ischeminės širdies ligos - nuo 315/100 000 iki 292/100 000 ir nuo galvos smegenų insulto - nuo 119/100 000 iki 114/100 000. Tikslai: 1. Iki 2010 m. sumažinti jaunesnių nei 65 m. žmonių mirtingumą nuo ischeminės širdies ligos ir insulto 15 procentų. 2. Iki 2010 m. sumažinti 65-74 m. žmonių mirtingumą nuo ischeminės širdies ligos ir insulto 10 procentų. Uždaviniai: 1. Efektyvi pagrindinių ischeminės širdies ligos ir galvos smegenų insulto rizikos veiksnių kontrolė: ·    padidėjusio arterinio kraujospūdžio kontrolė bei hipertenzijos paplitimo tarp gyventojų mažinimas; ·    padidėjusio cholesterolio kraujyje  paplitimo tarp gyventojų mažinimas;       ·    kalorijų kiekio, pasisavinamo iš gyvulinės kilmės riebalų, mažinimas; ·    viršsvorio paplitimo tarp gyventojų mažinimas; ·    rūkymo paplitimo tarp gyventojų mažinimas; ·    sutrikusios gliukozės apykaitos ir cukrinio diabeto paplitimo tarp gyventojų kontrolė; ·    besaikio alkoholio vartojimo kontrolė. 2. Ischeminės širdies ligos ir galvos smegenų insulto ankstyvos diagnostikos gerinimas ir gydymo efektyvumo didinimas. 3. Persirgusiųjų miokardo infarktu ar galvos smegenų insultu efektyvios reabilitacijos sistemos sukūrimas. Įgyvendinimas ·    Įgyvendinimo strategija turi būti dviguba: didelės rizikos žmonių apsaugojimo strategija, skirta žmonėms, veikiamiems rizikos veiksnių ar sergantiems šiomis ligomis, ir žmonių, turinčių mažą rizikos laipsnį (populiacinė) strategija, skirta žmonių sveikatai išsaugoti bei stiprinti. ·    Gyventojų sveikata labai priklauso ir nuo sveikatos santykių reguliavimo, t.y. sveikatą saugančių ir sveikatos stiprinimą užtikrinančių įstatymų. ·    Sveikatos priežiūros įstaigos turi daugiau dėmesio skirti ischeminės širdies ligos bei galvos smegenų insulto pirminei profilaktikai bei persirgusiųjų šiomis ligomis reabilitacijai. Dirbant šį darbą reikia kur kas daugiau reikšmės skirti aukštos kvalifikacijos slaugos darbuotojų veiklai, todėl būtina sustiprinti atitinkamų sričių specialistų, kurie galėtų kvalifikuotai mokyti gyventojus, ruošimą. ·    Siekiant pagerinti minėtų ligų diagnostikos ir gydymo rezultatus būtina sustiprinti sveikatos priežiūros įstaigas nauja aparatūra. Taip pat reikia skirti daugiau dėmesio aukštos kvalifikacijos specialistams ruošti bei jau dirbančių specialistų kvalifikacijai kelti. Būtina sukurti (ar atnaujinti) efektyviai veikiančią reabilitacijos sistemą, įgyvendinti ligonių perimamumo principą. ·    Į gyventojų sveikatos stiprinimą ir išsaugojimą turi įsitraukti ir visuomenės organizacijos. Reikia siekti, kad kuo daugiau miestų ir gyvenviečių dalyvautų "Sveikų miestų" ir "Sveikų mokyklų" ir kt. panašaus pobūdžio judėjimuose. ·    Ypač svarbus visuomenės sveikatos specialistų, prekybos, aplinkos sveikatos ir kitų sveikos gyvensenos mokymo darbuotojų bendradarbiavimas siekiant sveikos gyventojų mitybos. ·    Visuomenės sveikatos mokymas turi būti nukreiptas į tai, kad gyventojai žinotų apie pagrindinius ischeminės širdies ligos ir galvos smegenų insulto rizikos veiksnius, jų lygius bei korekcijos galimybes. ·    Reikia skatinti ir palaikyti nevyriausybinių organizacijų veiklą, skirtą saugoti ir stiprinti gyventojų sveikatą. Monitoringas Taikomų priemonių efektas turi būti vertinamas remiantis atitinkamų ligų registrų duomenimis. Jų nesant gali būti naudojami oficialiosios mirtingumo statistikos duomenys. Rizikos veiksnių paplitimo pokyčiai ir gyventojų nuostatos sveikai gyventi formavimas gali būti vertinamas pagal specialių epidemiologinių tyrimų duomenis. 3.2.2. Onkologinės ligos Situacija Onkologinėmis ligomis Lietuvoje serga 1,2 proc. gyventojų. Sergamumas vėžiu kasmet padidėja vidutiniškai 1 procentu. 1995 m. užregistruoti 11723 nauji susirgimai (315,8 iš 100 000 gyventojų). Dažniausia vyrų onkologinė liga yra plaučių vėžys. 1995 m. jis sudarė 23,3 proc. visų naujai užregistruotų piktybinių navikų. Antrąją vietą užėmė skrandžio (10,6 proc.), trečiąją - priešinės liaukos (9,6 proc.) vėžys. Tarp moterų labiausiai paplitęs krūties vėžys (17 proc.), kiaušidžių ir gimdos kūno (12,7 proc.), odos (11,9 proc.) ir skrandžio (7,5 proc.) vėžys. Apie pusė visų piktybinių navikų nustatoma ligai pasiekus III arba IV stadiją. Mirties priežasčių struktūroje piktybiniai navikai užima antrąją vietą po širdies ir kraujagyslių ligų, ir 1995 m. jie sudarė 16,6 proc. visų mirties priežasčių. Mirtingumas nuo piktybinių navikų 1990-1995 m. didėjo. Standartizuotas mirtingumo rodiklis 1995 m. lyginant su 1990 m. padidėjo 4,7 proc. (vyrų - 6,1 proc., moterų - 3,2 procento.). Vyrai dažniausiai miršta nuo plaučių ir skrandžio, o moterys - nuo krūties ir skrandžio vėžio. Vyrų mirtingumas nuo plaučių ir moterų mirtingumas nuo krūties vėžio didėja, o nuo skrandžio vėžio mažėja (4 pav.). Tačiau mirtingumo nuo skrandžio vėžio mažėjimo tempai, lyginant su ankstesniu 20 metų laikotarpiu, lėtesni. Be to, vis labiau plinta įvairių formų odos vėžys ir melanomos. Mirtingumo nuo piktybinių navikų rodiklis 1996 m. buvo 201,4 iš 100000 gyventojų. 1996 m. Lietuvoje buvo 346 vaikai, sergantys piktybiniais navikais. Dažniausiai vaikų amžiuje pasitaiko leukozės, smegenų bei kaulų navikai, limfomos. Tikslai: 1. Iki 2010 m. sumažinti mirtingumų nuo krūties vėžio 15 procentų. 2. Iki 2010 m. sumažinti sergamumą gimdos kaklelio vėžiu 15 procentų. 3. Iki 2010 m. sumažinti vyrų mirtingumo nuo plaučių vėžio 15 procentų. 4. Iki 2010 m. sumažinti piktybinių navikų užleistumą 20 procentų. Įgyvendinimas ·    Atrankinės gyventojų sveikatos būklės tikrinimų programas, siekiant nustatyti krūties ir gimdos kaklelio vėžį, vykdomas kol kas tik 6 Lietuvos rajonuose, būtina išplėsti visoje Lietuvoje. Jas pakankamai finansuojant ir vykdant visoje šalyje apimant 80 proc. moterų, ekonominės išlaidos atsipirktų per 5-7 metus.         ·    Daugiau nei 80 proc. mirčių nuo plaučių vėžio, o taip pat didelė dalis skrandžio, gerklų ir kitų vėžio formų yra susiję su rūkymu. Būtina imtis priemonių, mažinančių žalingą rūkymo poveikį žmonių sveikatai. Būtina sumažinti rūkymo paplitimą tarp 10-15 m. paauglių 30 procentų. Konkrečios priemonės rūkymo paplitimui mažinti turi būti numatytos Valstybinėje tabako kontrolės programoje. ·    Tam, kad sumažėtų užleistų piktybinių navikų atvejų skaičius, reikia plėtoti onkologijos dėstymo programą medicinos studentams ir siekti, kad bendrosios praktikos gydytojai, terapeutai, ginekologai bei chirurgai būtų pakankamai susipažinę su onkologinių ligų simptomatika ir galėtų jas diagnozuoti ar bent įtarti, laiku siųsti ligonį gydymui į specialiai akredituotas gydymo įstaigas. Tai galima pasiekti specializuotoms onkologijos įstaigoms bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Medicinos fakultetu ir Kauno medicinos akademija. ·    Gydymo rezultatams pagerinti esamoje onkologinio tinklo struktūroje reikia ne tik aprūpinti onkologijos įstaigas nauja diagnostikos aparatūra bei gydymo priemonėmis, bet ir svarbu plėsti psichologinės ir medicininės reabilitacijos galimybes bendradarbiaujant su socialinės globos ir rūpybos įstaigomis bei plėsti onkologinės pagalbos ir onkologinio budrumo strategiją kitose sveikatos priežiūros (ypač pirminės) įstaigose. ·    Informuoti visuomenę apie ultravioletinių spindulių poveikio pasekmes. ·    Simptominis gydymas reikalingas apie 50 proc. onkologinių ligonių. Būtina plėsti slaugos ir palaikomojo gydymo įstaigų tinklą bei numatyti kitas galimybes šiam gydymui įgyvendinti bendradarbiaujant kartu su globos ir rūpybos įstaigomis bei labdaros paramos organizacijomis. ·    Siekiant geresnių gydymo rezultatų būtina įvertinti esamus  ir diegti naujus gydymo ir diagnostikos metodus. Reikia plėtoti mokslinius tyrimus šiomis kryptimis: naujų diagnostikos ir gydymo metodų aprobavimas laboratorijose ir jų diegimas klinikoje; epidemiologiniai tyrimai, siekiant nustatyti vėžio paplitimo ypatumus ir vyraujančius rizikos faktorius Lietuvoje; ekonominės žalos, kurią daro Lietuvos gyventojams piktybiniai navikai, įvertinimas; priešnavikinių faktorių ir jų žymenų paieška, tyrinėjimas laboratorijose. Monitoringas Monitoringas bus vykdomas tobulinant ir plėtojant esamą onkologinių ligonių stebėjimo sistemą. Sergamumo piktybiniais navikais ir mirtingumo nuo jų monitoringą ir analizę vykdo Lietuvos vėžio registras, bendradarbiaujant su specializuotomis onkologinėmis sveikatos priežiūros įstaigomis. Lietuvos onkologijos centro  informacinę sistemą “Hospitalinis registras” numatoma  plėsti ir tobulinti. Jos pagrindu sukurti ir įdiegti vieningą  informacinę sistemą “Onkologija”, kuri leis dar operatyviau kaupti ir  apdoroti visą informaciją apie šio profilio ligonius iš visų specializuotų sveikatos priežiūros įstaigų. Onkologinių įstaigų veiklą koordinuoja ir metodiškai joms vadovauja Lietuvos onkologijos centras. 3.2.3. Nelaimingi atsitikimai ir traumos Situacija Nelaimingus atsitikimus, apsinuodijimus ir traumas pagrįstai galima vadinti Lietuvos nacionaline nelaime, nes mirtingumas nuo jų, lyginant su kitomis Europos šalimis, yra labai aukštas ir toliau intensyviai didėjantis. Mirties priežasčių struktūroje nelaimingi atsitikimai ir traumos užima trečiąją vietą po širdies kraujagyslių ligų bei piktybinių navikų. 1995 m. nelaimingi atsitikimai ir traumos sudarė 14,4 proc. visų mirties priežasčių (vyrų - 21,3 proc., moterų - 6,5 proc.). Apie du trečdaliai jaunų (15-44 metų) vyrų ir vienas trečdalis tokio pat amžiaus moterų žuvo nuo traumų. Tai svarbiausioji šio amžiaus žmonių, o taip pat vaikų mirties priežastis. 1995 m. Lietuvoje buvo sužaloti apie 300 000 žmonių, iš kurių 6539 mirė. Mirtingumas nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų 1990-1994 m.m. intensyviai didėjo ir tik 1995 m. šiek tiek sumažėjo. Standartizuotas mirtingumo rodiklis nuo 1990 m. iki 1995 m. padidėjo 49,5 proc. (vyrų - 53,5 proc., moterų - 37,7 procento). Tarp visų nelaimingų atsitikimų ir traumų iki 1992 m. vyravo transporto traumos, o nuo 1992 m. pradėjo vyrauti savižudybės. Jeigu vyrų ir moterų mirtingumas nuo transporto traumų nuo 1992 m. mažėja, tai savižudybių ir toliau gausėja (5 pav.). Lyginant su 1995 m., vyrų standartizuotas pagal amžių mirtingumas nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų 1996 m. sumažėjo nuo 315/100 000 iki 271/100 000 gyventojų, tame tarpe nuo transporto traumų - nuo 41/100 000 iki 37/100 000 gyventojų. Mirtingumas nuo savižudybių per paskutinius dvejus metus nesikeitė - 84/100 000. Moterų standartizuotas pagal amžių mirtingumas nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų sumažėjo nuo 69/100 000 1995 m. iki 66/100 000 1996 m. Moterų mirtingumas nuo transporto traumų keitėsi nežymiai - nuo 9,8/100 000 1995 m. iki 10,4/100 000 1996 m. Moterų mirtingumas nuo savižudybių kiek padidėjo - nuo 15/100 000 1995 m. iki 16,3/100 000 1996 m. Tikslas: Iki 2010 m. sumažinti traumatizmo atvejų, invalidumo ir mirtingumo dėl traumų ir nelaimingų atsitikimų kiekį 30 procentų. Įgyvendinimas ·    Pastoviai aukštas žuvusiųjų ir sužalotųjų skaičius bei didelis invalidumo nuo traumų procentas verčia kurti kompleksinę traumatizmo profilaktikos ir pagalbos nukentėjusiems nuo traumų sistemą, kuri apimtų visus šios pagalbos etapus, pradedant pirmąja pagalba ir baigiant fizine bei socialine nukentėjusių reabilitacija. ·    Traumatizmo profilaktikos priemonių rengimo ir įgyvendinimo koordinavimo problema turi būti sprendžiama savivaldybių, apskričių ir nacionaliniu lygiais. Būtina parengti vieningą nelaimingų atsitikimų priežasčių klasifikaciją, įdiegti visuotinę sužalojimų registraciją. ·    Apskričių ir savivaldybių lygyje reikia siekti, kad kuo daugiau miestų ir gyvenviečių įsitrauktų į ”Sveikų miestų” bei kitus panašius judėjimus, skatinti pačių gyventojų iniciatyvą, įtraukti į šį darbą visuomenės organizacijas. Apie nelaimingus atsitikimus ir jų priežastis informuoti gyventojus visuomenės informavimo priemonėmis. ·    Norint pagerinti traumų pasekmių rodiklius, būtina pertvarkyti būtinosios pagalbos teikimą  nukentėjusiesiems, ypač kreipiant dėmesį į pirmosios medicinos pagalbos etapą; sudaryti logišką ir adekvačią traumos sunkumui nukentėjusiųjų hospitalizavimo tvarką; parengti ir įgyvendinti nukentėjusiųjų medicininės, socialinės reabilitacijos priemones; nuolat analizuoti traumatizmo būklę ir teikti pasiūlymus kitoms žinyboms dėl jo profilaktikos. ·    Kartu su kitomis suinteresuotomis institucijomis sudaryti saugaus eismo, saugaus būsto, saugios darbo vietos programas, parengti joms techninius ir teisinius normatyvus; sudaryti asmenų, patyrusių traumas, medicininės ir socialinės reabilitacijos sąlygas; organizuoti ortopedijos ir kompensuojančiųjų priemonių gamybą. ·    Skatinti “Sveikų miestų” judėjimą bei kitas regioninio lygio visuomenės iniciatyvas; įtraukti į traumatizmo profilaktiką įvairias visuomenės organizacijas. ·    Vykdyti mokslinius tyrimus traumatizmo profilaktikos ir traumų mechanogenezės srityje; sukurti ir siūlyti naujas saugias technologijas į gamybą, transportą ir buitį; rengti ir diegti naujas gydymo metodikas, padedančias nukentėjusiems nuo traumų išsaugoti gyvybę ir sveikatą. Monitoringas Invalidumo ir mirtingumo nuo traumų ir nelaimingų atsitikimų monitoringą vykdys asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos savo kompetencijos ribose pagal įstatymais nustatytą monitoringo sistemą. 3.2.4. Psichikos ligos ir savižudybės Situacija Lietuvoje gyventojų ligotumas psichikos ligomis didėja. 1990 metais šalyje psichikos ligomis sirgo 145 688 asmenys, arba 3928,8 iš 100 000 gyventojų. 1995 metais šis skaičius pasiekė 154 500 (4155,7 iš 100 000 gyventojų. Nauji psichikos ligų atvejai 1995 m. buvo 130/100 000 gyventojų, 1996 m. šis rodiklis padidėjo iki 132/100 000 gyventojų (6 pav). Daugėja asmenų, sergančių alkoholinėmis psichozėmis: 1990 metais - 12,3 iš 100 000 gyv., 1995 m. - 36,2 iš 100 000 gyventojų, 1996 m. - 63,2 iš 100 000 gyventojų. Savižudybių skaičius šalyje išaugo nuo 25,9 iš 100 000 gyventojų 1990 metais iki 46,0 iš 100 000 gyventojų 1995 metais. Savižudybių gausėjimas stebimas visose amžiaus grupėse nuo 15 metų. Lyginant pagal lytį, ypač daugėja savižudybių tarp vyrų - nuo 44 iš 100 000 gyv. 1990 m. iki 80 iš 100 000 gyventojų 1994 m., o lyginant pagal gyvenamą vietą - tarp kaimo gyventojų: nuo 36 iš 100000 gyv. 1990m. iki 64,5 iš 100 000 gyv. 1994 metais. 1995-1996 m.m. savižudybių skaičius tarp kaimo gyventojų toliau augo - nuo 67/100 000 iki 74/100 000. Dabar Lietuva pagal savižudybių skaičių užima pirmąją vietą pasaulyje. Invalidumas dėl psichikos ligų išaugo nuo 18937 asmenų 1990 m. iki 23045 asmenų 1995 metais (49,6/100 000 gyventojų). 1996 m. šis rodiklis padidėjo iki 54,2/100 000. Vien 1995 metais invalidais dėl psichikos ligų tapo 1130 žmonių. Vaikų invalidumas dėl psichikos ligų siekia 56 proc. viso vaikų invalidumo. Darbo vietų skaičius psichikos invalidams specializuotose įstaigose sumažėjo nuo 1577 1990 m. iki 600  1995 metais. Susiformavo socialiai neadaptuotų gyventojų, turinčių psichikos ligų ir nesugebančių spręsti savo socialinių problemų, sluoksnis. Psichikos ligų epidemiologiniai tyrimai rodo, jog šalyje yra apie 500 000 asmenų, kuriems reikalinga psichologo, psichoterapeuto arba psichiatro pagalba. Tikslai: 1. Iki 2005 m. stabilizuoti ligotumą psichikos ligomis. 2. Iki 2010 m. sumažinti savižudybių kiekį iki vidutinių Europos šalių rodiklių, t.y.  iki 25 iš 100 000 gyventojų. 3. Iki 2010 m. sumažinti sergamumą alkoholinėmis psichozėmis iki 10 iš 100 000 gyventojų. Įgyvendinimas ·    Būtina iki 2005 metų įsteigti savivaldybėse psichikos sveikatos centrus, numatytus Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme; papildomai parengti reikiamą skaičių gydytojų psichiatrų pirminei psichiatrijos pagalbai plėtoti; paruošti psichikos sveikatos centrams reikalingą socialinių darbuotojų, psichologų, slaugos specialistų skaičių. ·    Daugelio šalių patirtis rodo, kad psichikos sutrikimų dažnėjimą pavyksta sustabdyti ir sumažinti tik vykdant valstybines-kompleksines programas kryptingai pagal prioritetines veiklos sritis, iš kurių svarbiausios yra: ilgalaikių psichikos ligų, narkologinių ligų, pagalbos sergantiems silpnaprotyste, psichikos invalidų reabilitacijos bei reintegracijos, patikimos nuolatinės savižudybių ir mėginimų nusižudyti apskaitos sistemos ir kt. sritys. ·    Siekiant sumažinti alkoholio poveikį ir su juo susijusias neigiamas pasėkmes žmogaus psichikos sveikatai, būtina vykdyti Valstybinę alkoholio kontrolės programą. ·    Pagal Europos šalių standartus vystyti šalies psichikos ligų epidemiologiją ir monitoringą. ·    Įgyvendinant minėtas veiklos sritis būtina kartu plėtoti profilaktiką visomis kryptimis, t.y. keisti visuomenės sociokultūrines nuostatas; gerinti psichologinę darną; riboti ir mažinti alkoholio vartojimą; mokyti visuomenę įveikti krizes; nuolat rengti švietėjiškus leidinius visuomenei; sukurti krizių įveikimo pagalbos sistemą; organizuoti smurto, prievartos ir žalingų įpročių profilaktiką. ·    Koordinuotai bendradarbiauti įvairių sričių specialistams (ypač su bendrosios praktikos gydytojais) organizuojant savalaikę ir tinkamą pagalbą linkusiems į savižudybę (didelės rizikos) žmonėms. ·    Mokyti įvairių specialybių sveikatos priežiūros personalą įvertinti savižudybės riziką, psichikos sutrikimus, bei mokyti juos savalaikės pagalbos suteikimo taktikos. ·    Gerinti ligų gydymą, diegti naujus gydymo ir diagnostikos metodus, atlikti mokslinius savižudybių tyrimus, plėsti psichokorekcijos ir psichoterapijos bei socialinę pagalbą. ·    Sukurti sergančiųjų afektiniais ir kitais psichikos sutrikimais reabilitacijos sistemą. ·    Įtraukti socialinius darbuotojus organizuoti pagalbą šeimoms, kuriose įvyko savižudybė. Monitoringas Pagal Psichinės sveikatos priežiūros įstatymą psichinių ligų profilaktikos monitoringą vykdo visuomenės ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos savo kompetencijos ribose. 3.2.5. Užkrečiamosios  ligos 3.2.5.1. Tuberkuliozė Situacija Tuberkuliozė (TB) - labiausiai išplitusi visame pasaulyje užkrečiamoji liga. Jos paplitimui svarbiausios reikšmės turi medicininiai, socialiniai ir ekonominiai faktoriai. Kasmet pasaulyje apie 3 milijonus žmonių miršta, 1995 m. susirgo 8,8 mln. gyventojų šia liga. Paskutiniais metais sergamumas ir mirtingumas TB Lietuvoje padvigubėjo, ėmė vyrauti toli pažengusios ir išplitusios TB formos. Labai didėja atsparių vaistams, bacilas skiriančių, ligonių skaičius. Svarbiausios TB plitimo priežastys Lietuvoje yra didėjantis skurdas, nedarbas, alkoholizmas, nepakankama prieštuberkuliozinė profilaktika, pavėluota diagnostika. Be to vis didesnės įtakos turi  didėjantis vaistams atsparių TB sukėlėjų skaičius kas sąlygoja nesėkmingą gydymą. Svarbu ir tai, jog sveikatos priežiūros sistema nepasiruošusi dirbti antituberkuliozinį darbą iš esmės pasikeitusiomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Pasaulio Sveikatos Organizacijos ir Tarptautinės kovos su TB sąjungos ekspertai yra pateikę epidemiologinius rodiklius, pagal kuriuos TB, kaip masinį susirgimą, galima laikyti likviduotą. Tai sergamumas iki 10 iš 100 000 gyv. (Lietuvoje 1996 m. suaugusiųjų sergamumas - 70.3 iš 100 000 gyv., vaikų - 16,0 iš 100 000 gyv., 7 pav.). Sergamumas TB Lietuvoje kasmet padidėja apie 10 procentų. Pastarasis TB plitimas mūsų šalyje rodo, kad PSO sergamumo standartus viršijame maždaug 2,5-6 kartus, o sparti neigiama epidemiologinių rodiklių dinamika kelia realų pavojų. Jeigu nepavyks stabilizuoti situacijos - Lietuvai gresia TB epidemija. Tikslai: 1. Iki 2005 m. stabilizuoti sergamumą tuberkulioze, t.y. neleisti sergamumui šia liga pasiekti epidemijos slenksčio - 100 iš 100 000 gyventojų. 2. Iki 2010 sumažinti sergamumą tuberkulioze 30 procentų. 3. Išaiškinti 70 proc. naujai susirgusiųjų tuberkulioze ir 85 proc. jų pagydyti. Įgyvendinimas 1. Vykdyti Valstybinę tuberkuliozės profilaktikos ir kontrolės programą. 2. Organizuoti efektyvią tuberkuliozės pirminę profilaktiką tarp gyventojų: ·    kasmet vakcinuoti BCG vakcina 95-100 proc. naujagimių ir kūdikių; ·    kasmet revakcinuoti BCG vakcina visus kūdikus, kuriems vakcinavimas buvo neefektyvus (11 mėn. amžiuje) ir neinfekuotus 7 metų amžiaus vaikus (apie 75 proc.); ·    kasmet patikrinti tuberkulino mėginiais rizikos grupės vaikus. 3. Kuo anksčiau diagnozuoti ir gydyti tuberkuliozę asmens sveikatos priežiūros įstaigose: ·    suaktyvinti TB išaiškinimą tarp šaukiamojo amžiaus jaunuolių, dekretuoto kontingento, visų užsikrėtusių ŽIV ir sergančių AIDS ir kitų gyventojų kontingentų;               ·    reorganizuoti ir stiprinti bakteriologines laboratorijas, kaip svarbiausią TB diagnostikos grandį; ·    aprūpinti TB sveikatos priežiūros įstaigas būtiniausia rentgenologijos ir kita diagnostikos aparatūra bei gydymo priemonėmis, atitinkančiomis įstaigos lygį; ·    užtikrinti etapinį sergančiųjų tuberkulioze gydymą; ·    užtikrinti, kad ambulatorinis gydymas būtinas prieštuberkulioziniais vaistais būtų nemokamas. 4. Siekiant geresnių diagnostikos ir gydymo rezultatų plėsti tuberkuliozinį budrumą tarp bendrosios praktikos gydytojų, pediatrų ir kt. specialistų tam, kad įtarus tuberkuliozę, žmogus laiku būtų siunčiamas gydymui į specialiai akredituotas gydymo įstaigas. 5. Sergančiam asmeniui iki vienų metų išsaugoti darbo vietą įstatymų numatyta tvarka. 6. Organizuoti efektyvias priešepidemines priemones epidemiologiškai pavojinguose židiniuose. 7. Informuoti gyventojus apie tuberkuliozės epidemiologinę situaciją šalyje ir vykdomas profilaktikos priemones. 8. Įtraukti socialinius darbuotojus organizuojant pagalbą šeimoms, kuriose yra asmenys sergantys tuberkulioze. 9. Įvertinus sukauptą mokslinio darbo patirtį ir mokslininkų potencialą toliau tęsti mokslinį tiriamąjį ir metodinį darbą. 10. Rengti tuberkulioze sergančių asmenų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemones. 11. Siekti glaudaus bendradarbiavimo su kitomis žinybomis sprendžiant su TB susijusius klausimus. Monitoringas Tuberkuliozės duomenims kaupti ir vertinti būtina užbaigti rengti Tuberkuliozės registrą ir pradėti jį taikyti. Monitoringo vykdyme dalyvauja asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos įstatymų nustatyta tvarka. 3.2.5.2. Lytiniu keliu plintančios ligos Situacija Lytiškai plintančios ligos (LPL) yra vienos iš labiausiai paplitusių užkrečiamų  ligų pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis kasmet pasaulyje sifiliu užsikrečia apie 12 milijonų žmonių, 62 mln.- gonorėja ir 89 milijonai - chlamidijomis. Lietuvoje sergamumas sifiliu nuo 1990 metų iki 1996 metų padidėjo beveik 52 kartus (1990m. sirgo 72 asmenys arba 1,9 iš 100 000 gyv., 1996 m. 101,4 iš 100 000 gyventojų). 1996 m. gimė 12 vaikų, sergančių įgimtu sifiliu. Sergamumas gonorėja (ūmi forma) 1990 m. buvo 58.8  iš 100 000 gyv.), 1996 m. - 70.4 iš 100 000 gyventojų - 8 pav.). 1997 metais buvo įregistruoti 31 ŽIV užsikrėtę asmenys, 1996 m. - 14. Kitos LPL nėra privalomai registruojamos, ir sergančiųjų jomis skaičius nežinomas. Lytiniu keliu plintančių ligų sergamumo padidėjimo priežastys sietinos su pablogėjusiomis socialinėmis ekonominėmis žmonių gyvenimo sąlygomis, nedarbu, alkoholizmu, palaidu lytiniu gyvenimu dėl dorovinio ir dvasinio nuosmukio, augančia prostitucuja ir ypač nepakankamu visuomenės ir jaunimo lytiniu auklėjimu bei kitomis priežastimis.  Kitas svarbus aspektas - ŽIV epidemijos plitimas kaimyninėse šalyse, kuris kelia realų epidemiologinį pavojų Lietuvos gyventojams. Pagrindiniai ŽIV plitimo Lietuvoje keliai yra per lytinius santykius ir per švirkštus tarp intraveninių narkomanų. Iš pasaulinės (beje, ir kaimyninių šalių) patirties žinome, kad užsikrėtusių ŽIV narkotikų vartotojų skaičius auga labai sparčiai, nes būtent, pastarasis būdas yra mažiausiai valdomas. Pasikeitus socialinėms bei  ekonominėms  sąlygoms,  pirminė ir antrinė LPL profilaktika šiems pokyčiams nebuvo adekvati. LPL profilaktika iki šiol nėra tapusi tarpžinybinio bendradarbiavimo problema. Tikslai: 1. Iki 2010 m. sergamumą sifiliu sumažinti iki 25 iš 100 000 gyventojų. 2. Iki 2010 m. sergamumą gonorėja sumažinti iki 80 iš 100 000 gyventojų. 3. Iki 2010 m. sustabdyti AIDS plitimą. Likti žemo ŽIV\AIDS paplitimo šalimi. Igyvendinimas ·    Vykdyti Valstybines LPL ir AIDS profilaktikos programas. ·    Mažinti LPL užsikrėtusių skaičių propaguojant dorovės normas, saugų lytinį elgesį, šviečiant visuomenę, ypač jaunimą. ·    Sutrumpinti laiką, per kurį asmuo, užsikrėtęs LPL, gali platinti infekciją, t.y. operatyviai diagnozuoti ligą ir ją gydyti. Šiam uždaviniui įgyvendinti būtina ugdyti sveikatos priežiūros specialistų, ypač bendrosios praktikos gydytojų, ginekologų, dermatovenerologų ir kt. budrumą LPL profilaktikos, diagnostikos ir gydymo srityse. ·    Siekti, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikiamos paslaugos LPL sergantiems asmenims būtų prieinamos ir priimtinos ir kad šie galėtų kuo ankščiau kreiptis į gydytojus kvalifikuotos pagalbos. ·    Užtikrinti nemokamą ankstyvą LPL diagnostiką ir efektyvų gydymą. ·    Pavesti Respublikiniam AIDS centrui kartu su kitomis atsakingomis institucijomis dirbti su rizikos grupėmis (prostitutėmis, narkomanais, jūreiviais, kaliniais ir kt.), organizuojant, koordinuojant ir vertinant atrankinius, sociologinius, signalinius tyrimus, profilaktikos bei kitas priemones. ·    Prevencijos priemonėmis mažinti asocialių asmenų, prostitučių ir kitų tikslinių grupių sergamumą sifiliu ir kitomis lytiškai plintančiomis ligomis. ·    Užkirsti kelią ŽIV infekcijai plisti lytiniu keliu, per kraują bei sveikatos priežiūros įstaigose. ·    Ugdyti sveikatos priežiūros specialistų atsakingą požiūrį į savo bei kolegų darbą ir sveikatą, skatinant tinkamai naudoti apsaugos priemones kai atliekamos įvairios invazinės ir kitos medicinines procedūros siekiant išvengti intrahospitalinės infekcijos. ·    Vystyti LPL diagnostiką įskaitant šiuolaikinius virusologinius ir molekulinius tyrimus. ·    Tobulinti LPL ir AIDS epidemiologinę priežiūrą, organizuojant tikslinius sociologinius tyrimus lytinės higienos ir elgesio klausimais. ·    Organizuoti specialistų, teikiančių konsultacijas LPL klausimais tobulinimą LPL profilaktikos, diagnostikos ir gydymo klausimais. Koreguoti (papildant) specialistų ruošimo programas . ·    Plėsti ŽIV užsikrėtusiems asmenims ilgalaikės socialinės reabilitacijos įstaigų tinklą. ·    Skatinti visuomenės, ypač moksleivių, švietimą LPL profilaktikos klausimais. ·    Palaikyti visuomeninių organizacijų, prisidedančiųjų prie LPL profilaktikos, veiklą. ·    Parengti ir vykdyti LPL registrą ŽIV\AIDS, sifilio, gonorėjos ir chlamidijozės perdavimo keliams, diagnostikos ir gydymo savalaikiškumui bei efektyvumui įvertinti. ·    Tirti visus kraujo ir organų donorus dėl ŽIV ir kitų per kraują plintančių infekcijų šiuolaikinėmis PSO rekomenduotomis diagnostinėmis sistemomis. Tobulinti socialinę donorų atranką. ·    Vystyti (inicijuoti, organizuoti, koordinuoti ir t.t.) tarpžinybinį, mokslinį, tarptautinį bendradarbiavimą AIDS ir LPL profilaktikos priemonių, diagnostikos bei gydymo efektyvumui gerinti. Monitoringas Pirmaisiais Lietuvos sveikatos programos įgyvendinimo metais turėtų būti kiekybiškai įvertinti  pagrindiniai LPL profilaktikos indikatoriai. Vėliau  LPL profilaktikos indikatorių kiekybinis įvertinimas turėtų būti atliekamas kas penkeri metai. Prireikus, kai kurios LPL ir AIDS programos įgyvendinimo strategijos kryptys gali būti tikslinamos ar keičiamos. 3.2.5.3. Kitos užkrečiamos ligos Situacija Lietuvoje užkrečiamosiomis ligomis kasmet serga apie 0,5 milijono žmonių. Užkrečiamų ligų struktūroje vidutiniškai 75 proc. visų užregistruotų užkrečiamųjų ligų sudaro gripas ir ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, apie 2 proc. ūmios žarnyno infekcijos, net 11 proc. parazitozės, aktualia problema lieka hospitalinės infekcijos. Pastarųjų 10 metų Lietuvos gyventojų sergamumo ūmiomis žarnyno užkrečiamomis ligomis (bakterine dizenterija, salmonelioze) rodikliai 100 000 gyventojų turi didėjimo tendenciją. Dėl šių susirgimų kasmet medicininės pagalbos kreipiasi apie 20 000 asmenų. Sergančiųjų žarnyno infekcinėmis ligomis asmenų tarpe 30-40  proc. nustatoma bakterinė dizenterija, 15-20 proc. - salmoneliozė. Aukštą sergamumą ūmiomis žarnyno užkrečiamomis ligomis lemia nepakankama maisto produktų kokybė, prastas pienas, vištų skerdienos ir jos gaminių kokybė. Vidutiniškai kasmet 6 proc. ištirtųjų iš maisto pramonės įmonių maisto produktų bandinių yra padidintos mikrobinės taršos, o realizavimo tinkle tokių netinkamų vartojimui maisto produktų nustatoma 2 kartus daugiau. Lietuvoje beveik netiriamos ir nediagnozuojamos kampiliobakteriozė, virusinės kilmės žarnyno infekcijos, plintančios per maistą. Kasmet apie 5000 asmenų serga A hepatitu, kurio priežastis - bloga maisto ir vandens kokybė, nepakankami higienos įgūdžiai kolektyvuose bei šeimose. Hospitalinių infekcijų profilaktika - didžiulė visuomenės sveikatos problema visame pasaulyje. Lietuvoje kasmet vidutiniškai įregistruojama 500 hospitalinės infekcijos atvejų arba 0,07 proc. hospitalizuojamų ligonių. Daugelis dokumentų, reglamentuojančių hospitalinės infekcijos sekimo, profilaktikos, kontrolės elementus yra nevykdomi, administracinio poveikio priemonės neveiksmingos, teisinių pagrindų nėra, nėra suformuotos griežtos antibiotikų naudojimo tvarkos, kas sąlygoja hospitalinės infekcijos sukėlėjų polirezistentiškumą, nepakankamos medicinos darbuotojų žinios šiuo klausimu. Lietuvoje kasmet vidutiniškai užregistruojama apie 60000 žmonių, sergančių parazitinėmis ligomis, tarp jų viena iš labiausiai išplitusių - enterobiozė, kuria per pastaruosius 5 metus sirgo 12,9 - 17,6 tirtų asmenų. Daugiaisia enterobioze yra užsikrėtę I- IV klasių mokiniai (20,4 - 22,0 proc.) bei ikimokyklinio amžiaus vaikai, lankantys lopšelius - darželius (15,8 - 15,2 proc.). Beveik netiriamos ir nediagnozuojamos kampilobakteriozė, virusinės kilmės žarnyno ligos keliančios didžiausią per maistą plintančių ligų problemą. Didėja C hepatito, kuriuo žmonės užkrečiami gydymo įstaigose teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, atvejų skaičius. 50-70  proc. persirgusiųjų virusiniu C hepatitu lieka chroniniais ligoniais. Per pastaruosius 3 metus 10 kartų padaugėjo sergančių Laimo liga ir erkiniu encefalitu žmonių skaičius, kasmet vis dažniau į Lietuvą įvežama maliarija. Tikslai: 1. Iki 2005 m. sumažinti sergamumą užkrečiamosiomis žarnyno ligomis 50 proc., o iki 2010 m. - iki sporadinių atvejų. Mažinti sergamumą kitomis užkrečiamosiomis ligomis. 2. Įdiegti naujus užkrečiamųjų ligų diagnostikos metodus. Įgyvendinimas ·      Artimiausiu metu būtina sukurti užkrečiamųjų ligų ir užkratų registrą bei vykdyti jų monitoringą. ·      Įdiegti kompiuterinę epidemiologinės priežiūros sistemą. ·      Parengti ir įgyvendinti teisės aktus iš kurių pirmaeiliai yra: darbo ir veiklos sričių, kuriuose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau reguliariai besitikrinantiems sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų, sąrašus, šių tikrinimų tvarką; privalomojo profilaktinio nukenksminimo tvarką; privalomojo aplinkos nukenksminimo pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose tvarką; informacijos apie privalomojo epidemiologinio registravimo objektus perdavimo tvarka; sąrašas pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, kuriomis sergantys ar įtariami sergantys asmenys, turėję kontaktą asmenys, šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami bei tiriami ir (ar) gydomi privalomai. ·      Dalyvauti įgyvendinant Lietuvos Respublikos ekonominių sankcijų už visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų pažeidimus įstatymą. ·      Organizuoti antimikrobiniams preparatams atsparių mikrobų greitą identifikavimą ir jų epidemiologinę priežiūrą. ·      Sukurti efektyvią hospitalinių infekcijų sekimo sistemą siekiant gerinti hospitalinių infekcijų profilaktiką asmens sveikatos priežiūros įstaigose. ·      Pertvarkyti pagal atitinkamus sveikatos priežiūros lygius mikrobiologijos laboratorijas. ·      Kartu su kitomis suinteresuotomis valstybinėmis bei visuomeninėmis organizacijomis ugdyti gyventojų higieninius įgūdžius siekiant stiprinti ir apsaugoti gyventojų sveikatą nuo ligų, kurių galima išvengti.  ·      Mokslo srityje nagrinėti ir plėtoti aktualiausias temas siekiant integruoti jas į  atitinkamas Europos ir pasaulio mokslines temas (PSO, UNESCO ir t.t.). Monitoringas Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės monitoringą vykdo asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos savo kompetencijos ribose. 3.2.5.4. Imunoprofilaktika Situacija Pastaraisiais metais Lietuvoje buvo registruojami susirgimai tymais, epideminiu parotitu, raudonuke, difterija (žr. 1 lentelę). Išlieka šių ligų įvežimo iš kaimyninių šalių galimybė. Šalyje praėjus įgyvendinti nacionalinę imunoprofilaktikos programą, pradėjo didėti profilaktinių skiepijimų mąstai. 1995 metais regint difterijos epidemijos grėsmę, šalyje paskelbta suaugusiųjų skiepijimų nuo difterijos kampanija, per kurią paskiepyta apie 1,5 mln. asmenų, ir 1997 metais per 10 mėnesių šalyje nebeužregistruota nė vieno šios ligos atvejo. Intensyvesnės imunizacijos praktikos būtinos skiepijant ir nuo kitų ligų, nes kiekvienais metais išlikusi nepaskiepytų vaikų dalis po keleto metų gali sąlygoti epideminį pakilimą. 1 lentelė. Sergamumas ligomis, nuo kurių vakcinuojama. Abs. sk./ser- gamumas  iš 100 000 gyv. 1991 1992 1993 1994 1995 1996 Difterija 1/0.03 9/0.24 8/0.21 38/1.0 43/1.15 11/0.29 Kokliušas 350/4.3 301/8.0 254/6.8 232/6.2 104/2.8 57/1.5 Stabligė 1/0.03 3/0.08 4/0.11 2/0.05 -- 2/0.05 Naujagimių stabligė -- -- -- -- -- -- Poliomielitas -- -- -- -- -- -- Tymai 143/3.8 200/5.3 249/6.7 286/7.7 188/5.0 191/5.1 Epideminis Parotitas 420/11.2 642/17.1 572/15.3 516/13.9 379/10.2 397/10.7 Raudonukė 1188/23.9 831/22.2 1128/22.2 9740/261.9 22 243/598.4 1321/35.5 Hepatitas A 2052/54.8 2553/68.2 3627/97.2 5146/138.4 5491/147.7 3704/99.6 Hepatitas B 677/18.1 621/16.6 470/12.6 517/ 13.9 435/11.7 518/13.9 Kiti hepatitai n.av. 57/ 1.5 43/ 1.2 45/ 1.2 60/1.6 101/2.7 Gripas 120575/ 3217,2 119789/ 3201.7 119222/ 3196.1 130601/ 3512.9 96711/ 2601.8 41241/ 1109.5 Pasaulio Sveikatos Organizacija nuo 1997 metų rekomendavo į Nacionalinius skiepijimų kalendorius įvesti skiepijimus nuo hepatito B. Skiepijimai nuo šios ligos ypač svarbūs, nes oficialus užregistruotas sergamumas šia liga sąlygoja tik 8 - 25% oficialioje statistikoje užregistruotų virusinių hepatitų atvejų, 70% infekcija pasireiškia besimptome forma, 0,5% asmenų serga žaibine ligos forma, 35% atvejų išsivysto lėtinis hepatitas, kurio apie 20% pereina į kepenų vėžį ir kepenų cirozę. Lietuvoje vidutinis HBsAg paplitimas gyventojų tarpe sudaro 2,5%. Šalyje yra apie 80 - 90 000 HB viruso nešiotojų.  Pastaruoju metu didžiausi sergamumo hepatito B rodikliai yra 15 - 29 metų amžiaus grupėje, nes vienas pagrindinių HBV infekcijos plitimo kelių yra lytinis. Specifinė imunoprofilaktika prieinamomis ir kokybiškomis vakcinoms turėtų padėti spręsti šią problemą. Lietuvoje jau 1996 metais patvirtintas skiepų kalendorius, į kurį įtraukti naujagimių skiepijimai nuo hepatito B bei haemofilus influenzae B, tačiau pastarųjų naujų vakcinų įsigijimui kol kas pritrūko lėšų.  Nemažiau svarbu yra įdiegti praktikoje naujų polivalentinių vakcinų naudojimą, įgyvendinti PSO rekomendacijas dėl “saugių” injekcijų.   Imunoprofilaktikos dėka galima sumažinti sergamumą, mirtingumą ir invalidumą nuo užkrečiamų ligų. Pagrindinė imunizavimo programos nuostata yra paskiepyti kuo anksčiau ir kuo daugiau vaikų. Ryšium su nestabilia epidemiologine situacija kaimyninėse šalyse imunizavimas nuo užkrečiamų ligų, įtraukiant į skiepijimo kalendorių ir naujas vakcinas įgyja ypatingą reikšmę. Socialinės imunizavimo prieinamumo garantijos Lietuvos gyventojams yra ypač svarbus faktorius perspėjant infekcines ligas.  2 lentelė: Vaikų skiepijimų apimtys Lietuvoje 1991-1996 metais  APIMTYS (%) 1991 1992 1993 1994 1995 1996 BCG(NAUJAG.) 87.4 93.9 97.6 95.9 96.6 98.4 DIFTERIJA/ STABLIGĖ 3; 1 metai 74.9 86.3 86.8 87.2 90.4 92.1. KOKLIUŠAS 3;1 metai 73.2 77.6 83.1 83.4 89.0 91.2 POLIOMIELITAS (IPV2 or OPV3)1 metai 79.7 88.3 86.3 87.9 89.3 92.6 TYMAI 1; 2 metai 85.7 89.0 91.8 92.7 93.7 96.3 EPIDEMINIS PAROTITAS 1; 2 metai 74.9 75.9 54.3 79.4 76.9 93.4 RAUDONUKĖ 1; 2 metai - 79.0 43.7 74.8 88.9 94.7 Pastaba: BCG- tuberkuliozės vakcina; IPV -  inaktyvuota poliomielito vakcina; OPV- oralinė poliomielito vakcina. Tikslai: 1. Iki 2010 metų pasiekti, kad nebūtų mirties atvejų nuo užkrečiamų ligų, valdomų specifinės profilaktikos priemonėmis. 2. Iki 2010 metų likviduoti vietinės kilmės poliomielitą, difteriją, sumažinti sergamumą tymais iki 1 atvejo 100 000 gyventojų, išvengti įgimto raudonukės sindromo ir epideminio parotito atvejų. 3. Iki 2010 m. didinti imunizavimo apimtis prieš užkrečiamąsias ligas pagal Lietuvos skiepų kalendorių (iki 97-98%). Įgyvendinimas Be reguliaraus suaugusiųjų imunizavimo, reglamentuoto skiepijimų kalendoriaus, Lietuvos gyventojai turi būti skiepijami ir kitų rūšių vakcinomis. 1. Rekomenduojama skiepyti šiuos asmenis:       ·    vykstančius į epidemi …